Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dažnas, paklaustas, kas yra valstybė, atsakys: „Valstybė – tautos namai“. Ir taip pat dažnas susivoks, jog kalba metaforiškai.

Viena, namas –  tai apčiuopiamas, tūrį ir formą turintis pastatas, o valstybė – abstrakti struktūra.

Antra, abu, pastatas ir struktūra, renčiami iš skirtingų medžiagų. Pastatui reikalingi rąstai, plytos, cementas ir krūva visokių kitokių medžiaginių statybinių detalių. Valstybę gi struktūruojame iš gyvų žmonių.

Trečia, skiriasi įrankiai, instrumentai, kurių pagalba yra statomas namas ar valstybė. Iki šiol vargu ar kam būtų atėję į galvą „statyti“ valstybę  kirvių, kaltų, grąžtų ar ekskavatorių pagalba.

Taip buvo iki šiol. Bet dabartinė valstiečių, žaliųjų ir dar nebežinia kokių (nes keičiasi vos ne kas pusmetį…) prie jų prisišliejusių politinių grupuočių vyriausybė posakį „Valstybė – tautos namai“ supranta valstietiškai tiesmukai, be jokių ten abstrakčių poezijų. Tad ir poška kirviai, džerška pjūklai, pjaustantys gyvąją visuomenės struktūrą, vyriausybei ėmusis veiksmų, kuriuos ji vadina reforma, o nuo aukštosios politikos tolėliau esantys tikrieji statybininkai vadintų remontu, renovacija.

Bet dabartinė vyriausybė tuo ir skiriasi nuo visų buvusiųjų, kad neskiria sparnuotosios poezijos nuo sunkiasvorės realybės, valstybės nuo namo, žmogaus nuo rąsto/plytos. Todėl ją teisingiau būtų vadinti ne vyriausybe, o statybos trestu.

Kažkas, gal premjeras, gal kokio Seimo komiteto pirmininkas davė nurodymą reformuoti arba renovuoti visą tą namelį – ir dūzgia tresto statybininkai, burzgia statybinė technika, griaudama, rausdama ir  niokodama visa, kas painiojasi po kojų, kas trukdo kuo greičiau įvykdyti valstybinį užsakymą.

Sugalvojo vyriausias statybininkas reformuoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą – ir skuba buldozeriai, šluodami iš statybų aikštelės visa, kas ten stovėjo iki tol.

Kaip liudija mokytoja Rūta Andriuškevičienė, „Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui /…./, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai. Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo. Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą“. 

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nubraukti nubraukė,  bet ar naujasis statinys pajėgs funkcionuoti?

Sugalvojo statybos tresto sveikatos poskyrio vyriausias statybininkas sveikai maitinti mūsų visų (o ne savo paties) vaikus – ir užvirė košę. Tik skirtingai nuo visokių avižinių, bulvių ar grikių košių, šitoji praktiškai nevalgoma.

Dabar kiekvieną darbo dieną tą valandą, kai mokyklose yra ilgosios pertraukos metas, miestų ir miestelių gatvėmis žygiuoja būriai didesnių ir mažesnių moksleivių, kažką įnirtingai kramsnojančių, o neretas dar ir glėbyje nešasi labai nesveikai atrodančių bandelių, dešrelių, kebabų šūsnį. Paklausti, iš kur ir kur žygiuoja, moksleiviai mielai paaiškina: „Pietaujame. Mokyklos valgykloje neskanu“. 

Niekas nesako, kad bloga yra rūpintis mūsų vaikų sveikata. Bloga – rūpintis blogai ar kvailai.

Niekas negiria mūsų tautinės virtuvės su cepelinais, spirgais (beje, labai skanu…), kad labai sveika, neteigia, kad tradiciniai, biurokratiniai džiūvėsėliuose pavolioti traškūs kepsniukai – būtent tas patiekalas, kuris padės mūsų vaikams augti sveikais, gražiais, protingais. Bet ar kas apgalvojo, paskaičiavo, kaip atsilieps sveikatai toks prievartinis visų vaikų su skirtingais skoniais, įpročiais bei poreikiais sodinimas ant visiems vienodos beskonės, bet – gal būt!? („gal būt“ todėl, kad po mėginimo vaikus nuo sviesto persodinti ant margarino dietos aš visai nebepasitikiu sveikatos ministro nusimanymu tame, kas yra sveikas maistas)  – sveikos dietos?

Jei kas pamėgino savo vienintelei atžalėlei staiga, per vieną dieną pakeisti įprastinį meniu, žino, kad tai beveik neįmanoma. Geriausiu atveju, ilgai ilgai įkalbinėjant, įtikinėjant, pažadant mainais už kiekvieną suvalgytą kąsnį nupirkti tą ir tą, nusivežti ten ir ten, gal ir užtektų kelių savaičių pastangų.

Bet kad taip staiga pavyktų „nusveikatinti“ visą nuolat kokiam nors maistui pasirengusį paauglių kolektyvą?

Gal mokyklą kažkas supainiojo su konclageriu, kur išbadėję žmonės kimšo viską, ką tik jiems davė?

Baigiasi rugsėjis. Jau beveik mėnesį tęsiasi moksleivių protesto žygiai į artimiausias kebabines ir kitus nesveiko maisto „taškus“, ir galo jiems nesimato… Kiek „nesveikų“ produktų nusėdo moksleivių skrandžiuose, kraujyje, galiausiai – smegenyse?

Čia net nebetinka pagarsėjusi buvusio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino frazė: „Norėjome kaip geriau, gavosi kaip visada“. Mūsuoju atveju „gavosi“ net blogiau, nes tai, ką dabar mokiniai suvalgo greito maisto  užeigose ir užbėgose, dar nesveikiau, nei ankstesnis maistas mokyklų valgyklose.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tenka konstatuoti, kad sveikatos ministras pasirodė ne tik menkai nusituokiantis sveikame maiste, bet dar menkiau nusituokiantis ir jo specialybei artimesnėje srityje, kaip psichologija. Jis užmiršo, o gal nė nežinojo, kad žmonės, skirtingai nuo rąstų ir plytų, yra apdovanoti sąmone, emocijomis ir net protu… Ignoravo tokį reiškinį, kaip masių ar visuomenės psichologija, ir tai, kad politikams su ja reikia skaitytis nė kiek ne mažiau, kaip valstiečiams su orais, su įvairiais klimato reiškiniais!

Ar kas paskaičiavo, kaip brukama naujovė atsilieps moksleivių psichinei savijautai, nuotaikai, o gal ir fizinei sveikatai, nes juk ne visi pagal vienodą modelį yra nulipdyti? Kaip ją vertins tėvai?

Ar apskritai bent viena šios vyriausybės institucija, imdamasi reformų, svarstė, skaičiavo ir apskaičiavo diegiamų pokyčių poveikį visuomenės savijautai, požiūriui į naujoves ir galų gale – reformų rezultatui?

Tokio pobūdžio tyrimus paprastai atlieka psichologai.

Prisimenu, jog pirmoji demokratinės Rusijos Federacijos reformatorių vyriausybė, vadovaujama Jegoro Gaidaro (tikiuosi, tą pavardę galiu minėti, nebijodama būti apšaukta įtakos agentu?) į savo sudėtį įtraukė vieną žinomiausių to meto psichologų Leonidą Gozmaną, ir jis dirbo joje visą laiką, kol gyvavo šis ministrų kabinetas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai Gaidaro vyriausybė buvo atstatydinta, L. Gozmaną pakvietė į JAV skaityti paskaitų apie emocionalių santykių psichologiją, politinę psichologiją (!!!) ir psichologinę Sovietų Sąjungos istoriją (įdomu, ar Lietuvoje turime bent  vieną psichologą, skaitantį paskaitas apie atkurtos Lietuvos Respublikos politinę psichologiją ir psichologinę valstybės istoriją? Būtinai atvykčiau pasiklausyti…)

Beje, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, teikdama pasiūlymus dėl kainų reguliavimo, ragina atkreipti dėmesį į pasirenkamų priemonių įvertinimą bei pasekmių numatymą.

Ar išgirs jos raginimą miškus kertantys medkirčiai-valstiečiai? Ar pamatys jie galų gale, kad iš po jų reformų kirvių lekia ne skiedros, o gyvi žmonės?

Lekia į nežinią, į neviltį…

2018.09.25; 13:31

Aurelijus Veryga: neieškau savo nepopuliarumo priežasčių. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga teigia, kad neieško savo nepopuliarumo priežasčių ir apie jas gali tik paspėlioti.

Ministras, „Žinių radijui“ komentuodamas savo atžvilgiu ypač neigiamas visuomenės nuostatas, teigė, kad toks nepasitenkinimas yra natūralus, susijęs su visuomenę ir įvairias interesų grupes liečiančiais pokyčiais. Galiausiai ministras vylėsi, kad žmonės supras ir įvertins jo daromus darbus.

A. Veryga, pripažindamas, kad yra vienas nepopuliariausių politikų šalyje, pabrėžė, kad, nepaisant to, jaučiasi tvirtai.

„Turiu ir frakcijos, ir Premjero pasitikėjimą, ir žinau, kad darbai, kuriuos darome, yra palaikomi, o kad visuomenės sveikatos priemones įgyvendinantys politikai bent jau pradžioje susilaukia labai kontraversiškų vertinimų, nes tai liečia labai daug žmonių, yra labai natūralu“, – kalbėjo A. Veryga.

Pasak jo, analogiškų pavyzdžių, kai dėl reformuojamų sistemų kyla ažiotažas, jam yra tekę stebėti kitose šalyse.

Sveikatos apsaugos ministras teigė, kad jo nepopuliarumą lemiančių priežasčių tikriausiai yra labai įvairių, bet jų jis neieškantis.

„Nelabai ieškau tų priežasčių, aš galiu tik paspėlioti. Matyt visokių yra priežasčių. Kai kuriais atvejais galėtume daugiau ar kitaip paaiškinti. Tačiau kai procesų vyksta labai daug, sunku nuspėti, kurie iš jų sukels didesnį rezonansą“, – aiškino ministras.

Tačiau A. Veryga tradiciškai pabrėžė, kad svarbiausios jo ir vykdomos politikos nepopuliarumą lemiančios priežastys yra interesų grupės.

Anot ministro, interesų grupės yra paliestos, todėl jausdamos nepasitenkinimą, aktyviai tai ir komunikuoja.

Sveikatos apsaugos ministras apibendrino, kad jam iš žmogiškosios pusės norėtųsi daugiau palaikymo. Kartu A. Veryga sakėsi besiviliantis, kad ateityje žmonės supras, jog jo pradėti darbai yra tik į gerą.

„Aš manau, kad mūsų žmonės yra tikrai protingi. Kai pamato, kad neapsiverčia gyvenimas aukštyn kojom ir pokytis atneša kažką gero, anksčiau ar vėliau ta nuomonė keičiasi“, – kalbėjo A. Veryga.

Pagal visuomenės apklausas, „valstietis“ A. Veryga yra vienas nepopuliariausių politikų. Daugiau kaip 50 proc. žmonių ministrą vertina nepalankiai. Tai rodo įvairių nuomonės tyrimų kompanijų atliktų apklausų duomenys. Gruodžio mėnesio Viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ duomenimis, net 65 procentai respondentų ministrą vertina nepalankiai.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.02.03; 00:09

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Mums su žmona gripas prasidėjo nuo Kalėdų, perėjo į lėtą, grėsmingą komplikaciją – bronchitą, vis sunkiau darėsi kvėpuoti, bronchai ir plaučiai švilpė kriokė kaip akordeonai, prasidėjo dusulys. Pulmonologė: iki obstrukcinio bronchito buvo vienas milimetras.

Tai pavojinga, kartais letali liga. Man tuo labiau, nes ir taip sergu astma, naktimis lovoje teko prisiminti, ką tai reiškia uždusti nubėgus kilometrą. Pabandykit pakvėpuoti pro kokteilių šiaudelį 5 minutes ir suprasit. Stiprių antibiotikų ir hormonų kursas. Išsikapstysim.

Tik dabar susidomėjau – kodėl taip, juk kasmet skiepijuosi nuo gripo visą gyvenimą, esu „padidintos rizikos grupės“ pacientas ir praktiškai keliasdešimt metų nežinojau, kas tas gripas yra. Susidomėjau ir supratau, kad esu idiotas, pasitikintis Sveikatos apsaugos ministerija.

Buvo dviejų rūšių skiepai – vienas valdiškas, pigus, kitas – „komercinis“. Skiepijantis į klausimą gydytoja atsakė, kad abu galiojantys, pripažinti PSO ir nuo ligos apsaugos. Na, jei apsaugos vienodai – ėmėm „valdišką“.

Pasirašėm 16 (šešiolika) raštų – po keturis visa 4 asmenų šeima, kad pretenzijų neturim, neturėjom, neturėdavom ir niekada net mirę neturėsim, nes kitaip nebūtų iš viso skiepiję.

Pasirodo, tas „valdiškas“, nemokamas trivalentis skiepas „Influvac“ apsaugo nuo A tipo gripo ir vieno B potipio. Ir gerai apsaugo. Tik nedidelė problemėlė – šio tipo gripu daugiausia serga Amerikoje, o Europoje vyrauja kita gripo atmaina. Tačiau nupirktasis skiepas daug pigesnis, taigi ponas ministras pinigiukų sutaupė.

Lietuvoje ir visoje Europoje siautėja B potipio gripo virusas Yamagata, nuo kurio A.Verygos skiepai absoliučiai neveikia, tai tas pats, kaip susileisti į kraują 1 ml destiliuoto vandens su druska. Spauda mirga pranešimais, kaip nuo jo vyresnio amžiaus žmonės kaip lapai krinta Portugalijoje, Ispanijoje ir Škotijoje.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pas mus, aišku, nemiršta, žmonės miršta nuo gripo sukeltų kitų ligų ir komplikacijų ir sumaniai rašant mirties liudijimus bus galima pasakyti, kad viskas baigėsi gerai. Kad valdininkai, nupirkę 120 000 dozių daugumai ligonių neveiksmingo tirpaliuko už 310 000 €, apsaugojo tautą nuo ligos.

Gydytojai tą žino visi iki vieno ir privačiuose pokalbiuose tyliai pripažįsta. O Ligonių kasų biurokratai išsižioję rėkia, kad ši vakcina efektyvi ir PSO pripažinta.Taip, pripažinta ir efektyvi. Bet ne tai, pavojingiausiai ligos formai, kuria Lietuvoje serga dauguma.

Išrinktieji, kurie žinojo situaciją, tyliai sau pasiskiepijo keturvalente ir vietoj „veryginės“ už 6 € nepagailėjo tų 19 € už dozę. Panašiai kaip po Černobylio, kai durniams sakė viena, o nomenklatūros vaikai nėjo į lauką žaisti. Beje, Aurelijau, kokia vakcina paskiepijai savo šeimą?

Tie, kurių artimieji, pasiskiepiję nuo gripo, ilgam pateks į ligoninę ar, neduok Dieve, išeis į Geresnį Pasaulį, nepamirškit nusiųsti padėkos alkoholio ministrui. Jis čia ne taip seniai irgi savo švelniu, lepūnėlio-maniako balseliu aiškino, kad pigioji, trivalentė vakcina efektyvi ir veikia.

2018.02.02; 03:15

Facebook ir Twitter

Praėjusį šeštadienį įvyko paskutinis trečiosios Seimo sesijos posėdis. Baigdama jį parlamento vicepirmininkė Rima Baškienė sakė: „Šiandien yra ypatinga diena. Mes baigėme pratęstą trečiąją šios kadencijos sesiją. Buvo visko – ir atsiprašymų, ir emocijų, ir nesusikalbėjimo, ir galbūt diskusijų trūko.“

Labai jau švelniai pasakyta. Taip, nesusikalbėjimų tikrai būta, emocijų taip pat; kur jau ten be emocijų Seime.

Bet paklauskite, ar kas nors iš rinkėjų prisimena kokį nors įsimintiną kurio nors tautos išrinktojo atsiprašymą?

 Ar atsiprašė su perdegusio mėšlo tvaike dūstančia partija „Tvarka ir teisingumas“ į Seimą pakliuvęs K. Pūkas, prišvinkinęs tautos atstovybę savo seksualiniais priekabiavimais? Ilgai reikėjo vargti, kol, galų gale, Konstitucinio Teismo išvadų dėka, šis persona, pagaliau užspeistas į kampą, pats save išsigrūdo.

Manote, kada nors atsiprašys tūlas P. Gražulis, irgi tvarkietis ir tapšnotojo sekėjas? Pažvelkite į jo akis, tik į akis, nereikia klausytis net bet kokiame kontekste jo tariamų žodžių, – ir suprasite, kad net atsiprašydamas (jeigu taip netyčia atsitiktų) jis vis tiek liktų teisus ir nepakaltinamas. Net ir tuomet, kai, duodamas interviu mums priešiškos šalies žurnalistei, ar iš kremlinių pirkdamas automobilį patvarkina Lietuvą.

O juk kažkada, sako, buvęs lyg ir disidentas.

Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis, reaguodamas į Gražulio, gal ir neprilygstančio garsiajam Žirinovskiui, pasiūlymą konservatoriams pasitikrinti savo psichinę būseną, tarsi turėdamas labai daug laisvo laiko tarp įstatymų kūrimo, rašo laišką Seimo nariams:

„Sutinku be jokių rezoliucijų pasitikrinti psichikos būklę, kraują, šlapimą, kompetencijas, IQ ir EQ, praeiti STT filtrus ir mašinas ir dar plokščiapėdystę bei išangę, bet tik tada, jei jūs pats visą tai padarysite. Išviešinsime tyrimo rezultatus. Bus linksma. Pirmyn, rodykite pavyzdį mielas Seimo herojau“. 

zirinovskis
Vladimiras Žirinovskis

Oru taip – Seimo nariui?

„Facebook“ paskyroje P. Gražulis atrašė: „Nors pavasaris dar toli, bet konservatorių gretose pasirodė pirmoji kregždė, sutinkanti pasitikrinti savo psichinę sveikatą ir ne tik ją… “

Feisbukinė epidemija apėmusi ne tik mūsų auksinį, ir ne auksinį, jaunimą, kuris po kiekvieno, anot suvalkiečio, pirdžio vandeny viešai nusimauna savo ne pirmo baltumo baltinius; ji giliai įsismelkusi ir į valdžiažmogių smegenų rieves.

Sakysite, kad tai naujas, modernus komunikavimo būdas? Sėdi greta savo oponento, galėtum jam kad ir į ausį pašnibždėti: šiknius esi. Bet ne, – feisbukini. Dar anais sovietiniais laikais, kai žodžiai būdavo išliejami tik popieriuje, mano jaunystės bičiulis yra taip taikliai prasitaręs: laiške bučiuoti, tai tarsi medų per stiklą laižyti; arba nuodus.

Štai E.Jakilaitis feisbuke susirašinėja su R. Karbauskiu. Dar humoristas toks; jeigu tai – humoras.

Kol kas rezultatas – nulis nulis.

Beje, kas gali atsitikti, jeigu staiga pasirodys, kad „humoro“ daugiau LRT, kur taip įsijautęs valstiečius murkdyti Jakilaitis, o ne „Agrokoncerne“? Kas tada, mieli ponai?

Ar atsiprašė L. Balsys, Seime į žurnalistų atneštą alkotesterį įpūtęs 1,82 promiles ir, negana to, vėliau, galimai girtas, sėdęs į automobilį ir išvykęs, o vėliau į namus net neįsileidęs policijos pareigūnų?

Ar atsiprašė bent kartą Prezidentės, kurią, palikęs darbą prezidentūroje, progai pasitaikius ir be progos, kiek įstengdamas šandijo (švelniai pasakius)? O juk, būkime atviri, jos dėka pateko ir į Prezidentūrą, o vėliau – ir į Seimą. Jau antra kadencija!

Peilis į nugarą ir – pirmyn.

Ar atsiprašė N. Puteikis, nuolat Seime (ir ne tik) genantis vėjus bet kuria kryptimi? Paprastai tai vadinama demagogija.

Ir kiti, ir daugelis kitų – ne pašauktųjų, bet išrinktųjų?

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū Dieve, kad Seime yra tokia Aušra Maldeikienė.

Ačiū, pagaliau, Dievui, kad yra Aurelijus Veryga.

Anądien nuėjau į Antakalnio gale esančią mažą „maximos“ parduotuvę nusipirkti vieną (!) butelį (5 laipsnių) alaus. Priešais mane tokia inteligentiška močiutė su kruopomis ir  aliejumi stovėjo. Atsigręžė. Jūs mažai perkat. Užleidžiu. 

Kai mandagiai padėkojęs atsisakiau atsistoti eilėje pirma jos, ji man pasakė: mano tokia etika.

Dabar sėdžiu vienkiemyje tarp miškų, kur net LRT blogai rodo. Todėl žiūriu į apšerkšnijusius medžius. Sidabras ramina labiau nei auksas, kažkodėl pagalvoju.

2018.01.18; 07:28

Arkikatedros aikštėje medikai mokė gaivinti pacientus, jei kartais nebeliktų kam. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį į medikų eitynes Katedros aikštėje rinkosi ne tik sveikatos sistemos darbuotojai, bet ir pacientai, kuriems gydytojai negailėjo patarimų, mokė, kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą, kitus gaivinimo veiksmus, jei kartais nebeliktų kam.

Kaip Eltai sakė gydytoja psichiatrė Renata, su sveikatos politikais – į eitynes atėjusius sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga ir Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininke Asta Kubiliene – ji kalbėjosi apie priklausomybių ligų centrų reorganizaciją ir realius tolesnius veiksmus.

„Tai pacientams ir dirbantiesiems tuose centruose svarbus klausimas. Žinoma, svarbūs ir kitos su psichikos sveikata susijusios problemos. Atlyginimai sveikatos sistemos darbuotojams tikrai nėra vienintelė problema, kurią šiandien keliame. Mums rūpi visa sveikatos priežiūros sistema, kaip ją keisti, kad būtų draugiška pacientui ir drauge visiems joje dirbantiems“, – sakė psichiatrė.

Rezidentas Robertas taip pat akcentavo, kad sveikatos sistemos problemos – kompleksinės.

„Rezidentų situacija, žinoma, taisytina, bet mes pamatėme realius žingsnius, kurie suteikia šiek tiek optimizmo, nes iki Medikų sąjūdžio buvo štilis“, – Eltai sakė gydytojas rezidentas.

Paklaustas, kodėl yra mitinge, sveikatos apsaugos ministras A. Veryga stebėjosi, kur kitur galįs būti. „Jei čia keliami sveikatos priežiūros klausimai, privalau būti, kaip kitaip, – sakė ministras.

A.Veryga teigė palaikąs daugumą mitinge keliamų reikalavimų – tiek dėl atlyginimų dydžių, tiek dėl etapinių kompetencijų, sveikatos sistemos valdysenos problemų, kurias kelia jaunieji medikai.

„Nėra ko nepalaikyti. Gaila, kad daug metų problemos kaupėsi ir prisikaupė iki tokio lygio, kad bendruomenė nebegali su tuo gyventi. Bandome jas spręsti. Tik neįmanoma išspręsti visko iš karto, nes kai kurie sprendimai 20 metų nebuvo priiminėjami gal kažko bijant, nenorint nusibraukti politinių taškų ar panašiai. Mes imtis rimtų sprendimų nebijom. Gerai, kad bendruomenė pradeda pati tuos klausimus kelti, palaikyti – politikams tai irgi svarbu, jeigu rūpi ne tik politika“, – sakė sveikatos apsaugos ministras.

Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininko Artūro Černiausko, mitingo organizatorių reikalavimai yra racionalūs ir visiškai suprantami. Apie didelę šalies medikų emigraciją iš Lietuvos dėl socialinių ir ekonominių priežasčių kalbama daug, bet ši problema vis dar neišspręsta.

„Nepateisinama, jei jaunas gydytojas rezidentas teuždirba po 300-400 eurų, t. y. už didžiulės kvalifikacijos reikalaujantį darbą negauna nė minimalios mėnesinės algos. Taip, jei gaunama pusketvirto šimto eurų siekianti stipendija, jaunas specialistas gali gyventi oriau, bet juk ją gauna tik dalis, – pabrėžė A. Černiauskas. – Tiek investuojame į medikų rengimą, o paskui patys juos varome į užsienį, kur jie pasitinkami išskėstomis rankomis“.

Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Baublytė atkreipė dėmesį į kitą didžiulę problemą – prastas rezidentų socialines garantijas. „Jei gaudama tokią algą jauna gydytoja išeina motinystės atostogų, kaip jai verstis?“, – retoriškai klausė profesinės sąjungos pirmininkė.

A. Baublytė taip pat pabrėžė, kad praėjusių metų liepą 8 proc. buvo keliamas tik gydytojų ir slaugos specialistų darbo užmokestis, rezidentų algos nekilo, nes jų įdarbinimas finansuojamas vien iš biudžeto.

„Skaičiuojama, kad vien po studijų emigruoja apie dešimtadalį medicinos studentų. Jau kalbama apie prarastą gydytojų kartą. Kiek ilgai valdantieji leis situacijai blogėti, kol pagaliau bus imtasi ryžtingų veiksmų?“, – retoriškai klausė A. Černiauskas.

Kaip skelbė ELTA, lapkričio pradžioje Premjeras Saulius Skvernelis, kalbėdamas apie atlyginimų kėlimą sveikatos sistemoje dirbantiems žmonėms, teigė, kad gydytojų streikų Vyriausybė netoleruos. Komentuodamas Lietuvos medikų sąjūdžio ketinimus atlyginimų didinimo išsireikalauti akcijomis „Žinių radijui “ S. Svernelis teigė, kad tokiu šantažu Vyriausybės tikrai nepaspausi.

Dar viena nuotrauka iš medikų surengtos akcijos Arkikatedros aikštėje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Medikų mitingo išvakarėse, po Vyriausybės posėdžio S. Skvernelis tikino, kad dėl svarbiausių klausimų su medikais Vyriausybė susitarė. Jis teigė, kad su Gydytojų sąjunga yra pasirašytas susitarimas, su Medikų sąjūdžiu taip pat diskutuota ir, anot jo, surasti problemos sprendimai.

Premjeras žurnalistams detalizavo planus gerinti medikų darbą šalyje. Anot Premjero, šalia nuosekliai planuojamo didinti atlyginimo medikams Vyriausybėje ir Seime vyksta diskusijos dėl stipendijų ir darbo užmokesčio sujungimo.

Vyriausybės vadovas užsiminė apie svarstomą galimybę rezidentūroje padaryti nemokamą mokslą. Taip pat, kad ieškoma galimybių palengvinti vykdyti tiesiogines gydytojo funkcijas savarankiškai. „Tie dalykai yra darbotvarkėje, jie yra sprendžiami, diskutuojami“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Ketvirtadienio vidurdienį Premjeras priims protestuojančių medikų atstovus.

Seimas praėjusių metų pabaigoje atsisakė padidinti algas gydytojams rezidentams iki tokio lygio, kaip buvo nuspręsta. Rezidentų atlyginimus toliau reglamentuos Vyriausybės nutarimas, o jiems didinti kitais metais papildomai bus skirta 1,4 mln. eurų.

Pasak Medikų sąjūdžio, tai reiškia, kad rezidentų atlyginimas bus tik keliais eurais didesnis nei 2018 m. didėjantis minimalus darbo užmokestis.

„Sieksime parodyti, kad esame stipri jėga, kad mūsų daug ir negalima nesiskaityti su gydytojais“, – Eltai sakė Medikų sąjūdžio atstovė Urtė Builytė.

Kaip ELTA jau skelbė, Ministrų Kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlymui nustatyti specialią tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas algų didėjimas nuo kitų metų sausio 1 d. Nustatyta, kad skaičiuojant atlyginimus jaunesniajam gydytojui rezidentui turi būti taikomas bazinio darbo užmokesčio (mėnesinės algos) koeficientas – 3,5, o vyresniajam gydytojui rezidentui – 4.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informavo, kad nuo kitų metų sausio 10 proc. bus didinamos gydytojų rezidentų algos, tam valstybės biudžete yra papildomai skirta 1,4 mln. eurų. Nuo sausio mėnesio jaunesniojo rezidento alga nuo 391,5 euro kiltų iki 463,75 euro, o vyresniojo rezidento alga – nuo 495,9 iki 530 eurų.

Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, ieškoma daugiau galimybių didinti rezidentams algas. Skubos tvarka pateiktas siūlymas Finansų ministerijai įgyvendinti papildomą priemonę ES lėšomis – „Gydytojų rezidentų pakopinių kompetencijų modelio kūrimas ir diegimas“ bei „Gydytojų rezidentų motyvacijos skatinimas diegiant pakopinių kompetencijų modelį“. Pritarus teiktam siūlymui, įgyvendinant pakopinių kompetencijų modelį, būtų nuolatos tikrinamas gydytojų rezidentų pasiruošimas ir skatinama rezidentų motyvacija, projekto įgyvendinimo metu iš ES lėšų keliant jiems darbo užmokestį, susietą su įgytomis kompetencijomis.

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narės ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Astos Kubilienės iniciatyva Seime sausio 3-iąją surengta apskritojo stalo diskusija, kurioje tartasi dėl rezidentų darbo užmokesčio didinimo: ketinama pereiti prie „studento be stipendijos“ finansinio modelio, kai visos rezidento pajamos būtų draudžiamosios. Be to, nuspręsta kuo greičiau įgyvendinti žalos be kaltės modelį ir etapinių kompetencijų teisinį reglamentavimą.

„Matome akivaizdžių problemų, kurias būtina spręsti čia ir dabar. Kreipsiuosi į Vyriausybę ir prašysiu iki sausio pabaigos parengti planą, į kurį įeis teisės aktai, datos, finansiniai šaltiniai ir kitos reikalingos detalės dėl nuoseklaus gydytojų rezidentų darbo užmokesčio didinimo kartu užtikrinant, kad visos rezidentų pajamos būtų draudžiamosios, taip pat įdiegti gydytojų rezidentų etapinių kompetencijų ruošimo modelį, laipsniškai auginant jų kompetencijas ir plečiant atsakomybių ribas“, – mitingo išvakarėse sakė A. Kubilienė.

Pasak Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės, gydytojų ir gydytojų rezidentų atlyginimai didės, ir tam yra ir bus išnaudojamos visos šiandien turimos galimybės. Nuo sausio gydytojų rezidentų algos didinamos 10 proc. Tam valstybės biudžete numatyta 1,4 mln. eurų. Nuo šio mėnesio jaunesniojo rezidento alga nuo 391,5 euro kyla iki 463,75 euro, o vyresniojo rezidento alga – nuo 495,9 euro iki 530 eurų plius stipendija.

Seime prie rezidentų atlyginimų didinimo klausimo bus sugrįžta pavasario sesijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.06; 05:50

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ketvirtadienį į protesto mitingą rinksis medikai. Medikų sąjūdžio atstovė Urtė Builytė tikisi, kad mitinguoti ateis visi rezidentai, kurių yra apie 2400, prisijungs gydytojai ir pacientai.

Mitingą „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“ palaiko Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK). Ministras Pirmininkas teigia, kad medikų mitingas yra politinė akcija ir politinis pareiškimas.

„Nemanau, kad šitie klausimai sprendžiami aikštėse“, – tvirtino S. Skvernelis.

Praėjusių metų lapkričio pradžioje S. Skvernelis, kalbėdamas apie atlyginimų kėlimą sveikatos sistemoje dirbantiems žmonėms, teigė, kad gydytojų streikų Vyriausybė netoleruos. Komentuodamas Lietuvos medikų sąjūdžio ketinimus atlyginimų didinimo išsireikalauti streikais „Žinių radijui “ Premjeras teigė, kad tokiu šantažu Vyriausybės tikrai nepaspausi.

„Jeigu kažkas bando grasinti įvairiais streikais – tai kelias neperspektyvus“, – sakė Premjeras.

Trečiadienį, po Vyriausybės posėdžio S. Skvernelis tikino, kad dėl svarbiausių klausimų su medikais Vyriausybė susitarė. Jis teigė, kad su Gydytojų sąjunga yra pasirašytas susitarimas, su Medikų sąjūdžiu taip pat diskutuota ir, anot jo, surasti problemos sprendimai.

Premjeras žurnalistams detalizavo planus gerinti medikų darbą šalyje. Anot Premjero, šalia nuosekliai planuojamo didinti atlyginimo medikams Vyriausybėje ir Seime vyksta diskusijos dėl stipendijų ir darbo užmokesčio sujungimo.

Vyriausybės vadovas užsiminė apie svarstomą galimybę rezidentūroje padaryti nemokamą mokslą. Taip pat, kad ieškoma galimybių palengvinti vykdyti tiesiogines gydytojo funkcijas savarankiškai. „Tie dalykai yra darbotvarkėje, jie yra sprendžiami, diskutuojami“, – kalbėjo S. Skvernelis. 

Medikų sąjūdžio atstovės teigimu, protesto akcijos tikslas – išreikšti nepasitenkinimą valdančiųjų sprendimu ignoruoti Seimo narių nutarimą 30 proc. didinti darbo užmokestį rezidentams.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimas praėjusių metų pabaigoje atsisakė padidinti algas gydytojams rezidentams iki tokio lygio, kaip buvo nuspręsta. Rezidentų atlyginimus toliau reglamentuos Vyriausybės nutarimas, o jiems didinti kitais metais papildomai bus skirta 1,4 mln. eurų.

Pasak Medikų sąjūdžio, tai reiškia, kad rezidentų atlyginimas bus tik keliais eurais didesnis nei 2018 m. didėjantis minimalus darbo užmokestis.

„Sieksime parodyti, kad esame stipri jėga, kad mūsų daug ir negalima nesiskaityti su gydytojais“, – Eltai sakė Medikų sąjūdžio atstovė U. Builytė.

Pasak LPSK pirmininko Artūro Černiausko, mitingo organizatorių reikalavimai yra racionalūs ir visiškai suprantami. Apie didelę Lietuvos medikų emigraciją iš Lietuvos dėl socialinių ir ekonominių priežasčių kalbama daug, bet ši problema vis dar neišspręsta.

„Nepateisinama, jei jaunas gydytojas rezidentas teuždirba po 300-400 eurų, t. y. už didžiulės kvalifikacijos reikalaujantį darbą negauna nė minimalios mėnesinės algos. Taip, jei gaunama pusketvirto šimto eurų siekianti stipendija, jaunas specialistas gali gyventi oriau, bet juk ją gauna tik dalis, – pabrėžia A. Černiauskas. – Tiek investuojame į medikų rengimą, o paskui patys juos varome į užsienį, kur jie pasitinkami išskėstomis rankomis“.

Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Aldona Baublytė atkreipia dėmesį į kitą didžiulę problemą – prastas rezidentų socialines garantijas. „Jei gaudama tokią algą jauna gydytoja išeina motinystės atostogų, kaip jai verstis?“, – retoriškai klausia profesinės sąjungos pirmininkė. Aldona Baublytė taip pat pažymi, kad praėjusių metų liepą 8 proc. buvo keliamas tik gydytojų ir slaugos specialistų darbo užmokestis, rezidentų algos nekilo, nes jų įdarbinimas finansuojamas vien iš biudžeto.

„Skaičiuojama, kad vien po studijų emigruoja apie dešimtadalį medicinos studentų. Jau kalbama apie prarastą gydytojų kartą. Kiek ilgai valdantieji leis situacijai blogėti, kol pagaliau bus imtasi ryžtingų veiksmų?“, – retoriškai klausia A. Černiauskas.

Ministrų Kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) siūlymui nustatyti specialią tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas algų didėjimas nuo kitų metų sausio 1 d. Nustatyta, kad skaičiuojant atlyginimus jaunesniajam gydytojui rezidentui turi būti taikomas bazinio darbo užmokesčio (mėnesinės algos) koeficientas – 3,5, o vyresniajam gydytojui rezidentui – 4.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informavo, kad nuo kitų metų sausio 10 proc. bus didinamos gydytojų rezidentų algos, tam valstybės biudžete yra papildomai skirta 1,4 mln. eurų. Nuo sausio mėnesio jaunesniojo rezidento alga nuo 391,5 euro kiltų iki 463,75 euro, o vyresniojo rezidento alga – nuo 495,9 iki 530 eurų.

Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas

Pasak sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, ieškoma daugiau galimybių didinti rezidentams algas. Skubos tvarka pateiktas siūlymas Finansų ministerijai įgyvendinti papildomą priemonę ES lėšomis – „Gydytojų rezidentų pakopinių kompetencijų modelio kūrimas ir diegimas“ bei „Gydytojų rezidentų motyvacijos skatinimas diegiant pakopinių kompetencijų modelį“. Pritarus teiktam siūlymui, įgyvendinant pakopinių kompetencijų modelį, būtų nuolatos tikrinamas gydytojų rezidentų pasiruošimas ir skatinama rezidentų motyvacija, projekto įgyvendinimo metu iš ES lėšų keliant jiems darbo užmokestį, susietą su įgytomis kompetencijomis.

Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narės ir Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Astos Kubilienės iniciatyva Seime sausio 3-iąją surengta apskritojo stalo diskusija, kurioje pavyko susitarti dėl rezidentų darbo užmokesčio didinimo: ketinama pereiti prie „studento be stipendijos“ finansinio modelio, kai visos rezidento pajamos būtų draudžiamosios. Be to, nuspręsta kuo greičiau įgyvendinti žalos be kaltės modelį ir etapinių kompetencijų teisinį reglamentavimą.

„Matome akivaizdžių problemų, kurias būtina spręsti čia ir dabar. Kreipsiuosi į Vyriausybę ir prašysiu iki sausio pabaigos parengti planą, į kurį įeis teisės aktai, datos, finansiniai šaltiniai ir kitos reikalingos detalės dėl nuoseklaus gydytojų rezidentų darbo užmokesčio didinimo kartu užtikrinant, kad visos rezidentų pajamos būtų draudžiamosios, taip pat įdiegti gydytojų rezidentų etapinių kompetencijų ruošimo modelį, laipsniškai auginant jų kompetencijas ir plečiant atsakomybių ribas“, – sako A. Kubilienė.

Pasak Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės, gydytojų ir gydytojų rezidentų atlyginimai didės, ir tam yra ir bus išnaudojamos visos šiandien turimos galimybės. Nuo sausio gydytojų rezidentų algos didinamos 10 proc. Tam valstybės biudžete numatyta 1,4 mln. eurų. Nuo šio mėnesio jaunesniojo rezidento alga nuo 391,5 euro kyla iki 463,75 euro, o vyresniojo rezidento alga – nuo 495,9 euro iki 530 eurų plius stipendija.

Seime prie rezidentų atlyginimų didinimo klausimo bus sugrįžta pavasario sesijoje, nes turi būti numatyti labai aiškūs teisiniai įrankiai, kad jie augtų stabiliai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.04; 00:30

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Suviliojo ir apgavo. Stodamos į Europos Sąjungą Baltijos šalys tikėjosi gauti naują globėją, tik dar turtingesnį už Maskvą. Deja, jau nuo pat pradžių įstojimai baigėsi ES nurodymais atsisakyti ištisų nacionalinės ekonomikos šakų, rašo „RuBaltic“.

Tiesa, kokia nauda Europos Sąjungai iš tokios „apgaulės“, propagandistų portalas nesugebėjo paaiškinti. Tik išvardino, kaip smarkiai Baltijos šalys po įstojimo „nukentėjo“. Pavyzdžiui, Lietuva privalėjo likviduoti savo atominę energetiką – uždaryti Ignalinos atominę elektrinę (AE), tokia buvo stojimo į ES sąlyga. O Latvija turėjo atsisakyti cukraus pramonės. Pagrindinis ES struktūrinių fondų tikslas buvęs išvystyti infrastruktūrą naujose narėse. Kad keliai taptų kaip Vokietijos autobanai.

Tačiau realybė tokia, kad šiandien keliai Baltijos šalyse – vieni blogiausių ES. O dėl nepriklausomybės – Baltijos šalys ją praktiškai tik prarado. Nes dabar Lietuvos, Latvijos ir Estijos vidaus politiką lemia Briuselio regulos ir direktyvos…

Nacizmas. JAV trukdo kovai su nacizmo aukštinimu ir šitaip slepia amerikiečių specialiųjų tarnybų bendradarbiavimo su nacistiniais karo nusikaltėliais mastą, – teigia „RuBaltic“. Neseniai Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Rusijos iniciatyva priėmė rezoliuciją dėl kovos su nacizmo aukštinimu, tačiau JAV ir Ukraina balsavo prieš.

Blogi amerikiečiai. Toliau vardinamos ir jų blogybės. Kliūva ir Lietuvai – už Aleksandro Lileikio, siejamo su 70 tūkst. žydų nužudymu Vilniaus gete, bylą. Pasirodo, vienu bylos etapu CŽV teisininkai netgi sugebėjo pristabdyti kaltinamojo persekiojimą Amerikoje. Tiesa, vėliau A. Lileikis vis dėlto išduotas Lietuvai, tačiau čia ramiai, be teismo mirė 2000-aisiais.

Ir nieko stebėtino, kad Lietuva jo neteisė, teigia „RuBaltic“. Nes Prezidentas tuo metu buvo amerikiečių statytinis Valdas Adamkus, kuris Antrojo pasaulinio karo pabaigoje tarnavo majoro Antano Impulevičiaus adjutantu. O Impulevičius komandavo antrajam policijos batalionui ir garsėjo žiaurumu bei masiniais kruvinais susidorojimais su žydais tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje…

Gviešiamės laurų. Baltijos šalys nori su Rusija dalintis kovos su islamo valstybe laurus, tačiau gali šiai kovai skirti tik 30 žmonių būrį, rašo Kremliaus ruporas „Sputnik“. Taip esą teigia Rusijos raketinių-artilerinių mokslų akademijos narys-korespondentas Konstantinas Sivkovas. O ir tie 30-imt žmonių būtų techninis ar medicininis personalas. Ir šiaip, akademikui akivaizdus faktas, kad NATO viduje nesutaria, tad Baltijos šalims lieka vienintelė išeitis – būti kuo patikimesniu JAV sąjungininku.

Vilnius – lenkų. Pasak „Sputnik“, nors Lenkijos valdžios imperinės ambicijos susilaukia daugelio šalių kritikos, pačioje Lenkijoje valdančioji partija šiuo klausimu sulaukia elektorato palaikymo.

Tokias drąsias išvadas „Sputnik“ daro iš to, kad Varšuvos Šopeno vardo oro uoste pakabintas plakatas su 1918 m. Lenkijos žemėlapiu, kuriame į šios valstybės sudėtį įtraukta dalis Vakarų Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos.

Tiesa, patys plakato autoriai kalba apie jo istorinę-edukacinę paskirtį, tačiau „Sputnik“ perspėja: tiek Šopeno oro uosto plakatas, tiek naujojo lenkiško paso dizaino variantai – tik keli epizodai iš visos serijos gestų, kuriais rodoma: Vilnius – Lenkijos miestas!

Perestroika-2. Lietuvos vyriausybės sprendimai kuo toliau, tuo labiau primena Gorbačiovo perestroiką, šaiposi „Litovskij kurjer“. Nes lozungai – skambūs, tikslai – aukšti, idėjos – drąsios, o rezultatai – chaosas ir betvarkė. O pastebimiausia figūra tarp šių reformatorių – sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Paskelbė karą girtavimui, nutarė sutvarkyti ligonines ir poliklinikas ir, nei vieno nei kito nebaigęs, azartiškai griebėsi vaistinių.

Kažkodėl viskas, ko giriebiasi „profesionalų vyriausybė“, galų gale virsta karikatūra, mano „Kurjer“. Tikslai – tarsi ir kilnūs, bet priemonės – buldozerinės…

Lipdukas. Lietuvių pasieniečiai privertė Baltarusijos pilietį nuo automobilio nulupti lipduką su SSSR simbolika, rašo „Obzor“, remdamasis baltarusių „Belnovosti“ informacija. Toliau skaitytojui primenama, kad Lietuvoje uždraustas viešas sovietinės simbolikos demonstravimas. Tačiau desertui prilipdoma Rusijos senatoriaus Aleksejaus Puškovo „Tviterio“ žinutė, kad baltarusis buvo priverstas nulupti nuo automobilio gegužės 9-osios simbolį: esą, „kas mums – Pergalės diena, jiems – verksmo dėl 3-iojo Reicho diena“.

Elektros ir žaidimų! Galvą kilstelėjo ir rusakalbė propaganda Estijoje. Štai „Novaja gazeta“ aprašė protesto prieš Astravo atominę elektrinę akciją Vilniuje. Leidinys esą užfiksavo ir atsitiktinio praeivio skeptišką reakciją į protestą. „Protestuoja prieš elementarų pigios elektros energijos šaltinį, kuris neleis vogti biudžeto lėšų dangstantis kažkokiais vaiduokliškais pavojais“, – teigė neidentifikuotas praeivis.

Suprask, paprasti lietuviai nori pigios baltarusiškos elektros, bet jau ta valdžia su savo gąsdinimais…

Partizanai. „Novaja gazeta“ imasi ir niekaip negęstančios partizanų temos. „Jie kovojo už tėvynę“ – taip šiandien Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertinama nacionalinių partizanų, kovojusių prieš sovietų valdžią pokario laikotarpiu, kova. Pasipriešinimas truko ilgiau nei 10 metų, jame dalyvavo beveik 200 tūkst. Baltijos šalių gyventojų. Tačiau, pasak portalo, net ir vietiniai tyrėjai pripažįsta, kad teroras prieš taikius gyventojus, prijaučiančius sovietams, sovietinių darbininkų šeimų ir vaikų žudymas buvęs nepateisinamas.

Tualetinė nepriklausomybė. Lietuvoje prekiaujama tualetiniu popieriumi, pavadintu „100 metų nepriklausomybei“, – juokiasi „Vesti Kaliningrad“. „Sveikiname Lietuvą su atkūrimo 100-mečiu“, – parašyta ant tualetinio popieriaus pakuotės. Šis gaminys parduodamas visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau bus išimtas iš prekybos, nes prieš prekybą tokiu „patriotiniu popieriumi“ pasisakė Seimo nariai, rašo portalas.

P.S. Mieli Slaptai.lt skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.11.28; 04:00

Seimo opozicija rengiasi inicijuoti interpeliaciją sveikatos apsaugos ministrui Aurelijus Verygai.

„Mes buvome susitikę su opozicinių frakcijų vadovybe ir sutarėme pradėti pirmuosius žingsnius, tai yra pradėti rengti klausimus sveikatos apsaugos ministro A. Verygos interpeliacijai“, – pirmadienį Eltai sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis.

Pasak jo, susitikime dalyvavo konservatorių, Liberalų sąjūdžio, Socialdemokratų partijos, Tvarkos ir teisingumo frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės vadovai.

„Vieningai sutarėme, kad tuos žingsnius pradedame. Tikimės per šią savaitę suderinti klausimus ir tada spręsime, ką toliau darome su interpeliacijos registracija“, – sakė G. Landsbergis.

Jo teigimu, klausimų ministrui prisikaupė labai daug.

„Paskutinis lašas kantrybės taurėje yra turbūt dėl receptinių nekompensuojamų vaistų, dėl kurių susidarė problemos daugeliui Lietuvos žmonių, jie negali jų įsigyti pagal anksčiau galiojusią netvarką. Bet akivaizdu, kad Vyriausybė ir ministras galėjo būti tam pasiruošę ir numatyti tokias pasekmes, kurios atsitiko dabar. Tai vienas iš klausimų “, – sakė G. Landsbergis.

Antras dalykas, jo teigimu, tai yra rezervo fondo lėšų panaudojimas medikų algoms kelti ir kodėl ministras to nepalaiko.

G. Landsbergis sako, kad keliamas klausimas ir dėl „spaudimo, daryto ministerijos pavaldžių įstaigų vadovams pasitraukti iš pozicijos, remiantis ne vieša slapta informacija“.

„Taip pat turime klausimų dėl žmonių, įdarbintų į politinius postus ministerijoje. Tų klausimų yra labai daug“, – sakė konservatorių lyderis.

Tikimasi iki trečiadienio tarp opozicinių frakcijų suderinti interpeliacijos klausimus ir surinkus reikiamą parašų kiekį ne vėliau kaip ketvirtadienį pradėti interpeliacijos procedūrą.

Seimo statutas numato, kad ministro interpeliacijai pradėti reikia ne mažiau kaip 29 Seimo narių parašų. Interpeliacijos metu ministrui raštu pateikiami klausimai ir reikalaujama į juos per dvi savaites pateikti atsakymus. Ministrui pateikus atsakymus raštu, Seimas plenarinio posėdžio metu šiuos atsakymus nagrinėja ir galiausiai priima sprendimą slaptu balsavimu. Jeigu nepritariama ministro atsakymams – jis privalo atsistatydinti.

Kaip ELTA jau skelbė, vaistininkai, pažeidę vaistų išdavimo taisykles, piniginėmis baudomis dar nebus baudžiami – Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pranešė, kad bus taikomas pereinamasis pusmečio laikotarpis (iki kitų metų gegužės 1 d.). Vaistinėse apsilankę ir pažeidimų užfiksavę Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) slapti pirkėjai nebaus vaistininkų piniginėmis baudomis, o tik įspės.

Ministro A. Verygos teigimu, toks sprendimas priimtas įvertinus vaistinių veiklos trūkumus, susikaupusius per daugybę metų, kurie išryškėjo nuo lapkričio įsigaliojus naujovėms, nors iki šiol dar nė vienoje vaistinėje nebuvo apsilankęs joks slaptas pirkėjas.

SAM primena, kad pastarosiomis dienomis paaiškėjo, jog dauguma vaistinių ilgą laiką pažeidinėjo vaistų išdavimo taisykles ir neprašydavo iš pacientų receptų tam tikriems vaistams, nors privalėjo tai daryti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.21; 00:01

Ramybė. Apie tokią ramybę mes kol kas galime tik svajoti. Slaptai.lt nuotr.

Negerkite, vaikai! Nutinka po to taip, kad išgėrus litrą alkoholio, ryte apima panika, nes sunkiai prisimenama, kas vyko prieš tai ir tik po 5 metų, paaugę staiga suvokiate, kad galite paklausti facebook draugų – gal jie prisimena?

Politikai priekabiauja prie vienas kito ir visi drauge – prie ne politikų Lietuvos piliečių, tačiau prabėga laikas ir pasimiršta, lieka tik pasekmės, kurias pamatome vieną rytą prablaivėję, prabudę 27-aisiais Nepriklausomybės metais. Vaizdai, įspūdžiai, padėtis, pasaulis aplink ne koks ir visai ne toks, kokį palikome užmigdami, naiviai tikėdamiesi, kad lyg per sapną nubėgę kiekvienam skirtą intervalą, finale matysime šiek tiek šviesesnius reiškinius nei regėjome starte.

Elito ir minios estafetė

Politinis elitas startinėse pozicijose užsiėmęs patogesnes, pelnytas ir nepelnytas, ar atsitiktinai pakliuvusias geresnes vietas, visą laiką bėgo priekyje užsiėmęs savo reikalais ir reikaliukais, kas 4 metus, rečiau ar dažniau, patikindamas iš paskos skuodžiančią piliečių minią, kad „jau netrukus!“ Tik įstosime į Europos Sąjungą, į NATO, įsivesime eurą, gal dar 5 ar 10 metelių teks pasistengti, dar pakils Bendrasis vidaus produktas (BVP), dar nusipirksime modernesnės medicininės įrangos ir pagerės jūsų, mieli piliečiai, sveikata, renovuosime mokyklas ir jūsų vaikai įgis geresnį išsilavinimą, surengsime dar keliems tūkstančiams valstybės tarnautojų kvalifikacijos kėlimo kursų ir dar padidės jų darbo našumas – visi būsime, o ypač jūs mieli rinkėjai, labiau pilietiški, darbštesni ir, galiausiai, turtingesni.

Politinė vilties aksioma

Pagrindinė žinia, kurią politinis elitas turėjo ir turi perduoti miniai – nepraraskite vilties, juk nusipelnėte gyventi geriau, gražiau, darbiau, saugiau, turtingiau ir ilgiau. Šiuo atžvilgiu, visų Vakarų politinių jėgų ideologijos gali būti gretinamos su religija, tikėjimu, kad anapus, kai šis beprotiškas, o kartais ir beprasmiškas intervalas žemėje baigsis, ten pagaliau būsite laimingi. Skirtumas tik toks, kad religija laimės būseną perkelia ten, iš kur, bent jau tradicinių pažiūrų čiabuviai, skambučių nesulaukia – nėra kaip patvirtinti, bet nėra kaip ir paneigti, tad žmonės dažniausiai renkasi geriau viltį, nei neviltį.

Politikų pažadai apie gerovę dažniausiai būna konkretesni. Naivesnės arba į atvirą populizmą linkusios politinės jėgos geresnes permainas žada jau po 4 metų, o labiau patyrę ir blaiviau į pasaulį žiūrintys politikos vilkai kalba apie ilgesnius – dešimtmečius siekiančius periodus, žinodami, kad vilties reikia ir riekės ilgam. Žmonėms – tai tinka. Svarbiausia – juk yra vilties. Vieni patiki tais, kurie žada netrukus, kiti – tais, kure žada vėliau, tačiau iš esmės toks modelis galioja.

Atimti viltį rizikinga

Jei politikas šią schemą pažeidžia, net ir labai galingas, stiprus, pats oligarchų oligarchas bebūtų – baigia karjerą blogai. Pavyzdžių apstu. Geriausias jų, mūsų pamiltos šalies Ukrainos atvejis. Viktoras Janukovičiaus pasižadėjimai savo šalies piliečiams, kad stosime į ES ir pagaliau gyvensime geriau, buvo ta viltis, kuri leido nuskurdusiai, nualintai, žemiausius visų parametrų gyvenimo kokybės rodiklius susirinkusiai bendruomenei kentėti ir, su atkakliu tikėjimu ateitimi, vegetuoti. Kai viltis buvo atimta – sprogimas tapo neišvengiamu. Kai iš žmonių viltis atimama, jų nebesulaikysi nei kulkomis, nei greit įtikinsi naujais pažadais – pakyla, eina ir šluoja, ką ir matėme Kijeve. Visos revoliucijos taip prasidėdavo ir baigdavosi, kai atsirasdavo naujas pranašas, pasiūlydamas miniai naują, arba tą pačią, kuri iš jų buvo atimta, viltį.

Šiuo atžvilgiu politiką vėl galima gretinti su religija ir tikėjimu. Labai maža dalis piliečių, dėl visiškai objektyvių priežasčių, gali realiai įvertinti vilties apie gerovę šioje žemėje nešėjų galimybes, kompetenciją ir sugebėjimus, o didžiąją dalį žmonių tereikia tik įtikinti. Nesvarbu ar pažadai realūs, pagrįsti, įgyvendintini ir, apskritai, – nesvarbu ar darbai apie kuriuos kalbama iš viso reikalingi ir duos naudos. Svarbiausia, kad minia jais patikėtų bent jau tiek, kad rinkimų dieną nueitų prie balsadėžių ir už savo tikėjimą, į kurį viltis sudėjusi, balsuotų.

Nėra ko, o pasiūlyti reikia

Dabartinį Lietuvos valdantįjį elitą ištiko tokia bėda, kad nėra ateityje jokių objektyvių šviesulių, kuriuos galėtume išvysti, vilties, kuria galėtume tikėti, organizacijos, į kurią galėtume įstoti. Į ES jau įstojome, tad galima tik išstoti, bet dėl to vargu ar taps geriau, juolab išstojus iš NATO – saugumo nepadaugės. Kaip apie galimą „šviesulio – vilties“ instituciją buvo pasamprotauta stojant į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO), kuri diktavo tam tikras stojimo sąlygas. Tačiau, kad siekiamybė priklausyti dar vienai globaliai struktūrai sudomintų piliečius tiek, kad jie su EBPO susietų savo viltis, buvo naivu tikėtis.

Bemaž apie religinę viltį žinią yra ištransliavęs valdančiųjų partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, pareiškęs tam tikras savo preferencijos lietuviškosios pagonybės tradicijų atžvilgiu. Tačiau paaiškėjo, kad jo pasaulėžiūra apsiribojo tautiniais kostiumais vaikams ir pėsčiųjų žygiais Lietuvos gamtoje suaugusiems, tad potenciali viltis tapti unikaliais savo tikra ar rekonstruota religija, neišsipildė.

Tėvynės meilės dilemos

Kai visuomenei nepasiūlomas įtikinamas vilties ateityje variantas, prasideda nemalonūs dalykai, kurie daugiau ar mažiau sietini su nevilties apraiškomis. Tarkim, kad ir gerokai išaugęs emigravusiųjų iš Lietuvos skaičius reiškia tai, kad žmonės savo šalyje perspektyvos arba vilties nebemato ir išvyksta ten, kur, jų nuomone, vilties dar yra. Visaip nutinka. Kartais viltį suranda, kartais neranda, bet atgal ketina grįžti dažniausiai tik numirti. Nors irgi ilgainiui integruojasi į bendruomenes, suranda naujus draugus, tad ir tas paskutinis noras lieka neišpildytas. Galų gale mirusiųjų niekas ir neklausia, jie patys irgi, prieš iškeliaudami, nebenori apsunkinti artimųjų sakralinių reikšmių rūpesčiais.

Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kas gi lieka daryti pasilikusiems, gyviems, neprisidėjusiems prie Lietuvos rekordo pagal savižudybių skaičių, neemigravusiems, kurių, nepaisant kryptingų naujosios vyriausybės pastangų – išguiti kuo daugiau rimtos socialinės atspirties po kojomis neturinčių žmonių iš Lietuvos – vis dar yra bemaž 3 milijonai (2016 m. dar buvo 2 888 558, bemaž tiek pat, kiek 1962–1963 m.).

Galbūt, „Misija Sibiras“ pavyzdžiu jau laikas planuoti naujus pilietinius judėjimus – „Misija Europa“ ir „Misija Amerika“, kurių tikslas būtų mirusiųjų emigracijoje lietuvių palaikų parsigabenimas ar bent jau jų kapų aplankymas? Ar tokios misijos būtų šventvagystė? O gal kaip tik atvirkščiai – tautos dalis pabėgo juk ne nuo Lietuvos, tik išvyko ieškoti Eldorado, kuriame jie būtų reikalingi. Labai dažnai išvyko kaip tik dėl Lietuvos – ne abstrakčios, bet konkrečios, kad jų gimtinėje pasilikę artimieji turėtų kuo maitintis, už ką mokytis ir gydytis.

Jei vilties nėra – pasiūlykime neviltį!

Be abejo, dabartinė vyriausybė yra suskaičiavusi, kiek dar iš šalies žmonių turi iki 2020 m. išvykti, kad ateityje, svarstant biudžetą, nebūtų padarytą lemtingų klaidų. Įvertinus tendencijas, šalyje po 3 metų dar turėtų likti virš 2,7 mln. piliečių. Kadangi, pagal biudžeto planus, ko gero, – daugoka, o premjeras mėgsta visada pridurti, kad „darėme ir darysime“, tad sieks dar daugiau ir jau imasi konkrečių veiksmų procesams paspartinti. Tenka pripažinti, kad jam sekasi. Bent jau šiais metais, vidutiniškai 50 tūkst. emigravusiųjų per metus vidurkis bus viršytas.

Ko gero, S. Skverneliui į galvą yra atėjusi išganinga mintis, kad jei nėra pozityvių dalykų, kurie piliečiams galėtų suteikti vilties, juos galima pakeisti negatyviais. Svarbu suformuluoti, kad jų sieksime ir kryptingai tai daryti.

Vytį – į miškus pas urėdus

Niekaip negalima paneigti, kad šiuo atžvilgiu S. Skvernelio vyriausybės nariai lenktyniauja išradingumu. Vienas iš tokių kūrybiškumo pareikalavusių būdų – jei vyriausybės ir Seimo nariams nėra kuo užsiimti, nesuprantama ką ir dėl ko daryti – reikia prie ko nors priekabiauti. Gražiai su šia intencija startavo Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, nusprendęs kibti urėdams į atlapus. Miško žmonės labai ir nesipriešino – iš pradžių nustebo, po to padūsavo, pabandė pasikalbėti, bet nebuvo su kuo, tad pasigalando kirvius ir išėjo į miškus malkomis pardavimui ir bilietais į anapus rūpintis.

Plakatas skelbia, kad Kultūros ministrei dar derėtų pasimokyti vidurinėje mokykloje. Slaptai.lt nuotr.

Įdomų priekabiavimo prie kultūros precedentą pateikė Liana RuokytėJonsson. Kultūros ministrė nusprendė, kad keistai ji atrodys plačiai besišypsanti monumentalaus raitelio ant žirgo papėdėje Lukiškių aikštėje. Galbūt įžvelgė tam tikrų pavojingų aliuzijų su tais laikais, kai raiteliai buvo tikri ir užsiėmė, anot istorikų, plėšikavimu ir prievartavimu kaimyniniuose kraštuose. Netgi, anot legendos, dabartinės valdančiosios tautos Europoje riterį ant laužo dievų garbei yra ne vieną suspirginę. Jei būtų ant nedidelio žemaituko pasodinę kokį mikimauzą, pakemoną ar teletabį, niekam tas monumentas nebūtų užkliuvęs. O dabar buvo ir neramu, ir negerai, nes Vyties vizija, apie kurią visuomenė kalba, akivaizdžiai susijusi su priekabiavimo atvejais prie svetimų, tuo metu silpnesnių aplinkinių tautelių.

Lietuva nori didingo Laisvės paminklo. Slaptai.lt nuotr.

Kad nebūtų visuomeninis projektas realizuotas – sumegzta sumani intriga. Monumentalus paminklo projektas atmestas, paskelbtas naujas konkursas, laimės jį, ko gero, tas pat raitelis ant žirgo, tik jis nebebus panašus ir tautos sąmonėje įsitvirtinusį Vyties įvaizdį. Jei istoriniais šaltiniais nesiremiama, kur valdovų anspauduose išlikęs Vyties simbolis visada išreiškia veržlumą, – tai galima kurti kokius tik norima naujus įvaizdžius. Ilgainiui piliečiai priprastų, tačiau šiuo metu, ko gero, – tai ir svarbiausia intrigos idėja – siekiama tik supriešinti visuomenę.

„Kam to reikia?“ – retorinis klausimas. Ko gero, reikia tam, kad žmonės būtų piktesni, galbūt pradės pykti nebe ant kultūros ministrės, bet ant skulptorių, architektų, vienas ant kito, kaimynų, tolimų ir artimų draugų bei priešų, bus užsiėmę pykčiais ir kultūros ministrei nebekvaršins galvos.

Pyktis ir sveikata medicinoje

Priekabiavimo prie įvairų piliečių grupių rekordininku šioje vyriausybėje visgi yra Aurelijus Veryga. Paskutinis jo sumanymas pribloškė ligotus žmones, kurie nuo šiol bus priversti dėl elementarių vaistų nuo slogos ar galvos skausmo laiką leisti eilėse prie gydytojų kabinetų. Šio sumanymo tikslas toks pat, kaip ir minėtųjų, – žmonės turi būti pikti. Pykti ant vaistininkų, ant savęs, kodėl susirgo, ant kaimynų eilėje prie gydytojo kabineto. Gydytojai taip pat turi labiau pykti ant pacientų, kurie be reikalo juos trukdo su savo bėdomis. Problemų pas juos žymiai daugiau, nei kažkas galėtų jas vienu mostu išspręsti pakeldamas atlygį už sąžiningą darbą.

Iš tiesų bėdos medicinos srityje brendo jau nuo pat euro įvedimo. Pirmiausia, pabrango padėka už gydytojų parodytą dėmesį. Nors skaičius ant banknoto ir tas pats, tačiau jo nešėjui pensija 3,45 karto nepadidėjo – štai ir turėjo žmonės apsispręsti, ar nusipirkti vaistų, ar padėkoti gydytojui. Pasikeitė ir jaunesnės kartos požiūris, kuris pilietiniais ar kokiais kitais sumetimais, vis dažniau linkęs medicinos darbuotojams padėkoti tik žodžiu ir šypsena, o ne konkrečiu nominalu, už kurį gavėjas galėtų sumokėti viduriniajai visuomenės klasei derančius mokesčius prekybininkams.

Naujo chaoso įnešimas į medikų ir pacientų terpę – sumanus ministro žingsnis. Piliečiai pajus, kad gydytojai jiems reikalingi, gydytojai pradės dar labiau skųstis, kad pacientų pas juos per daug ir t.t. Jeigu tikslas buvo, kad būtų ne geriau, o blogiau – jis pasiektas.

Fantasmagorijos, tačiau jos realios

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sveikatos ministras, po vaistinėse ir prie šeimos gydytojų kabinetų kilusio chaoso, pripažino, jog nesitikėjo, kad padėtis tokia bloga. Anot jo, vaistus, kurie nuo šiol tapo receptiniais, galima pakeisti kitais vaistais su ta pačia veikliąja medžiaga. „Nė vienas medicinos studentas nesimoko nei vieno firminio pavadinimo. Visi vaistai yra išrašomi veikliąja medžiaga. Sutinku, kad yra psichologiniai (pacientų – aut.) nusiteikimai, reakcijos į tablečių spalvą ar pakuočių grožį“, – tikino ministras.

Skulptoriaus Stanislovo Kuzmos kompozicija „Lozoriau, kelkis“ – Santariškių ligoninės teritorijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors, anot A. Verygos, reformų tikslas buvo, kad pacientai mokėtų už vaistus mažiau bei paaiškino, kad problemų šaknys yra pacientų neapsisprendimas, ko jie nori: „Lietuva yra labiausiai (už vaistus – aut.) primokanti šalis, o pacientai labiausiai skundžiasi. Man labai įdomu, kai pacientai vienoje apklausoje skundžiasi, kad tenka daug primokėti, o kitąkart skundžiasi, kad neturi teisės rinktis. EBPO yra įvardijusi Lietuvą kaip šalį, kur priemokos yra vienos didžiausių. Mūsų pareiga šitą problemą spręsti.“

Tad ministras ir išsprendė problemą priversdamas susirgusius piliečius paįvairinti savo gyvenimą vaistų pakuočių nauju dizainu, kitokios formos ir spalvų tablečių įvairove, laukiant eilėse prie šeimos gydytojų kabinetų.

Sunku spręsti, ar ministras pats taip sumanė, ar jam liepė premjeras, ar patarė, tarkim, buvęs Vaistų gamintojų asociacijai vadovas ir amžinasis gydytojų profsąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas.

Jei bus sugriauta, bus ką statyti

Iš esmės, šios „profesionalų vyriausybės“ ir valdančiosios partijos išskirtinis bruožas tas, kad jie linkę inicijuoti chaosą netgi ten, kur kokių nors įtampų visuomenėję iki tol nebuvo galima net įtarti esant.

Vykdomų reformų tikslas, ko gero, ir yra tik sugriauti, dažnai motyvuojant poreikiu sunaikinti prieš 27 metus išnykusios sovietinės sistemos reliktus ir visiškai neimant į galvą, kaip ir kas bus sukurta. Panašūs precedentai matomi bemaž visose veiklos srityse, eilinį kartą reformuojamose švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemose. Galbūt į valdžią netikėtai pakliuvusiems avantiūristams kas nors patarė, kad pirmųjų kadencijos metų sugriovimus bus galima pavadinti „nepopuliariais sprendimais“, kurie visada priimami kadencijų pradžioje, ir paskutiniais kadencijos metais, kai taps aišku, kas iš šių avantiūrų išėjo, bus galima leisti žmonėms apsiraminti ir nieko nebedaryti, šiek tiek pataisant tai, kas iš chaoso bus užgimę.

Galbūt nevilties, kaip alternatyvios siekiamybės piliečiams pasiūlymas tėra laikinas reiškinys? Premjeras apie žmonėms būdingą vilties poreikį tikrai nepamiršo, nes kiekviena proga patikina piliečius, kad tos problemos, kuriomis jie nepatenkinti šiais metais, bus išspręstos kitais. Taigi, apie gerąją naujieną, žmogus, pagalvoja ir viltį piliečiams bando suteikti ir pozityvią, ne tik negatyvią.

Reformos, kaip valstybės pažinimo būdas

Vis dėlto į priešingas puses tempiamo valdžios garvežio veiksmai neturėtų artimiausiu metu keistis. Dar vienas šią valdžią iš kitų išskiriantis bruožas – kompetencijos ir mokslo vertės ignoravimas. Elgsena gana natūrali, kadangi į Seimą susirinko, tegu ir aukštojo, tačiau gana siauro agronominio – agrarinio išsilavinimo žmonės, todėl visi kiti mokslai, kurių jie nesupranta, kelia baimę ir natūralų atmetimą. Galima žmogiškai suprasti tuos politinius lyderius, kurių pasaulėžiūra formavosi svajojant apie derybas dėl baudos dydžio su greitį viršijusiais vairuotojais ar salietra užpiltų runkelių matmenų padidėjimo stebuklą. Pakliuvus į politinių intrigų, kompromisų ir galimybių terpę, šalia to, patiriant atsakomybės už šalies dabartį ir ateitį naštą, – galva ir susisuka. Tokiu atveju, jei įtampa smegenų pusrutuliuose nebepagimdo konstruktyvių sprendimų, ji pradeda gimdyti destruktyvius, kurie galiausiai (nes kitokių nėra) ir tampa siekiamybe.

Valstybės valdymo mechanizmai sudėtingesni nei laikrodžio sraitelių veikimo principai

Kiekvieno smalsaus žmogaus vaikystės prisiminimuose rasime panašių pavyzdžių, kai, tarkim, apimdavo įgeidis sutaisyti laikrodį. Žinoma, iš pradžių jį tekdavo išardyti, kad taptų suprantama, kaip laikrodis veikia. Neretai būdavo išardomas veikiantis laikrodis, nes tik pagal jį galima pataisyti neveikiantįjį.

Panašiai ir su valstybės reikalais dabar klostosi. Nors dauguma reformų keistos ir bereikalingos, jų tikslai mirtingiesiems nesuvokiami, tačiau pačios reformos yra geras būdas pažinti ir suprasti, kaip viena ar kita valstybės struktūra veikia. Kai bus suprasta, galbūt kažkas ir bus sukurta ar „sutaisyta“, o jei sutaisyti nepavyks, beliks išmesti.

Visuomenės baiminamasi, nes ji turi iniciatyvų

Dar vienas svarbus momentas vykdant dabartines reformas – detalės. Kuo jų mažiau, tuo geriau, nes tuomet surinkti mechanizmą paprasčiau. Bene visais atvejais kalbant apie šios vyriausybės veiklos metodus – nereikalingiausia detalė yra bendruomenės ir jų iniciatyvos. Kaip ir svetimo, nepažinaus mokslo atveju, visuomeninės iniciatyvos valdantiesiems kelia pasidygėjimą. Nepasitikima visuomene ne atsitiktinai, o fundamentaliai. Tai pasakytina ir apie nepasitikėjimą regioninėmis miškininkų organizacijomis, jas sunaikinant ir kuriant vieną valstybinį monstrą, nepasitikėjimas patriotiškai nusiteikusiais piliečiais, inicijavusiais nacionalinio simbolio atsiradimą Lukiškių aikštėje, nepasitikėjimas žmonėmis, kurie be gydytojų pagalbos sugeba nuspręsti, ar vaistai nuo slogos jiems padeda ar nepadeda, reikalingi ar nereikalingi.

Kai optimistinių scenarijų nėra, vilties, kad bus geriau taip pat nėra iš kur paimti ir ką žmonėms pasiūlyti, tuomet tiesiog sėjamas chaosas tikintis, kad nuo jo pavargę žmonės patikės savo likimą buvusiam statutiniam pareigūnui, generolui, ir tas įgyvendins policinės valstybės modelį. Jeigu ir be didelio noro – tai bent jau todėl, kad kitokios visuomeninių, socialių ir pareiginių santykių konstrukcijos sukurti jis ir nemoka.

Tiesa, kiekvienos ES šalies premjeras žino, kad vargiai tai bus įmanoma. Europos centre mažiausia bėda, be vis dėlto bėda – kilęs kitų europiečių nepasitenkinimas. Tačiau žino ir tai, kad įgyvendinti nieko ir nereikės. Svarbu, kad piliečiai tikėtų, kad jis įgyvendinti gali ir įtikėtų, kad policinė valstybė jiems reikalinga, o kas gi kitas gali ją sukurti geriau, jei ne policininkas. Panašu, kad pagoniškos Lietuvos vizija R. Karbauskio galvoje jau patyrė pralaimėjimą ir išsisklaidė, užleidusi vietą viską reguliuojančios, tvarkančios ir sprendžiančios „tvirtos rankos“ idėjai.

Valdžia be alternatyvos

Tad piliečiams belieka tik priekabiauti: moterims prie vyrų, vyrams prie moterų, viršininkams prie pavaldinių, o tiems, kurie neturi prie ko, tenkintis svetimais priekabiavimais socialiniuose tinkluose ir kt. media kanaluose.

Kadangi šią valdžią ištiko dar vienas išbandymas – Seime nėra net ko nors panašaus į opoziciją, valdžia iš neturėjimo ką veikti priekabiauja prie visų iš eilės. Beveik nėra abejonių, kad nereikės nei 5 metų, užteks ir 3, kai šio priekabiavimo aukos pradės skųstis, bandydamos viena kitą ir tuos, kurie priekabiavimo nepatyrė, įtikinti, kad buvo iki sąmonės netekimo apgirtę ir tik dabar išblaivėjo, subrendo ir nusprendė, kad gali pasakyti „tiesą į akis“ viešai, bet kaip jau tapo įprasta – tik savo socialinių tinklų paskyroje.

Asmeninio ir valstybinio priekabiavimo panašumai

Kino režisieriaus Šarūno Barto ir aktorės Julijos Steponaitytės istorija, visą savaitę sprogdinusi žiniasklaidos kanalų reitingus, išties atvėrė visuomenės piktžaizdę, kuriai vaistų galima būtų rasti sveikoje, bet vargu ar jų atsiras su A. Verygos receptais ar be jų pasiligojusioje visuomenėje. Viskas aišku tapo tik buvusiam teisingumo ministrui ir dabartiniam Vilniaus merui Remigijui Šimašiui. Suskaičiavo liberalas sąskrydžiuose išgertus liber-alaus butelius ir konstatavo: „Kaltas! Lydekai paliepus, man panorėjus – dink Bartai iš Vilniaus savivaldybės patalpų, kad ir į Kauną pas Visvaldą Matijošaitį. Tiesa, ten gali būti dar blogiau. V. Matijošaitis irgi buvęs policininkas, tad gali iš Vilniaus nelegaliai emigravusi įtariamąjį menininką sulaikyti 2 mėn. belangėje, kol išgirs „nuoširdų prisipažinimą“.

Kadangi logiškai suvokiamais sprendimais šioje istorijoje net nekvepia, derėtų J. Steponaitytei rašyti pareiškimą policijai dėl patirto pažeminimo, pateikti priekabiavimo įrodymus ir pasitikrinti blaivumą. Absurdas, tačiau, o kaip kitaip?

O į ką kreiptis piliečiams, kurie patiria valdžios žmonių įkyrias priekabias? Rašyti pareiškimus policijai, bet ten, anot R. Karbauskio, buvęs policininkų vadovas, o dabar premjeras, yra išsaugojęs geranoriškų santykių kanalus ir, kaip visi esame pratę, santykiai su viršininku bus policininkams svarbesni už santykius su eiliniu pareiškėju, bent jau todėl, kad viršininkas nepradėtų priekabiauti.

Lieka tik viltis, kuria galime pasikliauti. Tačiau šįkart ir jos vietoje pateikiama beviltiškos ateities prognozė. Visa tai tik tam, kad būtų sukurtas chaosas, pažintos jo sudėtinės dalys, tuomet galbūt kažkas sukurta, o jei nepasiseks, teks viską išmesti – galbūt ir savaime išbyrės tos detalės –„visuomenės atomai“ po platųjį pasaulį.

2017.11.19; 06:30

Algimantas Rusteika
Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Aurelijui Verygai reikėtų prieš mokant visus gyventi verčiau nors kartą pavartyti savo vaistų registrus. Pamatytų įdomių dalykų, kurie matomi plika akimi.

Pikti liežuviai seniai plaka, kad jei vaisto importuotojas netuščiom rankom ateina į Vaistų kontrolės tarnybą prie Sveikatos ministerijos, tai ir įregistruoja vaistą kaip nereceptinį ir taip galima daugiau parduoti ir uždirbti. O kas ateina šiaip švilpaudamas, tai tokį pat vaistą galės importuoti kaip receptinį.

Ir jei vaisto tau parduos vieno gamintojo pakelį, tai bus baisus pavojus sveikatai, siaubingas pažeidimas, vaistininką nubaus ir atims licenziją. O jei parduos kito gamintojo pakelį absoliučiai tokio pat vaisto tokį pat kiekį – tai bus normalu. Tik nei vienas normalus žmogus nepasakys, kad tai normalu, išskyrus Vasaros g. 5 gyventojus ir išprotėjusį ministrą.

Tai tas pat, jei vienos firmos degtinę būtų draudžiama pardavinėti naktimis ir nepilnamečiams, o kitos firmos – leidžiama, arba jei leidimai ar draudimai priklausytų nuo butelio dydžio.

Beje, dėl dydžio. Perkant “nereceptinio“ ibuprofeno mažas pakuotes pardavimai ir pelnas daug didesni, nei “receptinių“ to paties vaisto didelių pakuočių, kadangi tos pačios dozės kaina mažose pakuotėse didesnė. Taip kad čia A.Veryga dirba vaistinių naudai, priversdamas žmones pirkti tą patį preparatą brangiau ir taip toliau “kovoja“ už vaistų atpigimą.

Taip dirba sistema. Pasirašykit, kad iš anksto sutinkat su viskuo, ką darysim ir ko nedarysim, ir kad neturėsit mums jokių pretenzijų, kitaip mes iš viso nieko nedarysim. Nebijokit, jei numirsit ar šiaip jums gyvenimą apšiksim, juk sudarysim komisiją iš tų, kurie apšiko ir ištirsim.

Dabar sistema tobulinama. Suskaudus galvai ar ėmus nepakeliamai degti stemplei dėl refliukso, kuriuo sergat visą gyvenimą, užsiregistruosit pas šeimos gydytoją, po savaitės kitos išsiprašysit iš darbo, sugaišit pusdienį čiaudinčioje ir kosinčioje minioje, gausit receptą ir nusipirksit. O jei užklups šlapimo pūslės uždegimas, tai po mėnesio nepaliaujamo myžimo ir nepakeliamo skausmo sulauksit pas specialistą ir gausit tų savo tablečių!

Linksminkimos ir džiaukimos, įsivaizduotojai, kad jei žmogelis sunkiau nusipirks šnapso – Tėvynė prisikels. Kokios čia problemos, tvarka juk bus! Argi ne, mieli piliečiai, senutės ir kiti valstiečių balsuotojai?

Palauksit per šalčius savo kaime mikriuko, po mėnesio nuvažiuosit poliklinikon ir gausit tabletę! Cypsit iš skausmo naktimis jūs ar jūsų vaikutis? Na tai cypkit, švelniabalsis ministerijos tešlagalvis kiaulės akimis taip nustatė.

Žmogus gali pakelti labai daug. Iškęsti daug skausmo ir pasityčiojimų, jei supranta, kad to reikia ir yra bent koks tikslas ir prasmė. Bet čia prieita riba, fizinio skausmo tiesiogine prasme riba, neturinti jokios prasmės ir tikslo, tik pasityčiojimą. Nenustebkit, jei žmonės pasius, čia jums ne koks Gedimino kalnas.

Apsaugok Dieve nuo tų, kurie ateina mus nuo mūsų išgelbėti. Politikai yra kaip žvakutės. Vieni atneša šviesą į mūsų namus ir šventyklas. Kiti skirti įsikišti į užpakalį.

2017.11.18; 00:01

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas sako, kad nedovanotinas Sveikatos apsaugos ministerijos taupymas galėjo sukelti skaudžias pasekmes, turėdamas omenyje nuo meningokokinės infekcijos mirusį vaiką. Parlamentaras primena, kad dar praėjusios savaitės ketvirtadienį Seimo posėdyje klausė sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, kodėl nenupirkta vakcina nuo meningokokinės infekcijos, nors ji buvo įtraukta į skiepų kalendoriaus planą, o vietoj jos atsirado skiepai nuo roto viruso.

Pasak parlamentaro, ministras aiškino, kad meningokoko vakciną pirks po pusės metų, nes tada ji kainuos 25 proc. pigiau.

„Toks nedovanotinas ir skaudžias pasekmes turintis taupymas, kai perkama nors ir pigesnė, bet nepakankamai veiksminga trivalentė vakcina nuo gripo arba kai neperkama vakcina nuo meningokokinės infekcijos, kuri yra mirtina, o vietoj jos perkama vakcina nuo roto viruso, kuris išgydomas, atrodo amoralus, ypač mirtinų atvejų akivaizdoje. Kas už tai prisiims atsakomybę?“ – klausė A. Matulas.

Parlamentaras jau anksčiau kėlė klausimą, kodėl nuspręsta pirkti trivalentę vakciną nuo gripo, kuri yra mažiau efektyvi nei gydytojų rekomenduotina keturvalentė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.26; 03:55

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Pastarąjį mėnesį sumažėjo aukščiausiųjų šalies vadovų palaikymas visuomenėje, ypač nukrito Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas, nors jis ir išlieka tarp palankiausiai vertinamų politikų. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ gegužės 25-birželio 7 dienomis atlikta apklausa rodo, kad, palyginti su balandžio mėnesiu, S. Skvernelį palankiai vertinančių gyventojų sumažėjo 16 procentinių punktų.

Penkių asmenų palankus vertinimas sumažėjo 7 procentiniais punktais: Prezidento Valdo Adamkaus, ekonomisto Gitano Nausėdos, Seimo narės Ingridos Šimonytės, Vilniaus mero bei Liberalų sąjūdžio pirmininko Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko Ramūno Karbauskio.

6 procentiniais punktais pablogėjo Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio bei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos vertinimas, 5 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų užsienio reikalų ministrą Liną Antaną Linkevičių, Seimo Pirmininko pavaduotoją Ireną Degutienę bei profesorių Vytautą Landsbergį, o 4 procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, kurie palankiai įvertino Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Palyginti su balandžio mėnesio apklausa, 4 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką, o 2 procentiniais punktais pagerėjo dviejų visuomenės veikėjų – žurnalisto Andriaus Tapino bei partijos Tvarka ir teisingumas pirmininko Remigijaus Žemaitaičio – vertinimas.

Šių metų gegužės mėnesį gyventojai palankiausiai įvertino Prezidentą V. Adamkų – 71 proc. įvertino palankiai, Prezidentę D. Grybauskaitę – 68 proc., ekonomistą G. Nausėdą – 55 proc., parlamentarę Aušrą Maldeikienę – 51 proc., Premjerą S. Skvernelį – 50 proc.

Dar septynis visuomenės veikėjus šalies gyventojai dažniau įvertino palankiai nei nepalankiai – tai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, A. Tapinas, L. A. Linkevičius, V. Pranckietis, I. Šimonytė ir R. Žemaitaitis.

Nepalankiausiai šių metų gegužės mėnesio pabaigoje šalies gyventojai įvertino šiuos politikus – konservatorių Andrių Kubilių – 71 proc. įvertino nepalankiai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininką, Nepriklausomybės Akto signatarą Vytautą Landsbergį – 67 proc., Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 61 proc., buvusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą – 59 proc., Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį – 57 proc., europarlamentarą, buvusį „tvarkiečių“ lyderį Rolandą Paksą – 54 proc., R. Karbauskį – 52 proc., parlamentarą Algirdą Butkevičių – 50 proc.

Į klausimą, kuriais visuomenės veikėjais pasitiki labiausiai (pavardes respondentai minėjo patys), daugiau kaip ketvirtadalis apklaustų šalies gyventojų nurodė Prezidentę D. Grybauskaitę – 28 proc. Tarp 10 patikimiausių visuomenės veikėjų (nurodė daugiau nei 3 procentai respondentų) dar pateko S. Skvernelis – 8 proc., V. Adamkus – 6 proc., A. Butkevičius – 5 proc., R. Karbauskis – 5 proc., G. Landsbergis – 5 proc., G. Nausėda – 4 proc., R. Paksas – 3 proc., A. Maldeikienė – 3 proc., R. Žemaitaitis – 3 proc.

Iš viso gegužės mėnesį respondentai paminėjo 89 visuomenės veikėjus (prieš mėnesį nurodė 96), kuriais jie labiausiai pasitiki. Ketvirtadalis apklaustų gyventojų teigė, kad nėra tokių visuomenės veikėjų arba neatsakė į šį klausimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.30; 06:55

Parlamentaro Kęstučio Masiulio spaudos konferencija. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 22-ąją Seime parlamentaras Kęstutis MASIULIS surengė specialią spaudos konferenciją.

Jos metu buvo svarstoma, kodėl Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga leidžia naikinti medicinos įstaigas provincijoje. Pavyzdžiui – Valkininkuose, Šaukėnuose…

Seimo narys Kęstutis Masiulis mano, kad tokie ministro sprendimai – niekam tikę. K.Masiulis kviečia ministrą kuo greičiau persigalvoti. Lietuvos provinciją reikia gaivinti, o ne naikinti. Lietuvos provincijai reikalingos naujos investicijos, naujos darbo vietos. O medicinos įstaigų perkėlimas iš Valkininkų ar Šaukėnų į sostinę dar labiau susilpnintų šių mažųjų miestelių patrauklumą. Juose padaugėtų bedarbių, žmonės būtų priversti emigruoti į Vakarus arba keltis į didžiuosius Lietuvos miestus.

2017.06.22; 21:42

Respublikos prezidento (-ės) metiniai pranešimai Seime visada tampa vienu svarbesnių Lietuvos politinio gyvenimo savaitės įvykiu. Nors pirmojo asmens valstybėje kalba paprastai apibendrina visus praėjusius metus ir nubrėžia gaires ilgesnei ateičiai, tačiau į metų įvykį nei karto nepretendavo. Praėjus savaitei, kitai, prezidento įvardintus akcentus užgožia nauji įvykiai: vieniems – tai žiauresnė žmogžudystė, kitiems – kontraversiško įstatymo svarstymas, tretiems  – Lietuvos elito žvaigždelės krūtų dydžio pokytis, ketvirtiems – socialinės tikrovės kasdieninė apatija, kur nėra vietos nei prezidentei, nei krūtims, nei, galiausiai, Lietuvai.

Bene svarbiausia prezidentinių kalbų reikšmė yra ta, kad jos atskleidžia vienos valstybės valdymo institucijos santykį su kitomis valdžiomis ir iš dalies parodo pačios prezidento institucijos veiklos kokybę, vertybes ir gebėjimus.

Ataskaita, įvertinimas ar pamokslas?

Prezidento Algirdo Brazausko laikais pasitaikydavo, kad ataskaitą sudarydavo nuveiktų darbų rinkinys. Tačiau formalus tonas, kiekvienos srities patarėjų surašytos prezidentinės kalbos dalys, nors ir pirmojo valstybėje asmens autorizuotos, dažniau keldavo nuobodulį nei skatino ieškoti gilesnių prasmių ir reikšmių. Nors prasmių „ataskaitinėje kalboje“ tikrai būtų, jei prezidentai aiškiai įvardintų, už ką jie atsako ir ką padarė gerai ar blogai būtent toje srityje, kur jų žodis lemiamas. 

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadangi ir buvusieji, ir esamieji prezidentai, kiekvienas dėl savų priežasčių, nusprendė vengti savo kalbose savo pačių atskaitomybės, belieka su tokia jų valia susitaikyti ir šį prezidentinių kalbų vertės matą, jei ne pamiršti, tai atidėti.

Kitas prezidento metinio pranešimo vertės matmuo – kitų valdžios institucijų veiklos vertinimas. Iš karto reikėtų pažymėti, kad būtų žymiai prasmingiau, jei prezidentinės kalbos labiau orientuotųsi ne į abstraktų, o į konkretų Seimo ir Vyriausybės darbo įvertinimą. Iš dalies, tokių pažymių buvo bei yra esamos bei buvusių prezidentų metiniuose pranešimuose, tačiau, kai tai nėra taisyklė, nėra įvardinta ir nėra tradicijos, kalbos turinys visiškai priklauso nuo paties prezidento nuostatos esamo Seimo ir Vyriausybės atžvilgiu ir jų veiklos laisvo interpretavimo, vertinimo kriterijai irgi išsisklaido. Valdžios institucijų darbas, žinoma, kasdien vertinamas žiniasklaidos, tačiau prezidentinis įvertinimas, įvykstantys kartą metuose, suteiktų kitokį svorį ir išties galėtų tapti atskaitos tašku visiems metams, o ne „savaitės įvykiu“.

Ir šalies piliečiams, ir visoms su valstybe susijusioms institucijoms būtų gera proga stabtelti ir atidžiau pažvelgti, ką gi valdžia nuveikė, veikia ir veiks. Dabar, kai „vertinimai“ vyksta kas keturis metus, o per tą „vertinimo periodą“ – rinkimus, realių darbų reikšmes keičia milžiniškas politinės reklamos kuriamos „realybės“ srautas – valstybės valdytojų statisfakcijos su tikrove taip ir neįvyksta. Kartą per metus surengiama ne parodomoji generalinė revizija, tiksliai įvardinta, suvokta, o jei būtų politinės valios, net apibrėžta įstatymu, būtų labai vertingas ir konstruktyvus politinio šalies vyksmo vardiklis.

Ką pasakė Mozė?

Dabar gi prezidentų kalbas ir metinius pranešimus tenka priskirti trečiajai vertės kategorijai – „kalno pamokslams“, jie laukiami ir girdimi, bet jų prasmę atspėti ne visada pasiseka, net fariziejams, profesionaliems politologinių raštų aiškintojams. Prezidentės šiais metais (kaip ir ankstesniais) perskaityta kalba Seime – tekstas, kuris gražiai įsikomponuotų spaudos leidinio apžvalgų skiltyje tarp kitų gilesnių ar paviršutiniškų įžvalgų. Suprantama, žinant, kokios prezidentūros žmoniškųjų resursų pajėgos prie šio kūrinio padirbėjo, verstų skaitytoją į tokią „apžvalgą“ žvilgtelti atidžiau ir ne tik per grožinės kalbos valdymo sugebėjimų prizmę. Iš prezidentinės kalbos tikimasi daugiau nei ją išklausius suformuluotos išvados, kad prezidentė būtų nebloga politikos apžvalgininkė. Tikimasi ne tik pasvarstymų, pagrūmojimų, pagraudenimų ar apgailestavimų. Niekas kitas labiau nei šalies prezidentė neturi tiek galios ir resursų, tiksliai sudėlioti ir geopolitinius, ir politinius, ir pilietinius valstybės valdymo ir esamos būklės valstybėje akcentus. Galbūt ir tokioje kalboje atsirastų vietos prezidentės nuotaikoms, trumpalaikiams ar ilgalaikiams jausmams, bet faktų ir argumentų taip pat reikėtų. O fariziejams paspėlioti skirtas „kalno pamokslas“ – ką turėjo prezidentė galvoje taip ar kitaip sakydama – nėra tai, kam ši institucija valstybėje reikalinga ir ne tai, ką ji realiai gali.

Penkis kartus per kadenciją

Net ir įvertinant prezidentinių galių ribas Lietuvoje, didesnius nei prezidentas gali išpildyti lūkesčius šios institucijos atžvilgiu, piliečiai nuviliami ir išklausę pranašo eina pas fariziejus klausti – tai kokią gi žinią Dievas šįkart jiems norėjo perduoti?

Saikinga visuomenės reakcija į prezidentės kalbą nulemta ir įtvirtinta Konstitucijos. Lietuvos prezidento galios artimesnės Anglijos karalienės, nei Prancūzijos ar JAV ir nemažos dalies kt. demokratinių valstybių prezidentinėms galioms, tad ką prezidentė bepasakytų – tai viešosios nuomonės balsas, labai retai susijęs su veiksmais. Vis dėlto – tai 1 iš 5 momentų per Lietuvos prezidento kadenciją, kai valstybės vadovo balsas turėtų ir galėtų būti tautos išgirstas.

Pranešimo kontekstas

Suprantama, kad šiuo metu ne pats geriausias laikas svarstyti, ką prezidentas gali, o ko negali, tačiau, pranašės žodžiais tariant: „Nėra kito laiko, kaip tik tas, kuriame gyvename.“

Ne pats geriausias laikas todėl, kad  Valstiečių žaliųjų sąjunga pasivadinęs politinis darinys Seime turi pakankamą daugumą patiems įvairiausiems, pačių sumanytiems sprendimams priimti, pernelyg nekreipiant dėmesio į tai, ką pasakė ar ko nepasakė šalies vadovė. Nors prezidentė ir neigiamai atsiliepė apie koalicijas, kurių, anot jos, – „chroniškas trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo bei lemia pertvarkų strigimą ir stabdo sprendimų priėmimą“, – tačiau jų buvimas suteikdavo daigiau užkulisinių galimybių prezidento institucijai įtakoti politinius, o neretai ir valstybės valdymo sprendimus. Dabar taip nėra ir prezidentūra išties tampa labiau ekspertine institucija, turinčia galimybių tik vertinti Seimo ir vyriausybės veiklą bei apie ją garsiai pasisakyti, nei ją formuoti.

Matydama naująją klausytojų auditoriją Seime, prezidentė turėjo pripažinti dar pirmosios kadencijos pradžioje savo suformuluotos „kovos su oligarchais“ nesėkmę. Galima samprotauti, kad Viktoras Uspaskichas buvo blogasis oligarchas, o Ramūnas Karbauskis – gerasis, tačiau nepaneigsi, kad ir vienas, ir kitas atitinka visus klasikinio oligarcho požymius. Pirmasis buvo tik koalicijai priklausiusios partijos vadovas, antrasis – rinkimus laimėjusios politinės jėgos, turinčios galių be kitų politinių jėgų pagalbos priimti norimus sprendimus, lyderis.

Valstybės piliečiai tarė savo žodį rinkimuose – tylėdami, neidami į rinkimus, bet atėjusioji aktyvioji dalis nusprendė „už“ ir šią realybę tenka ne tik pripažinti, bet ir gerbti, net ir prezidentei. „Gerojo“ oligarcho vaidmuo ir supratimas apie valstybės valdymą daug vilčių suteikia – tai, kad jis nusprendžia, jog agronomo išsilavinimas yra kaip tik tai, ko reikia vadovauti Kultūros komitetui Seime, t. y., bene svarbiausiai krašto kultūrinį identitetą formuojančiai institucijai, pasako viską, apie intelektualinio potencialo vertinimą dabartinės valdančiosios daugumos darinyje. Tai ne asmeninė R. Karbauskio problema, ji gilesnė, juk sprendimui pritarė dauguma Seimo narių. Gal ir neatsitiktinai apie kultūros reikalus prezidentės pranešime bemaž neužsiminama, tik atkreipiamas dėmesys, kad „vieno direktoriaus pakeitimas tampa sudėtingesne užduotimi nei visa šimtmečio kultūrinė programa“.

Kas tie debilai?

Intelektualinio potencialo vertės ignoravimas naujojoje valdančiųjų politikų terpėje ne be reikalo tapo prezidentinės kalbos svarbiausiu visuomenėje pastebėtu leitmotyvu: „Rimtoms permainoms ir generaliniam apsivalymui reikia ne tik jėgos ir drąsos, bet ir proto“, – tarė šalies vadovė. Į šią prezidentės paleistą banalią frazę sureaguota audringai, tačiau ne pačiame Seime, o už jo ribų. Savaime aišku, kad protas nepakenktų ne tik vykdant reformas, bet ir visur gyvenime, tačiau nuosekliai pažiūrėjus, ką prezidentė pasako po to, optimizmas, kuriuo persmelkta visa prezidentės kalba, blėsta. Nes po to prezidentė aptaria švietimo reformą prilygindama ją nekilnojamojo turto dalyboms, o jeigu kalbant tiesmukai – tai išdeda tą reformą į šuns dienas. O tai reikštų, kad intelekto pirmiausia stokojama pagrindinėje „protų valdymo“ institucijoje. Stebuklų nebūna – proto po prezidentės kalbos ten nei sumažės, nei nepadaugės, tad prezidentės nuogąstavimai, kad 4 metus švietimo reikalus formuos ribotų intelektualinių gebėjimų veikėjai, išties kelia nerimą. Juolab, anot prezidentės, dėl švietimo sistemoje netobulumo kyla vos ne visos šalies blogybės: „Visi vienu balsu kartojame – nekokybiškas švietimas tampa nacionalinio saugumo klausimu. Tai – emigracijos, socialinės atskirties, mažėjančių investicijų, ūkio stagnacijos ir svarbiausia – korupcijos priežastis“, – teigiama prezidentės pranešime.

Tai koks tavo IQ, premjere?

Ar „proto stokojimas“ taikytinas tik švietimo reformų vykdytojams? Ko gero – ne tik jiems. Tačiau yra negeras įtarimas, kad šiam prezidentės teiginiui pritarė, net ne 99, bet visas 100 proc. Seimo ir vyriausybės narių, tarp jų ir švietimo sistemos „valdovė“. Dauguma jų, ko gero, pamanė: „ot, teisingai prezidentė pasakė“. Sukta profesinė šypsena premjero veide aiškiai rodė, kad apie save jis nepagalvojo, galbūt mąstė apie Seimo kultūros komiteto pirmininką, kuris po migloto skandalo, susijusio su viena iki tol mažai kam girdėta panevėžiete, vis dar išlieka „liūdnojo veido riteriu“, vargu bau ar galvojančiu net apie savo paskirtąjį premjerą. Pati švietimo valdovė, ko gero, įsivaizdavo kvaištelėjusį švietimo valdovą Seimo struktūroje, o pastarasis – dūsavo svarstydamas, kokius smegenų veiklą stimuliuojančius vaistus vartoja sveikatos reikalų žinovė Seime ir t.t. Kiek buvo tokių, kurie išgirdę šį pesimistinį prezidentės atodūsį, sunerimo: „Apie mane tai! Pastebėjo! Ką dabar daryti?“

Išrinkote – dabar kaltinkite save, o nebe mus

Prezidentė taikliai įvardino atsakomybės kratymosi tendencijas, kurias labai taikliai atspindi kad ir tas pats pavyzdys, kai laimėjusio politinio darinio vadovas neprisiima atsakomybės vadovauti bent vienam iš dviejų svarbiausių valstybėje postų. Tai, kad apsiima vadovauti kultūrai, juk nereiškia, kad adekvačiai suvokia savo gebėjimus. Atsakomybės kratymasis dabartinės Seimo daugumos struktūroje yra simptomiškas, nes prasideda nuo valdymo piramidės viršūnės. Nenuostabu, kad ir Darbo kodekso priėmimo atsakomybę politikai bandė įsiūlyti Trišalei tarybai, kuri, jei kalbant ne iš verslininkų ar valstybininkų, o iš dirbančiųjų atskaitos taško žvelgiant, apgynė tik profsąjungų vadovų teises, suteikė jiems daugiau saugumo garantijų atstovauti darbuotojų interesus, bet pačių darbuotojų, kaip socialinės grupės padėtis po kodekso priėmimo nepagerėjo. Prezidentės panešime šis kodekso pakeitimo aspektas irgi nutylėtas, apsiribota apgailestavimu, kad nukentėjo visi – „ir žmonių supratimas apie kodeksą, ir pats procesas, ir politinės atsakomybės supratimas.“

Nerimas, džiaugsmas ir susirūpinimas dar ne vertybė

Gana eklektiškas, apžvalginiu stiliumi parašytas politinę tikrovę vertinantis prezidentinio pranešimo tekstas sunkokai pasiduoda sisteminei analizei, pačios prezidentūros institucijos vertybių, darbo kokybės ir gebėjimų įvertimui.

Prezidentė savo kalboje skyrė dėmesio tarpukario Lietuvos valstybės atkūrimo reikšmei artėjančių jubiliejinių metų kontekste, priminė lūkesčius, kuriuos piliečiai siejo su naujai išrinktu Seimu, išreiškė nerimą dėl reformų neapibrėžtumo, atkreipė dėmesį į „buldozerinės psiaudodemokratijos“ įsigalėjimo pavojų priimant politinės atsakomybės reikalaujančius sprendimus. Šalies vadovė pasidžiaugė grįžtančiu pasitikėjimu teismais, kuris, anot jos, įvyko dėl iki galo atliktos reformos. Nors prezidentė ir teigiamai įvertino sveikatos reikalų valdytojų pastangas priimant sprendimus, susijusius su alkoholio prieinamumo ribojimu, tačiau išreiškė nuogąstavimą, ar jiems pakaks politinio stuburo įveikti įsigalėjusią korupciją vaistų rinkoje.

Prezidentė atkreipė dėmesį į neapibrėžtus valdančiųjų ketinimus keisti mokesčių sistemą. Anot jos, – „mokesčių perstumdymas, socialinio teisingumo nepridės“. Dabartines Seimo ir vyriausybės iniciatyvas šalies vadovė įvardino, kaip neparuoštų reformų manijos laiką, kur reikalingi pokyčiai gali virsti tik jų parodija. Tenka pritarti prezidentės nuomonei, kad stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos, tačiau, kaip bus investuota „į partijų kokybę ir partinius žmones“, išlieka vienu mįslingiausiu prezidentės lūkesčiu.

Pasidžiaugė ir pagąsdino

Pranešime prezidentė pasidžiaugė politiniu susitarimu sprendžiant šalies gynybos klausimus, istoriniu palaikymu, kurio mūsų šalis sulaukia iš NATO, glaustai įvardino tarptautines grėsmes valstybei: Kaliningrado srities militarizaciją, agresyvaus puolamojo pobūdžio pratybas „Zapad“, geopolitiniu ginklu pavirtusią Astravo atominę jėgainę Baltarusijoje. Šalies vadovė taip pat pasidžiaugė tuo, kad Lietuvoje sėkmingai atremiamos kibernetinio saugumo grėsmės. Apskritai, užsienio politikai prezidentės pranešime skirta mažoka vietos, akcentuota pačios Lietuvos atsakomybė ir pasitikėjimas Europos Sąjungos partneryste. Šalies ateitį prezidentė sieja su modernių technologijų įsisavinimu ir panaudojimu, inovacijų plėtra ir inovatyvių sprendimų kūrimu šalyje. Tuo pat metu šalies vadovė pakvietė inventorizuoti valstybės investicijų programą, kadangi europinės lėšos ateityje išseks, tad laikas, kai inovacijoms diegti galėjome skirti milžiniškas lėšas, tampa praeitimi.

Kur plauks reformų ledlaužis?

Kontraversiškai vertintina prezidentės pranešime nuskambėjusi viena iš apibendrinančių frazių: „Todėl nesiginčykime dėl šimtmečio dovanos Lietuvai. Geriau išjudinkime gyvybiškai svarbių reformų ledlaužį, kad mūsų vaikams jau nereikėtų vytis prarasto laiko.“ Lyg ir teisingas būtų palinkėjimas, tačiau, kai pirmiau pranešime užsimenama apie neparuoštas ir parodijomis virstančias reformas, yra rimtų abejonių, ar tiesiogiai suprastas ir įgyvendintas prezidentės palinkėjimas duos tų vaisių, apie kuriuos kalbama. Jei ledlaužio kryptis ledynuose išliks neapibrėžta, tikslas – nežinomas, o reikalingumas – nepagrįstas, kur tąsyk, tas ledlaužis turėtų nuplaukti, o tiksliau – nuskęsti?

27 metai reformų

Reikia pripažinti, kad mūsų 27 nepriklausomybės metai toli pralenkė tarpukario Lietuvos 22 metų laikotarpį reformų skaičiumi. 27 metai reformų! Tačiau Lietuva per tą laiką nebe tariamai, o išies ištuštėjo. Išgirskite prezidente! Reformos jau senai nebėra vertybė juos patiriantiems. Žemės ūkio reforma (kuri tebevyksta iki šiol) lėmė, kad kaimuose nebeliko gyventojų, nes jie nebeturi pajamų. Tie, kurie turėjo energijos, iš reformuotų kaimų išsibėgiojo. Reformos švietimo sistemoje lėmė, kad mūsų šalies intelektualinio potencialo ateitis, jaunimas, kaip judėjo, taip ir juda viena kryptimi, įgyja šiokį ar tokį išsilavinimą Lietuvoje ir kelia sparnus kuo toliau nuo tėvynės, jau nekalbant apie tuos, kurie išsilavinimą įgyja užsienyje. Sveikatos reforma lėmė, kad, anot velionio Roko Žilinsko, šalyje, kur gydymas turėtų būti nemokamas, motina renkasi kilpą ant kaklo, nes negali grąžinti greitojo kredito, kurį paėmė sūnaus gydymui. Ekonomikos reformos lėmė ne tik sparčiai augantį BVP, bet ir didžiausią pajamų nelygybę Europos Sąjungoje. Negalima teigti, kad dėl socialinės padėties, susiformavusios valstybėje, Dalia Grybauskaitė niekuo dėta. Šiaip ar taip, stojimo į ES laikotarpiu, kai ir buvo klojami pamatai Lietuvos ekonomikos bei socialinės sanklodos ateičiai, ji vadovavo finansų ministerijai.

Renkuosi Europą – lygu – emigruoju

Tradiciškai „tenka konstatuoti“, kad prezidentės metiniame pranešime bemaž nutylėtos skaidžiausias nudienos problemos. Tik jų įvardinimas ir optimistiniai projektai neįtikina: „Emigracijos mastas tampa skausmingiausia problema, todėl mėginkime pirmiausia susigrąžinti savus žmones. Estijoje jau antri metai iš eilės žmonės grįžta namo, reiškia juos apsukti galima. Sąlygos panašios, išsivystymo lygmuo panašus, gal tik daugiau optimizmo turi nei lietuviai ir geriau šneka apie save, nei mes. Galbūt tai yra didžiausias skirtumas. Todėl labai remčiau ir palaikyčiau Tarptautinės migracijos organizacijos projektą „Renkuosi Lietuvą“, nes jie žino, kokios pagalbos reikia tautiečiams, grįžtantiems iš emigracijos. Grįžimu domisi kas antras mūsų emigrantas. Palengvinkime jiems kelionę namo“, – pranešime teigia prezidentė. Tačiau ar čia ir nebus silpniausia šių metų prezidentinio pranešimo vieta, o tuo pačiu ir sprendimų, prioritetų suvokimo ir įvardinimo adekvatumas. Optimizmas turi būti pagrįstas, o optimistinio projekto vaidmuo nors ir gražus, bet jo veiksmingumas realiems pokyčiams labai abejotinas. Galbūt daugiau vertės suteiktų ne vienkartinio projekto ir netgi metų veiklos ir metų perspektyvos rutininis įvertinimas, bet aiškus įvardinimas, kad 27 metus ginėm tautiečius iš Tėvynės ir ką dabar turime padaryti, kad per 27 ateinančius metus jie sugrįžtų atgal.

Kai terminas toks tolimas – pirma mintis būtų, kad galima nieko nedaryti. Tačiau įvardinus, ką galime padaryti šiais metais ir ko šiais metais nedaryti – tai būtų pirmas realesnis žingsnis emigracijos stabdymo kryptimi. Tuo tarpu prezidentės klausytojų Seime ir Vyriausybėje projektuose emigracijos problema stumiama gilyn į antrą ar trečią planą ar netgi priešingai – tai, kad po įgyvendintų reformų šiek tiek išaugs emigracijos mastas, laikoma savaime suprantamu, t.y. normaliu reiškiniu.

Socialinė atskirtis – yra ji ar ne?

Prezidentiniame pranešime iš esmės apeinama ir socialinės atskirties tema. Tik pripažįstama, kad apie ją jau kalbama, o pati socialinė tematika išskyrus kelias užuominas skirtingose pranešimo vietose, susiaurinama iki smurto prieš vaikus problemos sprendimą. Tai, kad socialinio teisingumo Lietuvoje lieka vis mažiau ir į socialiai remtinų grupę Europos Sąjungos masteliais patenka bemaž visas Lietuvos vidurinysis visuomenės sluoksnis, prezidentės patarėjams pranešimo turinyje derėjo surasti vietos, nors tai ir disonuotų su optimistinėmis gaidomis, skambančiomis šiame vaizdingame ir įvairiapusiškame prezidentės metų „dekrete“. Vargu ar pakanka tik nusistebėjimo PVM mokesčio lengvatos panaikinimo beprasmiškumu, juk prezidentę rinko būtent tas „vidurinysis“, o ne oligarchinis Lietuvos visuomenės sluoksnis.

Post scriptum – reakcija

Koks gi rezultatas? Premjeras, matyt, metiniu prezidentės pranešimu liko patenkintas. Jis esą įgyvendina rinkimų programą. Skausmų formuojantis naujoms raukšlėms vyriausybės vadavo smegenyse, ko gero, nekyla. Apie tai, kad pažaliavusių stambiųjų ūkininkų „rinkiminės programos“ įgyvendinimu labiausiai apsidžiaugs tik tą programą parašęs studentas, niekam tokia mintis į galvą neateina – „riekia vykdyti rinkiminius pažadus“. R. Karbauskis lakoniškai pareiškia, kad jo ir prezidentės nuomonės sutampa. O tai iš esmės reiškia, kad „šunys palojo, o karavanas nuėjo“.

Koks gi galėtų būti šio prezidentės metinio pranešimo reziumė? Nesmagus tekstas. Daugiau ar mažiau formalios optimistinės gaidos ir nedrąsūs pagrasinimai, neatsveria prasmingo turinio ir realaus problemų įvardinimo stokos. Jei jos užuominomis ir paliečiamos, vis vien beviltiška būtų ieškoti problemų sprendimo receptų, kai realūs problemos dėmenys tik nujaučiami. Galbūt iš inercijos kartojamas žodis „reformos!“ nieko nebereiškia, nebent gąsdina, bet nesutelkia. Tokia jau žmonių prigimtis, kad išgirdus apie sektoriaus, kuriame jie darbuojasi reformavimą, veikla sukaustoma baimės, o ne optimizmo ir entuziazmo proveržio, nes pirma mintis būna – krautis lagaminus. Mintis visiškai pagrįsta, nes veiklų „optimizavimas“, dažniausiai vykdomas sektoriaus dirbančiųjų sąskaita, nes naujo „sektoriaus“, į kurį jie po „optimizavimo“ pereitų, neatsiranda. Optimistiniu požiūriu šios problemos neišspręsi. Jei kažkur sumažėja, kažkur turi padaugėti. Tačiau, kai mažėja visur, daugėja, tačiau ne Lietuvoje.

Nors prezidentės kalboje pagirti visi, kurie nusipelnė, tačiau prasmės, ko gero, daugiau pirmąją birželio savaitę anapilin iškeliavusio parlamentaro, žurnalisto R. Žilinsko paskutiniuose straipsniuose. Šeimos tragedijos Zarasuose įvardinimas prezidentės kalboje gal ir disonuotų su valstybės vadovės pareigomis, tačiau reikštų, kad ji išties Lietuvą pažįsta ne pro limuzino langą. Dabar – tai tik dar viena iškilmingai pasakyta, iškilmingai išklausyta ir pamiršta kalba.

Anoniminis – politinis alkoholizmas

Netiesa, kad žodis nieko nereiškia ir nieko nelemia. Ne tik prezidentės, bet ir apskritai mūsų politinės kultūros bruožas – perdėtas korektiškumas. Bene visos panašios kalbos, pranešimai yra anoniminiai – pateikiami tam tikra „paukščių kalba“. Bent jau ten, kur kalbama apie konkrečius sektorius vietoj nutylėjimo surašius konkrečius vardus ir pavardes, prezidentinio pranešimo kalba prabiltų ne tik gražiomis metaforomis, bet ir atsakomybės prisiėmimo ir padalinimo svoriu. Už švietimo sistemos reformą atsakinga Jurgita Petrauskienė, sveikatos – Aurelijus Veryga, urėdijų reformą įgyvendina Kęstutis Navickas ir t.t. Spėlioti, kurio koncerno („Vikondos“ ar „Agrokoncerno“) vadovas – politikas paminėtas prezidentės pranešime – įdomus, bet beprasmis užsiėmimas. Galų gale ir naujųjų groteskinių reformų koordinatoriai taip pat turi pareigas, vardus ir pavardes: Viktoras Pranckietis, Saulius Skvernelis, kuris iš jų atsakingesnis, nes jei abu, reiškia nei vienas. Kuriam iš jų nepakenktų, ne tik drąsa ir ryžtas, bet ir intelektas? Ar abiems?

Taip suformulavus klausimą ir prezidentės pranešimo tekstą „autorizavus“ pavardėmis, būtų bylojama žmonių, o ne paukščių kalba. Sovietiniais laikais išsiugdyta savikontrolė ir įvaldytas nutylėjimo menas dabartinėms politikų kalboms naujos vertės nesuteikia. Jei bijoma įvardinti – tai reikėtų klausti, ko bijoma? Ekskomisaro rūstybės, reformuotų ir „žmonių pasitikėjimą pelniusių“ teismų, kuriuose teks gintis nuo ieškinių už orumo įžeidimą? Jeigu pavardėmis ir argumentais neišdrįsta prabilti prezidentė, tada kas turi ir gali išdrįsti? Ar prezidentės įvardinta jau trečią kadenciją Seime marinama informacijos teikėjo apsaugos įstatymo idėja yra aktuali ir pačiai prezidentei? Jei ši apsauga galiotų, matyt, prezidentės pranešimas būtų autorizuotas pavardėmis, tačiau perskaitytas už uždarų durų. Tik tada, kokiu būdu apie šiuose prezidentės turimus duomenis sužinotų tauta. Jei šiuo metu viešai, argumentuotai, įvardinant faktus ir atsakingus asmenis privengia kalbėti net prezidentė, tada kas gali būti toks drąsus? Tad prezidentės pranešimą galima apibendrinti perfrazuojant jos pačios žodžius – jėgos yra, proto užtenka, bet drąsos – ne.

Baigiamieji optimistiniai ir pesimistiniai akcentai

Prezidentė vieną pavardę metiniame pranešime visgi pamini – profesoriaus Liudo Mažylio. Anot šalies vadovės, jo „atkaklumas visiems priminė apie asmeninio apsisprendimo ir iniciatyvos galią.“ Ar profesoriaus pavyzdžiu paseks ir ji pati – atviras klausimas.

Iš tiesų, dabartinė situacija, kai visi šunys kariami ant politikos naujokų, kurie ir patys vargu ar norėjo bei tikėjosi prisiimti atsakomybę už šalies ateitį, kuri po Seimo rinkimų netikėtai nukrito į jų rankas, nėra visiškai teisinga. Žinoma, tenka apgailestauti, kad tie politikos naujokai, ne tik atsakomybės kratosi, bet ir nežino ką su ja daryti – pasidalinti ar turėti ir niekam neduoti? Šioje situacijoje politikos senbuvės, prezidentės, vaidmuo galėtų būti žymiai svaresnis, netgi įvertinant ribotas galias, kurių ji turi nedaug, bet vis dėlto turi. Kalbėti tiesą, tokią, kokia ji yra be metaforų, pagrąžinimų ir nutylėjimų, šiandien yra žymiai svarbiau, nei išlikti politiškai steriliai. Diplomatinio skandalo dėl to nekils, niekas santykių su Lietuva nenutrauks. Tačiau realiems pokyčiams, realioje šalyje, o ne politikų susikurtoje trapioje sterilaus stiklo citadelėje, reikalingi nauji metodai, tarp jų, ir viešųjų valstybės vadovų kalbos turinio ir pateikimo būdai. Kitaip gulbės giesmė nebus tėvynainių išgirsta ir įvertinta, nes ir nebus suprasta.

Tautą išblaivinantys įstatymai įsigalios tik 2020 m., tuomet, kai galimai sumažėję akcizų įplaukos į biudžetą už alkoholį dabartiniam premjerui, prezidentei ir finansų ministrui galvos skausmo nebekels. Nėra kvaili tie nauji politikai, kaip bandoma netgi prezidentės kalboje apie juos pamanyti. Iki 2020 m. gulbės giesmių, kaip įprasta, atliekamų paukščių kalba ir politikai, ir girtuokliai klausysis be jokių suvokimą „palengvinančių“ apribojimų. Tik ar supras ir norės kažką keisti dar bent vienas žmogus, turintis vardą ir pavardę be Liudo Mažylio, kol kas menka tikimybė, nes veikiantieji atsakingi asmenys tik nujaučiami, tačiau vis dar nežinomi.

Tiesa, prezidentiniame pranešime yra dar vienas vardas, pavardė ir pareigos – Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vardas tikras, pareigos reikšmingos – laukiame darbų, atsakomybės prisiėmimo ir rezultatų.

2017.06.12; 03:30

Trečiadienį Seimo Etikos ir procedūrų komisija ketina svarstyti galimai neteisėtą Seimo nario pažymėjimo panaudojimą.

Praėjusią savaitę po parlamentarų registracijos skandalo į etikos sargus su tokiu prašymu kreipėsi Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Seimo „valstiečiai“ neįžvelgia jokio kriminalo tame, kad Seimo narė Agnė Širinskienė prieš Seimo plenarinį posėdį užregistravo dar neatėjusius į salę du savo kolegas – frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį ir parlamentarą, sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jų manymu, tai daugiau techninis veiksmas, kurį įvertins Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

„Mes nei balsavome, nei registravomės balsavimui, nei ruošėmės balsuoti, nei posėdis vyko. (…) Čia nėra jokio kriminalo ir jokios problemos. Tiesiog laukiame Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išaiškinimo“, – praėjusią savaitę, ketvirtadienį, žurnalistams sakė R. Karbauskis.

A.Veryga irgi sako, kad tai buvo techninis veiksmas. „Tai yra perduota Seimo Etikos ir procedūrų komisijai ir ji įvertins, ar mes padarėme kažką, ko nereikėjo daryti“, – sakė A. Veryga, primena ELTA.

Kolegas parlamentarus užregistravusi A. Širinskienė pakartojo tą patį.

„Buvo atliktas tam tikras techninis veiksmas, padedant Seimo nariams užsiregistruoti, bet jokiu būdu nebalsuojant. Etikos ir procedūrų komisija atliks tyrimą ir aš bendradarbiausiu su komisija“, – sakė A. Širinskienė.

Tuo tarpu „tvarkiečiai“ pareiškė, kad inicijuoja apkaltos procedūras Seimo nariams A. Širinskienei, A. Verygai, R. Karbauskui.

Apie tai trečiadienį spaudos konferencijoje ketina informuoti Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Remigijus Žemaitaitis ir Seimo narys Rimas Andrikis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.31; 11:52

Seimo narys Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga siūlo patikslinti Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų nuostatą dėl alkoholio reklamos ribojimo internete.

Jo nuomone, šiuo metu įstatymo projekte numatyta papildoma galimybė kreiptis į tinklo paslaugų teikėją yra perteklinė, nes jis dėl technologinių ypatumų negali uždrausti prieigos prie draudžiamos alkoholio reklamos tinklo paslaugų naudotojams. „Alkoholio reklamos skleidėjas gali per kelias sekundes pakeisti reklamos DNS adresą. (…) Todėl siekiant užtikrinti efektyvų ir technologiškai pagrįstą alkoholio reklamos pateikimo internete ribojimo užtikrinimą siūloma patikslinti formuluotę“, – sako A. Veryga.

Pagal jo įregistruotą pasiūlymą Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlikęs tyrimą ir nustatęs, kad elektroniniais ryšiais skleidžiama Lietuvos Respublikos rinkai skirta alkoholio reklama, turi teisę duoti privalomus nurodymus informacijos prieglobos paslaugų teikėjui skubiai pašalinti informacijos prieglobos paslaugų teikėjo saugomą informaciją, kuri naudojama skleidžiant alkoholio reklamą, arba panaikinti galimybę alkoholio reklamą pasiekti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.26; 06:44

Baltijos šalių sveikatos apsaugos ministrų susitikime aptarti Lietuvai, Latvijai ir Estijai svarbūs visuomenės sveikatos klausimai ir aptartas artimiausiu metu planuojamas pasirašyti memorandumas, kuriuo būtų įsipareigojama bendradarbiauti alkoholio bei tabako vartojimo mažinimo ir sveikos mitybos skatinimo klausimais.

Alkoholio kontrolės politika turėtų būti grindžiama prielaida, kad žalingas alkoholio vartojimas turi didesnę socialinę kainą nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, taip pat, kad sveikata ir žmonių gerovė yra svarbiau negu ekonominiai veiksniai. Todėl yra būtina gerinti visuomenės sveikatą, skatinti mokslinius tyrimus ir užkirsti kelią alkoholio ir tabako keliamam pavojui sveikatai.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, taip siekiama skatinti bendradarbiavimą Baltijos šalyse teikiant įvairių formų paramą, skatinti mokslinius tyrimus, dalintis patirtimi.

„Matome, kad visos trys Baltijos šalys patiria panašių problemų ir daugeliu atvejų renkasi panašius tų problemų sprendimus. Esame mažos valstybės, todėl parama yra labai svarbi, visi veikdami kryptingai galime pasiekti kur kas geresnių rezultatų“, – sako ministras A.Veryga.

Baltijos šalys vieningai sutaria dėl kovos su neteisėta tabako gaminių prekyba. Tai yra pasaulinė problema, kurios šalys negali išspręsti veikdamos po vieną. Planuojamame pasirašyti memorandume teigiama, kad neteisėta prekyba tabako gaminiais pirmiausia yra orientuota į ir taip pažeidžiamas žmonių grupes, pavyzdžiui, jaunimą. Taip pat mažai tikėtina, kad šie nelegalūs tabako gaminiai atitinka keliamus ES reikalavimus, produktų reglamentavimą. Pavyzdžiui, tokie gaminiai neturi įspėjamųjų ženklų ant pakelių, kurie yra privalomi ir labai svarbūs.

Tuo tarpu netinkama mityba gali būti daugelio lėtinių ligų priežastimi. Širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, diabetas, hipertenzija, antsvoris ir nutukimas – vienos sparčiausiai plintančių ligų, kurioms didžiulę įtaką daro nesaikingas riebalų, cukraus, druskos vartojimas ir naudingų maistinių medžiagų trūkumas. Todėl visos trys Baltijos šalys turėtų koordinuoti savo veiksmus vykdydamos ES bei PSO veiksmų planus dėl sveikos mitybos puoselėjimo ir maisto produktų gerinimo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.17; 03:00

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, Konkurencijos tarybos ir Valstybės kontrolės atstovais aptarė, kaip užtikrinti mažesnes vaistų kainas Lietuvoje. 

Konkurencijos tarybos (KT) ir Valstybės kontrolės (VK) tyrimai atskleidė, kad kompensuojami vaistai mūsų šalyje yra nepagrįstai brangūs.

Neskaidri, blogai kontroliuojama sistema sudaro sąlygas korupcijai ir neteisėtam lobizmui. Iki šiol nė vienas sveikatos apsaugos ministras nesiryžo reformuoti vaistų kompensavimo sistemos, kasmet reikalaujančios vis daugiau lėšų. Vaistams kompensuoti valstybė per metus skiria jau beveik 240 mln. eurų, o patys gyventojai dar primoka dešimtis milijonų eurų. Kai kurių vaistų grupėse priemokos išaugo daugiau kaip 80 procentų.  

Kaip rodo tyrimai, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) reguliuojama vaistų kompensavimo sistema sukelia dirbtines kliūtis patekti į šalies rinką pigesniems ir efektyvesniems vaistams.

Dėl kontrolės stokos Lietuvoje brangiausio vaisto parduodama dešimtis kartų daugiau nei pigiausio, nors skirtingų gamintojų to paties vaisto kainos rinkoje gali skirtis nuo 2 iki 6 kartų. Tai rodo, kad valstybė vaistus kompensuoja ne pagal realias kainas.

Net iki 49 proc. pigesni vaistai yra neįleidžiami į kompensuojamųjų vaistų sąrašą, ištisais metais delsiant jį atnaujinti moderniais ir pigesniais vaistais. Tokia sistema tarnauja brangių vaistų gamintojams ir prekybininkams, saugodama jų pelnus. 

Neracionaliai naudojant Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšas prarandama galimybė sutaupyti ir nupirkti naujausių vaistų, ypač reikalingų onkologinėmis ligomis sergantiems pacientams.

Žmonėms ne visada pasiūloma pasirinkti pigesnius tokio paties efektyvumo medikamentus. Kaip atskleidė Valstybės kontrolė, tik 1 iš 14 tirtų atvejų vaistų pirkėjas buvo tinkamai informuotas apie mažiausiai kainuojantį vaistą.  

Prezidentė pabrėžia, kad vaistų kainų mažinimas yra prioritetinis darbas, svarbus visiems gyventojams ir valstybei. Dabar susiklosčiusi padėtis yra nepateisinamo aplaidumo padarinys. Esama daug galimybių sumažinti vaistų kainas, ir tai – tiesioginė sveikatos apsaugos ministro atsakomybė, nes būtent dėl SAM nustatytų taisyklių vaistų kainos nemažėja.

Ministerija privalo įgyvendinti kontroliuojančių institucijų rekomendacijas: užtikrinti efektyvią vaistų kainodarą ir sąžiningą konkurenciją, Vaistų kompensavimo komisijos, Farmacijos departamento veiklos skaidrumą. Taip pat turėtų būti atnaujinta PSDF taryba, kurioje iki šiol sprendimus daugiau nei dešimtmetį priiminėja tie patys nariai.

Skaidri vaistų rinkos reguliavimo tvarka ir principinga jos priežiūra bei kontrolė turi suteikti galimybę kiekvienam žmogui įsigyti tinkamiausius, nebrangius ir efektyvius vaistus. 

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

2017.01.24; 15:30

„Netikėk niekuo, ką išgirsti, ir tikėk tik puse to, ką pamatai“. Tai garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Po patarimas.

Kaip šią sparnuotą frazę pritaikyti lietuviškam kontekstui?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis įspūdingą tiražą turinčiuose leidiniuose giriasi esąs didžiausias geradėjas. Jis – ir už darnią Lietuvą, ir už tokią Lietuvą, kuri privalo likti „natūraliausia, švariausia, sveikiausia Europos šalimi“. 

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Be to, jis propaguoja blaivybę, rūpinasi kultūra. Pavyzdžiui, portale delfi.lt įrodinėja: „Vyriausybių apgautai kultūrai reikia ne grašių, o tinkamo finansavimo“.

Tad gal šį rudenį padarytume didžiausią kvailystę, jeigu nebalsuosime už R.Karbauskio vadovaujamą politinę jėgą? Juolab kad šioje partijoje puikuojasi ir buvusio padoraus Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, ir nuoširdžiai blaivybę propaguojančio daktaro Aurelijaus Verygos, ir puikią knygą apie Lietuvai iškilusius pavojus kartu su kolegomis intelektualais parašiusio Lietuvos edukologijos universiteto dekano Eugenijaus Jovaišos pavardės!

Ir vis dėlto R.Karbauskio praeitis neleidžia juo lengvabūdiškai pasitikėti. Būtina prisiminti: LVŽS į 2016-ųjų Seimo rinkimus vedantis politikas dar visai neseniai abejojo Lietuvos narystės NATO aljanse naudingumu, svarstė, kam lietuviai didina išlaidas krašto apsaugos ministerijai, bei nerėmė Vilniaus pastangų statyti naują atominę jėgainę.

Žinoma, mūsų įstatymai nedraudžia dalyvauti rinkimuose politinėms jėgoms, kurios NATO laiko bloga kompanija ir kurios nesupranta, kodėl būtina „sočiai maitinti savąją kariuomenę“. Lietuviškoji temidė nedraudžia dalyvauti rinkimuose ir tiems, kurie subtiliai arba tiesmukiškai trukdė Lietuvai kartu su tvarkingais, pažangiais, drausmingais japonais statyti naują atominę jėgainę senosios Ignalinos AE teritorijoje ir norom nenorom atvėrė galimybę augti paskubom, nesilaikant saugos reikalavimų statomai, todėl mirtinus pavojus nešančiai Astravo AE Baltarusijoje – vos už 50 kilometrų nuo Vilniaus.

Taigi tokio draudimo Lietuvos įstatymuose nėra. Gal ir teisinga, kad nėra, nes draudimai niekad nebuvo efektyvus vaistas nuo blogų minčių ar įpročių, greičiau priešingai – draudžiamas vaisius labiau vilioja.

Tačiau Lietuvoje egzistuoja nuostata, jog visuomenė turi teisę žinoti. Tiesa, šios taisyklės dažnai nepaisoma. Ja naudojasi tiktai savo nuodėmes po devyniais užraktais paslėpę turtingieji. Net ir rinkimų išvakarėse, kai, regis, rinkėjams žinoti išties reikia kuo daugiau, ši taisyklė netampa privaloma. Ši nuostata egzistuoja tik formaliai, tik Ritos Miliūtės laidose. Realusis gyvenimas Lietuvoje – visai kitoks, kur kas bjauresnis nei demokratiški mūsų įstatymai.

Ir vis dėlto norėčiau kukliai pasiteirauti: kaip ponas R.Karbauskis šiandien vertina savo ankstesniuosius pareiškimus? Jeigu skeptiškumas dėl NATO, Lietuvos  kariuomenės bei Lietuvos AE niekur neišgaravo, – argi mums, rinkėjams, protinga remti tokią jėgą? O jeigu priešiškumo nebeliko, privalėtų bent jau viešai paaiškinti, kas ir kaip jį kadaise suklaidino. Paaiškinti turėtų niekieno neverčiamas, neraginamas.

Deja, kol kas viešojoje erdvėje, man regis, į šiuos ne itin malonius klausimus neatsakyta. Viliamasi, kad juos visi jau pamiršo? Gal ir pamiršo, nebeteikia didelės reikšmės, bet principingoje kompanijoje toks politiko elgesys turėtų būti traktuojamas kaip slapukavimas, nenuoširdumas. Tai byloja, kad partijos vadovas tikisi rinkėjams įpiršti juodą katę juodame maiše.

Beje, šį klausimą būtų galima pateikti ir pirmuosiuose LVŽS sąrašo dešimtukuose besipuikuojantiems garbiems kandidatams : jūs tikrai žinote, neabejojate, garantuojate, kad ponas R.Karbauskis nuoširdžiai gailisi dėl savo paklydimų, kurie pastaruoju metu kvepėtų išdavyste?

Galiu tik pritarti Edvardui Čiuldei, internetinėje „Lietuvos ryto“ versijoje keliančiam panašias abejones. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ jis svarsto: „Ar nėra taip, jog nepalyginamai didesnį pavojų Lietuvos valstybei užtraukia pretenduojantis tapti tos valstybės vairininku žmogus, kuris prieštaravo šalies stojimui į NATO, pasisakė prieš išlaidų krašto gynybai didinimą, nekalbant jau apie tarsi mažiau dramatiškus, bet pakankamai kontraversiškus veiksmus, telkiant žmones prieš AE statybą Lietuvoje ar skalūninių dujų žvalgybą?“ 

XXX

Kokių dar svarbių klausimų turime? Knietėtų žinoti, kur dingo ponas Eligijus Masiulis? Tame pačiame „Lietuvos ryte“ komentatorė Ernesta Apanavičiūtė – Šalčė tvirtina, kad „mūsų visuomenė nepratusi prie tokios gūdžios tylos apie dar visai neseniai kasdien kone visose žiniakslaidos priemonėse besimakalavusį, skaidriausio teisuolio tonu pamokslavusį ir neabejotinai kėdes į aukščiausius valstybės postus jau besimatavusį politiką“.

Kad teisinėje, demokratinėje valstybėje rinkėjai prieš svarbius rinkimus privalo žinoti, kur dingo ir ką dabar veikia rekordiškai didelio kyšio paėmimu kaltinamas politikas, – tai tiesa. Abejoju tik dėl teiginio: „mūsų viesuomenė nepratusi…“.

Dar ir kaip pratusi. Jei būtų nepakanti, reikli, kaip mat priverstų liberalus paaiškinti, kur pasislepė jų lyderis. Liberalai tiesiog bijotų potencialiems rinkėjams sakyti „nežinau“, nes būtų apmėtyti supuvusiais pomidorais bei kiaušiniais ir Seimo rinkimuose nelaimėtų nė vienos kėdės. Beje, liberalai kaip liberalai, o teisėsauga, prokuratūra negalėtų nieko paaiškinti? Nejaugi tuo ir baigėsi „amžiaus“ skandalas? Dingo Masiulis, kaip dingo ponia iš Garliavos, – ir tuo viskas pasibaigė?

XXX

Dauguma keblių klausimų Lietuvoje turi amžiną palydovą – nieko nesakančius, tuščiavidurius paaiškinimus. Girtas vokietis savo jachta atsitrenkė į prie Būtingės terminalo prisišvartavusį tanklaivį.  Tai nutiko rugpjūčio 6 dieną 3 valandą ryto. Bet tanklaivį Būtingės terminale taranavusios jachtos niekas nepastebėjo – nei mūsų kariuomenė su pasieniečiais, nei privati saugos tarnyba.

Taigi girtam vokiečiui dėkokime: jei ne tos jį saldžiam miegui paguldžiusios 1,5 promilės alkoholio, net nežinotume, jog surengti diversiją ar teroro išpuolį prieš mūsų strateginį objektą – vieni juokai.

Viešojoje erdvėje pasirodė tik keletas pasiaiškinimų: kalta pasenusi stebėjimo įranga; moderniomis priemonėmis stebima vos 33 proc. Lietuvos valstybės sienos; „griežtesnių procedūrų nereikėjo taikyti, nes situacija nekėlė pavojaus“. Ir į kalėjimą už visai valstybei pavojingą aplaidumą, deja, niekas iš pareigūnų nebus pasodintas.

Nuostabą kelia ir žinia, kad lenkiško kapitalo naftos koncernui, kuriam priklauso terminalas, leista pačiam samdyti privačią saugos bendrovę, nors, vadovaujantis sveiku protu, privati firma neturėtų saugoti strateginių valstybės objektų.

XXX

Nerimo sukėlė ir BNS išlplatintas interviu su 2015-aisiais įsteigto Nacionalinio kibernetinio saugumo direktoriumi Rimantu Černiausku, teigiančiu, jog „Lietuvos valstybės įmonėse pareigūnai randa užsienio valstybėms priklausančios šnipinėjimo programinės įrandos“. Vienintelė paguoda – tokios įrangos aptinkama mažai.

Akivaizdu, kad esame nepasiruošę rimtoms kibernetinėms atakoms. Saugomės paviršutiniškai, taikome tik apie ketvirtadalį kibernetinei saugai užtikrinti rekomenduojamų organizacinių priemonių, diskutuoti pradedame tik tada, kai atsitinka nelaimė, neturime užtektinai aukščiausio rango specialistų…

XXX

Dar daugiau baimės atnešė paskutinioji LRT televizijos laida „Savaitė“ (redaktorė Nemira Pumprickaitė), kurioje pateikiama Valstybės kontrolės išvada: „nepasiruošę nė vienai ekstremaliai situacijai“. Jei kiltų pavojinga epidemija, jei iš baltarusiškojo Astravo atkeliautų radioaktyvūs debesys, jei šalį užplūstų milijonai pabėgėlių, jei mūsų pašonėje nuolat rengiamos agresyviosios karinės Rusijos pratybos taptų staigiu įsiveržimu, – civiliai asmenys nežinotų nei kur bėgti, nei kur slėptis, nei kaip gintis.

Šių žinių autorius – Valstybės kontrolės auditorius Gediminas Sungaila, beje, suskaičiavęs, kiek Lietuvoje tvarkingai veikiančių slėptuvių. Remiantis duomenimis apie slėptuves, gyvename taikos ir ramybės oazėje, kurios niekas, niekada ir niekaip negali užpulti. 

XXX

Kas dar skaudina? Žurnalo „IQ“ redaktorius Ovidijus Lukošius yra rašęs, jog galimybė Europos Sąjungos piliečiams be trukdžių keliauti po visą ES teritoriją nuo Lisabonos iki Talino, – absoliutus gėris.

Šį mitą sugriovė atvirai prorusiškas pažiūras demonstruojantys, Lietuvą agresyvumu kaltinantys vokiečiai Raineris Rothfussas ir Ove Šataueris. Drauge su 250 bendraminčių jie leidosi į vadinamąjį „Taikos žygį“ – iš Vokietijos per Kaliningrado sritį, Lietuvą bei Latviją patraukė į kaimynines šalis puldinėjančią Rusijos sostinę. Šie vokiečiai labai remia Kremliaus valdovą.

Žinoma, mes, lietuviai, niekuo dėti – negalime uždrausti Vokietijos piliečiams koneveikti JAV bazes arba kliedėti, girdi, agresyvioji Lietuva trukdo Vokietijai bičiuliautis su Rusija. Tokių turime ir Lietuvoje.

Pikta, kad šie „taikos balandžiai“ keliavo būtent per Lietuvą. Principinga valstybė neturėjo tokių nei įsileisti, nei praleisti. Tačiau esame supančioti ES piliečių teise laisvai judėti po ES ir, tuo pačiu, neišvengėme improvizuoto protesto mitingo netoli Šiaulių diskokuotų NATO valstybių karo lėktuvų, atliekančių vien oro policijos misiją.

Tikriausiai neturėčiau sureikšminti šio vokiško akibrokšto. Juk galimybė ES piliečiams nekliudomai keliauti po visą Sąjungą – geras pasiekimas. Daugiau naudos nei žalos. Ir vis dėlto pasijutau tarsi gyvenčiau pereimamąjį kiemą primenančioje valstybėje. Kaimynas tau spjauna į veidą, o tu tegali tik nusišluostyti. Tokių spjūvių, atrodo, bus ir daugiau: Putinas puola išradingai, ciniškai.

2016.08.15; 03:47

Buvusi sėsli, dora, blaivi, darbšti tauta su sena gražia kalba, galima tarti, – Europos tautų pramotė – skęsta alkoholio jūroje. Kad Lietuvoje per metus vienas žmogus vidutiniškai suvartoja 15,4 litrus alkoholio, rodo Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimas.

Tyrimo duomenys apima 194 šalis, priklausančias Pasaulio sveikatos organizacijai. Pirmoje vietoje pagal alkoholio suvartojimą atsidūrė Baltarusija (17,5 l), antroje – Moldova (16,8 l), trečioje – Lietuva.

Continue reading „SOS! – Lietuva skęsta alkoholio jūroje“