Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kai koks nors nemalonumas ištinka žmones jų privačiame gyvenime, jie dažnai guodžiami fraze: „Laikas viską išgydys“.

Valstybės gyvenime, politikoje šita frazė neretai suveikia „ontrep“, kaip sako žemaičiai: laikui bėgant, iš įvairių nešvarių vandenų, purvynų, liūnų, ima lįsti ar yra ištraukiami visi „galai“, kuriuos susikompromitavę politikai mėgino nuskandinti.

Taip ir dabar Lietuvoje: kiek besuka uodegą vyriausybė, ypač  didžiausių skandalų autoryste besidalinantys TS-LKD partiečiai, kiek  bemeluotų jos ištikimieji propagandistai, į paviršių lenda vis daugiau faktų, liudijančių valdžios nenaudai.

Gruodžio 20 d. „Lietuvos ryte“ paskelbta informacija pasakoja apie tai, kad tas prasto skonio serialas „Sankcijos Baltarusijai“, kurį suka  vyriausybė, viso labo tėra tik priedanga grupei draugų, po kuria jie mėgina užbaigti dar likusio valstybės turto privatizaciją.

Po to, kai konservatoriai savo laiku nuostabiai „pelningai“ pardavė – už 1 Litą – „Mažeikių naftą“, Lietuvoje dar buvo likusios dvi stambesnės valstybės valdomos įmonės, kurios be daugybės sukurtų darbo vietų, nešė valstybei dar ir visai apčiuopiamą pelną. Tai, sprendžiant iš to, kas vyko pastaraisiais mėnesiais, valdančioji koalicija bus „sutarusi“: tradiciniai liberalai pelningai „tesaugo“ gamtą ir jos turtus, laisvieji liberalai teprastūminėja „žmonių” teises, tokias, kaip teisė  laisviau šniaukti narkotikus, teisė jaunimui anksčiau pradėti lakti alkoholį, teisė vienalyčiams kurti šeimas ir pan., o konservatoriai tuo tarpu teprivatizuoja viską, kas dar nesuprivatizuota, pradedant „Lietuvos geležinkeliais“ (toliau LG) ir Klaipėdos uostu, ir baigiant viena kita žinybine sanatorija, poilsio kompleksais. Pastarųjų, pasirodo, buvo prisikaupę Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, tad tai pastebėjusi akyloji ministrė Bilotaitė, sutaupiusi laiko nuo migrantų problemų, energinga ranka „sutvarkė“ Palangos „Pušyno“ sanatorijos ateitį. Tiesa, girdėjau žmones stebintis, kodėl ji neatidavė į draugių/draugų rankas ir kitų VRM priklausančių tokio pat tipo policijai „nepriderančių“ įstaigų Trakuose ir kitur, bet gal dar tebevyksta pokiliminės derybos, kuris iš draugų labiausiai nusipelno tokių dovanų?

Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O „Lietuvos ryto“ informacija labai paprasta, nereikalaujanti kelių tomų interpretacijų ir konstitucinių „patikslinimų“: „Gruodžio 17-osios vakarą LTG gavo oficialų OFAC raštą, kuriuo atsakoma į lapkričio 12 d. pateiktą prašymą raštu išaiškinti ir patvirtinti iki tol per žodines konsultacijas suteiktą informaciją dėl gruodžio 8 d. įsigaliojusių JAV sankcijų taikymo. Iš OFAC gautu išaiškinimu LTG pasidalino su Vyriausybe, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijomis. Ilgalaikę sutartį su „Belaruskalij“ LTG pasirašė 2018 m., ji galioja iki 2023 m. pabaigos. Kadangi JAV sankcijos nėra taikomos LTG, jų paskelbimas nesuteikia bendrovei teisėto pagrindo stabdyti sutartinių įsipareigojimų vykdymą. LTG ir „Belaruskalij“ sutartyje numatyta, kad ji gali būti nutraukiama įspėjus apie tai prieš 12 mėnesių. To nepadarius ir LTG nutraukus sutartį anksčiau vienašališkai, kita pusė gali reikalauti atlyginti patirtas sąnaudas ir prarastas pajamas. Teismui patenkinus net ir dalį tokio ieškinio, tai galimai grėstų LTG bankrotu“.

Ir nejaugi dabar kas nors patikės, kad LG vadovybė tikrai nusikalto, sudariusi Lietuvai pelningą sutartį su Baltarusijos kalio trąšų gamykla, o paskui, kol TS-LKD deleguoti ministrai drebino orą, reikalaudami sankcijų Baltarusijai, ramiai darė savo darbą, laikydamiesi prisiimtų tarptautinio lygio įsipareigojimų. O ne laiku nutraukę sutartį, jei atidžiai paskaitėte cituojamą tekstą, jie nugramzdintų valstybinę įmonę į bankrotą.

Visa tai iš pat pradžių buvo gerai žinoma LG vadovams, ir jie tvarkingai apie tai informavo atitinkamų ministerijų vadovus, bet pastariesiems nereikėjo nei tiesos, nei šviesos savo grobuoniškiems planams įgyvendinti. Lukašenka tuo tarpu linksmai sau transportuoja kalio trąšas ir kitą savo šalies produkciją per Latvijos ir Estijos uostus, per Lenkiją – visų šalių naudai. Tik vienintelės mūsų visų (bet ne TS-LKD?) Tėvynės Lietuvos nenaudai.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

O kad LG bankrotas būtų realesnis ir greitesnis, buvo padaryta taip, kad Lietuvos transporto įmonių paslaugomis nebesinaudotų kitas stambus tarptautinis partneris –Kinija.

Ne tokie jau kvaili tie mūsų užsienio politikos strategai, Ž. Pavilionis (Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas), G. Landsbergis (UR ministras) ir M. Adomėnas(UR viceministras), kad nežinotų, kokia jautri yra Kinija Taivano atžvilgiu. Bet svajonių pelnas, kurį grupė draugų planavo gauti iš LG ir uosto privatizacijos, greičiausiai, jų akyse nusvėrė tuos „nežymius“ nuostolius, kuriuos neišvengiamai patirtų (jau patiria) Lietuva, nutraukus prekybos ir kitus ryšius su Kinija.

Beje, būtina priminti, kaip konservatorių pasamdyti šnekėtojai per visus TV kanalus garsiai skaičiavo tuos neva kelis ar porą dešimtį milijonų, kuriuos uždirba Lietuva iš prekybos su Kinija, ir ramino tautą, kad prekyba su Taivanu atsvers ir su kaupu padengs tokius menkus nuostolius.

Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.

Tik, deja, jų išminties nebeužteko numatyti, kad Kinija ne tik nutrauks tiesioginį prekių judėjimą tarp mūsų šalių, bet ir ims šantažuoti kitas ES valstybes, kurios, kaip, pavyzdžiui, Vokietija, yra jau investavusios ar ruošėsi investuoti savo lėšas į Lietuvos ūkį ir kurios dabar patiria spaudimą iš Kinijos, gal būt priversiantį uždaryti įmones Lietuvoje.

Žinoma, laisvoje, demokratinėje valstybėje žiniasklaida ir visuomenė, kalėdiniams skambaliukams tilindžiuojant, turi laisvę iki uždusimo svarstyti, kas yra tie mūsų užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai: visiški neišmanėliai ar ciniški melagiai (jei pastebėjote, į šią kompaniją neįtraukiau Ž. Pavilionio, nes jis, pamėginęs bent kartą būti sąžiningas, savųjų yra pasmerktas ostrakizmui)? Tik jau prašom nepriminti neva jų puoselėjamų vertybių ir vertybinės politikos, nes jų veiksmų rezultatai ir pasekmės nė iš tolo nepanašios į tai, kuo turėtų džiuginti valstybės piliečius tikrai vertybinė valdžios politika.

Tikrąją dabartinės valdžios vertybių „vertę“ pademonstravo biudžeto svarstymas Seime ir balsavimas.

Rytiniame posėdyje, kuriame buvo svarstomi opozicijos teikiami papildymai, iš valdančiosios koalicijos dalyvavo tik Seimo pirmininkė ir konservatorius Edmundas Pupinis. Toks balsuojančių „sąstatas“ iš anksto nulėmė  galimus rezultatus. Būtent, kad nė vienas pasiūlymas nebus priimtas.

Tokios padėties nebeapsikentęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Dainius Gaižauskas pareikalavo, kad Seimo pirmininkė stabdytų posėdį ir pakviestų į posėdžių salę valdančiosios koalicijos narius. Kai Seimo pirmininkė mėgino ignoruoti teisėtą reikalavimą, opozicijos  atstovai pakilo iš vietų ir ėmė eiti lauk iš salės. Tik po to  pirmininkė paskelbė dešimties minučių pertrauką.

Lietuvos parlamento narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Bet ir po pertraukos posėdžių salėje posėdžiaujančių  ne itin pagausėjo, nes, atėjus į salę kai kuriems konservatoriams ir liberalams, daug opozicijos atstovų į salę nebesugrįžo. Ir juos galima suprasti, ypač po ciniškų konservatoriaus Kęstučio Masiulio replikų. Masiulis aiškino, kad valdantieji vyriausybės biudžetui pritarė be jokių dvejonių komitetuose ir frakcijose, todėl parlamento posėdyje jiems dalyvauti nebėra reikalo (o kur pagarba kolegoms ir rinkėjams?), juolab, kad opozicija neturinti rimtų pasiūlymų. Neįkvėpė opozicijos sugrįžti po pertraukos į Seimo salę ir Masiulio tėkštas neva pasipiktinimas, kodėl, esą, dėl tokių niekų jis buvo atitrauktas nuo kavos puodelio, o juk galėjęs ramiai stebėti posėdį nuotoliniu būdu.

Na, matyt, opozicijos dauguma ir „sudalyvavo“ posėdyje nuotoliniu būdu. Bet būtent opozicijai atstovaujančio Antano Vinkaus balsas lėmė tai, kad Naujus Metus šalis sutiks su patvirtintu biudžetu. Bet ar toks žygdarbis pradžiugino valdančiuosius, kurie iš anksto buvo pasirengę tam, jog biudžetas nebus priimtas.

Kodėl aš taip sakau? O todėl, gerbiamieji, kad balsuojant už biudžetą salėje nebuvo net keturių konservatorių!!! Du iš jų, G. Landsbergis ir Ž. Pavilionis sukinėjosi po Vilnių, bet į tokį visai valstybei svarbų balsavimą nei nosies, nei balso neįkišo.

Prisiminkime, kaip stengėsi konservatoriai sutelkti visą valdančiąją koaliciją, kai norėjo atmesti Prezidento veto. Net iš užsienio komandiruočių buvo žmonės atšaukti, nekalbant apie tai, kad kuris nors klajotų po Vilnių ir neateitų balsuoti! O gal jūs tikite, kad atmesti Prezidento veto šaliai, visuomenei (o ne valdančiajai grupuotei) yra svarbiau, nei priimti biudžetą?

Beje, kai jau biudžetas buvo priimtas ir šalis toliau grimzdo į „vertybinės politikos“ pasekmių liūną, valdantieji vėl “susitelkė“ (rašau kabutes, nes tą žodį pirmoji pavartojo žiniasklaida, springdama iš susižavėjimo) ir atmetė opozicijos siūlymą kurti komisiją „trąšų skandalui“ tirti. Vadinasi, kai nori, ir susitelkia, ir balsuoja už tai, kas jiems GYVYBIŠKAI svarbu: ir už tai, kad būtų atmesti Prezidento veto, ir už tai, kad nebūtų sukurta komisija jų šunybėms tirti. Gal vėl pasiseks „susitelkti“ ir prastumti tautos daugumai ir specialistams-kalbininkams nepriimtiną asmenvardžių rašybos taisyklių pataisą?

O štai biudžetas – visai nesvarbu. Nes, žinia, seimūnams ir vyriausybės klerkams atlyginimų vis tiek užteks, o kiti vargetos – tesižino. Tegu gyvena taip, kaip balsavo…

Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Bet štai, kaip pasakoje, ėmė ir atsirado „vaikelis“, kuris neleido sukčiams triumfuoti… Su kuo ir sveikinu bendrapiliečius, Šv. Kalėdų belaukiančius.

O kad šventinės dienos prabėgtų ne vien valgant ir geriant, siūlau prisiminti, su kokiomis idėjomis į naujos Lietuvos kūrimo darbą kvietė Sąjūdis, ir kurių tęsėja, įgyvendintoja skelbėsi TS-LKD partija.

„Pirma, mes turime išspręsti visus atominės energetikos ugdymo klausimus. Išspręsti juos reikia taip, kad galėtume nebijoti, kad vieną gražią dieną visa tauta turėsime kažkur evakuotis. Padėtis Ignalinos elektrinėje, paslaptys dėl naujų kažkur apie Lietuvą numatomų atominių jėgainių visuomenei kelia didelį nerimą.

Antra, žemės ūkio chemizavimas iš ekstensyvaus privalo tapti intensyviu, t. y. chemikalų reikia naudoti tik tiek ir tokių, kiek jų reikia šiuolaikinei žemdirbystei.

Trečia, mes turime išgelbėti savo vandenis, mūsų gyvybės šaltinį. [….]

Ketvirta, reikia padėti ekonominius, socialinius, kultūrinius ir psichologinius daugiavaikės šeimos pamatus.

Penkta, reikia iš tiesų reformuoti mūsų mokyklą. Lietuvių mokyklos pagaliau turi tapti lietuviškomis.

Šešta, mes turime sukurti ir įdiegti savo ekonominio savarankiškumo pagrindus. Turime tiksliai žinoti, kiek ir ko duodam ir ko gaunam.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Septinta, reikia […] surinkti ir po pasaulį išblaškytą, ir čia nugyventą palikimą, TOBULINTI KALBĄ, užsimoti ilgalaikėms kultūros kūrimo programoms.

Aštunta, privalome sutvarkyti savo politinę sistemą, […] išmokti balsuoti prieš pasitikėjimo neturinčius kandidatus į deputatus, išgyvendinti administracinį partinio darbo stilių ir t.t.

Ir –  devinta – mes turime susigrąžinti savo istoriją. Susigrąžinti ne tik kaip tyrimus ir publikacijas apie buvusius mūsų gyvenimo įvykius, bet ir kaip jausmą ir supratimą, kad čia buvome visada – ne tokie, kaip šiandien, bet tie patys: to paties gyvenimo ir dvasios. […]“ (Iš knygos „Romualdas Ozolas. Išsaugoti sielą“, Vilnius, 2019, psl. 134).

Jei nematote prarajos tarp to, kas buvo nutarta ir priimta pirmajame Sąjūdžio mitinge Vingio parke ir to, ką turime, į ką žiūrime šiandien, tai mes, tauta, tikrai nusipelnėme viso to jovalo, kuriame murdomės šiandien patys ir į kurį grimzta mūsų Tėvynė.

Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atėjus Kalėdoms, joms įkandin į krikščioniškąjį pasaulį atskuba ir Trys Karaliai. Bet dar Adventas, ir jį šiemet išlydėti atvyko Trys baikeriai. Sutikau juos vienoje jaukioje arbatinėje Kretingoje. Baikeriai buvo jau solidaus amžiaus, bet energingi ir linksmi, kaip ir dera tiems, kurie su savimi atneša Šviesą… Jų gražiausi metai prabėgo su kitais baikeriais, keliant Lietuvą į Sąjūdį. Ir anų dienų dvasią jie išsaugojo iki šiol. Prislėgta iš po „vertybinės politikos“ lendančio ciniško valdančiųjų melo, Lietuvos kaip vienintelės lietuvių Tėvynės niekinimo, aš pasiteiravau Trijų baikerių, ar dar yra vilties, kad išliksime kaip tauta, kaip lietuviai, su savo tradicinėmis vertybėmis, jie, apvažinėję beveik visą Europą ir savo akimis pamatę, kuo mes geresni, o kuo silpnesni už savo kaimynus, tvirtai atsakė: „Išliksim. Visada po nakties išaušta diena. Daukantui ir Valančiui buvo blogiau. Basanavičiui ir Kudirkai buvo blogiau. Bet juk išsikapstėm, išlikom”.

Ačiū jums, baikeriai, už pasidalintą Viltį ir Tikėjimą!

O kur Tėvynės Sąjunga pasivadinusios partijos Tėvynė, taip ir nesupratau. Bet gal jai tokios, mūsų visų Tėvynės Lietuvos ir nereikia?

2021.12.21; 12:31

Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kaimietukas, atvykęs miestan, drovisi savo tarmiškos šnektos, nerangumo, jaučiasi toks juodas ir mažiukas, parblokštas mūrų kultūrų didybės.

Tačiau greit prisipratina, atkunta, gyvenime pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn pradžioj lekia kas savaitgalį, po kiek laiko – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties, nes ten jo sielos tėvynė.

Bet yra kaimietukas, o yra ir kaimietis – suktas, daugiaveidis, savanaudis, primityvus ir apgailėtinas mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės, savęs paties ir deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip čia reikia. Į savuosius žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi dideliu, aukštu ponu iš Paryžiaus. Šią savybę perduoda vaikams per kartų kartas, savęs besigėdijantis mužikas tupi ir senų miestiečių, ir bajorijos genuose.

Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būnam patys savimi. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kaimiečiai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes įdomūs pasauliui, mužikui yra gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus. Nors tikrame Paryžiuje įsižeidžia, jei nekalbi prancūziškai, o jei kalbi, dar labiau supyksta, jei kalbi netaisyklingai.

Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad visi užrašai būtų suprantami, švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai tokie, kaip nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi juk būtų gėda, jei mes nepatiktume, ką apie mus pasaulis pasakytų! Štai atvyko pora idiotų iš dar idiotiškesnio realybės šou ir visa Tėvynė sudrėko, susijaudino ir laukia, kas su ja dabar bus, ir koks džiaugsmas kaimiečiams – jiems patiko, koks susigrūdimas prie kamerų, mes normalūs, tokie, kaip jie, mus parodys, mus pagirs!

Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina, savastis juk savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia, rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje” ir įrodysi bet ką, nes visa kita, kas pas mus, nenormalu. Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o kaimiečiai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas ir jie pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.

Niekinti reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė, visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti, vienus su savim žiūrinčius tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernaus, intelektinio jaunimo tonas. Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios storos ir aptriušę, kvaišos jų bobos ir atsilikę vaikai, argi gali tokie būti ne patys kalti ir ar nejuokinga, kai matai pro restorano langą, tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui!

O mes, kurie ne tokie, esam ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors kaimo nevykėliai, net nurodyti nereikės – patys žiūrėdami į akutes suprasim, atspėsim, kokiais reikia būti, pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nesiseiliokit čia su savo seniais, neišsigalvokit čia tų kaimietiškų tėviškių ir sielos tėvynių, mes esam Žalgirio Lietuva ir būsim visi kaip vienas ir visi už visus, kol baigsis rungtynės.

2018.01.07; 06:00

9. Negrįžtančiųjų emigracijos lemtis

Sudėtinga pirmosios lietuvių politinės emigracijos istorinė situacija, kasdienybė ir pagaliau būtis Rusios teritorijoje nulėmė lietuvių ten sukurtos literatūros painų likimą.

Šiuo atveju, kaip visais emigracijos ar egzodo („Išėjimo iš Tėvynės“) atvejais, tenka kalbėti apie literatūros kūrėjus, netekusius tiesioginio (konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu) ryšio su visos tautos būties „šaknimis“ ir istoriniu „kamienu“.

Iš esmės čia kalbame apie tą patį biblinį Išėjimą, kurį stengiausi ryškinti, rašydamas apie pirmąjį lietuvį vienuolį ir vienuolyno statytoją kunigaikštį Vaišvilką, pajutusį ir įvykdžiusį Patriarcho misiją „eiti tolyn nuo savo gimtinės, tėvų ir namų“.

Tačiau Patriarcho misija tuo ir nepaprasta, kad „ėjimas nuo savo gimtinės“ yra ėjimas į nežinią su viltimi rasti savo giminei ir tautai Pažadėtąją žemę, kur visų laukia turtinga ir derlinga dirva.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( V )”

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)”

14. Grįžimas į Tėvynę kaip prisikėlimas

Daug senesnės ir subtilesnės (netgi dvasinės terminijos požiūriu) Rytų civilizacijos seniai yra davusios raktus į dvasinio pasaulio slėpinius ir ištobulino metodologinius instrumentus dvasios galiomis valdyti kūną tokiu mastu, koks vakariečiams atrodo kaip „neįmanomas stebuklas“ (joga, tantra) arba šarlatanizmas (asketai, fakyrai).

Vakariečiai sunkiai suvokia ir judaizmo žinovų ištobulintą grįžimo į Tėvynę koncepciją bei idėją, kurią išreiškia specialiu terminu – senovės hebrajų kalbos (ivrito) žodžiu aliyah, turinčiu kelias semantines reikšmes.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VII )”

13. Grįžimas į Tėvynę: realybė ir mistika

Įžvalgesni rašytojai bei filosofai regi kitokius Tėvynės pavidalus. Štai čia mes ir pasiekiame aukščiausiąją Protėvių žemės idėjos pakopą.

Nei išvykimas iš Tėvynės, nei sugrįžimas į Tėvynę nėra tik geografinis horizontalus judesys lėktuvu, traukiniu ar laivu. Tai reikšmingas dvasinis vyksmas, kuriam didieji įvairių tautų išminčiai įvairiais laikais skyrė nemaža tekstų, paremtų tūkstantamžiais skirtingų tautų mitais.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VI )”

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )”

5. Geografinė teritorija – kaip gyvenamoji vieta

Klajoklio ar perėjūno pasaulyje gyvenamoji vieta tėra „pagyvenimo vieta“ ir turi tokiais atvejais tik geografinių atstumų metmenis su materialinės naudos kriterijais, atliepiančiais aukštesnį ar žemesnį žmonių ekonominio bei socialinio gyvenimo lygį.

Dvasiniai kriterijai čia neturi didesnės reikšmės nė ryšio su gyvenamuoju kraštu – žmogus patogiai jaučiasi visur, kur galima pakenčiamai egzistuoti ar smagiai leisti laiką, jis tarsi apsivalo nuo nepatogių etninių šaknų, jaučiasi atsijęs nuo ribotos geografijos, laisvas ir superobjektyvus kosmopolitas (gr. kosmopolites – sužmoginto pasaulio pilietis), žodžiu, tampa, kaip sakydavo kosmopolitų dažnai cituojamas vokiečių filosofas I. Kantas, weltburgeriu (vok. pasaulio piliečiu).

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( III )”

saulius_stoma

Motinos dienos išvakarėse galėjome pasiskaityti profesorės Dalios Leinartės minčių apie lietuvišką šeimą. Mane ypatingai sudomino šalutinė tema: tautinio atgimimo šauklių požiūris į tėvynę, kaip į jauną merginą, mylimąją. Tai Europoje beveik unikalus reiškinys. Paprastai tėvynė suprantama kaip motina. Vokiečių tautos motina Germanija, rusų – Rusija ir taip toliau.

Lietuvių tautinis atgimimas buvo išskirtinis, nes visi jo veikėjai rinkosi tėvynę sąmoningai iš kelių galimų alternatyvų. Išsimokslinę šviesuoliai galėjo tapti lenkiškai kalbančiais senalietuviais arba tikrais lenkais, o kartais ir rusais ar vokiečiais. Jiems tėvynė nebuvo neginčijama duotybė. Apsisprendimas tapti lietuviškai kalbančiais jaunalietuviais buvo moralinis pasirinkimas ir aiškus valios aktas.

Continue reading „Lietuva: motina, mylimoji, mergaitė”

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.

Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.

Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.

Continue reading „“Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…””

maceina_antanas

Apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą

Galima neabejoti, kad šio ir kitų čia skelbtų iškilaus lietuvių folosofo – ne duoneliautojo, ne istorinio klajoklio, o pabėgėlio – Antano Maceinos tekstų apie tėvynę, gimtąją kalbą, tautos atmintį, tautos tradicijas, išeivio, duoneliautojo, istorinio klajoklio ir pabėgėlio, tremtinio tragediją neskaitė tie, kurie, vos Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, pasirinko emigranto, migranto, t.y. duoneliautojo dalią. O gaila. Gaila, jeigu mokyklose (vidurinėse ir aukštosiose) su šiais tekstais nesupažindinami vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Dažnas tikriausiai net neįtaria, kad, vos atsidūrus “išsvajotoje” šalyje, jis, jo vaikai neišvengiamai patirs, be kita ko, sunkumus, apie kuriuos XX a. antrojoje pusėje lietuvių pabėgėlių (ne duoneliautojų) vaikams pasakojo, rašė Antanas Maceina.

Continue reading „Asmuo ir istorija (3)”