2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR Seime.
70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.
ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.
2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.
ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.
DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.
Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.
Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.
Babelio bokštas. Piterio Breigelio vyresniojo paveikslas. 1563 metaiAlgimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Babelio bokštas − bokštas, kurio statymas aprašomas Senojo Testamento Pradžios knygoje.
Padavimas apie Babelio bokštą paaiškina religiniu požiūriu skirtingų kalbų atsiradimą pasaulyje.
Pasak šio padavimo, po pasaulinio tvano žmonės buvo viena tauta ir kalbėjo viena kalba.
Jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, kad nieko jiems nebūtų negalimo, tačiau buvo už tai nubausti Jahvės − jie prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, tad bokštas liko nepastatytas.
Biblijoje Babelis (religinis Babilono pavadinimas) lieka nuodėmės miestu, nuodėmės simboliu. Taip Naujojo Testamento Apreiškime Jonui aprašyta didžioji paleistuvė: „Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“.
Lechas Kačynskis ir Valdas Adamkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas antikonstitucinis flirtas su Lenkija dėl pavardžių rašymo asmens dokumentuose, tamaševskininkų skatinamas ir Kirkillo-Kubiliaus-Skvernelio-Pranckiečio palaikomas, pasiekė lietuviško babelio bokšto statybos stadiją – nepaisyti LR Konstitucijos, Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, sulaužyti Seimo nario priesaiką, kad tik Valdemaro Tamaševskio ir Radoslavo Sikorskio tuščios ambicijos būtų patenkintos. Ar toks kelias tinkamas santykiams su Lenkija gerinti?
Lietuvių lakūnų Dariaus ir Girėno žūties vietoje. Prie paminklo – Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. Tačiau draugystė – apsimestinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Juk tai – santykių gerinimo aborto išdava. Šitai turėtų suvokti ir įsisąmoninti Seimo nariai prieš balsavimą dėl rašybos asmens dokumentuose alternatyvių projektų.
Nereikia tikėtis, jog tik trijų, WQX raidžių įvedimu į lietuvišką abėcėlę tuo ir baigsis, o kuo blogesnė kirilica, arabų ar hebrajų rašmenys? Juk Lietuvoje ne tik lenkų tautinė, bet ir kitos Lietuvos piliečių tautinės bendrijos gyvena. Ar nemato Seimas, kad, dėdami į lietuvišką babelį WQX, užprogramuoja ir jo griūtį? Nebereikės ir Jahvės pastangų!
Pirmasis Antrosios Lietuvos Respublikos vadovas Vytautas Landsbergis WQX pasiūlė dėti į šaldytuvą; ten, užuot darkius lietuvišką abėcėlę, greta su kirilica ir kitokiais raidynais, joms ir yra saugi, reikalui esant vartosenai prieinama vieta.
Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tautinių mažumų (TM) Įstatymą priėmė 1989 m. sovietinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba (pasirašė V. Astrauskas ir L. Sabutis). Tai aktas akivaizdžiai kurptas pagal nuostatą išeinant pasilikti arba kaulo numetimas, kad vietos lenkiškos kilmės lietuviai ir Lenkija prie jo kivirčytųsi su Lietuva. Iš jo neva radosi reikalas kurpti TM departamentą. Toks departamentas radosi 2015 m. Vyriausybės Nutarimu (pasirašė premjeras A. Butkevičius ir Kultūros ministras Š. Birutis).
Mūsų Lietuvos Respublikos Konstitucija teisingai mini ne tautines mažumas Lietuvoje, bet tautines bendrijas (TB). Labai gaila, kad šių sąvokų bei skirtingų jų sampratų neskiria mūsų politikai ir žiniasklaida klaidingai teigdami, jog Lietuvoje gyvena „tautinės mažumos“, kurioms neva nėra užtikrinamos tam tikros, „pasauliniu mastu pripažintos“ teisės. Jie akivaizdžiai klysta, klaidina ir ignoruoja Konstituciją! Todėl vietoj TM įstatymo galėtų būti kuriamas nebent TB įstatymas, juolab, kad veikia TB jungianti bei jas kuruojanti Tautinių bendrijų namų taryba.
Žinotina ir įsidėmėtina, jog jokių tautinių mažumų įteisintų įstatymais Lietuvoje nėra, tokios neminimos ir mūsų Konstitucijoje. Taip pat žinotina ir įsidėmėtina ir tai, kad demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, jų vietoje yra pilietinė visuomenė ir pilietybė. Žinotina ir tai, kad nėra veikiančio įstatymo, numatančio išskirtines, palankesnes sąlygas kuriai nors iš tautinių bendrijų.
Demokratinėje Lietuvoje gyvena lietuviai, nors jų kilmė gali būti ir nelietuviška, o Lietuvos valstybę sudaro lietuvių pilietinė tauta. Visų tautiečių pareigos ir teisės valstybėje pagal Konstituciją yra vienodos, todėl reikalavimai, tarkim, rusų ar lenkų kilmės lietuviams teikti privilegijas neturi jokio pagrindo. Išimtimi, jei būtų įteisinta įstatymu, tautinėmis mažumomis galėtų būti totorių, karaimų ir romų bendrijos, nes už Lietuvos ribų jos neturi savo valstybės, dėl ko gali kilti grėsmė jų kultūriniam paveldui sunykti.
Mums nereikalingos lenkiškos raidės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Esama atvejų, kai institucijos nėra, o vadovas besąs. Antai „Laisvo oro direktorių“ turime ne vieną, bent jau internete, o laisvo oro įmonės, UAB-o ar įstaigos nerasime. Bet štai visa institucija – TM departamentas – yra be darbo objekto, todėl ir darbo rezultatų nėra.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę tautinės bendrijos ėmė burtis į nevyriausybines organizacijas. Tuo pat metu – 1989 metais, buvo įsteigta ir pirmoji tautinių mažumų klausimus koordinuojanti institucija – Tautybių departamentas. Vėliau Tautybių departamentas tapo Regioninių problemų departamentu ir daugiausia užsiėmė tautinių mažumų, buvusioje Sovietų sąjungoje gyvenančių lietuvių bei Pietryčių Lietuvos tautiniais reikalais.
Spartėjant emigracijos tempams vis daugiau lietuvių bendruomenių ėmė kurtis Vakarų Europos šalyse. Siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, 1997 metais departamentas buvo pertvarkytas į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, jam patikint ir bendradarbiavimo su užsienio lietuviais funkcijas.
2010 metais panaikinus departamentą jo funkcijos buvo išskaidytos ir perduotos Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms. Tautinių bendrijų atstovai ne sykį pažymėjo sumažėjus jų klausimams tenkantį dėmesį ir išreiškė viltį, kad Vyriausybė imsis atkurti bendrą valstybės tautinių mažumų politiką vykdančią instituciją.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1300, 2015 metų liepos 1 dieną savo veiklą pradėjo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuris tapo už tautinių mažumų politikos įgyvendinimą atsakinga institucija. Tačiau veikla, siekiant išlaikyti užsienio lietuvių ryšį su Tėvyne ir užtikrinti tinkamą jų interesų atstovavimą, nunyko.
Departamentas turi direktorę, Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyrių su 5 darbuotojais, Tautinių mažumų politikos analizės ir informacijos skyrių su 3 darbuotojais ir administraciją su 3 darbuotojais. Dvylikos darbuotojų institucija, LR biudžete tapo parazituojančia organizacija, nes šioms funkcijoms greta veikia Tautinių bendrijų taryba su bendrijų sąjungomis, susivienijimais, asociacijomis bei 11 Lietuvos tautinių bendrijų.
Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atkreipus dėmesį į šio departamento tautinę sudėtį, labai panašu, jog ši institucija, sukurta Lenkų rinkimų akcijos rūpesčiu, anot tos partijos vadovo, stengiasi lietuvius į lenkų tautą integruoti…
Direktoriaus pavaduotojais čia skiriami tomaševskininkai, panašu, kad iš šio departamento radosi reikalavimai darkyti lietuvišką rašybą asmens dokumentuose bei teikti lenkų „tautinei mažumai“ kitokias privilegijas.
Senojo TM įstatymo galiojimas buvo panaikintas, jo galiojimas nepratęstas, o su pataisomis buvo Seimui pateiktas praėjusią kadenciją, tačiau jis nepasiekė priėmimo stadijos.
Jei Lietuvoje įteisintų tautinių mažumų nėra, tai ir Tautinių mažumų departamento čia neturi būti, todėl jis naikintinas be likučio, be nuostolio valstybei ir jos tautinėms bendrijoms, kaip yra naikintinos TM įstatymo pataisos bei tokio svarstymas ir priėmimas, nes visų Lietuvos tautinių bendrijų nariai, visi bet kokių tautybių asmenys, turintys Lietuvos pilietybę, naudojasi visomis kamieninės tautos teisėmis.
Lietuvoje gyvena daug jos pilietybę turinčių kitataučių, su atitinkamais leidimais gyvena ir Lietuvos pilietybės neturintys asmenys, pabėgėliai arba imigrantai bei svečiai iš kitų valstybių, tačiau jie nekelia reikalavimų, viršijančių kamieninės tautos piliečių teises, todėl mūsų politikams metas liautis peštis prie numesto apgraužto TM kaulo.
Susirinkęs į rudens sesija Seimas turės balsuoti dėl įrašų asmens dokumentuose, ko gero, turės grįžti prie TM įstatymo su pataisomis, mat buvęs Seimas taip ir nesugebėjo jo atitempti iki priėmimo stadijos, nes iš tikrųjų demokratinėje valstybėje net svarstyti išskirtines sąlygas kokiai tautinei bendrijai būtų politiškai nekorektiška, juolab praėjus nuo valstybės atkūrimo beveik trims dešimtmečiams. Visiems, o ypač naujiems Seimo nariams, reikia įsisąmoninti, kad išėjusiųjų paliktas TM įstatymas nėra globos tautinėms bendrijoms aktas, o kiršinimo ir nesantaikos skatinimo tarp jų šaltinis.
Darbą pradėjusi Klaipėdos miesto savivaldybės taryba išsiskiria unikalia valdančiųjų koalicijos sudėtimi. Klaipėdos Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovai nusprendė sudaryti koaliciją su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso bloku.
Ne visi atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidoje naujiena apie šią liberalų koaliciją su tomaševskininkais pasirodė tą pačią dieną kaip ir žinia, kad LLRA ir Rusų aljansas buvo įvertinti VSD ataskaitoje apie grėsmes nacionaliniam saugumui. Sutapimas tik paryškino tai, kas ir taip turėjo būti aišku – liberalai nusprendė dalintis valdžia su atvirai antivalstybine jėga. Kitaip tariant, liberalams valdžios reikia šiandien, nacionalinis saugumas palauks.
Kovo 23 dieną signataras ir žurnalistas Rimvydas Valatka buvo kviečiamas pasisakyti apie asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba studentų vedamoje radijo laidoje.
Atsisakęs šio pasiūlymo, grėsusio vieša diskusija su oponentų argumentais, R. Valatka kovo 25 dieną jau per Lietuvos radiją perskaitė savo komentarą ta pačia tema. Pasisakyme, pavadintame „Kodėl buvę Algirdovičiai ir Žygimantasovnos tęsia rusiškų patyčių politiką?“, gerbiamas redaktorius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) dvikalbystės reikalavimų nepildančią Lietuvą prilygino „Rusijos carų ir sovietų politikai“.
Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos. Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas.
1.Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos
Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai. Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties.
Lietuvos Respublikos Seimas vėl pradėjo svarstyti pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos bei jos polonizacijos įstatymo projektą, vadinamą Tautinių mažumų įstatymu, ir Lietuvių kalbos abėcėlės keitimo įstatymą, vadinamą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu.
Už jų svarstymą balsavo dauguma Seimo narių, prisiekusių saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą.
Ketvirtadienį, 2014.06.19 d., nuo vienuoliktos iki dvyliktos valandos Seime bus svarstomas tautinių mažumų įstatymo projektas (teikėjas LLRA J.Narkevič), vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjai I.Šiaulienė ir G.Kirkilas) ir alternatyvus vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas (teikėjas V.Stundys).
Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, Vilnijos draugija, Sausio13-osios brolija, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugija, Lietuvai pagražinti draugija tos dienos rytą nuo 8.30 iki 11 valandos prie Seimo piketuos: nepalaikydama pirmųjų dviejų projektų ir pritardama V.Stundžio teikiamam projektui.
Pasiklausius Ryšardo Maceikianeco, galima sudegti iš gėdos. Lenkas, kažkada nebalsavęs už Lietuvos nepriklausomybę, protingesnis už daugelį mūsų.
Priekaištauja jis Prezidentei, ketinančiai nusileisti Lenkijos vadovų nepagrįstiems, žeminantiems reikalavimams, Seimo, Vyriausybės pataikūnams (Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė), žurnalistams, politologams (Vytautui Plečkaičiui, Rimvydui Valatkai), kalbininkams (ne visiems, tik tiems, kurie sutiktų išduoti lietuvių kalbą)… Ne tiesiogiai priekaištauja, šių pavardžių nemini, bet juk omenyje turi juos ir daugelį kitų bestuburių.
Iš tiesų – laikas ne eilinis. Lietuva dar niekada nebuvo tokiame dvigubame-trigubame pavojuje, kaip dabar. Valstybingumo pagrindas kaip ir pakirstas. Aiškus to įrodymas – Konstitucinio Teismo elgesys, kai piliečiams praktiškai atimama teisė į jų valios išreiškimą referendumais, nors tai prieštarauja pagrindiniam Lietuvos įstatymui – pačiai Konstitucijai.
Su Konstitucija nebesiskaitoma, ja manipuliuojama pagal Seimo valdančiosios daugumos užmačias. Ankstesnės valdžios nesusitupėjusių biurokratų pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis šiandiena žeidžia didelės Lietuvos piliečių dalies tautinį orumą, sukelia rūpestį, ar netapsime nuskurdinti kampininkai savo žemėje.
Žymus lietuvių kalbininkas Vincas Urbutis savo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, rašydamas apie Lenkijos ir tomaševskininkų reikalavimus ir apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo įveltos į nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, nusistebėjo: „tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos“.
Tačiau net ir iškilūs mūsų valstybės politikai ir pareigūnai, tokie, kaip šviesios atminties Algirdas Brazauskas, jo ekscelencija Valdas Adamkus, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ir kiti, išskyrus gal tik dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę, vis lipa ant to paties grėblio – leidžiasi į tokias gėdingas derybas. Nuvažiavę į Varšuvą jie žada, paklusniai linkčioja ar net atsiprašinėja, kad dar neišniekino lietuvių kalbos, kad dar negrįžo prie unijinių tradicijų.
Straipsnis „Ar Lietuvai neskauda?“, kurį šiandien pateikiame Slaptai.lt skaitytojams, buvo paskelbtas 1988-ųjų metų rugsėjo mėnesį tuo metu didelį tiražą turėjusiame įtakingame savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Bet jį prisiminiau ne tam, kad norėčiau pasigirti, štai kokius tekstus rašiau dar sovietinėje Lietuvoje (nepriklausomybės paskelbimo laukti po jo pasirodymo teko dar beveik dvejis metus).
Šis straipsnis – greičiau priekaištas. Priekaištas mums visiems – istorikams, žurnalistams, diplomatams, politikams. Juk Mažosios Lietuvos reikalai pamiršti, užmiršti. Lietuva su šiuo praradimu, regis, susitaikė. Tiesa, būta pakilimų, kai pradėdavome rūpintis lietuviškų mokyklų steigimu, kūrėme lietuviškus centrus, statėme paminklus, leidome specialias istorines knygas. Pasitaikydavo net laikotarpių, kai šiems mūsų norams būdavo užtektinai palanki Kaliningrado valdžia bei labai priešiškai nežiūrėjo Rusijos centras – Kremlius.
Graži savaitė prabėgo kaip viena diena. Vasariška savaitė. Vėlyvas pavasaris tarsi sprogo, išsiskleidė kaip tulpės žiedas Burbiškėse, kur ir man yra tekę grožėtis ankstyvųjų gėlių lysvėmis, ne tik Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik aš ten buvau prieš kelerius metus. Gamta gražėja ne dienomis, o valandomis. Ryte važiuoji pro Šilėnų mišką – krūmai ir medžiai dar pusnuogiai, vakare grįžti ir imi abejoti: ar tuo keliu važiuoju? Žalumos jau daug daugiau. Žalumos ir žiedų. Tulpės pražydo ne tik Burbiškėse.
O įvykių praėjusią savaitę! Ir nenuostabu: juk visos tos savaitės dienos – ypatingos. Akordeono, Raudonojo Kryžiaus, Buhalterių, Gatvės muzikos, Slaugytojų… Reikšmingiausios, žinoma, Spaudos atgavimo ir Europos dienos. O kur Pergalės diena? Gegužės 1-ąją, Darbininkų dieną, socialdemokratai raudonai pražygiavo Gedimino prospektu, o štai gegužės 9-ąją – susilaikė, estafetę perdavė per Sausio įvykius pagarsėjusiam Valerijui Ivanovui.
Karts nuo karto Vilniaus centre tenka sutikti buvusį Vilniaus universiteto dėstytoją, mums, žurnalistams, dėsčiusį senąją lietuvių literatūrą. Jo paskaitos buvo gilios, įsimintinos, prasmingos. Docento laipsnį turėjęs dėstytojas visomis išgalėmis stengėsi, jog mes, būsimieji korespondentai, publicistai, politikos apžvalgininkai, kaip galima giliau pažintume tokius nūnai primirštus rašytojus kaip Vaižgantas, Biliūnas ar Kudirka.
Jis skiepijo mintį, jog mūsų 18-ojo, 19-ojo ar 20-ojo amžiaus pradžios rašytojai nėra prastesni už ano meto prancūzų, vokiečių ar britų rašytojus. Tiesiog gausesnės, skaitlingesnės pasaulio tautos turėjo palankesnes sąlygas kurti. Joms nereikėjo skirti tiek daug jėgų priešinantis polonizacijai, germanizacijai ar rusifikacijai. Taigi dabar jos, nepatyrusios ilgalaikių kataklizmų, mums primeta savas madas. O tuo pačiu – slapčia skiepija nepilnavertiškumo kompleksą. Esą lietuviškasis literatūrinis aruodas – skylėtas, seklus, mažiau imponuojantis.
Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!
Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) – tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.
Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525).
Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų. Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.
Šių metų gruodžio 14-ąją portalas slaptai.lt yra paskelbęs žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį “Tas prakeiktas lietuviškas abejingumas, neišmanymas, susiskaldymas”:
Publikacija susilaukė didelio visuomenės ir skaitytojų susidomėjimo. Šiandien skelbiame “Vilnijos” draugijos pirmininko, Hab. Dr. Kazimiero Garšvos pastabas. Tikimės, šis rašinys taip pat sudomins mūsų skaitytojus. Mums visiems turėtų rūpėti, kas, ką ir kaip apie mus rašo lenkiškoje spaudoje.
Tikriausiai visi esame skaitę užsienio kalbomis parašytų publikacijų, kurios žeidė mūsų lietuviškąjį orumą ir savigarbą. Neabejoju, jog tendencingų antilietuviškų rašinių esame matę tiek rusiškuose, tiek lenkiškuose, tiek vokiškuose ar kokia nors kita užsienio kalba leidžiamuose leidiniuose.
Tačiau daugelis iš mūsų tik skėsteldavome rankomis liūdnai atsidusdami: “negalime nieko pakeisti”. Nejaugi priversime, pavyzdžiui, “Pravdą” ar “Izvestijas” rašyti palankiau, pateikiant ir lietuviškuosius argumentus? O juk būdų, kaip priešintis antilietuviškoms dezinformacijoms, esama. Užtektinai. Ir veiksmingų. Tiesiog nereikia sėdėt nuolankiai sukryžiavus rankų.
Laikotarpį, pilną netikėtų posūkių ir paradoksų: antai kuo sparčiau „tradicinės“ politinės partijos praranda ir be to minimalias buvusias vertybines orientacijas, tuo aiškiau visuomenėje išsiskiria būtent vertybiniu pagrindu buriančios politinės jėgos.
Ir tai vyksta nepaisant politinių partijų tapatybę niveliuojančio Briuselio diktato, atskiesto lietuviškais mąstais gana solidžiom įvairiausių „fondų“ sumokamom pašalpų sumom, kurios dažniausiai nusėda naujosios nomenklatūros kišenėse.
Džiugu, kad Briuselio už fondų pašalpas diegiamas „lojalumo virusas“ nepažeidė tautininkų.
