Politinės intrigos. TSPMI plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Liberalų sąjūdžio frakcijai Seime konservatorius raginant sugrįžti prie užsienio politikos susitarimo, Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkas Žygimantas Pavilionis tikina, kad prie šios iniciatyvos bus sugrįžta rudens sesijos pradžioje. Politiko teigimu, susitarimo tekstas jau iš esmės yra parengtas, todėl svarbiausia, kad atsirastų politinė valia padėti parašus.
„Mes tikrai stengėmės prieš Vilniaus NATO susitikimą tą tekstą paruošti, jis ir buvo iš esmės paruoštas, gal trūko paskutinių potepių, suderinimų jau grynai su politine vadovybe, tačiau įvyko kaip įvyko – įvyko vidaus politikos sukrėtimas su išankstiniais rinkimais“, – Eltai teigė Ž. Pavilionis.
URK pirmininkas tikina prie užsienio politikos susitarimo grįšiąs Seimo rudens sesijos pradžioje.
„Kai tik Seimas susirinks, nes dabar tuos kolegas fiziškai ne taip lengva surasti, tai aš tikrai pabandysiu dar kartą tą procesą pradėti. Bet, žinoma, palaikymas visų partijų lyderių bus labai svarbus“, – sakė Ž. Pavilionis.
Politikas akcentuoja, kad tam, jog susitarimas būtų pasirašytas, reikia tik politinės valios. Pasak jo, esminių skirtumų užsienio politikoje tarp parlamentinių partijų praktiškai nėra.
„Jeigu būtų politinė valia, tai popierius yra jau seniai paruoštas. Svarbiausia, kad partijų lyderiai nenorėtų įtraukti užsienio politikos, kuri yra valstybės interesai, į vidaus politiką, nes tai būtų labai neatsakinga ir nereikalinga“, – pabrėžė komiteto pirmininkas.
A. Mazuronis: manau, kad šis susitarimas pasmerktas
Savo ruožtu opozicinės Darbo partijos pirmininkas Andrius Mazuronis yra įsitikinęs, kad šios kadencijos metu susitarimas dėl užsienio politikos nebus pasirašytas.
„Aš prognozuočiau, kad išvis jokio susitarimo nebus, nes, akivaizdu, kad į rinkiminį periodą, į rinkiminį ciklą žengiame ir čia jau galimybės susitarti, ypač tokiais klausimais, kurie yra poliarizuotos ir skirtingos nuomonės, bus pakankamai sudėtinga“, – Eltai teigė A. Mazuronis.
Politikas tikina, kad „darbiečiai“ diskusijose dėl susitarimo jau kurį laiką nedalyvauja.
„Mes jau kurį laiką nebedalyvavome tose diskusijose, į kurias ir Kirkilas įsiliejo. Jau nebesupratome, kas ten už ką atsakingas, kas ten ką daro, kokia kieno rolė, URM išvis diskusijose kaip ir nebuvo“, – sakė Darbo partijos pirmininkas.
„Nebedalyvavome nebematydami prasmės, o dabar tos prasmės dar mažiau matome. Aš manau, kad tai pasmerktas dalykas ir nieko čia nebebus“, – pridūrė jis. Grimasos. Slaptai.lt nuotr.
A. Mazuronio nuomone, liberalų raginimas konservatorius sugrįžti prie užsienio politikos susitarimo yra paprasčiausiai priešrinkiminė retorika.
„Liberalų sąjūdžio pareiškimą traktuočiau kaip bandymą įgelti į konservatorių darbo silpnesnę grandį. Matyt, artėjant rinkimams tokių paraginimų, paskatinimų efektyviau dirbti mes matysime vis daugiau ir daugiau“, – savo nuomonę išsakė parlamentaras.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija penktadienį koalicijos partnerius konservatorius paragino grįžti prie parlamentinių partijų susitarimo dėl užsienio politikos. Pasak politikų, pasirašyti susitarimą yra būtina – ypač dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis, kai Baltarusijos opozicija Lietuvoje sulaukia aštresnių vertinimų.
ELTA primena, kad politinių partijų susitarimas dėl užsienio politikos buvo pradėtas rengti po to, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Pykčiai. Slaptai.lt foto
Daugiausiai ginčų rengiant susitarimą sukėlė išsiskyrusios valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl pozicijos Kinijos atžvilgiu. Dėl to pasiekti susitarimo nepavyko. Artėjant Vilniuje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, konservatoriai grįžo prie idėjos dėl šio susitarimo.
URK pirmininkas Ž. Pavilionis kreipėsi pagalbos į buvusį parlamentarą ir premjerą G. Kirkilą. Pasak jo, nors centro kairei priklausančiam politikui nebūtų suteiktos formalios pareigos, siekiant išjudinti jau metus įstrigusį susitarimą dėl užsienio politikos tikslų G. Kirkilo įsijungimas nepamaišytų.
Prasidėjus karui Ukrainoje pradėtas rengti politinių partijų susitarimas dėl užsienio politikos vis dar nepasirašytas. Nors susitarimo rengimą kuravusi Užsienio reiklų komiteto pirmininkė Laima Liucija Andrikienė tikina, kad dokumento projektas jau yra parengtas ir jį belieka pasirašyti, Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Viktoras Fiodorovas tikina, kad tai yra netiesa. Pasak politiko, opozicija tokio susitarimo projekto, koks yra parengtas dabar, tikrai nepasirašys, o valdantieji kol kas nerodo jokių iniciatyvų dokumentą tobulinti.
„Darbo grupė savo darbą yra pabaigusi, tekstas yra visiems išsiųstas, tas derinimasis vyko juk. Beliko sudėti parašus. Ir dabar prasideda politinis sezonas ir reikia pabaigti darbą“, – Eltai teigė L. L. Andrikienė.
Politikė tikina, kad anksčiau grįžti prie užsienio politikos susitarimo progos nebuvo dėl įtemptos Seimo darbotvarkės.
„Neturėjau dar progos apie tai su niekuo pakalbėti. Pirmų dienų Seimo sesijos darbotvarkė yra per daug pilna visko. (…) Vis tiek reikia tam paskirti laiko, susėsti. Aš pati tam laiko neturėjau, dabar labai daug kelionių: ir Ukraina, ir Kosovas, ir Čekija, ir Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja. Tai gal ta kita savaitė yra normalesnė, kai galėsime prie kitų darbų prisėsti“, – sakė L. L. Andrikienė.
V. Fiodorovas: opozicija tokio susitarimo nepasirašys
Savo ruožtu Darbo partijos frakcijos Seime seniūnas Viktoras Fiodorovas tikina, kad opozicija tokio susitarimo dokumento, koks yra dabar paruoštas, nepasirašys.
„Situacija yra pasistūmėjusi lygiai nulį. Jokių siūlymų iš darbo grupės iniciatorių ir grupės vadovės – visiškai jokių. Tai tas darbas yra sustojęs, opozicija yra pasakiusi, kad tokio dokumento, koks yra parengtas, nepasirašinės“, – Eltai teigė V. Fiodorovas.
Politikas mano, kad užsienio politikos susitarimas stringa dėl to, nes valdantiesiems neparanku eiti į kompromisą su opozicija.
„Manau, kad valdantiesiems tai tik atvėrė kelią daryti tai, kas yra daroma, tvarkosi visus Taivano klausimus taip kaip jie įsivaizduoja. Tai jiems gal ir patiems nėra noro pasirašyti susitarimą kitokį negu yra parengta. Nes kai kuriuos kelius vykdyti tokią desperatišką politiką tai uždarytų. Taip kad niekas nėra pasistūmėję, niekas nekalba apie datas pasirašymo ir turinio keitimą“, – akcentavo V. Fiodorovas.
„Mes norime matyti, kaip tas dokumentas toliau gali keistis, jeigu jie vis dar mato tą poreikį pasirašyti tą susitarimą, tai tiesiog reikia, kad inicijuotų susitikimą“, – pridūrė politikas.
V. Fiodoras teigia, kad valdantieji tiesiog eilinį kartą ignoruoja opozicijos pasiūlymus.
„Tai tik įrodo, kad to, kas yra sakoma iš opozicijos eilinį sykį konservatoriai negirdi. Nes vasarą, jeigu neklystu, turbūt visos opozicinės frakcijos pasisakė, kad nepasirašo tokio dokumento. Tai jeigu laikytis taip ciniškai ir sakyti, kad dokumentas yra parengtas ir mes išlauksime momento, kad pasirašys, tai nežinau, kas turi nutikti laukiant ir nieko nedarant“, – sakė parlamentaras.
ELTA primena, kad Rusijai užpuolus Ukrainą Lietuvos politikai inicijavo dviejų susitarimų – dėl užsienio politikos ir krašto gynybos – pasirašymą. Susitarimą dėl krašto gynybos partijoms pavyko iš esmės suderinti.
Visgi gerokai daugiau ginčų kilo ruošiant susitarimą dėl užsienio politikos. Čia išsiskyrė valdančiųjų ir opozicijos nuomonės dėl pozicijos Kinijos atžvilgiu.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ir ELTA žurnalistas Benas brunalas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sako, kad pasigenda turinio jam interpeliaciją inicijuojančios opozicijos argumentuose. Interviu Naujienų agentūrai ELTA ministras tvirtino, kad jam apskritai sunku suprasti jį nuolatos kritikuojančių oponentų nuomonę: tiek dėl Kaliningrado tranzito, tiek dėl Vyriausybės vykdomos politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
„Aš manau, kad opozicija turi labai didelę problemą negalėdama pasakyti, kurioje pusėje ji yra“, – interviu metu sakė G. Landsbergis.
Ministras nelinkęs priimti kritikos ir dėl Kiniją vėl siutinusių jo komentarų JAV Atstovų Rūmų pirmininkei Nancy Pelosi atvykus vizito į Taivaną. Kodėl apie vykusį JAV politikės vizitą palankiai viešai neatsiliepė kitų ES narių diplomatijos vadovai, tvirtina G. Landsbergis, reikėtų klausti jų pačių. Tuo tarpu iš Kinijos propagandinių kanalų vėl pasigirdusių grasinimų Lietuvai, akcentuoja ministras, sureikšminti nereikėtų.
„Kokias sankcijas, kam? Įmonėms, kurios dirba su Taivanu? Kokiu būdu? Juk Lietuva yra išimta iš Kinijos prekybos sistemos. Tai kaip tu dar kažką sankcionuosi? Antrą kartą?“, – Kinijos komunistų partijos leidinyje „Global Times“ surašytais grasinimais stebėjosi G. Landsbergis.
Galiausiai tai, kad sankcijos Lietuvai jau įvestos, leidžia suprasti politikas, yra veiksnys, leidžiantis Lietuvai „jausti“ teisę pasisakyti apie į Taivaną vykstančius Vakarų valstybių politikus. G. Landsbergis leido suprasti, kad konfliktą su Kinija sukėlęs Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimas veikiausiai yra „padėtas į stalčių“ ir kad planų atidaryti Lietuvos atstovybę Taivane neturėtų stabdyti nesiliaujantys Pekino grasinimai bei kilusi geopolitinė įtampa.
Ir nors pokyčių pradėtoje minti diplomatijos kryptyje tikėtis nereikėtų, jau artimiausiu metu, patvirtino G. Landsbergis, Užsienio reikalų ministerija kaip reikiant atsinaujins. Lietuvos diplomatijos vadovas patvirtino, kad jo komandą papildys ne tik nauji viceministrai, bet ir naujas politikos direktorius. Tiesa, didesnių permainų viceministrų kuruojamose srityse nebus. G. Landsbergio teigimu, viceministras Mantas Adomėnas su jam pavestomis funkcijomis susitvarko tinkamai.
Tuo tarpu Ingridą Šimonytę nuo pirmadienio premjerės pareigose pavaduojantis G. Landsbergis didesnių pertvarkų Vyriausybės lygmeniu nežada. Pasak jo, opozicija priekaištus atskiriems ministrams, kaip ir užsienio politikos atveju, žeria be jokio turinio.
„Pasakyti, kad reikia ministrą interpeliuoti gali ir Skvernelis, ir Žemaitaitis, ir net Petras Gražulis gali pasakyti, kad reikia kažką interpeliuoti. Tai yra paprasta, aišku, tai pats paprasčiausias uždavinys. Tai žemiausiai kabantis vaisius. Jį nusiraškyti didelės išminties nereikia“, – sako G. Landsbergis.
Interviu metu politikas dar kartą patikino, kad konservatorių partijai vadovauja paskutinę kadenciją ir neslėpė jau matantis į jo vietą pretenduojančius kolegas.
„Aš matau, kad rikiuojamasi, nepaisant to, kad nemažai laiko yra likę iki rinkimų“, – sako TS-LKD pirmininkas.
– Opozicija nesiliauja jums kelti klausimus dėl darbo vadovaujant Užsienio reikalų ministerijai. Ar jums pačiam viskas aišku dėl to, ką darote ir kas iš viso to išeina?
– Man atrodo, kad svarbiausia savo darbą vertinti pagal tai, ar tu atsakai į užduodamus klausimus. Ir klausimas dažnai yra formuluojamas taip – ar prisiimi atsakomybę. Jeigu tu gebi atsakyti, kas yra tavo atsakomybė ir ką tu padarei, kad rinkėjų, premjerės ar Seimo patikėtą atsakomybę realizuotum, tada dirbi teisingai. Bet man regis, kad didesnė problema yra tai, kad opozicijai yra sudėtingiau suformuluoti atsakomybės aprėptį, kaip jie matytų, kokia atsakomybė turėtų būti.
– Konkretizuokim. Jūsų kėdę drebino ir tebedrebina kelios konkrečios istorijos: Kaliningrado tranzito klausimas, o šiek tiek anksčiau Baltarusijos trąšų keliavimo per Lietuvą klausimas. Iš jūsų perspektyvos žiūrint, ar jūs sau pakankamai aiškiai atsakėte į visus kilusius klausimus ir ar aiškiai atsakėte kitiems į klausimus, kuriuos kėlė ir opozicija, ir apskritai dalyviai viešojoje erdvėje?
– Aš manau, kad reikia atskirti keletą dalykų. Viešojoje erdvėje klausimas buvo labai paprastas: kas čia atsitiko. Bet šie klausimai yra labai skirtingi – tiek Baltarusijos trąšų, tiek rusiškų prekių tranzito per ES teritoriją klausimas. Tai savo principu skirtingi klausimai. Vienas yra europinis klausimas, susijęs daugiau su ES kompetencija prekybos srityje. Kitas klausimas buvo grynai politinis – tai mūsų santykio su strateginiais partneriais klausimas. Visuomenė dažnai išgirdusi skandalą – bent jau taip pajunti – nustemba: kur yra problemos ašis, kas tokio atsitiko. Man atrodo, kad tai būtų bet kuriam politikui uždavinys atsakyti, paaiškinti, kas atsitiko, o galbūt skandalo apskritai nėra.
Tuo tarpu opozicijos uždavinys yra šiek tiek sudėtingesnis. Dėl to kad jie, bent jau mano akimis žiūrint, retai suformuluoja, ką patys darytų, kaip jie patys tą atsakomybę realizuotų.
– Jei pabandyčiau opozicijos lūpomis pakalbėti… Pirmuoju atveju – trąšų tranzito klausimu – opozicija, regis, ragino valdančiuosius atsakyti už savo žodžius, kad jei jau strateginiai partneriai sankcionavo „Belaruskalij“, tai to ir reikėtų laikytis, nepraleisti, nepražiūrėti. Tuo tarpu antruoju atveju – dėl Kaliningrado tranzito – galbūt labiau raginta nedaryti greitų sprendimų, akcentuota, kad tik aiškiai, tik sinchronizavus visas detales su ES struktūromis, galima daryti veiksmus.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
– Jūs grakščiai padėjote opozicijai suformuluoti. Tačiau (klausant opozicijos – ELTA) būna, kad mes pasimetame. Pavyzdžiui, vienas iš opozicijos lyderių Saulius Skvernelis paskutiniu klausimu dėl tranzito lyg ir kalbėjo apie tai, kad tranzitas turėtų vykti, vėliau, kad jis neturėtų vykti, Kur kas būtų paprasčiau, jei opozicija labai aiškiai formuluotų savo koncepciją. Tai, kad nesupranta ar nežino iki galo, tai yra suprantama ir dėl to mes atsakinėjame per spaudą, ir aš pats buvau frakcijoje, bandydamas atsakyti į klausimus. Opozicijos vienas iš principų yra turėti savo nuomonę – ką jūs darytumėte tokioje situacijoje. Jeigu jūs sakote, kad vienu atveju reikia sinchronizuotis su partneriais. Teisingai, aš pritariu šiam teiginiui. Manau, kad sinchronizacija su partneriais yra reikalinga. Tačiau mes neturime pamiršti, – ką aš kalbėjau gruodžio mėnesį, – kad mes esame teisės viršenybės valstybė, valstybė, kuri nenutraukia sutarčių neturėdama tam įstatyminio pagrindo. Valstybė, kuri daro veiksmus, kurie atlaikytų teismą, teismo procesus, kad sprendimai būtų sinchronizuoti su ES įstatymų baze. Tai yra sudėtingi procesai, apie kuriuos stengiamės komunikuoti. Jeigu yra geresnių pasiūlymų, kaip tą padaryti – efektyviau, greičiau, tai galbūt būtų galima į tai įsiklausyti. Bet mes dažnai to pasigendame.
Dabar dėl paskutinio įvykio (Kaliningrado tranzito – ELTA). Čia yra painiava, nes turbūt nėra pakankamai drąsos… Tas pats Saulius Skvernelis, ir tai gali tik iš užuominų pajusti, kai jis yra pasakęs sykį, kad jis turbūt pasisakytų už visą tranzitą per Lietuvą, gal net išskirtinius Lietuvos įsipareigojimus Rusijai, kad tas koridorius būtų padarytas.
– Jūs tikrai girdėjote tai iš Skvernelio?
– Aš girdžiu konotacijas… Vieną kartą aš net paprašiau tai aiškiai pasakyti. Jei tai yra jo nuomonė, tada mes galime labai aiškiai diferencijuoti, kas kokioje pusėje stovi. Vienas žmogus mano, kad tai yra Lietuvos prievolė, kitas žmogus mano, kad ne. Tada mes bandome tas savo pozicijas mums prieinamais instrumentais ginti.
– Pabandykite reflektyviai pasižiūrėti į ankstesnių laikų Lietuvos užsienio politiką. Ar būdavo taip, bent jau pastarąjį dešimtmetį, kad taip kaip dabar kirstųsi opozicijos ir valdančiųjų pozicijos. Jūs sakote, kad Skvenelio nuostatose įžvelgiate tam tikras konotacijas, tuo tarpu pats Skvernelis sakys, kad jūs vien dėl efektingumo pasirinkote ne itin tinkamus ir apgalvotus sprendimus itin jautriose srityse.
– Aš tik pakartosiu, kad jūs aiškiau formuluojate, nei tai daro mūsų opozicija. Ir tai yra problema. Ne jūsų problema, jūs darote savo darbą ir darote jį gerai. Opozicija dažnais atvejais norėtų pasakyti dalykus, bet jie to padaryti nedrįsta. Jeigu jie palaiko lengvesnes ir paprastesnes sankcijas ir norėtų mažiau sankcijų Rusijai, jie nedrįsta to pasakyti Lietuvoje. Ir tai yra priežastis, kodėl jie pyksta. Jų kritikos ašis yra tai, kad jie norėtų, jog sankcijos Rusijai būtų taikomos mažesne apimtimi ir kad Lietuva tai prisiimtų ant savo pečių. Bet tą pasakyti Lietuvoje, vykstant karui Ukrainoje, matyt, gali būti žalinga. Dėl to yra bandoma kaip unguriams išvinguriuoti nesuformuluojant tiksliai aiškios savo pozicijos. Bet man atrodo, kad sąžiningumo vardan būtų gerai, jog opozicija aiškiai pasakytų, kokioje pozicijoje jie yra.
Pavyzdžiui, kai kurie mūsų koalicijos partneriai ganėtinai aiškiai pasako – netgi labai grubiai – kad jie pasisakytų net už rusiškos geležinkelių vėžės išrinkimą. Siūlo tokius radikalius veiksmus. Bet tada gali identifikuoti, su kuo tu diskutuoji, ir gali pasakyti, kad, mano nuomone, mums svarbių ir mus ginančių ES taisyklių nesilaikymas Lietuvai yra žalingas. Tada ir rinkėjui aiški žinutė, ir politinei bendruomenei aiški žinutė, kad vieno politiko nuomonė yra tokia, o kito politiko – kita.
– Jei sunku suprasti vieniems kitų argumentus, gal trūksta tarpininko?
– Galiu pasakyti keletą dalykų, atsakydamas į ankstesnį klausimą. Niekada negyvenome tokios geopolitinės įtampos laikais kaip dabar. Tiesą sakant, šiandien yra ypatinga diena. Lygiai prieš dvejus metus Baltarusijoje vyko rinkimai. Ir tai, ko gero, didžiausias geopolitinis sukrėtimas buvusios (Vyriausybės – ELTA) kadencijoje. Jei mes pagalvotume apie visą buvusią kadenciją… Jos pačioje kadencijos pabaigoje įvyko Baltarusijoje rinkimai, kurie baigėsi Sviatlanos Cichanouskojos atvykimu į Lietuvą. Nebuvo iššūkio. Visi sutariame, kad Rusija yra pavojinga valstybė, visi sutarėme, kad Amerika yra mūsų pagrindinis gynybos ir saugumo partneris (…).
– Bet kai kuriuos nesutarimus įnešė būtent dešiniųjų Vyriausybės politika. Pavyzdžiui, Kinijos atžvilgiu. Galima hipotetiškai mąstyti, kad jei ne ši Vyriausybė, atidariusi Taivaniečių atstovybę, konkrečiai Lietuvai frontas ten, toli rytuose, nebūtų atsidaręs. Aš vėl grįžtu prie to, ką kalba opozicija. Vienas iš jos kritikos aspektų yra tai, kad jūs vedate politiką, kuri labiau efektinga, o ne efektyvi, kad štai Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo perteklinis žingsnis, sukūręs daugiau problemų nei naudos. Kad rezultatas buvo tik tas, kad Lietuva buvo garsiai tarptautinėje arenoje aptarinėjama, o jūs pats pakrikštytas „drakonų žudiku“.
– Man atrodo, kad ir čia mes pametame tam tikrus aspektus. Aš padalinčiau atsakymą į dvi dalis. Pirmoji dalis yra tai, kad mes gyvename geopolitinio perversmo laiku. Ir faktas, kad prisitaikyti prie to užtrunka laiko. Aš manau, kad opozicija turi labai didelę problemą negalėdama pasakyti, kurioje pusėje ji yra. Kinijai demonstruojant agresiją prieš Taivaną, ignoruoti, užsimerkti, nematyti, kad mums tai nerūpi. Galbūt… Bet man tai primena pavojingą žaidimą, ypač iš valstybės, kuri priklauso nuo teisės viršenybės principo.
– Jūs sakote, kad anksčiau ar vėliau būtų tekę į šią upę įbristi?
Gabrielius Landsbergis. Foto by Dainiaus Labutis (ELTA).
– Jeigu tu gini principą – tai nuoseklu tą principą ginti nepriklausomai nuo to, kur tu esi geografiškai. Prieš partnerius reikia lygiai tą patį pasakyti. Jeigu mums svarbu, kad Vakarai nepamirštų Baltarusijos, būtų atsakingi gindami Ukrainą ir iki galo nuoseklūs… Japonija, Australija ir kitos valstybės sako: jūs siekiate mūsų dėmesio Ukrainai tai, ar jūs teikiate dėmesį mūsų regionui? Mano nuomone, nebėra geografinio skirtumo, nebėra regioninių problemų – jos yra globalios. Arba globali tvarka išsisaugo, arba ji suyra. Lietuvos saugumas nuo to priklauso. Antrojo atsakymo pusė yra šiek tiek komiška. Suprantame, kad dažnas kritikas, dažnas oponentas kritikuoja dažnai asmenį, o ne politikos turinį. Bandžiau skaityti kai kurių opozicijos atstovų pastabas… Ir aš norėčiau iš opozicijos atstovų matyti turinį. Bet toks jausmas, kad jiems svarbiau pavardė ar galimybė kalbėti apie pavardę ir asmenį, jį pamenkinti ar kažkaip pašaipiai apie jį atsiliepti. Ir tai užmuša visą turinio principą. Efektingumas… Tai vis tiek yra ad hominem pokalbis.
– Kodėl ad hominem? Pavyzdžiui, Kinijos atveju juk kritika jums pasigirdo dėl to, kad šiuo klausimu pastabas reiškiate itin garsiai. Pažiūrėkime kontekstą. Įvyko JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas Taivane. O tarptautinėje spaudoje būtent jus išskyrė kaip praktiškai vienintelį diplomatijos vadovą iš ES valstybių, kuris labai aiškiai tviterio žinute parėmė aukštos pareigūnės vizitą. Ir čia opozicija kelia klausimą, kodėl Lietuva turėtų išsiskirti iš šiek tiek tylesnės Vakarų bendruomenės.
– Dabar mes galime kalbėti apie turinį. Jeigu kalbame konkrečiai apie šio klausimo turinį, aš manau, kad kiekvienas turi užduoti sau klausimą: kodėl netgi mūsų diskusijoje daugiau dėmesio vienam pareiškimui, kuris, tiesą sakant, neturėtų būti kažkaip reikšmingas. Jis yra akivaizdus. Mano mintis yra ta, kad ponios Pelosi atvykimas į Taivaną palieka praviras duris kitiems atvykti. Priešingai, jeigu jis nevyksta, ko gero, šis laukas užsidaro.
– Bet kodėl kiti užsienio reikalų ministrai nesidalino panašiomis žinutėmis tviteryje.
– Reikėtų jų paklausti. Man atrodo, kad šiandien dėmesys tviterio žinutei didesnis negu tam, kad mes šiandien turime agresyviausius Kinijos veiksmus aplink Taivaną. Aš nematau diskusijos apie tai, kokia turėtų būti Vakarų reakcija į tai, kad vyksta apšaudymai, kad sala buvo 3 dienas blokuojama, parodant, kad ji gali būti užblokuota. Tai turėtų ekonomines pasekmes visam pasauliui.
– Bet jūs ne tik tviterio žinute dalinotės. Pirmadienį britų dienraštyje „The Telegraph“ buvo publikuotas jūsų straipsnis, kuriame jūs tarsi išplėtėte šią žinutę. Paraginote pasiųsti stiprų ir aiškų signalą, kad laisvas pasaulis – cituoju: „negali leisti ir neleis, kad Taivanas taptų antra Ukraina“. Ši žinute šiek tiek primena Vokietijos užsienio reikalų ministrės Baerbok pasisakymą, susilaukusį aštraus Pekino dėmesio, esą negerbiamas Vienos Kinijos principas.
– Jūs pats priminėte, kad mes nesame vieni.
–Taip, bet šiuo atveju svarbu ir tai, kad Baerbok susilaukė kritikos iš Pekino, esą ji kvestionuoja vienos Kinijos politiką. Ir iškart po to – jūsų žinutė, straipsnis. Gali kai kas pamanyti, kad tik tam, kad dar paaštrintumėte situaciją arba parodytumėte, kad mums Kinijos priekaištai nelabai svarbūs. Kad nebijome to niršulio, kurį Pekinas per savo propagandinius kanalus perneša.
– Tai, kad komentarai dėl Taivano bus kritikuojami per propagandinius Kinijos kanalus, buvo faktas. Man atrodo, kad svarbesnis klausimas yra tai – kokia alternatyva.
– Galbūt būtų siūlančių balansavimą?
– Balansuoti ką?
– Pavyzdžiui, ieškoti balanso toje pačioje komunikacijoje ir stengtis, – nenoriu atsistoti opozicijos atstovo vietoje, – bet galbūt ji šioje vietoje galėtų sakyti, jog reikia į šį klausimą žiūrėti pragmatiškai, nebeaštrinti situacijos pasisakymais. Juk pastarasis jūsų įrašas socialiniame tinkle sukėlė svarstymus apie galimas Kinijos reakcijas. Pavyzdžiui, Pekino propagandinis leidinys „Global Times“ rašė apie dar griežtesnes sankcijas Lietuvai, kad reikia jas taikyti įmonėms, kurios bendrauja su Taivanu.
– Lietuvai jau yra pritaikytos sankcijos. Su visa pagarba, bet išsirašė tai („Global Times“ žinutę – ELTA) visi. Žiniasklaidai patiko. Aš suprantu, kad atitikmuo būtų tokios pat žiniasklaidos priemonės. Bet dabar tai yra visiškai propagandinis valstybės leidinys, nieko bendro neturintis su savarankiška žiniasklaida. Įvesti sankcijas… Kokias sankcijas galima įvesti Lietuvai, jei Lietuvai sankcijos yra pritaikytos, dėl kurių mes net bylinėjamės Pasaulio prekybos organizacijoje. Dar kartą sankcionuoti tas pačias įmones? Kas nors galėtų iškelti šį klausimą, bent jau įsidėdamas minėtą tekstą. Įsidėti tekstą kritiškai. Kokias sankcijas, kam? Įmonėms, kurios dirba su Taivanu? Kokiu būdu? Juk Lietuva yra išimta iš Kinijos prekybos sistemos. Tai kaip tu dar kažką sankcionuosi? Antrą kartą?
– Tad dėl to nebelieka paskatos susilaikyti nuo pasisakymų?
– Kinija, tiesą sakant, panaikino prielaidas. Jos reakcija (dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo – ELTA) buvo tiek toli siekianti, kad ji savo ruožtu panaikina instrumentus diferencijuoti reakcijas. Viskas. Lietuva sankcionuota. Už vieną pavadinimą. Tai dabar Lietuva jaučia, kad turi teisę pasakyti, pavyzdžiu, kad taip kaip ir anksčiau parlamento nariai turėjo teisę vykti ir turi teisę vykti (į Taivaną – ELTA). Taip vyko anksčiau, taip, mano supratimu, turėtų vykti ir toliau, ir to keisti nereikėtų.
– Ir dar grįžtant prie Pelosi vizito ir jūsų žinutės, kurią, kaip aš suprantu, galima pavadinti pasveikinimu: štai aukšta JAV pareigūnė įžengė, nepasidavė spaudimui ir paliko, kaip sakote, praviras duris kitiems. Taigi pats sprendimas jūsų vaizduojamas kaip teigiamas. Tarsi jis būtų teigiamas ir Lietuvai.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
– Ne tiek Lietuvai ar kažkam. Yra pirmiausiai keli dalykai… Mano vertinimu, tai yra observacija, tai yra pastebėjimas. Tiesiog. Kinija nori siaurinti bendradarbiavimo erdvę su Taivanu. Ji nori tai siaurinti ir apriboti. Jie tai vadina vienos Kinijos principu ir visi kiti turi paklusti tam vienos Kinijos principui: JAV, Lietuva, ES. Jos turi paklusti. Mūsų, Vakarų valstybių vertinimu, mes turime suformuluotą vienos Kinijos politiką. Ir vienos Kinijos politika nėra sulaužyta nei Lietuvos veiksmais, nei JAV veiksmais. Niekas neneigia taikaus abiem pusėms tinkamo susivienijimo ar kitokių dalykų. Tik aš niekaip nematau taikos, kai yra blokuojama sala ir raketomis apšaudomi teritoriniai vandenys. Tai yra netaiku.
– Jei pabandytume apibendrinti. Po Nency Pelosi vizito, jeigu galima taip pasakyti, Lietuvoje saugumo atsirado daugiau ar mažiau? Turint galvoje, kad įtampa aplink Taivaną padidėjo.
– Mes pirmiausiai turime sau užsiduoti klausimą, ar nuolaidžiavimo politika atneša daugiau saugumo, ar ne. Jeigu į klausimą atsakote… jei opozicijai atrodytų, pavyzdžiui, kad nuolaidžiavimas veikia, bet, matyt, tada mes būtume išvengę Antrojo pasaulinio karo. Man atrodo, kad svarbus yra tam tikrų principų gynimas, kuris parodo, kad visgi sutartų raudonų linijų peržengimas neturėtų būti toleruojamas. Reikia raudonas linijas ginti.
– Rudenį ketinama atidaryti Lietuvos atstovybę Taivane. Žvelgiant į dabartinę įtampą aplink Taivano salą, niekas nesikeičia dėl šio siekio? Suprantant, kad ir į šį žingsnį Pekinas netruks paleisti savo propagandą.
– Jeigu mes sakytume, kad mūsų veiksmus veikia propagandinių žiniasklaidos priemonių straipsniai..
.
– Ne tik straipsniai, bet ir dvišalė įtampa…
– Mano klausimas yra toks: ar yra pažeidžiama tai, kas buvo anksčiau. Nėra pažeidžiama – buvo daroma. Tai jeigu mes apsispręstume daryti kitaip, stabdyti tokius veiksmus, tai mes keistume status quo, tai mes prisidėtume prie to, kad Taivano saugumas mažėja, pripažintume, kad Kinija turi teisę agresyviais veiksmais atgrasyti valstybes nuo ekonominio, kultūrinio bendradarbiavimo su Taivanu.
– Ar tas pats galioja ir planuojamam Lietuvos Seimo pirmininkės vizitui? Nereikėtų jo organizuoti taip, kad būtų atsižvelgiama į tai, kas vyksta?
– Kaip aš suprantu, ji turi kvietimą, palaiko ryšius su žmonėmis, kurie yra tą kvietimą išsiuntę. Ieško tinkamo meto… Parlamentarų vizitai, nepriklausomai nuo jų lygio, jie yra tradicijos dalis.
– URK pirmininkė regis užsiminė, kad galbūt ir kažkuris ministras iš Lietuvos galėtų važiuoti. Ar yra tokia tikimybė?
– Tokių planų nėra, kiek žinau, nė vienoje ministerijoje tokių planų nėra. Vykstama viceministro lygiu ir, aš manau, tokios tradicijos galima laikytis.
– Apibendrinkime šią temą – kokia yra šiuo metu Lietuvos ir Kinijos santykių padėtis?
– Aš manau, kad mums reikia orientuotis ne į tai, kur mūsų santykiai su Kinija yra… Kinija pati pasirinko turėti tokius santykius, kokius dabar turi su Lietuva dėl sau suprantamu priežasčių. Aš manau, kad didžiausias Lietuvos pasiekimas šiandien yra stiprėjantys santykiai su Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybėmis (…).
– O su prezidentu kalbatės apie Kinijos politiką?
– Kiek žinau, prezidentas planuoja vizitus į Indijos ir Ramiojo vandenyno valstybes. Tikiuosi, kad pavyks juos suderinti ir ateityje jie materializuosis.
– O dėl pačios politikos Kinijos atžvilgiu. Juk buvo išsiskyrusios nuomonės dėl atstovybės pavadinimo.
– Tikrai kalbamės. Tik tiek, kad dabar šio klausimo nebuvo… Kitaip tariant, nėra dabar ką išspręsti. Mes norime dabar pasinaudoti galimybėmis, kurios atsidarė, naujomis partnerystėmis, naujais kanalais. Reikia tai maksimaliai sustiprinti.
– Būtent Taivaniečių atstovybės pavadinimo patikslinimas buvo diskutuojamas. Ar šis klausimas jau padėtas į stalčių?
– Klausimas yra daugiau ar mažiau baigtas.
– Persikelkime į kitą temą – Ukraina. Sakėte, kad ketinate važiuoti į Odesą. Prieš kurį laiką, pasauliui nerimaujant dėl Rusijos karo sustojusio grūdų tiekimo iš Ukrainos, jūs pakankamai aktyviai kėlėte klausimą, ką reikėtų daryti. Jūs siūlėte, kad reikia aprūpinti Ukrainą ginklais, kad ji pati galėtų užsitikrinti saugius koridorius bei sutelkti tarptautinę koaliciją, kuri įgalintų atblokuoti uostą ir padaryti koridorių, saugų gabenamiems kroviniams. Tačiau viskas pasibaigė tuo, kad buvo pasirašytos sutartys su Rusija, Jungtinėmis Tautomis bei Turkija ir atskirai atitinkamai su Ukraina. Ar tvarus šis sprendimas? Nes, kaip aš suprantu, jis šiek tiek skiriasi nuo pirminės jūsų vizijos.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
– Aš manau, kad šis susitarimas nebūtų pasirašytas, jeigu Ukraina nebūtų aprūpinta ginklais. Tiesą sakant, tai, ką siūlėme nuo pat pradžių, nuo pirmųjų dienų, kai pradėjome kelti klausimą dėl gresiančios grūdų krizės, tai mano nuostata visada buvo tokia pati: arba turime suteikti tinkamą ginkluotę, arba jeigu negalime duoti reikiamų ginklų, tai patys turime būti su tais ginklais ir atgrasyti rusus nuo galimo Odesos puolimo. Mano žiniomis, ukrainiečiai dabar yra pajėgūs apginti atidarytus koridorius. Tikrai nemanau, kad daug yra tikinčių, kad dokumentas, kurį pasirašė rusai, apsaugotų Odesą, jeigu Odesos nesaugotų Himars ar kitokios raketos.
– Ar jūsų požiūriu Lietuva savo diplomatija prisidėjo prie šios situacijos?
– Norėčiau tikėti, kad taip. Kitiems turbūt būtų lengviau vertinti. Labai stengiausi akcentuoti tai, kad reikia aprūpinti ukrainiečius ir sukurti pakankamą svertą jų rankose, kad jie turėtų derybinę jėgą. Ir tai yra puikiausiais pavyzdys ateičiai: jei ukrainiečiai turi ginklų ir geba atstumti rusus tolyn, ką jie padarė Gyvačių saloje, apskritai visos Juodosios jūros regione… Tai galios ir kitur.
– Zaporožės atominė elektrinė, kuri rusų atakuojama… Ką Vakarai gali dėl to padaryti. Nes dabar, atrodo, kad tik stebime ir viliamės, kad neatsitiktų baisiausia.
– Matyt, įvairūs Vakarų įsitraukimo scenarijai jau buvo aptarti pačioje karo pradžioje. Kol kas nematau noro ir apetito keisti šias nuostatas. Ar galėtų būti jos peržiūrėtos? Turbūt reikėtų ant stalo padėti keletą labai svarbių klausimų. Vienas iš jų, kas atsitiktų elektrinės atominio sprogimo, atominės avarijos atveju ir ar tai keistų esamą Vakarų nuostatą. Pavyzdžiui, ar turėtų būti kažkokios taikdarių pajėgos, skirtos tik atominių objektų saugojimui. Po avarijos, greičiausiai, bus jau per vėlu ką nors svarstyti. Būtume visi jau nukentėję. Bet ar tai (Vakarų sprendimai dėl atominių elektrinių Ukrainoje apsaugos – ELTA) yra įmanoma? Yra įmanoma kaip ir viskas, jei pradedi svarstyti ir diskutuoti, kaip tai atrodytų.
– Bet pasiklausius visgi Vakarų struktūrai priklausančių organizacijų kaip Amnesty International išvadų apie situaciją Ukrainoje, galima kelti klausimą, ar iš tikrųjų yra pakankami valios suprasti ir matyti, kas iš tikrųjų vyksta.
– Gėdinga. Tikrai gėdinga. Tai tokia skepetaitė pridengti Rusijos karui. Jeigu yra padorumo šioje organizacijoje ar tarp ten dirbančių žmonių, tai jie turėtų atsiriboti nuo šitų išvadų, nes tai paliks dėmę ir ateičiai. Labai apmaudu, kad šiai organizacijai, kuria daug kas pasaulyje kliovėsi, reputacinė dėmė išliks ilgam.
Aš tik dar dėl Zaporožės pasakysiu. Jeigu nesusigeneruoja apetitas prisiimti atsakomybę už tai, kas būtų tiesioginis visos Europos gamtos iššūkis… Tai mes turime toliau ginkluoti Ukrainą. Ir čia turime didelių iššūkių. Mes matome, kad (Ukrainai padedant kare – ELTA) JAV lyderiauja. Bet juk klausimas yra Europai. Visgi tai yra mūsų kontinentas, tai pirmiausiai mūsų iššūkis… Dienos pabaigoje, kai karas bus baigtas, bus suskaičiuota, kas kiek padarė, kas kiek Himars, artilerijos pabūklų Caesar ar Panzer haubicų yra pateikęs.
– Lietuvos aktualijos. Seime daug kalbama apie poreikį keisti, atšviežinti Vyriausybę… Nors ką ten su tokiais kukliais žodžiais… Kalbama, kad jau iš esmės reikėtų perkonstruoti Vyriausybės sudėtį. Nepaisant to Vyriausybėje nuotaikos dėl šio klausimo atsiremia į status quo, premjerė atsisako pokyčių. Bet gal Užsienio reikalų ministerijoje kažkas bręsta? Viceministru buvo Pranckevičius, jį pakeitė Karoblis, kuris pasirinko postą ES delegacijoje. Ar galime laukti įdomių naujienų artimiausiu metu dėl URM?
– Tikėtina, kad taip. Akivaizdu, kad ministerija turi turėti visą komplektą viceministrų vien dėl savo sandaros ir darbo principų. Tikiuosi, kad greitu metu apie galimą atsinaujinimą turėsiu galimybę pranešti.
– Kiek masyvus bus tas atsinaujinimas, pasipildymas?
– Jis gali būti plačiau siekiantis.
– Paklausiu taip: ar kalba sukasi tik apie viceministrus, ar ir apie kitas pareigybes? Pavyzdžiui, nėra žmogaus politikos direktoriaus pareigybėje. Be to, nežinau ar sutapimas, bet iškilus Kaliningrado tranzito klausimui atsisveikinote ir su atstove spaudai. Tai – kaip suprantu – laukia kandidatai ir į šias pareigybes?
– Taip. Tiesiog noriu paaiškinti, kad prieš pradedant darbą Užsienio reikalų ministerijoje, kaip ir daugelyje kitų institucijų, yra reikalingi suderinimai su kitomis institucijomis. Su VSD, su STT ir kol tie suderinimai nėra baigti, tol paprastai nėra anonsuojami komandos pokyčiai. Taip pat turiu siekį pranešti apie visą sukomplektuotą atsinaujinusią komandą.
– Atsinaujins tik komanda ar įvyks ir tam tikrų jau esamų viceministrų prerogatyvų perskirstymas? Tarkime, toks pavyzdys: viceministras Mantas Adomėnas, kuris viešojoje erdvėje yra susilaukęs tam tikros kritikos, klausimai kelti ir politiniuose kuluaruose. Ar jo kuruojami sektoriai – sankcijos, Rytų partnerystė – ar viskas su tuo yra tinkama. Būtent šio konkretaus viceministro atžvilgiu… Taigi ar galima laukti kažkokių prerogatyvų perskirstymo?
– Aš manau, kad kartais yra daugiau komunikacinių iššūkių. Sankcijos ministerijos viduje yra europinis klausimas. Kartais taip atsitinka, kad viceministrai pakomunikuoja ar pakomentuoja ir ne iš savo srities išeinančius klausimus, ir nebūtinai visada žino paskutinę informaciją. Tai, sakyčiau, yra daugiau komunikacinis iššūkis nei darbinis. Aš turiu pasitikėjimą dabar dirbančiais viceministrais, jie dirba gerai, tikrai sunkiomis aplinkybėmis, nes neatrodė pradedant dirbti, kad turėsime tiek daug geopolitinių iššūkių, kuriuos atlaikant reikės ir toliau prisidėti prie diplomatinės tarnybos transformacijos, pritaikant ją iššūkių laikotarpiui. Manau, kad tą sugebame visai neblogai padaryti.
– Tai apibendrinkim šį klausimą. Kiek naujų veidų turėtume laukti? Trijų– keturių?
– Sutarkime taip, kad tikiuosi greitai paskelbti visą komandą
.
– Dar vienas panašus klausimas, susijęs su Užsienio reikalų komitetu. Ko gero, nebeturėsime šiam komitetui vadovaujančios Laimos Andrikienės. Ir dėl to viešojoje erdvėje jau svarstoma: kas perims tą karštą kėdę, kuri jau pareikalavo politikų rotacijos. Kaip ten bebūtų, bet ponas Pavilionis įvardinamas kaip vienas iš galimų kandidatų. Jūsų požiūriu, buvęs URK pirmininkas Pavilionis, dėl ginčų ir nesutarimų partijos viduje atsisakęs šio posto, ar gali vėl į jį sugrįžti?
– Aš neatmetu jokių variantų. Tikrai turime labai gebančių ir gabių politikų, išmanančių. Bet neatmesčiau ir pono Pavilionio galimybių užimti šį postą, neatmesčiau lygiai taip pat, kad gali būti ateinantys ir nauji žmonės į URK, kurie galbūt taip pat būtų tinkami užimti šią poziciją. Diskusija pirmiausiai vyksta frakcijoje, o tada turi sulaukti koalicijos partnerių pritarimo, nes reikalingas balsavimas tiek komitete, tiek ir po to Seimo salėje. Tad kol kas tikrai nematau, kad reikėtų užbrėžti kažkokius brūkšnius, kad vienas ar kitas asmuo negalėtų kandidatuoti.
– Kaip ir kalbėjome, klausimų kyla dėl Vyriausybės sudėties. Jūs dabar laikinai einantis premjero pareigas, pavaduojate atostogų išėjusią Šimonytę. Galbūt kol premjerė atostogauja, yra puiki proga pakeisti kelis ministrus. Ne taip seniai premjerė sakė, kad ji nemato tokio poreikio ir preteksto. Gal ir ateityje bus siekiama esamą Vyriausybės sudėtį išlaikyti. Jūs gal kitą nuomonę turite, visgi esate vedančios partijos galva. Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.
– Aš pasikliauju premjerės nuostatomis. Aš manau, kad ji tikrai puikiai vadovauja Vyriausybei. Neturiu nė mažiausios abejonės tuo. Nematau ir frakcijoje kokių nors keliamų klausimų. Priešingai, tik didžiulis palaikymas. Man atrodo, kad principų, kuriuos premjerė iškėlė formuodama Vyriausybę, yra laikomasi: dėl skaidrumo, dėl atskaitomybės ir kitų klausimų. Tai, kad opozicija siekia kelti klausimus ir interpeliuoti ministrus… Matau procesą: ryte – aplinkos, o vakare – energetikos, užvakar – užsienio reikalų ministras. Atrodo, kad tokią ruletę suka…
– Ir tai visgi kažką pasako apie Vyriausybę ar visgi labiau apie opoziciją?
– Subjektyviai, bet šiek tiek daugiau sako apie opoziciją. Nes kaip ir pradžioje kalbėjome, aš dažnai pasigendu opozicijos pasisakymų turinio. Pasakyti, kad reikia ministrą interpeliuoti gali ir Skvernelis, ir Žemaitaitis, ir net Petras Gražulis gali pasakyti, kad reikia kažką interpeliuoti. Tai yra paprasta, aišku, tai pats paprasčiausias uždavinys. Tai žemiausiai kabantis vaisius. Jį nusiraškyti didelės išminties nereikia.
– Bet jūsų nuomone, žvelgiant į ypač įtemptose situacijose esančius ministrus, nesvarbu ar jie sulaukė interpeliacijos vėzdo ar ne, bet jie susilaukia labai daug kritikos. Dėl tos pačios rekordinės infliacijos, energetikos kainų ir tiekėjo „Perlo Energijos“ nesėkmės šioje srityje, galiausiai sugrįžti grasina ir pandemija… Matyt, galima dar vardinti. Jūsų požiūriu, ar su šiomis krizėmis, kurios pirmiausiai paliečia eilinį žmogų, Vyriausybė bei konkretūs ministrai susitvarko tinkamai?
– Aš manau, kad taip. Mes pokalbio pradžioje kalbėjome apie atsakomybę. Ar ministras prisiima atsakomybę darydamas tai, ką jis mano esant geriausia padaryti. Tai patikrinti galima labai nesudėtingai. Ar turi opozicija geresnį pasiūlymą.
– Blinkevičiūtė kalba jau kelis mėnesius, gal net ilgiau. Tiek pat laiko tveriasi už galvos, kodėl Vyriausybė neįsiklauso į jos pasiūlymus dėl lengvatų maisto produktams, gūžčioja pečiais, kodėl ministrų kabinetas nepasikviečia į darbo grupę savo nuomonę turinčios opozicijos atstovų…
– Aš suprantu… Darbo grupė tai nėra pasiūlymas infliacijai spręsti. Tai yra priemonė bendradarbiauti su opozicija ir, manau, kad į tai bus atsižvelgiama. Be to, buvo susitarimas, kaip ta grupė galėtų veikti. Opozicija nelabai norėjo to susitarimo laikytis. Man atrodo, kad ir p. Blinkevičiūtei buvo puikiai atsakyta, kad didelė dalis jos priemonių, tiesą sakant, yra tas pats vanduo ant infliacijos malūno.
– Lingės šie vaizdingi žodžiai.
– Taip. Labai aiškiai ir paprastai paaiškino. Kitas pavyzdys, Lenkija, kuri sumažinusi visus PVM ir pritaikiusi gausybę lengvatų, kurios kainuoja didžiulius pinigus, kuriuos dabar jau reikėtų skolintis už didėjančias palūkanas (nebe nulines palūkas). Lenkija šiame kontekste turi augančią infliaciją.
– Jūs vėl sakote, kad opozicija neturi turinio…
– Aš ir manau, kad tai yra didžioji bėda. Reikia kritiškumo sau patiems. Tiesą sakant, aš noriu pripažinti ir tą reikia matyti, kad kai kuriais atvejais opozicija suformuluoja užduotį. Ypač žmonės iš Skvernelio aplinkos, kurie yra ir vykdomosios valdžios darbo patirties neseniai turėję. Todėl pasiūlymai ateina. O tada jau galima diskutuoti, galima nesutikti ir likti skirtingose pusėse. Kita vertus, didelė bėda yra ta, kad opozicijos kritika čia vėl susiformuluoja į tai, kad man nepatinka šis ar kitas ministras.
–Jūs kažkada, kai kūrėsi Skvernelio partija, sakėte, kad lipdomas politinis darinys dėl pernelyg įvairios susirinkusios kompanijos neturi perspektyvų. Matome reitingus, o ir jūs pats dabar sakote, kad jie opozicijoje kone konstruktyviausiai sugeba ryškinti problemas. Gal atsiimate savo žodžius?
Azerbaidžano Didžiojo Medžliso pirmininkė Sahiba Gafarova ir Lietuvos UR ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
– Nebūtinai vienas ar kitas dalykas paneigia. Kaip ir kiekviena besiformuojanti politinė jėga ji pirmiausiai turi įrodyti bei įtikinti visuomenę savo darbu, kad ji galės padaryti. Iš politinių jėgų, kurios susiformuoja be aiškios ideologinės sąsajos… Mes dabar matome, kur yra „valstiečiai“. Buvo surinkta didelė grupė žmonių… Ar jiems pavyko – jūs geriau vertinkite, bet, kad jie nebėra tie „valstiečiai“, kurie susirinko 2016 m. – tai yra faktas. „Valstiečių“ lyderis net iš Seimo išėjo, didžioji frakcijos dalis yra subyrėjusi, yra net įkūrėjų, kurie išėjo iš frakcijos.
– Artėja Seimo rinkimai ir, kaip suprantu, jūsų, kaip TS–LKD pirmininko, kadencijos pabaiga.
– Taip.
– Regis, esate sakęs, kad nebesieksite dar vienos kadencijos.
– Nebesieksiu.
– Ar matote, kas galėtų jus, kuris laiko vadeles ir aria konservatorių vagą, pakeisti?
– Aš matau, kad rikiuojamasi, nepaisant to, kad nemažai laiko yra likę iki rinkimų. Bet taip jau atsitinka, kad nujaučiant vieno etapo pabaigą yra ieškoma ir žiūrima, kas galėtų būti kitas. Aš, tiesą sakant, tokių žmonių matau, kurie tikrai galės dalyvauti.
– Ar atsiras toks, kuriam, ko gero, 2024–2025 metais, galėsite ranką ant peties padėjęs visiems pasakyti: štai šis žmogus…
– Aš tikrai dalyvausiu rinkimuose kaip rinkėjas ir neabejoju, kad turėsiu iš ko išsirinkti.
– Jūs sakote, kad jau dabar galimi kandidatai rikiuojasi. Tai labai abstraktu. Ar išryškintumėte konkrečius veidus. Viešojoje erdvėje šis klausimas keliamas. Kažkur šmėstelėjusi buvo Anušausko pavardė. Kiti atsako, kad be Gabrieliaus nebėra ryškesnių žmonių.
– Oi ne… Aš manau, kad ir tas pats ponas Anušauskas, kuris sunkiu valstybei metu vadovauja labai svarbiai sričiai… Mūsų partijai tai labai svarbi sritis. Tai reikia įvertinti. Neatmesčiau, kad atrastas populiarumas ir visuomenės palaikymas gali realizuotis ir į stiprų palaikymą mūsų partijoje. Neatmesčiau, kad ir vadinamasis mūsų krikdemų flangas taip pat.. Jau dabar aišku, kad jis turi ryškių ir matomų lyderių… Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Tbilisyje. URM nuotr.
– Gali būti, kad partijos vadovybės vėliava šį kartą atiteks krikdeminiam sparnui?
– Mes esame partija, kuri puoselėja savo demokratines tradicijas. Mūšiai partijos viduje buvo legendiniai. Tai tikros demokratijos išraiška. Nesuvaidintos, neparinktos, jokių patepimų, perdavimų ir t.t. Žmonės mato, ką jie gali pasiūlyti partijai…
– Bet juk daug kritikos sulaukė paskutiniai konservatorių rinkimai, kuriuose jus perrinktas pirmininku.
– Paskutiniai vyko išskirtinėmis sąlygomis. Taip lėmė aplinkybės, jos taip susiklostė. Bet partija su tuo sutiko, iš išorės daugiau buvo kritikos.
Diplomatija Įstrigęs susitarimo dėl Lietuvos užsienio politikos rengimo procesas išryškino ne tik skirtingus požiūrius į Kiniją, bet ir tarp valdančiųjų ir opozicinių partijų tvyrantį abipusį nepasitikėjimą. Centro kairei priklausančios jėgos įsitikinusios, kad pastarąją savaitę opozicijos stipriai sukritikuotas juodraštinis susitarimo projektas rodo, kad dešinieji tokius dokumentus bando išnaudoti įtvirtinant pradėtą užsienio politikos kryptį Pekino atžvilgiu.
Griežtos ir Kiniją kone Rusijai prilyginančios nuostatos, pažymi opozicija, galėjo būti bandymas apsidrausti, kad po 2024 m. Seimo rinkimų Lietuvos užsienio politika Pekino atžvilgiu stipriai nesikeis. Net jei naują valdančiąją daugumą formuotų į kairę nuo centro pasisukusios partijos.
Savo ruožtu valdančiųjų gretose taip pat esama nerimo – kaip į Lietuvą pažiūrėtų JAV, Taivanas ar apskritai tarptautinė bendruomenė, jei porinkiminiai pokyčiai Seime indikuotų iniciatyvą atšaukti tai, kas buvo padaryta Taivano ir Kinijos atžvilgiu 2020 m. O to, kad Taivaniečių atstovybės pavadinimas veikiausiai būtų peržiūrėtas, jei laimė nusišypsotų po kelerių metų vyksiančiuose Seimo rinkimuose, neslepia nė viena pagrindinė opozicinė partija.
Partijai „Vardan Lietuvos“ pirmininkaujantis Saulius Skvernelis pažymi, kad opozicijos pasakytas griežtas ne paskutiniam susitarimo projektui dėl užsienio politikos yra susijęs su įtarimais dėl minėtų konservatorių intencijų – įtvirtinti santykių su Kinija status quo.
„Jie nori susitarime įtvirtinti nuostatas ir įtvirtinti de facto tai, kas jau padaryta. Ir tai daro be jokio sutarimo, be jokio bendro dialogo… Vienašališkas sprendimas buvo padarytas ir dabar norima tai gražiai įrašyti į tarppartinį susitarimą. Vėliau jie sakys: žiūrėkite, juk visos politinės partijos pritaria tam, ką mes padarėme prieš kažkiek laiko. Ne, taip tikrai nedaroma“, – Eltai sakė S. Skvernelis. Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija
Iš esmės panašios pozicijos laikosi ir Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas Gintautas Paluckas. Jo teigimu, tai, kad opozicijai neįtinkamą užsienio politikos kryptį Kinijos atžvilgiu valdantieji bandė įtvirtinti tarppartiniu susitarimu, rodo projekte sudėliotos formuluotės.
„Kalbant apie formuluotes, kurios dedamos į susitarimą – taip, tai yra siekis užkonservuoti status quo, taip pat ir demonizuojant Kiniją, formuojant Rusijos ir Kinijos blogio ašį tam, kad nebūtų jokio kelio atgal diskutuojant, šnekant ir mėginant ieškoti ES strategijos santykių su Kinija kontekste ir galiausiai kažkokių diplomatinių santykių atkūrimo“, – aiškino G. Paluckas.
Su tuo, kad „vertybinės užsienio politikos“ rėmuose užduotas Lietuvos politikos tonas Kinijos atžvilgiu tęstųsi, nesutiko nė vienas Eltos kalbintas centro kairei priklausančių partijų atstovas.
G. Paluckas nedvejodamas pažymėjo, kad jei po 2024 m. Seimo rinkimų jo atstovaujamai partijai pavyktų su kitomis centro kairės jėgomis suburti valdančiąją koaliciją, posūkis Lietuvos užsienio politikoje dėl Kinijos tikrai būtų. Nebūtų dvejojama ir dėl to, ar nereikėtų svarstyti Taivaniečių atstovybės pavadinimo keitimo. Dalis politikų teigia, kad būtent Lietuvoje atidarytos ir Kiniją užrūstinusios Taivaniečių atstovybės pavadinimo pakeitimas yra raktas į normalesnius Vilniaus ir Pekino santykius.
„Tikrai tai nebūtų tabu. Mūsų pozicija dėl Kinijos jau buvo išreikšta“, – sakė G. Paluckas.
„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis šiuo klausimu buvo dar ryžtingesnis. Jei „valstiečiai“ turėtų galimybę, akcentavo jis, Kiniją supykdęs Taivaniečių atstovybės pavadinimas bematant būtų pakeistas Pekinui labiau tinkamu.
„Taivaniečių atstovybės pavadinimas būtų pakeistas, nėra kalbos. Sveikas protas sako, kad šis sprendimas buvo neteisingas ir prieštarauja ES doktrinai Kinijos atžvilgiu. Sprendimą priėmę žmonės žaidžia smėlio dėžėje ir nesugeba iš jos išlipti. Ir tai yra kvaila“, – sakė politikas, pridurdamas, kad supranta, kodėl tokia aštri buvo Kinijos reakcija.
„Aš suprantu Kinijos reakciją ir jos reakcijos negalima laikyti neadekvačia, nes mes esame vienintelė ES šalis, kuri taip pasielgė. Akivaizdu, kad jei jie taip nereaguotų, kiltų kitos problemos“, – pridūrė „valstietis“.
Užsienio politikos korekcijos nebūtų paprastos
Konservatoriams oponuojančių partijų atstovai sutiko, kad bandymas koreguoti Lietuvos užsienio politiką Kinijos atžvilgiu nebūtų paprastas. Per ketverius metus Lietuvos užsienio politikos linija veikiausiai taps priimtina ir įprasta ne tik Taivanui, bet galbūt ir JAV. Taigi, ryškesnis posūkis gali sukelti nemažai klausimų. O tai nebūtinai prisidės tarptautinėje aplinkoje išlaikant Lietuvos kaip nuoseklios ir patikimos valstybės vaizdinį.
„Šiuo atveju mes jau turime problemą ir tos problemos sprendime turi dalyvauti jau trys šalys: Lietuva, Kinija ir Taivanas“, – pastebėjo S. Skvernelis.
„Tai bus problema ir bus iššūkis. Todėl kuo ilgiau tęsis tokia radikali ir izoliuojanti diplomatinių santykių politika, tai atitinkamai mes turėsime vis gilesnes pasekmes“, – jam antrino G. Paluckas.
Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, LSDP atstovas, komentuodamas galimas korekcijas, pažymi, kad aptariami pokyčiai nebūtinai būtų labai skausmingi. Pasak G. Palucko, nereikėtų už gryną pinigą priimti konservatorių kalbų apie tai, kokį didelį Vašingtono dėmesį sugebėjo pritraukti Kiniją supykdęs Vilniaus sprendimas dėl Taivaniečių atstovybės. Politikas tvirtina manąs, kad šiuo atžvilgiu Vašingtono dėmesys yra laikinas ir jau šiuo metu blėsta dėl JAV ir Kinijos santykiuose esančios dinamikos. Kitaip tariant, socdemo vertinimu, nereikėtų manyti, kad galimus Lietuvos užsienio politikos pokyčius Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios Lietuvai yra kertinės saugumo atžvilgiu, būtinai priimtų kaip išskirtinai neigiamus.
„Matosi įdomi dinamika JAV santykiuose su Kinija: aštrėjantys pareiškimai ir panašiai… Tad tokių tarpininkų kaip Lietuva, kurie kažką garsiau šneka, reikšmė mažės, nes pačios JAV galės pasisakyti“, – tvirtino G. Paluckas.
Taigi, opozicijoje tvyrančios nuostatos, kad dabartinė padėtis Lietuvos užsienio politikoje nėra toleruotina ir, kad reikės revizijų, – labai aiški.
„Ieškoti išeities iš situacijos, į kurią konservatoriai įstūmė tarpvalstybinius Lietuvos ir Kinijos santykius, reikės. Ar tą darys ir ar sugebės tai padaryti ši Vyriausybė, ar tai visgi darys kita – tai kitas klausimas. Tačiau tokios įšaldytos situacijos negalime palikti“, – teigė S. Skvernelis.
„Mes, aišku, suprantame ir matome visas rizikas, kas yra susiję su atitinkamomis valstybėmis, bet įvardinti ir apklijuoti visokiais epitetais Kiniją ir nebandyti turėti kažkokių civilizuotų santykių dėl iš anksto užbrėžtų ribų, nemanau, kad tai yra protingas dalykas“, – pridūrė ekspremjeras.
Opozicija: Lietuva dėl saugumo turi bendrauti ir su „blogomis valstybėmis“
Į skirtingas nuomonių barikadas ruošiant susitarimo projektą dėl užsienio politikos sustoję politikai labai skirtingai žvelgia ne tik į tai, kaip reikėtų vertinti iššūkius, kuriuos kelia Pekinas, bet ir apskritai – kokia yra Kinijos vieta tarptautinėje arenoje. Pavyzdžiui, konservatoriai tvirtina, kad komunistinės Kinijos keliamą grėsmę ir pačią Kiniją reikėtų vertinti tais pačiais ar bent jau panašiais standartais kaip ir Rusiją. Konservatorių atstovai per pastaruosius metus ne kartą įvairiuose formatuose rado progos pažymėti, kad Pekinas siekia sugriauti taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką, tad atitinkamai reikėtų vertinti ir bendravimo bei bendradarbiavimo su Pekinu svarbą.
Savo ruožtu opozicijos gretose veikiantys politikai, panašu, Kiniją regi įsiterpusią visai kituose kontūruose. Pirmiausia jie Kiniją mato kaip tarptautinį subjektą, kuris svarbus globalios pasaulio tvarkos balanse. Nepaisant autokratinės valdžios ir agresyvumo, Pekinas, tvirtina opozicija, yra svarbus ir balansuojant Rusijos grėsmę.
„Juk reikia įvertinti ES pastangas išardyti Rusijos ir Kinijos draugystę ir taip sumažinti Rusijos agresijos apimtis. Jei šito neįvertinsime arba užimsime poziciją, save izoliuosime nuo kitų veiksnių, tai liktume už borto sprendžiant kitus svarbius klausimus. Ramūs laikais baigėsi, o neramiais laikais mažosios valstybės turi penkis kartus galvoti ir vieną kartą kažką daryti“, – teigė G. Paluckas.
Vladimiras Putinas. Viešojoje erdvėje gausu tokių videomontažų
Panašios nuomonės yra ir LVŽS pirmininkas. Jo teigimu, santykių palaikymas su Kinija yra labai svarbus Lietuvai itin grėsmingo Rusijos pradėto karo Ukrainoje kontekste.
„Kinijos stabdymo faktorius ir yra ekonominis bendradarbiavimas su visu demokratiniu pasauliu. Jei to ekonominio bendradarbiavimo nebūtų, mes tikriausiai turėtume kitą realybę tarp Kinijos ir Rusijos. Taigi, šiandien Lietuva elgiasi priešingai, nei reikalauja sveika logika. Jei visi elgtųsi taip, kaip mes, mes turėtume faktą, kad Kinija artėja prie Rusijos. Jai tada neliktų argumentų, kodėl nereikėtų artėti prie Rusijos“, – svarstė R. Karbauskis.
Taigi, Lietuva, tęsė G. Paluckas, privalo suprasti, kad siekiant saugumo būtina balansuoti ir, jei reikia, bendrauti su „blogomis valstybėmis“.
„Akivaizdu, kad koncepcija „geriečiai prieš blogiečius“ yra neaktuali, pasaulis išgyvena transformaciją. Reikės bendrauti ir bendradarbiauti tiek su gerais, tiek su nelabai gerais žmonėmis. Tam, kad įgyvendintum Lietuvos nacionalinius interesus, ar platesniu mastu – ES interesus. Kitaip tariant, pasaulio vizija juoda – balta yra atgyvenusi ir pavojinga“, – sakė G. Paluckas.
„Reikia skaldyti globalių monstrų bendradarbiavimą per bendrus interesus: per ekonomiką, per bendradarbiavimą dėl globalių iššūkių. Taigi santykiai privalo išlikti daugiasluoksniai. Ir šiuo atžvilgiu kolegos konservatoriai nuo tokio supratimo stengiasi atsiriboti“, – apibendrino socialdemokratas.
Opozicijos kritika susitarimo dėl užsienio politikos projektui
Kelis pastaruosius mėnesius ruošiamas partijų susitarimas dėl užsienio politikos įstrigo. Praėjusią savaitę valdantieji konservatoriai ir opozicinės partijos pateikė itin skirtingus ruošiamo projekto vertinimus. Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė tuo metu neslėpė optimizmo, kad jau artimiausiu metu sulauks visų susitarimą ruošiančių politinių partijų pritarimo.
Visgi opozicinės partijos šį optimizmą išsklaidė aštria kritika paruoštam susitarimo projektui. Valdančiųjų oponentai, pabrėžę, kad paskutiniame susitarimo projekto variante dominuoja „konservatorių fantazijos“, „miglotos sąvokos“ ir TS-LKD artima ideologija persmelktos nuostatos, pareiškė abejonę, ar tokį dokumentą sutiktų pasirašyti.
A. Lukašenka vis dar vadovauja Baltarusijai. EPA-ELTA nuotr.
Opozicijai užkliuvo ne tik, pasak jų, neaiškios ir ideologija persmelktos formuluotės, ilgas ir klampus susitarimo tekstas, bet ir tai, kokios nuostatos įrašytos projektuojamos Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu. Pavyzdžiui, susitarime pažymima, kad „pagrindinis ir ilgametis Lietuvos užsienio politikos iššūkis – autoritarinių valstybių, ypač Rusijos ir Kinijos, siekiai ir bandymai sugriauti ligšiolinę pasaulinę tvarką, grindžiamą tarptautine teise, laisva prekyba, tautų apsisprendimo teise, laisvu žmonių ir idėjų judėjimu“.
Opozicijos atstovų teigimu, susitarime nederėtų sutapatinti pozicijų Rusijos ir Kinijos atžvilgiu, taip pat, pažymėjo politikai, klausimų kelia ir įrašytos nuostatos Taivano atžvilgiu. Socialdemokratų manymu, į susitarimo projektą įtraukti teiginiai skamba dviprasmiškai ir nedera su deklaruojamu įsipareigojimu gerbti „vienos Kinijos“ politiką. Kitaip tariant, opozicija įtaria, kad tokiomis nuostatomis valdantieji nori įtvirtinti nemažai kritikos sulaukusį ir Lietuvos bei Kinijos santykius aptemdžiusį sprendimą dėl Taivaniečių atstovybės Lietuvoje atidarymo.
Kinija netransliuos Anglijos „Premier League“ futbolo rungtynių klubams rengiantis išreikšti solidarumą su Ukraina. EPA-ELTA nuotr.
Pekinas, kovo 5 d. (AFP-ELTA). Kinijos bendrovės, turinčios Anglijos „Premier League“ futbolo lygos transliacijų teises, šį savaitgalį nerodys rungtynių nes klubai ruošiasi išreikšti solidarumą su Ukraina, prieš kurią Rusija pradėjo karą, informuoja AFP.
Vykstant karui Kinija laikosi atsargios diplomatinės politikos ir atsisako pasmerkti Rusijos agresiją nes Pekinas ir Maskva yra artimi partneriai.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas vasario mėnesį Pekine pareiškė, kad „jų draugystė neturi ribų“, o šių valstybių abipusis troškimas pasipriešinti JAV įtakai, regis, gilėja.
Šį savaitgalį per Anglijos „Premier League“ futbolo rungtynes komandų kapitonai mūvės Ukrainos vėliavos spalvų raiščius, o prieš rungtynes bus paskelbta tylos minutė.
Tokie vaizdai turėtų būti matomi ir tarptautinėse transliacijose. Tačiau dvi Kinijos bendrovės „iQiyi Sports“ ir „Migu“ varžybų šį savaitgalį transliuoti nežada – jos buvo pašalintos iš TV programų anonsų.
Be to, penktadienį Pekine vyko Žiemos parolimpinių žaidynių atidarymo ceremonija, tačiau Kinijos valstybinė televizija neišvertė Tarptautinio parolimpinio komiteto prezidento Andrew Parsonso kalbos dalies, kurioje jis minėjo karą, bet tiesiogiai net neįvardino Rusijos ar Ukrainos.
2019 m. Kinijos valstybinė televizija CCTV nerodė rungtynių tarp Mančesterio „City“ ir Londono „Arsenal“ klubų po to, kai pastarosios žaidėjas Mesutas Ozilas išreiškė paramą uigūrams, Kinijos musulmonams Sindziango regione.
2020 m. „Premier League“ nutraukė transliavimo sutartį su Kinijos bendrove PPTV nes ši per pandemiją nesumokėjo 160 mln. svarų sterlingų (212 mln. JAV dolerių).
Praėjusių metų vasarį, kylant vis didesniam tautiečių nepsitenkinimui valdžios veiksmais, premjerė Ingrida Šimonytė agentūrai ELTA kalbėjo: „Dabar rinkimų rezultatai yra tokie, ir jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka“.
Neįsigilnus gali pagalvoti, kad pasakyta teisingai. Tiesa, tonas buvo iššaukiantis, bet gal čia emocijos suveikė – kas yra žmogiška. Tačiau giliau pasvarsčius ir pažvelgus į kontekstą plačiau, kyla ne viena abejonė, ar rinkimai tikrai jau suteikia tokią absoliučią galią valdžiai, kad ši ką nori, tą ir gali daryti – net neįvertindama neigiamų pasekmių valstybei ir jos piliečiams, be kurių valstybės išvis nebūtų. Pažvelkime į patį pamatinį mūsų valstybės egzistencinį teisinį dokumentą – Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Pastarosios 4 straipsnis byloja: ,,Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“ O 5 straipsnis papildo, per ką tie atstovai veikia:,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.“Ir čiapat išlyga, kad ,,Valdžios galias riboja Konstitucija.“ Be to, dar labai aiškiai ir vienareikšmiškai akcentuojama, kad,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“
Atrodytų, kas čia neaišku? Jeigu pasakyta, kad šeimininkas šioje valstybėje yra visi jos piliečiai, tai jie ir turi būti tuo šeimininku –suverenu. Bet tokia jau yra demokratijos prigimtis, kad piliečių valdžia neapsiriboja vien tik rinkimais. Jų kaip suvereno valdžia yra nuolatinė ir apima tarpsnį ir tarp rinkimų – piliečiai turi teisę kontroliuoti beikritikuoti valdžios veiksmus. O valdžia privalo įsiklausyti į jų lūkesčius.
Suprantama, kad nuomonių spektras yra gan margas ir visko, ko kiekvienas atskiras individas nori, įvykdyti neįmonoma. Tačiau būtina diskutuoti ir kantriai aiškinti, kas įmanoma padaryti šiandien, o kas – tik po kelerių metų. Bendravimo būdų šiais komunikacijų laikais yra begalė, tik būtina palaikyti dialogą su žmonėmis. Kuo daugiau piliečių įsisąmonins, kad jų atstovai, išklausę įvairias nuomones, pasirinko kompromisinį, tegul ir ne visiškai visus tenkinantį, bet artimą daugumos gyventojų lūkesčiams variantą, tuo jis bus geriau sutiktas visuomenėje. Be to, valdžios atstovai privalo labai aiškiai ir kantriai aiškinti savo suverenams, kodėl to ar kito siūlymo negalima priimti arba įgyvendinti – o gal tai bus padaryta ateityje?
Mitingas prieš planuojamus ribojimus nepasiskiepijusiems nuo COVID-19. Slaptai.lt nuotr.
Parašiau šias eilutes ir pats nusistebėjau. Taigi tai visoms mūsų valdžioms – tikra abrakadabra! Nes su retomis išimtimis mūsų vadai vadukai, Seimo nariai ir ministrai, vos tik jais tapę, pasijunta visagaliais, visažiniais ir jau ne jie tarnauja Tautai, kaip tai parašyta Konstitucijoje, o Tauta privalo paklusti jiems. Kadangi kaip toje sarkastiškoje Vysockio dainoje – ,,žirafa aukščiau, jai geriau matyti…“. Štai čia ir išryškėja takoskyra tarp piliečių-šeimininkų ir jų išrinktos/pasamdytos valdžios, kuri neteisėtai užgrobia šeimininko teises ir pradeda nebekreipti dėmesio į jo reikalavimus. Iš neteisingo atstovaujamosios valdžios ir jos galių suvokimo, iš nesupratimo to fakto, kad būtent tauta, liaudis (demos) turi absoliučią valdžios kontrolės teisę, ir kyla šis neteisingas valdančiųjų elgesys. Žinoma, šios teisės negalima suprasti kaip anarchijos, ji turi būti realizuojama pagal susitarimą, t.y. pagal Konstituciją ir įstatymus, pasitelkiant pačias įvairiausias dialogo ir bendravimo priemones, kurių šiame komunikacijos aukso amžiuje yra didžiulė gausa. Tik išmintingai naudokis.
Tačiau ką mes matome jau ne vieną dešimtmetį, praėjusį nuo mūsų valstybingumo atstatymo? Matome didžiausią žmonių ir valdžios priešpriešą! O taip yra todėl, kad buvo pradėta žmones skirstyti į gerus ir blogus, į savus ir svetimus, patriotus ir ne visai tokius, ir t.t. ir pan. Dar baisiau, kad buvo imtasi viešai klijuoti žeidžiančias ir niekinančias etiketes, iš kurių jau būtų galima sudaryti ištisą žodyną.,,Šunauja“, ,,runkeliai“, ,,buduliai“, ,,vatnikai“, ,,kremliniai“,,,homo sovietikus“, ,,patvoriniai“, ,,kurdupeliai“ – na ir, žinoma, viską vainikavę ,,fašistai“ ir ,,jedinstevnininkai“. Teisybės dėlei derėtų pripažinti, kad du pastaruosius epitetus savo tautiečių atžvilgiu pavartojęs asmuo atgailauja, tad jo pavardės neminėsime. Tik pastebėsiu, kad visa tai jau prasilenkia ir su LR Konstitucija, nes net keliuose jos straipsniuose griežtai draudžiama kurstyti bet kokią nesantaiką bei žeminti žmogaus orumą. Deja, už tai beveik niekas nesusilaukia atpildo ar bent jau viešo priminimo, kad taip nedera elgtis.
Į šį reiškinį gal ir būtų galima numoti ranka, jei ne jo gilios šaknys. Visada buvo ir bus įvairių nuomonių – kaip ir nepatenkintųjų valdžia. Žmonės yra individai su savo požiūriu, patirtimi, interesais, vertybių skale ir negali vienodai vertinti vieno ar kito reiškinio – kaip ir būti idealiai pavyzdingi. Tačiau atstovaujamoji valdžia tam ir yra renkama, kad bent jau stengtųsi kiek įmonoma mažinti visuomenėje egzistuojančią priešpriešą bei susiskaldymą ir siektų konsensuso, sutarimo. Juk tai ne šiaip problema, kurią galima ir apeiti, o esminė nacionalinio saugumo sąlyga: tik vieningai ir bendrai veikdama, Tauta gali adekvačiai atsakyti į sunkiausius geopolitinius iššūkius. O jų dabartiniu laikmečiu vis daugėja – net kalbama apie didžiulio karo Europoje tikimybę. Tad vargu ar perdėsiu tvirtindamas, kad Tautos skaldymą ir supriešinimą esamomis sąlygomis reikėtų vertinti kaip akivaizdų kenkimą mūsų valstybei. O kenkėjiška veikla privalo būti užkardyta, nepriklausomai nuo to, kas ją atliktų – valdžioje esantys ar paprasti piliečiai.
Laisvės gynėjų dienos minėjimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tačiau ne mažiau, nei žmonių supriešinimas, Lietuvą silpnina valdžios atstovų arogancija ir pražūtingas jų priimamų sprendimų poveikis valstybei ir jos piliečių gerovei.
Vėl kreipsimės į oficalius dokumentus. Kiekvienas aukštas politikas ar pareigūnas, pradėdamas vykdyti pareigas, prisiekia Lietuvos Respublikai. Priesaikoje, be kita ko, yra ir tokie žodžiai:
,,(…)prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, (…) sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei.“
O LR Konstitucijos 135 straipsnisaiškiai nusako, kaip turi būti vykdoma užsienio politika: ,,Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves (…)“
Kaip matome, ir vienu, ir kitu atveju imperatyviai pabrėžiama, kad turi būti užtikrinta Lietuvos piliečių gerovė. Ir niekur nenumatyta galimybė kam nors vykdyti savo paties susigalvotą vertybinę užsienio politiką, grindžiamą neaiškiais kriterijais ir darančiais didžiulę žalą valstybei ir jos žmonėms.
Negana to, jokiame oficialiame mūsų valstybės dokumente nenumatyta, kad Lietuvos valstybės valdžios institucijos … privalo arba gali užsiimti demokratijos eksportu į svetimas valstybes arba bandyti kištis į kitų valstybių vidaus reikalus.
Visais laikais egzistavo valstybės su skirtingomis santvarkomis, savitu gyvenimo būdu, kuriose protingi, savo piliečius gerbiantys ir į jų nuomonę įsiklausantys politikai/vadovai stengėsi elgtis taip, kad būtų geriaujų valstybei. Net šaltojo karo metais JAV ir Europos valstybės bendravo bei prekiavo su SSSR – net vadovų vizitai vykdavo. Beje, ir dabar daugelis didžiųjų valstybių bendrauja su nedomekratiškais ir net diktatoriškais režimais. Taip elgiamasi dėl kelių priežasčių – visų pirma, dėl galimybės išvengti karinių konfliktų ir, antra, dėl savo valstybės ar bent dalies piliečių verslo, t.y. naudos interesų. Ta pati Europa savo energetinį balansą grindžia vos ne puse gamtinių dujų iš Rusijos. O kiek tautų siekia nepriklausomybės, bet didžiosios šalys šių siekių iš išskaičiavimo nepalaiko! Tai pasakytina apie kurdus, katalonus, palestiniečius, Šiaurės Airiją, škotus, kitus. O su kiek autoritarinių režimų bendrauja ir sėkmingai prekiauja JAV? Vien viduramžiškomis tradicjomis garsėjanti Saudo Arabija ką reiškia!
Deja, šiandieninėje Lietuvoje kai kurie valdžios apakinti Seimo nariai ir ministrai nusprendė elgtis su Lietuvos valstybe taip, lyg ši būtų jų nuosavybė. Ir jų nepamokė nei čia pateikti pasaulio istorijos pavyzdžiai, nei didžiųjų valstybių elgesys. Gaila, tas elgesys dažnai būna gan amoralus, nes tų valstybių turtuolių interesai iškeliami aukščiau už bet kokius kitus, bet kai ko pasimokyti vis tiek galima. Tik noro nėra.
Labiausiai apmaudu, kad mano minimi Seimo nariai ir ministrai ne tik numoja ranka į Konstituciją ir duotą priesaiką, bet ir griauna tai, kas per didžiausius vargus iki jų sukurta. Vaikėziškai užsispyrę, nesiruošdami pripažinti savo klaidų ir jas nedelsiant taisyti, jie arogantiškai meta iššūkį absoliučiai daugumai jiems nepritariančių tautiečių ir vis vapa apie savo galvelėse susikurtas, tik jiems vieniems suprantamas vertybes ir pasiryžimą keisti pasaulio tvarką. Taip ir norisi, perfrazuojant garsią tarybinę poemą, paklausti: „Iš kur berniukui tiek drąsos, tiek valios geležinės?..“ Iš tikrųjų – iš kur?
Niekaip negalima paaiškinti užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio elgesio, laužant Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos sutartį, kurioje mes vienareikšmiškai pripažystame Vieningos Kinijos (su Taivanio sala) valstybę. Apie šį tarptautinės teisės dokumento sulaužymą viešai pasisakė teisininkas, Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas ir kiti iškilūs Lietuvos žmonės. Kam išvis naudinga susipykti su antra (o neužilgo – būsima pirma) pagal savo ekonominį potencialą pasaulio valstybe? Ponaičiams neptinka, kad ten valdžioje – komunistų partija. O koks mūsų reikalas? Juk jie gi nesiekia Lietuvoje iš valdžios išvaryti konservatorių.
Įdomu, ar kaltinantieji Kiniją bent žino, kad tenykštė valdžia puoselėja iškilaus kinų mąstytojo, kurio mokymas turi bendražmogiškąją reikšmę – Konfucijaus idėjas? Jis pabrėžė, kad savo mokyme ne išradinėja kažką nauja, o perduoda senovės išminčių mokymą. Konfucijus iškėlė mokymosi, tobulėjimo svarbą. Jis skatino mokinius analizuoti save, nenuilstamai tyrinėti pasaulį, senuosius raštus, senovės moralines problemas susieti su dabartiniais politiniais įvykiais. Jo manymu, valdovai turėtų valdyti per savo moralę, remdamiesi 德 Dé – dorybe, o ne įstatymais, bausmėmis ar savo pačių kilme.
Konfucijui tradiciškai priskiriama daug garsių aforizmų. Vienas pagrindinių, užfiksuotas „Apmąstymuose ir pašnekesiuose“, yra šis: „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau.” Manau, tai tikrai prasminga išmintis, kurią vertėtų prisiminti ir politikams.
Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Labai daug iečių sulaužyta dėl kalio trąšų iš gamyklos „Belaruskalij“ tranzito per Lietuvą. JAV institucijos šiai įmonei sankcijas įvedė, bet jie aiškiai raštu atsakė, kad tai neliečia Lietuvos. Mūsų vyriausybė užsispyrusi vis tiek uždraudė, tuo pasmerkdama „Lietuvos geležinkelius“ ir Klaipėdos uostą merdėjimui ir didžiuliams ekonominiams nuostoliams. Nors ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė ir jos kolegė finansų ministrė Gintarė Skaistė kaip užkeikimą vis kartoja, kad Lietuvos ekonomika nuo to nenukentės, gyvenimo realybė kitokia. Mes jau patiriame nuostolius, o metų bėgyje jie bus milijardiniai.
Ir dabar skelbiama, kad į Australiją važiuojama ieškoti naujų rinkų. Greičiau patikėčiau, kad vykstama ministro giminės takais. Nereikėjo sugriauti to, kas jau buvo sukurta. Arba tvirtinama, kad Taivanas suteiks lietuviams kreditų. Kartais nenorom pagalvoji, kad gal ministrai net nesupranta, ką jie išdarinėja ir kokios pasekmės laukia. Bet ne, labiau tikėtina, kad jiems kažkas sufleruoja iš užkulisių, o jie tik aklai vykdo. Deja, sufleriui nesvarbu, kas su ta Lietuva bus.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras ir Seimo narys.
Vaistinė Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu kilus vidinėms įtampoms dėl Lietuvos užsienio politikos bei nuolat aštrėjant geopolitinei situacijai, viešojoje erdvėje imta diskutuoti apie poreikį atnaujinti nacionalinį susitarimą dėl užsienio politikos strategijos. Apie tokio dokumento būtinybę užsiminė ir šalies prezidentas Gitanas Nausėda bei premjerė Ingrida Šimonytė.
Eltos kalbinti parlamentinių partijų vadovai taip pat vieningai pareiškė, kad jaučiama bendros užsienio politikos strategijos stoka, todėl formaliai pasirašytas atnaujintas susitarimas padėtų, pasak jų, siekti bendresnės politikos. Visgi parlamentarai pabrėžia, kad susidariusios vidinės trintys gali tapti kliūtimi siekiant bendro sutarimo.
Nors gausiausiai parlamentarų turinčios konservatorių frakcijos seniūnė taip pat akcentavo, kad poreikis yra, Užsienio reikalų komiteto pirmininkė, konservatorė Laima Liucija Andrikienė laikosi priešingos pozicijos. Jos teigimu, dar praėjusiais metais Seimo pritarimo sulaukusioje rezoliucijoje dėl užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių ir tęstinumo yra išdėstyti užsienio politikos prioritetai ir strateginė kryptis, todėl pagrindinis dėmesys šiuo metu turėtų būti skiriamas komunikacijos stiprinimui.
L. Andrikienė: sunkiai įsivaizduoju, ką prie pasirašytos rezoliucijos galėtume pridėti
L. Andrikienės teigimu, nors 2014-2020 m. sudarytas tarpparlamentinis susitarimas dėl Lietuvos užsienio politikos strategijos jau kurį laiką negalioja, tarp partijų formaliai praėjusiais metais sudaryta rezoliucija atlieka kone analogišką funkciją.
Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė
„Seimas, pradėjęs savo darbą, milžiniška balsų dauguma priėmė rezoliuciją dėl LR užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių ir tęstinumo. Jei jai pritarėme milžiniška balsų dauguma, tai kokį mes naują susitarimą darysime, ar keisime prioritetus, ar tik padailinsime ir pavadinsime kitu vardu?“, – Eltai sakė URK pirmininkė kartu pridurdama, kad sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti naujas dokumentas.
„Aš sunkiai įsivaizduoju, ką prie rezoliucijoje išdėstytų prioritetų ir strateginių krypčių dar galėtume pridėti. Seimas priėmė labai rimtą dokumentą ir dabar, praėjus metams su trupučiu, mes imsime iš esmės peržiūrėti užsienio prioritetus? Būtų neįtikėtina“, – pridūrė L. Andrikienė.
Anot konservatorės, siekiant išvengti nesutarimų, vertėtų svarstyti ne apie naujus susitarimus, tačiau apie tinkamai išvystytą komunikaciją.
„Aš manau, kad norint surasti sąlyčio taškus, jie yra surandami. Ir pagrindinis vaistas – kalbėjimasis. Politika yra kompromisų menas, kai į derybų kambarį ateinama su maksimumu, bet ieškoma kompromiso. Tada galima tikėtis gero rezultato, bet čia yra ir politinės kultūros klausimas, kurios Lietuvoje aš irgi pasigendu“, – kalbėjo L. Andrikienė.
Visgi, jei parlamentinės partijos matytų poreikį parengti naują dokumentą, URK pirmininkė teigia tam neprieštaraujanti.
„Aš poreikio nematyčiau, bet nesu partijos lyderė. Jei bus tokia politinių lyderių valia, tai sėsime prie stalo ir kalbėsimės“, – teigė konservatorė.
Valdantieji: besikeičianti geopolitinė situacija reikalauja susitarimo
Visgi, panašu, kad valdančiųjų parlamentinių partijų vadovai tikisi susitarti dėl vieningos užsienio politikos strategijos. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė taip pat pabrėžia šiuo metu galiojančios rezoliucijos svarbą, tačiau, jos nuomone, naujai sudarytas dokumentas būtų tarsi priminimas, kokią kryptį Lietuva yra pasirinkusi.
„Parlamentinių partijų vieningumą dėl užsienio politikos įrodo Seime vieningai priimta rezoliucija dėl Lietuvos užsienio ir Europos politikos ilgalaikių gairių tęstinumo. Šią rezoliuciją palaikė 112 parlamentarų iš įvairių Seimo frakcijų. Žinoma, pasitaiko, kad opozicija dėl populiarumo vidaus politikoje baksnoja į įsivaizduojamas Vyriausybės klaidas užsienio politikoje. Todėl kartais tenka apgailestauti, kad vieninga užsienio politika tampa galios žaidimų įkaite“,– teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Manau, kad Nacionalinis susitarimas galėtų būti ne tik konceptualus pagrindas dėl užsienio politikos formavimo, bet ir priminimas kai kuriems politikams, kokią kryptį jau seniai yra pasirinkusi Lietuva“, – pridūrė konservatorė.
Laisvės frakcijos seniūno Vytauto Mitalo teigimu, formaliai sudarytas tarpparlamentinis dokumentas padėtų pasiekti sutarimo ne tik tarp partijų, tačiau ir su šalies vadovu. Politika. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr.
„Man atrodo, tas susitarimas yra esminis dalykas, kuris padėtų visas diskusijas dėl užsienio politikos nukreipti teigiama linkme, pasiekti tarp partijų ir tarp kitų politikų, taip pat ir prezidento sutarimą dėl užsienio politikos krypties. Visi iš to laimėtų, jei susitarimas būtų atnaujintas. Žinoma, gali būti sudėtinga, nes Lietuvoje, kaip ir kitose Vakarų valstybėse, užsienio politika tapo įdomi ir rinkėjams, ir patiems politikams, bet sėskime prie stalo ir pradėkime dialogą“, – teigė V. Mitalas.
Analogiškos pozicijos laikosi ir Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas, teigiantis, kad užsienio politikos sprendimai privalo būti priimami bendru sutarimu, o ne pavienių valdžios institucijų iniciatyva.
„Nesutarimai šalies viduje rodo, kad susitarimo reikia. Akivaizdžiai besikeičianti geopolitinė situacija taip pat to reikalauja. susitarti turi visi, o ne pavienės valdžios šakos vykdyti savo užsienio politiką, kas kartais šiandien atsitinka“, – teigė E. Gentvilas.
„Ir sakyti, kad sunku būtų surasti sutarimą, todėl jo net neieškokime, barkimės toliau, tai nėra išeitis. Gana bartis, reikia ieškoti kiekviename žingsnyje sutarimo, tai leistų kasdienius veiksmus vertinti ne per ambicijų prizmę, bet per nacionalinio intereso“, – pridūrė E. Gentvilas.
Opozicija: susitarimas yra reikalingas ne tik partijoms, bet visai Lietuvai
Visgi, panašu, kad opozicinių parlamentinių partijų vadovai poreikiu parengti naują dokumentą neabejoja. Anot Darbo partijos frakcijos seniūno Viktoro Fiodorovo, susitarimas dėl konkrečių veiksmų ir svarbiausių įsipareigojimų ateityje padėtų išvengti klaidų.
„Nesant susitarimo tarp politinių partijų, įvyko tokios klaidos kaip su Taivaniečių atstovybės įkūrimu, tai iš tikrųjų turime susitarti, kokia linkme užsienio politika turėtų būti nukreipta. Panašu, kad dabar tik kariaujame viešojoje erdvėje, o susitarimo, kaip turėtumėme judėti, nėra, todėl jis tikrai reikalingas“, – kalbėjo V. Fiodorovas.
„Darbiečiui“ antrina ir Socialdemokratų partijos frakcijos (LSDP) seniūnas Gintautas Paluckas, kartu pridurdamas, kad dabartinė vykdoma užsienio politika yra nepriimtina.
„Užsienio politika ilgą laiką buvo grindžiama konsensusu, plačiu sutarimu tarp partijų tam, kad prieš mūsų užsienio partnerius ar kaimynus neatrodytumėme kvailai, kai vieną dieną šnekame vieną, o kitą dieną jau kitą“, – teigė G. Paluckas ir pridūrė, kad susitarti būtų sunku.
„Aišku, sutarimas būtų nepaprastai sudėtingas, nes tai, ką šiandien kolegos konservatoriai daro su užsienio politika, mums labai stipriai yra nepriimtina. Tai, manau, susitarimas yra reikalingas ne tik pačioms partijoms, bet visai Lietuvai“, – kalbėjo G. Paluckas. Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūno Sauliaus Skvernelio nuomone, formaliai sudarytos tarpparlamentinės sutarties poreikis jaučiamas ne tik dėl nesutarimų, tačiau ir dėl nuolat besikeičiančios geopolitinės situacijos.
„Geopolitinė situacija iš esmės yra pasikeitusi, tai, aišku, kad reikia susitarimo, jei norime, kad užsienio politika būtų solidi ir tvari“, – teigė S. Skvernelis kartu pabrėždamas, kad po, anot jo, vienašališkai priimtų sprendimų, susitarimas gali būti sudėtingas.
„Iniciatyva yra valdančiųjų rankose, o pagrindinis ir atsakingas turėtų būti prezidentas. Nors ir sunku bus tai padaryti po tokių vienašališkų Vyriausybės sprendimų, bet bandyti reikia“, – pridūrė S. Skvernelis.
Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė
Seimas antradienį 122 balsais „už“ pritarė, kad konservatorė Laima Liucija Andrikienė stotų prie Užsienio reikalų komiteto pirmininkės vairo. Praėjusią savaitę šiai kandidatūrai pritarimą davė ir pats Seimo Užsienio reikalų komitetas. L. Andrikienę į pirmininkes pasiūlė konservatorių frakcija.
Komiteto vadovo pareigose ji pakeitė Žygimantą Pavilionį, kuris po konservatorių frakcijos raginimų pasitraukė iš URK pirmininko pareigų.
ELTA primena, kad Ž. Pavilionis sprendimą trauktis iš einamų pareigų priėmė po to, kai susilaukė kolegų kritikos dėl savo išsakytų komentarų dėl nesustojusio „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą. Taip pat kolegos valdančiojoje daugumoje politiką kritikavo dėl užimtos aštrios laikysenos Prezidentūros atžvilgiu.
Slaptai.lt nuotraukoje – Dr. Laima Andrikienė
Konservatoriai apsisprendė, kas Seimo Užsienio reikalų komitete (URK) galėtų pakeisti iš pirmininko pareigų frakcijos reikalavimu atsistatydinusį Žygimantą Pavilionį.
Po slapto balsavimo Seimo konservatoriai nusprendė naująja URK vadove išrinkti Laimą Liuciją Andrikienę.
„Iš pirmojo turo, surinkusi daugiau nei pusę balsų, laimėjo Laima Liucija Andrikienė“, – žurnalistams Seime teigė apie partijos sprendimą pranešusi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Tikimės komandinio ir konstruktyvaus darbo. Tai turbūt yra pagrindinis dalykas kalbant apie stabilumą, kurio reikia užsienio politikos klausimais”, – pažymėjo politikė.
Po įvykusio balsavimo išrinkta L. Andrikienė teigė, kad pagrindinis jos, kaip Užsienio reikalų komiteto pirmininkės, tikslas bus siųsti vieningą ir suderintą Lietuvos užsienio politikos žinią.
„Ko aš iki šiol pasigedau pastaruoju metu, tai, kad Lietuva siųstų vieną žinią. Ne kelias žinias užsienio politikos tema, bet, kad toji žinia būtų viena, aptarta, suderinta, tai to ir linkiu ir Užsienio reikalų komitetui, ir sau pačiai“, – kalbėjo L. Andrikienė.
L. Andrikienė pabrėžė, kad formuoti užsienio politiką viena neketinanti, nes tik vieningas darbas kartu su kitais komiteto nariais gali duoti vaisių.
„Aš jau pasakiau savo kolegoms iš frakcijos, kad neįsivaizduoju darbo viena. Aš viena nesėdėsiu ir nekursiu užsienio politikos. Tai yra bendras darbas, bendros pastangos, nes tik toks darbas duoda vaisių“, – pridūrė L. Andrikienė.
Antradienio rytą, prieš prasidedant rytiniam Seimo posėdžiui, TS-LKD frakcijos seniūnė pranešė, kad yra svarstomos trys kandidatūros: Audroniaus Ažubalio, L. L. Andrikienės ir Emanuelio Zingerio.
ELTA primena, kad Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis praėjusį pirmadienį priėmė sprendimą trauktis iš einamų pareigų. Politikas apie atsistatydinimą paskelbė to pareikalavus konservatorių frakcijai.
Pastaruoju metu Ž. Pavilionis iš kolegų kritikos susilaukė dėl užimtos aštrios laikysenos Prezidentūros atžvilgiu. Tai pro akis nepraslydo partijos kolegoms, kurie frakcijoje ėmė kelti klausimą dėl tolesnio Užsienio reikalų komiteto pirmininko likimo šiose pareigose.
Be to, Ž. Pavilionis kritikos susilaukė ir iš premjerės Ingridos Šimonytės po išsakytų komentarų po to, kai, gruodžio 8 d. įsigaliojus JAV sankcijoms „Belaruskalij“, trąšos per Lietuvą ir toliau buvo gabenamos. Vyriausybės vadovė pažymėjo, kad Ž. Pavilionio kategoriški pareiškimai neleidžia manyti, kad ji turi jo pasitikėjimą.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viešojoje erdvėje išsiskyrus prezidento Gitano Nausėdos ir Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio pozicijoms Taivaniečių atstovybės pavadinimo klausimu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika ministrui iš dalies yra kritika ir pačiam sau. Politologė akcentuoja, kad užsienio politikos sprendimus priima ne tik Užsienio reikalų ministerija, tačiau ir Prezidentūra.
Visgi, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas pabrėžia, kad karo kirvį iškasė ne prezidentas, todėl kritikuoti priimtus sprendimus yra natūralu.
M. Jurkynas: įtampą kelia bravūriška ir nekompetentinga Vyriausybės veikla
M. Jurkyno teigimu, pastaruoju metu kilusios įtampos tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio yra būtent dėl Vyriausybės priimtų, anot jo, nekompetentingų ar net su Konstitucija ne visai derančių sprendimų.
Politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas. ELTA nuotr.
„Aš manau, kad Užsienių reikalų ministerijoje buvo sugalvotas Taibėjaus atstovybės pervadinimas į Taivano, bet Užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės prezidentas tik konstatavo faktą, kad tai buvo su juo nederinta iniciatyva. Tai eina prieš Konstitucijos straipsnį, skelbiantį, kad prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus. Šitą klausimą nusprendė Užsienio reikalų ministerija, prisiimdama tas funkcijas, kurios jai nepriklauso“, – Eltai teigė M. Jurkynas.
M. Jurkynas panašius nesutarimus įžvelgia ir prieš kurį laiką kilusiame „Belaruskalij“ trąšų tranzito skandale. Anot politologo, šalies vadovas neturėjo įtakos problemų atsiradimui ir skandalas kilo dėl bravūriškos Lietuvos Vyriausybės veiklos.
„Trąšų skandalas, kai žodžiai skyrėsi nuo darbų ir ministerijos nesusišnekėjo, ribojo informaciją arba pateikdavo ne laiku, tai čia yra Vyriausybės atsakomybė. Prezidentas šitoje srityje nieko nepadarė dėl ko būtų galima vertinti jo veiksmus. Įtampą kelia būtent pakankamai nekompetentinga, nesuderinta, nesukomunikuota ir kartais bravūriška Lietuvos Vyriausybės veikla, ypač užsienio politikos srityje“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Visgi, M. Jurkynas mano, kad šalies vadovo prerogatyvoje esančios atsakomybės buvo perimtos Užsienio reikalų ministro dėl vienos konkrečios priežasties – politinės konkurencijos.
„Prezidentas atlieka Lietuvos politinio gyvenimo stebėseną ir ją vykdo savo konstitucinių galių rėmuose. O tai, kad Užsienio reikalų ministerija bando perimti atsakomybę, nutiko dėl paprasčiausio noro turėti politinę galią. Jie nutarė elgtis, nenoriu sakyti antikonstituciškai, bet neatsižvelgdami į Konstitucijos straipsnį“, – kalbėjo M. Jurkynas.
„Viską reikia aiškiai suvokti politinės konkurencijos kontekste. Varžomasi dėl rinkėjų balsų, nes tokia yra politika. Prezidentas nėra visagalis valstybės vadovas. Jis kaip stebėtojas, komentuotojas, siūlytojas užsienio politikos klausimus sprendžia Konstitucijos rėmuose. Prezidentas pakankamai subalansuotai dalyvauja ir, nepamirškime, jis yra politinis veikėjas, todėl jam yra svarbus politinis populiarumas “, – pridūrė M. Jurkynas.
Anot profesoriaus, prisidėti prie išaugusios politinės konkurencijos galėjo nuolat šalies vadovui išsakoma konservatorių kritika.
„Konservatoriai puolė prezidentui į atlapus dėl pandemijos valdymo, o dabar dėl užsienio politikos klausimų. Tai ne prezidentas iškasė tą karo kirvį, bet jei kažkas iškasė, tai mojuoja visi“, – kalbėjo M. Jurkynas.
M. Šešelgytė: prezidentas, kritikuodamas URM, kritikuoja ir pats save
Vis dėlto, M. Šešelgytė akcentuoja, kad pastaruoju metu išsakyta šalies vadovo kritika Užsienio reikalų ministerijos priimtiems sprendimams yra kritika pačiam sau.
„Užsienio politiką formuoja ir vykdo dvi institucijos, Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija. Būtent šios dvi institucijos yra atsakingos tiek už užsienio politikos formavimą, tiek už įgyvendinimą. Kuomet viena institucija sako, kad iš tiesų kažkas suklydo, tai, ko gero, kritikos strėlės eina abiem institucijoms. Tiek viena, tiek kita turėjo tokią pačią galimybę dalyvauti vykdant konkrečius užsienio politikos projektus. Tai taip skamba, kad prezidentas išsako kritiką pats sau“, – teigė M. Šešelgytė.
Visgi, VU TSPMI direktorės teigimu, nesutarimai dėl Taivano atstovybės pavadinimo tampa kliūtimi siekiant išspręsti kilusias problemas.
LRT.lt publikacija – komentuoja politologė Margarita Šešelgytė (dešinėje)
„Tiek viena, tiek kita institucija gali imtis lyderystės, tad labai svarbu yra koordinavimas ir bendradarbiavimas. Kuomet yra politinės trintys, mes galime stebėti būtent tai, kas vyksta dabar. Atrodo, kad iniciatyvos paleistos ne pirmą dieną. Žinoma, yra vidaus politikos tam tikri pasistumdymai dėl galios. Problema yra ta, kad tie pasistumdymai turi poveikį mūsų užsienio politikos žinutėms užsienyje ir labai keistai valstybė atrodo, kuri vieną dieną priima konkretų sprendimą, bet kitą dieną prezidentas kelia klausimą, ar tai yra geras sprendimas ir bando laiką atsukti atgal. Tai žinutės nevieningumas ir šiandien yra pagrindinė problema“, – kalbėjo M. Šešelgytė.
M. Šešelgytė teigia, kad pastaruoju metu vis didėjanti trintis tarp G. Nausėdos ir G. Landsbergio gali atsirasti ir dėl prezidento kilusių reakcijų į jau priimtų sprendimų pasekmes. Visgi, ar tokia strategija yra tinkama sprendžiant užsienio politikos klausimus, M. Šešelgytė abejoja.
„Prezidentas kaip tik dabar imasi lyderystės reaguoti į susiklosčiusią situaciją, tik, kyla klausimas, ar iš tiesų tokiu būdu reikėtų veikti. Lietuva susiduria su labai didele Kinijos reakcija ir tos pasekmės buvo aiškios priimant sprendimą. Bet dabar yra sudėtinga pakeisti užsienio politiką, tam reikėtų diskusijos, o tos diskusijos šiandien nėra ir kiekvienas veikia individualiai. Tai yra žalinga“, – teigė M. Šešelgytė.
„Kalbėti apie sėkmingą užsienio politiką, kaip matome, dabar yra labai sudėtinga. Yra siunčiamos dvigubos žinutės ir kuomet nėra vieningumo, tai niekur neveda. Šiandien apie lyderystė kalbėt išvis negalime, sutarimo nėra, o tos pastangos, kurios buvo dedamos užsienio reikalų ministerijos, jos yra paneigiamos“, – pridūrė VU TSPMI direktorė.
Vienybė težydi. Slaptai.lt nuotr.
ELTA primena, kad pastaruoju metu prezidentas teigė esą Taivano atstovybės pavadinimas su juo nebuvo suderintas ir tai buvo klaida. G. Landsbergio teigimu, Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.
Prezidentas, kritiškai vertindamas G. Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.
Dar praėjusių metų pabaigoje G. Landsbergis ir prezidentas skirtingai aiškino kuriozišką situaciją po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Tuo metu prezidentas, komentuodamas tokius ministro apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai, – reikalui esant, nebijoti paskambinti telefonu.
Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad jai apmaudu dėl prezidento Gitano Nausėdos nuomonės, jog Užsienio reikalų ministerija padarė klaidą, leidusi Taivaniečių atstovybei pavadinime vartoti Taivano vardą.
„Man šiek tiek apmaudu, kad yra tokia situacija, bet tikiu, kad ir tokią situaciją mes išspręsime“, – trečiadienį žurnalistams Vyriausybėje sakė premjerė.
Detaliau vertinti prezidento Gitano Nausėdos pasisakymų ministrė pirmininkė nesiėmė.
„Vertinti nenorėčiau, nes jūs, matyt, ir patys matėte ne vieną prezidento pareiškimą, kuris buvo padarytas ir Lietuvos, ir tarptautinėje žiniasklaidoje, ne vieną interviu, kuris buvo duotas nuo to laikotarpio, kai buvo paskelbtas jau oficialus Užsienio reikalų ministerijos pranešimas apie tai, kad atstovybę ketinama atidaryti ir būtent tokiu vardu“, – teigė I. Šimonytė.
ELTA primena, kad prezidentas antradienį teigė, kad su juo nebuvo suderintas atstovybės pavadinimas, tačiau G. Landsbergis kiek anksčiau trečiadienį tvirtino, jog Taivaniečių atstovybės įkūrimo veiksmai buvo intensyviai koordinuojami.
Lietuvai leidus šalyje veikti Taivaniečių atstovybei, paaštrėjo Vilniaus ir Pekino santykiai. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai. Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija ėmė Lietuvai taikyti ekonominio ir politinio spaudimo priemones.
Prezidentas, antradienį kritiškai vertindamas Gabrieliaus Landsbergio ministerijos priimtus sprendimus Kinijos ir Taivano atžvilgiu, taip pat teigė, kad už šalies užsienio politiką atsakingi asmenys Vyriausybėje nevertina priimamų sprendimų pasekmių ir kartais primena tik „sėdinčius sėdmaišyje“.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda kritiškai įvertino Užsienio reikalų ministerijos darbą. Šalies vadovo teigimu, praėjusiais metais Gabrieliaus Landsbergio vadovaujama ministerija priėmė sprendimus ne visiškai įvertinusi pasekmes. Apskritai, neslepia G. Nausėda, kartais jam susidaro įspūdis, kad kai kurie už Lietuvos užsienio politiką atsakingi asmenys užsienio politiką įsivaizduoja tiesiog kaip kalbėjimą apie principus sėdint sėdmaišyje.
„Reikia pripažinti, kad kartais susidaro įspūdis, jog mūsų užsienio politikos kai kurie dalyviai įsivaizduoja užsienio politiką kaip sėdėjimą sėdmaišyje atsidarius langą ir per tą langą garsiai teigiant tam tikrus savo užsienio politikos principus. Vien to nepakanka. Vien tik sėdėti sėdmaišyje negalima, nes pirmiausia reikia pasižiūrėti per langą, kas yra apačioje ir, svarbiausia, reikia išeiti iš kambario ir kalbėti su sąjungininkais, kad tie mūsų užsienio politikos principai, kuriuos mes įgyvendiname, rastų pritarimų ir, kad mes rastume sutarimą, pirmiausia tarp ES valstybių ir, be jokios abejonės, kalbėdamiesi ir su transatlantiniais partneriais“, – antradienį „Žinių radijui“ teigė G. Nausėda.
„Atrodo, kad iki galo tai nebuvo padaryta. Aš manau, kad tai yra darbas, kurį privalome daryti visi, pradedant prezidentu ir baigiant ambasadoriais. Ir tą darbą aš Europos Sąjungoje darau tikrai labai aktyviai, kalbėdamas su ES institucijų vadovais, kad jie panaudotų visus instrumentus, kurie yra būtini vienai iš Kinijos spaudimą patiriančių valstybių – Lietuvai“, – teigė prezidentas, ypač pažymėdamas, kad užsienio politikoje sprendimus būtina priimti gerai įvertinus galimas jų pasekmes.
O tai, G. Nausėdos vertinimu, Užsienio reikalų ministerijai praėjusiais metais sekėsi ne itin gerai.
„Šioje vietoje buvo kliuvinių ir dabar reikia tuos kliuvinius ištaisyti, kad dėl to nekentėtų mūsų verslas“, – teigė prezidentas.
Užsienio reikalų ministerijos inicijuota Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu, leido suprasti šalies vadovas, yra kaip tik vienas pavyzdžių, kai nebuvo tinkamai įvertintos sprendimų pasekmės.
„Aš manau, kad yra tam tikrų problemų prognozuojant mūsų užsienio politiką. Taip, mes kalbėjome, kad Lietuva patiria mažai naudos iš formato, kuris buvo vadinamas 17+1. Tačiau nuo to laiko (kai Lietuva 17+1 formatą paliko – ELTA) mes nelabai sugebėjome įtikinti kitus mūsų partnerius, kad šis formatas yra mažai perspektyvus nemažai daliai Rytų Europos valstybinių. Jos vis dar lūkuriuoja. Ir, manyčiau, kad mūsų užsienio politikos priedermė yra ieškoti sąjungininkų ir daugiau rasti supratimo tarp mūsų partnerių“, – teigė G. Nausėda, tame pačiame kontekste paminėdamas ir Lietuvos konfliktą su Kinija sukėlusį sprendimą atidaryti Vilniuje Taivaniečių atstovybę.
„Gaila, kad atstovybės pavadinimas tapo tuo esminiu vyksniu, kuris veikia labai stipriai mūsų santykius su Kinija. Pats Taivano atstovybės atidarymas buvo ir derintas, ir svarstytas. Tiek mes, tiek Taivanas gali atidaryti atstovybę, kuri nėra diplomatinė atstovybė. Tačiau pagrindinė kibirkštis kilo dėl pavadinimo ir dabar mes turime kovoti su pasekmėmis“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas pažymėjo, kad klaida šiuo atveju buvo ne atstovybės atidarymas, bet pasirinktas jos pavadinimas. Be to, pridūrė G. Nausėda, šio pavadinimo Užsienio reikalų ministerija su juo nederino.
„Ne Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo klaida, o pavadinimas, kuris nebuvo derintas su manimi“, – teigė G. Nausėda.
Seimo narys Žygimantas Pavilionis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Iš Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovo posto nusprendęs trauktis Žygimantas Pavilionis teigia, kad priimti šį sprendimą jį paskatino premjerės Ingridos Šimonytės asmeninis paraginimas.
„Jeigu būtų prisiimama bendra politinė atsakomybė už susidariusią situaciją, kadangi esu šios bendruomenės narys, atsitraukčiau be jokių abejonių, tačiau tuo metu dar nebuvau tikras, ar Vyriausybė sieks tų pačių tikslų, kuriuos iškėlė ir Seimo Užsienio reikalų komitetas gruodžio 7 d., dieną prieš JAV sankcijas“, – portalui 15 min duotame interviu teigė Ž. Pavilionis.
Vis tik politikas teigia, kad apsispręsti trauktis iš posto jį paskatino premjerės lyderystė bei asmeniškai išsakyti paraginimai.
„Tačiau (paskatino – ELTA) premjerės Ingridos Šimonytės lyderystė, jos sprendimai bei tai, kad buvo susirinkusi Nacionalinio saugumo komisija prie Vyriausybės, kuri aiškiai pasakė, kad dabartinė situacija su trąšomis prieštarauja nacionaliniam saugumui ir kad artimiausiu metu Vyriausybė priims sprendimus“, – sakė Ž. Pavilionis.
„Sulaukiau asmeninių premjerės raginimų, kuria nuoširdžiai tikiu, nes nemanau, kad Lietuvoje yra stipresnis politikas, kuris tą laisvės ar demokratijos darbotvarkę gali įgyvendinti. Ir man jos žodis yra labai svarbus, ją rėmiau visais sunkiausiais jai pačiai gyvenimo momentais, įsiklausiau į šį raginimą ir garbingai atsitraukiau“, – taip pat pabrėžė jis.
ELTA primena, kad konservatorių frakcija nusprendė, jog Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis turi trauktis iš einamų pareigų iki šio pirmadienio, sausio 3 dienos.
Pastaruoju metu Ž. Pavilionis kritikos susilaukė dėl laikysenos Prezidentūros atžvilgiu. Tai pro akis nepraslydo partijos kolegoms, kurie frakcijoje ėmė kelti klausimą dėl tolesnio Užsienio reikalų komiteto pirmininko likimo šiose pareigose.
Ž. Pavilionį trauktis iš pareigų paragino ir premjerė Ingrida Šimonytė. Nors I. Šimonytė teigė labai vertinanti Ž. Pavilionio ryšius su kitų valstybių politikais bei didelį įdirbį užsienio politikoje, vis dėlto ministrė pirmininkė mano, kad kartais vardan konstruktyvesnio komandinio darbo yra verta padaryti tam tikrą pauzę.
Prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės Ingridos Šimonytės darbo susitikimas. Prezidento kancerliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Besibaigiantys 2021-ieji Lietuvos politikoje nebuvo ramūs. Ir ne tik dėl šalį toliau slėgusios pandemijos ar vasarą Baltarusijos režimo sukeltos migrantų krizės. Sprendimų priėmimą apsunkinusi įtampa bei emocijų protrūkiai kone visus metus lydėjo Prezidentūros ir dešiniųjų santykius. Ir, kaip galima spręsti iš šių metų pabaigos, nereikėtų turėti vilčių, kad 2022-aisiais situacija reikšmingai pasikeistų.
Nors premjerė Ingrida Šimonytė džiaugėsi, kad jos vadovaujamas Ministrų Kabinetas išvengė „kotletų ir keliukų istorijų“, šešėlis ant kai kurių ministrų krito. Per pastaruosius metus kelis kartus keltas ir klausimas dėl valdančiosios daugumos bei 2020-ųjų pabaigoje suformuotos Vyriausybės ateities. Tuo tarpu opozicijos stovykloje ryžtingi apsisprendimai įvyko – ekspremjerui Sauliui Skverneliui nusprendus kurti atskirą politinę jėgą, nuo „valstiečių“ nusigręžė dalis politikų. Šiuos ir kitus politinę atmosferą šalyje kaitinusius įvykius besibaigiant metams primena ELTA.
Pandemija nesutelkė, o įkaitino Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius
Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiai buvo viena iš tų temų, kuri 2021 metais sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio. Bene daugiausiai kabėta apie trintis, kurios kilo institucijoms stojus į skirtingas politines stovyklas. Tai, kad santykiai nebus paprasti, prognozavo dar 2020-ųjų pabaigoje vykę prezidento susitikimai su dar tik į ministrus siūlomais dabartinės Vyriausybės nariais. Būtent ministrų tvirtinimas ir buvo pirmoji prezidento Gitano Nausėdos ir premjerės I. Šimonytės kaktomuša.
Gabrielius Landsbergis ir Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Tačiau įsibėgėjant 2021 metams, kibirkštys Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose jau lėkė ir dėl kitų klausimų. Netruko paaiškėti, kad COVID-19 sukeltos krizės problemos nebuvo priskirtos „neutraliai teritorijai“, kurioje politinė valdančiosios daugumos ir prezidento konkurencija nevyks.
Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje ne kartą kelti klausimai, ar tikrai reikalingos dvi ekspertų tarybos: vieną 2020 metų pabaigoje subūrė prezidentas G. Nausėda, kitą – vos ėmus dirbti naujai Vyriausybei sukvietė premjerė I. Šimonytė. Dalis apžvalgininkų, aiškindami, kodėl prezidentas ir premjerė subūrė atskiras ekspertų tarybas, samprotavo, kad dvi valstybės institucijos ir COVID-19 problemų lauke negali apsieti be konkuravimo.
Ilgainiui tokia ganėtinai „santūri“ konkurencija virto kone atviru stumdymusi – Prezidentūra ir valdantieji susirėmė dėl visuomenės vakcinavimo. Prezidentas dažnai kritikavo dėl nepakankamų skiepijimo apsukų ir net tapo vienu labiausiai girdimu valdančiųjų ir konkrečiai sveikatos apsaugos ministro kritiku.
Tiek viešos, tiek užkulisiuose likusios politikų reakcijos rodo, kad prezidento raginimai aktyviau skiepyti gyventojus ir iki vidurvasario pasiekti 70 proc. vakcinuotų žmonių ribą erzino valdančiuosius. Dar labiau nepatiko prezidento pastabos, kad valdantieji ir sveikatos apsaugos ministras priešakyje yra per pasyvūs ir kad pasyvumas, šalį pasiekiant vis daugiau vakcinų, yra tam tikras pretekstas reikalauti Arūno Dulkio atsakomybės.
Tačiau trintys neapsiribojo natūralia, skirtingoms valstybės valdžios institucijoms įprasta konkurencija. Kaip ir visuomenėje, taip ir valdančiųjų bei Prezidentūros santykiuose pandemija kaitino galvas ir nesuvaldytos emocijos tapo ganėtinai dažnu reiškiniu. Pavyzdžiui, gegužę įtampą sukėlė Gabrieliaus Landsbergio pasvarstymas apie tai, kad prezidento žmona Diana Nausėdienė vis dar nebuvo pasiskiepijusi ir kad dėl to gali kilti dvejonių visuomenėje. G. Nausėda tokius viešus ministro pasakymus tąsyk priėmė labai asmeniškai ir pareiškė, kad jaunas politikas nuėjo „žemu, nepadoriu keliu“. Prezidentas Gitanas Nausėda su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen aptars padėtį Lietuvos GGRTC. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Vėliau kritikos iš valdančiosios daugumos sulaukė prezidentas, kai su pirmąja ponia apsilankė Rietavo savivaldybėje įsikūrusiame namų restorane pasisakiusiame prieš galimybių pasą.
Tikrą emocijų pliūpsnį ir daugelio nuostabą sukėlė prezidento viešas pasvarstymas, ar tik Vyriausybė dirbtinai nesulėtino skiepijimo tempų vien tam, kad nebūtų pasiektas jo keltas tikslas iki liepos vidurio paskiepyti 70 proc. gyventojų. Valdantieji žodžių dėl tokių pareiškimų skolingi neliko. Kiek vėliau vėl užvirus aistroms dėl mokamų testų klausimo, progą prezidentui žnybtelėti ir ironiškai bene tuos pačius žodžius priminti rado ir premjerė.
Apskritai įvertinus besibaigiančius metus, galima sakyti, kad COVID-19 pandemija ne tik nesutelkė Prezidentūros ir valdančiosios daugumos bendram darbui, bet tapo net savotišku pleištu. Viešojoje erdvėje iš valdančiųjų politikų tiesiogiai ir netiesiogiai lėkė kritika Prezidentūrai, esą ne vietoje politikuojančiai ar net pataikaujančiai antivakseriams, tuo tarpu iš prezidento ir jo komandos buvo girdėti pastabos apie nekompetentingą, nesubalansuotą ar net cinišką Vyriausybės darbą krizės metu. Naivu būtų tikėti, kad šie nesutarimai neturėjo įtakos prezidento ir valdančiųjų santykiams kitose srityse. Bent jau viešojoje erdvėje vaizdinys, kad Prezidentūra ir valdančioji dauguma „kariauja“ buvo kur kas ryškesnis nei diskursas, kad dvi institucijos „sugeba bendradarbiauti“.
Prezidentūros ir konservatorių santykius temdė atstovavimo EVT klausimas: diskusijos atsinaujins
Į valdžią atėję konservatoriai iškėlė klausimą dėl tolesnio Lietuvos atstovavimo Europos vadovų taryboje (EVT). Pareiškę, kad reikėtų atsisakyti susiklosčiusios praktikos, kai Lietuvai EVT atstovauja tik šalies vadovas, konservatorių frakcijai priklausantys politikai ėmė ieškoti būdų, kaip būtų galima keisti dar Dalios Grybauskaitės prezidentavimo metu nusistovėjusią praktiką.
Vienas pirmųjų žingsnių buvo Seimo Europos reikalų komiteto priimtas sprendimas, kad komitetas imsis ne tik tvirtinti Lietuvos pozicijas prieš kiekvieną vyksiantį EVT posėdį, bet ir teiks rekomendacijas, kas turėtų vadovauti Lietuvos delegacijai. Kitaip tariant, duota suprasti, kad į EVT nebūtinai turės būti deleguota prezidento vadovaujama delegacija. Konservatorių frakcijos atstovai nuosekliai kartojo, kad būtų kur kas efektyviau, jei Vyriausybės prerogatyvoje esantiems klausimams atstovautų premjerė, o prezidentas į EVT vyktų tik tuomet, kai būtų sprendžiami klausimai, susiję su užsienio politika. Nors viešojoje erdvėje tarsi ir buvo kuriama intriga, kad jau netrukus parlamente gali nuskambėti pasiūlymas į EVT vykti premjerės, o ne prezidento vadovaujamai delegacijai, įtampą kėlusios kalbos ir liko kalbomis. Prezidentas Gitanas Nausėda nuotoliniu būdu susitiko su užsienio šalių ambasadoriais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Kalbomis liko ir konservatorių frakcijai priklausančio Mato Maldeikio pažadai įstatymiškai reglamentuoti atstovavimą EVT. Politikas birželio pabaigoje Eltai sakė, kad rudenį turėtų būti grįžta prie šio klausimo. Tačiau žadėtas įstatymo projektas taip ir nepasirodė. Kaip kalbama Seimo koridoriuose, ko gero, dėl to, kad koronaviruso ir migrantų krizių kontekste nenorėta aštrinti ir taip įtemptų Prezidentūros santykių su parlamentine dauguma. Tuo labiau kad buvo daugiau nei aišku, kad G. Nausėda nėra pasiruošęs nė milimetro atsitraukti diskusijoje dėl atstovavimo EVT. Tą buvo galima aiškiai matyti viešu tapusiame premjerės ir šalies vadovo apsikeitime laiškais, kuriuose prezidentas akcentavo manąs, kad į ES šalių vadovų susitikimus jam vykti yra konstitucinė pareiga.
Bet kuriuo atveju kilęs nesutarimas paliko pėdsakus Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykiuose. Viešų diskusijų metu Prezidentūra ir konservatorių atstovai apsikeitė abipusiais kaltinimais. Iš konservatorių aktyvistų sklindant kaltinimams apie esą G. Nausėdos „uzurpuotą EVT“, vyriausioji patarėja Asta Skaisgirytė „antivalstybišku“, „nepilietišku“, „nepagarbiu“ ir kenkiančiu šalies įvaizdžiui vadino konservatorių pasirinktą būdą kelti klausimą. Tuo tarpu prezidentas konservatorių keliamas iniciatyvas pavadino netoleruotinomis ir nepriimtinomis.
Ir nors viešas aiškinimasis dėl atstovavimo EVT vasarą prigeso, apžvalgininkų ir politikų manymu, tai buvo viena iš Prezidentūros ir valdančiosios daugumos santykius apsunkinusių veiksnių. Tai, kad konservatoriai, sulaukę nuožmaus prezidento atsako, atsitraukė, sprendžiant iš neviešų kalbų, dar nereiškia, kad prie EVT nebebus grįžta ateityje. Nors klausimas ir nėra partijai egzistencinis, nereikėtų turėti abejonių, kad valstybei suvaldžius abi krizes, konservatoriai viešas diskusijas ir spaudimą Prezidentūrai dėl atstovavimo EVT atnaujins.
Laisvės partijoje susimąstyta, ar pakeliui su valdančiąja dauguma
Nors ir ne žemės drebėjimas, tačiau tam tikras sukrėtimas 2021-aisiais ištiko ir dešiniųjų valdančiąją daugumą. Lapkričio pabaigoje Seimo pozicija mobilizavosi ir atmetė tris prezidento G. Nausėdos veto – tarp jų ir aistras kėlęs klausimas dėl to, ar COVID-19 testai turėtų būti mokami. Visgi tąkart valdantieji pademonstravo ne tik vienybę, bet ir potencialius įtrūkimus koalicijoje. Išsiskyrus nuomonėms Seimo daugumoje, Laisvės partijos iškeltas siūlymas dėl mažo kiekio narkotikų dekriminalizavimo pritarimo nesulaukė. „Laisviečiai“ į tai netruko pasižiūrėti kaip į koalicijos problemą. Tuo labiau kad dar gegužę Seimas, keliolikai valdančiosios koalicijos atstovų balsavus prieš arba nedalyvavus, taip pat atmetė Laisvės partijos teiktą Partnerystės įstatymo projektą.
Nors Laisvės partija nevengia pabrėžti, kad yra daugiau nei kelių klausimų partija, panašu, kad minimas balsavimas šią jauną politinę jėgą įsiutino. Iš karto po nevieningo balsavimo Laisvės frakcijos narė Morgana Danielė pareiškė, kad būtinos diskusijos, kaip toliau dirbs koalicija. Bent jau viešojoje erdvėje situaciją aštrino ir Laisvės partijai priklausančio Seimo vicepirmininko Vytauto Mitalo pajuokavimai, kad koalicijoje yra dvi didžiausios bėdos – agroliberalai ir krikdemai ir, kad jie galėtų svarstyti apie traukimąsi iš ir taip trapios valdančiosios daugumos. Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė pereinamąją Prezidento taurę ralio „Aplink Lietuvą 2021“ nugalėtojams. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Išsiskyrusios nuomonės gilesnėmis įtampomis, galinčiomis destabilizuoti valdančiosios daugumos darbą, nevirto. Apsiribota tuo, kad koalicijos partnerių parama Laisvės partijai svarbiems klausimams buvo apsvarstyta partijos valdyboje bei taryboje.
Visgi ateityje šis klausimas dar gali grįžti į politinę darbotvarkę. Susidaro įspūdis, kad valdančioji dauguma keisti požiūrio į Laisvės partijai aktualius projektus – bent jau esmingai jų nepakeistus – neturi didelio rezervo. Iš esmės tą Eltai lapkričio pabaigoje tvirtino ir I. Šimonytė. Pasak jos, Laisvės partijai kelių svarbių projektų įgyvendinimo sėkmė priklauso ne tiek nuo valdančiųjų, kiek nuo opozicijos palaikymo. Taigi 2024 metų Seimo rinkimams vis labiau artėjant, jaunai Laisvės partijai gali kilti minčių, ar ji savam rinkėjui nepasirodys tik statistinę funkciją koalicijos partneriams atlikusi politinė jėga.
Nors ir nebuvo „kotletų ir keliukų“ istorijų, šešėlis ant kelių ministrų krito
Premjerė I. Šimonytė, Seime apibendrindama pirmuosius darbo metus, teigė, kad dešiniųjų Vyriausybei kartais sunku perlipti pačios išsikeltus reikalavimus. Tarsi brėždama kontrastą su anksčiau buvusia Sauliaus Skvernelio Vyriausybe ji akcentavo, kad bent pirmaisiais metais nebuvo „nė vieno keliuko, nė vieno kotleto, nė vieno kito panašaus dalyko“. Tačiau nebuvo ir taip, kad jos vadovaujamo Ministrų Kabineto nariai neatsidurtų šešėlį metusiose istorijose.
Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Viena pirmųjų tokių nuskambėjusių istorijų – skandalas, kai paaiškėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti apie 12 tūkst. eurų prodiuseriams už laidą „Kitokie pasikalbėjimai“, kurioje dalyvavo ministro visuomeninis patarėjas, chirurgas Edgaras Kulikauskas, žinomas Ciniško chirurgo slapyvardžiu. Šis incidentas, nors ir buvo itin kritiškai pasitiktas viešojoje erdvėje, ministro kėdės neišklibino. Apsiribota A. Dulkio patarėjos komunikacijai Aistės Šukstos atsistatydinimu.
Netrukus dėl kontroversiškai vertintų sprendimų turėjo aiškintis kitas dešiniųjų Vyriausybės narys – kultūros ministras Simonas Kairys. Šešėlis ant ministro krito dėl jo kabineto baldų, kuriuos ketinta už 11 tūkst. įsigyti iš neskelbiamos apklausos būdu pirkimą laimėjusios įmonės „Joniškio baldai“. Kaip paaiškėjo, šios įmonės vadovas yra ministro bendrapartietis, Liberalų sąjūdžio Joniškio skyriui priklausantis politikas. Nors S. Kairys ir nepripažino padaręs klaidos, ministerijoje naujais baldais jis pasidžiaugti negalėjo – sudarytą sutartį buvo nuspręsta nutraukti.
Savotiškai baigėsi triukšmas, kilęs dėl žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko. Daliai žemdirbių atstovų reikalaujant K. Navicko atstatydinimo, šis, vieno susitikimo metu sulaukęs klausimų apie ariamą žemę ir pievas, nesusivaldė ir Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktoriui Ignui Jankauskui šūktelėjo „ko čia šokat į akis“. Tai įtampą pakėlė, ministro galvos ėmė reikalauti Seimo opozicija. Tačiau K. Navickas liko poste, o nepagarbių ministro žodžių sulaukęs I. Jankauskas atsidūrė premjerės patarėjų komandoje.
Ko gero, be didesnių sukrėtimų baigsis ir istorija, kurioje atsidūrė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė. Iki tol daugiausiai kritikos dėl migrantų krizės Baltarusijos pasienyje valdymo sulaukusi ministrė opozicijos ir žiniasklaidos radare atsidūrė, kai jos vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Viešai svarstyta, kad šis sprendimas gali padėti A. Bilotaitės bendrapartietei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ir nors opozicija prakabo, kad yra nemažai abejonių, ar nebuvo naudojamasi tarnybine padėtimi, pati ministrė bet kokius įtarimus ar artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
Apibendrinant panašaus pobūdžio skandalus, galima sakyti, kad, nepaisant oponentų lūkesčių, I. Šimonytės ministrus palietę skandalai rimčiau valdančiosios daugumos nesupurtė. Apskritai pastaraisiais metais politiniai oponentai kur kas nuožmiau kritikavo atskirus ministrus dėl jų bendro darbo kokybės kuruojamose srityse.
Trąšų krizė su laiminga ministrams pabaiga: istorija dar nesibaigė
Apibendrinant metus teisinga būtų sakyti, kad viena rimčiausių politinių krizių I. Šimonytės Vyriausybę ištiko pačioje metų pabaigoje – tai baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą krizė.
I. Šimonytė, svarstydama, kokios yra įsiliepsnojusių įtampų priežastys, teigė, kad Vyriausybę sudrebinusi situacija kilo dėl „nesuvaldytų lūkesčių“. Esą tikėtasi, kad įsigaliojus JAV sankcijoms bematant sustos ir baltarusiškų trąšų tranzitas. Tačiau ne ką menkesni lūkesčiai visuomenėje kilo ir po premjerės bei kai kurių ministrų reakcijų, nedviprasmiškai sufleravusių, kad dėl trąšų skandalo pokyčių Vyriausybėje bus. Kitaip tariant, pačių valdančiųjų užduotas tonas dalį visuomenės įtikino, kad Ministrų Kabineto perkrovimas neišvengiamas dar šiemet.
Prezidentas susitinka su vidaus reikalų ministre A. Bilotaite ir VSAT vadu gen. R. Liubajevu
Visgi nei susisiekimo, nei užsienio reikalų ministrų atsistatydinimo prašymų I. Šimonytė nepatenkino, o ir pati, pareiškusi, kad dabartinei Vyriausybei nėra alternatyvų, neatsistatydino. Svarbu pažymėti, kad sprendimai išlaikyti Vyriausybės sudėtį nepakitusią, dar nereiškia, jog visuomenės dėmesį prikausčiusi istorija baigėsi ir ateityje neturės jokių pasekmių. Kai kurie politikos apžvalgininkai sutinka, kad priimti sprendimai turės įtakos Vyriausybės reputacijai. Be to, panašu, kad trąšų istorijos atomazga gali tapti ir papildomu žibalu kaitinant valdančiųjų ir Prezidentūros santykius.
G. Nausėdos patarėja A. Skaisgirytė, pareiškusi, kad atleistas „Lietuvos geležinkelių“ vadovas Mantas Bartuška neturėtų tapti atpirkimo ožiu, akcentavo ir tai, kad klausimas dėl „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą istorijos nėra išspręstas. Pasak jos, prezidentas, tik sulaukęs atsakymų į šioje istorijoje kilusius klausimus, spręs, ar užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai yra verti likti užimamuose postuose.
Todėl net nežinant, kaip baigsis Lietuvos geležinkelių“ sutarties su „Belaruskalij“ istorija, manyti, kad šis klausimas, kaip trintis keliantis veiksnys, dings iš Prezidentūros ir valdančiųjų bendravimo, tikrai nevertėtų. Ypač, kad trinčių, apsunkinusių santykius, esama ne vienos.
Dėl užsienio politikos sutarimas yra, tačiau šaltukas apsunkino komunikaciją: nesutarimai kilo dėl prezidento patarėjos
Ir nors valdantieji ir Prezidentūra tvirtina sugebantys susitarti dėl svarbiausių Lietuvos užsienio politikos tikslų, panašu, kad jiems komunikuoti elementariais klausimais nėra lengva. Ir tai rodo ne tik išsiskyrusios nuomonės dėl pandemijos valdymo ar priimtų sprendimų baltarusiškų trąšų tranzito istorijoje. Per 2021 m. taip ir nepavyko išspręsti Lietuvos ambasadoriaus ES klausimo. Ir labai panašu, kad gėdingai ilgai užtrukusios diskusijos dėl Lietuvai šiuo metu itin svarbaus ambasadoriaus nesibaigia. Situacijos neišjudintino ir tai, kad dar spalį prezidentas pareiškė esąs pasirengęs vėl svarstyti anksčiau atmestą buvusio krašto apsaugos ministro Raimundo Karoblio kandidatūrą.
Vis tik panašu, kad valdantiesiems su prezidentu sutarti dėl šio klausimo kol kas „sėkmingai“ nepavyksta ir toliau. Kitaip tariant, jei „politinio atšalimo“ laikotarpis R. Karobliui baigėsi, šaltukas tarp skirtingų institucijų tęsiasi ir net stiprėja. Pavyzdžiui, metų pabaigoje Prezidentūra ėmė kritikuoti Užsienio reikalų ministeriją dėl Taivaniečių atstovybės atidarymo Lietuvoje tvirtinant, kad detalės nebuvo suderintos su prezidentu, o pats žingsnis ir jo padariniai Lietuvai nebuvo gerai apgalvoti. Tai dar viena istorija, rodanti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė mažų mažiausiai turi komunikavimo problemų.
Dar vienas pavyzdys yra kurioziška situacija, kai už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai. Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis viešai apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo tradiciniame piknike su mokytojais. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Tuo tarpu prezidentas, komentuodamas tokius ministrų apgailestavimus, ragino kilusius klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, bet asmeniškai – reikalui esant nebijoti paskambinti telefonu. Šioje istorijoje aistras pakurstė ir prezidento vyriausiosios patarėjos A. Skaisgirytės komentarai, kuriuose ji nesureikšmino fakto, kad apie minėtą pokalbį URM liko nežinojusi. „Tiek, kiek būtina, tiek yra kitos institucijos supažindinamos“, – sakė A. Skaisgirytė.
Tarp Prezidentūros ir valdančiųjų pastaraisiais metais ne kartą įsiplieskus įtampoms, bent jau dešiniųjų stovykloje pasigirdo nuomonių, kad dėl kilusių įtampų ir nesusikalbėjimo kalta G. Nausėdos komanda. Esą vyriausioji patarėja A. Skaisgirytė savo trintis kėlusiais komentarais pasako daugiau, nei leistų jos einamos pareigos. Atskira istorija yra jau pačių konservatorių iš posto verčiamo Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Žygimanto Pavilionio „kova“ su šia patarėja.
Kad ir kaip ten būtų, prezidentas problemos, kad patarėja pasakytų daugiau nei jis galvoja, nemato, todėl ir valdančiųjų lyderių propaguota teorija „dėl įtampos kalta patarėja“, panašu, ne tiek paaiškina, kiek bando atrasti patogų pateisinimą esamai realybei.
Kita vertus, ne taip sunku paskaičiuoti, kiek didesnių ar mažesnių nesutarimų kilo būtent po to, kai per žurnalistus nuomonę pareiškė prezidentas, premjerė ir užsienio reikalų ministras.
Nesėkmingi metai „valstiečiams“: partija eižėja, neaiškios ateities perspektyvos
„Valstiečiai“ rudenį į Seimo salę sugrįžo turį kone trečdaliu mažesnę frakciją nei kad turėjo po 2020 m. rudenį vykusių parlamento rinkimų. Iš viso iš „valstiečių“ gretų Seime pasitraukė 10 parlamentarų, tarp kurių buvo ir ilgamečių partijos narių. Tačiau daugiausiai dėmesio susilaukė ekspremjero S. Skvernelio sprendimas užbaigti nuo 2016 m. trukusią draugystę su „valstiečiais“. Būtent šis politikas tapo kertine figūra Lietuvoje kuriant naują partiją, kuri, kaip parodė besibaigiantys 2021-ieji, dar neįsteigta sugebėjo praretinti LVŽS narių gretas. Gruodį prie ekspremjero kuriamos politinės jėgos nusprendė jungtis „valstiečių“ Lazdijų rajono skyriaus nariai, tarp jų – ir rajono merė Ausma Miškinienė. Kiek vėliau apie analogišką sprendimą pranešė LVŽS Pasvalio skyrius. Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvavo Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“. Prezidento kanceliarijos nuotr.
Ir nors „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, komentuodamas šiuos partijos eižėjimą primenančius procesus, tvirtina krizės nematąs, kad, pasak jo, partija šiuo metu išgyvena gryninimosi etapą, apžvalgininkai tokiomis optimistinėmis gaidomis nėra linkę kalbėti. „Valstiečiai“ neteko žinomų veidų. Juo labiau kad po nesutarimų su kolegomis frakcijoje iš „valstiečių“ partijos pasitraukė ir Agnė Širinskienė, apie pasitraukimą iš LVŽS gretų taip pat pranešė eurokomisaras Virginijus Sinkevičius. Tai, kad partija yra arčiau krizės, rodo ir visuomenės apklausos, kuriose „valstiečiai“ prarado lyderystę reitingų lentelėje. Pastaruoju metu net imtas kelti klausimas, ar R. Karbauskio toliau vadovaujama partija apskritai sugebės išlikti įtakinga politine jėga centro kairėje. Susigrąžinti išbarstytą elektoratą yra pasiryžę Viliją Blinkevičiūtę pirmininke išsirinkę socialdemokratai, nekyla abejonių, kad į tą patį rinkėją taikysis ir sausio pabaigoje gimsianti S. Skvenelio partija.
Be to, „valstiečiai“ ir Seimo opozicijoje negali pasigirti turį lyderystę. Skilus „valstiečių“ frakcijai opozicija parlamente tapo dar labiau susiskaldžiusi ir, panašu, kad būtent „valstiečiams“ sutelkti opozicines jėgas ar išsirinkti opozicijos lyderį nėra daug galimybių. Taigi ateinančiais metais, ko gero, gali būti aktualus klausimas, ar didelėmis pergalėmis nuo 2016 m. Seimo rinkimų pasigirti nebegalį bei vidinių konfliktų 2021 m. neišvengę „valstiečiai“ sugebės ateityje išlikti konkurencingi Lietuvos politiniame lauke.
Konservatorių frakcija kreipėsi į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Žygimantą Pavilionį, ragindama trauktis iš pareigų. Tai žurnalistams Seime antradienį pranešė konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė.
„Mes frakcijoje kreipėmės į kolegą Žygimantą, prašydami jo paties priimti atitinkamą sprendimą, įvertinus visas aplinkybes, buvo vienbalsis pasiūlymas ir sprendimas“, – antradienį prieš Seimo posėdį kalbėjo R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė teigimu, sprendimas buvo priimtas tiek dėl Ž. Pavilionio savybių, tiek dėl aštrios retorikos. „Žmonės turi ir stiprių savybių, ir savybių, kurios trukdo. Tai konstruktyviam darbui tarpinstitucine prasme tam tikri dalykai kelia iššūkių. Siekiant, kad tai būtų kuo normalesnė atmosfera, frakcija ir pasiūlė tokį sprendimą“, – kalbėjo konservatorių frakcijos seniūnė.
„Ir aštri retorika, ir kartais keisti pasirinkimai komentuoti vienus ar kitus dalykus, ar tarptautinėje erdvėje pasirinkti vieną ar kitą komentavimo ar kalbėjimo būdą. Visa tai susidėjo ir nusprendė frakcija, kad būtų sveikiau, jei žmogus priimtų tam tikrą sprendimą ir nuspręstų nevadovauti komitetui“, – pridūrė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
ELTA primena, kad pirmadienį premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė suabejojusi, ar vis dar turi Ž. Pavilionio pasitikėjimą.
„Buvo visko per šiuos metus, buvo įvairių kaltinimų ir didelių problemų, vienu metu dvi krizės, dar kažkokie atsirandantys pabandymai mūsų stiprybę išbandyti dėl Taivaniečių atstovybės. Visa tai, žinoma, kažkaip susideda. Bet ko turbūt iki šiol nėra buvę, tai nėra buvę, kad žmonės, kuriuos laikai bendražygiais, tave praktiškai apkaltintų darbu Lukašenkos režimui. Man atrodo, kad atsakomybė už savo žodžius yra taikoma visiems“, – LRT laidai „Dienos tema“ pirmadienį sakė I. Šimonytė.
Pastaruoju metu Ž. Pavilionis kritikos susilaukė dėl užimtos laikysenos Prezidentūros atžvilgiu. Ž. Pavilionis po savo siųstų klausimų prezidento vyriausiajai patarėjai Astai Skaisgirytei bei viešų pareiškimų, esą patarėja kiršina prezidentą su užsienio reikalų ministru, susilaukė Prezidento kanceliarijos kanclerės rašto. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime seniūnė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė neslėpė, kad kai kuriems frakcijos kolegoms kilo klausimų dėl tolesnio Užsienio reikalų komiteto pirmininko likimo šiose pareigose.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Opozicija negaili kritikos Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininkui Žygimantui Pavilioniui. Anot jų, parlamentaro komunikacija, viešai skelbiant esą patarėja kiršina prezidentą su užsienio reikalų ministru, ne tik peržengia etikos ribas, tačiau ir priverčia kvestionuoti Ž. Pavilionio likimą šiose pareigose. Tuo metu valdančiųjų atstovai raginti trauktis iš posto nelinkę.
Opozicinės Seimo socialdemokratų frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas teigia, kad Ž. Pavilionio komunikacija nėra tinkama, todėl frakcija yra pareiškusi siūlymą Ž. Pavilioniui savo noru trauktis iš pareigų.
„Esame pareiškę kolegai pasiūlymą trauktis iš Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų, bet šis sprendimas tikrai priklauso ne nuo opozicijos, o nuo valdančiųjų“, – Eltai teigė G. Paluckas. Anot jo, jei į siūlymus parlamentaras neatsižvelgs, jis turėtų bent jau pergalvoti savo veikimo principus.
„Įtampą tikrai kelia Pavilionio hiperaktyvumas ir polinkis į individualią užsienio politikos liniją, nes mes matome ne kartą išsiskyrusias nuomones tiek su prezidento institucija, tiek su Užsienio reikalų ministerija. Kai susidedi per didelį entuziazmą ir polinkį į vienašališkumą, tai būna toks sprogstamasis mišinys ir, šiuo atveju, jeigu jis nepasinaudos tuo mūsų patarimu pasitraukti iš einamų pareigų, tai aš bent jau rekomenduočiau labai gerai pergalvoti veikimo būdus ir principus“, – pridūrė G. Paluckas.
G. Palucko teigimu, nors Ž. Pavilionis turėtų apsvarstyti dėl pasitraukimo iš einamų pareigų, vis dėlto, socialdemokrato nuomone, toks elgesys yra per menkas pagrindas teigti, jog parlamentaras laužo priesaiką.
„Nematau priežasties apkaltai, tikrai nėra išnaudotos visos kitos galimybės išspręsti šį susiklosčiusį konfliktą, nes manau, kad priesaikos sulaužymo ar apkaltos procedūra yra labai rimtas teisinis ir politinis precedentas, kurio neturėtume formuluoti tik išsiskyrus politinėms nuomonėms. Pagrindas yra per menkas, tai galima vertinti kaip hiperaktyvumą ar entuziazmo perviršį, bet ne pagrindą apkaltai ar priesaikos sulaužymui“, – kalbėjo G. Paluckas.
S. Skvernelis: jeigu tenkina toks pirmininkas, belieka tik palinkėti sėkmės
Opozicinės Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas Saulius Skvernelis negaili kiek griežtesnės kritikos. Anot jo, Ž. Pavilionis nesuvokia, kokie yra Seimo nario įgaliojimai einant Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigas.
„Dabar dar kartą buvo patvirtinta, kad žmogus tikrai negeba suprasti, kokias pozicijas, kokias pareigas eina. Akivaizdu, kad jam nelabai pavyksta suvokti, kas yra parlamentinė kontrolė ir kokie yra Seimo nario įgaliojimai, o ir pati ta leksika, konfliktai, kuriuos nuolat sukelia su kitomis institucijomis, yra nepriimtini. Bet pakeisti pirmininką gali tik patys valdantieji, daugiau niekas negali. Tai yra jų sprendimas, jeigu juos tenkina toks pirmininkas, belieka tik palinkėti sėkmės“, – teigė S. Skvernelis.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ seniūnas priduria, nors pažeidimai akivaizdūs, tačiau elgesio nereikėtų vertinti drastiškai.
„Manau, kad tai susiję su etikos pažeidimais ir kompetencijos parodymu, o dėl priesaikos sulaužymo aš netvirtinčiau taip drastiškai, požymių, aišku, yra, bet nemanau, kad tai yra situacija, kai reikėtų kalbėti apie galimas apkaltas“, – teigė S. Skvernelis.
E. Gentvilas: reikia atskirti faktus nuo nuomonės
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūnas Eugenijus Gentvilas teigia, kad tai, ką viešojoje erdvėje išsako Ž. Pavilionis, reikėtų vertinti kaip nuomonę, o ne faktus.
„Mano manymu, viešojoje kalboje yra nuomonė ir faktai. Aš pats vienoje laidoje su Pavilioniu dalyvavau, tai jo žodžiai skambėjo kaip griežta, kategoriška nuomonė. Vienas dalykas yra nuomonė, niekas nedraudžia jos turėti, kiti dalykai yra faktai“, – teigė E. Gentvilas.
„Nors tai traktavo kaip priesaikos sulaužymą, aš to neįžvelgiu. Pavilionis savo ruožtu kažkokius klausimus suformulavo, gerus ar blogus, taktiškus ar netaktiškus, aš nežinau. Iš Prezidentūros reakcijos suprantu, kad įsižeidė dėl klausimų, bet kur čia priesaikos sulaužymas, atsakyti negaliu“, – sakė E. Gentvilas.
Anot E. Gentvilo, ar turėtų būti svarstoma dėl Ž. Pavilionio pašalinimo iš posto, turėtų nuspręsti konservatoriai.
„Čia yra konservatorių frakcijos apsisprendimas, ką jie deleguoja į Užsienio reikalų komiteto postą, ar palieka Pavilionį, ar kažką keičia. Jokia opozicija nereikalauja Pavilionio atsistatydinimo, tai nėra viso parlamento klausimas, tai yra konservatorių frakcijos klausimas“, – kalbėjo E. Gentvilas.
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: tai buvo komplikuotas atvejis
Valdančiosios konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė teigia, kad tai ne pirmas kartas, kai Ž. Pavilionis atsiduria komplikuotose situacijose.
„Kiekvienas žmogus, politikas turi tam tikrą savo būdą, tačiau kai kurie momentai nepadeda galantiškiau veikti vienuose ar kituose klausimuose. Man atrodo, kad tai buvo komplikuotas atvejis dėl pastarojo kreipimosi. Frakcijoje yra išsakytos tam tikros nuomonės, kad jam vis pasitaiko atsidurti aštriose temose ir aplinkybėse“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Vis dėlto, ar konservatorių frakcijoje bus svarstoma dėl Užsienio reikalų komiteto pirmininko likimo, parlamentarė neatskleidė.
„Man atrodo, kad svarbiausia, jog būtų išlaikytas konstruktyvus darbas, o kaip tai pasiekti, yra įvairių būdų“, – kalbėjo konservatorių frakcijos seniūnė.
ELTA primena, kad Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis ir Seimo Etikos ir procedūrų komisija gavo Prezidentūros raštą, kuriame akcentuojamas netinkamas bendravimas su prezidento vyriausiąja patarėja Asta Skaisgiryte.
Kaip tvirtinama Prezidento kanceliarijos vadovės Agilos Barzdienės pasirašytame rašte, klausimų kelia ne tik Ž. Pavilionio viešai skleidžiama „išgalvota informacija“ apie A. Skaisgirytę, bet ir Prezidentūrą pasiekiantys parlamentaro pasirašyti raštai. Juose, kaip teigia Prezidentūra, konservatorius įsakmiai, be jokio teisinio pagrindo reikalauja A. Skaisgirytę atsakyti į dešimtis klausimų ar vykdyti įvairias pateiktas užduotis.
Kanceliarijos teigimu, tokia Ž. Pavilionio veikla primena psichologinį spaudimą vyriausiajai patarėjai ir kelia rimtą susirūpinimą dėl to, ar Seimo narys nelaužo duotos Seimo nario priesaikos.
Vis dėlto penktadienį Ž. Pavilionis Eltai patvirtino, kad trauktis iš Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų neketina, nes, pasak jo, šiuo metu užsienio politikoje yra kur kas didesnių problemų, į kurias reikia koncentruotis.
Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis stebisi Prezidento kanceliarijos reakcija į jo užduotus klausimus prezidento vyriausiajai patarėjai Astai Skaisgirytei. Anot Ž. Pavilionio, vienybės užsienio politikoje būtų daugiau, jei į klausimus būtų atsakyta, o ne kaltinama.
Prezidento kanceliarijai kreipusis raštu į Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką Ž. Pavilionį, kaip teigiama, dėl viešai skleidžiamos „išgalvotos informacijos“ apie prezidento vyriausiąją patarėją A. Skaisgirytę, parlamentaras sako, kad kaltinimai turėtų būti išsakyti uždaruose posėdžiuose. Anot Ž. Pavilionio, kilusių problemų kėlimas į viešumą sudaro įspūdį, kad nenorima atsakyti į parlamentaro iškeltus klausimus.
„Aš esu nustebęs, kad atsakymas atsidūrė viešumoje. Visiems žinoma, kad po Merkel skambučių kilo tam tikrų nesusipratimų ir klausimų tarp institucijų, kurie iškilo ir mūsų Užsienio reikalų komiteto nariams, todėl mes nusprendėme, kad atėjo laikas pasikalbėti su Asta Skaisgiryte, kad tokių susipratimų nevyktų“, – teigė Ž. Pavilionis. Asta Skaisgirytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kaip tvirtinama Prezidento kanceliarijos kanclerės Agilos Barzdienės pasirašytame rašte, klausimų kelia ne tik konservatoriaus viešai skleidžiama „išgalvota informacija“ apie A. Skaisgirytę, bet ir Prezidentūrą pasiekiantys parlamentaro pasirašyti raštai. Juose, kaip teigia Prezidentūra, konservatorius įsakmiai, be jokio teisinio pagrindo reikalauja A. Skaisgirytę atsakyti į dešimtis klausimų ar vykdyti įvairias pateiktas užduotis.
„Aš pats savo nuožiūra surašiau klausimus, kurių buvo daug mažiau, negu viešai teigiama, apie tuos skambučius, apie kitus klausimus ir labai tikėjausi, kad Asta profesionaliai atsakys ir galbūt kai kuriuos mano nuogąstavimus paneigs. Bet, užuot gavęs sąžiningą atsakymą ir vienybės būtų užsienio politikoje daugiau, gaunu tokį viešą atsakymą, iš kurio suprantu, kad Seimo nariams negalima uždavinėti klausimų apie tai, kas skaldo“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Etikos klausimai
„Aš manau, kad visi norime, kad judėtumėme kaip vienas kumštis, tai būkime sąžiningi ir uždaruose posėdžiuose atsakykime vienas kitam, bet, kai bandoma viešai nuteisti už tai, kad aš iškeliu klausimus dėl vienybės, susidaro įspūdis, kad į klausimus tiesiog nenorima atsakyti. O aš vis tikiuosi, kad atsakymus gausiu”, – pridūrė Ž. Pavilionis.
ELTA kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Ž. Pavilionis ir Seimo Etikos ir procedūrų komisija gavo Prezidentūros raštą, kuriame teigiama, kad Ž. Pavilionis savo viešais pareiškimais ir klausimais, adresuotais prezidento vyriausiajai patarėjai A. Skaisgirytei, jai darė psichologinį spaudimą. Rašte kvestionuojama, ar toks Seimo nario elgesys nelaužo duotos Seimo nario priesaikos.
Jau esu minėjęs, jog Lietuva, ėmusi flirtuoti su Taivanu apeidama Kiniją, grubiai sulaužė savo 1991-aisiais metais pasirašytą sutartį su Pekinu. Prieš tris dešimtmečius sudarytame dokumente niekieno neverčiami, gera valia, būdami sveikos nuovokos įsipareigojome su Taivanu bičiuliautis tik Kinijos valdžiai leidus. Akivaizdu, jog ši nuostata dabar sulaužyta.
Taip pat visuomet pabrėžiu: nesu Kinijos gerbėjas. Diktatūros, autoritariniai režimai, komunistinės valdžios – šių eilučių autoriui toks jovalas nepriimtinas. Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio klausiu, kokią mintį peršame aplinkiniams, jei nepaisome savo pačių sudarytų žaidimo taisyklių? Kodėl, vaizdžiai tariant, Vladimiras Putinas šiandien privalo laikytis prieš tris dešimtmečius Michailo Gorbačiovo ar Boriso Jelcino pasirašytų sutarčių, jei anūkas G. Landsbergis laužo tai, dėl ko prieš trisdešimt metų įsipareigojo jo senelis prof. Vytautas Landsbergis (1991-aisiais Lietuvai vadovavo prof. V.Landsbergis).
Prie kinietiškos temos jau nebenorėjau grįžti. Jos vėl imtis paskatino konservatorių organizuota diskusija „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ Minėtame renginyje ekspremjeras Andrius Kubilius nesutiko su kritika, adresuota G. Landsbergio vedamai Lietuvos užsienio politikai. A. Kubiliaus manymu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika. Esą Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Pavyzdžiui, Lietuvos politika dėl Taivano pritraukė gyvybiškai svarbų JAV dėmesį (apie tai skelbiama agentūroje ELTA).
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Sutinku, Lietuvos nacionalinio saugumo siekiai teisingi – tegul demokratijos siena Europos žemyne baigiasi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, bet persikelia žymiai toliau į rytus. Mat demokratinės valstybės nekariauja, nepuldinėja kaimynių.
Bet sutarčių laužyti vis tik nevalia. Sutartys ne laužomos, jos denonsuojamos. Reikėjo su Taivaniu flirtuoti civilizuotai – informuojant Pekiną, kodėl keičiasi Lietuvos požiūris į „Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos dalį“. Nes sutarčių laužymas ne visuomet skatina demokratinius pokyčius. Sutarčių nepaisymas kartais provokuoja pačius tikriausius karus.
O ir argumentai, jog Lietuva pykstasi su Kinija norėdama bet kokia kaina įsiteikti JAV, – ne itin graži, ne itin padori. Žinoma, Lietuvai gyvybiškai svarbu, jog Amerika nepaliktų be savo globos Baltijos šalių. Bet jei ponas A. Kubilius – gilus, rimtas politikas, jis turėtų taip pat klausti, o kas nutiks, jei Vašingtonas ir Pekinas vis tik susitars nekonfrontuoti dėl Taivano? Atsakymas akivaizdus: Lietuva liksianti kvailio vietoje. O juk greičiaisiai amerikiečiai su kiniečiais ras kompromisų dėl Taivano.
Atvirai sakant, į šiandieninę JAV užsienio politiką reikia žiūrėti itin atidžiai. Pirma, Amerika išsirinko itin garbaus amžiaus prezidentą, kuris akivaizdžiai per senas užimti svarbias pareigas. Todėl nėra lengva supaisyti, kas išties vadovauja Amerikai, kas dedasi Kongrese ir Senate. Atkreipkime dėmesį vien į tai, kodėl Amerikos Centrinės Žvalgybos (CŽV) bosas neseniai buvo nyvykęs į Maskvą ir ten susitiko su Rusijos slaptųjų tarnybų vadovais. Viešėjo ne vieną, o dvi paras. Tokie susitikimai JAV ir Rusijos istorijoje – labai reti. Juolab keista, kad CŽV vadovas Rusijos slaptąsias tarnybas pavadino JAV partnerėmis. Tokių drastiškų pareiškimų CŽV vadovai anksčiau niekad nėra skelbę. Tiesa, po teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone būta pareiškimų, jog Amerikos Federaliniam tyrimų biurui Rusijos žvalgybos suteikė svarbių žinių. Bet FTB (vidaus reikalai) – ne CŽV (užsienio žvalgyba). CŽV niekaip negali būti SVR, FSB ir GRU partnere.
Viešojoje Ukrainos informacinėje erdvėje gausu pastebėjimų, jog Vašingtonas slapta derasi su Maskva, kad ši netrukdytų Amerikai tramdyti Kinijos. O V.Putinas, supratęs galįs išpešti naudos, ėmė kelti savus reikalavimus. Maždaug taip: jei norite mūsų neutralumo Kinijos atžvilgiu, užmerkite akis į tai, kai pulsime Ukrainą. O jei V. Putino apetitai – dar didesni? Gal dėl to ir planuojami nauji JAV prezidento Joe Bideno ir Vladimiro Putino susitikimai?
A.Kubiliaus pagyrimai su Kinija besipykstančiam Vilniui stebina dar ir todėl, kad iš jo pareiškimų galima susidaryti įspūdį, esą Lietuva – demokratiška šalis. Būtų kvaila tvirtinti, jog Lietuvoje nėra demokratijos, neva čia negerbiamos žmogaus teisės bei nesilaikoma įstatymų. Tačiau demokratijos etalonu Lietuvos tikrai nevadinčiau.
Agresyvusis armėnų mitinguotojas. Slaptai.lt foto
Kai Lietuvai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikia, ji užmerkia akis į grubiausius demokratijos pažeidimus. Akivaizdus pavyzdys – Armėnija. Milžiniškai Kinijai akis draskome, o štai per Rytų partnerystės programas globojamai Armėnijai visus pastaruosius tris dešimtmečius neištarėme nė vieno priekaišto. Nepriekaištavome nei 1988 – 1994-aisiais, kai Armėnija okupavo pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui neabejotinai priklausantį Kalnų Karabachą, kankino karo belaisvius, paversdama juos arba įkaitais, arba pačiais tikriausiais vergais. Nepriekaištavome Armėnijai tuomet, kai ji pastaruosius tris dešimtmečius Kalnų Karabache niokojo azerbaidžanietiškus kultūros, religijo, istorijos paminklus, barbariškai kirto senąsias girias, barbariškai prekiavo Kalnų Karabacho žemėse esančiais gamtos ištekliais. Nepriekaištavome ir 2020-ųjų rudenį, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos apšaudė su Karabachu niekaip nesusijusius azerbaidžanietiškus Giandžos, Tertero, Bardos miestus.
Dabartinis Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis elgiasi labai panašiai, kaip ir jo pirmtakai. Armėnija neskuba atiduoti Azerbaidžanui žemėlapių, kuriuose užfiksuoti Karabache minų laukai, dėl to žūsta ne tik azerbaidžaniečių kariai, bet ir civiliai. Tačiau negirdėjau, jog G. Landsbergis būtų dėl šito kritikavęs Armėnijos valdžią. Armėnijoje gausu jėgų, kurios grasina pradėti naują karą dėl Karabacho, baugina pradėsiančios rengti teroro aktus, tačiau neteko girdėti, jog Lietuvos URM šefas perspėtų oficialųjį Jerevaną atsisakyti teroristinių išpuolių, nes, kad ir kaip Jerevanas bepyktų, o Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija.
Armėnija nori naujo karo?
O gal Lietuvos URM nežino, kad šių metų lapkričio 13 dieną prie Šušos į azerbaidžaniečių karių pusę Dašalty poste buvo sviesta granata? Ją sviedė 1975 metais gimęs Norair Mirzojan. Išpuolių, kai armėnų separatistai šiandien apšaudo arba apmėto granatomis azerbaidžanietiškus objektus, – gausu. Visų nebespėju fiksuoti. Tai šen, tai ten žūsta keli arba keliolika azerbaidžaniečių civilių, karių. Lietuva šias atakas rengiančių fanatikų nepasmerkė. O štai armėnų blogeriui Romanui Bagdasarianui, kuris savo socialiniuose tinkluose demaskuoja Karabachą pastaruosius kelis dešimtmečius valdžiusį armėnų klaną dėl korupcijos (pasistatė prabangias vilas, pirko brangius automobilius, nemokėjo mokesčių, iš Vakarų kaulino pinigų neva labadarai, tačiau tuos pinigus grūdosi sau į kišenes), – nepasakė nė menkiausio ačiū. Bet juk šis blogeris perspėja: „armėnai neturėtų kariauti su azerbaidžaniečiais tik tam, kad armėnų generolai dar labiau praturtėtų“. Lietuva drąsiai gina Baltarusijos, Gruzijos (Sakartvelas) veikėjus, kurie keikia savus finansinius aferistus, sukčius. Dėl principingo Armėnijos blogerio – visai kita mūsų laikysena. Tyla.
Ypač netaktiškai pasielgėme, kai neprisiminėme 1991-ųjų lapkričio 20-osios. Tądien virš Garakendo kaimo Chodžavendo rajone buvo numuštas sraigtasparnis MI-8, kuriuo skrido dvidešimt du žūmūs, įtakingi Azerbaidžano politikai, kariškiai, žurnalistai. Lietuva nutylėjo šią prieš trisdešimt metų nutikusią tragediją, nes raketą į sraigrasparnį paleido armėnų separatistai?
Taigi nuoširdžiai nesuprantu, kodėl tokie skirtingi lietuviški reikalavimai Kinijai ir Armėnijai? Kinijai neleidžiame nė pyptelėti, o Armėnijai atleidžiame viską.
Europarlamentaras Andrius Kubilius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ekspremjeras Andrius Kubilius nesutinka su oponentų kritika Gabrieliaus Landsbergio vedamai ir vertybine pramintai Lietuvos užsienio politikai. Jo teigimu, mėgėjiška yra ne dabartinė Lietuvos diplomatija, pastaruoju metu pritraukusi pasaulio dėmesį dėl kilusio konflikto su Kinija, bet būtent politinių oponentų žeriama kritika.
Politiko manymu, Lietuvos užsienio politikos kryptis Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu turi labai aiškų praktinį elementą ir puikiai atliepia esminius Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Jo teigimu, Lietuvos politika dėl Taivano padėjo pritraukti gyvybiškai svarbų JAV dėmesį, o užimta laikysena Baltarusijos atžvilgiu yra pagrįsta nacionalinių interesų „alfa ir omega“ – siekiu, kad per demokratijos revoliuciją Baltarusijoje demokratijos pasienis būtų nustumtas šimtus kilometrų nuo Vilniaus į rytus.
Penktadienį konservatorių organizuotoje diskusijoje „Globalus dėmesys Lietuvos užsienio politikai: ar kautis už vertybes apsimoka?“ A. Kubilius teigė pasigendąs iš kritikų konkretumo, apibrėžtų idėjų, todėl, jo nuomone, ne Lietuvos dabartinės užsienio politikos praktika, bet oponentų kritika yra mėgėjiška.
„Ne užsienio politika yra mėgėjiška, bet, tam tikra prasme, kritika yra mėgėjiška“, – vykusioje diskusijoje pabrėžė europarlamentaras A. Kubilius.
Kita vertus, pasak jo, kritikos susilaukianti G. Landsbergio vedama vadinamoji vertybinė užsienio politika iš tiesų yra ir pragmatinė. Pragmatiškumą, leidžia suprasti konservatorius, įrodo esminis Lietuvos nacionalinio saugumo siekis – tai, kad demokratijos siena Europos žemyne baigtųsi ne trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, o persikeltų žymiai toliau į rytus Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.
„Tai yra mūsų visų interesų alfa ir omega. Nes demokratijos tarpusavyje nekariauja – bent jau taip galima pasakyti iš esmės pažiūrėjus į istoriją. Mums tai yra istorinė pamoka, kad, jeigu neturime normalių kaimynų į rytus, tai dažniausiai nukenčiame mes patys. Todėl mūsų tikslas yra siekti, kad, visų pirma, pati Baltarusija, kad joje demokratijos revoliucija pasiektų pergalę“, – teigė politikas.
„Įsivaizduokime, kad demokratijos siena eina ne 30 kilometrų nuo Vilniaus, o ties Smolensku, 400 kilometrų nuo Maskvos. Tad šitoje vietoje aš matau didžiulį interesą pasiekti tokį rezultatą. Kai kas tai vadina vertybine politika, nes prarandame biznį Baltarusijoje. Bet jeigu taip įvyktų, įsivaizduokite kokią turėtume pragmatinę naudą. Ir tie patys ekonominiai, politiniai santykiai su ta pačia demokratine Baltarusija būtų visiškai kitokie“, – sakė A. Kubilius, pažymėdamas, kad analogiškai būtų galima vertinti ir politiką Rusijos klausimu.
„Nematau priežasčių, kodėl ilgainiui tokios permainos negalėtų prasidėti Rusijoje“, – teigė politikas.
Panašiai A. Kubilius aiškino ir kritikos susilaukusią Lietuvos politiką Kinijos ir Taivano atžvilgiu.
Europarlamentaras teigė, kad vienas didžiausių strateginių Lietuvos užsienio politinių uždavinių yra išlaikyti JAV geopolitinį buvimą Europos žemyne, taip padedant siekti demokratinės plėtros į rytus. Todėl, samprotavo A. Kubilius, Lietuvos laikysena Taivano atžvilgiu yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų.
„Norint iš tikrųjų turėti JAV dėmesį, mūsų santykių su Taivanu stiprinimas yra vienas iš labai protingos politikos instrumentų. Mums Taivanas ir taip rūpi, bet kartu jis duoda ir didžiulį rezultatą“, – teigė A. Kubilius.
„Mūsų pozicija dėl Taivano yra labai reikšminga, ir vėlgi tai yra ne tik vertybinė pozicija, bet turinti ir labai didelių pragmatinių, naudingų Lietuvai pasekmių“, – teigė A. Kubilius.
A. Januška: dėl Taivano Lietuva tapo pasaulio „žvaigždute“
Panašiai kaip A. Kubilius, akcentus dėl Lietuvos užsienio politikos dėliojo ir diskusijoje dalyvavęs signataras Albinas Januška. Diplomato nuomone, reikia įvertinti tai, kad konfliktą su Kinija sukėlusi laikysena Taivano atžvilgiu leido pritraukti JAV dėmesį. O tai, jo teigimu, saugumo garantas Lietuvai.
„Amerikos dėmesys Lietuvai šiandien yra didžiausias saugumo garantas, kurį gauname. Tai yra ir pragmatinis interesas“, – diskusijoje kalbėjo A. Januška.
„Akivaizdu, kad, iš vienos pusės, tai yra vertybiniai dalykai – už demokratiją, už tai, kad Taivanui nebūtų grasinama. Tačiau, iš kitos pusės, yra ir pragmatinis Lietuvos interesas, nes per tai mes tapome tam tikra pasaulio „žvaigždute“. Esame Amerikos dėmesio centre, ir tai yra ypač svarbu, kai Kremlius šiandien grasina Ukrainai okupacija“, – teigė jis.
Penktadienį Signatarų namuose vyko diskusija apie globalų dėmesį, skirtą Lietuvos užsienio politikai, kurioje ekspertai aptarė vertybinės politikos naudą ir pragmatiškumą bei pateikė savo įžvalgas apie Rytų partnerystės politiką, JAV bendradarbiavimą su Lietuva ir ateities globalias užsienio politikos tendencijas.
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis nekomentuoja ketvirtadienį vykusio neskelbto susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda.
„Turėjome konstruktyvų bei reikalingą pokalbį, kurio turinio plačiau nekomentuosiu“, – Eltai ketvirtadienio pavakare sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.
Tačiau Prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos bendravimą, bent jau viešojoje erdvėje, vargu ar galima pavadinti konstruktyviu. Už Lietuvos užsienio politiką atsakingų asmenų pozicijos išsiskyrė po Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambučio autokratiniam ir Vakarų šalių nepripažįstam Baltarusijos lyderiui Aliaksandrui Lukašenkai.
Kiek anksčiau G. Landsbergis žurnalistams apgailestavo, kad, pasak jo, Vyriausybė informaciją apie A. Lukašenkos pokalbius su Vokietijos kanclere A. Merkel gavo ne iš Prezidentūros, o iš užsienio partnerių. Ministras akcentavo, kad tai yra labai negera praktika.
„Vienintelis žodis, kuriuo galiu apsakyti – apmaudu. Tai apsunkina darbą. Informaciją mes dabar gauname per mūsų partnerius. Esame susitarę, kad būtume informuoti laiku“, – ketvirtadienį Seime komentavo G. Landsbergis.
Tuo tarpu trečiadienį prezidento patarėja Asta Skaisgirytė tvirtino, kad Prezidentūra buvo informuota apie A. Merkel skambutį A. Lukašenkai. Tai, kad ši informacija nepasiekė Vyriausybės ar Užsienio reikalų ministerijos patarėja nesureikšmino.
„Nežinau, ar reikėtų sureikšminti šituos pasidalijimus. Žinoma, kad visi dalinasi informacija tiek, kiek reikia, ir prieš, ir po. Svarbiausia turbūt yra tai, kad žinutės, kurias norėjome perteikti, buvo perteiktos“, – „Žinių radijui“ sakė A. Skaisgirytė.
Gitanas Nausėda. Prezidentūros nuotr.
Galiausiai G. Landsbergio komentarus ir kritiką įvertino Prezidentūra. Jau po ketvirtadienį vykusio susitikimo užsienio reikalų ministras buvo paragintas komunikavimo klausimus spręsti tiesiogiai, o ne per žiniasklaidą.
„Lietuvos Respublikos prezidentas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstituciją, sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe formuoja Lietuvos užsienio politikos pozicijas. Jos buvo derinamos ir dėl Vokietijos kanclerės kontaktų su A. Lukašenka. Prezidentas kviečia užsienio reikalų ministrą jam kylančius komunikavimo klausimus spręsti ne per žiniasklaidą, o tiesiogiai. Taip yra ir efektyviau, ir greičiau. Šalies įvaizdžiui kenkia skuboti, emocijomis grįsti pareiškimai“, – Eltai perduotame komentare rašė Prezidento komunikacijos grupė.
Išsiskyrė nuomonės dėl A. Merkel skambučio A. Lukašenkai
Antradienį G. Nausėda BBC radijui duotame interviu teigė pritariąs Vokietijos kanclerės A. Merkel pokalbiams su autokratiniu Baltarusijos vadovu. G. Nausėdos manymu, tai, kad Vakarų valstybės migracijos krizę bando spręsti komunikuodamos su Vakarų nepripažintu prezidentu, A. Lukašenkos nepaverčia teisėtu Baltarusijos lyderiu.
„Remiu Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangas ieškoti sprendimų repatrijuoti migrantus į jų kilmės šalis. Tarptautinės bendruomenės kalbėjimasis su A. Lukašenka, siekiant išgelbėti pasienyje įstrigusius žmones, nereiškia nei režimo legitimizavimo, nei pripažinimo“, – šią savaitę Prezidentūros komunikacijos grupės išplatintame pranešime teigė G. Nausėda.
Tuo tarpu G. Landsbergis laikosi kiek kitokios pozicijos. Jo teigimu, A. Merkel komunikavimas su autokratiniu Baltarusijos lyderiu yra pavojingas ne tik dėl to, kad nebuvo pakankamai suderintas su ES partneriais, bet ir dėl to, kad tai sukuria galimybes A. Lukašenkai atsiradusius kontaktus su Vakarais išnaudoti propagandiniams tikslams. Telefonas. Slaptai.lt foto
Ministras mano, kad ir be tiesioginių pokalbių su Baltarusijos režimo lyderiu galima imtis daug žingsnių, siekiant išspręsti įtampą keliančią situaciją pasienyje su Baltarusija. Vienas iš jų, jo teigimu, yra griežtesnės sankcijos Baltarusijos režimui.
ELTA primena, kad A. Lukašenka ir Vokietijos kanclerė A. Merkel šią savaitę du kartus kalbėjosi telefonu. Pirmasis Baltarusijos režimo lyderio ir Vokietijos kanclerės pokalbis įvyko pirmadienį.
Tai buvo pirmas A. Lukašenkos kontaktas su Vakarų šalies vyriausybe po to, kai jis pasiskelbė laimėjęs 2020 metų rugpjūtį vykusius rinkimus.
