Ar mūsų kompiuteriai nebijo Rusijos kibernetinių atakų? Slaptai.lt nuotr.

Spalio 2-ąją Lietuvoje startavusios kibernetinio saugumo pratybos „Kibernetinis skydas 2017“ ypač atitinka geopolitines realijas, gebėjimas suvaldyti kibernetinius incidentus daug kur planetoje jau yra tema numeris vienas. Ir Lietuvoje kibernetinių incidentų skaičius kasmet auga (pernai fiksuota daugiau nei 50 tūkstančių).

Paskutinis internetinio kišimosi į kitos šalies reikalus  precedentas buvo plačiai nuskambėjęs referendumas Katalonijoje. Vienas dalykas yra politinė kova, deja, vis dažniau įgaunanti ne ypač patrauklias formas. Ispanijos centrinės bei regioninės vyriausybių vadovai gal ir suinteresuoti konflikto eskalacija – jei agitavęs už referendumą dėl nepriklausomybės Carlesas Puigdemontas orientavosi ir orientuojasi į katalonišką elektoratą, Ispanijos premjeras Marianas Rajoyus duodamas įsakymą policijai veikti tikrai žinojo, kad jo veiksmai gaus 14-os regionų palaikymą iš 17-os Ispanijos regionų, mat dauguma „likusių“ ispanų nejaučia ypatingos simpatijos kataloniečiams, kuriuos palaiko tik baskai ir Balearų salų gyventojai.

Populiarumą prarandantys nepriklausomybės šalininkai „pasibalnojo“ referendumą, Katalonijoje ypač nepopuliari (valdančioji Liaudies partija regione veikiausiai negautų nė vieno balso) Madrido vyriausybė atsakė, kaip atsakė, – nevykusiai.

Katalonijos nepriklausomybės šalininkas. EPA – ELTA nuotr.

Tokia ar maždaug tokia yra politinės kovos ispaniškoji versija, o ką suinteresuota publika regėjo viešojoje erdvėje ir ypač internete? Dienraščio „El Pais” redaktoriaus pavaduotojas Davidas Alandetė jau spalio 2-ąją atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad kraštutiniai nacionalistai, antiglobalistai ar tiesiog melagingų žinių („fakenews“) skleidėjai naudodamiesi tikrais ir suklastotais faktais tą apgailėtiną sekmadienį internete pristatė kaip europietiškos demokratijos krizę. Prieš tai interneto socialiniuose tinkluose (daugiausia „Twitteryje“) mėnesį vyko energinga „uvertiūra“, kai interneto socialinių tinklų daugiausia prorusiškose paskyrose siekta katalonų kovą už nepriklausomybę „pakelti“ iki Europos Sąjungos (ES) institucinės krizės iliustracijos, signalizuojančios apie neišvengiamą Bendrijos iširimą.

1,7 milijonus prenumeratorių turinčioje interneto įsilaužėlių kolektyvo „Anonymous“ paskyroje spalio 1-osios vidurdienį „pakabintas“ lyg ir retorinis klausimas „Demokratija arba kas iš jos liko Europoje?“, iliustruotas nuotraukomis trijų žmonių, kurie nukentėjo nuo ispanų policijos, buvo perspausdintas tūkstančius kartų. „The Alliance for Securing Democracy“ duomenimis, sekmadienį su fraze „Katalonijos referendumas“ susijusio (beje, anglakalbio) turinio populiarumas išaugo 7500 proc. Tos pačios organizacijos vertinimu, aktyviai platinta informacija, kurią parengė Kremliaus finansuojamas televizija „Rusia Today“.

Europa stebėjo šį fejerverką tylomis, kaip pastebėjo „La Republica“ apžvalgininkas Andrea Bonanni, nors negalėjo nežinoti, kad katalonų nepriklausomybės siekis minta Europos demokratijos bei laisvės tradicija. Šiuo atveju ne pati svarbiausia diskusija, kiek 21 amžiuje yra pasenusi nacionalinė valstybė. Kalbama apie dirbtinai eskaluojamą sumaištį Senajame Žemyne, kur, vaizdžiai kalbant, netrūksta potencialių „katalonijų“. Briuseliui dar teks rasti gebėjimų įtikinti ne tik ispanus bei katalonus, jog visi esame pirmiausia europiečiai.

Su „fakenews“ siautėjimu sietinas ir „Facebook“ sprendimas spalio 2-ąją perduoti JAV kongresui 3 tūkstančius šiame interneto socialiniame tinkle pernai paskelbtų su Rusija sietinų reklamos skelbimų.

„Facebook“ savininkas Markas Zukerbergas prieš perdavimo aktą pareiškė, jog interneto bendruomenė susidūrė su iššūkiu turėti reikalų su valstybėmis, kurios siekia griauti demokratinius rinkimus. Prieš tai (09 29) „BuzzFeed“ informavo apie „Twitter“ viceprezidento Colino Crowello susitikimą su Bendruomenių rūmų ir Senato žvalgybos komisijomis, kuriame jis informavo, jog „Twitter“ aptiko apie 200 paskyrų, veikiausiai susijusių su rusų grupėmis, kurios pirko reklamos plotus „Facebooke“ už maždaug 100 tūkstančių dolerių. Apie 10 milijonų „Facebooko“ vartotojų peržiūrėjo šiuos skelbimus (44 proc. prieš prezidento rinkimus, 56 proc. po rinkimų), kai kuriais atvejais apmokėtus rubliais.

Skirtingai nuo tradicinės žiniasklaidos, „Facebook“, „Twitter“, „Google“ įstatymiškai neįpareigotos informuoti apie reklamos davėjus. Senato žvalgybos komiteto vicepirmininkas Markas Warneris ryšium su tuo yra kritikavęs interneto kompanijas, kad šios neatskleidžia, kokiu mastu užsienio agentai galėjo paveikti JAV prezidento rinkimus 2016 metais.

Spalio 4-ąją naujienų agentūra CNN informavo, jog Rusijos apmokėta reklama „Facebooke“ buvo orientuota į Mičigano bei Viskonsino valstijas, prezidento rinkimuose turėjusiose ypač didelę reikšmę Donaldui Trumpui, mat abi laikytos labiausiai svyruojančiomis. Mičigane D.Trumpas laimėjo prieš konkurentę Hillary Clinton maždaug 10 700 balsais iš beveik 4,8 milijono, Viskonsine gavo 22 700 balsų daugiau už ją. Abiejose valstijose milijardieriaus pranašumas siekė mažiau nei 1 proc., bet tas nepilnas procentas suvaidino reikšmingą vaidmenį siekiant pergalės. Pasak CNN, rusų pamokėta reklama buvo gerai apgalvota, pagrindinė siųsta žinia siekė kurstyti antiislamiškas nuotaikas bei visuomenės susiskaldymą. 

Plakatas, kuriame vaizduojamas Donaldas Trampas.

Spalio 2-ąją kalbėdama Briuselyje surengtoje konferencijoje „Hibridinės grėsmės ir ES: dabartinė padėtis ir prognozės“ ES užsienio politikos koordinatorė Federica Mogherini informavo, kad Bendrijoje įsteigta darbo grupė strateginiais komunikacijos klausimais „East Strat Com Task Force“ per porą metų išaiškino per 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos skleistos dezinformacijos faktų. Faktas, nurodantis ir Kremliaus virtualių atakų mastą, ir aplinkybę, kad Europoje vis dėlto šis tas daroma šiuo klausimu. Politikė akcentavo reikalą kaip įmanoma skaidriau bei reimiantis tikromis istorijomis aiškinti ES politiką, kaip ji palengvina žmonių gyvenimą taip pat narystės siekiančiose posovietinėse respublikose Ukrainoje, Gruzijoje bei Moldovoje.

Primintina, kad artėja lapkritį įvyksiantis Rytų partnerystės susitikimas, kur šią temą irgi teks nagrinėti. Bet kuriuo atveju jau beveik niekas neabejoja, kad propagandinės atakos internete yra problema. Amerikoje galimą Rusijos kišimąsi į prezidento rinkimus greta žurnalistų tiria 3 Kongreso bei Teisingumo ministerijos komisijos.

Kaip redakciniame straipsnyje „Maskvos kišimasis“ (10 02) nurodė „The Times“, sužinojęs apie politines diskusijas užsienyje, Vladimiras Putinas samdo propagandistus, kad šie jas diskredituotų. Gali būti, Rusijos prezidentas demokratiškų debatų pagrindu pasiektus susitarimus laiko grėsme savo režimui. Todėl klasta siekia supriešinti Vakarų valstybes, naudodamasis ir jų vidaus prieštaravimais, ir tarpvalstybinėmis kolizijomis.

Galimas ir banalaus keršto motyvas. Vadinamųjų „Panamos dokumentų“ (11,5 milijono juridinės kompanijos „Mossack Fonseca“ konfidencialių dokumentų) paviešinimas 2016 metų balandį praskleidė uždangą apie tikrąją Rusijos prezidento finansų padėtį. Pasak rusų specialiųjų tarnybų ir kibernetinio saugumo eksperto Andrejaus Soldatovo, kerštaudamas V.Putinas nutarė „paklibinti“ rinkimus Vakarų valstybėse.

Neramumai Las Vegase. EPA – ELTA nuotr.

Kita vertus, rusai ir įvairaus plauko radikalai iš butelio paleido džiną, apie kurį patys vargu ar ką išmano.

Kai spalio 1-ąją pasiturintis ir niekada teisėsaugos akitratyje nebuvęs Stephenas Paddockas Las Vegase sušaudė ne mažiau 59 kantri koncerto lankytojų, kitą rytą savo išmaniuosiuose amerikiečiai turbūt abstulbę perskaitė, jog didžiausias masines žudynes JAV istorijoje surengęs žmogus buvo D.Trumpo nekenčiantis liberalas, susijęs su „Islamo valstybe“, kad didžioji JAV žiniasklaida tą slepia ir t.t., ir pan.

Šokiruojančios „fakenews“ plačiai plito per „Google“ ir „Facebook“. Pasak „The New York Times“ (10 03), „troliai“ iš kraštutinį dešinįjį kontingentą vienijančio interneto puslapio „4Chan“ po šaudynių visą naktį planavo, kaip apkaltinti nusikaltimu liberalus.

Iš dalies pavyko – „Faceeboke“ šaudynėms skirtame oficialiame „patikrinto saugumo“ puslapyje kurį laiką sukosi melas apie JAV prezidento nekenčiantį liberalą St. Paddocką. „Google“ ir „Facebook“ kaltę dėl šių nesusipratimų perkėlė technologinių algoritmų nukrypimams ir taip bandė kratytis atsakomybės už savo skelbiamą turinį.

„The New York Times“ priminė, kad, pavyzdžiui, „Facebook“ anksčiau samdė profesionalius redaktorius, kurie atrinkdavo naujienų tinklelio viršuje vertas būti istorijas, bet komanda atleista pernai po pranešimų, esą redaktoriai „nutyli“ konservatyvių naujienų interneto puslapių informaciją.

Žinių atrankos procesas buvo automatizuotas. Dabartinės su Rusijos ir ne tik Rusijos melu susijusios istorijos gali paskatinti grįžti prie žmogišku faktoriumi grįstos praktikos. „Facebook“ ir „Google“ išleido milijardus dolerių kurdamos virtualios tikrovės sistemas, joms gali ir tekti investuoti keletą milijardų, kad aspgintų fizinę tikrovę.

Priešingu atveju žmonija galutinai panirs ne tik į „fakenews“, bet ir į „fakereality“.

2017.10.09; 09:00

Andrėjus Soldatovas / Foreign Policy

Tuo metu, kai Rusijos piliečiai savo dėmesį nukreipė į Valstybės Dūmos rinkimus, vienas iš populiariausių Rusijos leidinių „Komersant“ pranešė, jog šalyje nutiko kur kas svabesnis įvykis nei parlamento rinkimai.

Ką leidinys turėjo omenyje? „Komersant“ rėmėsi kitame leidinyje („Foreign Policy“) paskelbta Andrėjaus Soldatovo publikacija. Rusijos slaptųjų tarnybų istorija senokai besidomintis Andrėjus Soldatovas informuoja, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pradėjo milžinišką šalies slaptųjų tarnybų reorganizaciją.

V.Putino sugalvotos ir įgyvendinamos reformos pagrindas – sujungti į vieną kumštį dvi skirtingas užduotis atliekančias tarnybas. Tai – SVR (Služba vnešnej razvedki), kurios veiklos arena – užsienyje, ir FSB (Federaline saugumo tarnyba), kurios dėmesio centre – Rusijos Federacijos teritorijoje besirutuliojantys įvykiai. Štai šias dvi struktūras Rusijos prezidentas ir nusprendė sujungti. Iš dviejų dabar esančių žvalgybos tarnybų sukurta naujoji organizacija turės ir naują pavadinimą – Valstybės saugumo ministerija.

Su kuo asocijuojasi šis pavadinimas? Ogi su 1943 – 1953 metais asmeniškai Josifui Stalinui pavaldžia žvalgyba. Taip pat akivaizdu, į ką labiausiai panašus išorės ir vidaus žvalgybų sujungimas į vieną darinį. Tokio pobūdžio organizacija dar visai neseniai turėjo KGB pavadinimą.

Belieka pridurti, kad KGB nebuvo tradicinė slaptoji tarnyba remiantis Vakarų standartais. KGB saugojo ne tik valstybės ir jos piliečių interesus. Ji juos dar ir persekiojo, baudė, jiems grasino. KGB veiklos sfera buvo itin plati: ne vien šnipų, bet ir disidentų, spaudos atstovų, sportininkų ir net dvasininkų persekiojimas. Tačiau svarbiausias KGB uždavinys buvo saugoti tą, kuris Kremliuje užėmė aukščiausias pareigas.

Žodžiu, V.Putinas apsisprendė, kokiu keliu turėtų eiti FSB. Tai galėtų byloti, kad jis rimtai susirūpinęs dėl savojo likimo. Ne vien tik rūpinasi savo kailiu, bet ir nervinasi. Tiksliau sakant, nesijaučia absoliučiai saugus. Juk 2018-ųjų rikimai – čia pat. Todėl V.Putinas neatsitiktinai pradėjo tendencingas parodomąsias represijas – pašalino iš įtakingų postų keletą savo senų draugų, į kalėjimą pasodino keletą gubernatorių ir valdininkų. V.Putinas atskleidžia savo tikruosius tikslus – stiprinti ir taip jau turimą milžinišką valdžią.

Aplinkiniams V.Putinas siunčia akivaizdų ženklą – jam reikia stiprios, įtakingos, viską apimančios represinės organizacijos, kuri pajėgtų apsaugoti jį nuo bet kokių nemalonumų.

Tačiau dviejų žvalgybų sujungimas gali neduoti laukiamų rezultatų arba juos pateikti per vėlai. Kartais reformos, ypač kai jos nėra natūralios, atneša netikėtų rezultatų: nesustiprina, bet susilpnina organizaciją. Dažnusyk naujojo darinio efektyvumas krenta žemyn. Bent laikinai.

Net ir slaptųjų tarnybų veikla nesidomintiems aišku, kad Rusijos slaptųjų tarnybų reorganizacijos vadovams teks daug jėgų ir lėšų paaukoti vien tam, kad išvengtų veiklos dubliavimo. O tai reiškia, kad nėra jokių garantijų, jog SVR ir FSB greitai bei sėkmingai susijungs. Tarp jų gali atsirasti trinčių ir piktumų. Kur reikės dėti be darbo ir įtakos likusius generolus? Kaip naujiesiems vadovams bus perduodami šalies viduje ir užsienyje veikiantys agentai?

Publikacijos autorius mano, kad naujoji struktūra bent trumpam turėtų susilpnėti. Susilpnėjimas įmanomas tol, kol nebus užbaigti jungimosi darbai. Beje, organizacija gali susilpnėti būtent tada, kai V.Putinui labiausiai reikės jos paramos.

Informacijos šaltinis: Foreign Policy leidinys.

2016.09.26; 04:30

Andrejus Soldatovas – apie Boriso Nemcovo žudikų profesionalumą ir opozicijos vykdytą sekimą

Rusų opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymas buvo ypač įžūlus: jį nušovė pačiame Maskvos centre, šalia Kremliaus, ant Didžiojo Moskvorecko tilto.

Daugelis nelaukdami oficialaus tyrimo rezultatų stengiasi patys išnarplioti aplinkybes ir suprasti, kas galėjo įvykdyti nusikaltimą.

Continue reading „GRU specnazo parengties čia būtų nepakakę“

Bet koks tiesioginis ir kiekvienas veiksmas tinkluose Sočio Olimpiados metu šalies slaptosioms tarnyboms bus visiškai skaidrus, atskleidė žurnalistinis tyrimas. Už saugumą per žaidynes atsakingas yra FSB kontržvalgybos tarnybos viršininkas Olegas Syromolotovas, tad tiekėjai vaikščioja pasitempę. Vakarų žiniasklaida stebisi „olimpinės korupcijos“ mastais ir tuo, kad niekas iš valdininkų kol kas nenubaustas.

Terorizmo grėsmė ir Kremliaus paranoja skatina Rusijos specialiųjų tarnybų vadovus kurti precedento neturinčią pasiklausymo sistemą, tvirtina straipsnyje The Guardian žurnalistai Andrejus Soldatovas, Irina Borogan ir Šonas Vokeris. A.Soldatovas ir I.Borogan atliko žurnalistinį tyrimą kartu su Citizen Lab ir Privacy International.

Continue reading „Sočis–2014: „sekimas bus visaapimantis, bet taip reikia““

Šiandien Rusija – slaptosios policijos šalis. Kaip tik prie tokios išvados priėjo savo knygoje „Naujoji dvarininkija. FSB istorijos bruožai“ buvę laikraščio „Izvestija“ žurnalistai Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan, rašo Gerhardas Gnaukas Vokietijos leidinyje Die Welt.

Autoriai, nusprendę artimai užsiimti Rusijos specialiųjų tarnybų tematika, pateikia knygoje savą požiūrį į Rusijos slaptųjų tarnybų raidą per pastaruosius 20 metų, praėjusius po Sovietų Sąjungos žlugimo.

Continue reading „Naujoji dvarininkija – „pavojingiausioje pasaulio valstybėje““

Skandalas dėl publikacijos “Wall Street Journal”, kurioje tvirtinama, kad jeigu ne patys nelegalai, tai bent jau jų vaikai galėjo tapti veiksmingais šnipais, nurodant vienos Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos nelegalų poros sūnų, – puikus įrodymas, koks siaubingas anachronizmas buvo visa šita operacija.

Andrejaus Berzrukovo ir Jelenos Vavilovos vyresnysis sūnus, žinomas kaip Timas Foulis, tapo problema Amerikos valdžiai nuo pat šnipų skandalo pradžios – 2010 metais jam jau buvo 20 metų, jis jau buvo spėjęs paduoti dokumentus į Džordžo Vašingtono universitetą (George Washington University).

Continue reading „Šnipų vaikai: rusiškoji realybė“

oleg_gordijevskij_komentar

Tyliai, ramiai Vokietijoje gyvenusi ir niekam iš vokiečių neužkliuvusi šeima, pasirodo, slapta tarnavo Maskvai, rinkdama žvalgybinio pobūdžio informaciją.

Tai – pirmas sykis, kai Vokietijoje, pasibaigus šaltojo karo erai, kilo tokio dydžio šnipinėjimo incidentas. 

Kaip tvirtina kai kurie vokiški leidiniai, Rusijos žvalgybai ištikimai tarnavusią šeimyną išdavė tas pats Aleksandras Potejevas, kuris Amerikos FTB (Federalinis tyrimų biuras) vadovybei pranešė apie JAV teritorijoje veikiančią nelegalų grupę su garsiąja Ana Čapman priešakyje. Vokiškasis variantas – labai panašus į amerikietiškąjį. Vokiškoji šeima greičiausiai buvo užverbuota dar KGB laikais. Į Vokietiją ji persikėlė iš Pietų Amerikos.

Continue reading „Šnipinėjimo skandalas šį kartą įsiplieskė Vokietijoje“

Paris-Eiffel-Tower

Majoras Pjeras-Anri Biunelis pirmą sykį areštuotas 1998 metų spalio mėnesį. Jis apkaltintas tuo, kad serbams perduodavo slaptus duomenis prieš pat NATO bombardavimus (šios išdavystės padėjo serbams ir toliau smaugti Kosovo albanus, o amerikiečius, sumaniusius jėga sutramdyti karinguosius serbus, pastatė į keblią padėtį).

Pasaulis ėmė rėkti, kad amerikiečiai nemoka kariauti ir bombarduoja ne tiek karinius, kiek civilius serbų objektus). Mjr. Pjeras-Anri suėmimo išvakarėse priklausė Prancūzijos delegacijai, dirbusiai karinėje NATO komisijoje. Manoma, kad slaptus duomenis apie numatytus karinius amerikiečių veiksmus prieš Serbiją prancūzas perduodavo Briuselyje veikusiam serbų agentui majorui Jovanui Milanovičiui.

Continue reading „Majoras Pjeras-Anri Biunelis: “Išduoti NATO paslaptis mane vertė Prancūzijos vadovybė”“

asanzas

Fenomenali WikiLeaks svetainės, nuolat skelbiančios šimtus tūkstančių Amerikos administracijos ir Pentagono slaptų ir pusiau slaptų dokumentų, sėkmė liudija, kad interneto skaitytojams ir vartotojams visame pasaulyje trūksta informacijos. Publikai reikalinga rimta informacija apie rimtus įvykius.

Tuo pačiu neįtikėtina žurnalistų parama Julianui Assange‘ui, nepaisant konkurencinių tarpusavio santykių, rodo, kaip žurnalistams trūksta galimybių skelbti informaciją laisvai ir be apribojimų. Tačiau ir čia esama niuansų.

Continue reading „Džuljanas Asandžas vietoj žurnalistikos“