Vytautas Bruveris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šiuolaikinis pasaulis – vis mažesnis. Net, atrodytų, ir visomis prasmėmis pačios tolimiausios jo dalys vis glaudžiau persipina, sėsdamos į tą pačią istorinę valtį.
Žinoma, pasaulio galingųjų elgesį – veiksmus ar neveikimą – ir toliau dažniausiai lemia jų pragmatiniai interesai, o tai, savo ruožtu, lemia, kad vienur istoriniai bei geopolitiniai procesai vyksta greičiau, kitur – lėčiau, gal net vystosi pagal savą specifiką bei scenarijų. Tačiau pačios bendriausios tų procesų vystymosi kryptys vis viena išlieka tos pačios.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir dvi tokios šalys, kaip Ukraina ir Taivanas. Viena – didžiausia pagal plotą per 600 tūkst. kvadratinių kilometrų europinės Senojo žemyno dalies valstybė, prieš Rusijos pilno masto invaziją turėjusi per 40 mln. gyventojų. Antrasis – 36 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto sala su daugiau nei 23 mln. gyventojų.
Pirmoji – visiškai tarptautiniu mastu pripažinta valstybė, dabar atvirai naikinama jos saugumą savo parašu garantavusios didžiosios kaimynės Rusijos. Antrasis – pilno tarptautinio pripažinimo neturintis, dviprasmišką ar triprasmišką tarptautinį statusą turintis geopolitikos subjektas, faktiškai esantis visiškai nepriklausoma ir viena labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių, oficialiai besivadinanti Kinijos Respublika. Jį jo didžioji kaimynė komunistinė Kinija kol kas tik grasina užgrobti, nes ją visuomet laikė savo teritorijos dalimi, į kurią po pilietinio karo pasitraukė Kinijos nacionalistų vyriausybė.
Kinijos grėsmė ir santykiai su Pekinu visuomet buvo pagrindinė Taivano politikos – pirmiausia, tarptautinės – tema. Taip pat – centriniu klausimu nuolat atliekamose visuomenės nuomonės apklausose.
Štai, pavyzdžiui, viena iš naujausių apklausų, šią vasarą atliktų Žemyninės Kinijos reikalų tarybos. Į klausimą, ar žemyninės Kinijos valdžia laikosi priešiškos politikos Kinijos Respublikos valdžios atžvilgiu, neigiamai atsakė kone 70 proc. respondentų. Kad „draugiškos“ – kone 14 proc., iš kurių net 11 proc. mano, kad ta politika – „labai draugiška“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Atsakymų proporcijos šiek tiek kitokios, atsakant į klausimą, ar komunistų Kinija laikosi draugiškai „Taivano žmonių“ atžvilgiu. Kone 56 proc. mano, kad nedraugiškai ir „itin nedraugiškai“, o kone 28 proc. – kad draugiškai.
Tuo tarpu už kuo greitesnį susijungimą su žemynine Kinija pasisako tik 1,7 proc. respondentų. Bet ir už kuo greitesnę nepriklausomybę – vos 4,7 proc. Per 87 proc. – už dabartinį neapibrėžtą „status quo“, jį bandant išspręsti vėliau arba paliekant „visiems laikams“. Už pastarąjį variantą – 34 proc. respondentų.
Tokius skaičius, suprantama, lemia tai, kad absoliuti dauguma žmonių suvokia, jog bet koks mėginimas net pajudėti pilnavertiškai apibrėžtos nepriklausomybės link, tai oficialiai paskelbiant ir pačiai šalies valdžiai, greičiausiai iššauks Kinijos agresiją. O jos toji pati dauguma nenori. Visi Taivano aukščiausi pareigūnai, atsakingi už užsienio politiką, skelbia tą patį – jos siekia nuolatos išvengti tos agresijos, „neprovokuoti“ Kinijos, suteikiant jai „pagrindą“ tai daryti. Taip pat ragina taip elgtis ir svarbiausius savo sąjungininkus.
Tačiau tie patys politikai ir visuomenė, be abejo, tuo pačiu skelbia, jog svarbiausia – būti tai agresijai pasirengus ir nesutikti su Kinijos agresyviais siekiais bei mąstysena. Pasak jų, jokioms derybomis ar realiomis nuolaidomis Pekino elgesio esmingai pakeisti negalima – jis laikosi tik savo linijos.
Su komunistinės Kinijos doktrina „viena šalis, dvi sistemos“, skelbiančia, kad Taivanas galėtų būti tik autonominiu regionu, nesutinka per 84 proc. taivaniečių. Už tai, kad tik patys taivaniečiai turėtų spręsti dėl savo likimo, pasisako kone 83 proc., Kinijos grasinimams jėga nepritaria kone 90 proc. Šlovė Ukrainai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tarptautinę paramą labai svarbia taip pat laiko kone 90 proc. respondentų, o kone 91 proc. pritaria tam, kad Taivanas, nors ir laikosi „neprovokatyvios“ politikos, stengiasi vis labiau stiprinti savo karinius-gynybinius pajėgumus. Iš esmės tokie patys skaičiai – remiant pasipriešinimą Kinijos bandymas hibridiniais būdais plėsti savo įtaką Taivane, reiškiama didelė parama Honkongo pasipriešinimui Pekino prievartai ir nepritarimas šiai prievartai.
Taigi, nieko keista, kad šiame kontekste vienu iš svarbiausių dėmesio objektų dabar yra Kinijos sąjungininkės Rusijos agresija Ukrainoje ir pastarosios pasipriešinimas šiai agresijai. Taivanas skelbia iš karto ėmęs taikyti Rusijai sankcijas, uždraudęs technologijų jai tiekimą, teikiąs paramą Ukrainai. Iškalbingas faktas – vienu iš pagrindinio Taivano „smegenų centro“, Nacionalinio gynybos ir saugumo tyrimo instituto vizituojančiųjų ekspertų yra ukrainietis Jurijus Pojta. O šio instituto kai kurios kassavaitinės apžvalgos ir analizės yra visos pašvenčiamos skirtingiems karo Ukrainoje aspektams ir tam, ko jis gali pamokyti Taivaną.
Ukrainos ekspertas ir jo kolegos taivaniečiai tvirtina, kad pirmiausia ir pagrindinė pamoka – visuomenės įsitraukimas bei parama ir teritorinės gynybos pajėgų dalyvavimas kovos veiksmuose kartu su reguliariąja kariuomene. Kita pamoka – svarbios ir šiuolaikinės technologijos, dronai, tačiau jas reikia derinti ir su „tradicinėmis“ sausumos pajėgomis, tankais ir artilerija.
Pasak jų, šiuo metu Taivanas turi tik maždaug 200 tūkst. aktyvios tarnybos karių. Toks kiekis, be abejo, nesulyginamas su Kinijos armadomis, nors dar galima pridėti maždaug 3 mln. rezervo karių. Taigi, šiuo metu Taivanas vėl ilgina karinės tarnybos terminus, didina šaukimo į privalomąją tarnybą apsukas ir apskritai, rengia šalį „totalinei gynybai“ ir „totaliniam karui“.
Kita vertus, instituto ekspertai tvirtina, jog ir pačios Kinijos pajėgumai bei jos perspektyvos, užpuolus salą – ne beribiai ir anaiptol nereiškia, jog ši agresija jai būtų lengvas pasivaikščiojimas.
Kinijos karinė galia. Youtube.com
Pasak instituto padalinio, skirto būtent karinei analitikai ir pačios Kinijos pajėgumų bei kariavimo strategijų analizei, per 200 kilometrų „sąsiaurį“ tarp Kinijos ir Taivano salą puolančios Kinijos pajėgos turėtų pulti sausumą labai nepalankiomis sąlygomis. Dėl sudėtingų topografinių sąlygų svarbiuose ruožuose puolantieji turėtų skaldyti savo pajėgas kone iki bataliono dydžio vienetų, kas labai lengvintų padėtį gynėjams. Be to, gerai pasirengusi Taivano aviacija ir laivynas.
Be to, esą ir Kinijos tolimojo nuotolio bei raketų sistemų pajėgumai bei pasirengimas nėra pakankami, kaip ir visos kariuomenės modernizacija. Negana to, egzistuoja ir net kaista konfliktas tarp komunistų partinės viršūnėlės bei kariuomenės vadovybės. Bet svarbiausias Pekiną sulaikantysis faktorius, esą, yra tai, kad režimas kol kas nesiryžta imtis rizikos sukelti tokio masto globalinę krizę bei sumaištį, kokia kiltų prasidėjus karui šiame regione. Per čia keliauja didžiulė dalis tarptautinės prekybos, Taivanas yra vienas iš svarbiausių puslaidininkių technologijų tiekėjų visame pasaulyje. Be to, ir amerikiečiai nuolatos kartoja, jog tuojau pat stotų patys ginti užpultos salos visa savo ginklo jėga, plečia sąjungininkų koaliciją su Japonija, Pietų Korėja.
Tačiau, pasak pačių taivaniečių, jie puikiai suvokia, jog „be galo“ priešintis, jei toji pagalba vis dėlto nebūtų suteikta, jie negalėtų. Sala – maža, labai pažeidžiama jos kritinė infrastruktūra. O bene svarbiausia Rusijos agresijos prieš Ukrainą pamoka, pasak taivaniečių ir jų ukrainiečio kolegos – jog tokia agresija, pats „kraštutinis“ scenarijus, išties gali įvykti, nepaisant visų racionalių išskaičiavimų ir apskaičiavimų. Taigi, jei didės Kinijos ekonominės problemos, režimą vis labiau kankinant pagundai jas spręsti išorės agresija, jei JAV nedemonstruos pakankamo pasirengimo ir, svarbiausia, mažės karinės galios atotrūkis tarp JAV ir Kinijos, pastaroji gali ryžtis pulti.
Taivaniečių minėtas vienas iš galimų saugiklių – salos svarba ir svoris tarptautinėje ekonomikoje ir aukštųjų technologijų pramonėje – išties svarbi aplinkybė, rodanti bene pagrindinį Taivano padėties skirtumą nuo Ukrainos. „Tikėkimės, kad sąjungininkai ir visas demokratinis pasaulis mus gins ne vien tik ir ne tiek dėl to, kad mes jiems tiekiame savo puslaidininkius, bet dėl to, kad mes visi turime ginti bendras demokratines vertybes“, – taip pusiau juokais kalbėjo tiek taivaniečių ekspertai, tiek ir jų politikai, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministerijos vadovybė.
Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis tragiškas skirtumas tarp Ukrainos ir Taivano. Akivaizdu, kad būtent pastarojo vieta ir svoris tarptautinėje ekonomikoje bei aukštųjų technologijų pramonėje ir lemia jam tokias JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių garantijas, kokios, akivaizdu, ir sulaiko Kinijos režimą bene taip pat, kaip ir 5 NATO kolektyvinės gynybos straipsnis. Taigi, Taivanas ne tik nėra užpultas, bet ir artimiausioje apžvelgiamoje ateityje gali viltis, jog ir nebus užpultas, nors net neturi aiškaus tarptautinio statuso. O Ukraina – visuotinai pripažinta nepriklausoma valstybė, kuri net buvo gavusi ir specialias Vakarų bei Rusijos saugumo garantijas, atsisakydama branduolinio ginklo, yra ir bus toliau naikinama Rusijos, perėjusios į sekinimo ir totalios destrukcijos karą.
Vladimiras Putinas. Grobuonies dantys. EPA – ELTA foto
O čia jai visokeriopą paramą – pirmiausia, karinę – teiks ir visos pasaulio diktatūros bei autoritariniai režimai ir pirmiausia – Kinija. Pastaroji jau teikia – tai tvirtina ir Taivano pareigūnai bei ekspertai. Tiesa, jie teigia, jog tarp šių sąjungininkių galimas ir konfliktas, nes Kinija į Rusiją žvelgia, kaip į žemesnį partnerį, bet jų ryšio tai vis viena neatšaukia. Akivaizdu, kad nei JAV, nei, juolab, jokia kita iš galingųjų šalių, kaip nebuvo, taip artimiausiu metu ir nebus pasiryžusi ginti Ukrainos taip, kaip Taivano.
Bet svarbiausia aplinkybė, kuri ore pakabina visas garantijas ir pasiryžimus – tai, kad Kinija vis viena judės vis didesnės agresijos ir eskalacijos keliu ne tik Taivano, bet ir Vakarų atžvilgiu. Ne tik Lietuvoje, bet ir visuose Vakaruose toliau liepsnoja audringos diskusijos dėl to, kaip vertinti Kinijos diktatūrą. Teisingiau, kokio elgesio iš jo tikėtis ir ar ji gali būti prilyginta kitoms iki atviros agresijos ir nuolatinio karo degradavusioms diktatūroms? Tokioms, kaip Rusija, apie kurios agresiją Ukrainoje dar jos išvakarėse sakė, kad jos neverta tikėtis, nes Kremlius negali būti toks „neracionalus“?
Daugelis Vakaruose – net ir aukščiausi JAV, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos pareigūnai skelbia, jog Kinija – tikrai ne toks režimas, kaip kiti jos giminaičiai. Esą, žymiai „aukštesnio lygio“, žymiai „solidesnis“ ir tikrai nesuks tuo vis aštrėjančio egzistencinio konflikto keliu su Vakarais, kokiu jau nuėjo Kremlius. Esą, jei ji didina savo įtaką visose sferose, tai vadinta ne priešišku veikimu, siekiant palaužti ar užvaldyti, o konkurenciniu „iššūkiu“. Gi kiti – tarp jų, aišku, ir taivaniečiai – tikina, kad Kinijos įvairiapusė hibridinė įtaka – ekonominis skverbimasis, siekiant užvaldyti svarbiausias ekonomikos sritis, propaganda, net tiesioginis kišimasis į rinkimų procesus – tai agresijos procesas. Agresijos, kurią toji diktatūra gali ir, remdamasi savo vidaus logika, privalo tik eskaluoti. Tad, pavyzdžiui, dabar Europos Sąjungoje verdančios diskusijos, kurią ekonominės priklausomybės nuo Kinijos strategiją rinktis – staigaus santykių nukirtimo, ar laipsniško priklausomybės mažinimo, kaip tuos santykius vertinti – jau seniai pavėluotos. Kaip ir politiniai ginčai, ar apskritai reikia „provokuoti“ Kiniją ar verčiau su ja elgtis gražiuoju.
Ar taip, ar anaip – vis viena teks tik vis labiau konfliktuoti. Tad geriau jau tai suprasti kuo greičiau.
Žinoma, gal ir nėra neišvengiama, kad toji agresija būtinai išvystys iki atviros karinės agresijos Taivano, o po to – ir kitų regiono šalių atžvilgiu. Tačiau toks scenarijus – pagrindinis ir labiausiai tikėtinas. Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. EPA – ELTA nuotr.
Vien dėl to paprasto fakto, kad Kinija – komunistinė, nacionalistiniu imperializmu persunkta, personalistinė diktatūra. Taivanas jai – toks pat esminio, egzistencinio principo „neužbaigtas reikalas“, kurį, jei reikia, reikės užbaigti net ir kraštutiniu „galutiniu sprendimu“, kaip ir Ukraina – Rusijai. Vakarai jai – toks pat egzistencinis priešas, su kuriuo neįmanoma net ir koegzistuoti toje pačioje planetoje, kaip ir Rusijai. Tad ir tuo atveju, jei turima galia didėja ir pradeda prilygti pagrindinei priešei – Amerikai, ir tuo, jei prasideda ekonominės ir politinės problemos – labiausiai viliojantis kelias yra vienas kelias. Žūtbūtinio karo vabank pragaran.
„Pagrindinis klausimas – ne kada tai įvyks, o kokiu atveju? Kokių sąlygų kombinacija turi susiklostyti tam?“, – apie galimą agresiją sakė vienas taivaniečių ekspertas, norėdamas pabrėžti, kad ta nėra neišvengiama, nes toji kombinacija gali ir niekada nesusidėlioti. O kas, jei jau pradėjo dėliotis?
Kinijos karys. Youtube.com
Pekinas, rugpjūčio 13 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį Kinija pažadėjo imtis „ryžtingų ir tvirtų priemonių“ dėl Taivano viceprezidento Williamo Lai savaitgalio kelionės į JAV, kurią Pekinas pareiškė atidžiai stebintis.
W. Lai – rimčiausias pretendentas per kitų metų Taivano prezidento rinkimus – oficialiai tik sustoja Jungtinėse Amerikos Valstijose pakeliui į Paragvajų ir iš jo, kur dalyvaus išrinktojo prezidento Santiago Penos inauguracijoje. Kinija laiko Taivaną savo teritorija ir žada atsiimti savarankiškai valdomą demokratinę salą net ir jėga, jei prireiks, bei stiprina politinį ir karinį spaudimą.
„Kinija atidžiai stebi padėties raidą ir imsis ryžtingų bei tvirtų priemonių, kad apgintų savo nacionalinį suverenitetą ir teritorinį vientisumą“, – sakoma internete paskelbtame neįvardyto Užsienio reikalų ministerijos atstovo pranešime.
W. Lai daug atviriau pasisako apie Taivano nepriklausomybę nei dabartinė prezidentė Tsai Ing-wen, užsitraukusi Pekino priešiškumą dėl to, jog nesutinka su jo požiūriu, kad Taivanas yra Kinijos dalis.
Harvarde išsilavinimą įgijęs gydytojas, tapęs politiku, anksčiau apibūdino save kaip „pragmatišką Taivano nepriklausomybės darbininką“ ir šią savaitę vietos televizijos kanalui pakartojo, kad Taivanas „nėra Kinijos Liaudies Respublikai (KLR) dalis“.
Sekmadienį nusileidęs Niujorke, W. Lai socialiniame tinkle „X“ parašė: „Džiaugiuosi atvykęs į Didįjį obuolį, laisvės, demokratijos ir galimybių simbolį“, ir pridūrė, kad jį oro uoste pasitiko Amerikos instituto Taivane – de facto JAV ambasados saloje, atstovai. „Laukiu susitikimo su draugais ir tranzito programų Niujorke“, – parašė jis. W. Lai tęs kelionę į Paragvajų, o grįždamas sustos San Franciske.
Savaitę prieš W. Lai kelionę Kinijos kariuomenė didesniu mastu nei anksčiau įsiveržė į Taivano jūrų ir oro erdvę. Trečiadienį Gynybos ministerija pranešė, kad per parą aplink salą buvo aptikti 33 Kinijos karo lėktuvai ir šeši laivai.
„Kinija ryžtingai pasisako prieš bet kokius oficialius JAV ir Taivano mainus, ryžtingai nepritaria separatistams, siekiantiems „Taivano nepriklausomybės“ ir atvykstantiems į JAV, kad ir kokia priežastimi, bei kategoriškai prieštarauja bet kokiems oficialiems JAV vyriausybės ir Taivano ryšiams“, – sakė Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas ir pridūrė, kad „Kinija labai nepatenkinta ir griežtai smerkia“ tai, jog Amerika surengė W. Lai „tranzitą“ per JAV“. Atstovas vadino W. Lai „tiesioginiu problemų sukėlėju“.
Amerikietiškasis Abrams. Slaptai.lt nuotr.
Pekinas, rugpjūčio 1 d. (dpa-ELTA). Naujos JAV ginklų siuntos Taivanui, pasak Kinijos, kelia „rimtą grėsmę taikai ir stabilumui“ regione.
Jungtinės Valstijos „brutaliai kišasi į Kinijos vidaus reikalus“ ir rimtai kenkia Kinijos saugumo interesams, pareiškė Gynybos ministerijos Pekine atstovas, reaguodamas apie praėjusį penktadienį paskelbtą pareiškimą dėl ginkluotės tiekimo.
JAV demokratiniam Taivanui ketina skirti karinės paramos už 345 mln. JAV dolerių (313 mln. eurų). Baltieji rūmai paskelbė atitinkamą JAV prezidento Joe Bideno įsaką. Jame taip pat teigiama, kad ginklai bus skiriami iš JAV kariuomenės atsargų. Be ginklų į paketą įtrauktos ir apmokymo priemonės. Pasak žiniasklaidos, Taivanas, be kita ko, sulauks nešiojamų oro gynybos sistemų, žvalgybinių dronų ir amunicijos.
Komunistinė vadovybė Pekine nepriklausomai valdomą Taivaną laiko Liaudies Respublikos dalimi ir grasina užkariavimu.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Caliber.az televizioja. Kadre – Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Caliber.az televizijos kadre – Gabrielius Landsbergis
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Caliber.az. Azerbaidžano pasieniečiai
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Gruzijos (Sakartvelo) vėliava. Slaptai.lt foto
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
Šiandieniniai Vakarai primena ramiai snaudžiantį pagiringą tinginį, nenorintį, o gal ir nebepajėgiantį suvokti tykojančių pavojų.
Ukraina – vienintelė valstybė, nūnai tikrai verta narystės NATO aljanse. Bet būtent ši šalis liepos mėnesį Vilniuje rengiamame NATO viršūnių susitikime nebus nei konkrečiai pakviesta, nei juolab priimta į šio politinio – gynybinio susivienijimo gretas. Tad liepos 11 – 12 dienomis Vilniuje nebus nuveikti svarbiausi darbai.
Švedijos priėmimas į NATO, įsipareigojimai gynybos reikmėms skirti ne mažiau 2 proc. nuo BVP, pažadas, jog karinė parama Kijevui nė akimirkai nesustos, iškilmingi pareiškimai, jog NATO labiau nei sotų gyvenimą myli laisvę, padorumą ir demokratiją, – visa tai prasminga.
Ir vis tik svarbiausias šiandien klausimas – nuo Rusijos agresijos besiginančios Ukrainos narystė NATO struktūrose. Deramai jo neišnarpliojus rizikuojame, jog artimiausiomis dienomis ne tik Ukraina, bet dar ir Baltijos šalys paplūs kraujuose. Vilniaus susitikimą, kuriame ukrainiečiai nesulauks rimtų postūmių dėl narystės, Kremliaus diktatorius supras kaip paskatinimą dar įžūliau, dar žiauriau puldinėti kaimynes. Juk NATO, žvelgiant Vladimiro Putino akimis, – jau dabar tėra išlepintų bailių ir ciniškų pragmatikų būrelis, drebantis tarsi drebulės lapas po kiekvieno stipresnio Maskvos treptelėjimo koja. O po neva istorinio Vilniaus NATO viršūnių susitikimo šių metų vasarą V. Putinas bus dar tikresnis – NATO tėra popierinė organizacija, priimanti į savo gretas tik tas nares, kurių narystei neprieštarauja Kremlius.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus viršūnių susitikime Lietuva, regis, nesulauks nė konkrečių Vokietijos patikinimų kuo skubiau Lietuvoje dislokuoti rimtą atgrasymo priemonę – visą vokiečių karių brigadą. Mes, lietuviai, greičiausiai turėsime pasitenkinti tuo, kad Lietuvoje nuolat budės … vokiškos brigados štabas su keliais generolais ir keliomis apsaugos kuopomis. Žodžiu, mus prievartauja patikėti Berlyno pažadais, jog, kilus pavojui, vokiška brigada labai sparčiai bus permesta į Lietuvos miškus ir poligonus. Vokietijos kancleris, Vokietijos Bundestago vadovai seka mums pasakas, jog Vokietijos brigada į Lietuvą bus permesta greičiau nei V. Putinas mus užpuls. Manau, Lietuvos politikai šiomis vokiškomis stebuklinėmis pasakomis netiki. Bet ką jie gali pakeisti? Lietuva teturi teisę nuolankiai dėkoti net už stebuklines pasakėles. Juk Berlynas jau grasino Vilniui – daug triukšmausite, tai neturėsite nė vokiško štabo.
O ir pati Lietuva dažnai elgiasi tarsi nuo alkoholio ar narkotikų apdujęs, viskam abejingas tinginys. Lietuviai jau dažnai nebesupranta, kodėl mums vienoje iš centrinių Vilniaus aikščių reikalingas įspūdingas paminklas Antanui Smetonai. Sykį aukšto rango teisininkas specialioje televizijos laidoje net nusišnekėjo, esą šis politikas nevertas deramos pagarbos, nes kadaise buvo palaiminęs ne itin demokratišką Konstituciją. O tai, kad A. Smetona beveik dvidešimt metų sugebėjo išlaikyti laisvą, Rusijos agresorių neokupuotą Lietuvą, kad užtektinai kietai tramdė Lietuvoje siautėjančius priešiškų valstybių agentus, kad stiprino lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas, lietuvišką savimonę, – tam konstitucijų ekspertui, žinoma, nė motais.
Taigi Lietuvoje bujote bujoja jėgos, kurios mums dieną naktį į galvas kala antilietuviškas idėjas. Pavyzdžiui, Prezidentas A. Smetona nenusipelnė paminklo, o štai Lietuvai milžiniškos žalos atnešęs Juzefas Pilsudskis, kadaise klastingai okupavęs visą Pietryčių Lietuvą, – vertas nuoširdžiausios meilės. Dar Lietuvai brukte brukama žinia, esą mes, lietuvaičiai, negalime neįsileisti per Lietuvos – Baltarusijos sieną į mūsų šalį besiveržiančių nelegalių migrantų. O per klaidą įleidę valstybinę sieną be leidimo kirtusius atvykėlius privalome juos dar globoti – myluoti rimčiau nei savo artimuosius. Dar mes neturime teisės domėtis istorijomis, kas, kaip ir kodėl mus išdavė 1939 – 1941-aisiais metais. Dar mums neleistina Lietuvos mokyklose ir Lietuvos universitetuose rimtai puoselėti lietuvių kalbos ir literatūros – šias vietas nusižeminę užleidžiame svetimoms kalboms, kultūroms, tradicijoms. Lietuviškai kalbėti iš Briuselio ir Strasbūro tribūnų jau – mažumėlę gėda. Ten kalbame tik angliškai.
Kinijos karys. Youtube.com
Oficialiai Lietuva – tokia pat laisva ir nepriklausoma valstybė kaip ir visos kitos NATO ir Europos Sąjungos šalys. Bet iš tikrųjų mes negalime net burbtelėti be Briuselio, Berlyno, Paryžiaus, Varšuvos ar Vašingtono nurodymų. Štai JAV, besipykdama su Kinija, pakurstė mažytę Lietuvą imtis antikinietiškų išpuolių užmezgant draugystę su Taivanu be Pekino palaiminimo. Lyg klusnūs šunyčiai mes draskome akis Kinijai. Oficialiai pripažįstame, jog Taivanas – tai ta pati Kinija, tik kita santvarka. Apie tai byloja net Lietuvos – Kinijos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1991-aisiais metais. Tačiau atidarydami įvairiausio pobūdžio atstovybes su Taipėjumi mes specialiai … ginčijame Kinijos teritorinį vientisumą. Tuo pačiu rizikuojame, jog, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, Kinija nusispjaus ir į Lietuvos valstybinių sienų neliečiamumą.
Nemanau, jog Lietuvos politikai nesuvokia šių niuansų. Įtariu, jog taip kvailai pasielgti dėl Kinijos mus išprievartavo viena strateginė partnerė. Greičiausiai – visur klupinėjančio, visur griūnančio, konferencijose saldžiai užmiegančio, be žmonos pagalbos švarko užsimesti ant pečių nesugebančio JAV prezidento Joe Bideno administracija. Pasipriešinti amerikietiškam spaudimui – neišdrįsome. Neužteko dvasios uždaruose posėdžiuose bent jau papriekaištauti Vašingtonui dėl to, kad Joe Bidenas – vos bepastovįs ant kojų, todėl jo prezidentavimas – ne itin solidus.
Panaši dilema – ir dėl Armėnijos. Nepanašu, jog Lietuvos politikai nesuprastų, jog Karabachas – tai Azerbaidžanas, todėl azerbaidžaniečių kariai turi teisę iš Juoduoju Sodu vadinamo Karabacho vyti lauk separatistus, juolab – ginkluotus, bei neįsileisti naujų, savo kėslus pridengiančių įvairiausiomis humanitarinėmis misijomis. Karabachas – tai Azerbaidžano nuosavybė, tad jei nori ten likti, priimk Azerbaidžano žaidimo taisykles. Kas gi čia nesuprantamo?
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
2005-aisiais metais Lietuvos Seimas priėmė prieš Turkiją nukreiptą rezoliuciją, esą 1915-aisiais tuometinės Osmanų imperijos karinės pajėgos prieš armėnų tautybės žmones surengė genocidą. Nė vienas mūsų istorikas, nė vienas mūsų politikas, nė vienas mūsų žurnalistas anuomet nebuvo studijavęs nei Turkijos, nei Azerbaidžano, nei Armėnijos archyvuose esančių dokumentų apie tuos sudėtingus, tragiškus 1915-uosius. Tačiau Lietuvos parlamentas vis tiek aklai puolė palaikyti Armėniją. Kvailiau, bjauriai nesugalvosi. Tikriausiai pats Lietuvos Seimas nebūtų sukurpęs tendencingosios rezoliucijos apie „vadinamąjį armėnų tautos genocidą“. Kažkas mus pakurstė, suklaidino, o gal net privertė elgtis tendencingai. Taigi tapome melagiais, dezinformatoriais. Kas surašyta turkiškuose, azerbaidžanietiškuose, armėniškuose archyvuose – neturime nė menkiausio supratimo, tačiau puikiai žinome, kas kaltas dėl 1915-ųjų?!
Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas viešojoje youtube.com erdvėje šiandien drąsiai ginčijasi su savo tautiečiais, kurie įsitikinę, jog armėnams neleistina domėtis, kas surašyta Ankaros, Stambulo, Baku ir Giandžos archyvuose. Puikios istoriją tyrinėjančios knygos „Israelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius F. Ekozjancas tvirtina atvirkšiai – armėnams būtina kuo dažniau varstyti turkiškų ir azerbaidžanietiškų archyvų duris, o savuosius – atidaryti. Kitaip tikrosios tiesos Armėnija niekad nesužinos.
Šių eilučių autorius dar pridurtų – lietuviams taip pat privalu studijuoti senuosius Turkijos ir Azerbaidžano dokumentus, o tada Lietuva turėtų ryžtis dar sykį atvirai vertinti, ko verta anoji rezoliucija dėl „vadinamojo genocido“.
Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.
Bet Lietuva tebesielgia tarsi visų stumdomas šunytis. Kai Azerbaidžanas karine jėga 2020-ųjų rudenį ėmė intensyviai vaduoti savąjį Karabachą (lygiai taip pat, kaip šiandien Ukraina vaduoja savo žemes), oficialusis Vilnius nepasveikino oficialiojo Baku su prasmingomis pergalėmis. Oficialusis Vilnius šaukė, esą Karabacho konfliktą būtina spręsti … taikiomis priemonėmis, nors Vakarai nesugebėjo jo taikiai sureguliuoti ištisus tris dešimtmečius, tad išsėmė visus laiko limitus.
Anuomet stebėdama Azerbaidžano karinę operaciją Lietuva elgėsi lygiai taip pat kaip tie, kurie šiandien rėkia, esą Ukraina privalo liautis šaudyti į okupantus. Girdi, Ukraina teturi teisę sėstis prie taikos derybų stalo su V. Putinu, o Donbaso, Luhansko ir Krymo išlaisvinimas – kada nors vėliau. Šitaip kapituliuoti Ukrainą verčiančius mes vadiname išdavikais.
Kaip tada derėtų vadinti lietuvius politikus, žurnalistus, apžvalgininkus, kurie vis dar palaiko armėnų separatistus, o savo žemes išlaisvinusius azerbaidžaniečius – smerkia? Galų gale kas tie, kurie privartauja Lietuvą neteisingai elgtis Pietų Kaukaze?
Kinijos šokėjos. EPA – ELTA foto
Pekinas, birželio 18 d. (AFP-ELTA). Sekmadienį per retą JAV valstybės sekretorius Antony Blinkeno kelionę į Pekiną Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kinija susitarė išplėsti dialogą, kad pataisytų kaip niekada pablogėjusius santykius. Derybos surengtos tarp šalių tvyrant įtampai, Pareigūnai jas pavadino atviromis ir konstruktyviomis.
Tai buvo pirmas per penkerius metus aukščiausio JAV diplomato vizitas. A. Blinkenas per susitikimą puošnioje valstybinėje viloje ir per banketą kalbėjosi su kolega iš Kinijos septynias su puse valandos – valanda daugiau nei tikėtasi.
Abi šalys pareiškė, kad Kinijos užsienio reikalų ministras Qin Gangas sutiko surengti atsakomąjį vizitą į Vašingtoną ir kad abu aukščiausi diplomatai dirbs siekdami išplėsti skrydžius tarp dviejų stipriausią pasaulyje ekonomiką turinčių šalių. A. Blinkenas pabrėžė „diplomatijos ir atvirų komunikacijos kanalų visais klausimais svarbą, siekiant sumažinti nesusipratimų riziką“, sakė Valstybės departamento atstovas Matthew Milleris, pavadinęs derybas „atviromis, išsamiomis ir konstruktyviomis“.
Pirmadienį A. Blinkenas surengs daugiau susitikimų ir prieš išvykdamas kreipsis į žurnalistus. Pirmąją dieną jis ir Qin Gangas nieko nekomentavo.
Už uždarų durų Qin Gangas sakė A. Blinkenui, kad Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos santykiai dar niekada nebuvo tokie blogi nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo, pranešė valstybinis transliuotojas CCTV. „Tai neatitinka svarbiausių dviejų šalių interesų ir tarptautinės bendruomenės lūkesčių“, – per derybas sakė Qin Gangas. Tačiau jis perspėjo dėl Taivano ir teigė, kad ši savarankiškai valdoma demokratiška sala „yra svarbiausių Kinijos interesų pagrindas ir kelia didžiausią pavojų Kinijos ir JAV santykiams“.
Iš pradžių A. Blinkenas turėjo vykti į Kiniją vasarį, tačiau staiga atsisakė planų, JAV pareiškus protestą Kinijai dėl jos oro baliono, šnipinėjusio JAV karinius objektus ir vėliau numušto.
Pekiną ypač suerzino JAV prezidento Joe Bideno taikomi puslaidininkių eksporto į Kiniją apribojimai, nes JAV baiminasi galimo jų pritaikymo karinėms reikmėms ir siekia neleisti komunistinei valstybei išsiveržti į priekį pažangiausių technologijų srityje.
Vašingtonas taip pat kritikuoja Kiniją dėl žmogaus teisių pažeidimų ir kaltina musulmonų uigūrų mažumos genocidu.
A. Blinkenas yra pirmasis aukščiausias JAV diplomatas, apsilankęs Pekine po 2018 m. ten stabtelėjusio pirmtako Mike’o Pompeo, paskutiniaisiais Donaldo Trumpo prezidentavimo metais atvirai konfrontavusio su Kinija. Ekspertų teigimu, Kinija laiko J. Bideno administraciją kur kas labiau nuspėjama, nei D. Trumpo, šis kitais metais per rinkimus vėl sieks JAV prezidento posto.
A. Blinkenas. EPA-ELTA nuotr.
Pekinas, birželio 18 d. (AFP-dpa-ELTA). JAV valstybės sekretorius Antony‘is Blinkenas sekmadienį su vizitu atvyko į Kiniją. Per dvi dienas sostinėje Pekine truksiantį vizitą jis pasisakys už atvirus bendravimo kanalus tarp abiejų konkuruojančių valstybių. „Intensyvi konkurencija“ tarp Kinijos ir JAV negali peraugti į „konfrontaciją ar konfliktą“, sakė A. Blinkenas prieš vizitą.
Tai – pirmasis JAV valstybės sekretoriaus vizitas Kinijoje nuo 2018 metų.
Sekmadienį popiet JAV diplomatijos vadovas, Vašingtono duomenimis, susitiks su Kinijos kolega Qin Gangu. Vėliau numatyta bendra vakarienė.
A. Blinkeno kelionė į Kiniją buvo numatyta jau vasarį. Tačiau vizitas atidėtas kilus ginčui dėl spėjamo kinų šnipinėjimo baliono virš JAV teritorijos.
Vašingtono ir Pekino santykiai pastaraisiais metais labai pablogėjo – dėl prekybos ir žmogaus teisių klausimų, Taivano ir daugybės kitų temų, įskaitant skirtingas pozicijas dėl Rusijos karo Ukrainoje. Be to, vizitams trukdė griežtos Kinijos kovos su koronavirusu priemonės.
Dviejų dienų A. Blinkeno vizito programoje dabar numatyta virtinė susitikimų su aukštais Kinijos vyriausybės atstovais. JAV prezidento Joe Bideno administracija laiko Kiniją didžiausiu geopolitiniu iššūkiu. Kinija savo ruožtu kaltina JAV hegemonijos siekiu.
„Abi pusės supranta, kad mums reikia bendravimo kanalų aukščiausiu lygiu, – reporteriams kelionės metu sakė aukštas Valstybės departamento pareigūnas. – Mes esame svarbiame santykių taške, kai svarbu sustabdyti santykiuose žemyn besisukančią spiralę, kaip dažnai sako mūsų kinų draugai“.
Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Wangas Wenbinas prieš A. Blinkeno vizitą signalizavo pasirengimą kalbėtis, tačiau iškėlė sąlygą. JAV turi liautis „sakyti vieną, o daryti kitą“, – teigė jis penktadienį. Kinija esą yra už laipsnišką santykių grįžimą į „stabilų plėtros kelią“.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Pekinas, birželio 11 d. (dpa-ELTA). Su Taivanu diplomatinius santykius nutraukęs Taivanas atidarė savo ambasadą Pekine. Kinų valstybinė žiniasklaida sekmadienį pranešė, kad ambasados atidarymo ceremonijoje dalyvavo Kinijos užsienio reikalų ministras Qin Gangas ir jo Hondūro kolega Eduardas Enrique Reina.
Šiuo metu Kinijoje su penkių dienų vizitu lankosi ir Hondūro prezidentė Xiomara Castro. Po pirmosios stotelės Šanchajuje kairioji politikė sostinėje Pekine susitiks ir su Kinijos vadovu Xi Jinpingu. Kinijos žemėlapis
Hondūro vadovybė kovą nutraukė santykius su Taivanu ir pasirinko Kiniją. Pakeitusi poziciją, X. Castro nori išplėsti savo 10 mln. gyventojų turinčios šalies bendradarbiavimą su antra didžiausia pasaulio ekonomika.
Pasaulyje yra tik 13 daugiausiai nedidelių šalių, kurios palaiko diplomatinius santykius su Taivanu. Kinija laiko Taivaną savo dalimi ir, vadovaudamasi savo „Vienos Kinijos“ doktrina, siekia izoliuoti salą tarptautiniu mastu. Remiantis šia doktrina, valstybės, norinčios palaikyti diplomatinius santykius su Kinija, negali palaikyti oficialių kontaktų su Taipėjumi.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) tarybos narys Kęstutis Černeckas teigia, kad nors iš Lietuvos pusės dedama daug pastangų didinti prekybą su Taivanu, 2023 metų pirmojo ketvirčio metu eksportas į šią valstybę išaugo tik 1,5 mln. lyginant su 2022 metų pirmuoju ketvirčiu. Taip pat, pasak jo, nors prekyba su Kinija auganti, bendras eksportas į Tolimuosius Rytus traukiasi.
„Jei Lietuvos įmonių eksportas į Kiniją per pirmą 2022-ų metų ketvirtį sudarė 9,331 mln. Eur, tai šiais metais per pirmą ketvirtį stebime 245 proc. augimą arba 32,198 mln. Eur eksporto apimtis. Atmetus Kinijos faktorių, šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportas Tolimųjų Rytų kryptimi patiria 4 proc. nuosmukį. Liūdnai atrodo eksportas į Taivano rinką – po milžiniškų pastangų atidarant atstovybes, šiais metas pirmame ketvirtyje eksportuota prekių tik už 1,5 mln. Eur daugiau nei 2022-ais,“ – trečiadienį konferencijoje „Pavojus lietuviško verslo konkurencingumui vidaus ir eksporto rinkose“, – teigė K. Černeckas.
Anot jo, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, eksportas į šalį smuko daugiau nei 18 proc., tačiau į Kaukazo ir Vidurio Azijo šalis Lietuvos įmonės per 2023 m. pirmą ketvirtį eksportavo prekių už 502 mln. Eur, nei 2022-ais metais. K. Černeckas teigia, kad toks augimas galimai nulemtas sankcijų apėjimo, tad sustabdžius tokias schemas, prekyba į Rytus toliau trauksis.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
„Tikėtina, kad toks staigus eksporto išaugimas yra susietas su Lietuvos įmonių mėginimu apeiti taikomas ekonomines sankcijas Rusijai. Ir kuomet Europos Sąjunga priims 11-ąjį sankcijų paketą, kuriame bus sankcionuojamos taip besielgiančios įmonės, Lietuvos eksporto duobė tik gilės,“ – teigė jis.
Taip pat, pasak pramonės atstovo, nors Lietuvos gamintojams pagrindinė eksporto rinka išlieka Europos Sąjungos ir Skandinavijos šalys, nerimą keliantis faktorius yra tai, kad šia kryptimi per 2023 m. pirmą ketvirtį Lietuvos įmonės eksportavo prekių 321,89 mln. Eur mažiau arba 4,66 proc. nei per tą patį laikotarpį 2022-ais metais.
Vis dėlto, pasak K. Černecko, didžiausią nerimą kelią ženklai iš Šiaurės Amerikos rinkų. Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportuotojų apimtys smuko daugiau kaip 35 proc., todėl Lietuvos eksportuojančioms įmonėms reiktų projektuoti dar gilesnį JAV rinkos susitraukimą ateityje.
Kumštis – svarbus argumentas. Slaptai.lt nuotr.
Tokijas, gegužės 20 d. (AFP-ELTA). Japonijoje susitikę Didžiojo septyneto valstybių (G7) vadovai šeštadienį paskelbė, kad bandymai naudoti prekybą ir tiekimo grandines kaip ginklą nepavyks ir neliks be atsako. Taip Kinija netiesiogiai buvo įspėta dėl jos taikomos ekonomikos praktikos, informuoja AFP.
Hirošimoje vykstančiame G7 valstybių vadovų susitikime daug dėmesio skirta pasipriešinimui prekybos apribojimams, kuriuos Pekinas taiko įsivėlęs į diplomatinius nesutarimus. Vis dėlto G7 pareiškime dėl ekonominio saugumo Kinija tiesiogiai neįvardinama.
Nepaisant to, pareiškimo adresatas buvo akivaizdus. G7 perspėjo dėl nerimą keliančios ir dažnėjančios ekonominės prievartos, kuria Pekinas siekia pakenkti G7 valstybių ir jų partnerių užsienio bei vidaus politikai.
Didįjį septynetą sudaro Italija, JAV, Japonija, Jungtinė Karalystė, Kanada, Prancūzija bei Vokietija.
„Bandymai ekonominę priklausomybę naudoti kaip ginklą ir priversti G7 nares bei mūsų partneres, įskaitant mažas šalis, paklusti ir prisitaikyti žlugs bei susilauks pasekmių“, – teigiama G7 valstybių pareiškime.
Šios valstybės ypač sunerimusios dėl jų pažeidžiamumo svarbiuose sektoriuose, įskaitant ypatingos svarbos žaliavas, puslaidininkius ir akumuliatorius, kurie itin svarbūs moderniai ekonomikai.
Didžiojo septyneto valstybės pažadėjo sustiprinti tiekimo grandines ir spręsti trikdžių problemą bei užtikrinti, kad nacionaliniam saugumui svarbios technologijos būtų atitinkamai kontroliuojamos. Tikėtina, kad tai yra užuomina apie tai, kad tam tikros prekės nepatektų į Pekino rankas.
JAV dėl nacionalinio saugumo priežasčių pastaraisiais mėnesiais aktyviai siekia apriboti Kinijos prieigą prie pažangių įrengimų naudojamų mikroprocesorių gamyboje. Vašingtonas ragina Japoniją ir Nyderlandus sekti JAV pavyzdžiu.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
JAV prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake‘as Sullivanas sako, kad JAV ir Europos Sąjungos nuomonės Kinijos klausimu praeityje skyrėsi, tačiau skirtumai iš esmės išnyko.
Bendra strategija remsis siekiu apsaugoti Vakarų valstybes ir jų sąjungininkes, tuo pačiu metu vengiant atviros konfrontacijos su Kinija.
„Tačiau tai nėra karikatūriška ar vienos dimensijos politika. Tai daugialypė, kompleksinė politika sudėtingiems santykiams su iš tiesų svarbia valstybe“, – sakė jis.
Tuo metu Europos Sąjungos atstovas sakė, kad G7 pasirengusi bendradarbiauti ir įvertinti dėl Kinijos kylančias rizikas.
„G7 lyderiai teigia, kad Kinija vadovaujasi sistemine politika siekdama gauti ypatingos svarbos žaliavų, kontroliuodama tiekimo grandines, o mes į tai atsakome diversifikacija“, – sakė neįvardijamas ES atstovas.
Kitas šaltinis Prancūzijos diplomatinėje tarnyboje minėjo naujienų agentūrai AFP, kad G7 valstybės pasiekė progresą Kinijos klausimu. Anot šaltinio, JAV siekia įtvirtinti itin agresyvią politiką Kinijos atžvilgiu, o kitos šalys laikosi nuosaikesnės pozicijos.
ELTA primena, kad 2022 m. pradžioje kad Europos Sąjunga (ES) kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) dėl Kinijos diskriminacinės prekybos praktikos Lietuvos atžvilgiu.
2022 m. gruodį Europos Komisija paskelbė pateikusi prašymą PPO steigti arbitrų kolegiją dėl Kinijos neteisėto ekonominio spaudimo Lietuvai ir Europos Sąjungai. ES prašyme dėl kolegijos steigimo pabrėžiama, kad Kinijos taikomi ribojimai pažeidžia prekybą reglamentuojančias PPO teisės normas.
Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Vilniaus ir Pekino santykiai paaštrėjo, kai Lietuva leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai. Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija ėmė Lietuvai taikyti politinio ir ekonominio spaudimo priemones.
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
Tokijuje viešėjęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis interviu Japonijos leidiniui „Nikkei Asia“ akcentuoja, kad netrukus prasidėsiančiame Didžiojo septyneto (G7) susitikime, kuriam pirmininkaus Japonija, ekonominis spaudimas bus viena iš diskusijų temų.
Ministras pažymi, kad Lietuva neseniai tapo intensyvaus Kinijos ekonominio spaudimo taikiniu – jos pavyzdys esą rodo, kad įmanoma atsilaikyti su sąjungininkų pagalba.
G. Landsbergis atkreipia dėmesį, kad po to, kai Lietuvoje buvo atidaryta Taivano atstovybė, Kinija nusprendė „kaip įmanoma griežčiau“ nubausti Lietuvą ir sustabdė visą prekybą. G. Landsbergio teigimu, Pekino veiksmai buvo nukreipti ne prieš konkrečią bendrovę ar pramonės šaką, o prieš visą šalį. „Tai liudija, kiek jie pasirengę daryti, jei jiems neįtinka tam tikra politika“, – kalbėjo jis.
Tačiau, anot Lietuvos diplomatijos vadovo, tokiu atveju padeda „vieningas frontas“. „Iš pradžių buvo Europos pagalba, G7 ir Pasaulio prekybos organizacijai (PPO) pateiktas skundas. Tai lėmė įtampos sumažėjimą, nes Kinijai nepatiko pozicija, kurioje ji atsidūrė“, – pareiškė G. Landsbergis.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
„Norime, kad ekonominį spaudimą patyrusios šalys pasidalintų savo patirtimi. Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Europos šalys, pavyzdžiui, Norvegija, galėtų pasidalinti patirtimi apie tai, kas įvyko ir kaip išsprendėme situaciją“, – tvirtino ministras.
Interviu dar paklaustas apie bendradarbiavimo su Kinija formatą „17+1“ ir jo gretų sumažėjimą, G. Landsbergis pareiškė, kad jį steigdama Kinija turėjo „geopolitinių ambicijų“. „Jie pamatė vakuumą“, – sakė ministras ir pridūrė, kad būtina dėti pastangas, jog dėl laikysenos Pekino atžvilgiu vis dar dvejojančios valstybės pasirinktų teisingą pusę.
„Turime įtikinti turinčiuosius abejonių, kad mūsų sistema jiems yra naudinga“, – nurodė G. Landsbergis.
Galiausiai ministras Japonijos leidiniui nurodė, kad ES turėtų nubrėžti Kinijai labai aiškias raudonas linijas dėl Taivano, o kartu ir ginklų perdavimo Rusijai. Negana to, G. Landsbergis siūlė apsvarstyti konkretų atsaką, „jei situacija būtų pakeista jėga“.
Jau esu paskelbęs keletą išsamesnių savo publikacijų apie daug kur šlubuojančią Lietuvos užsienio politiką. Omenyje turiu straipsnius „Kodėl nemėgstu Joe Bideno?“ ir „Ar bebus norinčiųjų ginti visų stumdomą Lietuvą?“ Juose, be kita ko, raginau oficialųjį Vilnių atviriau kalbėti su kartais klystančiais sąjungininkais bei drąsiau ginčytis su mums ant galvų belipančiais partneriais.
Avantiūra Kinijos tema
Mūsų valstybė – maža, teturinti vos trejetą milijonų lietuvių, todėl vienintelė mūsų jėga – tiesos sakymas. Jei JAV bjauriai sulaužė 1994-aisiais duotus Budapešto įsipareigojimus Ukrainai, – kodėl bijome bent jau garsiai nusistebėti Vašingtono ištižimu? Jei Vokietija vinguriuoja, nenorėdama į Lietuvą atsiųsti savo karių brigados, – kodėl nedrįstame net burbtelėti? Jei JAV ambasadorius drįsta, atsibeldęs į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, nurodinėti, kaip mes privalome vertinti savo istoriją, – kodėl nepareiškiame protesto?
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Tačiau atviras kalbėjimas su sąjungininkais ir partneriais įpareigoja. Jei iš kitų reikalaujame padorumo ir principingumo, jei priekaištaujame dėl dvigubų, trigubų standartų, tuomet ir patys privalome visur ir visada elgtis teisingai bei sąžiningai. Bet juk taip nėra.
Imkime kiniškąjį pavyzdį. ELTA skelbia, jog šį trečiadienį Vilniuje prie Kinijos Liaudies Respublikos ambasados Tibeto rėmėjai rengia pilietinę akciją. Jie sieks atkreipti visuomenės bei Lietuvos politikų dėmesį į šioje šalyje kalinamų politinių kalinių situaciją bei nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus Tibete, Honkonge bei Sindziango regione.
Piketo data – neatsitiktinė. Prieš 28 metus gegužės 17 d. Kinijos pareigūnai areštavo ir nežinoma kryptimi išgabeno šešerių metų XI Pančen Lamą, antrą pagal rangą tautos lyderį, bei jo šeimos narius. Pančen Lama yra laikomas jauniausiu politiniu kaliniu pasaulyje.
Kaip nurodoma ambasados pranešime, ilgus dešimtmečius Kinijos valdžia niekaip nereagavo į daugkartinius tarptautinių žmogaus teisių gynimo organizacijų raginimus pateikti informaciją apie Pančen Lamos, kuriam dabar turėtų būti 31 metai, likimą.
Tibeto skvere – lentelė lietuvių ir tibetiečių kalbomis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tiesa, 2020 m. gegužės 19 d. Kinijos vyriausybė pareiškė, kad Pančen Lama „dabar yra universiteto absolventas, turintis stabilų darbą“, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.
Štai toks Lietuvos susirūpinimas kinietiškais reikalais man suprantamas. Jei tik bus galimybė, šioje pilietinėje akcijoje norėčiau dalyvauti. Tačiau man nesuprantama, kuomet Lietuva dar visai neseniai, apeidama oficialųjį Pekiną, puolė labai karštai bičiuliautis su Taivanu. Juk mūsų 1991-aisiais metais laisva valia pasirašytos sutartys su kinais byloja, jog su Taipėjumi (Taivano sostinė) bendrausime tik Pekinui leidus. Tais mums lemtingais metais Kinija pripažino mūsų nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą (su Vilniaus ir Klaipėdos regionais), o mes prisiekėme, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis (beje, nemelavome: ir vienur, ir kitur – tie patys kintiečiai).
Dabar šią savo paties pasirašytą 1991-ųjų sutartį mes vienapusiškai sulaužėme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis puolė megzti draugiškus santykius su Taipėjumi. Aš niekur niekad nesu tvirtinęs, jog sutartys – amžinos. Esą negalima jų keisti, koreguoti. Galima. Nėra nieko amžino. Tačiau tai pravartu daryti civilizuotai: informuojant tuos, kuriems tai svarbu. Bet, sprendžiant iš pasipiktinusios Kinijos, mes Pekino nei perspėjome, nei paaiškinome savųjų argumentų.
Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Be to, jei ryžtamės keisti sutartį, privalome turėti labai svarbių argumentų. Deja, svarių priežasčių šiuo konkrečiu atveju neturime. Taivanas buvo ir tebėra kinietiškas. Niekas nepasikeitė. Tiesiog saloje ir žemyne – skirtingos santvarkos. Todėl Lietuva, kad ir kaip versimės per galvą, nusispjovė į šalių teritorinį vientisumą apibrėžiančias tarptautines taisykles.
Šios lietuviškos avantiūros nepateisina net hipotezė, esą tokiam žygiui mus išprievartavo mūsų partnerė JAV.
Kartais net svarbiausiems partneriams būtina atkirsti – „NE“. „Ne“, nes priešingai elgtis – neteisinga. Tarptautinėse taisyklėse niekur neparašyta, esą teritorinį vientisumą branginti leidžiama tik demokratinėms valstybėms, o štai komunistinės ar autokratinės šalys privalo susitaikyti su galimais teritoriniais praradimais.
Kokią dar bjaurią potekstę turi antikinietiškas mūsų žingsnis? Jei mes negerbiame Kinijos teritorinio vientisumo, tai ir Pekinas turi bent jau moralinę teisę laužyti galvą, ar teisėtai valdome Vilniaus ir Klaipėdos regionus. Veidrodinis principas: jei aš tau skeliu antausį, tu – man trenki per sprandą.
Avantiūra Armėnijos tema
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Kita bjauri lietuviška avantiūra – amžinas pataikavimas Armėnijai. Drįstu manyti, jog 44 dienas trukusio 2020-ųjų rudens karo dėl Karabacho buvo galima išvengti. Tereikėjo, jog Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, elgtųsi principingai. Tiksliau tariant, privalėjome kiekviena proga reikalauti, jog oficialusis Jerevanas grąžintų Azerbaidžanui tai, kas azerbaidžaniečiams priklauso pagal tarptautinę teisę – Karabachą.
Sutramdyti bjauriai su Azerbaidžanu besielgiančią Armėniją galėjome senų seniausiai. Juolab kad oficialusis Jerevanas po 1992 – 1994 metais trukusio pirmojo karo su Azerbaidžanu visąlaik demonstratyviai, iššaukiančiai flirtavo su Rusijos bei Irano diktatoriais. Privalėjome kalbėti su Armėnija atvirai visus pastaruosius tris dešimtmečius – kol neatiduosite azerbaidžaniečiams Karabacho ir septynių gretimų rajonų, kol iš Karabacho neišvesite savo karinių formuočių, kol nesiliausite pasienio zonose rengę kruvinų provokacijų, tol nebus jokių draugysčių. Pirma – Azerbaidžanui grąžinate Karabachą, tada – kviečiame į svečius deryboms dėl finansinių, ekonominių, kultūrinių bendradarbiavimų.
Bet vadinamieji kolektyviniai Vakarai elgėsi dviprasmiškai: viena ranka pripažino, jog tarptautinė teisė dėl šalių teritorinio vientisumo yra palanki Azeraidžanui, kita ranka prievartavo oficialųjį Baku, kad šis vardan taikos ir ramybės paaukotų Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą armėnų separatistams. O Jerevaną slapta kurstė rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius prieš Azerbaidžaną garantuodami, jog Europa armėnų nelaikys kaltais – visą bėdą visuomet vers azerbaidžaniečiams.
Šiandien – tos pačios armėniškos klastos. Vos tik buvo numatyta Briuselyje pasirašyti taikos sutartį, kuri įpareigoja Armėniją grąžinti azerbaidžaniečiams visas 1992 – 1994-aisiais karinėmis priemonėmis neteisėtai užgrobtas žemes, gegužės 10-ąją kyla susišaudymai pasienio zonose. Armėnijos pusė kaltina Azerbaidžaną specialiai eskaluojant įtampą.
Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai Briuselyje susitiko pokalbių dėl Karabacho. EPA-ELTA nuotr.
Štai AFP-ELTA gegužės 14-ąją perdavė iš Briuselio, kad sekmadienį Briuselyje konsultacinių pokalbių buvo susitikę Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai. Tai patvirtino ES Vadovų Tarybos pirmininko Charleso Michelio atstovas. Tai jau, pasirodo, penktas kartas, kai, tarpininkaujant ES, prie derybų stalo mėgina šnekėtis Armėnijos prezidentas Nikolas Pašinianas ir jo kolega iš Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Ch. Michellis prieš tai su abiejų Kaukazo respublikų vadovais buvo susitikęs atskirų pokalbių – akis į akį.
Kokių niuansų AFP – ELTA dar pastebėjo? Pokalbiai surengti tęsiantis mirtiniems susirėmimams pasienyje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Jerevanas pranešė, kad Azerbaidžano pajėgos nužudė armėnų karį ir dar du sužeidė. Dieną prieš tai žuvo Azerbaidžano karys, o keturi armėnų kareiviai buvo sužeisti. Tad N. Pašinianas suskubo apkaltinti savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas.
Ką viešai pliurpia Armėnijos premjeras – ne taip svarbu. Svarbiausia, jog visiems akivaizdu: gegužės 10-ąją pirmieji šaudyti pradėjo Armėnijos kariai (kaip ir kitais sykiais, kurių jau užfiksuota dešimtys). Paaiškinti lengva: N. Pašinianas nenori pasirašyti nė menkiausių dokumentų baimindamasis Karabacho separatistų keršto.
Visiems taip pat suprantama, jog karinė priešprieša tokiomis dienomis Azerbaidžanui – tikrai nenaudinga. Skirtingai nei Armėnija, Azerbaidžanas trokšta kuo greičiau pradėt Karabacho regiono atgaivinimo darbus visuose be išimties miestuose ir gyvenvietėse. Bet negali – tai šen, tai ten sproginėja specialiai armėnų kariškių paslėptos minos, armėnų kariai kada panorėję šaudo iš sunkiųjų pabūklų, kalnų keliais į Karabachą armėnų separatistai mėgina įvežti karinės ginkluotės, kad galėtų rengti teroro aktus. Vos tik Azerbaidžanas imasi griežtesnių priemonių, pavyzdžiui, įrengia savo karių pasienio punktą Lačino kelyje (beje, savo teritorijoje), tuoj Jerevanas ima šaukti, jog Karabache likę armėnai nebeturi geriamo vandens ir duonos, jog po dienos kitos – humanitarinė katastrofa.
Nikolas Pašinianas – Irano sostinėje Teherane
Akivaizdus melas. Armėnų civiliams, neturintiems nei ginklų, nei narkotikų, nei padirbtų pinigų, azerbaidžaniečių kariai netrukdo keliauti nei pirmyn, nei atgal. Tačiau Vakaruose, taip pat ir Lietuvoje, kyla daug triukšmo, esą Azerbaidžanas vis tik Karabache kelia humanitarinę katastrofą.
Lietuviškoje spaudoje gausu štai tokio pobūdžio komentarų: „N. Pašinianas apkaltino savo Azerbaidžano kolegą siekiu sužlugdyti Briuselyje vyksiančias diskusijas ir perspėjo, kad esama tik nedidelės tikimybės, jog tokioms aplikybėmis bus pasirašytas bendras su Azerbaidžanu taikos susitarimas.“ Ką į šiuos prasimanymus atsakė Azerbaidžano lyderis – nė žodelio. Azerbaidžanui pasiteisinti neleidžiama.
Azerbaidžano pozicija akivaizdžiai nutylima. Karabacho temą nagrinėjančioje lietuviškoje spaudoje taip pat nerasite pareiškimų, jog Karabachas pagal tarptautinę teisę – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Dauguma lietuviškų tekstų surašyti taip, tarsi būtų atvirkščiai. Arba sukalti taip, tarsi kaltos abi pusės, tarsi vienos tiesos nėra ir negali būti.
Kompanija – bjauri. Pirmas iš kairės – Armėnijos prmjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA foto
Imkime paskutinįjį Armėnijos akibrokštą. Šių metu gegužės 9-ąją Maskvoje karinį rusų paradą drauge su nusikalstamą karą prieš Ukrainą pradėjusiu Vladimiru Putinu stebėjo ir Armėnijos Ministras Pirmininkas Nikolas Pašinianas. Lietuviškoje spaudoje priekaištų Armėnijai už šį vizitą – nė trupinėlio. O juk bent retoriškai paklausti Armėnijos vadovų, kodėl jie taip dažnai skrenda į Maskvą, – galėtume. Jei šių metų gegužės 9-ąją į Maskvą būtų atvykęs Azerbaidžano prezidentas, lietuviškoje spaudoje aptiktume daug pasipiktinimų neva „vargšus armėnus skriaudžiančiu Azerbaidžanu“. Suprask, ko iš jų norėti – Kremliaus pusėn dairosi. O N. Pašinianui – jokių priekaištų nei tuomet, kai dažnai lekia į Rusiją, pradėjusia Trečiąjį pasaulinį karą, nei tuomet, kai keliauja į Irano sostinę Teheraną, kuris žiauriai persekioja kiekvieną savo kitamintį ir teikia ginklų Rusijos armijai.
Beje, Armėnijos vadovus, įskaitant ir prezidentą, ir premjerą, ir jo žmoną, dažnai sutiksi ne tik Maskvoje ir Teherane, bet dar ir Vilniuje. Keistas sutapimas? Suskaičiuokite, kiek sykių per pastaruosius keliolika metų svetimas žemes užgrobusios Armėnijos vadovai svečiavosi Lietuvoje, o Lietuvos politikai, pradedant užsienio reikalų ministru, prezidentu, Seimo pirmininku, – Jerevane, palyginkime šiuos skaičius su analogiškais skrydžiais „Vilnius – Baku“ ir „Baku – Vilnius“, ir turėsime akivaizdžią proarmėnišką tendenciją. Elgiamės taip, tarsi 1992 – 1994-aisiais Karabachą užgrobusi ir iki šiol teisėtam šeimininkui visko iki paskutinio centimetro grąžinti nenorinti Armėnija mums mielesnė už teritorinį vientisumą per didžiausius vargus ir ilgiausiai trunkančias derybas susigražinantį Azerbaidžaną.
Taigi šiandien turime dvi lietuviškas avantiūras – kinietiškąją ir armėniškąją.
JAV prezidentas Joe Bidenas. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, balandžio 29 d. (AFP-ELTA). JAV prezidentas Joe Bidenas susitiks su 18 Ramiojo vandenyno regiono lyderių, kai gegužės mėnesį lankysis Papua Naujojoje Gvinėjoje, JAV ir jų sąjungininkėms grumiantis su Kinija dėl įtakos Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, šeštadienį pareiškė vienas aukščiausio rango regiono diplomatas.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Ramiojo vandenyno pietinis regionas buvo vertinamas kaip tam tikra prasme diplomatinis užkampis, tačiau vis dažniau čia dėl komercinės, politinės ir karinės įtakos varžosi didžiosios valstybės.
Papua Naujosios Gvinėjos užsienio reikalų ministras Justinas Tkatchenko pranešė, kad J. Bidenas dalyvaus dvišalėse derybose su šeimininkais ir „taip pat susitiks su 18 Ramiojo vandenyno salų lyderių“ iš Ramiojo vandenyno salų forumo – regioninio bloko, kurį sudaro daugiausia mažos valstybės, išsibarsčiusios po milžinišką vandenyno ruožą. Dalyvaus Australijos ir Naujosios Zelandijos ministrai pirmininkai.
Joe Bidenas, kai gegužės 22 dieną atvyks į Papua Naująją Gvinėją, taps pirmuoju mažiausiai per šimtmetį čia apsilankiusiu JAV prezidentu.
Jis taip pat planuoja dalyvauti Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikime Hirošimoje (Japonija) ir „Quad“ – Australijos, Indijos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų ketverto – aukščiausiojo lygio susitikime Sidnėjuje, Australijoje.
JAV specialusis pasiuntinys Josephas Yunas šią savaitę pareiškė, kad Jungtinės Valstijos mėgina „atsigriebti“ po kelerių metų santykinio aplaidumo, Kinijos įtakai pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje sparčiai augant. Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Kinija neseniai pasirašė slaptą saugumo paktą su Saliamono Salomis, pagal kurį Kinijos kariai gali būti dislokuoti tose salose.
Kovo mėnesį valstybės remiama Kinijos bendrovė laimėjo sutartį dėl tarptautinio uosto plėtros sostinėje Honiara – tai didelė pergalė Pekinui siekiant strategiškai įsitvirtinti pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje.
Šis regionas gali būti gyvybiškai svarbus bet kokio galimo karinio konflikto dėl Taivano atveju.
„Turime kuo sparčiau atsigriebti“, – analitiniam centrui „Hudson Institute“ sakė J. Yunas. „Bet koks aukšto lygio dalyvavimas yra sveikintinas“, – sakė jis, kalbėdamas prieš patvirtinant J. Bideno susitikimą Ramiojo vandenyno regione.
„Pripažinkime, tai yra strateginė konkurencija tarp Kinijos ir mūsų“, – sakė J. Yunas.
Kinijos žemėlapis
J. Bideno kelionės metu taip pat gali būti baigiamas rengti JAV ir Papua Naujosios Gvinėjos gynybinio bendradarbiavimo susitarimas, pagal kurį būtų galima rengti daugiau bendrų mokymų ir kurti saugumo infrastruktūrą.
Vašingtonas siekia įkurti bendrą karinių jūrų pajėgų objektą Lombrume, Papua Naujosios Gvinėjos Manuso saloje. Kaip informavo Australijos gynybos departamentas, kuris taip pat dalyvauja šioje iniciatyvoje, statybos prasidėjo 2020 metų viduryje. Manoma, kad ilgainiui čia bus dislokuoti keturi „Guardian“ klasės patruliniai laivai.
Anksčiau Papua Naujojoje Gvinėjoje lankėsi daugelis JAV valstybės sekretorių, įskaitant Hillary Clinton ir tuometinį JAV viceprezidentą Mike’ą Pence’ą, tačiau JAV valstybės departamento įrašai nuo 1901 m. Theodore’o Roosevelto administracijos laikų rodo, kad Papua Naujojoje Gvinėjoje nėra lankęsis nė vienas pareigas einantis JAV prezidentas.
Taivane lankosi JAV Kongreso delegacija. Tsai Ing-wen ir Michaelas McCaulas. EPA-ELTA nuotr.
Taipėjus, balandžio 8 d. (AFP-ELTA). Taivano prezidentė Tsai Ing-wen šeštadienį pareiškė, kad Taipėjus ir toliau bendradarbiaus su JAV bei kitomis demokratinėmis valstybėmis, nes sala susiduria su „nuolatiniu autoritariniu Kinijos ekspansionizmu“.
Pekinas šeštadienį paskelbė apie karines pratybas, kurios tris dienas vyks aplink Taivaną, ir pavadino jas „griežtu perspėjimu“ salos vyriausybei po to, kai Tsai šios savaitės pradžioje Los Andžele susitiko su JAV Atstovų Rūmų pirmininku Kevinu McCarthy.
Praėjus kelioms valandoms po paskelbimo apie pratybas Tsai Taipėjuje susitiko su JAV Kongreso delegacija, vadovaujama Atstovų Rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininko Michaelo McCaulo.
M. McCaulas, atsakingas už visus JAV karinius pardavimus užsienio valstybėms, sakė, kad Vašingtonas stengiasi greitai aprūpinti ginklais Taivaną.
„Mes Kongrese darome viską, ką galime, kad pagreitintume šiuos pardavimus ir gautume ginklų, kurių jums reikia apsiginti, ir apmokysime jūsų kariuomenę ne karui, o taikai, – sakė jis. – Svarbu, kad visos demokratinės šalys vieningai priešintųsi tironijai ir priespaudai, ar tai būtų (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino neišprovokuota invazija į Ukrainą, ar komunistinės Kinijos agresija prieš jūsų šalį ir Ramiojo vandenyno regioną“.
Kinija repetuoja Taivano „apsupimą“
Kinijos šeštadienį vykdomose karinėse pratybose repetuojamas Taivano „apsupimas“, pranešė valstybinė žiniasklaida.
„Operatyvinė grupė vienu metu organizuos patruliavimą ir judėjimą aplink Taivano salą, formuodama visapusišką apsupimo ir atgrasymo poziciją“, – sakė valstybinis transliuotojas CCTV.
Internete paskelbtame pranešime išsamiai aprašoma, kokią ginkluotę Kinija naudoja per pratybas.
CCTV teigė, kad pratybose buvo dislokuota „tolimojo nuotolio raketinė artilerija, eskadriniai minininkai, raketiniai laivai, oro pajėgų naikintuvai, bombonešiai, signalų slopintuvai ir degalų papildymo įrenginiai“.
Taivano prezidentė Tsai Ing-wen
Taipėjus, kovo 30 d. (dpa-ELTA). Taivano prezidentė Tsai Ing-wen trečiadienį atvyko į Niujorką, vizitą kritikuoja Kinija.
Tsai Ing-wen sustojo Niujorke pakeliui į Gvatemalą ir Belizą, Taivano diplomatines sąjungininkes, o grįždama užsuks į Los Andželą.
Niujorke Tsai Ing-wen sakė, kad tvirtą Taivano ir JAV partnerystę lėmė bendros vertybės ir interesai, taip pat užsienyje gyvenančių taivaniečių ilgalaikės pastangos.
Per vakarienę su daugiau nei 700 Taivano emigrantų ji sakė, kad Taivanas parodė esąs ryžtingai nusiteikę gintis ir padėti garantuoti stabilumą regione. Prezidentė pažadėjo, kad Taivanas bendradarbiaus su demokratinėmis partnerėmis ir „tvirtai eis demokratijos ir laisvės keliu“.
Pekinas trečiadienį pasmerkė Tsai Ing-wen vizitą ir pagrasino, kad imsis „atsakomųjų priemonių“. Kinija laiko savarankiškai valdomą Taivaną savo teritorijos dalimi.
JAV perspėjo, kad Kinija neturėtų pasinaudoti šiais vizitais kaip „dingstimi sustiprinti agresyvią veiklą Taivano sąsiauryje“.
Baltųjų rūmų Nacionalinio saugumo tarybos strateginės komunikacijos koordinatorius Johnas Kirby pabrėžė, kad tai nėra vizitai, o privatūs Taivano prezidentės sustojimai JAV. Jis sakė, kad JAV ir Kinijos požiūris į Taivaną skiriasi, bet „mes išsiverčiame su šiais skirtumais daugiau nei 40 metų“.
Pasak žiniasklaidos pranešimų, grįždama balandžio 5 d. Tsai Ing-wen Kalifornijoje susitiks su JAV Atstovų Rūmų pirmininku Kevinu McCarthy bei pasakys kalbą Prezidento Ronaldo Reagano bibliotekoje.
Jei klausiate, ko daugiau mano galvoje šiandien – optimizmo ar pesimizmo, atsakysiu, jog galimus variantus visuomet dėlioju nuo blogiausiojo scenarijaus. Juodosios mintys tikrai stelbia džiugesį. Didieji Vakarų politikai iš tribūnų labai gražiai gina demokratijas, teisingumus, padorumus, sąžiningumus. Tačiau jų teisingi, prasmingi žodžiai dažnokai nesutampa su konkrečiais darbais.
Ginklų Ukrainai vis dar trūksta
Volodymiras Zelenskis. Ukrainos prezidentas. EPA – ELTA foto
2022-ųjų vasario mėnesį, kai Rusija užpuolė Ukrainą, buvau tikras, jog visa Europa drauge su JAV nuo pat pirmųjų karo dienų ukrainiečiams duos visko, ko jiems reikia, kad šie ne tik apsigintų, bet akivaizdžiai laimėtų. Juk Vašingtonas, Londonas, Paryžius, Berlynas, Roma – už padorumą, teisingumą, humanizmą. Nepadėti Rusijos užpultai Ukrainai – tai pats tikriausias cinizmas ir niekšiškumas, primenantis sąvoką „nusikaltimai žmoniškumui“. Bet Vakarai, pradedant oficialiuoju Vašingtonu, ukrainiečių neskubėjo paremti solidžiais ginklais nei karo išvakarėse, nei pirmosiomis karo savaitėmis.
Na, vakarietiškos dvejonės pirmaisiais mėnesiais – tarsi pateisinamos. Bet šiandien – jau vieneri metai, kai ukrainiečiai didvyriškai priešinasi, o ginklų, kurie jiems reikalingi sėkmingam kontrpuolimui, vis dar neturi. Ukrainos kariuomenei šiuo metu stinga ginkluotės, įskaitant sunkiąją techniką ir naikintuvus, o tai neleidžia inicijuoti naujo kontrpuolimo. Tai – ne mano išvados. Taip šių metų kovo 25-ąją dieną Japonijos laikraščiui „Yomiuri Shimbun“ tarė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Pasak V. Zelenskio, padėtis Ukrainos rytuose „nėra gera“, nes ten kariai stokoja amunicijos, o Rusijos pajėgos kasdien panaudoja trigubai daugiau šaudmenų, nei Ukrainos daliniai. „Laukiame amunicijos iš savo partnerių“, – sakė Ukrainos prezidentas.
Tuo tarpu Vakaruose jau girdime užuominų, jog Ukraina turėtų kuo greičiau pulti jos žemėje esančias Rusijos pajėgas, nes karą šiemet būtina užbaigti. Suprask, Ukraina privalo skubėt kariauti, kitaip … turės sėstis prie derybų stalo su Vladimiru Putinu neišlaisvinusi visų savo žemių. Karas negali tęstis amžinai, Vakarų ištekliai neva senka (tarsi ukrainiečiai nenorėtų kuo greičiau laimėti). Tačiau tokias mintis peršantys politikai nepaaiškina, kaip pradėti sėkmingą kontrpuolimą, jei trūksta tankų, toliašaudžių pabūklų, lėktuvų, šarvuočių, sviedinių? Beje, trūksta labai daug. Kodėl Ukraina stumiama į mūšius, kurių be deramos ginkluotės neįmanoma laimėti? Gal norima ją sukompromituoti ir tokiu būdu priverst sėstis prie derybų stalo darant Rusijai teritorinių nuolaidų?
Keistas Joe Bideno elgesys
Kiek kartų 2022 – 2023-aisiais girdėjome JAV prezidentą Joe Bideną sakant: „neduosime tankų, apie lėktuvus nė nesvajokite, neatsiųsime sviedinių, kurie lėktų daugiau nei 100 kilometrų, nedislokuosime Ukrainoje savo karių, neduosime įrangos, kad Ukraina gebėtų deramai apsaugoti savo oro erdvę“. Nors JAV, skirtingai nei Vokietija ar Prancūzija, savo angaruose turi tiek karinės technikos, kad senų seniausiai galėjo apginkluoti Ukrainą nuo galvos iki kojų. Bet dabartinė JAV prezidento administracija ukrainiečiams ginklus siunčia itin dozuotai – po trupinėlį, po lašelį. Tarsi nenorom.
Joe Bidenas šluostosi akis nosinaite. EPA – ELTA foto
Kodėl? Primityvių pasiteisinimų – tarsi kruopų maiše: bijo dar didesnio karo, vengia branduolinių smūgių, baiminasi Rusijos subyrėjimo, taupo savo ginkluotę, nes ruošiasi susiremti su Kinija.
Bet galimi ir kiti variantai. Vienas iš baisiausiųjų, jei pasitvirtintų, būtų šis – J. Bidenas seniai susidraugavęs su V. Putinu. Viešojoje erdvėje J. Bidenas keikia V. Putiną bjauriausiais žodžiais, o iš tiesų jam leidžia elgtis kaip tinkamam. Dabartinė JAV administracija išdavusi Ukrainą. Tiksliau tariant, J. Bidenas dar prieš tapdamas prezidentu davė V. Putinui žodinį leidimą į savo rankas paimti Ukrainą. Jis niekad neprieštaravo, jog V. Putinas užgrobtų ne tik Krymą, ne tik Donbasą su Lughansku, bet dar prigriebtų ir Zaporožės bei Chersono sritis.
Beje, ankstesnysis JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidimo suvirškinti Ukrainą, regis, Kremliui nedavė. Kol valdžioje būta D. Trumpo, V. Putinas ginklais nežvagino. D. Trumpas – sunkiai prognozuojamas, kartais prišnekėdavo nesąmonių, kartais elgdavosi visiškai priešingai nei kalbėdavo, todėl V. Putinas nepajėgė perprasti D. Trumpo elgesio motyvų. V. Putinas nebuvo tikras, kad D. Trumpas, kad ir ką viešai bekalbėtų, tikrai aukos Ukrainą. Tad kantriai laukė, kada į Baltuosius rūmus įžengs Ukrainos nevertinantis, lengvai prognozuojamas, silpnučiukas J. Bidenas. Juolab J. Bidenui buvo pažadėta – sudraskysime Ukrainą per keletą savaičių. Didelio triukšmo nekils.
Bet niekas nesitikėjo, jog ukrainiečių kariai, net ir labai silpnai remiami ginklais, taip atkakliai priešinsis. J. Bidenas nė nesapnavo, jog V. Putino kariauna įstrigs Ukrainos stepėse. Oficialusis Vašingtonas pasimetęs, nebežino, kaip elgtis. Remiantis slaptais susitarimais su V. Putinu, neturi teisės padėti Ukrainai, bet viešai privalo rodyti, jog remia Rusijos agresijos auka tapusią Ukrainą. Todėl amerikietiškoji pagalba bent šiuo metu – vis dar menka ir nuolat vėluoja. Tik dėl vaidybos, tik dėl viešosios nuomonės. Kaip ir tas keletą valandų trukęs simbolinis vizitas į Kijevą – tik lengvatikiams apmulkinti.
Kad galbūt egzistuoja kažin kokie slapti J. Bideno ir V. Putino susitarimai dėl Ukrainos, tokios mintys kyla klausantis, sakykim, istoriko Marko Salonino, ekonomisto Andrėjaus Ilarionovo, buvusio JAV karininko Gario Tabacho, politologo Dmitrijaus Korneičuko, analitiko Olego Soskino ir daugelio kitų komentarų. Nepatikliai žvelgiančiųjų į J. Bideną – vis daugiau.
Humoristiniai paaiškinimai
Joe Bidenas. Suklupo…
Žinoma, galimi ir kitokie paaiškinimai. Pavyzdžiui, humoristiniai. J. Bidenas silpnai remdamas Ukrainą iš tikrųjų nėra kaltas, nes nebesusigaudo, ką darąs. Youtube.com erdvėje gausu filmukų, kuriuose užfiksuota, kaip šiandieninis JAV prezidentas net po keletą kartų klupinėja lipdamas trapu į lėktuvą, kaip krenta nuo dviračio, kaip išlipęs iš sraigtasparnio be žmonos pagalbos nepajėgia užsivilti švarko, kaip snaudžia tarptautinėje konferencijoje, kaip saldžiai užmiega kalbėdamas akis į akį su Izraelio premjeru, kaip sutrinka nebesuvokdamas, kur jam eiti, ką jam daryti, užbaigus kalbą tribūnoje. Visa tai peržiūrėjus kyla pagrįstų įtarimų, jog Amerikai šiandien vadovauja visai ne J. Bidenas.
Jūs sakote, jog Amerikos prezidentas J. Bidenas negali taip žemai pulti, kad imtų remti ne auką, o agresorių? Bet juk tokių pavyzdžių – esama. 1994-aisiais metais JAV prezidentas leido Rusijos alkoholikui Borisui Jelcinui kraujyje paskandinti Čečėniją. 2008-aisiais JAV prezidentas išdavė Gruziją (Sakartvelą), leisdamas V. Putinui karinėmis priemonėmis atimti iš gruzinų keletą svarbių teritorijų. 2014-aisiais metais JAV prezidentas leido V. Putinui okupuoti Krymą įtikinėdamas oficialųjį Kijevą nesipriešinti. Oficialiai, viešai smerkė Kremlių, o realiai – ar pajudino bent mažytį pirštelį? Tad, vadovaujantis šia logika, kodėl senukas J. Bidenas turėtų elgtis padoriai, sąžiningai, principingai?
Ginčai dėl Taivano
Neteisingo JAV elgesio pavyzdžių esama ir daugiau. Sakykim, ginčai dėl Taivano. Taivanas – kinietiška teritorija. Pats Vašingtonas oficialiai pripažįsta, kad Taivanas – Kinijos dalis. Visa Europa pripažįsta, įskaitant ir Lietuvą, jog Taivanas priklauso Pekinui. Žodžiai – gražūs, teisingi, o koks – elgesys? Sakykim, 1991-aisiais metais pasirašytoje Lietuvos ir Kinijos sutartyje oficialusis Vilnius įsipareigoja su Taivanu bendrauti tik per Pekiną, tik Pekinui leidus. Sutartyje niekur nenurodyta, koks Pekinas turi būti – komunistinis, fašistinis ar demokratinis. Tiesiog su Taibėjumi bus draugaujama tik Pekinui, koks jis bebūtų, palaiminus. Prabėga trys dešimtmečiai, ir Lietuva pažeidžia šią savo nuostatą. JAV akivaizdžiai kursto Lietuvą draugauti su Taivanu ignoruojant Pekiną. Suprask, Pekinas – nedemokratiškas, todėl neva neturi teisės į savo žemes.
Pavojingas Rusijos – Irano – Armėnijos tandemas
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Panaši padėtis – ir dėl Armėnijos. JAV pripažįsta, kad Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Nuo pat 1992 – 1994 metų Azerbaidžanas prašė Vakarų, kad šie padėtų susigrąžinti Karabachą taikiai, humanistiškai, nenaudojant karinės jėgos. Visus pastaruosius tris dešimtmečius Vakarai šaukė, jog bando šį teritorinį konfliktą sureguliuoti taikiai ir teisingai. Bet iš tiesų trisdešimt metų prievartavo Azerbaidžaną, kad šis savo Karabachą … padovanotų armėnų separatistams. Azerbaidžaniečiams tokia vakarietiška dviveidystė nusibodo, ir 2020-ųjų rudenį Baku karinėmis priemonėmis susigrąžino daugumą Karabacho teritorijų.
Ir vėl Vakarai, ypač Prancūzija, gudrauja. Esą dėl Azerbaidžano elgesio armėnus galinti ištikti humanitarinė krizė, esą azerbaidžaniečiai trukdo armėnų civiliams gabenti į Karabachą maisto produktus, geriamąjį vandenį (azerbaidžaniečiai tikrina, ar negabenami ginklai, narkotikai, padirbti pinigai), esą azerbaidžaniečiai vis dar apšaudo armėnų karius (nors būtent armėnų separatistai rengia diversijas ir išpuolius, kad tik Azerbaidžanas atidengų ugnį, ir Jerevanas galėtų kaltinti Baku pradėjus naują karą)…
Ypač Vakarams patiko Jerevano pareiškimas, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali būti suimtas Armėnijoje, jei atvyktų į šalį, mat Armėnija oficialiai prisiėmusi įsipareigojimus pagal Romos statutą. Tai kovo 24-ąją pranešė portalas „rbc.ua“, remdamasis leidiniu „News.Am“.
Taip, Armėnijos Konstitucinis teismas pripažino, kad įsipareigojimai, įtvirtinti Tarptautinio Baudžiamojo Teismo (TBT) Romos statute, atitinka šalies Konstituciją. Tad jei V. Putinas atvyktų į Armėniją, jis turėtų būti suimtas, rašo leidinys (kovo 17 d. TBT išdavė Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir vaikų teisių kontrolierės Marijos Lvovos-Belovos arešto orderius; jie įtariami karo nusikaltimais – neteisėtu vaikų deportavimu iš okupuotos Ukrainos teritorijos).
Armėniškoji dviveidystė
Bet ar Armėnija tikrai uždėtų antrankius V. Putinui? Sunku patikėti jau vien dėl to, kad V. Putinas keliauja lydimas gausios iki dantų ginkluotos apsaugos. Be to, Armėnijoje vis dar dislokuota Rusijos karinė bazė. Trečioji priežastis – į Karabachą šiuo metu atsiųsta vadinamųjų „rusų taikdarių“. Vos prieš keliolika dienų, kovo 14-ąją, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas skambino Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir papasakojo apie „problemas“, susijusias su Rusijos taikdarių veikla Karabache“. Lietuviškoji ELTA perpasakoja N. Pašiniano žodžius: „Vakar telefonu kalbėjau su V. Putinu apie galimą eskalavimą Karabache ir sakiau, kad zonoje, už kurią atsakingi Rusijos taikdariai, yra problemų“.
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau paskutiniojo N. Pašiniano ir V. Putino pokalbio, kuomet Armėnijos premjeras beveik atvirai reikalauja, kad rusų kariai šaudytų į azerbaidžaniečių karius, Vakarai nekomentuoja. Nutyli.
Nepastebi ir kovo 23-ąją „EU reporter” paskelbtos publikacijos, kaip Armėnija padeda Rusijai apeiti Europos Sąjungos sankcijas. Pasirodo, JAV finansų ministerija išplatinusi informaciją, kaip armėnų firmos perka iš užsienio technikos, prietaisų, medžiagų, o paskui viską atiduoda Rusijos kariniam kompleksui. Dar 2022-ųjų metų spalį agentūra Bloomber paskelbė faktų, kaip per Armėniją į Rusiją keliauja technika, kuri vėliau tampa prieš Ukrainą nukreiptais ginklais. Būtent Armėnija šiandien tapusi centru, kurio pagalba karinės arba dvigubos paskirties prekės iš Europos atsiduria Maskvoje.
Nedera pamiršti ir Armėnijos – Irano bičiulystės. Irano karinė technika, įskaitant bepiločius orlaivius, pirma atgabenama į Armėniją, po to slapta išvežama į Rusiją. Tad Ukraina už jos miestus bombarduojančius bepiločius orlaivius turi „dėkoti“ ne tik Rusijai, ne tik Iranui, bet ir Armėnijai. Ši trijulė šiandien puikiai sutaria.
Tačiau Vakarai kažkodėl ne itin noriai komentuoja Rusijos – Irano – Armėnijos tandemo keliamus pavojus.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Seimo Antikorupcijos komisija svarstys, ar reikėtų pradėti tyrimą, skirtą įvertinti parlamentarų ir kitų valstybės politikų gautą paramą rinkimams iš įvairių verslo atstovų.
Kaip Eltai teigė komisijos pirmininkas, demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Algirdas Stončaitis, viešojoje erdvėje pasirodant vis daugiau informacijos apie galimai neskaidrius politikų ir verslininkų santykius, Seimui, jo nuomone, derėtų išsiaiškinti tokių įtartinų ryšių aplinkybes – įvertinti, ar už gautą finansinę paramą rinkiminėms kampanijoms politikai atsidėkoja verslui, priimdami palankius politinius sprendimus.
Apie panašią iniciatyvą dar praėjusią savaitę prakalbo visos Seimo opozicinės frakcijos. Užsiminta apie tyrimą dėl galimų valdančiųjų ryšių su Taivano investicijų sulaukusiomis įmonėmis. Seimo mažumai susirūpinimą sukėlė naujienų portalo tv3.lt paskelbta informacija apie galimus koalicijos partijų finansinius ryšius su įmonėmis, kurios sulaukia ypatingos Vyriausybės pagalbos bei protegavimo Taivano paramos bei investicijų skirstymo procese.
Paskelbtos publikacijos duomenimis, taivaniečių investicijų sulaukė ir kelios įmonės, kurių vadovai demonstruoja palankumą valdantiesiems, dalyvaudami palaikymo renginiuose ir net finansiškai remdami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bei Laisvės partijas.
Anot A. Stončaičio, šią bei kitas susijusias įtartinas situacijas galėtų tirti būtent Seimo Antikorupcijos komisija.
„Bandysime svarstyti, ar palaikytų komisijos nariai (iniciatyvą – ELTA) sudaryti atskirą tyrimo grupę dėl labai įvairiausių verslo paramų politikams teikimo. Opozicija svarsto, kad galbūt reikėtų inicijuoti parlamentinę tyrimo grupę, bet lygiai taip pat galėtų Antikorupcijos komisija tą panašią grupę sudaryti – kaip buvo Kaunui sudaryta grupė. Ir reikėtų nagrinėti praktikas – kiek tai yra teisėta, kokios yra rizikos, koks yra teisinis reguliavimas ir kaip tą teisinį reguliavimą galimai reikėtų keisti“, – Eltai nurodė A. Stončaitis.
„Keistokai atrodo, kai dešimtimis tūkstančių eurų teikiamos finansinės paramos, o paskui, bent jau viešojoje erdvėje, pasirodo informacija, kad galimai yra atsidėkojama už tai“, – nurodė jis.
Visgi, politikas pabrėžė, kad Antikorupcijos komisija nesikoncentruos į vieno asmens ar Taivano investicijų situacijos vertinimą, bet žvelgs į problemą plačiau.
„Nesuveskime į premjerę ar į Užsienio reikalų komiteto pirmininką. Reikėtų žiūrėti apskritai“, – patikino jis.
Valdantieji žada posėdyje nedalyvauti
Valdančiųjų atstovai Antikorupcijos komisijos posėdyje, pasak konservatoriaus Bronislovo Matelio, neketina dalyvauti. Anot B. Matelio, komisijos posėdyje keliamas klausimas klausimas dėl tyrimo grupės formavimo yra „asmeninė keršto akcija“, nes praėjusią savaitę valdančiosios koalicijos parlamentarai pareiškė nepasitikėjimą A. Stončaičiu kaip Antikorupcijos komisijos pirmininku.
„Mes manome, kad negalime dalyvauti posėdyje, nes pirmininkui pareiškėme nepasitikėjimą ir laukiame jo ar opozicijos sprendimo. Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko ir dalyvauti asmeninėje pirmininko keršto akcijose. Prieš tai pirmininkas turėtų paviešinti savo ryšius su abejotinos reputacijos asmenimis, o tik po to „mazgoti“ kitus“, – Eltai raštu perduotame komentare pažymėjo B. Matelis.
Paklaustas, ar komisija galės tęsti darbą ir svarstyti jo inicijuojamą klausimą, posėdyje nedalyvaujant valdantiesiems, A. Stončaitis patikino, jog diskusijos dėl verslo ir politikų ryšių vis tiek vyks, nors Antikorupcijos komisija, neturėdama kvorumo, negalės priimti jokių sprendimų. Politikas apgailestavo, jog, demonstruodami tokią laikyseną, valdantieji stabdo komisijos darbą.
„Reiškiasi komisijos posėdis neįvyks, tačiau tai nereiškia, kad nebus diskusijos. Diskutuosime, apsitarsime, aptarsime problematiką – nebus balsavimų. Reiškia, nebus sprendimų“, – sakė demokratų frakcijos narys.
ELTA primena, kad prieš savaitę grupė Seimo Antikorupcijos komisijos narių pareiškė nepasitikėjimą pirmininku A. Stončaičiu. Politikai nutarė dar kartą kreiptis į Seimo opoziciją, prašant deleguoti naują kandidatą užimti A. Stončaičio postą. Visgi, kol kas parlamento mažuma neketina to daryti.
Po komisijos sprendimo, nepasitikėjimo A. Stončaičiu klausimas persikels į plenarinių posėdžių salę. Seimo statute numatyta, kad savo poziciją Seimo nariai išreiškia slaptu balsavimu – kad pasitikėjimą paradęs politikas būtų pašalinamas iš posto, tam turi pritarti ne mažiau kaip 71 Seimo narys.
Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jei Kinija išgirs Lietuvos žinią, kad Lietuva linkusi bendradarbiauti, Vilniaus ir Pekino santykius galima normalizuoti, sako prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė.
„Lietuva ir konflikto įkarštyje (Kinijai pritaikius spaudimo priemones Vilniuje įsteigus Taivaniečių atstovybę 2021 m. pabaigoje – ELTA) sakė, kad nenori diplomatinių santykių nutraukimo, nenori išsiųsti ambasadoriaus namo, kad nori toriau tęsti abiem pusėms priimtiną bendradarbiavimą. Tai jei šį mūsų šauksmą Kinija išgirs, manau, bus galima santykius normalizuoti“, – „Žinių radijui“ antradienį sakė Gitano Nausėdos vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais.
Anot jos, palaikyti draugiškus santykius, „nesusipykti“ su antrąja pasaulio ekonomika siekia Europos Sąjunga (ES) ir Lietuvos sąjungininkai.
„Jei pažiūrėtume į kitas mūsų sąjungininkes, ES šalis, neatrodo, kad noras būtų su Kinija susipykti, neprekiauti. Jei imtume teisinį, bendresnį, europinį kontekstą, stengiamasi palaikyti tuos minimalius prekybinius santykius“, – teigė A. Skaisgirytė, pripažinusi, jog santykius su Pekinu reiktų vertinti atsargiai.
„Pasigirsta vis daugiau įspėjimų dėl galimo nedraugiško požiūrio, kurį patyrė Lietuva, to ekonominio spaudimo. Tam tikro atsargumo turbūt čia irgi turėtų būti“, – kalbėjo prezidento patarėja.
A. Skaisgirytė: spaudimas nedingo, tačiau verslas persiorientavo sėkmingai
A. Skaisgirytės teigimu, praėjus metams po Vilniaus ir Pekino konflikto, ekonominis Kinijos spaudimas „niekur nedingo“, o Pasaulio prekybos organizacijoje iškeltos bylos svarstymas dar užtruks.
„Matyt, kad metų bėgyje bus daugiau aiškumo“, – teigė G. Nausėdos patarėja.
Kinijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt fotografija
Vis dėlto, Prezidentūros atstovė pažymėjo, kad Lietuvos verslo „persiorientavimas įvyko“ – įmonės sugebėjo prisitaikyti prie pritaikytų prekybos apribojimų, diversifikuoti veiklą bei rasti naujų rinkų.
„Labai gerai, kad kinišką produkciją gebame pakeisti, mūsų verslas sėkmingai prisitaikė, sėkmingai ieškodamas naujų rinkų Pietryčių Azijos regione. Galima tik pasveikinti, kad verslininkai pakankamai brandūs, kad šį posūkį galėjo per metus įvykdyti“, – sakė A. Skaisgirytė.
„Verslas sugebėjo persiorientuoti ir tai yra pagrindinė žinutė“, – akcentavo G. Nausėdos komandos narė.
A. Skaisgirytė taip vylėsi, kad kiniškas investicijas, „kurios sustojo ir negalėjo ateiti“, pakeis Taivano, o dar geriau – Vakarų sąjungininkų investicijos.
Kinija griežtas diplomatines ir ekonomines priemones Lietuvai pritaikė 2021 m. pabaigoje, Vilniuje leidus veikti Taivano atstovybei, kuriai pavadinti pavartotas būtent salos, o ne jos sostinės Taipėjaus pavadinimas.
Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija nutraukė lietuviškų prekių importą, įspėjo užsienio įmones stabdyti bendradarbiavimą, jei šios naudos lietuviškos kilmės detales, o Europos Komisija dėl šių Pekino veiksmų kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją.
Be to, Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
Trijų 2022 m. ketvirčių duomenimis, Lietuvos ir Taivano prekyba toliau sparčiai auga – tiek importas, tiek eksportas – tad teigiamas artimų politinių santykių rezultatas yra akivaizdus, teigia ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.
Vis tik, jis pabrėžia ir pastebimą tarpusavio prekybos deficitą – eksperto teigimu, Taivanas iš šiltos diplomatinės draugystės prekybinės naudos turi daugiau.
„Skaičiai rodo, kad kol kas iš Lietuvos-Taivano politinių santykių pagerėjimo kur kas labiau išlošia Taivanas“, – Eltai teigė A. Izgorodinas.
Prekybos apimtys šiemet – 52,8 mln. eurų didesnės
Statistikos departamento duomenimis, pirmuosius devynis 2022 m. mėnesius Lietuvos ir Taivano prekybos apimtys siekė beveik 133 mln. eurų, kai praėjusių metų sausį-rugsėjį – 80 mln. eurų. Kitaip tariant, dvišalė prekyba per metus išaugo 52,8 mln. eurų arba 65 proc.
„Naujausi Lietuvos–Taivano užsienio prekybos duomenys rodo, kad Lietuvos ir Taivano prekyba toliau sparčiai progresuoja“, – statistikos dinamiką komentavo A. Izgorodinas.
„Akivaizdu, kad investicijos į Lietuvos–Taivano politinių santykių vystymą davė teigiamą poveikį Lietuvos-Taivano prekybai į abi puses“, – pažymėjo ekonomistas.
Jis teigė, kad eksportas į Tolimųjų Rytų salą per metus išaugo 34 proc. – apimčių didėjimas stebimas 40-yje iš 97-ių eksportuojamų prekių kategorijų. Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisant to, ekonomisto vertinimu, sumos, kiek eksportas iš tikrųjų padidėjo, išlieka nedidelės. Pavyzdžiui, per metus labiausiai didėjo įvairių chemijos produktų eksporto apimtys, išaugusios 864 tūkst. eurų.
„Tačiau tas faktas, kad net 40 Lietuvos eksporto į Taivaną segmentų šiemet fiksuoja augimą, akivaizdžiai rodo, kad vis daugiau Lietuvos įmonių domisi galimybėmis dirbti su Taivanu ir vis daugiau Lietuvos verslų pradeda po truputį eksportuoti į Taivaną“, – sakė A. Izgorodinas.
Kylantis prekybos deficitas
Jei eksportas į Taivaną šiemet intensyvesnis trečdaliu, tai taivanietiškų prekių per pirmuosius tris metų ketvirčius įsivežta 74 proc. daugiau, nei tuo pačiu metu 2021 m., akcentuoja ekonomistas. Remdamasis šia statistikos eilute jis konstatuoja, kad „kol kas iš šiltėjančių Lietuvos-Taivano politinių santykių labiau išlošia ne Lietuva“.
„Pirma – Lietuva ir toliau turi užsienio prekybos su Taivanu deficitą, t.y. importas iš Taivano viršija Lietuvos eksportą į Taivaną. Antra – Lietuvos ir Taivano prekybos deficitas tik auga“, – dėsto A. Izgorodinas.
Statistikos departamento duomenimis, per pirmuosius tris metų ketvirčius bendra Taivanui eksportuotų prekių suma sudarė 21,5 mln. eurų, importuotų – 111,3 mln. eurų, t. y., taivanietiškos produkcijos įsigyta 5,1 karto daugiau, nei parduota lietuviškos.
Ekspertas palygino, kad 2021 m. sausį-rugsėjį tarpusavio prekybos deficitas siekė 47,9 mln. eurų, o analogišku laikotarpiu šiemet Taivanas Lietuvai pardavė prekių už 89,8 mln. eurų daugiau, nei iš jos įsigijo.
„Tai rodo ir tas aspektas, kad per metus Lietuvos eksportas į Taivaną išaugo 5,5 mln. eurų, o Lietuvos importas iš Taivano – 47,4 mln. eurų“, – pabrėžė A. Izgorodinas.
Palyginimui, per visus 2021 m. šie rodikliai siekė atitinkamai 16 mln. ir 64 mln. eurų.
Daugiausia eksportuojama chemijos, elektronikos, maisto produktų
Ekonomikos ekspertas Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
A. Izgorodino pateiktais Statistikos departamento skaičiavimais, per tris 2022 m. ketvirčius daugiausiai į Taivaną išvežta įvairių lietuviškų chemijos produktų (864 tūkst. eurų), elektros įrangos ir jų dalių (700 tūkst. eurų), įvairių maisto produktų (606 tūkst. eurų).
Taip pat apie 600 tūkst. eurų siekia salos pirkėjams parduotų mineralinio kuro ir alyvos produktų vertė. Tuo metu optikos ir fotografijos įrenginių bei vario ir jo dirbinių eksportuota už atitinkamai 544 tūkst. ir 446 tūkst. eurų.
Už daugiau nei 200 tūkst. eurų taip pat eksportuota aliuminio ir jo dirbinių, kakavos gaminių, nealkoholinių ir alkoholinių gėrimų, laivų ir valčių, medienos ir jos gaminių.
Prekybiniai santykiai plečiasi
ELTA primena, kad lapkričio pradžioje Taivane atidaryta Lietuvos prekybos atstovybė, skirta Lietuvos ir salos prekybiniams ryšiams spartinti. Įstaiga pavadinta Lietuvos atstovybe Taipėjuje, jai vadovauja Paulius Lukauskas. Taivaniečių atstovybė Lietuvoje veikia jau daugiau nei metus.
Be to, šį mėnesį pranešta apie pirmąsias salos investicijas iš 200 mln. JAV dolerių vertės Taivano rizikos kapitalo fondo – 3,5 mln. eurų skirti Lietuvos lazerių bendrovei „Litilit“. Taivaniečių atstovybės vadovas Ericas Huangas tuomet informavo, kad iki metų pabaigos ketina investuoti dar apie 10 mln. eurų į Lietuvos lazerių ir biotechnologijų pramonę. Tarp salos partnerių įvardijama Lietuvos aukštųjų technologijų įmonė „Teltonika“.
Lapkritį dar pranešta, kad Taivanas suteikė leidimus į salą eksportuoti lietuviškos kilmės pieno, kiaušinių ir žuvies produktus. Deramasi ir dėl leidimo vežti jautienos gaminius.
Xi Jinpingas: Kinija niekada neatsisakys teisės panaudoti jėgą prieš Taivaną. EPA-ELTA nuotr.
Pekinas, spalio 16 d. (ELTA). Taivano klausimą turi išspręsti Kinijos žmonės, Kinija niekada neatsisakys teisės naudoti jėgą, bet sieks taikaus sprendimo. Tai sekmadienį pareiškė prezidentas Xi Jinpingas, pradėdamas svarbų Kinijos komunistų partijos suvažiavimą, praneša „Reuters“.
„Taivano problemos sprendimas yra pačių kinų reikalas“, – pabrėžė jis.
Pasak Xi Jinpingo, Kinija visada „gerbė ir rūpinosi Taivanu, davė naudos“ jo žmonėms ir yra įsipareigojusi skatinti ekonominius ir kultūrinius mainus per Taivano sąsiaurį.
„Mes labai nuoširdžiai sieksime taikaus susijungimo, tačiau niekada nežadėsime atsisakyti jėgos naudojimo ir pasiliksime galimybę imtis visų būtinų priemonių (dėl susijungimo)“, – pabrėžė Kinijos vadovas.
Anot jo, jėgos panaudojimo scenarijus numatytas užsienio jėgų kišimosi ir „labai nedidelio“ Taivano nepriklausomybės šalininkų skaičiaus pasipriešinimo atvejui.
Sekmadienį Pekine prasidėjo Kinijos komunistų partijos XX suvažiavimas. Manoma, kad jame dabartinis Kinijos vadovas Xi Jinpingas bus perrinktas trečiai penkerių metų kadencijai ir įgis beprecedenčius per pastaruosius 50 Kinijos istorijos metų įgaliojimus.
