Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priėmus sprendimą dėl sostinės centre esančio rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo, meras Remigijus Šimašius teigė, kad toks Tarybos sprendimas nebuvo netikėtas. Jis akcentavo, kad buvo nuspręsta ne dėl paminklo griovimo, kaip sako kai kurie kiti politikai, o dėl paminklo perkėlimo į kitą vietą.
„Džiaugiuosi, kad toks sprendimas yra. Politinė pozicija: labai oriai ir dalykiškai. Ne apie kažkokį griovimą kalbama, o apie perkėlimą į kitą vietą, greičiausiai Nacionalinį muziejų Vilniuje“, – Eltai po balsavimo Taryboje sakė R. Šimašius.
Meras pabrėžė, kad šis sprendimas nereiškia, jog bus galima pakeisti Naujamiestyje esančio skvero, kuriame dar stovi paminklas, paskirtį.
„Aišku, kad skveras lieka, kaip skveras su esama struktūra, tik labai svarbu jį pritaikyti individualių poreikių žmonėms“, – tikino jis.
Vertindamas koalicijos partnerių mintį, kad sprendimas nukelti P. Cvirkos paminklą yra pergalė atkuriant istorinį teisingumą, R. Šimašius pabrėžė, kad jis Vilniaus erdvių desovietizaciją supranta pirmiausiai kaip šių vietų atnaujinimą.
„Istorinis teisingumas yra skambus žodis. Tiesą sakant, ir nacionalinėje valdžioje, ir pas mus koalicijos nuostatose yra apie viešų erdvių desovietizavimą, bet man asmeniškai viešų erdvių desovietizavimas, visų pirma, yra apie sovietinio planavimo tipo naujų rajonų pertvarkymą taip, kad jie atitiktų šiuolaikinius poreikius“, – aiškino Vilniaus meras. Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau jis pabrėžė, kad, jam vadovaujant sostinei, buvo nukeltos ir sovietinės Žaliojo tilto skulptūros, o P. Cvirkos paminklą nukelti taip pat reikėjo jau anksčiau.
„Paties paminklo buvimas, aišku, žeidžia jausmus tų, kurie nukentėjo, o nukentėjo visa Lietuva. Aš tai traktuoju, kaip žingsnį, kurį reikėjo ir anksčiau padaryti. Po Kultūros paveldo komisijos sprendimo tą žingsnį galime padaryti“, – mano R. Šimašius.
ELTA primena, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį priėmė sprendimą nukelti sostinės centre esančio rašytojo P. Cvirkos paminklą. Už projektą, įpareigojantį savivaldybės administraciją imtis atitinkamų veiksmų dėl paminklo nukėlimo, balsavo 34 Tarybos nariai, 3 balsavo prieš, dar 6 susilaikė.
„Petro Cvirkos paminklas turi būti nukeltas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn“, – rašoma rezoliucijoje dėl P. Cvirkos paminklo.
Šiuo dokumentu sostinės taryba savivaldybės administracijos direktoriui pavedė parengti ir teikti Tarybai svarstyti sprendimų projektus dėl paminklo nukėlimo įgyvendinimo.
Administracija įpareigota, prieš imantis nukėlimo veiksmų, parengti planą dėl skvero laikinosios vizijos ir tęsti diskusijas su visuomene, įtraukiant ekspertus, dėl ilgalaikio viso komplekso sutvarkymo.
Taip pat savivaldybės taryba priėmė sprendimą P. Cvirkos paminklą ir keturias 2015 m. nuo Žaliojo tilto nukeltas skulptūras perduoti valstybei. Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas yra sakęs, kad šios sovietinės skulptūros turėtų tapti Nacionalinio muziejaus rengiamos ekspozicijos apie menininkų patirtą prievartą sovietmečiu dalimi.
Prie diskusijų dėl P. Cvirkos paminklo nukėlimo savivaldybės politikai grįžo po to, kai rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimas išbraukti šį objektą iš Kultūros vertybių registro.
Ant sostinės Žaliojo tilto iškilo meninė instaliacija. Sauliaus Žiūros nuotr.
Ant vieno iš pagrindinių sostinės tiltų baigta montuoti architekto Audriaus Ambraso meninė instaliacija „Žaliojo tilto ženklai“. Tai vienas iš 12 meno Vilniaus miesto savivaldybės projektų rėmimo programos „Kuriu Vilnių“ konkurso laimėtojų darbų, šiemet papuošiančių įvairias sostinės erdves.
Pasak Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato A. Ambraso, nuėmę vienus ženklus – sovietmečio ideologiją atspindinčias 1952 m. pastatytas skulptūras, – kitų sukurti negalime, todėl reikėtų simboliškai pažymėti erdvę, kurią anksčiau užėmė skulptūros.
„Nuo Žaliojo tilto nukėlus skulptūras nebežinoma, ką jų vietoje daryti, o gėlių vazonai ar meno kūriniai ant pjedestalų nedera su bendra tilto architektūrine kompozicija“, – sako instaliacijos autorius, 2015 m. nukeltų skulptūrų vietą pažymėjęs kiauromis metalinėmis konstrukcijomis.
Šiemet „Kuriu Vilnių“ konkurse dalyvavo net 188 dalyviai. Komisijos nariai atrinko 12 projektų, kuriems įgyvendinti buvo paskirstyta 500 tūkst. eurų finansinė parama. „Žaliesiems tilto ženklams“ teko 18 464 eurai.
„Žaliojo tilto ženklai“ – ne pirma šiai vietai skirta instaliacija. 2019-ųjų balandį ant Žaliojo tilto įrengta laikina instaliacija – Sauliaus Paukščio „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, rugsėjį ją pakeitė Donato Norušio Šeima“ .
Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.
Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.
Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas. Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.
Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.
Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Vytautas Juozapaitis kreipėsi į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson siūlydami jai imtis asmeninės politinės iniciatyvos ir paskatinti ministerijos darbuotojus vykdyti įstatymą – Žaliojo tilto skulptūrų teisinės apsaugos naikinimo procedūrą užbaigti dar šiemet.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise bjaurojusi Žaliąjį tiltą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prieš pusantrų metų Kultūros paveldo departamento 1-oji Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė ilgai lauktą sprendimą ir paskelbė, kad Vilniaus Žaliajam tiltui su skulptūromis teisinė apsauga nereikalinga. Taigi valstybė neturi saugoti nuo Žaliojo tilto nukeltų „balvonų“ ir tam eikvoti lėšų. Juos rekomenduota perduoti kokiam nors muziejui.
Parlamentarai pabrėžia, kad po šio sprendimo Kultūros ministerija turėjo pradėti procedūras dėl skulptūrų, kaip valstybės saugomo objekto, statuso panaikinimo, tačiau tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, išbraukęs sovietinę simboliką iš kriterijų, pagal kuriuos nustatomas kultūros vertybės reikšmingumas, atsisakė tęsti šią procedūrą.
Pradėtas vykdyti beprasmis Kultūros ministerijos atsirašinėjimas, argumentuojant, kad sovietmečio paveldas „turi būti išsaugotas ateities kartoms moksliniam pažinimui bei visuomeniniam naudojimui“.
„Deja, ir dabartinės Kultūros ministerijos pozicija nesikeičia – Žaliojo tilto „balvonai“ paliekami kaip valstybės saugomas objektas. Toks savotiškas įstatymų interpretavimas ir visuomenės intereso ignoravimas rodo, kad nei ministerijos darbuotojai, nei politinė vadovybė nėra nusiteikę principingai spręsti šį klausimą“, – sakoma kreipimesi į kultūros ministrę.
Parlamentinė grupė „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ nuosekliai siekusi, kad Žaliojo tilto skulptūros, okupaciniai simboliai būtų išbraukti iš Kultūros vertybių registro, sveikina Kultūros paveldo centro parengtą išvadą.
Dokumente, kuris parengtas Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prašymu, teigiama: „Žaliasis tiltas su skulptūromis ir kitomis dalimis yra vientisas sovietų okupacijos laikmečio objektas, kuriame vaizduojami kultūros ministro įsakymu apibrėžti ženklai, todėl galimas sprendimas dėl teisinės apsaugos reikalingumo yra vienas – teisinė apsauga nereikalinga“.
Pirmiausia parūpo išsiaiškinti, kur buvo ar galėjo būti Šventaragio slėnis, kur pagaliau jo ribos ir kokia šios vietos paskirtis. „Lietuvos metraštyje“ rašoma:
„Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė, kurioje jį mirusį sudegintų.
Ir įsakė savo sūnui, kad po jo mirties visi Lietuvos kunigaikščiai ir žymiausi bajorai būtų deginami toje vietoje, kur jis bus sudegintas, ir kad jau niekur kitur mirusiųjų palaikai nebūtų deginami <…> Ir pagal savo tėvo įsakymą toje vietoje, Vilnios žiotyse, kur ji įteka į Nerį, įtaisė ugniavietę, ir ten savo tėvo kūną sudegino, ir jo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais vilkėdavo, ir jo mylimą vergą, kuriam jis buvo malonus, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino.“
Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.
Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.
Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.
Kartais vis kyla diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Būti joms ar nebūti? Restauruoti jas ar palikti ramybėje? Gal tegu būna, čia mūsų istorija, net turistai nusifotografuoja prie jų? O gal tai Sovietų Sąjungos palikimas, todėl jas reikia demontuoti?
Dažniausiai skulptūrų šalininkai teigia, kad reikia jas palikti ant Žaliojo tilto ir neliesti, nes tai – meno vertę turintys kūriniai, nes tai – palikimas ateinančioms kartoms. Iš karto kyla klausimas: kodėl tada yra sovietinių skulptūrų muziejus – Grūto parkas? Ar ten esančios skulptūros jau nebe meno kūriniai? Taip galvojant galima buvo palikti ir Leniną Vilniaus Lukiškių aikštėje. Galiu lažintis, kad turistų būtų ne ką mažiau prie jo. O ir vietiniai simpatizuojantys buvusiai santvarkai sovietiniai žmonės sovietofilai turėtų, kur susitikti, prisiminti jaunystę ir sugiedoti Tarybų Lietuvos himną. Išgertų degtinės, užkąstų agurkų, kai kurie iš jų prisimintų, kaip vogė iš gamyklų, pasimelstų asmenybės kultui – Leninui, Stalinui ir panašiems.
Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Ar pastebėjote, kokius puikius vaizdus galima išvysti, stovint ant Žaliojo tilto? Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų. Kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje galima išvysti vėlais vakarais prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Žaliojo tilto stotelėje dažnokai tenka laukti autobuso, todėl turėdavau užtektinai laiko įdėmiai pasižvalgyti. Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuviškas ambicijas.
Na kad ir tos keturios sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl tie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kapsuko paminklą iš Rotušės aikštės išvežėme, generolo Černiachovskio paminklą iš Gedimino prospekto ne tik iškėlėme, bet jo vietoje pastatėme monumentą lietuviškojo himno autoriui Vincui Kudirkai, Lenino biustą iš Lukiškių aikštės taip pat senų seniausiai išgabenome. O štai tų keturių gūdžius, niūrius sovietinius laikus menančių kompozicijų nuo Žaliojo tilto nenukėlėme. Kažkodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Belaukdamas autobuso kartą atidžiau apžiūrėjau išlikusius sovietinio “meno” reliktus. Kad jie jau gerokai surūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?
