Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimo narys konservatorius Emanuelis Zingeris parlamentarų grupės vardu antradienį ketina pateikti Seimui rezoliucijos projektą, griežtai smerkiančią Baltarusijos institucijų veiksmus uždarant lietuviškas Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklas.
„Baltarusijos vadovybė vykdo diskriminacinę politiką Baltarusijoje gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu“,- sakoma rezoliucijos projekte „Dėl Baltarusijos valdžios įvykdyto lietuviškų mokyklų uždarymo“.
Rezoliucijos projekto autoriai kviečia Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybą, Europos Sąjungos institucijas, Europos Tarybą, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją (UNESCO) ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją pagal kompetenciją imtis visų priemonių, kad Baltarusijos vadovybės vykdoma diskriminacinė tautinių bendrijų švietimo politika būtų nedelsiant sustabdyta.
Šiuo dokumentu planuojama pakviesti visas kompetentingas Lietuvos institucijas šį klausimą nuolat kelti dvišaliuose susitikimuose ir tarptautinėse organizacijose.
„Lietuvių etninėse žemėse, kurios šiuo metu yra Baltarusijos teritorijoje, gyvuojantis lietuviškas žodis ir kalba yra pavojuje,“ – teigiama dokumento projekte. Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.
Anot rezoliucijos projekto, nuo 1992 metų Baltarusijoje veikianti Pelesos vidurinė mokykla yra pastatyta Lietuvos valstybės lėšomis ir yra visiškai jos išlaikoma. Dokumente taip pat akcentuojama, kad iki šiol Baltarusijoje veikusios lietuviškos mokyklos sudarė galimybę Baltarusijoje gyvenantiems lietuviams mokytis gimtosios kalbos ir išsaugoti tautinę tapatybę.
Rezoliucijos projekto autoriai pažymi, kad Lietuva gerbia tautinių bendrijų ir mažumų teises ir kad nuo 1994 metų veikia Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazija, kurioje mokymas vyksta baltarusių kalba.
Seimas ketina priimti rezoliuciją atsižvelgdamas į tai, kad šių metų rugpjūčio 11 d. Baltarusijos institucijos sustabdė lietuviškos Pelesos vidurinės mokyklos Baltarusijoje veiklą.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rugpjūčio 12 d. Lietuvos užsienio reikalų ministerija Baltarusijos ambasadai Lietuvoje išsiuntė oficialią notą, kuria išreikštas protestas dėl Baltarusijos institucijų veiksmų, nukreiptų į Lietuvos valstybės išlaikomos Pelesos vidurinės mokyklos uždarymą.
Rezoliucijos projekto autoriai apgailestauja, kad pagal šių metų rugsėjo 1 d. įsigaliojusius Baltarusijos švietimo kodekso pakeitimus visose šalyje veikiančiose mokyklose mokymas gali vykti tik baltarusių arba rusų kalbomis.
Baltarusija šių metų rugsėjo 15 d. vienašališkai nutraukė tarpvalstybinio bendradarbiavimo švietimo srityje susitarimą su Lietuva.
Klausimai veja klausimus
Kultūros ministras Simonas Kreivys sako, kad kitą savaitę ministerijos suburta ekspertų darbo grupė priims galutinį sprendimą dėl Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimo pakeitimo.
„Turėsime progą surinkti didžiąją darbo grupę, sudarytą tiek iš kultūros ir meno patariamosios tarybos, kvietėme ir ekspertus iš šalies. Dirbo ir mažesnė ekspertų darbo grupė. Kvietėme aktyviai veikti ir patį Lietuvos rusų dramos teatrą, jo bendruomenę, kad jie turėtų platformą pasisakyti, išdėstyti savo matymą ir baimes. Iš esmės jau kitą savaitę turėsime susitikimą šios išplėstinės darbo grupės ir po jo aš galėsiu paskelbti ir priimti sprendimą dėl pavadinimo keitimo“, – žurnalistams kalbėjo ministras, pristatydamas artėjančio politinio sezono planus.
S. Kairio teigimu, grupė posėdžiaus rugsėjo 12 d. ir apie sprendimą informuos nedelsiant.
Viešojoje erdvėje kalbėta, kad teatras galėtų gauti tautinių mažumų pavadinimą. Visgi, siūlymų, koks galėtų būti naujas teatro pavadinimas, ministras neįvardijo ir patikino, kad sprendimą priims ekspertai.
„Nepaisant to, kad klausimas kartais užsidega raudona lempute ir būna karštas, ministras negali vienas priiminėti sprendimų ir keisti pavadinimų vienas“ – teigė S. Kairys.
Politikas akcentavo, kad rusų dramos teatro nuostatai ir veiklos linija jau dabar neatitinka esamo pavadinimo, todėl pokyčiai yra prasmingi.
„Mano galva, pavadinimas tikrai turėtų būti geras. Pagrindinis jo uždavinys nėra, kad teatrui būtų blogiau. Pagrindinis uždavinys yra, kad pavadinimas kaip tik sudarytų daugiau galimybių teatro ateities perspektyvoms“ – pabrėžė politikas.
ELTA primena, kad diskusija dėl rusų dramos teatro pavadinimo kilo dar pavasarį. Tada režisierius Gintaras Varnas siūlė ne tik pakeisti pavadinimą, tačiau steigti naują, visas tautines mažumas vienijantį teatrą. Balandžio mėnesį subūrus ekspertų grupę, ministras S. Kairys žadėjo apsispręsti dėl pavadinimo keitimo per mėnesį, tačiau diskusijos užtruko.
Tarptautinis folkloro festivalis Baltica – 2017. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netolimoje ateityje tautinių mažumų kalbų – baltarusių, lenkų, rusų, vokiečių – brandos egzaminas bus nebe mokyklinis, o valstybinis. Šis susitarimas pasiektas penktadienį Vilniuje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM), vykusiame Lietuvos ir Lenkijos švietimo ministerijų delegacijų susitikime. Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos delegacijai vadovavo viceministras Tomaszas Rzymkowskis.
Nuostata dėl egzamino įtvirtinta Bendrųjų programų atnaujinimo gairių pakeitimuose. Sutarta, kad 2022-ieji bus pasirengimo pradžios valstybiniam brandos egzaminui metai. Nuo kurių metų valstybinį gimtosios kalbos egzaminą laikys tautinių mažumų mokyklų abiturientai, dar bus tariamasi su tautinių mažumų bendruomenėmis.
„Klausimą dėl valstybinio gimtosios kalbos egzamino ne kartą kėlė tautinių mažumų atstovai, tokio įsipareigojimo buvo prieita ir dvišaliame Lietuvos ir Lenkijos ministrų veiksmų plane dėl švietimo. Šiuo metu, Lietuvai atnaujinant mokymo programas, parengti ir viešiems svarstymams paskelbti ir lenkų kalbos bendrosios programos projektai. Atnaujintos vidurinio ugdymo tautinių mažumų kalbų programos bus atspirties tašku mokiniams ruošiantis valstybiniam gimtosios kalbos egzaminui“, – sakė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dabar mokyklas tautinių mažumų kalbomis baigiantys abiturientai gali rinktis laikyti tik mokyklinį gimtosios kalbos brandos egzaminą.
Valstybinių egzaminų rezultato vertė yra dvigubai didesnė, skaičiuojant konkursinį priėmimo į aukštąsias mokyklas balą.
Tautinių mažumų mokykloms – palankios sąlygos
Ministrė J. Šiugždinienė, kalbėdama apie Lietuvos švietimo prioritetus, pabrėžė siekį užtikrinti mokymo kokybę visose mokyklose kiekvienam vaikui, taip pat ir tautinių mažumų mokyklose. Pastarosioms skiriamas didesnis finansavimas – valstybės skiriamos mokymo lėšos mokyklose lenkų mokomąja kalba yra beveik 25 proc. didesnės negu mokyklose lietuvių mokomąja kalba. Taip pat tautinių mažumų mokykloms sudaromos palankios sąlygos gauti „Kokybės krepšelį“ – finansinę paramą veiklos kokybei gerinti, joms netaikomas mokinių skaičiaus mokykloje kriterijus. Tautinių mažumų mokykloms numatomos išimtys ir stiprinant švietimo įstaigų tinklą savivaldybėse.
Planuojama rengti dvišalę mokytojų kvalifikacijos programą
Švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius, susitikęs su Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos delegacija, priminė prašymą dėl Suvalkų mokyklos.
„Dėkojame Lenkijos valstybei už pagalbą ir geranoriškumą kuriant Suvalkuose lietuvių švietimo ir kultūros centrą, kuriame jau veikia vaikų darželis. Tačiau jau dabar reikia galvoti apie perspektyvą – pradinės lietuviškos mokyklos atidarymą. Todėl prašome skirti patalpas ir finansavimą“, – kalbėjo viceministras.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu darželį Suvalkuose lanko 22 vaikai. Planuojama, kad 2023 metais galėtų pradėti veikti pradinė 1–3 klasių mokykla, prognozuojamas nuoseklus jos augimas.
Viceministras taip pat pristatė planus dėl nacionalinės kvalifikacijos kėlimo programos lenkų kalbos mokytojams ir lenkų kalba mokantiems mokytojams. Kvalifikacijos programai parengti bus kviečiami Lietuvos pedagogų rengimo centrai. Rengiant ir įgyvendinant šią programą numatoma bendradarbiauti su Lenkijos aukštosiomis mokyklomis. Lenkijos švietimo ministerijos prašoma tarpininkauti pasiūlant Lenkijos aukštąsias mokyklas, kurios galėtų bendradarbiauti su Lietuvos aukštosiomis mokyklomis dėl lenkiškose mokyklose dirbančių mokytojų dalykinių ir didaktinių kompetencijų stiprinimo.
Lietuvoje veikia 106 tautinių mažumų mokyklos ir darželiai, kuriuose ugdoma lenkų kalba. Lenkijoje veikia 4 lietuviškos mokyklos ir 2 lietuviški darželiai.
Vilniuje pagerbtos Romų holokausto aukos. Tautinių mažumų departamento nuotr.
Minint Tarptautinę Romų holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Lietuvos romų bendruomenė kvietė kartu prisiminti vieną tragiškiausių laikotarpių žmonijos istorijoje – vadinamąjį Porrajmos arba Samudaripen, nacių vykdytą Antrojo pasaulinio karo metu 1939-1945 metais.
Panerių memoriale, pagerbiant nužudytus romus, buvo padėta gėlių. Minėjime dalyvavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Tautinių mažumų departamento, Lygių galimybių kontrolierės tarnybos atstovai, Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė bei Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas ir bendruomenės nariai.
Romų genocidas Europoje
Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose romų – didžiausios Europos tautinės mažumos – persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Vakarų Europoje gyvenę romai dažniausiai atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Balkanų šalyse ir Sovietų Sąjungos Respublikose juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.
Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Didžiausia romų masinio naikinimo vieta buvo Aušvico koncentracijos stovykla. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Stovyklose su romais buvo atliekami žiaurūs medicininiai eksperimentai, priverstinė sterilizacija.
Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo laikoma Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Skaičiuojama, jog iš 947.500 Europoje prieš karą gyvenusių romų 1939-1945 m. nužudyta 250 000-500 000 asmenų. Žymūs Holokausto tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui Holokausto metu.
Nuo 1972 m. rugpjūčio 2-oji minima kaip Romų holokausto atminimo diena. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir Rezoliucijos 14 punkte paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.
2019 m. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena, kuri yra minima rugpjūčio 2-ąją.
Romų genocidas Lietuvoje
Nacistinė ideologija Antrojo pasaulinio karo metais tapo milijonų nekaltų žmonių žūties priežastimi. Jos propaguotojai išskyrė kelias asmenų grupes, kurių nariai nebuvo laikomi vertais gyventi. Į šį sąrašą pateko žydai, neįgalieji, homoseksualai, komunistai, taip pat romai, kurių sistemiškas naikinimas, jį išgyvenusiųjų pavadintas Pharrajimos, vis dar nesusilaukia pakankamai didelio dėmesio viešojoje sferoje.
Tarpukario Lietuvoje romų gyvenimo sąlygos nebuvo prastos. Nors tuometinėje visuomenėje buvo paplitęs romo – arkliavagio stereotipas, dauguma šios tautinės mažumos narių turėjo visas piliečio teises, valstybė nedraudė klajokliško jų gyvenimo būdo. Vis dėlto situacija kardinaliai keitėsi nacių okupacijos metais. Naujasis režimas, romus laikęs nevisaverte, darbo vengiančia tauta, pradėjo taikyti diskriminacinę politiką: romams buvo uždrausta klajoti, lankytis vokiečių pamėgtose vietose.
Tačiau jau 1942 m., Lietuvos romus pradėta areštuoti ir izoliuoti. Jie buvo uždaromi Pravieniškių, Pabradės, Ežerėlio stovyklose, kuriose buvo atrenkami darbui tinkantys asmenys. Pastarieji buvo deportuojami į koncentracijos stovyklas bei į Vokietiją ir Prancūziją įvairiems darbams atlikti. Manoma, kad iš Lietuvos buvo išvežta apie tūkstantį romų, kurių didžioji dalis karui pasibaigus sugebėjo grįžti į tėvynę.
Likusiųjų Lietuvoje likimas buvo liūdnesnis. Klajojantys romai, užtikti nacių įprastai buvo sušaudomi vietoje, o stovyklose kalinti ir nenaudingais įvardyti šios tautinės bendruomenės nariai, tarp kurių buvo daug moterų, vaikų, senyvo amžiaus žmonių, buvo žudomi masiškai. Daug romų gyvybių buvo atimta Kauno Devintajame forte, Paneriuose ir ypač Pravieniškių stovykloje, kurioje egzekucijos ne visuomet būdavo vykdomos šaudant, o dažnai dar gyvus žmones, ypač vaikus, užkasant žemėje.
Skaičiuojama, kad Europoje šio genocido aukomis tapo apie pusę milijono romų. Kadangi dalis romų neturėjo jų tapatybę patvirtinti galinčių dokumentų, yra sunku pasakyti kiek jų, nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo nužudyta Lietuvoje. Manoma, kad savo gyvybes prarado bent pusė tūkstančio šios tautinės mažumos narių, vadinasi, Lietuvoje buvo nužudytas kas trečias romas.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Birželio 8 d. Asociacija „TALKA kalbai ir tautai“ išplatino kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius ragindama nepalaikyti Darbo frakcijos atstovų Seime skubotai teikiamo Daugiakultūrinio tapatumo išsaugojimo įstatymo projekto Nr. XIVP-565.
Seimo nariams išplatintame raginime TALKOS nariai kviečia atmesti darbiečių teikiamą įstatymo projektą, nes toks teisės aktas kelia grėsmę Lietuvos valstybės teritoriniam vientisumui ir konstitucinei tvarkai.
TALKA teigia, kad šis įstatymas „sudarytų prielaidas kurti autonominę tvarką Lietuvos savivaldybėse ir siaurintų valstybinės kalbos vartojimą“.
„Per 30 nepriklausomybės metų ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai išmoko valstybinę kalbą, apie jokias didesnes problemas dėl įstatymu apibrėžto reikalavimo bendrauti lietuvių kalba nei viešojo administravimo įstaigose, nei viešajame gyvenime nėra pranešama, todėl reikalavimas įvesti oficialų bendravimą žodžiu ir raštu ne valstybine kalba su savivaldybių viešosiomis administracijomis laikytinas teritorinių autonomijų įvedimu. Šitaip būtų nepagrįstai ribojamos galimybės Lietuvos piliečiams dirbti tokių savivaldybių viešojoje administracijoje“, – rašoma TALKOS kreipimesi.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepagrįstais vadinami siūlymai įstatymu įsipareigoti valstybę užtikrinti švietimą bet kurių „tautinių bendrijų asmenims“ ir „tautinių mažumų atstovams“ jų gimtąja kalba. Atkreipiamas Seimo narių dėmesys ir į teikiamame projekte (10 str. p.3) Lietuvos valstybei priskiriamą įsipareigojimą leisti vadovėlius lenkų ir rusų kalbomis.
Kreipimosi autoriai nurodo, kad, pvz., Lenkija lietuviams vadovėlių lietuvių kalba beveik neleidžia. Antai Punsko ir Seinų krašto mokiniai naudoja matematikos, biologijos, chemijos ir kt. vadovėlius tik lenkų kalba. Lietuviškus vadovėlius turi tik pradinukai.
Ar atsikvošės lietuvių tauta? Slaptai.lt nuotr.
Iš techninių Įstatymo projekto trūkumų minimi šie: vartojama daug teisiškai nesuderinamų sąvokų, siūloma kurti naujas papildomas institucijas, kurios pakeistų valstybines tarnybas arba susiaurintų ministerijų kompetenciją sprendžiant švietimo klausimus. Įstatymo projekto 10 str. p. 2 siūloma steigti „Tautinių bendrijų švietimo tarybą“, kuri turėtų priimti sprendimus dėl mokyklų tinklo pertvarkos dubliuodama Švietimo ministerijos veiklą.
TALKOS duomenimis jokių panašių precedentų kitose Europos Sąjungos valstybėse nėra. Atvirkščiai – visur valstybinis švietimas vykdomas atitinkamų valstybių oficialiosiomis kalbomis. Net ir Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija nenumato valstybės finansuojamos švietimo tautinių mažumų kalbomis.
Pasak visuomenininkų, įstatymo projekto 6 ir 7 straipsniuose siūloma įteisinti daugiakalbes teritorijas nurodant neapaiškinamą „kitos tautybės“ piliečių savivaldybės gyventojų procentą – 15 proc.
„Šis Daugiakultūrio tapatumo išsaugojimui tariamai skirtas projektas yra to paties liūdnai pagarsėjusio ir nuo visuomenės slepiamo Teisingumo ministrės pastangomis parengto Tautinių mažumų (TM) projekto klonas, arba tiksliau Trojos arklys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nariai pabūgę griežtos visuomenės nuomonės, Šeimos gynimo maršo reakcijos, ieško naujų būdų, kaip prastumti Lietuvos teritorinį vientisumą ir valstybinį lietuvių kalbos statusą pažeidžiantį įstatymo projektą. Pamatysime, ar nėra valdančiųjų susitarimo su Darbo partijos vadovybe tyliai prakišti Lietuvai kenksmingus antikonstitucinius siūlymus per gražiai pavadintą projektą,“ – sako Asociacijos „TALKA kalbai ir tautai“ pirmininko pareigas laikinai einantis, visuomenininkas Jonas Vaiškūnas.
„Seimo narius raginame laikytis priesaikos bei aiškios nuostatos, kuri nurodyta Konstitucijos 14 straipsnyje ir daug kartų paaiškinta Konstitucinio Teismo sprendimuose. Užkardant grėsmes valstybinei lietuvių kalbai ir Lietuvos Respublikos teritoriniam vientisumui, kviečiame pasisakyti ir balsuoti pieš šį teikiamą projektą, kuris numato nepagrįstą ir neteisėtą naujų oficialaus statuso kalbų įvedimą valstybėje“, – sako TALKOS Tarybos narys kalbininkas, humanitarinių mokslų daktarasKazimieras Garšva.
Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Socialdemokratų partijos lyderis Seimo narys Gintautas Paluckas ketvirtadienį ketina pateikti Seimui vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.
Socialdemokratų parengtame įstatymo projekte įtvirtintas principas – vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, užsieniečių pavardės, jei jos yra lotyniško pagrindo, perrašomos lotyniško pagrindo rašmenimis, jei jos ne lotyniško pagrindo rašmenimis, – perrašomi lietuviškai transkribuojant.
Be to, Lietuvos tautinių mažumų atstovai galėtų pateikę prašymą savo vardus ir pavardes perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, remiantis tos tautinės mažumos kalbos taisyklėmis.
Pasak projekto rengėjų, įstatymo projektas įveda užsieniečio kategoriją, į kurią patenka užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės. Įvertindami, kad asmens vardas ir pavardė yra asmens identiteto ženklas, užsienio valstybių piliečių vardai ir pavardės, kurių originalus dokumento šaltinis rašomas lotyniško pagrindo rašmenimis, į asmens tapatybės dokumentus ir civilinės būklės aktus būtų nurašoma paraidžiui.
Asmenų vardai ir pavardės dokumento šaltiniuose įrašyti nelotyniško pagrindo rašmenimis į asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus pagal siūlomą reguliavimą būtų perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal Vyriausybės patvirtintas Vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Tais atvejais, kai dokumento šaltinyje yra vardo ir pavardės įrašai ir lotyniško, ir nelotyniško pagrindo rašmenimis, į asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus siūloma nurašyti įrašus lotyniško pagrindo rašmenimis. Asmens prašymu visi dokumentų šaltinio įrašai galėtų būti nurašomi lietuviškais rašmenimis arba lietuviška forma. Siūlomas teisinis reguliavimas būtų taikomas ir asmenų sutuoktiniams bei jų vaikams.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Siūloma, kad asmens vardas ir pavardė, įrašyti iki šio įstatymo įsigaliojimo išduotuose Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose dokumentuose, asmens prašymu būtų perrašomi šio įstatymo nustatyta tvarka.
Jeigu Seimas priimtų siūlomą įstatymą, Vyriausybė turėtų parengti ir patvirtinti Vardų ir pavardžių rašymo taisykles.
Šiuo metu galioja 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.
Šis nutarimas nenumato situacijos, kai Lietuvos Respublikos piliečiai įgyja nelietuviškos formos pavardes, taip pat ir galimybės tokių asmenų pavardes jų pasirinkimu rašyti lietuvių kalbos rašyba arba kitais lotyniško pagrindo rašmenimis.
Už Kalbą, Tautą ir Tėvynę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seimas po svarstymo pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma įteisinti, kad tautinių mažumų vaikų ugdyme būtų daugiau dėmesio skiriama lietuvių kalbai.
Pagal siūlomą projektą, ikimokyklinio ugdymo ir priešmokyklinio ugdymo programose ne mažiau kaip po 5 valandas per savaitę būtų skiriama ugdymui lietuvių kalba.
Antradienį už šias įstatymo pataisas po svarstymo balsavo vienbalsiai 66 parlamentarai. Tam, kad projektas būtų priimtas, prireiks dar vieno balsavimo.
Siūloma, kad naujos Švietimo įstatymo nuostatos įsigaliotų nuo kitų mokslo metų pradžios.
Tikimasi, kad, priėmus įstatymo pataisas, gerės tautinių mažumų mokyklų vaikų lietuvių kalbos mokėjimo lygis, bus stiprinamas teigiamas požiūris į valstybinės kalbos mokymąsi.
Rugsėjo mėnesį įstatymo pataisas Seimui pateikęs švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius yra sakęs, kad, ugdyme vartojant gimtąją ir lietuvių kalbas, abi kalbos bus išmoktos. Siekiant įgyvendinti siūlomas nuostatas, anot ministro, būtina parengti metodikas ir tobulinti pedagogų kvalifikaciją.
Konservatoriai, siekiant pagerinti tautinių mažumų gyventojų galimybes įsilieti į darbo rinkas, sumažinti emigraciją bei užkardyti kelią Kremliaus hibridiniams karams, siūlo Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis tautinių bendrijų mokyklose būtų užtikrintas platesnis ir kokybiškesnis ugdymas valstybine kalba.
Konservatorių siūlomu įstatymo projektu raginama nustatyti, kad pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos temų būtų vykdoma lietuvių kalba, o likę ne mažiau kaip 40 proc. programos temų – tautinės bendrijos ar mažumos kalba. Šią iniciatyvą, teigė konservatorė Agnė Bilotaitė, siūloma įgyvendinti iki 2023 metų.
„Akivaizdu, kad esamas reguliavimas nėra pakankamas. Todėl siūloma įstatymo nuostata siekiama sureguliuoti ir aiškiai nustatyti ugdymo ribas. Svarbu ir tai, kad šia pataisa ir pati valstybė įsipareigoja sudaryti realias sąlygas savo tautinių bendrijų atstovams gerai išmokti lietuvių kalbą, o vėliau sėkmingai kartu su jais kurti mūsų valstybės ateitį“, – teigė A. Bilotaitė.
Šiuo metu, anot spaudos konferencijoje siūlomų pataisų motyvus pristačiusio Lauryno Kasčiūno, tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbama dėstoma ne daugiau nei 20 proc. visų dalykų.
Politikas, kalbėdamas apie įstatymo motyvus, pabrėžė, kad valstybinės kalbos mokėjimas turi įtakos tautinių bendrijų įsiliejimui į darbo rinkas ir visuomeninį gyvenimą bei mažina tautinių bendrijų pažeidžiamumo jauseną ir atskirtį.
L. Kasčiūnas teigė, kad tautinių mažumų atstovai nepakankamai gerai moka lietuvių kalbą.
„Pernai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė 90 proc. lietuviškų mokyklų abiturientų ir tik 80,5 proc. tautinių mažumų kalbomis besimokančių moksleivių“, – spaudos konferencijoje aiškino L. Kasčiūnas ir pristatė 2006 m. apklausų duomenis, rodančius, kad net 62 proc. Lietuvos lenkų savo vaikus nori mokyti lietuvių kalba.
Apibendrindamas L. Kasčiūnas ragino švietimo sistemoje netaikyti dvigubų standartų lietuviškose ir tautinėse mokyklose besimokantiems mokiniams ir laipsniškai pereiti prie lygių teisių visiems.
Tuo tarpu konservatorius Audronis Ažubalis akcentavo, kad Švietimo įstatymo pataisos būtinos, siekiant sumažinti Kremliaus hibridinių atakų poveikį. Konservatorius teigė, kad Baltijos šalyse tautinės mažumos tapo labai patraukliu taikiniu Kremliaus hibridiniams karams.
„Iš tikrųjų žiūrint į savo tautines bendruomenes ir mes matome, kokiais būdais, pradedant nuo finansavimo, baigiant įvairiomis provokacijomis, šios bendruomenės yra skaldomos ir nuteikiamos prieš Vyriausybę ir valstybę“, – kalbėjo A. Ažubalis ir pridūrė, kad geras valstybės kalbos, kultūros ir istorijos žinojimas gali prisidėti neutralizuojant neigiamas Maskvos įtakas.
„Mes manome, kad titulinės nacijos kultūros, istorijos, tradicijų žinojimas yra labai svarbus visiems tiems tautinių bendruomenių atstovams, kurie nuoširdžiai nori tapti visateisiais valstybės piliečiais“, – sakė politikas. Jis pabrėžė, kad Švietimo įstatymo pataisos priimtos, atsižvelgiant į Estijos pavyzdį, todėl bus siekiama, kad mokyklose apie 60 procentų (apie 6 dalykus) visų dalykų būtų dėstomi lietuvių kalba.
„Tai stiprintų socialinę, politinę valstybės sąrangą, stiprintų santarvę tarp piliečių ir trečiosioms šalims būtų žymiai sunkiau skaldyti mūsų visuomenę“, – apibendrino A. Ažubalis ir užsiminė, kad siūlomomis pataisomis nesekama latvių pavyzdžiu, kurie turi tikslą, kad 2020-2021 metais visi bendrojo ugdymo dalykai 10 ir 11 klasėse jau bus mokomi tik latvių kalba.
Pagal šiuo metu galiojančio Švietimo įstatymą mokiniai tautinių bendrijų mokyklose ugdomi dviem kalbomis – tautinės bendrijos kalba ir lietuvių kalba. Lietuvių kalba pradinio ugdymo programoje mokoma integruotai, o pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje – tik per Lietuvos istorijos, geografijos, pasaulio pažinimo ir pilietiškumo pagrindų pamokas.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautinių mažumų (TM) Įstatymą priėmė 1989 m. sovietinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba (pasirašė V. Astrauskas ir L. Sabutis). Tai aktas akivaizdžiai kurptas pagal nuostatą išeinant pasilikti arba kaulo numetimas, kad vietos lenkiškos kilmės lietuviai ir Lenkija prie jo kivirčytųsi su Lietuva. Iš jo neva radosi reikalas kurpti TM departamentą. Toks departamentas radosi 2015 m. Vyriausybės Nutarimu (pasirašė premjeras A. Butkevičius ir Kultūros ministras Š. Birutis).
Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas (TB). Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie akivaizdžiai klysta, klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Todėl vietoj TM įstatymo galėtų būti kuriamas nebent TB įstatymas, juolab, kad veikia TB jungianti bei jas kuruojanti Tautinių bendrijų namų taryba.
Žinotina ir įsidėmėtina, jog jokių tautinių mažumų įteisintų įstatymais Lietuvoje nėra, tokios neminimos ir mūsų Konstitucijoje. Taip pat žinotina ir įsidėmėtina ir tai, kad demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, jų vietoje yra pilietinė visuomenė ir pilietybė. Žinotina ir tai, kad nėra veikiančio įstatymo, numatančio išskirtines, palankesnes sąlygas kuriai nors iš tautinių bendrijų.
Demokratinėje Lietuvoje gyvena lietuviai, nors jų kilmė gali būti ir nelietuviška, o Lietuvos valstybę sudaro lietuvių pilietinė tauta. Visų tautiečių pareigos ir teisės valstybėje pagal Konstituciją yra vienodos, todėl reikalavimai, tarkim, rusų ar lenkų kilmės lietuviams teikti privilegijas neturi jokio pagrindo. Išimtimi, jei būtų įteisinta įstatymu, tautinėmis mažumomis galėtų būti totorių, karaimų ir romų bendrijos, nes už Lietuvos ribų jos neturi savo valstybės, dėl ko gali kilti grėsmė jų kultūriniam paveldui sunykti.
Mums nereikalingos lenkiškos raidės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Esama atvejų, kai institucijos nėra, o vadovas besąs. Antai „Laisvo oro direktorių“ turime ne vieną, bent jau internete, o laisvo oro įmonės, UAB-o ar įstaigos nerasime. Bet štai visa institucija – TM departamentas – yra be darbo objekto, todėl ir darbo rezultatų nėra.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautinės bendrijos ėmė burtis į nevyriausybines organizacijas. Tuo pat metu – 1989 metais, buvo įsteigta ir pirmoji tautinių mažumų klausimus koordinuojanti institucija – Tautybių departamentas. Vėliau Tautybių departamentas tapo Regioninių problemų departamentu ir daugiausia užsiėmė tautinių mažumų, buvusioje Sovietų sąjungoje gyvenančių lietuvių bei Pietryčių Lietuvos tautiniais reikalais.
Spartėjant emigracijos tempams vis daugiau lietuvių bendruomenių ėmė kurtis Vakarų Europos šalyse. Siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, 1997 metais departamentas buvo pertvarkytas į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jam patikint ir bendradarbiavimo su užsienio lietuviais funkcijas.
2010 metais panaikinus departamentą jo funkcijos buvo išskaidytos ir perduotos Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms. Tautinių bendrijų atstovai ne sykį pažymėjo sumažėjus jų klausimams tenkantį dėmesį ir išreiškė viltį, kad Vyriausybė imsis atkurti bendrą valstybės tautinių mažumų politiką vykdančią instituciją.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1300, 2015 metų liepos 1 dieną savo veiklą pradėjo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuris tapo už tautinių mažumų politikos įgyvendinimą atsakinga institucija. Tačiau veikla, siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, nunyko.
Departamentas turi direktorę, Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyrių su 5 darbuotojais, Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyrių su 3 darbuotojais ir administraciją su 3 darbuotojais. Dvylikos darbuotojų institucija, LR biudžete tapo parazituojančia organizacija, nes šioms funkcijoms greta veikia Tautinių bendrijų taryba su bendrijų sąjungomis, susivienijimais, asociacijomis bei 11 Lietuvos tautinių bendrijų.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atkreipus dėmesį į šio departamento tautinę sudėtį, labai panašu, jog ši institucija, sukurta Lenkų rinkimų akcijos rūpesčiu, anot tos partijos vadovo, stengiasi lietuvius į lenkų tautą integruoti…
Direktoriaus pavaduotojais čia skiriami tomaševskininkai, panašu, kad iš šio departamento radosi reikalavimai darkyti lietuvišką rašybą asmens dokumentuose bei teikti lenkų „tautinei mažumai“ kitokias privilegijas.
Senojo TM įstatymo galiojimas buvo panaikintas, jo galiojimas nepratęstas, o su pataisomis buvo Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos.
Jei Lietuvoje įteisintų tautinių mažumų nėra, tai ir Tautinių mažumų departamento čia neturi būti, todėl jis naikintinas be likučio, be nuostolio valstybei ir jos tautinėms bendrijoms, kaip yra naikintinos TM įstatymo pataisos bei tokio svarstymas ir priėmimas, nes visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai, visi bet kokių tautybių asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, naudojasi visomis kamieninės tautos teisėmis.
Lietuvoje gyvena daug jos pilietybę turinčių kitataučių, su atitinkamais leidimais gyvena ir Lietuvos pilietybės neturintys asmenys, pabėgėliai arba imigrantai bei svečiai iš kitų valstybių, tačiau jie nekelia reikalavimų, viršijančių kamieninės tautos piliečių teises, todėl mūsų politikams metas liautis peštis prie numesto apgraužto TM kaulo.
Susirinkęs į rudens sesija Seimas turės balsuoti dėl įrašų asmens dokumentuose, ko gero, turės grįžti prie TM įstatymo su pataisomis, mat buvęs Seimas taip ir nesugebėjo jo atitempti iki priėmimo stadijos, nes iš tikrųjų demokratinėje valstybėje net svarstyti išskirtines sąlygas kokiai tautinei bendrijai būtų politiškai nekorektiška, juolab praėjus nuo valstybės atkūrimo beveik trims dešimtmečiams. Visiems, o ypač naujiems Seimo nariams, reikia įsisąmoninti, kad išėjusiųjų paliktas TM įstatymas nėra globos tautinėms bendrijoms aktas, o kiršinimo ir nesantaikos skatinimo tarp jų šaltinis.
Šiandien pasirinkau būtent tokį pavadinimą. Intriguojantis? Galbūt. Bet ar teisingas? Žiauriai bjaurių temų nebūna. Tema „žiauriai bjauri“ tampa tik tuomet, kai sakoma ne visa tiesa, kai specialiai vengiama išdėstyti pagrindinius faktus arba tiesiog bijoma išvardinti absoliučiai visus argumentus.
Buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos svarstymas dėl valstybinių mokyklų kitataučiams Lietuvoje pagrįstumo išprovokavo per daug triukšmingas diskusijas. Mes kaip akis išdegę puolėme smerkti buvusį valstybės pareigūną, tepasakiusį, jog Lietuvoje valdiškos mokyklos kitataučiams tampa savotiškais „švietimo getais“.
Ir iškart pasakysiu, ką. Diversijai būtų galima prilyginti dabartinės redakcijos Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, taip pat jo lobistų pastangas priversti Seimą jį priimti.
Norėčiau čia replikuoti į vieno iš tokių lobistų, nuolatinio Lenkų rinkimų akcijos programos gynėjo Imanto Meliano straipsnį, paskelbtą „alfa.lt“ svetainėje rugsėjo 24 dieną ("Imantas Melianas: aš tai prilyginčiau diversijai").
Vienpusiai palyginimai
Autorius tebeskirsto tautines bendruomenes į „atvykėlius“ ir „autochtonus“, arba į „lygius“ ir „lygesnius“, ignoruodamas dar ir tai, ką jau seniai įrodę mokslininkai, – kad lenkakalbė bendruomenė pietryčių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose yra nauja, susiformavusi palyginti neseniai, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.
Su diskriminacijos apraiškomis asmeniškai nesusidūrė 73 procentai Lietuvos lenkų ir 86 proc. Lenkijos lietuvių – atskleidė pernai atlikta apklausa. Tyrimą „Lietuvių ir lenkų santykiai: tiesos, pramanai, interpretacijos“ Lenkijos viešųjų reikalų instituto užsakymu pernai atliko bendrovė TNS Polska, Lietuvoje – bendrovė TNS LT.
Susimąstyti dėl lietuvybės ir su ja tapatinamų vertybių hierarchijos suvokimo verčia tai, kad lietuviškų mokyklų naikinimo ir kylančio Lenkijoje radikalizmo laikotarpiu tik 14 proc. apklaustų Lenkijos lietuvių teigia patyrę diskriminaciją dėl savo tautybės. Per pastaruosius 15 metų buvo uždarytos visos (išskyrus Vidugirių) lietuviškos kaimo mokyklos: Krasnagrūdos, Aradnykų, Lumbių, Klevų, Krasnavo, Vaitakiemio, Ramoniškių, Navinykų, Pristavonių. Liko Punsko, Seinų ir Vidugirių.
Graži savaitė prabėgo kaip viena diena. Vasariška savaitė. Vėlyvas pavasaris tarsi sprogo, išsiskleidė kaip tulpės žiedas Burbiškėse, kur ir man yra tekę grožėtis ankstyvųjų gėlių lysvėmis, ne tik Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik aš ten buvau prieš kelerius metus. Gamta gražėja ne dienomis, o valandomis. Ryte važiuoji pro Šilėnų mišką – krūmai ir medžiai dar pusnuogiai, vakare grįžti ir imi abejoti: ar tuo keliu važiuoju? Žalumos jau daug daugiau. Žalumos ir žiedų. Tulpės pražydo ne tik Burbiškėse.
O įvykių praėjusią savaitę! Ir nenuostabu: juk visos tos savaitės dienos – ypatingos. Akordeono, Raudonojo Kryžiaus, Buhalterių, Gatvės muzikos, Slaugytojų… Reikšmingiausios, žinoma, Spaudos atgavimo ir Europos dienos. O kur Pergalės diena? Gegužės 1-ąją, Darbininkų dieną, socialdemokratai raudonai pražygiavo Gedimino prospektu, o štai gegužės 9-ąją – susilaikė, estafetę perdavė per Sausio įvykius pagarsėjusiam Valerijui Ivanovui.
Balandžio 17 dieną Lietuvos mokinių parlamentas (LMP) viešu laišku kreipėsi į visus aukščiausius šalies pareigūnus ir visus Lietuvos žmones. Laiške reiškiamas susirūpinimas dėl Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio pasirašyto įsakymo, kuriuo neribotam laikui nustatomos lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio egzamino vertinimų lengvatos tautinių mažumų mokyklų moksleiviams.
„Reiškiame didelį nusivylimą Švietimo ir mokslo ministerija bei valdančiąja Seimo koalicija dėl neapgalvoto sprendimo, kuriuo yra diskriminuojami lietuviškų mokyklų abiturientai ir yra panaikinamos lygios teisės, stojant į aukštąsias mokyklas. Po tokio abiturientų likimą ,,statančio ant kortos“ įsakymo dar labiau padidėja jaunų žmonių nepasitikėjimas dabartiniais Lietuvos politikais, kurių veiksmai, mūsų akimis, griauna valstybės demokratijos pamatus “, – kategorišką požiūrį į valdančiųjų veiksmus išsakė Lietuvos moksleiviai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė kritikavo Darbo partijos deleguotą Švietimo ir mokslo ministrą Dainių Pavalkį dėl jo pasirašyto įsakymo, palengvinusio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą tautinių mažumų mokyklų abiturientams.
Po susitikimo prezidentės atstovė spaudai Daiva Ulbinaitė sakė: "Prezidentė atkreipė dėmesį, kad skirtingos egzamino sąlygos nepalankios ne tik lietuviams, bet ir tautinių bendrijų vaikams, kurie pasirinko mokytis lietuviškose mokyklose. Lietuva visada buvo daugiatautė, tokia ir išliks. Visi yra Lietuvos piliečiai, todėl jokių privilegijų niekam neturi būti. Visiems turi būti sudarytos vienodos sąlygos, kaip ir numato Konstitucija. Tokia yra principinė prezidentės nuostata".
Ar įmanoma minint tokias svarbias datas kaip Sausio 13-oji, Vasario – 16-oji ar Kovo 11-oji prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai – neįmanoma. Viską aprėpti – sudėtingas uždavinys. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus.
2013-ųjų metų sausio 13-oji – ne išimtis. 2013-ųjų metų sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V.Pumputienė – viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius.
Su dideliu dėmesiu perskaičiau naujieną, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija dalyvautų koalicijoje valdant Lietuvą su viena iš sąlygų – Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo postas atitenka šiai partijai.
Naujiena nėra jokia naujiena. Apie tai ne kartą dar iki rinkimų kalbėta. Tačiau šia proga norisi pačiam man dar kartą savęs ir kitų partijų, pretenduojančių valdyti Lietuvą Seime ir Vyriausybėje, paklausti, o ką jie galvoja apie minėtos partijos rinkimų programoje išdėtsytas mintis apie švietimo sistemą?
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui
Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.
Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.
Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis “Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Šio pobūdžio diskusija, beje, tampa vis aktualesnė. Mat ir lozungų, viešai demonstruojamų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Taigi – daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius, konsoliduojančius aspektus ar tiesiog ieškome pretekstų konfliktams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.
Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje “Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame šio pobūdžio plakatų.
Šių metų lapkričio mėnesį 44-ame “Litovskij kurjer” numeryje paskelbtas Anatolijaus Ivanovo straipsnis “Marionetė nacionalistų rankose”. Asmenine nuomone pavadintą publikaciją perskaičiau atidžiai, pasibraukdamas aštriausias, labiausiai dėmesį patraukusias citatas. Įspūdis štai koks – tai itin tendencingas ir užgaulus rašinys. Beje, kai kur iškraipantis faktus, kai kur pažeriantis duomenų, kuriems nepasitvirtinus, rašinio autorius turėtų atsakyti net teismine tvarka.
Taip, paprasto atsiprašymo jau gali nebeužtekti. Žodžiu, A.Ivanovo tekste galima nesunkiai įžvelgti neapykantos apraiškų tiems, kurie mato, kaip į Lietuvos vidaus reikalus kišasi Rusijos politikai, kurie linkę nepasiduoti rafinuotam “didžiojo brolio” statuso pasiilgusių rusakalbių spaudimui.
