Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Kyjivas, gegužės 17 d. (ELTA). Rusija supranta tik jėgos kalbą, ir kiekvienas pasaulio lyderių skambutis Vladimirui Putinui išplėšia Maskvą iš tarptautinės izoliacijos. Geriausias dialogas su Kremliumi – naujas sankcijų paketas ir ginklai Ukrainai.
Tai antradienį pareiškė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas Michailas Podoliakas, kurį cituoja portalas „rbc.ua“.
„Kam džiuginti agresorių įkalbinėjimais?“ – parašė tviteryje M. Podoliakas.
Jis pridūrė, kad Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas „kelia teisingus klausimus“.
Pirmadienį Estijos premjerė K. Kallas paragino Vakarų šalių vadovus nebeskambinti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kadangi šie pokalbiai neduoda rezultatų, o Rusijos lyderis jaučiasi esąs dėmesio centre.
„Kiekvienas pasaulio lyderių skambutis išplėšia Rusiją iš civilizacinės izoliacijos. Maskva supranta tik jėgos kalbą. Jiems dialogas – silpnumas. Geriausias derybininkas – naujas ginkluotės ir sankcijų paketas“, – pabrėžė Ukrainos prezidento biuro vadovo patarėjas M. Podoliakas.
Keistenybė. Slaptai.lt nuotr.
Varšuva, gruodžio 30 d. (AFP-ELTA). Nauji įtarimai, kad šnipinėjimo programa „Pegasus“ buvo panaudota prieš tris Lenkijos vyriausybės oponentus, greičiausiai yra „ledkalnio viršūnė“, trečiadienį sakė kibernetinės saugos ekspertas, padėjęs identifikuoti telefonų pasiklausymo atvejus.
Apie įsilaužimo, kuris tapo dideliu skandalu Lenkijoje, įrodymus pranešė Kanadoje įsikūrusi kibernetinės saugos institucija „Citizen Lab“.
„Manome, kad tai tik ledkalnio viršūnė ir bus daugiau atradimų“, – naujienų agentūrai AFP sakė grupės vyresnysis tyrėjas Johnas Scottas-Railtonas.
„Tai šokiruoja ir labai blogai atrodo, – sakė jis. – „Pegasus“ yra diktatorių įrankis. Jo naudojimas tokiais atvejais rodo poslinkį į autoritarizmą“ Lenkijoje“.
Išmanieji telefonai, užkrėsti „Pegasus“, iš esmės paverčiami kišeniniais šnipinėjimo įrenginiais, leidžiančiais vartotojui skaityti sekamo asmens žinutes, peržiūrėti nuotraukas, stebėti jo buvimo vietą ir net įjungti fotoaparatą be jo žinios.
Vienas iš nukentėjusiųjų, advokatas Romanas Giertychas, dalyvaujantis keliose bylose prieš valdančiąją partiją „Teisė ir teisingumas“ (PiS), lenkų dienraščiui „Gazeta Wyborcza“ sakė, kad vyriausybė naudoja šnipinėjimo programas „kovai su demokratine opozicija“. Telefonas mobilusis. Slaptai.lt nuotr.
Prokurorė ir opozicijos veikėja Ewa Wrzosek taip pat sakė, kad prieš ją buvo panaudota šnipinėjimo programa, ir pridūrė, kad pirmiausia apie tai ją įspėjo „Apple“.
J. Scottas-Railtonas trečiadienį patvirtino, kad „Citizen Lab“ taip pat pranešė senatoriui Krzysztofui Brejzai iš opozicinės partijos „Pilietinė platforma“, kad jo išmanusis telefonas buvo pakartotinai užkrėstas šešių mėnesių laikotarpiu per 2019 metų rinkimus.
„Jų gyvenimai buvo atidžiai stebimi – tai buvo labai didelė invazija“, – sakė J. Scottas-Railtonas.
Įtarimus dėl įsilaužimo Lenkijos žiniasklaida pavadino „lenkišku Votergeitu“, turėdama omenyje skandalą, kuris kilo po buvusio JAV prezidento Richardo Niksono perrinkimo kampanijos ir dėl kurio jis galiausiai 1974 metais atsistatydino.
Lenkija atmetė kaltinimus, kad „Pegasus“ šnipinėjimo programa buvo naudojama, siekiant politinių tikslų.
Tačiau už šalies slaptąsias tarnybas atsakingos ministerijos atstovas Stanislovas Zarynas nepatvirtino ir nepaneigė, ar Lenkija naudojo „Pegasus“.
Telefonas. Slaptai.lt foto
Izraelio įmonė „NSO Group“, „Pegasus“ savininkė, naujienų agentūrai AFP sakė, kad programa parduodama „tik teisėtai veikiančioms teisėsaugos institucijoms, kurios naudoja šias sistemas pagal įgaliojimus kovai su nusikaltėliais, teroristais ir korupcija“.
Liepos mėnesį kilo ginčas dėl „Pegasus“, kai tyrimas, kurį bendrai atliko kelios žiniasklaidos priemonės, pranešė, kad vyriausybės naudojo šią programą, siekdamos šnipinėti aktyvistus, žurnalistus, teisininkus ir politikus. JAV šią Izraelio įmonę įtraukė į juoduosius sąrašus.
Lenkijos opozicijos lyderis Donaldas Tuskas antradienį pareiškė, kad naujausi pranešimai, jog vyriausybė šnipinėjo savo oponentus, yra didžiausia „demokratijos krizė“ šalyje nuo komunizmo laikų pabaigos.
D. Tuskas, buvęs ES Tarybos pirmininkas, taip pat paragino pradėti parlamentinį tyrimą dėl šių įtarimų.
The Washington Post leidinys
Buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija slapta gavo laikraščio „Washington Post“ žurnalistų, kurie rašė apie įtariamą Rusijos kišimąsi į 2016 m. prezidento rinkimus, telefono skambučių išklotines, penktadienį pranešė leidinys.
Teisingumo departamentas nusiuntė laiškus trims žurnalistams – Ellen Nakashimai, Gregui Milleriui ir buvusiam „Washington Post“ reporteriui Adamui Entousui – nurodydamas, kad gavo jų telefono skambučių „nuo 2017 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. liepos 31 d.“ išklotines, skelbė „Washington Post“.
Laikraštis „reiškia stiprų nerimą dėl tokio vyriausybės galių naudojimo, siekiant gauti prieigą prie žurnalisto komunikacijų“, teigė „Washington Post“ vykdomasis vyriausiasis redaktorius Cameronas Barras.
„Teisingumo departamentas turi nedelsiant paaiškinti šio kišimosi į žurnalistų darbą, kurį saugo Pirmoji pataisa, priežastis“, – kalbėjo jis.
Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (ACLU) teigė, kad Teisingumo departamentas „šnipinėjo“ žurnalistus „tam tikros administracijos užgaidomis“.
„Tai niekada neturėjo atsitikti, – tviteryje rašė ACLU. – Kai vyriausybė šnipinėja žurnalistus ir jų šaltinius, tai pažeidžia žiniasklaidos laisvę.“
Teisingumo departamentas savo ruožtu teigė, kad, siekdamas gauti skambučių išklotines, laikėsi „numatytų procedūrų“, skelbė „Washington Post“, cituodamas departamento atstovą.
Žurnalistams nusiųstuose laiškuose nepatikslinama, kodėl buvo gautos jų skambučių išklotinės. Donald Trump. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau minėto laikotarpio pabaigoje žurnalistų trijulė parašė straipsnį apie JAV žvalgybą, kuriame teigiama, kad Jeffas Sessionsas, kuris vėliau tapo D. Trumpo administracijos generaliniu prokuroru, aptarė D. Trumpo rinkimų kampaniją su Rusijos ambasadoriumi.
Minėti žurnalistai taip pat parašė straipsnį apie Baracko Obamos administracijos bandymus atremti Rusijos kišimąsi į 2016 m. rinkimus.
JAV žvalgybos agentūros padarė išvadą, kad Rusija, D. Trumpui vykdžius prieš demokratų konkurentę Hillary Clinton nukreiptą kampaniją, įsilaužė į Demokratų nacionalinio komiteto (DNC) kompiuterių serverius.
D. Trumpas savo ruožtu menkino Rusijos vaidmenį DNC duomenų nutekėjime ir netikėtai stojo į Rusijos prezidento Vladimiro Putino pusę, užuot sutikęs su savo paties žvalgybos agentūros padarytomis išvadomis.
Šiaurės Makedonijos VRM ieško buvusio kontržvalgybos vadovo S. Mijalkovo, kaltinamo neteisėtai organizavus pokalbių telefonu klausymąsi. EPA-ELTA nuotr.
Šiaurės Makedonijos vidaus reikalų ministerija ieško buvusio šalies Saugumo ir kontržvalgybos valdybos vadovo Sašo Mijalkovo, kaltinamo neteisėtai organizavus pokalbių telefonu klausymąsi.
Tai antradienį pranešė Šiaurės Makedonijos televizijos kanalas „Alsat M“.
„VRM, naudodama visas turimas priemones, toliau ieškos bėglio, – sakė žurnalistams žinybos vadovas Oliveris Spasovskis. – Pareigūnai turi jį surasti ir vadovautis teismo sprendimu“.
Anot O. Spasovskio, ministerija turi informacijos, kad S. Mijalkovas yra Šiaurės Makedonijos teritorijoje.
VRM duomenimis, po to, kai teismas buvusiam Saugumo ir kontržvalgybos valdybos vadovui paskyrė kardomąją priemonę – namų areštą, šis dingo ir nereaguoja į pareigūnų pastangas užmegzti su juo ryšį. Tiriant baudžiamąją bylą S. Mijalkovo pasas buvo paimtas.
Policinė valstybė – anaiptol ne vien policininkų gausa gatvėse. Daug geriau ją apibūdina tam tikras valdžios elgesys. Atrodo, šventvagiška net pagalvoti, jog Lietuva galėtų tapti policine valstybe.
Vis tik kai kurie veiksmai, ypač bandymai labai rimtas problemas spręsti draudimais, baudomis ir administracinėmis priemonėmis, verčia kelti šį klausimą. Tokia politika taip pat rodo valdžios nepasitikėjimą savo piliečiais bei vengimą ieškoti rimtų problemų priežasčių. Kai svarbios problemos sprendžiamos draudimais, lieka tik veiklos ir sprendimo regimybė.
Beje, apie policinę valstybę kiek anksčiau buvo prabilusi ir Prezidentė D. Grybauskaitė. Ji dar 2015-ųjų metų vasarą policiniais metodais pavadino tuometinio Vidaus reikalų ministro S. Skvernelio nurodymą teisėsaugos institucijų vadovams pranešti apie būsimus susitikimus su politikais arba informuoti apie tokių susitikimų darbotvarkę po susitikimų.
Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Valstiečiai – žalieji laimėjo rinkimus, o S. Skvernelis tapo Ministru Pirmininku bei populiariausiu politiku, kurį kai kas mato net prezidento krėsle. Tai būtų pirmasis Lietuvos prezidentas – buvęs policininkas.
Gaila, bet dabartinė Seimo dauguma bando draudimų ir baudų politiką įgyvendinti praktikoje. Baudos ir draudimai auga kaip grybai po lietaus. Pradedant neesminėmis vairavimo taisyklėmis ir baigiant rimtesniais dalykais.
Štai keli pavyzdžiai.
Prieš rinkimus kova su girtavimu buvo valstiečių – žaliųjų firminis ženklas. Pats kalbėjimas apie „kovą su alkoholizmu“ kvepia tarybiniais laikais – ir pačiu šūkiu, o dar labiau priemonėmis. Draudimais ir kitomis administracinėmis priemonėmis girtavimą stabdė M. Gorbačiovas; dar anksčiau įstatymais alkoholio draudimas arba prohibicija buvo paskelbta Jungtinėse Valstijose. Abu „kryžiaus žygiai“ baigėsi visišku fiasko, jei nelaikysime sėkme naujų milijonierių, jais tapusių nelegaliai pardavinėjant alkoholį, atsiradimo.
Seimo dauguma, įsitikinusi tuo, kad Lietuva yra labiausiai gerianti valstybė pasaulyje, priėmė visokių draudimų, baudų, kaip tarybiniais laikais sakydavo, įgyvendino „administracines priemones“ alkoholizmui įveikti. Skaičiai, ar tikrai Lietuva yra labiausiai gerianti pasaulyje valstybė, taip ir liko iki galo nepatvirtinti. Tačiau tai palikime statistikos mėgėjams. Yra svarbesnių klausimų, į kuriuos net nebuvo bandyta atsakyti.
Pats svarbiausias jų – kodėl Lietuvoje daug geriama. Atsakymas, jog tai „sovietinis palikimas“, netenkina, nes Lietuva seniai nėra sovietinė respublika. Tačiau bent dalis priežasčių, matyt, yra panašios į tas, dėl kurių emigruojama – daug kam Lietuvoje nėra gera gyventi.
Antras klausimas – kaip padėti žmonėms, norintiems negerti. Tai faktiškai iš viso nebuvo svarstyta. Atrodo, jog vien draudimas pardavinėti degtinę iki įstatymais nustatytos valandos ar amžiaus cenzo pakėlimas galėtų išspręsti alkoholizmo problemą. Ir apskritai, kodėl reikėtų stengtis kokiam nors girtuokliui padėti, jei jį galima bausti arba gerti jam uždrausti. Taškas. Problema išspręsta?
STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.
Kitas pavyzdys. Skelbiama kova su korupcija. Pirmais smuikais groja STT ir FNTT. Stebime, kas nutinka, tiriant vadinamąsias rezonansines bylas: pradžioje triukšmas, kai kada nutekinti telefoniniai pokalbiai, o po to nieko, tyla. Ne, ne nieko. Šalyje kuriama, nesvarbu, sąmoningai ar ne, baimės atmosfera. Kaip V. Putino Rusijoje – nebežinai, kas kaltas, o kas ne, o kas dar tiesiog nežino, kad yra kaltas.
Kaip rašė R. Valatka, klausomasi dažnai. 2010-ųjų metų duomenimis, ES teisėsauga kreipėsi į telebendroves prašydama duomenų pagal ES „Sekimo direktyvą“ tiek kartų: Lietuva – 105 tūkst., Ispanija – 53,6 tūkst., Vokietija – 12,7 tūkst., Suomija – 5,5 tūkst., Danija ir Estija – po 4 tūkstančius. Tai 2010 metų duomenys. Vėlesnių duomenų nėra.
Piliečių kontrolė yra ne tik telefoninių pokalbių klausymasis. Lietuvoje atsiranda policijos nuovados mentalitetas. Neseniai viešoje erdvėje paskelbtas uždavinys sunaikinti šešėlinę ekonomiką. „Šešėlis“ nėra gerai, bet kovos priemonės vėl kvepia nuovada.
Sakykime, būtų įvestas draudimas nuo tam tikros sumos atsiskaityti grynaisiais. Taip esą būtų smogtas smūgis „šešėliui“. Tačiau kodėl žmogus negali pasirinkti, kuo atsiskaityti – kortele, bankiniu pervedimu ar grynaisiais? Juk pasiėmus atlyginimą ir sumokėjus mokesčius niekam neturėtų rūpėti, ką pilietis perka, jei neužsiima nusikalstama veikla. Nusikalstamai veiklai tirti yra sukurtos tam skirtos institucijos, o apskritai turėtų galioti nekaltumo prezumpcija, o ne visuotinė kontrolė.
Be to, atsiskaitant kortelėmis ar bankiniais pavedimais, kaip pastebėjo ne vienas apžvalgininkas, ribojamas žmogaus privatumas. Juk bankai žino, kur ką perki, ir tai lieka bankų kompiuteriuose. Kaupiama informacija, kurią ne kiekvienas pilietis norėtų suteikti bankui, kuris nežinia kam ją gali pateikti. Ne kiekvienas norėtų net ir dalį savo privatumo perleisti „didžiajam broliui“.
Arba dar įdomesnis įstatymas: perkant žemę bus galima atsiskaityti vien bankiniais pavedimais. „Didysis brolis“ panoro sužinoti, ar pirkai arą žemės, ar ne, ir kiek mokėjai. Tai, visų pirma, pavėluota, nes apsukrūs piliečiai seniai susipirko šimtus hektarų žemės ir tapo žemvaldžiais. Be to, net kelios dešimtys procentų piliečių iš viso neturi sąskaitų bankuose. Tai tik padidins „šešėlį“, nes padaugės dovanojimų ir kitų būdų apeiti šią naujovę. Taip ne kovojama su „šešėliu“, bet didinamas teisinis nihilizmas.
Sekimas
Totalios kontrolės, kaip žinoma, pasiekti neįmanoma, o kuo ji formaliai didesnė, tuo vis mažiau galima ką nors kontroliuoti.
Yra vienintelis kelias iš daugelio bėdų – pilietinės visuomenės kūrimosi skatinimas, o ne bandymas su visais elgtis kaip su nusikaltėliais ar neatsakingai besielgiančiais vaikais.
Generalinėje prokuratūroje priimtas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, kurio metu bus siekiama atsakyti į visus klausimus, keliamus dėl telefoninių pokalbių stenogramų ištraukų, kurios yra nutarimo nutraukti rezonansinį ikiteisminį tyrimą dalis, paviešinimo teisėtumo.
Kaip jau buvo pranešta anksčiau, 2016 m. vasario 29 d. Kauno apygardos prokuratūroje buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl vieno Vyriausybės nutarimo priėmimo aplinkybių.
Vokiškasis leidinys Süddeutsche Zeitung pranešė, jog 2012 –aisiais metais Vokietijos slaptosios tarnybos (jų pačių teigimu – atsitiktinai) klausėsi tuometinės JAV valstybės sekretorės Hilary Klinton telefoninių pokalbių.
Kaip teigia laikraštis Der Spiegel, Hilary Klinton buvo ne vienintelis aukšto rango Amerikos politikas, kurio pokalbių klausėsi Vokietijos slaptoji tarnyba.
Beje, Vokietijos slaptosios tarnybos šnipinėjo ne tik savo sąjungininkę JAV. Vokietijos slaptoji tarnyba BND nuo 2009-ųjų turėjo nurodymą sekti ir NATO sąjungininkę Turkiją.
Dviejų slaptų vyriausybinių sekimo programų demaskavimas iššaukė gyvą diskusiją apie privataus gyvenimo ir nacionalinio saugumo paslaptį. Kad svarstymas būtų vaisingas, pirmiausia būtina išsklaidyti keletą mitų, tvirtina informacijos apsaugos specialistas Danielis Dž.Solouvas leidinio "The Washington Post" puslapiuose.
Po to, kai saugumo tarnybos pripažino, kad yra dvi programos telefoninių skambučių duomenims rinkti, ramindamas amerikiečius Barakas Obama paaiškino, kad juos domina tik pokalbių trukmė ir numeriai, sakoma straipsnyje.
„Gal Jūs galvojate, kad jums neverta jaudintis dėl Amerikos vyriausybės slaptų programų, renkančių telefoninius ir internetinius duomenis apie paprastus amerikiečius, – rašo savo tinklaraštyje Foreign Policy svetainėje tarptautinių santykių specialistas, Harvardo universiteto profesorius Styvenas Voltas. – Pagaliau Amerikoje gyvena per 300 mln. žmonių, ir daugumos jų elektroninis ar telefoninis bendravimas neturi jokio ryšio su nacionaliniu saugumu ir vargu ar atkreips specialiųjų tarnybų dėmesį“.
Iš tikrųjų dingstis susirūpinti yra, mano autorius, ir svarbiausia – ne būgštavimai dėl privataus gyvenimo neliečiamybės, sakoma straipsnyje: žmogaus asmeninis gyvenimas tikriausiai nebus žinomas visuomenei.
Pagrindinis pavojus susidariusioje situacijoje tas, kad tai gali neigiamai atsiliepti potencialiems „nesutinkantiesiems“, demaskuotojams, tyrimais užsiimantiems žurnalistams, kitaip sakant, visiems, kas tam tikrus vyriausybės veiksmus laiko neprotingais, neetiškais ar išvis neteisėtais.
