žurnalistika

Žurnalisto užrašai

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai

Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.

Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas

To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.

Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.

V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).

Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).

Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.

„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė  tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).

9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“

Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).

Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.

Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.

Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…

G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.

Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…

Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.

Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.

Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.

Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.

10.  “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje“

Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.

Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.

Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.

Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.

Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…

Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto

Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.

Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).

(Bus daugiau)

2023.03.19; 09:00

Aktualijos

Svarbiausias klausimas

Visuomenės informavimo etikos komisija (VIEK) šeštadienį sureagavo į Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pareiškimą apie tarp Komunikacijos fakulteto ir doc. dr. Jolantos Mažylės kilusio konflikto dėl dėstytojos dalyvavimo televizijos „OpTV“ laidoje.
 
LŽS valdybos pareiškime konstatuojama, kad Vilniaus universiteto doc. dr. J. Mažylė nebuvo pakviesta nė į vieną iš trijų šio komiteto posėdžių, kuriuose buvo svarstomas jos elgesys ir dalykinė kompetencija. Pasak VIEK, ši informacija nebuvo paneigta.
 
Komisija, remdamasi savais šaltiniais, taip pat atkreipė dėmesį į faktą, kad nors konfliktinė situacija tarp dėstytojos ir VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto tęsiasi kelis mėnesius, J. Mažylės nuomonė iki šiol neišklausyta.
 
„Nuo 2015 metų dirbanti Visuomenės informavimo etikos komisija, kuriai Visuomenės informavimo įstatymu pavesta nagrinėti skundus dėl neetiško ir neprofesionalaus viešosios informacijos rengėjų darbo, ne kartą yra atkreipusi dėmesį, jog dažniausiai pasitaikantis Visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimas yra nesuteikta teisė kritikuojamam asmeniui atsakyti į kritiką. Ši, dar romėnų įtvirtinta teisė, yra kiekvieno sąžiningo ir nešališko konfliktinės situacijos svarstymo esmė. Atkreiptinas dėmesys, kad VU Akademinės etikos kodekse teisė atsakyti į kritiką ar kaltinimus ribojimas vertinamas kaip nesuderinamas su akademine laisve“, – pranešime žiniasklaidai teigė VIEK.
 
Komisija prideda, kad jeigu VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetas nemato reikalo pakviesti kritikuojamą asmenį bent į vieną iš posėdžių ir suteikti jam galimybę išsakyti savo poziciją, „nenuostabu, kad studijas baigę žurnalistai ignoruoja kritikuojamo asmens teisę atsakyti ir net stebisi, kad tokie reikalavimai kažkur egzistuoja“.
 
Pasak komisijos, doc. Dr. Jolanta Mažylė interneto televizijos „OpTV“ laidoje dalyvavo vieninteliu tikslu – siekdama papasakoti apie išeivijos žurnalisto Vytauto Gedgaudo kūrybą.
 
„Doc. dr. J. Mažylė, V. Gedgaudo premijos laureatė, skyrė daug savo gyvenimo metų studijuodama ir viešindama išeivijos žurnalisto V. Gedgaudo kūrybą, sugrąžindama šią asmenybę į Lietuvos žurnalistikos istorijos lauką. Suprantamas autorės noras kuo plačiau paskleisti žinią apie V. Gedgaudą, jo asmenybę, gyvenimą ir kūrybą. Doc. dr. J. Mažylė organizavo ne vieną parodą, knygos pristatymus įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, džiaugėsi kiekviena galimybe papasakoti žmonėms apie šį žurnalistą ir redaktorių. Šio tikslo vedama autorė dalyvavo ir „Sengirės“ laidoje“, – teigia VIEK.
 
Pasak komisijos, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas turėtų būti suinteresuotas puoselėti diskusijų kultūrą, nuomonių įvairovės, pagarbos oponentui dvasią.
 
Doc. dr. Jolanta Mažylė yra Lietuvos žurnalistų sąjungos deleguota VIEK narė.
 
ELTA primena, kad anksčiau šią savaitę LŽS valdybai pasikreipus į Vilniaus universitetą (VU) dėl galimo mobingo ir dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės persekiojimo, VU Komunikacijos fakultetas išplatino viešą poziciją dėl susiklosčiusios situacijos. Universiteto atstovai atmeta jiems mestus kaltinimus ir nurodo, kad Žurnalistikos bakalauro studijų komiteto narių elgesys negali būti vertinamas kaip bandymas susidoroti su universiteto dėstytoja.
 
Tame pačiame fakulteto pranešime buvo nurodoma, kad VU veikiančių studijų programų komitetų tikslas yra užtikrinti tinkamą studijų kokybę, analizuoti gaunamą grįžtamąjį ryšį. Be to, pažymima, kad komitetų posėdžiuose dalyvauja visų bendruomenės narių atstovai, o vykstančios diskusijos pasižymi nuomonių įvairove. Remiantis VU akademinės etikos kodeksu, kuris garantuoja universiteto bendruomenės nariams teisę atvirai reikšti požiūrį į dėstymą, kritiką ir pan., konstatuojama, jog komiteto sprendimas kreiptis patarimo į akademinės etikos komisiją negali būti vertinamas kaip mobingas, nukreiptas prieš J. Mažylę.
 
Primenama, kad šių metų vasario 23 dieną LŽS gavo VU docentės pranešimą apie jos atžvilgiu taikomą mobingą. Dėstytoja pateikė VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto oficialius posėdžių vaizdo ir garso įrašus, taip pat posėdžių išrašus ir komiteto kreipimąsi į universiteto centrinę etikos komisiją. LŽS išplatintame pranešime teigiama, kad komitete vykdomi aiškiai išreikšti veiksmai ir siekis sunaikinti asmens reputaciją ir susidoroti su J. Mažyle kaip dėstytoja.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.03.19; 06:43
Aktualijos

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) valdybai pasikreipus į Vilniaus universitetą (VU) dėl galimo mobingo ir dėstytojos doc. dr. Jolantos Mažylės persekiojimo, VU Komunikacijos fakultetas išplatino viešą poziciją dėl susiklosčiusios situacijos. Universiteto atstovai atmeta jiems mestus kaltinimus ir nurodo, kad Žurnalistikos bakalauro studijų komiteto narių elgesys negali būti vertinamas kaip bandymas susidoroti su universiteto dėstytoja.
Vilniaus Universitete. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Fakulteto pranešime nurodoma, kad VU veikiančių studijų programų komitetų tikslas yra užtikrinti tinkamą studijų kokybę, analizuoti gaunamą grįžtamąjį ryšį. Be to, pažymima, kad komitetų posėdžiuose dalyvauja visų bendruomenės narių atstovai, o vykstančios diskusijos pasižymi nuomonių įvairove. Remiantis VU akademinės etikos kodeksu, kuris garantuoja universiteto bendruomenės nariams teisę atvirai reikšti požiūrį į dėstymą, kritiką ir pan., konstatuojama, jog komiteto sprendimas kreiptis patarimo į akademinės etikos komisiją negali būti vertinamas kaip mobingas, nukreiptas prieš J. Mažylę.
 
„(…) Vien faktas, kad tokia situacija buvo svarstoma studijų programų komitete ir bendru sutarimu buvo nutarta kreiptis į Vilniaus universiteto centrinės akademinės etikos komisiją, negali būti vertinamas kaip mobingas doc. dr. J. Mažylės atžvilgiu“, – rašoma VU Komunikacijos fakulteto pozicijoje.
 
„Priešingai, draudimas Studijų programos komitetui inicijuoti diskusijas ir kreiptis į Universiteto akademinės etikos komisiją, būtų laikomas akademinės laisvės suvaržymu. Todėl susipažinus su Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro programos komiteto posėdžių vaizdo įrašais ir atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šio komiteto narių elgesys negali būti vertinamas kaip bandymas susidoroti su doc. dr. J. Mažyle“, – nurodoma pranešime.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Šių metų vasario 23 dieną LŽS gavo VU docentės pranešimą apie jos atžvilgiu taikomą mobingą. Dėstytoja pateikė VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto oficialius posėdžių vaizdo ir garso įrašus, taip pat posėdžių išrašus ir komiteto kreipimąsi į universiteto centrinę etikos komisiją. LŽS išplatintame pranešime teigiama, kad komitete vykdomi aiškiai išreikšti veiksmai ir siekis sunaikinti asmens reputaciją ir susidoroti su J. Mažyle kaip dėstytoja.
 
VU Komunikacijos fakulteto atstovai akcentuoja, kad universiteto padalinio vadovybė stengėsi geranoriškai spręsti situaciją, kilusią dėl J. Mažylės – dėstytojos prašymu perkėlė ją į kitą studijų programą.
 
„Su docente visada buvo palaikomi kolegiški santykiai, kalbantis, išklausant ir stengiantis kartu rasti geriausią sprendimą susidariusioje situacijoje, todėl šių metų vasario 21 d., po Fakulteto dekanės susitikimo su docente, buvo tenkintas doc. dr. Jolantos Mažylės prašymas sudaryti sąlygas nedirbti atitinkamoje studijų programoje ir jos dėstymo krūvis minėtoje studijų programoje buvo perduotas kitai dėstytojai“, – aiškino VU Komunikacijos fakultetas.
 
„Fakulteto vadovė veikė aktyviai, neignoravo susiklosčiusios situacijos ir docentės prašymo, todėl tai niekaip negali būti siejama su jos diskriminavimu ar mobingu“, – pridūrė VU atstovai.
 
uz-garbinga-zurnalistika_2
Už garbingą žurnalistiką

Po LŽS kreipimosi, viešojoje erdvėje paplito minimo studijų programos komiteto posėdžių įrašai. Pasak VU, „posėdžiai yra vieši (…), įrašomi, o šių įrašų pagrindu yra rengiami posėdžių protokolai“.
zurnalistas_zmogus
Žurnalistas – taip pat žmogus. Slaptai.lt nuotr.
 
„Tačiau posėdžių įrašai nėra vieši, ir neturėtų būti viešinami, nes įrašai daromi ne dėl posėdžių sklaidos, bet siekiant tinkamai parengti posėdžio protokolą“, – nurodo fakultetas ir akcentuoja, kad posėdyje dalyvavę asmenys nėra vieši, todėl vaizdo ir garso įrašo platinimas vyksta neteisėtai.
 
„Posėdžių įrašai buvo suteikti doc. dr. Jolantai Mažylei pačiai prašant susipažinti su jų turiniu, nes posėdžio metu buvo minima jos pavardė. Suteikiant įrašus, buvo nurodyta, kad dokumentai perduodami susipažinti, tačiau jų negalima kopijuoti, platinti ar perduoti tretiems asmenims“, – atsakyme LŽS teigė VU ir nurodė neplatinti komiteto posėdžių įrašų, antraip bus priversti kreiptis į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą bei kitas institucijas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.03.16; 07:00
Aktualijos

Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidentūra paaiškino, kodėl šalies vadovas Gitanas Nausėda žurnalistų išleistą knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“ pavadino užsakomąja žurnalistika. Anot jos, paprastai tokias knygas paprastai užsako leidėjai.
 
„Nepriklausoma, objektyvi ir nešališka žiniasklaida bei patikrintais faktais grindžiama žurnalistika yra laisvos visuomenės pagrindas. Žurnalistai dirba nepaprastai svarbų darbą, kuris susijęs taip pat ir su didele atsakomybe. Gandais, nutylėjimais ir šališkomis interpretacijomis grindžiamas informacijos pateikimas pagal apibrėžimą negali būti laikomas tiriamąja žurnalistika“, – teigiama Prezidento komunikacijos grupės komentare Eltai.
 
Prezidentūros atsakyme svarstoma, kad galbūt todėl minėtos knygos autoriai nuo pat pradžių, taip pat ir prašydami Prezidento komentarų, pasirinko savo darbą pristatyti kaip „publicistinį“ „projektą“, taigi nukreiptą į poveikį viešajai nuomonei.
 
„Įprastai tokius projektus užsako leidėjas. Apie tai, kaip jo angažuotumas ir atvirai deklaruojamas siekis tiesiogiai paveikti politinius procesus dera su žiniasklaidos misija ir viešosios informacijos rengėjui nustatytais teisiniais reikalavimais, paliekame spręsti visuomenei“, – akcentuoja Prezidento komunikacijos grupė.
 
ELTA primena, kad D. Pancerovo ir B. Davidonytės knygoje atskleidžiamas VSD vykdytas galimai neteisėtas duomenų rinkimas apie privačius asmenis prezidento rinkimų kampanijos metu, taip pat nemažai dėmesio skiriama G. Nausėdos rinkiminei kampanijai bei prezidentavimo laikotarpiui.
 
Prezidentūra. Slaptai.lt nuotr.

Seimo NSGK narys Raimundas Lopata mano, kad pavasario sesijoje reikėtų sudaryti parlamentinio tyrimo komisija, kuri toliau aiškintųsi istorijos dėl VSD rinktų duomenų apie privačius asmenis detales.
 
VSD vadovybė griežtai atmeta viešai reiškiamus būgštavimus, esą žvalgyba rinko informaciją.
 
Praėjusią savaitę knygų mugėje apsilankęs šalies vadovas, paklaustas, ar spėjo susipažinti su naujai išleista knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“, teigė „pasakų nebeskaitantis“.
 
„Aš pastaruosius 20 metų pasakų nebeskaitau. Kažkada savo dukrom skaitydavau, dabar nebeskaitau, todėl nelabai galiu pasakyti, kas ten yra parašyta. Bet kuriuo atveju vėlgi palieku tai skaitytojams. Tegul skaitytojai skaito, daro savo išvadas, o aš šioje vietoje galiu pasakyti tiek, kiek pasakiau“, – Knygų mugėje susirinkusiems žurnalistams teigė G. Nausėda.
 
Galiausiai šalies vadovas suabejojo, ar žurnalistų knygoje papasakota istorija nėra „užsakomoji žurnalistika“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2023.03.02; 08:00
Aktualijos

LRT.lt – naujienų portalas

LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė, atsižvelgdama į E. Mildažytės pateiktų klausimų pašnekovei Beatai Tiškevič turinį LRT mediatekos laidoje „Svečiuose pas Editą“, nusprendė, kad E. Mildažytė pažeidė LRT žurnalistų etikos kodekso nuostatus.
 
Etikos kontrolierės sprendime nurodyti du pažeisti Kodekso straipsniai. Pirmasis yra 7 straipsnis, kuriame apibrėžiama, kad žurnalistas bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmeninis privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerdamas kitų asmenų teises. Bei Kodekso 45 straipsnį, pagal kurį žurnalistams draudžiama žeminti LRT vardą ir (ar) dalykinę reputaciją. 
 
„Pripažįstu, kad šis mano darytas interviu nebuvo stiprus. Apgailestauju, jei pašnekovė jautėsi nesmagiai, tačiau noriu atsakingai pasakyti, kad jokios tyčios ar piktybiškumo iš laidos kūrybinės grupės pašnekovei nebuvo. Kita vertus, laida sukėlė daug prieštaringų nuomonių ir vertinimų, paskatino diskusiją visuomenėje ir žurnalistų bendruomenėje apie privatumo ribas bei labai skirtingus visuomenės požiūrius kai kuriais klausimais. Apie tai savo išvadas pasidariau“, – sakė laidos kūrėja E. Mildažytė.
 
„LRT sau taiko aukštus žurnalistikos reikalavimus, vadovaujasi LRT Etikos kodeksu, kuris yra įsipareigojimas sau ir visuomenei. Ir nors žurnalistai užduoda aštrius klausimus, tai turi daryti neįžeisdami asmens garbės ir orumo, o nuomonę reikšti etiškai.
 
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau reikia pasakyti, kad šioje situacijoje matome ir LRT atsakomybę. Visos netiesioginio eterio laidos yra peržiūrimos, kad atitiktų ne tik etikos, bet ir turinio kokybės reikalavimus, tačiau šįkart LRT mechanizmas nesuveikė, ir tai, kad laida pasiekė eterį, laikome klaida. Su komanda jau aptarėme, kaip ateityje išvengti tokių apmaudžių klaidų“, – sakė LRT generalinės direktorės pavaduotojas Gytis Oganauskas.
 
Nepaisant kontroversijos, LRT administracija nusprendė laidos iš LRT mediatekos nepašalinti.
 
 „LRT turinį iš portalo šalina tik itin kritiniais atvejais, t.y. kai patenka klaidinanti ir neteisinga informacija. Taip pat įvertinome faktą, kad dėl šios „Svečiuose pas Editą“ laidos kilo diskusijos visuomenei svarbiomis temomis, o tai teigiamas šios istorijos poveikis. Bet reikia pripažinti, kad ši situacija sukėlė minčių padiskutuoti dėl šių principų taikymo ateityje“, – sakė G. Oganauskas.
 
„Svečiuose pas Editą“ laida parodė, kad feminizmo, požiūrio į jį temos yra labai aktualios visuomenėje, todėl LRT ketina sugrįžti prie diskusijų apie tai.
 
Šį sezoną LRT mediatekos žiūrovai jau išvydo 27 laidos „Svečiuose pas Editą“ epizodus. Artimiausiu metu bus parodytos dar 9 iš anksto nufilmuotos laidos. Taip pat šiuo metu vyksta naujas LRT programų pirkimo konkursas, kurio metu bus vertinami ir atrenkami projektai naujam sezonui.
LRT reklama. Slaptai.lt nuotr.
 
LRT Etikos kodeksas priimtas 2019 m., tais pačiais metais pradėjo dirbti LRT Etikos komisija. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujai priimtam LRT įstatymui, LRT veikia etikos kontrolierius, kurio funkcija – užtikrinti etikos normų ir etinės atsakomybės, susijusios su LRT žurnalistų profesine veikla, taikymą. Paskelbus viešą atranką, LRT taryba pernai 5 metų kadencijai etikos kontroliere patvirtino Dainą Eleną Andrikienę.
 
Etikos kontrolierės sprendime nurodyti du pažeisti Kodekso straipsniai. Pirmasis yra 7 straipsnis, kuriame apibrėžiama, kad žurnalistas bendraudamas su valstybės ir visuomenės institucijomis, įstaigomis ir asmeninis privalo veikti pagarbiai, korektiškai ir dalykiškai, laikydamasis nustatytų elgesio standartų ir reikalavimų bei gerdamas kitų asmenų teises. Bei Kodekso 45 straipsnį, pagal kurį žurnalistams draudžiama žeminti LRT vardą ir (ar) dalykinę reputaciją. 
 
Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2022.01.19; 07:48
Aktualijos

Žygintas Pečiulis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Eidamas 66 metus mirė žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, buvęs LRT Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis. Tai LRT.lt patvirtino šeimos nariai.
 
Profesorius pirmadienį mirė Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas dėl širdies ligos.
 
Vilniaus universitete Ž. Pečiulis dėstė audiovizualines medijas, vaizdo ir garso raiškos žurnalistiką, audiovizualinių ir tinklaveikos medijų diskursą, audiovizualinę raišką.
 
Nuo 1978 iki 1991 metų dirbo Lietuvos radijo ir televizijos redaktoriumi, vėliau – žurnalistu savaitraštyje „Kalba Vilnius“, apžvalgininku „Lietuvos ryto“ savaitinio televizijos priede „TV antena“, buvo GŽI internetinio portalo, skirto diskusijoms apie žurnalistų etiką, žiniasklaidos skaidrumą, draugijos narys.
 
2005-aisiais už praktinį vadovą „Efektyvi komunikacija“ buvo apdovanotas kaip geriausio metų mokslo populiarinimo kūrinio autorius. Ž. Pečiulis – Žurnalistikos žodyno bendraautoris.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.23; 14:34
Aktualijos

Vilniaus universitete įteiktas Broniaus Raguočio plunksnakotis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Bronius Raguotis. Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto absolventams pirmadienio rytą Šv. Jonų bažnyčios kieme įteikti  bakalauro ir magistro diplomai. Žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventas Lukas Aluzas tapo pirmuoju Lietuvos žurnalistų sąjungos prizo „Broniaus Raguočio plunksnakotis“ laureatu.
 
„Broniaus Raguočio plunksnakotis – simbolinis prizas, mūsų atminties ir pagarbos ženklas ilgamečiam Universiteto dėstytojui, išugdžiusiam ne vieną žurnalistų kartą“, – sakė LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė doc. dr. Jolanta Mažylė.
 
Nuo šiol kasmet Broniaus Raguočio plunksnakotis bus teikiamas Vilniaus universitetą baigusiems jauniesiems žurnalistams už geriausią baigiamąjį bakalauro darbą.
 
„Svarbiausiais vertinimo kriterijais laikomi temos aktualumas ir vertingumas istoriniu aspektu“, – prizo steigėjų LŽS Vilniaus skyriaus valdybos vardu kalbėjo skyriaus pirmininkė J. Mažylė.
 
Vilniaus universitete įteiktas Broniaus Raguočio plunksnakotis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universitete įteiktas Broniaus Raguočio plunksnakotis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

L. Aluzas pelnė apdovanojimą už geriausią Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro studijų programos baigiamąjį darbą „Radijo ir televizijos turinio transformacijos Lietuvoje 1988-1989 metais“ (vadovas prof. A. Vaišnys).
 
Žurnalistikos pedagogas, spaudos, literatūros ir kultūros istorikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys B. Raguotis mirė šių metų vasario 13 d., eidamas 92-uosius metus. 
 
B, Raguotis 1954 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1950–1963 metais dirbo dienraščio „Tiesa“ redakcijoje, 1954–1994 metais Vilniaus universitete dėstė žurnalistiką, 1985-1991 metais buvo Spaudos žurnalistikos katedros vedėjas, aktyvus Vilniaus universiteto ,,Žurnalistikos tyrimų” žurnalo redakcinės kolegijos narys. Daugelis absolventų jį visada prisimins kaip puikų spaudos istorijos dėstytoją, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudos, literatūros, kultūros istorijos tyrinėtoją ir žinovą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.21; 11:40
Aktualijos

Bronius Raguotis. Valdo Kopūsto (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje, eidamas 92 metus, mirė Lietuvos žurnalistikos pedagogas, spaudos, literatūros istorikas Bronius Raguotis, pranešė LRT radijas.
 
B. Raguotis gimė 1929 metų rugsėjo 18 d. Kaune. 1954 metais Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1950-1963 metais dirbo „Tiesos“ laikraščio redakcijoje, 1954-1994 metais Vilniaus universitete dėstė žurnalistiką, 1985-1991 metais buvo Spaudos žurnalistikos katedros vedėjas.
 
1991–1994 m. – Žurnalistikos instituto docentas.
 
Nuo 1957 m. – LSSR žurnalistų sąjungos, o nuo 1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
 
Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių lietuvių kultūros, žurnalistikos istorijos temomis, išleido monografijas „Antanas Bimba“ (1974), „Amerikos lietuvių periodinė spauda 1879–1919 metais“ (2003), Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių kultūros istorijos etiudų knygą „Prie ištakų“ (1981).
 
Rašė kritikos ir kultūrinės publicistikos straipsnius, tyrinėjo JAV lietuvių literatūros, kultūros, žurnalistikos istoriją, buvo Žurnalistikos enciklopedijos, Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorius.
 
2008 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.02.14; 00:30
SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. „Verhnij Lars“ perėjoje

Jaučiausi pakiliai. Maniau esąs nusipelnęs, kad mane visi vadintų kietu, į pavojingas keliones leistis nebijančiu, sudėtingų temų nevengiančiu žurnalistu.

Nenoriu skaitytojui atrodyti pagyrūnas, bet juk tai tiesa. Kas iš mano kolegų Vilniuje matė, pavyzdžiui, garsujį Gruzinų karo kelią? O aš jau keletą valandų beldžiuosi per jo akmenis ir duobes. Jei kas nors mane nufotografuotų, išdidžiai stovintį tarp uolų, tarpeklių, prie postuose nuobodžiaujančių sargybinių, – turėčiau įspūdingą patvirtinimą. Bet niekas manęs neįamžino, o jei net būčiau turėjęs fotoaparatą, nebuvo laiko stoviniuoti. Skubėjome kuo greičiau nusigauti į Vladikaukazą.

Deja, labai lėtai skubėjome.

Gruzinų karo kelias, žiemos metu dėl sniego gausos dažnai nepravažiuojamas, kol kas – plikut plikutėlis. Nei ledo, nei pusnių. Nė mažiausios snaigės. Kaukaze – šiltas, saulėtas ruduo. Mirtį nešančios pūgos siautės vėliau, po kelerių mėnesių. Dabar, regis, lėk, kiek geidžia širdis, kad tik dulkių sūkuriai nepavytų.

Bet tarp į viršų šaunančių pilkų uolų ir gilių tarpeklių įsispraudęs kelias net ir vasarą sunkiai įveikiamas. Asfaltas patiestas kur ne kur. Duobių – žymiai daugiau. „Volga“, kurioje sėdėjau greta gruzino vairuotojo, mažesnes daubas apvažiuodavo, o per platesnes ir gilesnes jai tekdavo ropoti vėžlio žingsniu. Karts nuo karto mus priversdavo vengti susidūrimų su nuo viršūnių atskilusiais ir tarsi specialiai kelio vidurin atriedėjusiais stambokais rieduliais.

Kelionė iš Tbilisio į Vladikaukazą lėtoka ir dėl gausybės, beveik kas keletą ar keliolika kilometrų įrengtų patikrinimo punktų. Visur – ginkluoti vyrai. Kas jie – gruzinai, osetinai, oficialūs kariai ar vyrai, kuriuos Maskva niekinančiai pakrikštijo „nelegaliomis ginkluotomis formuotėmis“, – nesusigaudau. Ką nuo ko jie čia daboja, – taip pat nesuprantu. Tepastebiu, kaip įsitempęs vairuotojas į rankas jiems grūda tūtelėn susuktus banknotus. Virtuoziškai, beveik nepastebimai įbrukti pinigai – tai duoklė kalnų kelią kontroliuojančioms grupuotėms. Kukli padėka už tai, kad mums leidžiama judėti į priekį. Kas dėtųsi, jei vairuotojas, sutikęs mane ir keletą moteriškių už pakenčiamą kainą nugabenti į Šiaurės Osetiją bei kelionės metu vaizdingai porinęs apie žiemomis kalnuose siaučiančias pūgas, atsisakytų mokėti, nesvarstau. Gal nieko blogo, o gal verktume kruvinomis ašaromis visą likusį gyvenimą. Nenoriu bergždžiai spėlioti.

Dar pastebėjau, kad kai prieš patikros punktą vairuotojas sustabdydavo „Volgą“, prie automobilio priėję „Kalašnikov“ automatus per petį persimetę tamsaus gymio, rūsčių manierų vyrai ilgam įsistebeilydavo mano pusėn. Jau buvau įpratęs prie tokių žvilgsnių. Automobilyje – tik vairuotojas gruzinas, dvi gruzinės moterys su mergaite gruzine ir aš, lietuvis. Ne bet koks, o šviesiaplaukis. Šviesesnių nerasite. Beje, tikriausiai vienintelis blondinas šiuose kalnuose. Reikia būti visiškai aklam kaukaziečiui, kad Kaukaze nepastebėtum blondino.

Nors ginkluotų sargybinių veidai dažniausiai būdavo niūrūs, būtent į mane jie žvelgdavo draugiškai. Man atrodė, kad demonstruojamo draugiškumo būta nuoširdaus. Kai kurie net pasimesdavo, iš vairuotojo imdami pinigus. Vieno posto kariai, netikėtai automobilyje išvydę mane, šviesiaplaukį vaikiną, sutriko. Nebežinojo, ką daryti. Tarpusavyje persimetė keliais žodžiais. Ilgai nelaukę vairuotojui mandagiai grąžino pinigus. O atsisukę į mane karštai apgailestavo dėl kilusio nesusipratimo. Po to – temperamentingai linkėjo sėkmingos kelionės.

Viza, leidžianti vykti į Ingušetiją. Slaptai.lt nuotr.

Aš į jų šypsenas atsakydavau tuo pačiu – savo jėgomis pasitikinčio žmogaus rankos mostu. Elgiausi taip, kad visi manytų, jog esu ramut ramutėlis, nes, matyt, turįs galingų, įtakingų užtarėjų. Blefavau meistriškai. Tačiau širdies gilumoje, žinoma, pergyvenau, kad tik nesusigalvotų, jog Kaukazan galbūt esu atsiųstas šnipinėti. Aš – žurnalistas. Tik žurnalistas. Žurnalistika – ne priedanga. Atsidanginau čionai tam, kad grįžęs į Lietuvą galėčiau prirašyti sensacingų straipsnių, pasakojančių, kas dedasi Grozne, Tbilisyje, Nazranėje. Tik tiek. Jokių karinių paslapčių man nereikia. Man rūpi Lietuvoje užsitikrinti žurnalistinę karjerą, kuri tikrai įmanoma po keletą mėnesių trukusių vandravonių karinių susidūrimų kamuojamame Kaukaze. Jei sveikas ir gyvas po viešnagės Kaukaze laimingai parkaksiu namo, – argi Lietuvoje neatsivers įtakingų redakcijų durys?

Privalės atsiverti. Nepaisant aplinkybės, jog man nusispjauti, kiek tie ar anie turį tankų. „Lietuvos aido“ politikos skyriaus vadovas, kai sykį kalbėjausi su juo telefonu iš Grozno, man rėkė į ausį, girdi, redakcijai reikėtų žinoti, ar kalnuose tikrai esama paslėptų Džocharo Dudajevo tankų. Jei apie tai brūkštelėčiau bent žodelį, štai tada tai būtų straipsnis! O dabar – skystoki mano tekstai. Vedėjas net priekaištavo – gal aš atostogaująs kalnuose?

Skaudu buvo girdėti priekaištus. Šį netaktą iki šiol prisimenu. Iš Vilniaus kojos nekėlęs kabinetinis žurnalistas nė nenutuokė, kaip kartais sudėtinga Kaukaze. Tik užsimink Grozne apie šarvuotąją techniką, iškart tavo pusėn kreivai pasižiūrės. Tada – tau niekas nepadės, jokios pažintys, rekomendacijos. Sykį apie tankus, beje, buvau užsiminęs bičiuliui čečėnui – ar teisybę rusų televizija pliurpianti, jog kažkur uolose ar miškuose įrengti slapti garažai, kuriuose generolas Dudajevas slepia savo šarvuotuosius kozyrius. Čečėnas iškart sukluso, įsitempė, pradėjo piktai mojuoti galva – toks smalsumas smerktinas. Aš privaląs prikąsti liežuvį. Kitaip mane tiesiog išsiųs namo, ir aš daugiau čia kojos neįkelsiu, Čečėniją matysiu kaip savo ausis.

Apie tankus pats nebūčiau užsiminęs. Tiesiog kiekvienąsyk, kai tik skambindavau į Vilnių, vedėjas reikalaudavo sužinoti bent šiokių tokių paslapčių, o kai nesužinodavau, – piktindavosi, bardavo mane. Kodėl jis remia mane prie sienos – nujaučiau. Redakcijoje buvo šiltai, patogiai įsitaisęs profesionalus kompiliatorius – susirinkdavo iš įvairiausių agetūrų žinių, jas pergromuliuodavo, pridėdavo vieną kitą savo trigrašį, ir štai sensacingas straipsnis apie susišaudymus Kaukaze, – ant stalo. Nereikia niekur važiuoti, nereikia vargti, nereikia rizikuoti. Ryte atsisėdęs prie kompiuterio ir peržiūrėjęs spaudą, iki pietų jau turėsi iš įvairiausių plagiatų profesionaliai sukaltą rašinį. Tad po pietų galėsi išdidžiai nusileisti laiptais į po redakcija įrengtą kavinę ir ramiai, besimėgaujant taure konjako bei cigaretės dūmu, – diskutuoti apie tikrąją žurnalistiką.

Bet kai atsiradau tarsi Pilypas iš kanapių aš, siunčiantis asmeninius įspūdžius bei pastebėjimus tiesiai iš Grozno, – viskas apsivertė aukštyn kojomis. Atsirado konkurentas. Nusispjaut, kad mano tekstai be konkretybių, kiek generolas Dudajevas turįs naftos, ar daug jo gvardijoje mirti pasiryžusių karių. Užtat mano rašiniai – originalūs, sustiprinti asmeninėmis įžvalgomis, kurių nerasi nei agentūrų pranešimuose, nei laikraščių puslapiuose. Jie nuo nieko nenurašyti. Skaitytojams įdomiau, kai rašo žurnalistas, viską matęs savo akimis…

Plagiatoriui beliko graužti vedėją, kad šis daugiau laikraščio skilčių vis tik skirtų jam, o ne Grozne sėdinčiam kolegai, nes aš, matot, jau keletą mėnesių gyvenu Čečėnijoje, tačiau vis dar nežinau, kiek čečėnai iš pasitraukiančios rusų kariuomenės atėmė šarvuotų mašinų. Įtariau, kad būtent jis atkakliai ieškojo mano silpnųjų pusių, ir dėl jų išūžė ausis vedėjui. Tegul. Lenktynių, kas geresnis, nebijojau. Mano oponentas buvo silpnas korespondentas, taip sakau nė kiek neperdėdamas. Bet jis turėjo daug redakcijos akcijų. Daugiau net už vedėją ir mane kartu sumetus į krūvą. Todėl politikos skyrių kuruojantis vadovas pateko į dviprasmišką padėtį. Jei būtų labai draugiškas mano personai, artimiausiame akcininkų susirinkime greičiausiai prarastų įtakingą, solidžiai apmokamą boso poziciją.

Komercinė viza. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik jei jis bent kelioms minutėms atsidurtų Grozne, jam taptų aišku, kokie jo pageidavimai absurdiški, kvaili, idiotiški.

Bet jam niekad neteko pajusti 1994-aisiais Grozne tvyrojusių nuotaikų…

Taigi iki mano žurnalistinės sėkmės Lietuvoje – dar toloka. Tūkstančiai kilometrų! Pirmiausia reikia nusigauti iki Šiaurės Osetijos sostinės Vladikaukazo, o iš ten – sugrįšti Groznan. Čečėnijos sostinėje manęs laukia dešimtys neužbaigtų temų. Kada surinksiu užtektinai informacijos – niekas nežino. Net aš pats. Gal po savaitės, gal po mėnesio…

Vėžlio greičiu judėdami pirmyn mes galų privažiavome Rusijos kariuomenės postą. Rusiškas karinis postas – tarp dviejų milžiniškų riedulių įsiskiepijęs tankas, du šarvuočiai, pūpsantys abiejose kelio pusėse, vienas prilipęs prie uolėtos sienos, kitas – beveik pakibęs virš skardžio, vedančio žemyn į upės išraižytą tarpeklį, žalia – pilka – ruda spalvomis išpaišyta milžiniška palapinė, stambūs prožektoriai, pakabinti ant paskubomis sutvirtintų medinių stulpų, keletas „ežių“ ir tvorelė su akį rėžiančiu užrašu „stop“. Prie „stop“ ženklo budėjo automatais bei ryšio priemonėmis apsikarstę, ant galvų šalmus užsimaukšlinę, neperšlampamas liemenes užsisegę du rusų kareiviai.

Priėjęs vyresnysis pareikalavo parodyti dokumentus. Pasus nunešė į palapinę.

Štai tada aš rimtai išsigandau. Staiga suvokiau, kad šį sykį būsiu įkliuvęs. Iki pat ausų. Tik dabar prisiminiau, kad man išduota viza leido svečiuotis vien Ingušijoje. Jokių gruzijų, osetijų ir čečėnijų. Kai iš Grozno važiavau į Tbilisį, mane lydėjo įtakingas čečėnas. Pasiekus šią perėją, tąsyk nereikėjo rusų kareiviams rodyti nei dokumentų, nei atidaryti automobilio bagažinės. Tiesiog čečėnas patraukė pasišnekėti su vyriausiuoju. Kai jį nuvedė į palapinę, iš ten jis grįžo po kelių minučių, išdidus, labai patenkintas, ir mes nė kiek nesugaišę pajudėjome pirmyn. Mįslingai šypsodamasis čečėnas pakomentavo: „užėjau pasisveikinti, kad mums palinkėtų laimingo kelio“.

Duoklę renkančios grupuotės taip pat nedrįso trikdyti mūsų ramybės. Tiesiog Aslanas pristabdydavo automobilį, musulmoniškai pasisveikindavo, reketininkai atsakydavo tuo pačiu, ir mes vėl šaudavome į priekį. Čečėnas man tvirtino, kad tai – tvarką kelyje prižiūrintys savanoriai, kuriuos kartais verta pamaloninti dovanojant užsienietiškas cigaretes ar duodant šiek tiek pinigų. Kartais pravečia ilgai brandinto konjako butelis. Bet tokia ceremonija – nebūtina, neprivaloma. Neturtingi neprievartaujami teikti dovanų.

Dabar buvo kitaip. Iš Tbilisio atgal į Grozną grįžau be įtakingojo palydovo. Taip jau susiklostė, kad Aslanas neturėjo galimybės laukti manęs ištisą savaitę Tbilisyje. Nutarėme, kad, sumanęs grįžti, jam paskabinsiu, ir jis atlėks manęs pasiimti. Tačiau kai išaušo atsisveikinimo su Tbilisiu diena, pamiršau, o gal tiesiog nedrįsau ieškoti Aslano. Nenorėjau jaustis mažu vaiku, kurį žliumbiantį reikia parsivežti namo, kitaip mažylis pasiklysiąs. Iki šiol mano komandiruotė klojosi kuo puikiausiai, nė menkiausios klaidelės, nė menkiausio užsikirtimo, kad nė neįsivaizdavau, jog galėtų nutikti kaip nors kitaip. Apie vizą, kurioje įrašyta tik Ingušetija, pamiršau. Nuoširdžiai sakau: visai iš galvos išgaravo. Ėmiau įsivaizduoti, kad, patekus į Kaukazą, viza jau nebeturi jokios reikšmės. Praradau budrumą.

Ir štai dabar Gruzinų karo kelyje aš – vienui vienas.

Dar didesnis nerimas užplūdo, kai kareivis gruzinams grąžino pasus, o man liepė lukterėti. Burbtelėjo tik tiek, kad dokumentai vis dar tikrinami. Sėdėjau tarsi ant adatų. Prabėgo valanda, o iš palapinės niekas neišėjo. Nei su geromis, nei su blogomis žiniomis. Vairuotojo pasiteiravau, gal reikėtų juos pamaloninti stambia dolerių kupiūra, buteliu konjako ir keliais „Malboro“ cigarečių blokais? Šias dovanėles iš anksto buvau įvyniojęs į celofaninį maišelį ir pasidėjęs šalia kojų, kad, ištikus nenumatytoms aplinkybėms, galėčiau nedelsiant įteikti.

Gruzinas gūžtelėjo pečiais. Jis pirmą kartą vežąs lietuvį, todėl net nežinąs, ką patarti. Neiškentęs įtampos išlipau iš „Volgos“. Nebegalėjau matyti, kaip nekantraujantis vairuotojas vogčiom žvilgčioja į laikrodį. Išties – mes vėlavome, mūsų laukė ilgoka kelionė. Vladikaukazas – dar labai toli.

Kalnai, kalnai, kalnai

Beslampinėdamas aplink mašiną nedrąsiai, neva atsitiktinai, prisiartinau prie kareivio. Pareiškiau norįs jų karininkui įteikti lietuvišką lauknešėlį. Būtinosios tarnybos šauktinis, tipiškas rusas, nesileido į kalbas. Elgėsi taip, tarsi manęs nė nebūtų.

Tada prisiminiau dar vieną nepalankią aplinkybę. Lietuvos spaudoje jau paskelbta keletas mano straipsnių apie Čečėniją, ten puikavosi ir mano portretinės nuotraukos. Tad jei rusai norėtų, jie išsiaiškintų, kad aš, užstrigęs perėjoje „Verhnij Lars“, ir esu tas Džocharą palaikantis žurnalistas, nelegaliai patekęs į Čečėniją, o paskui nežinia kodėl besitrankąs po Šiaurės Osetiją ir Gruziją. Kuo puikiausia proga nubausti išsišokėlį pribaltą!

„Verhnij Lars“ perėjoje pradėjau jaustis tarsi uždarytas kalėjime. Kairėje pusėje – aukštos kalnų sienos, kuriomis be specialios alpinistų įrangos neužlipsi. Dešinėje – skardis. Jei kareivis stumtelėtų, nuriedėčiau link šniokščiančios kalnų upės, ir niekas niekad nerastų mano kaulų. Net jei likčiau gyvas po dardėjimo žemyn, atgal į viršų vienas be virvių neužsikabaročiau.

Tokį bjaurų jausmą buvau patyręs tik vieną sykį – kai Lukiškių tardymo izoliatoriuje šnekinau iki gyvos galvos nuteistą kalinį. Mažyčiame kambarėlyje su grotomis sutvirtintu langeliu ir prie žemės prišriūbuotomis kėdėmis jaučiausi taip slogiai, tarsi nujausčiau, jog Lukiškių kalėjimo sargyba kažin kodėl susimokė manęs nebeišleisti.

Dabar atrodė, kad būtent Gruzinų karo kelyje įstrigau tarsi tame tardymo izoliatoriuje. Iki tol buvę labai gražūs kalnai man ėmė panašėti į ankštą kalėjimo kamerą, iš kurios nebeišeinama. Kalnai man, žinoma, patiko. Bet dabar širdį suspaudė baugi nuojauta. Stačios uolos, snieguotos viršūnės, gilūs tarpekliai – neįprasta, nematyta, nečiupinėta. Štai kada pradėjau suvokti, jog iš kalnų kai kada ir nepareinama. Kai kada negrįžta net patys profesionaliausi, drąsiausi, ištvermingiausi alpinistai.

Buvo 1994-ųjų spalio mėnuo. Lietuva tuomet neturėjo nei rimtos užsienio reikalų ministerijos, nei ambasadų, nei mobiliųjų telefonų. Pranešti į Vilnių, kad man ant rankų užveržė antrankius, – kaip, kuo, iš kur? Net ir nulėkęs iki Vladikaukazo neguldyčiau galvos, jog pavyktų paskambinti į Vilnių. Bet iki Šiaurės Osetijos sostinės nusidanginti jau nebeįmanoma. Mane sulaukė vienoje iš kalnų perėjų. Sulaikė tik todėl, kad pats susimoviau. naiviai patikėjau esąs nesugaunamas Džeimsas Bondas. Todėl dabar verta laužyti galvą, kaip sumaniau teisintis, jei išveš į artimiausią karinį dalinį apklausai?

Kai iš palapinės po dar vienos valandos, trukusios taip ilgai, jog net nežinau su kuo palyginti, nebent su amžinybe, išėjo karininkas, rankose laikąs kažin kokius popierius, širdis apmirė iš baimės. Majoras patraukė mano pusėn. Grąžino pasą ir vizą, leidžiančią svečiuotis tik ingušų teritorijose. Tačiau jokių priekaištų, jokių perspėjimų nepažėrė. Nežymiai net šyptelėjo. Aš – laisvas, galįs lėkti į visas keturias puses.

Netikėjau tuo, ką girdžiu. Bet kai rankose išvydau savo dokumentus, kai pase pamačiau antspaudą „Verhnij Lars“, o karininkas pasuko atgal palapinėn, nieko nelaukdamas šokau į „Volgą“ ir nervingai šūktelėjau vairuotojui – pirmyn. Visi lengviau atsipūtėme. Džiūgavo ir vairuotojas, ir moterys. Bet labiausiai džiaugiausi aš, vis dar nesuprasdamas, kaip pavyko sveikam išnešti kailį.

Kaukazo kalnuose

Kai „Verhnij Lars“ perėja liko toli už nugarų, kai artėjome prie Vladikaukazo autobusų stoties, vairuotojas perspėjo pastebėjęs, kaip iš kareiviškos palapinės pro nedidelę atidengtą kišenėlę perėjoje aš buvau fotografuojamas. Gruzinas tikino aiškiai matęs, jog mane fotografavo, slampinėjantį aplink automobilį. Daug kartų fotografavo. Aš privaląs žinoti, jog atsidūriau jų kartotekoje. Tai – rimta, nebe juokai.

Vladikaukaze – vėl persekiojo nemalonumai. Autobusų stoties pakraštyje nuobodžiavo keletas taksi verslu užsiimančių vairuotojų. Maniau be didelio vargo vieną iš jų prikalbinsiąs keliauti į Grozną. Tačiau visi kategoriškai atsisakė. Atšoko nuo manęs tarsi nuo raupsuotojo. Net į kalbas nesileido. Iš Grozno jie gyvi negrįžtų, jei nusibelstų. Ir aš turėčiau susimąstyti, ar verta trenktis pas „prakeiktus čečėnus“. Vairuotojai tvirtino, kad niekas iš jų nedrįs manęs nugabenti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“.

„Štai kokia galinga toji Kremliaus propaganda“, – liūdnai susimąsčiau.

Stovėjau vienui vienas pustuštėje autobusų stotyje, ir nežinojau, ką bedaryti, ko griebtis. Jau vakarojo, buvo šaltoka, pradėjo lynoti. Pėsčiomis iki Grozno su savo didžiuoju krepšiu ant pečių tikrai nenukulniuosiu. Iki Grozno – kelios dešimtys kilometrų. O gal net visas šimtas. Kas dabar supaisys.

Vienas osetinas manęs vis tik pasigailėjo – nuvežė iki sienos, skiriančios Šiaurės Osetiją nuo Čečėno – Ingušetijos respublikos išorinės sienos. Ir skubiai metėsi atgal, palikdamas mane prie apleisto pasieniečių ar milicininkų posto.

Liko vientelė viltis – pasigauti Grozno pusėn važiuosiantį automobilį. Bet kelias buvo tuštutėlis. Jokio automobilio nei pirmyn, nei atgal. Nei „Volgos“, nei „Mersedeso“. Dar labiau temo, dar stipriau krapnojo lietus. Apsižiūrėjau, ar būtų įmanoma nakčiai įsikurti apleistame pasieniečių poste. Durys – užkaltos lentomis, langai – taip pat. Gal ir atlupčiau. Bet tuomet tolumoje pastebėjau du žiburėlius. Jie iš sutemų išniro netikėtai, vos prieš keletą sekundžių. Bent jau iki tol nebuvau jų pastebėjęs, nors atidžiai visur dairiausi. Negali būti klaidos – švietė automobilio žibintai. Mašina stovėjo ne Šiaurės Osetijos pusėje. Vadinasi, turėtų būti arba čečėnai, arba ingušai.

Baimindamasis, kad nepapulčiau į rankas išpirkos pareikalausiančiai gaujai, lėtai prisiartinau prie automobilio. Kaip tektų nešti kudašių, jei pasirodytų, jog automobilyje – ne tie, kuriuos norėčiau matyti, – nežinojau. Su tokiu milžinišku kelioniniu krepšiu ant pečių niekur nepaspruksiu. Vis tiek pagautų. Be to, šis automobilis, regis, vienintelis mano išsigelbėjimas. Belieka vėl aklai pasitikėti sėkme. Gal ir šį sykį ji nenusisuks, bus maloninga. Barbenau į stiklą. Kažkas pravėrė vairuotojo durelės. Paklausiau, ar nenugabentų į Grozną. Pasiūliau solidų uždarbį.

Prie vairo sėdėjusio jauno vyriškio honoraras nesudomino. Bet pažadėjo nuvešiąs. Tik reikėtų lukterėti. Tuoj turį ateiti jo draugai, ir tada visi kartu pajudėsime Čečėnijos pusėn. Ar mane tenkina tokios sąlygos? Aišku, kad tenkina. Vairuotojas greičiausiai buvo čečėnas. Jis išlipo, kad padėtų bagažinėn įkelti kelionės krepšį. Kai įsėdau vidun, uždarė langus ir įjungė šildymą, nes matė, koks aš – sustiręs. Ne tiek nuo šalčio, kiek nuo įtampos. Iš kasetinio magnetofono liejosi ilgesingos Kaukazo kario dainos – greičiausiai apie garbę, drąsą, mirtį.

Įsitaisius šiltame automobilyje vėl ramybės nedavė pačios bjaurausios mintys – ar tikrai nuveš? Bet buvau taip išsekęs, kad, užuot puolęs į paniką, saldžiai užmigau. Iš miegų pakirdau tik tuomet, kai durimis trinktelėjo kažkur iš tamsos išnirę vairuotojo draugai – du juodaplaukiai jaunuoliai. Tikriausiai čečėnai. Jie paaiškino nevažiuosiantys į Grozną. Tad pajudėjome be jų.

Kalnų tarpeklis

Vairuotojas pasitaikė nekalbus. Nepratarė nė žodžio. Aš atidžiai stebėjau kelio ženklus, rodykles, ar tikrai judame Grozno pusėn. Ženklai bylojo, jog pasirinkta teisinga kryptis – Čečėnijos sostinės pusėn. Jaučiausi vis ramesnis ir ramesnis. Kai liko vos keliolika kilometrų, vairuotojas panoro stabtelėti – iš bagažinės išsitraukė nedidelį termosą su karšta juoda arbata. Pirma pavaišino mane, paskui pats atsigėrė. Tada ir prakalbo. Atsargiai, lyg tarp kitko pasiteiravo, kokių nuotykių aš čia ieškąs? Kai išgirdo, jog esu Lietuvos žurnalistas, jį tarsi būtų pakeitę. Neliko šaltumo, oficialumo. Iki tol tvyrojęs abipusis nepasitikėjimas išgaravo. Pasiūlė pas jį pernakvoti, jei neturiu Grozne kur prisiglausti. Patikino pinigų už važiavimą neimsiąs. Būtų negražu imti pinigus iš svečio.

Draugiškai besišnekučiuojant pasiekėme Grozno priemiesčius. Paprašiau privežti prie Džocharo Dudajevo rūmų. Jis neprieštaravo. Pirmąjame aukšte budintiems čečėnams prisistačiau sėkmingai grįžęs iš Tbilisio. Jie pažadėjo perspėsią Aslaną.

Apie ne itin malonius nuotykius kelyje jiems nieko neužsiminiau. Neinformavau ir Aslano.

Apie tai nepasakojau niekam net Lietuvoje. Net politikos skyriaus vedėjui, kai vėliau susitikome kavinėje redakcijos rūsyje. Pamaniau, kad vis tiek nesuprasiąs. Greičiausiai būtų abejingai burbtelėjęs: nieko blogo juk neatsitiko…

Taip. Nieko blogo nenutiko. Tačiau diena vis dėlto įsimintina. Tąsyk aš patyriau, kas yra baimė. Pasirodo, tikroji baimė visiškai nepanaši į iki šiol pažinotas baimes, kai redaktorius, pavyzdžiui, grasina sumažinsiąs honorarą ar išmęsias iš redakcijos. Tikrasis nerimas turįs visai kitas spalvas, niuansus, kvapus. 

Kas nėra žvelgęs į „Verhnij Lars” perėją apsupusius kalnus, tam bus sunku suprasti.

2020.08.04; 12:00

Aktualijos

pasveikink_zurnalista
Pasveikink žurnalistą. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos tradiciškai Spaudos, kalbos ir knygos dieną skelbia Vinco Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo premijų laureatus. Šiemet dėl karantino premijos bus įteiktos vėliau.
 
Vinco Kudirkos premija paskirta Ritai Aleknaitei-Bieliauskienei už penkis brandžius meninės publicistikos darbus: dokumentinius filmus „Žmogus su laiko žyme. Kompozitorius Vytautas Laurušas“, „Dainos galia. Chorų dirigentas Lionginas Abarius“, „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“, „Scenos ąžuolas. Jonas Stasiūnas“ ir monografiją „Žiemgalos dainius. Algimantas Vincentas Raudonikis“.
 
Vytauto Gedgaudo premija už nuotykinį-istorinį romaną „Gaono kodas” ir publikacijų bei renginių ciklą, skirtą šiai knygai ir ypatingoms jos istorijoms, paskirta Ryčiui Sabui.
 
„Pateiktų konkursui darbų teminė ir žanrinė aprėptis įvairialypė – nuo spaudos istorijos, kompozitorių gyvenimų iki aktualijų publicistikos, nuo knygų, straipsnių rinkinių iki fotografijų ir filmuotos medžiagos. Visa tai patvirtina kūrėjų profesionalumą ir kūrybiškumą, tęsiant profesionalios žurnalistikos tradicijas, pritaikant jas laikmečio iššūkiams ir auditorijos poreikiams,“ – sako vertinimo komisijos pirmininkė, profesorė dr. Audronė Nugaraitė.
 
Vinco Kudirkos premija yra svarbiausia kasmetinė Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos premija. Ji skiriama žurnalistui arba jų kūrybinei grupei už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ar fotožurnalistikos autorinius darbus už praėjusius metus. V. Kudirkos premija skiriama kasmet nuo 1990 metų. V. Kudirkos premiją daugiau nei dešimtmetį remia Lietuvos aludarių gildija.
 
Vytauto Gedgaudo premija yra Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos kasmetinis apdovanojimas, skiriamas už praėjusių metų turiniu ir forma išskirtinius spaudos tyrinėjimus, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus. Ši premija skiriama nuo 1997 metų. V. Gedgaudo premiją finansiškai remia Lietuvos kultūros taryba.
 
V. Gedgaudas (1912-1999) – žinomas žurnalistas, redaktorius. Prieš karą Kaune redagavo leidinius „Iliustruotas pasaulis”, „Laiko žodis”, „Laikas”, „Telegramos”. 1939-1950 m. gyveno Paryžiuje. Rašė politines apžvalgas Čikagos lietuvių dienraščiui „Draugas”. Buvo Prancūzijos žurnalistų sąjungos narys ir generalinio sekretoriaus pavaduotojas, taip pat Laisvųjų žurnalistų sąjungos narys, jos valdybos narys. 1950 m. išvyko į JAV. Brukline dirbo laikraštyje „Vienybė”. 1968-1991 m. buvo laikraščio „Dirva” redaktorius. Nuo 1991 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos garbės narys. Mirė Klyvlende, palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
 
2020 m. Vinco Kudirkos premija – 1500 eurų, Vytauto Gedgaudo premija – 1000 eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 12:00
Aktualijos

Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė. Eltos nuotr.

Lietuvos telegramų agentūra ELTA pažymi 100 metų, kai skelbė, skelbia ir skelbs visuomenei svarbias žinias: aktualias, objektyvias, operatyvias.
 
Pirmosios ir vienintelės nacionalinės naujienų agentūros Eltos istorija prasidėjo 1920 metų balandžio 1-ąją. To meto Lietuva: karas su Lenkija; siaučia ispaniško gripo epidemija; suirutė ir visa ko stoka po Pirmojo pasaulinio karo. Visa žmonijos negandų trejybė –  karas, maras, badas. Lietuva – nauja valstybė – išsilaikys ar neišsilaikys ji toliau? O Eretas kūrė naujienų agentūrą! Kad pasaulis žinotų apie jaunos valstybės gyvenimą, o Lietuva žinotų apie pasaulį.
 
Istorinės aplinkybės, žyminčios Eltos veiklos pradžią, įkvepia įveikti ir šios dienos iššūkius, skubiai įsirengti darbo vietas namuose ir svarbios informacijos sraute savaime prasiilginti darbo valandas.
 
Dar viena nekintanti vertybė, kuri ir sutelkė, ir įpareigojo visus 100 metų kasdien kiek įmanoma stengtis – suvokimas, kad kitoje agentūros siunčiamos informacijos kanalo pusėje –  žiniasklaidos profesionalas: redaktorius, žurnalistas, informacijos ekspertas, o kai agentūros žinios teikiamos tiesiogiai – reiklus skaitytojas.
 
Eltos šimtmečiui rengtos parodos „ELTA 100: taškus sudėlioja istorija“ idėja šiandien pasisuko  netikėtu rakursu. Ir pati paroda, ir šventės rengimas Kaune, mieste, kur įsikūrė ELTA, vaizdo klipo kūrimas, nominacijos ir visos kitos jubiliejinės staigmenos, atrodžiusios tokios  reikšmingos, suteikusios tiek lūkesčių ir džiaugsmo jų kūrėjams, šiandien – po kaukėmis, saugančiomis gyvybę. Ne tik savo. Žmonijos. Vėliau tai irgi taps istorija. Atlikdama savo prigimtinę pareigą ELTA ją fiksuos ir rašys.
 
Palaikydami tuos, kuri gelbsti žmonių gyvybes, linkėdami tvirtybės sergantiems, gerbdami Išėjusius ir Išeinančius – nerengsim jokių, netgi virtualių, iškilmių. Dirbsime savo darbą, kaip dirba eltiečiai jau šimtą metų. Jo kokybę tegu vertina Eltos partneriai, skaitytojai ir antrą šimtmetį pradedantis skaičiuoti laikas.  Istorija kartojasi ir patikrina išmoktas pamokas.
 
Pasak Eltos direktorės Gitanos Markovičienės,  žengdami į antrąjį Eltos šimtmetį iš praeities pasiimame svarbiausius, nesenstančius dalykus. Istorija, prasidėjusi nuo naujienų agentūros įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus šveicaro profesoriaus Juozo Ereto priesako – skleisti patikimą žinią Lietuvai ir pasauliui – šiandien jau ne tiek 100-metės istorijos metraštininkė, kiek žiniasklaidos rinkos dalyvė drauge su kitomis pasaulio naujienų agentūromis.
 
„Daug kur buvome pirmi – Magdalena  Avietėnaitė – pirmoji moteris, tapusi naujienų agentūros vadove Europoje, 1924 m. Senojo žemyno naujienų agentūrų vadovų, 32 vyrų, susitikime Berne, Šveicarijoje, atvertė naują žmogaus teisių sampratos puslapį. Daug kur buvome išskirtiniai – okupacijos metais, Eltą prijungus prie SSRS naujienų agentūros TASS‘o, –  nepriklausomos agentūros veiklos tęstinumas, naujienlaiškių (biuletenių) leidyba išsaugota anapus Geležinės uždangos.
 
Eltai buvo ir sunkesnių, ir geresnių laikų, ir jų visokių dar bus. Šiandien, kai visą pasaulį krečia COVID-19 pandemija, svarbesnės – „čia ir dabar“ žinios, šių dienų žmonijos angelas sargas yra Medikas, gelbėjantis gyvybę. Ne laikas svarstyti šiandien, koks bus kitas Eltos šimtmetis, bet tikiu, kad jis bus ir kad ELTA ateities  iššūkius atlaikys ir suras jėgų juos įveikti“, –  įsitikinusi Eltos direktorė G. Markovičienė.
 
Eltos istoriją visada kūrė žmonės, – ir istorijai žinomos asmenybės, ir asmenybės, žinomos tik žurnalistų  rate, bet visada nuoširdžiai ir atsakingai. Agentūros darbo principai buvo ir turi būti tvirti. Dešimtmečiai, kai į juos ne kartą kėsintasi, – jau praeityje. Tačiau ir šiandien žiniasklaidos rinkos pokyčiai agentūrų stuburą iškraipo dažnai neatpažįstamai. Sunkūs žiniasklaidai bus ir šių –  sveikatos ir ekonominės – krizių padariniai.
 
Buvusių eltiečių nebūna. Visi čia paliko dalelę savęs, todėl numatytoji paroda „ELTA – 100: taškus sudėlioja istorija“ – kiekvienam, net jei vardas ir veidas „išsitrynė“, kiekvienam, kuris buvo, yra bei kiekvienam, ateisiančiam kurti Eltos istoriją antrąjį agentūros gyvavimo šimtmetį“, – rašoma Eltos parodos pristatyme. Tačiau parodos anotacijos eilutė jau bus perskaityta kitaip: „Kiekvienas agentūros istorijos tarpsnis kėlė savų iššūkių ir, atrodo, rinkosi žmones, kurie juos spręs. Buvo, kad sprendė už juos. Parodoje apžvelgiamas visas Eltos šimtmetis, nepaliekant už kadro „nepatogių laikų“.
 
Parodos partneris – Lietuvos valstybės centrinis archyvas, Eltos šimtmečiui parengęs ir virtualią parodą “Lietuvos telegramų agentūrai ELTA – 100„ (http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34). Stacionari paroda kartu su Eltos rengiama aktualijų diskusija bus pristatyta Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vėliau, jau įžengus į antrąjį naujienų agentūros šimtmetį.
 
Dėkojame parodos partneriui LVCA, dėkojame visiems, kad buvote ir esate kartu. Tikime, kad susitiksime kitoje datos, įvykių, išbandymų, pamokų ir iššūkių pusėje. Kiek tai bus naujienų agentūros ELTA valioje, pasistengsime, kad susitiktume visi. O šiandien – darbuojamės. Ir sakome: viskas bus gerai!
 
ELTA įkurta 1920-ųjų balandžio 1 dieną Kaune vietoj per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje veikusių spaudos biurų ir Vilniuje bei Kaune buvusio Vyriausybinio Lietuvos spaudos biuro. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pavedimu šių biurų darbą sujungė Juozas Eretas. Mokslininkas, literatūros istorikas, talentingas pedagogas, publicistas.
 
Iš Klaipėdos krašto kilęs Lietuvos patriotas Mikelis Ašmys paskatino J. Eretą labiau domėtis Lietuva, pradėti mokytis lietuvių kalbos, supažindino su Fribūre studijuojančiais talentingais lietuvaičiais: Stasiu Šalkauskiu, Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Būtent M. Ašmys paskatino J. Eretą imtis publicistinės veiklos, ir jaunasis šveicaras 1917-ųjų pabaigoje pradėjo dirbti Lietuvos informacijos biure Fribūre, vėliau Lozanoje ir Berne. Jis ruošė informacijas apie Lietuvą, rašė straipsnius žurnalams, o 1918 m. išleido knygą vokiečių kalba „Lietuva. Praeitis, dabartis, ateitis“, kuri netrukus išversta į prancūzų kalbą.
 
Kuriamai agentūrai tuometė Vyriausybė suteikė techninę bazę, sudarė galimybę tiesiogiai gauti didžiųjų užsienio agentūrų žinias. 1935 m. įsigijus penkis teletaipus, ELTA žinias gaudavo tuo pat metu kaip ir kitos pasaulio agentūros.
 
1920 04 01–1940 metais ELTA buvo Užsienio reikalų ministerijos Informacijos departamento padalinys. Turėjo Užsienio, Vidaus informacijos, Ekonomikos skyrius, taip pat skyrius Klaipėdoje (iki 1939), Vilniuje (1939–1941), korespondentų Berlyne, Maskvoje.
 
Informaciją gaudavo iš užsienio šalių naujienų agentūrų: „Reuters“, „Agence Havas“ (Prancūzija), DNB (Vokietija), TASS, „Agenzia Stefan“ (Italija) ir kitų.
 
Padaugintus biuletenius redakcijoms nešiojo kurjeriai, paskui jie vežioti dviračiu, į rajonus buvo siunčiami laiškais. Laiškais Eltos neetatiniai korespondentai siųsdavo žinias Eltai.
 
Atsiradus telegrafui, susiformavo naujas žurnalistinis žanras – agentūrinė informacija, kurios principai nepaseno iki šiol.
Įsigalėjus sovietiniam režimui, lietuvių išeivijos pastangomis nepriklausomas agentūros ELTA padalinys buvo įkurtas užsienyje. 1944 gruodžio 14 d. Berlyne įsteigto slapto Eltos informacinio biuro uždavinys buvo informuoti užsienio valstybes apie tikrąją padėtį Lietuvoje.
 
Eltos biuleteniai leisti vokiečių, italų, anglų, ispanų, prancūzų, portugalų, arabų kalbomis. 1965-aisiais Eltos informacinė tarnyba iš Vokietijos perkelta į JAV, skyriai veikė Miunchene bei Romoje. Atkūrus nepriklausomą Lietuvą Eltos biuletenių leidimas užsienio šalyse sustabdytas.
1991 m. ELTA pirmoji iš Baltijos šalių agentūrų įsigijo tiesioginio ryšio kanalą su Skandinavijos šalimis, tais pačiais metais pradėjo gauti visą naujienų agentūros „Reuters” informacijos paketą.
 
ELTA pirmoji iš žiniasklaidos priemonių išbandė šiuolaikinių kompiuterių protėvių – robotronų – galimybes.
 
Eltos žinių srautas nuo 1996 m. archyvuojamas klientams prieinamoje duomenų bazėje, Eltos žinias ir vaizdus skelbia portalai, radijo stotys, televizijos, nacionalinės, regioninės ir rajoninės žiniasklaidos priemonės.
 
Interneto svetainėje prie pagrindinio ELTA naujienų srauto kasdien jungiasi Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, ministerijų ir kitų valstybės įstaigų tarnautojai, diplomatinių atstovybių Lietuvoje ir užsienyje darbuotojai, Lietuvos ir užsienio verslo įmonių ir organizacijų vadovai, darbuotojai ir privatūs vartotojai.
 
Pasaulio naujienas Eltai tiekia agentūros AFP, dpa, TASS, AZERTAG, KAZTAG, Trend, nuotraukas – fotoagentūra EPA.
 
Eltos fotobanke – daugiau kaip pusantro milijono archyvinių nuotraukų iš Lietuvos ir pasaulio nuo 1985 m. Juo kaip patikimiausiu dažnai naudojasi ir užsienio klientai.
 
Nuo 2017-ųjų Lietuvos naujienų agentūrai ELTA vadovauja 28-oji direktorė G. Markovičienė.
 
2020.04.01; 11:00
Politinės intrigos

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Aktualijos

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.

Dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai savo bendrame susitikime patvirtino profesinės etikos standartus. Daugelis stengėsi ir stengiasi jų laikytis. Kai kam jau tada nesinorėjo etiškos žurnalistikos. Kai kas ir dabar dirba žiniasklaidoje ar valdo žiniasklaidą, bet Visuomenės informavimo etikos kodekso gal net nėra skaitę. Ir net jei žinai etikos normas, bet jų nesilaikai arba žmonėms bent atrodo, kad jų nesilaikai, anksčiau ar vėliau susimausi. Panašu, kad taip ir įvyko. 

BNS paviešinta VSD pažyma Seimui (daug informacijos ir dabar viešoje erdvėje nematoma šioje pažymoje) apie koncerno „MG Baltic“ įtaką politikai, valdžios įstaigoms ir žiniasklaidai yra skandalinga vien dėl to, jog nurodytos aplinkybės savaime sukelia abejonių dėl visų minimų organizacijų, įstaigų ir numanomų asmenų veiklos skaidrumo ir sąžiningumo. Politikai ir valdžios įstaigos man rūpi mažiau. O štai nuolat eskaluojama žurnalisto Tomo Dapkaus pavardė ir šio žurnalisto veikla jau dabar apnuogino ne tik silpnąsias žiniasklaidos veiklas, bet ir smarkiai kirto per pasitikėjimą žurnalistika apskritai. Net jei toje pažymoje ne viskas tiesa arba yra tik aplinkybių sutapimas, kontekstas yra prastas ir atrodo viskas labai negerai.

Jau minėjau daugiau nei du dešimtmečius veikiančias etikos normas. Etikos kodekso preambolėje žurnalistai ir leidėjai teigia, kad „didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“.

Jei atidžiai skaitytume tik mūsų etikos kodekso preambolę ir sąžiningai vykdytume visas deklaruotas vertybes, jaučiu, kad daugelio etikos normų galėtume net neskaityti. Juk profesionalūs žurnalistai tikrai supranta, kad visuomenės pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Ir tikrai suvokiame, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Daugelis profesionalų tikrai nori siekti stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją. Tiesa, mums nelengva aiškiai ir atvirai atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Turėtume saugoti savo profesinę garbę ir nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką. Ir jei jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų, tai šiandien tikrai turime ne deklaratyviai prisiminti savo profesinės etikos kodeksą.

Žurnalistika

Kodėl? Nes deklaracijų jau nepakaks. Ne tik mes, bet ir mes, žurnalistai, jau sukūrėme blogą tradiciją, kai viešoje pasirodžiusi net ir nepatikrinta ar neįrodyta kritinė informacija apie bet kokį žmogų tampa ir viešo pasmerkimo ar net nulinčiavimo pretekstu. Tai vyko metų metais. Deja, bet pasitikėjimą formaliuoju teisingumu Lietuvoje niekas stipriai neskatino. Priešingai.

Ir štai dabar, galime jau nesistebėti, kad net mūsų bendruomenėje prasidėjo įvairios diskusijos, kaip reikia vertinti „MG Baltic“ priklausančias žiniasklaidos priemones, jose dirbančius žurnalistus ir net tuos, kurie nebuvo minimi jokiame blogame kontekste. Reputacija jau sutepta visų. Abejonės dėl reportažų, laidų, jų rengėjų. Tie, kas sakė, kad valdžia korumpuota, kad verslas nesąžiningas, dabar įvairiais epitetais kalbės pakelta galva ir apie žiniasklaidos verslą. Ir apie žurnalistus. Kaltumo prezumpcija veikia kaip adrenalino dozė. VSD pažyma prieš žiniasklaidos darbuotojų žodį. Kas kuo labiau tiki? Daugelis tiki, kad pasaulis yra net blogesnis nei kalbama viešai. Nutylėjimai, iš konteksto ištraukti pokalbiai ir prastas kontekstas leidžia abejoti viskuo ir visais. Net nesulaukus jokio teismo sprendimo. Net jokio tyrimo. Manome, jaučiame, žinome, tikime – tapę beveik sinonimu. Ir nebe pagrindo.

Blogų pavyzdžių ir neetiško elgesio žiniasklaidoje apstu – dešimtys politikų valdo žiniasklaidos priemones Lietuvoje, kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys užima ir politinius postus savivaldoje ar kitose valdžios įstaigose. Ir nors etikos normos tai draudžia, jiems tai yra norma. Kuo virto politiniai karai dėl valdžios ir verslo interesų galima akivaizdžiai pamatyti Druskininkuose, Tauragėje, Kauno mieste ar rajone, Širvintose, Lazdijų rajone… Dar vardinti?

Kaip atsiribosime nuo tų, kurie žiniasklaidą ir žurnalistus išnaudoja savo interesų stūmimui ar sąskaitų su savo priešininkais suvedimui? Kaip galėsime įtikinti žmones, kad žiniasklaidą valdantys ir nedorus, neskaidrius ir nesąžiningus susitarimus su politikais turintys verslo atstovai nediriguoja žurnalistams ir naujienų tarnyboms? Reikės ne tik viešai savo privačių interesų deklaracijas žurnalistams skelbti. Gali tekti padaryti žymiai daugiau, nei pakako žurnalistams tose šalyse, kur tokių skandalų nebuvo.

Darbo partijos juodosios buhalterijos byla, Wikileaks paviešinti duomenys  apie kai kuriuos Lietuvos žiniasklaidos savininkus ir vadovus, „Balso“ žiniasklaidoje  buvę kaltinimai dėl atlyginimų „vokeliuose“  nuolat kenkė, visų pirma, žurnalistikai ir žurnalistams.  Jų reputacijai, jų savivertei, jų motyvacijai dirbti žiniasklaidoje. Vieni nusivylė ir dingo iš žurnalistikos. Pasirinko kitas profesijas. Kiti nenuleido rankų ir net dabar bando iš visų jėgų atkurti tai, kas buvo prarasta. Tiriamoji žurnalistika ir atskirų redakcijų bandymai atvirai kalbėti apie daugelio nutylimas temas teikia vilties, kad žurnalistika turi naują šansą. Bet jei prarasti gerą vardą galima per keletą sekundžių, tai atkurti jį gali reikėti daugybės metų. Žinau, kad mūsų žurnalistų bendruomenė gali padaryti žymiai daugiau nei iš jų prašo ar reikalauja jų darbdaviai. Jei dalis žiniasklaidos verslo savininkų vaikosi tik didelių pelnų, įtakos ar kitų ne žurnalistinių vertybių, mes galime ir privalome pasakyti sau, savo redakcijoje ir už jos ribų, kad mes dirbame kitaip. Pasakyti garsiai. Kiekvienas sau ir už save. Ir už kolegas. Nes jei neapginsime žurnalistikos patys, niekas jos neapgins. Mūsų reputaciją galime sukurti ir atkurti tik mes patys.

P.S. Beje, jei net stipriai susimauni, reikia pradėti nuo paprastų dalykų – atsiprašyti, pradėti taisytis ir kantriai laukti geresnių rezultatų. Tai galioja ir žurnalistikai.

Informacijos šaltinis – dainius.org

2018.05.13; 05:57

Trumposios naujienos

Vokietijos televizijos kanalas ARD penktadienį pranešė, kad Rusija neįsileidžia jo korespondento Hajo Seppelto, žinomo dopingo skandalų tyrimais, kuris ketino stebėti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.

Pasak ARD atstovų, žurnalistas įtrauktas „į nepageidaujamų asmenų sąrašą“. „Televizijos kanalas tai laiko išskirtiniu incidentu sporto žurnalistikos istorijoje ir pasikėsinimu į spaudos laisvę“, – sakoma ARD pareiškime.

Kanalas neatskleidžia situacijos detalių. ARD programų direktorius Volkeris Herresas pabrėžė, kad Rusijos valdžios sprendimas jam yra visiškai nesuprantamas.

Rusijos ambasada Vokietijoje šio pranešimo kol kas nekomentuoja.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 05:00

Aktualijos

Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.

Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus. 

liubertaite_foto
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.

Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.

Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.

Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.

Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.

Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.

Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės. 

O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.

Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.

Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.

2016.11.17; 02:34

Aktualijos

Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".

Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?

Continue reading „Kam reikalingi tylintys žurnalistai” →

daujotis_3_plius
Politinės intrigos

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”” →

sven_egil_omdal
Žurnalisto užrašai

Šiandien žurnalisto profesija yra ne tik įdomi. Ji ir sunki, ir ne visada teisingai apmokama.

Ji ir dar dažniau nepelnytai kaltinama dėl įvairių visuomenės bėdų.

Todėl pastaraisiais metais gerokai nukritęs visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida ir vis dažniau girdimos pretenzijos žurnalistikai kelia įvairų minčių – kodėl ir už ką mums taip nutiko?

Įdomų atsakymą radau buvusio Norvegijos žurnalistų sąjungos pirmininko Sven Egil Omdal pasisakyme “Žurnalisto vaidmuo demokratinėje visuomenėje”. Kalba pasakyta dar 1989 metais.

Continue reading „Labiau už žurnalistus negerbiami tik… politikai” →

juozaitis_arvydas_1
Žurnalisto užrašai

Dar 2003 metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Arvydo Juozaičio parašytą 302 puslapių knygą “Laikraštis/I” (ISBN kodas: ISBN 9986-39-264-0). Prekyboje jos dabar niekur nemačiau. Bet…

Knyga, man atrodo, aktuali kaip niekada.

Ji aktuali visų pirma todėl, kad tai iš emės yra filosofo, bendravusio ir bendradarbiavusio su žiniasklaida, kūrybiškas požiūris į laikmetį, kuomet Lietuvoje kūrėsi nepriklausoma spauda. Jei kas neskaitė, bet nori paskaityti romaną apie Lietuvoje nepriklausomybės pradžioje kuriamą naują laikraštį ir jo gyvenimo užkulisius, gali patirti įdomių pojūčių ir įvairių aliuzijų.

Continue reading „Rekomenduoju aktualią Arvydo Juozaičio knygą “Laikraštis/I”” →