Politikos mokslų daktarės, filosofijos mokslų kandidatės, RF pirmojo rango valstybės patarėjos Tatjanos Poloskovos komentaras portale Slaptai.lt
– Tatjana Viktorovna, Jūs ilgai profesionaliai užsiiminėjote Baltijos šalimis, iš pradžių kaip ekspertė, o vėliau kaip Rusijos valstybės valdininkė. Jūs esate knygų, taip pat ir 2010 metais išleistų memuarų „Baltijos mazgas arba kaip mes traukėmės iš Pabaltijo“, autorė. Be to, Jūs gimusi Permės mieste. Kaip Jūs sutikote žinią, kad pašalintas memorialas, skirtas sovietų politinių represijų laikotarpiu į Permės kraštą miškų darbams ištremtiems lietuviams ir lenkams atminti?
– O kaip į tai gali reaguoti kiekvienas normalus žmogus? Žinoma, griežtai neigiamai. Kovoti su mirusiais – tai paskutinis dalykas. Tie, kas davė nurodymą nugriauti paminklą, galėtų susimąstyti, kad ir jie neamžini. Ir dar nežinia, kaip ainiai vertins jų veiklą. Mano reakcija į memorialo sunaikinimą skausminga dar ir dėl to, kad aš pati esu iš represuotos šeimos. Aš esu lenko, ištremto į Vakarų Uralą už dalyvavimą 1863–1864 metų lenkų sukilime, tiesioginė palikuonė. Mano prosenelis, Rusų stačiatikių cerkvės protojerėjus, 1937 metais buvo areštuotas ir Permėje sušaudytas. Šeima buvo persekiojama. Vėliau prosenelis buvo reabilituotas, bet aš neatleidau ir neužmiršau. Ir jeigu kas nors masinių sušaudymų vietoje nugriautų paminklą, aš rasčiau būdą, kaip šioje žemėje pamokyti tokį kovotoją prieš atmintį. Istorija yra istorija, ir joje nieko ištrinti negalima. Aš tai sakau kaip žymaus sovietų istoriko, Permės Valstybinio universiteto profesoriaus Levo Kertmano mokinė, beje, jis Permėje irgi atsidūrė anaiptol ne savo valia.
Manoji karta gerai atmena filmą „Ilga kelionė per kopas“, ir tą sceną, kur Lilitos Ozolinios herojė Marta, ištremta su mažu vaikeliu į miškus darbams, išsigandusi žvelgia į trobos, kur ją apgyvendino, šeimininkus. O jie irgi elgiasi atsargiai (juk jiems sakyta, kad ji nacistė, vokiečių aviganė ir t. t., ir t. t.), tačiau tiesiog po kelių akimirkų specialiesiems perkeltiesiems jau duoda maisto. Urale niekada niekas neišvarydavo žmonių iš trobos į šaltį. Jau tolimais 2005 metais aš susitikau su Lilita Ozolinia Maskvoje, per priėmimą Latvijos ambasadoje, ir ji, sužinojusi, kad aš iš Uralo, pravirko ir pasakė: „Daugelis mūsiškių išgyveno dėka vietinių pagalbos“. O ką dabar ji man pasakys?
Ir dar turiu pasakyti, kad už pagalbą specialiesiems perkeltiesiems daugelis mano žemiečių užmokėdavo savo pareigomis ir gyvybėmis. Mano senelis Nikolajus Popkovas visą karą ištarnavo Uralo savanorių tankų korpuse, o kai grįžo ir išsiskyrė su mano senele, buvo pasiųstas į Komių–Permės apygardą „kelti“ ūkį. Beje, jį ten žmonės iki šiol prisimena. Ir iš jo, ir iš kitų žmonių girdėjau istorijų, kaip atvažiuodavo tikrintojai ir piktindavosi, kodėl toks mažas specialiųjų perkeltųjų mirtingumas. Po to sekdavo organizacinės išvados. O tai irgi reikia užmiršti?
Aš esu net labai patenkinta, kad paminklo pašalinimo faktas sukėlė tokią karštą ne tik teisės gynėjų, bet net ir tų, kurie iš principo yra lojalūs valdžiai, reakciją. Pasirodė publikacijų žiniasklaidoje, aštrią medžiagą pateikė leidinys „Kommersant“, buvusi regiono ombudsmenė, ŽTT (Žmogaus teisių taryba) narė Tatjana Margolina ketina pasiųsti oficialius užklausimus apie įvykį. Neabejotina, kad represuotieji ir jų giminaičiai turi teisę į atminimą.
Kaip praneša leidinys „Kommersant“, ir technika paminklui nugriauti buvo pasiųsta patylomis. „Beje, technika tam vykdyti nevažiavo per tą kaimą, kuriame jie (vietiniai gyventojai, – leidinys “Ъ”) gyvena. Ji važiavo aplinkkeliu, – sakė žiniasklaidai Permės krašto Prezidento Žmogaus teisių tarybos narė Tatjana Margolina. – Man labai gėda dėl tokių veiksmų Permės krašte. Gėda dėl atminimo. Tai, kaip pasielgta, nesuderinama su valstybės politikos politinių represijų aukų atminimo įamžinimo koncepcija. Tai prieštarauja jai“.
Beje, visi žmonės, kurių pavardės išvardintos ant paminklo, buvo Rusijoje reabilituoti kaip politinių represijų aukos. Ką toliau griausime?
– Šiuo atveju tenka kliautis pilietinės visuomenės aktyvumu. Ar jo yra Rusijoje?
– Yra, bet jis nesistemingas. Putinui atėjus į valdžią pirmą kartą, o ypač rotuojantis su Medvedevu (o aš dalyvavau ir vienoje, ir kitoje rinkimų kampanijose) visos valstybės jėgos buvo mestos valdžios struktūroms ir jų veiklai stiprinti. Kartais kokybės bei personalijų sąskaita.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Pilietinė visuomenė – tai ne vienodai apkirpti valdžios organizuotų ir apmokėtų forumų bei renginių nuolatiniai lankytojai. Pilietinė visuomenė privalo mokėti ir norėti ginti gyventojus nuo valdžios. Potiomkino tipo kaimų ir taip gausu.
Atkreipkite dėmesį, apygardos vadovė pareiškė, kad apskritai apie griovimą nebuvo girdėjusi. Tai yra, ji nežino, kas dedasi jai patikėtoje teritorijoje? O valdžia nesiteikė paklausti gyventojų nuomonės apie paminklą? Esu įsitikinusi, kad jie nebūtų į tai numoję ranka. Toks ir atsakymas į Jūsų klausimą. Apie valdžią ir pilietinę visuomenę.
Užuot tokiais nepaprastais laikais stiprinusi dialogą su gyventojais, valdžia pati provokuoja nepasitenkinimą. Beje, nūdienos Rusijoje žodis „dialogas“, taip pat ir tarptautinių santykių sferoje, ir nemadingas, ir nėra kas galėtų jį vesti.
Horsto Gerlacho knyga „Raudonasis košmaras“. Viršelis
Leidykla „Briedis“ pristato Horsto Gerlacho knygą „Raudonasis košmaras“. Tai autobiografinis pasakojimas apie paprastą vokiečių paauglį, baisaus likimo atplėštą nuo šeimos ir patekusį į sovietų lagerius Sibire.
Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.
Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.
Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik Vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų retai nušviečiamas. Tūkstančiai pilnametystės nė nesulaukę paaugliai turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniais vagonais ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo Vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.
Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?
Prie Ižmos upės esančiuose lageriuose kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualinėms paslaugoms, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino.
Tame raudonajame košmare, kai likimo bičiulius šienavo mirties dalgis, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.
Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisiminęs savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas… Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingiau. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“
Jungtinėse Amerikos Valstijose (McPherson aikštė, Washington DC) 2022 m. birželio 13-ąją duris atveria pirmasis ir kol kas vienintelis šioje šalyje istorijos muziejus, skirtas komunizmo aukoms atminti. Lietuva prisideda prie šio muziejaus kūrimo, skirdama tam savo eksponatus. Lietuvos institucijų pastangomis į jo ekspoziciją artimiausiu metu iškeliaus unikalūs tremties ir rezistencijos eksponatai iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius). Juos atrinko konkursą laimėjusio valstybės istorinės atminties projekto kuratorė Ramunė Driaučiūnaitė kartu su muziejaus fondų saugotojų komanda.
„Šiuo metu kartu su kolegomis iš JAV ieškome optimalių sprendimų pagrindiniam projekto tikslui pasiekti, kad per autentiškus eksponatus – politinio kalinio numerį, rožančių iš duonos, tabokinę su išraižytu tėvynės ilgesio posmu, KGB pareigūnų kratos metu konfiskuotą Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį ir perfotografuotą Kronikos numerio juostelę, skirtą slaptam gabenimui į Vakarus – skleisti žinią apie 50 metų trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje“, – sako muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė.
Primintina, kad sovietinė okupacija Lietuvoje truko 50 metų (1940–1990). Per visą šį laikotarpį šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, pasipriešinusių okupaciniam režimui, prievartinei kolektyvizacijai, įvairiems tikėjimo ir žmogaus teisių suvaržymams, patyrė brutalias represijas: stalininiu laikotarpiu buvo sušaudyti, įkalinti sovietų kalėjimuose ir lageriuose, ilgiems metams ištremti į atokius Sibiro regionus, postalininiu laikotarpiu – nuolat saugumo persekioti, tardyti ar prievarta gydyti psichiatrinėse ligoninėse ir kt. Daugumai po paskirtos bausmės atlikimo ar ilgų tremties metų, uždrausta grįžti į tėvynę.
Pasak istorijos mokslų daktaro Arūno Bubnio, sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenės atmintyje paliko gilių randų: „Pasaulio visuomenė per mažai apie tai žino. Eksponuoti autentiškus eksponatus ir pristatyti Lietuvos okupacijos istoriją Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone Amerikoje yra puiki galimybė užsienio auditorijai ir lietuvių diasporai parodyti, kaip totalitarinis režimas elgėsi su okupuotos valstybės žmonėmis ir kokių valios pastangų reikėjo kiekvienam, išdrįsusiam pasipriešinti“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. Pasak Lietuvos valstybės istorinės atminties tyrimų ir įamžinimo programas vykdančio centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio, numatoma, kad projektas bus tęstinis ir ateityje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenei bus pristatomi ne tik ekspoziciniai eksponatai, bet ir sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje atskleidžiančios kilnojamosios ir virtualios parodos, leidiniai, vyks tarptautinės mokslinės konferencijos bei kita edukacinio pobūdžio veikla: kuriamos bendros akademinės programos, vystomi švietėjiški projektai.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. tiek amerikiečiai, tiek Vakarų Europos gyventojai pradėjo užmiršti traumuojantį komunizmo palikimą ir šio režimo nusikaltimus milijonams žmonių visame pasaulyje“, – sako vienas iš Komunizmo aukų Vašingtone muziejaus įkūrėjų ir buvęs Komunizmo aukų memorialo fondo vadovas dr. Lee Edwardsas. „Valdančios komunistinės partijos vis dar sprendžia penktadalio pasaulio gyventojų likimą, todėl atidarėme šį muziejų komunizmo aukoms atminti, kad jis būtų ir paminklas žuvusiems ir nukentėjusiems nuo režimo, ir vilties švyturys tiems, kurie priešinasi totalitarinių režimų ir diktatūrų terorui“, – teigia jis.
„Komunizmo aukų muziejaus atidarymas yra daugiau nei trijų dešimtmečių darbo ir daugybės specialistų indėlio, kulminacija“, – sako Komunizmo aukų muziejaus Vašingtone prezidentas ir generalinis direktorius ambasadorius dr. Andrew Bremberg. „Tikiuosi, kad muziejus, prie kurio įkūrimo dirbo pasaulinio lygio istorikų, architektų ir menininkų komanda, taps vieta, leisiančia komunizmo aukoms jausti, kad jų istorija yra išgirsta, kad ji gyva demokratinių šalių gyventojų atmintyje.“
„Komunizmo aukų muziejus taip pat bus vieta prisiminti pasaulinius praeities ir dabarties komunizmo nusikaltimus“, – teigia Komunizmo aukų muziejaus valdybos narys dr. Edwin J. Feulner. „Muziejaus pastangos bus nukreiptos stiprinti vakarietiškas asmens laisvės, liberalios ekonomikos, teisinės valstybės, demokratinės savivaldos ir žmogaus teisių vertybes.“
Pasak dr. Elizabeth Edwards Spalding, Komunizmo aukų muziejaus vicepirmininkės ir vienos iš jo įkūrėjų, vakarietiškoje kultūroje pakankamai daug klaidingo supratimo apie komunizmą, todėl muziejaus viena paskirčių – silpninti šios destruktyvios ideologijos paveikumą šiandieninėse visuomenėse.
Komunizmo aukų muziejus Vašingtone įamžina daugiau nei 100 milijonų žmonių, kuriuos nužudė komunistiniai režimai, atminimą. Amerikos mokslininkų teigimu, šiandien per 1,5 milijardo žmonių vis dar gyvena ir dirba aktyviai demokratijai ir žmogaus bei pilietinėms teisėms priešiškų komunistinių vyriausybių valdomose šalyse. Tai pirmasis muziejus Amerikoje, skirtas atskleisti komunizmo istoriją, tiek jo dabartinį pasaulinį išplitimą Europoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Muziejų sudaro parodų, konferencijų ir renginių erdvės. Pirmame jo aukšte yra trys pagrindinės lankytojams skirtos galerijos, kurios pasakoja komunizmo istoriją ne tik per artefaktus, bet ir interaktyviai. Komunizmo aukų muziejus įkurtas Vašingtono centre, McPherson aikštėje (900, 15th St NW).
Šį muziejų valdo Komunizmo aukų memorialo fondas – pelno nesiekianti švietimo, tyrimų ir žmogaus teisių organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Bronislovas Juospaitis – Direktorius. Seimo Kanceliarijos nuotr.
2021 m. gruodžio 27 d., eidamas 97-uosius metus, mirė Lietuvos laisvės kovų dalyvis, atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, partizanas Bronislovas Juospaitis-Direktorius.
Juospaitis Bronislovas (slap. Direktorius) gimė 1925 metų gruodžio 5 dieną Rimaisų kaime (Ramygalos vlsč.), Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis. Vyresnysis puskarininkis (1998). Karys savanoris (1998).
Mokėsi Žudžių (Ramygalos vlsč.), Truskavos pradžios ir Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1943 su broliu Jonu (g. 1924) tapo Lietuvos laisvės armijos nariais. 1944 rugpjūtį, gavę šaukimus į SSRS kariuomenę, abu slapstėsi, tapo Stasio Eitminavičiaus‑Rupūžėno būrio partizanais.
Nuo 1947 metų B. Juospaitis buvo Vyčio apygardos Ukmergės rinktinės Jono Kalvaičio‑Pažįstamo būrio partizanas. 1948 metais dalyvavo kautynėse Krekenavos miške, 1949 m. – Pašilių miške (Ramygalos valsčius). 1950 paskirtas Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės Vėtros būrio vadu, vėliau buvo šios apygardos Gedimino rinktinės pirmojo rajono partizanas; Gedimino rinktinės vado J. Viapšto nurodymu platino antisovietinius atsišaukimus.
1951 m. kovo 14 d. Glitėnų kaimo apylinkėse (Ramygalos rj.) per susišaudymą su sovietinio saugumo Ramygalos rajono skyriaus stribais ir saugumo kariuomenės kareiviais sunkiai sužeistas. Kartu su žuvusiais bendražygiais – Gedimino rinktinės vadu J. Viapštu, jo adjutantu Kaziu Gvergždžiu‑Klajūnu (g. 1928), partizanais Antanu Burkausku‑Brakonieriumi (g. 1912), Stasiu Giedraičiu‑Stasiu (g. 1932 06 15), Jonu Kraujaliu‑Sūnumi (g. 1924 01 01), Danieliumi Kriščiūnu‑Liubku, Inžinieriumi (g. 1922 09 01), Jonu Masioku‑Ąžuolu (g. 1923) ir Leonu Štaroliu‑Aru (g. 1921 07 12) – buvo atvežtas į Ramygalos miestelio aikštę, išaiškėjus, kad liko gyvas, buvo suimtas kaip Jonas Masiokas.
1951 metų kovo 14 dieną mūšyje netoli Krekenavos būrio vadą Bronislovą Juospaitį – Direktorių suvarpė septynios kulkos. Į nelaisvę paėmė be sąmonės ir kaip žuvusį numetė Ramygalos aikštėje. Jis išgyveno ir dar 70 metų gyveno, sulaukė Nepriklausomybės, už kurią kovojo.
Kalintas Panevėžyje, Šiauliuose, Vilniuje. Gydant Vilniaus kalėjimo ligoninėje buvo išsiaiškinta tikroji jo tapatybė. Karo tribunolo 1952 m. partizanas buvo nuteistas 25 m. kalėti lageryje. Kalintas Gornyj lageryje Norilske, Oziorlage (Bratskorj., Irkutsko sr.).
Kaip pats partizanas pasakojo apie tremtį, jis buvo ten, kur „žiema tęsiasi 12 mėnesių, o likęs laikas – vasara…’’
1966 m. jis buvo paleistas. Grįžęs į Lietuvą iki 1996 metų dirbo Autokompresorių gamykloje Panevėžyje. Iki 1990 metų buvo nuolat stebimas KGB. 1990 metų atkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos vadas, priklausė Panevėžio politinių kalinių ir tremtinių chorui Likimai.
Bronislovo Juospaičio – Direktoriaus nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1999 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). 2018 metais Lietuvos Respublikos Seime su kitais partizanais jam įteikta Laisvės premija.
Atsisveikinti su Bronislovu Juospaičiu–Direktoriumi bus galima jau gruodžio 28 d. nuo 15 val. Panevėžyje, „Ramybės take“, Geležinkelio g. 20. Laidotuvės vyks gruodžio 29 d.,11.30 val.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimų centras
Afganistano prezidentas Ashrafas Ghanis. EPA – ELTA fotografija
Iš pareigų pasitraukęs Afganistano prezidentas Ashrafas Ghanis, pabėgęs iš šalies Talibanui įžengus į Kabulą, pareiškė nenorintis likti tremtyje.
Jis šiuo metu yra Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kad užkirstų kelią „kraujo praliejimui ir tragedijai“, trečiadienį „Facebook“ tinkle paskelbtame vaizdo pranešime sakė A. Ghanis.
Tačiau jis pažymėjo, kad derasi dėl galimybės grįžti į Afganistaną ir toliau dirbti siekiant teisingumo šalyje.
A. Ghanis atmetė kaltinimus, esą jis su savimi pasiėmė dideles pinigų sumas. Afganistano ambasadorius Tadžikistane apkaltino A. Ghanį pavogus 169 mln. dolerių valstybės lėšų.
A. Ghanis sakė, kad tokie kaltinimai visiškai nepagrįsti.
„Buvau priverstas išvykti iš Afganistano taip greitai, kad nespėjau nusiauti šlepečių ir apsiauti batų. Negalėjau pasiimti savo brangiausio turto – knygų ir asmeninio nešiojamojo kompiuterio, kuriame buvo viskas“, – sakė A. Ghanis.
Teigiama, kad jo bibliotekoje prezidento rūmuose yra apie 6 000 knygų.
JAE užsienio reikalų ministerija trečiadienį patvirtino, kad šalis jį ir jo šeimą priėmė dėl humanitarinių priežasčių.
Anksčiau buvo gauta pranešimų, kad A. Ghanis buvo pastebėtas JAE sostinėje Abu Dabyje.
Vytenis Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį vyksiančioje virtualioje konferencijoje bus pristatyta Lietuvos valstybės naujojo archyvo virtualioje parodoje eksponuojamas tremtyje gimusio Kovo 11-osios Akto signataro, buvusio Europos Sąjungos komisaro, dabartinio Pasaulio sveikatos organizacijos specialiojo pasiuntinio Europos regionui Vytenio Povilo Andriukaičio šeimos archyvas. Juose atsispindi Lietuvos valstybingumo raidą nulėmusių XX ir XXI a. įvykius iliustruojanti archyvinė medžiaga bei jo šeimos daiktai.
Konferencijoje bus aptarti dovanotų dokumentų aspektai bei jų įtaka Lietuvos valstybingumo raidai. Stepono Kairio fondo, Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto bei LSDP sekretoriato organizuojamame renginyje kalbės Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorė Danutė Kontrimavičienė, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas, istorikas Antanas Kulakauskas, Europos Parlamento narys Juozas Olekas, kiti. Konferenciją bus galima stebėti internete (zoom nuoroda: https://us02web.zoom.us/j/5977365135 Meeting ID: 597 736 5135).
Archyve – mažai žinoma tremties, politinės rezistencijos, Atgimimo laikų, Kovo 11-osios Akto ir 1992 m. Konstitucijos kūrimo, Lietuvos narystės ES ir NATO istorija. Gausūs dokumentai ir nuotraukos atskleidžia Kovo 11-osios Akto rašymo aplinkybes, politines batalijas dėl 1992 m. Konstitucijos, kitus svarbius valstybės įvykius. Valstybei perduoti šeimos – tėvo Alfonso Andriukaičio, mamos Liudos ir brolių dokumentai.
Lietuvos valstybės naujojo archyvo direktorės Danutės Kontrimavičienės nuomone, sukauptų dokumentų užtektų ne vieno, bet mažiausiai trijų žmonių gyvenimams.
Parodos kuratorius Darius Gudelis akcentuoja V. P. Andriukaičio indėlį rengiant LSDP programas bei kitus LSDP dokumentus, signataro veiklą Aukščiausiojoje Taryboje, rengiant 1990 m. kovo 11-osios dokumentus, dalyvavimą įvairiose darbo grupėse rengiant įvairių teisės aktų projektus, 1992 m. Lietuvos Konstitucijos rengimo darbo grupės dokumentus, Europos Konvento parengtos sutarties dėl Konstitucijos Europai dokumentus, V. P. Andriukaičio ir jo šeimos tremties ir saugumo organų agentūrinio stebėjimo bei tardymo dokumentus.
„Vartydamas mano šeimos sukauptą dokumentų ir daiktų rinkinį suvokiu, kad pavyko įgyvendinti tai, apie ką 1969-1980 m. svajojau kartu su tėvu, – teigia V. P. Andriukaitis. – Mamos ir tėčio pavyzdys, jų gyvenimo istorija nulėmė ir mano gyvenimo kelią.“
Istorikams bus įdomi Alfonso Andriukaičio ranka rašyta rašto LTSR AT Prezidiumui kopija dėl 1978 m. LTSR konstitucijos projekto, kuriuo reikalauta įteisinti Vytį. Tarp perduotų dokumentų – A. Andriukaičio parašas po 1979 m. Pabaltijiečių memorandumu, kuris pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą ir paprašė Jungtinių Tautų likviduoti karo ir okupacijos padarinius. 45 pabaltijiečių memorandumas pasklido po pasaulį. 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl padėties Baltijos valstybėse ir taip pirmą kartą per okupacijos laikotarpį atkreipė dėmesį į šį klausimą.
V.P. Andriukaitis išsaugojo tėvo 1941 m. A. Sniečkaus pasirašytus tremties dokumentus, raštus siekiant sugrįžti į Lietuvą, o parvykus imtis aktyvios disidentinės ir politinės veiklos. Tremties istoriją išryškina L. Andriukaitienės ranka rašyti eilėraščiai, mokę vaikus gimtosios kalbos tremtyje, ir siuviniai, sukurti panaudojant lendlizo maišus bei siūlus. Lendlizu vadintas TSRS ir JAV susitarimas dėl JAV materialinės pagalbos TSRS teikimo Antrojo pasaulinio karo metais. Maisto produktai iš JAV buvo siunčiami lėktuvais maišuose per Aliaską į Tiksį, o lagerių žmonės juos perkraudavo į laivus, kur produktai buvo dedami į sovietinę tarą, o maišai likdavo sandėliuose. Iš tų maišų atraižų L. Andriukaitienė siuvinėjo darbelius, kuriais puošė savo varganus namus per šv. Kalėdas bei Velykas.
Lietuvos ypatingajame archyve yra dokumentas, kuriame nurodoma, kad buvo sukaupti 7 tomai V. P. Andriukaičio, kuriam suteikta „Reformisto“ pravardė, sekimo medžiagos, tačiau Lietuvoje jų nėra. KGB, norėdama apsaugoti savo užverbuotas agentus, tuos tomus išvežė į TSRS. Išvežus bylas buvo užvesta nauja, kuri pildyta iki pat 1990 m. kovo 11 d., kada padarytas paskutinis įrašas apie Kovo 11-osios Akto signatarą.
Dokumentuose fiksuotos ir kitos KGB taikytos priemones prieš V.P. Andriukaitį ir jo šeimos narius. Fotografijos ir asmeniniai daiktai pasakoja apie jo kaip studento, žygeivio ir kraštotyrininko veiklą, narystę pogrindiniame A. Strazdelio universitete. Lietuvos valstybės naujajam archyvui taip pat perduoti signataro studijų diplomai (medicinos ir istorijos), apdovanojimai, asmeninės nuotraukos, filmuota medžiaga iš Atgimimo laikų mitingų. Tarp dovanotų dokumentų – signataro ranka primargintos koncepcijos (Nacionalinės sveikatos ir Saugumo strategijos), svarbiausių teisės aktų projektai.
Liepos 4 dieną, sekmadienį, įvyks partizano, Sartų partizanų rajono štabo viršininko Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo laidotuvės. Į gimtinę partizanas Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas parvežamas po 59 metų: 1962 m. balandžio 23 d. sovietų valdžia jį sušaudė Vilniaus KGB kalėjimo egzekucijų kameroje ir paslėpė palaikus.
Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikai rasti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui vykdant partizanų paieškas Vilniaus miesto Antakalnio kapinių teritorijoje, vadinamose „Našlaičių“ kapinėse.
11.00 val. – Šv. Mišios, 12.00 val. išnešamas karstas.Vytautas KazimierasMiškinis-Viesulas bus palaidotas Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje.
Vytautas Kazimieras Miškinis gimė 1928 m. lapkričio 3 d. Zarasų apskrities Salako valsčiaus Trinkuškių kaime.
Mokėsi Vajasiškio pradžios mokykloje, Degučių mokykloje, vėliau Zarasų ir Salako gimnazijose. Priklausė pogrindinei Salako miestelio jaunimo organizacijai, nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Sovietų saugumas MGB įtarė Miškinį dalyvaujant pogrindyje, todėl jįsekė.
Kaip pažangiausiam Salako gimnazijos mokiniui sovietinės šventės metu jam buvo liepta nešti Stalino portretą. Vytautui atsisakius ir trenkus portretą į žemę, buvo pašalintas iš gimnazijos. Po šio įvykio vengdamas suėmimo Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas – kartu su kovos draugais J. Dudėnu-Vynu, V. Rusakevičiumi-Tigru ir P. Pošiumi-Gediminu sudarė Laisvės partizanų būrio branduolį.
1950 m. gegužę reorganizavus Laisvės būrį į Žalgirio kuopą, buvo paskirtas Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų partizanų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) štabo viršininko pareigas. Buvo drausmingas ir pareigingas kovotojas – apie tai liudija paskyrimai į aukštas pareigas ir suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Iki 1951 m. Žalgirio kuopos partizanai aktyviai kovojo prieš sovietinius okupantus ir vietinius jų kolaborantus, deja, tų metų pabaigoje MGB pavyko nužudyti arba suimti beveik visus Žalgirio kuopos laisvės kovotojus. Gyvi liko ir kovą tęsė tik Vytautas Kazimieras Miškinis-Viesulas ir Petras Pošius-Gediminas.
1957 m. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą.
1961 m. spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais ir legalizavusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas.
1962 m. kovo 14 d. Miškinis-Viesulas LSSR Aukščiausiojo teismo buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje.
1998 m. lapkričio 23 d. Vytautui Kazimierui Miškiniui-Viesului pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. sausio 11 d. suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvo sgyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Vilniaus našlaičių kapinėse surado paslėptus Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo palaikus: taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – suraskiteVytautą ir palaidokite kaip žmogų.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Prieš 80 metų, 1941 m. birželio 14-ąją, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas. Tai įvyko praėjus metams nuo sovietų okupacijos 1940 m. birželio 15 d.
Jau po kelių okupacijos savaičių, 1940 m. liepos 6–7 d., tuometis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus įsakė pradėti „priešvalstybinių elementų“areštus. Liepos 10–17 d. buvo suimti 504 asmenys – buvę nepriklausomos Lietuvos Respublikos ministrai, karininkai, teisininkai, policijos nuovadų ir kalėjimų viršininkai, laikraščių redaktoriai, žurnalistai, partijų pirmininkai.
Suėmimus organizavo okupantų parankiniai komunistai IcikasDemba, Alfonsas Gailevičius, Judita Komodaitė, Fridis Krastinis, Anupras Macevičius, Eusiejus Rozauskas, Aleksandras Slavinas, Antanas Sniečkus, Danielius Todesas, Juozas Zdanavičius ir kt. Jų veiksmus kontroliavo ir slapta reguliavo Sovietų Sąjungos instruktoriai.
Suėmimai tęsėsi iki pat 1941 m. birželio 14-ąją prasidėjusių trėmimų. Nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. suimti 3434 žmonės, dar 3915 suimta 1941 m. birželio 14–19 d.
Dalis suimtųjų kalinti ir tardyti Lietuvos kalėjimuose, kita dalis išvežti į Maskvos Butyrkų, Lefortovo, Liubiankos ir kitus Sovietų Sąjungos kalėjimus.
1940 m. liepos mėnesį prasidėjo ir „antisovietinių elementų“, arba „liaudies priešų“,registravimas, atitinkamų sąrašų sudarymas. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs Lietuvos pilietis. Totalus sekimas turėjo apimti kiekvieną socialinę grupę, visų profesijų žmones. Taip siekta sukelti kuo didesnę įtampą, nepasitikėjimą vienų kitais, tikėtasi, kad suardžiussenuosius bendruomeninius saitus bus lengviau sukurti „sovietinę liaudį“.
Pasirengimo 1941-ųjų birželio trėmimams baigiamasis etapas prasidėjo 1941 m. gegužės 16 d.Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetui ir SSRS Liaudies komisarų tarybai priėmus slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju akcijos vykdytoju buvo paskirtas SSRS vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Vykdant centro direktyvą, gegužės 23 d. Lietuvos sovietų socialistinės respublikos (LSSR) valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo slaptu įsakymu Kaune buvo sudarytas respublikinis štabas trėmimo operacijai įgyvendinti.
Lietuvos komunistų partija (LKP), ypač jos vadovybė su Antanu Sniečkumi priešakyje, dalyvavo priimant sprendimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimo, prisidėjo prie trėmimo akcijos organizavimo ir vykdymo. Iki trėmimų pradžios likus dešimčiai dienų, viskas turėjo būti parengta: numatyti tremiamų žmonių pervežimo maršrutai, apskaičiuota, kiek reikės vagonų, sudarytas tremtinių sulaipinimo planas. Kad žinia apie trėmimus nepasklistų po Lietuvą, trėmimų vykdymo grupių nariai po instruktavimo neturėjo teisės palikti tarnybinių patalpų. Trėmimams vykdyti buvo mestos beveik visos LSSR vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, aktyvūs kolaborantai (vadinamasis sovietinis ir partinis aktyvas). Pasitelkti NKGB ir NKVD darbuotojai iš Sovietų Sąjungos, Ukrainos ir Gudijos.
Pirmoji Bykovo kyšulyje pastatyta jurta, kurioje gyveno lietuvių ir suomių tremtiniai. Jakutijos ASSR, apie 1954–1955 m.
1941 m. birželio 14-ąją, 3 val. ryto, prasidėjo pirmasis masinis Lietuvos gyventojų – lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų – trėmimas. Tremtis palietė visus gyventojų sluoksnius, tačiau labiausiai nukentėjo Lietuvos politikos, kariuomenės, valstybės saugumo ir teisėsaugos struktūrų tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai ir nariai, sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros ir kitų įstaigų darbuotojai, stambūs ūkininkai, dvarininkai – visa pažangioji visuomenės dalis.
Visitrėmimų akcijos dalyvių veiksmai turėjo būti reguliuojami pagal SSRS valstybės saugumo liaudies komisaro L. Berijos pavaduotojo Ivano Serovo instrukciją „Dėl antisovietinių elementų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Joje nurodoma trėmimų vykdymo, tremtinių saugojimo ir lydėjimo, suimamų vyrų atskyrimo nuo šeimų, žmonių sulaipinimo į gyvulinius vagonus tvarka.
Trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų namus, pirmiausia pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą. Po kratos tremiamiesiems būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus vežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti – šaudė. Tremiamai šeimai, nepaisant šeimos narių skaičiaus, buvo leidžiama pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto. Iš tiesų šis skaičius visiškai priklausė nuo trėmimo vykdytojų valios, o dauguma tremtinių kratų metu buvo atvirai apiplėšiami. Likęs jų turtas – tai, ko nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai, – konfiskuotas.
Iš viso 1941 m. birželio 14–19 d. į formuojamus ešelonus buvo sutalpinta ir iš Lietuvos išvežta apie 17 tūkst. žmonių. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sudarytame Lietuvos gyventojų genocido aukų vardyne surinkti duomenys apie 16 246 operacijos metu represuotus Lietuvos piliečius. Tiksliai žinomas 12 331 tremtinio ir 3915 politinių kalinių (3758 vyrų ir 157 moterų) likimas. Tremtyje atsidūrė daugiau kaip 5000 vaikų iki 16 metų amžiaus. Geležinkelio stotyse nuo šeimų atskirti vyrai išvežti į Komijos ASSR, Archangelsko, Gorkio, Molotovo, Sverdlovsko, Vologdos sritis, Kazachijos SSR ir Krasnojarsko krašto lagerius. Dauguma jų iki pat 1941–1942 m. žiemos formaliai vis dar buvo tardomi, daugeliui nebuvo pritaikytas joks RSFSR baudžiamojo kodekso straipsnis.
Šeimos nariai ištremti į Komijos ASSR, Novosibirsko ir Tomsko sritis, Altajaus ir Krasnojarsko kraštą. 82 žmonės tremties vietų nepasiekė – mirė pakeliui gyvuliniuose vagonuose.
1941 m. tremtinių Žaldokų šeimos nariai prie savo būsto – velėnomis dengtos žeminės. Stovi Bronislava Žaldokienė su sūnumi Vytautu. Ant stogo sėdi B. Žaldokienės sesuo Cecilija Maldutienė. Kolominskije Grivai, Čiajos r., Tomsko sr., apie 1944 m.
Daugiausia – 7462 tremtiniai – atsidūrė Altajaus krašte, 1549 – Komijos ASSR, daugiau nei 3500 – Tomsko ir Novosibirsko srityse, po kelis šimtus Krasnojarsko krašte ir Kazachijos SSR.
1942-ųjų birželį 2795 tremtiniai iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros, Jakutijos ASSR, ir rugpjūčio mėnesį išlaipinti Lenos upės deltoje esančiose Muostacho, Tit Arų, Trofimovsko, Stolbų salose, Bykovo kyšulyje, Janos upės deltoje – Ambarčiane, Kazačėje, Kuogastache, Krestuoseir kitose negyvenamose salose. Šių tremtinių padėtis buvo ypač sunki – nebuvo nei būstų, nei maisto. Baisus arktinis šaltis, badas ir ligos pražudė ištisas šeimas.
Atsidūrę tremties vietose, tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Iš tremtyje atsidūrusių žmonių buvo atimti pasai, vietoj jų išduodamos specialios pažymos – laikinieji liudijimai, skirti privalomajai tremtinių registracijai. Be konkrečios gyvenvietės komendanto leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios teritorijos ar pasišalinti iš darbo vietos. Bet koks savavališkas veiksmas buvo traktuojamas kaip mėginimas pabėgti. Už tai grėsė baudžiamoji atsakomybė ir įkalinimas kalėjime arba lageryje.
Iš esmės tremtiniai neturėjo jokių teisių. Jų niekas negynė. Jie buvo paversti pigia, beteise darbo jėga. Bet koks bandymas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.
1941 m. birželio 14–19 d.iš Lietuvos išvežti tremtiniai ir politiniai kaliniai į sovietų okupuotą tėvynę sugrįžo po penkiolikos ar dvidešimties metų. Buvo ir tokių, kurie negrįžo.
1989-1991 m. buvę tremtiniai ir jų vaikai vyko į tremties vietas parvežti mirusių artimųjų palaikų, kad poilsio vieta jiems būtų ne amžino įšalo žemė, bet lengvos Tėvynės Lietuvos smiltys. Tais metais Komijos Respublikoje, Altajuje ir Jakutijoje pastatyti atminimo kryžiai ir paminklai tremtyje žuvusiems kankiniams atminti.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tremtis Lietuvai niekada netaps tolima praeitimi, kad ir kiek metų prabėgtų, sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, šeštadienį dalyvaudama Lapteviečių brolijos susitikime Rumšiškių liaudies buities muziejuje prie tremtinių žeminukės-jurtos, kur buvo paminėtos Lietuvos gyventojų masinių trėmimų 80-osios metinės.
„Ši žaizda iš tų, kurių laikas negydo. Ši diena taip pat skamba kaip rimtas perspėjimas – atrodo, kad tokie žiaurumai galėjo vykti taip seniai, prieš aštuoniasdešimt metų, tačiau matome, kas vyksta už mūsų sienos – žmogiškumo stoka, savo žmonių naikinimas tik dėl to, kad jie kitaip galvoja, pasirodo, gali būti ir šiandien. Baisiausia, kad istorinės žiaurios pamokos nėra išmokstamos ir kad už laisvę, už žmogiškumą reikia kovoti kasdien”, – sakė prezidentė D. Grybauskaitė.
Prie paminklo tremties kančioms prezidentė padėjo gėlių ir dėkojo lapteviečiams už išsaugotus liudijimus apie sovietinį genocidą, už tremtinių dvasios jėgą, kuria jie dalijasi su mumis visais ir pasauliu.
Dėl tremčių, prasidėjusių prieš 80 metų, Lietuva prarado daugiau nei ketvirtį milijono darbščių, šviesių, savo šalį mylėjusių žmonių.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato unikalią nuotrauką, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodžio mėn. Žagarės aikštėje sumesti nukauti Lietuvos partizanai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data ‒ 1945 m. gruodžio 8 d.
Tokios nuotraukos yra labai retos, nes NKVD‒NKGB pareigūnai panašius vaizdus fotografavo retai, o eiliniams gyventojams už tokių faktų fiksavimą grėsė tremtis arba ilgi metai lagerio.
Stepulaičių šeimos tremties byloje, kurioje rasta ši nuotrauka, nurodyta, kad maždaug 15 partizanų buvo nukauti per 1945 m. gruodžio pradžioje Žagarės valsčiaus Judraičių miške sovietinio saugumo surengtą karinę-čekistinę operaciją.
Tarp nukautų partizanų liudininkai vėliau atpažino Žagarės valsčiaus Martyniškių kaime gyvenusius tris brolius Arlauskus ir iš Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus kilusius keturis brolius Kundrotus. Šie partizanai 1944‒1945 m. lankydavosi Žagarės valsčiuje, Juodeikių kaime gyvenusių Stepulaičių namuose.
Juozas ir Marcelė Stepulaičiai bei du nepilnamečiai jų vaikai už partizanų slėpimą, aprūpinimą maisto produktais bei kitokios materialinės pagalbos teikimą, 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremti į Irkutsko srities Tyretės rajoną. Iš tremties šeima sugrįžo 1958 m. pradžioje.
Nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas yra vienas skaudžiausių pokario Lietuvos istorijos epizodų, taip pat – vienas brutaliausių komunistinio režimo nusikaltimų. Pokario metais Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse numesti žuvusių partizanų kūnai gulėdavo po kelias dienas, o kartais net ir ištisas savaites. Toks ciniškas sovietų valdžios elgesys turėjo atgrasyti Lietuvos gyventojus nuo priešinimosi okupaciniam režimui.
Kūnų niekinimas turėjo ir „operatyvinę prasmę“. Taip saugumas siekė išsiaiškinti žuvusių partizanų artimuosius, gimines bei žmones, palaikiusius ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais. Kiekviena sūnų apraudanti motina, kiekvienas ilgesnį laiką prie išniekintų kūnų stabtelėjęs ar žmogiškas emocijas parodęs žmogus, kurio nors žuvusio partizano giminaitis ar pažįstamas rizikuodavo pats patekti į saugumo akiratį, būti suimtas, nuožmiai tardomas ar ištremtas kaip „bandito-nacionalisto“ šeimos narys.
Vėlesniais metais sovietų valdžia visais būdais stengėsi ištrinti atmintį apie žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Sušaudytų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozapo Streikaus-Stumbro, paskutinio nukauto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų kūnai būdavo sumetami ir užkasami bevardėse kapinėse, bendrose duobėse su kriminaliniais nusikaltėliais.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pavyko atrasti Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio (1922 – 1926 m.) dienoraščio originalą, kuris buvo rašytas Kanske, Krasnojarsko pataisos darbų lageryje (sutrumpintai – Kraslagas). Dienoraštis rastas Ypatingajame archyve saugomoje aštuoniolikos asmenų byloje K1-58-42880, kurią sudaro apie tūkstantis puslapių.
Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis rašytas paprastu pieštuku mažoje 5×7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.
Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.
Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu: „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.“
Aleksandras Stulginskis su žmona
1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.
Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje minėti pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.
Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą“.
Aleksandro Stulginskio lagerio dienorastis
Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos D. Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją: „Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo… komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai.
Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų– 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado.“
Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.
Dienoraštis atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį. Jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos raj. Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado. Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai.
Nuotr. iš LYA ir LGGRTC archyvų
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Apie trėmimus pasakyta daug. Dar daugiau nepasakyta. Nemažai ir iškraipymų, sąmoningo noro deportacijas paversti „socialiai svetimo elemento iškeldinimo“ į atokiausius SSRS rajonus operacija, kova su buožėmis, ardomaisiais elementais, nacionalistiniu pogrindžiu.
Kiti gi, dažniausiai visokių „liaudies gynėjų“, sovietinių palaižūnų palikuonys vieno kito bandito, kriminalinio tų laikų nusikaltėlio suėmimą paverčia visos tautos nuodėme. Kaip sakoma, margas svietas yr…
Kas dabar pasakys, ar kiekviena, ar kas antra Lietuvos šeima nukentėjo nuo tremties, suėmimo, įkalinimo. Apsidairę aplink, tegalime tvirtinti, jog tik vieno kito kaimyno, giminės ar artimo nepalietė sovietinės okupacijos nagai. Tad užduotis: kol ne vėlu, pasiklausinėjime savo tėvų, senelių, artimųjų apie tuos baisius laikus, kurie nesulaikomai apsineša užmarštie
s ir skaudžios užmaršties dulkėmis. Štai kodėl, artėjant pirmojo masinio Lietuvos žmonių trėmimo 72-osioms metinėms (straipsnis rašytas 2013-ųjų birželį.-Č.I.), verta vėl atversti šį jaudinantį, grubia kaimiečio rašysena išmargintą puslapį. Taip aš atsargiai atsiverčiu ir man patikėtą tvarkyti kaimo šviesuolio nuo Marijampolės Kūlokų kaimo Jono Dapkūno rankraštį, kuris kada nors atskira knyga išvys dienos šviesą (prisiminimai dėl užsakovės užgaidų taip ir neišėjo.-Č.I.). 165 puslapių kampuota 81-ių metų žmogaus rašysena išmargintas rankraštis, daug kur pagražintas dzūkiškomis ir suvalkietiškomis tarmybėmis, dvelkia didele gyvenimo patirtimi ir išmintimi, kurios nesugalvos joks rašytojas…
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
SSKP CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą „Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Moldavijos“. Vyriausiuoju šios akcijos vykdytoju paskirtas vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija. Birželio 14–18 d. iš Lietuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“. „Wikipedia“ rusų kalba kažkodėl neteikia duomenų apie birželio deportacijas iš Lietuvos. Iš Latvijos gegužę-birželį išvežta 15 424 žmonės, o iš Estijos – 9146. Okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. atliktos apklausos būdu ištyrė, kad deportuoti 9632 Estijos piliečiai. Rusijos judėjimas „Memorial“ skelbė, kad per masinę deportaciją iš Lietuvos buvo išgabenta 17 501 žmogus. SSRS valstybės saugumo komisaras Vsevolodas Merkulovas birželio 17 d. rašytoje savo ataskaitoje Nr. 2288/M J. Stalinui taip pat nurodė skaičių 17 tūkst.
Lageriuose ir tremtyje
Rusijos teisių gynimo draugijos „Memorial“ Lenkijos programos vadovas Aleksandras Gurjanovas, rašęs apie gyventojų trėmimo į SSRS gilumą mastus, pastebėjo, jog „juodasis birželis“ buvo jau ketvirtas trėmimas nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir Molotovo-Ribbentropo pakto sudarymo. Trys pirmieji buvo vykdyti 1940 m. ikikarinėse rytinės Lenkijos žemėse. Gi į 1941-ųjų metų trėmimų zoną įėjo Estija, Latvija, Lietuva, Besarabija su Šiaurės Bukovina, taip pat vakarinės Baltarusijos ir Ukrainos teritorijos.
Šių metų deportacijos gerokai skyrėsi nuo 1940-ųjų trėmimų, aiškina autorius. 1941-aisiais trėmimai įvairiuose „pakto zonos“ rajonuose vyko ne vienu metu. Pavyzdžiui, Vakarų Ukrainoje jie prasidėjo gegužės 22 d. Kita vertus, „juodasis birželis“ pasižymėjo ir tuo, kad tuomet buvo tremti įvairesnių socialinių kategorijų žmonės. Jie buvo suskirstyti į tris grupes, bet, Vokietijai užpuolus SSRS, niekas per daug nesiterliojo, ir visos tremtinių kategorijos susimaišė.
Lietuvoje atsakomybė už operacijos sėkmę buvo priskirta Antano Sniečkaus vadovaujamam LKP (b) centro komitetui. Tai jis su Justu Paleckiu tvirtindavo tremtinių sąrašus. Tačiau jo šalininkai dar ir šiandien randa faktų, kad neva A. Sniečkus kai ką išgelbėjęs nuo tremties ir represijų, ypač žydų, o jau Lietuvos ūkis esą jo dėka suklestėjo labiausiai iš visų sąjunginių respublikų… Tąkart iš Lietuvos buvo daugiausiai ištremta į Altajaus kraštą, kiek mažiau – į Novosibirsko sritį, Kazachstaną ir Komių ASSR. Beje, į Kazachstano Gurjevo sritį buvo atvežtos 488 prostitutės, tačiau nurodyta, kad jos iš visų Baltijos šalių.
Vadinamųjų „ešeloninių“ ir „paskirstymo“ ištremtųjų skaičiai gerokai skiriasi. Birželio 14 – 18 d. iš Lietuvos į Sibirą išvažiavo 17 ešelonų: 11 su tremtiniais, 4 su suimtaisiais ir 2 su kriminaliniais nusikaltėliais. Vien tremtinių juose buvo apie 12 900 žmonių. O apskritai represuotųjų per pirmą okupaciją 1940-1941 m. buvo apie 35 tūkstančiai. Tarp tremtinių daugiausiai buvo politinio, karinio ir ūkinio Lietuvos elito atstovų, o pagal tautybę daugumą – apie 12 tūkst. – sudarė lietuviai (dar buvo apie 2000 žydų, 1600 lenkų ir kt.). Tiesa, 1941 m. rugpjūčio mėn. iš įkalinimo vietų ir tremties buvo paleista dauguma iš Lietuvos išvežtų Lenkijos piliečių – lenkų ir žydų. Lietuvių ši amnestija nelietė.
Sovietinis lageris
Kaip savo knygoje „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 m.“ rašė istorikas Arvydas Anušauskas, trėmimo operacijai vykdyti į Lietuvą iki 1941 m. birželio 20 d. buvo atvykę 458 komunistai (komjaunuolių buvo dar daugiau). Jie tapo pagrindiniais suėmimų ir trėmimų vykdytojais. Jiems uoliai padėjo vietiniai aktyvistai.
1941 m. birželio 13 d. L. Berijos pavaduotojas V. Černyšovas į Rygą išsiųstoje slaptoje telegramoje trėmimų koordinatoriams I. Serovui ir V. Abakumovui nurodė, kiek tremtinių ir kur vežti iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Iš Lietuvos buvo numatyta išvežti 21 114 žmonių (7498 – į lagerius ir 13 616 – į tremtį). Nuo tol lietuvių tautos naikinimo organizatoriams ši genocido akcija tapo „didelės politinės svarbos uždaviniu“, kurį buvo pasirengta visiškai įvykdyti.
Akcentuodamas šiuos baisius faktus, kurių, beje, galima rasti įvairiuose istorijos vadovėliuose, nesusilaikau neiškėlęs lyg ir fantastika dvelkiančio klausimo: o ar šiandien įmanomi trėmimai? Žinoma, tam būtinos sąlygos – okupacija, svetima valdžia, represijų mastas, kolaboravimo lygis, galų gale palanki tarptautinė atmosfera. Ne, paskubėsite atsakyti. Bet juk niekas nestovi vietoje, kaip pasakytų graikų filosofas Heraklitas (arba „neįmanoma du kartus įbristi į tą pačią upę”).
Tiesa, neturime sibirų, altajų, magadanų, amžino įšalo zonos, nors yra kitaip manančių, kitaip besielgiančių… Bet juk turime už Lietuvos sienų brazdančius ginklus, grasinančius šūkius, Ukrainos, Krymo, Sakatrvelo pavyzdžius. Taip kad klausimas ne iš fantastikos srities.
Straipsnis buvo paskelbtas DELFI portale 2013 m. birželio 9 d. Autorius jį adaptavo šiandienos situacijai.
Archyvas. Disidentas Algimantas Andreika. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Birželio 11-ąją bus minimos aktyvaus pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio Algimanto Andreikos 70-osios gimimo metines.
Šiai sukakčiai pažymėti Lietuvos ypatingasis archyvas pristato virtualią parodą „Mes esame gimę laisvais žmonėmis“.
A. Andreikos antisovietinės pažiūros pradėjo reikštis dar mokykloje. 1974 m. KGB įspėtas dėl dalyvavimo Romo Kalantos susideginimo minėjime jis ir toliau platino antisovietinę literatūrą, 1980 m. atsisakė SSRS pilietybės. 1981 m. buvo suimtas ir nuteistas 5 metų laisvės atėmimu ir nutrėmimu. 1987 m. vasarą grįžęs į Lietuvą iš įkalinimo ir tremties, įsitraukė į Lietuvos laisvės lygos veiklą, drauge su Petru Cidziku reikalaudami paleisti lageriuose kalinamus politinius kalinius, surengė bado akciją, aktyviai dalyvavo daugelyje Atgimimo laikų mitingų bei manifestacijų.
2000 m. gegužės 20 d. A. Andreika mirė. Palaidotas Klaipėdos Lėbartų kapinėse.
2015 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Parodoje eksponuojami dokumentai iš Lietuvos SSR KGB A. Andreikai iškeltos baudžiamosios bylos, Lietuvos ypatingojo archyvo saugomos nuotraukos, Lietuvos kino studijos dokumentiniame filmo „Praėjusių dienų aidas“ (2000 m., scenarijaus autorius Vytautas Damaševičius, režisierė Danutė Keturakytė) įamžinti kadrai.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje.
Parodos kuratorius Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šių metų ekspedicija „Misija Sibiras‘20“ yra atšaukiama, pranešė šio projekto organizatoriai, įvertinę dabartinę pasaulyje esančią situaciją, susidariusią dėl COVID-19 viruso bei daugelyje šalių paskelbto karantino.
Projekto organizatoriai teigia, kad toks sprendimas buvo priimtas, siekiant apsaugoti aplinkinius, nekurti terpės plisti ar atsinaujinti virusui. Organizatoriai pabrėžia, kad, net ir atšaukus ekspediciją, projekto misija bus tęsiama kitais būdais Lietuvoje, laikantis visų saugumo reikalavimų.
Projekto vadovė Aistė Eidukaitytė sako, kad žmonės domisi, kaip bus įmanoma prisidėti prie projekto, tad nuramina, kad veiklų tikrai netrūks. „Per 15 projekto metų įrodėme, kad sugebame susitvarkyti su iššūkiais ir toliau tęsti savo misiją. Šie metai – tai dar vienas iššūkis, kuomet ekspediciją turime atšaukti saugodami save ir kitus, tačiau tai tikrai nereiškia, jog projektas sustoja.
Toliau vykdysime veiklas, dar stipriau veiksime virtualioje erdvėje ir darysime viską, kad užtikrintume istorijos išsaugojimo misiją. O visai netrukus startuosime su tradicinėmis ir naujomis, veiklomis, skirtomis Gedulo ir vilties dienai“, – sako projekto vadovė ir kviečia su projektu susijusias naujienas sekti jų socialiniuose tinkluose.
Sugrįžo ekspedicijos „Misija Sibiras’19” dalyviai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kasmet pavasarį projektas „Misija Sibiras“ skelbia atranką į ekspediciją, kurioje dalyvauja visi norintys vykti į lietuvių tremties ir kalinimo vietas tvarkyti tautiečių kapų, statyti atminimo simbolius bei susitikti su šiose vietose tebegyvenančiais lietuviais. Visgi šiemet dėl pasaulinės pandemijos projekto organizatoriai balandžio pradžioje savo socialiniuose tinkluose pasidalijo žinia, kad atranka į „Misija Sibiras‘20“ yra atidedama neribotam laikui, o vėliau buvo priimtas sprendimas 2020-ųjų metų ekspediciją atšaukti, sakoma pranešime.
Projektas gyvuoja 15 metų, per visą šį laikotarpį į lietuvių tremties ir kalinimo vietas išvyko 18 ekspedicijų, kurios sutvarkė daugiau nei 170 kapinių Sibire ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Per šiuos metus projektas sukūrė dokumentinius filmus apie vykusias ekspedicijas, su nuotraukų parodomis apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir užsienio šalių lietuvių bendruomenes – tarp jų ir JAV, organizavo tūkstančius susitikimų su Lietuvos moksleiviais ir įvairiomis organizacijomis.
Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.
Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…
Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!
O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.
Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.
Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…
Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“
O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.
Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.
Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.
Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.
Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.
Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.
Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.
Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.
Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…
Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.
Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…
Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…
Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.
Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.
Mano disidentiška „komjaunuoliška jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.
Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.
Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį.
90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.
Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“
Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?” – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“
O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.
Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav, Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…
Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę groti į Kauną, į radiją….
O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…
Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.
Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.
O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…
Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.
Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.
Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.
Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!
…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.
Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.
Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr. Šiandien išklausiau LRT radijo laidą „Džiazuojanti istorija” apie Tadą Blindą ir…. Vytautą Landsbergį, kaip buvo skelbta anonse:
Nujaučiau, kad Vytauto Landsbergio vardas paminėtas kaip Balandžio 1 šposas. Iš tiesų, buvo prisimintas jo senelis Gabrielius Žemkalnis – Landsbergis, parašęs dramą „Blinda – svieto lygintojas”.
Pirmu smuiku laidoje grojo istorikas dr. Tomas Balkelis.
Jis, remdamasis carinės Rusijos Lietuvoje žandarmerijos pranešimu, įvardino Tadą Blindą kaip paprasčiausią plėšikų gaujos vadą, arkliavagį, pardavinėjusį vogtus arklius Prūsijoje. Pagal tą pranešimą, neapsikentę vietos gyventojai surengė jam Linčo teismą, mirtinai jį sudaužydami Luokės miestelio aikštėje.
Štai ką apie Tadą Blindą pateikia Vikipedija.
Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d. (pagal Julijaus kalendorių), pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Ūkį nuomojo, pats žemės nedirbo.
Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. balandžio 22 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai. Carinės žandarmerijos raporte nurodyta, kad jo mirties priežastis buvo daugybiniai kūno sumušimai.
Rašytoja Lazdynų Pelėda apie 1900 m. surinko žmonių pasakojimus apie Tadą Blindą ir buvo pradėjusi rašyti kūrinį „Sulygintojas svieto“, tačiau vėliau persigalvojo, ir visą turimą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui.
Tadą Blindą išgarsino 1907 m. Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda, svieto lygintojas“, parašyta pagal Lazdynų Pelėdos surinktus pasakojimus. 1973 m. sukurtas 4 serijų TV filmas „Tadas Blinda“ (režisierius Balys Bratkauskas, scenarijaus autorius Rimantas Šavelis, pagrindiniame – Tado Blindos – vaidmenyje Vytautas Tomkus). Kadras iš meninio filmo „Tadas Blinda”
2004 m. muzikantas Andrius Mamontovas pastatė miuziklą „Tadas Blinda“.
Po beveik 40 metų pertraukos nuo originalaus kūrinio atsiradimo nufilmuotas pirmas lietuviškas nuotykinis istorinis veiksmo filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje Tadas Blinda. Pradžia – didžiuosius ekranus pasiekęs 2011 m. rugsėjo mėnesį. Tai tapo žiūrimiausia juosta Lietuvos istorijoje. Vien per pirmąjį savaitgalį į kino sales susirinko daugiau nei 40 tūkst. žiūrovų.
Pasigedau dr. T. Balkelio kritiško žandarmerijos raporto įvertinimo. Tik ką įvyko 1863 metų sukilimas („Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą, iš kur nebegrįžo”).
1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.
Dr. T. Balkeliui, tur būt, žinoma, kad vėlesnė „žandarmerija” – KGB SSRS mūsų partizanų nevadino kitaip, negu banditais. Kaip ir carinė žandarmerija, KGB siųsdavo tokius raportus Maskvai, kuriuose stengėsi įrodyti, kad su partizanais susidorodavo „tarybinė liaudis”, mums gerai žinoma stribų pavadinimu, su visokiomis išgalvotomis istorijomis.
Lazdynų Pelėda surinko atsiminimus apie Tadą Blindą praėjus vos 33 metams po T. Blindos mirties. Kodėl mes turėtume abejoti tais prisiminimais, labiau pasitikėdami okupanto, žiauriai numalšinusio 1863 sukilimą, raportu? Net jei Tadas Blinda, kuris pats pasiturinčiai gyveno, rekvizavo arklius kokiam nors fondui, tai ar negalėjo tas fondas būti skirtas tolimesnei kovai už Nepriklausomybės atkūrimą? Negi žandarmerija paminėtų tokį faktą?
Manau, kad mūsų istorikų bandymas pūsti į vieną dūdą su okupantų „šaltiniais” neišlaiko kritikos.
Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Eidama 91-uosius metus kovo 10 dieną mirė muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji buvo pirmojo atkurtos Lietuvos faktinio vadovo muzikologo Vytauto Landsbergio žmona.
Gražina Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose. Tėvai: Pranas Ručys (1893-1980) – verslininkas, 1949-1958 m. tremtinys, ir Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904-1976) – pienininkė, 1949-1958 m. tremtinė. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.
Anykštėnų biografijų žinyne rašoma kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras.
Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945-1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948-1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido 1949-1957 m. 1949 m. ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).
1950-1952 m. ji mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950-1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore. 1954-1957 m. ji studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.
1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957-1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957-1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.
1958-1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962-1966 m. ji taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. dirbo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau profesorė. Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos” (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso” premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio” statulėle (2006).
Vaikai: Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė, Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.) – kino ir teatro režisierius, rašytojas.
„Tai ne kaltinimas, o liudijimas, būtent liudijimas, kad galiausiai viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, nes žmogus visuomet yra laisvas, visuomet turi pasirinkimą, taigi ir visuomet yra atsakingas už tai, kas vyksta aplinkui. O jeigu jau mūsų šalį ištiko toks baisus blogis, tai reiškia, kad dėl jo lašelis kaltės tenka kiekvienam. Didesnis ar mažesnis – kas pasvers?“ – savo autobiografijoje „Ir grįžta vėjas” rašė vienas žymiausių SSRS/Rusijos disidentų Vladimiras Bukovskis, miręs Kembridže šių metų spalio 27-ą dieną. Šiuos žodžius jis laikė viso disidentijos judėjimo, pačios neprisitaikėlių laikysenos šerdimi ir programa.
Kaip ir kodėl tampama disidentais? Ar disidentizmas vis dar aktualus Rusijai ir kaimyninėms, atrodytų, iš totalitarizmo seniai išsivadavusioms šalims, kuriose lyg ir gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, įskaitant teisę į valdžios kritiką, reformų siekį bei taikius protesto susirinkimus ar kitas nepasitenkinimo akcijas?
Sovietinių disidentų padėtis iš esmės buvo paradoksali. Jei rezistentai – ginkluoti kovotojai – laikyti atvirais režimo priešais, su kuriais kovota be gailesčio ir išlygų, tai disidentai rinkosi neginkluotą ir, dažnu atveju, legalią kovą, sumaniai išnaudodami paties režimo spragas ir silpnybes bei apeliuodami į postalininės sovietinės sistemos vaizdavimąsi esant neva tokia pat normalia, civilizuota, humaniška, kas, kad tik radikaliai kitokį socioekonominės raidos kelią nei Vakarai pasirinkusia, demokratine santvarka, kurioje esą gerbiamos pamatinės žmogaus teisės.
Jie, pradedant chruščioviniu „atlydžiu”, apsisprendė žaisti atviromis kortomis pagal sistemos sukurtas taisykles, tokiu būdu atskleisdami, kokios jos iš tiesų melagingos ir dviveidiškos, savo pačių gyvenimais, veikla ir kalėjimuose bei „psichuškėse” patirtomis kančiomis liudydami, kad tos SSRS Konstitucijoje piliečiams garantuotos teisės ir laisvės iš tiesų yra nuolat ir sistemingai pažeidinėjamos. Taigi jie žaidė su režimu formaliai lyg ir neperžengdami jo nubrėžtų ribų. Šia prasme disidentija, paradoksas, nebuvo prieštaraujanti sistemai, ko reikalautų pats neprisitaikėlių vardas (lot. dissidens, dissidentis – nesutinkantis, prieštaraujantis – asmuo, aktyviai oponuojantis vyraujančiai nuomonei, politikai ar struktūrai, nepripažįstantis ir nesilaikantis vyraujančios ideologijos), tiesiog taip iki galo atskleidė jos pagrinduose glūdintį melą.
Vladimiras Bukovskis
Bolševikams per keletą dešimtmečių iš pašaknų palaužus visuomenės pasipriešinimą, matyt, tiesiog nebebuvo kito būdo parodyti, kad visa sovietinės ideologijos gražbyliaujamai kuriama tikrovė tėra iliuzija ir fasadas, kuriamas pasitelkus masinį ir nuolatinį smegenų plovimą. Disidentų apeliavimas į tai, kaip turi būti pagal sovietinius įstatymus ir sąžinę, bet kaip iš tikrųjų nėra, ne tik siutino režimą, gadino jo kruopščiai formuojamą pozityvų savivaizdį Vakaruose ir šalies viduje, bet ir paprastiems tarybiniams piliečiams leido, kaip ir miglotai, nujausti, jog esama gyvenimo anapus ideologijos ir prisitaikymo, taikoje su savo sąžine ir garbe. Todėl fizinis disidentų eliminavimas iš viešosios erdvės bei sistemingas jų reputacijos juodinimas visuomenės akyse naudojant šlykščius šmeižtus, bauginimus, insinuacijas ir iš piršto laužtus kaltinimus, psichiatrines diagnozes ar net žudymą tapo vienu svarbiausių režimo sargų uždavinių kovoje su jais.
Bukovskis rašė, kad jis su likimo draugais iš pradžių net nežinojo žodžio „disidentas”, o vieni kitus vadino ir pašalinių buvo vadinami tiesiog „kitaminčiais” (inakomysliashchije). Likusi dauguma šių kitaminčių nesuprato, laikė tai užsienio agentais, tai tiesiog nevykėliais, nesugebėjusiais prisitaikyti prie „komunizmo statytojų” visuomenės, tapti „normaliais sovietiniais piliečiais”. Valdžia ne tik juos baudė ir kalino, bet ir dažną stengėsi pavaizduoti esant tiesiog psichiniu ligoniu, kurio klejojanti sąmonė esą nepajėgi įvertinti sovietinės santvarkos kuriamo gėrio, tad jį belieka izoliuoti ir priverstinai gydyti.
Šią tarpinę disidentų buvimo sistemoje ir tuo pat metu anapus jos būklę mums geriau padėtų suvokti filmas „Matrica”. Jo pagrindinis veikėjas netikėtai atranda gyvenantis skaitmeninėje iliuzijoje, ar, tiksliau, regintis nuolatinį sapną, už kurio slypi išties kraupi realybė. Ir jei Matricos valdomoje visuomenėje žmonės, jų kūnai, tėra tik energijos šaltinis visa užvaldžiusioms mašinoms, tai sovietinėje visuomenėje žmonių sąmonė ir kūnai turėjo būti pajungti visagalės Valstybės ir jos valdančiosios klasės grupinių interesų tenkinimui. Kaip eiliniam sistemos sraigteliui – kompiuteristui Tomui Andersonui – tikrovę anapus Matricos atskleidžia sukilėlis Morfėjas, taip sovietiniai disidentai (kaip ir dabarties idėjiniai opozicionieriai) savai visuomenei bandė atverti akis į tai, kas paprastai buvo nuo jos kruopščiai slepiama.
Kitaminčiais tapdavo ir kitus iš ideologijos spąstų vaduoti dažniausiai pasiryždavo asmenys, daugiausia inteligentai, netikėtai atradę, kad deklaruojamos moralinės normos ir principai iš tiesų tėra šydas, už kurio slypi vien melas ir grubi galia, naudojama režimo aptarnavimui bei stiprinimui. Tik patys kaktomuša susidūrę su akivaizdžia neteisybe ir įžūlia neteise jie savo kailiu patirdavo ciniškai taikomus dvigubus standartus ir neatitikimą tarp prakilnių žodžių ir realių darbų ne kaip atsitiktinį nuokrypį nuo sistemos, bet kaip pačią jos esmę. Opozicijos fenomeną šiandien tiriantys sociologai pastebi, kad dažnas kovotojas su režimu tokiu tapdavo, ir tebetampa, būtent labai asmeniškai patyręs šį egzistencinį sukrėtimą, iš vidaus susprogdinantį iki tol turėtą „saugaus ir sotaus gyvenimo normalybėje” jausmą, kitaip tariant, staiga pažadintas iš ideologinio sapno.
Žinoma, anaiptol ne kiekvienas su neteisybe ir traiškančia valstybės galia susidūręs žmogelis automatiškai pavirsdavo opozicionieriumi. Didžioji jų dalis arba palūždavo, arba rinkdavosi užgniaužti beviltišką nuoskaudą ir prisitaikyti, apsimesdami lojaliais valdžiai ir tiesiog stengdamiesi kažkaip išgyventi. Dar kiti jų sąmoningai stengėsi gyventi taip, kad su valstybe turėtų kuo mažiau reikalų, net jei tai reikštų egzistavimą ant žemiausio socialinio laiptelio – tai B. Grebenščikovo apdainuota „kiemsargių ir budėtojų karta“. Ir tik išties labai menkas nuošimtis nepatenkintųjų išdrįsdavo atvirai „išsišokti“.
Lageriuose ir tremtyje
Kas juos gynė pirmyn, nepaisant puikiai suvokiamos asmeninio saugumo ir socialinio kapitalo praradimo kainos, nujaučiant neišvengiamas bausmes, žeminimus ir viešas patyčias? Kas buvo tas vidinis moralinis stuburas, neleidęs jiems nusilenkti didesnei ir galingesnei jėgai, atrodytų, nepaisant savisaugos ir net sveiko proto? Matyt, nepaliaujamas troškimas gyventi pagal savo sąžinę – tiesoje, – kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Jei Matricai sukilėlius išdavęs kovotojas teisinosi tuo, kad jam pabodo alkis, skurdas ir purvas tikrovėje, ir jis, mainais į bendražygių išdavystę, pasirinko verčiau kirsti sultingą kepsnį, kad ir puikiai žinodamas, jog jis netikras, taip disidentai verčiau rinkosi kalėjimus, persekiojimą, skurdą ir visuomenės atmetimą, bet nesutiko atsižadėti savo įsitikinimų. Jie tikėjo, kad būtis anapus ideologinio sapno yra įmanoma ir egzistuoja ne tik sovietiniuose kalėjimuose ar psichiatrinėse ligoninėse, bet ir tikrą, autentišką gyvenimą tebegyvenančiuose Vakaruose. Neprisitaikėliai labai anksti suprato ir naudojosi tuo, kad vienintelis jų, kad ir efemeriško, bet kada pažeidžiamo, saugumo garantas tėra viešumas ir ypač SSRS baimė prieš Vakarus pasirodyti ne tokia „balta ir pūkuota“, kokia buvo įpratusi vaizduotis.
Tačiau gebėjimas kiaurai permatyti totalitarizmo esmę ir atsisakymas bijoti apie tai viešai prabilti daliai kitaminčių, kurie buvo SSRS valdžios nusikratyti išsiunčiant juos į Vakarus, veikiai sudarė sąlygas patirti naują sukrėtimą. Tas pats Bukovskis, po dvylikos kalinimo ar laikymo psichiatrijos ligoninėse metų, 1976 m. išmainytas į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių ir apsigyvenęs Jungtinėje Karalystėje, aštria ir neklystančia akimi dar geras dešimtmetis iki SSRS žlugimo ėmė vis labiau pastebėti komunistinių idėjų reeksporto ir atgimimo naujais pavidalais požymius. Jo tekstai ir viešos paskaitos, perspėjantys, kad išsivysčiusiose Vakarų šalyse beįsigalintis politkorektiškumas savo esme yra labai panašus į leninizmą, o ypač 2004 m. kartu su Pavelu Stroilovu išleista knyga EUSSR. The Soviet Roots of European Integration šiandien galėtų būti lengvai, kaip dabar įprasta, nurašyti kaip „putiniška Vakarų kritika“ ar „Kremliui naudingas idiotizmas“, jei ne šio žmogaus biografija ir ilgametė dorovinė laikysena.
„Patriotinės” organizacijos atstovas, raginantis išvaryti iš Rusijos „Memorialą”, protestuojantis prie B. Jelcino centro Jekaterinburge, kur rugsėjo pabaigoje vyko stalinizmo istorijai skirta tarptautinė konferencija. Rasos Čepaitienės nuotrauka.
Neveltui bandyta jo reputaciją sugriauti vienu smūgiu, diskredituojant moralinį autoritetą kaltinimais vaikų pornografijos laikymu savo kompiuteryje. Šie kaltinimai, britų prokuratūros pareikšti Bukovskiui 2014 m., kurie, po kruopštaus tyrimo, buvo atsiimti, savo stiliumi labai primena analogiškus kaltinimus „Memorialo“ aktyvistui, žurnalistui ir kraštotyrininkui Jurijui Dmitrijevui, kartu su bendražygiais aptikusiam ir ištyrusiam masines stalinizmo aukų kapavietes Karelijoje – Sandarmoche ir Raudonajame šile. Pastarojo byla, pradėta 2016 m. po nuolatinių neabejingos visuomenės dalies protestų ir sąžiningų ekspertų liudijimų, visgi buvo neseniai nutraukta.
Panašus šlykščių inkriminuojamų kaltinimų pobūdis keltų pagrįstus įtarimus abiem atvejais veikus Rusijos spectarnybas. Išgalvoti itin rimti nusikaltimai, metantys šešėlį apkaltintajam – Rusijoje paplitęs reiškinys. Prisiminkime visai neseną istoriją, kai žinomam nepriklausomam, stambiosios korupcijos atvejus tyrusiam žurnalistui Ivanui Golunovui buvo pakišti narkotikai, o jis pats prievarta verstas prisipažinti juos gaminęs ir platinęs. Šią, plačiai nuskambėjusią absurdišką bylą pavyko nutraukti tik kilus valdžiai netikėtiems masiniams protestams, kuriuos parėmė ir intelektualų elitas.
Tačiau šias „sėkmės istorijas“ galima būtų skaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Šiandienos Rusijoje opozicija, kaip žinia, vis labiau spaudžiama griebiantis ištiso „priemonių komplekso“. Besiruošiantys į protesto mitingus bauginami demonstratyviu policijos smurtu ir realiomis kalėjimo bausmėmis. Vis labiau varžoma interneto prieiga, cenzūruojamas jo turinys. Internautai gali būti nuteisti kalėti (!) ar sulaukti stambių baudų vien už parašytą ar tik pasidalintą įrašą socialiniuose tinkluose. Lapkričio pradžioje teismas likvidavo seniausią šalyje, Levo Panomariovo vadovaujamą, žmogaus teisių gynimo organizaciją. Artimai su ja susijusi, daugelį metų stalinizmo nusikaltimų ir aukų tyrimu bei įamžinimu besirūpinanti visuomeninė organizacija „Memorialas” verčiama prisipažinti esanti „užsienio agentas”, o to nesutikus padaryti, sekinama teismų skiriamomis didžiulėmis baudomis (RF veikia įstatymas, skirtas iš esmės likviduoti nepriklausomas, valdžios nekontroliuojamas NVO, kurios, nebegaudamos vietinio finansavimo, kartais yra palaikomos iš užsienio fondų arba tuo nepagrįstai apkaltinamos. Žinant Rusijos XX a. istoriją, vertimas prisipažinti esant „užsienio agentu” daug ką pasako…).
Rugsėjo pabaigoje Jekaterinburge vykusioje tarptautinėje stalinizmo istorijai skirtoje konferencijoje teko klausytis Irinos Flygės iš Sankt-Peterburgo pranešimo, skirto stalininių nekropolių fenomenui ir apsaugai aptarti. Lygindama rusų ir lietuvių tremtinių santykį su mirusiaisiais tyrėja pastebėjo ryškų skirtumą tarp to, kaip šiose bendruomenėse buvo suvokiama „gera mirtis“. Jei etapuojant ar tremties vietoje mirusiųjų slavų kūnai būdavo tiesiog paliekami vietoj ar užkasami kur papuola, o jų atminimu praktiškai nesirūpinta, tai lietuviai iš paskutiniųjų stengėsi savo artimųjų laidotuvėms suteikti civilizuotą pavidalą, uoliai prižiūrėdavo jų kapus.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, čia palaidota daug lietuvių tremtinių. R. Čepaitienės nuotr.
Įdomu, kad žlugus Sovietų sąjungai tik lenkai ir lietuviai pasirūpino ir tremtinių palaikų išsivežimu į tėvynes. Ši kova su atmintimi, prasidėdavusi represuojamų asmenų vaikų biografijų ir pavardės ištrynimu ir pasibaigianti visiškai dehumanizuojančiu santykiu su nuteistojo ar perkeltojo žuvusiojo kūnu, SSRS nebuvo atsitiktinė ar lokali. Priešingai, tai buvo sistemingas ir visuotinis siekis ištrinti konkrečių režimo priešininkų, ištisų šeimų, giminių ir net tautų tikrąsias istorijas, kartu su jiems padarytais žiauriais nusikaltimais.
Ši, iš pirmo žvilgsnio protu nesuvokiama ir beprasmė, kova tęsiama iki šiol. Antai jau antri metai RF nebeįsileidžia „Misijos Sibiras“ dalyvių, kurių tikslas – tiesiog tvarkyti nuošaliose vietovėse likusių apleistų lietuvių tremtinių ir politkalinių palaidojimų vietas. Kokią politiką ar priešiškumą šiuose veiksmuose galima būtų įžvelgti? Tačiau tai akivaizdžiai kai ką erzina. Kaip erzina ir Rusijos lietuvių pastangos prižiūrėti savo artimųjų kapavietes. Antai vienas jų – Eugenijus Baliukevičius iš Permės krašto Komių-permiečių apskrities, – daugelį metų su bičiuliais atliekantis šį kilnų darbą, socialiniame tinkle ką tik parašė būsiąs teisiamas už neva RF įstatymų pažeidimus. Betvarkydami apleistas kapines jie išvalė teritoriją nuo prižėlusių sąžalynų, kas buvo teisėsaugos traktuota kaip neteisėtas miško kirtimas. Žmonės iki šiol verčiami nusikaltėliais vien dėl to, kad vykdo šventą pareigą svetimos valstybės nukankintiems savo artimiesiems, o ta valstybė, iki šiol nerodanti nei noro pareikšti atgailos ar bent užuojautos aukoms, nei kaip nors pasmerkti šiuos nusikaltimus žmogiškumui, juos ir toliau persekioja…
Nors mūsų „demokratinėje” Lietuvoje kitaminčiai formaliai dėl savo pažiūrų lyg ir nėra baudžiami, tačiau jų eliminavimo iš viešosios erdvės, išjuokimo ir marginalizavimo praktikos paplitusios ne ką mažiau nei pas Rytų kaimynus. Lietuviškoji disidentija antisisteminių SSRS grupių tarpe turėjo didelį autoritetą, išsiskyrė savo tvirta krikščioniška laikysena, galėjo remtis, nors ir ateizmo propagandos nuolat dusinamu bei varžomu, tačiau dar gyvu liaudies, ypač kaimo, krikščionišku tikėjimu. Dalis jos narių liko kovotojais su neteisybe ir atgavus nepriklausomybę, nepaisant veikiai atsinaujinusio persekiojimo. Antai sesuo Nijolė Sadūnaitė yra prisipažinusi, kad posovietinėje Lietuvoje po teismus buvo tampyta jau net daugiau kartų, nei sovietinėje… Nūnai tiesos, pelnytos kritikos, protesto žodis ar akcija valdžios atstovų dažniausiai abejingai ignoruojami, sulaukia formalaus atsirašinėjimo arba apliejami išmoningomis infliuencerių patyčių pamazgomis. O jų dalyviams vėliau demonstratyviai arba slapta keršijama siekiant piršti mintį, kad jie nieko nepasieks.
Baikalo sala Olchonas. Chužyro gyvenvietės kapinės, kur palaidota ir lietuvių. Rasos Čepaitienės nuotr.
Bandymai žadinti iš neoliberalaus ideologinio sapno – dirbk, pirk, mirk, – kaip ir siekis kalbėti apie kertines Lietuvos dabarties problemas užtrenkiami beprasmiu medijų triukšmu, paskandinami mažareikšmių naujienų ir kasdienių skandalų sraute. Tuo tarpu kova už nuolat pažeidinėjamas žmogaus teises ir laisves privatizuojama egocentiškų „mažumų“, kalbėjimą apie socialinę atskirtį, skurdą ir sisteminę neteisybę nustūmusių į šalį vardan „teisės“ į begalinį lytinių tapatybių dauginimą, uoliai naudojančių „diskriminacijos“ bei „homofobijos“ vėzdą kitaminčių užčiaupimui. Beje, šis kokybinis žmogaus teisių diskurso pokytis Vakaruose, iš esmės jo suklastojimas ir monopolizacija siaurų, ir taip jau privilegijuotą padėtį įgavusių grupių interesams tenkinti, Rusijos Stačiatikių Cerkvės vadovybei dabartinį šalies disidentų ir opozicionierių juridinį persekiojimą leidžia pateisinti būtent tuo, kad neva jų vykdoma kova už žmogaus teises tėra priedanga šios sodomitinės bacilos invazijai, su kuo, esą, būtina negailestingai kovoti.
Tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje, neturėtų mūsų palikti abejingų dėl daugelio priežasčių. Abiejose šalyse desovietizacija, ypač jėgos struktūrose, kaip žinia, taip ir neįvyko. „Buvusieji“ išlaikė savo galią ir įtaką, leidžiančią jiems ir toliau demonstruoti viršenybę, įžūliai juokiantis į veidą sovietinio režimo aukoms ir jų palikuonims, ką mūsuose neseniai atskleidė Vilniuje vasarą kilęs vadinamasis „lentų karas“.
Panašūs ir opozicijos užgniaužimo metodai, ypač „švelnieji“. Tad poreikis kitamintei ir kitaminčiams niekur nedingo. Atrodytų ramioje ir snūduriuojančioje Lietuvoje žmogaus asmens tikslų ir vertybių sugrūdimas ir uždarymas siaurame materialių siekių, buitinio patogumo horizonte, nepalieka alternatyvų. Juolab, kad nebelieka nuorodos į anapus ideologijų slypintį autentišką gyvenimą. Nebėra ir „Vakarų”, į kuriuos, kaip į laisvės salą, dar būtų įmanoma pabėgti, nors daug kas ir stengiasi. Tad belieka laisvės ieškoti savyje ir čia.
Rusijos Federacijos ambasadai Lietuvoje atsisakius ekspedicijos „Misija Sibiras’18” komandai išduoti vizas, projekto organizatoriai keičia ekspedicijos planą – šiemet abi komandos atlikti savo misijos tikslų vyks į politinių kalinių laidojimo vietas Kazachstane.
„Sibiras yra kur kas platesnė nei vien geografinė sąvoka, o tremties vietos egzistuoja ir už Rusijos Federacijos ribų. Tremtį ir kalinimus mūsų tautiečiai patyrė ir dabartinėse Kazachstano, Tadžikistano, Gruzijos teritorijose. Šiemet buvo nuspręsta vykti į Kazachstaną, kur dalis mūsų tautiečių kalėjo lageriuose ir priverstinai dirbo darbo stovyklose“, – teigia projekto vadovė Raminta Kėželytė.
Kazachstano teritorija yra antra pagal lietuvių kilmės asmenų tremties, įkalinimo ir palaidojimo mastą – ją lenkia tik Rusijos Federacija. Skaičiuojama, jog į šias vietas buvo perkelta beveik 50 000 lietuvių. „Misija Sibiras’18” dviejų ekspedicijos komandų darbai čia planuojami Karagandos, Džezkazgano ir Balchašo apylinkėse.
Pasak ekspedicijos organizatorių, netikėta žinia dėl vizų sukėlė daugybę papildomų rūpesčių ir problemų. Naujasis maršrutas reikalauja ne tik nenumatytų išlaidų, bet ir dar daugiau visuomenės pagalbos surandant kuo daugiau žmonių, patyrusių kalinimus šiame krašte, ar jų artimųjų, ir galinčių pasidalinti istorijomis. Žmonės, kurių artimieji kalėjo Karagandos, Džezkazgano ar Balchašo apylinkėse, gali susisiekti su organizatoriais el. paštu jauniems@jauniems.lt, pasidalinti turimomis istorijomis, ir taip padėti efektyviau suplanuoti ekspedicijos maršrutą.
„Misija Sibiras“ ekspedicija Kazachstane paskutinį kartą lankėsi 2009 metais. Šio krašto gamtinės sąlygos smarkiai skiriasi nuo Sibiro, koks yra Rusijoje. Kazachstano pietuose temperatūra vasarą gali pakilti net iki 45 laipsnių karščio, o stepėse galima sutikti nuodingų skorpionų ar vorų.
„Sibiro ir Kazachstano sąlygos skiriasi, tačiau pagrindinis ekspedicijos tikslas – ne. Kazachstane sunkiau rasti pavienių lietuvių kapų, kadangi politiniai kaliniai čia buvo laidojami masinėse kapavietėse, tačiau čia numatoma dar daugiau iššūkių: ieškant Kazachstane tebegyvenančių lietuvių bei tvarkant paminklinius atminimo ženklus“, – sako vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.
Visi norintys išlydėti komandas ir palinkėti joms sėkmės, laukiami išlydėjimo renginyje. Iki šiol tradiciškai ekspedicijos iškeliaudavo liepos 17-ąją – Pasaulio lietuvių vienybės dieną. Bet dėl pasikeitusio „Misija Sibiras’18” ekspedicijų maršruto teko koreguoti ir jų išlydėjimo datą – abi ekspedicijos komandos Kazachstano kryptimi iškeliaus liepos 19 d. 8 val. iš Vilniaus geležinkelio stoties.
Praėjusiais metais išėjo Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”) apie itin tragišką tarpukario Lietuvos kariuomenės vado, Krašto apsaugos ministro Stasio Raštikio šeimos likimą.
Atrodytų, jau bemaž viską žinome apie generolą Stasį Raštikį. Paskelbta daugybė straipsnių, atsiminimų, istorikų darbų. Bet mažai kam žinomi itin asmeniški St. Raštikio ir jo žmonos Elenos Smetonaitės bei per stebuklą dviejų gyvų likusių dukterų Laimutės ir Meilutės (mažoji Aldutė mirė Sibire) išgyvenimai.
Apie praeitą sovietinių barbarų pragarą, meilę ir ilgesį, artimųjų atskirtį ir begalines dvasines kančias bei stebėtiną šių neeilinių žmonių stiprybę ši knyga.
Ji sudaryta tarsi ir iš dviejų dalių. Pirmoji – tai pasakojimas apie šių žmonių vaikystę, jaunystę, jų tėvus ir senelius, tetas ir dėdes, jų likimus okupantams užgrobus Lietuvą. Antroji, gražiai persipynusi su pasakojimu, – tai Elenos ir Stasio laiškai savo dukroms bei dienoraščiai.
Kaip teigia autorė, pristatydama šią unikalią knygą, “Abi seserys Laimutė ir Meilutė ilgai dvejojo, ar įstengs papasakoti tai, ką jų šeima išgyveno okupacijos metais. Tiksliau – jos galvojo, ar verta gręžiotis atgal ir dar kartą patirti nežmonišką skausmą kalbant apie tai, kaip tave išplėšia iš motinos, tėvo ir visos tėvynės rankų (…)”.
Ko dažniausiai tikisi skaitytojas iš memuarų žanro knygų? Tikrumo, kad galėtų patikėti. Nuoširdumo. Nesumeluoto, nepagrąžinto žodžio.
Visa tai šioje knygoje yra. Tas visų keturių šeimos narių tylusis kalbėjimas iš tiesų labai autentiškas ir dramatiškas, tarsi įpintas į vieną erškėčių vainiką, nutapytas daugybe neišgalvotų gyvenimų spalvų ir atspalvių.
Stasys Raštikis gimė 1896 m. rugsėjo 13 d. Šiaulių apskrityje, Kuršėnuose; mirė 1985 m. gegužės 3 d. JAV, Los Andžele. Tai viena žymiausių tarpukario Lietuvos asmenybių. Jam, dar būnant jaunam, teko kovoti Nepriklausomybės kovose su bolševikais 1919 – 1920-aisiais metais. Buvo sunkiai sužeistas, pateko į priešo nelaisvę, buvo kankinamas.
Tiems, kurie šiandien verkia, kad Lietuvoje sunku gyventi, pacituosiu ištrauką iš to meto savanorio St. Raštikio atsiminimų.
Pilvas buvo tuščias, apetitas didžiausias, bet nebuvo ko dėti į burną. Kaip tik tuo metu pamačiau nedidelį šuniuką, koridoriaus kampe nenorom įsėdujusį plutą duonos. Pasidarė graudu: šuva sotus ir nenori ėsti net duonos, tik laižoją, o tuo tarpu visų gyvių karalius, protingas sutvėrimas – žmogus neturi net trupinėlio įsidėti į burną. Ir, bado priverstas, tas žmogus dar kartą nusileido žemiau šunies. “Ciu, ciu, ciu!..“ pašaukiau šuniuką. Dar vienas kitas meilinimasis šuniui, o kada tas nepadėjo, puoliau jį, jėga ištraukiau iš šunies snukio apseilėtą duonos plutą ir čia pat, net neapsišluostęs, šuniškai suvalgiau. Suvalgiau ir susigėdau. Kas tai buvo? Nusižeminimas, moralės netekimas, gyvuliškumas ar kova dėl būvio? Tai alkano žmogaus elgesys, kurį sotus žmogus vargu ar galėtų suprasti.
Aurelijos Savickienės parengta atsiminimų ir dienoraščių knyga Raudonoji lemtis: generolo dukros (leidykla “Versus aureus”)
Jau būdamas Lietuvos kariuomenės vadu, krašto apsaugos ministru St. Raštikis gyveno kuklų gyvenimą nuomojame bute, nors buvo vedęs Antano Smetonos dukterėčią. Kukli buvo ir jo žmona Elena Smetonaitė.
Jų meilės istorija, kuri iš tikrųjų neprimena blizgučiais puošto gyvenimo, tikrai verta gilaus apmąstymo šiandieninio Lietuvos jaunimo gyvenimo kontekste.
Skaitytojas knygoje nusikels į tuos tragiškus 1940 – 1941-uosius visai Lietuvai įsimintinus metus, skaudžiai palietusius ir Raštikių šeimą. Šaltis, badas, skurdas, brangiausių žmonių netektys, tėvų ir vaikų širdį veriantis išsiskyrimas…
Tai istorija, kuri priverčia susimąstyti apie tai, kad žmonės, kurie neturėjo nieko – 50 laipsnių šaltyje dalijosi vienais batais, valgė tai, ką rado šiukšlynuose, laidojo brangius žmones, – dėl praeities šiandien nesiskundžia.
Generolas mirė, kai Lietuvoje dar nedvelkė Nepriklausomybe, jis taip ir neišvydo savo suaugusių dukrų, nematė anūkų; jo žmona Elena šį pasaulį paliko Kovo 11-osios priešaušryje…
Ši istorija, tarsi didžiulis viso neišgalvoto gyvenimo nutapytas paveikslas, manau, vertas ir meninio filmo.
Knygos pamoka. Iki Lietuvos okupacijos (ir jai įvykus) Raštikiai, sprendžiant iš jų dienoraščių, laiškų sunkiai galėjo patikėti, kad 20-ajame amžiuje (civilizuotame) taip galėjo atsitikti: žudomi, tremiami, persekiojami visiškai nekalti žmonės!..
Raudonojo maro šmėkla, deja, ir šiandien klaidžioja visai šalia mūsų.
