Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo esminė mūsų, lietuvių tautos, Lietuvos visuomenės ir kultūros riba. Tai didžiulis lūžis – dramatiškos ideologinės konfrontacijos, visų didžiausių vertybių perkainojimo, didžiulių abejonių ir apsisprendimo metas. Į naująją epochą įžengėme karštai ginčydamiesi su senaisiais mūsų pondraugiais ir, žinoma, su savo amžininkais, bendradarbiais ir su savimi.

Kaip žinoma, visą to lūžio procesą kasdien atidžiai stebėjo ir Vakarų, ir Rytų  politikai, analitikai, istorikai, žiniasklaida ir  savo stebėjimus fiksavo straipsniuose, knygose, TVR laidose.

O štai kokie mes buvome ir ką darėme tada, ypač  rašančioji inteligentija, manau, šiandien verta ir prisiminti, ir pakomentuoti.

Continue reading „Lietuvos rašytojai ir mūsų nepriklausomybė”

mokslu_0

Mokslų akademijos salėje lapkričio 23 d. tautos ir piliečių buvo klausiama: ar esame savo valstybės šeimininkai? Įvyko renginys, primenantis Sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą? Gerai būtų, kad, kaip 1988-aisiais, jis būtų kibirkštis, kuri Lietuvos žmonių širdyse įžiebtų tų neužmirštamų laikų viltį, troškimą nesavanaudiškai veikti, dirbti, aukotis Lietuvai Tėvynei. Neabejoju, kad šie aukšti žodžiai kai kam sukels šypseną. Per du dešimtmečius įvyko milžiniškų permainų, nepalankių tiems idealams, dėl kurių tada rinkomės į daugiatūkstantinius mitingus, stovėjome Baltijos kelyje, nebijojome tankų… Baltijos keliu jau beveik išėjome iš Lietuvos. O gal buvome išvaryti? Ir tebevaromi? Užauginome dvidešimtmečius, kurie nesupranta tų aukštų žodžių. Ar dar esame tauta, ar jau tik pasaulio piliečiai?

Continue reading „Ar Fortūna mums dar nusišypsos?”

virgis-savukynas-4

Jei atmesime viešajame gyvenime kabinamas etiketes bei vis kartojamus stereotipus, galime pastebėti, kad šiuo metu iš tikrųjų grumiasi du fundamentalūs požiūriai į mūsų visuomenę ir valstybę.  Juos sąlyginai apibūdinčiau taip: demokratų ir ekspertų Lietuva.

Pirmasis požiūris teigia, kad į valstybės valdymą turi būti įtraukta kiek galima daugiau visuomenės, demokratizacijos procesas turi būti vykdomas kaip galima sparčiau. Tokį požiūrį jau seniai ir nuosekliai gina Vytautas Rubavičius, kuris teigia, kad reikalingi tiesioginiai savivaldos rinkimai, kuo daugiau teisinės srities apimančios tarėjų institucijos diegimas, parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros įtvirtinimas, įgalinant piliečius bendrauti su tomis tarnybomis nuo amerikietiškųjų Privacy Act nusižiūrėtų įstatymų pagrindu.

Continue reading „Demokratų ir ekspertų Lietuva”

vahid

Žmogaus teisių problemos mūsų krašte yra vienos iš aktualiausių. Žmogaus teisės yra pastoviai pažeidinėjamos. Tai akivaizdžiai rodo čečėnų Gatajevų persekiojimo istorija, brutalus čečėnų kilmės intelektualo Vachido Jelchojevo persekiojimas, sufabrikuota byla disidentui Algirdui Petrusevičiui, jaunos klaipėdietės Eglė Kusaitės persekiojimas, ir galiausiai – dramatiška Drąsiaus Kedžio kovos su pedofilų klanu istorija ir vis tebesitęsiantis Kedžių bei Venckų šeimų persekiojimas. Rašytojas ir publicistas V.Jelchojevas ilgai gyveno Lietuvoje, rašė populiarias knygas rusų kalba, bendradarbiavo su laikraščiu “XXI amžius”. Bet jis buvo persekiojamas Lietuvos VSD pareigūnų, dėl to gerokai sutriko jo sveikata. 2009 metų rudenį V.Jelchojevas išvyko į Prancūziją. Įdomu pastebėti, kad šio politinio pabėgėlio iš Čečėnijos persekiojimui vadovavo VSD dirbę KGB agentai ir rezervistai.

Continue reading „Šliaužiančio perversmo grėsmės”