Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ginčytis, kas sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus, – beprasmiška. Šimtai tautų ir tautelių pietums moka paruošti gardžių šašlykų. Būtų kvaila abejoti kulinariniais armėnų, gruzinų, turkų sugebėjimais bei neigti įžvalgą, jog tik armėnai sugeba iškepti pačius skaniausius šašlykus. Kodėl taip negalėtų nutikti?

Dėl šalykų gardumo nesiginčijama

Ir vis dėlto noriu prisiminti išmintingų žmonių patarimą – girtis taip pat reikia mokėti. Patraukliai, solidžiai pasigirti – didelis menas. Santūrumas, kuklumas tokiais atvejais reikalingas.

Žodžiu, šypseną sukėlė portale delfi.lt neseniai paskelbtas tekstas, esą „Lietuvoje gyvenantis armėnas atskleidė, kodėl lietuviams nepavyksta iškepti šašlykų taip skaniai kaip jam“. Tegul jis taip mano. Armėniško restorano savininkas nepasakė nieko smerktino. Po straipsniu pasirodę įsižeidusių lietuvių priekaištai, girdi, „mes niekuo nenusileidžiame armėnams“, – beviltiški. Kam ginčytis ten, kur išties daug erdvės subjektyvumui?

Štai šių eilučių autoriui yra tekę ilgokai gyventi Šiaurės Kaukaze. Jei manęs kas nors paklaustų, kas gardžiausiai iškepa mėsą, neslėpčiau – skaniausi yra čečėniški šašlykai. Dar būtinai pabrėžčiau, kad ne viskas priklauso nuo kulinaro profesionalumo. Tie šašlykai, kuriuos 1994 – 1995 metais valgiau Čečėnijoje, buvo ypatingi ne tik dėl to, kad atsidūrė patyrusių kepėjų rankose, bet dar ir todėl, kad juos ruošė iš kalnuose ganytų avių, juos pagardino kalnuose augusiomis žolelėmis, ugnį kurstė kalnuose augusių medžių pliauskomis, šlakstė tyru kalnų upokšnių vandeniu. Beje, grįžęs į Europą labai gardžių šašlykų niekur neaptikau, nors juos kepė čečėnai, gruzinai, azerbaidžaniečiai, turkai. Tiesiog čia, Lietuvoje, kitokios sąlygos nei ten, Šiaurės Kaukaze. Ir nieko čia nepakeisi.

Kas pirmasis ištiesė dešinę pasisveikinimui?

Tad užuot pasileidę į abejotinos vertės kulinarines diskusijas dėl šašlykų kokybės verčiau atkreiptume dėmesį į kur kas svarbesnius reikalus. Štai Briuselyje buvo surengtas svarbus pasaulio lyderių susitikimas. Kas ten griežė pirmuoju smuiku? JAV prezidentas Donaldas Trampas! Toks būtų teisingas atsakymas. Bet jūs pasižvalgykite po armėniškąją arba su Armėnija susijusią žiniasklaidą ir pamatysite, jog pats svarbiausias asmuo Belgijos sostinėje tuokart buvo … Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. Sprendžiant iš armėniškoje spaudoje paskelbtų nuotraukų bei videoreportažų lengva susidaryti nuomonę, jog su naujuoju Armėnijos vadovu pasisveikinti veržiasi (o ne atvirkščiai) visi pasaulio lyderiai – nuo didžiausio iki mažiausio. Optinę apgaulę pastebėti galima tuomet, jei palyginamos visos, ne vien tendencingai atrinktos nuotraukos bei vaizdo kadrai. Tada ir paaiškėja – ne JAV prezidentas D.Trampas puola sveikintis su Armėnijos premjeru, o N.Pašinianas pribėgdamas iš šono, įkyriai kiša Amerikos vadovui dešinę ranką. Beje, kitose nuotraukose, kurių armėniška žiniasklaida, žinoma, nepaskelbė, JAV prezidento veido mimika byloja apie nuoširdų nustebimą – gal kas nors gali man paaiškinti, kas jis toks? Be kita ko, internete mačiau daug nuotraukų, kuriose JAV prezidentas nusisukęs nuo Armėnijos premjero, visiškai nekreipia į jį dėmesio, jo tiesiog nepastebi.

Peržiūrėjus šūsnį neva N.Pašiniano politinį reikšmingumą bylojančių nuotraukų (gaila, kad jų negaliu paskelbti – neturiu autorinių teisių) akivaizdu, kas yra tikrasis visų pasisveikinimų iniciatorius. Būtent N.Pašinianas prie visų NATO šalių lyderių bandė tarsi atsitiktinai, tarsi netyčia prisėlinti, kad asmeninis fotografas suspėtų įamžintų „labai svarbias akimirkas“. Įdomu tai, kad apart pasisveikinimų daugiau nieko ir nebūdavo – niekas iš Amerikos ir Europos lyderių neskubėjo su N.Pašinianu bent kiek ilgiau šnekučiuotis.

Pagarba šalių teritorinio vientisumo principams

Liūdnai pagarsėjęs armėnų generolas Manvelas Grigorianas. Vesti.az nuotr.

O apie ką su juo diskutuoti? Tiesa, kai kurie leidiniai iškilmingai tvirtina, kad „Pašinianas būdamas valdžioje per dvejis mėnesius nuveikė 100 kartų daugiau nei Ukrainos prezidentas Petro Porošenko per ketverius metus“. Jie išvardinta bent 30 gerų darbų, kuriuos neva atliko N.Pašinianas. Štai keli pavyzdžiai: amnestija vengiantiems tarnauti kariuomenėje armėnams (eikite tarnauti, ir jūs nebūsite baudžiami), raginimas po pasaulį išsibarsčiusius armėnus grįžti namo, senąją valdžią liaupsinusios TV vadovybės pakeitimas, susikompromitavusio Jerevano mero pašalinimas, areštai ir kratos kriminalinių autoritetų namuose, armėnų kariškiams skirtą humanitarinę labdarą vogusio generolo Manvelo Grigoriano areštas (kad šis generolas kaip vergus keletą metų išnaudojo azerbaidžaniečių belaisvius – nutylima), tarptautinė buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano brolių Aleksandro ir Levono paieška, Tyrimų komisijos, Kasacinio teismo vadovų kaita, pakeitimai Sausumos, Pasienio kariuomenėse, Generaliniame štabe, potvarkiai, įpareigoję prekybos centrų vadovus sumažinti prekių kainas…

Gal tai ir įspūdinga (nors nėra garantijų, jog į vadinamųjų blogiukų vietas ateis tik geriečiai). Tačiau tai – Armėnijos vidaus reikalas. Mus, europiečius, turėtų labiausiai dominti, kada Armėnija teiksis grąžinti Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą (NATO ir Europos Sąjunga vieningai laikosi nuomonės, kad Juodasis Sodas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija). Štai kas svarbiausia. Bet kai pradedame analizuoti naujausius N.Pašiniano pareiškimus dėl Kalnų Karabacho, tada ir paaiškėja, kad Armėnijos lyderis nelinkęs paklusti tarptautinėms Jungtinių Tautų rekomendacijoms. Dar ne taip daug laiko praėjo nuo atėjimo į valdžią, bet jau dabar akivaizdu, kad N.Pašinianą kamuoja sunki liga, vadinama „imperinėmis ambicijomis“. Kad N.Pašinianas paniškai bijo Kalnų Karabacho klausimo, išduoda jo pastangos nubausti Rusijos Federacijos Dūmoje veikiančios Vladimiro Žirinovskio frakcijos narį Vladimirą Saveljevą, paraginusį armėnus grąžinti užgrobtą Kalnų Karabachą teisėtiems šeimininkams. Pasirodo, N.Pašinianas toks fanatiškai kategoriškas, kad net ėmė reikalauti, jog V.Žirinovskis iš partijos išmestų tuos, kurių nuomonė sutampa su NATO ir ES šalių nuomone – Kalnų Karabachas nėra armėniška teritorija.

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiantys Vakarai teisingai elgiasi, kai ignoruoja imperinių kompleksų neatsikračiusį Armėnijos vadovą. Pirmasis klausimas, kurį Briuselyje, Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje ar Vilniuje viešėdamas privalo išgirsti N.Pašinianas, – kada nutrauksite karinę agresiją prieš kaimyninę šalį? O antroji tema, kurią aptarti derėtų nedelsiant, – tai ne „ypatingai skanių armėniškų šašlykų receptas“ (palikime šią temą Andriui Užkalniui), o visai neseniai Ispanijos teisėsaugos iškelti įtarimai, jog Katalonijoje ir kituose šalies regionuose siautėję Armenian Power organizacijos nariai savų atstovų turi ne vien Amerikoje, Vokietijoje, Belgijoje ar Prancūzijoje, bet ir Lietuvoje. Gal N.Pašinianas mūsų teisėsaugai patartų, kaip ieškoti besislepstančio mafijos atstovo, užuot dėjęs milžiniškas pastangas, kad Ispanijos teisėsaugos atlikta unikali operacija prieš specifinę organizuoto nusikalstamumo grupę taptų kuo greičiau užmiršta žiniasklaidos?

2018.07.30; 07:05

Vis dažniau susimąstau – kiek daug bėdų išvengtume, jei kalbėtume atvirai, nuoširdžiai, jei ieškotume tikrųjų priežasčių, jei nebijotume, esant reikalui, laužyti net nusistovėjusių politinio korektiškumo taisyklių.

Bet svajojant apie didesnį atvirumą visuomet pasirodo ponia Neviltis. Juk nuoširdesnio, atviresnio pokalbio apie jau užgriuvusias ir ateityje užgriūti galinčias nelaimes nėra ir nebus. Vis tiek komentuosime, ginčysimės, rašysime, mintyse turėdami nematomus, tačiau tvirtai rankas ir kojas apraizgiusius savicenzūros pančius. 

Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šitaip sakydamas mintyse turiu ir Prancūzijos kurortą Nicą sudrebinusį teroro aktą, ir Didžiojoje Britanijoje gyvenančių lietuvių nerimą dėl „Brexit“ pasekmių. Tikriausiai televizijoje matėte, kaip mūsų komentatoriai iš prestižinio Lietuvos Tarptautinių santykių ir politikos instituto kalbėjo apie būtinybę ES vadovybei dar daugiau dėmesio skirti imigrantų integracijai, dar labiau mažinti ES miestuose susiformavusius tautinius ir religinius getus.

Graži, prasminga veikla – toji integracija. Bet kada suvoksime, kad ji ne visuomet įgyvendinama? Kodėl neturime drąsos prisipažinti, jog kai kurių tautinių ir religinių bendruomenių niekad nepavyks suvilioti tegul ir pačiomis gražiausiomis, teisingiausiomis, pažangiausiomis europietiškomis vertybėmis? Tiesiog jie nenori tapti panašūs į mus. Ir jie turi tokią teisę – būti savimi.

O mes, jei vadovaujamės šiandieninėmis europietiškomis normomis, net negalime jų prievartaut gyventi pagal mūsų principus. Juk mes – demokratai, tegul ir nesuvokiantys, jog negalima šaipytis iš musulmonams šventų relikvijų nei laikraščiuose, nei kur nors kitur.

Žodžiu, labai keista, kodėl nepajėgiame suvokti, jog itin didelis tautų bei religijų maišymas bei maišimasis, net jei ir savanoriškas, tėra toks pat blogas sumanymas, kaip ir Stalino sugalvotas priverstinis tautų kilnojimas iš vienos vietos į kitą Blogio imperijos erdvėse.

Redaktorius Ovidijus Lukošius viename iš paskutiniųjų žurnalo „IQ“ numerių teigia: „Nors turi trūkumų, ES projektas suteikia daugybę galimybių ir naudos visiems jo dalyviams: laisvą kapitalo, prekių ir žmonių judėjimą (…)“.

„IQ“ leidinio vadovo žodžiuose rastume tiesos. Tačiau redaktorius nenori pripažinti kitos medalio pusės – absoliučiai teisingų dalykų mūsų Žemėje nėra. Vieniems – naudinga, kitai grupei – kenkia. Kalbant atvirai, laisvas žmonių judėjimas labiausiai naudingas gausioms, daug vaikų auginančioms, asimiliacijai atsparioms tautoms.  Lietuviams itin laisvas žmonių judėjimas po ES platybes nėra absoliutus gėris. Turistauti, poilsiauti, mokytis, atlikti praktiką, važiuoti į ilgalaikę komandiruotę, – puiku. Bet ne visiems laikams.

Absoliuti teisė judėti kur panorėjus jau sukūrė Lietuvai mažiausiai dvi bjaurias problemas: mūsų gydymo įstaigoms trūksta medikų, mūsų universitetai merdi be studentų. Todėl lietuviams bent jau retsykiais derėtų prisiminti rašytojo Petro Dirgėlos istoriniuose romanuose, pavyzdžiui, „Joldijos jūroje“, pagarbiai puoselėtą ir vertintą idėją: „Ne vienas žmogus teneišeik pro vartus savo namų“. Kodėl šalia laisvojo judėjimo galimybės demokratinėje Europoje negalėtų gyvuoti ir ši idėja, ši versija?

Sutinku, ES misija tikrai tauri bei prasminga – užtikrinti taiką žemyne, kuriame visuomet buvo ankšta ambicingoms tautoms. Bet „IQ“ redaktoriui turėtų būti žinoma, kad dirbtinė, primygtinė tautų niveliacija taip pat gali atnešti kruvinus nesusipratimus. Jei visi mes, kaip ir O.Lukošius, manysime, jog „eurofobų argumentai dažniausiai tėra apgailėtini paistalai, daugumą kurių sukūrė bulvariniai Anglijos laikraščiai“, ES tikrai subyrės arba išsivaikščios.

O aš nenoriu, kad ES projektas žlugtų. Nenoriu vien dėl to, kad žlugus ES vienybei iškiltų pavojus ir NATO vienybei, mat kariuomenė be tvirtų ekonominių pamatų negali išsilaikyti, o žlugus NATO projektui, Lietuva ir vėl neabejotinai taptų Rusijos pavergta, okupuota ir rusifikuojama teritorija.

XXX

Dabar lietuviškoje televizijoje gausu pranešimų apie sunerimusius Didžiosios Britanijos lietuvius – išvys ar neišvys. Vis dažniau mūsų televizijos parodo videointerviu, kuriuose lietuviai susijaudinę pasakoja, kaip nukentėjo dėl nei iš šio, nei iš to prasiveržiančio britų priešiškumo.

Tikriausiai nėra prasmės ginčytis, kad tokio pobūdžio nutikimai galimi. Drįstu manyti, kad jų net padaugės, nepaisant oficialiojo Londono pastangų tramdyti aistras.

Bet kas kaltas, kad britai tapo piktesni, priešiškesi, irzlesni (o gal – atviresni)? Ar, užuot britams prikaišiojus jų storžieviškumą, nederėtų pirmiausia atsiprašyti už visas jiems iškrėstas lietuviškas bjaurastis? Vienoje Info TV laidoje aštrusis Andrius Užkalnis išvardijo, kokių žiaurių nusikaltimų mūsų tautiečiai yra surengę Anglijos žemėje. Jau vien jų užtenka, kad neturėtume moralinės teisės aršiai piktintis britų reiškiamu nepasitenkinimu.

Tačiau ir šalia lietuviškų žmogžudysčių egzistuoja dalykų, dėl kurių nepakenktų atsiprašyti Didžiosios Britanijos žmonių. Prisipažinkime, jog metų metais gyvendami šioje šalyje dauguma  mūsų taip ir neparodėme nė mažiausios pagarbos mums priglaudusios šalies istorijai, papročiams, kultūrai. Darbo dienomis plušėdavome gamyklose, šiltnamiuose, statybose, o savaitgaliais – arba miegodavome, arba gerdavome degtinę, arba naršydavome po parduotves, ieškodami pigesnio maisto ir drabužių.

Iš kur apie tai žinau? Pačiam ne taip seniai teko paragauti emigrantų duonos. Maždaug pusmetį praleidau britų grafystėje Northamptone, paskui beveik metus – Danijos sostinėje Kopenhagoje. Taigi mačiau visokių lietuvių. Ir tų, kurie dirbo kaip vergai, taupydami kiekvieną sunkiai uždirbtą svarą arba kroną, ir tų, kurie viską nedelsiant pragerdavo, ir tų, kurie tiesiog … vegetuodavo, niekur nematydami jokios prasmės. Sėkmingųjų, t.y. laimingųjų, emigrantų, kuriuos mūsų televizijos mielai reklamuoja, – ne tiek daug. O tų, kurie būtų parodę bent mažytę pagarbą britų tradicijoms, – dar mažiau.

Todėl ir klausiu: ar britams galėjo patikti, kad į jų šalį atvykusieji visiškai nesidomi Didžiosios Britanijos rašytojais, teatrais, muziejais?  Puikiai prisimenu: laisvalaikiu klaidžiodamas Northamptono gatvėmis atsitiktinai aptikau paminklą žuvusiems britų kariams, prie kurio tąsyk buvo susirinkęs gausus vietinių gyventojų būrys. Jie atėjo nešini Britanijos karalystės vėliavomis, su gėlių puokštėmis rankose, jie dainavo dainas, sakė kalbas.

Minioje nebuvo nė vieno lietuvio. Mes, Northamptone uždarbiaujantys lietuviai, nesusipratome, jog ir mums derėjo atvykt pagerbti žuvusiųjų britų karių atminimo. Britai būtų įsiminę – štai ir kelios dešimtys lietuvių, kurių rankose gėlės, mus supranta. Būtume pasiuntę bent mažytę, bent simbolinę žinutę, jog ne vien geriame, mušamės, „kalame“ pinigus ir mokame mokesčius. Deja, tokios žinutės nepasiuntėme.

O Danijoje – dar blogiau. Iš danų galvų išmušėme bet kokį nuoširdesnį pasitikėjimą atvykėliais. Pirmosiomis savaitėmis dirbant Kopenhagoje naktiniu paštininku buvo keista patirti, kad danai naktimis nerakina savo namų durų. Į pašto dėžutę brukant laikraščius kartais durys prasiverdavo. O koridoriuje ant spintelių – dokumentai, piniginės, mobilieji telefonai, auksinis žiedas, raktai…

Mes, lietuviai ir latviai, dirbę M – Press firmoje naktiniais paštininkais, nevogdavome nei iš butų, nei iš parduotuvių. Bet kažkas vis tik iš atvykėlių vogdavo. Dabar danai jau tikrai naktimis užsirakina ir nepatikliai nužvelgia kiekvieną atvykėlį, užsukusį į parduotuvę: ar tik jis nepaslėpė po striukės ar palto skvernu brangios  prekės?

Tad ar turėsime teisę piktintis danų priešiškumu, jei tokių atvejų pasitaikys? Juk jie pasibaisėjo, kaip atvykėliai elgėsi Viperodo miestelio bendrabutyje. Iš pradžių danai mums leido nemokamai naudotis ir indais, ir televizoriumi, ir minkštasuoliais, ir virtuve, ir poilsio kambariu. Viskas – nemokamai. Bet kai per kelias dienas viskas buvo išvogta, prišnerkšta arba sulaužyta, jų pasitikėjimas bei pagarba atvykėliams ištirpo. Pagrįstai ištirpo. Įsivaizduoju, kokį šiurpą jiems kėlė Viperodo miestelio bendrabutyje keliamos migrantų orgijos – girtuokliauta, muštasi, privemta, prišiukšlinta. Šiuos dalykus mačiau savo akimis. Mačiau ne vieną kartą. Ir, beje, lietuvių ir latvių kaltės čia – mažiausia. Daugiausia išgėrę mušdavosi lenkų jaunuoliai.

XXX

Laikas prisipažinti: emigranto duonos esame paragavę vos ne visi. Arba tiesiogiai, arba netiesiogiai. Suskaičiavau, kiek mano pažįstamų, įskaitant buvusius bendradarbius, kursiokus, klasiokus ar jų vaikus, anūkus, dirbo ir tebedirba Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje. Vos ne kas penktas. Jei ne jis pats, tai jo vaikai arba anūkai. Bet keisčiausia, kad niekas iš jų nenori papasakoti apie savo emigrantišką patirtį. Net ir anonimiškai. Ką tai galėtų reikšti? Tik apie nemalonius nutikimus žmogus nelinkęs atvirauti.

Net ir sėkminga istorija, labiau įsigilinus, nėra labai saldi. Buvusio kursioko sesuo ištekėjo už vokiečio verslininko. Vyras – idealus. Ir daug uždirba, ir dėmesingas žmonai. Tačiau kursioko sesers laiminga nepavadinsi. Kai gyvena Vokietijoje, ilgisi Lietuvos, kai atvažiuoja į Lietuvą, ilgisi Vokietijos. Žodžiu, niekur nesijaučia esanti  namuose.

Jos vaikams jau kitaip susiklostys likimas. Jų tikrieji namai bus Vokietija. Jie auklėjami taip, kad kuo greičiau pamirštų lietuviškas šaknis. Dirbtinumo šitaip auklėjant nėra. Tiesiog taip natūraliai klostosi tėvų, vaikų ir aplinkos santykiai. Buvęs kursiokas nejučiom prisipažino, kad jam liūdna – ilgainiui nesusišnekės su sesers vaikais, ir jokios „dvigubos pilietybės neprivers jų likti lietuviais“.

Tik vienas mano pažįstamas, dirbantis Didžiosios Britanijos vakaruose, sutiko smulkiau papasakoti, kas tuoj po „Brexit“ referendumo dėjosi mieste, kuriame jis jau trejis metus be perstojo sunkiai dirba kroviku. Ogi nenutiko nieko blogo. Firmų ir įmonių, kuriose dirba lietuviai, vadovai nedelsiant atsiuntė laiškus, kuriuose oficialiai sakoma, kad atvykusiems iki referendumo nėra ko baimintis. Sąžiningai plušantys, darbo drausmės besilaikantys lietuviai neturi jokių priežasčių nerimauti dėl savo ateities. Be kita ko, darbdaviai prašė nedelsiant informuoti apie bet kokius priešiškumo imigrantams pasireiškimus.

Tačiau mano pažįstamas tvirtina jokių britiškų priešiškumų nepatyręs nei prieš „Brexit“, nei po jo. Jis įsitikinęs, kad pasakojimai apie piktuosius britus – ganėtinai perdėti. Pirmiausiai piktintis, jo manymu, derėtų ne britų, o saviškių elgesiu. Ten, kur jis gyvena, dauguma lietuvių savaitgaliais girtuokliauja, kelia pasilinksminimo vakarėlius ir nė kiek nesidomi ne tik Britanijos, bet ir Lietuvos reikalais. Jie tiesiog kiekviena proga stengiasi pabrėžti, kokia tolima ir svetima jiems tapusi Lietuva. Jie giriasi nedalyvaują ir nedalyvausiantys Lietuvos rinkimuose. Jie niekad savo noru negrįšią į Lietuvą. Jiems į lietuviškąją pilietybę – nusispjauti.

Sutinku, kad mano bičiulio patirties negalima apibendrinti. Ne visi lietuviai geria ir keikia Lietuvą. Bet kodėl, sakykim, Artūras Zuokas, buvęs Vilniaus meras, straipsnyje „Ar atsisakysime beveik 400 tūkstančių savo piliečių?“ mato tik lietuvius emigrantus, kurie verti pagarbos ir dvigubos pilietybės? Internetiniame 15min.lt portale buvęs Vilniaus galva teigia, esą „dviguba pilietybė aktuali kaip niekad“, esą „būtent dvigubos pilietybės galimybė yra nacionalinio saugumo klausimas“, kurį, jo manymu, reikia nedelsiant išnarplioti palankiai – suteikiant galimybę lietuviams emigrantams išsaugoti Lietuvos piliečio pasą.

Didžiojoje Britanijoje jau trejis metus gyvenantis ir dirbantis pažįstamas įsitikinęs priešingai: iš kai kurių Britanijoje gyvenančių lietuvių emigrantų derėtų atimti Lietuvos pilietybę. Už girtuokliavimus, vagystes, valkatavimą, už nenorą domėtis Lietuvos realijomis. Jie daro mums gėdą.

2016.07.25; 05:29                

Tvirtinama, kad valdžios yra visuomenės veidrodis. Manyčiau, kad žiniasklaidoje pasirodančių rašinių komentarai yra tikresnis visuomenės veidrodis, nes į valdžias ateinama per sukeltas emocijas, sąmokslus, papirkimus, demokratijos grimasas ir ydas, todėl veidrodis gali būti kreivas, o komentarus piliečiai, išskyrus nešvankybes, rašo laisvai, labai demokratiškai be jokių ribojimų, net neatskleisdami savo tikrojo vardo.

Antai, DELFI.lt 2016 m. sausio 24 d. pasirodė Andriaus Užkalnio rašinys „A.Užkalnis sugrįžo ten, kur prasidėjo jo aistra restoranams“. 

Continue reading „Visuomenės veidrodžiai“

Štai ir vėl Lietuvoje per daug triukšmaujama. Jeigu šaukiama vardan šūkaliojimo – pusė bėdos. Galima kentėti. Gal triukšmadariams tiesiog pritrūko dėmesio, garbės, populiarumo, todėl jie ir ėmė beprasmiškai kumščiu trankyti stalą?

Kur kas pavojingiau, jei triukšmaujama siekiant įpiršti neteisingus akcentus, suklaidinti, sumėtyti pėdas. 

Continue reading „Kodėl Sergėjus Madalovas vertas Lietuvos Laisvės premijos?“

Vilnius turi tris įžymybes – surūdijusį vamzdį šalia Neries – jau girdžiu balsus – tai "postmodernistinis menas", poną Užkalnį ir "geležinę lady" – ponią Maldeikienę. Kiekvienas savaip unikalus, "įstabus" ir kiekvienas skirtingai reiškiasi.

Vamzdis aprūdyjęs, liūdnai žiūri į tekančią Nerį ir žmonių minias, besispitrinančias į jį, ir besistebinčias, kodėl gi jis ne po žeme, mat, dauguma jį palaiko kanalizacijos vamzdžiu…

Continue reading „Nelabai šventa Vilniaus trejybė…“

Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".

Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?

Continue reading „Kam reikalingi tylintys žurnalistai“

ozolas_naujausias

2010 04 03. Andrius Užkalnis, penkiolika metų gyvenantis Londone ir neseniai išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”, paskelbė straipsnį “Senoji Europa merdi, o mes – jos duobkasiai” (lrytas.lt), kuriame specialiai aptariama, kas Anglijai yra imigracija.

Taip kondensuotai ir aiškiai mums dar nebuvo pasakyta, kad Europa žlunga visų pirma dėl savo socialinės saugos garantijų.

A.Užkalnis pasakoja apie filmą, kuris parodė, kaip sekasi Britanijos įmonėms darban pritraukti ne užsieniečius, bet anglus. Trečdalis įdarbintųjų tiesiog neatvyko į darbą. Atvykusieji beveik visi vėlavo, dirbo atsikalbinėdami, ilgiau ilsėjosi, “juto stresą” ir pan. Anglų samdymo akcija žlugo. “Iš anglų darbuotojų – tik nuostoliai ir galvos skausmas”, – tokia darbdavių nuomonė. Todėl anglams Anglijoje darbo vis mažiau. “Daugelis darbdavių pasamdys bet ką, tik ne savo tautietį”. Ne naujiena skelbimai, kad darbas čia tik lenkams.

Continue reading „Europos duobkasiai“

nutilde

Nesu lituanistas – tik paprastas gimtosios kalbos vartotojas. Tačiau man kaip tautiečiui, savo šalies patriotui (kas negerbia savo tautos – tas nemyli ir kitų!), niekada nebuvo tas pats, kas susiję su lietuvių tautos kultūra, pačia seniausia ir gražiausia jos kalba. Vyresnioji karta dar prisimena, kokia lietuvių kalbos padėtis buvo „prie ruso“, mato, kas su ja darosi dabar, kai esame lyg ir laisvi, bet… Ir aš su nerimu stebiu, kad dabar dažnai daug svarbių (gal ir lemtingų?!) sprendimų daroma neatsakingai, be įsipareigojimų lietuvių tautos ateičiai, t. y. ne tam, dėl ko ant Laisvės aukuro sudėta tiek daug aukų.

Continue reading „Kas nutildė mūsų kalbininkus?“