Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Atėnai, sausio 11 d. (AFP-ELTA). Graikijos pareigūnai antradienį pažadėjo susekti žmones, kurie nufilmavo gėjų sekso sceną Atėnų Akropolyje, svarbiausioje šalies archeologinėje vietovėje, kai filmuota medžiaga pasirodė internete.
Kultūros ministerijos atstovas naujienų agentūrai AFP sakė, kad pradėtas tyrimas dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas dviejų kaukėtų vyrų seksualinis sąveikavimas į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje vietoje. Norime „kuo greičiau surasti asmenis, atsakingus už šį neteisėtą filmavimą“, sakė atstovas.
Anoniminiai trumpametražio filmo „Departenonas“ prodiuseriai teigė, kad Partenonas simbolizuoja „nacionalizmą, Antikos kultą“ ir „patriarchatą“. Erotinę sceną tarp dviejų vyrų jie svetainėje apibūdino kaip „politinį veiksmą“. Tačiau penktadienį išplatintame Kultūros ministerijos pranešime sakoma: „Akropolio archeologinė vietovė nėra ta vieta, kur galima reikštis aktyvistams ar vykdyti kitus veiksmus, įžeidžiančius arba stokojančius pagarbos paminklui“.
36 minučių trukmės filmas pirmą kartą buvo parodytas nedidelei auditorijai gruodžio 16 dieną Salonikų universitete šalies šiaurėje ir nesukėlė pasipiktinimo. Būtent jo pasirodymas internete praėjusį penktadienį iššaukė neigiamą reakciją.
„Man, kaip graikui, gėda, – transliuotojui ANT1 sakė Graikijos aktorių asociacijos prezidentas Spyrosas Bibilas. – Negalima daryti, ką panorėjus, vardan aktyvizmo“.
Sąjunga, atstovaujanti šalies muziejų ir archeologinių vietovių saugotojams, pareiškė „pasipiktinimą ir gėdą“ dėl to, ką pavadino „niekšišku filmu“. Atsakydama į klausimus dėl tokių vietų priežiūros lygio, ji teigė, kad jos patiria personalo problemų, nes Finansų ministerija „beveik niekada nepatvirtina sargų įdarbinimo“.
Salonikų universitetas, neinformavęs Kultūros ministerijos apie filmo turinį, rizikuoja būti įtrauktas į tyrimą. Jokios reakcijos jis kol kas nepateikė.
„Akropolis ir jo paminklai yra universalūs klasikinės dvasios ir civilizacijos simboliai ir sudaro iškiliausią architektūrinį ir meninį kompleksą, Graikijos antikos palikimą pasauliui“, – sakoma UNESCO saugomų paminklų sąraše. Tai taip pat labiausiai lankomas šalies objektas.
Paryžiuje paminėtos M. Gimbutienės 100-osios gimimo metinės. Atstovybės UNESCO nuotr.
Paryžiuje įsikūrusioje Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) būstinėje atidaryta pasaulinio garso lietuvių archeologės Marijos Gimbutienės šimtosioms gimimo metinėms paminėti skirta paroda.
UNESCO generalinės direktorės Audrey Azoulay ir Lietuvos nuolatinės atstovės prie UNESCO ambasadorės Jolantos Balčiūnienės kvietimu į parodos „Europietiškosios kultūros ištakų beieškant” atidarymą susirinkę svečiai supažindinti su iškilios mokslininkės gyvenimu Lietuvoje, jos pasitraukimu iš tėvynės Antrojo pasaulinio karo metais, nelengvu keliu įsitvirtinant emigracijoje ir kopiant akademinės karjeros laiptais JAV, ankstyvaisiais darbais bei moksliniame pasaulyje ją išgarsinusiomis idiliškos Senosios Europos ir ją pakeitusios Kurganų kultūros invazijos hipotezėmis.
„Tarpukario vaikas, savo akademinį ir profesinį kelią pradėjęs artėjančio karo nuojautomis ir pokario suirutės persmelktoje aplinkoje, išgyvenęs okupaciją ir priverstinės emigracijos baisybes – visame pasaulyje žinoma mokslininkė Marija Gimbutienė ir šiandien yra puikus pavyzdys jaunimui, ypač mergaitėms, vis dar susiduriančioms su dideliais sunkumais siekiant išsilavinimo visame pasaulyje”, – sakė ambasadorė J. Balčiūnienė.
Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė ir prisiminimais pasidalijo M. Gimbutienę pažinojęs ir kartu su ja archeologinius kasinėjimus vykdęs Paryžiaus Sorbonos universiteto vėlesnės Europos priešistorės profesorius emeritas Jean-Paul Demoule, į renginio svečius kreipėsi UNESCO generalinės direktorės pavaduotojas kultūros klausimais Ernesto Renato Ottone Ramirez. Lietuvių archeologė Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Lietuvos pašto nuotr.
Mokslininkės šimtmečiui paminėti skirtą parodą inicijavo ir finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, parodos tekstus kūrė Darius Sužiedėlis, parodos dizainerė – Laura Grigaliūnaitė, architektė – Ieva Cicėnaitė.
„Tai, kad archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetis minimas Lietuvoje, o kartu ši sukaktis įtraukta ir į UNESCO šiemet minimų sukakčių sąrašą rodo, kad šios mokslininkės darbai tebėra aktualūs, o jos indėlis mokslo pasaulyje – globaliai reikšmingas ir pripažįstamas. Tą patvirtina ir ši paroda, parengta muziejaus, ir dabar atidaryta Paryžiuje, UNESCO būstinėje, ir kita – „Deivės ir kariai”, į kurią netrukus pakviesime Vilniuje, Istorijų namuose”, – sakė parodą parengusio Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė Rūta Kačkutė.
UNESCO Generalinė konferencija M. Gimbutienės šimtmetį yra įtraukusi į sukakčių, su kuriomis UNESCO siejama 2020-2021 metais, sąrašą.
2021 metus Marijos Gimbutienės metais paskelbė Lietuvos Seimas.
Pagaminta iš šiaudų. Slaptai.lt nuotr.
Kitąmet Lietuva teiks paraišką, kad šiaudinių sodų rišimo tradicija būtų įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, pranešė Kultūros ministerija.
Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras įpareigotas koordinuoti šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą. Tam suburta darbo grupė, kurią sudaro Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios sodų rišėjas, nariai. Bylos paraiška jau pradėta pildyti. Kaip sudėtinė paraiškos dalis kuriamas sodų rišimo tradiciją pristatantis vaizdo klipas.
Šiaudiniai sodai, dar vadinti liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu, buvo rišami visoje Lietuvoje ir turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Šie dirbiniai gali būti įvairių formų, tačiau labiausiai paplitusi – dvi bendro pagrindo piramidės, kurių vienas smaigalys nukreiptas į viršų – dangų, kitas į apačią – požemį. Jei sodas sukasi – geras ženklas, nes tikima, kad jis apvalo namus, pripildo juos geros energijos ir darnos. Ir šiandien užsakomi vestuviniai sodai, jie kabinami ir virš kūdikio lopšio, šeimos stalo, jais puošiami namai ruošiantis Kūčioms, Velykoms ir kitoms šventėms, taip pat neretai naudojami kaip dekoratyvinis interjero elementas. Ši tradicija įgyja vis didesnį aktualumą, įtraukia vis daugiau jos saugotojų, perėmėjų bei vartotojų, o dalis mūsų visuomenės šiuos tradicinę pasaulėžiūrą simbolizuojančius kūrinius suvokia kaip kultūrinės tapatybės ženklą.
Kultūros ministerija kartu su minėtos darbo grupės nariais kviečia visuomenę dalyvauti apklausoje, kuria siekiama įvertinti šiaudinių sodų reikšmę dabarčiai.
Šiaudinis simbolis. Vytauto Visocko nuotr.
Nominacinės paraiškos rengimas įtrauktas į Kultūros paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo politikos 2020–2024 metų veiksmų planą.
2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Nacionalinę paraišką rengė Vilniaus etninės kultūros centras, kuris nuo pat įkūrimo 1992 m. buria sodų rišėjas ir visus, kurie domisi šia tradicija. Centras organizuoja sodų rišimo dirbtuves, paskaitas, parodas, konferencijas ir festivalius, leidžia leidinius ir kt.
UNESCO Reprezentatyviajame žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąraše jau trys Lietuvos vertybės: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos. Siekiama, kad ketvirtąja taptų šiaudinių sodų rišimo tradicija.
In the beginning of April this year the official webpage of the State Security Department of Lithuania (SSD) published a report by Danish intelligence service, which states that threat of terror attacks in the Danish state remains high in 2021. The document, published by the Terror analysis centre under the Danish security and intelligence service, states that ‘radical Islamists, willing and capable of organizing attacks’ are still the biggest threat to the Kingdom of Denmark. Allegedly they plan to carry out terror attacks using both firearms and explosives.
XXX
Of course, not only radical Islamists, but also far right extremists, believing complicated theories about ‘Sionist plot’ or worried about ‘the fate of the suffering white race’ are also mentioned among the threats. But the Danish document focuses on Islamic fanatics, who, for example, are irritated by the French satirical magazine ‘Charlie Hebdo’, which published caricatures of the Prophet Muhammed, and Quran burnings, initiated by Danish radical political party ‘Stram Kurs’.
Denmark. EPA – ELTA foto
Why did I remember this Danish document? It does not include a deep, serious analysis on who is responsible for emerging of ‘radical Islamists’. Those several short arguments, that, let’s say, one side considers caricatures of Prophet Muhammed as personal insult, and others understand such images as ‘freedom of expression’, – are too straightforward, too primitive. If we look at it like this (we are all understanding good people, they are baddies, who don‘t understand anything) we will not understand the real reasons of the confrontation.
We should take a deeper look at the topic of ‘radical Islamists’. Not only Danish, we all should. Those caricatures are only a striking case among many examples, of how wrongly we act communicating with Muslim states and later we are surprised why Muslims are angered, disappointed, insulted (raising this issue I do not justify killing, because taking a life is one of the worst crimes).
XXX
This is how the Paris tragedy in 2015 was reported in the portal slaptai.lt, then edited by me:
What happened in France is a horrible example of intolerance. Unfortunately, intolerance from both sides. Some of the caricatures, published in the journal, which has become tragically famous across the world, are simply disgusting, insulting, inciting religious enmity. What did their authors seek? Double standards are obvious. Insulting some is allowed, but not the others? Christians are allowed to mourn genocide, while Muslim victims are too few to be considered as genocide?
Bill Donohue, leader of Catholic League – a US organization ‘defending Catholic rights’ – made a press release called ‘Muslims have reasons to be angry’. In it, Donohue criticizes the journal’s tendency to insult believers across the world, including not only Muslims. ‘Murdered editor of ‘Charlie Hebdo’ Stephane Charbonnier ‘did not understand the role, with which he contribute to his own tragic death’, reads the statement.
So intelligence services of the European Union, in my understanding, should talk not only about consequences of ‘radical Islam’. Such reports should include the causes of this phenomena. Let’s analyze not only Muslim mistakes, let’s start seriously analyzing our own sins. What are our, European, mistakes? Saying this I do not invite to become submissive, abject. Let‘s not allow others climb onto our hears. Let‘s not allow our churches be turned into mosques. But if we want Muslims to respect us, we must respect their traditions, religion, symbols. If we see that they are irritated by the disgusting caricatures, maybe we should refuse them, even if freedom of expression provides a right to draw them?
But now it is chaos. We demand them to respect us, but we do not have to respect them?
XXX
By there are many more cases, when we act unacceptably. The disgusting ‘Charlie Hebdo’ caricatures of public burning of Quran are only the tip of the iceberg. We are demonstrating double standards much more often and more subtly. Not only Denmark or France. Let’s have a wider, deeper look. For example, I mean a successful victory of Azerbaijan (in the end of 2020 Muslim country in 44 days managed to reclaim most of the territories of Nagorno Karabakh, lost in 1992-1994). Did we congratulate Azerbaijan with this impressive victory (so far it is the only republic of the former Soviet Union, who managed to restore its territorial integrity, Georgians, Moldavians and Ukrainians are still struggling)?
Charlie Hebdo. AFP nuotr.
We did not congratulate them. It seems we cannot turn our tongue to rejoice in Azerbaijan’s achievements, because Azeri’s opponents are Armenian, that is Christian, separatists. Having not congratulated Azerbaijan, we also did not condemn Armenia, when it opened fire to civilian Azeri cities, which are not related to Nagorno Karabakh. Have we forgotten how in the second half of 2020 Armenian armed forces used powerful cannons to bomb Azerbaijan‘s old capital Gence and two smaller Azeri cities – Barda and Terter?! Women and children were killed in these attacks. Many residential buildings were destroyed. Did the great European capitals express sympathies to Azerbaijan over these attacks, organized by the Armenian armed forces? No, they did not. Why? Because Armenians are Christians?
XXX
Why didn’t we commend Turkey, who helped Azerbaijan take back its Nagorno Karabakh territories? It is also Ankara’s merit, that Baku managed to restore its territorial integrity. We did not congratulate or commend. Of course, such subtle silence and ignorance are not as disgusting as caricatures, but they are still painful. European tactlessness is the most obvious. Muslim world sees it, feels and analyzes it.
Turkish army
European tendencies regarding Turkey are obvious too. We did not commend Turkey when it helped Azerbaijan to forcefully drive out Armenian troops, neither when Ankara strongly defends Ukraine’s right to Crimea, Donbas and Luhansk and supplies Ukrainian troops with arms. Instead of commending Turkish government for principles in respecting territorial integrity of other countries, we criticize Ankara for real and imagined sins – for not sharing sea with Greece, making high EU official sit not in a central chair during an official reception, when democracy level does not comply with Brussel’s and Strasbourg’s standards. Muslim world sees, how tendentiously EU supports Greece and Armenia, conflicting with Turkey.
XXX
Here is another example, that does not make us more honorable.
We all know what UNESCO is. UNESCO is the specialized agency of the United Nations, aiming to contribute to strengthening peace and security in the world by developing cooperation among nations in the fields of education, science, culture and communication.
But does this organization always act correctly? Let’s look at the South Caucasus region. In the end of 2020, when Azerbaijan, helped by Turkey, in a military way took back Nagorno Karabakh, which belongs to it by international law, from Armenian separatists, UNESCO representatives started criticizing Azeri, saying they should not dare to destroy Armenian cultural, historical and architectural monuments. Looking from aside, such warning by an influential international organization is understandable. Carefulness does not harm.
However, throwing such suspicions at Azerbaijan is immoral, because those who know at least a bit about the history of this Muslim country, clearly know: Azeri have always been tolerant to other nations and other religions. Suspecting that after reclaiming Nagorno Karabakh, called the Black Garden, they would necessarily start avenging, that is destroying objects of Armenian culture, is primitive. By the way, as soon as it started liberation operation in 2020, official Baku, without any urges, stated that it would protect all Armenian, all Christian signs of architecture, history, culture. Azeri have never been vandals.
UNESCO
Official Baku also stated that it was not against UNESCO’s plan to send a special expert delegation to Nagorno Karabakh, which would follow how culturally, historically valuable Christian objects are protected in this region.
However, such energetic concern of UNESCO, whether Azeri would destroy, figuratively speaking, Armenian churches, is ambiguous. It speaks about the unsound morality of this organization, lack of principles, about applied ugly double standards. Why do I think so? A moral international organization, before starting to search for so called ‘cases of Azeri barbarism’ in the end of 2020-beginning of 2021 (not even a year has passed), firstly should examine how Armenian forces acted in this region for three decades (from 1994 to autumn of 2020). It firstly had to raise a question – how many of Muslim, Azeri heritage objects have been destroyed by Armenian supported separatists.
But UNESCO organization has never been interested in Armenian actions in Nagorno Karabakh in 1994-2020. While Azerbaijan’s Nagorno Karabakh was in the hands of Armenian separatists, Azeri government many times applied to UNESCO. It requested sending delegations, which would examine how Azeri cultural and historical objects are taken care of there. UNESCO ignored all Azeri requests. It would diplomatically steer away or justify itself saying it cannot intervene to issues of the international politics.
However, in 2020, when Yerevan started causing noise about allegedly endangered Christian masterpieces, UNESCO immediately expressed wish to examine ‘the real situation’. Double standard, not suitable for a solid international organization, are obvious. If efforts to examine objects of Azeri heritage in Nagorno Karabakh is politics, then concern about Armenian cultural objects in Nagorno Karabakh should be politics too? But UNESCO cares, it seems, not about seeing ‘the whole picture’ but only about finding at least a single example of unacceptable action by Azerbaijan.
But Azerbaijan is rejoicing that eventually UNESCO got concerned about Nagorno Karabakh and, let’s hope, seven nearby regions (which were also occupied by Armenian separatists). Because there are many cases of Armenian vandalism, when mosques were destroyed there, museums were robbed, Caucasian and Albanian architectural monuments were remade into Armenians, Agdam and Fizuli cities were destroyed to dust.
Karabakh
Despite indifference of the international community to the three decades of erasing Muslim heritage in Nagorno Karabakh, all that time Azerbaijan carefully recorded every case of Armenian vandalism. All barbarisms are registered in two catalogues: ‘Losses of historical and cultural monuments in occupied Azeri territories’ and ‘Catalogue of Azeri cultural monuments in Nagorno Karabakh’. These encyclopedias are translated to Azeri, English, Russian and French languages.
So it will not be difficult for sirs from UNESCO, arriving to Nagorno Karabakh, to search for the real vandals. But will they want to sincerely establish, how many architectural, historical, cultural monuments were destroyed by Armenian separatists?
Do you think the Muslim world does not see these slaps in the faces Do you think such European hypocrisy does not disappoint, irritate them?
XXX
The Danish intelligence‘s reports somehow does not include a single word about possible attacks of Armenian terrorist organizations in 2021. Today situation is complicated in Armenia. There are powers there that urge the countrymen to take arms and avenge, avenge, avenge. Azerbaijan and Turkey are the targets of Armenian paramilitary terrorist groups. You ask, what Denmark has to do with it?
Let‘s remember 1981, when an explosion took place in Copenhagen, near the office of Turkish transport company ‘THY’, and two Danish persons were seriously injured. One of Armenian terrorist organizations claimed responsibility for this attack. This was their alleged revenge to Turks for tragic events in 1915. Focus here – they took revenge not in Turkish, but in Danish territory, without any concerns that not only Turks, but also innocent Danish could be harmed.
That 1981 attack in Copenhagen is only one of the terror attacks, organized by Armenian terrorists in the West in 1973-2002, which claimed 70 lives, injured 524, where 105 were taken hostage and 12 of them were killed. Not only Turkish diplomats are among the murdered and crippled. Those were revenge acts by ASALA, Dasnakcutiun, Gncak and their related organizations against Turks in Denmark, France, Switzerland, Italy, Bulgaria, Germany, Spain, Great Britain.
Aren’t such terrorist actions by ASALA, Sasnakcutiun, Gncak, which shook Europe for almost three decades, impossible today?
XXX
One of the last disgusting slaps in the face was the words, uttered by the 46th US President Joe Biden on 24 April this year, allegedly that the 1915 wars in the territories of then Ottoman Empire were ‘Armenian genocide’. Maybe. But we do not know. We cannot know. Armenia, unlike Turkey, does not allow researches into its archives. Therefore, I am surprised: how can one say there was or there wasn’t ‘Armenian genocide’ without thoroughly researching Armenian archives? For example, Bruce Fein, former law advisor to the US President Ronald Reagan, admits that during the administration of Raegan, Washington started researching the events of 1915 in the Ottoman Empire. However, this research was not finished. And still, from what they managed to collect, Fein came to conclusion: ‘if the archives are opened, Armenians will have to apologize for misleading the world’ (it is reported in publications ‘Turkiye and Caucasus Online’).
Joe Biden. EPA – ELTA nuotr.
So my beloved and respected America made the biggest mistake by underlining strong reproaches to Turks – they should have waited until Yerevan opens its archives.
Lithuania’s Vice Minister of Foreign Affairs Mantas Adomėnas also made a bad mistake, by flying to Yerevan on the even of 24 April to pay respects to the victims of ‘Armenian genocide’. How could Adomėnas not know: Armenian archives are still carefully protected from foreign researchers. Member of Seimas Raimundas Lopata also made a mistake on 24 April, by urging states, who have not done so yet, to recognize the 1915 tragedy as ‘Armenian genocide’. Prof. Lopata, who in the past had an important position in the International relations and political sciences institute, must know: historians, scientists, politicians, who seriously look at history, firstly analyze archives of the conflicting side and only then make resolutions, decisions and publish laws.
Mr. Adomėnas and Lopata should listen to at least what Latvian Vice Minister and Defense Minister Artis Pabriks has written on his personal social network profile: ‘The position of the US President on the issue of the Armenian genocide will only complicate cooperation between two NATO countries when it is most needed. I can give similar advise to those Latvian parliamentarians who want to buy indulgences for themselves by sacrificing national interests’.
These are only several examples when we act without tact in communication with Muslim countries.
Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
G. Landsbergis susitikime su UNESCO vadove akcentavo išraiškos laisvės ir žurnalistų saugumo klausimus. UNESCO/Christelle ALIX nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, Paryžiuje susitikęs su UNESCO generaline direktore Audrey Azoulay, pagyrė generalinės direktorės pastangas kurti efektyvią ir moderniems iššūkiams pasiruošusią UNESCO.
Susitikime aptartas organizacijos įdirbis dirbtinio intelekto etikos klausimais, bendri UNESCO ir Lietuvos prioritetai komunikacijos ir informacijos srityje, išraiškos laisvės ir žurnalistų saugumo klausimai bei Lietuvos įsitraukimas kovojant su dezinformacija.
G. Landsbergis ir A. Azoulay aptarė UNESCO stebėjimo misijų Kryme tęstinumo svarbą ir būtinybę užtikrinti išraiškos laisvę ir žurnalistų saugumą Baltarusijoje.
G. Landsbergis taip pat pristatė Lietuvos kandidatūrą į UNESCO Vykdomąją tarybą 2021-2025 metų laikotarpiu.
„Esame pasiruošę toliau stiprinti žmogaus teisėmis grįstą UNESCO veiklą, tęsti įsipareigojimų įgyvendinimą komunikacijos ir informacijos srityje, kartu dirbti su dirbtinio intelekto, švietimo ateities ir atvirojo mokslo iniciatyvomis”, – teigė ministras.
G. Landsbergis taip pat pristatė Kauno modernizmo paraišką „Modernusis Kaunas: Optimizmo architektūra, 1919-1939 m.”, kuria siekiama, kad Kauno modernizmo architektūrai būtų suteiktas UNESCO pasaulio paveldo statusas.
Pamaldos prie Šv. Sofijos soboro. EPA-ELTA nuotr.
Aukštas pareigas užimantis ES pareigūnas penktadienį pasmerkė Turkijos sprendimą paversti Šv. Sofijos soborą Stambule mečete ir įspėjo, kad Ankara kenkia savo santykiams su Europa.
„Kaip graikas, esu gana pasipiktinęs. Jaučiuosi gana piktas dėl to“, – teigė Europos Komisijos vicepirmininkas Margaritis Schinas.
Vicepirmininko komentarai pasirodė po to, kai penktadienį mečete paverstame Šv. Sofijos sobore buvo surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus, anksčiau šį mėnesį panaikinus soboro muziejaus statusą.
„Manau, kad Turkija tam tikru metu turėtų nuspręsti, kokia turėtų būti jų geopolitinė pozicija ir į ką jie nori lygiuotis ateityje“, – teigė M. Schinas.
„Ar Turkija norės dirbti kartu su ES ir remtis Europos vertybėmis? Ir, jei taip, tai, kas šiandien vyksta su Sofijos soboru, tikrai yra blogas pradinis taškas“, – pridūrė vicepirmininkas.
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete. Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
Soboras 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.
Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi turkiški kontrargumentai. Tik tiek.
Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.
Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.
Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių
Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?
Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).
Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.
Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).
Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.
Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.
„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“
Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.
Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.
Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.
Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.
Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.
Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?
Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.
Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.
Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.
Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.
Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.
Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai
Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).
Turkijos žvalgybos emblema
Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.
Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.
Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.
Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory”.
Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.
2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.
Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.
Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.
Jungtinės Valstijos penktadienį pareiškė esą „nusivylusios“ Turkijos sprendimu paversti Bizantijos laikų monumentą Sofijos soborą mečete ir paragino visiems lankytojams suteikti vienodą prieigą.
„Esame nusivylę Turkijos vyriausybės sprendimu pakeisti Sofijos soboro statusą“, – sakė Valstybės departamento atstovė Morgan Ortagus.
„Mūsų žiniomis, Turkijos vyriausybė išlieka įsipareigojusi prie Sofijos soboro suteikti prieigą visiems lankytojams, tad mes nekantraujame išgirsti Sofijos soboro priežiūros planus, siekiant užtikrinti, kad jis visiems išliktų prieinamas be trukdžių“, – pridūrė ji.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad liepos 24 dieną į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktame statinyje vyks musulmonų pamaldos.
Daugybę turistų pritraukiantis Sofijos soboras Bizantijos imperijos gyvavimo laikais buvo pastatytas kaip bazilika, tačiau po to, kai 1453 metais Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, jis buvo paverstas mečete.
Turkijos prezidentas ėmėsi veiksmų nepaisydamas to, kad apie religijos laisvę neretai kalbantis JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo NATO sąjungininkei paskelbė atvirą kreipimąsi.
Praėjusią savaitę paskelbtame pranešime M. Pompeo soboro muziejaus statusą pavadino „pavyzdiniu“ Turkijos „įsipareigojimu gerbti religijų tradicijas ir įvairialypę šalies istoriją“, ir teigė, kad pokyčiai rizikuoja „sumenkinti šio nuostabaus statinio palikimą.“
Demokratų partijos kandidatas į prezidentus Joe Bidenas penktadienį taip pat pareiškė, kad labai apgailestauja dėl Turkijos sprendimo.
J. Bidenas paragino R. T. Erdoganą sprendimą atšaukti „ir vietoje to palikti šios vertingos vietos muziejaus statusą, visiems užtikrinant vienodą prieigą.“
Nacionalinė virtuvė – ne tik patiekalai, bet ir istorijos, kultūros dalis. O kalbant apie Kalnų Karabachą – tai ir kovos lauko tąsa dėl užgrobtų teritorijų, niekinamų teisių į nematerialųjį paveldą.
Senieji rašytiniai liudijimai
Apie Karabacho krašto turtingumą, vaisių gausą yra rašytinių liudijimų iš X amžiaus. Ypač daug žinių pateikiama iš Berdės (Bardos). Tai senovės miestas Karabacho lygumoje, kadaise Kaukazo Albanijos sostinė bei stambus prekybos ir amatų centras. Miesto suklestėjimą lėmė geografinė padėtis: tai buvo svarbiausių Rytų kelių sankirta, per čia driekėsi šilko kelias. Autoriai akcentavo tenykščių žemių derlingumą, vaisių gausą.
Arabų geografas Abu Isak Al-Istachri veikale „Kelių ir šalių knyga“ (apie 930–933 m.) rašė, kad vietovė išsiskiria geru klimatu, derlingomis žemėmis, vaisių įvairove: „Mažiau nei už farsacho (apie 6 km – aut.) nuo Berdės, Andarab vietovėje, yra platus tinklas sodų ir daržų, kur auginami moliūginiai ir įvairūs vaisiai“. Esą tenykščiai lazdynų riešutai bei kaštainiai geresni nei kitur Rytuose. Taip pat autorius gėrėjosi iki tol negirdėtais sedulų vaisiais; stebėjosi, kad apylinkėse gausu šilkmedžių, kurie neturi savininkų.
Kitas arabų keliautojas ir geografas Šamsuddin al-Mukaddasi rankraštyje „Geriausias būdas pažinti klimatą“ (apie 985–989 m.), be to, akcentavo vietos gyventojų dosnumą, minėjo Berdos sekmadieninius turgus, į kuriuos atvežama puikiausių sedulų, figų, kaštainių.
Dar vienas minėtų keliautojų amžininkas Ibn Haukal knygoje „Kelionės ir šalys“ (apie 950 m.) minėjo, kad Berdėje auga puikūs graikiniai riešutai ir kaštainiai, įspūdingo dydžio saldūs abrikosai.
XVII a. osmanų keliautojas Evlija Čelebi (1611–1682) savo kelionių užrašuose („Kelionių užrašai“ buvo paskelbti ir pradėti tyrinėti XIX a. viduryje austrų leidėjo Jozefo fon Hamerio) aprašė: „…Sodininkas, vardu Jazdon-kulu, atnešė mums 26 rūšių sultingų kriaušių. Ragaudamas kriaušes „malandža“, „abbasi“, „ordubadi“ burnoje jauti ledinuko skonį. Yra granatų kaip rubinų. Virėjai švarūs ir visi musulmonai“. Dar jis gyrė valgius ir gėrimus. Ragavo 10 rūšių sultingų rubino spalvos vynuogių, vyšnių sirupo, gaiviųjų gėrimų, 18 rūšių sultingų granatų, įspūdingu dydžiu garsėjančių cidonijų.
Azerbaidžanietiški saldumynai
Apie gyventojų vaišingumą byloja XIV a. antrosios pusės – XV a. pradžios ispanų keliautojas Riuji Gonzales de Klavijo (Klavicho).
1403 m Kastilijos karalius Henrikas III (1358–1406) pasiuntė jį su diplomatine misija pas Tamerlaną (1336–1405), tiurkų- mongolų Timūridų imperijos įkūrėją, kurio įtaka buvo svarbi Vidurinės, Pietų ir Vakarų Azijos, Kaukazo, Pavolgio ir Rusijos istorijai. Klavicho pasinaudojo proga patyrinėti Tamerlanui priklausiusias žemes, o pastebėjimus fiksavo dienoraštyje („Vida y hazana s delgran Temorlan“, 1582 m. išleistas Sevilijoje, pakartotinai – 1783 m. Madride). 1405 m. pavasarį pasiuntinys Karabache, Zangelan gyvenvietėje, susitiko su Timūro Tamerlano sūnumi Džalal-ad din Miran-šachu, kuris su savo kariuomene čia žiemojo.
Nepamiršti ir puoselėti
Pastaraisiais dešimtmečiais Karabachas išgyvena sunkius laikus. Regionas okupuotas kaimyninės Armėnijos, o senbuviai gyventojai buvo paversti tremtiniais. Azerbaidžanas kiek išgalėdamas ne tik remia šimtus tūkstančių pabėgėlių suteikdamas būstą, nemokamas viešąsias paslaugas, bet ir deda pastangas, kad būtų išsaugotas regiono paveldas, taip pat ir kulinarinė kultūra.
Žinios apie Karabacho regiono kulinarinį paveldą yra kaupiamos bei tiriamos. Tai viena iš sričių, kuri rūpi Azerbaidžano valstybiniam pabėgėlių ir priverstinių persikėlėlių komitetui, veikiančiam prie Azerbaidžano Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos. Azerbaidžano nacionalinės virtuvės festivaliuose meistriškumu su kitų regionų virėjais varžosi Karabacho kulinarai.
Nacionalinio kultūrinio paveldo saugojimu bei puoselėjimu rūpinasi Azerbaidžano nacionalinis kulinarijos centras bei Nacionalinės kulinarijos asociacija. Joms vadovauja aistringas šios srities patriotas Tahir‘as Amiraslanov‘as, kuris yra kulinaras ir rašytojas, istorijos mokslų daktaras. Žiniasklaidoje gausu jo publikacijų, skirtų Azerbaidžano nacionalinei virtuvei.
Gastronominės tradicijos Kaukaze ir Vidurio Azijoje turi daug bendro. Visur ruošiami tokie valgiai, kaip plovas, šašlykas, dolma, bozbašas, hašilas, govurma. Azerbaidžaniečiai tvirtina, kad daugelis šių patiekalų išrasti būtent jų protėvių, ir šį teiginį gali paremti rimtais argumentais.
Kai kurių autentiškų azerbaidžanietiškų valgių galima rasti Lietuvos restoranų valgiaraščiuose. Pvz., liuliakebabas – ant iešmo kepama kapota aviena, kuri suformuojama tarsi dešrelė.
Kaip senovėje gaminti azerbaidžanietiški skanėstai. Slaptai.lt nuotr.
Virtuvė susijusi su didelio karščio atviromis ir uždaromis krosnimis. Tai tandyras – molinė krosnis su anga, kulfa – plytinė krosnis kepimui, sadža – geležinis diskas duonai kepti, mangalas – žarijų indas ir kt.
Svarbūs miltiniai valgiai. Ypatinga vieta tenka duonai. Nuo jos pradedama valgyti išreiškiant pagarbą šeimininkams. Būdinga plona duona, kuri kepama ant sadžos ar tandyre. Karabacho regione populiariausios duonos rūšys yra lavašas ir jufka.
Karabache, net ir jo atskirose vietovėse, yra savitų valgių. Antai Lenkarano apylinkėse nuo seno buvo ruošiamas savitas desertas –kalnų sniegas maišomas su bekmesu (saldi tyrė, verdama iš vynuogių sulčių ir medaus), vasarą piemenys šutintą avių pieną maišydavo su kalnų sniegu. Lačino rajone ypatingoms progoms gaminamos išskirtinės dolmos…
Populiarūs daržovių valgiai: rūgštynių, dilgėlių, žalių pupelių, špinatų, kalnų kalendros ir kt., keta su žalumynais, ant iešmų kepami kebabai iš bulvių, pomidorų, paprikų. Paplitę mėsiški patiekalai, kurių kai kurie pavadinimai mūsų ausiai neįprasti: kutaba, bozartma, įvairių rūšių kebabai, šašlykas iš žuvies (eršketinių), ėrienos žarnų. Mėgstami saldumynai yra huimag, baklava, chalva, šorgogal ir kt.
Tačiau Azerbaidžanas susiduria su iššūkiu ne tik išsaugoti okupuoto regiono kulinarinį paveldą, ir nuolat ginti teisę į jo autentiškumą.
Nuo 1989 m. aukščiausiuose Azerbaidžano sluoksniuose specialistai ir mokslininkai ne kartą svarstė azerbaidžaniečių nacionalinės virtuvės vagystės atvejus. Kaimyninė šalis savo virtuvei priskiria netgi visus tiurkų valgius. Net ir tuomet, kai pasienyje ramu, karas tęsiasi – net virtuvėje, ir tam yra pasitelkiamos net tarptautinės organizacijos.
Kas išrado lavašą?
Atrodo neįtikėtina, tačiau faktai verčia patikėti tuo, jog dalis armėnų yra linkę sau prisiimti visus įmanomus nuopelnus, net ir duonos išradimą. Lavašas, kuris yra kepamas visame Kaukaze ir gerokai už jo ribų, vienu metu tapo pripažintas armėniška duona! Tai teigiama ir Lietuvoje. Žurnalistas Gintaras Visockas nusistebėjo aptikęs lavašo, ant kurio pakuotės buvo teigiama, jog tai viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos. Portale „slaptai.lt“ autorius replikavo (2018 m. birželio 8 d.): „Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?“
2014 m. Armėnija lavašą, kaip tradicinę duonę duonos gamybą, reikšmę ir išvaizdą kaip Armėnijos kultūros išraišką, įtraukė į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo objektų sąrašą. Duonos gaminimo procesas savitas, tačiau išties paplitęs daug kur Rytuose.
Minkštai plonai neraugintai duonai tešla užminkoma iš kvietinių miltų ir vandens. Suformuojami rutuliai. Jie plonai iškočiojami, tuomet tešlos blynai dar ištempiami ant specialių ovalo formos pagalvėlių, o tada pašaunami prie įkaitusios kūgio formos krosnies (tandyro) sienelės.
Lavašas pripažinimas armėniška duona sukėlė nepasitenkinimą kitų Kaukazo ir Artimųjų Rytų šalių, kuriose lavašas yra ne mažiau tradicinė duona.
Po poros metų rastas kompromisas. 2016 m. į UNESCO Nematerialaus pasaulio kultūros paveldo sąrašą įrašyta plonos duonos (lavašas, katyrma, kupka/jufka) gamybos ir dalinimosi kultūra, kuri būdinga Azerbaidžanui, Iranui, Kazachstanui, Kirgizijai, Turkijai.
Teigiama, kad plonos duonos gaminimo ir dalijimosi bendruomenėse kultūra atlieka socialines funkcijas, kurios tradicijai padėjo išlikti, todėl yra plačiai taikoma. Gaminimo procese dalyvauja ne mažiau kaip trys žmonės, dažnai šeimos nariai, kurių kiekvienas turi savo vaidmenį. Kaimo vietovėse procese dalyvauja kaimynai. Tradicinė duona kepama tandyro krosnyse, kurios įkasamos į žemę ar apdedamos akmenimis, arba ant sadžos – metalo lakštų, arba specialaus katilo.
Plona duona yra ne tik kasdienis maistas. Ja dalijamasi per vestuves, gimtuves, laidotuves, šventes ir maldas. Azerbaidžane ir Irane duona dedama ant nuotakos pečių ar trupinama virš galvos linkint, kad pora klestėtų. Turkijoje įprasta šviežiai iškepta duona dalytis su kaimynais.
Patirtis perduodama šeimose. Puoselėjama tradicija išreiškia svetingumą, bendrystę ir tam tikrus įsitikinimus, kurie simbolizuoja bendras kultūros šaknis, stiprina bendruomenę.
Tiurkų tautų valgis tapo armėnišku
Armėnų kulinariniai portalai kaip vieną iš geriausių armėnų virtuvės pavyzdžių pristato „žingalovhac“. Teigiama, jog šis „tradicinis armėnų patiekalas“ yra kilęs iš Arcacho (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą).
Tai klasikinis propagandos pavyzdys, kai visuomenės nuomonė yra veikiama sakant tik dalį tiesos. Toji tiesa yra ta, kad valgis iš tiesų yra būdingas Karabacho regionui, tačiau kaip pabrėžia kulinarinio paveldo ekspertas Tahir Amiraslanov, su armėnų tauta patiekalas nieko bendra neturi, kaip ir pats Karabachas.
Nieko neįprasta, kad greta gyvenančios tautos vienos perima vienus ar kitus patiekalus. Kiekviena šeimininkė džiaugiasi, kai gali namiškiams ir svečiams patiekti įvairesnių valgių. Taip ir į lietuvišką ar lenkišką virtuvę atėjo rusiški barščiai ar šventėms kepamas „karpis žydiškai“. Tačiau mums nešauna į galvą tokius valgius vadinti savais. Tik ne armėnų nacionalistai. Išstūmę senuosius vietos gyventojus, jie vietos kultūros paveldą priskyrė savo tautai. Viską pervadino savaip, net ir patiekalų pavadinimus.
„Žingalovhac“ tikrasis vardas yra kutab‘as. Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį T. Amiraslanov, net ir armėniškas pavadinimo variantas yra tiurkiškos kilmės, reiškia duoną, valgį iš plonai iškočiotos tešlos.
Tešla ruošiama kaip lavašui ar juchai, plonai iškočioti blynai įdaromi žalumynais ir kepamas ant sadžos. Kutab‘ų yra įvairių rūšių (atmainos turi ir skirtingus pavadinimus), vegetariškų ir mėsiškų. Tokie ant sadžos ruošiami valgiai yra būdingi azerbaidžaniečių ir visai tiurkų tautų virtuvei.
Tarptautinės bendruomenės nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos (KKR) valdžiai į tai nusispjauti.
2013 m. ji „žingalovhac“ įtraukė nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Reikia atkreipti dėmesį, kad KKR nėra UNESCO, paveldo statusas yra vietinės reikšmės. Vis dėlto nesunku suprasti reakciją Azerbaidžane į tokias žinias. 2015 m. Karabache pradėta rengti „žingalovhac“ festivalius, kurie esą prisideda prie „nacionalinės virtuvės tradicijų“ puoselėjimo bei populiarinimo. O iš tiesų jie veikia kvazivalstybės propagandai. Deja, gudrybės veikia, organizatoriams pavyksta pritraukti turistų, perrašinėti krašto istoriją.
Kam dolma, o kam – tolma, bet kur tikrasis atsakymas?
Dolmos ruošimo ir paplitimo tradicija, kaip Azerbaidžano kultūrinės tapatybės bruožas, 2017 m. įtraukta į UNESCO reprezentatyvųjį nematerialaus žmonijos kultūros paveldo sąrašą.
Pripažinta, jog tai yra žinių ir įgūdžių visuma, susijusi su tradicinio valgio ruošimu. Šeimose ar vietos bendruomenėse paplitę skirtingi metodai, technikos ir ingredientai. Dolmos patiekiamos per ypatingas progas ir susibūrimus išreiškiant solidarumą, pagarbą ir svetingumą.
Senovinė išmintis sako, kad azerbaidžanietiškas plovas yra visų valgių šachas, o dolma – pimoji ir pati gražiausia žmona. Duomenų apie šį valgį randama jau iš X a. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad 1521 m. Azerbaidžano valdovui šachui Izmailui Chatai buvo tiekiamas šašlykas iš dolmos.
Azerbaidžanietiškų sūrių gamyba. Slaptai.lt nuotr.
Valgio pavadinimas kilęs iš sutrumpinto turkiško žodžio „doldurma“ – reiškia užpildyti (įdaryti). Įdaromi lapai, paprikos, baklažanai, pomidorai ir kt.
Kokių skirtingų skonių bei formų gali būti dolmos, atskleista 2018 m. T. Amiraslanov‘o knygoje „Dolma azerbaidžaniečių virtuvėje. 381 rūšis“. Kaip sako pavadinimas, šis valgis turi gerokai per 300 įvairių ruošimo variantų. Nacionalinis kulinarijos centras receptus rinko penkerius metus. Kulinarinė knyga žaibiškai tapo populiari, o 2019 m. tarptautiniame kulinarinių knygų konkurse „Gourmand World Cookbook“, kuriame dalyvavo 170 valstybių ir buvo pristatyta per 2 tūkst. knygų, leidinys apie dolmas pateko į geriausių pasaulyje kulinarinių knygų trejetuką.
Armėnai valgį priskiria savo nacionalinei virtuvei. Tik jį vadina šiek tiek kitaip – tolma. Šiam valgiui populiarinti taip pat surengtas ne vienas festivalis, taip pat 2017 m.
Gastronomines kovas iš Armėnijos pusės inicijuoja įvairios pajėgos: nevyriausybinė organizacija „Armėnijos kulinarinių tradicijų išsaugojimas ir plėtra“; akademinė bendrija, telkianti mitybos srities specialistus, daugiausia profesionalius etnografus; įsijungia ir žiniasklaida, neretai informuojanti visuomenę apie įvairių valgių „armėniškumą“.
Vienu geriausių virėjų Armėnijoje tituluojamas ir šios srities autoritetas yra Sedrak‘as Memulian‘as. Jis Armėnijos kulinarinių tradicijų išsaugojimo ir plėtrios organizacijos narys ir prezidentas, armėnų ir pasaulio virtuvių dėstytojas įvairiose švietimo institutuose, kulinarinių festivalių Armėnijoje iniciatorius ir organizatorius, populiarių kulinarinių televizijos laidų vedėjas. Milžinišką auditoriją bei įtaką turintis ponas Memulian‘as skiepija mintį, jog armėnų nacionalinė virtuvė yra viena seniausių pasaulyje, tarnavo kaip donoras kaimyninėms tautoms; kad nacionalinė virtuvė yra sritis, kurioje reikia plėtoti savigynos instinktą.
Tikrieji atsakymai, virtualių kulinarinių kovų esmė – teritorinės ir kultūrinės pretenzijos, troškimas įrodyti, kuri tauta yra viršesnė.
Kulinarinės kovos tęsiasi
Kovos vyksta pirmiausia dėl tų valgių ir produktų, kurie turi ryškų simbolinį etninį krūvį. Tai dolma (tolma), lavašas (plona duona), charisa (kvietinė košė), kiufta (mėsos kukuliai), pachlava (saldaus daugiasluoksnis kepinys) ir kiti valgiai, turintys ritualinę ar šventinę simboliką.
Armėnų nacionalistai teigia, kad per nacionalinę virtuvę sprendžiamas tautos autochtoniškumas ir teisė į užimtą teritoriją.
Azerbaidžanietiškos tradicijos perduodamos jaunimui. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat po šiais teiginiais slypi užkratas senos diskusijos dėl sėslios tautos pranašumo prieš klajoklius (armėnai save laiko sėsliais nuo amžių, o tiurkus klajokliais), kurių civilizacija buvo vertinama kaip žemesnė. Net ir šiandien medžiaga apie senas žemdirbystės kultūros tradicijas nacionalistams tarnauja kaip galingiausi argumentai.
Tam nepritariančių šviesių žmonių yra ir Armėnijoje. Viena iš jų Ruzana Caturian, Armėnijos mokslų akademijos Archeologijos ir etnografijos instituto tyrėja. Straipsnyje „Kulinarinis karas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“ ji pastebėjo, kad Karabacho konfliktas tikrai turi įtakos kulinarinio diskurso vystymui Armėnijoje ir Azerbaidžane. Kulinariniai karai pateisinami autochtoniniu, istoriniu, lingvistiniu ir kultūriniu tęstinumu. Jie įkūnija stiprų jausmą sukeliančius praeities prisiminimus per skonį ir kvapą.
Ir, deja, prisideda prie gilėjančios šalių izoliacijos.
Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktos marių vėtrungės, pirčių lankymas ir kitos išsaugotos tradicijos. Organizatorių nuotrauka
Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar dešimt iš kartos į kartą perduodamų ir išsaugotų šalies tradicijų. Kovo 13-ąją Vilniaus rotušėje vyks iškilmės, kurių metų vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai.
Šiuo įrašymu sąvadą, kaip teigiama Lietuvos nacionalinio kultūros centro pranešime, papildė drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.
Iškilmingame renginyje rotušėje naujai į sąvadą sugulusias dešimt vertybių pristatys šių tradicijų saugotojai – asmenys, šeimos, bendruomenės, institucijos. Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmių dalyvius sveikins ir įrašymą į nacionalinį sąvadą liudijančius sertifikatus teiks kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius Gediminas Karalius, poetas Vladas Braziūnas, režisierius Vytenis Pauliukaitis bei kiti žymūs meno ir kultūros žmonės, visuomenės atstovai.
Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, net savitus bruožus išlaikiusius žmonių charakterius.
Šiandien mūsų sąvade jau yra 32 vertybės, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Sąvado valdytojas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Grupė vokiečių turistų penktadienį buvo išsiųsti iš Venecijos dėl to, kad prie žymaus Rialto tilto sustojo išsivirti kavos.
32 ir 35 metų berlyniečiai netoli tilto nusimetė kuprines ir ruošėsi užsikaisti puodelį kavos, naudodami nedidelį turistinį dujų balionėlį. Jiems buvo skirta 950 eurų bauda pagal naujas viešosios tvarkos taisykles, kurias priėmė centro dešinės miesto taryba. Nauji nutarimai buvo priimti dėl viešosios tvarkos sumaišties, kilusios į Veneciją plūstant turistų miniai.
Berlyniečių pora buvo nuvesta į policijos nuovadą po to, kai vietinis gyventojas apie juos pranešė pareigūnams, skelbė miesto tarybos atstovai.
Tai jau 40-asis kartas, kai pagal gegužę priimtas naujas taisykles turistų buvo pareikalauta palikti miestą.
„Venecijos mieste reikia elgtis pagarbiai, blogų manierų žmonės, kurie galvoja, kad atvykę gali daryti ką tik panorėję, privalo suprasti, kad vietinės policijos pareigūnų jie bus sugauti, nubausti ir išvaryti“, – sakė Venecijos meras Luigis Brugnaras.
Taisyklės, kurios draudžia šokti į kanalus, praustis fontanuose ir vaikščioti mieste dėvint tik maudymosi kostiumus, buvo įvestos po to, kai vietiniai pasiskundė, jog blogas turistų elgesys žemina šį UNESCO paveldo paminklą.
Venecijoje kasmet apsilanko maždaug 30 milijonų žmonių.
Vienas austrų turistas taip pat sulaukė baudos, kai Triesto mieste siestos metu tarp dviejų medžių išsitiesė savo hamaką. Jam buvo liepta sumokėti 300 eurų, esą pagal žaliųjų miesto erdvių taisykles prie augalų negalima nieko tvirtinti.
Ketvirtadienį, lapkričio 8 d. Šv. Jono g. 11 esančiose Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose buvo atidaryta paroda „Aurovilis – nesibaigianti kelionė į ateitį”, skirta šio miesto Pietų Indijoje įkūrimo 50-mečiui, kuris buvo švenčiamas šių metų vasario 28 dieną.
Parodą surengė keramikas Dainius Strazdas ir Aurovilio UNESCO atstovas Lietuvoje, žurnalistas ir vertėjas Kazimieras Seibutis. Atidarant parodą UNESCO komisijos programų vadovė Milda Valančiauskienė pažymėjo, kad ji skirta unikaliam pasaulio miestui-idėjai Auroviliui, su kuriuo atsirado geresnė galimybė supažindinti Lietuvos publiką.
Apie eksponatus D. Strazdas pasakoja: „Parodos struktūrą ir išdėstymą pasiūlė K. Seibutis, jis paruošė tekstinę medžiagą. Mano darbas buvo pasirinktą planą įkūnyti. Žinoma, dirbant betarpiškai su parodos objektais, kuomet turime reikalą su konkrečiais dydžiais, – semantinėmis vertėmis, spalvomis, dėmėmis, tekstais ir faktūromis, iškyla kompozicinės ir kitos užduotys, kurias sprendžiant pirminis planas kažkiek neišvengiamai koreguojamas.”
Aurovilio spauda. Martyno Aleksos nuotr.
Parodoje demonstruojami jau antikvariniais tapę šeštojo septintojo dešimtmečio spaudiniai: Aurovilį pristatantis bukletas, nuotraukų serija, kurioje atsispindi tuometinis Aurovilio peizažas, auksinio Matrimandyro kupolo statybų eiga. Aurovilis statomas pagal galaktinio plano modelį, miesto architektas – Roger Anger.
Aurovilio leidiniai. D. Tamošaitytės nuotr.
Šiuolaikinės ekspozicijos dalies nuotraukos skiriamos Aurovilio 50-mečio sukakties minėjimui ir pagrindiniam jo akcentui – vandens ceremonijai. Lietuvoje darytose nuotraukose matomi žiemiškos prieblandos gaubiami vandens sėmimo iš kelių Lietuvos vietovių epizodai, o Aurovilyje darytose nuotraukose – ceremonijos kulminacija, kuomet pasaulio šalių vandenys buvo pilami į auksinį diską.
Išdidinta Matrimandyro nuotrauka daryta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio dieną, 2018 m. vasario 16-tąją. Fotografijų autoriai: 1-4, 6-10 Dainius Strazdas, 5 – Laimė Kiškūnė, 11– Gabrielius Kavaliauskas, 12 – Kazimieras Seibutis.
Taip pat parodoje galima pavartyti knygų ir informacinių leidinių, kuriuose atsispindi daugeriopa Aurovilio bendrijų ir gyventojų veikla. Su Aurovilio idėja lankytojai galėjo susipažinti iš dokumentinio filmo ir miesto įkūrėjos Mirros Alfassos (Motinos) perskaitytos Chartijos įrašo.
Eksponatai. D. Tamošaitytės foto
„Man, kaip dailininkui praktikui, didelį įspūdį, viešint Aurovilyje, paliko Aurovilio Žemės instituto darbai ir užmojai”, – sakė D. Strazdas. – „Ši jau 28 metus veikianti įstaiga turi plačią eksperimentinę bazę, periodiškai organizuoja mokymus, atlieka apimlius projektavimo ir statybos darbus. Vienas iš Aurovilio 50-mečio minėjimo akcentų buvo šio instituto iniciatyva iš pasaulio šalių žemių statoma Žemės stela. Mūsiškis, iš Pajautos slėnio Kernavėje atgabentas gruntas, buvo įterptas tarp kitų šalių žemių į vieningą monolitą. Trombuojant žemes, šalių atstovai dalyvavo betarpiškai. Šios stelos nuotrauką taip pat galime matyti parodoje. Kadangi Lietuvos žemė buvo nuskraidinta ir įprasminta Aurovilyje, buvo atliktas ir atsakomasis veiksmas: Aurovilio grunto pavyzdžiai iš Matrimandyro prieigų atgabenti į Lietuvą. Aurovilio gruntas yra neatskiriama tenykščio peizažo dalis, jo spalva tiesiog skverbiasi pro augmeniją ir architektūrą. Mums neįprasta, kad žemė būtų raudona. Ši raudona žemė yra geležingas, daug molio turintis priesmėlis. Nukošus smėlį, ji tampa tinkama keramikos darbams. Parodoje galima pamatyti minėtus grunto pavyzdžius, taip pat ir iš jų nužiestus nedidukus keramikos dirbinėlius.”
Kazimieras Seibutis. Martyno Aleksos nuotr.
Pristatydamas parodą, K. Seibutis priminė, kad 1968-ieji buvo ypatingi XX amžiaus metai: „Pačioje jų pradžioje JAV politikas Robertas Kennedy pranašiškai citavo airių poeto W. B. Yeats’o eiles: „Sugriūva viskas, žemė nebelaiko, ir siautėja anarchija be saiko“. Ameriką, kurios gatvėse virė kovos dėl Vietnamo karo ir pilietinių teisių, balandį sukrėtė M. Lutherio Kingo nužudymas, o birželį žudiko auka tapo ir R. Kennedy. Protestų bangos tais metais užliejo Londono, Paryžiaus, Berlyno, Prahos, Džakartos gatves. Kita vertus, tarsi priešprieša prievartai kilo kontrkultūros sąjūdis: 1967- aisiais San Franciskas tapo Meilės vasaros vieta, o Niujorke Vandenio eros pradžią skelbė miuziklas „Plaukai”. Knygoje apie to meto muziką Danny Goldbergas cituoja Susan Solomon, kuri prisimena: „1967-aisiais ir 1968-ųjų pradžioje tvyrojo galimybės pojūtis… Žmonės jautė, kad jie meile gali pakeisti pasaulį – ir trumpą laiką tai veikė”. Th. Roszakas, termino kontrkultūra kūrėjas, savo ruožtu sakė, kad jaunimo sukilimą įkvėpė ne seksas, narkotikai ir rokenrolas, bet autentiško buvimo paieškos neautentiškoje visuomenėje.”
Dirbiniai iš raudonojo miesto grunto. Martyno Aleksos nuotr.
Tarsi savaime visuotinės meilės ir taikos lūkesčius atspindėjo tais metais Tamilnado valstijoje inauguruotas UNESCO remiamas tarptautinis eksperimentinis miestas, kurį įkvėpė žymaus Indijos nepriklausomybės kovų lyderio, mąstytojo, mistiko ir poeto Sri Aurobindo (1872-1950) futurologinė žmonijos vienybės vizija. Pirmą kartą UNESCO savo paramą Aurovilio projektui išsakė 1966 m., dar prieš miesto inauguraciją, kai UNESCO Generalinė asamblėja vienbalsiai pritarė Indijos vyriausybės pateiktam projektui. Vėliau Generalinė asamblėja 1968 m., 1970 m. ir 1983 m. dar kartą vienbalsiai pritarė rezoliucijoms dėl paramos šiam „miestui, kurio reikia Žemei“ ir paragino „valstybes nares ir tarptautines nevyriausybines organizacijas dalyvauti plėtojant Aurovilį kaip tarptautinį kultūrinį miestą, skirtą suburti skirtingų kultūrų ir civilizacijų vertybes harmoningoje aplinkoje su integruotais gyvenimo standartais, kurie atitiktų žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.“
2017 m. spalio 19 d. per UNESCO Generalinės konferencijos 39-ąją sesiją Paryžiuje buvo dar kartą patvirtintas UNESCO bendradarbiavimas su Auroviliu, kuris „yra sėkmingas ir unikalus pavyzdinis projektas, įrodantis šios tarptautinės bendrijos pajėgumą po beveik 50 egzistavimo metų toliau gyventi laikantis savo pradinių steigiamųjų taikos ir tarptautinės harmonijos idėjų, kurios taip pat yra pačios UNESCO vertybės ir principai“.
Dainius Strazdas. Martyno Aleksos nuotr.
Pasak K. Seibučio, Aurovilis vadinamas ir žmogiškąja laboratorija, ir ekokaimu, ir praktiniu utopinės visuomenės kūrimo eksperimentu. Trys tūkstančiai Aurovilio bendruomenės narių dykumingoje plynaukštėje, kurioje trūksta net geriamo vandens, sukūrė žydinčią oazę, naudoja įvairias tvarias technologijas, plėtoja naujas kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo formas. Aurovilis yra vienintelis tokio užmojo projektas pasaulyje, kuris visose plotmėse, nuo buitinio iki filosofinio lygmens, įkūnija atviros visuomenės idėją konkrečiais darbais. „Aušros mieste“ įsikūrę pionieriai skina ne tik atšiaurios gamtos, bet ir žmogiškojo netobulumo skynimus. Tai iššūkis, mestas karui, rasinei neapykantai, nepritekliams, bei kviečiantis geros valios žmones susitelkti. Mieste gyvena ir lietuvių.
K Seibutis ir Milda Valančiauskienė. D. Tamošaitytės foto
Paroda veiks visą mėnesį, o Auroviliui skirti renginiai vyks toje pačioje UNESCO galerijoje: lapkričio 21 d. 14 val.vyks K. Seibučio paskaita ir dviejų dokumentinių filmų pristatymas, o gruodžio 3 d. susitikimas su Aurovilyje gimusia ir dirbančia mados dizainere Prema Florence Isaac.
Fotografijų autoriai: Martynas Aleksa, Daiva Tamošaitytė.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį pasaulyje pristatoma UNESCO inicijuota tvariam turizmui skirta kelionių platforma „World Heritage Journeys“ (liet. „Pasaulio paveldo kelionės“). Platformoje, kuri skatina pasaulio keliautojus pažinti UNESCO saugomas pasaulio paveldo vietoves, Vilnius atsidūrė šalia kitų 33 Europos vietų, kurių tarpe – Olimpija (Graikija), Pafos (Kipras), Potsdamo rūmai (Vokietija), Versalis ir Šampanės regionas (Prancūzija) ir kitos legendinės Europos vietos.
Lietuvos atstovai kartu su UNESCO Ir „National Geographic“ sukūrė Vilniaus pristatymą, kurio tikslas – įkvėpti aplankyti ir pažinti Lietuvos sostinę. Projektas „World Heritage Journeys“ bus oficialiai pristatytas rugsėjo 15-16 d. Paryžiuje, kai, minėdama Pasaulio paveldo dienas, UNESCO būstinė Prancūzijoje atvers duris visuomenei.
Iniciatyvą finansavo Europos Sąjunga. Ja skatinama tvariai keliauti aplankant vienas nuostabiausių UNESCO pasaulio paveldo vietų Europoje. Keliautojams siūlomas naujas būdas pažinti Europą – keliauti „kitaip“, keliauti „giliau“, aplenkiant populiariausias turistines vietoves, ilgiau pasiliekant vienoje vietoje ir pajaučiant regiono dvasią.
Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje bendradarbiauja Ūkio ministerija, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Valstybinis turizmo departamentas ir Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.
„Džiaugiamės, kad Vilnius atsidūrė tokioje prestižinėje draugijoje. Svetainėje jis įtrauktas į romantišką Europos maršrutą, kviečiant pažinti nuostabų barokinį senamiestį, Europos parką, meniškąjį Užupį, atrasti gatvės meną, susipažinti su Vilniaus legendomis, pasimėgauti kavos kultūra ar išbandyti tradicinių amatų. Tikimės, kad profesionaliai pateiktas „National Geographic“ turinys paskatins daugiau turistų iš tolimų šalių keliauti po Europą atrandant ir gražiausias Vilniaus vietas“, – teigia „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.
Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„World Heritage Journeys“ kviečia keliautojus rinktis vieną iš keturių kultūrinio paveldo maršrutų: karališkoji Europa, senovės Europa, romantiškoji Europa ir požemių Europa. Šie maršrutai pasakoja nuostabias Europos paveldo istorijas. Svetainėje galima rasti praktinės informacijos ir įrankių, padėsiančių planuojantiems atostogas Europoje ir norintiems gauti daugiau vietinių žinių apie kultūros paveldą.
„Mūsų tikslas – pakeisti žmonių keliavimo būdą. Norime paskatinti juos ilgiau likti vienoje vietoje, patirti vietos kultūrą, pajausti aplinką, sužinoti daugiau ir įvertinti pasaulio paveldo vertę“, – teigia UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Mechtild Russler.
2018 m. paskelbti Europos ir Kinijos turizmo metais – tai Europos Komisijos, Kinijos Liaudies Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos bei Europos kelionių komisijos (EKK) iniciatyva. „World Heritage Journeys“ – vienas svarbiausių būdų pritraukti kinų turistų į Europą. Svetainė paruošta anglų, kinų ir prancūzų kalbomis. Ji taip pat prisideda prie 2018 m. Europos Kultūros paveldo metų tikslų.
„Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip „National Geographic“ kiekviename mūsų įkvepia tyrinėtojus, norinčius atrasti tolimiausius Žemės kampelius. Siekiame prisidėti prie bendruomenių ekonominės gerovės visose pasaulio paveldo vietovėse ir nukreipti turistus į unikalius kultūrinius objektus bei padėti atrasti patirčių, kurias rekomenduoja patys vietiniai, – sako skaitmeninės plėtros ir turizmo programų „National Geographic Maps“ vadovas Frankas Biasi. – Svetainė, kurioje skatina keliautojus iš Šiaurės Amerikos, Kinijos ir kitų svarbių turizmo rinkų keliauti kitaip, giliau, naudotis svetaine įsikvėpti ir planuoti keliones po Europą.“
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.
Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis
Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.
O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.
Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“
Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.
Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.
Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).
Gruzijos istorijos aukso amžius
Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.
Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…
„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.
Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!
Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).
Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.
Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.
XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“
Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).
Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?
Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.
O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.
Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?
Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.
Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.
Kas statė ir kas pasiglemžė
Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…
Dviveidiškumas. BBC.com
1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.
Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…
Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.
Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?
Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane
Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“
Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.
Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“
Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.
Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.
488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Melavimas. Nus.org.uk nuotr.
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.
Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo
Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.
Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.
Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos.
Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).
Rusijos užsienio reikalų ministerija
Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.
Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.
Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).
Vokiečių teismas liepė demontuoti
Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.
Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.
Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).
Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas
Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.
Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.
Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.
Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.
Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas 1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.
Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?
Armėnų diasporos apetitai
Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.
Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.
Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.
Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.
Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.
Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.
Vyriausybė nusprendė, kad valstybės institucijų derinimo veiksmai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekcijų turi būti stabdomi.
„Toks sąstingis šioje istorijoje jau tęsiasi per ilgai. Iš atsakingų institucijų nepavyksta sulaukti suderintų veiksmų, kurie būtų palankūs visoms pusėms – tiek gyventojams, tiek verslininkams. Tuo pačiu nevykdomi ir teismo sprendimai. Ši situacija turi pagaliau išsispręsti“, – teigė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.
Pasak premjero, bylose dėl žalos atlyginimo dėl nugriautų statinių turėtų atstovauti Aplinkos ir Kultūros ministerijos, kurių reguliavimo srities įstaigos nesusitarė dėl Kurčių nerijos tvarkymo plano korektūros. Valstybei patyrus žalą, turės būti kreipiamasi į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingų asmenų ir institucijų.
Prieš dvejus metus tuometinis ministrų kabinetas pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plano tikslinimui. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje numatyta nugriauti penkis objektus. Vienus iš jų sudaro keli statiniai. Aplinkos ministerija turėjo parengti minėtą planą ir pateikti tvirtinti Vyriausybei.
Iki šiol ministerijai pavaldžiai Valstybės saugumo teritorijų tarnybai tokio plano nepavyksta suderinti su teritorijų planavimo sąlygas išdavusia institucija – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriumi. Dėl to planą negali tvirtinti ir Vyriausybė.
Dabartinis ministrų kabinetas buvo nurodęs Kultūros ir Aplinkos ministerijoms dar iki spalio vidurio baigti derinti minėto plano korekcijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba siūlo nežymiai adaptuoti neteisėtus statinius, kad jie nebūtų griaunami. Tačiau tam prieštarauja Kultūros paveldo departamentas.
Pakoregavus KNNP tvarkymo planą, atsirastų galimybė sudaryti taikos sutartis ir užbaigti bylinėjimosi procesus dėl druskų sandėlio griovimo, nebūdingų jungčių tarp pastatų išardymo, priestatų griovimo, pastatų architektūros, būdingos Kuršių nerijai, pertvarkymo ir kt.
Pažymėtina, kad KNNP tvarkymo plano tikslinimas glaudžiai susijęs su teisminiais ginčais. Dėl neteisėtai išduotų leidimų, kurių pagrindu vykdytos statybos, teismas nusprendė šiuos statinius nugriauti arba perstatyti. Tai padarius gyventojai įgytų teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš savivaldybės, valstybės biudžeto lėšų.
Šis Vyriausybės nutarimas įsigalios 2018 metų vasario mėnesį.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (VTPSI) įpareigojo bendrovę „Misionierių namai“ sustabdyti savavališkas statybas nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto teritorijoje, žemės sklype Subačiaus g. 26, Vilniuje ir pašalinti jos padarinius. Šiuo metu statybos darbai gali būti vykdomi tik gretimame žemės sklype Subačiaus g. 20, kuriame jie atliekami pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą leidimą, dėl kurio panaikinimo į teismą šią savaitę kreipėsi Generalinė prokuratūra.
Inspekcijos duomenimis, nesustabdžius statybos darbų gretimame sklype, savavališkos statybos, kurių metu įrengti papildomi gruntiniai inkarai, ir toliau galėjo būti tęsiamos, todėl VTPSI pateiktu privalomuoju nurodymu užkirstas kelias galimiems tolesniems neteisėtiems veiksmams.
VTPSI esminius pažeidimus nustatė gegužę vykdyto planinio šio objekto patikrinimo metu – statytojas savavališkai pastatė ypatingojo statinio dalį – įrengė gruntinius inkarus gretimame sklype Subačiaus g. 26, Vilniuje, neturėdamas leidimo tai daryti.
Siekdama sustabdyti tolesnius savavališkus statybos darbus gretimame sklype, VTPSI ėmėsi daugybės veiksmų: 2017-06-09 buvo surašytas savavališkos statybos aktas, statytojui įteiktas privalomasis nurodymas sustabdyti bet kokius statybos darbus gretimame sklype, išskyrus statybos darbus, kurie yra reikalingi pašalinti savavališkos statybos padarinius, taip pat 2017-06-19 surašytas privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Artimiausiu metu dėl nustatytos savavališkos statybos bus surašytas administracinio nusižengimo protokolas, kuris bus perduotas nagrinėti teismui.
Gretimas sklypas, kuriame be leidimo pastatyta statinio dalis, yra nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objekto Vilniaus misionierių vienuolyno statinių ansamblio teritorija. Statyba šiame sklype ribojama siekiant apsaugoti kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes.
Šiuo metu statytojas VTPSI yra pateikęs pakoreguotą projekto techninę dokumentaciją, kurioje nurodyta, kad projekto konstrukciniai sprendimai, kuriuos įgyvendinant ir buvo vykdoma savavališka statyba, yra keičiami.
VTPSI yra sulaukusi ir tikrina daugiau kreipimųsi dėl gręžtinių inkarų, kaip nuolatinės statinio laikančiosios konstrukcijos įrengimo gretimuose sklypuose, neturint tai leidžiančio statybos leidimo bei gretimų sklypų valdytojų sutikimo. Nuolatinės statinio laikančiosios konstrukcijos pažeidimas gali sukelti statinio griūtį.
Siekiant įvertinti, ar atliekant statybos darbus Subačiaus g. 26 sklype nebuvo sužalotos nekilnojamosios kultūros vertybės ir ar nebuvo padaryta žala nekilnojamosios kultūros vertybei, atsižvelgiant į tai, kad viena iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos funkcijų yra nustatyti sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių nuostolių dydį ir atkūrimo būdą, VTPSI kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos.
VTPSI pateiktus duomenis ir prašymą pareikšti teismui ieškinį viešajam interesui ginti bei pripažinti negaliojančiais Misionierių vienuolyno statinių ansamblio Vilniuje nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą išnagrinėjusi Generalinė prokuratūra antradienį kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama panaikinti specialųjį planą, statybą leidžiantį dokumentą bei pašalinti padarinius.
Į Generalinę prokuratūrą gegužės 25 d. kreiptasi remiantis Valstybinės kultūros paveldo komisijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos laikinosios komisijos išvadomis bei kitais Inspekcijos surinktais duomenimis.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvauja Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO lyderių forume.
Forumo darbotvarkę pakoregavo teroro išpuoliai Paryžiuje. Didžiausias dėmesys skiriamas saugumo padėčiai pasaulyje ir bendroms tarptautinės bendruomenės priemonėms kovai su terorizmu aptarti. Forume susirinkę lyderiai tylos minute pagerbė lapkričio 13 d. teroristinių išpuolių aukų atminimą.
Pasak Prezidentės, išpuoliai Paryžiuje yra nusikaltimai visiems taikiems pasaulio žmonėms, todėl visos Jungtinių Tautų organizacijos turi telkti tarptautinę bendruomenę kovai su terorizmu.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė išvyko į Paryžių, kur dalyvaus 70-metį mininčios Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos UNESCO lyderių forume.
Šalies vadovė taip pat pagerbs Paryžiuje įvykdytų teroro išpuolių aukas. Penktadienį įvykdyti išpuoliai yra didžiausi per Prancūzijos istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Prezidentės teigimu, šiandien nėra nieko svarbiau, kaip užtikrinti taiką. Todėl Paryžiuje su kitų šalių lyderiais bus kalbama apie saugumo situaciją pasaulyje ir kokių papildomų priemonių turėtų imtis tarptautinė bendruomenė, tarptautinės organizacijos, kad būtų užkirstas kelią naujiems terorizmo nusikaltimams.
