Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neišvengto konflikto su krikščionybe kontūrai

Visi tikėjimai, visos religijos – lokalios ar vadinamos pasaulinėmis išreiškia visiems žmonėms giminingą jauseną. Toji jausena susijusi su žmogų supančios aplinkos, artimo ir tolimo pasaulio paslaptingumu, su Gamtos stichijomis ir jų nenuspėjamumu. Su paties žmogaus esatimi.

Tokią jauseną galima atsekti per pačių įvairiausių formų bei pobūdžio religinių pažiūrų praktikavimą. Nuo fetišizmo ar animalizmo (atskirų daiktų ar gyvūnų garbinimo) iki budizmo (Dievo esaties suvokimo savyje); nuo šamanizmo (įtikėjimo burtų ir apeigų galia) iki krikščionybės (teigiančios Dievo esatį Trejybėje); nuo sintoizmo (Gamtos garbinimo) iki islamo (akcentuojančio visur ir visada esantį, žmogaus protu nesuvokiamą Alachą…).

Visos šios religinės pažiūros yra grįstos supratimu apie egzistuojančią Dvasinę Substanciją ir jos įtakojamą Tvarką (senovės lietuvių vadintą Rėdos Ratu). Tik vienos iš jų visa tai suvokia savo kaimo ar genties ribose – primityvaus pasaulio ribose, o kitos – kartu su pasiektu civilizacijos lygiu, peržengia teritorines ir laiko ribas. Tampa valstybę ar ištisas jų grupes integruojančia, kryptingą moralumą puoselėjančia jėga.

Štai taip mąstant, pretenzijos, kurias reiškia viena kuri iš religijų (ypač vadinamų pasaulinėmis) būti vienintele ir teisinga, vargu ar pamatuotos. Panašiai kaip ir žmogaus (mokslo!) pastangos suvokti milijardais galaktikų išpintą Pasaulį. Jo begalybę, amžinybę ir prasmę…

Na, o šitokias laisvamaniškas mintis išsakau norėdamas patikinti skaitytoją, jog aš, rašydamas apie mūsų protėvių religines pažiūras bei papročius, nesiekiu kokio nors jų idealizavimo. Esu vedinas vien noro atkreipti dėmesį į tų pažiūrų esmę, į jų išskirtinumo bruožus. Man regis, kad atidžiau pasikapstę tuose bruožuose galėtume surasti pėdsakų iš visų aukščiau suminėtų religinių pažiūrų reiškimo formų. Įdomu susimąstyti: kokiais dvasinės kultūros rūbais būtų pasipuošęs protėvių pasaulis, jeigu jis tokiu ženkliu laipsniu nebūtų paveiktas rusifikuotos stačiatikybės ir polonizuotos katalikybės?.. Betgi istorija vadovaujasi savais, žmonėms beveik nepavaldžiais dėsniais.

Visai natūralu, kad kalbant apie apeiginius piliakalnius bei jų paplitimą tiesmukiškai susiduriame su bene svarbiausia, ašine problema – religinėmis pažiūromis. Jeigu ant piliakalnių vyko apeigos ir buvo aukojamos aukos, tai kam jos buvo adresuotos? Į tokį klausimą sunku atsakyti jau vien dėl tos priežasties, kad egzistuoja visuotinai paplitusi nuostata, jog mūsų protėviai, kaip ir daugelis ikikrikščioniškųjų religijų, priklausė politeistiniam (t. y. daugiadieviui) pasauliui. Ar tikrai taip? Ar šiame kategoriškame teiginyje nėra spragų? O gal imkime ir, į šalį nustūmę įsitvirtinusias dogmas, pasižvalgykime erdviau? Gaudykime istorijos spindulius, kuriais kibirkščiuoja atskiros detalės.

Taigi, kaip mūras įsitvirtinusioms pažiūroms galime priešpastatyti įrodymų, jog galėjo būti kitaip. Kad protėvių religinėms pažiūroms buvo būdingas dualizmas. Tai yra, kad bendrajame pasaulėvaizdyje taikiai sugyveno dvi pagrindinės kryptys. Kad šalia visais būdais išgarsinto politeizmo (daugelio dievų garbinimo) egzistavo (nesireklamuodamas) ir monoteizmas, t. y. vienos, aukščiausios dieviškosios substancijos suvokimas… Prisipažinsiu: apie tai ne kartą savo tekstuose buvau užsiminęs. Bet esmingiau neišskleisdamas pačios problemos, pasitenkindavau įvardinęs daugeliui žinomus ir suprantamus tokius teonimus (dievovardžius), kaip: Pirmapradis, Pradžiapatis, Žvaigždikis, Aukštėjas, Viešpats ir kt. Neužmiršdamas pridurti, kad visi šie teonimai reiškia Vieną ir Tą patį, ir kad jie liaudies kalboje ir atmintyje „užsiliko“ ne šiaip sau… 

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O štai šioje apybraižoje monizmo hipotezės įtvirtinimui skirsiu daugiau dėmesio. Intrigos vardan pateiksiu porą gana įdomių, informatyvių pavyzdžių.

Pirmaisiais po žemaičių krikšto metais (1418 m.) į Lietuvą pasižvalgyti buvo atvykęs popiežiaus atstovas kardinolas Petras d’Ailis. Garbingas vizitatorius atkreipė dėmesį į tai, kad Saulė buvo vadinama Satvara (Sutvėrėja – R. G.) ir kad ji priklausiusi pagrindinių dievybių grupei. Svečiui buvo paaiškinta, kad „pagonys“ Satvarą garbina kaip esybę, gaivinančią pasaulį, suteikiančią jam dvasią[1]. Įdomu pastebėti ir tai, kad garbusis kardinolas neaptiko šventyklų, kurios būtų skirtos garbinti Satvarą ar kurias kitas dievybes. Jį tas faktas tikrai turėjo nustebinti, nes pagonys graikai ir romėnai atskiroms dievybėms skirtas šventyklas turėjo ir ten joms aukodavo aukas. Taigi, Romos vizitatorius susidūrė su visai kita, jam nepažįstama „pagonybės“ atmaina. Gaila, kad išnašoje nurodytas mano cituojamas autorius, suradęs šaltinį, kuriame minimas šis faktas, neišskleidė kitų detalių, galėjusių būti minėto kardinolo ataskaitoje.

Antras atvejis mums rūpimu klausimu įdomesnis, turtingesnis. Tai mums, lietuviams, gerai pažįstamo lenkų keliautojo Jano Lasickio pasakojimas.

Mėgęs keliauti po Europą, šis asmuo užklydo ir į Žemaitiją (XVII a.). Po šios kelionės J. Lasickis savo veikale įvardino net 76 dievybes, kurias garbinę žemaičiai[2]. Jų neatkartosiu. Tai seniai padaryta kitų autorių (ir mano) tekstuose. Bet į dvi aplinkybes skaitytojo dėmesį atkreipsiu. Pirma, jisai apie dievybes ir jų gausą išgirdo ne iš bajorų, bet iš tuometinės modernios kultūros „paraštėse“ gyvenančių baudžiauninkų.

Svarbiausia yra antroji aplinkybė. J. Lasickis neatsargiai prasitarė, kad žemaičiai labai pagarbiai, šalia kitų dievybių, į jų panteoną yra įvedę ir „Auxtheią Vissagaistį“… Pritariu garbiojo lituanisto ir politiko A. Patacko nuomonei, kuris, kruopščiai sudėliojęs visus argumentus į vieną, siūlo Auxtheią Vissagaistį transkribuoti (kaip yra padaryta) ne į Aukštėją Visad-esantį, o į visur esančią, viską persmelkiančią, amžinai gyvuojančią Dieviškąją Substanciją. Taip teigdamas A. Patackas remiasi net pačiu J. Lasickiu, kurio frazę (su neaiškia pradžia) čia pridedu: „..šalia to, kuris yra jiems (= žemaičiams valstiečiams) Dievas Auxtheias Vissagaistis – visagalis ir aukščiausias Dievas – tie, kurie dar nepažino tikrojo krikščionių dievo, garbina daugybę zemopacios, tai yra žeminių (dievybių)“[3]. Šioje frazėje matome lyg ir besipainiojantį patį Janą Lasickį – lyg ir norintį pripažinti pas žemaičius-lietuvius egzistavusį monizmą, bet ir čia pat bandantį tai paneigti.

Šia proga dera pastebėti: krikščionybė, perėmusi iš judėjų religinės dogmatikos „estafetę“, Dievą ir jo apsireiškimą žmonių pasaulyje aiškino visai kitaip, nei tai buvo būdinga aisčiams-baltams. Jiems tas aiškinimas buvo svetimas, nesuprantamas. Ir – net nereikalingas…

Jeigu jau leidžiamės į teofilosofiją, tai nusileiskime žemiau ir susimąstykime: kodėl krikščionybė siūlo tokią daugybę šventųjų, kuriuos reikia garbinti? Ir tik dėl to, kad pagarbintume Aukščiausiąjį?.. Tai gal panašią teisę palikime ir seniesiems lietuviams, kurie turėjo savąjį šventųjų arba dievybių (garbintinų subjektų) panteoną…

Lietuvių tautos mitologijoje ir, aplamai, dvasinės kultūros atmintyje yra užsilikę detalių, kurios leidžia manyti, kad mūsų protėviai, jų pasaulėžiūrai, pasaulėjautai atstovavę žyniai, vaidilos, kriviai būtent štai taip suvokę Visatoje egzistuojančią Dieviškąją substanciją, atitinkamai ir elgėsi. Elgėsi nesiekdami kokiu nors būdu Ją „konkretizuoti“, išskyrus Gamtą ir su ja susijusių stichijų įvardijimą, išskirtinį vertinimą ir joms rodomą pagarbumą.

O gal kai ką, vaizdumo dėlei, imkime ir sukonkretinkime.

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienas iš krikščionybės teiginių skelbia, jog Dievas – tai amžinasis meilės viskam, kas gyva ir negyva, šaltinis… Manau, kad šis teiginys, gal net didesniu įtaigumu, taikytinas ir anų laikų mūsų protėviams. Tikėtina, kad jie per Gamtos ir jos reiškinių pajautą betarpiškiau suvokdavo Meilę skleidžiantį šaltinį, kurį, priklausomai nuo teritorijos ar genties, vadino įvairiais vardais. Iš visų mums žinomų teonimų (Dievo vardų), ko gero, esmę geriausiai išreiškia jau suminėto Aukštėjo Visagaisčio vardas. Bene svarbiausia čia pabrėžti, kad šis, o taip pat ir kiti Dievo vardo „pagoniškieji“ analogai lietuvių liaudies atmintyje užsiliko net iki XVII–XVIII šimtmečių. Šis faktas lyg ir tiesiogiai liudija apie tai, kad apeigose, kurios vykdavo ant piliakalnių, buvo vartojamas Vienintelio visatą bei pačių žmonių gyvenimą Tvarkančiojo vardas.

Apeiginiai piliakalniai buvo pilami tam, kad sustiprintų papročių ir tradicijų pagrindus; praturtintų visą žmoniškųjų santykių sistemą. Suprantama – neišskiriant ir meilės. Čia nekalbėsime apie merginos ir jaunuolio jausmus. Nekalbėsime ir apie moters (žmonos) ir vyro santykius (tiesa, šiek tiek vėliau jie bus paliesti). Pabandysime į meilės jausmą pažvelgti plačiau.

Štai: amžių išbandymus atlaikiusios liaudies dainos. Jų gausa. Jų lyrika… Jos siūlo mums žymiai turtingesnį turinį nei mes šiandien išmanome (ir turime pajėgumų išmanyti) apie aną, tas dainas gimdžiusią epochą. Bet jaučiame: iš „pražilusių“ dainų alsuote alsuoja viską lydinti, viską perskrodžianti Meilės pajauta[4]. Ją supraskime kaip savotišką dialogo su supančiu pasauliu atmainą. Tikėtina: piliakalnių epochos laikais mūsų protėviai gerbė ir mylėjo be poilsio triūsiančią bitutę ir laukuose vilnijančius javus; jų pačių iškeptą, šventumu alsuojančią duoną ir iškilesnį akmenį, įžvelgdami jame subtiliosios energijos pradą. Jie gerbė, mylėjo eiklųjį kario žirgą ir palaukėje išsišakojusį ąžuolą, svyruoklį beržą ir jautriąją drebulę…

Platesnė ir didesnė Meilės pajauta žmogų daro tauresniu, o jo gyvenimą – prasmingesniu. Būtent apie visa tai galime surasti seniausiose liaudies dainose.

Taigi… Tikėtina, jog dėka apeiginių piliakalnių sumąstymo ir jų sklaidos, mūsų protėviai įgijo savasties įtvirtinimui papildomų bruožų. Įgavo galimybę stiprinti savo prigimtinius saitus ne tik su Gamta, bet ir su už jos egzistuojančia Viešpatija. Taip pat manytina, kad aisčiai-baltai minėtos reformos (piliakalnių sklaidos) laikais jau pažinojo krikščionybę. Žinojo, kad ji vadovavosi kanonine doktrina, jog tai, kas yra Žemėje, yra trapu ir laikina. Kad pasirengimas „amžinajam gyvenimui“, kaip buvo teigiama krikščionybės, negali būti saistomas su prisirišimu prie žemiškojo. Galbūt dėl tos priežasties krikščioniškajame pasaulyje žmogaus gimtinė, gamta, net pats kraštovaizdis nesulaukė nei deramo dėmesio, nei deramos pagarbos. Gamta nesulaukė įvertinimo bendrame etnokultūros (tautų) formavimosi bei socializacijos procese. Gamta buvo „išstumta“ ne tik iš tautos, bet ir iš Europos vystymosi platesnio suvokimo… Natūralu, kad tokia ideologija buvo principinis iššūkis tiems, kurie gyveno gamtojauta, kosmojauta; kurie kitais pagrindais tvarkė savąjį gyvenimą.

Taigi, baltų religinę reformą ir su ja susijusį apeiginių piliakalnių paplitimą dera vertinti dar ir kaip atsaką į savajai egzistencijai susiformavusią gana grėsmingą anų amžių geopolitinę, georeliginę situaciją. Dera pastebėti ir tą faktą, jog būtent su krikščionybės pagalba, tarsi naują kvėpavimą įgavusi Romos imperija toliau tęsė „savo darbą“. Iki aukščiau minėtos aisčių-baltų religinės reformos ji jau buvo „prarijusi“ ženklią dalį pietinių ir vakarinių žemių, kuriose nuo seno gyveno aisčių superetnosui priklausiusios gentys, tarp jų – ir istorijos šaltiniuose minimi geruliai. Jų žemės driekėsi į vakarus nuo dabartinio Berlyno (kai kas šio miesto vardą kildina būtent iš Gerulyno…).

Tuometė geopolitinė situacija buvo tokia, tarsi germanams ir slavams (būsimiems lenkams) veržtis į aisčių žemes vartai buvo atkelti savaime… Mąstant istorijos mastais, nuo Prahos pusės ryškesniais etnokultūriniais bruožais apsireiškusios (III–V a.) slavų padermės atmaina (būsimieji lenkai) slinko Oderio ir Vyslos tarpupiu, Vyslos baseinu link Baltijos jūros. Jie neturėjo aisčiams būdingų istorinių šaknų. Todėl jie buvo laisvesni ir, supratę Romos jėgą, apdairiai paskubėjo priimti krikščionybę. Nemažiau grėsminga banga, su aisčiams-baltams svetima religine pasaulėžiūra, slinko ir iš rytų, nuo Bizantijos pusės. Vėlgi su aiškiu slavų padermės, tik kito kvapo pavidalu. Ir vėlgi – lengviau prisiėmę (prisidengę) galingos imperijos religija.

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Ta proga drįstu išsakyti dar vieną šventvagišką mintį…

Šiandien krikščionybėje tebepasakojama istorija apie Adomą ir Ievą, jų išvarymą iš Rojaus (apie visiems laikams nubaustą žmoniją). Tebeakcentuojamas Dievo – Jėzaus Kristaus ir Jo motinos šv. Marijos kultas ir pan.

O gal būtent čia, tuose supermoderniam mąstymui sunkiau suprantamose istorijose, slypi viena iš pamatinių priežasčių, kodėl tradicinis krikščioniškasis pasaulis taip sparčiai laisvamanėja? Nebegelbsti išmintingų popiežių apaštalavimo pastangos.

Betgi… Mes savo akimis taip pat matome ir širdimis išgyvename kitą Mėnulio pusę – kaip yra griaunamos ilgus šimtmečius statytos ir prie tautų prigimtinės kultūros glaustos krikščioniškosios dvasinės kultūros konstrukcijos.

(Bus daugiau)

2017-09-16

[1] Bartninkas, Mindaugas. Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai. – Vilnius, Valstybinis leidybos centras, 1993.

[2]Lasickis, J. Apie žemaičių dievus. – Vilnius, Mintis, 1969.

[3] Patackas, Algirdas. Litua. – Vilnius, Versmė, 2013.

[4] Aš ne kalbininkas. Bet man keistu ir nepaaiškinamu klausimu išlieka pati „meilės“ sąvoka. Yra tautų, kurios turi po keliolika ar net daugiau „meilės“ sąvokos atmainų priklausomai nuo to, su kuo žmogus pina savo dialogą…

Šiandien ryte po sunkios ligos mirė Laisvės kovų dalyvis, Nepriklausomybės Akto signataras, VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narys Algirdas Vaclovas Patackas.

A. V. Patackas 1988–1990 metais buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės narys, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Sąjūdžio seimų narys.

Continue reading „Mirė Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas“

Kovo 11-osios Akto signataro, Lietuvos Seimo nario  Algirdo Patacko viešas laiškas, adresuotas Norvegijos parlamento nariams. Laiške – Algirdo Patacko požiūris į Norvegijos struktūras, iš Lietuvos pilietės atėmusias sūnų Gabrielių.

Esu Algirdas Patackas, ilgametis Lietuvos Respublikos parlamento (Seimo) narys, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Akto signataras.

Man 71 metai, sovietiniais laikais buvau disidentas ir politinis kalinys, todėl manau turįs teisę kreiptis į jus aštresne, nediplomatine kalba.

Continue reading „Ar Norvegija grįžta į barbarybę?“

Trumpai apie reikalo esmę – pasirodžius žiniai, kad LGBT ir jai vadovaujantis toksai Simonko žada dešimties litų banknotą su Dariumi ir Girėnu dalinti kaip suvenyrą su „žaismingu“ prierašu, jog Darius ir Girėnas yra gėjai, parašiau tekstą, kuriame perspėjau, kad „tai nėra nei sąmojinga, nei žaisminga, bet žaidimas su ugnimi. 

Už juodą, atgrasų, absoliučiai nepriimtiną iššūkį-provokaciją galite susilaukti ne mažiau juodo, atgrasaus ir absoliučiai nepriimtino atsako.

Continue reading „Aūū, redaktoriai… Kur jūsų laisvė?“

Viena lietuvių patarlių byloja, kad ir šuo kariamas pripranta. Ją prisiminiau, kai gan netikėtai praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: „Ar ir tu manai, kad karas yra neišvengiamas?“ 

Kelias akimirkas dvejojau, ką pasakyti, nes suvokiau, kad dažnas žmogus, kaip tas šuo, sugeba greitai prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkybių ir nejausti kaklą veržiančios kilpos.

Prieš pusmetį į tą patį klausimą akimirksniu atsakiau, kad karas jau vyksta, savo nuomonės nekeičiu ir šiandien, bet kažin kuri sąmonės dalis vis ramiau reaguoja į įvykius Ukrainoje, į dar vieną Rusijos valdžios pradėtą Lietuvos automobilių blokadą pasienyje, absurdišką propagandą, etc.

Continue reading „Kariama sąmonė neturėtų priprasti“

"Asmuo laikomas nekaltas, kol jo kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu – vienareikšmiai nurodo mūsų Konstitucija, bet ji juk yra niekis žurnalistams, dar iki teismo besimėgaujantiems frazėmis „apsivogęs Patackas“, „A. Patacko vagystė“, „elektros lemputę ir saulėgrąžų nušvilpęs parlamentaras“ ir pan." [Dalius Stancikas. "Išbandymas pažeminimu", 2013-11-06 Bernardinai.lt ]

Nuostabu, bet vis dėl to kyla klausimas: ar šis Principas yra absoliutus, t.y. nenutrūkstamai galiojantis visų žmonių atžvilgiu, ar vis gi su kažkokiomis išimtimis?

Jei garbusis Autorius pagaliau ryžosi priminti visuomenei šią nuostatą, kaip valstybiškai Fundamentalų Principą ir todėl visuotinai taikyti, bei jo laikytis privalomą? Tuomet- puiku, ir absoliučiai jį palaikau visa savo esybe.

Continue reading „Apie selektyvaus teisingumo gajumą Lietuvos visuomenėje“

Keli visuotinai žinomi faktai

Dėl ekonominės krizės 2010–2011 m. pensininkai mūsų šalyje gavo 20 proc. sumažintas senatvės pensijas. Nuo 2012 m. sausio mėn. vėl buvo pradėtos mokėti į 2009 m. lygį grąžintos pensijos, tada prezidentė Dalia Grybauskaitė viešai priminė Vyriausybei, kad ir valstybinės pensijos, papildomai mokamos tam tikroms asmenų grupėms kartu su senatvės pensijomis, taip pat turi būti pradėtos mokėti visu dydžiu.

Mieste kalbėta, kad pas prezidentę apsilankė kažkuris jos kolegų iš Vilniaus partinės mokyklos, primygtinai prašęs, kad minėtos viso dydžio pensijos būtų mokamos ir privilegijuotiesiems. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė puolė ieškoti pinigų…

Šių metų birželį Algirdo Butkevičiaus vadovaujama LR Vyriausybė nusprendė dar kartą atidėti tiksliau nenustatytam laikotarpiui antrojo laipsnio valstybinių pensijų mokėjimą motinoms, pagimdžiusioms ir išauginusioms 5–6 vaikus, nors šios pensijos turėjo būti pradėtos mokėti dar 2009 m. liepos 1 d.

Continue reading „Daugiavaikės motinos, privilegijos ir tylinti visuomenė“

birute_valionyte_

Lapkričio 2 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė įteikė 18-os Kovo 11-tosios Akto signatarų ir 3-jų Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasirašytą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei  J.E. Daliai Grybauskaitei.

Signatarai laiške reiškia paramą Prezidentės ketinimams ginti Konstituciją, imtis konkrečių veiksmų, užtikrinant naujojo Seimo legitimumą ir tuo pačiu reiškia susirūpinimą antikonstituciniais procesais, masiniais konstitucinių principų ir įstatymų pažeidimais 2012-ųjų metų Seimo rinkimuose. Laiško autoriai abejoja rinkimų rezultatų daugiamandatėje ir vienmandatėse apygardose teisėtumu ir pasigenda principingų pozicijų dėl rinkimų eigos tiek iš Lietuvos Respublikos Seimo tiek ir iš Lietuvos Respublikos Prezidentės pusės. 

Continue reading „Nepriklausomybės Akto Signatarai pasigenda Seimo ir Prezidentės principingų pozicijų dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų“

patackas_algirdas

Ar rinkimai į Seimą vyksta sąžiningi? Ar Lietuva vis dar demokratinė valstybė? – toks klausimas kyla ne tik spalio 25 d. 18 val. planuoto Žaliakalnio ir Centro apygardų rinkėjų ir jų kandidatų Algirdo Patacko bei Gintaro Dručkaus susitikimo organizatoriams.

Į susitikimą, turėjusį vykti Karininkų Ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19), pakviesta ir svečių iš Vilniaus – laukiama atvykstant kultūros tyrinėtojo ir visuomeninko dr. Dariaus Kuolio, Bernardinai.lt redaktoriaus Andriaus Navicko ir kitų, renginio metu būtų koncertavę jaunimo grupės. Tačiau visą savaitę buvo neaišku, ar Krašto apsaugos vadovai teiksis duoti šiam renginiui leidimą.

Continue reading „Algirdo Patacko ir Gintaro Dručkaus susitikimas su rinkėjais įvyks“

kersanskas_foto

2012 m. spalio 19 d. Seime surengta  konferencija „Lietuvos valstybės atkūrimo darbai“. Konferencija buvo skirta Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo uždavinių įgyvendinimo 20-mečiui ir pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo Vytauto Landsbergio 80-mečiui paminėti.

Kalbą apie valstybės atkūrimo darbus ir istorijos reikšmę jaunajai kartai pateikė “Dešiniosios minties centro” narys Vytautas Keršanskas. Čia skelbiamas visas  tekstas.

Continue reading „Vytautas Keršanskas: “Valstybės atkūrimo darbų svarba jaunajai kartai”“

liudvikas_jakimavicius_07m

“Iš vaikystės prisimenu tėvą, priglaudusį ausį prie “Rigondos” radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti “Amerikos balso” žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po šv. Mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu.

Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Visi tie vaizdiniai, matyt, krito gilyn pasąmonėn ir klojo vertybinių nuostatų pamatą, todėl niekados nebuvo sudėtinga apsispręsti rimtesnių iššūkių akivaizdoje. Tą pagalvę, užmestą ant telefono aparato, prisiminiau ne šiaip sau. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį.

Continue reading „Pamėginkime“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

g.visockas-portretas

Lietuvoje – pats vidurvasaris. Lietuvos sostinė – ištuštėjusi. Kas tik gali – skuba atostogauti. Važiuoja į sodybas prie ežerų, skuba į prestižinius užsienio kurortus. Politinis gyvenimas Lietuvoje – tarsi aprimęs. Juolab kad ir mūsų Seimo nariai baigė posėdžiauti, pavasarinėje sesijoje per daug aršiai nesusipešę. Jei nenutiks ko nors netikėtai pavojingo, parlamentiniai ginčai, regis, nutilo iki pat rudeninės sesijos.

Tačiau ramybė – apgaulinga. Atidžiau pasižvalgius po Lietuvą ir kaimynines šalis nesunku pastebėti, jog tikroji politika atostogų neturi. Ir niekad laisvadienių neturės. Nes atostogaujanti politika – mirusi politika. Net ir per vasaros karščius negalima sėdėti sudėjus rankų. Kitaip tave išstums, apgaus, pamirš. Net jei ir atrodo, jog politika atostogauja, tai greičiausiai reiškia tik tai, kad intensyviai ruošiamasi naujiems politiniams kivirčams. 

Continue reading „Apgaulinga ramybė“

patackas_algirdas

Jūs, jauni lietuviai iš viso pasaulio, atvykote į Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą netoli Prienų, norėdami pabūti drauge, atgaivinti lietuviškas savo šaknis, susipažinti su nūdienos Lietuva.

Tačiau tikros, pilnakraujės Lietuvos jūs neišvysite.

Jūs sužinosite, kad Vilnius – jau beveik Amsterdamas, kur švyti vaivorykštinės vėliavos, klesti striptizo klubai, lošimo namai, o protus valdo laisvosios rinkos pranašai ir supermarketų magnatai.

Per koncertus neišgirsite nei sutartinių, nei Aistės Smilgevičiūtės dainų apie partizanus, nei patriotiškujų Thundertales‘ų – vietoj to galėsite pasimokyti show dance, dalyvauti „Kouk sun do užsiėmimuose su Koh Nam Jun (Pietų Korėja)“ ar pasigaminti „lietuviškų patiekalų su čiop čiop“…

Continue reading „Tikros Lietuvos jūs nematysite“

algirdas-patackas-voruta-lt

Ski­ria­ma Mer­gai­tei

Ado­mas, pir­ma­sis žmo­gus, bu­vo vai­kas. Die­vas su­kū­rė žmo­gų „pa­gal sa­vo pa­veiks­lą ir pa­na­šu­mą“, su­kū­rė jį vai­ku. Nes Die­ve yra vis­ko, yra ir vai­ko.

To­bu­las žmo­gus yra vai­kas. Vai­kas yra tik­ra­sis žmo­gus. Vai­kas tu­ri vi­sa, ko rei­kia to­bu­lam žmo­gui, ir tu­ri svar­biau­sia, ko rei­kia to­bu­ly­bei – ty­ru­mą, cas­ti­tas. Šven­ta­ja­me Raš­te dar ra­šo­ma – „kaip vy­rą ir mo­te­rį jį su­kū­rė“. Reiš­kia, Ado­me sly­pė­jo ir vy­ras, ir mo­te­ris, o tai ga­li bū­ti tik vai­ke. Vai­kas dar nė­ra nei vy­ras, nei mo­te­ris (an­ge­liu­kai!), šis vir­smas įvyks vė­liau.

Continue reading „Vaikas yra Adomas“

venckiene_neringa

Su Kau­no apy­gar­dos teis­mo tei­sė­ja Ne­rin­ga Venc­kie­ne po ge­gu­žės 17-ąją pa­da­ry­to bru­ta­laus po­gro­mo prieš jos glo­bo­ja­mą (glo­bą bu­vo pa­sky­ręs teis­mas) bro­lio duk­re­lę Dei­man­tę vyks­ta mo­ra­li­nis, po­li­ti­nis ir tei­si­nis su­si­do­ro­ji­mas. Bir­že­lio pra­džio­je Ge­ne­ra­li­nė pro­ku­ra­tū­ra pa­rei­ka­la­vo Sei­mo at­im­ti iš N. Venc­kie­nės tei­si­nę ne­lie­čia­my­bę už ne­va pa­da­ry­tus jos nu­si­kal­ti­mus.

Pro­ku­ra­tū­ros rei­ka­la­vi­mu su­da­ry­ta Lai­ki­no­ji Sei­mo ko­mi­si­ja, ku­rios dau­gu­mą su­da­ro tei­sė­jai prie­šiš­ki Sei­mo na­riai E. Jur­ke­vi­čius, D. Kuo­dy­tė, A. Stir­bly­tė, S. Šed­ba­ras, J. Sa­ba­taus­kas, J. Juo­za­pai­tis, R. A. Ru­čys ir E. Le­men­taus­kas, pa­si­ren­gę jau bir­že­lio 19-ąją įvyk­dy­ti Prokuratūros nurodymą. Tik teisėją gy­nę Sei­mo na­riai Nag­lis Pu­tei­kis, Ry­tas Kup­čins­kas, Jo­nas Ra­mo­nas prie­ši­no­si ne­tei­sė­tam ir amo­ra­liam spren­di­mui.

Continue reading „Nepaskelbtas karas“

patackas21

2012 metų rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą vyks visiškai naujomis sąlygomis. Pakeitus įstatymus, rinkimų kampanija galės būti finansuojama iš esmės tik partijų gaunamomis iš biudžeto lėšomis, kurių skyrimo tvarka garantuoja rinkimų finansavimą tik dabar Seime atstovaujamoms partijoms.

Dėl to, kad neturi valstybinio finansavimo, kitos partijos realiai yra išstumtos iš politinės arenos. O būtent dabar yra aišku, kad iki šiol Lietuvos Respublikos valdyme dalyvavusios partijos neturi nei potencialo, nei galimybių, nei, pagaliau, noro spręsti pačias esmingiausias visuomenės ir valstybės problemas, kad būtų atkurtas Lietuvos politinės tautos pasitikėjimas savo valstybe ir tikėjimas jos ateitimi.

Continue reading „Nepriklausomybės Akto signatarai piktinasi 2012-ųjų metų Seimo rinkimų tvarka“

vytautas_visockas_1

Štai ir įvyko tai, apie ką Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas kalbėjo Seime minint 40-ąsias Romo Kalantos žūties metines. Sakė, kad yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta, ir tarp kalantinių.

Tikrai yra, ypač kai pasiklausai psichologų, psichiatrų samprotavimų nelaimingos mergaitės kančių tema. Tada, prieš keturiasdešimt metų, psichiatrai irgi aktyviai reiškėsi. A.Patackas įspėjo valdžią, teisėsaugą, “kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija”.

Continue reading „Esu sukrėstas, pasibaisėjęs“

uzdila-algis1

Šių metų kovo 23 d. 14.30 val. Signatarų namuose Vilniuje prasidėjo Lietuvoje mažai žinomo Punske pasirodžiusio tęstinio mokslinio leidinio Terra Jatwezenorum trečio tomo sutiktuvės.

Nors apie renginį skelbta buvo ir viešojoje erdvėje bei kvietimus platino aktyvas privačiais kanalais, žmonių prisirinko santūriai.

Ir tai suprantama – kas mažai žinoma, tai mažai ir dėmesio patraukia. Bet vis tik renginys įvyko, ir dalyvavusiems sukėlė gražių jausmų. O susirinko būrys tikrų savo krašto ir jo gilios praeities gerbėjų.

Continue reading „Kas ta TERRA JATWEZENORUM“

vytautas_visockas_1

Skambina man bičiulis iš Anykščių. Ar tiesa, klausia, kad Kovo 11-ąją įvyks gėjų paradas, kad Vilniaus savivaldybė jiems leidusi tą dieną išeiti į gatves? Negirdėjau, sakau, tokių kalbų, bet manau – tai tikra nesąmonė, neįmanomas dalykas, kvailas pokštas.

Kažkas norėjo tau infarktą įtaisyti: matyt, žino, kaip tu reaguotum į tokį pasityčiojimą iš šios mums brangios dienos. Galiu lažintis iš kiek nori, sakau, Lietuva dar nėra tiek sugadinta, kad Nepriklausomybės paskelbimo dieną marširuotų linksmieji vyrukai (pavadinau juos kitaip, juk niekas negirdi, privatus pokalbis, jeigu kas ir pasiklauso, tai tik specialiosios tarnybos, o jos neišsiduos ir nepatrauks atsakomybėn dėl tokio menkniekio). Gal ir taip, bet tu vis dėlto pasidomėk – nebūna ugnies be dūmų, nenusileidžia bičiulis, tu ten arčiau savivaldybės, kasdien važinėji Konstitucijos prospektu, gal ką sužinosi. 

Continue reading „Vengrų pavyzdys įkvepia“