Tautininkų etynės Gedimino prospektu sostinėje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Penktadienį Lietuvoje minint 32-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, į kasmetines eitynes susirinko tautininkai. Dalyviai, pajudėję nuo Vilniaus arkikatedros, žygiuoja Gedimino prospektu iki Lukiškių aikštės.
Daugiau nei šimto žmonių grupė, pasipuošusi Lietuvos vėliavomis bei simbolika, kaip ir kasmet, skandavo šūkį „Lietuva lietuviams“, nešė plakatą „Didžiuojuosi, jog esu Lietuvis”. Šį kartą tautininkų eisenos dalyviai išreiškė paramą Ukrainai, skanduodami „Zelenskis maladec”, bei „Slava Ukraini”.
ELTA primena, kad vidurdienį sostinės Nepriklausomybės aikštėje įvykus trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijai, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopa ir Lietuvos kariuomenės orkestras žygiavo Gedimino prospektu nuo Nepriklausomybės iki Katedros aikštės. Kartu su jais maždaug 10 tūkst. žmonių dalyvavo eitynėse „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“ nešini Lietuvos ir Ukrainos vėliavų juostomis.
Tautininkų etynės Gedimino prospektu sostinėje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotrauka
1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Šiuo aktu nutarta, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė.
Šiuo aktu nutarta, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra Nepriklausoma valstybė.
Gordijaus mazgas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šeštadienį Vilniuje įvyko Tautos ir Teisingumo sąjungos (centristų ir tautininkų) suvažiavimas, kuriame galutinai patvirtintas Lietuvių tautininkų respublikonų sąjungos ir Lietuvos centro partijos susijungimas į jungtinę politinę organizaciją – Tautos ir teisingumo sąjungą (centristus – tautininkus).
Politinės organizacijos pirmininku tapo Seimo narys Petras Gražulis, pirmuoju pavaduotoju išrinktas buvęs tautininkų partijos pirmininkas Sakalas Gorodeckis, pavaduotojais tapo buvęs Seimo narys Naglis Puteikis ir Kristupas Krivickas. Politinės tarybos pirmininku patvirtintas buvęs Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila.
Seimo narys P. Gražulis, informavęs apie suvažiavimą, pranešė, kad susivienijus prezidento A. Smetonos įsteigtos ir vadovautos Lietuvos tautininkų sąjungos veiklos tęsėjai Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungai, Romualdo Ozolo įsteigtos ir vadovautos Lietuvos Centro partijos veiklos tęsėjai Lietuvos centro partijai, P. Gražulio įsteigtai ir vadovautai visuomeninei organizacijai „Už Lietuvą, vyrai!” ši Tautos ir Teisingumo sąjunga (centristai–tautininkai) vienija daugiau nei 7 000 narių ir yra ketvirta pagal dydį politinė partija Lietuvoje.
Suvažiavime patvirtinta itin aštriai Vyriausybę ir valdančiuosius kritikuojanti rezoliucija, pareikalauta Vyriausybės atsistatydinimo ir priešlaikinių rinkimų paskelbimo.
Petras Gražulis tapo „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pirmininku. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniuje, Vingio parke, šeštadienį vyko Centro partijos – tautininkų suvažiavimas, kuriame bendram veikimui susijungė trys politinės organizacijos: Centro partija – tautininkai, P. Gražulio judėjimas „Už Lietuvą – vyrai!“ ir Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga.
„Šis tradicinėms, tautinėms vertybėms atstovaujantis politinių jėgų susivienijimas tapo „Tautos ir teisingumo sąjunga“, jos pirmininku išrinktas Seimo narys Petras Gražulis. „Tautos ir teisingumo sąjungos“ suvažiavime buvo išreikštas palaikymas visiems „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ reikalavimams, nutarta siekti priešlaikinių Seimo rinkimų“, – sakoma organizacijos pranešime.
„Tautos ir teisingumo sąjungos“ suvažiavime buvo paskelbta ir patvirtinta „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ idėjas ir reikalavimus remianti rezoliucija, parengta P. Gražulio.
„Tautos ir teisingumo sąjunga“ palaiko visas „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ idėjas ir reikalavimus, dėkoja organizatoriams už sėkmingas pastangas prikelti Lietuvą naujam, vertybiniam sąjūdžiui ir ragina visus Lietuvos piliečius birželio 15 – 17 dienomis aktyviai dalyvauti „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ atstovų organizuojamame įspėjamajame mitinge prie Seimo ir Vyriausybės. Kadangi Seimo valdantieji ir toliau atmeta ir atsisako vykdyti Tautos reikalavimus – sieksime priešlaikinių Seimo rinkimų“, – skelbiama „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pareiškime.
Buvęs Centro partijos – tautininkų pirmininkas Naglis Puteikis tapo „Tautos ir teisingumo sąjungos“ pirmininko pavaduotoju. Sąjungos pirmininko pavaduotojais suvažiavime išrinkti Kristupas Krivickas, politinės tarybos pirmininku tapo Gintaras Songaila.
„Tautos ir teisingumo sąjungai“, į kurią susivienijo Centro partija – tautininkai, P. Gražulio judėjimas „Už Lietuvą – vyrai!“ ir Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjunga, kaip teigiama pranešime, priklauso daugiau nei 7 000 narių, tai ketvirta pagal dydį politinė organizacija Lietuvoje.
Ketvirtadienį prie Seimo surengtas Centro partijos-tautininkų mitingas „Už prigimtinę šeimą, už tautines tradicines vertybes, už Konstituciją!“, kuriame kelios dešimtys žmonių ragino valdančiuosius inicijuoti referendumus dėl Partnerystės įstatymo, Stambulo konvencijos, Konstitucijos santykio su tarptautiniais teisės aktais peržiūrėjimo. Taip pat mitingo organizatoriai pasisakė prieš „neapykantos nusikaltimų“, „lytinės orientacijos“ ir „lyties tapatybės“ sąvokas.
Mitingas prasidėjo skambant Eurikos Masytės „Laisvei“, dalyviai mojavo Vyčio vėliavomis, taip pat buvo matomi Kazio Škirpos ir Jono Noreikos plakatai. Tarp akcijos dalyvių buvo galima matyti Centro partijai – tautininkams priklausantį Kristupą Krivicką, Gintarą Songailą. Jame dalyvavo ir iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus pareigų praėjusį mėnesį atleistas Adas Jakubauskas.
„Pirmiausiai susirinkti paskatino Lietuvos valstybingumo, paveldo kalbos atsisakymas, toliau – teisingumo nebuvimas, tarėjų teismuose nesugrąžinimas. Tada šeimos instituto griovimas ir galiausiai ir propaganda visų tų, kurie nepriklauso Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai atžvilgiu, vaizduojant juos kaip Kremliaus ruporais“, – mitingo organizavimo priežastis vardino Naglis Puteikis.
„Valdantieji kėsinasi į valstybės pagrindus – prigimtinę šeimą, valstybinę kalbą ir tautinę tapatybę, kuria dirbtinius šeimos pakaitalus, atveria Lietuvą pasaulio perėjūnams, steigia teritorinius rezervatus kitakalbiams Lietuvos piliečiams, skatina tautinį ir pilietinį pasipriešinimą ir susipriešinimą. Kviečiame Seimo valdančiųjų partijų vadovus nedelsiant pradėti dialogą su visuomene, organizuojant garbingas ir atviras diskusijas aktualiais visuomenei klausimais“, – rašoma organizatorių išplatintame pranešime.
Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.
Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus”, bandydami tuos „vakarus” persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę” – buvo gudresni prasimušti ten.
Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.
Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.
Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!) – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.
O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.
Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti” tuo, kuo ji / jis nėra.
Pamąstykime!
Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja tauta.
Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.
Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo” partijos, kaip ir ta „Laisvės” partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų.
Nesėkmingai Seimo rinkimai susiklostė Naglio Puteikio vadovaujamai Centro partijai–tautininkams. 5 procentų barjero, būtino patekti į Seimą, partijai nebepavyks peržengti, o ir vienmandatėje apygardoje politikui sėkmė nenusišypsojo. N. Puteikis pripažįsta – mandato dar vienai kadencijai po šių Seimo rinkimų jis nebegaus.
Nesėkmingą savo ir kitų panašias idėjas kėlusių partijų pasirodymą N. Puteikis sieja su liberalizmo banga, kuri, pasak jo, užliejo visą Lietuvą. Anot jo, jei prieš rinkimus visgi būtų pavykę surasti bendrą kalbą su Arvydo Juozaičio ar Vytauto Radžvilo vedamomis jėgomis, situacija po pirmojo Seimo rinkimų turo galėjo būti visai kitokia.
„Sudėjus mūsų, Nacionalinio susivienijimo ir Juozaičio partijos gautus balsus – būtume peržengę kartelę. Mes raginome juos jungtis pagal programą. Bet jie nesutiko“, – Eltai teigė N. Puteikis.
„Kartelės neperžengsim, bet partijos pasirodymą vis tiek vertiname teigiamai. Manau, kad jei prieš rinkimus nebūtume susijungę su tautininkais tai būtume gavę dar mažiau“, – pridūrė jis.
Anot N. Puteikio, Seimo rinkimų pirmojo turo rezultatai rodo, kad liberalios partijos šalyje įsigali, o tai, įtikinęs politikas, reikš ilgainiui didėjančią socialinę atskirtį.
„Lenkijos miestuose yra tas pats: partijos, agituojančios už laisvą kanapių rūkymą, miestuose sparčiai ima didelius procentus. Lietuva pasuko tokiu pačiu keliu. Tik skirtingai nuo Lenkijos, Lietuvoje liberalizmas šluoja ne tik miestus, bet ir kitas vietoves. Daugiausiai balsų gauna ultraliberali Armonaitės partija, Čmilytės partija, konservatoriai – taip pat yra liberalūs, Darbo partija – yra ultraliberali, o „valstiečiai“ – per pusę. Liberalai užkariauja Lietuvą – tad matysime didesnį turtinės nelygybės didėjimą“, – teigė N. Puteikis, pridurdamas, kad ir jo kandidatūra uostamiesčio vienmandatėje apygardoje nesugebėjo pasipriešinti, pasak jo, liberalizmui atstovaujantiems oponentams.
„Mane visi liberalai pralenkė. Dabar stiprinsim partiją, kursim skyrius, kviesime žmones“, – apibendrino N. Puteikis.
Lietuvai mininti Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, pavakarę Vilniaus centre surengtos kasmetės tautininkų eitynės. Nešini trispalvėmis ir vėliavomis su įvairiais heraldiniais ženklais apie 500 žmonių, pajudėję iš Vilniaus arkikatedros, žygiavo Gedimino prospektu iki Lukiškių aikštės.
Einanti minia skandavo kontraversiškai dėl esamos nacionalistinės potekstės visuomenėje vertinamą šūkį „Lietuva lietuviams“.
Dalis eitynių dalyvių rankose nešėsi nuotraukas su pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos bei nevienareikšmiškai vertinamų istorinių asmenybių, kaip Kazys Škirpa ar Generolas Vėtra, atvaizdais. Eitynių priekyje žygiavę žmonės laikė plakatą su užrašu „Už Lietuvą – vėl didžią“. Už jų nugarų neštas kitas plakatas – „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“.
Pasiekę savo tikslą – Lukiškių aikštę, eitynių dalyviai surengė mitingą, kuriame, pagerbę už Lietuvos nepriklausomybę žuvusius karius, klausėsi renginio organizatorių bei į jį pakviesto svečio iš kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) kalbų.
Raginta apriboti Konstitucinio Teismo galias
Vienas iš renginio organizatorių, buvęs Seimo narys Gintaras Songaila savo kalboje reiškė nuoskaudas dėl to, kad, pasak jo, nebuvo užkirstas kelias įsivesti eurą.
„Pastaruosius keliolika metų mums visiems į akis pučiamos miglos, siekiant nuvesti į savosios valstybės išsižadėjimą bei tautos susinaikinimą. O prieš šešerius metus Konstitucinis Teismas, siekdamas užkirsti kelią referendumui dėl lito išsaugojimo, priėmė Tautos suverenumą paminantį nutarimą – atseit, viskas, kas išplaukia iš Europos Sąjungos sutarčių, yra aukščiau net už mūsų valstybės pamatus“, – kalbėjo tautininkas G. Songaila, pridurdamas, kad ES negali kėsintis į Lietuvos Konstitucijos viršenybę.
„Stojimas į Europos Sąjungą toli gražu neperžengė šio apribojimo, todėl jis negali kaip nors atkeisti mūsų Konstitucijos viršenybės Lietuvos Respublikos teritorijoje“, – teigė jis, ragindamas atšaukti KT nutarimą dėl ES sutarčių viršenybės.
„Nuo šiol visiems, kurie pasiryžę ginti savo valstybę, tikrąją valstybę, kurioje suverenios galios priklauso Tautai, o ne keliems teisėjams, iškyla esminis uždavinys atšaukti šį neteisėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymu apriboti šio teismo įgaliojimus“, – sakė G. Songaila.
Buvęs Seimo narys susirinkusiems taip pat dedikavo kraštutinių dešiniųjų pamėgtas tezes, esą Lietuva nepriklauso nei Maskvai, nei Briuseliui.
„Ji – ne Rytams ir ne Vakarams, ne globalistams, ne visokiems atkakėliams“, – savo kalboje Lukiškių aikštėje pabrėžė vienas iš eitynių iniciatorių.
Tautininkų eitynių gretose – N. Puteikis ir R. Janutienė
Prie vykusių eitynių šį kartą prisijungė ir Centro partijos „Gerovės Lietuva“ nariai. Jų gretose žygiavo šios partijos pirmininkas Naglis Puteikis, į politiką pasukusi buvusi žurnalistė Rūta Janutienė bei į policijos akiratį patekusi mokytoja Astra Genovaitė Astrauskienė.
Eisenoje žygiavęs parlamentaras N. Puteikis Eltai teigė nieko kontraversiško šiame renginyje nematąs.
„Nematau jokios problemos. Lietuva lietuviams… visi suprantame, kad šis šūkis (skirtas. – ELTA) tiems, kurie gyvena Lietuvoje. Čia ne tautybė, nėra jokių nacionalistinių šūkių“, – kalbėjo N. Puteikis.
Oficialios eitynės sutraukė keliskart daugiau piliečių
Kiek anksčiau, iš karto po vidudienio, kur kas gausesnė minia dalyvavo oficialiose eitynėse „Nepriklausomybės atkūrimo kelias“. Ši eisena prasidėjo po Nepriklausomybės aikštėje vykusios Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos. Eitynių metu šalies vadovas Gitanas Nausėda, kariai, signatarai ir kiti gyventojai Gedimino prospektu nešė 400 metrų ilgio trispalvę.
1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo“. Už šį aktą balsavo 124, susilaikė 6 deputatai. Šiuo aktu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutarė, kad yra atkuriamas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.
Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Kovo 11-ąją Vilniuje organizuojamos tradicinės patriotinės eitynės, kuriose tautininkai ragins „sugražinti Vytį Vilniui“ ir ginti tautinio suverenumo vertybes.
Vienas iš eitynių rengėjų Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis teigė, kad eitynėse bus akcentuojama Vyčio, kaip valstybės simbolio, svarba. Kartu jis džiaugėsi, kad į eitynes įsijungė ir prezidento posto siekiantis filosofas Arvydas Juozaitis ir jo telkiamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“.
Eitynių organizatoriai taip pat pabrėžia lietuvių kalbos bei pagarbos laisvės kovotojams svarbą.
„Žygiavome ir žygiuosime kartu su jaunimu pagerbdami laisvės kovotojų auką, atkuriant Lietuvos valstybę. Širdis džiaugiasi, matant, kad mūsų vėliavas perima tvirtos jaunimo rankos, gindamos mūsų bendrus tautos idealus bei vertybes: Vytį ir lietuvių kalbą“ – teigė kitas eitynių organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Organizatoriai tvirtindami, kad Lietuvoje stiprėjant tautinio suverenumo vertybėms, auga ir valstybės „skaldytojų“ pastangos kenkti. Todėl, tvirtino S. Gorodeckis, svarbu, kad į eitynes susirinktų kuo daugiau tautos suverenumo vertybes palaikančių žmonių.
„Matydami, kad stiprėjant vienybei stiprėja ir skaldytojiškų jėgų pastangos kviečiame visus, kuriems brangi Tėvynė, Tauta ir Kovo 11-osios idealai, nepasiduoti skaldytojų įtakai ir nepriklausomai nuo politinių orientacijų ar partinių skirtumų dalyvauti Kovo 11-osios patriotinėse eitynėse“, – sakė S. Gorodeckis.
Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.
Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.
Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.
Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.
Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.
Ar sakote, kad šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.
Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.
Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.
Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.
O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.
Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.
Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.
Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.
Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.
Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.
Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.
Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?
x x x
Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.
Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.
Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.
Tautininkų Sąjungos kvietimu į Lietuvą atvyksta Ukrainos tautinio išsivadavimo judėjimo ir Maidano dalyviai, Rusijos imperialistų vadinami „banderovcais”.
Omenyje turimi organizacijos „Dešinysis sektorius“ (DS) lyderiai ir prieš Rusijos invaziją fronte kovojantys kariai. Tai: „Dešiniojo sektoriaus“ partijos lyderis Andrij Tarasenko, DS pilietinės organizacijos valdybos narys Arsentij Klimačiov, Kijevo DS organizacijos vadovas Volodimir Zagazej ir Savanoriškojo ukrainietiško korpuso prie DS kapitono Voloviko vardo atskiros karinės taktinės grupės vadas Oleh Kuzko.
Susitikimas įvyks š. m. rugsėjo 15 d., 17 val. 30 min. Lietuvos Edukologijos Universitete(T. Ševčenkos g. 31, A4, Vilnius).
Atvykstančios delegacijos vizito tikslas – Lietuvos visuomenei ir politikams plačiau papasakoti apie tarptautinę tvarką griaunančią Rusijos agresiją ir apie tarptautinių šios agresijos užkardymo priemonių (ne)efektyvumą.
Rugsėjo 13 d. svečiai iš Ukrainos susitiko su Krašto apsaugos savanoriais, o rugsėjo 14 d. 12.30 jie dalyvavo spaudos konferencijoje bei diskusijoje LR Seime, susitiko su Lietuvos politikais bei pareigūnais.
Informaciją pateikė Tautininkų Sąjungos pirmininkas Audrius Rudys.
Šių metų Birželio 23 dieną, 15:30, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Kauno tautininkai kviečia rinktis patriotiškus kauniečius ir miesto svečius į Rotušės aikštę.
Susirinkę eisena pagerbsime 1941 metų sukilimo didvyrius. Sukilimo, kuris drąsiai gali vadintis Tautos pakilimu prieš ją okupavusį žvėrį. 15:30 pradėję rinktis ir sudarę tvarkingą rikiuotę 16:00 pajudėsime iš Rotušės aikštės į Ramybės parką. Keliausime per Vilniaus gatvę ir visą Laisvės alėja. Eisenos metu skambės dainos, bus skanduojami patriotiniai ir tautiniai šūkiai.
Užsitęsusi komedija su referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo pratęsta pirmadienį. Ir dar kaip pratęsta. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) surengė tiesiog neįtikėtiną teisinei valstybei cirką – su dviem balsavimais ir dviem priešingomis išvadomis.
Iš pradžių VRK nepritarė, kad būtų surengtas referendumas dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams, nors referendumo rengėjai ir pristatė būtinus referendumui 300 000 parašų. Po kiek laiko balsavo antrą kartą. Šįkart referendumui jau buvo pritarta.
Pirmą kartą balsuojant net 7 VRK nariai susilaikė, vienas buvo prieš, o 6 balsavo už tai, kad referendumas gali vykti. Antrą kartą balsuojant 12 jau buvo „už“, o 3 „prieš“.
Gruodžio 18 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys, Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į dienos darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė Jaroslavo Narkevičiaus teiktą 2010 m. Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648.
Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu buvo leista atėjusiam J.Narkevič su Ritai Tamašūniene jį pristatyti.
Švenčiant Baltijos kelio metines, rugpjūčio 23 dienos vakare, 20 valandą Bauskės rotušės aikštėje bus uždegtas žvakių ugnies kelias! Šis renginys tradiciškai kasmet rengiamas Rygoje prie Laisvės paminklo, tačiau kadangi šiuo metu vyksta paminklo tvarkymo darbai, šįmet žvakių ugnies kelias bus uždegtas Bauskėje, per kurią 1989 metų rugpjūčio 23 dieną vingiavo Baltijos kelias.
Atsižvelgiant į Baltijos kelio simbolinę reikšmę Baltijos valstybių nepriklausomybės siekiams ir užtvirtinant broliškų tautų vienybę, rugpjūčio 23 dieną Bauskėje prieš uždegant žvakių kelią bendradarbiavimo sutartį pasirašys Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautininkų partijos – Nacionalinis susivienijimas „Visu Latvijai!” iš Latvijos, Tautininkų sąjunga iš Lietuvos ir Estijos tautinių konservatorių partija.
Pirmą kartą Turgelių vidurinėje mokykloje lankiausi jau senokai – švenčiant Vasario 16-osios 90-metį. Tada parsivežiau gerų įspūdžių. Buvo daug dainų, šokių ir kalbų. Džiaugėmės, kad labai gražioje, neseniai pastatytoje mokykloje galėjome kalbėti lietuviškai, švęsti visiems lietuviams brangią Nepriklausomybės šventę. Juk Turgeliai 1920-1939 m. buvo lenkų valdžioje, ir šio krašto lietuviai laisvi tapo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų Kovo 11-ąją.
Antrą kartą šioje mokykloje buvau vakar, birželio 28 dieną. Atvažiavau su keliais Tautininkų sąjungos aktyvistais į jaunųjų šaulių stovyklos atidarymą.
Visi mes turime auklėti savo vaikus taip, kad jie mylėtų savo Tėvynę, stropiai rengtūsi ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, laikytūsi Lietuvos Respublikos įstatymų, rūpintūsi valstybės gerove ir dirbtų jos labui, visur ir visada elgtūsi taip, kaip dera doram Lietuvos piliečiui. Šiuos iškilmingus žodžius parašiau neatsitiktinai: juos girdėjau mokyklos salėje, kai prisiekė jaunieji šauliai , kai juos sveikino pedagogai, kariškiai, profesoriai, politikai, net Seimo narys (visus juos matote nuotraukose).
Tokie renginiai, tokios stovyklos – gera neretai niekinamo, pašiepiamo patriotizmo, Tėvynės meilės mokykla. Reikia tikėtis, kad šie jaunieji šauliai ateityje laimės ieškos pirmiausia savo Tėvynėje, bus pirmiausia Lietuvos, ne pasaulio piliečiai.
Kalbėjausi su Eimantu Tamulynu, Šalčininkų 11-os šaulių kuopos vadovu, kuris yra ir šios jaunųjų šaulių stovyklos vadovas.
Į Turgelių mokyklą susirinko šimtas vaikinų ir merginų (norinčių buvo žymiai daugiau, bet galimybės ribotos). Jauniausiam – aštuoneri, daugeliui – penkiolika šešiolika metų, yra ir buvusių moksleivių, kurie dabar jau rikiuotės šauliai, tarnauja kariuomenėje, policijoje. Jie geri pagalbininkai auklėjant, mokant pačius jaunuosius. Iš kokių mokyklų šie vaikai? Iš Kalesninkų, Eišiškių, Poškonių, Dieveniškių, Turgelių, Šalčininkų. 11-ai šaulių kuopai priklauso Vilniaus rajono Marijampolio būrys. Marijampolio mokykloje irgi yra šaulių. Yra vaikų ir iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos.
E.Tamulynas sakė, kad jaunųjų šaulių stovyklos Šalčininkų rajone kasmet rengiamos vis kitose vietovėse. Jau buvo Poškonyse, Dieveniškėse, Eišiškėse, Kalesninkuose. Šįmet – Turgeliuose, „tarp siūruojančių pušų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės” (citata iš Turgelių vidurinės mokyklos himno).
Visa šimtinė moksleivių jau suskirstyta į būrius – pagal jėgas, pagal pomėgius ir polinkius. Stovyklos atidarymo diena pasitaikė lietinga, todėl teko keisti darbotvarkę, kai ką atidėti kitai dienai. Ketinta iškilmingai, su vėliavomis (kurias padovanojo Ryto draugija) eiti į Turgelių bažnyčią, paskui – ant Turgelių piliakalnio. Ten turėjo vykti stovyklos atidarymo renginiai.
Ne bėda. Kai oras bus palankesnis, jaunieji šauliai įvykdys užsibrėžtus tikslus: sportuos, dainuos, mokysis kariškų dalykų, susipažins su gražiomis Šalčios žemės apylinkėmis.
Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".
Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.
Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje", ir kt.
Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".
Vakar įvyko Tautininkų sąjungos piketas „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”. Tolokai nuo Seimo, Gedimino prospekte prie namo, iš kurio, dar nepastatyto, Sausio įvykių dienomis nešėme visokias statybines medžiagas barikadoms. Ketinome ginti Seimą. Buvome prie pat Lietuvos širdies, kaip tada vadinome šiuos rūmus: jeigu žūsime, tai visi kartu.
Dabar prie Seimo taip arti neprieisi, ypač su plakatais,
(1) bylojančiais, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nesipriešina politikų spaudimui pažeisti konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir siekiams įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nevalstybine kalba;
(2) reikalaujančiais laikytis LR Konstitucijos ir Konstitucinio teismo sprendimų, nurodančių, kad visa oficialioji rašyba turi būti lietuviška, įskaitant ir vietovardžių bei asmenvardžių dokumentuose rašymą; protestuojančiais prieš lietuvių kalbos trypimą ir painiavą, kuri atsirastų įvedus į lietuvišką abėcėlę raides, kurios dubliuos jau esančių abėcėlėje raidžių tarimą, nes piliečiai turės mokytis daugiau kaip šimtą raidžių su įvairių tautų diakritiniais ženklais;
(3) raginančiais atmesti nekonstitucinius Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, nes to siekia jau kelios dešimtys tūkstančių peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasirašiusiųjų Lietuvos Respublikos piliečių;
(4) siūlančių atsistatydinti VLKK pirmininkės pavaduotojai Jūratei Palionytei, kuri jau daug metų dezorganizuoja komisijos veiklą, negindama nei lietuvių kalbos, nei jos konsititucinio statuso, klaidindama menkiau išsilavinusius politikus…
Pasinaudojau Tautininkų Sąjungos pirmininko Gintaro Songailos pasirašytu „Reikalavimu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai”, kurį gavau iš paties Tautininkų Sąjungos pirmininko.
Iš tolo liūdnai žiūrėjau į piketuojančius žmones, laikančius rankose plakatus, kuriuos matote nuotraukose. Liūdnai todėl, kad gatvės praeiviai beveik nekreipė į juos dėmesio, ypač jauni. „Ko jie čia stovi?”, – paklausė viena mergina savo draugės. „A, čia dėl pavardžių rašymo nelietuviškai”, – ir pasuko į kitą gatvės pusę. Žino, kažką yra girdėjusi apie kelerius metus trunkančius įvairių Lietuvos valdžių ketinimus išduoti lietuvių kalbą, bet jai tas nerūpi, jai tas nesvarbu.
O juk kėsinamasi ne tik į lietuvišką abėcėlę, reikalas daug platesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, klastingesnis, per lenkų tautinę mažumą mums primestas nuo amžių lietuvių tautą silpninančios Lenkijos.
Beje, dėl termino „tautinė mažuma” – internete radau labai tikslų jo išaiškinimą:
Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma” tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi:
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes (Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statuso.
Buvusių okupantų privilegijos: lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record).
Pvz., USA, nėra nė vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė, Rusijoje – 8 tik lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava, yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte chamiškas demonstravimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas. Kas juos klaidina?… „
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pavaldžios Seimui, kalbininkai žino, supranta, kad politikai pirmiausia jų rankomis nori įgyvendinti toli siekiančias užmačias, bet ne visi turi stiprybės pasipriešinti. Ir ne tik šios Komisijos valdininkai…
Jeigu universitetų, institutų, gimnazijų kalbininkai, lituanistai, visi inteligentai ir intelektualai trinkteltų kumščiu į stalą, visokie bernatoniai kitaip užgiedotų. Bet baimė netekti darbo, pakenkti savo žmonai, vyrui, vaikui stipresnė už tiesos sakymą. Todėl piketuose plakatus laiko daugiausia pensininkai – jie neturi ko prarasti. Kol jauni žmonės, pro šalį eidami, nepastebės plakatų „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės”, „Ar lietuvių kalba – politinė prekė?”, „J.Palionytei ne vieta VLKK”, „Lietuvių kalba – konstitucinė Tautos vertybė”, „Vietovardžių lenkinimui – Ne!”, tol Seimas, kurį kažkada vadinome Lietuvos širdimi, lietuvių tautai bus beširdiškas.
Nepraeikime pro šalį, kai girdime ir matome pagalbos šauksmą – ir bijos jie, kaip bijojo Sąjūdžio laikais, ne mes. Kelios dešimtys tūkstančių protesto parašų, skirtų beširdžiams valdžiažmogiams – labai gerai, bet tokia pat minia prie Seimo ar Vyriausybės – geriau. Parašų jie bijo mažiau nei ryžtingų gyvų žmonių.
Susirūpinusi, kad Lenkija per savo simpatikus valdančioje koalicijoje siekia pakeisti lietuvišką abėcėlę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rankomis, Vilniaus tautininkų Sueiga rengia protesto piketą "Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės!"
Piketas rengiamas prie LR Seimo (Gedimino pr. 60) gegužės 22-ąją (šį trečiadienį) 12 ir 15 valandomis.
Seimo politikai daro milžinišką spaudimą šiai, Seimui pavaldžai institucijai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, įkurta lietuvių kalbai ginti, pati, pažeisdama Lietuvos Konstituciją, sunaikintų lietuvišką abėcėlę.
