Edvardas Čiuldė. Koronaviruso dienoraščiai. Be(ne)laukiant ligos protrūkio (III)


Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Belaukiant arba, tiksliau tariant, nelaukiant, baiminantis koronaviruso sukeltų mirtinų komplikacijų paplitimo galimybės, labiausiai neramina faktas, kad Lietuvoje registruotų viruso užkrėstųjų skaičius yra žadinantis nusiraminimo nuotaikas, nepalyginamai, kelis ar net keliolika kartų mažesnis nei aplinkinėse šalyje. Kai kas iš valdžios vyrų jau paskubėjo girtis, kad neva epidemija mūsų padangėje buvo sutramdyta pradinėje stadijoje dėl laiku įdiegtų prevencinių priemonių, pirmiesiems iš regiono šalių paskelbusiems ekstremalią padėtį.

Kaip nesunku nuspėti, užkalbėjimais, garsiais pareiškimais ar skelbimais iš tribūnų pandemijos nesuvaldysi. Kita vertus, plika akimis matosi, kad labiausiai atsilikusiose pasaulio šalyse dabar nurodomas užsikrėtusių skaičius yra dar mažesnis nei Lietuvoje, kaip atrodo, dėl tos aplinkybės, jog čia nėra tarptautine patirtimi pagrįstos viruso paplitimo tyrimų metodikos ir būtinos tokiems tyrimams išplėtoti infrastruktūros.

Kas be ko, pagal ekonominį ir socialinį išsivystymą Lietuvos nė iš tolo nebūtų galima priskirti prie tokio pobūdžio šalių, tačiau mus lydi panašus neadekvatumo tikrai dalykų padėčiai rezultatas dėl nedovanotino moralinio valdžios atsilikimo, draudžiant platesnį žmonių patikrinimą, tiriant dėl užkrato tik grįžtančius iš užsienio šalių, akivaizdžiai karščiuojančius, su daugiau ar mažiau aiškiomis ligos indikacijomis mūsų piliečius.  

Taigi kaip kraupus pasityčiojimas dabar skamba tarnybų pranešimai, kad visi Lietuvoje nustatyti užkrato atvejai yra įvežtiniai, kai kitoms gyventojų kategorijomis priklausantys individai, trakime, visų pirma žmonės, kurie pastaruoju metu nebuvo išvykę už šalies ribų, yra netiriami, kvalifikuojant jų negalavimus be nuodugnesnio tyrimo kaip gripo pasireiškimo atvejus. Labai tikėtina, kad ir sėsliųjų šalies gyventojų, užsikrėtusių virusu, mirtys bus paslepiamos po mirčių nuo gripo statistika.

Norint teisėtai pasitikrinti mūsų šalyje dėl užsikrėtimo koronavirusu galimybės, reikėtų specialiai išvykti iš šalies ir grįžti paknopstomis, nieko nelaukus, namo, bet ir to dabar neįmanoma padaryti dėl staiga užsidariusių sienų.

Nuvirtęs medis. Slaptai.lt fotografija

Galimas daiktas, kad iki to momento, kol šis straipsnelis bus išspausdintas, tyrimo nuo užkrato galimybės bus žymiai praplėstos ir mūsų padangėje, tačiau nekyla jokių abejonių dėl to, kad palankiausias laikas pandemijos sutramdymui Lietuvoje yra pražiopsotas. Dar kartą noriu patikinti, kad taip atsitiko ne dėl išteklių trūkumo ar kažkokių techninio pobūdžio trikdžių, o dėl kai kurių mūsų politinės valdžios kapitonų moralinio nususimo, paprasčiausiojo padorumo deficito, vaizduotės negalios.

Aurelijus Veryga, užuominomis lipdomomis ant užuominų, arba beveik jau atviru tekstu yra paaiškinęs, kad ne visi, norintys išsitirti dėl koronaviruso užkrato, turės tokią galimybę jau vien dėl tos ribojančios aplinkybės, kad pirmasis valdžios rūpestis yra gydytojų gerovė, komfortinės jų darbo sąlygos, socialinės garantijos ir – neduokDie! –  totalinė apsauga nuo mirtinomis komplikacijomis galinčio tapti viruso užkrato pavojaus, iškylančio patiems medicinos darbuotojams.

Kiekviena profesija yra susieta su savitu profesinės rizikos bagažu, – troleibuso vairuotojas, gaisrininkas, mokytojas, išminuotojas, kaip ir gydytojas, vykdydami savo profesinę pareigą, didesniu ar mažesniu laipsniu rizikuoja, gali papulti į nepavydėtiną situaciją. Nepradėsiu dabar diskusijos klausimu, kas rizikuoja daugiau, o kas – mažiau, atkreipdamas dėmesį tik į tai, kad labiausiai apgailėtinas profesijos išniekinimas prasideda tada, kai ribinėse situacijose nešvankiai gudrauti pradeda patys profesionalai, siekdami profesinės rizikos koeficientą sumažinti visuomenės saugumo sąskaita.

Dabar atlikime mintinį eksperimentą, pabandydami įsivaizduoti tai, kokia dalis stojančiųjų į Lietuvos sveikatos mokslų universitetus ar medicininio profilio fakultetus renkasi šią profesiją dėl noro padėti kenčiantiesiems, iš anksto įsitikinę, kad nepabūgs užstatyti savo kailio didžiųjų išbandymų metu, prasidėjus pasaulinei pandemijai ar pan. Kaip atrodo bent man, Lietuvoje 99% stojančiųjų į medicinos universitetus tokias studijas renkasi puoselėdami planus prie atlyginimo prisidurti keleriopai daugiau gaunamų iš pacientų kyšių ar dovanėlių pavidalu. Tai be visa ko kito reiškia, kad Lietuvoje sveikatos sistema yra supuvusi iki paskutinio siūlo galelio, apkrėsta puvėsiu dar įsčiose, paliesta nešvankumo viruso dar embriono stadijoje.

Krėslas. Slaptai.lt nuotr.

Kyšininkavimo viruso užkratas lietuviško tipo sveikatos apsaugos sistemoje su čia įsivyravusia supuvimo subkultūra yra visus šalies piliečius žeminanti situacija, tačiau tokių išbandymų kaip koronaviruso sukeltos pandemijos išplitimas metu moralinio kolapso medicinos sferoje padėtis jau gali būti prilyginta pavojingai padėtai ir greitėjančiu ritmu tiksinčiai minai po šalies pamatais.

Kokio pažeminimo tikisi, gali baugintis žmogaus, susidūręs su lietuviška medicina, geriausiai iliustruoja Kęstučio Navako, iškilaus Lietuvos poeto, apsisprendimas greičiau rinktis mirtį nei Lietuvos gydytojų pagalbą, padedant įveikti eilinį negalavimą.

Andai Vytenis Andriukaitis bandė pasukti Lietuvoje vyraujančią sveikatos apsaugos sistemą moralinio sveikatinimo keliu, tačiau su  A. Verygos atėjimu viskas grįžo į senąją vagą, atsitiesė su atsilaisvinusios nuo suspaudimo spyruoklės jėga.

Moralas toks: svarbu iš anksto žinoti, kad kažin ar dabar ištikusių pandemijos negandų metu mums labai padės esama Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema, greičiau reikės gelbėtis kiekvienam atskirai savo rizika arba bičiuliškai tarpininkaujant vienas kitam, nepuoselėjant didelių vilčių dėl lietuviško kirpimo gydytojų geranoriškumo ir pasiryžimo aukotis visų labui!

(Bus daugiau)

2020.03.17; 07:42

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.