Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Vilnius, rugsėjo 8 d. (ELTA). Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) antradienį neregistravo „Drąsos kelio“ keliamos kandidatės į Seimą Neringos Venckienės. Jos kandidatūrą partija siekė kelti daugiamandatėje ir vienmandatėje Garliavos apygardoje.
Kaip pažymėjo VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė, asmuo, kuris jau yra sulaužęs parlamentaro priesaiką ir kuriam įvykdyta apkalta, remiantis įstatymais, negali būti renkamas Seimo nariu. Ji taip pat priminė Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris pripažintas šiurkščiai pažeidęs Konstituciją.
N. Venckienė prašė nušalinti dalį VRK narių: tikino, kad jos kandidatūra teisėta
Pati N. Venckienė prašė nušalinti L. Matjošaitytę, VRK narius – Maksimą Reznikovą, Gitaną Matiekuvienę ir Jūratę Lebedevienę – nuo balsavimo dėl šio sprendimo.
„Aš išvykau, nes man buvo 39 kaltinimai. (…) JAV dėl 35 kaltinimų manęs nesutiko išduoti. (…) Aš net būdama JAV ruošiau įstatymų projektus“, – aiškino N. Venckienė. Pasak jos, VRK nariai, kurie buvo deleguoti partijų, ir pati VRK pirmininkė yra neigiamai nusiteikę jos atžvilgiu.
L. Matjošaitytė ir kiti VRK nariai, bendru VRK sprendimu, nebuvo nušalinti nuo šio klausimo.
„Manau, kad VRK neturėtų spręsti šio klausimo, nes mano registravimas kandidate atitinka (…) reikalavimus“, – kalbėjo N. Venckienė, vardindama įstatymų nuostatas.
Ji pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), nagrinėjęs nušalinto prezidento Rolando Pakso bylą, yra nurodęs, jog asmeniui turi būti leidžiama pakartotinai kandidatuoti į Seimą. Pasak N. Venckienės, toks išaiškinimas taikytinas ir jai.
Tiesa, VRK pirmininkė L. Matjošaitytė dar prieš tai paaiškino, kad EŽTT nuosprendžio įgyvendinimas nėra VRK prerogatyva.
„Čia nėra jokių išankstinių nusistatymų prieš jus, kaip asmenį. Mes vertiname konkrečią situaciją“, – sakė L. Matjošaitytė.
Vis dėlto N. Venckienė toliau tikino, kad jokie Lietuvoje galiojantys įstatymai nedraudžia jai kandidatuoti į šalies parlamentą. Diskusija tarp VRK ir N. Venckienės truko per valandą.
Galiausiai VRK nariai balsavo už tai, kad N. Venckienė nebūtų registruojama kaip kandidatė į Seimą. N. Venckienė patikino, kad sprendimą skųs EŽTT ir, kaip teigė ji, yra įsitikinusi, kad bus pripažinta jos tiesa.
N. Venckienė iš Lietuvos išvyko 2013-ųjų pavasarį, prieš Seimui panaikinant jos teisinę neliečiamybę, primena ELTA. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime.
Praėjusių metų lapkritį N. Venckienė pargabenta į Lietuvą. Buvusi teisėja yra kaltinama, kad trukdė teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai, nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, sukėlė fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdė sveikatą bei pasipriešino valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
Ar įstengs TS-LKD peržengti priešiškumo tiems rinkėjams, kurie susirūpinę Garliavos mergaitės likimu, barjerą.
Iš pradžių priešiškumo nebuvo
Pasiremsiu TV3.lt skelbtu Jūratės Vaižgauskaitės straipsniu (2019.11.11) “ Garliavos istorijos aidai: kaip politikai kilo, krito, gynė ir išsižadėjo”, atkreipdamas dėmesį tik į TS-LKD pozicijos kaitą šioje istorijoje. Aš pats įdėmiai stebiu šią istoriją ir laikau straipsnyje pateikiamus faktus patikimais.
TS-LKD partijos patriarchas Vytautas Landsbergis nevengė pareikšti savo nuomonę apie Garliavos įvykius, N. Venckienės dukterėčios paėmimą iš tetos ar teismų darbą. Daug kas prisimena V. Landsbergio kvietimą žmonėms „nestovėti po medžiu“. Jis ragino partiją nenusisukti nuo to, kas vyksta Garliavoje.
Šviežiai komentuodamas įvykius, kai Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės dukra 2012 metų gegužės 17 dieną buvo perduota motinai, žiniasklaidoje jis tikino, kad jo pozicija yra gana aiški. „Pozicija ir negali būti kitokia, tik vienašališka. Kitas atvejis būtų nusiplauti rankas ir nematyti, kas vyksta. Aš nemanau pasiduoti bandymams užčiaupti burną ir nepareikšti savo nuomonės“, – “Lietuvos Rytui” sakė politikas.
2012 metų pavasarį vykusiame konservatorių partijos suvažiavime V. Landsbergis ragino bendražygius atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta Garliavoje, užsiminė apie, jo manymu, abejotiną teisėsaugos darbą, pedofilijos bylos tyrimo „blokavimą“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2012 metų gruodžio mėnesį duotame interviu portalui bernardinai.lt V. Landsbergis sakė: „Aš manau, kad vis dėlto mes, Tėvynės sąjunga, stovėjome kažkokioje atsargioje pozicijoje, kuri galėjo būti ne tokia atsargi.
Kada atsirado priešiškumas
Bet galbūt galima už tą atsargumą atleisti, minėtame interviu tęsė V. Landsbergis. Elgėmės taip, kad neateitų dar blogesni. Aiškiai buvo galima spėti ir tai pasitvirtino – jie darys viską, kad Neringa Venckienė kurtų partiją. Šitame kambaryje sakiau jai: ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite. Atrodė, kad suprato. Bet ji turėjo kitus nuolatinius patarėjus, kurių, matyt, klausė ir kurie, matyt, jai sakė: taip visa Lietuva pakilusi, eisime ir visus nušluosime… Gal patikėjo moteriškė? Ji nėra didelio proto, atleiskite man. Jai pradėjo pūsti miglas, kad ji gali būti prezidente, kad ji tokį palaikymą turi“, – apie N. Venckienę ir konservatorių partijos poziciją Garliavos klausimu tuomet kalbėjo V. Landsbergis.
Taip ir įvyko. Atsirado “Drąsos kelias” su jo idėjine lydere N. Venckiene. Partija įregistruota 2012 m. kovą, o spalį įvyko Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. “Drąsos kelias” jame gavo 7 vietas, TS-LKD – 30.
2013 metais pavasarį V. Landsbergis reziumavo santykius su N. Venckiene. Kai pradėjo aiškėti ta sudėtinga ir daug žmonių jaudinanti byla dėl mergaitės buvimo vienuose ar kituose namuose, kad ją galima „išimti“ kaip daiktą pagal antstolio specialiai sudarytus įgaliojimus ir su visa kariuomene, tai man atrodo, kad čia yra kažkas ne taip. <…> O jeigu man tai kelia klausimų ir kai kas nepatinka, ir aš apie tai pasakau, tai nereiškia, kad aš įstojau į N. Venckienės partiją“, – tuomet aiškino politikas.
Suprantamas TS-LKD priešiškumas “Drąsos keliui”, Seimo rinkimuose galimai atitraukusiam dalį konservatorių rinkėjų kitų partijų naudai arba iš viso nenuėjusių balsuoti.
Artėja eiliniai Seimo rinkimai.
V. Landsbergio pranašystė “ponia, tik nepasiduokite, nesteikite partijos, jus sumurkdys, paliks sumenkintą, politikuojančią. Jūs ir mergaitės neapginsite, ir pati nieko nelaimėsite” išsipildė. Galima tik spėlioti, kokia būtų buvusi TS-LKD pozicija aiškinantis tiesą galimos pedofilijos, žmogžudysčių, smurto prieš mergaitę istorijoje, jei “Drąsos kelias” nebūtų įkurtas, bet manyčiau, kad teigiama.
Artėjant Seimo rinkimams Garliavos įvykių atžvilgiu aktyvūs rinkėjai pasiskirstę į tris grupes.
Spėju, didžiausią grupę sudaro abejingieji.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kita grupė įsitikinusi, kad pedofilija buvo, ją dengia teisėtvarka ir teisėsauga, mergaitė pagrobta, panaudojant prieš ją smurtą, ir ji arba negyva, arba psichiatrinėje po tokių psichinių traumų, arba, geriausiu atveju, slepiama svetimoje šalyje, nežinia kokiose sąlygose.
Trečioji grupė įsitikinusi, kad viskas vyksta pagal Lietuvos įstatymus ir tarptautines konvencijas – įrodyta, kad žmogžudystės ir nelaimingi atsitikimai niekaip su pedofilija nesusiję, nes pedofilijos nebuvo, o mergaitę saugo įstatymai, ji yra saugi.
Sprendžiant iš komentarų socialiniuose tinkluose, komentarų po straipsniais portaluose antrosios grupės šalininkų kur kas daugiau, negu trečiosios, arba bent jau jie žymiai aktyvesni.
Jei TS-LKD atsieti nuo rinkėjų, tai ji, bent formaliai, priklauso trečiajai grupei. Tai patvirtina ir pranešimas, kad vaikų psichiatras Linas Slušnys kandidatuos į Seimą TS-LKD sąraše. Šis vaikų psichiatras mergaitės smurtinį (mano nuomonė) atėmimo iš globėjos aktą pavadino teisiškai nesmurtiniu. Po to mergaitės likimu, kiek žinau, nesidomėjo.
Atlaidumas ir gailestingumas
Bet Deimante Stankūnaite susidomėjo Jungtinių Tautų specialus komitetas, įtraukęs ją į dingusių be žinios sąrašą, paaiškinant:
“Ataskaitiniu laikotarpiu buvo paduotas prašymas dėl neatidėliotinų veiksmų Deimantės Stankūnaitės atžvilgiu, seksualinio išnaudojimo aukos, įtariama, su tyliu motinos sutikimu ir dalyvaujant valstybės institucijoms, kuri dingo, sulaukusi 8 metų (skubių veiksmų prašymas Nr. 569/2019). Atsakyme valstybė narė informavo komitetą, kad Deimantė buvo surasta ir šiuo metu saugoma įstatymų. Nepaisant to, atstovas paprašė valstybės, šios Konvencijos Šalies, patvirtinti tikslią Deimantės buvimo vietą ir leisti susisiekti su ja. Kitas pranešimas bus išsiųstas valstybei, šios Konvencijos šaliai.”
Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
During the reporting period, a request for urgent action was registered on behalf of Deimantė Stankūnaitė (urgent action request No 569/2019) a victim of sexual exploitation allegedly committed with the mother’s acquiescence and the involvement of State authorities, who disappeared at the age of 8. In its reply, the State party informed the Committee that Deimantė had been found and was currently under the protection of the law. Nevertheless, the representative requested the State party to confirm Deimantė’s exact whereabouts and allow contact with her. A follow-up note will be sent to the State party (iš oficialaus JT tinklalapio).
Viskas paprasta ir aišku, prašytojas nori įsitikinti, kad Deimantė gyva, ir sužinoti, kaip ji gyvena. Matyt, pagal tarptautines konvencijas tai – šventa prašytojo teisė, kurią, jei Deimantė gyva, yra visiškai nesunku įgyvendinti.
Dvi iš šešių krikščioniškų dorybių – atlaidumas ir gailestingumas. Jas labai naudinga žinoti einant į rinkimus su viešais pareiškimais. Taip pat, ir savų klaidų pripažinimas, pavyzdžiui, TS-LKD kandidatui į Seimą viešai pripažinus kažkada klydus, o dabar pakeitus nuomonę.
Be to, tylėjimas reiškia sutikimą. Negi TS-LKD sutinka, kad galimai valdančiąją partiją, pagrindinį jos konkurentą, į Seimo rinkimus vesiantis lyderis Garliavos istorijoje – be nuodėmės? Net po to, kai aštuonerius metus slėptas video įrašas, padarytas 2012 m. gegužės 17 d. namo viduje Garliavoje, neseniai buvo išsiųstas visoms suinteresuotoms valstybės institucijoms?
Antradienį Panevėžio apygardos teismas atveria daug visuomenės dėmesio sulaukusią buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės bylą. Tai bus pirmasis šios bylos teismo posėdis.
Seimui 2013 metais panaikinus N. Venckienės teisinę neliečiamybę, buvusi teisėja išvyko iš šalies, primena ELTA. 2018 metų vasarį ji buvo suimta ir kalinama Čikagos kalėjime, o praėjusių metų lapkritį pargabenta į Lietuvą.
Vilniaus apygardos teismas tenkino prašymą paleisti N. Venckienę už 10 tūkst. eurų užstatą ir panaikino anksčiau skirtą dviejų mėnesių suėmimą. Buvusiai teisėjai buvo uždėta apykojė bei paimti asmens dokumentai.
N. Venckienė kaltinimų nepripažįsta ir teigia, kad jie politiškai motyvuoti.
Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.
Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.
Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.
Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.
Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?
Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė, savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.
Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias, dėl savo gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.
Antrankiai
Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.
Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija” virselis
Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.
H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.
Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?
Kai Neringai Venckienei buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė, lapkričio 8 d. feisbuke parašiau.
„Esu nustebęs. Pagal BPK šalia suėmimo yra dar tokios kardomosios priemonės: intensyvi priežiūra, namų areštas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Suėmimas skiriamas tik įtariant padarius sunkius nusikaltimus. BPK niekur nekalbama apie kardomąją priemonę – suėmimą, vien tik advokatui ir prokurorui spėliojant, pabėgs įtariamoji, ar nepabėgs. Kaip visada, negalima, bet jei labai labai norisi – galima?
Beje, kai dėl pabėgimo, tai daugelyje šalių praktikuojama speciali signalus siunčianti apyrankė, leidžianti bet kada nustatyti įtariamosios buvimo vietą. Be to, net jei ji būtų pripažinta kalta dėl jai inkriminuojamų įtarimų, jai į bausmę būtų įskaitytas maždaug metų laikas, praleistas JAV už grotų, ir ji iš karto būtų laikoma bausmę atlikusi. Jei aukštesnis teismas paliks galioti šį sprendimą, beliks skėstelėti rankomis.“
Nežinau, ar teisėjai skaito feisbuką, ar buvo skambutis iš JAV Ambasados, ar suveikė moraliniai stabdžiai, bet aukštesnis teismas priėmė žmogiškesnį sprendimą. Būtų mano valia, pakaktų rašytinio pasižadėjimo neišvykti.
Parašiau ir iš karto suabejojau galimais sprendimo motyvais. Juk gali būti ir dar vienas motyvas.
Aukšto rango pareigūnai pedofilai – aukso lobis Rusijos specialiosioms tarnyboms juos šantažuojant ir užverbuojant. Visai galėjo būti, kad jos nuo pat pradžių kontroliavo Garliavos istoriją. Kai tik iškilo pavojus jų ryšiams su tais pareigūnais, pradėjo žudyti visus, ir pedofilijos dalyvius ir galimus liudininkus. Taip iš Lietuvos dingo ir motina su dukra. Viskas vyko profesionaliai, visi galai – į vandenį. Silpna vieta šioje versijoje, jei visi galai – į vandenį, tai kodėl mūsų teisėsauga taip kratosi pedofilijos versijos. Tuomet reikėtų manyti, kad ir ji pakabinta ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko su atitinkamais nurodymais.
Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Bet galima ir paprastesnė versija. Pedofilija įsisuko į platų komisarų, prokurorų ir teisėjų ratą. Jie, matydami, kad gali būti demaskuoti, patys ėmėsi „priemonių”, pašalindami visus, kurie galėjo paliudyti jų dalyvavimą pedofilijoje, net ir tuos, kurie nepriklausė jų luomui, bet prieš kuriuos jau buvo surinkti dalyvavimo pedofilijoje įrodymai, tokie, kokius pateikė kad ir tas pats D. Kedys. Visų pirma – svarbiausią liudininkę ir nukentėjusiąją – mergaitę. Kitaip – galas karjerai, šeimyniniams santykiams ir t.t. Teisėjas galėjo būti nužudytas, kaip atsitiktinis liudininkas, galintis juos išduoti.
Jei tokia versija teisinga, tai nėra ko stebėtis, jog mūsų prokurorai, komisarai, teisėjai ir kiti įkyriai perša visuomenei nuomonę, kad žudynės yra susijusios su N. Venckiene ir politikais, buvusiais ir esamais, bet jokiu būdu ne su pedofilija. Tai galima suprasti, jei jie arba patys yra pedofilai, arba išsukinėja savo draugelius pedofilus.
Tik štai, ką tokiu atveju daryti su N. Venckiene, kuri, tikėtina, daug ką gali papasakoti teisme? Kol ji – kalėjime, atsakomybė už jos gyvybę krenta teisėsaugai. O štai nors ir ribotoje, bet laisvėje, maža kas su ja gali atsitikti. Jei laisvė judėti nebūtų apribota 500 metrų, o būtų vien rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš Vilniaus ar net Lietuvos, kas žino, gal nujausdama pavojų pasislėptų ji kur nors nežinomoje vietoje iki pirmo teismo posėdžio.
Duok Dieve, kad tokios versijos taip ir liktų detektyvinio žanro fantazija.
Paskirtasis policijos Generalinis komisaras lapkričio 6 d. teigė, kad tuo metu (susijusiu su įvykiais Garliavoje, – K.S.) teisėsaugai žinomi dalykai neatitiko šiuo metu transliuojamų Neringos Venckienės aplinkos versijų.
„Tuo metu, ką mes matėme, ką mes žinojome, tai tikrai, švelniai tariant, neatitiko dabar transliuojamų N. Venckienės sūnaus ar pačios N. Venckienės versijų. Tai buvo visai kiti dalykai. Ir jeigu tuos kitus dalykus iš esmės patvirtins tyrimas, apkaltinamasis nuosprendis, tai tiesiog visuomenė pamatys visai kitą vaizdą, negu dabar bandoma transliuoti iš vienos pusės“, – mįslingai sakė Renatas Požėla.
Tai, mano nuomone – nedviprasmiškas kalinės N. Venckienės bauginimas panaudojant psichinę prievartą – gal išsigąs ji, ims panikuoti ir pridarys klaidų savo gynyboje. Pagal BK 145 straipsnį taip daryti šiukštu negalima. Panašų pareiškimą gali sau leisti koks nors feisbuko komentatorius, bet ne policijos Generalinis komisaras, mojuodamas būsimais „apkaltinamaisiais nuosprendžiais”, kuriuos ne komisarai, ačiū Dievui, o teisėjai priima arba nepriima.
Gal aš klystu, bet policijos uždavinys baudžiamosiose bylose – neplepant viešai, surinkti jai įmanomus surinkti įkalčius ir pateikti juos prokurorams, kad šie nuspręstų, ar jų pakanka įtarimui kam nors teisme pareikšti, ar dar reikia papildomų tyrimų. Juk policijos, juo labiau jos Generalinio komisaro kalbėjimas viešai apie dar neatskleistus turimus įkalčius, net ir užuominomis, gali pakenkti tyrimui.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Generalinis komisaras, matyt, užmiršo, kad iš sukurtų 13 bylų beliko tik keturios bylos su pareikštais įtarimais, kurias dabar labai įdėmiai stebės mūsų advokatų padedama JAV teisėsauga.
Generalinio komisaro mįslingus žodžius netrukus išplėtojo „Lietuvos ryto“ ekspertė Asta Kuznecovaitė, aiškindama, kodėl, anot jos, N. Venckienė paniškai bijojo sugrįžti į Lietuvą.
„Atrodo, kad N. Venckienė iš tiesų labiausiai bijo klausimų apie Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Vaido Milinio nužudymus ir paslaptingą Andriaus Ūso mirtį“, – parašė ji.
Kodėl? Todėl, kad, anot jos, net patys prokurorai neabejoja, kad protu nepasižymėjęs, išgerti mėgęs ir narkotikų nevengęs Drąsius Kedys vienas, be sesers ir kitų artimųjų pagalbos, sugebėjo sukurpti istoriją, kurios aidas netyla jau dešimtmetį, o neatsakytų klausimų vis dar daugiau nei atsakymų.
Po tokios „gražios“ žurnalistinės etikos požiūriu velionio D. Kedžio charakteristikos, pretenduojančios į BK 313 str. 2 d. (atsako tas, kas viešai paskleidė apie mirusįjį melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą jo atminimui), šio straipsnio toliau skaityti buvo neverta, bet perskaičiau, kad žinočiau, ką, galbūt, „žino“ ir policijos Generalinis komisaras. Jei trumpai, tai plėtojama mintis, kad N. Venckienė tiesiogiai susijusi su žmogžudystėmis.
Turiu nuliūdinti „Lietuvos ryto“ ekspertę ir jos Generalinį policijos komisarą.
Renatas Požėla. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis lapkričio 7 d. Vyriausybėje žurnalistams patvirtino: „Šiandien turim tai, ką turim – tuos keturis straipsnius. Ir matysim, jeigu faktinės aplinkybės rodys ir situacija, kad reikia praplėsti įtarimų sąrašą, baudžiamosios atsakomybės ribas, tai bus taip ir daroma“, – teigė Generalinis prokuroras. „Yra galimybė, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kreiptis į užsienio valstybę dėl naujų įtarimų.“
Tačiau jau kitą dieną tv3.lt pažymėjo, kad ir advokatai, ir bylą tiriantis prokuroras nemato praktinių galimybių plėsti įtarimų sąrašą, kreipiantis į Jungtines Amerikos Valstijas.
Neringa Venckienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.Ekspertai vieningai sutaria, kad partija „Drąsos kelias“ turi labai mažai šansų atgimti ir patekti į parlamentą.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius įsitikinęs, kad buvusios teisėjos ir Seimo narės Neringos Venckienės įkurta partija vėl išpopuliarėti gali nebent dėl žiniasklaidos rodomo pernelyg didelio dėmesio.
Tuo tarpu kitas VDU profesorius Gintautas Mažeikis pabrėžia, kad apskritai „Drąsos kelio“ patekimo į Seimą istorija rodo, koks menkas Lietuvoje yra politinis gyvenimas.
A. Krupavičius įsitikinęs, kad „Drąsos kelio“ partijos nariai puoselėja viltį, jog dėl daug visuomenės dėmesio susilaukusios N. Venckienės ekstradicijos partija vėl atgims. Nepaisant to, politologas sugrįžtančio partijos populiarumo ženklų kol kas nemato.
„Kol kas visuomenės nuomonės tyrimai nerodė jokių ženklų, kad „Drąsos kelias“ kaip politinė partija galėtų atgimti. „Drąsos kelias“ yra vieno klausimo politinė organizacija ir nuo pat savo atsiradimo ji balansavo tarp išgyvenimo ir išnykimo ribos ir kurį laiką politikoje apskritai nesireiškė“, – Eltai sakė A. Krupavičius.
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Anot politologo, N. Venckienės ekstradicija yra naujas, papildomas impulsas pamėginti susigrąžinti buvusius šalininkus ir patekti į parlamentą, o didžiausią įtaką tam gali padaryti žiniasklaida.
„Daug kas priklausys nuo žiniasklaidos vaidmens, nes 2010-2012 metais „velnio advokato“ vaidmenį atliko būtent žiniasklaida, mat ji kasdien „Drąsos kelio“ grupę rodė, kalbino, visomis įmanomomis priemonėmis populiarino ir turėjome rezultatą, kad Seimo rinkimuose jie peržengė 5 proc. rinkimų dalies barjerą“, – partijos sėkmės priežastį įvardino ekspertas.
Politologo įsitikinimu, jei „Drąsos kelias“ vėl taptų viena svarbiausių viešojo diskurso temų, partija vėl galėtų atgimti.
„Jeigu žiniasklaidos priemonės vėl elgsis kaip 2010-2012 metais ir Venckienė bei „Drąsos kelias“ taps viena svarbiausių viešojo diskurso temų, tai galimas „Drąsos kelio“ prisikėlimas iš numirusiųjų“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Krupavičius.
Paklaustas, kaip vertina apie viešojoje erdvėje eskaluojamą idėją, kad priėmus atitinkamas Konstitucijos pataisas N. Venskienė vėl galės kandidatuoti į Seimą, A. Krupavičius laikosi pozicijos, kad tokie pamąstymai kol kas yra visiškai neaktualūs.
„Ta tema gali būti aktuali tik 2024 metų Seimo rinkimuose. Dabar ta pataisa bus neaktuali, nes nebus praėjęs dešimties metų laikotarpis, todėl čia pilstymas iš tuščio į kiaurą, tema neverta jokios viešos diskusijos“, – Eltai teigė politologas.
Kalbėdamas apie N. Venckienės ekstradiciją bei pateiktus kaltinimus, analitikas pabrėžė teisinių institucijų vaidmenį komunikuojant su visuomene. A. Krupavičiaus nuomone, jei komunikacijos procese trūksta viešumo ir konkretumo, tai skatina spekuliacijas, kurios daro prielaidą įvairių politinių organizacijų atsiradimui.
VDU Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Teisinės institucijos turi atlikti savo darbą ir nesileisti į viešas diskusijas, bet viešumo ir konkretumo turi būti pakankamai, kad neatsirastų pagrindo nepagrįstoms spekuliacijoms. Būtent spekuliacijos, dalinis informavimas yra labai stiprus šaltinis įvairiausio pobūdžio politinėms organizacijoms“, – sakė politologas.
VDU Filosofijos katedros profesorius G. Mažeikis taip pat yra įsitikinęs, kad N. Venckienės ekstradicija „Drąsos keliui“ didelio populiarumo neatneš.
„Nemanau, kad šitas (N. Venckienės. – ELTA) grįžimas sukeltų didesnių arba svaresnių pasekmių. Manau, kad „Drąsos kelio“ ir Venckienės laikas praėjęs“, – Eltai teigė filosofas.
Pasak G. Mažeikio, Lietuvos visuomenė, iškilus kokiai nors spontaniškai problemai, yra labai greitai suaudrinama ir politiškai poliarizuojama.
Filosofo teigimu, bet kas, sukėlęs didesnį skandalą, gali poliarizuoti visuomenę sąlyginai trumpam laikui, pavyzdžiui metams, ir taip netgi paralyžiuoti politinį gyvenimą.
„Jeigu politinis gyvenimas susiveda tiek į administravimą, kad bet koks mažiausias įvykis gali sukelti tokių didelių pasekmių visai Lietuvos visuomenei, tai reiškia, kad pats politinis gyvenimas yra toks amebiškas ir tiek mažai integruotas į politinį pasaulio, Europos, regiono, kaimyninių šalių ir vidaus gyvenimą, tiek mažai protesto akcijų, tiek mažai įvykių reikšmingų, kad šitas įvykis tampa pats reikšmingiausias ir struktūruojantis visą visuomenės politinę aplinką“, – „Drąsos kelio“ populiarumą aiškino G. Mažeikis.
Anot filosofo, kad pakliūtum į Seimą ir galėtum daryti perversmus Lietuvoje, reikia labai mažai – tik mokėti pasinaudoti spontaniškai iškilusia problema.
Aš nesu Neringos Venckienės fanas, nors grynai žmogiškai man jos gaila.
Mane domina mūsų Temidės veiksmai jos byloje. Įdėmiai sekiau mūsų VSD sufabrikuotą Eglės Kusaitės „terorizmo” Rusijoje bylą, kuri buvo kurpiama maždaug panašiu metu, tad noriu pažiūrėti, ar yra padaryta pažanga šiandien.
Toje E. Kusaitės byloje tiek daug žiaurių neteisėtų Temidės veiksmų, kad galima būtų parašyti didžiulį, dokumentais pagrįstą, kvapą gniaužiantį veikalą apie jaunos moters lietuvės tragediją Lietuvos kagėbistų dėka (jie darbuojasi Lietuvoje iki šiol) ir to veikalo pagrindu pastatyti spektaklį Panevėžyje ar sukurti filmą su pavadinimu „Jūsiškiai“.
Visa tai jau gausiai aprašyta žiniasklaidoje, tad tiems, kurie nori tuo įsitikinti, google jų paslaugoms.
Priminsiu tik trumpai, kuo baigėsi E. Kusaitės bylos. Tai – dabartinei Temidei N. Venckienės bylose pamokai, jei ji į jas atsižvelgs.
Jų iš viso buvo keturios (Neringos Venckienės atveju po JAV korektūros, taip pat, keturios, o mūsų Temidė buvo paskelbusi net trylika!).
Mūsų Temidės paskutinioji instancija išsigando dėl galimos Eglės Kusaitės terorizmo bylos kelionės į Europos žmogaus teisių teismą ir išteisino ją dėl pasikėsinimo įvykdyti teroro aktą. Europos žmogaus teisių teismas būtų peržiūrėjęs bylą iš esmės ir būtų pasibaisėjęs mūsų Temidės žvairomis akimis, žvilgčiojančiomis viena į Kremlių, kita – į Vakarus, kovojančius su tikruoju terorizmu, užuot teisingumą vykdžius užrištomis akimis.
Eglė Kusaitė
Byla, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas E. Kusaitę pripažino kalta melagingu pranešimu apie nusikaltimą ir melagingu įskundimu (ji teigė, kad tiriant baudžiamąją bylą, kurioje jai pareikšti įtarimai dėl terorizmo ketinus susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje, esančioje Čečėnijoje, areštinėje Vilniuje ji buvo sumušta rusakalbių asmenų, Rusijos FST atstovų) baigėsi štai kuo. Šalies vadovė Dalia Grybauskaitė 2015 m. liepą pasirašė dekretą, pagal kurį E. Kusaitė atleista nuo 2823 eurų (75 MGL) dydžio piniginės baudos mokėjimo. „Priimant sprendimą atsižvelgta į tai, kad nuteistoji sunkiai serga, neturi jokio turto ir pajamų, gyvena iš socialinės pašalpos, o ligos gydymas gali tęstis kelerius metus“, – nurodyta prezidentūros pranešime.
Kai dėl prokurorų įžeidimo ir grasinimų, tai bylos galutinai baigėsi visai neseniai.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2019 m. liepos 24 d. priėmė išvadą byloje Kusaitė prieš Lietuvą (Nr. 2716/2016) pripažindamas, kad Lietuva pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsnio 2 dalį (saviraiškos laisvė), nes E. Kusaitei buvo pritaikyta baudžiamoji atsakomybė ir skirta 1 300 litų (apie 380 eurų) bauda už tai, kad ji savo komentaru įžeidė valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorus. Komiteto nuomone, baudžiamoji atsakomybė E. Kusaitei buvo pritaikyta nepagrįstai.
Bylos baigtos, bet jų pasekmės šiurpios daug kam, nors kai kas gali pamanyti, kad teisingumas Lietuvoje nugalėjo.
2011 m. gruodį Maskvoje už dalyvavimą teroristinėje su E. Kusaite grupuotėje buvo nuteisti niekuo nekalti E.Kusaitės pažįstami brolis ir sesuo čečėnai Apti ir Aišat Magmadovai. Jiems skirtos atitinkamai šešerių ir dvejų metų laisvės atėmimo bausmės. Jie nuteisti su mūsų prokurorų ir tuometinio teisingumo ministro pagalba E. Kusaitės byloje.
Žmogaus sveikata – konfidencialus dalykas. Pasakysiu tik tiek šalia to, ką žinau, kad gyvenimas po tokio ilgai trukusio bylų nagrinėjimo nepraeina be pasekmių. Jo pradžia siekia 2009 metus. Tų metų spalį E. Kusaitė buvo suimta teismo salėje ir nelaisvėje išbuvo devynis mėnesius, po to teismo sprendimu išleista iš kalėjimo, bet buvo suimta antrą kartą 2011 m. balandį. Galutinis išteisinamasis nuosprendis paskelbtas 2016 m. sausio 12 d. Kaip jau minėjau, jos sveikatos būklę dar iki jo pažymėjo Dalios Grybauskaitės tarnyba.
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
N. Venckienės bylos nagrinėjimo stadijoje, iki jai išvykstant į JAV, ne vienas aš įžvelgiu daug mūsų Temidės elgesio panašumo.
Drąsiai darau prielaidą, kad abiem atvejais ji buvo pakabinta ant Rusijos specialiųjų tarnybų kabliuko.
O kaip gi, ar gali būti joms didesnis džiaugsmas sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas. Bet išlindus tam reikalui į viešumą, tenka ryžtis net žmogžudystėms.
Pamatysime, ar kas nors pasikeitė mūsų padangėje dabar, po Neringos Venckienės ekstradicijos. Ar tebekabo, kaip spėju, mūsų Temidė su teisingumo svarstyklių kabliuku pati ant Rusijos spec. tarnybų kabliuko.
Jūsų portalas buvo paskelbęs Gintaro Visocko publikaciją „Pats blogiausias variantas“, kurioje svarstoma, kodėl Amerikai buvusios teisėjos Neringos Venckienės nederėtų deportuoti į Lietuvą (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-pats-blogiausias-variantas/). Vadinasi, ši tema jus domina. Tad atkreipiu dėmesį, kad į Vašingtoną šių metų balandžio mėnesį buvo išsiųstas sensacingas buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus laiškas. Mano supratimu, vertėtų jį paskelbti. Tas laiškas nėra slaptas. Jo kopijas galima rasti viešojoje erdvėje.
Juolab laiško autentiškumą patvirtina pats Algimantas Matulevičius. Buvęs parlamentaras neneigia ir to, kad laiškas tikrai buvo išsiųstas į JAV šių metų balandžio mėnesį.
Saulius Kizelavičius
XXX
JAV institucijoms – ALGIMANTO MATULEVIČIAUS liudijimas dėl NERINGOS VENCKIENĖS
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Šią kraupią visą Lietuvos valstybę supurčiusią istoriją dauguma prisimena kaip košmarą. Man asmeniškai teko su šia istorija susidurti pačioje jos pradžioje. Ne kartą teko bendrauti su jau nebegyvu Andriumi Ūsu, kuris neslėpė savo asmeninių, ne viešų kontaktų su Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnais. Andrius Ūsas visuomenei nelogiškai aiškino, kaip jis būdamas tik visuomeniniu, buvusio LR Seimo pirmininko Viktoro Muntiano padėjėju lankėsi, lyg tai tirdamas Laimutės Stankūnaitės skundą, pas ją ir jos dukrą (Neringos Venckienės dukterėčią) namuose. Taip pat, lyg tai atsitiktinai, net tapo tos mergaitės krikštatėviu.
Būtent A.Ūsas man parodė vaizdajuostę, kurioje mergaitė pasakoja apie jos seksualinį išnaudojimą. Be to, pateikė psichiatrų išvadas apie mergaitės psichinę būklę. Jis tai darė todėl, kad įtikintų mane jį ginti lyg tai nuo jį persekiojančios N.Venckienės. Tačiau tai, ką aš pamačiau ir perskaičiau, man padarė atvirkštinį įspūdį. Psichiatrų vertinimu, Neringos Venckienės dukterėčia Deimantė Kedytė, liudijanti apie pedofilijos faktą, buvo sveika ir adekvati, bei nepasiduodanti svetimai įtaigai. O A.Ūso paaiškinimai migloti ir nelogiški. Visų pirma visuomeniniai Seimo narių padėjėjai neužsiima piliečių skundų tyrimu ir net neturi tam įgaliojimų. Be to, nėra praktikos vaikščioti po besiskundžiančiųjų namus.
Išvada – pono A.Ūso lankymasis pas L.Stakūnaitę buvo tik asmeninis jo reikalas. O siekis pasinaudoti politiko visuomeninėmis pareigomis tik nevykęs, nesąžiningas bandymas tam lankymuisi suteikti oficialumo statusą. Man teko daug bendrauti su Neringa Venckiene ir jos globotine Deimante Kedyte. Aš esu pilnai įsitikinęs, kad jos globėja ir teta Neringa Venckienė neturėjo jokių galimybių ją išmokyti kalbėti netiesą apie jos seksualinį išnaudojimą. Remdamasis savo gyvenimo ir veiklos patirtimi buvau ir esu įsitikinęs, kad N.Venckienės dukterėčią Deimantę buvo bent bandoma seksualiai išnaudoti. Šis faktas nėra viešai ir argumentuotai paneigtas. Nepaneigta faktų kalba, nes nebuvo išsamaus ir nešališko šios baisios galimos prievartos prieš mažametę tyrimo.
Ilgus metus dirbdamas LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, saugumo pakomitečio, o vėliau ir komiteto pirmininko pareigose, esu gavęs įvairios informacijos apie gan platų pedofilų tinklą, veikusį ir veikiantį Lietuvoje ir Baltijos regione. Po 2000 metų Latvijos parlamentas kartu su Latvijos teisėsauga dėl šios problemos vykdė plataus masto tyrimą ir demaskavo keletą aukšto rango pareigūnų – pedofilų. Latvių teisėsauga viešai prabilo apie sąsajas su Lietuva. Trumpai tariant, tarptautinės pedofilijos pėdsakai šioje vadinamoje Garliavos istorijoje yra gan ryškūs. O svarbiausia – niekas jų nepaneigė, nes rimtai ir netyrė. Opriori iš teisėsaugos institucijų ir dalies žiniasklaidos buvo suformuota nuomonė, kad jos nebuvo. Ne spontaniškai, o gerai surežisuotai buvo vedama didžiulė šmeižto kompanija prieš tuos, kurie tiesiog reikalavo ramaus, nešališko, objektyvaus tyrimo.
Deja, skaidraus ir objektyvaus tyrimo nebuvo. Teisėsaugos abejingumas privedė prie tragedijos ir žmonių aukų. Jau žuvus L.Stankūnaitės seseriai ir vėliau A.Ūsui bei D.Kedžiui vėl gi buvo blaškomasi ir keliamos nepamatuotos versijos viešumoje. O teisėjo Furmanavičiaus nužudymas supainiotas su visiškai atskira istorija. Lietuvos prokurorai viešai kaltino vieni kitus neobjektyvumu. Nebuvo atsakyta į, atrodytų, keistas detales šiose bylose, pvz., kam teisėjas Furmanavičius turėjo net 11 mobiliūjų telefonų su atskirais numeriais, kodėl jo telefoninių pokalbių išklotinė buvo išimta iš bylos? Kodėl taip pat iš A.Ūso bylos buvo išimta pokalbių išklotinė ir melo detektoriaus parodymai. Kodėl iš pradžių vienas prokuroras surašė vieną kaltinamąją išvadą, o teismą pasiekė jau kito prokuroro surašyta išvada.
O baisiausia ir labiausia įtartina šioje istorijoje yra tas faktas, kad prieš mažą vaiką buvo įvykdyta „karinė operacija“, taip tik ir tegalima įvardyti, kai 250 policijos pareigūnų prievarta, prieš Neringos Venckienės globotinės valią, paėmė ją iš globėjos tėvų namų. Neringa Venckienė globėja tapo teismo sprendimu. O globėjos teisės iš Neringos Venkienės buvo atimtos, tik jau viešai prabilus apie galimą jos globotinės Deimantės seksualinį išnaudojimą. Būtent po šio įvykio prasidėjo metodiškas jau dešimtmetį trunkantis teisėsaugos institucijų susidorojimas su visais, kas išdrįso turėti savo nuomonę, ne tokią, kurią isteriškai iki šiol bruka šališka žiniasklaida.
Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna, kada praėjus keletui metų po Stankūnaitės sesers ir teisėjo Furmanavičiaus žūties atsirado labai abejotinos reputacijos liudininkas. Visų pirma, tas liudininkas nežinia ką darė ir kur buvo tuos kelis metus. Antra, jis buvo padaręs nusikaltimą. Trečia, jis buvo Lietuvos policijos generalinio komisaro pavaduotojo giminaitis. Jo liudijimas buvo panaudotas be jokių abejonių, pasodinant į kalėjimą aklą ir nekaltą žmogų Raimundą Ivanauską, kuris lyg tai padėjo Neringos Venckienės broliui D.Kedžiui vykdyti nužudymus. Ar galima tikėti tokia baltais siūlais susiūta teisėsauga? Man teko viename iš daugybės su Garliavos istorija susijusiame teisme būti liudininku. Net apstulbau perskaitęs prokuroro kaltinimą Neringos tetai, Audronei Skučienei rengiant valstybinį perversmą…??? Kaip anglai sako…komentarai nereikalingi. Argi tai nešališka teisėsauga?
Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.
Iki dabar neištirtos objektyviai D.Kedžio ir A.Ūso žūtys. Tai, kas viešai skelbiama, gali sukelti tik šypseną. Ir šiame neteisiniame fone sukurpiama net 12 punktų kaltinimas N.Venckienei. Sutinku, kad Neringai nereikėjo eiti į politika, tai ne jos sfera. Kai kas tai gerai suprato ir pasinaudojo šia žiauria situacija. Kelias į politiką buvo Neringos Venckienės klaida. Ji pasidavė įkalbama. Todėl ji tapo labiausiai sistemiškai persekiojamu žmogumi visoje Lietuvoje. Visiškai akivaizdu, kad dabar su ja norima susidoroti neteisingomis teisinėmis priemonėmis. Neringai Venckienei jokiu būdu negalima jos grąžinti į Lietuvą. Mūsų šalies teisinė sistema labai serga, joje vyrauja korupcija ir valdžia, bei pinigus valdančiųjų baimė. Per visus 28 atkurtos Nepriklausomybės metus nė vienas aukštesnio rango teisėsaugos pareigūnas, o ypač teisėjas, nebuvo nuteistas. Ką – Lietuvoje teisėjai švaresni nei JAV? Jėgos, kurios sugebėjo peorientuoti pradžioje N.Venckienei ir jos dukterėčiai Deimantei palankią visuomenės nuomonę diametraliai priešinga linkme, yra suinteresuotos ją galutinai užtildyti. Tai matomai reikia ne tiek dėl pačios N.Venckienės, nes ji jau nebekalba, o kaip pavyzdžio įgąsdinant kitus, kurie vis dar bando ieškoti teisingumo. Reikia pavyzdžio esamoms ar būsimoms aukoms, kad žinotų kas jų laukia, jei prabils.
Tik nešališkas ir objektyvus JAV teismas gali priimti vienintelį teisingą ir teisėtą sprendimą. Neleisti Neringos Venckienės ekstradikcijos, nes Lietuvos valstybė nesugebės užtikrinti jos saugumo ir objektyvaus, nešališko teismo. Kaip ir dabar Lietuva nežino, ar mergaitė Deimantė gyva ir kur ji. Nuo ko ją slepia. Ir nuo ko slepia L.Stankūnaitę, jeigu lyg tai oficialus žudikas D.Kedys negyvas. Juk jeigu taip – tai jai niekas negresia? Štai problemos esmė.
Apie Algimantą Matulevičių:
Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius
Lietuvos vyriausybės ministras (1992-1993 m.m.)
LR Seimo narys, NSGK pirmininkas (2000 -2008 m.m)
Lietuvos pramonininkų konfederacijos įkūrėjas (1989 m.) ,
Prezidentas(1990-1993m.m.) – dabar Garbės Prezidentas
Skaidraus verslo instituto vadovas (2014 m. – dabar).
Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?
Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.
Rugpjūčio 17-ąją sukako trys mėnesiai, kai iš savo globėjos namų buvo per prievartą išplėšta maža mergaitė. Kur ji, koks jos likimas? Nei buvusiai globėjai, nei visuomenei jokie atsakymai apie vaiko gyvenimo sąlygas, jos psichologinę ir fizinę būklę nepateikiami.
Mergaitei neleidžiama susitikti nei su buvusia globėja, kurią ji labiausiai mylėjo ir su kuria sąmoningai rinkosi gyventi, nei su seneliais, kurių namuose praleido beveik visą savo vaikystę. Kas jai likę, kas sudaro šiandieninio jos gyvenimo turinį? Numanyti galima nesunkiai. Ne linksmi Lietuvos vaikai, ne žaidimų aikštelės, ne saulėtas pajūris, kaip priklauso mažiesiems vasarą, ir ne svajonių mokykla baltais langais, kur suklegės bendraklasiai rudenį, nešini gladiolių ir astrų žiedais savo mokytojai.
Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne! Policijos smurtui – ne! Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk! Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!
Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…
Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).
Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:
– norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,
– neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,
– neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,
– ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,
– kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,
– priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,
– netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,
– nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,
– sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,
– darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.
Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.
Todėl reikalaujame:
– nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,
– išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui
pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.
To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.
Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime.
Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.
Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.
Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje jų liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.
Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mes už juos ir stipresni, ir išmintingesni.
Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mesjuos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!
Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.
Policinė valstybė – štai kas liko iš lietuviškosios demokratijos. Pustrečio šimto policininkų prieš nelaimingą mergaitę, saujelę jos gynėjų, prieš tetą, siekiančią atskleisti pedofilų nusikaltimus!
Jų smegenys visai suminkštėjo. Ir prezidentė, ir Seimo pirmininkė, ir premjeras kalba apie būtinybę išsiaiškinti, ar nebuvo peržengtos padorumo ribos, ar nepažeistos mergaitės teisės į normalią vaikystę? Demagogijos viršūnė! Jie apako ir nemato, ką byloja filmuota medžiaga, uždengtos filmavimo kameros, bet neišjungti magnetofonai! Jiems to dar neužtenka! Jie, šita trijulė, ko gero sudarys komisiją, įpareigotą ištirti, koks dabar metų laikas – žiema ar pavasaris.
