Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VPPAR) tarybos narys Kęstutis Černeckas teigia, kad nors iš Lietuvos pusės dedama daug pastangų didinti prekybą su Taivanu, 2023 metų pirmojo ketvirčio metu eksportas į šią valstybę išaugo tik 1,5 mln. lyginant su 2022 metų pirmuoju ketvirčiu. Taip pat, pasak jo, nors prekyba su Kinija auganti, bendras eksportas į Tolimuosius Rytus traukiasi.
„Jei Lietuvos įmonių eksportas į Kiniją per pirmą 2022-ų metų ketvirtį sudarė 9,331 mln. Eur, tai šiais metais per pirmą ketvirtį stebime 245 proc. augimą arba 32,198 mln. Eur eksporto apimtis. Atmetus Kinijos faktorių, šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportas Tolimųjų Rytų kryptimi patiria 4 proc. nuosmukį. Liūdnai atrodo eksportas į Taivano rinką – po milžiniškų pastangų atidarant atstovybes, šiais metas pirmame ketvirtyje eksportuota prekių tik už 1,5 mln. Eur daugiau nei 2022-ais,“ – trečiadienį konferencijoje „Pavojus lietuviško verslo konkurencingumui vidaus ir eksporto rinkose“, – teigė K. Černeckas.
Anot jo, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, eksportas į šalį smuko daugiau nei 18 proc., tačiau į Kaukazo ir Vidurio Azijo šalis Lietuvos įmonės per 2023 m. pirmą ketvirtį eksportavo prekių už 502 mln. Eur, nei 2022-ais metais. K. Černeckas teigia, kad toks augimas galimai nulemtas sankcijų apėjimo, tad sustabdžius tokias schemas, prekyba į Rytus toliau trauksis.
Taivanas. Sostinė – Taipėjus
„Tikėtina, kad toks staigus eksporto išaugimas yra susietas su Lietuvos įmonių mėginimu apeiti taikomas ekonomines sankcijas Rusijai. Ir kuomet Europos Sąjunga priims 11-ąjį sankcijų paketą, kuriame bus sankcionuojamos taip besielgiančios įmonės, Lietuvos eksporto duobė tik gilės,“ – teigė jis.
Taip pat, pasak pramonės atstovo, nors Lietuvos gamintojams pagrindinė eksporto rinka išlieka Europos Sąjungos ir Skandinavijos šalys, nerimą keliantis faktorius yra tai, kad šia kryptimi per 2023 m. pirmą ketvirtį Lietuvos įmonės eksportavo prekių 321,89 mln. Eur mažiau arba 4,66 proc. nei per tą patį laikotarpį 2022-ais metais.
Vis dėlto, pasak K. Černecko, didžiausią nerimą kelią ženklai iš Šiaurės Amerikos rinkų. Šių metų pirmą ketvirtį Lietuvos eksportuotojų apimtys smuko daugiau kaip 35 proc., todėl Lietuvos eksportuojančioms įmonėms reiktų projektuoti dar gilesnį JAV rinkos susitraukimą ateityje.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Seimo Antikorupcijos komisija svarstys, ar reikėtų pradėti tyrimą, skirtą įvertinti parlamentarų ir kitų valstybės politikų gautą paramą rinkimams iš įvairių verslo atstovų.
Kaip Eltai teigė komisijos pirmininkas, demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ narys Algirdas Stončaitis, viešojoje erdvėje pasirodant vis daugiau informacijos apie galimai neskaidrius politikų ir verslininkų santykius, Seimui, jo nuomone, derėtų išsiaiškinti tokių įtartinų ryšių aplinkybes – įvertinti, ar už gautą finansinę paramą rinkiminėms kampanijoms politikai atsidėkoja verslui, priimdami palankius politinius sprendimus.
Apie panašią iniciatyvą dar praėjusią savaitę prakalbo visos Seimo opozicinės frakcijos. Užsiminta apie tyrimą dėl galimų valdančiųjų ryšių su Taivano investicijų sulaukusiomis įmonėmis. Seimo mažumai susirūpinimą sukėlė naujienų portalo tv3.lt paskelbta informacija apie galimus koalicijos partijų finansinius ryšius su įmonėmis, kurios sulaukia ypatingos Vyriausybės pagalbos bei protegavimo Taivano paramos bei investicijų skirstymo procese.
Paskelbtos publikacijos duomenimis, taivaniečių investicijų sulaukė ir kelios įmonės, kurių vadovai demonstruoja palankumą valdantiesiems, dalyvaudami palaikymo renginiuose ir net finansiškai remdami Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) bei Laisvės partijas.
Anot A. Stončaičio, šią bei kitas susijusias įtartinas situacijas galėtų tirti būtent Seimo Antikorupcijos komisija.
„Bandysime svarstyti, ar palaikytų komisijos nariai (iniciatyvą – ELTA) sudaryti atskirą tyrimo grupę dėl labai įvairiausių verslo paramų politikams teikimo. Opozicija svarsto, kad galbūt reikėtų inicijuoti parlamentinę tyrimo grupę, bet lygiai taip pat galėtų Antikorupcijos komisija tą panašią grupę sudaryti – kaip buvo Kaunui sudaryta grupė. Ir reikėtų nagrinėti praktikas – kiek tai yra teisėta, kokios yra rizikos, koks yra teisinis reguliavimas ir kaip tą teisinį reguliavimą galimai reikėtų keisti“, – Eltai nurodė A. Stončaitis.
„Keistokai atrodo, kai dešimtimis tūkstančių eurų teikiamos finansinės paramos, o paskui, bent jau viešojoje erdvėje, pasirodo informacija, kad galimai yra atsidėkojama už tai“, – nurodė jis.
Visgi, politikas pabrėžė, kad Antikorupcijos komisija nesikoncentruos į vieno asmens ar Taivano investicijų situacijos vertinimą, bet žvelgs į problemą plačiau.
„Nesuveskime į premjerę ar į Užsienio reikalų komiteto pirmininką. Reikėtų žiūrėti apskritai“, – patikino jis.
Valdantieji žada posėdyje nedalyvauti
Valdančiųjų atstovai Antikorupcijos komisijos posėdyje, pasak konservatoriaus Bronislovo Matelio, neketina dalyvauti. Anot B. Matelio, komisijos posėdyje keliamas klausimas klausimas dėl tyrimo grupės formavimo yra „asmeninė keršto akcija“, nes praėjusią savaitę valdančiosios koalicijos parlamentarai pareiškė nepasitikėjimą A. Stončaičiu kaip Antikorupcijos komisijos pirmininku.
„Mes manome, kad negalime dalyvauti posėdyje, nes pirmininkui pareiškėme nepasitikėjimą ir laukiame jo ar opozicijos sprendimo. Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko ir dalyvauti asmeninėje pirmininko keršto akcijose. Prieš tai pirmininkas turėtų paviešinti savo ryšius su abejotinos reputacijos asmenimis, o tik po to „mazgoti“ kitus“, – Eltai raštu perduotame komentare pažymėjo B. Matelis.
Paklaustas, ar komisija galės tęsti darbą ir svarstyti jo inicijuojamą klausimą, posėdyje nedalyvaujant valdantiesiems, A. Stončaitis patikino, jog diskusijos dėl verslo ir politikų ryšių vis tiek vyks, nors Antikorupcijos komisija, neturėdama kvorumo, negalės priimti jokių sprendimų. Politikas apgailestavo, jog, demonstruodami tokią laikyseną, valdantieji stabdo komisijos darbą.
„Reiškiasi komisijos posėdis neįvyks, tačiau tai nereiškia, kad nebus diskusijos. Diskutuosime, apsitarsime, aptarsime problematiką – nebus balsavimų. Reiškia, nebus sprendimų“, – sakė demokratų frakcijos narys.
ELTA primena, kad prieš savaitę grupė Seimo Antikorupcijos komisijos narių pareiškė nepasitikėjimą pirmininku A. Stončaičiu. Politikai nutarė dar kartą kreiptis į Seimo opoziciją, prašant deleguoti naują kandidatą užimti A. Stončaičio postą. Visgi, kol kas parlamento mažuma neketina to daryti.
Po komisijos sprendimo, nepasitikėjimo A. Stončaičiu klausimas persikels į plenarinių posėdžių salę. Seimo statute numatyta, kad savo poziciją Seimo nariai išreiškia slaptu balsavimu – kad pasitikėjimą paradęs politikas būtų pašalinamas iš posto, tam turi pritarti ne mažiau kaip 71 Seimo narys.
LLRI prezidentė Elena Leontjeva. LLRI (Kotrynos Tamkutės) nuotr.
Už indėlį ginant laisvės ir atsakomybės idėjas tarptautinio tinklo „Atlas Network“ įsteigtu prestižiniu sero Antonio Fisherio prizu įvertinta Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentė Elena Leontjeva tvirtina, kad jos puoselėjami principai leidžia užtikrinti, jog valdžios kišimasis į ekonomiką netaptų savaime pateisinamu tikslu.
Nors paskirstyto pelno mokesčio idėją Institutas suformavo dar 1995 m., šį modelį jau spėjo pritaikyti Estija, Latvija ir iš dalies Lenkija, tačiau Lietuvoje ši iniciatyva vis dar nesusilaukė pakankamo politinio palaikymo. Dabar LLRI vadovė sako, kad itin aukštos infliacijos kontekste ieškoma būdų pritaikyti tarpinį šio modelio variantą – paskirstyto pelno mokesčio idėją keisti momentinio nusidėvėjimo idėja.
Ir nors pasiūlymai dėl pelno mokesčio modelio tobulinimo kol kas stringa, Finansų ministerija pavasarį pradėjo diskusijas dėl visuotinio nekilnojamo turto (NT) mokesčio įvedimo. Vis tik, E. Leontjeva išreiškė apmaudą, kad tokiais pasiūlymais paprasčiausiai yra „skaldoma visuomenė“.
„Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu“, – interviu naujienų agentūrai ELTA teigė E. Leontjeva.
Tuo metu kalbėdama apie pačios infliacijos priežastis, ekonomistė atkreipė dėmesį, kad Europos centrinio banko (ECB) politika lėmė, jog nuo 2019 m. pradžios iki praėjusių metų pabaigos pinigų masė Lietuvoje išaugo maždaug 50 proc.
„Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis“, – aiškino ji.
„O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Pinigų politika čia suvaidino neabejotiną vaidmenį. To negalima nuneigti“, – pabrėžė LLRI vadovė.
Interviu Eltai E. Leontjeva taip pat pateikė savo vertinimą, ar šalies įmonėms suteiktos galimybės lengviau įdarbinti užsieniečius, gali atsverti visą susidariusį darbuotojų trūkumą. Taip pat ji įvertino, ar vis dažniau įvardijama recesijos rizika tikrai yra neišvengiama.
– Lietuvos laisvosios rinkos institutas nuo pat Nepriklausomybės pradžios pasiūlė daug iniciatyvų, pirmiausiai susijusių su mokesčių sistemos tobulinimu. Pastaraisiais metais minimos ir Laisvės nuo mokesčių bei Pagarbos mokesčių mokėtojui dienos, kurios atsirado instituto iniciatyva. Tačiau tuo pačiu metu laisvosios rinkos idėjų šalininkai neretai mėgsta garsią frazę, kad mokesčiai yra vagystė. Tai jeigu mokesčiai iš tiesų yra vagystė, tai kaip vagystė gali būti pagarbi?
– Turbūt reikėtų skirti du diskursus. „Mokesčiai, kaip vagystė“ – žinomos Frederico Bastiato, Murray Rothbardo ištaros, tokioje labai teorinėje paradigmoje. Tai neturėtų būti politinių debatų objektas. Mes tuos diskursus žinome, gilinamės į juos, bet šiandien gyvename toje realybėje, kai mokesčiai yra. Todėl, būdami pragmatiški, mes siekiame, kad mokesčiai būtų kuo aiškesni, paprastesni ir mažesni. Tikime, kad maži mokesčiai gali lemti didesnį biudžeto pajamų surinkimą. Tokių radikalių diskursų, kurie labai tinka teoriniam seminarui, viešoje diskusijoje nenaudojame.
– Tai sakote, kad iš teorinės pusės galima samprotauti apie tokius teiginius, bet kol gyvename, kai vis tiek yra mokesčiai, tai geriau, kad tie mokesčiai būtų efektyvūs?
– Taip, nors netgi tai, ką aš pati pasakiau, galima kvestionuoti. Nes kai kurie teoretikai sako, kad mokesčiai turėtų labiau skaudėti žmonėms ir būti labiau atpažįstami. Jeigu žmogus pats moka mokestį, pavyzdžiui gyventojų pajamų mokestį (GPM), metų gale turi paskaičiuoti jį ir sumokėti, tai jis daug labiau pažintų savo mokesčių naštą ir jam labiau rūpėtų mokesčio dydis bei skaičiavimo taisyklės. Dabar sistema tokia, kad mokesčiai tarsi yra patogesni, darbdavys „prie šaltinio“ nuskaičiuoja mokestį, bet žmogus to net nežino ir jam kartais atrodo, kad darbdavys dalį jo pajamų gal su valstybe kažkaip pasidalina. Teorinėje diskusijoje yra skirtingi požiūriai, ar mokesčiai turi būti kaip žaizda, ar visgi reikia eiti tokiu pragmatiniu keliu, kad mokesčiai kuo mažiau skaudėtų, kuo mažiau būtų pastebimi, kad žmonėms sukeltų kuo mažiau praktinių rūpesčių. Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.
Mūsų politinis diskursas, deja, yra toli nuo tokių diskusijų. Mes džiaugiamės, kad bent jau mūsų paskirstyto pelno mokesčio idėją dabar, ypač aukštos infliacijos fone, galbūt pavyks pakeisti momentinio nusidėvėjimo idėja, kadangi įmonėms infliacija taip pat sukelia vieną labai nematomą problemą, kuri atsilieps ekonomikai ir visų žmonių gerovei po kelių metų. Būtent tai, kad ilgalaikis įmonių turtas, kuris yra atkuriamas per nusidėvėjimo nuskaičiavimus iš pelno mokesčio, yra neadekvačiai atstatomas. Tarkime, turtui, kuris kainavo 100 tūkst. eurų, šiandien įsigyti reikia jau 250 tūkst. eurų. O nusidėvėjimo normatyvai nepakeičiami ir neindeksuojami. Mes matome čia tokią tiksinčią bombą, į kurią būtinai reikia reaguoti. Dėl to galvojame, kad momentinis nusidėvėjimas, kai iš karto gali visą įsigytą ilgalaikį turtą nuskaičiuoti nuo mokesčių, tai būtų kažkiek panašu į paskirstyto pelno mokesčio modelį, bet galbūt valdžiai labiau priimtina idėja.
Apie tai jau buvo kalbėta ir mokesčių lengvatų peržiūros grupėje. Buvo užuominų, kad tai būtų labiau priimtina Finansų ministerijai ir Vyriausybei, bet tuo pačiu apsaugotų įmones nuo situacijos, kai po krizės nebeturime potencialo, gamybinių pajėgumų. Kai reikės padidinti gamybos apimtis, paaiškės, kad investicijos, deja, iš Lietuvos išplaukia. Laukiamos investicijos čia irgi neatėjo. Turimo ilgalaikio turto bazė nudėvėta ir neatkurta. Tai gali žymiai prailginti krizę.
– Kaip suprantu, diskusija dėl paties paskirstyto pelno mokesčio idėjos nusikelia į rudens sesiją, ką ir iš politikų jau tenka girdėti. Buvo laukiama Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skaičiavimų, jų tarsi ir buvo sulaukta, bet yra gan aiškus Finansų ministerijos pasipriešinimas. Tai dabar ieškoma kažkokio tarpinio varianto, kuris galbūt būtų kompromisinis? Bet ar to tarpinio varianto užteks, atsižvelgiant į kontekstą, kad daugeliui ekonomistų, kalbant apie recesiją, investicijų pritraukimas tikriausiai apskritai bus vienas esminių šalies politikos klausimų?
– Tikrai tai bus esminis klausimas, galvojant apie krizės trukmę ir išėjimą iš jos. Išorinių investicijų škvalo į Lietuvą šiomis geopolitinėmis sąlygomis negalime tikėtis. Todėl sąlygos, kuriomis veikiančios įmonės gali reinvestuoti tai, kas uždirbama ir palaikyti savo potencialą, bus esminės. Todėl mes ir grįžome prie tos momentinio nusidėvėjimo idėjos, kaip tokios, kuri tikrai nėra pakankamai radikali ir todėl priimtina Vyriausybei. Infliacija padaro ją dar labiau savalaike. Tikiuosi, kad rudenį bent jau tai gali būti priimta. Bet šalia būtinai Vyriausybei primename, kad reikia spręsti ir investicinio projekto, ir mokslinių tyrimų, ir eksperimentinės plėtros (MTEP) lengvatos klausimus, kurių taikymą labai riboja nenuoseklūs kriterijai, sąlygos, teisinės kolizijos. Svarbu, kad įmonės norėtų investuoti, kad turėtų iš ko investuoti ir būtų pakankamai patrauklu tai daryti. Ekonomikos nelaukia lengvi laikai, todėl raktas į ateitį yra kuo geresnės sąlygos investicijoms. Būtent, privačioms, kiekvienos įmonės daromoms investicijoms.
– Iš kitos pusės matome, kad tokios idėjos, kaip paskirstyto pelno mokesčio modelis tarsi ir įstringa diskusijose, bet lygiagrečiai atgimsta ir idėjos apie visuotinį nekilnojamo turto mokestį, dėl kurio tikriausiai irgi bus kalbama rudens sesijoje. Apskritai, žvelgiant į tendencijas, kad naujų mokesčių idėjos užgimsta lengviau, negu kad idėjos tobulinti dabartinę mokesčių sistema, jums kelia susirūpinimą?
– Taip, nes ir Finansų ministerija, kuri akcentuoja, kad jų pagrindinis tikslas padidinti biudžeto pajamas, vis dėl to turėtų, ir tikiu, kad jaus tą ryšį tarp skaidrios, žmonėms ir kapitalui priimtinos mokesčių sistemos ir potencialiai augančių biudžeto pajamų. Jų tikslas neužkerta kelio ieškoti tų pačių principų, apie kuriuos kalbame ir mes, nes tie principai ilgainiui padidintų biudžeto pajamas ir užtikrintų ekonomikos tvarumą.
Nekilnojamojo turto mokestis šiomis aplinkybėmis tikrai atrodo, kaip tam tikras nesusipratimas, nes jo pajamos, kaip beskaičiuotume, nebus lemiamos mūsų biudžetui. Kalbos apie savivaldos stiprinimą yra gražus pretekstas, bet mes žinome, kad savivaldų finansinis nepriklausomumas būtų pasiektas, jeigu būtų mažiau perskirstoma. Nes dabar, kaip žinome, GPM, kuris yra pagrindinis savivaldos pajamų šaltinis, kiekvienais metais yra perskirstomas pagal ne kažkokius stabilius kriterijus, bet pagal ad hoc poreikius. Turtingos savivaldybės atiduoda dalį to mokesčio neturtingoms. Toms neturtingoms dar primokama. Tai savivaldos finansinis nepriklausomumas prasideda nuo perskirstymo mažinimo arba bent jau nuo tam tikrų nuoseklių kriterijų įvedimo. Jeigu aš žinosiu, kad man kitais metais irgi paliks tik 80 proc. surinkto GPM, aš vis tiek stengsiuosi ugdyti tą bazę. Bet jeigu aš žinau, kad šiemet buvo 80 proc., o kitais metais gali būti tik 75 proc….
– Nepriklausomai nuo pastangų?
– Taip, todėl tų pastangų mes ir nesulaukiame. Diskutuojant apie NT mokestį beveik visi, net jo palaikytojai pripažino, kad šiandien savivaldybės taip pat turi teisę naudoti skirtingus mokesčių rėžius, bet vis tiek naudoja praktiškai žemiausią rėžį. Todėl suteikus galimybę tarsi naudoti didesnius ar mažesnius mokesčius, programuojama, kad visi turbūt naudos žemiausią mokestį. O tai reiškia, kad tiesioginio suinteresuotumo kaip ir nėra, arba nugali kažkokie kiti argumentai. Sakyčiau, kad savivaldos stiprinimo mums reikia, bet šį kartą tai ne visai vykusi priedanga. Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O pats NT mokestis, kaip minėjau, pajamų sukurs mažai. Sąmyšio visuomenėje yra daug. Nekilnojamo turto rinkai ir taip ateina nelengvi laikai, nes paklausa yra didelė, pasiūla labai sumažėjusi dėl biurokratinių procedūrų. Jeigu mes norime, kad kainos neaugtų taip staigiai, pirma, reikia tvarkyti pinigų politiką. Antra, žiūrėti, kokios mūsų valstybės jėgose esančios priemonės leistų pasiūlą padidinti, pagreitinti ir atpiginti derinimo procedūras.
O visuotinis mokestis, apmaudu, kad juo skaldoma visuomenė. Matome, kad visada kiekvienas mokestis įvedamas su ta pačia paradigma: pradžioje apmokestinsime tik pačius turtingiausius. Rėžiai, kurie nustatomi, eiliniam piliečiui atrodo nesvarbūs, o paskui einama link visuotinumo, rėžiai yra nuleidžiami, tarifai didinami. Tai mes dabar matome su nekilnojamo turto mokesčiu.
– Bet galbūt yra suprantamas biudžeto pajamų surinkimo didinimo poreikis? Nes pateikiant ir pirmuosius 2 mlrd. eurų vertės antiinfliacinius siūlymus, opozicija neretai kritikavo, kad trūksta tvarių pajamų šaltinių, tuo pat metu didinant biudžeto išlaidas. Ar šiame kontekste apskritai reikalingos valstybės išlaidas didinančios antiinfliacinės priemonės, o tada galbūt pateisinamas ir pajamų šaltinių ieškojimo poreikis?
– Na, čia klausimas valandos diskusijai… Nes antiinfliacinių priemonių yra prasmingų ir pateisinamų, bet yra ir tokių, kuriomis didinamas karštų pinigų kiekis, o tai greičiausiai gali tik paskatinti infliaciją.
Jeigu nėra optimizuojamos valstybės išlaidos, tai visada galima pagrįsti, kad mokesčių reikia daugiau, reikia didesnio tarifo, naujo mokesčio. Deja, nuo pandemijos pradžios mes valstybės pusėje nematėme pastangos optimizuoti išlaidas. Ši vyriausybė tokius tikslus kėlė, ir tai įkvepia, bet realios pažangos kol kas, deja, nedaug. Todėl sakyčiau, kad prieš kalbant apie naujus mokesčius, vis tiek pirmiau turėtų būti padaryti namų darbai. Pasakyta, kad čia mobilizavome, čia optimizavome, sumažinome, sujungėme. Ir jeigu po viso to mums vis tiek trūksta, tada jau galima žiūrėti į biudžeto pajamų pusę. Taigi, pirmiausiai turi būti tvarkoma išlaidų pusė, kaip yra daroma kiekvienoje šeimoje ir kiekvienoje įmonėje.
– Tuomet kalbant apie disbalansą tarp pajamų ir išlaidų. Opozicija, kuri iš pradžių kritikavo dėl tvarių pajamų šaltinių trūkumo, po to netgi boikotavo Seimo posėdžius, nes išlaidos nėra didinamos. Šiame kontekste matome, kad valstybės išlaidas, netgi skolą, politikams paauginti yra lengviau, negu padidinti pajamas ir tą skolą sumažinti. Skolos išlaidos ir administravimo kaštai dėl obligacijų pajamingumų didėjimo tik auga. Tai kiek, jūsų nuomone, kovos su infliacija tikslas gali pateisinti augančią valstybės skolą?
– Neramina ne tik Lietuvos požiūris ir tendencijos, bet ir visos euro zonos, kur tikrai matome, kad norima ir toliau nesilaikyti Mastrichto kriterijų, kurių pagrindinis tikslas ir buvo apriboti valstybės skolinimąsi iki priimtinų, pakeliamų ribų. O dabar tos ribos daugelyje šalių viršytos ir nenorima grįžti prie tų, kažkiek sveikesnių skolinimosi apimčių. Jeigu skolinimasis viršija galimybes, tai žinoma, kad tai vienaip ar kitaip kerta per pinigų tvarumą. Kadangi Lietuva yra bendroje eurovaltyje, mums yra sudėtingos dilemos, ar čia reikia tvarkytis geriau negu kitiems, žinant, kad bus remiama Graikija ir kitos Pietų šalys. Ar reikia skubėti ir išlaidauti. Suprantu, kad ir Lietuvos Vyriausybei turbūt tokios dilemos nėra svetimos. Pagalvojama, kodėl mūsų sąskaita reikia taupyti.
Pagaliau, net kai palūkanos auga, vis tiek politikai nemoka palūkanų iš savo privačių pajamų. Tai gula į tą patį biudžetą, tai yra ta pati našta, kuri pereina kitoms kartoms. Palūkanos neužspaudžia taip, kaip užspaudžia jauną šeimą, kai jai pabrangsta būsto kreditas. Matome, kad bendra Europos tendencija nėra į finansinę ir pinigų sveikatą.
– Viena, monetarinės politikos ranka, centriniai bankai didina palūkanų normas, keldami skolinimosi kaštus, tarsi skatindami mažinti valstybių išlaidas, tuo tarpu tų pačių Mastrichto kriterijų yra atsisakoma. Lietuvos biudžeto deficitas kitais metais turbūt irgi ženkliai nesumažės, kitos valstybės elgiasi panašiai. Tai ar čia nėra prieštaravimo, kad centriniai bankai ragina pristabdyti, o valstybės fiskalinės politikos ranka toliau kaitina infliaciją?
– Teisingas pastebėjimas. Bet ir centriniai bankai nėra visiškai nuoseklūs, nes jie turi du pagrindinius įrankius, kaip riboti pinigų masės augimą. Palūkanos yra tik vienas iš tų įrankių. Kitas įrankis yra tiesiogiai mažinti masę. Ką mes pastebėjome Europos centrinio banko pareiškimuose, kad atviros rinkos operacijų būdu pinigų masė nebus didinama, bet nebuvo pasakyta, jog ji bus mažinama. Buvo akcentuojama, kad vertybiniai popieriai, kurių terminas sueis ir kurie Europos centrinio banko bus išperkami, jų lėšos nebus „nusodinamos“, bet reinvestuojamos. Reinvestuojamos būtent į tas sudėtingas šalis. Buvo išskirtinai paminėta Graikija, bet pasakyta „ir kitoms, kurioms labiausiai reikės“.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia matau tam tikrą nenuoseklumą, kuris lemia didelį perskirstymą. Nes palūkanos pirmiausiai trenks privačiam sektoriui ir namų ūkiams. Aišku, palūkanas anksčiau ar vėliau bet kuriuo atveju reikėjo išvesti į teigiamą zoną. Bet nesiimama kitos galingos priemonės, siekiant pinigų masės susitraukimo – mažinti atviros rinkos operacijas ir valdžių finansavimą. Nes tai tikrai atsilieptų per kainų augimo galimybes.
Tokia pinigų politika lemia perskirstymą. Matome, kad pirmiausia lėšos eis į problematiškas ekonomikas, joms palaikyti. Valstybių finansavimas euro zonos mastu išliks bent tame pačiame lygmenyje, koks yra pasiektas. Jis nebus mažinamas. Vadinasi, pinigai pirmiausiai maitins būtent valdžios sektorių, o per palūkanų kėlimą pirmiausiai nukentės privatus sektorius. Tokio perskirstymo pavojus būtina apmąstyti.
Be to, karo situacija apskritai mažina bendrą ekonomikos efektyvumą. Visų, kurie yra paliesti tiekimo grandinių sutrūkinėjimo, naujų partnerių ir pakaitalų paieškų – ekonomine prasme tai reiškia, kad mažėja efektyvumas, gerovė. Prie tos mažėjančios gerovės mes matome, kad lėšos valstybės sektoriui nebus mažinamos. Suprantama, kad tai lemia perskirstymą.
– Visame šios rekordinės infliacijos kontekste, nepaisant to, kad galima vertinti, jog centriniai bankai prieštarauja patys sau, pasigirsta ir kalbų, kiek centriniai bankai apskritai turi įtakos valdant infliaciją. Yra geopolitinės įtakos, išoriniai veiksniai, kurių centriniai bankai negali paveikti. Tai kiek jie pajėgūs paveikti infliaciją, nes sakoma, kad tai kainų augimo nepaveiks, bet sukels recesiją. Tai ar centriniai bankai gali savo politika sukelti krizę, ar infliacija tam tikra prasme yra krizės pasekmė?
– Vis dėl to centrinių bankų politika sukuria cikliškumą. Mes nuo pandemijos pradžios matėme neadekvačią plėtros tendenciją, kai pinigų masė išaugo žymiai labiau, negu buvo pagrįsta ją didinti. Nuo 2019 m. pradžios, dar iki karo pradžios Lietuvoje pinigų masės augimo pikas buvo virš 50 proc. Per pusę išaugo pinigų masė. Žinoma, kad tai leido kainoms augti lengvai ir visuotinai. Nes šiaip, jeigu auga kažkurių išteklių kainos, kažkokių kitų turi mažėti. Jeigu žmonės daugiau pinigų neturi, tai natūralu, kad atsisako kažkokių kitų savo vartojimo prekių ir kainų augimas būna skaudus, bet nevisuotinis. O mes matėme tokį sklandų visuotinį augimą. Jis nurodo, kad buvo pinigų politikos ištakos. To negalima nuneigti.
Bet suprantu, kad centriniai bankai dabar yra tam tikroje aklavietėje, nes imtis kažkokių veiksmų reikia. Atsimename, kad pinigai nuo pandemijos pradžios buvo ne šiaip sau dauginami, bet būtent su tikslu stimuliuoti paklausą. Dabar norima paklausą mažinti, bet reikia suprasti, kad tas ciklas buvo inspiruotas centrinio banko. Skaudu, kad tai gali ne tiek sumažinti paklausą, nes žmonės vis tiek skuba pabėgti nuo infliuojančių pinigų, kiek gali dar labiau suduoti smūgį pasiūlai. Atotrūkis gali dar labiau padidėti. Viešbučių ir restoranų asociacija surengė protesto akciją „Paskutinė verslo vakarienė”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvoje patvirtinta 21 proc. vidutinė metinė infliacija. Tai yra beprecedentis dalykas. Klausimas, ar prie tokios aukštos infliacijos pavyks kažkaip sumažinti paklausą. Jeigu pinigų politika labiausiai trenks per pasiūlą, nematysime nei to, ko norėjo centrinis bankas, nei to, ko nori žmonės. Ypač šioje geopolitinėje situacijoje, kai ir taip mes matome, kad su investicijomis labai įtempta situacija. To dar nerodo statistika, bet mes jau jaučiame, kad tai yra pakeliui.
– Kaip suprantu, sutinkate su prognozėmis, kad recesija tikriausiai kažkokia forma, ar tai techninė ar tai gan rimta, ji tikriausiai bus. Štai sakote, kad būtent ta pasiūlos pusė, kuri ir yra lemiama augimo veiksnių, tikriausiai gali sulėtėti?
– Augimas jau lėtėjo visus praėjusius metus. Tuo metu, iki karo pradžios matėme vieną rimtą veiksnį, kuris lėtino augimą. Tai darbo jėgos trūkumas. Šiandien jau priimtos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisos, įmonėms tarsi turėtų būti lengviau papildyti savo darbuotojų ratą, bet aišku, ir logistikos grandinės dėl karo dabar dar nėra atsistačiusios, nėra lengvų pakaitalų. Yra signalų, kad tam tikruose segmentuose gali prasidėti business to business paklausos mažėjimas. Lūkesčių, kad gali būti susitraukimas, yra. Bet ar jis bus drastiškas, ar pakenčiamas, šiandien turbūt per anksti sakyti.
Todėl mūsų akcentas ir yra: darykime tai, kas leistų krizę sušvelninti, sumažinti poveikį Lietuvai. Nes vis tiek sankcijos lemia, kad Europai reikia gamybinių pajėgumų Vidurio ir Rytų Europoje. Esame maža šalis ir keletas sėkmingų investicijų, o dar svarbiau, sąlygos, kad mūsų įmonės nenustotų investuoti, jau leidžia tikėtis tam tikro stabilumo.
– Kalbant apie darbuotojų trūkumą ir Lietuvos ekonomikos perspektyvas apskritai, štai ir matematikos egzaminas tikriausiai daugelį technologijų įmonių kažkiek suneramino. Jau ilgą laiką kalbama apie IT srities specialistų trūkumą. Bus galima atsivežti daugiau užsieniečių darbuotojų, bet ar užsieniečiai gali atsverti visą Lietuvos įmonių aukštos kvalifikacijos specialistų poreikį? Ar visgi reikia inovacijų švietime?
– Tikrai negalime remtis vien tik užsieniečiais. Jie gali užpildyti kažkokias spragas. Dalis tų žmonių, tikėtina, liks čia, kurs šeimas, augins vaikus. Bet tai tikrai nėra raktinis problemos sprendimas. Labai neramina toks jaunimo ugdymas, kai mes Europos Sąjungoje matome vis daugiau diskusijų dėl universalių bazinių pajamų. Stebėjau, kad daugelyje mokyklų vyko jaunimo debatai ir būtent ši tema buvo labai skatinama. Įsivaizduokite, kas bręsta jaunuolio galvoje, kai jis nuo devintos klasės išmoksta visus argumentus, kodėl galima gyventi ir turėti pajamų nedirbant, nieko neduodant visuomenei. Suduodamas smūgis visam jo gyvybės potencialui, žmogus nebėra parengties būsenoje. Jis nesidomi, kur labiausiai bus reikalingi specialistai, kokios technologinės specialybės atsiranda ir kaip jos įgalina ugdyti save. Jeigu žmogus nuo jaunų dienų gauna signalą, kad galima gyventi nieko neduodant visuomenei, neišvengiamai jo pastanga įgyti kompetencijas ir žinias nebus tokia aktyvi.
Turbūt mes iš dalies matome viso to pasekmes. Nors yra tikrai labai šaunaus, ambicingo ir pasišventusio jaunimo, bet matome, kad kažkas yra negerai – Lietuvoje yra tiek daug įmonių, kurioms trūksta inžinierių, technologų, meistrų plačiąja prasme. Institute gilinomės į užimtumo rinkos valdymo priemones, nustebome, kad Užimtumo tarnyba, pagal įstatymą, privalo užtikrinti pusiausvyrą tarp darbo paklausos ir pasiūlos. Matome, kiek daug dedama pastangų, kad valstybė sužinotų, kokių profesijų trūksta.
Nors mes labai pajudėjome bendrame supratime, kokios biurokratijos niekam nereikia, visgi neskubama atsisakyti reikalingų profesijų sąrašų sudarymo, tvarkymo. Tai yra visiškas absurdas, žinant, kad iš to vis tiek nesiunčiami signalai švietimo sistemai ir negimsta reikalingi specialistai. Kokią sritį bepaimtum, mes girdime verslo, gamintojų ar paslaugų tiekėjų kritiką, kad nėra ruošiami reikalingi specialistai, kad yra disbalansas pačioje specialistų ruošimo struktūroje. Renkama informaciją apie trūkstamas profesijas, o veiksmo nėra. Tai kokią prasmę turi ta informacija? Pradedant odontologų padėjėjais, baigiant inžinieriais ir robotinių linijų valdymo ir priežiūros specialistais, absoliučiai visur yra spraga. Įmonės vis labiau imasi pačios kurti profesinio rengimo kursus, akademijas, kad bent kažkiek ugdytų žmones, pajėgius dirbti realius darbus.
– Tikriausiai palietėme ne vieną ekonominės politikos problemą, bet už jūsų pastangas analitinis centras „Atlas Network“ apdovanojo jus Sero Antony Fisher apdovanojimu. Vertinant jūsų pačios indėlį į laisvosios rinkos idėjų populiarinimą Lietuvoje, kiek mūsų šalis toli nuo tų idealų? Ar manote, kad Lietuva gali priartėti prie tų idealų, nuo kurių ir pradėjome pokalbį. Ar visgi priešingai – gali ir nutolti?
– Nors ir mėgstame pasiskųsti, bet Lietuva tikrai padarė neįtikėtiną pažangą. Visa tai, kas buvo taip greitai padaryta 1990 m. pradžioje, kai mes kartu su čekais pirmavome privatizavimo greičiu, mastu, aprėptimi, kaip greitai buvo sukurta vertybinių popierių rinkos teisinė bazė, kiek daug padėta pastangų, kad žmonės išmoktų gyventi, kaip atsakingi privatūs savininkai, verslininkai, tai tikrai yra neįtikėtinas skirtumas. Aišku, esame panašūs į Estiją ir Latviją, bet kai lygini su kitomis buvusios Sovietų Sąjungos Respublikomis, tai skirtumas yra kaip diena ir naktis.
Tai nepaisant visų skundų, proveržiai yra didžiuliai ir malonu, kad ir užsienyje esame gerbiami, kaip vienas iš nuosekliausių analitinių centrų ir populiariname Lietuvos vardą. Nuolat gauname aukštus reitingus tarp analitinių centrų, kur nebūtinai vertinami tik laisvos rinkos centrai, bet ir tokie, kurie turi daug didesnius pajėgumus, sąsajas su valdžios institucijomis. Tai priimu, kaip didelį atsakomybės ženklą, nes į mus lygiuojasi ir kiti kolegos užsienyje. Mokytojai mitinguoja. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Dabar mes dažnai turime veikti ne tik Lietuvos ribose, bet ir atsiliepti į Europos Sąjungos iniciatyvas, tokias, kaip platforminio darbo reguliavimas, minimalus pelno mokestis, Skaitmeninių rinkų aktas ir visi kiti dalykai, kur Lietuvos mastu mažai ką galima pakeisti. Aišku, švietėjiška veikla visuomet išlieka mūsų prioritetas, o esant lyderiais Europoje, mes galime veikti drauge su kitais analitiniais centrais ir formuoti diskusijas su įstatymdaviais, dirbančiais Briuselyje.
Manyčiau, tai tikrai yra būtina, jeigu norime išlaikyti demokratiją nemiegančią ant savo laurų, bet budrią ir kvestionuojančią save, nuolat ieškančią proporcingų ir efektyvių sprendimų. O ne tokią, kuri gali pati save suvalgyti dėl to, kad pataikauja žmogaus silpnumui ir nori visko daugiau ir daugiau, be ribų.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Tęsiantis oficialų vizitą Azerbaidžane, prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio popietę kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu atidarė Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forumą, pranešė Prezidentūra.
Kalbėdamas Lietuvos ir Azerbaidžano verslo forume, G. Nausėda teigė įžvelgiąs didelį ekonominio bendradarbiavimo potencialą tarp dviejų valstybių. Pasak Lietuvos vadovo, Azerbaidžano, esamomis aplinkybėmis esančio viena svarbiausių jungiamųjų grandžių tarp Europos ir Azijos, vaidmuo globalioje rinkoje stiprėja ir tai daro šią valstybę Lietuvai patrauklia partnere prekybai, kuriasi galimybės plėtoti verslo ryšius. O Lietuva, šalies vadovo teigimu, Azerbaidžanui gali būti įdomi kaip partnerė aukštųjų technologijų, IT, maisto pramonės, logistikos, atsinaujinančios energetikos srityse.
„Lietuva tikrai turi ką pasiūlyti verslo partneriams iš Azerbaidžano: turime septynias laisvąsias ekonomikos zonas, vieną geriausiai Europoje išvystytų skaitmeninių infrastruktūrų, pažangų transporto ir logistikos sektorių, didelės krovos neužšąlantį Klaipėdos uostą, puikiai išsilavinusią darbo jėgą, ypač platų ir diversifikuotą žemės ūkio sektorių. Mūsų šalies išsivystymo lygis per pastaruosius porą dešimtmečių augo beprecedenčiu greičiu, puikiai išmanome ES vidaus rinkos veikimą“, – verslo forume sakė Lietuvos prezidentas.
Lietuvos ir Azerbaidžano viešojo sektoriaus, taip pat privataus sektoriaus atstovai forume tarpusavyje pasirašė septynis glaudesnio bendradarbiavimo memorandumus prekybos, technologijų, skaitmenizavimo, transporto ir logistikos, inovacijų, smulkiojo ir vidutinio verslo srityse.
Drauge su prezidentu iš Lietuvos į Baku vykstantį verslo forumą atvyko 15-os Lietuvos verslo įmonių ir verslo struktūrų delegacija.
Šalies vadovas taip pat pakvietė Azerbaidžano verslo delegaciją atvykti į Lietuvą.
Ilja Laursas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Norint pritraukti daugiau užsienio investicijų ir kurti aukštos pridėtinės vertės ekonomiką, Lietuvoje būtina pasirinkti vieną, daugiausia kelias siauras sritis ir kurti palankias sąlygas būtent jų plėtrai šalyje, sako verslininkas Ilja Laursas.
Trečiadienį, po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda jis teigė, kad aukštos pridėtinės vertės ekonomikai kurti privalu skatinti inovacijas bei diegti naujas technologijas, o visų jų aprėpti Lietuvai nepavyks, todėl šaliai būtina turėti „specializaciją“.
„Lietuvai reikia pasirinkti specializaciją: negali vienodai būti tinkamas visoms inovacijoms. Prieš kurį laiką kalbėjome, kad Lietuva yra finansų šalis. Vėlgi, paėmus šitą zoną, iš tikrųjų yra nemažai ir politinės valios, ar mes linkę kurti finansinėms inovacijoms palankią aplinką, kompetencijas“, – teigė I. Laursas.
Anot jo, inovatyviam verslui nepakanka vadovautis standartinėmis, Europos Sąjungos numatytomis nuostatomis.
„Norint būti sistemiškai patogiam, inovatyviam verslui, nepakanka taikyti tas „bendrąsias“ Briuselio taisykles, kurios padengia viską ir yra apie nieką – palieka daug vadinamųjų pilkųjų zonų“, – pabrėžė verslininkas.
Todėl, verslininko įsitikinimu, nesiorientuojant į vieną ar daugiausia kelias inovatyvias sritis, aukštos pridėtinės vertės investicijų Lietuva nesulauks.
„Nepasirinkus labai siauros specializacijos, neparuošus ne daugiau nei keleto sričių, kurios yra ypatingai palankios ar tam tikroms finansinėms, ar technologinėms, ar kažkokioms kitoms sritims, tikėtis pasaulinio dėmesio – kad atvažiavę užsieniečiai suras tinkamą vietą investicijoms – būtų naivu. Į tai tiesiog būtina įdėti pastangas“, – kalbėjo jis.
Kartu jis akcentavo, kad potencialūs investuotojai Lietuvos nepasirenka dėl perteklinių biurokratinių procedūrų.
„Nemažai pavyzdžių, kai didelio kapitalo užsienio atstovai čia yra atvažiavę ir susidūrę su ta biurokratija“, – teigė I. Laursas, pridūręs, jog dėl to Lietuva jau galimai neteko „šimtų milijonų“ užsienio investicijų.
„Vien mano žiniomis, šimtai milijonų eurų, dolerių likę už borto dėl to, kad biurokratinės taisyklės (…) privedė prie to, kad interesantai fiziškai negali Lietuvoje sėkmingai investuoti“, – pažymėjo verslininkas.
ELTA primena, kad G. Nausėda, trečiadienį susitikęs su verslo atstovais, aptarė šalies ekonomikos augimo spartinimą, verslo potencialą prisidėti prie Ukrainos atstatymo, aptartos aktualios ekonominės diplomatijos priemonės.
Šalies vadovas pažymėjo, kad atšiauri išorinė aplinka kelia iššūkių tiek visuomenei, tiek verslui. Valstybės institucijų ekonomikos prognozės rodo lėtesnį investicijų augimą, palyginti su tuo, kas prognozuota metų pradžioje.
Finansų ministrė G. Skaistė susitiko su EXIM banko prezidente. Finansų ministerijos nuotr.
Finansų ministrė Gintarė Skaistė, tęsiantis vizitui Vašingtone, susitiko su Amerikos-Lietuvos verslo taryba (angl. American-Lithuanian Business Council, ALBC) bei JAV eksporto-importo banko (angl. EXIM Bank) vadovybe ir aptarė būtinybę plėsti šalių ekonominį bendradarbiavimą ir plėtoti investicijas, kurių svarba itin išaugo dabartinio ekonominio neapibrėžtumo sąlygomis.
Anot ministrės, Lietuvos ir JAV bendradarbiavimo potencialas dar nėra visiškai išnaudotas, todėl jį svarbu plėtoti ir toliau, ypač per dvišalę prekybą ir investicijas. Taip pat, turint omenyje geopolitinį kontekstą, ministrė pakvietė JAV investuotojus perkelti savo plėtojamus verslus iš karą Ukrainoje vykdančių Rusijos ir Baltarusijos į Lietuvą.
„Turint omenyje Rusijos karą Ukrainoje bei kitus geopolitinius iššūkius, itin svarbu toliau gilinti Lietuvos ir JAV ekonominius ryšius, pritraukti investicijų ir taip padėti mūsų verslams persiorientuoti, perdėlioti tiekimo grandines ir pereiti prie gerokai stabilesnių ir patikimesnių Vakarų partnerių bei rinkų. Tai pasitarnautų Lietuvos ekonomikos atsparumui ir inovatyvumui stiprinti, – pažymėjo finansų ministrė G. Skaistė. – Bendradarbiavimas su tokiomis institucijomis kaip EXIM bankas ar Amerikos-Lietuvos verslo taryba padeda plėtoti verslo ryšius ir nukreipti investicijas į strategiškai svarbius sektorius – nuo energetikos iki aukštą pridėtinę vertę kuriančių sričių, tokių kaip biotechnologijos ar informacinės technologijos“.
Susitikime su JAV eksporto-importo banku akcentuota, kad institucijos siūlomos priemonės, ypač susijusios su prekių tiekimo grandinėmis, galėtų padėti verslui persiorientuoti, o Amerikos-Lietuvos verslo tarybos iniciatyvos – prisidėti plečiant investicijas Lietuvoje.
Jungtinės Amerikos Valstijos yra šeštoji prekybos partnerė Lietuvai, prekybos apyvarta su kuria siekia per 3 milijardus eurų per metus.
Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Rusijos ir toliau masiškai traukiantis Vakarų verslams, viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ ir toliau tęsia veiklą Rusijoje.
Įmonės savininkas, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis tikino, kad verslas sustos – tik vėliau. Kaip aiškino V. Matijošaitis, šiuo metu tiesiog neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Tokia užimta neužtikrinta politiko laikysena sulaukė visuomenės pasipiktinimo bangos. Dar šią savaitę priešais Kauno savivaldybę keli šimtai protestuotojų reikalavo pasakyti tikslią datą, kada įmonė sustabdys darbą.
Politologų teigimu, V. Matijošaičiui ir toliau delsiant aiškiai deklaruoti, kada jo įkurta įmonė visiškai sustabdys verslą Rusijoje, atitinkamai mažės ir galimybės toliau tęsti sėkmingą politinę karjerą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologo Virginijaus Valentinavičiaus nuomone, panašu, kad pats meras nesupranta būtinybės pasitraukti iš Rusijos ir solidarizuotis su kitomis Vakarų valstybėmis. Anot jo, kol kas iš politiko girdimi tik išsisukinėjimai.
„Aš manau, kad pirmiausia jam reikia suprasti, kad šiaip ar taip pasitraukti reikės. Atrodo, kad kol kas jis to nesupranta, todėl bet kokie paaiškinimai, kurie buvo padaryti, atrodo kaip išsisukinėjimas“, – teigė V. Valentinavičius, kartu pridurdamas, kad šiuo metu V. Matijošaitis turi pateikti aiškią poziciją trauktis.
„Jam reikia dabar parodyti du dalykus, kad jis tikrai labai aiškiai sutinka su tuo, kad trauktis reikia ir labai aiškiai parodo, kad tai bus padaryta. O kol kas negirdėjome nei vieno, nei kito. Girdėjome tik išsisukinėjimus“, – pridūrė jis.
Analogiškai teigia ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad išlikti ir versle, ir politikoje šiuo metu V. Matijošaičiui galimybių nėra. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Reikia apsispręsti, ar aukoti politiką, ar verslą. Bet vykdyti verslą ir būti politikoje, kai visi visomis išgalėmis remia Ukrainą, tikrai nemoralu ir tikrai nemanau, kad kažkas tai suprastų. Tai pasirinkimas yra jo rankose ir ką jis nuspręs padaryti, taip ir bus. O išlaikyti abiejų dalykų neišeis“, – akcentavo T. Janeliūnas.
T. Janeliūnas: klausimas, ar ir Kauno savivaldybėje vykdomas tyrimas dėl kyšininkavimo nepaveiks mero reputacijos
Vis tik T. Janeliūnas neatmeta, kad ir sustabdžius „Vičiūnų grupės“ veiklą Rusijoje V. Matijošaičio politinis kelias gali būti baigtas. Politologo teigimu, tam turėti įtakos gali ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas įtariamas kyšininkavimu.
„Kadangi veiksmai pavėlavę, kažin, ar pavyks jam susigrąžinti reputaciją. Be to, Kauno savivaldybėje vykdomas labai didelis tyrimas dėl kyšininkavimo. Tai irgi klausimas, ar tai nepaveiks kokiu nors būdu paties Matijošaičio reputacijos ir sąsajos su administracijos vadovu nenuves iki mero. Tai, aš manau, kad Matijošaičiui politinė karjera eina į pabaigą ir jam šitoje situacijoje susigrąžinti buvusį populiarumą, abejoju, ar pavyks“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologai abejoja V. Matijošaičio sėkme ir 2023 m. rinkimuose
Viena vertus, V. Valentinavičius neatmeta, kad laimėti artėjančius 2023 m. Kauno miesto mero rinkimus V. Matijošaitis vis dar turi galimybę, tačiau, kita vertus, akcentuoja jis, kylantys konservatorių reitingai mero šansus sumažina.
„Matijošaitis turi didelę pasitikėjimo atsargą. Dabartiniai įvykiai jam, aišku, nepadės, bet tai priklausys ir nuo to, kaip į rinkimus ateis skirtingos politinės jėgos“, – teigė V. Valentinavičius.
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Dabar pagrindinė ir vienintelė jėga, kuri gali nuversti – konservatoriai, o jų šansas didele dalimi apibrėžtas ir tuo, kaip seksis Vyriausybei. (…) Prasidėjus karui Ukrainoje populiarumas atsigauna ir turi šansą atsigauti dar daugiau. Tai dabar dinamika Matijošaičiui neigiama: jis krinta žemyn, „Tėvynės sąjunga“ kyla aukštyn. Bet ar užteks to, čia irgi klausimas“, – svarstė V. Valentinavičius.
Kita vertus, T. Janeliūnas teigia nematąs būsimos konservatorių pergalės Kauno savivaldybėje.
„Konservatoriams Kaune jau senokai nesiseka ir jie ten turėjo prastų kandidatų, prastų merų ir susigadino kauniečių nuomonę apie save. Tai nebūtinai valdantieji perims tą merų postą“, – teigė T. Janeliūnas.
Vis tik, akcentuoja profesorius, panašu, kad ir V. Matijošaičiui laimėti gali būti sudėtinga.
„Bet Matijošaičiui turbūt bus sudėtinga dar kartą laimėti. Vargu, ar patiems kauniečiams vis dar norėsis matyti poste tą patį žmogų“, – teigė T. Janeliūnas.
ELTA primena, kad vasario 24-ąją Putinui pradėjus karą Ukrainoje, vis daugiau užsienio kapitalo kompanijų skelbia apie planus sustabdyti arba sumažinti savo veiklą Rusijoje.
Apie tai, kad ir „Vičiūnų grupė“ stabdo veiklą Rusijoje įmonė pranešė dar kovo 7 dieną. Vis tik viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ toliau tęsia veiklą Rusijoje. V. Matijošaitis tikino, kad verslas sustos, tačiau pirmadienį pažymėjo, kad neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Dėl miesto mero V. Matijošaičio sukurto verslo veiklos Rusijoje pirmadienį priešais Kauno savivaldybę laikinosios sostinės gyventojai surengė dar vieną protesto akciją. Keli šimtai į protestą susirinkusių kauniečių paragino miesto merą nurodyti, kada jo įkurta „Vičiūnų grupė“ nustos veikti Rusijoje, kuri vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje.
V. Matijošaitis į klausimą konkretaus atsakymo nepateikė. Pasak jo, daroma viskas, kad verslas Rusijoje būtų uždarytas kuo greičiau.
„SME Finance“ patarėjas ekonomikai Aleksandras Izgorodinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos konflikto su Pekinu nuostolių sustiprėję diplomatiniai ryšiai su Taivanu kol kas neatpirko, sako ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, įvertinęs trečiadienį Lietuvos statistikos departamento paskelbtus gruodžio mėnesio užsienio prekybos duomenis. Jis analizavo šalies eksporto bei lietuviškos kilmės prekių eksporto dinamiką į Kiniją ir Taivaną.
„Skaičiai rodo, kad Lietuvos eksporto į Taivaną apimtys auga, o eksporto į Kiniją apimtys mažėja. Tačiau Taivanas nekompensavo Lietuvos eksporto Kinijoje praradimų“, – feisbuko paskyroje rašo A. Izgorodinas.
Eksperto pateikti duomenys rodo, kad 2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, lietuviškos kilmės prekių eksporto į Taivaną apimtys padidėjo tik 0,9 mln. eurų, o lietuviškos kilmės prekių eksporto į Kiniją apimtys sumažėjo 15,2 mln. eurų. Bendros Lietuvos eksporto (lietuviškos kilmės prekių eksportas bei reeksportas) į Taivaną apimtys padidėjo 1 mln. EUR, tuo tarpu bendros Lietuvos eksporto į Kiniją apimtys nukrito 17,6 mln. eurų.
„Žiūrint iš eksporto perspektyvos, kol kas Lietuvos užsienio politikos Kinijos ir Taivano atžvilgiu pokyčiai atnešė daugiau žalos nei naudos. Reikia tikėtis, kad ateityje situacija kiek pasikeis, kadangi eksporto į Lietuvai naują Taivano rinką proveržiui tiesiog reikia laiko ir įdirbio. Galima sutikti, kad per kelis mėnesius pasiekti eksporto į Taivano rinką proveržio yra neįmanoma“, – svarsto jis.
Tuo pat metu, Lietuvos eksporto į Kiniją praradimai, ekonomisto teigimu, matyti jau dabar. Jis akcentuoja lietuviškos kilmės prekių eksporto į Kiniją metinius pokyčius pagal smulkesnius prekių segmentus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2021 m. lietuviškos kilmės prekių eksporto į Kiniją struktūroje dominavo baldai (21,6 proc. dalis visoje lietuviškos kilmės prekių eksporto į Kiniją struktūroje 2021 m.); optikos, matavimo, precizikos instrumentai (14,7 proc. svoris eksporto į Kiniją struktūroje), įvairūs chemijos produktai (11,5 proc.), elektros mašinos ir įranga (9,1 proc.); mediena ir medienos dirbiniai (5,9 proc.).
„Pernai šiems 5 segmentams teko 63 proc. visų lietuviškos kilmės prekių eksporto į Kiniją apimčių. 2021 m. gruodį, palyginti su 2020 m. gruodžiu, kiekvienos iš TOP 5 didžiausių Lietuvos eksporto į Kiniją segmentų eksporto apimtys į Kiniją mažėjo. Keturi iš minėtų TOP 5 Lietuvos eksporto į Kiniją segmentų (mediena ir medienos gaminiai; įvairūs chemijos produktai; baldai; optikos, matavimo, precizikos prietaisai) apskritai buvo lyderiai pagal nominalų metinį eksporto kritimą iš visų Lietuvos eksporto į Kiniją segmentų. Labiausiai nukentėjo optikos, precizikos ir matavimo instrumentų eksporto į Kiniją apimtys – čia per metus, t.y. lyginant 2021 m. gruodį su 2020 m. gruodžiu, fiksuojamas 5,3 mln. eurų eksporto apimčių kritimas“, – rašo A. Izgorodinas. Taivano vėliava. EPA – ELTA nuotr.
ELTA primena, kad įtampa tarp Vilniaus ir Pekino kilo dar gegužės mėnesį, Lietuvai pasitraukus iš Kiniją ir Vidurio bei Rytų Europos valstybes vienijančio „17+1“ formato.
Vilniaus ir Pekino santykiai dar labiau paaštrėjo, kai Lietuva lapkričio mėnesį leido Vilniuje atidaryti Taivaniečių atstovybę. Kinija teigia, kad sprendimas pavadinti atstovybę „taivaniečių“ vardu rodo Taivano mėginimus veikti kaip nepriklausomai valstybei, o tai, komunistinės valstybės atstovų įsitikinimu, prieštarauja „Vienos Kinijos“ politikai.
Dėl jai neįtinkančio atstovybės pavadinimo Kinija ėmė Lietuvai taikyti politinio ir ekonominio spaudimo priemones, dėl kurių Lietuvos verslas skaičiuoja apie 300 mln. eurų vertės nuostolius.
Galimybių pasas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Svarstydamas, ar galimybių pasas šalies verslui buvo daugiau naudingas nei žalingas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius sutiko, kad griežtesni ribojimai būtent nepasiskiepijusiems asmenims lėmė tam tikrą pardavimų sumažėjimą, tačiau taip pat išsaugojo ir žmonių gyvybes.
„Verslas skaičiuoja per piniginę prizmę. Aišku, kad tam tikrų prekybos praradimų buvo. Jie buvo ir biudžetui, nes ir pridėtinės vertės mokesčio buvo mažiau surinkta. Dabar vartojimas klesti. Bet kaip įvertinti žmogaus gyvybę? Kaip mes ją vertinsime, 100 tūkst. eurų Rytų europiečio, 1 mln. Vakarų europiečio? Lietuvos sąlygomis galimybių pasas išsaugojo, aš manau, ne vieną tūkstantį gyvybių“, – portalui 15min.lt kalbėjo V. Janulevičius.
Jis pažymėjo, kad šalyje vykdyta pandemijos valdymo politika lėmė, jog Lietuvoje ekonominiai praradimai buvo vieni iš mažiausių ES lygiu. Pramonininkų atstovas atkreipė dėmesį, kad skaičiuojant ekonominius praradimus, būtina atsižvelgti ir į tai, jog prarastos žmonių gyvybės taip pat reiškia ir ekonominius praradimus.
„Vis tiek mes vertiname palankiai, nes kiekviena išsaugota gyvybė yra tas pats indėlis į Lietuvos ekonomiką, galimybė toliau kurti pridėtinę vertę“, – tvirtino jis.
Todėl LPK vadovas mano, kad sprendimas šalyje įvesti galimybių pasą buvo pozityvus žingsnis.
„Tie, kas taip nemano, vadinasi, jų aplinkoje niekas nemirė. Mes turėjome savo atvejų ir manome, kad tai buvo teisingas sprendimas“, – įsitikinęs V. Janulevičius.
ELTA primena, kad Vyriausybės sudaryta Nepriklausomų ekspertų patariamoji taryba (NEPT), pirmadienį aptarusi galimybių paso poveikį pandemijos valdymui, jo taikymo perspektyvas, pritarė šio dokumento taikymo sustabdymui. Galutinis sprendimas bus priimtas Vyriausybės posėdyje.
Apie planus priimti sprendimą dėl galimybių paso atsisakymo penktadienį užsiminė premjerė Ingrida Šimonytė. Pasak jos, apie tai, kokie reikalavimai verslui galėtų pakeisti galimybių pasą, buvo diskutuojama pastarąsias kelias savaites.
Tuo metu Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė pirmadienį teigė, kad, sustabdžius galimybių paso taikymą, planuojama įvesti kitus ribojimus, pavyzdžiui, žmonių skaičiaus ribojimą. Pasak jos, asmeninės apsisaugojimo priemonės yra respiratorių dėvėjimas, dezinfekcija, svarbia pandemijos valdymo priemone išlieka ir vakcinacija. Vyriausybės kanclerė taip pat atkreipė dėmesį, kad atsisakius galimybių paso planuojama taikyti kitas priemones, pavyzdžiui, ploto ribojimą.
Tuo metu prezidento vyriausioji patarėja Irena Segalovičienė antradienį tvirtino, kad įvertinant bendrą galimybių paso efektą, būtina atsižvelgti ne tik į epidemiologinį šio įrankio poveikį, tačiau ir į tai, kaip jis veikia ekonomiką, visuomenės psichologinę savijautą bei įtaką pasitikėjimui valdžios institucijomis. Ji neatmeta, kad į galimybių paso vertinimą įtraukiant ir šiuos kriterijus, bendrą jo įtaką galbūt galima vertinti netgi labiau neigiamai nei teigiamai.
„Kai kalbame apie bendrą naudingumą, mes turime įvertinti galimybių paso poveikį ne tik iš epidemiologinio, ne tik iš visuomenės sveikatos kampo, bet ir poveikį verslui, žmonių emocinei būklei, socialinei sanglaudai, ir kas labai svarbu – pasitikėjimui valdžios institucijomis. O čia jau naudingumo koeficientas dingsta ir galime įžvelgti ir tam tikrų žalos dalykų“, – „Žinių radijui“ kalbėjo I. Segalovičienė.
Svarstydama, kokiomis sąlygomis galimybių paso taikymas galėtų būti grąžinamas, prezidento vyriausioji patarėja pažymėjo apskritai nematanti jokios vertės šio dokumento vėl įvesti omikron atmainos plitimo sąlygomis. Juo labiau, ji atkreipia dėmesį, kad šio dokumento panaudojimo galimybes ateityje gali lemti ir Konstitucinio Teismo nutarimas.
„Luminor” vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad įsivėlusi į konfliktą su Kinija Lietuva papuolė į pavojingą situaciją, kadangi Pekinas verslą spaudžia ir toliau spaus netiesiogiai. Anot jo, neoficialios Kinijos sankcijos skaudžiausiai smogs pramonės sektoriui, kurio įmones norima išstumti iš pasaulinių tiekimo grandinių.
„Kinija yra pasaulio fabrikas. Labiausiai kenčia ir kentės mūsų pramonės sektorius, nes Kinija pagamina apie 30 proc. visos pasaulio pramonės produkcijos – grubiai tiek pat, kiek Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos kartu sudėjus. Tai yra milžiniškos apimtys“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė Ž. Mauricas.
„Tas pats Taivanas yra investavęs 200 mlrd. į Kiniją, o siūlo dabar į Lietuvą investuoti 200 mln. (JAV dolerių – ELTA). Santykis „vienas prie tūkstančio“. Kinija yra pakankamai įtakinga pramonės sektoriuje“, – pavyzdžiu dalijasi ekonomistas.
„Luminor“ eksperto vertinimu, turint tokią didelę dalį pasaulinės pramonės rinkos, Kinija dažnai dalyvauja pasaulinėse gamybos grandinėse, tad joje pagamintus komponentus savai produkcijai gaminti naudoja kitos valstybės. Būtent iš šios globalios prekybos, pasak Ž. Maurico, netiesioginėmis sankcijomis norima išstumti Lietuvos gamintojus.
„Lietuva, kadangi yra dalinai įsitraukusi į tas tiekimo grandines, jai gana pavojinga ši situacija, nes Kinija netiesiogiai spaus. Tiesiogiai nebus galima jos apkaltinti ar pareikšti protestų, bet Kinija tiesiog nerekomenduos to partneriams arba valstybėms“, – sako jis. Ž. Mauricas, be kita ko, pažymi, jog tokių veiksmų pasekmės Lietuvos ūkiui gali būti skaudžios, kadangi būtų pažabotas sektorius, kuris augo.
„Didžiausias pavojus, kad mes galime būti išcentrifuguoti iš tų prekybos grandinių ir tai būtų nemenkas nuostolis Lietuvai, nes pastaraisiais metais, ypač pramonės sektorius, Lietuvoje plėtėsi. Matėme, kad ir regioninę atskirtį jis mažina, nes Vilnius nėra pagrindinis centras (tai yra Kaunas, Šiauliai, Klaipėda, kiti mažesni miestai), – pastebi Ž. Mauricas. Jo teigimu, dėl netiesioginio Pekino spaudimo taip pat gali mažėti Lietuvos patrauklumas investicijoms.
ELTA primena, kad Kinija pradėjo spausti Lietuvos verslą po to, kai lapkričio viduryje Vilniuje buvo atidaryta pirmoji pasaulyje Taivano atstovybė salos, o ne jos sostinės Taibėjaus pavadinimu. Nors oficialiai vadinama Taivaniečių atstovybe, o Užsienio reikalų ministerija tikina, kad ji skirta ekonominei ir kultūrinei, o ne diplomatinei partnerystei plėtoti, Pekinas kaltina Lietuvą pažeidus „Vienos Kinijos principą“.
Be kita ko, gruodį Lietuvos verslas pranešė apie nesėkmingus bandymus Kinijoje išmuitinti savo prekes, nes Lietuva buvo išbraukta iš jos muitinės sistemos, dėl ko sutriko lietuviškų prekių eksportas. Nors, tikėtina, tyčia išbraukta iš sistemų Lietuva vėliau vėl joje atsirado, Pekinas gruodžio pradžioje liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip šioms grėstų pašalinimas iš Kinijos rinkos.
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirtus tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda šias prekes Kinijai.
Rimas Varkulevičius. Simono Švitros (ELTA) nuotr.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos (LPPARA) prezidentas Rimas Varkulevičius įsitikinęs, kad spręsti Lietuvos ir Kinijos konfliktą, kurio pasekmes jaučia verslas, reikia nedelsiant, visų pirma – kuo greičiau pradėti trišales derybas tarp Lietuvos, Europos Komisijos (EK) ir Kinijos institucijų.
Jo teigimu, laiko lūkuriuoti nebėra, kadangi netolimoje ateityje Lietuvos įmonės rizikuoja dar labiau nukentėti nuo Pekino taikomų spaudimo priemonių.
„Reikėtų truputį pragmatiškiau pasižiūrėti į grėsmes, kurios susiformuos per ateinančius laikotarpius ir tie periodai labai trumpi. Ponai, mes nebeturime laiko laukti – kita savaitė, dar kita. Mano kolega Vidmantas Janulevičius (Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas – ELTA) sako, kad tūkstantis konteinerių ar daugiau stovi Kinijos uostose, kurie neišplaukia. Mūsų nariai siunčia ekrano nuotraukas, kur parašyta: „Lietuva – error (angl. klaida – ELTA)“. Lietuva neįrašyta į Kinijos muitinės katalogus ar apskaitos formatus“, – pirmadienį „Žinių radijui“ sakė R. Varkulevičius.
Verslo atstovas neabejoja, kad surinkus tokią informaciją nedelsiant turi būti pradėtos trišalės derybos, kuriose iš Lietuvos pusės dalyvautų Vyriausybės, nukentėjusio verslo atstovai, politikai ir diplomatai, taip pat aukščiausio rango EK pareigūnai bei Pekinas.
R. Varkulevičius akcentuoja būtinybę mobilizuotis pačioms įmonėms, o politikai, bendradarbiaudami su nukentėjusiu verslu, esą privalo veikti greitai tiek Europos, tiek pasauliniu mastu. Be to, anot LPPARA prezidento, su Lietuvoje įsikūrusiomis įmonėmis, kurių produkciją Kinija taip pat pranešė sankcionuosianti, turi asmeniškai bendrauti šalies lyderiai.
„Labai svarbus greitas veikimas pačių politikų – EK formatu, Pasaulinės prekybos organizacijos formatu ir, galų gale, individualių investicijų apsaugos formatais (…) Turime IKEA, „Continental“, turime dar daugybę įmonių. Su jų vadovais turi kalbėtis pirmieji Lietuvos asmenys“, – sakė jis.
Visgi R. Varkulevičius nemano, kad Lietuvą dėl kvalifikuotos darbo jėgos pasiūlos, palankios investicinės ir konkurencinės aplinkos pasirinkusios tarptautinės įmonės pradės masiškai keltis į kitas šalis.
„Nelabai sutinku su kolegomis, kad mes labai išgąsdinom užsienio investuotojus. Taip, akyliau pasižiūrėjus, tačiau jie vis tiek naudosis tais pranašumais, kurie Lietuvoje egzistuoja“, – pažymi R.Varkulevičius.
ELTA primena, kad įtampa tarp Vilniaus ir Pekino kilo dar gegužės mėnesį, Lietuvai pasitraukus iš Kiniją ir Vidurio bei Rytų Europos valstybes vienijančio „17+1“ formato. Valstybių dvišaliai santykiai dar labiau pašlijo lapkričio viduryje, Vilniuje atidarius pirmąją pasaulyje Taivano atstovybę salos, o ne jos sostinės Taibėjaus pavadinimu. Nors oficialiai vadinama Taivaniečių atstovybe, o Lietuva tikina, kad ji skirta ekonominei ir kultūrinei, o ne diplomatinei partnerystei plėtoti, Pekinas kaltina Lietuvą pažeidus „Vienos Kinijos principą“.
Reaguojant į šį žingsnį Kinijos valdžia pažemino Lietuvos diplomatinio atstovavimo lygmenį iki reikalų patikėtinių. Dar vasarą buvo atšauktas Kinijos ambasadorius Lietuvoje, o praėjusią savaitę nuotoliniu būdu pradėjo dirbti Pekiną palikę Lietuvos diplomatai.
Gruodžio pradžioje Lietuvos verslas pranešė apie nesėkmingus bandymus Kinijoje išmuitinti savo prekes, nes Lietuva buvo išbraukta iš Kinijos muitinės sistemos, dėl ko sutriko lietuviškų prekių eksportas į Kiniją. Nors, tikėtina, tyčia išbraukta iš sistemų, Lietuva vėliau vėl joje atsirado, Kinijos ekonominis spaudimas nesibaigė – kaip skelbė naujienų agentūra „Reuters“, Pekinas gruodžio pradžioje liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip šioms grėstų pašalinimas iš Kinijos rinkos.
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirtus tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda šias prekes Kinijai.
Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Ši savaitė buvo pirmoji, kai veikia Užsienio reikalų ministerijos (URM) įkurta karštoji pagalbos su Kinija dirbančioms įmonėms linija. Verslo atstovai vieningai sutinka, kad ministerijos pasiūlyta priemonė leis pamatyti tikrąjį padėties Kinijoje mastą, kas yra būtina, jei Pekino spaudžiama Lietuva nori sulaukti tarptautinių institucijų pagalbos. Visgi abejojama, ar URM rekomendacijos padės spręsti verslui kylančias problemas čia ir dabar.
Siekdama operatyviai reaguoti ir keistis informacija su verslu, URM gruodžio 10 d. įsteigė Lietuvos veiksmų Kinijos ekonominiam spaudimui atremti darbo grupę, kuri jau savaitę analizuoja ir vertina informaciją apie Lietuvos verslui taikomas ekonominio spaudimo priemones, siūlo pagalbos Lietuvos verslui veiksmus.
Reikalingą informaciją nukentėjusios įmonės ministerijai gali teikti telefonu arba elektroniniu paštu. URM tikina besikreipiančiųjų pateiktos informacijos dar neapibendrinusi, tačiau visus surinktus duomenis žada teikti Europos Komisijai (EK) dėl reakcijos ES lygiu.
„Užsienio reikalų ministerija pagal kompetenciją analizuoja konkrečias situacijas, suteikia reikalingą informaciją, ieško galimų sprendimų. Palaikome nuolatinius ryšius su EK ir teikiame jai informaciją“, – linijos paskirtį nurodo URM. Ji skelbia, kad Kinijos ekonominio spaudimo Lietuvai klausimas iškeltas ir Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje.
Lietuvos Kinijos prekybos asociacijos prezidentas Rokas Radvilavičius Eltai pasidžiaugė URM iniciatyva. Anot jo, verslui suteikta platforma aiškiai įvardyti realią prekybinių santykių su Kinija situaciją, o pasidalinta informacija ministerija galės pateikti tarptautinėms institucijoms – visų pirma EK ir PPO.
„Ta linija yra labai naudinga, be abejo. Susirinks URM reikalingą informaciją. O ką su ja darys – jau kitas reikalas. Jeigu reikės, turbūt pateiks EK arba PPO kaip įrodymą, kad verslas kreipėsi. Galbūt čia toks gali būti sprendimas, bet iš pradžių susirinks informaciją, kas iš tikrųjų vyksta, kokios problemos. Be šios linijos kaip jie sužinos? Čia yra geras sprendimas“, – teigė R. Radvilavičius.
Nors naująjį tiesioginį kanalą tarp URM ir verslo R. Radvilavičius giria, jis visgi nemano, kad susisiekę verslininkai turėtų tikėtis išgirsti konkrečių jų problemų sprendimų. Anot pašnekovo, ministerijos pirminis tikslas yra ne padėti verslui, o gauti reikalingus duomenis iš pirmų lūpų.
„Verslas pasakys, kokios yra bėdos, bet kad jos bus išspręstos, nėra jokių garantijų. Linija skirta ne problemoms spręsti. Ji skirta sužinoti situaciją ir kreiptis – vienur ar kitur (…) Jei diplomatinių ryšių šiuo metu nėra, likę tik simboliniai, tiesiog ta linija skirta susirinkti informaciją“, – įsitikinęs su Kinija dirbantį verslą vienijančios asociacijos vadovas. Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Slaptai.lt foto
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius teigia, kad į URM verslo ryšius Kinijoje užmezgusios LPK narės kreipiasi aktyviai.
„Tų, kuriems skauda, aktyvumas didelis“, – Eltai atskleidė V. Janulevičius. Jo duomenimis, nuo gruodžio pradžios sunkumų dėl Kinijos veiksmų patyrė apie 50 LPK vienijamų įmonių.
V. Janulevičius pritarė, kad ministerijos tikslas yra teisingas – jai reikia susidaryti aiškų problemos vaizdą ir įvertinti žalą, kurią dėl Kinijos spaudimo patiria Lietuvos verslas. Oficialios informacijos apie Kinijos ir Lietuvos prekybos trikdžius iš Pekino pusės, pastebėjo jis, nėra, todėl pats verslas turėtų deklaruoti, su kokiomis problemomis susiduria.
„Ką deklaruoja Kinijos pusė, kad nusiskundimų nėra, ir kol nėra jokių didelių nusiskundimų nėra apie ką ir kalbėti. Matyt deklaruoti trikdžius visgi reikėtų, kad bent jau turėtume kažką rankose sakydami, kad tie trikdžiai egzistuoja, ar jie tyčiniai, netyčiniai. Bet jie tokie nėra. Manau, kad priemonė tikslinga, reikia susirinkti informaciją ir pasižiūrėti galimą žalą, kokia gi ji yra“, – pažymi V. Janulevičius.
Pasak LPK prezidento, didelę nežinomybę Lietuvos gamintojai šiuo metu patiria dėl pilnai apmokėtų, tačiau vėluojančių į Lietuvą eksportuojamų kiniškų prekių. Be prailgusio ir brangstančio tiekimo, pasakoja V. Janulevičius, taip pat stringa komunikacija su Kinijos tiekėjais, konteinerių su prekėmis judėjimas.
Deklaruoti vėluojančius sandorius, pramonininkų atstovo nuomone, itin svarbu, nes tai leistų institucijoms įvertinti Kinijos spaudimo verslui mastą bei kaip iš tikrųjų nukentės Lietuvos pramonės prekybiniai ryšiai su Tolimųjų Rytų šalies partneriais.
„Dėl to mes tikrai turime teisę kalbėti apie egzistuojančią problematiką, nes tai yra mūsų apmokėtos prekės. Čia yra nupirkti daiktai, produktai, gaminiai, mašinos, žaliavos, kurios jau seniausiai buvo apmokėtos. Dėl to tą deklaruoti reikia tam, kad įvertintume mastą, nes čia irgi yra gamybinis sprendimas ir tikėtina, kad tos gamybinės grandinės nukentės ir galimai nebetieksime savo prekių savo klientams“, – sako jis.
Kamuoja nežinomybė
Komentuodamas pastarųjų dienų Lietuvos ir Pekino santykius R. Radvilavičius kviečia sekti Kinijos valstybinės žiniasklaidos kanalus, kuriuose oficialių žinių apie planus nutraukti ekonominius santykius su Lietuva nėra, tačiau apstu kritikos, esą ši vykdo Jungtinių Amerikos Valstijų užduotis ir dėl jos neapgalvoto „žaidimo su degtukais“ nukentės visa Europa.
Jo teigimu, šiuo metu prekyba su Kinija išlieka nestabili – tokia taktika esą pasirinkta tam, kad verslas jaustų diskomfortą ir galiausiai Lietuva nusileistų bei pradėtų ieškoti išeičių diplomatinėmis priemonėmis. Kinijos karys. Youtube.com
„Viskas turbūt vyksta „paleidimo–įtempimo“ principu: kartais yra vieni dalykai suvaržomi, paskui atleidžiami, paskui kiti suvaržomi ar atleidžiami. Viskas tam, kad jaustų įmonės tą diskomfortą, kad būtų nusiteikęs verslas prašyti, turbūt, diplomatų pagalbos, kad spręstų tą dalyką. Tai kaip priemonė, signalas“, – pastebi verslo atstovas.
R. Radvilavičius pasakoja apie vis kylančias problemas išmuitinant arba atsiskaitant už prekes. Jo teigimu, nors šiuo metu jų judėjimas atsigavo, niekas negali garantuoti, ar netrukus prekyba vėl nesutriks.
„Kažkokių problemų vis iškyla – tai su muitais, tai su pavedimais. Pavyzdžiui, su bankiniais pavedimais anksčiau į Lietuvą nepavykdavo pervesti lėšų, tačiau vakar kai kurios įmonės jau gavo pavedimus eurais iš Kinijos. Reiškia jau paleido, veikia viskas. Kiek ilgai tai veiks, be trukdžių – nežinom. Nebuvo muitinės sistemoje Lietuvos – dabar yra, leidžia išmuitinti viską. Dabar ir pavedimai atėjo į sąskaitas iš kinų pirkėjų“, – nurodo jis.
Verslas, paaiškina R. Radvilavičius, sukasi kaip išgali – pavyzdžiui, vis daugiau įmonių steigia antrines bendroves užsienyje ir tęsia veiklą per jas.
Savo ruožtu V. Janulevičius tikina kol kas pozityvių naujienų neturintis, tačiau sulaukti aiškumo ir konkrečių sprendimų tikisi iki didžiųjų metų švenčių, įsitraukus ir EK – kai tik Europos Sąjungos vykdomąją politiką formuojančiai institucijai bus pateikta daugiau informacijos apie konkrečias bėdas, kurias patiria Lietuvos bendrovės.
„Kol kas jokių didelių pozityvių naujienų neturime, bet tikimės, kad visgi reikės ieškoti kažkokių konstruktyvių sprendimų per ateinančią savaitę, nes ir EK turėtų įsijungti į visą tą veiklą. EK laukia tų konkrečių atvejų dėl vėlavimo, dėl nepakrautų prekių, dėl deklaracijų pildymo ar nepildymo, eksporto ar importo ir vienu, ir kitu atveju“, – teigia pramonininkų atstovas. Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
ELTA primena, kad įtampa tarp Vilniaus ir Pekino kilo dar gegužės mėnesį, Lietuvai pasitraukus iš Kiniją ir Vidurio bei Rytų Europos valstybes vienijančio „17+1“ formato. Valstybių dvišaliai santykiai dar labiau pašlijo lapkričio viduryje, Vilniuje atidarius pirmąją pasaulyje Taivano atstovybę salos, o ne jos sostinės Taibėjaus pavadinimu. Nors oficialiai vadinama Taivaniečių atstovybe, o Lietuva tikina, kad ji skirta ekonominei ir kultūrinei, o ne diplomatinei partnerystei plėtoti, Pekinas kaltina Lietuvą pažeidus „Vienos Kinijos principą“.
Reaguojant į šį žingsnį Kinijos valdžia pažemino Lietuvos diplomatinio atstovavimo lygmenį iki reikalų patikėtinių. Dar vasarą buvo atšauktas Kinijos ambasadorius Lietuvoje, o praėjusią savaitę nuotoliniu būdu pradėjo dirbti Pekiną palikę Lietuvos diplomatai.
Gruodžio pradžioje Lietuvos verslas pranešė apie nesėkmingus bandymus Kinijoje išmuitinti savo prekes, nes Lietuva buvo išbraukta iš Kinijos muitinės sistemos, dėl ko sutriko lietuviškų prekių eksportas į Kiniją. Nors, tikėtina, tyčia išbraukta iš sistemų, Lietuva vėliau vėl joje atsirado, Kinijos ekonominis spaudimas nesibaigė – kaip skelbė naujienų agentūra „Reuters“, Pekinas gruodžio pradžioje liepė tarptautinėms bendrovėms nutraukti ryšius su Lietuva, kitaip šioms grėstų pašalinimas iš Kinijos rinkos.
Lietuvos tiesioginė prekyba su Kinija yra nedidelė, tačiau jos į eksportą orientuotoje ekonomikoje veikia šimtai įmonių, gaminančių tokius produktus kaip baldai, lazeriai, maisto produktai ir drabužiai, skirtus tarptautinėms bendrovėms, kurios parduoda šias prekes Kinijai.
Lietuvos įmonės, susiduriančios su Kinijos ekonominiu spaudimu, kviečiamos darbo valandomis kreiptis telefonu 8 616 95910 arba el. paštu prekybosbarjerai@urm.lt. Lietuvos verslui bus teikiama informacija bei rekomendacijos dėl iškilusių prekybos su Kinija problemų. URM prašo įmonių pateikti kaip galima konkretesnę informaciją apie Kinijos muitinės ir kitų institucijų taikomus ribojimus lietuviškiems kroviniams.
Radiatorius. Šiluma. Slaptai.lt foto
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia, kad galimybe pasidomėti, ar nepriklauso kompensacija už šildymą, turėtų visi minimalias ar vidutines pajamas uždirbantys vieniši žmonės arba šeimos ūkiai.
„Tegul pasitikrina visi, kam atrodo jų pajamos nepakankamos padengti šildymo sąskaitą“, – antradienį LRT radijui sakė M. Navickienė. Anot jos, kompensaciją gaus visi, kurių sąskaitos už šildymą sudaro mažiausiai dešimtadalį mėnesinių pajamų, išskaičiavus valstybės remiamų pajamų (VRP) dydį, kuris šiuo metu siekia 128 eurus.
„Pajamų sumokamų už šildymo suma neturėtų viršyti 10 proc. išskaičiavus arba 3 VRP dydžius tiems, kurie gyvena vieniši, arba 2 VRP dydžius tiems, kurie gyvena su šeimos nariais“, – paaiškina ministrė.
M. Navickienė pažymi, kad dar daug gyventojų, kurie galėtų gauti kompensaciją už būsto šildymą, dėl jos nesikreipė, kadangi jiems trūksta informacijos apie tokią galimybę ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) tam sukurtą skaičiuoklę.
„Viena priežasčių galėtų būti nepakankamas informacijos prieinamumas (…). Kiekvienas žmogus arba šeima, kuri uždirba minimalų darbo užmokestį, augina du vaikus – jiems taip pat yra galimybė gauti kompensaciją už šildymą. Tiesiog nepagalvoja, kad verta kreiptis, eiti paskaičiuoti arba pasitikrinti, ar šildymo kompensacija nepriklauso“, – teigia M. Navickienė.
Seimas praėjusį antradienį pritarė, kad nuo kitų metų pradžios kompensaciją už būsto šildymą gautų daugiau nepasiturinčių šalies gyventojų. Būsto šildymo kompensacijoms bus papildomai skiriama dar 16 mln. eurų.
Pakeitimus inicijavo SADM, reaguodama į dėl pasaulinėse rinkose augančių energetinių išteklių kainų kylančias šildymo kainas.
Nuo 2022 m. dvigubės VRP dydis, taikomas būsto šildymo išlaidų kompensacijai apskaičiuoti. Nepasiturintiems gyventojams bus kompensuojama mokesčio už būsto šildymą dalis, viršijanti 10 proc. skirtumo tarp šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų ir 2 VRP dydžių (258 Eur – 2022 m.) kiekvienam šeimos nariui arba 3 VRP dydžių (387 Eur – 2022 m.) vienam gyvenančiam asmeniui.
Kompensacijai apskaičiuoti taikomas naudingojo būsto ploto normatyvas – kai būste gyvenamąją vietą deklaruoja ar būstą nuomoja vienas gyvenantis asmuo, jis sieks 50 m2, jei tą daro šeima, pirmam šeimos nariui taikomas normatyvas sieks 38 m2; antram – 12 m2; trečiam ir kiekvienam paskesniam – 10 m2.
SADM kviečia gyventojus dėl būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų skyrimo kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybę (prašymai priimami ir seniūnijose), taip pat elektroniniu būdu www.spis.lt.
„Paprasčiausias būdas sužinoti, ar priklauso būsto šildymo išlaidų kompensacija ir preliminarų jos dydį – pasinaudoti Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje www.spis.lt esančia Būsto šildymo išlaidų kompensacijos skaičiuokle“, – pranešime spaudai teigia SADM.
SADM primena, kad karantino ir ekstremalios situacijos metu bei 6 mėnesius po jų atšaukimo nepasiturintiems gyventojams kreipiantis dėl piniginės socialinės paramos (t. y. socialinės pašalpos ir būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijų) jų turimas turtas nevertinamas.
2021 m. I pusm. būsto šildymo ir vandens išlaidų kompensacijas gavo daugiau kaip 95 tūkst. žmonių (3,42 proc. visų Lietuvos gyventojų). Kompensacijoms teikti per minėtą laikotarpį išleista per 10 mln. eurų.
Skaičiuojama, kad dėl pasikeitusios būsto šildymo išlaidų kompensacijų apskaičiavimo metodikos tokia pagalba pasieks daugiau kaip 110 tūkstančių gyventojų.
LPK viceprezidentas Arūnas Laurinaitis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentas Arūnas Laurinaitis sako, kad Kinijos sprendimas užverti savo sienas Lietuvos verslui santykius su didžiausia Azijos ekonomika užmezgusioms bendrovėms sudavė skaudų smūgį. Jo nuomone, kalbos, esą to pasekmės nebus reikšmingos Lietuvos ekonomikai, neatspindi realios verslo padėties.
Ketvirtadienį portalas 15min. paskelbė, kad Lietuvos verslininkai negali išmuitinti prekių Kinijoje, nes ši išbraukė Lietuvą iš šios šalies muitinės sistemos.
„Verslui yra skaudu dėl tos situacijos, kuri šiuo metu įvyko. Ekonomistai arba politikai bando pasakyti, kad skaičiai, kurie buvo su Kinija, yra nereikšmingi dėl eksporto ar importo, tačiau tie žmonės užmiršta, kad ir vieno žmogaus atleidimas įmonėms jau yra problema. Atrodo kalbame nedideliais skaičiais, tačiau tie nedideli skaičiai paliečia dideliu mastu kai kurias įmones“, – „Žinių radijui“ pirmadienį teigė A. Laurinaitis.
LPK viceprezidento teigimu, kai kurioms įmonėms šis Kinijos žingsnis gali būti lemiamas – jos turės užsidaryti arba bankrutuoti.
A. Laurinaitis pažymėjo, kad siekiant to išvengti, dalis verslų jau kuriasi kaimyninėse valstybėse ir toliau stengiasi plėtoti prekybinius ryšius su Kinija. Tai, anot jo, neigiamą įtaką mažina, tačiau verslas dėl to susiduria su papildomais iššūkiais.
„Kadangi verslas turi galvoti apie ateitį, matydamas tą situaciją, kuri vyksta su Kinija, verslas turi galvoti, kaip išgyventi, ir kai kurios bendrovės jau iš anksto steigiasi užsienio šalyse – Latvijoje, Lenkijoje ar Vokietijoje, priklausomai nuo to, kokios medžiagos, žaliavos (importuojamos arba eksportuojamos į Kiniją – ELTA) arba kokie santykiai yra su Kinija. Todėl tas smūgis, kuris galėjo ateiti tiesiai į Lietuvą, mažėja. Tačiau tie žingsniai sukuria papildomų problemų verslui, kadangi naudojantis tarpininkais atsiranda papildomi kaštai ir didesnis laikas, kad tas įvyktų, o tam reikalingi didesni pinigų kiekiai“, – nurodė A. Laurinaitis.
Pramonininkų atstovo įsitikinimu, didelę žalą verslas patirs dėl to, kad seniau pati valdžia skatino plėtrą į Kiniją, tad gali prarasti brangiai kainavusias investicijas.
„Ta problema nėra tokia maža, kadangi verslas patikėjo politikais prieš 8 ar 10 metų, kad Kinija yra viena iš prioritetinių rinkų. Tą valstybė nustatė, kad verslas nesiblaškytų po visą pasaulį ir žinotų, kur gali turėti politinį palaikymą ir valstybės finansinius resursus bei finansinį palaikymą. Verslas pradėjo eiti į Kiniją ir tam išleido pakankamai daug lėšų“, – pastebi A. Laurinaitis.
Didelė įtampa tarp Kinijos ir Lietuvos atsirado po to, kai Vilniuje lapkričio viduryje oficialiai pradėjo veikti Taivaniečių atstovybė.
Lietuvos sprendimas leisti atidaryti atstovybę, kurios oficialiame pavadinime yra žodis „Taivanas“, įsiutino šią komunistinę valstybę, kuri Taivaną laiko maištaujančia savo provincija.
Pekinas kitų valstybių veiksmus, kurie faktiškai ar simboliškai stiprina Taivano nepriklausomybę, laiko kišimusi į Kinijos vidaus reikalus ir prieštaravimu „Vienos Kinijos principui“.
Protestuodama dėl Taivano Vilniuje įsteigtos atstovybės, Kinijos užsienio reikalų ministerija oficialiai jau pakeitė diplomatinių santykių su Lietuva lygį – nuo ambasadoriaus iki laikinojo reikalų patikėtinio.
Pekinas teigia, kad Lietuva „atsisakė savo politinio įsipareigojimo, prisiimto užmezgant diplomatinius santykius“ su Kinija.
Finansų ministrės Gintarės Skaistės teigimu, didelio smūgio dėl Kinijos veiksmų Lietuvos ekonomika ir verslas nepatirs, kadangi Lietuvos eksportas į šią šalį sudaro tik 1 proc.
Kavinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Tiek valdantiesiems, tiek opozicijai atstovaujantys parlamentarai sako nepalaikantys Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaro Luko Savicko pasiūlymo įpareigoti viešojo maitinimo įstaigas kliento pageidavimu kartu su tiekiamu maistu nemokamai pateikti geriamąjį vandenį.
„Viešojo maitinimo įstaigos klientų (pirkėjų) prašymu kartu su tiekiamu maistu turi pateikti teisės aktų nustatytus saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį, tiekiamą vandentiekiu, neišskiriant kainos už pateikiamą vandenį“, – rašoma Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekte.
Opozicinės Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas laikosi pozicijos, kad įstatymu paskelbus, jog vienas ar kitas produktas turėtų būti nemokamas, nereiškia, kad produktas apskritai išliks rinkoje. Parlamentaras skeptiškai vertina tokių iniciatyvų prasmingumą, kadangi praktiškai bet kokį daiktą galima pasiūlyti padaryti nemokamu.
„Šiandien kolegai Lukui atrodo, kad vandenį reikia padaryti nemokamu, o aš rytoj sugalvosiu, kad lietuvišką mišrainę reikėtų padaryti nemokamą, nes o kodėl ne“, – Eltai teigė G. Paluckas.
Socialdemokratas mano, kad įpareigojimas tiekti vieną ar kitą produktą nemokamai, nebūtinai reiškia, jog maitinimo įstaiga tą produktą turės ir galės jį pasiūlyti vartotojams.
„Gali sakyti, kad ne tik vanduo, bet ir kepsnys bus nemokamas. Bet tiesiog atėjęs į restoraną tu to kepsnio išvis nerasi meniu, nes niekas tau jo nenorės tiekti nemokamai. Sakys, kad nėra ir viskas. Nepaisant to, kad įstatymu tu gali nustatyti visą sąrašą nemokamų dalykų, bet vis tik pas mus yra rinkos ekonomika, o ne planinė“, – tikino jis.
Tokiam įstatymui poreikio sako nematantis ir valdančiosios Laisvės frakcijos parlamentaras Vytautas Mitalas. Pasak jo, tokie klausimai neturėtų būti reguliuojami įstatymu.
„Tokie dalykai neturi būti sprendžiami įstatymu, nes nemokamo vandens, tokio dalyko nėra, kai jis išgaunamas iš žemės gelmių, valomas ir kitaip patiekiamas ateina į restoraną ar kitą maitinimo įstaigą, tai daugybė žmonių prie to prisideda ir aišku, kad tai kainuoja“, – įsitikinęs V. Mitalas.
„Apskritai, įstatymais bandyti mažus klausimus reglamentuoti yra netikslu. Tai bloga teisėkūros praktika“, – pridūrė jis.
V. Mitalas: politiškai pigus pasiūlymas
Laisvės frakcijos narys mano, kad toks klausimas, kaip nemokamo vandens patiekimas restorane priklauso nuo tradicijų ir pačios įmonės požiūrio, todėl jis tokį L. Savicko pasiūlymą vadina politiškai pigiu.
„Daugybė dalykų priklauso nuo tradicijų, sektoriaus supratimo ar desertą pavaišina kavinės vadovas nemokamai, ar dar kažkas. Tai suteikia šarmo. Tikrai daugybėje šalių tai priimta, kaip vienokia ar kitokia tradicija, bet įstatymais reguliuoti sektorių ir dar nuo jo nusukinėti papildomus pinigus tokiu metu, kai sektorius apskritai patyręs daug ekonominių sunkumų dėl kovido krizės, nei yra tikslu, nei pasieks kažkokį rezultatą, nes ir šiaip daugybė kavinių ir restoranų tą daro. Pigus pasiūlymas“, – tvirtino V. Mitalas.
Panašaus požiūrio laikosi ir G. Paluckas, manantis, kad sprendimas klientams pasiūlyti nemokamo vandens priklauso nuo kiekvienos maitinimo įstaigos pasirinktos strategijos.
„Ten, kur patiekalai meniu yra brangesni, tiesiog tau ten įpila ir vandens nemokamai. Ten, kur yra ekonominės klasės kavinė, restoranas, kur patiekalų kainos yra sąlyginai mažos, ten už kiekvieną papildomą duonos riekę ar vandens litrą iš krano reikia susimokėti. Toks yra verslo modelis, principas“, – aiškino socialdemokratas.
Be to, politikas įsitikinęs, kad to, kas vienam ar kitam žmogui rinkos ekonomikoje kažką kainuoja, įstatymais padaryti nemokamu apskritai neįmanoma, kadangi tokio produkto tiesiog nebeliks apyvartoje.
„Sakys, mes turime buteliuose – pirkite, nes to vandens iš krano, kuris turėtų būti „nemokamas“, nėra dėl kokybės abejonių, neatlikti tyrimai, nerizikuosime klientų sveikata. Aš būdamas verslininku sugalvočiau kokias dvidešimt septynias priežastis, kodėl pas mane nėra nemokamo stalo vandens, jeigu nenorėsiu jo duoti“, – mano G. Paluckas.
Projekto autorius atmeta kritiką: jeigu restoranas vandentiekio vandenį naudoja maisto ruošimui, vadinasi jis yra saugus gerti
Tačiau Seime įregistruoto Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projekto aiškinamajame rašte iniciatyvos autorius L. Savickas atmeta kritiką, kad viešojo maitinimo įstaigos vienaip ar kitaip galėtų vengti vykdyti tokį įpareigojimą. Politiko nuomone, tai, kad restoranas negalėtų savo klientui pasiūlyti nemokamo vandens, apskritai reikštų, jog tokia įmonė negali teikti maitinimo paslaugų.
„Argumentai, kad geriamasis vanduo iš čiaupo yra nesaugus ir nekokybiškas yra nepagrįsti, nes priešingu atveju tokios viešojo maitinimo įstaigos negalėtų jo naudoti maisto ruošimui, t. y. plauti daržovių, virti sriubą ir pan. Jei viešojo maitinimo įstaiga maisto ruošimui naudoja saugų ir kokybišką vandentiekio vandenį, vadinasi jis yra taip pat tinkamas bei saugus gerti klientams. Priešingu atveju tokios kavinės ir restoranai negalėtų veikti“, – rašoma dokumente.
Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ parlamentaras tokio įstatymo reikalingumą grindžia pirmiausiai gyventojų sveikatos ir saugumo argumentais.
„Lietuvoje tik nedidelėje dalyje viešojo maitinimo įstaigų vyrauja gastronominė tradicija klientams pateikti nemokamai vandentiekio geriamojo vandens. Geriamasis vanduo klientams reikalingas bendrajai sveikatos būklei saugoti ir palaikyti, o šiltojo sezono metu yra būtinas siekiant išvengti dehidratacijos. Taip pat viešojo maitinimo įstaigose, kuriose leidžiama lankytis kartu su augintiniais, geriamasis vanduo reikalingas pagirdyti augintinį“, – projekto aiškinamajame rašte tvirtina L. Savickas.
Geriamojo vandens įstatymo pakeitimo projektas Seimui turėtų būti pateiktas šį ketvirtadienį.
Ekonomistas Marius Dubnikovas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ekonomistas Marius Dubnikovas sako, kad dabar ekonomika yra priešaušryje, kur brangsta ir žaliavos, ir elektra bei dujos, o kainos dar didės. Specialisto teigimu, labai svarbu remti Lietuvos verslą, tarp jų ir vežėjus, nes jis aplink save sukuria svarbią ekosistemą.
„Reikia pasakyti, kad Lietuva išgyvena kone geriausius laikus, kokie buvo istorijoje. Tai patvirtina labai paprastas dalykas – prekybos balansas. Mes importuojame gerokai mažiau negu eksportuojame, šiandien eksporto disbalansas yra teigiamas – 8 proc., tai prisilygina ar net lenkia Vokietiją kaip šalį. (…) Lietuvos verslas per pandeminį laikotarpį nuveikė titaninį darbą – dar prieš pandemiją, jeigu palygintume, kiek dirbo Lietuvoje žmonių ir kiek dirba šiandien, tai mes turime net 22 tūkst. darbo vietų daugiau. Tokiomis sunkiomis sąlygomis verslas dirba ir uždirba pinigus, kurie čia cirkuliuoja“, – penktadienį „Linavos“ surengtoje spaudos konferencijoje sakė ekonomistas.
Anot M. Dubnikovo, reikia nepamiršti, kad ekonomika vystosi ciklais.
„Šiandien esame priešaušryje tokios situacijos, kur žaliavos labai stipriai pabrangusios, gyventojai jaučia elektros, dujų kainų pabrangimą, kurios iš tiesų bus dar didesnės. Laikotarpis, kuris ateina, bus ganėtinai sudėtingesnis negu buvo iki šiol, tuo labiau kad pinigų masė gali po truputį mažėti. Šioje vietoje labai svarbu paremti Lietuvos verslą, tarp jų ir vežėjus, kurie sudaro svarbią ekonomikos dalį, sukuria svarbią ekosistemą aplink save. Kiekvienas verslas, tarp jų ir vežėjai, yra ekosistema. Tai yra ne tik sunkvežimiai, kurie veža krovinius, bet ir remonto paslaugos, logistika, žmonės, kurie dirba kaip specialistai biuruose. Jeigu bus išstumtas vienas arba kitas sektorius iš Lietuvos, tai tokių gražių skaičių ateityje galime nebematyti. Tai gali būti, kad prarasime tą impulsą, kurį turime šiandien ir įgijome per pandemiją“, – komentavo ekonomistas.
Pasak M. Dubnikovo, reguliaciniai apribojimai yra labai stiprūs ir visada atsiliepia verslui.
„Mes turime labai blogą pavyzdį, kai finansų sektorius yra įsikūręs Estijoje ir pas mus yra tik atskiri padaliniai. Tai buvo ne kas kitas, o nestabilios mokestinės ir reguliavimo rinkos pasekmė, nes šis sektorius buvo išstumtas į kitą šalį, kurioje buvo patraukliau. Mes prarandame administracinius sugebėjimus, kompetencijos centrus, ir tai reiškia, kad žmonės, kurie ieško darbo, tiesiog turi ieškoti kitame sektoriuje arba kitoje valstybėje“, – sakė specialistas.
Kalbėdamas apie vežėjus ekonomistas kalbėjo, kad klostosi situacija, kai ateina reguliacija ne tik iš Lietuvos, bet ir ES – tai yra Mobilumo paketas, kuris, anot ekonomisto, natūraliai stumia vežėjus į kitas šalis.
„Visų pirma artimiausia Lenkija, kuri vien geografiškai yra patrauklesnė, ir natūralu, kad Lietuva šioje vietoje ne tik turi spausti šį sektorių, bet įveikti geografinius pranašumus Lenkijoje – sukurti geresnes sąlygas šiam sektoriui, kad kompensuotume tuos praradimus, kurie atsiranda dėl keistų reguliavimų, kai reikia grąžinti sunkvežimį į jo kilmės šalį“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Ekonomisto teigimu, tiek Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, tiek kitose Rytų šalyse yra taikomi reinvestuojamo pelno apmokestinimo skirtumai.
„Tokiu būdu kitose šalyse verslą vystyti, tarp jų Latvijoje ir Lenkijoje, yra lengviau, nes reinvestuojamas pelnas nėra apmokestinamas.
Apmokestinama tik tada, kai akcininkas išsiima pinigus vartojimui. Be to, tarifai yra mažesni negu dabar taikomi Lietuvoje. Palinkėjimas, kad nenutiktų taip, kad patys geriausi laikai Lietuvos istorijoje nevirstų prastesniais laikais vien tik, kad bandome perreguliuoti sėkmingai veikiančius verslus ir neketiname visiškai amortizuoti įtakos, kuri ateina iš Europos reguliacijos, t. y. konkrečiai iš Mobilumo paketo“, – sakė ekonomistas.
Užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio susitikimas su JAE valstybės ministru Khalifa Shaheen Al Mararu Niujorke. URM nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Niujorke pirmadienį susitiko su Jungtinių Arabų Emyratų valstybės ministru Khalifa Shaheen Al Mararu ir pažymėjo matantis dideles galimybes plėsti šalių ekonominius santykius.
Susitikimo metu aptartos dvišalio bendradarbiavimo galimybės, Lietuvos dalyvavimas „EXPO 2020“, Lietuvos ir JAE verslo forumas.
„Turime galimybių plėsti ekonominius santykius, skatinti investicijas, atverti kelius įvairiems turizmo maršrutams. Mūsų šalys geografiškai gal ir toli viena nuo kitos, bet mes turime daug bendrų interesų bei didžiulį potencialą dirbti kartu. Išgirdau patikinimą iš ministro, kad Lietuva JAE yra įdomi ir patraukli verslo partnerė“, – sakė ministras G. Landsbergis.
Kalbėdamas apie teisinio bendradarbiavimo iššūkius, ministras G. Landsbergis paragino JAE paspartinti Lietuvai svarbių tarptautinių sutarčių, tokių kaip investicijų skatinimas, teisinės pagalbos bei ekstradicijos, rengimą.
Susitikime ministras G. Landsbergis pabrėžė, kad Lietuva remia ir skatina JAE iniciatyvas ir pastangas, susijusias su siekiu švelninti klimato kaitos padarinius, taip pat su inovacijų skatinimu.
Ministrai, kaip nurodoma Užsienio reikalų ministerijos pranešime, aptarė aktualiausius dvišalio, regioninio ir daugiašalio bendradarbiavimo klausimus, išreiškė paramą kandidatams į įvairias JT organizacijas. Lietuvos užsienio reikalų ministras taip pat pakvietė JAE valstybės ministrą Khalifą Shaheen Al Mararą apsilankyti Lietuvoje.
Viešumoje prasidėjo diskusijos apie finansų ministerijos paruošto 2,225 milijardų skiriamų iš ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano projekto. Bendras įspūdis tiek apie buvusios valdžios taip vadinamą DNR planą, tiek šį galima trumpai apibudinti kaip gerą biurokratinį kūrinį. Kitokių jau ir nebemokame ruošti. Kažkaip taip atsitaiko, kad ar tai būtų save vadinantys kairieji ar dešinieji ar centras jie visi kaip dvyniai panašūs savo biurokratiniu požiūriu ir būdais priimant ar dorojantis su praktiškai naujoviškais gyvenimo diktuojamais iššūkiais. Jei šį planą vertinti būtent iš tokių pozicijų jis tikrai fainas. Jame daugmaž surašyta, ko Briuselio broliai/sesės biurokratai ir nori matyti.
Tačiau taip ir norisi surikti sesės/broliai lietuviai, kas gi su mumis atsitiko. Negi per šiuos 31 metus mes tapome kabinetinėmis žiurkėmis ir nieko išskyrus popierius, atsiprašau kompiuterio ekraną nebematome. Juk gyvenimas mums diktuoja ką kitą. Jau nekalbant apie pandemijos pamokas, kurios akivaizdžiai išryškino mūsų silpnąsias vietas. Jos ne tik sveikatos bei švietimo sistemose. O teisingiau jų netobulume. Didžiuliai rezervai slypi valstybės institucijas apėmusiame paralyžiuje. Mūsų valstybės valdymas atsilieka nuo šiandienos gyvenimo poreikių mažiausiai trečdaliu amžiaus. Ir šios problemos neišspręsite mesdami milijonus jos skaitmenizavimui. Tai tas pats, kaip šias lėšas išmesti į balą. Jei netikite, prisiminkite, kiek šimtų milijonų per visus nepriklausomybės metus jau išleista taip vadinamam valstybės funkcijų skaitmenizavimui. Matomai jau pasimiršo garsų skandalai su e.medicina, su elektroniniais bilietais Vilniuje ir pan. o juk buvo taip neseniai.
Skraidyklė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ponia premjere ir ministrai/ės būkite geri, suraskite laiko patys (to negalima pavesti patiems biurokratams) susėskite ne Vyriausybės rūmuose, o kur nors ne tokioje oficialioje aplinkoje ir patys išsidiskutavę nubraižykite šiuolaikišką valstybės valdymo modelį. Jį pateikite viešam visuomenės aptarimui. Daug laiko neduokite. Pora mėnesių. Viską apibendrinę tik po to patvirtinkite. Ir tik tada ten investuokite lėšas. Dar viena esminė sąlyga – jis turi tapti žmogiškai skaidriu be biurokratinio sustabarėjusio karkaso. Jeigu tai padarysite, jums visiems negaila bus ir prašyti Prezidento ordinus pakabinti.
O antras didis nusivylimas išgirdus apie šių milijardų ateitį, tai šokas, kad mūsų lietuvaičiai visiškai be polėkio. Jau viešoje erdvėje nuskambėjo priekaištai, kad vėl eilinį kartą pamiršti regionai. Bet juk tai faktas. Taip pat mažas ir vidutinis verslas. Ir tai faktas. Ir štai kodėl. Egzistuojanti paraiškų teikimo sistema tokia biurokratiškai sudėtinga, kad net profesoriai ne viską teisingai sugeba pateikti. Juk nė žodeliu neužsiminta, kad supaprastinsime (o teisingiau būtų pasakyti, jau supaprastinimo) paraiškų pateikimą mažesnėms sumoms arba mažesnėms įmonėms arba teiksime joms nemokamą pagalbą tas paraiškas padedant sutvarkyti-paruošti. Nes ir vėl 90% paramos susišluos didieji verslo rykliai, kurie turi žmogiškuosius resursus arba finansinius išteklius įvykdyti dabar egzistuojančius reikalavimus.
Lengvasis lėktuvas Vilniaus centre. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O juk jie jau parturtėjo per karantiną, nes dirbo. Mažieji gi buvo prievarta uždaryti. O dėl regionų tai verkiant būtina apibrėžti net sumą ar tai %, pvz. ne mažiau 50% tegul pagal tas kryptis bus panaudota regionuose. Nes patirtis rodo, kad milžino dalį vis tiek susišluoja Vilnius, Kaunas ir dar Klaipėda. Kitiems trupiniai nuo ponų stalo. Tarp kitko, šią atskirtį tarp regionų tikrai padidins ir numatyta priemonė skaitmenizuoti viešas paslaugas. Juk tai lėšos valstybinėms organizacijoms, kurios pagrinde randasi Vilniuje. O tos privačios įmonės, kurios konkrečiai atliks šiuos darbus – irgi pagrinde Vilniuje. Be to, kaip liaudyje sakoma … būkime biedni (nors 2 milijardai jau kai ką padarys turtingu?), bet teisingi. Deja, dar jokiai valdžiai vykdant šiuos projektus nepasisekė išvengti korupcijos. Beje, apie proceso skaidrumą, į kurį verta investuoti, kaip įprasta pamiršome. Juk neseniai nuskambėję, pradžioje pandemijos reagentų pirkimo skandalai, taip ir nutilo. Negi tai buvo specialių tarnybų priešrinkiminiai šou? Tada jau baisoka darosi…
Sklandytuvas sostinės centre. V.Visocko nuotr.
O dėl mūsų polėkio – kūrybiškumo tai liūdna. Nors valdžioje gan jauni veidai, o pasiūlymai seni kaip mantros. Nesimato nors keleto stambių viešų projektų, kurie galėtų nešti biudžetui naudą ir įtraukti į naujos vertės kūrimą ir mūsų tautiečius. Juk šiandien virš 18milijardų eurų asmenų ir įmonių lėšų guli nenaudojamos bankuose. Kodėl ekonomikos ir inovacijų ministerija ne inicijuoja nors keleto valstybinės reikšmės stambių inovatyvių tarptautinio masto verslo projektų, kurie suteiks galimybę atgaivinti pandemijos paveiktą šalies ekonomiką ir uždirbti. Tai būtų:
I. Tarptautinis ,,WORLD GIGA SERVER“ projektas – super didelė skaitmeninių technologijų duomenų saugykla;
* ideali vieta jai statyti šalia Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės;
* investuotojai:
a) Lietuvos valstybė (iš šių 2 milijardų)
b) Lietuvos įmonės
c) Lietuvos piliečiai
d) užsienio investuotojai ir pan;
Pastaba dėl punkto c, siūlau naujovę. Kad Lietuvos gyventojai galėtų laisvai įsigyti smulkių pvz. iki 10 000 € nominalios vertės šios bendrovės akcijų. Tam tik reikia pakeisti Akcinių bendrovių įstatymą (tą padaryti dar šioje pavasario Seimo sesijoje) supaprastinant šių akcijų įsigijimą. Taip paverčiant šį projektą bendruomenišku ir suteikiant teisę aktyviai prisidėti prie bendro gėrio kūrimo.
Skraidantys dronai. Slaptai.lt nuotr.
II. ,,DRONŲ CENTRAS“ – tai įvairių dydžių ir paskirties dronų gamybos (su tarptautine kooperacija) serviso ir panaudojimo metodų adaptacijos Centro įkūrimas. Juos masiškai pritaikant rinkti duomenis aplinkosaugos, priešgaisrinės, elektros perdavimo linijų, kelių srautų paskirstymo, gyventojų saugumo užtikrinimo ir kitose srityse; Tai derinant su Didžiųjų duomenų (Big Data) rinkimu ir apdorojimu;
III. Specialaus klasterio ,,INTELEKTUALAUS CENTRO – ATEITIES LIETUVA“ įkūrimas. Tam tikslui apjungiant, skaitmeninių technologijų pagalba, į vieningą sistemą jau turimą ir kaupiant gerąją tarptautinę patirtį su aiškiu tikslu sudaryti sąlygas susitelkti ir patraukti naujovių entuziastus – fanus ir tų naujovių įgyvendinimą, plėtrą praktikoje.
Šie ir kiti projektai sudarys prielaidas Lietuvai iš kopijuojančių kitų šalių pasiekimus, pačiai tapti pavyzdžiu ir ženkliai pagerinti valstybės ekonominę galią, o tuo pačiu ir žmonių gyvenimą.
Oro balionas neįprastų formų. Slaptai.lt nuotr.
Be to, pandemija mus išmokė, kad reikia dalį sveikatos apsaugos priemonių pasigaminti patiems, tuo pačiu sukaupiant valstybinį rezervą, kurį pastoviai atnaujinti. Juk gaminių poreikis gan platus ir juos galima gaminti nė būtinai Vilniuje. Be to, kodėl nesvarstome apie vakcinos gamyklos kūrimą Lietuvoje. Juk su šia ar kita pandemija ar virusais reikės gyventi, jie niekur nedings. Be to, jau aišku, kad skiepytis reikės kas metai. Intelektualinį potencialą Lietuva turi. Tai patvirtina ir įmonės Thermo Fisher Scientifi gaminami preparatai. Suprantama, tai gal būt gamins privatus verslas, bet valstybės pareiga būti šio proceso iniciatore, nes privatininkai yra inertiški. Be to, ne visuose sveikatos reikaluose turi būti svarbiausia pelnas. O privatininkas be jo ir dar solidaus nė piršto nepajudins.
Oro balionas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokios iniciatyvos manau ženkliai daugiau naudos atneštų Lietuvai, nei 1 500 darbo vietų numatytas įkūrimas skiriant tam 110 milijonų eurų t.y. 1 darbo vieta virš 73 000 eurų, o kur dar administravimo kaštai. Praktiškai tai padovanoti kažkam pinigai.
Manau, svarbu valdančiajai daugumai ir opozicijai šiandien suprasti vieną esminę taisyklę, kad pandemija verčia mus visus ir politikus keisti įsisenėjusius įpročius ir nuo nuožmios konkurencijos, kuri perauga dažnai į neapykantą, pereiti prie bendrų reikalų tvarkymo kartu ir bendro gėrio kūrimo vardan mūsų gyvenimo ir ateities.
Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Buvęs LRV ministras ir LR Seimo narys
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Mažai kas atkreipė dėmesį į įdomią statistinę informaciją. Finansų ministerija paskelbė, kad šių metų sausio ir vasario mėnesiais į valstybės biudžetą įplaukė daugiau pajamų nei pernai tą patį laikotarpį. O juk pernai iki kovo ekonomika buvo laisva, jokio karantino nebuvo, kai šiemet pusė šalies uždaryta.
Ekonomika keičiasi
Ypač geras mokesčių surinkimas nustebino ir pačius valstybės tarnautojus. Dėl visuotinio karantininio verslų ribojimo planuojant biudžetą buvo ruošiamasi pajamų smukimui. Gruodžio mėnesio prognozė ir šių metų pradžios realybė neatitiko net 11 proc., o tai beveik 200 mln. eurų.
Analizuojant pagal sektorius labai gerai matosi, kurie yra labiausiai nukentėję – aviacija, turizmas, apgyvendinimo paslaugos, ekskursijos, maitinimo sektorius, renginiai. Tačiau kiti verslai demonstruoja stebėtiną augimą.
Aiškiai matosi, kad įmonės ir gyventojai dalį prekybos sėkmingai perkėlė į elektroninę erdvę. Pirkėjai niekur nedingo, tik pasikeitė įpročiai. Nekilnojamojo turto sektorius apskritai fiksuoja rekordinius pardavimus, nepaisant stabiliai augančių kainų.
Nors labai išaugo registruotas nedarbas, tačiau įmonės, kurios nenukentėjo nuo karantino, skundžiasi, kad negali rasti darbuotojų ir toliau kelia algas.
Gerus rezultatus rodė tradiciniai verslai – žemės ūkio ir maisto pramonė bei medienos sektorius. Aprangos gamintojai pernai pelną augino net 80 proc. Lietuviškų prekių eksportas ūgtelėjo 7 proc. Bet didžiausia intriga yra aukštųjų technologijų proveržis, siejamas su viena įmone.
Aukštųjų technologijų revoliucija
Užklupus COVID-19 pandemijai, Vilniaus bendrovė „Thermo Fisher Scientific Baltics“ pradėjo gaminti koronaviruso nustatymo testams skirtus reagentus, o vėliau – ir reagentus naujo tipo mRNR vakcinai. Bendrovė tiekia komponentus vakcinos gamybai kompanijoms „Pfizer“ ir „BioNTech“. Šių metų pradžioje vaistų pramonės sektoriaus eksportas augo net 2,2 karto.
Euro pinigai
Lietuvos bendrovė „Thermo Fisher“, turinti vos 1,5 tūkst. darbuotojų tapo antra didžiausia mokesčių mokėtoja po amžinosios lyderės „Orlen Lietuva“. Įmonė užtikrintai auga kiekvienais metais. Daugėja darbuotojų, gamina daugiau ir brangesnių produktų. Dar neprasidėjus pandemijai 2019 metais įmonė gavo beveik 250 mln. eurų pelno, o tai yra gerokai daugiau nei Klaipėdos miesto biudžetas. Prognozuojama, kad praeitais metai pelnas galėjo siekti net 500 mln. eurų. O tai jau sunkiai telpantys skaičiai mažoje Lietuvos ekonomikoje. Ir tai ne pabaiga. Šiemet bendrovė per rekordiškai trumpą laiką – 4 mėnesius, pastatė ir atidarė naują fabriką. Jau priimami nauji darbuotojai, o gamyba auga spėriai.
Vienos įmonės plėtra yra tikra sėkmės istorija Lietuvos ekonomikoje. Tai aiški kryptis, kur Lietuva turi teikti pirmenybę ir orientuoti savo ūkio skatinimą. Ne tik biotechnologijų, bet ir kitos aukštųjų technologijų kompanijos iš lazerių, optikos ir elektronikos sektoriaus pritaria, kad 2020 m. buvo geriausi istorijoje, už kuriuos dar geresni žada būti 2021 m.
JAV policija. EPA – ELTA nuotr.
JAV Džordžijos valstijoje antradienį per šaudynes trijuose skirtinguose SPA centruose žuvo aštuoni žmonės, daugiausiai jų – azijietės moterys.
Po išpuolių buvo suimtas 21-erių baltaodis vyras, įtariamas surengęs visus tris išpuolius, pranešė policija.
Išpuoliai surengti JAV smarkiai padaugėjus neapykantos nusikaltimų prieš azijiečius amerikiečius. Šaudynės sukėlė nerimą, kad taikytasi tiesiogiai į azijiečių verslus.
Keturios aukos žuvo „Young’s Asian Massage“ salone, esančiame netoli Džordžijos valstijos sostinės Atlantos priemiesčio Akverto, pranešė „Atlanta Journal-Constitution“.
Čerokių apygardos šerifo biuro kapitonas Jay Bakeris laikraščiui sakė, kad žuvo dvi azijietės moterys, viena baltaodė moteris ir vienas baltaodis vyras, dar vienas ispanakalbis vyras buvo sužeistas.
Atlantos policijos departamentas savo ruožtu patvirtino, kad keturių moterų kūnai rasti dviejuose atskiruose versluose Šiaurės rytų Atlantoje. Verslai įvardyti kaip „Gold Massage Spa“ ir „Aroma Therapy“ salonai.
Policija „Atlanta Journal-Constitution“ sakė, kad visos šios žuvusios moterys buvo azijietės.
Dėl trijų šaudynių teisėsauga įtaria Robertą Aaroną Longą.
Atlantos policijos atstovas seržantas Johnas Chafee’us teigė, kad, remiantis stebėjimų kamerų užfiksuotais šaudynių vaizdais, „atrodo labai tikėtina, kad mūsų įtariamasis yra tas pats, kaip ir Čerokių apygardos šerifo biuro įtariamasis, kuris yra suimtas“.
