Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Naujienų agentūra ELTA nuo šių metų pradžios naudojasi bendrovės „Mediaskopas“ sukurtu įrankiu, kuris leidžia stebėti naujienų sklaidą žiniasklaidoje, vartotojų reakcijas į jas socialiniuose tinkluose.
Tokiu būdu organizacijos, apie kurias ELTA skelbia informaciją, gali gauti patikimus duomenis dėl informacinių kampanijų efektyvumo, didinamas visos žiniasklaidos rinkos skaidrumas.
ELTA direktorė Daiva Juozaitytė sako, kad pernai naujai agentūros vadovų komandai pradėjus darbą buvo identifikuotas poreikis įvertinti situaciją rinkoje ir stebėti, kaip sklinda agentūros platinamos naujienos, kiek žmonių jos iš tiesų pasiekia.
„Tačiau supratome, kad nėra jokios priemonės, leidžiančios tai padaryti. Įvardinome savo poreikį bendrovei „Mediaskopas“ ir jie mums sukūrė įrankį, leidžiantį tai daryti. Kartui tai leido stebėti savo veiklą ir augimą“, – kalbėjo ji.
ELTA vyr. redaktorius Vytautas Bruveris pasakojo, kad šis matavimas įvairiausiais pjūviais ir aspektais leidžia stebėti, kaip informacija sklinda viešojoje erdvėje: „Labai aiškiai matome grįžtamąjį ryšį, kaip rinka ir visa viešoji erdvė reaguoja į informaciją, kas ją naudoja ir netgi kodėl. Tai mums labai padeda tobulinant savo veiklą“. Pro padidinamąjį stiklą. Slaptai.lt nuotr.
Žiniasklaidos stebėsenos ir tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ verslo plėtros vadovas Aidas Petrošius pažymi, kad šis įrankis padeda kokybiškai analizuoti naujienų agentūros turinio bei įmonių ir valstybės institucijų platinamų pranešimų sklaidą visoje Lietuvos žiniasklaidoje.
„Autorių ir gretutinėmis teisėmis apsaugoto žurnalistinio turinio paplitimo analizė padidins Lietuvos žiniasklaidos rinkos skaidrumą ir panaikins prielaidas autorių teisių pažeidimams bei plagiatui. „Mediaskopo“ naudojamas dirbtiniu intelektu grindžiamas sprendimas realaus laiko režimu identifikuoja visus savo turiniu panašius žiniasklaidos pranešimus bei tos informacijos pirminį šaltinį“, – aiškino jis.
Naudojantis šiuo įrankiu, ELTA publikuojamų naujienų sklaida bus vertinama ne tik pagal jas publikuojančių žiniasklaidos priemonių paklausos duomenis, bet ir atsižvelgiant į socialinių tinklų vartotojų reakciją į jas.
Žiniasklaidos stebėsenos ir tyrimų bendrovė „Mediaskopas“ analizuoja visų Lietuvos žiniasklaidos priemonių turinį. „Mediaskopas“ teikia žiniasklaidos stebėsenos ir komunikacijos analizės paslaugas visoms svarbiausioms valstybės institucijoms bei įmonėms Lietuvoje ir užsienyje.
Piniginė ir penkių eurų kupiūros. Slaptai.lt foto
Seimas po svarstymo pritarė Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimams, kuriais siekiama pertvarkyti paramos žiniasklaidai modelį ir įsteigti naują viešąją įstaigą – Medijų rėmimo fondą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Medijų rėmimo fonde pagrindinė atsakomybė už skirstomą paramą atitektų kolegialiam organui – Fondo tarybai. Savitvarkos principu grindžiamą tarybą sudarytų 10 narių – informacijos rengėjus ir skleidėjus vienijančių organizacijų atstovų, kurių vieną skirtų ir Medijų taryba.
Šio fondo tikslas būtų teikiant valstybės paramą viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams siekti žiniasklaidos pliuralizmo, nuomonių ir tautinių kultūrų įvairovės, socialiai reikšmingos, kultūrą skatinančios informacijos prieinamumo visuomenėje, įskaitant asmenų su negalia informacinį prieinamumą, pažymima pranešime.
Medijų rėmimo fondo steigėjais būtų Kultūros ministerija, Visuomenės informavimo etikos asociacija ir Kultūros periodinių leidinių asociacija. Jie lygiomis dalimis dalyvautų valdant fondą ir spręstų visuotiniam dalininkų susirinkimui priskirtus fondo veiklos ir strateginio valdymo klausimus.
Iki šiol valstybės lėšomis galėjo būti remiami tik viešosios informacijos rengėjų ir tik juridinių asmenų projektai. Būsimojo Medijų rėmimo fondo lėšomis galėtų būti remiami ir viešosios informacijos skleidėjų, ir fizinių asmenų – žurnalistų – projektai.
Įstatyme numatoma įtvirtinti, kad fondas skirtų paramą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų projektams ir veiklai pagal šias programas (prioritetines sritis): kultūrinės žiniasklaidos ir kultūros periodinių leidinių; regioninės žiniasklaidos; naujienų, tiriamosios ir šviečiamosios žurnalistikos; žiniasklaidos tautinių mažumų kalbomis ir lietuvių išeivijos (diasporos) žiniasklaidos; kitas programas, parengtas fondo tarybos, atsižvelgiant į visuomenės informavimo kultūros raidos ir plėtros bei informacinio saugumo ir visuomenės atsparumo stiprinimo prioritetus, rašoma pranešime.
Būsimajame paramos žiniasklaidai modelyje būtų aiškiai apibrėžtos konkrečios fondo funkcijos ir viešojo administravimo įgaliojimai. Numatoma, kad Medijų rėmimo fondas taip pat vykdytų projektų įgyvendinimo ir finansinę priežiūrą, vertintų projektų rezultatų poveikį visuomenei, skirtų stipendijas viešosios informacijos rengėjams; organizuotų tyrimus, rengtų ir skelbtų projektų rezultatų apžvalgas.
Įstatyme taip pat siūloma įtvirtinti saugiklius siekiant mažinti politinę įtaką fondui. Politinės organizacijos, jų įsteigti ar valdomi juridiniai asmenys negalėtų dovanoti lėšų fondui. Be to, jei fondo tarybos nariai ar direktorius būtų politinės partijos nariai, jie turėtų sustabdyti narystę prieš eidami pareigas. Žurnalistų mikrofonai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Numatoma, kad Medijų rėmimo fondo lėšomis negalėtų būti remiami rimtą profesinį pažeidimą padariusių viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų projektai, LRT parengti ar jos programose ir interneto svetainėje įgyvendinami projektai. Fondo lėšomis nebūtų remiami viešųjų ryšių, reklamos, informacijos agentūrų, mokslo ir studijų institucijų, švietimo įstaigų, politinių organizacijų projektai, taip pat – knygų, garso, vaizdo studijų leidybos projektai.
Už šias naujas nuostatas po svarstymo balsavo 67 Seimo nariai, prieš – 7, susilaikė 46 parlamentarai. Tam, kad jos būtų priimtos, Seimas turės balsuoti dar kartą.
Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.
Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…
Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).
Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).
Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).
4. „Ketvirtosios valdžios” galia
Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).
Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.
Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).
Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis
Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.
Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).
Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.
Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).
Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto
G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).
Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) inicijuoto tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2021“ duomenimis, sumažėjo gyventojų, pateisinančių kyšio davimą. Taip pat perpus sumažėjo įmonių vadovų, vertinančių korupciją kaip labai rimtą problemą plėtojant verslą Lietuvoje. Nors pusė Lietuvos gyventojų ir beveik trys ketvirtadaliai įmonių vadovų žino, kur galima kreiptis, norint pranešti apie korupciją, tik vienas iš penkių gyventojų ir vienas iš keturių įmonių vadovų nurodė, kad tai darytų.
STT direktoriaus Žydrūno Bartkaus teigimu, naujausi Lietuvos korupcijos žemėlapio duomenys rodo, kad korupcijos, kaip aktualios problemos, vertinimas Lietuvoje pastaruosius metus reikšmingai nesikeičia. Tai galėtų būti signalas sektoriams, kurie nuolat įvardijami, kaip korumpuočiausi – metas imtis ryžtingesnių veiksmų, kuriant korupcijai atsparią aplinką.
„Tikimės, kad naujasis Korupcijos prevencijos įstatymas paskatins vadovus įtraukti korupcijos prevenciją į prioritetinių veiklos krypčių sąrašą, kas turėtų būti gerojo valdymo sudėtinė dalis. Tik sustiprinus antikorupcines vertybes kiekvienoje organizacijoje galėsime pasiekti, kad visuomenė būtų labiau pasiryžusi netoleruoti korupcijos bei įsitraukti į antikorupcines iniciatyvas“, – sako STT direktorius.
Korupcija – aktualiausia problema po mažų atlyginimų, kylančių kainų ir sveikatos apsaugos problemų
Per pastaruosius 12 mėnesių kyšį nurodė davę 10 proc. gyventojų, 5 proc. verslo įmonių vadovų ir 2 proc. valstybės tarnautojų, lyginant su 2020 m. situacija reikšmingai nepasikeitė. Tarp Lietuvos gyventojams aktualių problemų korupcija užima 4-ą vietą po mažų atlyginimų, kylančių kainų ir sveikatos apsaugos problemų. Kaip labai rimtą problemą korupciją nurodė kas trečias Lietuvos gyventojas. Tačiau net perpus sumažėjo įmonių vadovų (2021 m. – 7 proc.), teigiančių, kad korupcija yra labai rimta problema vykdant veiklą Lietuvoje.
Sveikatos apsaugos sektorius išlieka sritimi, kurioje gyventojai dažniausiai susiduria su kyšio prievartavimo ir davimo rizika, taip pat pastaraisiais metais buvo stebimas korupcinės patirties didėjimas. 2021 m. gyventojų ir įmonių vadovų nuomone, labiausiai korumpuotos institucijos yra gydymo įstaigos, teismai, Seimas, savivaldybės, partijos. Valstybės tarnautojų vertinimu, į korumpuočiausių institucijų penketuką patenka ir žiniasklaida, ji įvertinta prasčiau nei partijos – žiniasklaidos vertinimas prastėja antrus metus iš eilės. Korupcijos pančiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sisteminė korupcija vertinama kaip pagrindinė korupcijos forma Lietuvoje visose tikslinėse grupėse. Nepotizmas, politinių partijų narių protegavimas, sprendimų priėmimo vilkinimas ir palankių įstatymų, naudingų atskiroms grupėms, priėmimas nurodomos kaip aktualiausios korupcijos formos.
Stebimas energetikos sektoriaus korumpuotumo vertinimo pablogėjimas
Gyventojai ir valstybės tarnautojai kaip labiausiai korumpuotas vertina Sveikatos apsaugos ministeriją, Energetikos ministeriją ir Žemės ūkio ministeriją bei joms pavaldžias įstaigas. Tarp įmonės vadovų prasčiausiai įvertintos Sveikatos apsaugos ministerija, Energetikos ministerija ir Aplinkos ministerija bei joms pavaldžios įstaigos. Iš visų ministerijų labiausiai pablogėjo energetikos sektoriaus vertinimas.
Daugiau valstybės tarnautojų sprendimų priėmimą Lietuvoje vertina kaip atvirą
2021 m. sprendimų priėmimą kaip atvirą Lietuvoje vertina 10 proc. gyventojų ir įmonių vadovų bei 31 proc. valstybės tarnautojų. Stebimi gerėjantys valstybės tarnautojų sprendimų priėmimo vertinimai, kurie, lyginant su 2020 m., išaugo pusantro karto (buvo 21 proc.).
Valstybės tarnautojų ir įmonių vadovų nuomone, dažniausiai įtaką siekiama daryti farmacijos, energetikos ir sveikatos apsaugos sektoriuose. 2021 m. itin išaugo energetikos, kaip labiausiai siekiamo paveikti sektoriaus, vertinimas – taip mano 60 proc. valstybės tarnautojų ir 62 proc. įmonių vadovų.
Tarp būdų, kuriais siekiama daryti įtaką, dažniausiai buvo įvardinti neoficialūs susitikimai ir pasiūlymai, naudojimasis pažintimis, politinių kampanijų ar partijų rėmimas, finansinio atlygio už palankų sprendimą pažadėjimas.
Tik kas septintas valstybės tarnautojas pranešė patyręs korupciją pranešė
Per metus 6 proc. sumažėjo gyventojų, teigiančių, kad kyšis padeda spręsti problemas, tačiau jų dalis išlieka pakankamai didelė (65 proc.). Antikorupcinis potencialas vis dar yra vienas pagrindinių iššūkių.
Žiniasklaida. Korupcija. Apsileidimas. Slaptai.lt foto
Tai rodo ir pasiryžusių apie korupciją pranešti visuomenės dalis. Nors pusė gyventojų ir beveik trys ketvirtadaliai įmonių vadovų žino, kur galima kreiptis, norint pranešti apie korupciją, tik vienas iš penkių gyventojų ir vienas iš keturių įmonių vadovų nurodė, kad tai darytų.
Dauguma valstybės tarnautojų žino, kur galėtų pranešti apie korupciją (84 proc.), o realus antikorupcinis potencialas suprastėjo: kaip ir 2020 m. apie korupciją praneštų kas antras tarnautojas, bet tarp su korupcija susidūrusių apie tai teigė pranešęs vienas iš septynių valstybės tarnautojų (2020 m. apie tai pranešęs teigė vienas iš penkių).
Kaip pagrindinės priežastys nepranešti apie korupciją 2021 m. išliko baimė nukentėti, netikėjimas, kad asmenys bus nuteisti, įsitikinimas, kad visi žino apie korupciją, bet nepraneša arba žinių trūkumas atpažinti korupciją.
„Lietuvos korupcijos žemėlapis 2021“ tyrimą, kurį inicijavo Specialiųjų tyrimų tarnyba, atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ 2021 m. rugsėjo–lapkričio mėnesiais. Iš viso buvo apklausti 1005 Lietuvos gyventojai, 503 verslo įmonių vadovai, 697 valstybės tarnautojai.
Kibernetinė ataka
Oslas, gruodžio 29 d. (ELTA). Didelė Norvegijos žiniasklaidos grupė „Amedia“ tapo kibernetinės atakos taikiniu ir turėjo laikinai nutraukti savo laikraščių spausdintinių versijų leidimą. Tai trečiadienį pranešė televizijos kanalas NRK.
Grupės duomenimis, ataka buvo surengta naktį į antradienį prieš jos centrines informacijos sistemas. Išpuolis sutrikdė popierinių leidinių spausdinimo ir prenumeratos sistemų darbą.
Kol kas nežinoma, ar į piktadarių rankas pakliuvo vartotojų ir darbuotojų asmeninių duomenų. Prenumeratos sistemoje, be kita ko, saugomi žiniasklaidos grupės klientų vardai, adresai, telefonų numeriai. „Amedia“ atstovai patikino, kad tarp šių duomenų nėra informacijos apie slaptažodžius ar banko korteles.
Kaip informavo NRK, programišiai pareikalavo, kad žiniasklaidos grupė sumokėtų išpirką, bet „Amedia“ teigia neketinanti pradėti dialogo su jais.
„Amedia“ Norvegijoje leidžia daugiau kaip 90 regioninių ir vietinių laikraščių.
Lietuvos spaudos kioskas. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Naujausių apklausų duomenimis, per pastaruosius metus ženkliausiai sumažėjo gyventojų pasitikėjimas žiniasklaida. Taip pat krito pasitikėjimas Vyriausybe, Seimu ir Prezidentūra.
Kaip rodo ELTA užsakymu lapkričio 16 – gruodžio 2 dienomis atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, lyginant su pastarųjų metų tuo pačiu laikotarpiu, Lietuvos žiniasklaida pasitikinčių gyventojų dalis sumažėjo 12 procentinių punktų (nuo 56 proc. iki 44 proc.). Taip pat 9 procentiniais punktais sumažėjo pasitikinčių Vyriausybe (nuo 43 proc. iki 34 proc.) ir Seimu (nuo 31 proc. iki 22 proc.), 8 procentiniais punktais per šį laikotarpį sumažėjo ir pasitikinčių Prezidentūra (nuo 72 proc. iki 64 proc.).
2021 m. lapkričio mėnesį vykusi apklausa parodė, kad 18 metų ir vyresni Lietuvos gyventojai kaip ir prieš mėnesį labiausiai pasitiki šiomis 3 institucijomis: Bažnyčia (68 proc. pasitiki ir 23 proc. nepasitiki), Prezidento institucija (64 proc. pasitiki ir 29 proc. nepasitiki) bei savivaldybėmis (58 proc. pasitiki ir 35 proc. nepasitiki).
Daugiau nei pusė apklaustų gyventojų nepasitiki Lietuvos žiniasklaida (44 proc. pasitiki ir 53 proc. nepasitiki), Vyriausybe (34 proc. pasitiki ir 63 proc. nepasitiki) ir Seimu (22 proc. pasitiki ir 74 proc. nepasitiki).
Tuo tarpu lyginant su prieš mėnesį vykusia apklausa, 6 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų dalis, kurie pasitiki savivaldybėmis (nuo 64 proc. iki 58 proc.), 3 procentiniais punktais pablogėjo Lietuvos žiniasklaidos vertinimas (nuo 47 proc. iki 44 proc.), o 4 procentiniais punktais per mėnesį padaugėjo pasitikinčių Vyriausybe (nuo 30 proc. iki 34 proc.).
Apklausa vyko 2021 m. lapkričio 16 – gruodžio 2 dienomis. Tyrimo metu asmeninio interviu būdu apklausti 1009 Lietuvos gyventojai (nuo 18 metų), apklausa vyko 114 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka suaugusių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3,1 proc.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu be žymiausių krizių COVID -19, pandemijos ir nelegalių pabėgėlių kamputyje tūno matomai pati pavojingiausia. Tai jau permanentine tapusi mūsų susipriešinimo krizė. Ji jau virsta, kol kas dar žodiniu, bet jau karu. Visi pykstasi ir kariauja su visais.
Galima į tai numoti ranka arba pasakyti, kad tai Kremliaus arba Minsko priešiška veikla. Taip pasakyti galima, bet, deja, tai situacijos nekeičia. Padėtis šiame fronte ne tik negerėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį. Darosi panašu į buvusį sovietinį socialistinį lenktyniavimą, kas daugiau bulvių prikas ar plieno išlydys. O čia – kas skaudžiau oponentui įgels. Pasiskaitykime daugelį, su nedidelėmis išimtimis, straipsnių ar kaip dabar madinga „postų“ socialiniuose tinkluose ir jautresniam žmogui nemiga garantuota. Dar vyksta niekur neskelbtos, bet ne mažiau azartinės, varžytuvės tarp rašančių. Kokių tik pravardžių nesurasi, kokių naujadarų prikurta. Tačiau labiausiai stebina tas lengvumas, su kuriuo vardus turintys profesionalai, lyg „pletkų bobutės“ tiesiog pasigėrėdami savo sąmojumi į kairę ir į dešinę grupuoja mus visus į šio pasaulio teisiuosius ir jo atstumtuosius – suprask „atmatas“. Deja, pastarųjų susidaro gana daug. Matomai į protingųjų, o tiksliau prisitaikiusiųjų luomą ne taip lengva pakliūti. Kaltas tas nelemtas liežuvis, kuris ima ir „leptelna“ tai, ką galva tyliai mąsto. Ir lai mąstytų sau tyliai. Bet ne, dar nuo Sąjūdžio laikų (kada tai buvo?) kaip kokią mantrą kartoja „laisvas žodis“, „laisvas žodis“ ir ect. Deja, pamiršome, kad iš principo negali egzistuoti tas „laisvas žodis“, kai egzistuoja „privati žiniasklaida“.
Pasvarstykime blaiviu protu, kaip gali rašyti ar demonstruoti, ką užsimano, privataus laikraščio, internetinio portalo ar televizijos bei radijo darbuotojas. Nori jis to ar ne, bet privalo atsižvelgti į tų žiniasklaidos priemonių savininkų interesus, jų pomėgius, jų kontaktus o svarbiausia reklamos užsakovus. Kokia ta laisvė, jeigu net socialiniame tinkle esi apribotas tam tikrų taisyklių. Jų nesilaikant tave tiesiog užblokuoja. Ir matomai kitaip ir būti negali. Juk tai yra lai specifinė, tačiau verslo sritis. Jos paskirtis ne labdaros tikslais mus šviesti, o sugebėti uždirbti savininkams pinigą. Ir dar ne visiems suprantama paskirtis. Tai didžiulės įtakos formuojant plačiųjų masių t.y. mūsų nuomonę, įvairiais gyvenimo klausimais. Išskirtiniai yra du: pirma, ką privalome pirkti, o antra, kaip turėtų dirbti politikai. Ir mūsų žiniasklaida gan sėkmingai su šiomis sritimis tvarkosi. Tie, kurie nesugebėjo tvarkytis, jau dingę t.y. bankrutavę, kas garsiau o kas tyliai nunyko ir tiek žinių.
Tai, kas parašyta aukščiau, akivaizdžiai įrodo, kokį galingą instrumentą valdo mūsų žiniasklaidos savininkai ir dalinai joje dirbantys. Tada kyla logiškas klausimas, teisingiau net ne vienas, o keli.
Pirma, turint tokią galingą įtaką visuomenės raidai ir ypač jaunų besiformuojančių asmenybių brandai, logiška paklausti, o kur ATSAKOMYBĖ UŽ REZULTATUS. Juk suprantama, kad nuomonės formavimą galima pakreipti tiek teigiama, tiek neigiama kryptimi. Galima pakylėti, o galima ir sugniuždyti žmogų. Ne be reikalo sakoma, kad …žodžiu galima užmušti… Suprantu, iš tėvų bei mokyklos ta pati žiniasklaida reikalauja teigiamų jų veiklos rezultatų. Ir labai koneveikia, jei kas atsitinka negero. Teisingai daro.
Tada logiškas antras klausimas, o kas tas teisėjas, kuris įvertina pačios žiniasklaidos veiklos padarinius, tiek gerus tiek negatyvą. Suprantama, yra savireguliacija. Ir tai gerai. Yra dar skaitytojų ar žiūrovų vertinimai. Tik ar to pakanka? Kas gali paneigti, kad esamomis privilegijomis nepiktnaudžiaujama. O tada čia jau įsijungia ir nacionalinio saugumo interesai. Ar tikrai mūsų specialiosios tarnybos gali garantuoti, kad patyčios, sklindančios iš dalies žiniasklaidos, lai išoriškai ir lietuviškos, ne priešų minkštųjų galių veikla. Juk supriešinta Tauta, tai silpna valstybė.
Nes tada kyla logiškas trečias klausimas. Tai kodėl turint tokias galias vis tik nesugebame sutaikyti visuomenės, jos suvienyti, sutelkti bendrų negandų ištikusių mūsų mažą kraštą įveikimui. Čia peršasi negeras klausimas. Ar to norime? Ir ar to siekiame?
Pikta diskusija
Gal esu atsilikęs ir nesuprantu šiuolaikinių madų. Gal įžeidinėti oponentą, kabinti jam keiksmažodžiams artimas etiketes yra gero tono šiuolaikinės manieros. Jaučiu, kad jei šie pamąstymai bus kurioje nors žiniasklaidos priemonėje paviešinti, susilauksiu pylos ir gal net kokią etiketę užsitarnausiu. Tegul, kad tik nors kas nors išgirstų ir susimastytų, kad jau laikas baigti per ilgai užsitęsusius eksperimentus su visuomenės pykdymu, mūsų tautiečių skirstymu į „elitą“ ir „runkelius“.
Ponai rašantys ir skaitantys nepamirškime, kad už tai, kad gyvename Nepriklausomoje valstybėje, turime būti dėkingi tiems mūsų Dvasios milžinams, kurie neleido mums tais gūdžiais nelaisvės metais sustabarėti ir prarasti Žmogiškumą. Jie visą laiką kurstė Laisvės Vilties aukurą. Tik jie tai darė ypatingai nuoširdžiai, išmintingai ir su didele Meile artimam. Todėl atsirado Sąjūdis, todėl buvo nebepakartojamas Baltijos Kelias, todėl įvyko Kovo 11-oji.
Diskusija
Be paminėtų krizių valstybėje darbų masė. Krizės juos papildomai komplikuoja. Šiandien kaip niekada politikams ir visiems piliečiams atvirai būtina pasakyti, kad gyvename gan sudėtingame pilname iššūkių pasaulyje. Jame jau nebetinka visa eilė anksčiau išbandytų veiklos būdų. Daug kur reikia visiškai naujoviško problemų suvokimo, o juo labiau jų sprendimo būdų. Juos surasti ne taip paprasta. Ir ne tiek svarbu, kas pirmas tai pasiūlys. Svarbu, kad bus padarytas geras darbas. O garbė savo didvyrį visuomet suras, ypač jei jis kuklesnis. Iš klaidų reikia mokytis, jų nebekartoti. O oponentams jų nenaudoti piktam. Politikai, kaip niekada visu rimtumu, pradedant nuo seniūnų iki Prezidento, privalo įsisąmoninti, kad tik susitelkusi tauta gali šią valstybę ne tik apginti, bet ir paversti klestinčia. Tautos Vienybė – tai galinga jėga, ji gali ne tik griauti, bet ir Kurti. Tam reikia labai nedaug. Tiesiog valdžia turi suprasti, kad mes esame vienoje valtyje ir arba kartu nuplauksime, arba kartu nuskęsime. Išmokime kalbėtis atvirai ir be pykčio. Esame tik žmonės ir suklysti žmogiška, tik reikia klaidas pripažinti ir jas taisyti. Valdžios vaidmuo mus telkti, taikyti ir gerbti visus vienodai, nes visi mes Lietuvos vaikai.
Patyčios. Slaptai.lt nuotr.
Matomai pats metas įvardyti mums visiems tykantį pavojų, tai trečiosios – Patyčių ir mūsų Supriešinimo krizės egzistavimą. Nuo jos nebepadės nei kaukės, nei galimybių pasas, nuo jos nėra ir nebus vakcinos. Nuo šios baisios Tautą apimančios ligos yra tik vienas vaistas. Baigti ieškoti ir kurti priešus tiek savo valstybėje, tiek svetur. Pradėkime skleisti gėrį visur ir bandyti kiekviename žmoguje surasti ką nors gero ir per tai pasibelsti į jo širdį. Pyktį paverskime šypsena. Priešus darykime draugais. Mažiau karingumo, o daugiau taikaus sambūvio. Tiesiog pradėkime gyventi žmogiškai, o nesipjauti kaip žvėrys dėl grobio. Nes yra perspėjanti liaudies išmintis, kur du pešasi trečias laimi. Neleiskime jam laimėti.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Į žinomų Vakarų naujienų svetainių skaitytojų komentarų skiltis įsiskverbę prorusiški troliai siekia manipuliuoti viešosios nuomonės įvaizdžiu, mano tyrėjai.
Teigiama, kad pagrindinė įtakos operacija nukreipta į 32 internetines žiniasklaidos priemones 16 šalių, įskaitant „Washington Post“ bei „Fox News“ JAV ir Didžiosios Britanijos „Daily Mail“, „Daily Express“ bei „The Times“.
Pastebėta, kad nuo tada, kai balandį buvo pradėtas tyrimas, beveik 250 straipsnių komentaruose buvo aptikta provokuojamų Kremliui palankių ir antivakarietiškas nuotaikas skleidžiančių komentarų apie Rusijai svarbius dalykus, pvz., įtampą Kryme.
Manoma, kad tebevykstanti kampanija buvo eskaluojama nuo 2018 metų, tačiau pastaruoju metu ji išnaudojo JAV ir Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Afganistano.
Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas sakė: „Šioje ataskaitoje išryškinama grėsmė mūsų demokratijai dėl Rusijos valstybės remiamos dezinformacijos internete. Jungtinė Karalystė glaudžiai bendradarbiauja su tarptautiniais sąjungininkais, kad pasipriešintų melą skleidžiantiems Kremliaus troliams“.
Komentarai dažnai skelbiami anksti ir sulaukia neįprastai daug teigiamų balsų svetainėse, kurios leidžia kitiems skaitytojams spausti „patinka“ ir „nepatinka“, rodo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos remiama Kardifo universiteto Atviro kodo komunikacijų analizės tyrimų (OSCAR) programa.
Tada šios reakcijos selektyviai naudojamos kaip pagrindas Rusijos žiniasklaidai svarstyti, neva Vakarų visuomenė pritaria Kremliaus politikai ar yra nepatenkinta Vakarų vyriausybių darbu.
Pavyzdžiui, naujienų kaupyklos paslauga „inoSMI.ru“, kuri yra prijungta prie „Russia Today“ tinklo, pateikia antraštę, kurioje cituojamas britų dienraščio „The Times“ straipsnio komentaras ir išverčiamas taip: „Britai: Putinas suprato, kad NATO nekovos dėl Ukrainos („The Times“)“.
Tada tokios „žinios“ platinamos per socialinę žiniasklaidą, taip pat per radikalias svetaines, kurios garsėja kaip dezinformacijos ir propagandos sklaidos kanalai, kai kurios jų – susijusios su Rusijos žvalgybos agentūromis.
Nors kai kurie komentarai gali būti parašyti Vakarų vartotojų, tyrėjai teigia, kad duomenyse yra požymių, rodančių tam tikrą neautentiškumo laipsnį, o kai kuriose paskyrose matyti, kad tai yra koordinuotos pastangos.
Kardifo universiteto Nusikaltimų ir saugumo tyrimų instituto direktorius profesorius Martinas Innesas sakė Didžiosios Britanijos naujienų agentūrai PA, kad kai kuriose svetainėse nesunku susikurti paskyrą be jokių tapatybės patikrinimų ir iškart pradėti skelbti komentarus.
„Komentaras paskelbiamas vos tik prisiregistravus, daugelyje svetainių galima paskelbti komentarą, ir jis beveik akimirksniu parodomas, todėl tai yra gana pažeidžiamas dalykas ir juo gali manipuliuoti tiek valstybiniai veikėjai, tiek ir bet kas kitas“, – sakė jis.
Kremliui palankių komentarų skelbiančių paskyrų teismo medicinos elgsenos analizė parodė, kad kai kurie vartotojai nuolat keičia savo asmens tapatybę ir buvimo vietą.
Konkurencijos taryba davė leidimą vykdyti koncentraciją Tomui Balžekui, netiesiogiai per įmonę „Media bitės“ kontroliuojančią bendrovę, ir Estijos bendrovei „Postimees Grupp“ įgyjant UAB „15min“ ir UAB „Media bitės“ bendrąją kontrolę. Taip pat leista netiesiogiai įgyti įmonių BNS, „LT Media Group“, „Baltijos fotografijos linija“ ir „Medipresa“ bendrąją kontrolę.
Pranešimas apie ketinimą vykdyti koncentraciją gautas liepos 22 d. Kiti rinkos dalyviai (suinteresuoti asmenys) Konkurencijos tarybai nepateikė argumentuotų nuomonių apie būsimo sandorio galimas neigiamas pasekmes konkurencijai.
Įvertinusi su sandoriu susijusias aplinkybes, Konkurencijos taryba konstatavo, kad dėl numatomos vykdyti koncentracijos nebus sukurta ar sustiprinta dominuojama padėtis, ar itin apribota konkurencija atitinkamose rinkose.
„Media bitės“ užsiima periodinių leidinių leidyba, reklama ir prenumeratos paslaugų pardavimu Lietuvoje. Įmonė valdo 70 proc. bendrovės „Medipresa“, kuri užsiima žurnalų leidyba ir knygų pardavimu ir platinimu, akcijų, taip pat – 100 proc. UAB „Baltijos fotografijos linija“, kuri teikia fotografavimo ir istorinių nuotraukų archyvavimo paslaugas, akcijų.
„Postimees Grupp“ veikia žiniasklaidos paslaugų rinkoje Lietuvoje per įmonę „15min“, kurioje valdo beveik 100 proc. akcijų, ir per įmonę „BNS“, kur turi 100 proc. akcijų.
Apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 20 mln. Eur ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu 2 mln. Eur.
Rugpjūčio 10 d., antradienį, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, suvokdami visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą, atvyko prie Seimo, kur žmonės protestavo prieš Vyriausybės planuojamus ribojimus imuniteto koronavirusui neturintiems ar nesitestuojantiems žmonėms.
Suprasdami, kad pasitikėjimo žiniasklaida pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas, žurnalistai nesustodami visą dieną rengė straipsnius, reportažus, jungėsi tiesiogiai iš įvykio vietos. Per protestą Lietuvos žiniasklaida pakalbino šimtus susirinkusių, objektyviai ir nešališkai pateikė visuomenei informaciją, kurią susirinkę protesto dalyviai norėjo ištransliuoti visuomenei.
Taikus procesas vakare tapo riaušėmis, per kurias kolegos žurnalistai buvo stumdomi, jiems buvo dengiamos kameros, gadinama darbo įranga, jie buvo vadinami „žiurkėmis“, necenzūriniais žodžiais. Net ir tokiomis sąlygomis žiniasklaidos atstovai liko iki riaušių pabaigos, todėl nukentėjo: į juos skriejo buteliai, akmenys.
Vakar po 17 val. prie Seimo vykęs nesankcionuotas mitingas peraugo į riaušes. Per jį vykdytas smurtas prieš žiniasklaidą yra gėdinga, žema ir prieštarauja visiems demokratijos principams bei teisei informuoti visuomenę. Tokie incidentai kenkia ne tik Lietuvos demokratijai, bet ir Lietuvos įvaizdžiui pasaulyje.
Vakarykščiai įvykiai rodo, kad žurnalistų darbas nėra saugus, ypač kai minia žiniasklaidą mato kaip priešą, kai nesupranta objektyvios žurnalistikos principų, kai nesugeba žodžiais išreikšti savo pozicijos kvestionuojama tema, tuomet minia pasitelkia smurtą. Kaltinimai neva žurnalistai išprovokavo riaušes – nepagrįsti ir melagingi. Žurnalistai nuo ryto dirbo savo darbą, bet dėl to buvo užpulti ir nukentėjo. Išpuoliai prieš žiniasklaidos atstovus yra siekis bauginti visuomenę, sukelti grėsmę visuomenės saugumui, viešajai tvarkai. Tai turi būti smerkiama ir stabdoma, nes riaušininkų veikla nėra pilietiškumo ir žodžio laisvės pavyzdys.
Smerkiame tiek fizinio, tiek emocinio smurto naudojimą prieš žurnalistus. Prašome policijos atkreipti dėmesį į žurnalistų saugumą, nes žurnalistų darbas demokratinėje valstybėje yra labai svarbus. Tik taip visuomenė gali pamatyti vykstančius procesus, gauti profesionalias, neiškraipytas žinias.
Tačiau Lietuvos žiniasklaida nesustos ir dirbs, nes dirbame dėl Valstybės, dėl visuomenės, kuri supranta atsakomybę už Valstybę.
Pasirašo:
Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, 15min.lt, Delfi.lt, Diena Media News (kauno.diena.lt, klaipeda.diena.lt, diena.lt), TV3, LNK, Laisvės TV, Naujienų agentūra BNS, Naujienų agentūra ELTA, Lietuvos žurnalistų sąjunga, lrytas.lt.
Talibanas skelbia kontroliuojantis 85 proc. Afganistano teritorijos. EPA-ELTA nuotr.
Afganistano Vyriausybės žiniasklaidos informavimo centro vadovas Dawa Khanas Menapalas buvo nužudytas sostinėje Kabule, penktadienį pranešė Vidaus reikalų ministerija (VRM).
Vadovas nužudytas praėjus kelioms dienoms po to, kai Talibanas perspėjo reaguosiantis į padažnėjusius antskrydžius ir pradėsiantis taikytis į aukšto rango valdžios pareigūnus.
„Deja, šie laukiniai teroristai dar kartą pasielgė bailiai ir patriotišką afganą pavertė kankiniu”, – apie pareigūno nužudymą kalbėjo VRM atstovas Mirwaisas Stanikzai.
Talibanas prisiėmė atsakomybę už nužudymą, o grupuotės atstovas Zabihullahas Mujahidas tvirtino, kad pareigūnas „buvo nužudytas per specialią ataką, įvykdytą mudžahedų“.
Afganistane kovos padažnėjo šių metų gegužę, kai užsienio šalių pajėgos pradėjo pasitraukimą iš šalies, kuris bus užbaigtas vėliau rugpjūtį.
Talibanas jau dabar kontroliuoja didelę dalį kaimiškų šalies vietovių. Pastaruoju metu talibai pradėjo pulti ir didžiuosius Afganistano miestus.
Trečiadienį talibai perspėjo surengsiantys daugiau išpuolių prieš Afganistano Vyriausybės vadovus, praėjus dienai po to, kai gynybos ministrui pavyko išvengti pasikėsinimo nužudyti.
Antradienį įvykęs pasikėsinimas į gynybos ministro Bismillaho Mohammadi gyvybę buvo pirmas toks išpuolis Kabule per pastaruosius kelis mėnesius.
Afganistano ir JAV kariuomenės, kovojančios su Talibanu, pradėjo rengti daugiau antskrydžių, o talibai teigė išpuoliais reaguojantys į jų veiksmus.
Benjaminas Netanyahu. EPA – ELTA nuotr.
Pirmadienį Jeruzalės teismas prasidėjo nagrinėti bylą, kurioje Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu kaltinamas korupcija.
Teismui vyriausioji prokurorė teigė, kad šalies premjeras „neteisėtai naudojosi“ savo galia, siekdamas žiniasklaidos magnatų paslaugų ir žadėdamas savo pagalbą.
Anot prokurorės Liat Ben Ari, B. Netanyahu piktnaudžiavo „jam patikėta didžiule valdžia ir, be kita ko, reikalavo bei gavo nederamų privilegijų iš pagrindinių Izraelio žiniasklaidos priemonių savininkų, siekdamas pasirūpinti savo asmeniniais reikalais, tarp kurių buvo ir sprendimas siekti perrinkimo“.
B. Netanyahu, kuriam šiuo metu yra 71-eri, yra pirmasis Izraelio istorijoje premjeras, kuriam teko stoti prieš teismą.
Trijose atskirose bylose jis kaltinamas kyšininkavimu, sukčiavimu ir pateisinamų lūkesčių pažeidimu. Prokurorų teigimu, B. Netanyahu sistemingai priimdavo jam skirtas brangias dovanas ir mainais į savo paslaugas stengėsi pagerinti įvaizdį šalies žiniasklaidoje.
Lėlės šypsosi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ar skaitėte Egidijaus Aleksandravičiaus tekstą „Tamsybė baisiau už karą“? Šis LRT.lt erdvėje paskelbtas humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus komentaras vertas, kad į jį atidžiau žvilgtelėtume. Šiokia tokia atgaiva širdžiai. E.Aleksandravičiaus straipsnyje – gausu svarbių pastebėjimų, kuriems pritariu, dėl kurių, kaip ir Vytauto Didžiojo Universiteto atstovas, pergyvenu, nerimauju.
Skurdi, vienpusiška toji lietuviškoji žiniasklaida. Trūksta gilių, protingų tekstų be tendencingumų, iškraipymų. Trūksta žvilgsnių iš skirtingų pusių, priešingų kampų. Šį skaudulį autorius vadina susitraukusiu žiniasklaidos akiračiu („Akiratis susitraukė iki kelių temų spaudoje. Koronos skaičiai, vyriausybės sprendimai, patiekalai ir šis tas iš lytinio gyvenimo). Išsilavinusiam, giliau žvelgiančiam, Lietuvos ateitimi susirūpinusiam lietuviui, žinoma, to neužtenka. Tenkindamiesi vien šiomis banalybėmis viską prarasime – ir valstybę, ir tautą…
Taip, socialiniai tinklai plečiasi. Tarsi turėtume džiūgauti, kad galimybių rašyti ir būti matomiems – vis daugiau. Bet kaip yra iš tiesų? „Viešoji erdvė skirstosi į atskirus nesusiliečiančius veidaknygių getus“. Taikli E.Aleksandravičiaus pastaba! Taip, deja, nutikę. Lietuvoje rašinėtojų kur kas daugiau nei skaitytojų. Niekas nenori gilintis į kitų tiesas, visi tetrokšta dėstyti savąsias išmintis. Patys brūkštelėjome, patys perskaitėme…
Tačiau liūdniausia, kad dažnusyk komentuojame tai, ko nė truputėlio neišmanome. Šis fenomenas – mąstymo stoka. „Vytauto Kavolio pėdsakai intelektualiniame lietuvių žemėlapyje prasidėjo prieš 90 metų gimusio lietuvių mąstytojo ir sociologo žodžiais, tapusiais programos motto: Visa, ką galima protingo Lietuvai pasiūlyti, yra individų galvojimas ir iš jo kylančios pastangos“. Prasmingai E.Aleksandravičiaus prisimintas V.Kavolis. Pirmų pirmiausia privalu mąstyti. Mąstymas – mūsų visų pareiga. Ir tų, kurie leidžia įstatymus, ir tų, kurie kurpia draudimus. Mąstymas turėtų būti privalomas ir tradicinės, rimtosios žiniasklaidos darbuotojams, ir ją skaitantiems, ir net vien tik netradicinę žiniasklaidą vartantiems. Mąstyti turėtų ir koronavirusu tikintys, ir šią ligą neigiantys. Mąstymas turėtų būti privalomas kaip … duona kasdieninė. Pirma – mąstau, tik paskui – kalbu, rašau, komentuoju.
Bet taip nėra. Mes mieliau demonstruojame savąjį „išmanymą“ net pačiais sudėtingiausiais klausimais. Mums derėtų patylėti, bent jau prisipažinti, kad nežinau, neišmanau. Bet išpešk iš kurio nors mūsų žodį „nežinau“, „neišmanau“, „neturiu užtektinai faktų“! Mes dedamės tokie išminčiai, kad net – baugu.
Rašymo priemonės. Slaptai.lt nuotr.
Žodžiu, dėkoju E.Aleksandravičiui už tekstą, kuriame kalbama rimtomis temomis. Rimtų tekstų – ne tiek daug lietuviškoje erdvėje.
Ir vis tik žvelgdamas į humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus E.Aleksandravičiaus rašinį „Tamsybė baisiau už karą?“ pasigedau minimalaus konkretumo. Tikėjausi, kad straipsnyje rasiu bent keletą konkrečių pavardžių tų, kurie, E.Aleksandravičiaus įsitikinimu, nė kiek nemąsto. Buvau įsitikinęs, kad E.Aleksandravičius paminės bent keletą blogosios „žiniasklaidos“ pavyzdžių.
Deja, nė vienos konkrečios vadinamųjų „blogiukų” pavardės, nė vieno konkretaus pavadinimo!
Na, šitaip elgtis, mano supratimu, taip pat negalima. Kokia tikroji vertė tekstų, kur vien – abstraktybės?
Suprantu, intelektualai teisins E.Aleksandravičiaus taktiką – esą giliems filosofiniams tekstams konkrečių pavardžių nereikia, esą inteligentiškas tekstas skirtas tiems, kurie ir be užkoduotų paslapčių supranta, ką autorius turi omenyje.
Ir vis tik nenorą prie kryžiaus prikalti nė vieno „blogiuko“ vertinu kaip apsidraudėliškumą. Autoriui šitaip, žinoma, komfortiškiau. Nieko neužgaus, nieko nesupykdys. Esant reikalui, visuomet pasiteisins – ne tai turėjau galvoje.
Tačiau juk tokie gudravimai – nepagarba skaitytojui. Skaitytojas tai jaučia, mato.
Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais metais 30-yje pasaulio šalių nužudyti mažiausiai 88 žurnalistai. Tai penktadienį Ženevoje pranešė Šveicarijos nevyriausybinė organizacija „Press Emblem Campaign“ (PEC).
Praėjusią savaitę PEC paskelbtame metiniame pranešime buvo užfiksuotos 83 žiniasklaidos darbuotojų žūtys. Dabar ji šį skaičių patikslino.
„Iš viso nuo sausio mėnesio 30-yje valstybių buvo nužudyti 88 žurnalistai, – pažymėjo organizacija. – Pirmauja Indija, kur užfiksuota 14 nužudymų. Po jos eina Meksika, kur buvo nužudyta 12 žurnalistų“.
Pasak PEC, tarp pavojingiausių žiniasklaidai šalių – Pakistanas (8 nužudytieji), Afganistanas (6), Irakas (5), Sirija (4), Filipinai (4) ir Hondūras (4). Po tris žurnalistų žūties atvejus užfiksuota Venesueloje ir Nigerijoje, po du – Brazilijoje, Gvatemaloje, Liberijoje ir Somalyje.
PEC duomenimis, pernai pasaulyje buvo nužudyti 75 žurnalistai, o per 10 metų – 1 185.
Be to, nuo 2020 metų kovo daugiau kaip 535 žiniasklaidos darbuotojai mirė, užsikrėtę koronavirusu, iš jų 93 – Peru, 53 – Indijoje, 49 – Brazilijoje, 41 – Ekvadore, 40 – Bangladeše, 39 – Meksikoje, 28 – Jungtinėse Valstijose, 16 – Turkijoje, 13 – Pakistane, 12 – Didžiojoje Britanijoje.
Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.
Vyriausybei sugriežtinus apribojimus dėl koronaviruso, asociacija „Nacionalinė spauda“ ragina Vyriausybę ir Seimą imtis visų reikalingų priemonių, kurios leistų žiniasklaidos priemonėms išgyventi sudėtingu laikotarpiu ir užtikrinti kokybiškos informacijos sklaidą visuomenėje.
Pavasarį, įvedus ekstremalią padėtį, laikraščių ir žurnalų leidėjų pajamos krito apie 80 proc., nes gerokai sumažėjo reklamos apimtis, taip pat ir leidinių pardavimai, mažėjo prenumerata, teigia asociacija.
„Valstybė skelbė apie visokeriopą paramą verslui, tačiau pažadai leidėjams iki šiol liko neįgyvendinti – dalinės kompensacijos buvo skirtos tik už du iš trijų karantino mėnesių“, – pranešime cituojama „Nacionalinė spauda“ pirmininkė Ineta Stravinskaitė.
Prognozuojama, kad lapkritį vėl griežtinant apribojimus, nepriklausoma žiniasklaida patirs dar didesnių problemų, nei pavasarį. Tuo tarpu operatyvus tikslios ir nešališkos informacijos pateikimas visuomenei šiandien yra ypač svarbus siekiant, kad šalyje nekiltų nepagrįsta panika.
Žiniasklaida savo ruožtu ėmėsi visų įmanomų priemonių – stengiasi išlaikyti darbuotojus, užtikrinti atsvarą milžiniškam dezinformacijos srautui, kuris plinta socialiniuose tinkluose.
Asociacija „Nacionalinė spauda“ ragina valstybės institucijas imtis visų reikalingų priemonių, kad sudėtingu metu gyventojai turėtų galimybę gauti kokybišką, objektyvią informaciją apie situaciją šalyje. Turėtų būti apsvarstytos įvairios galimos priemonės – mokesčių atidėjimas, valstybės subsidijos, užtikrintos finansavimo galimybės, didesnė socialinės reklamos apimtis žiniasklaidoje, reklamos draudimų panaikinimas.
„Esame įsitikinę, kad šiuo metu valstybė privalo palaikyti spausdintą žiniasklaidą, kad ji būtų išsaugota ir būtų užtikrinta kokybiškos informacijos sklaida, o visuomenę pasiektų objektyvi informacija – ypač karantino metu, kai tokia informacija yra ir gyvybiškai svarbi“, – sako I. Stravinskaitė.
Asociacija „Nacionalinė spauda“ vienija nacionalinio lygmens laikraščių ir žurnalų leidėjus. Asociacijos nariai yra bendrovės „Lietuvos rytas“, „Media bitės“, „Savaitė“, „SS leidyba“, GM žurnalų leidybos grupė“, „Kaimo žinios“.
Aliaksandras Lukašenka, Baltarusijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka mano, kad reikia „įvesti tvarką“ su žodžio laisve šalyje.
„Žodžio laisvę bet kurioje valstybėje riboja įstatymas. Todėl mes čia įvesime tvarką“, – pareiškė A. Lukašenka ketvirtadienį per susitikimą su didžiausių valstybinių Baltarusijos žiniasklaidos priemonių atstovais. Jį cituoja naujienų agentūra „BelTA“.
Pasak prezidento, žodžio laisvė nereiškia, kad viskas yra leidžiama, kaip ją kai kas supranta, „ypač internete“. „Socialiniuose tinkluose prieinama iki žiniasklaidos atstovų užgauliojimo“, – sakė A. Lukašenka. „Jūs, ypač pažangiai nusiteikę žmonės, pajutote, kas yra žodžio laisvė: pasakei kažką ne taip, dar labiau iškoneveiks. Kiekvienas iš jūsų gavote (neigiamų emocijų) porciją, net jei užsistojote ne Lukašenką, o valstybę“, – pabrėžė Baltarusijos prezidentas.
Anot A. Lukašenkos, medijų rinkai svarbus veiksnys yra valstybinės žiniasklaidos priemonės. Prezidentas pažadėjo, kad šalyje jų skaičius nebus mažinamas.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) Tarybą, kai LRT finansinėje ataskaitoje už praėjusius metus buvo paviešinti LRT vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimai už 2019 m. Generalinio direktoriaus – 70 394,86 Eur, generalinio direktoriaus pavaduotojo – 60 957,05 Eur, Interneto departamento vadovo – 121 665,87 Eur, Administravimo ir veiklos vystymo departamento vadovo – 99 439,18 Eur. Panašus ir kitų vadovaujančias pareigas einančių asmenų darbo užmokestis.
LRT komentare pažymima, kad LRT generalinio direktoriaus ir jo pavaduotojo atlyginimą nustato LRT taryba (ne LRT administracija). Atlyginimai nesikeitė 2018 metais pradėjus dirbti naujai LRT vadovų komandai. Didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. LRT biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės.
R. Karbauskio kreipimesi prašoma paaiškinti, kokios priežastys bei aplinkybės lėmė būtent tokius vadovaujamas pareigas einančių asmenų atlyginimų dydžius. Taip pat prašoma atsakyti, kodėl LRT, nustatydama direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimą, nesivadovavo Vyriausybės 2010 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 598 „Dėl viešųjų įstaigų, kurių savininkė yra valstybė arba kai valstybė turi daugumą balsų visuotiniame dalininkų susirinkime, vadovų darbo apmokėjimo“, nors remiantis LRT įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi LRT yra valstybei nuosavybės teise priklausanti viešoji įstaiga. Taigi reguliavimas suponuotų, kad minėto įsakymo nuostatos turėtų būti taikomos tada, kai nustatomi LRT direktoriaus bei jo pavaduotojo atlyginimai. LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
„LRT vadovaujamas pareigas einančių žmonių atlyginimai yra iš tiesų įspūdingi, kartais – toli lenkiantys valstybės vadovo atlyginimą. Direktorės atlyginimas, net skaičiuojant maksimaliais Vyriausybės nutarime patvirtintais koeficientais – dvigubai didesnis nei Vyriausybės nustatytas maksimumas. Žinant, kad LRT išlaikomas visų mokesčių mokėtojų pinigais – kyla klausimas, ar toks elgesys žiniasklaidos rinkoje yra atsakingas bei jos neiškreipia, ypač tuo metu, kai komercinės žiniasklaidos priemonės susiduria su COVID-19 pandemijos sukeltais finansiniais sunkumais, prarado nemažai pajamų dėl reklamos pokyčių. Dėl to norime, kad LRT paaiškintų tokius atlyginimų dydžius visiems mokesčių mokėtojams, kurių lėšomis ir naudojasi“, – sako R. Karbauskis.
Kultūros komiteto pirmininkas R. Karbauskis pažymi, kad LRT gauna didžiules lėšas iš valstybės biudžeto, uždirba ir komercinių lėšų, dėl to racionalus ir skaidrus biudžeto lėšų naudojimas yra prioritetinis dalykas. „Kitiems žiniasklaidos rinkos dalyviams yra kilę abejonių, ar LRT finansavimo tvarka neiškreipia sąžiningos konkurencijos rinkoje ir nepažeidžia Europos Sąjungos teisės. Šį klausimą, po Lietuvos komercinės žiniasklaidos atstovų kreipimosi nagrinėja Europos Komisija, tad turėsime teikti paaiškinimus ir jai. Dėl to turime būti visiškai tikri, kad lėšos yra naudojamos atsakingai ir pagrįstai.“ – nurodo Kultūros komiteto pirmininkas.
Eltai atsiųstame LRT komentare pažymima, kad pradėjus darbą naujai vadovų komandai buvo priimtas sprendimas sustiprinti svarbias LRT veiklos sritis paskiriant į jas reikiamas kompetencijas turinčius vadovus. To nebūtų įmanoma pasiekti neįvertinus ir neatsižvelgus į tokio lygio specialistų atlyginimų tendencijas šalyje ir nepasiūlius konkurencingo atlyginimo.
„Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad viešai nurodomi atlyginimai yra pateikiami prieš mokesčius („ant popieriaus“).
LRT pasiekti rezultatai rodo, kad sprendimas ieškoti stiprių specialistų-vadovų, kurie atneštų į organizaciją jau sukauptą patirtį, gebėtų suformuotų stiprias specialistų komandas ir imtis ambicingų užduočių, pasiteisino. Pernai LRT ne tik sėkmingai vykdė savo misiją, bet ir didino auditoriją tiek tradicinėje žiniasklaidoje, tiek interneto ir pirmą kartą istorijoje Lietuvos gyventojų buvo įvertinta kaip moderniausia šalies žiniasklaidos grupė. LRT televizija. Slaptai.lt nuotr.
Atsakant į iš komercinės žiniasklaidos pasigirdusius raginimus mažinti LRT finansavimą, norime pabrėžti, kad didžioji dalis LRT biudžeto yra skiriama turiniui kurti ir įsigyti. Dar maždaug penktadalis LRT skirtų asignavimų grįžta atgal į valstybės biudžetą kaip įvairūs LRT sumokėti mokesčiai. 2019 m. valstybės biudžeto asignavimai LRT sudarė 41,6 mln. eurų – t. y. vienam Lietuvos gyventojui LRT per mėnesį kainavo 1,24 euro.
Lietuvos visuomeninio transliuotojo biudžetas tebėra vienas mažiausių tarp Europos transliuotojų sąjungos (EBU) narių (3 kartus mažesnis nei EBU vidurkis), o nuo kitų metų jis dar mažės. Metinis LRT biudžetas yra tiesiogiai priklausomas nuo valstybės surenkamų mokesčių: LRT iš valstybės biudžeto skiriamų lėšų dydis kiekvienais metais sudaro užpraeitų metų faktiškai gautų 1,5 procento valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) ir 1,3 procento iš akcizo pajamų. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo redakcijai, biudžeto asignavimai LRT bus skiriami pagal formulę: 1 proc. (nebe 1,5 proc.) biudžeto pajamų iš GPM ir 1,3 proc. iš akcizo pajamų”,– rašoma LRT kometare.
Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.
Apie korupciją, o teisingiau – kyšininkavimą, kalbama daug. Deja, nuo tų kalbų kyšininkavimo nė kiek nemažėja, priešingai, jis jau tapo lobizmu vadinamo „verslo” rūšimi.
Nepadeda ne tik kalbos, bet ir parodomieji, per TV transliuojami prasikaltusiųjų sulaikymai – kyšininkavimas kaip klestėjo, taip klesti toliau. Kai kurie apsukruoliai jau net sukūrė „teoriją”, kad šis reiškinys paplitęs visose šalyse, todėl jo neįmanoma įveikti. Nors tai – ciniškas, niekuo nepagrįstas požiūris. Pavyzdžiui, visai netoli, Norvegijoje, korupcijos praktiškai nėra. Ten net sakoma: jeigu, ko nors paprašius, valdžia tau neduos, tai net karalius nebepadės. Tai reiškia, kad sprendimas teisingas ir kitoks būti negali. Ir tokių valstybių yra ne viena.
Antra kategorija – tai valstybės, kur korupcija egzistuoja, bet su ja kovojama ne plepalais, o suėmimais, operatyviais teismais ir realiu laisvės atėmimu su turto konfiskavimu. Tokiose šalyse į kalėjimus sodina politikus, valdininkus, policininkus, prokurorus ir net teisėjus.
Suprantama, taip daroma dėl bausmės neišvengiamumo principo, bet kartu tai yra ir auklėjamoji priemonė, kuri primena, kad tokie nusikaltimai – ypač pavojingi ir todėl netoleruotini. Juk nedraugiškų šalių specialiosios tarnybos, siekdamos pajungti savo tikslams aukšto rango valstybės pareigūnus, pirmoje eilėje renka informaciją apie jų kyšinikavimo faktus. Tarp kitko, jeigu Jungtinėse Valstijose solidus verslininkas bus pagautas nemokantis mokesčių ir bus pradėtas jo teisinis persekiojimas, nuo jo visi pradės šalintis kaip nuo raupsuotojo. Kitaip tariant, jis taps atstumtuoju. Ir tai yra ilgametis visos visuomenės auklėjamojo darbo rezultatas.
Gana įdomi padėtis Lietuvoje, apie kurią galima pamanyti, kad ji yra skaidriausia valstybė pasaulyje, nes čia per tris nepriklausomybės dešimtmečius nebuvo pasodintas už grotų nė vienas teisėjas ar aukšto rango politikas bei pareigūnas. Tačiau ar, žinant mūsų įpročius, įmanoma patikėti, kad nė vienas iš jų neima kyšių? Na, nebent tik tuo atveju, jei tie kyšiai vadinami ne kyšiais, o „paskolomis” – kaip įsigudrino pavadinti įkliuvęs politikas…
Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.
Tačiau man ne mažesnį nerimą kelia tiesiog gluminantis mūsų visuomenės pakantumas panašiems reiškiniams – kaip ir pakantumas piktybiškiems mokesčių nemokėtojams. Samprata apie tokio elgesio amoralumą mūsų visuomenėje nedovanotinai išplauta. Mes kaip bendruomenė mėtomės į kraštutinumus: dažnai apkaltiname urmu visus politikus, ypač Seimo narius, kuriuos vadiname vagimis, o, atėjus rinkimams, patys renkame į valdžią abejotinos reputacijos asmenis. Viešojoje erdvėje vieną politiką žiniasklaida net ir už nedidelį prasižengimą tiesiog „drožia”, o kito milijoninio ir akivaizdžiai amoralaus šeimos verslo paprasčiausiai „nemato”. Nesupratama, kodėl mes nesukūrėme kyšininkams ir biudžeto vagims nepakantumo ir viešo pasmerkimo atmosferos – užuot tai atlikę, mes net išrenkame juos mūsų visų vardu tvarkyti bendrų valstybės reikalų. Manau, būtent visuomenės nepasiruošime atmesti tokius veikėjus ir slypi pagrindinės korupcijos egzistavimo šaknys. Žiniasklaida, turėdama galingą viešumo įrankį, šioje kovoje juo naudojasi, deja, neskaidriai. Kol čia bus vadovaujamasi principu, kad vieną mušu – nesvarbu, kaltas ar ne, o kito – neliečiu, nes jis mūsiškis, tol žiniasklaida pati bus šių reiškinių daugintoja. Manau, kad tik visiškas skaidrumas ir nešališkumas gali atkurti pastruoju metu pašlijusią „ketvirtosios valdžios”reputaciją.
Neseniai nuskambėjęs ir žiniasklaidos greitai pamirštas skandalas, susijęs su Verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymu, verčia į šį įvykį pažvelgti atidžiau. Kad ir kaip keista, žiniasklaida į šį sulaikymą reagavo gan santūriai, net susidarė įspūdis, kad ji buvo sulaikytojo pusėje. Užuot prokuroriškai kaltinus, jam net buvo suteiktas eteris pasiteisinti. Ir labai greitai ši istorija tiesiog dingo iš žiniasklaidos akiračio. Apie tai teko pasikalbėti ir su kolegomis iš Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK). Pokalbio metu buvo išsakyta įdomi prielaida, kad oficiozinė žiniasklaida taip neapkenčia dabartinių politikų, kad jai net nesinori nukreipti publikos dėmesio nuo nuolatinių kalbų apie tai, kokie valdantieji blogi.
Deja, valdantieji šio egzamino taip pat neišlaikė ir užmynė ant to paties grėblio, ant kurio jau ne kartą lipo didieji moralizuotojai – konservatoriai: jie puolėsi lopyti lobizmo įstatymą. Didesnio kuriozo už lobizmą, kovojant su korupcija, vargu ar begali būti. Nors tai ir sunku, kviečiu įsiklausyti be nereikalingų emocijų. Lobistas – tai legalus verslininkas, kuris gauna piniginį atlygį už tai, kad „pramuša” įstatymų leidžiamoje arba vykdomojoje valdžioje jį nusamdžiusiam verslinkui ar kitam asmeniui naudingą sprendimą. Įsivaizduojate? Kas tai, jei ne legaliai įteisinta korupcija?.. Lobizmas – tai sena, ir, kiek žinau, gerokai kritikuojama JAV politinio gyvenimo tradicija. Lietuvoje, net neįsigilinęs į Europos tradiciją, šį įstatymą prastūmė ponas Andrius Kubilius po savo kelionės į JAV. Man, dirbant Seime, teko vadovauti darbo grupei ir sukaupti didžiulį kiekį informacijos, kuri leidžia daryti išvadą, kad lobizmo įteisinimas ne tik neišsprendžia korupcijos problemų, bet ir yra ydingas saviapgaulės precedentas, nes manoma, kad būtent tai ir panaikins kyšininkavimą.
Korupcija
Beje, jeigu tai priimtume už dogmą, tai kai kurie neskaidrūs ir neobjektyvūs žurnalistai ir turėtų būti traktuojami kaip patys didžiausi lobistai! Tačiau, kai mes tada darbo grupėje taip pareiškėme, jie ir pirmieji sukilo, kad jų mes net nebandytume liesti. Pamenu, „Lietuvos rytas” man net primetė kaltę, kad esu buvęs LPK Prezidentas. Taip, esu buvęs, ir ne tik Prezidentas. Be nereikalingo kuklumo galiu pareikšti, kad šios organizacijos įkūrimo idėja yra mano asmeniškai parsivežta dar 1988 m. pradžioje (kai Sąjūdis dar tik kūrėsi!) ir su bendraminčiais po gerų metų dar sovietų Lietuvoje realizuota. Ir jokia tai ne lobistų organizacija, o garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų sambūris, kuris svariai prisidėjo Lietuvai iškovojant Nepriklausomybę. Apie tai byloja istoriniai šaltiniai ir betarpiški tų įvykių dalyviai ir liudininkai, kurių gretos, deja, vis labiau retėja. O kiek buvo norinčiųjų konfederaciją sunaikinti ir suniekinti, bet šis kūdikis sėkmingai gyvuoja jau 31 metus ir, seniai išaugęs iš vystyklų, stengiasi kurti geresnę bei teisingesnę Lietuvą.
Sprendimų priėmėjai, kokiais yra Prezidentas, Seimo nariai arba ministrai, prieš priimdami sprendimus (o ypač tokius, kurie įtakoja visų arba daugumos šalies gyventojų veiklą ir gyvenseną) privalo surengti plačią diskusiją ir išmintingai pasverti visus „už” ir „prieš”. Be to, tam reikia ir mokslinės anlizės, kuri leistų įvertinti esamą situaciją ir kaip ji pasikeis po vienų ar kitų teisės aktų atsiradimo ar pakeitimo. Net LR Konstitucija numato, kad valstybės suverenas ar, kitaip tariant, šeimininkas yra Tauta. Ji valdo arba tiesiogiai, ypatingais atvejais – per referendumus, arba per Tautos išrinktus atstovus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad visi Lietuvos valstybės piliečiai, politikai, verslininkai, darbininkai, mokslininkai, menininkai ir kiti asmenys turi teisę dalyvauti teikiant siūlymus ir diskutuoti apie ruošiamus sprendimus. Tai jie gali padaryti tik bendraudami.
Bendravimas vadovaujantis lobizmo įstatymu leidžia man, užsiregisravus lobistu, gauti atlygį – jeigu aš paveiksiu kurį nors sprendimo priėmėją priimti mano pinginio atlygio mokėtojui naudingą sprendimą. Tai – neoliberalų atvirai deklaruojama ideologija, kad viskas perkama ir parduodama, nes neva viskas yra prekė ar paslauga. Taip jie atstovavimą bendriems Tautos interesams suveda tik į prekinius pinginius santykius ir politiką, t.y. valstybės reikalų tvarkymą, paverčia verslu. O tai – ne kas kita, kaip įeisinta korupcija, nes, esant tokiam požiūriui, nebelieka vietos bendriems intresams – lieka tik mano asmeninė nauda, nes aš, norėdamas ją gauti, darysiu viską, kad „pramuščiau” man reikalingą sprendimą.
Žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.
Diametraliai priešinga bendravimo ir pasitikėjimo kultūra kuriama Europoje, ypač Skandinavijos šalyse. Ten lobizmas neskatinamas, o puoselėjama socialinė partnerystė. Verslo organizacijos dar nuo gildijų laikų (apie 200 metų) buriasi į asociacijas (konfederacijas), mokslo, medicinos, meno, socialiniai darbuotojai, jaunimas – į taip vadinamas nevyriausybines visuomenines organizacijas. Jie diskusijų būdu išgrynina bendrus tai ar kitai socialinei grupei interesus, aktualias problemas bei numato jų sprendimo būdus. Šios struktūros bendrauja tarpusavyje – kaip pavyzdžiui, darbdaviai su profesinėmis sąjungomis ar verslo ir mokslo organizacijos. Taip yra viešai išdiskutuojami ir surandami gan išmintingi pasiūlymai, kurie teikiami sprendimų priėmėjams, t.y. politikams. Ir taip surandami šiuo metu galimi optimalūs sprendimai arba sutariama pataisyti nevykusius. Būtent taip ir plėtojama bei puoselėjama socialinė partnerystė, kuri, kas ypač svarbu, aukščiau iškelia bendrus tikslus prieš individo siekį pasipelnyti bet kokia kaina.
Anksčiau jau teko rašyti, kad, dirbdamas su Skandinavijos partneriais, neblogai susipažinau su jų sėkmės istorijomis ir gan aukštu visuomenės pasitikėjimu savo politikais – kaip ir politikų aukšta elgesio kultūra, besiremiančia dialogu ir bendradarbiavimu. Išnaudodamas sukauptas mokslo ir praktikos žinias, sukūriau Skaidrumo sistemos koncepciją. Ji turėtų išsiplėtoti į visos valstybės Skaidrumo sistemą, kurios įgyvendinimui reikia priimti Skaidrumo sistemos kodeksą. Tačiau tam mūsų politikai dar nepsiruošę. Čia noriu paminėti tik vieną sudedamąją sistemos dalį, kuri gan svarbi. Siūlau atsisakyti lobizmo kaip atgyvenos ir pereiti prie modernesnių ir demokratines vertybes labiau atspindinčių socialinės partnerystės santykių.
Siekiant kuo didesnio skaidrumo, viena iš Skaidrumo sistemos sudedamųjų dalių turi tapti politikos – verslo- profesinių sąjungų – kitų socialinių grupių asocijuotų struktūrų bendradarbiavimo modelis. Tokio modelio pagrindiniai principai būtų:
A) Asocijuotų struktūrų realus gyvybingumas ir aiški atstovaujama grupė.
B) Politikų privalomumas tartis ir įsiklausyti bei įvertinti naudingus valstybei siūlymus.
C) Viso bendradarbiavimo, pradedant susitikimų planavimu, jų vyksmu ir baigiant sprendimų – susitarimų priėmimu, visiškas skaidrumas ir viešumas.
D) Išimčių atskiriems verslo subjektams ar atskiram asmeniui netoleravimas ir užkardymas.
Tai nereiškia, kad politikai ir šalies vadovai negali tartis ar susitikti su atskirais asmenimis ar jų grupėmis. Tik tai neturi būti slapta (išskyrus atvejus, kai tai susiję su šalies nacionalinio saugumo interesais) ir negali būti proteguojamos ar suteikiamos išskirtinės privilegijos vienai kompanijai ar asmeniui. Norint to išvengti, būtina pagal galimybes (vėlgi išskyrus objektyviai skubius, nenumatytus atvejus) tai viešai skelbti politiko darbotvarkėje.
Taisyklė: siekiant visos bendruomenės konsoliduotų pastangų susitarti ir kartu kurti Gerovės valstybę, priimtiniausia visų socialinių grupių bendravimo forma yra dialogas ir skaidrus viešumas. Lobizmas atmestinas kaip atgyvena, skatinanti korupciją ir negatyvius socialinius reiškinius.
Grafiškai tai būtų:
P – Vps-As-D- Vr, kur
P- politikai ar jų grupės;
Vps- viešas paskelbimas apie būsimus kontaktus( privalomas);
As – asocijuotos struktūros, būtinai deklaruojančios konkrečius atstovaujamus narius;
D – dialogas įvairiomis diskusijų, susirašinėjimo, pasiūlymų bei jų aptarimo, seminarų, konferencijų formomis;
Vr – pasiektas rezultatas, arba ne, bet būtinai viešai paskelbtas.
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Šių kriterijų gali būti ir daugiau, bet, manau, svarbiausia yra principas. Susitarti, kad nėra atskiros politikų, verslo, žiniasklaidos, kultūros veikėjų ir pan. valstybės – yra vieninga valstybė Lietuva. Viskas šiame pasaulyje yra persipynę ir, kaip taisyklė, vyksta kartu. Juk politikai arba partijos nariai tuo pačiu gali būti ir verslo ar kitos socialinės sferos darbuotojai. Lygiai kaip verslininkai ir kompanijų savininkai, vadovai yra rinkėjai. Taip kad norintieji politikus visiškai atskirti nuo kitų socialinių grupių ir ypač verslininkų įtakos elgiasi neišmintingai. Valstybę sudaro jos piliečiai ir jie ją kuria, joje gyvena ir veikia. Veikia dažnai įvairiose persipynusiose sferose ir reiškiasi įvairiuose amplua. Todėl įvairių socialinių šalies gyventojų sferų bendravimas yra būtinas ir skatintinas. Šalies valdymas turi būti orientuotas į kuo platesnių gyventojų sluoksnių interesų teigiamą realizavimą ir jų bendrą veikimą siekiant bendros ir asmeninės naudos. O svarbiausia – geranoriškos, solidarios, vieningos ir teisingos visiems čia gyvenantiems visuomenės ir valstybės.Tai pasieksime supratę, kad kartu galima žymiai daugiau nuveikti, geriau ir laimingiau gyventi.
teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
Jungtinės Karalystės (JK) nacionalinis transliuotojas BBC paskelbė planus atleisti 450 darbuotojų, mažinti išlaidas ir restruktūrizuoti smulkiąją žiniasklaidą Anglijoje.
JK žurnalistų profsąjunga perspėjo, kad darbuotojų atleidimai padarys „didelę įtaką“ BBC vietos žiniasklaidos priemonėms.
Transliuotojo teigimu, „BBC England“ vietinių radijo stočių ir regioninės televizijos tinklas „bus smarkiai performuotas“, kad iki 2022-ųjų kovo būtų sutaupyta 25 mln. svarų sterlingų (apie 27,7 mln. eurų).
„Tai reikštų, kad iš 3 000 Anglijos regionuose dirbančių darbuotojų bus atleista apie 450“, – sakoma BBC pranešime.
Pasak BBC, dėl koronaviruso pandemijos bendrovė turės sumažinti išlaidas maždaug 125 mln. svarų, nes sumažėjo gaunamos pajamos.
„BBC England“ direktorė Helen Thomas teigė, kad daugelis BBC regioninių žiniasklaidos priemonių „buvo sukurtos daugiau nei prieš 50 metų, mažai pasikeitė, todėl dabar joms reikia pokyčių“.
„Gyvename „Facebook“ bendruomenės grupių ir „WhatsApp“ kaimynų pokalbių kambario amžiuje. Turime prisitaikyti, kad geriau atspindėtumėme tai, kaip žmonės gyvena savo gyvenimus, kaip jie sulaukia naujienų, ir kokio turinio jie nori“, – sakė H. Thomas.
Gražina Ramanauskaitė. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ketvirtadienį Seimui pateikta Gražinos Ramanauskaitės kandidatūra antrai kadencijai eiti Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigas.
Kalbėdama iš Seimo tribūnos G. Ramanauskaitė apžvelgė, ką pavyko nuveikti per penkerius kadencijos metus.
„Žymiai išaugo institucijos darbo apimtys ir rezultatai: išnagrinėjome dvigubai daugiau skundų ir buvo priimta dvigubai daugiau sprendimų, stipriai išaugo tyrimų, atliekamų savo iniciatyva, skaičius. Įprasta praktika tapo viešos konsultacijos ir rekomendacijos viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams. Tarnybos darbo kokybę įvertino ir teismai – sprendimų pagrįstumas teismuose išaugo iki 100 procentų. Ypatingą dėmesį skyrėme tarpinstituciniam bendradarbiavimui, bendradarbiavimui su nevyriausybinėmis organizacijomis. Tarptautiniu lygmeniu tapome labiau matomi – tapau Pasaulio ombudsmenų organizacijos ONO nare“,– sakė G. Ramanauskaitė.
Pasak jos, daugiau dėmesio skirta visuomenės informavimui ir piliečių raginimui ginti savo pažeistas teises, taip pat žiniasklaidos stebėsenai ir rekomendacijų viešinimui. Tarnyboje buvo įdiegta monitoringo sistema, ypatingas dėmesys pradėtas skirti ne tik tradiciniams informacijos kanalams, bet ir socialiniams tinklams.
„Tai davė savo vaisių – išaugo visuomenės pasitikėjimas tarnyba, mūsų sprendimai – gal ir nepopuliarūs, bet gerbiami ir vykdomi, ženkliai sumažėjo Nepilnamečių apsaugos įstatymo pažeidimų. Akivaizdu, kad visuomenės informavimo srityje stiprėja suvokimas, jog atsakomybė už pažeidimą yra neišvengiama“,– sakė G. Ramanauskaitė.
Ji apgailestavo, kad tarnybos biudžetas jau 10 metų išliko toks pats, nors atsirado naujų funkcijų, padidėjo darbo krūviai ir veiklos tempai.
„Tačiau džiugina tai, kad net tokiomis spartietiškomis sąlygomis pavyko išsaugoti profesionalią komandą“,– sakė ji.
G. Ramanauskaitė prašė Seimo palaikymo stiprinant tarnybos finansinį stuburą, nes vis sunkiau konkuruoti dėl talentų, ypač profesionalių teisininkų, ir tuo pat metu išlaikyti aukštą kokybės kartelę.
G. Ramanauskaitė iš Seimo tribūnos žadėjo dar daugiau dėmesio skirti visuomenės informavimui socialiniuose tinkluose, pažeidimų prevencijai tradicinėje žiniasklaidoje ir skatinti aktyvesnį piliečių įtraukimą į savo teisių gynimą, ypatingą dėmesį skiriant asmenų garbės ir orumo, privatumo, duomenų apsaugos gynybai.
ELTA primena, kad Seimo Kultūros komitetas vienbalsiai yra pritaręs G. Ramanauskaitės kandidatūrai eiti Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigas antrą kadenciją iš eilės. Priimdamas sprendimą komitetas atsižvelgė į organizacijų, vienijančių viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus, siūlymus.
Po prisistatymo Seime G. Ramanauskaitės kandidatūrą svarstys Seimo frakcijos ir komitetai. Projekto svarstymas ir priėmimas Seimo posėdyje numatomas birželio mėnesį.
G. Ramanauskaitės kadencija baigsis šių metų birželio 17 d. Ji yra įgijusi lietuvių filologijos bakalauro ir magistro kvalifikacinius laipsnius Vilniaus universitete. Darbą Lietuvos naujienų agentūroje ELTA G. Ramanauskaitė-Tiumenevienė pradėjo 1998 m., 2007 m. buvo paskirta Lietuvos naujienų agentūros ELTA generaline direktore. Internetinė žiniasklaida. Slaptai.lt nuotr.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymą Žurnalistų etikos inspektorių penkeriems metams skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pasiūlo organizacijos, vienijančios viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus ir kurių narių veiklai taikomos Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso normos. Tas pats asmuo inspektoriumi negali būti skiriamas daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos. Jis nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, taip pat vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi Visuomenės informavimo ir kituose įstatymuose nustatytų visuomenės informavimo principų, pagal savo kompetenciją prižiūri, kaip įgyvendinamos Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatos.
Inspektoriumi skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir pareigoms atlikti būtiną kompetenciją.
