Demokratų ir ekspertų Lietuva


Print

Jei atmesime viešajame gyvenime kabinamas etiketes bei vis kartojamus stereotipus, galime pastebėti, kad šiuo metu iš tikrųjų grumiasi du fundamentalūs požiūriai į mūsų visuomenę ir valstybę.  Juos sąlyginai apibūdinčiau taip: demokratų ir ekspertų Lietuva.

Pirmasis požiūris teigia, kad į valstybės valdymą turi būti įtraukta kiek galima daugiau visuomenės, demokratizacijos procesas turi būti vykdomas kaip galima sparčiau. Tokį požiūrį jau seniai ir nuosekliai gina Vytautas Rubavičius, kuris teigia, kad reikalingi tiesioginiai savivaldos rinkimai, kuo daugiau teisinės srities apimančios tarėjų institucijos diegimas, parlamentinės specialiųjų tarnybų priežiūros įtvirtinimas, įgalinant piliečius bendrauti su tomis tarnybomis nuo amerikietiškųjų Privacy Act nusižiūrėtų įstatymų pagrindu.

Jam pritariančių yra daug: nuo kai kurių viešųjų intelektualų iki Kęstučio Čilinsko vadovaujamo visuomeninio judėjimo, kuris visada pasisako už didesnį visuomenės vaidmenį valstybės valdyme.

Antrasis požiūris teigia, kad valstybę turi valdyti ekspertai. Kiekvienos srities ekspertai geriau žino, kaip atlikti savo darbą. Profesionalūs politikai geriau išmano politinį procesą nei politikos naujokai. Profesionalūs teisininkai geriau išmano teisinį procesą ir tai, kokius įstatymus reikėtų keisti, nei kažin kokie visuomenės veikėjai ir pan. Na, ir aišku, jokio atsivėrimo visuomenei nei per Privatumo akto atitikmenį, nei per kitus iš specialiųjų tarnybų pusės.

Šis požiūris yra nulemtas nepasitikėjimo mūsų visuomene. Ir negali sakyti, kad jis nepagrįstas: juk dalis rinkėjų vis balsuoja už naujus politikus ir jais nusivilia. Juk labai dažnai tie naujieji politikai atneša naują kokybę. Tik gaila, kad ta kokybė būna dar žemesnė. O ar tikrai tarėjai išgelbės teismus: juk tuos tarėjus papirkti gali būti lengviau nei teisėjus, pastarieji neturės tokios apsaugos, kurią turi teisėjai, iš čia bus dar labiau pažeidžiami

Tad „specialistų Lietuvos“ koncepcija turi ir antrąjį sandą: mūsų visuomenė nesubrendusi. Juk tokį argumentą kaip galutinį galima labai dažnai išgirsti iš įvairių politikų ir politikos ekspertų. . Tokiam požiūriui pritaria ir kai kurie politologai. Štai A. Ramonaitė praeitame „IQ“ numeryje tiesiai rėžia: „problema yra pati visuomenė“, nes nežino, nei ko nori iš partijų , nei nemąsto apie savo interesus.

Taip, mūsų visuomenė yra kankinama daugybės ligų, yra gausybė problemų, tačiau žinoma ir kita: jei neleisi vaikui vaikščioti, tai jis ir neišmoks to daryti. O mokosi jis daug kartų klupdamas, griūdamas ir susižeisdamas. Tokia yra mokymosi kaina. Taip yra ir su visuomene: jei ji šiandien negaus daugiau galių ir atsakomybės, ji rytoj nesubręs.

Tačiau akivaizdu, kad visuomenės įtraukimas į valstybės valdymą nebus toks lengvas. Partijos – nepaisant, ar jos yra kairiosios ar dešiniosios, yra labiau linkusios pritarti ekspertų Lietuvos modeliui. Reikėtų detalesnių tyrimų, tačiau ar mes neperėmėme sovietinį mentalitetą, pagal kurį ne tik valdžia pasirūpina žmonėmis, bet valdžia gali telktis tik „partinių“ rankose. Anksčiau buvo viena partija, šiandien jų daugiau, bet principas išlieka – tik partiniai gali valdyti Lietuvą.

Juk partijos bet kokia kaina stengiasi nesidalinti turima valdžia su visuomene. Ne kartą apie Privatumo aktą bei jo atitikmens Lietuvoje įvedimą esu kalbėjęs su daugeliu Lietuvos dabartinių ir jau buvusių politikų laidų metu ir po jų. Kaip jie žiūrėtų į tokį dalyką: ar tikrai verta tokį įstatymą priimti? Nepaisant politinių pažiūrų, atsakymai dažniausiai sutapdavo: ne, kol kas to nereikia. Kodėl? Neįmanoma, nerealu. Lietuva – tai ne Amerika. O be to, mūsų specialiosios tarnybos ir taip yra silpnos, o toks įstatymas jas dar labiau susilpnintų.

O savivaldos rinkimai? Tik po Konstitucinio Teismo išaiškinimo Seimas privalėjo leisti nepartiniams dalyvauti šiuose rinkimuose. Tačiau Seimas tempė laiką ir tik likus šiek tiek daugiau nei pusmečiui iki rinkimų priėmė įstatymą, kuris nepartiniams dalyvauti leidžia, bet draudžia nevyriausybinėm organizacijoms. Kaip viešoje diskusijoje viešai pasakė vienas Seimo narys – buvo priimtas politiškai realus variantas. Vadinasi, toks, koks tiko dabartinėm partijom.

Apie tiesioginius mero ir seniūnų rinkimus kalbėti net neverta, nes politiniame lauke jei kas ir vyksta, tai tik neįsipareigojančios diskusijos. Partijos nenori iš savo rankų paleisti jokių valdžios svertų.

Ir manyčiau, kad ne vien tik valdžios skonis ar noras iš valdžios padaryti „biznį“ čia yra vienintelė priežastis. Esame nepavydėtinoje situacijoje. Bet kas, kuris sava valia atsisako dalies savo valdžios, turi jaustis stipriai. O juk žinome, kad mūsų visuomenė kuo mūsų visuomenė mažiausiai pasitiki: partijomis, Seimu. Tad ar gali tie, kurie neturi autoriteto galios, pasitikėjimo,  būtino valdžiai („Kiek divizijų turi Vatikanas“, – kartą klausė Stalinas; Vatikanas turi autoritetą ir pasitikėjimą, tad jis dažnai gali žymiai daugiau nei šimtas divizijų), atsisakyti tam tikros galios? Aišku, kad ne. Todėl partijos ir stengiasi išlaikyti kiek galima daugiau valdžios savo rankose.

Tačiau aišku viena: jei šie požiūriai ne artės, o poliarizuosis (kol kas pastebiu tokią tendenciją), tai mūsų laukia revoliucija. Aišku, ji bus postmoderni, kitokia, nei iki šiol matydavome. Tačiau ar žinome, kur ji nuves? Tad gal geriau abipusis dialogas.

Nuotraukoje: komentaro autorius Virginijus Savukynas.

Straipsnis buvo spausdintas žurnale „IQ“

2010.09.01


Prisijunkite prie diskusijos