Vyriausybės sekimo programos: kokia tikroji grėsmė


Print

„Gal Jūs galvojate, kad jums neverta jaudintis dėl Amerikos vyriausybės slaptų programų, renkančių telefoninius ir internetinius duomenis apie paprastus amerikiečius, – rašo savo tinklaraštyje Foreign Policy svetainėje tarptautinių santykių specialistas, Harvardo universiteto profesorius Styvenas Voltas. – Pagaliau Amerikoje gyvena per 300 mln. žmonių, ir daugumos jų elektroninis ar telefoninis bendravimas neturi jokio ryšio su nacionaliniu saugumu ir vargu ar atkreips specialiųjų tarnybų dėmesį“.

Iš tikrųjų dingstis susirūpinti yra, mano autorius, ir svarbiausia – ne būgštavimai dėl privataus gyvenimo neliečiamybės, sakoma straipsnyje: žmogaus asmeninis gyvenimas tikriausiai nebus žinomas visuomenei.

Pagrindinis pavojus susidariusioje situacijoje tas, kad tai gali neigiamai atsiliepti potencialiems „nesutinkantiesiems“, demaskuotojams, tyrimais užsiimantiems žurnalistams, kitaip sakant, visiems, kas tam tikrus vyriausybės veiksmus laiko neprotingais, neetiškais ar išvis neteisėtais.

Jeigu jūs priklausote vienai iš šitų kategorijų ir dar jūsų komunikacijų istorijos negalima pavadinti skaidria kaip krištolas, pabudęs vieną gražų rytą galite pamatyti, kad nemalonios jūsų gyvenimo smulkmenos aptarinėjamos laikraštyje The New York Times, perspėja autorius.

Tiems, kas laiko, kad tokia tikimybė pritempta už ausų, profesorius primena Edgarą Huverį, kuris, turėdamas kompromituojančios medžiagos apie aukščiausią JAV vadovybę, daugelį metų išliko nepakeičiamas FTB vadovas.

Žmonės, dirbantys federacinėje vyriausybėje, valstijų vyriausybėje ir vietinėse savivaldos institucijose – ne feodalai, kuriuos reiktų gerbti, o tautos tarnai, primena S.Voltas. „Ir vis dėlto šiuo momentu šimtai tūkstančių „tautos tarnų“ (taip pat ir privačių rangovų su gardžiais vyriausybiniais kontraktais) užsiima tuo, kad renka informaciją apie kiekvieną iš mūsų“, – piktinasi jis.

Skirtingai nuo vyriausybės, visuomenė neturi išteklių renkamas pareigas einantiems žmonėms sekti, todėl ji pasikliauja žurnalistais, mokslininkais ir kitokiais nepriklausomais stebėtojais, kurie praneša apie valdžios piktnaudžiavimus, korupciją ar paprasčiausiai klaidas. Jeigu bijodami keršto tie nepriklausomi balsai nutils, išaugs valdininkų neatsakingumas, korupcija ir bus neįmanoma aptikti ir ištaisyti valstybės klaidų.

„Paprasčiau sakant, tikroji priežastis nerimauti, demaskavus vyriausybės sekimą, ne tai, kad jus gali persekioti, teisti ir visiems rodyti, – apibendrina S.Voltas. – Jaudintis reikia dėl to, kad tai dar vienas žingsnis paverčiant mūsų judrius, mėgstančius ginčytis, o svarbiausia – laisvai mąstančius žmones avių tauta“.

Šaltinis: Foreign Policy

2013.06.21


Prisijunkite prie diskusijos