Seimo narys Povilas Urbšys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Nors Seimas ketvirtadienį pritarė „valstietės“ Agnės Širinskienės vadovautos laikinosios komisijos išvadoms, aistros ir pasipiktinimas tarp politikų tebekyla. Į galimai neteisėtą poveikį politiniams procesams tyrusios vadinamosios A. Širinskienės komisijos akiratį patekęs mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys toliau kelia klausimus ir sako nesuprantąs, kodėl ištarusi A, valdančiųjų iniciatyva atsiradusi komisija nenori pasakyti ir B.
Kurį laiką nuo Seimo kadencijos pradžios kartu su „valstiečiais“ frakcijoje veikęs politikas tvirtina matąs itin keistą situaciją, kai vienoje A. Širisnkienės komisijos pateiktų išvadų jam tarsi ir inkriminuojamas priesaikos sulaužymas, tačiau adekvačių ir reaguojančių į deklaruotus nusižengimus veiksmų nebėra imamasi. Politikas stebisi, kodėl Seime sprendžiant dėl A. Širinskienės pateiktų išvadų, jam net pačiam pareiškus norą būti ištirtam, ar jis nesulaužė priesaikos ir ar nėra vertas apkaltos, patys valdantieji tokį sumanymą atmetė.
„Aš siūliau savo atžvilgiu pradėti tyrimą, nes, kaip išdėstė A. Širinskienė, yra priesaikos sulaužymo požymių“, – Eltai teigė P. Urbšys, akcentuodamas, kad pakliūta į absurdišką situaciją, kai ilgą laiką Seime veikusi ir savo svarbą bei objektyvumą akcentavusi komisija dabą nori užbaigti tik pranešdama apie esą padarytus didelius politikų pažeidimus.
Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Buvo atliktas tyrimas ir nustatyta, kad yra duotos priesaikos sulaužymo požymių. Tokiu atveju komisija turi būti sudaryta, kad būtų ištirta, ar tikrai tų požymių yra. Tad aš dėl to ir siūliau, kad nutarime, kuris buvo formuluojamas dėl (A. Širinskienės vadovautos komisijos – ELTA) išvadų, atsirastų dar vienas punktas. Aš siekiau, kad būtų inicijuotas tolesnis tyrimas, ar mano veiksmai atitinka Konstitucijos nuostatas dėl duotos priesaikos“, – tęsė P. Urbšys.
„Labai keista, jei komisija, padariusi grėsmingas išvadas, pati siekia jas nugesinti“, – pridūrė politikas.
P. Urbšio teigimu, žvelgiant į logiką, kurios laikėsi komisija tyrimo metu ir kurios laikosi Seimui patvirtinus išvadas dabar, nelieka nieko kito kaip sakyti, kad pagrindinis tikslas buvo tiesiog „valstiečių“ lyderių nemalonėje atsidūrusius asmenis apdrabstyti purvais.
„Man atrodo, kad ši komisija atliko tiesiog „Grigeo vamzdžio funkciją“. Jos tikslas buvo ne išsiaiškinti tiesą, bet kiek įmanoma apdrabstyti žmones įvairiais prasimanymais. Kaip kitaip paaiškinti?“, – apibendrino P. Urbšys.
A. Širinskienė teigia, kad apkaltą inicijuoti nėra prasmės: tikisi, kad P. Urbšį ir V. Pranckietį nubaus rinkėjas
A. Širinskienės komisijoje teigiama, kad atlikus tyrimą, negalima paneigti surinktų duomenų apie tai, kad tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas P. Urbšys bei Seimo vadovas Viktoras Pranckietis darė įtaką neteisėtam Mindaugo Siaurio atleidimui iš tuomet eitų pareigų Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje (VTEK). Nepaisant tokios suformuluotos išvados, P. Urbšio išreikšta iniciatyva papildyti Seimo nutarimo projektą dėl laikinosios komisijos išvadų, siūlant iš esmės formuoti apkaltos komisiją jam pačiam, daugiausiai valdančiųjų pastangomis buvo atmesta.
Seimo narė Agnė Širinskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Valstietės“ A. Širinskienės teigimu, nors, jos giliu įsitikinimu, tiek P. Urbšys, tiek tame pačiame laikinosios komisijos epizode figūravęs Seimo pirmininkas yra verti apkaltos, tokios prabangos kaip sudaryti apkaltos komisiją, kai iki rinkimų liko nedaug laiko, tikrai neleis. Tad išvadose surašyti kaltinimai ir liks tiesiog popieriuje deklaruotais teiginiais. Politikės manymu, tai, ką pasiūlė P. Urbšys, yra ne kas kita kaip nesąmonė, skirta prisitraukti papildomo dėmesio.
„Aš manau, kad ponas Urbšys kartais ne visai adekvačiai vertina aplinką ir situaciją. Jis politikuoja prieš rinkimus, jis tyčiojasi iš Seimo ir valdančiųjų. Tai yra akivaizdu pažiūrėjus jo elgesį ir pasisakymus. Labai gaila, kad politikas, registruodamas visokias nesąmones – o jos yra nesąmonės, jei žiūrėsime į statutą – bando ieškoti populiarumo. Ponas Urbšys turėtų puikiai suprasti, kad apkaltos komisija yra neregistruojama vieno Seimo nario. Statutas labai aiškiai pasako, kad, berods, penktadalis Seimo narių tą gali padaryti“, – Eltai aiškino A. Širinskienė.
„Suvokiant, kad tai yra nestatutinis pasiūlymas, mes, kaip valdantieji, atitinkamai, ir balsavome“, – pridūrė ji.
Pasak politikės, procedūros reikalingos surengti apkaltą trunka per ilgai, todėl net esant įsitikinus, jog politikai yra verti apkaltos ir sulaužę priesaiką, nėra reikalo ieškoti teisingumo.
„Situacija yra tokia, kad artėja kadencijos pabaiga. Visi puikiai žinome, kiek trunka apkaltos veiksmai. Mano manymu, po to ką aš mačiau tyrimo metu, tiek ponas Urbšys, tiek Seimo pirmininkas tikrai būtų nusipelnę apkaltos“, – teigė politikė.
Ji aiškino, kad kadencijos pabaigoje apkalta apskritai yra beprasmis reikalas, net įvertinus faktą, kad įtarimų dėl galimai sulaužytos priesaikos sulaukę politikai vienos kadencijos metu, kitame Seime jau gali jaustis ramūs. Po kone dvejus metus trukusios komisijos darbo, A. Širinskienė teigė turinti viltį, kad tyrimo radare atsidūrę buvę kolegos bus įvertinti ne aktyvavus numatytas procedūras, bet rudenį vyksiančių rinkimų metu.
„Kadencijos pabaigoje apkalta tampa beprasmė kaip procedūra. Kelis mėnesius truks apkaltos komisija, kreipiamasis į Konstitucinį Teismą, o po to Konstitucinis Teismas 6 mėnesius – tiek maždaug skubos tvarka trunka – svarstys. Kai visas ratas apsisuks, situacija bus jau po rinkimų. Aš tiesiog labai linkiu kad nei Seimo pirmininkas, nei ponas Urbšys nebūtų kitos kadencijos Seime. Bet jei jie bus – tai tada mes turėsime konstitucinę nuostatą, kad nusižengimas, padarytas prieš Konstituciją praėjusąe kadenciją, (nebegalios – ELTA). Tada kitos kadencijos Seimas nebegalės svarstyti. Tad dėl šių teisinių ypatumų dabar kažką daryti dėl šių dviejų ponų būtų tiesiog reklama“, – apibendrino A. Širinskienė.
Klausimus dėl tyrimo objektyvumo kelia opozicija ir prokuratūra
Seimas ketvirtadienį pritarė A. Širinskienės vadovaujamos komisijos, kuri nuo 2018 m. rugsėjo atliko parlamentinį tyrimą dėl galimo neteisėto poveikio politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams, išvadoms. Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Opozicijos itin kritikuotų parlamentinio tyrimo išvadų projektą palaikė 55 Seimo nariai, 40 buvo prieš, 9 susilaikė.
Opozicijos teigimu, atliktas parlamentinis tyrimas ir jo metu suformuluotos išvados yra neobjektyvios, o ir komisijos darbo principai nedera su standartais, keliamais demokratinėms valstybėms. Pasipiktinimą išvadomis yra pareiškusi ir į komisijos darbo akiratį pakliuvusi Generalinė prokuratūra. Pasak jos, komisijos išvados dėl prokuratūros darbo yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir nešališkais duomenimis.
Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Valstietės“ Agnės Širinskienės vadovaujamos komisijos išvados toliau skinasi kelią Seime, o jų svarstymas kelia audras tarp politikų.
Antradienį po svarstymo už balsavus 61 Seimo nariui, 10 susilaikius ir 44 balsavus prieš, A. Širinskienės parengtoms išvadoms buvo pritarta. Dėl šio klausimo Seimas dar turės kartą balsuoti.
Kontraversiškai vertinamo ir opozicijos kritikos sulaukusio tyrimo išvadų svarstyme opozicija kalbėjo apie mindomą Konstituciją ir demokratiją, kartu prabilo ir apie žalą reputacijai, kurią, teigė jie, verslui ir strategiškai svarbioms įmonėms padarė „valstiečių“ iniciatyva atsiradęs tyrimas.
E. Gentvilas: nesigailiu komisijoje praleisto laiko
Vienintelis iš opozicijos A. Širinskienės komisijos veikloje dalyvavęs liberalas Eugenijus Gentvilas teigė nesigailintis, kad teko lankytis organizuotuose posėdžiuose.
„Nors šiek tiek laiko ir sugaišau – gal tik porą posėdžių praleidau – visgi nesigailiu sugaišto laiko, nes pamačiau, kaip veikia užkulisių komisija“, – teigė Seimo nariams parlamentaras.
Politikas, kalbėdamas Seime, prisiminė kaip, pasak jo, klostėsi šios komisijos darbo eiga. Liberalo manymu, visi A. Širinskienės vadovautos komisijos žingsniai rodo tik tai, kad siekta kerštauti neįtikusiems. O tai, kad dirbti komisijoje nebuvo nusiteikta rimtai, rodo ir rengtų posėdžių organizavimo tvarka.
„Gerbiamieji, ši komisija iš rimtos dalykinės komisijos virto į keršto komisiją sau neįtikusių, iš valdančiųjų „valstiečių“ frakcijos pasitraukusių kolegų elgesiui tirti. Noriu pasakyti, kad komisija nelabai ką turėjo ir daryti. Priešpaskutinis komisijos posėdis įvyko 2019 m. spalio 16 d., o kitas posėdis po to įvyko šiemet balandžio 29 d. Gerbiamieji, šešis su puse mėnesio komisija nesurengė nė vieno posėdžio“, – teigė E. Gentvilas.
P. Urbšys neigia jam mestus kaltinimus
Komisijos tyrimo radare atsidūręs Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys neigė išvadoje jam mestus kaltinimus, esą jis kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu darė įtaką neteisėtam buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio atleidimui iš einamų pareigų.
Rosatom keliami pavojai. Nuclear-news.net
Politikas antrino E. Gentvilui ir dėliojo argumentus, kodėl, jo nuomone, į komisijai vadovaujančios A. Širinskienės akiratį pateko vienas ar kitas „valstiečiams“ oponavęs asmuo, tuo metu nuo kai kurių kitų planuotų klausimų buvo atsitraukta.
„Jei jūs prisiminsite, dėl ko buvo sudaryta komisija, – ji buvo sudaryta manant, kad nėra atvertas plačiai klausimas dėl „Rosatom“ įtakos konservatoriams. Ar jums nekeista, gerbiami „valstiečiai“, kodėl Širinskienė su savo užsispyrimu nesugebėjo prisikapstyti iki pažymų.
Tuomet NSGK vadovavo Vytautas Bakas, jis seifo neatidarė, tačiau kai tapo komiteto pirmininku Gaižauskas… Kas trukdė šį seifą atidaryti? Neabejoju, kad dėl to, jog tie ryšiai, kurie yra atskleisti, dabar veikia valdančiuosius“, – teigė P. Urbšys.
Kėlė klausimą dėl žalos reputacijai, paaiškino situaciją dėl Landsbergių šeimos verslo
Tuo metu konservatorė Monika Navickienė kalbėjo apie, pasak jos, niūrią šio tyrimo formuojamą atmosferą.
„Daug entuziazmo kalbėti šiame valdančiųjų veikime nebėra. Gyvename įdomiais, bet labai neįkvepiančiais laikais. Norėčiau, kad bent mano vaikams nebereikėtų patirti tokių išsišokimų prieš demokratiją, kur klastojama tiesa“, – teigė politikė. Anot jos, A. Širinskienės komisija fiksavo ryšius tarp epizodų, kurių niekas kitas nedrįstų sieti.
„Ši komisija užsimojo prieš visus: nuo „Klaipėdos naftos“, pastačiusios energetinę nepriklausomybę užtikrintą terminalą, opozicijos lyderio šeimos, iki VTEK pareigūnų, kurie nenulenkė galvos, tiriant „valstiečių“ seniūno bendražygės interesų konfliktus. Buvo žemintas šioje komisijoje Seimo pirmininkas“, – tęsė M. Navickienė.
Galiausiai politikė prakalbo apie sugadintos reputacijos klausimą. Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kas atlygins žalą skaidriai veikiančiam verslui, patiriančiam reparacinius nuostolius, kas atlygins išlinksniuotiems pareigūnams, kurie galimai veikė principingai ir nenulenkė savo galvos prieš politinius interesus. Viliuosi, kad šitaip darkytis po Konstitucijos puslapius purvinais batais laiko liko nedaug“, – teigė konservatorė.
M. Navickienė paaiškino, kodėl diskusijos dėl sklypo už 1 eurą yra nieko vertos
M. Navickienė pabrėžė, kad visiškai nepagrįstai yra keliami klausimai dėl opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio ir jo sutuoktinei priklausančio verslo. Kaip teigia A. Širinskienė, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Kartu politikė kelia klausimus, ar faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą, yra skaidrus.
Konservatorės teigimu, klausimą dėl įsigyto sklypo kelianti A. Širinskienė tiesiog iškraipo faktus.
„Bat Cap Infrastructure Fund“ įsigijo ne sklypą, o bendrovę, kuri valdo 1,3 mln. eurų įsipareigojimų vertės sklypą. Tiesa, kad už šią bendrovę buvo sumokėta tokia suma, tačiau tiesa ir tai, kad drauge su ja įsigyti ir finansiniai įsipareigojimai, kurie siekia 1,3 mln. eurų. Mokyklos atstovai taip pat paaiškino, kad tai yra 20 metų sandoris, kurio vertė yra 20 mln. eurų“, – kalbėjo politikė, akcentuodama, kad tai turėtų būti įdomu tiems, kuriems rūpi faktai.
Trys epizodai A. Širinskienės tyrime
Pateiktose išvadose teigiama, kad atlikusi tyrimą komisija negali paneigti tyrimo procese deklaruotų buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio liudijimų, esą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys darė įtaką neteisėtam M. Siaurio atleidimui iš einamų pareigų. Kaip skelbiama išvadoje, VTEK procesai stokojo skaidrumo ir galėjo būti iš šalies veikiami aukščiausių valstybės politikų.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Ištyrus antrąjį epizodą dėl Generalinės prokuratūros darbo, konstatuota, kad jos darbui politikai galėjo daryti poveikį. Taip pat teigiama, kad kai kuriais atvejais Generalinė prokuratūra stokojo skaidrumo. Kaip aiškino išvadas parengusi A. Širinskienė, gauti liudijimai leidžia manyti, kad politikai galėjo paveikti Generalinėje prokuratūroje atliekamus tyrimus dėl viešųjų pirkimų – Ignalinos atominėje elektrinėje bei AB „Klaipėdos naftoje“.
„Rizika, kad ateityje gali būti bandoma neteisėtai daryti įtaką Generalinėje prokuratūroje priimamiems sprendimams ir taip siekti paveikti prokurorų nepriklausomumą, išlieka“, – rašoma komisijos išvadoje.
Trečiojo epizodo – dėl pensijų fondų įtakos – komisijai išvadų parengti nepavyko. Nesugebėjus surinkti pakankamai medžiagos, tvirtino A. Širinskienė, teko patvirtinti ne išvadas, bet aplinkybes.
„Komisija šioje dalyje gali tik konstatuoti atskiras aplinkybes, tačiau negali daryti apibendrinančios išvados, nes neturėjo galimybės gauti visų parlamentiniam tyrimui reikalingų dokumentų bei apklausti visų kviestų liudininkų“, – rašoma išvadoje.
A. Širinskienės teigimu, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Politikė, kaip ne kartą yra teigusi, įtaria, kad tarp šių dviejų įvykių gali būti neskaidrus ryšys. Tyrimo komisijai užkliuvo ir faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą.
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma išvadoje.
Dėl pastarojo momento, yra teigusi A. Širinskienė, bus prašoma Valstybinės mokesčių inspekcijos įvertinimo.
Pastarąją savaitę Seimas po pateikimo pritarė išvadoms: už balsavo 55 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė – 10.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimas antradienį pritarė Dariaus Jauniško kandidatūrai antrajai kadencijai į Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pareigas.
Deja, ne visi parlamentarai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai, daugiausia klausimų kilo Seimo nariams Vytautui Bakui bei Povilui Urbšiui.
Po balsavimo už D. Jauniškio kandidatūrą pasisakė 109 Seimo nariai, prieš – 4, susilaikė – 5.
Prieš balsavimą Seimo posėdžių salėje D. Jauniškis atsakė į šiek tiek anksčiau raštu pateiktus Seimo narių V. Bako ir P. Urbšio 22 klausimus.
Parlamentarai D. Jauniško klausė, ar VSD vadovas turi teisę duoti pavedimą žodžiu savo pavaldiniams surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje? Taip pat parlamentarai klausė, kiek asmenų VSD turi teisę pavesti VSD pareigūnams žodžiu surinkti informaciją apie asmenis, kurie dalyvauja Lietuvos politinėje veikloje bei panašių klausimų, susijusių su VSD veikla.
D. Jauniškis posėdžių salėje teigė, kad visus atsakymus į klausimus taip pat perdavė ir Nacionalinio saugumo gynybos komitetui.
„Prieš atsakinėdamas į klausimus, priminsiu, kad NSGK konstatavo, jog VSD veikia teisėtai ir laikydamasis įstatymų. Neteisėto veikimo savo ruožtu nenustatė nei STT, nei Generalinė prokuratūra“, – teigė D. Jauniškis. Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Anot jo, VSD savo veiklą grindžia Žvalgybos įstatymo nuostatomis.
„Vadovaujantis Žvalgybos įstatymo nuostatomis, žvalgybos institucijos vadovas, organizuodamas institucijos darbą ir jai vadovaudamas, turi teisę duoti pavedimus tiek raštu, tiek žodžiu. Padaliniams patikrinti, ar VSD turi informacijos susijusius su rizikos veiksniais grėsmėmis valstybės saugumui“, – sakė VSD direktorius.
Posėdžių salėje P. Urbšys dar kartą perklausė D. Jauniškį, kiek kartų jis susitiko su tam tikrais Seimo nariais.
„Aš jus laikau drąsiu žmogumi, kuris tiesiai visuomet žiūri į akis ir vis dėlto esate visuomet tiesos pusėje. Bet tai, ką aš girdžiu, šiek tiek suglumino, kad svarbiausi atsakymai pakišti po slaptumo žyma (…) Kodėl jūs labai konkrečiai neatsakote, kiek kartų buvote susitikęs su Seimo nariu Žygimantu Pavilioniu, kokie šių susitikimų tikslai“, – klausė parlamentaras P. Urbšys.
VSD vadovas teigė, kad visi jo susitikimai su Seimo nariais buvo surašyti jo darbotvarkėje ir visi jie vyko VSD patalpose.
„Skaičiai yra pateikti NSGK. Tie skaičiai įslaptinti ir mes turime tą teisę. Kiek aš susitikau, tai pabrėžiu, susitikau su ne vienu Seimo nariu. Aš manau, kad man nereikia viešais diskutuoti, kokiais klausimais mes diskutuojame. Diskutuojame įvairiais klausimais, klausimų yra įvairių ir apie valstybės klausimus, ir diskusijos apie ekonomiką, ar apie dar kažką. Kodėl aš dabar turėčiau kalbėti apie kiekvieną. Susitikimų buvo, aš to neneigiu, bet tą aš darau visuomet atvirai. Nesislapstau kavinėse ar mieste kažkur, nes visi susitikimai vyksta pas mane ir visas departamentas tai mato, ir tai įrašyta mano darbotvarkėje“, – atsakė D. Jauniškis.
NSGK narys Vytautas Bakas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tuo metu V. Bakas teigė, kad D. Jauniškis meluoja ir juo pasitikėti negalima. Parlamentaras priminė, apie savo pateiktą praeitą mėnesį pateiktą informaciją, neva VSD vadovybės nurodymu 2018-2019 metais žvalgyba rinko informaciją apie tuomečio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinką ir diplomatą Vygaudą Ušacką. V. Bakas teigė, kad pranešėjas, kuris pateikė jam tokią informaciją, užima labai rimtas pareigas.
„Dėl pranešėjo. Dar viena melo dozė, kurią skleidžia Dainius Gaižauskas ir VSD vadovybė viešoje erdvėje. Taip siekiama sukompromituoti pranešėją. Kolegos, aš jums negaliu atskleisti pranešėjo pavardės, bet tas žmogus turi kartais didesnę patirtį nei šiandieninis VSD direktorius bei jo pavaduotojas. Kartais. Jis daugybę metų dirba VSD ir užima labai rimtas pareigas. Jis matė visą paveikslą. Jis mato, kad taip elgtis, kaip elgiasi VSD vadovybė, negalima. Aš turėjau pareigą tai pasakyti. Aš kviečiu jus pagalvoti, ar mes, balsuodami „už“, nesakcionuosime tokių žodinių pavedimų“, – sakė V. Bakas.
Tuo metu NSGK narys Arvydas Anušauskas teigė, kad V. Bakui reikia labiau apsišviesti apie VSD veiklą ir tik tuomet komentuoti. Seimo narys taip pat patvirtino, kad konservatorių frakcija vienareikšmiškai pritarė D. Jauniškio kandidatūrai ir linki jam sėkmės antroje kadencijoje. Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Reikia švieti visuomenę, reikia švieti ir politikus, nes jie – visuomenės atspindys. Turi būti aišku, kuo skiriasi informacijos rinkimas ir jos tikrinimas. (…) Aš matau, kad daliai ir čia sėdintiems tai dar yra nesuprantami dalykai. Man labai gaila, kad dalis akivaizdžias savo žinių spragas nesistengia likviduoti netgi sėdėdami ir gaudami informaciją šioje salėje“, – teigė A. Anušauskas.
NSGK pirmininkas D. Gaižauskas taip pat teigė pasitikintis D. Jauniškio kandidatūra.
„VSD labai pasikeitė per penkerius metus, jis tapo atviresnis (…) Visuomenei kasmet pateikiama Nacionalinio saugumo grėsmių vertinimo ataskaita ir teikiami praktiniai pavydžiai, kaip apsisaugoti paprastiems piliečiams nuo užsienio tarnybų. Noriu pažymėti, kad per penkerius metus išsaugo pasitikėjimas VSD nuo 44 proc. iki 62 proc.”, – teigė D. Gaižauskas. Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ELTA primena, kad VSD direktorių penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria ir atleidžia prezidentas.
D. Jauniškis 1990–1993 m. dirbo Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo Apsaugos skyriuje, 1993–1994 m. – Vadovybės apsaugos departamente, o 1995 m. pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenės Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT). 1997–2006 m. D. Jauniškis buvo YPT vado pavaduotojas, 2006–2008 m. – YPT vadas. 2008 m. jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų vadu, 2015 m. pradėjo eiti VSD direktoriaus pareigas.
Kandidatas į VSD vadovus yra baigęs ekonomikos ir strategines studijas. D. Jauniškis dalyvavo tarptautinėse misijose Afganistane 2002, 2004 ir 2007 m., o 2010 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Tarp D. Jauniškio gautų apdovanojimų – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius, Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, Sausio 13-osios medalis, Krašto apsaugos sistemos medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis, Lietuvos kariuomenės medalis „Už nuopelnus“, Lietuvos kariuomenės medalis „Už pasižymėjimą“, KAS medalis „Už tarptautines operacijas“, JAV kariuomenės medalis ir Norvegijos krašto apsaugos sistemos medalis.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Kol pasaulyje siautėja koronavirusas, kol visas dėmesys sukoncentruotas į šią ligą, – vis tik negalime pamiršti kitų gyvybiškai svarbių temų. Pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų klausimo.
Tikiuosi, nereikia aušinti burnos, kodėl Izraelio premjero Benjamino Netanyahu nurodymas vidaus žvalgybai „Shin Bet“ rinkti duomenis apie koronavirusu užsikrėtusius ir su jais bendravusius asmenis šiandien neatrodo drastiškas. Akivaizdu, kad valstybės ieško pačių veiksmingiausių priemonių, kaip pažaboti į sumaniai užsimaskavusį priešiškos valstybės slaptąjį agentą panašią bacilą. Nenuostabu, kad tuo pačiu esama žmonių, kurie ignoruoja valdžios ir medikų rekomendacijas iki minimumo apriboti visas išvykas, susitikimus. Atvejų, kai „drąsuoliai“ nusispjauna į medikų prašymus užsidaryti tarp keturių sienų, – Lietuvoje užfiksuota užtektinai. Tokių „drąsuolių“, matyt, apstu ir Izraelyje.
Todėl Izraelio Vyriausybė, siekdama pažaboti COVID-19 plitimą, ir įgaliojo vieną iš savo žvalgybų imtis netradicinės veiklos – „pasitelkti modernias technologijas stebėti susirgusius žmones“. Šią žinią patvirtino pati „Shin Bet“. O agentūra AFP pabrėžė, kad tokia priemonė įsigaliojo „iš karto“. Tai reiškia, kad žvalgyba „Shin Bet“ iš telekomunikacijos įmonių nuo šiol be teismo leidimo gaus duomenis apie visus vadinamuosius koronapacientus bei karantinuotus žmones. Be to, „Shin Bet“ turės įgaliojimus sekti žmonių judėjimo maršrutus bei nustatyti, su kuo jie pasisveikino, kalbėjosi, glebesčiavosi.
Tiesa, persispausdindama šią informaciją Lietuvos agentūra ELTA pabrėžė, kad „pilietinių teisių organizacijos griežtai sukritikavo Izraelio premjero sprendimą“. Bet „žmogaus teises“ ginančių organizacijų pykčio Izraelio valdžia neišgirdo. Ir tikriausiai teisingai pasielgė, kad neišgirdo. Juk ne kiekvienas COVID-19 virusu užsikrėtęs pilietis atvirai pasakoja medikams apie savo kontaktus. Tiesiog gali pamiršti svarbią detalę arba piktybiškai slapukauti. Štai tada ir praverstų slaptųjų tarnybų surinkta informacija, kur nelaimėlis iš tikrųjų buvo nuklydęs.
Shin Bet
Nežinau, ar Izraelyje įteisintas sprendimas tiktų ir Lietuvai, jei, sakykim, susirgusiųjų drastiškai padaugėtų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Bet net jei tai ir būtų reikalinga visų mūsų labui, toks potvarkis Lietuvoje sulauktų milžiniško pasipriešinimo. Lietuvoje gausu įvairiausio plauko gynėjų, kuriems neva labai rūpi „žmogaus teisės“ bei „viešasis interesas“. Rūpi taip „nuoširdžiai“, kad, perfrazuojant vieno filmo herojų, „jie praradę apetitą – nebenori valgyti“.
Kodėl Lietuvoje net aršiąjam Izraelio premjerui būtų sunku į pagalbą pasitelkti žvalgybą? Prisiminkime vieną iš paskutiniųjų lietuviškųjų nutikimų, kai pradėta ginčytis, kokių veiksmų neturi teisės imtis Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Susiraskime delfi.lt portale paskelbtą politikos apžvalgininko Kęstučio Girniaus publikaciją „Nausėda per uoliai gina VSD“ (2020.03.09). Toji publikacija – ir apie tai, esą 2018-2019 metais VSD pareigūnai galbūt rinko informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus G.Nausėdos aplinkos žmones ir diplomatą V.Ušacką.
Leiskite suklusti – ką gi blogo padarė mūsų saugumiečiai? Būtų keista, jei VSD nesidomėtų asmenimis, siekiančiais aukščiausiojo posto šalyje. Politikos apžvalgininkui K.Girniui vis tik atrodo, kad kandidatų į prezidentus aplinkos stebėjimas leistinas tik ypatingomis sąlygomis. Bet nejaugi visi tie pranešimai, pasakojimai, analizės, kaip Kremlius kišosi į JAV rinkimus, – nepriskirtini svarbiems argumentams? Kodėl Rusija, bandydama įtakoti rinkimų rezultatus vienoje iš pačių galingiausių pasaulio valstybių, nenorėtų prikiaulinti ir mažoms savo kaimynėms? O gal ponas K.Girnius mano, kad Rusijai nėra įdomūs Lietuvos rinkimai, kad mūsų saugumas net prevenciniais sumetimais neturi teisės domėtis Lietuvos rinkimuose dalyvaujančių personalijomis?
Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Taip, VSD nedera laikyti šventa karve, kuriai leidžiama ramiai rupšnoti žolę „anapus kritikos ir priežiūros“. Tačiau „šventomis karvėmis“ nelaikytini ir politikai, žurnalistai, visuomenininkai, kurie abejoja VSD teise domėtis Lietuvos Prezidento posto siekiančiais kandidatais ir jų aplinka. Jei VSD negali rinkti informacijos, kas, kaip ir kodėl aktyviai dalyvauja Lietuvos prezidento rinkimuose, tai kokią informaciją jai leidžiama kaupti?
Skandalas, kurį įpūtė buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, bet koronaviruso sukelti pavojai privertė primiršti, – nesuprantamas. Pirma, informaciją apie neva VSD neteisėtai rinktą ir paskui panaudotą informaciją parlamentaras V.Bakas gavo maždaug prieš metus. Tačiau apie tai prabilo tik dabar, kai VSD bosai siekia Seimo palankumo naujoms įstatymo pataisoms, leisiančioms dirbti dar griežčiau. Be to, baigiasi dabartinio VSD vadovo Dariaus Jauniškio kadencija, tad kirba klausimas – paskirti jį antrąjai kadencijai ar ne?
Minėtoje K.Girniaus publikacijoje brėžiama, jog specialusis Seimo komitetas turi itin atidžiai stebėti visas slaptąsias tarnybas ir žvalgybas, kad joms nekiltų pagundų piktnaudžiauti savo galia. Teisingai. Pritariu. Tik tada norėtųsi ironiškai pasišaipyti – lietuviškųjų žvalgybų veiklą ne tik galima, bet ir būtina stebėti, o štai žvalgyboms pro padidinamąjį stiklą žvelgti į valstybės gyvenimui didelę įtaką turinčius žmones ir aplink juos veikiančius asmenis leistina ne visuomet, ne visada. Reikalingos kažin kokios ypatingos sąlygos.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Man regis, klausimas, kas turi teisę saugumiečiams nurodinėti, ką jiems privalu stebėti, – sudėtingas. Bet kokiu atveju tokią teisę – pasirinkti stebėjimo objektą – turi turėti ir VSD vadovybė, ne vien Lietuvos Valstybės gynybos taryba ar dar kas nors. Ta pati dilema – ir dėl selektyvumo. Ar mūsų džeimsai bondai privalo būti vienodai atidūs visiems kandidatams į prezidentus, ar tik tiems, kurie turi daugiausia vilčių laimėti, – tai juk VSD reikalas! Jau daug sykių esu rašęs, bet galiu dar kartą brūkštelėti, jog žvalgyba – per daug sudėtingas užsiėmimas, kad būtų įmanoma jį įsprausti į labai griežtus rėmus.
Galų gale kam į galvą šovė mintis, kad mūsų saugumas, keletą mėnesių ar metų domėjęsis įtarimų sukėlusiais asmenimis, būtinai prtivalo pranešti apie savo veiklą tam, kurį stebėjo, juolab – sunaikinti visą apie jį surinktą informaciją, net jei įtarimai nepasitvirtinę? Negi nesuvokiama, kad informacija, kuo VSD domėjosi, bet paskui nutraukė stebėjimą, – taip pat puiki dovana priešiškoms žvalgyboms, trokštančioms susigaudyti, kokie tikrieji Lietuvos saugumo darbo metodai, orientyrai, prioritetai?
Štai ELTA skelbia, kad Seimo narys Vytautas Bakas, prie kurio prisijungė dar ir Povilas Urbšys, siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio, reikalauja, jog Seime būtų sudaryta speciali tyrimo komisija. Toji komisija turėtų būti neva ypatinga. Į ją įeitų ne Seimo NSGK, o iš viso Seimo surinkti parlamentarai (net iš tie, kurie neturi teisės susipažinti su slapta informacija?).
Skamba patraukliai, bet ar visa tai – nuoširdu?
Parlamentaras tvirtina: „Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“.
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.
Vėlgi – nuostabu, gražu. Ir vis tik ar ne per daug tų „galimai“? Gal prieš skelbiant skambius pareiškimus parlamentarams derėtų rimčiau pasiruošti? Gal VSD vadovybė neturėtų atsakinėti į klausimus, kuriuos lydi žodelis „GALIMAI“?
Žinoma, ne viskas aišku, išklausius VSD direktoriaus D.Jauniškio komentarus. Bet kiek gi galima saugumo vadovus tampyti į posėdžius, kurie primena per televiziją rodomą „žaidimą, kas, kur, kada“? Dvidešimt du klausimai, adresuoti VSD vadovui, – ar ne per plačiai užsimota?
Štai Seimo nario P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad parlamentarui atrodo, kad svarbu išsiaiškinti, ar tokie veiksmai buvo teisėti.
Sveiku protu sunku suvokti šį klausimą. Žvalgyba sukurta tam, kad sektų, stebėtų. Sektų ne sodininką, besikapstantį savo darže, ne visuomenininką, surengiantį kelių žmonių susibūrimą po ministerijos langais, o politiką, kuris nori prezidentauti. Jei D.Jauniškio vadovaujama tarnyba nebūtų susidomėjusi G.Nausėdos kompanija ar V.Ušacku, štai tada tikrai derėtų griebtis už galvų.
beje, Elta yra paskelbusi dar ir tokius P.Urbšio žodžius: „Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
P.Urbšio nuoširdumu netikiu. Ir štai – kodėl. Prisimenu, kaip jis kadaise dalyvavo Seime įkurtos Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės veikloje. Toji grupė (laimė, ji jau subyrėjo, išsivaikščiojo) akivaizdžiai demonstravo, kad nors Lietuva oficialiai pripažįsta Kalnų Karabachą esant neatskiriama Azerbaidžano teritorija, tačiau Lietuvos Seime vis tik veikė maždaug dešimties parlamentarų būrelis, draugaujantis būtent su nūnai Kalnų Karabachą kontroliuojančiomis separatistinėmis jėgomis. Vienas iš tokių buvo parlamentaras P.Urbšys.
Tuomet maniau (ir dabar tebemanau), kad ši grupė kenkė tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui. Dvigubi Lietuvos standartai buvo tarsi ant delno. Lietuva gerbia Gruzijos, Moldovos, Ukrainos teritorinį vientisumą, nes Seime nėra draugystės grupių nei su separatistinėmis Abchazijos, Osetijos, Padniestrės valdžiomis, nei su Donbasą, Krymą okupavusiomis jėgomis. Bet Lietuvos Seime nežinia kodėl atsirado grupė, kuri buvo linkusi bičiuliautis su nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabacho įsitvirtinusiais separatistais. Kam šito reikėjo? Norėta Lietuvą sukiršinti su Azerbaidžaną palaikančia Turkija, Lietuvos sąjungininke NATO aljanse?
Vien jau šis P.Urbšio politinės biografijos epizodas suteikia teisę abejoti ir kitais jo politiniais žingsniais. Jei vieną sykį pasielgė nesuprantamai, kokios garantijos, kad ir dabar taip nenutiko?
Be kita ko, šių eilučių autorius domėjosi priežastimis, pastūmėjusiomis P.Urbšį draugauti su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis.
Stebėjimas. Žiūronai. Slaptai.lt
Norite žinoti, kaip Seimo narys paaiškino savo elgesį? Parlamentaras P.Urbšys pateikė kelių dešimtečių senumo „atvirą laišką“, kuriame tuometiniai Estijos ir Latvijos liaudies frontai bei Lietuvos Sąjūdžio vadovybė reiškia „susirūpinimą įvykiais Azerbaidžane ir Armėnijoje po tragiško žemės drebėjimo“. Laiške reikštas susirūpinimas, kad suimti Kalnų Karabacho komiteto nariai. Laiško autoriai taip pat reikalavo, jog būtų išsiaiškinta, ar suėmimai – pagrįsti, bei ragino užtikrinti tautų teisę į nepriklausomybę bei visus konfliktus spręsti išskirtinai taikiomis priemonėmis. Konkrečiomis pavardėmis nepasirašytas laiškas buvo adresuotas tuometiniams laikraščiams – „Izvestijoms“, „Sovetskaja Estonija“, „Sovetskaja Latvija“, „Sovetskaja Litva“…
Žurnalo „Karabachas” viršeliai
Štai ir viskas. Ir vis dėlto P.Urbšys šių eilučių autoriui tvirtino, jog toks „dokumentas“ labai svarbus aiškinantis, kodėl Kalnų Karabachas neturėtų priklausyti Azerbaidžanui.
Atvirai kalbant, buvusio specialiųjų tarnybų pareigūno (kadaise dirbo STT struktūrose) P.Urbšio susižavėjimas tuo neva armėnų teisę į Kalnų Karabachą patvirtinančiu abstrakčiu laišku kėlė nuostabą. Kas gi daugiau jei ne buvęs slaptųjų tarnybų pareigūnas privalo žinoti, kuo abstraktaus emocinio pobūdžio tekstas skiriasi nuo įrodomąją vertę turinčio dokumento?
Jei tais pačiais principais vadovaujamasi ir šiandien, teikiant klausimus VSD vadovui, – tada labai liūdna.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Siekdami apginti viešąjį interesą ir pamatines žmogaus teises, apsaugoti žvalgybos institucijas ir pareigūnus nuo neteisėto poveikio Seimo nariaiVytautas Bakas ir Povilas Urbšys kategoriškai pareiškia, kad yra pasirengę nekelti savo kandidatūrų 2020 m. Seimo rinkimuose, jei bus įgyvendintos jų keliamos su parlamentiniu tyrimu susijusios sąlygos.
Parlamentarai reikalauja, kad Seime būtų sudaryta tyrimo komisija, į kurią jie bus įtraukti ir būtų atliktas parlamentinis tyrimas, o tyrimo komisijos darbas bus organizuojamas laikantis viešumo ir skaidrumo principų.
Parlamentarai kelia sąlygą, kad tyrimą atliktų ne Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, o iš Seimo narių sudaryta komisija.
P. Urbšys ir V. Bakas norėtų, kad tarp komisijos narių nebūtų Seimo narių, kurie asmeniškai išreiškė išankstines neigiamas nuostatas pranešėjo ir pateiktos informacijos atžvilgiu. VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Jie taip pat reikalauja, kad būtų užtikrintos saugumo garantijos pareigūnams, kurie liudytų komisijai, ir su jais nebus susidorota, nebus persekiojami jų šeimos nariai.
Seimo nariai V. Bakas ir P. Urbšys taip pat pranešė, kad parengė 22 klausimus Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriui Dariui Jauniškiui ir prašo į juos viešai atsakyti Seimo posėdyje.
„Klausimai parengti įvertinus VSD pranešėjo pateiktą informaciją, iš kurios matyti, kad Valstybės saugumo departamento vadovai galimai darė neteisėtą poveikį šalies vidaus politiniams (rinkimų) procesams, galimai neteisėtai rinko informaciją apie kandidatus 2019 metų Prezidento rinkimuose ir jų aplinkas ir galimai neteisėtai ją panaudojo, taip pat galimai pažeidė žvalgybos institucijų veiklos teisėtumo ir politinio neutralumo principus“,- sako parlamentarai. NSGK narys Vytautas Bakas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
P. Urbšio teigimu, viešojoje erdvėje VSD direktorius D. Jauniškis patvirtino, kad rinko informaciją apie kandidatus ir jų aplinkas, tad svarbu išsiaiškinti tokių veiksmų teisėtumą.
„Tuo pačiu aiškėja požymiai, kad siekiama užgniaužti situaciją, nuslėpti nuo visuomenės informaciją, susijusią su pamatiniais demokratijos principų pažeidimais. Tai kelia ne tik grėsmę, bet sukuria prielaidas nešvariems politiniams sandoriams įvykti“,- sako P. Urbšys.
V. Bako teigimu, atsakymai, kuriuos pateikė VSD direktorius viešojoje erdvėje, sukelia papildomų klausimų dėl VSD veiklos teisėtumo ir pranešėjo saugumo. Anot jo, yra požymių, kad siekiama spausti pranešėją, nuslėpti nuo visuomenės svarbią informaciją, kuri susijusi su galimai neskaidria ir neteisėta kai kurių politikų ir VSD pareigūnų veikla.
Pagal Seimo statutą Seimo sesijos metu kiekvieną antradienį, Vyriausybės pusvalandžio metu, į Seimo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus turi atsakyti valstybės institucijų vadovai, kuriuos skiria Seimas arba kurių paskyrimui reikalingas Seimo pritarimas, taip pat kiti valstybės institucijų vadovai.
Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Seimo narys Povilas Urbšys, liudijęs laikinajai tyrimo komisijai, svarsčiusiai galimai darytą poveikį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nariams, tvirtino, kad niekada nėra davęs jokio nurodymo atleisti kokį nors valstybės pareigūną.
„Niekada nesu davęs nurodymo atleisti nei Siaurio, nei kito valstybės pareigūno iš einamų pareigų. Antras dalykas: aš negaliu atsakyti už kitų žmonių pokalbius“, – trečiadienį galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo komisijai sakė P. Urbšys.
Atsakinėdamas į klausimus, parlamentaras taip pat teigė, kad jam neteko dalyvauti pokalbiuose, kur kiti asmenys duotų tokius nurodymus, nors jam susidarė įspūdis, kad artėjant „valstiečių“ suvažiavimui akivaizdžiai norima „apskrudinti ant petelnės“ Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį.
P. Urbšys pastebėjo, kad jam adresuoti kaltinimai atsirado po to, kai jis paliko valdančiąją „valstiečių“ frakciją, pasisakė už „Agrokoncerno“ veiklos tyrimą, kritiškai vertino Gretos Kildišienės skandalą.
„Jeigu nebūtų Siaurio, jie būtų suradę ką nors kito. Tai tam tikro keršto priemonė“, – mano P. Urbšys.
Tačiau laikinosios tyrimo komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė mano kitaip. „Tai nėra susiję su P. Urbšio padėtimi frakcijoje, su jo meilė ar nemeile Gretai Kildišienei“, – tvirtino ji.
Pasak jos, klausimai kyla dėl to, kad klausantis garso įrašo girdima, kad esą daromas spaudimas VTEK nariams, minima P. Urbšio pavardė.
„Jeigu tai tiesa, tai netoleruotina. Taip pat suprantu, kad kiekvienas gali atsidurti tokioje situacijoje, kai mus apkalba“, – svarstė A. Širinskienė.
Trečiadienį per daugiau nei 3 valandas vykusiame komisijos posėdyje liudijo ne tik P. Urbšys, bet taip pat dabartinis ir buvę VTEK vadovai.
Į posėdį neatvykus Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, nutarta dar kartą pakviesti parlamento vadovą jam patogiu laiku atvykti į komisiją, pateikti paaiškinimus ir atsakyti į klausimus.
Pasak komisijos pirmininkės A. Širinskienės, Seimo pirmininkas – užimtas žmogus, todėl komisija prisiderins prie jam tinkamo laiko ir pasikalbės.
Dėl iš anksto suplanuotos darbotvarkės trečiadienį Seimo pirmininkas V. Pranckietis į tyrimo komisijos posėdį neatvyko.
„Informuoju, kad nedalyvausiu komisijos posėdyje dėl iš anksto suplanuotos darbotvarkės. Prašau pateikti klausimus raštu“, – tokį raštą dėl nedalyvavimo komisijos posėdyje jos pirmininkei A. Širinskienei atsiuntė V. Pranckietis.
Tačiau komisijos nariai nelinkę susirašinėti. „Mes kviečiame pirmininką fiziškai, mūsų netekina atsakymai raštu, nes tada būtų atimama galimybė paklausti“, – sakė liberalas Eugenijus Gentvilas.
A. Širinskienė mano, kad Seimo pirmininkas ateis ir mielai atsakys į komisijos narių klausimus.
Praėjusią savaitę tyrimo komisija apklausė iš VTEK atleistą Mindaugą Siaurį. Pasakodamas savo atleidimo aplinkybes jis teigė, kad 2017 m. kovo mėnesį darbe vykusiame pokalbyje su VTEK nariais Virginijumi Kanapinsku ir Sauliumi Katuoka jam buvo pasakyta, kad jo atleidimo esą reikalauja asmenys iš Seimo.
„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“. [1] — Karl Schlogel.
Mūsų istoriografija Lietuvos valstybės atsikūrimą 1918 m., jos gyvavimą ir nepriklausomybės netekimą 1940-aisiais nagrinėja atsietai nuo geopolitinės situacijos.
Toks siauras vietinis požiūris nukreiptas tik į valstybės vidaus politinę situaciją sukuria iškreiptą vaizdą, neatskleidžia istorinių procesų tikrųjų priežasčių.
Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.
Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.
Taip pavadintas vienas Pavelo Sudoplatovo atsiminimų knygos “Įvairios slaptojo karo ir diplomatijos dienos” skyrius. Bet pirmiausiai trumpai apie autorių.
Pavel Anatoljevič Sudoplatov gimė 1907 metų liepos 7 dieną Melitopolyje (Ukraina). 1919-aisiais, teturėdamas 12 metų, įstojo į Raudonąją armiją. Nuo 1925-ųjų tarnavo Ukrainos GPU (Valstybinė politinė valdyba). 1932 metais buvo perkeltas į Maskvos OGPU centrinį aparatą, dirbo vyriausiuoju OGPU kadrų inspektoriumi. Nuo 1935 metų dirbo nelegalų žvalgybinį darbą užsienyje, turėjo slapyvardį “Andrėj”. 1938 metais Stalino įsakymu nužudė OUN (Ukrainiečių nacionalistų organizacija) lyderį J.Konovalec. Nuo 1938 m. ėjo GUGB NKVD 5-ojo skyriaus (žvalgyba) viršininko pareigas. 1939 m. vadovavo rengiant operaciją “Utka” (“Antis”), kurios užduotis – likviduoti Trockį. Ši operacija sėkmingai įvykdyta 1940 metų rugpjūčio 20-ąją. Vykdytojai – L.Eitingon ir R.Merkader del Rio. 1941 metais, prasidėjus Vokietijos – Rusijos karui, P.Sudoplatovas kartu vykdė ir NKVD Centrinio naikintojų bataliono štabo viršininko pavaduotojo pareigas.
