Vokietijos verslą, matyt, smarkiai kamuoja kibernetinės atakos ir kitokių formų šnipinėjimas bei sabotažas, praneša Vokietijos laikraštis Tagesspiegel.
Vokietijos Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (BfV) prezidentas Hansas Georgas Maasenas pranešė, kad kasmet dėl tokios veiklos patiriama apie 50 mlrd. eurų nuostolių. Pasak Maaseno, tikslios sumos pasakyti neįmanoma, nes daugelis kibernetinių atakų aptinkamos tik praėjus kiek laiko.
Pasak BfV vadovo, daugelis kompanijų žiūri į naujos produkcijos plėtrą pagal principą „saugumas – tai stabdys“, ir dalinai dėl to kalti klientai, norintys „turėti ištaigų, o ne saugų produktą“.
Be to, daugelis kompanijų supranta, kad „jos patyrė kibernetines atakas per vėlai – po pusmečio ar net vėliau, toliau kalbėjo Maasenas. Beje, firmos dažnai apskritai nežino apie kibernetines atakas prieš jas, nes užsienio žvalgybos sunaikina savo Trojos programas, kuriomis naudotasi puolimui. Todėl kompanijos pamato padarytus nuostolius tik po to, kai kokia nors užsienio firma išleidžia į rinką analogiškus produktus.
Maseno nuomone, Vokietija, aukštų technologijų ir tvirtos ekonomikos šalis, „vis labiau patenka į valstybinių ir nevalstybinių struktūrų vykdomo šnipinėjimo akiratį“. BfV vadovas ypač išskyrė kibernetines atakas iš Rusijos, Kinijos, Indijos ir Irano.
Antai, prieš metus Vokietijos Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba perspėjo, kad Sofacy hakerių grupė, pavaldi Rusijos karinei žvalgybai GRU, atakuoja Vokietijos energetikos kompanijas.
Tagesspiegel pavyko sužinoti, kad tos kibernetinės atakos iš tikrųjų įvykdytos, bet BfV neįvardijo aukomis tapusių kompanijų, nes pagarsinimas galėjo „padaryti žalos verslui ir atstumti klientus“.
Tuo tarpu rizikos zonoje atsiduria ne tik stambios kompanijos, bet ir vidutinis verslas, beje, šis net dar labiau, priduria Tagesspiegel.
Anot Forsa tyrimo, atlikto Vokietijos draudikų asociacijos (GDV) užsakymu, mažiausiai kas ketvirta Vokietijos vidutinio verslo kompanija yra patyrusi materialinių ar techninių nuostolių dėl kibernetinių atakų.
Rusijos specialiosios tarnybos (FSB), pasak perbėgusio rusų karininko, siuntė savo šnipus į Europą kaip emigrantus, praneša Vokietijos laikraštis Die Welt.
„Mums pavyko įvesti į Europą šnipų, užmaskuotų emigrantais. Apie rezultatus buvo pranešta prezidentui, ir jis jiems pritarė“, – pareiškė buvęs aukšto rango FSB karininkas vardu Igoris dokumentiniame filme „Putino šaltasis karas“, kuris buvo parodytas per Vokietijos ZDF televiziją. Perbėgėlis Rusijoje buvo pulkininkas ir ėjo FSB Kovos su terorizmu ir pasipriešinimo politiniam ekstremizmui skyriaus vadovo pareigas, – tai patvirtina grupinė fotografija, užfiksavusi specialiosios tarnybos viršūnėlę.
Pasak jo, FSB dar 2002 metais „aprūpindavo čečėnus suklastotais dokumentais“, kurie būdavo kaip įrodymas, kad „jie buvo persekiojami savo tėvynėje, ir gaudavo prieglobstį Europoje“.
Pasitelkus tuos „politiškai persekiojamus“ čečėnus, „Rusijos specialiosioms tarnyboms pavyko sukurti Europoje patį tikriausią agentų tinklą“. Jie „integravosi į musulmonų diasporas Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, ir kai jų prireiks politinei situacijai paveikti Kremliaus naudai, tie agentai pradės savo darbą“. „Aš tuo įsitikinęs“, – pareiškė dabar Europoje besislapstantis Igoris.
Kad tai ne gandai, patvirtina čečėnų kultūros draugijos Kilio mieste, Vokietijoje, pirmininko Timūro Dugazajevo pavyzdys. Dugazajevas, kuris irgi davė interviu ZDF, paneigė, kad dirba su specialiosiomis tarnybomis, bet pripažino, kad sekė savo tėvynainius ir informaciją apie juos perduodavo Čečėnijos vadovybei.
Igorio duomenimis, visi tie agentai „seka režimo kritikus ir potencialius islamistus“.
Tuo tarpu Vokietijos kontržvalgybos vadovas Hansas Georgas Masenas gilinasi toliau, tvirtindamas, kad „FSB tikslingai padeda radikaliesiems islamistams patekti į Vokietiją, kad jie destabilizuotų situaciją šalyje“.
Vokietijos specialiosios tarnybos, kaip rašo Die Welt, jau „seniai įtaria, kad čečėnų pabėgėlių galėjo padaugėti dėl vykdomos tikslinės operacijos“.
Dirk Banze, Michael Berendt, Martin Lutz, Uwe Müller / Die Welt
Stalino lageriuose užgimusi nusikalstama „įteisintų vagių“ bendrija priklauso stambiausiems pasaulio kriminaliniams klanams. Vien tik Vokietijoje specialistai priskaičiuoja keliasdešimt tūkstančių jų atstovų, kurių tvirtovė įsikūrusi Berlyne, rašo Die Welt.
Žiauri Rusijos mafija.
„Įteisinti vagys“ – unikalus kriminalinių grupuočių susivienijimas, susiformavęs Stalino lageriuose kaip sovietinio nusikalstamo pasaulio elito atstovų bandymas susivienyti į „raudonąją mafiją“. Netrukus „įteisinti vagys“ tapo įtakinga bendrija ir už lagerių pasaulio ribų, pažymi autoriai. „Tai struktūrai, prisistatančiai kaip oficialios valdžios priešprieša, pavyko išgyventi dėka savo ideologijos ir vertybių kodekso, vadinamo „vagių įstatymais“. Jo nepajudinamos taisyklės buvo perduodamos iš kartos į kartą, pritaikomos realiam laikui. Tas įstatymų sąvadas iki šiol patikimai cementuoja šią kriminalinę struktūrą“, – sakoma straipsnyje.
Visi bendrijos nariai privalo mokėti įnašus į vagių iždą, arba „bendrą kasą“ – jo lėšomis remiami nuteistųjų giminės ir artimieji, apmokamos advokatų paslaugos ar papirkinėjami valdininkai. Organizacijos hierarchijos viršūnėje yra „karūnuoti vagys“ – sprendimų derinimo procedūra tame lygmenyje pavaldi „praktiškai demokratinei tvarkai: svarbūs sprendimai priimami „vagių sueigoje“: čia sprendžiami likimai ir skelbiami nuosprendžiai“, – tęsia leidinys.
Kriminalistų nuomone, „įteisintų vagių“ atveju kalbama apie vieną iš paslaptingiausių, pavojingiausių ir žiauriausių kriminalinių organizacijų pasaulyje. Ir nors paprastiems gyventojams Vokietijoje apie ją mažai kas žinoma, jie vis dažniau tampa jų nusikaltimų aukomis. „Vien tik iš vagysčių butuose, parduotuvių apiplėšimų, „stogų“ suteikimo, prostitucijos, pinigų plovimo ir sukčiavimo nusikalstamas sindikatas uždirba Vokietijoje šimtus milijonų eurų per metus. Pajamos papildo „bendrą kasą“, kurią, kai kuriais duomenimis, sudaro 10 mlrd. dolerių“.
Šiandien nuo „įteisintų vagių“ veiklos nė viena šalis pasaulyje nenukenčia tiek, kiek Vokietija, kurios gerovė kaip magnetas traukia tos bendrijos atstovus, praneša publikacijos autoriai.
„Pinigai – tai valdžia, šiuo atveju – nusikalstama. Ji išplito visame pasaulyje, jai pavyksta išvengti kontrolės ir kelti baimę. Ji nuolat atsinaujina naujos nusikaltėlių kartos sąskaita. Ir ji turi nuolat gintis: ar tai šalinti per daug „įkyrius“ advokatus, netinkamus konkurentus, ar likviduoti tariamus išdavikus. Kartais kyla ginčų ir paties vagių elito viduje – tada prasideda klanų karai“, – rašo žurnalistai.
Vokietijoje gyvena apie 4,5 mln. išeivių iš buvusios SSSR. Pasak Federacinės kriminalinės policijos žinybos vadovo Holgerio Miuncho, keliasdešimt tūkstančių VFR gyvenančių rusakalbių diasporos atstovų vienaip ar kitaip susiję su „įteisintais vagimis“. Vokietijos kalėjimuose kali apie 5 tūkst. išeivių iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. „Pataisos įstaigose kriminalinio plano socialiniai kontaktai funkcionuoja itin darniai“, – perteikia vieno tyrėjo žodžius leidinys.
Įkalinimas daugeliui nusikaltėlių būna svarbus kriminalinės karjeros etapas, sakoma straipsnyje. „Įteisinti vagys“ sukūrė izoliuotą bendriją, kuri egzistuoja lygiagrečiai su mums įprastomis. Ir ji funkcionuoja net ir kitapus kalėjimo grotų“, – konstatuoja straipsnio autoriai.
„Aukso epocha“ nusikalstamai bendrijai prasidėjo nusileidus „geležinei uždangai“. Dabar Stalino eros darinys galėjo pasivyti tai, ką jau pasiekė garsieji Italijos pietų mafijos grupuotės cosa nostra, ndrangheta ar camorra, – bizniavimo modelio globalizaciją. Mafija iš Rytų organizavo filialus Šiaurės Amerikoje, arabų pasaulio šalyse, Azijoje ir Vakarų Europoje“, – praneša Vokietijos laikraštis.
Praėjus vos kelioms savaitėms po Berlyno sienos nugriovimo į Vokietiją atvyko žmogus, kurio gyvenimas faktiškai buvo šauniai suraizgytas trilerio apie gangsterius scenarijus. Aleksandras Boras, gimęs 1954 metais, išeivis iš Baltarusijos, jau vos atvykęs atkreipė į save tyrimo institucijų dėmesį. 1991 metų rugsėjį Miunchene, Švabingo rajone, jis su dviem bendrininkais žiauriai susidorojo su konkurentu: aukai buvo durta peiliu 28 kartus. Nusikaltimo vietoje likęs Boro plaukas padėjo tyrėjams aptikti jo pėdsaką.
Po nužudymo Borui pavyko pasislėpti Leipcige rusų kareivinėse. Iš ten jis nusigavo į Berlyną, kur toliau tęsė savo nusikalstamą veiklą. Iš Vokietijos sostinės Boras išvyko į JAV, įsitraukė į pinigų plovimo biznį ir užmezgė kontaktus su mafijos vadeivomis. Savo „nuopelnų“ dėka jis buvo priimtas į nusikalstamą elitą.
Netrukus jis užkibo už FTB, bet, tiesa, paskutiniu momentu jam pavyko nuo to kabliuko atsiplėšti. Jis buvo sučiuptas tik 1999 metų rugsėjį Miunchene – tačiau areštas nepadarė galo jo nusikalstamai karietai.
„Tik per Aleksandro Boro asmenybę mums išaiškėjo, kas glūdi po „įteisinto vagies“ fenomenu“, – sako Ulis Umlaufas, vadovaujantis Bavarijos kriminalinės policijos valdybos Kovos su organizuotu nusikalstamumu skyriui. Pasak jo, Boras aktyviai verbavo kalėjimuose rusakalbius kalinius, nepriklausomai nuo jų tautybės. Jie besąlygiškai jam paklusdavo taip uoliai, „kaip mums čia dar nebuvo tekę regėti“.
Kitas netikėtumas Vokietijos valdžiai buvo informacija, kad už tyrėjo ir prokuroro galvas skirta premija po 100 tūkst. eurų. Abiem valdininkams teko keletą metų naudotis asmens sargybinių paslaugomis. Po kelių teismo procesų Boras buvo nuteistas 13 metų kalėti ir išsiųstas į Maskvą su sąlyga, kad niekad ateityje neperžengs VFR sienos.
Bavarijos specialiosios tarnybos turi informacijos, kad grįžęs į Rusiją Boras galutinai buvo pripažintas vienu iš vagių pasaulio autoritetų. Ir vis dėlto ryšiai Vokietijoje išliko. Vienas iš jo „vietininkų“, armėnas Tigranas K., 2009 metais buvo nuteistas 11 metų laisvės atėmimo už šantažą, prekybą narkotikais ir nusikalstamos bendrijos organizavimą. Keletas K. grupuotės narių, kas mėnesį pervedinėję Borui iki 40 tūkst. eurų, irgi buvo nuteisti kalėti.
Dar viena Boro marionetė buvo Konstantinas F., valdęs vagių „bendrą kasą“ Štraubingo kalėjime. Savo pareigas F. vykdė ne taip uoliai kaip derėjo, ir neatsispyrė pagundai pasinaudoti „vagių iždo“ lėšomis. Jis nupirko savo žmonai auksinę grandinėlę, ir tai išaiškėjo. Jam nebeliko nieko kito, kaip tik pasikarti savo kameroje. „Jis pažeidė vieną iš pagrindinių vagių kodekso principų ir suprato, kad pasigailėjimo nesulauks“, – sakoma straipsnyje.
Kai kuriais duomenimis, Aleksandras Boras buvo 30-ies Vokietijoje, JAV ir Baltarusijoje veikusių nusikalstamų grupuočių „prižiūrėtojas“. Savo viloje Pamaskvyje jis gyveno kaip dievobaimingas žmogus, ir baigė sensacingai: rusų mafijos krikštatėvis buvo nužudytas ant laiptų į šventyklą, kada ėjo į sekmadienio pamaldas.
Boro nužudymą 2014 metų gegužės 30 dieną Ulis Umlaufas laiko 6-rius metus trukusio klanų karo pabaiga. Kalbėdamas su Die Welt jis pasakojo, kas per tą priešpriešą buvo nužudytas tiek Rusijoje, tiek ir Belgijoje, Graikijoje Italijoje ir Ispanijoje. Ekspertas įsitikinęs: kruvinų aiškinimųsi priežastis buvo konfliktas dėl „bendros kasos“.
Vagių iždą tvarkė vienas iš įtakingiausių bosų, Zacharas Kalašovas, gyvenęs Ispanijoje, Alikantoje. Kai vietinė valdžia per specialiąją operaciją areštavo apie 800 banko sąskaitų, konfiskavo prašmatnias vilas ir premium segmento automobilius, jis pabėgo į Dubajų.
Ten pavyko jį sulaikyti ir išsiųsti atgal į Ispaniją: Kalašovas buvo izoliuotas nuo nusikalstamo pasaulio, kontaktai su juo nutrūko. Tai sukėlė paniką, kuri virto tikru karu tarp dviejų organizacijos klanų: Tbilisio ir Kutaisio. Kutaisio klanas baiminosi apgaulės ir „užsakė“ įtakingus Tbilisio klano bosus, įskaitant ir 75-rių Aslaną Usojaną, žinomą kaip Senis Chasanas.
Praėjus pusmečiui po Kutaisio organizuoto nusikalstamumo grupuotei priklausiusio Boro nužudymo, ispanai išleido „vyriausiąjį finansininką“ Kalašovą, deportuodami jį į Rusiją. Galima manyti, rašo vokiečių žurnalistai, kad Kalašovui pavyko sutaikyti kariaujančias grupuotes. Miuncheno tyrėjai gi dėsto prielaidą, kad Kalašovas galėjo užimti Senio Chasano vietą. Tuo tarpu Ulis Umlaufas abejoja, ar tarp klanų įsivyravusi taika bus amžina.
„Įteisinti vagys“ savo nusikaltimus laiko gerais darbais, o patys save iškelia aukščiau paprastų gyventojų: jų brolija – tai geriausia visuomenės dalis.
Tokios nuomonės laikosi ir Ivanas Markovas, atliekantis bausmę Cihenhaino kalėjime Vokietijoje. Su juo susitiko ir šnekėjosi Die Welt žurnalistai. Pasakodamas apie savo kriminalinę karjerą, Markovas nerodo nė šešėlio atgailos ar užuojautos savo aukoms, konstatuoja autoriai. Praktiškai pusę savo gyvenimo jis praleido už grotų – 15 metų SSSR ir Rusijoje, dabar Vokietijoje. Greičiau jam tai atrodo garbė.
Sovietų laikais „įteisinti vagys“, kaip taisyklė, save laikė priešprieša sistemai. Markovo istorija tinka tam vaizdui. Gimęs aukšto rango partinio funkcionieriaus šeimoje, jis galėjo kiek tinkamas mėgautis visomis to meto gėrybėmis: butu, automobiliu, kelionėmis į užsienį. Bet Markovas nepanoro būti toks, kaip tėvas. Pasak jo, jis kartais gyvendavo pas savo senelę užmiestyje – ten jis ir susipažino su „paprastais vyrukais“, kurie laikė save laisvais ir niekam nepaklusdavo. Ir būdamas 12-os metų prisidėjo prie grupuotės.
„Tokios istorijos tipiškos vagių brolijoje: kadaise ji turėjo legendą, kuri polinkį į nusikaltimus laikė vos ne pagrįstu. Per Kristaus nukryžiavimą neva tai viena vinis nukritusi ant žemės, ir ją čia pat pasisavinęs vienas mitrus vagis. Legenda pasakoja, kad Jėzus palaiminęs tą žmogų, – tas mitas paliko gilų įspūdį rusų širdyje“, – rašo vokiečių leidinys.
Tiesa, paties Markovo poelgiuose Vokietijos teismai bei prokuratūros neaptiko nieko „krikščioniško“. Jis ypač žiauriai, kankindamas ir grasindamas, vertė savo aukas atiduoti, ką užgyvenę. 1999 metais jis įkalbėjo du vyrukus apiplėšti juvelyrinę parduotuvę Kaselyje. Du parduotuvės darbuotojus jie pasmaugė kilpomis iš laido ir perpjovė gerkles. Markovas nemato priežasties, dėl kurios jis turėtų atsiprašyti ar net atgailauti dėl to, ką padarė, pasakoja autoriai.
Rusijos sostinę vienas vokiečių tyrėjas vadina vagių „pasaulio sostine“. Maskuodami savo kriminalinę veiklą, „įteisinti vagys“ palaiko ryšius su žymiais muzikantais, rašytojais ir politikais. Iš Maskvos koordinuojamas nusikalstamų grupuočių darbas visame pasaulyje, konstatuoja autoriai.
Rusijoje „įteisinti vagys“ gali veikti praktiškai be kliūčių, sakoma straipsnyje „Jų įtaka aprėpia vos ne visas valstybines struktūras. Ir Rusijos ekonomikoje, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje, brolija turi patikimų ryšių – tuo atveju specialistai kalba apie „Kremliaus mafiją“, į kurią politinė viršūnėlė žiūri pro pirštus“, – baigia leidinys.
Vokietijos konstitucinės apsaugos federalinės tarnybos prezidentas Hansas Georgas Maasenas mano, kad informatorius Edvardas Snoudenas, pateikęs žinių apie globalinę amerikiečių specialiųjų tarnybų veiklą, galėjo dirbti Maskvai.
Tokį pareiškimą kontržvalgybos vadovas padarė Bundestago parlamentinėje komisijoje, tiriančioje Amerikos slaptosios tarnybos ANB veiklą Vokietijoje, praneša Der Spiegel.
Daup problemų Amerikai sukėlęs Edvardas Snoudenas.
„Esama didelės tikimybės, kad Snoudenas yra rusų šnipas“, – vėliau patvirtino Maasenas ir savo paties portale netzpolitik.org. – Deja, to neįmanoma šiandien įrodyti.“
Jau anksčiau Maasenas pateikdavo panašių svarstymų, duodamas interviu vokiečių žurnalui Focus, be to, jam pritardavo ir Vokietijos federalinės žvalgybos vadovas Gerchardas Šindleris.
Pats Snoudenas į Maaseno kaltinimus reagavo ramiai – parodijuodamas juos savo tinklalapyje Twitter.
Pavyzdžiui, jis atsikirsdamas rašė, kad „taip pat neįmanoma įrodyti, ar pats Maasenas yra rusų specialiųjų tarnybų FSB arba SVR agentas,“ – teigia Der Spiegel.
Be to, Maasenas priekaištavo Bundestago parlamentinei komisijai, kad ši rimtai apsunkina jo žinybos darbą. Mat kai Bundestago parlamentinė komisija paprašo ataskatos, jos parengimui tenka panaudoti daug išteklių, užuot juos panaudojus tiesioginiam darbui atlikti.
Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs Edvardas Snoudenas, išdavęs JAV paslaptis.
„Į hakerių atakos prieš Vokietijos Bundestagą tyrimą įsijungė Vokietijos Federacinė konstitucijos apsaugos žinyba, praneša vokiečių laikraštis Die Welt, remdamasis Vokietijos parlamento prezidento Norberto Lamerto pranešimu Bundestago deputatams. Tačiau specialioji tarnyba, kaip pabrėžė Lamertas, nedirbs „pačiuose parlamento tinkluose“.
Kaip informuoja Vokietijos Federacinė informacinio saugumo valdyba (BSI) ir Bundestago administracija, per praėjusias dvi savaites „jokių informacijos nutekėjimų nebuvo užfiksuota“. „Bet tai nereiškia, kad puolimas galutinai atremtas ir klausimas baigtas“, – pridūrė Lamertas.
„Tai, ką seniai pabrėžia Rusijos korespondentai, dabar kelia nerimą ir Vokietijos kontržvalgybai“, – rašoma Die Welt straipsnyje apie Rusijos informacinį karą, kurį, turimais duomenimis, ji kariauja Vokietijoje.
Kaip pareiškė šią savaitę Federacinės Konstitucijos apsaugos žinybos vadovas Hansas Georgas Maasenas, „Rusijos specialiosios tarnybos ne tik ieško informacijos, bet ir stengiasi daryti įtaką visuomenės nuomonei Vokietijoje“.
Vokietijos ir Amerikos sutartis dėl abipusio atsisakymo šnipinėti žlunga: derybos oficialiai nepasibaigė, tačiau Vokietija prarado viltį, kad JAV liausis sekti vokiečius, rašo Süddeutsche Zeitung, remdamasis savo šaltiniais iš VFR Federacinės žvalgybos tarnybos.
Leidinys pažymi, kad amerikiečiai „net nesutiko pažadėti, kad jie ateityje nesiklausys Vokietijos vyriausybės narių ir aukščiausių valdininkų“, o taip pat atsisakė pranešti, nuo kurio momento buvo stebimas VFR kanclerės Angelos Merkel telefonas ir ar nesekamas (dabar ar anksčiau) kas nors ir vedančiųjų Vokietijos politinių veikėjų.
Be to, vokiečių žvalgai nebuvo įleisti į patalpas JAV ambasados teritorijoje Berlyne, kuriose, kaip manoma, įrengti radijo perėmimo prietaisai.
