Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotr.
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją.
Pirmoji ponia Lietuvos rašytojo, diplomato V. Krėvės-Mickevičiaus vardo auditorijos atidarymo ceremonijoje dalyvavo vizito Azerbaidžano sostinėje Baku metu.
Iškilmingame renginyje dalyvavo universiteto rektorius Adalatas Jalalas Muradovas, Lietuvos ir Azerbaidžano akademinės bendruomenės atstovai.
Sveikinimo kalboje D. Nausėdienė pabrėžė, kad kultūra ir mokslas yra visuomenės katalizatoriai, valstybių bei jų žmonių gerovės prielaida, o kultūra – dar ir vienas iš Lietuvos bei Azerbaidžano draugystės simbolių.
„Simboliška, kad rašytojas V. Krėvė-Mickevičius, nors ir gimė Lietuvoje, Azerbaidžanui jautė stiprią trauką. Susidomėjimas šio krašto kultūra jam tapo dideliu įkvėpimo šaltiniu, vėliau atsispindėjusiu kūryboje. Pradėjęs gilintis į rytietišką kultūrą ir filosofiją, jis tapo savotišku šių regionų ambasadoriumi Lietuvai“, – sakė Lietuvos pirmoji ponia.
Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė trečiadienį Azerbaidžano valstybiniame ekonomikos universitete atidarė Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardo auditoriją. Lietuvos Prezidento kanceliarijos nuotrauka
D. Nausėdienės teigimu, V. Krėvė-Mickevičius garsėjo ne tik kaip rašytojas ir mokytojas, bet ir kaip žmogiškųjų vertybių puoselėtojas, nė vienam neatsisakydavęs pagelbėti.
„Įsitraukęs į politinį gyvenimą ir vėliau Baku vykdęs diplomatinę misiją, rašytojas savo unikalią padėtį panaudojo kilniems tikslams. Jis išgelbėjo šimtus lietuvių ir kitų tautybių žmonių gyvybių, padėdamas jiems pabėgti nuo sovietinio teroro“, – sakė šalies pirmoji ponia.
V. Krėvės-Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba, pasak D. Nausėdienės, yra puikus vaisingo abiejų tautų bendradarbiavimo pavyzdys, sudaręs prielaidas jų kultūrinių ryšių klestėjimui.
Informacijos šaltinis – Prezidento komunikacijos grupė
Vladas Turčinavičius, teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
„Man tada (1904-08 m. studijuojant Kijevo universitete – V. T.) kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam , kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas pajustų savigarbą.“
Iš Vinco Krėvės kalbos „Žodis Lietuvai“, 1952 m., Filadelfija[1]
Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus Vilniuje, tęsdamas Krėvės Dainavos padavimais, apsakymais ir ypač dramomis pradėtą tautos atgimimo ir savigarbos ugdymo misiją, organizavo keletą renginių, kuriuose atskleidžiamos lietuvių istorinės asmenybės pristatant jas dabarties visuomenei.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius
Dar 2010 – 11 metais muziejus pristatė literatūrologo, rašytojo Algimanto Bučio knygą „Barbarai vice versa klasikai“, joje istorikas atvėrė poliparadigminį požiūrį į klasikus ir barbarus. 2013 m. pristatėme knygą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“ joje tyrėjas įrodė, kad lietuvių literatūros pradžia yra Mindaugo epocha, nes kaip ir aplinkinių tautų literatūros buvo kuriamos religine kalba – lotynų ar pravoslavų. Joje autorius iš istorijos ūkų iškelia lietuvius bizantiškosios krikščionybės šventuosius: kunigaikštį Daumantą, Charitiną Lietuvaitę ir karaliaus Mindaugo sūnų Vaišvilką. Muziejus šią knygą pristatė intriguojančio pavadinimo renginiu „Lietuviai partizanai ir šventieji lietuviai“, nes paskutiniuosius Lietuvos partizanus dėl jų pasiaukojimo Tėvynei buvo galima gretinti su šventaisiais, juolab gretinti stačiatikius šventuosius lietuvius su partizanais skatino tai, kad įžymusis partizanas Juozas Lukša prisiėmė slapyvardį Daumantas. Stebėtina, kad mūsų Nacionalinis Radijas ir Televizija – LRT tik 2019 m. ėmėsi pristatyti Pleskavos (Pskovo) pilies statytoją narsųjį lietuvių kunigaikštį Daumantą!? Nors turėtų kaip nacionalinis kanalas šviesti mūsų tautą, atstatant istorinę tiesą, anksčiau nutylėtose ar svetimųjų skleidžiamose Lietuvą menkinančiose istorinėse žiniose.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Gali kilti klausimas: kodėl Krėvės muziejus imasi istorinių-kultūrinių temų siekiančių XIII a. Mindaugo laikus ir dar visa tai derina su XX a. partizanų kova, įžymiuoju partizanu Daumantu – Juozu Lukša. Man taip pat kilo klausimas, kodėl Juozas Lukša pasirinko slapyvardžiu Nalšios kunigaikštį Daumantą. Šį slėpinį atvėrė literatūrologo, kultūrologo ir rašytojo, apdovanoto Lietuvos valstybės premija, Algimanto Bučio knyga „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. Autorius lietuvių literatūros pradžią nukelia į XIII a. atverdamas įžymiųjų šventųjų lietuvių hagiografijas (vienuolių ir kilmingųjų biografijas), kurios priskiriamos prie literatūros žanro. Tiesa, jos parašytos ano meto religijos sklaidos kalbomis: pravoslavų, kuria buvo skleidžiama Konstantinopolio bizantiškoji krikščionybė ir lotynų, kuria buvo skleidžiama Romos katalikų krikščionybė, tačiau ano meto visų tautų literatūros buvo rašomos religinėmis kalbomis ir priskiriamos tų tautų literatūrai, todėl lietuvių pareiga dabar, XXI a. šių įžymiųjų lietuvių sukurtas hagiografijas priskirti mūsų literatūrai, kaip daro kitos kaimyninės tautos.
Algimantas Bučys labai įspūdingai ir teisingai rašo: „ …senieji metraščiai bei kiti tekstai ir kūriniai, anksčiau tvirtai ‚prisegti‘ prie rusų literatūros, dabar atsiranda ukrainiečių, baltarusių, bulgarų literatūros istorijose ir chrestomatijose. Imperinio mąstymo pasekėjai ironiškai vadina šiuos procesus „paveldo dalybomis“, siekdami išsaugoti, „restauruoti“ imperinę paveldo „vienovę“ ir jos pagrindu atgaivinti senas geopolitines iliuzijas bei pretenzijas ir vėl sukurti daugiatautę, bet prorusišką arba prolenkišką supervalstybę, kurioje nebus („nes nebuvo“) „smulkių“ tautinių valstybėlių su „smulkiomis“ tautinėmis kultūromis. Imperinio apetito kankinami politikai, deja, sugeba primesti istorikams ir net kultūros kūrėjams iš principo absurdišką „nutautintos istorijos“ ir „nutautintos kultūros“ viziją, kuri atspindi tik giluminės istorijos ir originalios kultūros paviršines putas.“ Tai tik lozungai naivuoliams, nes globaliam menui, kultūrai palaikyti yra vienintelis šaltinis – senovės tautų mitai, religija ir praeities didžioji literatūra. Sąžiningi dabarties kūrėjai vadina save remeikeriais – svetimų kūrinių perdarytojais.
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Autorius toliau rašo: „… aš tiktai stengiuosi ne vienu atveju pasipriešinti imperinei „senosios Rusijos literatūros“ koncepcijai, kuria vadovaujantis šimtmečius buvo slegiama istorinė ir literatūrinė lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, lenkų, latvių, Lietuvos žydų, totorių ir karaimų saviraiška, pasisavinant ir be apeliacijos teisės „prisiteisiant“ didžiajai „Rusijos Literatūrai“ išvardytų ir neišvardintų tautų kūrinius, ypač senųjų laikų, kai viešpatavo senoji slavų kalba, o viduramžių kūrėjai likdavo anonimai.“ XXI a. davė lietuviams ir visoms minėtoms tautoms puikią galimybę be imperinės Rusijos ir Sovietų sąjungos cenzūros rašyti, „tyrinėti ir ATSIKARIAUTI (o ne užkariauti) savo tautos atstovų sukurtos literatūros kūrinius.“
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Taigi, Algimantas Bučys XXI a. pradžioje atveria mūsų tautai lietuvius šventuosius Mindaudo sūnų, karalaitį Vaišvilką, vienuolę Šv. Charitiną Lietuvaitę (Charitina graikiškai: meilingoji, mielaširdystę dalijanti,kunigaikščio Tautvilo giminaitę), kunigaikštį Daumantą ir jų hagiografijas patalpina į mūsų seniausios literatūros chrestomatiją ir vadovėlius. Mes juos čia matome labai drąsius, kupinus naujo tikėjimo į Visagalį Viešpatį, o maldos suteikia jų sieloms stiprybės ir ryžto pasiekti savo tikslus, štai ką gali pasiekti „dvasios milžinų“ (V. Krėvė) žmonės, jei jie tiki ir pasitiki Dievo visagalybe. Čia ir priartėjame prie Vinco Krėvės idėjų, kurios jį užvaldė studijuojant Kijevo universitete ir jo viso gyvenimo darbų prasmė jo žodžiais kalbant buvo: „Aš norėjau atvaizduoti tų žmonių milžinų sielą – senobinę Lietuvą“. Rašytojas rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios kunigaikščių kultūrą, didvyrių paveikslus, kaip „Lietuvos valios gyventi ir valios kovoti išraišką“. XX a. pradžios kūrėjo Krėvės, istoriniais faktais ir idėjomis pagrįstų kūrinių sąsajos su Algimanto Bučio atskleistais mūsų tautiečiais, bizantiškos krikščionybės šventaisiais, kuriuos mums reikia pažinti ir didžiuotis. Apie lietuvių tautos atstovus XIII a. sukurta literatūra, kurią žino viso pasaulio stačiatikių, ortodoksų krikščionybės išpažinėjai, o Šv. Charitiną Lietuvaitę mini ir jai meldžiasi spalio 5 d.
Atsakyti į klausimą, kodėl partizanas Juozas Lukša, pasirinko lietuvių kunigaikščio Daumanto – Šventojo Timotiejaus vardą yra sunkiau, galima tik pabrėžti, kad juos jungė ne materialūs dalykai, bet idėjos ir tikėjimas pasirinktuoju keliu: pirmuoju atveju kova dėl priimtos krikščionybės ir pasiaukojimas jai, o antruoju – tikėjimas, apsisprendimas, kova ir pasiaukojimas dėl Lietuvos laisvės.
Lietuvos valdovų karūnos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kiek turi įtakos žmogaus sielai tikėjimas ir malda, iliustruoju A. Bučio knygos ištrauka: „Prozos kūriniai apie Daumantą (Šv. Timotiejų – V. T.) liudija nesilpstantį kunigaikščio kultą Pskove. Tikėjimas, kad šventieji tampa artimi Viešpačiui Visagaliui ir būna nuolatos jo akivaizdoje, skatino viduramžių žmogų tiesiogiai kreiptis malda į savo miesto ar krašto šventąjį globėją.[…] Šiuo atžvilgiu viduramžiai tėra epizodas žmonijos pastangose suvokti didžiąsias pasaulio galias, tad malda ir čia peržengia ritualines bažnytinių apeigų ribas.” Apie maldos galią byloja ir Naujųjų laikų bedievystės triumfo liudininkas prancūzų rašytojas Viktoras Hugo, savo romane aprašęs apie stichijos galybę ir žmogaus grumtynes su stichija. Romane stichijos galybę įkūnija jūra (regis, dabarties tikrovėje – pandemija), o žmonės tėra jūroje kantriai betriūsiantys. Universali romano idėja nulėmė giluminį maldos nusakymą, ji iškyla virš religijų skirtybės: „Malda – galinga sielos jėga, nesuvokiama jėga. Malda kreipiasi į tamsos kilniadvasiškumą, malda šaukiasi paslapties, pati panaši į paslaptį, ir ima vaidentis, kad prieš nenutilstančią, nepaliaujamą maldą negali atsilaikyti nežinomybė. Vilties prošvaistė – tai paguoda.” Ar visa tai nesisieja su viduramžių prancūzų didvyre Žana d‘Ark, Šventąja Orleano mergele, kuri tikėdama ir prieš mūšį nuoširdžiai iki ašarų melsdamasi Dievui, išvijo okupantus anglus iš Prancūzijos. Štai kaip metraštininkas „Pasakojime apie Daumantą” aprašo Daumantą-Šv. Timotiejų prieš mūšį su įsibrovusiais Rygos magistro kariais į Pskovą: „[…]Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas, išgirdęs apie didžiulę, be Dievo [teisybės] susirinkusią kariuomenę, įžengė į Švenčiausiosios Trejybės katedrą ir paguldė savo kardą priešais altorių, ir puolė ant kelių, ir ėmė melstis karštai su ašaromis akyse. Ir meldėsi ilgai, tada pakilo. O vienuolyno vyresnysis Izidorius Spaskietis paėmė kardą visų aukščiausių dvasininkų akivaizdoje ir apjuosė kunigaikštį diržu su kardu, ir palaimino didžiuoju kryžiumi, ir išlydėjo. […]” (A. Bučys, 611 psl.)
Daumantas
Keletas minčių iš A. Bučio knygos: „Niekados nesužinosime, kas buvo tie, kurie ne vieną šimtmetį meldėsi į Šv. Daumantą Timotiejų, tikėdamiesi iš legendinio lietuvio karžygio sulaukti paramos, prilygstančios stebuklui, ir pasisemti stiprybės savo pačių grumtynėse su ligomis, apkalbomis ir velniškomis pinklėmis. Tai savotiška liaudies kūryba, religinė tautosaka, bet viduramžiais užrašyta ir turinti savo du konkrečius lietuvių kilmės herojus – išeivius iš XIII a. Lietuvos. Kiek mes turime tokios garbės išeivių, tokios šlovės lietuvių?” – klausdamas užbaigia autorius.
Viduramžių žmogaus ir galbūt partizano Juozo Lukšos-Daumanto tikėjimą dangiškais globėjais ir Dievu byloja ši ištrauka iš „Maldos į Šventąjį ištikimąjį Kunigaikštį Daumantą Pskovietį stebukladarį”: – „O nuostabusai tarp šventųjų, Dievo numylėtini, Šventasai kunigaikšti Daumantai! Išgirsk mus, tavęspi besimeldžiančius ir tavo pagalbos prašančius. Juk žinome, kokia stipri yra tavo malda Dievo akivaizdoje, ir didi yra tavo meilė tavo žmonėms. Tavoji malda, kol gyvenai žemėje savo gyvenimą, darė nuostabius narsybės stebuklus, o savo meile žmonėms įkvėpdavai visus žygiuoti paskui tave, visame kame sekti tavimi, tavęs, tarsi savo tėvo, klausyti ir Viešpaties valią vykdyti. […] Apjuoski mus malda, tarsi apjuostum savo kardo diržu atsikapoti nuo visų priešų, apsiginti susilaikymo pasnikuose gerais darbais. Kad mums sektųsi dvasios darbuose, padėkokime Viešpačiui Dievui, kuris davė mums tave, tvirtadvasį maldininką ir mūsų užtarėją šitokį mūsų mokintoją, ir nusilenkime Jam, gyvenančiam per visus amžius. Amen.”
Apsisprendimą įsijungti į kovojančių partizanų eiles Juozas Lukša-Daumantas savo testamentinėje knygoje „Partizanai” taip aprašo: „Mumyse vyravo kovos dvasia, trokštanti kuo skubiau prisidėti prie sutriuškinimo naujai iškylančio pasaulio tautų laisvės priešo. Ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per keletą metų spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms, ta pati, kuri jau dabar suspėjo nevieną mūsų draugą pastūmėti į dabartinės kovos ryškiausią formą — partizanų eiles.”
2019 m. balandžio 25 d. muziejus vėl pristatė naujausią A. Bučio knygą „Lietuvos karaliai ir karalystės. De fakto ir de jure viduramžių Europoje“. Ačiū autoriui už paskutinę savo tyrimų studiją „Lietuvos karaliai ir karalystės”. Šios visos knygos ir muziejaus renginiai ugdo mūsų kartos ir jaunimo tautinę tapatybę, savimonę ir savigarbą, kurios ypač tampa svarbiosglobalizmo amžiuje, nuolatiniame lietuvių ir mūsų valstybės menkinimo informacijos sraute.
Algimanto Bučio veikalai
Norėčiau prigretinti Vinco Krėvės kūrybą kuri atliko analogišką misiją atgimstančiai tautai XX a. pradžioje. Pasitelksiu literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio muziejaus renginyje pasakytas mintis:„Krėvė kaip romantikas turėjo aristokratiškumo ir elitiškumo ambicijų, savo kūriniais jis rekonstravo ne artojų kraštą, bet valdžios ir dvasios milžinų – Lietuvos kunigaikščių, karalių kultūrą, kaip atsikuriančios valstybės valios gyventi ir valios kovoti išraišką. Taigi, Krėvė lietuvių literatūroje iškyla kaip ambicinga valia, o ryškiausi jo sukurti paveikslai yra baironiškojo ir filosofo Fridricho Nyčės herojai – Šarūnas ir Skirgaila. Savo kūriniais, dramomis Krėvė sukūrė romantinę Lietuvos viziją, sakykime, ideologinį „pradžios mitą“, kuris tapo galingu valstybės ir tautos kultūros kūrimo veiksniu, jis vienijo tautą, ugdė jos kultūrinę savimonę ir sutelkė tautos valią politiniam tikslui – Lietuvos atsikūrimui“. Štai kodėl tinka V. Krėvės muziejuje atverti Algimanto Bučio knygas skaitytojams. Kviečiu skaitytojus ir klausytojus Martyno Mažvydo žodžiais: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit. Ir tatai skaitydami permanykit…“
[1] Vincas Krėvė Mickevičius, Čikagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, Čikaga, 1953, p. 186,187.
Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt dėmesio centre – 1923-ųjų Klaipėdos sukilimas. Jei ne to meto lietuvių drąsa bei ryžtas būtent jėga susigrąžinti Klaipėdą, šis kraštas dabartinei Lietuvai greičiausiai jau niekad nebepriklausytų.
Tereikia prisiminti, kas šias žemes anuomet valdė. Ogi su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai. Mūsų teisėti reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.
Klaipėdos susigrąžinimo operacija – puikus pavyzdys, bylojantis, kad derybose ne visuomet laimi tiesa bei teisingumas. Tiesos ir teisingumo pasiekti taikiomis priemonėmis kartais neįmanoma. Tada – vienintelė išeitis yra kumštis ir klasta.
Remiantis užrašytais Vinco Krėvės prisiminimais, idėja inscenizuoti krašto ginkluotą sukilimą pirmą sykį buvo aptarta 1922-aisiais metais lapkričio mėnesį slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje.
Lietuvos generaliniam štabui pavesta paruošti nuodugnų vietinių žmonių, Klaipėdos krašto savanorių ir nepatenkintųjų prancūzų vykdomąja valdžia sukilimo planą. Sukilimui vadovauti turėjo Šaulių sąjunga. Tiksliau – tuometinis jos vadovas Vincas Krėvė. Svarbu pabrėžti, kad, operacijai nepavykus, Vincas Krėvė privalėjo prisiimti visą atsakomybę.
Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.
Užimti Klaipėdos kraštą 1923 metų pradžioje turėjo Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė trys grupės. Pirmajai, vadovaujamai mjr. Išlinsko-Aukštuolio, teko užimti Klaipėdos miestą. Antroji (vadas – kpt. Mykolas Kalmantas – Bajoras) privalėjo veržtis į Pagėgius bei rūpintis pasienio su Vokietija apsauga. Trečioji, vadovaujama mjr. Jakšto – Kalvaičio, privalėjo įsitvirtinti Šilutėje. Rinktinę, suformuotą užimti Klaipėdai, sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Operacijos metu šis skaičius kito. Bendras karių skaičius – 1753.
Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.
Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte. Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo du prancūzų, vienas vokiečių kareivis ir 12 lietuvių savanorių.
Klaipėdos krašto gyventojai sukilėlių kariuomenei nesipriešino. Jie stojo į Jono Budrio armiją. Ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais. Nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo bei spaudimo, Lietuva neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo.
Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums baigėsi sėkmingai – Klaipėda pripažinta Lietuvai.
Kaip Lietuva prisimena šią svarbią istorijos datą? Klaipėdos miesto savivaldybė organizavo pėsčiųjų žygį. Daugiau nei 1000 žygeivių ėjo Klaipėdos sukilėlių takais. Puiki akcija.
Pėsčiųjų žygiai, mokslinės istorikų konferencijos, paradai, straipsniai spaudoje, iškilmingos kalbos iš Seimo tribūnos, – vertingos pastangos, pagerbiant didžiavyrius. Tačiau jei norime, kad šis garbingas žygis tikrai įsirėžtų mūsų atmintyje, jei nuoširdžiai trokštame, kad mūsų jaunimas žavėtųsi 1923-ųjų drąsuoliais (ir ne tik!), be įtaigaus meninio filmo neišsiversime. O jo neturime.
Deja, akivaizdu, kad Lietuva nepajėgi meniškai įprasminti ir kitų Lietuvai svarbų istorinių įvykių. Priekaištas „nepajėgi“ gal nėra labai tikslus. Yra įvairių priežačių. Bene svarbiausia – Lietuvą valdančioms politinėms jėgoms nenaudinga sakyti tiesą apie 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo, net Sausio 13-osios įvykius. Kaip tu sukursi meninį, istoriškai teisingą filmą apie Karą po karo, apie, pavyzdžiui, Adolfą Ramanauską-Vanagą, stribų nevadindamas stribais! Neįmanoma, todėl geriau jau patylėti. Juk milijonieriai, kurie galėtų finansuoti šį brangiai kainuojantį meną, dažniausiai yra kilę iš komunistinės partinės nomenklatūros.
O kol neturime meninio filmo apie unikalią Klaipėdos susigrąžinimo operaciją, savo skaitytojams pateikiame daug ką paaiškinančią (prieš keletą metų skelbtą) istoriko Vlado Turčinavičiaus publikaciją „Drąsiausias karinis žygis”.
Slaptai.lt redakcija
XXX
Vladas Turčinavičius
Drąsiausias karinis žygis
Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Vinco Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]
Žodį “atvadavo” autorius rašo kabutėse, tuo lyg pabrėždamas, kad jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas?
Klaipėdos krašto išvaduotojai (1)
Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.
Vareikis teigia, kad kai kurie autoriai rėmėsi lietuvių tautos “istorinėmis teisėmis” (irgi su kabutėmis) į Mažąją Lietuvą, švelniai tariant, yra nekorektiškas. Aišku, gal geriau tiktų remtis Tautų apsisprendimo teise ir istoriniu teisingumu. Beje, pagal tarptautinę teisę, kol gyvi vietiniai gyventojai (šiuo atveju autochtonai-lietuvininkai) – tol tas kraštas turi teisę atkurti savo nepriklausomybę.
Klaipėdos kraštas ir visa Mažoji Lietuva 1918 m. lapkričio 30 d. Taikos konferencijoje Paryžiuje deklaravo savarankiškumą ir susijungimą su Didžiąja Lietuva. Prieš tai, spalio 30 d., buvo priimtas Tilžės aktas apie susijungimą, o 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Taryboje, dalyvaujant užsienio atstovams, iškilmingai pasirašyta deklaracija dėl Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva, sudarant vieną Vyriausybę.
Versalio sutarties signatarai taip pat rėmėsi Lietuvos istorinio teisingumo sąmprata, priskirdami tik Klaipėdos kraštą Lietuvai, nors buvo prašoma atiduoti visą Mažąją Lietuvą su Tilžės sritimi beveik iki Karaliaučiaus. Vadinasi, Vareikis netiesiogiai kvestionuoja ir kitus Versalio sutarties nutarimus, tokius kaip Dancingo (Gudansko) uosto priskyrimas Lenkijai ir kt.
Klaipėdos krašto išvaduotojai (2)
Literatūros klasikas Vincas Krėvė savo atsiminimuose “Apie Klaipėdos atvadavimą” šį žodį vartojo be kabučių. Jo memuarai suteikia daug autentiškos medžiagos apie Klaipėdos sukilimo rengimą ir Lietuvos Šaulių sąjungos vadmenį šiame žygyje, o juos skaitai lyg nuotykių apysaką. Tačiau Vareikis nekreipia dėmesio į Krėvės atsiminimus, jis rašo: “Ne iki galo aiškus Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės-Mickevičiaus, kuris vėliau neigiamai atsiliepė apie Joną Budrį-Polovinską, vaidmuo.”[3]
Iš Krėvės atsiminimų nesunku suprasti, kodėl jis nemėgo Budrio-Polovinsko: “Buvęs mažas Vidaus reikalų ministerijos valdininkėlis, pasiųstas į Klaipėdos kraštą kaipo seklys, agentas, […] prie pačio išvadavimo mažai prisidėjęs, pasisakė, (JAV minint Klaipėdos išvadavimo metines – V.T.), tiesa, pirmą kartą labai atsargiai, o vėliau sekančiose iškilmėse vis drąsiau, o pagaliau atvirai pareiškęs, kad jis yra vienintelis asmuo, kuris Klaipėdą yra atvadavęs.”[4]
Krėvė galėjo ir nežinoti, kad Budrys nuo 1921 m. buvo generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas, o Klaipėdos įvykiuose – slaptas sukilimo vadas. Vis dėlto po 30 metų ir dar gyvenant JAV teigti, neva jis vienintelis išvadavęs Klaipėdą yra absurdiška. Žinome, kad dėl sėkmingo Klaipėdos sukilimo parengimo ir Klaipėdos išvadavimo, rašytojas, savo kūryba ugdęs atgimstančios tautos savimonę ir savigarbą, Šaulių sąjungos pirmininku buvo išrinktas ir antrai kadencijai iki 1924 m., o Šaulių sąjungos autoritetas tautoje vadovaujant Krėvei labai išaugo.
Klaipėdos krašto išvaduotojai (3)
Vis dėlto koks Krėvės vaidmuo šiame istoriniame besikuriančios Lietuvos žygyje? Gyvendamas Filadelfijoje, 1952 m. balandžio 9 d. laiške Mykolui Biržiškai jis, Krėvė, užsiminė: “Rašau atsiminimus, kad įsitrauktau į darbą. Dabar apie Klaipėdos atvadavimą. Nemaniau rašyti, nes žinojau, kad viskas buvo padieniui užrašyta ir Klimaičio, ir Šaulių sąjungos […] Skelbti tuomet ir vėliau visko, kaip įvyko, nebuvo galima dėl politinių sumetimų. O čia (JAV – V.T.) tiek melo prirašyta, tiek prisiplakusių atsirado, kurie savo laiku ne tik piršto nebuvo prisidėję, bet ir žinote nežinojo nieko, kad net pikta pasidarė.”[5] Krėvės atsiminimai pirmą kartą Lietuvoje išleisti 1992 m. literatūrologo prof. Alberto Zalatoriaus rūpesčiu.
Vareikis rašo: „Nereikia jam (Krėvei-V.T.) priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų, bet dera pripažinti, kad patriotinė jo ir Šaulių sąjungos narių pozicija stūmė Ernestą Galvanauską imtis ryžtingų veiksmų dėl Klaipėdos krašto.“[6] Krėvės, Šaulių sąjungos pirmininko, veikla ne tiek stūmė Ministrą Pirmininką Galvanauską vaduoti Klaipėdos kraštą, kiek padėjo jam, nes Vyriausybė atvirai veikti negalėjo. Kuo baigsis šis žygis, niekas nežinojo, nesėkmės atveju Vyriausybė apsisaugotų nuo Antantės šalių kaltinimų tik suversdama kaltę visuomeninei organizacijai – Šaulių sąjungai.
Tokią išvadą tenka priimti tyrinėjant ano meto istorines aplinkybes, Galvanausko vyriausybės taktiką bei žvelgiant į Krėvės atsiminimus. Gal čia ir pasireiškė Galvanausko išmintingas gudrumas, atnešęs sėkmę šiame žygyje, kuris, kaip teigia Krėvės bičiulio prof. Alfredo Senno sūnus Alfredas Erichas Sennas, „buvo drąsiausias tarpukario Lietuvos politikos žingsnis.“[7]
Pažvelkime į ano meto Lietuvos vidaus ir geopolitinę situaciją. Ernestas Galvanauskas pasirodė esąs įžvalgus, patriotiškas politikas. Vyriausybės vadovu jis tapo po Kazio Griniaus, nuolaidžiavusio Lenkijai ir Antantei, – Lietuva pagal Hymanso projektą dalyvavo derybose su Lenkija ir palaipsniui jau šliaužė į Lenkijos federaciją. Tik po opozicinės spaudos kritikos, demonstracijų bei mitingų prieš tokią politiką 1921 m. rudenį Kaune (spalio 21 d. mitinge kalbėjo ir Krėvė)[8], Griniaus vyriausybė 1922 m. vasario 8 d. buvo priversta atsistatydinti.
Tapęs Ministru pirmininku Galvanauskas nutraukė derybas su Lenkija, o už sutarčių laužymą ir Pietryčių Lietuvos – Dzūkijos užgrobimą padavė ją į Tarptautinį Hagos Teismą.
Klaipėdos krašto reikalas visu svarbumu užgriuvo Galvanausko Vyriausybę 1922 m. rudenį po Paryžiaus Ambasadorių konferencijos, kurioje dalyvavo klaipėdiečių delegacija, vadovaujama Erdmono Simonaičio. Paryžiuje buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad Klaipėdos kraštas nebus sujungtas su Lietuva, o gaus savarankišką statusą prižiūrint Prancūzijai ir Lenkijai. 1922 m. lapkričio 16 d. klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovais – Centro valdybos pirmininku Krėve, ginkluotųjų jėgų viršininku kapitonu Pranu Klimaičiu, valdybos nariais Liudu Vailioniu ir Antanu Grauroku nutarta ginkluotu sukilimu išvyti prancūzų karinę administraciją, kuri Klaipėdą valdė laikinai, kol „Lietuvos žemių statusas dar nėra aiškus.“[9] Nors Versalio sutarties (1919) nutarimu šis kraštas priskirtas Lietuvai, bet jau buvo praėję treji metai, o kraštą ir toliau valdo Prancūzija, netgi ruošiamasi atiduoti jį Lenkijai.
Po Pirmojo pasaulinio karo dauguma imperijų žlugo, tačiau, palaikoma Antantės valstybių, o ypač Prancūzijos, kūrėsi nauja Lenkijos imperija, jau užgrobusi vakarines Ukrainos ir Gudijos sritis, trečdalį Lietuvos su sostine Vilniumi. Galima manyti, kad pagal viduramžišką idėją sukurta imperija, kai jau veikė tautų apsisprendimo teisė, turėjo tapti forpostu, kuris apsaugotų Vakarus nuo naujųjų „mongolų“ – bolševikinės Rusijos, todėl Prancūzija spaudė Lietuvą įsilieti į Lenkijos federaciją. O netekusiai Vilniaus Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu prisijungti Klaipėdos kraštą.
Klaipėdos krašto išvaduotojai (4)
Kokia buvo didžiųjų valstybių – Lietuvos kaimynių politika? Ir Sovietų Rusijai, ir Vokietijai labai nepatiko Lenkijos imperinis išsiplėtimas, be to, po karo nuskriaustoji Vokietija negalėjo susitaikyti su tuo, kad prie jos rytinės sienos – Klaipėdoje atsirado „istorinio priešo“ – Prancūzijos karinė bazė.
Kaip rašo Zenonas Butkus: „Vokietija ir SSRS daugiausia žiūrėjo savo interesų ir beveik vien savo. 1923 m. joms buvo paranku, kad Klaipėda atitektų Lietuvai, nes šitaip iš šio Baltijos pakraščio buvo išstumti prancūzai“[10], kurie stengėsi Klaipėdoje įtaisyti savo sąjungininkus lenkus. Susiklosčiusią geopolitinę situaciją gerai suvokė ne tik Vincas Krėvė (tai rodo jo straipsniai žurnale „Trimitas“), bet ypač Ernestas Galvanauskas, pasinaudojęs ja Lietuvos valstybės interesams apginti.
Šiuo tikslu premjeras 1922 m. lapkričio 29 d. Kaune, kalbėjosi su Sovietų užsienio reikalų komisaru Georgijum Čičerinu. Šis Galvanauskui pareiškė: „Lietuvos vyriausybės nuosprendis užimti Klaipėdos kraštą nėra priešingas Sovietų nusistatymui. Aš suprantu Lietuvos padėtį ir pritariu jos žygiui.“[11] Rengdamasi Klaipėdos sukilimui Lietuva prašė iš SSRS net ginklų, bet per nesusipratimą nepavyko jų gauti. Bręstant Klaipėdos įvykiams sovietai gruodžio 30 d. pagąsdindami pradėjo kariuomenės manevrus prie Lenkijos sienos.
Jau po sėkmingų Krėvės derybų Berlyne su Vokietijos kariuomenės vadu generolu Hansu von Seecktu (Hansu fon Zėktu) Vokietijos pasiuntinys Kaune premjerui Galvanauskui pareiškė: „Vokietija neprieštarautų, jei Lietuva prisijungtų Klaipėdą, iškrapštydama iš ten prancūzus.“[12]
Vareikis rašo: „Iki šiol nelabai norima pripažinti, kad lietuviai veikė kaip Berlyno ir Maskvos sąjungininkai.“[13] Toks teiginys gerokai pritemptas. Didieji kaimynai anuo metu tik diplomatiškai palaikė Lietuvą, turėdami galvoje savo tolimesnes imperines užmačias. Na, tik Vokietijos kariuomenės vadas Hansas von Seecktas slaptai padėjo Krėvei įsigyti ginkluotę. Tą patvirtina ir istoriko Zenono Butkaus žodžiai: „Karinę Klaipėdos užėmimo akciją 1923 m. sausio viduryje Lietuva įvykdė savo iniciatyva bei rizika be Vokietijos ar SSRS kišimosi. […] Tik kai Lietuva sėkmingai užėmė Klaipėdos kraštą ir įsiplieskė jos ginčas su Antante, sovietai staigiai sukruto, suaktyvėjo.“[14]
Bet grįžkime prie Vinco Krėvės vadovaujamos Šaulių sąjungos ir jos vaidmens rengiant Klaipėdos išvadavimą. Klaipėdiečių pasitarime su Šaulių sąjungos vadovybe buvo nutarta, kad sukilimą organizuos šauliai, padedami patriotiškai nusiteikusių Klaipėdos lietuvių, o Erdmonas Simonaitis ir Jurgis Bruvelaitis, tuomet slaptai veikusios Šaulių sąjungos Klaipėdos krašte viršininkas, buvo pasiryžę telkti į krašto atstovaujamąjį organą intelektualines jėgas. Po pasitarimo Krėvė susitiko su premjeru Galvanausku, kuris pareiškė kaip pilietis visiškai pritariąs Šaulių sąjungos sumanymui, tačiau kaip Ministras Pirmininkas turįs pasitarti su Prezidentu ir Vyriausybe.
Kapitonas Klimaitis tarėsi su krašto apsaugos ministru Baliu Sližiu ir viceministru Juozu Papečkiu. Sližys griežtai priešinosi, kad Šaulių sąjunga kištųsi į politikos reikalus ir imtųsi tokios avantiūros. Papečkys buvo nusiteikęs palankiai, o Sližys nepritarė ne tiek pačiai sukilimo idėjai, kiek nepasitikėjo Šaulių sąjungos vadovybe, ypač pirmininku Krėve.
1922 m. lapkričio 20 d. slaptame posėdyje Vyriausybė sprendė Klaipėdos sukilimo klausimą, o vienuoliktą valandą vakaro Krėvė ir Klimaitis buvo pakviesti į Vyriausybės posėdžių salę. Čia jų laukė premjeras Galvanauskas, Sližys, Vidaus reikalų ministerijos, Saugumo departamento direktorius Mikalojus Lipčius ir užsienio reikalų viceministras Petras Klimas. Galvanauskas perskaitė Ministrų Tarybos nutarimą, kuris akivaizdžiai parodo, jog Šaulių sąjungos rengiamas sukilimas, jei nepasisektų, turėjo tarnauti Vyriausybės priedangai.
Norėčiau keletą punktų pacituoti:
„1. Ministrų Taryba nėra vieno nusistatymo dėl Klaipėdos krašto išvadavimo sukilimo būdu, todėl už šios rūšies įvykius nesiima atsakomybės ir palieka visą reikalą Šaulių sąjungos iniciatyvai.
Jei įvykiai iššauktų politinius nesusipratimus, pavojingus Lietuvos valstybei, iniciatoriai ir tariamo sukilimo vykdytojai gali būti suimti ir patraukti teismo atsakomybėn […]
Vyriausybė kol kas negali Šaulių sąjungai suteikti paramos nei ginklais, nei lėšomis – vis to atsargumo dėlei.“[15]
Krėvė ir Klimaitis sutiko prisiimti visą atsakomybę, jeigu šis žygis nepasisektų ir sukeltų Lietuvai pavojingų komplikacijų. Tai kaip galima patikėti Vareikio frazei: „Nereikia Krėvei priskirti sukilimo organizatoriaus nuopelnų“. Jau vien išgirdus tokius Vyriausybės nutarimo punktus, prisiimti sau atsakomybę ne kiekvienas išdrįstų, o veiksmai, kuriuos Krėvė atliko rengiant sukilimą verčia jį laikyti vienu iš Klaipėdos sukilimo organizatorių.
Klaipėdos krašto išvaduotojai (5)
Šaulių sąjungos pirmininkas prisimena: „Mums labai gaila, – pareiškiau aš gal visai nereikalingai, – kad mūsų Vyriausybės nariai tiek neryžtingi, jog atsisako mums padėti net ginklų ir šovinių suteikimu.
Matyt, dėl šio mano pareiškimo pasijuto užgautas p. Sližys ir todėl į jį reagavo šiuo būdu: jis neabejojęs, kad sumanymas išėjęs iš p. Krėvės, kuris įsivaizduojąs esąs Šarūnas. Jei aš sutikau toleruoti šią jo avantiūrą minėtomis sąlygomis, tai tik todėl, kad manau, jog ta jo sugalvota avantiūra tuo ir pasibaigs.“[16] Šis Krėvės ir Sližio apsižodžiavimas rodo, kad Šaulių sąjunga ir jos pirmininkas nieko nežinojo apie Lietuvos kariuomenės rengiamą žygį.
Visus nuramino Galvanauskas, pareiškęs, kad nepritardamas Šaulių sąjungos sumanymui Sližys vadovaujasi ne bailumu, bet atsargumu ir susirūpinimu dėl galimų to žygio pasekmių, jei jis nepasisektų: „Nereikia užmiršti, kad turime reikalą su karo laimėtojais, tapusiais pasaulio likimo sprendėjais ir dargi dėka lenkų pastangų mums labai nepalankiais.“[17]– užbaigė Galvanauskas.
Po pasitarimo su Vyriausybe Krėvė ir Klimaitis Šaulių sąjungos būstinėje tęsė pokalbį su Saugumo departamento direktoriumi Lipčiumi, kuris papasakojo, kad Klaipėdos sukilimui labai priešinosi ir Petras Klimas, bijodamas komplikacijų su Antante ir ginkluoto Lenkijos įsikišimo. Galvanauskas sumanymą labai gynė, o jį palaikė Papečkys, kuriam ir buvo pavesta atstovauti Krašto apsaugos ministerijai bendraujant su Šaulių sąjunga.
Vyriausybės svarbiausių asmenų, turinčių teisę žinoti slaptus dokumentus, dalyvavimas pasitarime su Krėve ir Klimaičiu ir priimti nutarimai rodo, kokią svarbą ir slaptumą Galvanauskas teikė Šaulių sąjungos vaidmeniui rengiant sukilimą. Nors dabar žinome, kad kitas, ypač slaptas Vyriausybės nutarimas įpareigojo Lietuvos kariuomenės generalinį štabą Klaipėdos sukilimui parengti Ypatingosios paskirties rinktinę.
Taigi, sukilimui rengėsi lygiagrečiai dvi organizacijos, o Šaulių sąjunga apie generalinio štabo veiklą galėjo ir nežinoti, tą liudija ryšiai su Krašto apsaugos struktūromis tik per viceministrą J.Papečkį bei nuolatinis Saugumo departamento direktoriaus M. Lipčiaus bendravimas ir Šaulių sąjungos vadovų stebėjimas.
Kitą dieną Krėvė susitiko su Antanu Smetona universitete, kuriame abu dėstytojavo. Smetona pritarė Klaipėdos sukilimo idėjai ir, kaip Šaulių sąjungos Tarybos narys, taip pat prisiėmė atsakomybę už šį šaulių žygį. Smetona padėjo Krėvei susitikti su banko valdytoju kunigu Juozu Vailokaičiu, kuris Klaipėdos sukilimui organizuoti skyrė 12,5 tūkstančio dolerių.
Klaipėdoje dar veikė vokiečių ginkluota policija ir jų politinės organizacijos, todėl dabar pirmasis Šaulių sąjungos uždavinys buvo: susitarti su Vokietijos vyriausybe ir gauti jos patvirtinimą, kad šios vokiečių jėgos nesipriešins ir nesikiš į sukilėlių konfliktą su prancūzais. Krėvė kreipėsi į Galvanauską, prašydamas susisiekti su Reicho vyriausybe, tačiau premjeras, norėdamas išsaugoti slaptumą, tarpininkauti atsisakė.
Tada Krėvė su Klimaičiu slaptai per rezistencinę ukrainiečių organizaciją (ji veikė prieš Lenkiją dėl užgrobto Lvovo krašto, o Šaulių sąjunga buvo sudariusi su ja sutartį bendrai kovoti su lenkais), turėjusią glaudžius ryšius su Vokietija, susitarė dėl audiencijos pas Vokietijos kariuomenės vadą generolą Hansą von Seecktą. Šaulių sąjungai trūko ginklų ir šaudmenų, o kulkosvaidžių nebuvo nė vieno.
Apie sėkmingai užmegztus ryšius su vokiečių generolu Krėvė pranešė premjerui. Galvanauskas perspėjo nesileisti į jokias politines derybas, o tik tarpininkauti ir vokiečių pasiūlymus nukreipti Vyriausybei. Galvanausko padedami tą pačią dieną Krėvė, Klimaitis ir kapitonas Dziūvė gavo užsienio pasus ir išvyko į Berlyną. Slapta susitiko su generolu Seecktu, vedė derybas dėl ginkluotės ir užsitikrino, kad Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos ir policija nesipriešins Klaipėdos sukilėliams.
Hansas von Seecktas pasakė Krėvei: „Galite būti ramūs, nei vienas vokietis nei vieno šūvio į juos nepaleis. Mums svarbu, kad Lietuva taptų stipri ir atsispirtų spaudimui susijungti su lenkais. […] Praneškite Jūsų vadovybei, kad, Klaipėdą užėmus, dėl Klaipėdos statuso derėtųsi su mumis, o ne su Antante.“[18] Krėvei suabejojus, kad gal dar nepasiseks Klaipėdos paimti, generolas atsakė: „Pasiseks, tik neatidėliokite, kad lenkai neįsikištų, o prancūzai nesipriešins. […] jie dėl lenkų nepanorės aukoti nei vieno savo kareivio.“[19]
Dėl ginklų generolas atsisakė padėti, matyt dėl slaptumo išsaugojimo, bet per vakarienę susitarti pavyko su vokiečių Karo ministerijos atstovu Milleriu. Lengvatinėmis sąlygomis Krėvė su savo palydovais gavo 1,5 tūkstančio šautuvų, po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam šautuvui, 5 lengvuosius kulkosvaidžius ir po 5 tūkstančius šovinių kiekvienam. Kapitonas Dziūvė, rūpinęsis ginkluotės išsiuntimu į Kauną, grįžęs aiškino, neva pirkę iš privataus pirklio, nes Vokietijai buvo uždrausta prekiauti ginklais. Tokiu būdu ginkluotės įsigijimo operacija buvo užmaskuota nuo Antantės stebėtojų, todėl Vokietijos archyvuose nėra jokių dokumentų apie šią ginkluotės įsigijimo operaciją.
Klaipėdos krašto išvadavimo vaizdai
Grįžę iš Berlyno, Krėvė ir Klimaitis sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariai: Vailionis, Smetona ir Saugumo departamento direktorius Lipčius. Krėvės išsamus pranešimas apie sėkmingai atliktus darbus Vokietijoje visus gerai nuteikė, dalyviai buvo kupini vilties, jog žygis pasiseks. Buvo aptartas žygio planas: vadovauti buvo numatytas Čaplikas, o jam nesutikus, Jonas Variakojis; kapitonui Dziūvei pavesta vykti į Klaipėdą ir iš krašto veikėjų organizuoti sukilėlių tarybą; Lipčius į pagalbą Dziūvei pasiūlė Polovinską, kuris ten seniai darbuojasi rinkdamas žinias apie Klaipėdos žmonių nuotaikas; šaulių būrius nuspręsta grupuoti Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje, o lenkams paleisti gandą, neva šauliai rengiasi pulti Vilniaus kraštą Švenčionių kryptimi.
Apie visa tai Klimaitis informavo viceministrą Papečkį, o Krėvė – premjerą Galvanauską. Premjeras, išgirdęs Krėvės ataskaitą, buvo labai patenkintas ir neabejojo sukilimo sėkme. Dėl generolo von Seeckto politinių pasiūlymų Galvanauskas nusprendė, jog geriau būtų, jei Reicho įgaliotiniai deryboms atvyktų į Lietuvą, vis dėl to atsargumo, kad nepastebėtų Antantės šalių agentai.
Paskutiniame Šaulių sąjungos Centro valdybos posėdyje sukilimo klausimu buvo nutarta, kad visi diplomatinio ir politinio pobūdžio reikalai ir ryšiai su Vyriausybe pavedami Krėvei. Karinio žygio rengimas pavestas Klimaičiui ir karininkams, kurie pasižadėjo dalyvauti kaip savanoriai, pakeitę pavardes ir be jokių dokumentų, persirengę civiliais drabužiais. Savanoriai kareiviai, patekę į nelaisvę privalėjo tvirtinti, kad yra kilę iš Klaipėdos krašto. Žygį numatyta pradėti 1922 m. Kūčių vakarą, Klaipėdos kraštą pasiekti ne keliais, bet laukais, kad krašto viduryje pasirodytų kaip vietiniai sukilėliai.
Patikėję gandais, lenkai Švenčionių apskrityje sustiprino karines pajėgas. Klaipėdos sukilimo rengimo epizode Krėvei dar kartą teko dalyvauti, kai Kūčių vakarą paskelbtas žygis užstrigo, nes nepasirodė numatytas žygio vadas Variakojis. Kai Lipčius ir Krėvė jį surado, šis vis tiek atsisakė. Abu pasitarę Variakojo pseudonimą Budrys paliko kaip simbolį ir sutarė, kad žygiui „kol kas vadovaus Klimaitis ar X“[20]. Vėliau pasirodė, kad šio žygio vadovu buvo paskirtas Polovinskas (Krėvės minimas X), kuriam ir atiteko pseudonimas Budrys.
Iš Krėvės kabineto Šaulių sąjungos štabe per 1922 m. Kūčias po visą Lietuvą nuskriejo šifruota telegrama: „Pinigus surinkti į vieną vietą“. Tai buvo įsakymas šauliams rinktis į numatytas vietas. „1923m. sausio 6 d. savanoriai šauliai ir reguliariosios kariuomenės kareiviai Kaune sėdo į Klaipėdos traukinį. Išvykimą lydėjo [..] džiaugsmingas remiančių žmonių palaikymas. Savanoriai išvyko su muzika“[21], – rašo prancūzaitė Isabelle Chandavoine (Izabelė Šandavuan). „Kaip senovės Šarūnas vėl kalbėjo Krėvė sujaudintu balsu žmogaus, pasiruošusio dideliam žygiui. Krėvės žodžiai šaulių vadus uždegė“[22], – prisimena sukilėlis A.Marcinkevičius-Mantautas.
Lietuvos centriniame valstybės archyve radau dokumentą, kuriame rašoma: „Ypatingo paskyrimo rinktinę 1923 m. sausio pradžioje sudarė 455 šauliai, 584 kareiviai, 40 karininkų, 2 gydytojai. Ginkluoti šautuvais, 21 lengvuoju kulkosvaidžiu, važiavo jie traukiniais į Kretingą ir Tauragę. Jiems buvo įsakyta palikti net naujuosius lietuviškus centus, užmiršti karinius terminus, vagonuose persirengti civilių drabužiais. Ant kairiosios rankovės buvo prisiūta žalia juosta su raidėmis M.L.S. (Mažosios Lietuvos Sukilėlis).
Už sienos juos pasitiko žvarbus jūros vėjas, šlapdriba ir 300 klaipėdiečių sukilėlių.“[23] Klaipėdos sukilimo įkarštyje klaipėdiečių skaičius padidėjo, iš viso žygyje kartu su kariais ir šauliais dalyvavo 1753 asmenys. „Klaipėdos gyventojai iš tiesų prisidėjo prie sukilėlių, kai tik Prancūzijos komisaro būrių pergalė tapo nelabai tikėtina“,[24]– remdamasi Prancūzijos archyvais, akcentuoja Chandavoine.
Vienas iš žygio didvyrių majoras Mykolas Kalmantas (slapyvardžiu Bajoras),vadovavęs 2-ąjai kovos grupei, sudarytai iš trijų kuopų: virš 300 šaulių savanorių, 8 karininkų iš 8-o pulko ir 4 karininkų iš Šaulių sąjungos, slaptajame raporte (saugomas LCVA) pranešė, kaip jam vadovaujant pavyko užimti Klaipėdos Prefektūrą. 1923 m. sausio 15 d. po Prefektūros šturmo, apšaudant pastatą granatomis ir iš lengvųjų kulkosvaidžių, Kalmantas apie 13 val. 30 min. įėjo į pastatą, kuriame rado apie 80 prancūzų kareivių ir Klaipėdos krašto karinį administratorių, komisarą Gabrielį Petisnė. Komisarui pareikalavus dokumentų, majoras Kalmantas prisistatė Bajoru, o vietoj dokumentų išsitraukė revolverį. Atvykus sukilimo vadui Jonui Polovinskui (Budriui) prasidėjo derybos su Prancūzijos komisaru.
Sausio 16 d. Budrys paskyrė Kalmantą vadovauti Klaipėdos ginkluotosioms pajėgoms. Po atsišaukimų į vietos gyventojus paskelbimo, savanorių daugėjo ir buvo sudarytos dar 3 kuopos iš Klaipėdos krašto gyventojų.[25] Taip baigėsi karinis Klaipėdos išvadavimas peraugęs į politines derybas su Santarvės šalimis, kurias vedė, Ernesto Galvanausko paskirtas, buvęs prezidentas Antanas Smetona.
Derybos Lietuvai baigėsi sėkmingai – 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pripažino Lietuvai de jure. Vasario 19 d. prancūzų kariai, vadovaujami komisaro Petisnė, iš Klaipėdos uosto išplaukė į savo tėvynę.
Tikiuosi, jog šiais faktais ir įžvalgomis atskleidžiau Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir Šaulių sąjungos vaidmenį išvaduojant Klaipėdą. Šaulių sąjungos pirmininko Vinco Krėvės atsakomybės prisiėmimas, žinant, jog sukilimui nepasisekus bus nuteistas, jo pastangos ieškant lėšų ginkluotei įsigyti, sėkmingos derybos su Vokietijos kariuomenės vadu ir ginkluotės gavimas bei šaulių savanorių telkimas žygiui, ar tai ne Klaipėdos sukilimo vieno iš organizatorių veikla?!
Prancūzaitės I.Chandavoine knyga „Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920-1932)“, pagrįsta istoriniais argumentais ir dokumentais, galėtų būti gera pamoka mūsų istorikams ir politikams, kaip anuomet didžiųjų valstybių vyriausybės, nekreipdamos dėmesio nei į tautų apsisprendimo teisę, nei į istorinį teisingumą, kovojo už savo valstybių interesus.
Santarvės šalių, ypač Prancūzijos, kryptingas tik Lenkijos imperinių užmačių tenkinimas, privedė Lietuvą ieškoti paramos Sovietų Rusijoje ir Vokietijoje, o vėliau, kai Antantė Vilnių pripažino Lenkijai, dėl šio konflikto Lietuva visą tarpukarį buvo sovietų tampoma už pavadėlio. Dėl to, kad Santarvės šalių vyriausybės šališkai palaikė Lenkijos politiką ir vilkino Klaipėdos krašto atidavimą Lietuvai, teko griebtis šio drąsaus politinio karinio žygio – Klaipėdos sukilimo.
Keista, kad kai kurie Lietuvos istorikai įvairiomis progomis stengiasi sumenkinti to žygio organizatorių, ypač Vinco Krėvės, indėlį.
Nuotraukose – Klaipėdos suikilėliai bei vadovai (iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo).
Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.
Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.
Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.
Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.
Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra.
Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.
Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.
Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!
O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.
1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.
„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?
Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.
Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).
Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.
Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.
Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.
„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.
Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.
Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.
Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.
XX a. pirmojoje pusėje pasaulis buvo patekęs tarp radikalių ideologijų gniaužtų: komunistinio socializmo ir nacionalsocializmo. Totalitarinės ideologijos persmelkė žmonijos gyvenimą iki sielos gelmių ir protų bei sukėlė smurtinius perversmus, revoliucijas ir pasaulinius karus.
Radikalios, kraštutinės ideologijos gniuždo žmogaus ir tautos laisvę, todėl ateina laikas, kai jos viena kitą turi sunaikinti. Ar ne dėl to kilo II-asis pasaulinis karas?
Štai tokiu istoriniu laikotarpiu gyveno ir kūrė lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius, todėl man kilo sumanymas išleisti politinio turinio knygą, kuri perteiktų XX a. tragišką tautos ir asmenybės istoriją. Į šią knygą nusprendžiau įdėti ne tik rašytojo atsiminimus apie komunistinės Sovietų sąjungos 1940 m. invaziją į Lietuvą, bet ir paskutinę Krėvės apysaką „Pagunda“, kuri buvo parašyta Amerikoje, atspausdinta Čikagos „Naujienose“ 1950 m. Vinco Baltaūsio slapyvardžiu, o Lietuvoje iki šiol dar nebuvo išleista.
Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.
Šios apysakos turinys turi akivaizdžių sąsajų su rašytojo politiniais memuarais. Joje atskleidžiamos klastingos protų ir jausmų apdorojimo technikos, kurias sovietų diktatoriaus Stalino agentai panaudojo verbuodami prancūzų žurnalistą tarnauti komunistams. „Pagunda“ 1965 m. buvo išversta į anglų kalbą. Tikėtina, kad jau tada amerikiečiams rūpėjo pažinti komunistų [bolševikų] taikytus žmonių „smegenų plovimo“ metodus.
Šioje knygoje taip pat rasite autentiškus Krėvės atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“, kuriuose atskleidžiami slapti Šaulių sąjungos ir Vyriausybės vadovų veiksmai organizuojant 1923 m. Klaipėdos sukilimą [sukilimo terminą vartoju kaip tradicinį istorinį pavadinimą], kurio 90-ąsias metines šiemet minime.
Nors šie atsiminimai buvo parašyti 1952 m., tačiau pirmą kartą Lietuvoje jie buvo atspausdinti tik 1992 m., praėjus beveik septyniasdešimčiai metų nuo paties istorinio įvykio. Prieš paskelbdama šiuos atsiminimus, rašytojo dukra Aldona Ona Krėvaitė-Mošinskienė, turėdama omeny šių įvykių ypatingą slaptumą, kreipėsi į Lietuvos ambasadorių Vašingtone Povilą Žadeikį klausdama, ar jau tinkamas metas tai publikuoti. Viena vertus, šiuos slaptus žygio į Klaipėdą atsiminimus galima skaityti kaip nuotykį, kita vertus, jie atskleidžia, kaip svarbu, pasitelkus diplomatiją, intuiciją ir atsakingų asmenų pasiryžimą, laiku pradėti veikti ginant savo valstybės interesus.
Jau gyvendamas Amerikoje Krėvė tvirtino, kad politikai savo gyvenime jis pats išskirtinio vaidmens neteikė. Rašytojo dzūkiškas temperamentas, gebėjimas pasišaipyti iš savęs ir sarkazmas savitai išreikštas laiške Mykolui Biržiškai, rašytame 1952 m. balandžio 9 d.: „Ypač bijau politikų. Pabuvojau vieną kartą politiku ir taip apsišutinau, kad dabar tos politikos bijau kaip velnias kryžiaus.“
Tokią Krėvės reakciją galėjo iššaukti faktinis trijų savaičių įėjimas 1940 m. į vadinamąją Liaudies vyriausybę būnant joje ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru. Ideologizuotame XX a. pasaulyje nuošaliai nuo politikos negalėjo likti net ir kūrybinga asmenybė. Žvelgiant į ano meto istorinius įvykius, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Krėvė imdavosi politinės veiklos tik tada, kai iš vidaus arba iš išorės kildavo pavojus Lietuvos valstybei.
Knygos „Pagunda” viršeliai.
Skaitydami Krėvės epinę dramą „Šarūnas“, galime atpažinti didvyriško Dainavos kunigaikščio Šarūno gyvenimo epizodų atsikartojimą paties rašytojo gyvenime. Ši nuojauta ypač pasitvirtina Krėvei tapus Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku ir skaitant jo atsiminimus „Apie Klaipėdos atvadavimą“. Istorinės dramos „Skirgaila“ situacija gali priminti paties Krėvės tragiškumą, kai jis turėjo apsispręsti 1940 m. birželį. Krėvė, kaip ir valdovas Skirgaila, jo sukurtos dramos personažas, atsiduria apsisprendimo situacijoje „arba – arba“. Kad ir kaip pasielgtų, vieni jį vertintų kaip tautos didvyrį, kiti gi laikytų išdaviku.
Verta aptarti ir Krėvės kūrybinį talentą, pasireiškusį dar studijuojant Kijevo universitete. 1907 m. Krėvė išleido poezijos rinkinį „Frustra“, pasirašydamas slapyvardžiu Vaidila (Waydelota). Šioje knygoje spausdinama eiliuota Krėvės poema „Pamišimas“ šiuolaikinių kritikų priskiriama prie XX a. pradžios modernistinės lietuvių poezijos. Krėvė paprastai pristatomas kaip lietuvių literatūros klasikas, tautinės kultūros vaizduotojas, neoromantikas ir orientalistas. Vertėtų pristatyti Krėvę ir kaip kūrėją egzistencialistą, kūrusį daug anksčiau už pripažintus egzistencializmo pradininkus tokius kaip Alberas Kamiu, Žanas Polis Sartras ir kt.
Šis Krėvės talentas ypač išryškėjo dramoje „Skirgaila“. Apie tai rašė ir Albertas Vaidila: „Krėvės dramose mes esame pagaunami tos dvasinės įtampos svarstyklių „arba – arba“, kurios gali padėti susivokti galimoje egzistencinėje būsenoje. Pavyzdžiui, dramoje „Skirgaila“ riterį, slapta įsibrovusį į pilį pas savo mylimąją, kankina abejonė: ar gelbėti savo gyvybę ir užtraukti negarbę mylimai moteriai, ar tylėti ir leisti, kad būtų gyvas palaidotas karste, kur jis slepiasi išmesto lavono vietoje. Šis pasirinkimas, susijęs su žmogaus laisvos valios idėja, yra Krėvės kūrinio filosofinio modernumo ženklas.“[1]
1952 m. spalio 19 d. Filadelfijoje, viešbučio „Essex“ salėje buvo iškilmingai švenčiamas Romos akademijos nario, Latvijos universiteto garbės daktaro ir Pensilvanijos universiteto profesoriaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus 70-asis jubiliejus. Profesorių sveikino Amerikos lietuvių organizacijos, kolegos iš Pensilvanijos universiteto, taip pat mokslininkai iš Vokietijos ir Italijos. Ta proga pasaulio baltistai devintąjį „Studi baltici“[2] tomą dedikavo lietuvių profesoriui. Vykstant iškilmingam minėjimui, Pensilvanijos universiteto profesorius, šveicarų kilmės kalbininkas, baltistas Alfredas Senas iš tribūnos pareiškė, kad jau yra sukūręs parengiamąjį komitetą pristatyti Vinco Krėvės kūrybą Nobelio premijai gauti. Jis ragino lietuvių išeiviją parengti monografiją apie rašytoją, o svarbiausius kūrinius išversti į anglų arba prancūzų kalbas. Nepraėjus nė porai metų, 1954 m. liepos 7 d. Krėvė mirė, ištiktas širdies smūgio.
Švęsdamas savo 70 metų sukaktį, Krėvė kreipėsi į svečius tokiais žodžiais: „Kai pradėjau kurti, tai buvo pirmoji Lietuva, ir aš niekados negalvojau, kad aš dirbu dėl garbės arba kad pasižymėčiau kaip rašytojas, nes tuomet ir skaitančiosios visuomenės Lietuvoje buvo nedaug. Bet man kilo noras tada atgaivinti tą senovės Lietuvą, o ypač kada man tekdavo susitikti dar universitete su kitų tautų studentais, kurie kalbėdavo apie savo didingą praeitį. Man tada kilo noras parodyti, kad mūsų praeitis yra didingesnė negu kitų. Ir tada norėjau atkurti tą senąją Lietuvą, kuri viena ranka kovojo prieš visą Europą, kai šioji kryžiuočiams teikė pagalbą. Lietuva ne tiktai nesužlugo, nenusileido, bet sužlugdė tą kryžiuotį, kuriam Europa nešė pagalbą. O kita ranka Lietuva užkovojo didesnę pusę šios dienos Rusijos. Norėjau parodyti, kad kovose, mirtinose ir žūtbūtinėse, ji pasidarė didžiausia ir galingiausia valstybė, kad ji atrėmė Azijos minias, kurioms atsispirti negalėjo visa Europa. Aš galvojau, kad jeigu tie žmonės galėjo tai padaryti, jie turėjo būti milžinai siela. Ir aš norėjau atvaizduoti tų milžinų sielą – senovinę Lietuvą. Ne tam, kad aš čia pagarsėčiau, o tam, kad visi lietuviai, ypač jaunimas, pajustų savigarbą. […] Ir man nerūpi nei Nobelio premijos, nei kažkokia garbė, nebent toji mano garbė galėtų išgarsinti Lietuvą. Visuomet mano tikslas buvo – dirbti Lietuvai ir dėl Lietuvos.“[3]
Memorialinio Vinco Krėvės – Mickevičiaus muziejaus Vilniuje direktorius Vladas Turčinavičius.
1953 m. vasario 27 d. Pitsburgo universitete (JAV) skaitytoje paskaitoje profesorius Alfredas Senas kalbėjo: „Greta Donelaičio ir Maironio, Krėvė yra iškiliausias visų laikų lietuvių poetas ir rašytojas. Donelaičiui trūko savitumo, jo hegzametrai imitavo trumpalaikį to meto Vakarų Europos literatūroje vyravusį stilių. Galima sakyti, kad Donelaitis rašė vokišką poeziją lietuviškais žodžiais. Tik realizmas jį atskyrė nuo to meto vokiečių tradicijos. Donelaitis – iškilus kūrėjas, Krėvė – dar iškilesnis. Krėvė praauga ir Maironį. Be abejo, Maironio poemos pasižymi originaliu turiniu, bet ne forma. […] Krėvę lydėjo sėkmė kuriant ir apsakymus, ir dramas. Jo stilių imitavo ir vėlesni rašytojai. Net jei Krėvė būtų kūręs tik realistines dramas ir apsakymus, vis tiek jis būtų vertas didžiausio pagyrimo ir pripažinimo, net Nobelio premijos. Vis dėlto lietuviai jį labiau pamilo už romantinę kūrybą.“[4]
Laišką skaitytojui norėtųsi užbaigti Krėvės kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojo, literatūros profesoriaus Alberto Zalatoriaus mintimis: ,,Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas, kuris įgalina į viską žiūrėti lyg iš kosmoso aukštumų. Pabandykime įeiti į Krėvės situaciją: rašytojas, profesorius, tautosakos rinkėjas ir tyrinėtojas, kultūrininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, publicistas, literatūros kritikas, gausybės žurnalų redaktorius, Mokslų akademijos prezidentas ir jos organizatorius, pagaliau šeimos tėvas, žmogus, dėl savo tiesumo, demokratizmo ir staigaus temperamento užkliūvantis snobams ir karjeristams. Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[5]
Straipsnio autorius – knygos sudarytojas Vladas Turčinavičius.
[2]Studi Baltici a cura di Giacomo Devoto (N.S.–I [IX]), Accademia Toscana di scienze e lettere „La Colombaria“: Leo S. Olschki-editore, MCMLII.
[3] Vincas Krėvė-Mickevičius, „Žodis Lietuvai“, Vincas Krėvė-Mickevičius. Rašytojo 70 metų sukaktis, Chicago: Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953, 185–187.
[4] Alfred Erich Senn, „Vincent Krėvė – Lithuania’s Creator of Heroes“, Words Literatures, Pitsburg University Press, 1956, 170–184.
[5] Albertas Zalatorius, „Keli krėvianos aspektai“, Mokslas ir technikaNr. 1, 1998, 2.
Pagaliau baigėsi pažadų dienos. Pasak politologų, reitingų sudarytojų, buvo pati nykiausia, vangiausia rinkimų kampanija. Bet kodėl tada tiek daug piliečių panoro balsuoti iš anksto?
Kas tuos rinkėjus supaisys! Jeigu tokie aktyvūs būsime ir rytoj, sekmadienį, visiems skeptikams nušluostysime nosį. Gal pagaliau susivokėme, kad jeigu ne dabar, tai ir niekad, dar ketverių metų tokio korumpuoto, grobuoniško, savanaudiško gyvenimo valstybė tiesiog neištvertų.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien negalima agituoti, bet galima spėlioti, prognozuoti, pasvajoti, kas įvyks per artimiausius ketverius metus, valdant naujojo Seimo pažadukams.
…Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, nors iš Maskvos buvo skelbiama, kad SSSR vyriausybė nemano pažeisti Lietuvos teisių ar kištis į jos vidaus gyvenimą ir keisti vidinę santvarką. Ji buvusi priversta padidinti savo įgulas saugumo sumetimais tiek savo, tiek Lietuvos, kad ji nebūtų įtraukta į pasaulinį karą, kuris jau yra suliepsnojęs vakaruose.
O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, o policija nedrįso jų sudrausti.
Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos.
Pacitavau klasiką V.Krėvę-Mickevičių iš Vlado Turčinavičiaus sudarytos knygos „Pagunda“, kurią visai neseniai perskaičiau. Ar gali kas nors panašaus atsitikti, valdant naujajam Seimui, naujajai Vyriausybei?
Tada, kai Lietuvos nepriklausomybė jau tapo fikcija, naivumo (reikėtų pavartoti stipresnį žodį) netrūko ir žydams, ir lietuviams, net klasikai buvo suklaidinti. Netrūksta naivumo ir dabar. Žmonės niekada nepasimoko iš savo klaidų. Todėl Putino Rusija ir bando pakartoti 1940-ųjų scenarijų, šiek tiek jį pritaikiusi prie XXI a. geopolitinės situacijos.
Spalio 6 d. LRT televizija parodė dokumentinį filmą apie nuožmų karą Latvijoje ir Estijoje, dabar vadinamą propagandiniu, informaciniu, hibridiniu karu. Šiurpu klausytis melu, neapykanta persunktų kalbų, matyti pykčio iškreiptus jaunų ir pagyvenusių rusų veidus: Rosija! Rosija! Fašisty! Vienas iš Rusijos išbėgęs rusas pasakoja, kad Estijos rusai fanatiškesni už Rusijos rusus, nes pirmieji mato vien melą, skleidžiamą per rusiškas televizijas, o antrieji Rusijoje gyvena ir gali palyginti. Nors neapykantos Baltijos valstybėms, Vakarams pakanka ir pačioje Rusijoje. Juk esame didžiausi priešai.
Putino Rusija hibridinį karą su Baltijos valstybėmis, Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis neabejotinai laimi.
Mes Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 25-metį paminėjome dokumentiniu filmu, o Rusija – iskanderais, slapta Baltijos jūra pro Klaipėdą gabenamais į Kaliningradą, t.y. Karaliaučių, kuris jau neturėtų priklausyti Rusijai. Vakarai pamiršo jai priminti, kad laikas kraustytis iš Kanto, Donelaičio tėvynės į ten, iš kur atėjusi. Nepamiršo, bet bijo net užsiminti. Dar daugiau – pamažu leidžia susigrąžinti ir tą, kas prieš ketvirtį šimtmečio išsprūdo iš Sausio 13-ąją pramiegojusiojo ir jį pakeitusiojo girtuoklio rankų.
Minėtame dokumentiniame filme (neįsidėmėjau pavadinimo) Lietuva, berods, net nepaminėta. Mūsų rusai lietuviškesni už lietuvius? Yra, žinoma, ir tokių, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Apklausos byloja, kad dauguma rusų, lenkų pavojaus valandą eitų ne su mumis, kaip ne su mumis 1940-aisiais ėjo žydai, jeigu teisus klasikas Vincas Krėvė.
Putino Rusija atakuoja ir laimi. Bijau, kad sugebės ji panaikinti jai Europos Sąjungos ir JAV taikomas sankcijas, o mums padės išsirinkti sukalbamą prezidentą. Rinkimų išvakarėse iš Norvegijos atėjo žinia, kad mūsų žiniasklaida parsidavusi, kad Lietuvos žodžio laisvė – korupciniame narve. O Putino Rusija žiniasklaidai pinigų negaili.
Per artimiausius ketverius metus tikrai įvyks permainų, už kurias jau balsavo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet permainos gali būti ne tik pozityvios. Tačiau viltis miršta paskutinė.
Aš antrą kartą Demeniškių atlaiduose. Saulėta birželio diena – kaip pernai, šeštųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dieną. Didžiulėje verandoje – saldumynais nukrauti stalai – kaip pernai. Tik arklys, kurį bučiavome pernai, jau kitas, irgi senas, abejingas mūsų bučiniams, pražilęs kaip ir mes beveik visi, iš Vilniau, Kauno, Žemaitijos suvažiavę pakalbėti, pabendrauti tarmiškai, taip, kaip kalbėjo mūsų motinos. Sodybos šeimininko Romo Sadausko skrybėlė – irgi jau kita. Pernykštė man labiau patiko. Rimtas, kartais net rūstokas rašytojas per metus nė truputėlio nepasikeitęs, nors viešai apie savo sveikatą yra prišnekėjęs negerų dalykų. Niekas nepatikėjo, kad šie septintieji atlaidai Demeniškiuose – paskutiniai. Panašiai jis kalbėjo ir pernai, ir užpernai, ir dar anksčia…
{Norėdami pamatyti visas 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Istorikas Vygandas Vareikis, gal reaguodamas į mano straipsnį “Laisvė – pirmoji vertybė”[1], kuriame pabrėžiau svarbų Krėvės vaidmenį rengiant Klaipėdos sukilimą (terminą “sukilimas” naudosiu, kaip istoriškai tradicinį), parašė straipsnį “Gajūs mitai arba Kas “atvadavo” Klaipėdos kraštą?”[2]
Žodį “atvadavo” autorius rašo su kabutėmis, tuo lyg pabrėždamas, jog jokio Klaipėdos išvadavimo nebuvo, o gal todėl, kad dabar šis žodis nevartotinas? Istorikas šį žodį su kabutėmis atkakliai vartoja ir toliau, tarsi bandydamas įteigti nuomonę, kad Klaipėda tiesiog savaime “atiteko Lietuvai”. Tačiau tuo metu Klaipėdą valdė Prancūzijos karinė administracija, vadinasi, pagal logiką, net nežvelgiant gilyn į istoriją, buvo galima išvaduoti (atvaduoti) ją iš prancūzų, o tai ir įvyko.
Gerai prisimenu rugsėjo 27-osios dienos vakarą prieš 25-erius metus. Tada dirbau „Minties” leidykloje. Diktorius Juozas Šalkauskas į kabinetą atnešė kvietimą, kuriame buvo prašoma atsilankyti į pirmąją lietuvių kalbos šventę „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?” Primygtinai paprašė dalyvauti. Šiek tiek nustebau dėl to primygtinumo. Ką tai galėtų reikšti?
Sėdžiu galiorkoj kažkokios įmonės salėj Žirmūnuose tarp senų pažįstamų, mokslo draugų, o toli scenoje graži moteris, pasipuošusi balta megzta kepuraite, vadovauja susirinkimui. Daug žymių kultūros, meno žmonių. Poetas Justinas Marcinkevičius, kalbininkas Juozas Pikčilingis…
Ir staiga girdžiu savo pavardę. Nenorėjau patikėti, nes tada „Vagoje” dirbo mano bendrapavardis. Gal jis kviečiamas, bet kad paminėjo Santaikos aštuonmetę mokyklą, kurioje tikrai šiek tiek dirbau. „Mokytojau, čia aš, Albina”, – sako ta graži jauna moteris, kai užlipu ant scenos. Ir tik tada aš kaip pro miglas prisiminiau pirmame suole sėdinčią mergaitę, skaitančią ištrauką iš V. Krėvės apsakymo „Antanuko rytas”. Susitikimas beveik po ketvirčio amžiaus!
Ir štai 2013 m. rugsėjo 27 d. mes vėl, po 25-erių metų, susitinkam. Jaukioje kavinėje „Albina”, bet jau kaip seni pažįstami. Dabar man būtų nelengva pasakyti, kiek panašių susitikimų įvyko nuo ano tolimo, viltingo rugsėjo iki šių dienų, kai jau beveik sudužo visos viltys.
Esu dėkingas savo mokinei, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos…vyriausiajai kalbos tvarkytojai Albinai Šiupienienei už tai, kad ji manęs niekada nepamiršo, kai, prof. Juozo Pikčilingio žodžiais tariant, pakilom ir ėjom „į žygį už gimtąją kalbą”. Dalyvavau keliose dešimtyse įvairiausių susitikimų, susirinkimų, ir ne tik Vilniuje. Vartau 2001 m. išleistą (ir Albinos padovanotą) gausiai iliustruotą knygą „Per žodžio gyvastį ir dvasią”, kur surašyti keliolikos metų darbai darbeliai ginant lietuvių kalbą, kai „Tauta pakilo naujai būčiai” (vėl prof. J.Pikčilingio žodžiai).
„Savitas tautystės metraštis, skirtas šviesaus atminimo lietuvių kalbos stilistikos pradininkui, vienam Gimtojo žodžio bičiulių Aidijos įkūrėjų, pirmiausia yra apie Jį, prof. Juozą Pikčilingį. Apie Kalbos tėvą Joną Jablonskį, Mokytoją ir žodynininką Juozapą Balčikonį, kuriuos profesorius labai brangino ir nuolat citavo. Apie kitus – gyvus ir mirusius: kalbininkus ir poetus, rašytojus ir žurnalistus, kunigus, politikus ir prezidentus, kurie gynė ir puoselėjo lietuvių kalbą ir būdą. Apie patriotus, vilniečių sueigų dalyvius ir visus aukštaičius, dzūkus, sūduvius ir žemaičius, kurie į Nepriklausomybę ėjo gražiai pasidainuodami, įsiklausydami, pasibardami, bet IŠVIEN. Apie Aidijos bičiulius, su kuriais Profesorius drauge nerimo…” – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja Albina Šiupienienė.
Esu buvęs knygų leidėjas, todėl žinau, kaip sunku sudaryti ir išleisti tokią sudėtingą knygą. Bet aš nežinau, tik bandau įsivaizduoti, kaip sunku sukviesti dešimtis, kartais net šimtus žmonių į kalbos šventę, pavyzdžiui, Sintautuose, Vilniaus Neringos arba štai Albinos kavinėje, kad tas renginys būtų ne tik smagus, bet ir prasmingas. Albina Šiupienienė ir žino, ir moka. Ji man bent du kartus yra sakiusi: viskas – dabar jau paskutinis mano renginys. Labai norėčiau, kad ji šio žodžio neištesėtų.
Reikėtų išleisti antrą knygos „Per žodžio gyvastį ir dvasią” dalį – apie laikotarpį nuo 2001-ųjų iki šių dienų, kurioje atsispindėtų, nepaisant, deja, nuolat blogėjančios lietuvių kalbos padėties, gimtosios kalbos mylėtojų veikla. Ši dalis, be abejo, būtų žymiai skaudesnė, nes tada, prieš 25-erius metus, mes negalėjome įsivaizduoti, kad laisvoje Lietuvoje mūsų gimtoji kalba bus taip sparčiai išstumiama iš viešojo gyvenimo. Minėtoje knygoje yra citata: „Atimk iš tautos viską, – sako didis rusų pedagogas ir mintytojas Konstantinas Ušinskis, – ji gali viską atgauti, bet atimk kalbą, ir tauta daugiau niekados jos nesusikurs. Net naują tėvynę gali susikurti, bet kalbos – niekuomet. Mirė kalba tautos lūpose – mirė tauta”.
Dabar mums įrodinėjama, kad tauta gali gyvuoti ir be lietuvių kalbos, ir net ne Lietuvoje. Kai lietuvių kalba buvo paskelbta valstybine, pagalvojau: dabar tai jau mes amžini. Pasirodo – nė velnio!Maždaug taip viename renginyje Rašytojų sąjungos klube yra pasakęs poetas Justinas Marcinkevičius – vienas iš atkakliausių lietuvių kalbos gynėjų. Laisvoje Lietuvoje lietuvių kalbą ginti gal net sunkiau nei tada, kai ją smaugė rusai, lenkai… Dar nemokam priešintis globalizmui, kai niekas mūsų tarsi ir nesmaugia. Nepaisant to, lietuvių kalbos vis mažiau gatvėse, mokyklose, universitetuose… Ir nieko negalime (ar nenorime?) padaryti.
———————————————-
Taigi, rugsėjo 27 d. įvyko Vilniaus tarmių sąlėkis „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje”. Ir aš ten buvau, turiu to renginio scenarijų, todėl jo ištraukas čia ir pateiksiu. Svarbiausios akimirkos – Alfredo Girdziušo nuotraukose.
Lygiai prieš dvidešimt penkerius metus rugsėjo 27-ąją – su dideliu užsidegimu talkinant šviesaus atminimo profesoriui Juozui Pikčilingiui – Vilniuje buvo surengta pirmoji lietuvių kalbos šventė, pavadinta pagal Justiną Marcinkevičių – „Kaipgi tu gyvas likai, durtuvu persmeigtas žodi?“
It Maironis, šaukęs lietuvį mylėti brangią žemę, jos kalbą ir senovės būdą, tądien Justinas Marcinkevičius, amžinai dainavęs Lietuvą – ašarą Dievo aky – nuoširdžiai linkėjo: „Tegu meilė kalbai švente nesibaigia“, o paskui… iš aukštų tribūnų tarytumei įspėjo: „Nepriklausomybės keliu Tauta ir Kalba turi eiti drauge.“
Beje, prieš gerą dešimtmetį gryną teisybę yra pasakiusi Poeto žmona Genovaitė: Lietuvybę išlaikys ne valdžia, ne gražūs ponai, o kita Tėvynės žmonių dalis. Taigi, kita žmonių dalis, atėjusi iš Dzūkų pirkios, Aukštaičių gryčios, Suvalkiečių stubos ar Žemaičių trobos, ir yra ta tautos šviesuomenė, šį vakarą sugrįžusi byloti – „Gimtųjų žodžių apkabintas, aš gyvas kalboje“, – kalbėjo Albina Šiupienienė.
Be galo džiugu Tarmių sąlėkyje matyti senus pažįstamus ir malonu išvysti naujus veidus, tačiau liūdna neregėti daugelio – jau amžinąjį atilsį – mūsų žygio „Už Lietuvą per žodžio gyvastį ir dvasią“ šviesuolių.
Šiandien Antakalnyje prie Tautos dainiaus Justino Marcinkevičiaus kapo supleveno trispalvė ugnelė, nuvilnijo poeto Jono Šėlos „Rauda“. Ten buvo sukalbėtas poterėlis, sugiedota Maironio „Lietuva brangi“ ir kartu buvo nusilenkta visiems namolio išėjusiems poetams, kalbininkams, mokytojams, dainininkams, kunigams, fotografams ir kitiems bičiuliams.
Skauda širdis, kad, Europos užburta, mąžta Lietuva: nyksta tautystė ir menksta jos ramstis – lietuviškas žodis, dažnam šių dienų verslo vystytojui tapęs rakštimi.
Pamažu gęsta patriotinės dainos, ugdančios savigarbą, pasididžiavimą savo kalba ir tauta, – kalbėjo Albinas Vaičiūnas.
Netrukus sukaks 25-eri metai, kai lietuvių kalbai grąžintas valstybinės kalbos statusas, kai atkurta Lietuvių kalbos draugija ir kai žurnalas „Mūsų kalba“ tapo „Gimtąja kalba“. Tada prie darbo stojo garbingas Žmogus… Tai dr. Aldonas Pupkis – Lietuvių kalbos draugijos garbės pirmininkas, ilgametis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Valstybinės kalbos reikalų visuomeninės komisijos narys. Jam atkurtos Lietuvių kalbos draugijos 25-mečio proga Vilniaus mero Artūro Zuoko padėka.
Ilgam išliko atminty daktaro Aldono Pupkio lyriška prakalba – „Lenkiuosi Motinai“. Savo Motinai. Iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai – Savivaldybės tarybos sprendimu – Aldonui Juozapui Pupkiui buvo suteiktas Garbės piliečio vardas – už Kazlų Rūdos krašto garsinimą Lietuvoje bei už nuopelnus saugojant ir puoselėjant lietuvių kalbą, – sakė Albina Šiupienienė.
Gerbiamasis Pranai Kniūkšta,nuoširdžiai sveikinu Jus garbingo 80 metų jubiliejaus proga.
Visą savo gyvenimą paskyrėte kalbai – mus visus vienijančiai gijai, kurią audėte neskaičiuodamasvalandų, nesivaikydamas įvertinimų. Audėte kruopščiai, atsakingai, suvokdamas savo darbo prasmę ir reikšmę Lietuvai, jos kultūrai ir istorijai. Jos dabarčiai ir ateičiai. Esate žmogus, saugantis šią giją, nepailstantis jos kurti toliau. Jubiliejaus proga linkiu Jums stiprybės ir geros nuotaikos, kuria dalytumėtės su savo artimaisiais!
Dalia Grybauskaitė- Lietuvos Respublikos Prezidentė
Šį tekstą perskaitė Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas. Jubiliatas buvo apjuostas Aldonos Mickuvienės išausta tautinių raštų juosta, jam įteiktas medalis.
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko žemaičio Vydo Gedvilo perduotą atminą įteikė ir sveikinimą dviem kalbomis perskaitė buvęs Seimo narys žemaitis Gintaras Songaila:
Didžiai gerbiamas dr. Pranai Kniūkšta! Aštuoniasdešimt metų – gražaus gyvenimo sukaktis, į kurią prasmingai sudėta kalbinė Jūsų išmintis: administracinė, kanceliarinė, viešosios kalbos vartosena… – apie tai byloja knygos, vadovėliai ir žiniasklaida visokia. Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, narys, redaktorius… –Tautos sueigose visad laukiamas kaip garsus oratorius! Tad ar bereikia klausti – Ta kon tu mon saka?.. Sveikindami garbinga jubiliejaus pruoga, linkiedami geruos sveikatas i da daug daug poikių metų, diekavuodami nuoram pasakyti:Tamsta su sava darbas – Onžouls Žemaitėjis – mūsa žemis syla!
Vydas Gedvilas- Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas
Daktarą Praną Kniukštą telegrama dusetiškių tarme pasveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė daktarė Rasuolė Vladarskienė, Vilniaus meras Artūras Zuokas jam atsiuntė padėką už prasmingą ir gražią veiklą puoselėjant lietuvių kalbą , jį sveikino Vilniaus sąjūdžio tarybos nariai ir jos pirmininkas žemaitis Leonas Kerosierius, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis…
Daktarui Pranui Kniūkštai visų pirma dėkoju už begalinį sielvartą ir kasdienį rūpestį dėl nulietuvinto Vilniaus. Dėkui už tvirtą būdą iš prigimties ir žemaitiško žodžio raišką! Dėkui, kad dvidešimt metų buvote greta – niekada neišdavėt, neišjuokėt ir nuo pikta gynėte mane, – sakė Albina Šiupienienė.
Tai tik svarbiausi sveikinimai; pasveikinti ir apdovanoti buvo vos ne visi renginio dalyviai. Bene trylika gimtojo žodžio puoselėtojų namo parsinešė po Angelą. Jis įteiktas ir poeto Justino Marcinkevičiaus žmonai žemaitei Genovaitei Marcinkevičienei.
Buvo daug dainų ir tarmiškų kalbų. Dainavo profesionalas dainininkas Vytautas Babravičius. Kompozitorius Lionginas Abarius padainavo savo ir poeto Pauliaus Širvio meilės dainą, skirtą moteriai, kurią jie abu buvo įsimylėję. Kaip tikras solistas dzūkišką dainą dzūkiškai traukė Juozas Dingelis, apie žirgelį padainavo Žalgirio dieną gimęs Albinas Vaičiūnas, o savo kūrybos eilėraštį perskaitė poetė Dalia Tarailienė.
Visko nesurašysi. Prašau atleisti. Bet negaliu nepaminėti, kad gausiausiai apdovanotasis daktaras Pranas Kniūkšta vakaro pabaigoje pavirto žemaičiu Onte:
Vakar Vilniaus mokytojų namuose įvyko lietuvių etninės kultūros tyrinėtojo, vertėjo, rašytojo Vaclovo Mikailionio knygos “Jotvingių laisvės šokis” sutiktuvės. Su nepakartojamosios, nuostabiosios Veronikos Povilionienės pasidainavimais, dalyvaujant ir Trakų kultūros centro Rūdiškių filialo folkloro ansambliui “Diemedis” (vadovė Dalė Žalpienė).
Lietuvių etninės kultūros tyrinėtojas Vaclovas Mikailionis prozos diptichu atskleidžia dvasinę tautos būseną, ištikus XX amžiaus karams bei okupacijoms. Autorių domina tai, kaip naujomis istorinėmis aplinkybėmis atsiskleidžia to krašto, kurį V.Krėvė vadino Dainava, žmonių pasaulėjauta. Iš metraščių paliudijimų, archeologų pasakojimų stengiamasi atkurti “jotvingiškąjį” Pietų Lietuvos klodą. Nužudytos nėščios jotvingės kapas tampa talpiu šio krašto istorinės lemties simboliu.
Spalio 11–12 dienomis Mažeikiuose vyko jubiliejinė šventė „Būti su Maironiu“, skirta poeto 150-osioms gimimo metinėms.
Jubiliejinis renginys prasidėjo 11 d. šv. Mišiomis Mažeikių Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ir koncertu. Sakralinę muziką atliko Judita Leitaitė (mecosopranas) ir Jurgita Kazakevičiūtė (vargonai).
Spalio 12 d. jubiliejiniai renginiai vyko Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centre. Esminis renginys – seminaras ir diskusija „Ką reiškia būti su Maironiu?“. Jame gausiai dalyvavo akademinės bendruomenės atstovai, mokytojai, kultūros darbuotojai, jaunieji literatai, skaitovai, konkursų dalyviai. Savo apmąstymus apie santykį su Maironiu ir jo palikimo vertinimus išsakė literatūrologai ir kūrėjai: Aušra Martišiūtė-Linartienė, Donatas Petrošius, Regimantas Tamošaitis, Eugenijus Žmuida, Manfredas Žvirgždas.
„Krėvė iš tiesų yra viena didžiųjų XX a. mūsų figūrų, jei ne pati didžiausia. Svarbiausias jos ženklas – universalumas.[…] Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sutvėrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija – nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.“[2]– rašo Albertas Zalatorius.
Vincas Krėvė lietuvių literatūroje reiškėsi kaip fenomenalus kūrėjas. Jis pirmasis lietuvių literatūroje sukūrė labai raiškius herojiškus, žavinčius atgimstančią tautą, personažus Šarūną, Skirgailą ir kitus. Giliai pažinęs Oriento kultūras, savo 1913 m. išspausdintoje apysakoje „Pratjekabuda“ pirmasis sukuria įstabią poetišką erotinę sceną.
Gruodžio 1 d. Seime buvo paminėtos Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjo Stasio Šilingo 125-osios gimimo metinės.
Kas jis? Dar prieš kelerius metus plačioji visuomenė beveik nieko apie S.Šilingą nežinojo.
Ne tik plačioji visuomenė: retas ir universitetinio išsilavinimo žmogus prieš kokį dešimtmetį Klausimėlio žurnalistui neraudonuodamas būtų pasakęs, kad tai ilgametis Valstybės tarybos pirmininkas, teisingumo ministras, daugelio visuomeninių draugijų bei sąjungų organizatorius ir vadovas, tautosakos rinkėjas, menų globėjas, žurnalų ir laikraščių steigėjas ir redaktorius ir t.t. O juk kalbama apie žmogų, mirusį palyginti neseniai – 1962 metais Lietuvoje, Kelmėje.
