Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

11. Internacionalas prieš Nepriklausomybę

LR AT Įstatymas dėl galimo tiesioginio valdymo įvedimo, sukėlė ne­rimą Rytų Lietuvą bandžiusiems užvaldyti lenkų šovinistams. Tačiau jo įgyvendinti nespėta dėl sustiprėjusios TSRS okupacinės kariuomenės, LKP (TSKP pagrindu), „Jedinstvos“ ir kitų smurtinių organizacijų puolimo prieš nepriklausomos Lietuvos institucijas, prieš lietuvių Tautą. Antilietu­viškos – okupacinės jėgos lemiamą smūgį laisvėn pakilusiai lietuvių tautai planavo smogti 1991 m. sausio 12-13 d., pirmiausia užimant radiją ir te­leviziją, Parlamento, Vyriausybės rūmus ir kitus objektus.

Pasklidus žiniai apie okupantų ir jų talkininkų planus, šimtai lietuvių rinkosi prie Parla­mento, radijo ir televizijos pastatų, kad apgintų juos, o tuo pačiu – ir Lie­tuvos nepriklausomybę. Nerimą didino tai, kad okupacinės kariuomenės daliniai dar intensyviau ėmė užiminėti valstybinius pastatus, kad dar akiplėšiškiau savo priešiškumą demonstravo rusų-lenkų organizacijos, pirmiausia Jedinstvo“, ir kad nemažai buvusių Lietuvos  milicininkų, vadovaujamų būrio štabo viršininko Boleslovo Makutinovičiaus, sausio 12-osios naktį pagrobę 15 policijos mašinų ir ginklų, perėjo į okupan­tų ir jų talkininkų pusę. Vakare, apie 23 val., okupantų sudarytas LTSR „Nacionalinio gelbėjimo komitetas“ (sudarytas iš LKP (TSKP pagrin­du) CK, „Jedinstvos“, Rytų Lietuvos lenkų) išplatino atsišaukimus, kuriuose kreipėsi per radiją į Lietuvą, į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Girdi, dabartinė valdžia nustūmusi Lietuvos liaudį prie bedugnės, nebekontroliuojanti pa­dėties Respublikoje, todėl šio komiteto pareiga esanti paimti į savo rankas visą valdžią Lietuvoje, kad tariamai  būtų išvengta brolžudiško karo ir ekonominio kracho, o ištikrųjų, kad Lietuvą išlaikytų savo naguose.

Tai ypač akivaizdu iš TSKP CK ir KGB organizuotų sąmokslų prieš Lietuvą po Kovo 11-osios Akto paskelbimo (1990 m.) ir iš 1991 m. rugpjūčio 18-23 d. pučo. Tada, prisidengus probolševikine LKP (TSKP pagrindu), antilietuviškomis rusų, lenkų organizacijomis – KGB, okupacinės kariuomenės struktūrų padali­niais, reikalauta, kad Lietuva ir toliau liktų TSRS sudėtyje, valdoma „vie­ningos“ komunistinės partijos ir sovietinės valdžios.

Toms, prokomunistinėms jėgoms, svarbią paramą teikė Vilniaus, Šalčininkų ir kai kurių kitų rajonų lenkai – šovinistai. Pasinaudodami ypač sunkia nepriklausomos Lietuvos padėtimi (kaip ir 1919-1920 m.), jie sten­gėsi sekti kareivos J. Pilsudskio pavyzdžiu ir atplėšti nuo Lietuvos jos rytinę dalį, paskelbiant ją lenkų autonominiu kraštu (sritimi). O jei Lietuva išstotų iš TSRS – tariamąjį lenkų kraštą palikti TSRS ar Baltarusijos TSR sudėty­je. Tokiam lenkų siekiui TSKP, LKP (TSKP pagrindu) bei KGB visiškai  pritarė ir ėmė teikti lenkams visokeriopą paramą, kad jie tik kuo giliau įvarytų lietuviams į nugarą savo užnuodytą durklą. Iš archyvinių dokumentų atrodo, kad talkininkais jiems  buvo ir kai kurie LTSR valdžios nomenklatūrininkai. Taip 1991 m. pradžioje  buvęs  LTSR Ministrų Tarybos pirmininkas V. Sakalauskas, jo pavaduotojas Vilius Kazanavičius, TSRS oro desantinės kariuomenės vado pirmasis pavaduotojas generolas Osvaldas Pikauskas ir divizijos vadas, ge­nerolas A. Žitnikovas tarėsi, kaip išsaugoti Lietuvą tarybine, TSRS sudėty­je. Tuomet suokalbininkai į Maskvą, į KGB pranešė, kad „jeigu būtų aiški Centro pozicija ir palaikymas, galima būtų duoti reikiamą atkirtį […]“.

Tuo laiku TSRS prezidentas ir TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas paskelbė įsaką „Dėl papildomų priemonių, įgalinančių užtikrinti tarybinių piliečių teises, apsaugoti TSR Sąjungos suverenu­mą Lietuvos TSR teritorijoje“. Įsake, be kitko, nurodė nepriklausomos Lietuvos vyriausybei paleisti savanorių formuotes, surinkti visus gy­ventojų turimus ginklus, sugriežtinti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų iš Lietuvos kontrolę ir t.t.

Priedanga pasmaugti nepriklausomą Lietuvą buvo LKP (TSKP pagrin­du), rusų, lenkų organizacijos, taip pat 1990 m. balandžio 28 d. slapta su­darytas Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas (LNGK), turėję perimti nuverstos nepriklausomos Lietuvos valdžios funkcijas.

Padėti pasmaugti laisvės siekiančias jėgas TSKP CK, jos „vietininko“ – LKP (TSKP pagrindu) CK įsakymu žiniasklaida privalėjo diskredituoti ne­priklausomos Lietuvos valdžią, jos pastangas suteikti lietuvių kalbai vals­tybinės kalbos statusą, sugrąžinti nepriklausomos Lietuvos valstybinę sim­boliką ir pan. Mėginta bauginti, pirmiausia svetimtaučius, kad Lietuvą norima paversti fašistine, o rusus, lenkus – beteisiais vergais; įrodinėta, kad, jei Lietuva išstosianti išTSRS, neteksianti Klaipėdos, Vilniaus ir jo kraštų, kuriuos perimsianti Lenkija bei Rusija.

Kad tariamai apgintų „tarybinių žmonių interesus“, nurodymais iš Kremliaus ginkluoti KGB, milicijos ir kariuomenės daliniai ėmė užimi­nėti valstybinių įstaigų pastatus (pirmiausia priklausiusiusbuvusiai LKP, persitvarkiusiai į Savarankišką LKP), saugoti paminklus (Lenino, TSKP veikėjų ir kt.). Gatvėse, pirmiausia Klaipėdoje, pradėjo patruliuoti kariškiai, kuriems buvo suteikta teisė bet ką suimti, iš­vaikyti mitingus ir demonstracijas.

Remiantis priedanga, kad reikia garantuoti jaunuolių ėmimą į sovietų kariuomenę, TSRS gynybos ministro D. Jazovo įsakymu į Lietuvą buvo įvesta Pskovo desantininkų divizija, o kartu su ja – ir KGB grupė „Alfa“.

1991 m. pradžioje ir LKP (TSKP pagrindu) CK pirmasis sekretorius M. Burokevičius savo laiške TSRS prezidentui M. Gorbačiovui reikala­vo nedelsiant Lietuvoje įvesti prezidentinį valdymą. Tikslas – kad būtųatkurta tarybų valdžia, o Lietuva toliau liktų TSRS sudėtyje. Taip pat jis siūlė paskelbti ypatingąją padėtį, kad tvarka Lietuvoje „būtų stabilizuota“.

1991 m. sausio 9 d. M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą nepriklau­somai Lietuvai: „[…] nedelsiant atkurti TSRS konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimus, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitu­cinius aktus […]“.

Apie tai, kad prieš nepriklausomą Lietuvą bus mestos TSRS karinės pajėgos, dar sausio 7 d. TSRS Pabaltijo karinės apygardos vadas genero­las leitenantas F. Kuzminas telefonu pranešė Aukščiausiosios Tarybos pir­mininkui V. Landsbergiui, esą TSRS Gynybos ministro D. Jazovo įsaky­mu Lietuvoje pradėtas priverstinis jaunuolių ėmimas į TSRS kariuomenę, ir tam bus panaudota speciali desantininkų divizija. Kitą dieną, sausio 8-ąją, LKP (TSKP pagrindu) CK kartu su KGB ir  irparengtais civiliais de­santininkais, taip pat su lenkų, rusų draugovininkais organizavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmų šturmą, paskelbė „darbo liaudies“ protestą prieš „fašistinę vyriausybę“ ir prieš kainų pakėlimą.

Lietuvos vyriausybė, supratusi, kad kainų pakėlimo klausimas – provo­kacija, jas atšaukė, o premjerė K. Prunskienė atsistatydino. Tačiau antivalsty­binės jėgos nenurimo. Jos ir toliau telkėsi nepriklausomai Lietuvai pasmaug­ti. Tiesa, pagal kai kuriuos šaltinius, prieš Kremliaus planus panaudoti TSRS kariuomenę pasisakė TSRS oro pajėgų kariuomenės vadas genero­las P. Gračiovas (jis 1982-1983 m. buvo 7-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas Kaune; po to vadovavo oro desanto divizijai Afganistane, kur net 8 kartus buvo sužeistas, už tai pelnė Tarybų Sąjungos didvyrio vardą). Nepaisant to, sausio 8 d. vakare Šiaulių aerodrome nusileido 30 TSRS desan­tininkų lėktuvų, o kitą – Vilniaus aerodrome – karinis transporto lėktuvas IL-76 su desantininkais iš Pskovo, taip pat lėktuvai su KGB specialios pa­skirties „Alfa“ grupės smogikais. Vilniuje, Šiaurės kariniame miestelyje buvo įrengtas tiesioginio kosminio ryšio su Maskvos Kremliumi punktas, matyt didelio masto karinių operacijų valdymui iš „centro“.

Vis akiplėšiškiau prieš nepriklausomą Lietuvą savo mitinguose rėkavo rusų, lenkų stalinistai – komunistai ir šovinistai. Tikslas – sudaryti „tinkamą situaciją“ pradėti okupacinės kariuomenės puolimui – tariamai „gelbėti darbo liaudį“.

Sausio 9 d. tautines mažumas, pirmiausias rusus, „apsiraminti“ ir pa­remti nepriklausomą Lietuvą per radiją ir televiziją kvietė Vilniaus stačia­tikių arkivyskupas Chrizostomas. Bet jo žodžių sąmokslininkai neklausė. Sausio 11 d. LKP (TSKP pagrindu) CK, KGB ir įvairių atėjūnų bei jų palikuonių atstovai savo organizuotame „Lietuvos demokratinių jėgų“ kongrese Vilniuje priėmė ultimatumą, raginantį Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą bei Vyriausybę atsistatydinti iki tos pačios dienos 15 valandos. O jei taip nebūsią padaryta, valdžią paimsiąs į savo rankas „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“. Jis ir sugrąžinsiąs lietuvą į TSRS „tautų šeimą“. Tuo metu okupacinės kariuomenės ir KGB daliniai užėmė lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento patalpas Vilniuje, užė­mė „Spaudos“ rūmus, kuriuos šturmuojant, buvo sužeista jų gynėjų.

Okupacinės kariuomenės daliniai užiminėjo valstybinius pastatus ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje bei kituose miestuose. Dėl miestuose vykusio didelio okupacinės kariuomenės dalinių, šarvuočių, tankų, sunkvežimių judėjimo Vilniaus garnizono vadas generolas V. Uschopčikas informavo Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kad, girdi, vykstą  tik  kariniai manevrai bei be­sislapstančių nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje jaunuolių gaudymas.

Vadinamojo „Lietuvos demokratinių jėgų kongreso“ atstovams nesu­laukus iš Lietuvos Vyriausybės atsako į minėtą rytmetinį ultimatumą, 15 val. LKP (TSKP pagrindu) CK rūmuose surengtoje spaudos konferencijoje tos išdavikų  partijos Ideologinio skyriaus vadovas J. Jermalavičius paskelbė, kad Lietuvoje visą valdžią į savo rankas ima  lenkų, rusų „Lietuvos TSR gelbėjimo komitetas“.

Lietuvos miestuose toliau tebesiautėjo TSRS kariuomenės ir KGB daliniai: jie užėmė Vilniaus geležinkelio stoties dispečerinę, sustabdė traukinių eismą, o nak­tį iš sausio 11-osios į 12-ąją užgrobė Lietuvos Vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę Valakampiuose. Tąsyk Vilniuje apie 30 Lietuvos policininkų perėjo į nepriklausomybės smaugikų pusę. Tą naktį, kai dauguma jų grįžo iš budėjimo prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), štabo viršininkas Boleslovas Makutinovičius ir būrių vadai V. Razvodovas ir A. Skliaras įkalbėjo daugelį jų pereiti TSRS VRM pavaldu­mo žinion. Suokalbininkai, paėmę iš sandėlių  80 automatų, 130 pistoletų, šautuvų, revolverių, guminių lazdų, neperšaunamų liemenių, antrankių, skydų, dujokaukių, rūbų, avalynės, radijo ir telefoninio ryšio priemonių ir viską susi­krovę į VRM ir Šiaurės miestelio okupacinės kariuomenės atsiųstus automobi­lius, nuvažiavo į Lietuvos policijos akademijos pastatus Valakampių gatvėje. Į juos patekę apgaulės būdu, užsibarikadavo ir pasirengė gynybai, pasiskelbdami kovosią už Lietuvą TSRS sudėtyje. Tokios didelės grupės omonininkų išdavystė, o svarbiausia, ginklų pagro­bimas buvo skaudus smūgis kovojančiai dėl savo nepriklausomybės Lietuvai.

Ankstyvą sausio 12-osios rytą iš TSRS Gynybos ministerijos atskrido ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas, turėjęs tariamai vadovau­ti vykstantiems okupacinės kariuomenės manevrams. Iš Kaliningrado įVilnių buvo permesta daug tankų ir šarvuočių su kariuomenės daliniais. Bet tūkstančiai žmonių ir toliau rinkosi prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės, prie Radijo ir televizijos komiteto, prie TV bokšto. Visur buvo šokoma ir dainuojama, laikomos šv. mišios. Tai šokiravo okupantus ir jų talkininkus, žiūrėjusius pro tankų ir šarvuočių taikiklius į lietuvių mi­nias, nebijančias net mirties vardan savo Nepriklausomos Tėvynės.

12. Ant Tėvynės aukuro …

Sausio 12 d. 22 val. okupacinės kariuomenės atsargos pulkininkas V. Šurupovas, sukvietęs rusų, lenkų aktyvistus – draugovininkus, LKP (TSKP pagrindu) narius, pasakė, kad naktį vyksią svarbūs įvykiai, todėl jie privalą būti pasirengę padėti „atstatyti Tarybų valdžią“. Tą dieną po keletą kartų per sąmokslininkų radiją „Tarybų Lietuva“ buvo perskaityti tokie jų dokumentai: M. Burokevičiaus atsišaukimas „Į Lietuvos liaudį“. Jame sakyta: „Lietuvos komunistų partijos CK biuras su pritarimu sutiko TSRS prezi­dento M. Gorbačiovo kreipimąsi į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą […]. Situacija Lietuvoje pateko į aklavietę. Išeiti iš susidariusios padėties galima tik imantis neatidėliotinų ir ryžtingų priemonių […]. Žmonės reikalauja įvesti respublikoje prezidentinį valdymą. Lietuvos komunistų partijos CK biuras pritaria visiems demokratiniams darbo žmonių reikalavimams […]. Vienintelė reali priemonė atkurti teisėtumą respublikoje – prezidentinis valdymas. Lietuvos KP CK biuras kviečia visos respublikos darbo žmones palaikyti prezidentinį valdymą“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Jame pareikšta: „Lietuvos darbo žmonių atstovų ir Demokratinių jėgų kongreso 1991 m. sausio 11 d. įkurtas „Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komitetas“ laiko pareiga paimti valdžią į savo ran­kas ir visomis priemonėmis siekti teisėtumo ir tvarkos atkūrimo“; Lietuvos TSR nacionalinio gelbėjimo komiteto kreipimasis į Lietuvos gyventojus. Jame tvirtinta: „Respublikos vyriausybė prarado įvykių raidos kontrolę ir tik melo bei demagogijos pagalba siekia išlaikyti savo įtaką. Ji nesugebėjo teisingai įvertinti TSRS prezidento M. Gorbačiovo 1991 metų sausio 10 dienos kreipimosi […]. Tokiomis sąlygomis Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas […], siekdamas išvengti ekonominio žlugimo ir brolžudiško karo, į kurį stumia mus Respublikos Aukščiausioji Taryba, laiko savo pareiga paimti visą valdžią į savo rankas […]“. Ir kt.

Michailas Gorbačiovas lietuviams asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 13-osios žudynėmis.

Užgrobti radijo ir televizijos pastatus Vilniuje kariauna  Šiaurės miestely  pasirengė sausio 12-osios vidurnaktį. Tuomet ten būta daug atsakingų TSRS gynybos, TSRS vidaus reikalų ministerijų, KGB darbuotojų. Tarp jų – TSRS gynybos ministro pavaduotojas V. Ačalovas, Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas, majoras V. Ovčarovas, TSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas N. Demidovas, su ministru B. Pugo palaikęs tele­foninį ryšį, KGB 3-iosios valdybos viršininko pavaduotojas J. Kalganovas, LTSR valstybės saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Čaplinas ir daug kitų. Sąmokslininkai palaikė nuolatinį ryšį su TSRS gynybos mi­nistru gen. D. Jazovu, su TSRS KGB vadovu gen. V. Kriučkovu. Pastarųjų žodiniais įsakymais remiantis, pirma turėjo būti užimti radijas ir televi­zija, po to – Aukščiausiosios Tarybos ir kiti pastatai.

Beje, nieko bendra su tiesa neturėjo vėliau paskleisti gandai, kad dėl TSRS kariškių, KGB ir parti­nių veikėjų nusikaltimų Vilniuje nieko nežinojęs TSKP CK Generalinis sekretorius M. Gorbačiovas. Pasak liudininkų parodymų, pas V. Boldiną, M. Gorbačiovo padėjėją ir TSKP CK bendrojo skyriaus vedėją, 1991 m. sau­sio 8 d. vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo M. Burokevičius, O. Šeninas (lenkų „autonomininkų“ tiesioginis vadas), R. Nišanovas, O. Baklanovas, B. Pugo, P. Jazovas, V. Kriučkovas ir kiti, ap­svarstę, kaip Lietuvą sugrąžinti į „TSRS šeimą“. Tame susitikime buvo ap­tarti ir TSRS prezidentinio valdymo įvedimo, „nacionalistinės“ Lietuvos vyriausybės nuvertimo ir kiti klausimai.

Sąmokslininkai žvalgybinį reidą, kaip užimti radijo, televizijos, Aukščiausiosios Tarybos pastatus, padarė sausio 12 d., apie 22 val. Tada iš Šiaurės karinio miestelio į sostinės centrą pajudėjo dvi kolonos tankų, šarvuočių ir sunkvežimių su desantininkais. Viena kolona važiavo link TV bokšto, kita – prie radijo ir televizijos pastatų Konarskio gatvėje. Tačiau smaugėjai, pamatę, kad prie abiejų objektų, kaip ir prie Aukščiausiosios Tarybos yra susirinkusios minios žmonių, o visos prieigos užstatytos sun­kvežimiais, autobusais, lengvaisiais automobiliais, grįžo į Šiaurės mies­telį pasirengti tikrajam šturmui. Apie tai TSRS gynybos ministerijos 107-osios motošaulių divizijos vadas V. Uschopčikas, kaip liudininkas, papasakojo Lietuvos prokurorams: V. Ovčarovas (TSRS gynybos ministe­rijos Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas – A. L.) įsakė desanti­ninkus operacijoje paremti 7 tankais su tuščiais šaudmenimis ir ekipažais, kurie buvo paskirti iš divizijos 106-ojo tankų pulko. Tiesiogiai tankistams vadovavo desantininkų vadas. Tankų ekipažai privalėjo išvalyti praėjimus kariškiams prie numatytų objektų, kurie buvo užstatyti smėlio barstytu­vais. Tankistai užduotį įvykdė puikiai. TSRS kariškiai ir tankai šaudė tuščiais šoviniais į viršų. Bet, anot V. Uschopčiko, „desantininkai buvę ginkluoti ir turėję po apkabą kovinių šovinių, kuriuos ir panaudoję ka­rinės operacijos metu“ (Baud. bylos T. 114. P. 1465). Tačiau į šią generolo    V.Uschopčiko užuominą mažai kas atkreipė dėmesį, dėl to visą laiką vengta aiškiai pasakyti, kas šaudė į beginklius žmones prie TV bokšto, radijo ir televizijos komiteto pastatų.

Apie okupacinės kariuomenės išankstinį  pasirengimą žudyti Vilniuje  radijo, televizijos pastatų gynėjus, Lietuvos prokuratūra buvo gavusi ir tokį  okupantų desantinės divizijos k/d nr. 74268 kuopos vado leitenanto S. Machovo raštiškąliudijimą: „[…] 1991 m. sausio 12 d. kapi­tonas S. Panikarovas davė mums užduotį užimti Lietuvos radijo ir televizi­jos pastatus, prasiveržti į 9-ąjį aukštą, užblokuoti įėjimus ir pašalinti iš ten dirbančius žmones. Apie 20 val. kariams išdavė ginklus ir šaudmenis – po vieną apkabą kovinių ir po dvi apkabas tuščių šovinių. Kuopoje dar buvo 4 šautuvai su  su koviniais šoviniais. Pats apsiginklavau automatu. 21 val. Sibiriakovas (bataliono vadas) įsakė užimti nurodytus objektus, instruk­tavęs, kaip veikti. Kareiviai buvo suskirstyti trejetais. Jiems buvo priskirta kovinė technika: tanketės Nr. 271, 273, 276, 277, šarvuotis BTRP-670, 2 tankai, automobiliai. Kovinės mašinos buvo pilnos šaudmenų komplektų.

Operacija prasidėjo sausio 13 d. apie 1 val. Tiesiogiai buvau pavaldus kapi­tonui Panikarovui. Išvažiavome kolonoje. Priekyje judėjo tankai. Kartu va­žiavo ir specialiosios paskirties kariai bei TSRS VRM vidaus kariuomenės kuopa. Prie objekto pamatėme daugybę civilių žmonių. Jų tarpe ginkluotų asmenų nebuvo. Kovinėmis mašinomis kariškiai privažiavo prie pat laiptų. Po komandos kariai iššoko iš mašinų, išsirikiavo „pleištu“ ir pradėjo veržtis pro žmonių minią į patalpas. Žmonės priešinosi ir neleido, bet prasiveržę prieangyje jau radome tris „specnazo“ karius. vienas iš jų įsakė nustum­ti nuo pastato žmones, kurie vėl priešinosi. Kariškiai mušė juos automatų buožėmis ir šaudė serijomis iš automatų. Tankai taip pat šaudė. Į kariškius niekas nešaudė. Po to jie apžiūrėjo užimtas patalpas ir išvedėme iš  ten dar buvu­sius žmones. Tą patį darė ir „specnazas“. (T. 123. B. 1. P. 1-70).

Po Sauio 13 – osios žudynių visas pasaulis reiškė užuojautą lietuvių Tautai, laiduojant nešė gėles daugybė organizacijų,  plaukė šimtai užuojautos ir okupantų smurtą smerkiančių laiškų, telegramų, tame tarpe  ir iš tūkstančių dorųjų Rusijos piliečių,  jų organizacijų. Tik tylėjo  „autonomininkai“ ir jie, kartu su „Jedinstveninkais“, okupantų kariuomenės vadais, toliau  kūrė planus, kaip „sugrąžinti“ Lietuvą ir kitas nepriklausomomis pasiskelbusias respublikas TSRS sudėtin, kaip  paskelbti  ir Rytų Lietuvą lenkų autonominiu kraštu, nors ir LTSR sudėtyje.

Borisą Jelciną lietuviai vertina palankiau nei Michailą Gorbačiovą.

„Autonomininkams“ padėti  pasmaugti nepriklausomą Lietuvą turėjo ir 1991m. vasario 15 d. TSRS valstybinio banko N. Vilnioje  įkurtaslenkų komercinis bankas – Asociacija, tarimai Rytų Lietuvos  įmonėms aptarnauti. Jam TSRS valstybinis bankas suteikė visasąjunginio banko statusą, atidarydamas sąskaitą paskyrė 280 mln. rublių kreditą 1991 metams.Ir bankas pirmiausia ėmė remti lenkus, siekusius atskirti Šalčininkų, Vilniaus ir kai ku­riuos kitus rajonus nuo nepriklausomos Lietuvos –  lenkų autonominio krašto kūrėjus. Banko apsaugą  perėmė TSRS okupacinė kariuomenė. Dar daugiau ta Asociacija buvo parengusi planus, kaip jai nepriklausančias „nelojalias“ įmo­nes bei įstaigas, remiančias Nepriklausomybę, atjungti nuo elektros ir dujų tiekimo sistemų, nutraukti  toms  įmonėms medžiagų ir komplektuojančiųjų dalių tiekimą ir t.t. Bankas finansavo ir grupės lenkų „autonomininkų“ kelionę į Moldaviją, kad  iš tenykščių  okupantų  ir jų pakalikų pasimokytų, kaip suskaldyti valstybę ir sukurti naujus jos darinius iš atskirų rajonų. LKP (TSKP pagrindu) CK narys S. Giedraitis parengė projektus, kaip į  TSRS gynėjų  ir to banko sudarytąją Laisvųjų verslininkų asociaciją įtraukti visus  kolūkius, tarybinius ūkius, žemės ūkio  ir kitas įmones ir išplėšti jas  iš pavaldumo nepriklausomos Lietuvos valstybei.

13. Žlugusios stalinistų viltys Rusijoje

Nors ir kaip besidraskė buvę sovietiniai okupantai ir jų pakalikai, nors ir kiek beužimdavo naujų pastatų, lietuvių Tauta nepasidavė, nebepripažino jų valdžios (išskyrus  lenkų šovinistų – autonomininkų gyvena­mus rajonus). Lietuvių Tauta, po daugiau kaip pusamžio vėl pajutusi Laisvės dvelks­mą ir savos Nepriklausomos valstybės kūrimo džiaugsmą, buvo pasiryžusi vardan jos viską  paaukoti. Bet visaip stiprino savo „gretas“ ir Nepriklausomybės priešai, ypač Rytų Lietuvos autonomininkai. Tačiau jiems didelį nerimą  sukėlė 1991 m. liepos 12 d. rinkimai Rusijoje, kurių metu Borisas Jelcinas buvo išrinktas Rusijos Federacijos prezidentu. Jis drąsiai stojo prieš TSKP vienvaldiškumą. Bet ir Rusijos stalinistai nesirengė pasiduoti. Jie, vadovaujami KGB pirmininko V. Kriučkovo, gynybos minis­tro D. Jazovas ir  kitų aukščiausioje TSRS valdžioje  buvusių politinių  veikėjų, 1991 m. rugpjūčio antroje pusėje, TSRS prezidentui M.Gorbačiovui išvykus poilsiui į Krymą,  surengė ginkluotą pučą, kad sugrąžinus  TSRS stalinistinį valdymą, pradžioje visoje TSRS teitorijoje paskelbus „ypatingąją padėtį“, visur iš kariškių, kagėbistų ir „išstikimųjų TSKP narių“ sudarant „vietos  ypatingosios padėties (VYPK) komitetus.

Planavo suimti ir Rusijos Federacijos prezidentą B. Jelciną, sugrįžtantį iš Kazachstano, bet jam pasisekė išvengti arešto ir ėmėsi vadovauti pasipriešinimui pučistams. 1991 m. naktį iš rugpjūčio 18-osios į 19-ąją įvyko pirma­sis viešas (transliuojamas ir per TV, radiją) tos Valstybės ypatingosios paskirties komiteto (VYPK) posėdis, dalyvaujant : TSRS viceprezidentuis Genadijui Janajevui (pirmininkas), TSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, Vidaus reikalų ministrui Borisui Pugo, KGB pirmininkui Vladimirui  Kriučkovui, TSRS Ministras Pirmininkui  Valentinui  Pavlovui, TSRS pre­zidento patarėjui Olegui Baklanovui, TSRS valstybinių įmonių asociaci­jos pirmininkui Aleksandrui Tiziakovui, TSRS valstiečių sąjungos pirmi­ninkui Vasilijui Starodubcevui, TSRS Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Anatolijui Lukjanovui, TSKP CK sekretoriui (minėtam Vilniaus krašto lenkų – autonomininkų vadui) Olegui Šeninui, TSKP Maskvos komiteto pirmajam  sekretoriui Michailui Prokofjevui, Gynybos ministro pavaduotojams genero­lams Valentinui Varenikovui ir Vladislovui Ačalovui, M. Gorbačiovo patarė­jui Sergejui Achromejevui, TSKP CK skyriaus vedėjui Valerijui Boldinui, M. Gorbačiovo apsaugos viršininkui, KGB generolui  A. Medvedevui ir kitiems. Pučistų posėdis demonstruotas per TV, grojant ir rodant scenos iš baleto „Gulbių ežeras“. Visai TSRS ir užsieniui buvo paskelbtas VYPK nutarimas: “ […] kadangi Michailas Gorbačiovas negali eiti TSRS prezidento pareigų, remiantis TSRS Konstitucijos 127 straipsnio 7 punktu, TSR Sąjungos prezidento įgaliojimai atitenka viceprezidentui Genadijui Janajevui“. Ir toliau nurodyta, kad „atsižvelgiant į plačiųjų gyventojų sluoks­nių reikalavimus imtis kuo ryžtingiausių priemonių, kurios padėtų užkirsti kelią visuomenės žengimui į nacionalinę katastrofą, užtikrinti teisėtumą ir tvarką, nuo 1991 m. rugpjūčio 19 d. 4 val. Maskvos laiku  TSRS įvedama 6 mėnesiams ypatingoji padėtis […]“.

Tuo metu jau Maskvos centran, prie Rusijos vyriausybinių pasatų važiavo per 1000 tankų, tankečių, slinko desantininkų automobilių kolinos, smurtu buvo užimamos TV ir radijo stotys, laikraščių redakcijos. Tačiau pučistai užmiršo paimti savo kontrolėn telefono ir kitų ryšių valdymo punktus, nesugebėjo suimti RTFR prezidento B. Jelcino ir jo benražygių, kaip vicepprezidento A. Ruckojaus, Ministro Pirmininko I. Silajevo, Rusijos AT pirmininko R. Chasbulatovo ir jie ėmė kviesti doruosius rusus ginti demokatijos, rinktis prie RTFR vyriausybės pastatų. Ir tūkstančiai rusų, išgirdę tą kvietimą skubėjo ginti demokratijos, stojo rankomis susikabinę prieš pučistų ginluotąsias armadas, lipo ant tankų savo kūnais pridengdami stebėjimo ir šaudymo angas. Visa Maskva aidėjo nuo minių skandavimų: „Laisvė! Demokratija!“ O pats prezidentas B. Jelcinas, nors aplinkui girdėjosi šūviai ir švilpė kulkos, užlipęs ant pirmojo sustojusio tanko, kvietė visą demokratinę Rusiją nepabūgti pučistų ir ginti savo laisves ir teises. “Sąmokslininkų dienos suskaičiuo­tos. Rusija bus laisva! – drąsino nuo tanko rusų Tautą jos prezidentas Borisas Jelcinas. “Laisvė! Laisvė! – skandavo tūkstančiai dorųjų rusų, pasirengę verčiau žūti, bet neleisti sugrįžti šalies valdžion stalinistniams banditams. 

Toks masinis rusų pasipriešinimas, kai dešimtys vaikinų ir merginų tiesiog gulė po tankais, kad tik jie nepravažiuotų, palaužė ir pučistų pasiryžimą. Vienas pirmųjų, suabejojusių VYPK ir jo įsakymais, buvo   TSRS oro desanto pajėgų vadas generolas Pavelas Gračiovas. Jis, beje, visą laiką prieštaravo dėl kariuomenės panaudojimo prieš demonstrantus ir Lietuvoje, Vilniuje. Jis ir Maskvos gatvėse pamatęs tūkstančius protestuotojų, jų barikadas ir dešimtis jau žuvusiųjų po tankais ir nuo desantininkų kulkų bei kastuvėlių, grįžęs į štabą, pasakė:

– Aš rusas ir neleisiu, kad kariuomenė lietų savo tautos kraują…

Po jo, TSRS oro pajėgų vadas generolas Jevgenijus Šapošnikovas, nuėjęs pas TSRS Gynybos ministrą D. Jazovą, kur buvo ir kitų aukštųjų karininkų, pareiškė:

 – Atšaukite kariuomenės smurtą….

– Kaip atšaukti? – sunerimo D. Jazovas.

– Atšaukti iš Maskvos visą kariuomenę, – griežtai pasakė J. Šapošnikovas.

–  O kas tada bus su Valstybiniu ypatingosios padėties ko­mitetu? – klausė ministras.

– Paskelbti jį apsišaukėlių komitetu, nekonstituciniu ir išvaikyti, – atsa­kė gen. J. Šapošnikovas.

Ministrui nuo susijaudinimo išrasojo kakta, ir jis, nusiėmęs kaklaraiš­tį, kurį laiką tylėjo. Po to atsigręžė į savo pavaduotoją, vieną pagrindinių ir  Sausio 13-osios ginkluoto pučo Vilniuje ir visoje Lietuvoje organizatorių ir vadą, generolą Vladislovą Ačalovą:

– Eik į kabinetą ir siųsk įsakymą kariuomenei: „Stop…“

Ministro D. Jazovo „Stop“ sustabdė jau vėl pajudėjusius šturmuoti Baltuosius rūmus tankus, specialiosios paskirties KGB ir kitas kariuomenės dalis.

Gynybos ministro įsakymas KGB vadui V. Kriučkovui, TSKP CK se­kretoriui O. Šeninui, TSRS Prezidento patarėjui O. Baklanovui bei kitiems pučo organizatoriams buvo netikėtas. Rugpjūčio 22 d. apie 2 val. nakties Gynybos ministro pavaduotojas generolas V. Ačalovas ir V. Varenikovas buvo iškviesti pas KGB pirmininką V. Kriučkovą.

– Kas jūs per kariai, jeigu nieko nesugebate… – ėmė priekaištauti kagėbistas Nr.1

O. Baklanovas klausė, kodėl buvo nutrauktas puolimas, ko išsigąsta? Papriekaištauta, kad generolai blogai padarė, kad neatjungė Baltųjų rūmų nuo elektros, vandens tiekimo linijų. Bet V. Kriučkovas jį nutraukė, išrėždamas:

– Nėra ko čia aiškintis, Baltieji rūmai ir prezidentas B. Jelcinas su savo gauja bus greitai paimti Dzeržinskio ypatingosios motošaulių divizijos karių, jau einančių užimti Baltųjų rūmų…

Bet generolai V. Ačalovas ir V. Varenikovas ramiai KGB vadui paaiškino, kad ir dzeržinskiečių divizija atsisakė dalyvauti puolime ir jau grįžta į dislokacijos vietą. Bet O. Baklanovas, V.Kriučkovas nepasidavė ir toliau įrodinėjo, jog būtina bet kokiomis priemonėmis nors areštuoti Borisą Jelciną ir Rusijos vy­riausybę, nes „priešingu atveju jie mus visus iškars…“

Tačiau kariuomenės daliniai jau traukėsi iš Maskvos gatvių, kaip ir iš Leningrado ir kitų. Prezidento B. Jelcino bendražygiai užėmė vėl savo darbo vietas „Baltuosiuose rūmuose“ ir kitose įstaigose. RTFSR prezidentas B. Jelcinas savo dekretais uždraudė VYPK, o taip pat KGB, TSKP veiklą visoje TSRS, įsakė suimti pučo organizatorius ir aktyviausius veikėjus, iškelti jiems baudžiamąsias bylas. Kai kurie aktyviausi pučistai patys save nubaudė: taip rugpjūčio 22 d. vakare nusišovė TSRS vidaus reikalų ministras Borisas Pugo; M. Gorbačiovo patarėjas marša­las Sergejus Achromejevas užsimušė, iššokdamas pro langą; nusižudė TSKP CK reikalų vykdytojas Nikolajus Kručina (spėta, kad ir dėl TSKP turtų išvaistymo) ir t.t. KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir Gynybos mi­nistras D. Jazovas parašė atsiprašymo laiškus M. Gorbačiovui ir B. Jelcinui, kad atleistų jiems už padarytą klaidą – pučo organizavimą. Rusijos teismai keletą šimtų  – pučistų nuteisė 7 – 10 metų kalėjimo, nors daugelis po metų kiti ir buvo paleisti. Rusų demokratų pergalė prieš stalinistus – pučistus išgelbėjo ir Lietuvos nepriklausomybę. 

14. Išsilaivinimas nuo svetimo raugo

Su didžiausiu džiaugsmu žinią apie ginkluotą pučą Rusijoje sutiko Lietuvoje „autonomininkai“, stalinistinės LKP nariai, įvairios lenkų, rusų antilietuviškosios organizacijos, ypač LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir „Jedinstvo“, sudarydamos ir VYPK padalinius, siuntė sveikinimus į Maskvą „centrinei VYPK“. Tad kai, kaip rašyta, rugpjūčio 19-osios ankstyvą rytą Maskvoje KGB ir kariuomenės vadai dar svarstė svarbiausių maskvietiškų objektų užėmimo taktiką ir strategiją, Lietuvoje okupacinė kariuomenė jau užėmė Kauno radijo ir televizijos redakciją, Sitkūnuose – radijo transliacijos stotį, taip pat Vilniaus tarpmiestinę telefono stotį, norėdama atskirti Lietuvą nuo pasaulio. Tačiau, atjungus te­lefonus, be ryšio liko ir okupacinės kariuomenės štabai. Teko vėl įjungti. Nepasisekė pučistams kontroliuoti ir nepriklausomos Lietuvos valdžios ir tarptautinių telefonų. Nors ir kaip stengėsi, jie nežinojo, kad Vilniaus tarpmiestinės telefono stoties pastato kieme, rūsyje, yra įrengtas ir rezervi­nis ryšio punktas, į kurį galima patekti tik pro gerai užmaskuotą ir mažai kam žinomą angą. Iš to požeminio punkto Lietuvos Vyriausybė  pučo dienomis ir palaikė ryšius su pasauliu.

Po pirmosios VYPK žinios iš Maskvos, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų okupacinių karinių įgulų vadai pasiskelbė komendantais. Buvo už­drausta įplaukti užsienio laivams į Klaipėdos uostą, Kaune šarvuočiai už­blokavo tiltus, o į okupantų pusę perėjęs specialiosios paskirties milicijos dalinys (OMON) užėmė Vilniaus taksi parką. Ypač skubėjo pasinaudoti situacija Šalčininkų, Vilniaus rajonų lenkai, kad greičiau atsiplėšus gabalą Lietuvos. Ypač aktyviai dėl „VYPK reikalo“ kovojo LR AT de­putatas Leonas Jankelevičius, Šalčininkų rajono tarybos pirmininkas Česlovas Visockis ir daugybė kitų. .

Kaip ir metų pradžioje, lemtingąją Sausio 13-tąją, taip ir pučo dienomis tūks­tančiai lietuvių rinkosi prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo), Vyriausybės pastatų. Vilniuje budėjo savanoriai, ginkluoti daugiausia armatūros stry­pais, padegamojo skysčio buteliais. Okupantai, atvažiavę su tankais, šar­vuočiais, ne kartą sustodavo, nesiryždami pulti šokančiųjų, dainuojančiųjų ar besimeldžiančiųjų, kunigui laikant mišias, žmonių.

Apie okupantų ir jų talkininkų nusikalstamą veiklą pučo dienomis by­loja Lietuvos prokuratūroje atlikti tyrimai, iškeltos baudžiamosios bylos. Dokumentuose nurodoma, kad Maskvoje įsikūrus VYP komitetui, LKP (TSKP pagrindu) CK, LTSR nacionalinio gelbėjimo komitetas ir dau­gelis kitų antilietuviškų organizacijų, „autonomininkai“ kreipėsi į okupacinės kariuomenės vadovybę, prašydamos suteikti pagalbą kovojant prieš tariamus „lietuvių nacionalistus“. Prokurorams tai po pučo paliudijo ir Pabaltijo karinės apy­gardos vadas generolas F. Kuzminas. Jis pats sakėsi vadovavęsis ne VYPK, o TSRS gynybos ministro įsakymais. Remiantis jais, kariuomenėje buvo paskelbta padidinta karinė parengtis, sustiprinta visų valstybinių objektų apsauga, iš atostogų atšaukti visi kariai. Ir dar 1991 m. rugpjūčio 19 d. rytą okupacinės kariuomenės daliniai užgrobė Kauno radijo ir televizijos redakcijos patalpas (Daukanto g. 28), te­levizijos retransliacijos centrą Kauno rajone, Juragiuose, Sitkūnų radijo stotį, radijo ir televizijos pastatų kompleksą Kaune, J. Tumo-Vaižganto g. 13 ir kt. Užgrobėjai aiškino, kad baigtas žaidimas su „Nepriklausomybe“ – Lietuva vėl būsianti „neatskiriama TSRS dalimi“. O stalinistinės LKP vadai – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Švedas ir kiti parengė net planą, kaip jie atkurs Tarybų valdžią Lietuvoje. ­Okupacinės kariuomenės komendantai miestų, rajonų ir apylinkių vadovanms įsakė  per porą dienų visą valdžią jų, komendantų, paskirtiems įgaliotiniams. Nuolat skelbta, kad visi Lietuvos gyventojai privalo paklusti tik VYPK ir jo padalinių įsakymams.

Lietuvos AT paskelbė, kad VYPK įsakymų vykdymas bus traktuotina kaip antivalstybinė veikla. Bet pučistams rugpjūčio 22 d.  Maskvoje ir kitose vietose pralaimėjus ir pasmerkus VYPK, KGB, TSKP, skubiai paliko užimtus pastatus ir okupacinė kariuomenmė Lietuvoje, krovėsi daiktus ir bėgo Baltarusijon ar kitur ir KGB, stalinistinės LKP  vadai, aršiausi „autonomininkai“. Rugpjūčio 23 d. vakare, minint 52-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto ir slaptųjų protokolų metines, Vilniuje, Lukiškių aikštėje, nuverstas ir Lenino paminklas ir išvežtas į šiukšlyną; kas 2 kilometrai nuo Vilniaus iki Talino buvo uždegti laužai – pergalės ir Laisvės simboliai.Ir kad jie susliepsnojo buvo didelis ir rusų Tautos nuopelnas.

Rusai demokratai visokeriopai rėmė ir Lietuvos Laisvės kovą. Vos ir Sausio 13-osios naktį gavę žinią apie sovietinių desantininkų vykdomas žudynes Vilniuje, prie TV bokšto, iš Leningrado atvyko “Demokratinės Rusijos“ atstovai Sergejus Bereznickis (laikraščio „Nevskij kurjer“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas), Aleksandras Vinikovas, Aleksandras Celiakovas, RTFSR liaudies deputatas, Leningrado miesto tarybos prezidiumo narys Nesterovas ir kiti. O jau dieną atvyko ir iš Maskvos TSRS Aukščiausiosios Tarybos delegacija: Borisas Oleinikas, Levonas Ter Petrosianas, Nikolajus Dementjevas, SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas Vladimiras Fotijevas ir kiti.

Drąsiai mus gynė ir pirmasis demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas. Jis, atvykęs į Taliną drauge su Lietuvos AT pirmininku V. Landsbergiu, Latvijos – A. Gorbunovu ir Estijos – A. Riuiteliu, agre­sijos dieną – 1991 m. sausio 13-ąją – paskelbė pareiškimą, smerkiantį TSRS pradėtą agresiją. Pareiškime šių keturių respublikų vadovai rašė: „Pastarieji Tarybų Sąjungos vadovybės veiksmai Baltijos valstybių atžvil­giu sukėlė realią grėsmę jų suverenitetui, prievartos eskalaciją, atėmė žmo­nių gyvybes […]“. Vadovai ir toliau deklaravo, kad šalys pripažįsta viena kitos valstybinį suverenitetą, jų teisėtai išrinktas valdžias: „Latvija, Lietuva, Rusijos Federacija ir Estija patvirtina pasiryžimą plėsti santykius tarp savo valstybių, grindžiamus tarptautinės teisės principais ir tarpusavio susitari­mais. Šalys kviečia visas – ir įeinančias į TSRS, ir kitas pasaulio valstybes ryžtingai pasmerkti ginkluotos prievartos aktą prieš Baltijos valstybių ir jų taikių gyventojų savarankiškumą, nes tai – grėsmė demokratijai ir stabilu­mui TSRS, taip pat tarptautinėje bendrijoje […].“

RTRSR pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybingumą de jure. Apie demokratinę Rusiją ir jos prezidentą B. Jelciną Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis rašė: „[…]. Šiame sudėtingame pasaulyje nau­josios Rusijos ir jos prezidento asmenyje mes sutikome tai, kas teikia vilties, esu tikras, ne vien tik Lietuvos piliečiams […]. Tebūnie Rusija geras pavyz­dys valstybėms ne tik Lietuvos atžvilgiu (kuo mes, žinoma, irgi suintere­suoti), bet ir iš principo; tebūnie ji geras pavyzdys, kaip galima eiti į ateitį, į pasaulį, kuriame bus daugiau teisingumo, vilties ir gerumo vienas kitam […]. Jūsų asmenyje, Pone Prezidente, mes matome šį teisingumo siekį, lai­kome Jus tikru žmogumi, gera linkinčiu ir ištikimu dorai, visų pirma poli­tikoje, o to apskritai ne taip dažnai pasitaiko.

Ačiū Jums ir Rusijos Federacijos delegacijai už tai, ką bendromis pa­stangomis pasiekėme.“

„Vyresniojo brolio“ malonė

Po pučo pralaimėjimo ir po to, kai Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybingumą, nuo rugpjūčio 23 d. ėmė plaukti pranešimai iš įvairių šalių irgi  apie jų pripažinimą. Pagaliau rugpjūčio 30 d. ir Vatikanas paskelbė pripažįstąs ir sutinkąs pasirašyti bendrą de­klaraciją dėl Lietuvos ir Vatikano diplomatinių santykių atkūrimo. O po mėnesio, matyti, įsitikinę, kad nepriklausoma Lietuva nežlugs ir gal sudvejoję lenkų Lietuvoje galimybėmis įkurti Vilniaus krašto savo autonominį kraštą, pagaliau ir iš Varšuvos atkeliavo lenkų valdžios atstovo Jano Kšištofo Bieleckio (Jan Krzysztof Bielecki) pasirašytas laiškas, adresuotas Premjerui. Jame jis rašė: „[…]. Turiu garbės pranešti, kad šiandien Lenkijos Respublikos Ministrų Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame reiškia pasirengimą už­megzti normalius tarpvalstybinius santykius su Lietuvos Respublika […].“

Tačiau, kaip įprasta, ir naujieji Lenkijos vadovai dar negalėjo susitaikyti, kad J. Pilsudskio nukariautoji Rytų Lietuva nebepriklausys jiems, tad ir šių santykių užmezgimas, jų nuomone, turėtų vykti tik dėl Lietuvos lenkų gerovės. Laiške rašoma: „[…]. Lenkijos Respublika tiki, kad lenkai, gyvenantys tarp Jūsų, pajus šias permainas kaip savo padėties pagerėjimą. žinoma, kad tai nelengva, bet būtina ir įmanoma, nes jie Lietuvos žemėse yra abiejų Tautų vaikai […].“

Po keleto dienų buvo gautas jau ir oficialus Lenkijos užsienio reikalų minis­tro Kšištofo Skubiševskio (Krzysztof Skubiszewski) raštas dėl diplomatinių santykių užmezgimo.Tačiau ir po pučistų pralaimėjimo nemažai Rytų Lietuvos lenkų ne­rimo, dar  persekiojo lietuvius bei kitų tautybių nepriklausomos Lietuvos šalininkus. Už tai Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 4 d. priėmė nutarimą dėl Vilniaus, Šalčininkų, Ignalinos rajo­no Sniečkaus gyvenvietės tarybų paleidimo ir tų tarybų pirmininkų – Č. Visockio ir jo pavaduotojo A. Monkevičiaus, A. Brodavskio ir jo pava­duotojo V. Kirkevičiaus, A. Kulakovo ir jo pavaduotojo S. Prachorenkos atleidimo iš darbo. O rugsėjo 12 d. LR AT priėmė nutarimą dėl tiesioginio valdymo įve­dimo Šalčininkų rajone ir Sniečkaus gyvenvietėje. Tai labai nepatiko Lenkijos valdžiai. Iš dalies tas nepasitenkinimas buvo jaučiamas ir Lenkijos prezidento Lecho Valensos laiške (1991 09 15) LR AT Pirmininkui V. Landsbergiui. Laiške Lenkijos prezidentas pasidžiaugęs, kad atnaujinami diplomatiniai santykiai tarp abiejų valstybių,  toliau rašė:

„[…]. Pastarųjų dienų įvykiai Lenkijoje sutikti su dideliu nerimu, mat smarkiai pablogėjo lenkų tautybės asmenų, gy­venančių Lietuvos Respublikoje, padėtis […]. Žinios, ateinančios iš Lietuvos, liudija, kad ten iš esmės apribotos lenkų bendrijų teisės. Daugiausia lenkų apgyvendintų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų paleidimas, komisarinio valdymo įvedimas ir, pagaliau, savivaldos rinkimų termino atidėjimas – visi šie nutarimai pažeidžia lenkų tautinės mažumos teises […]. Neleistina taikyti kolektyvinės atsakomybės principų visai lenkų bendrijai. Lietuvos parlamento Lenkų frakcijos nariai taip pat abejoja dėl proce­dūros, taikytos, paleidžiant rajonų tarybas, teisinių pagrindų.

Man ne mažiau kelia nerimą tiesioginio valdymo įvedimo tose teritori­jose faktas. Dėl tokios padėties neįmanoma realiai ginti lenkų mažumos in­teresų Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose […]. Lenkų bendriją taip pat apėmęs didelis nerimas, kad, prieš sudarant naujas savivaldybes abiejuose rajonuo­se, bus padaryti negrąžinami ir jiems nenaudingi pakeitimai […]. Lenkų bendrijoje kilo būgštavimų, jog Lietuvos valdžia, įvesdama naują teritorinį susiskirstymą, norės siekti, kad šiose teritorijose pakistų tautinė struktūra […]. Lenkų mažumos poreikių ir aspiracijų tenkinimas, laikantis įprastinių bendrų tarptautinių standartų, yra bendras Lietuvos lenkų, Lietuvos vals­tybės, taip pat Lenkijos interesas […].“

Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijų atstovai jau ėmė tartis dėl bendradarbiavimo deklaracijos.Po ilgų susirašinėjimų, atstovų pasitarimų 1992 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Kšištofas Skubiševskis pasirašė deklaraciją „Dėl draugiškų santykių ir kaimyninio bendradarbiavimo tarp Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos“. Joje šalys deklaravo, kad gerbs viena kitos suverenumą ir teritorinį vientisumą, lygiateisiškumą, nesikiš viena į ki­tos vidaus reikalus, ir kad šalys neturi viena kitai jokių teritorinių pretenzijų ir nekels jų ateityje. „Esamą ir teritorijoje nužymėtą sieną šalys pripažįsta ne­judinama dabar ir ateityje, sutinkamai su Helsinkio konferencijos (Helsinkio sutartis nebegaliojo nuo 1989 m. rudens, nugriovus Berlyno sieną ir apsijungus į vieną Rytų ir Vakarų Vokietijas, žlugus 1991 m. pabaigoje TSRS ir kt. – Helsinio sutartis garanatavo tik 1975 m. buvusių sienų tarp valstybių nekintamumą – A.L.) principais […]. Šalys reiškia įsitikinimą, kad asmenys, priklausantys abiems mažumoms, yra ir liks lojalūs valstybių, kuriose gyvena, piliečiai […].“

Tas lenkų vado laiškas, dėl savo agresyvumo, šovinizmo ir panieka mažesnei tautai ir jos valstybei – nepriklausomai Lietuvai, sukėlė ir dalies dorųjų  lenkų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, pa­sipiktinimą. Keturiasdešimt vienas lenkas iš Vilniaus krašto  (J. Vaitulevičius, J. Gluchovskis, T. Gurskis, L. Daraševič, J. Tripinskis, S. Babičius ir kiti) 1992 m. sausio 27 d. nusiuntė lenkų prezidentui L. Valensai laišką, kuriame rašė:

„Didžiai gerbiamas pone Prezidente! Neseniai kai kurių Lietuvos laikraščių puslapiuose su dideliu susidomėjimu ir nuostaba perskaitėm Jūsų laišką Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui. Deja, turime pažymėti, kad jis nepasitarnavo abipusiam supratimui ir nuoširdžiam dialogui tarp Lenkijos ir Lietuvos užmegzti. Jūsų, ponas Prezidente, laiške išdėstytas lenkų tautinės mažumos Vilniaus krašte politinės situacijos įvertinimas neatitinka tikrovės. Tokį Lenkijos valdžios požiūrį galima įvertinti kaip smūgį lietuvių tautai ir jos vadovybei. Dabartinė Lietuvos valdžia pagarbiai žvelgia ne tik į Lietuvoje gyve­nančius lenkus, bet ir į visų kitų tautybių žmones. Lenkai, rusai, baltarusiai, žydai ir kiti naudojasi visomis Konstitucijoje numatytomis piliečių teisė­mis, kaip ir lietuviai. Juo labiau lenkų niekas neskriaudžia ir nepersekioja. Tad labai apgailestaujame, jog Jūs, pone Prezidente, negavote objektyvios informacijos, o pasinaudojote prokomunistinių, Lietuvos valstybingumo atkūrimui priešiškų būrelių duomenimis.

Deputatai lenkai, atstovaujantys Vilniaus kraštą, nuo pat savo nepavykusios politinės akcijos pradžios visą laiką palaikė konservatyviąsias Kremliaus jėgas, buvo priešiški lietuvių tautos nepriklausomybės siekiams. Savo priešiš­ka veikla ypač pasižymėjo TSRS deputatai J. Cechanovičius ir A. Brodavskis. Organizuojant bolševikams  perversmą (1991 m.) rugpjūtį, dalyvavo beveik visi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Lenkų frakcijos deputatai.

Po pučo pralaimėjimo ne tik jie, bet ir dauguma prosovietiškų komunistų perėjo į Lietuvos lenkų sąjungą ir ken­kia mūsų valstybei, priešinasi žemės ūkio politikai. Štai kodėl parlamentas nusprendė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, Sniečkaus miesto prokomu­nistines savivaldybes, Prienų ir Vievio apylinkių tarybas. Šis nutarimas jokiu būdu nebuvo nukreiptas prieš šių vietovių gyventojus. Juo siekta sutrukdyti priešišką veiklą, kenkiančią valstybės ir vietinių gyventojų interesams. Ir mes, lenkai, ryžtingai pritariame šiai Respublikos vadovybės akcijai, nes nekenčia­mos tarybinės santvarkos jau esame prisisotinę, mus stebina Lenkijoje kai kurių politinių grupuočių sukelta antilietuviška kampanija. Lenkijos valdžios reikalavimas atšaukti šiuos nutarimus yra neįvykdomas. Nauji rajonų savi­valdybių rinkimai gali įvykti tik susinormalizavus situacijai šiuose rajonuose, įvykus desovietizacijai ir dekėgėbizacijai. Ir tai mūsų Respublikos gyvenime yra svarbiausia. Nors Tarybų Sąjunga jau nebeegzistuoja, KGB ir Komunistų partijos agitacinė veikla vyksta pogrindyje. Visų priešiškų jėgų sunaikinimas yra ne tik lietuvių tautos, bet ir mūsų, lenkų, reikalas.

Gerbiamas Pone Prezidente, kreipiamės į Jus, prašydami suprasti čia išdėstytas mūsų politines realijas ir vadovautis ne vadinamųjų Vilniaus krašto lenkų veikėjų melaginga informacija, bet visų gyventojų daugumos nuomone. Tuo pačiu kviečiame imtis iniciatyvos Lenkijos ir Lietuvos san­tykiams sureguliuoti.“

Lenkų  šovinistų valdomų Vilniaus krašto  savivaldybių nusikalstama veikla prieš nepriklau­somą Lietuvą matyti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros dokumentų. Štai LR Generalinis prokuroras A. Paulauskas 1991 m. gruo­džio 10 d. rašo LR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui:

“Vilniaus ir Šalčininkų rajonų ir Sniečkaus gyvenvietės ta­rybos vykdė veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savivaldos organams šiurkščiai pažeidinėjant Lie­tuvos įstatymus, piliečių konstitucines teises Generalinė proku­ratūra daug kartų reikalavo nutraukti neteisėtą veiklą, tačiau savivaldybės nereagavo. Todėl šių metų rugsėjo mėn. 12 d. jos Lietuvos AT Sutarimu paleistos (…). Jos siekė  įgyvendinti  KPSS CK ir LKP/KPSS CK organizacijų, o taip pat KGB struktūrų parengtus planus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos suvėrenitetą, jos teritorijos  neliečiamuma, jėga nuversti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu įstatymu paremtą valstybinę val­džią.

Tam, be tiesioginio SSSR karinių pajėgų panaudojimo, pasireiškusio Lietuvos piliečių ir pareigūnų žudymu ir žalojimu, su­kurtos organizacinės ir ekonominės struktūros, kurios, per Lietuvoje neregistruotą Naujosios Vilnios komercinį banką, turėjo sužlugdyti Lietuvos ekonomiką, destabilizuoti visuomenę. LKP / KPSS spaudos buvo vykdomos Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų, socialinių grupių kiršinamas (…), paruošė lenkų  antivalstybinio pogrindžio Lietuvoje orga­nizacines prielaidas. Vilniaus, Šalčininkų rajonų aukštesniojo ir žemesniojo lygio savivaldybėse, Sniečkaus miesto taryboje LKP/KPSS nariai sudaro iki 90 % tarybose esančių depu­tatų ir viršaičių sudėties. LKP/KPSS aktyvistai sudaro daugumą ir Lietuvos lenkų sąjungoje (…)“.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Lietuvos prokurorai ištyrę lenkų „autonomininkų“ veiklą įvertino ją kaip  Lietuvos valstybės išdavikų, veikusių vadovaujant ir užsienio tarnybomis (KGB. TSKP ir kt.), kad pasmaugus ir Kovo 11 – osios Lietuvos valstybinę Nepriklausomybę. Tik rusų demokratams įveikus  stalinistų ginkluotą pučą išgelbėjo ir Lietuvą nuo  TSKP, KGB  ir lenkų – autonomininmkų sąmokslo   suokalbio  įvykdymo. O Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos prezidentams susitarus vietoje TSRS  buvo sudaryta Nepriklausomų valstybių sąjunga, panaikinant TSRS ir jos prezidentas  M. Gorbačiovas, likęs be valstybės, atsitatydino 1991 m. gruodžio 24 dieną.

Rusija pa­siskelbė esanti TSRS teisių ir pareigų perėmėja ir naujos demokratinės Rusijos Federacinės Respublikos kūrėja. Nuo 1992 m. vasario 27 d. prasidėjo ir Lietuvoje buvusių dislokuotos TSRS kariuomenės išvedimas. 1993 m. rugpjūčio 31 d. paskutinis Rusijos karinis ešelonas paliko Lietuvos te­ritoriją. Po metų, 1994 m. rugpjūčio 31 d. buvusi TSRS kariuomenė paliko Latviją bei Estiją. Tą dieną Lietuvos, Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė bendrą pareiškimą, kad šios trys Baltijos valstybės vėl tapo tikrai nepriklausomomis.Prezidento Boriso Jelcino valdoma demokratinė Rusija pasirodė kaip tikrai garbinga ir mažąsias valstybes gerbianti šalis.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

1992 m. gegu­žės 11 d. Lietuva ir Europos Bendrija pasirašė Prekybos ir komercinio bei ekonominio bendradarbiavimo sutartį, kuri įsigaliojo 1993 m. va­sario 1 dieną. Pasirašė ir deklaraciją dėl politinio dialogo tarp Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos. 1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Bendrijos vadovų susitikime buvo aptarti ir Rytų bei Vidurio Europos valstybių narystės Europos Sąjungoje klausimai ir 1994 m. liepos 18 d. tarp Lietuvos ir ES pasirašyta laisvosios pre­kybos sutartis, kaip startas tapti nepriklauosmai Lietuvai ir ES.

(Bus daugiau)

2019.03.14; 09:00

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

7. Gegutės svetimame lizde

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sudaryta Valstybinė komisija ištirti lenkų „autonomininkų“ veiklai, vadovaujama jos  pirmininko R. Ozolo, 1990 m. spalio 20 d. „Tiesos“ 204-ajame numeryje paskelbė: „[…] Rytų Lietuvos autonomizacijos negalima kitaip paaiškinti kaip paramą TSRS vadovybei […]. Lietuvos Respublika niekada nesutiks su jos teritorijos vientisumo pažeidimu. Konfliktas šia­me rajone TSRS vadovybei dabar reikalingas kaip oras. Mes tikimės, kad Lietuvos lenkai nesileis daugiau išprovokuojami, netaps akmeniu Lietuvos Nepriklausomybės kelyje. Kiekvienas kivirčas dabar būtų pragaištingas ir lietuviams, ir lenkams. Lenkams jis, beje, būtų susijęs ir su jų moralinio prestižo likimu […]. Kviečiu ir siūlau nepriimti jokių skubių sprendimų, o eiti bendrų nuostatų paieškos keliu. Prielaidų draugiškam gyvenimui šiandieną daugiau negu bet kada anksčiau. Nėra neįveikiamų dalykų, jeigu tik juos norima įveikti.“

Tačiau lenkų bolševikų – šovinistų, atrodo, neveikė jokie argumentai. Ir jie 1990 m. spalio 6 d. vėl susirinko iš Vilniaus, Šalčininkų, dalies Trakų, Švenčio­nių ir Širvintų rajonų į Eišiškes, į savo suvažiavimą. Čia paskelbė įkurią Lenkų nacionalinį teritorinį kraštą, tik jau … Lietuvos sudėtyje. 1989 m. gegužės 12 dieną susirinkę „autonomininkai“ – deputatai ir Lenkų sąjungos nariai Vilniaus rajone, Mickūnuose, pirmininkaujami Šalčininkų rajono tarybos vado Č.Vysockio, apsvarstė, kaip pasitarnauti „lenkų reikalui“ ir paversti vėl lenkiškomis J. Pilsudskio buvusias okupuotas Rytų Lietuvos žemes, kaip jose įgyvendinti tik lenkų valdymą. Tam susirinkusieji sudarė komisiją, kurios beveik visi nariai buvo „platformininkai“, rajono tūzai: partijos rajono komiteto sekretorius Č. Vysockis, kolūkio pirmininkas A. Aliukas, vykdo­mojo komiteto pirmininko pavaduotojai B. Daškevičius, J. Olechnovičius, Eišiškių vykdomojo komiteto pirmininkas J. Jonginas ir kiti. Kai kurie jų –  Aleksandras Davydovičius, Martynas Roscinševskis, Šinkovskis, Zygmantas Komarovskis, Ježis Dovgirdas, Genrikas Staurila, Jonušas Markovskis,  Liucija Poškovska, Adamas Rybinskis, Zygmantas Lienas, Danuta Ceselska, Marekas Stašinskis, Tomašas Radašovskis, Stanislavas Šalapokas ir kiti pasirašė ir išsiuntė  memorandumą Lenkijos prezidentui V. Jeruzelskiui, kitiems Lenkijos vadams apie tai, kaip jie, lenkai patriotai yra engiami, skriaudžiami  lietuvių, kurie net tą savo kalbą pasiskelbę valstybine ir reikalavo, kad Lenkija nedelsdama pripažintų Vilniaus kraštą tik kaip  Lenkų autonomine sritimi. V.Jeruzelskio atsakymo nepasisekė rasti.

1990 m. gegužės 15-ąją keletas šimtų lenkų – autonomininkų, susirinkę Šalčinin­kuose apsvarstė ir savo tolimesnių diversijų planus prieš lietuvių tautą ir nepri­klausomą Lietuvos valstybę. Pirmininkaujami Šalčininkų rajono vykdomojo komiteto pirmininkui Č.Vysockio, priėmė nutarimą, jog Lietuvos Respublikos valdžia, siekdama išplėšti Lietuvą iš TSRS sudėties, kelia pavojų visai socialistinei sistemai ir pasaulio taikai ir kad  Lietuvos Aukščiausioji Taryba netu­rėjo nei moralinės, nei juridinės teisės paskelbti, kad Lietuva išstoja iš TSRS (priimti Kovo 11-osios Akto dėl nepriklausomos Lietuvos valsty­bės atkūrimo). Ir toliau savo nutarime lenkai aiškino, jog „išstoti“ buvo galima tik susitarus su TSRS vyriausybe. Ir toliau reikalavo, kad naujoji Lietuvos valdžia, visi komunistai pritartų TSRS prezidento M. Gorbačiovo ir TSRS Vyriausybės reikalavimams, kad Lietuvoje būtų laikomasi tik TSRS Konstitucijos ir užtikrinamas TSRS nedalomumas, o visiems lenkams nurodyta va­dovautis tik TSRS Konstitucija ir TSRS įstatymais ir kad visas lenkų gyvenamas kraštas turi vadintis tik Lenkų nacionaliniu kraštu, kiek vėliau – Lenkų tarybine Respublika.

Nutarimas bai­gtas nurodymu ir lenkų „ūkiniams organams“ stiprinti ekonominius ryšius tik su Baltarusijos TSR, su TSRS ir kitomis „broliškomis tarybinėmis respublikomis“. Visi „autonomininkai“ pritarė, kad „jų respublika“ pasirašytų su TSRS „Sąjunginę sutartį“. Į tą lenkų stalinistų – šovinistų „respubliką“ turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, Pabradės miestas, Švenčionių rajono, Pabradės ir Margūnų apylinkės, Trakų, Senųjų Trakų, Paluknio, Kariotiškių apylinkės, dalis Jauniūnų apylinkės, Širvintų rajonas. Administracinis tos lenkų respublikos centru paskelbtas  Vilniaus miesto rajo­nas – Naujoji Vilnia. Pagal lenkų – autonomininkų – stalinistų reikalavimus pripažinimas faktiškai reiškė buvusios J.Pilsudskio okupuotos Rytų Lietuvos perdavimą jei ne TSRS, tai Lenkijos vanagams.

Dar daugiau planuota, kaip sakyta visai išgyvendinti lietuvius iš to krašto. Tam turėjo pasitarnauti ir 1990 m. gegužės 26 d. lenkiškos Vilniaus rajono tary­bos nutarimas „Dėl priemonių apriboti mechaninį gyventojų daugėjimą Vilniaus rajone“, pagal kurį naujiems lietuviams atsikelti į tą kraštą buvo sudaryta begalės sunkumų, o senųjų išgrūdimą turėjo priversti visokie administraciniai apribojimai, beteise paverčiant ir  lietuvių kalbą ir t.t.

 8. Pažinus „brolius“

Kolonizatorių palikuonių siekis užgrobti Rytų Lietuvos žemes, pri­versti atsisakyti nepriklausomybės sukėlė visos Lietuvos lietuvių  pasipiktinimą. Visur praėjo protesto mitingų banga prieš gresiančią naują lenkų okupaciją ir aneksiją. 1990 m. spalio 13 d. į Vilnių susirinkę Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų rajonų lietuvių kalbos ir literatūros moky­tojai pasmerkė lenkų vadukų – bolševikų išdavystę, jų toliau vykdomą Vilniaus krašto polonizaciją, lietuvių mokytojų ir kitų specialistų persekiojimą tame krašte. Kauno miesto Sąjūdžio įgaliotinių susirinkimas 1990 m. lapkri­čio 8 d. kreipėsi į LR Aukščiausiąją Tarybą specialia rezoliucija „Dėl Pietryčių Lietuvos“:

„Aptarę Pietryčių Lietuvos reikalus dalyvaujant jos atstovams, antrą kartą kreipiamės, konstatuodami: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo nu­traukti užsienio valstybių organizuotą separatistinę veiklą ir Respublikos piliečių teisių pažeidinėjimus. Paskelbti, jog š.m. spalio 6 d. Eišiškėse įvykdytas vadinamojo „Vil­niaus lenkų krašto“ sudarymas siekia legalizuoti 1920-1939 m. Rytų Lie­tuvos okupaciją, yra antikonstitucinis, negaliojantis ir nesukeliantis jokių teisinių pasekmių nuo jo priėmimo momento. Santykiai su Lenkijos Respublika turi būti tik tarpvalstybinio lygio. Turi būti pasmerkta generolo Želigovskio akcija, kompensuota padaryta žala, grąžinta užgrobta teritorija.

Kviečiame Lietuvos Respublikos miestų, rajonų savivaldybių ir Sąjū­džio Tarybas palaikyti Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonų lojalius Respublikai piliečius, už Respublikos ribų gyvenančius lietuvius, teikti jiems visokeriopą pagalbą. Būtina per spaudą, radiją, televiziją platin­ti istorinę tiesą apie Lietuvos valstybės centrą, kuris yra Pietryčių Lietuva.“

1990 m. lapkričio 24 d. Vilniuje įvyko Rytų Lietuvos gyventojų atsto­vų suvažiavimas, kuris priėmė tokį nutarimą: „Mes, Rytų Lietuvoje gyvenančių lietuvių, gudų, lenkų, totorių, žydų, rusų, ukrainiečių ir kitų tautybių Lietuvai lojalūs atstovai, remiame Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės pastangas išlaikyti Tė­vynės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, visų tautybių piliečių teises. Suvažiavimas smerkia 1919-1990 m. Lenkijos, Vokietijos bei TSRS okupacijas ir pripažįsta, jog bet kokios teritorinės pretenzijos Lietuvos Res­publikai yra nepagrįstos ir prieštarauja tiek bendrosios tarptautinės teisės, tiek Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principams. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir Ministrų Tarybai siūlome tarpusavyje daugiau bendradarbiauti ir perimti iniciatyvą, spren­džiant savo Respublikos rytinės dalies problemas. Aukščiausiojoje Taryboje išsamiai apsvarstyti Rytų Lietuvos reikalus ir patvirtinti atitinkamą programą. Papildyti valstybinę Rytų Lietuvos komisiją ir pratęsti jos darbą, pa­pildomai įkuriant atleistųjų iš darbo ir kitamanių, kitataučių persekiojimo, Armijos Krajovos nusikaltimų Lietuvoje tyrimo grupes ir išplečiant švietimo grupę. Perredaguoti vietos savivaldos, švietimo, tautinių mažumų, rinkimų įstatymus. Atsižvelgiant į vietinių tarybų, gyventojų pageidavimus naujajame Lietuvos Respublikos administraciniame paskirstyme juos sujungti į Vil­niaus apskritį (…).

Vadovaujantis Konstitucijos 16 straipsniu, Tautinių mažumų įstaty­mu, patvirtinti Šalčininkų, Vilniaus rajonų, autochtonų ir tautinių mažumų teisių gynimo komitetus. Sudaryti sąlygas pietryčių Lietuvoje pasirinkti mokyklas gimtąja kal­ba ir pamokas (lietuvių, lenkų, gudų, rusų k. ir t.t.). Išplėsti Lietuvos radijo, televizijos tautinių mažumų redakcijas ir lai­das Rytų Lietuvai bei lietuviams už Respublikos ribų, spausdinti daugiau atitinkamos literatūros. Įkurti Rytų Lietuvos institutą, Vilniuje […]. V. Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą laikome šio krašto Tėvynei lojalių piliečių valios išreiškėju, o mūsų priimtus dokumentus – vykdytinais visose įstaigose. Laikotarpiu tarp Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimų jų valios vyk­dytoja yra visuomeninė Rytų Lietuvos reikalų taryba (…). Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą prašome patvirtinti naują Visuomeninės Rytų Lietuvos reikalų tarybos sudėtį, sudaryti sąlygas Tarybai su­sipažinti su pietryčių Lietuvos savivaldybių darbu ir teikti joms pasiūlymus“.

Agresyvusis lenkų erelis

Panašaus pobūdžio susirinkimų įvyko ir kitose Lietuvos vietose. Štai Panevėžio miesto demokratinių judėjimų sueigos nutarimas: „Niekas neturi teisės pažeisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Kovo 11-ąją paskelbto Akto nuostatos, jog Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Priešiškų Lietuvai jėgų, kurios eskaluo­ja tautinę nesantaiką Pietryčių Lietuvoje (…). Tie veiksmai privalo būti vertinami kaip anti­valstybiniai. Kadangi antilietuviška veikla Pietryčių Lietuvoje vykdoma ir toliau, šiame krašte nuolat užregistruojami faktai, kai niekinami Lietuvos Respublikos simboliai. Todėl manome, jog Lietuvos Aukščiausioji Taryba ir Vyriausybė privalo imtis radikalių priemonių, kad būtų stabdoma anti­valstybinė veikla šiame rajone. Viena iš padėties stabilizavimo priemonių šiame krašte (…). Lietuvos Respublikos teisėsaugos organai privalo ginti lietuvybę šiame krašte propaguojančius ir nuolatos kitamanių užpuldinėjamus žmones. Kol kas įvykiai klostosi priešinga linkme, tad manome, jog būtina stiprinti Vil­niaus krašto prokuratūrų ir VRS kadrus tais Lietuvos piliečiais, kurie savo darbe pasirengę vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tam nederėtų gailėti lėšų. Manome, kad Lietuvos Vyriausybė visokeriopai privalo skatin­ti vykstančiuosius ten dirbti, suteikdama jiems gyvenamąjį plotą. Padėki­me žmonėms, kurie pasiruošę viską daryti Lietuvos labui.

Deja, šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas: Pietryčių Lietuvoje apsigyvenę kitataučiai pri­imami į geresnius darbus ir savo veikla daro neigiamą įtaką lietuvybės plė­tojimui šiame krašte. Tikslinga toliau leisti laikraštį „Vilniaus balsas“, kuris būtų skirtas Vil­niaus krašto žmonėms. Šis laikraštis galėtų suvienyti „Vilnijos“ draugijos žmones konstruktyviai veiklai, plėtojant draugiškumą tarp visame šiame krašte gyvenančių tautų. Pirmieji Krašto apsaugos departamento parengti apsaugos būriai priva­lėtų būti dislokuoti Lietuvos-Baltarusijos pasienyje bei kitose Rytų Lietuvos vietovėse. Tai padėtų užtikrinti normalų ten gyvenančių žmonių gyvenimą. Nedelsiant turi būti organizuota Lietuvos Respublikos Prokuratūros ir Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisija, kuri ištirtų kiekvieną atvejį, kai nepaisoma Lietuvos Respublikos įstatymų. Tokie vadovai turi būti tuoj pat atleisti iš užimamų pareigų kaip nepaisantys Lietuvos Respublikos įstatymų. Vyriausybė privalo spaudoje oficialiai paskelbti, kad kiekvienas įstaty­mų nepaisymo faktas bus ištirtas, o kaltininkai nubausti įstatymų numatyta tvarka. Vyriausybė privalo imtis priemonių, kad būtų sustabdyta kitų respu­blikų gyventojų migracija į Vilniaus krašto rajonus. Tai reikia daryti nedel­siant.

Manome, kad šie pasiūlymai neliks be atgarsio. Rytų Lietuvos proble­mos turi rūpėti kiekvienam žmogui, organizacijai, o pirmiausia – Lietuvos Vyriausybei ir Aukščiausiajai Tarybai.“

Po pareiškimu pasirašė LS Panevėžio miesto taryba, LS Panevėžio rajono taryba, Nepriklau­somybės partija, Demokratų partija, Krikščionių demokratų partija, So­cialdemokratų partija, Žaliųjų partija, Lietuvos Laisvės Lyga, Tautininkų sąjunga, Tremtinių sąjunga, Pramonės sąjunga, Pramonės asociacija, „Vilnijos“ draugijos skyrius.

Šalčininkų rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozapas Šapoka tuo metu „Atgimime“ (1990, spalio 17-24 d. 41-asis nr.) rašė: „Lenkų nacionalinio-teritorinio krašto“ paskelbimas nėra kaprizas, tai toliamatė Len­kijos valdžios  politika. Tai pirmasis žingsnis atkurti 1920-1922 m. buvusią „Litwa Srodkowa“ (Vidurinę Lietuvą), po to kartu su Baltarusijos, gal ir Ukrainos dalimis ją prijungti prie Lenkijos. Dabartiniai TSKP (LKP ant „platformos“ – A. L.) lyderiai taip toli nesiekia, tačiau apie tokį tikslą svajoja lenkų tautiniai lyderiai, inteligentai, kai kurie paprasti žmonės. Lenkų nacionalistai remia idėją įkurti atskirą lenkų darinį (nors TSRS sudėtyje), kad paskui – tegu dar ir negreit – byrant TSRS, šis darinys pareikštų, prie ko jis nori prisijungti.

Kita vertus, socializmo ir komunizmo ideologinis kuinas tiek nukaršo, kad juo jau nebepajosi, todėl KPSS ir pabalnojo lenkiškumo, lenkų autonomijos idėją […].“ Toliau „Atgimime“ aiškinama, kad Šalčininkų ir kituose svetimšalių atėjūnų valdomuose rajonuose žmonės tegali skaityti tik prokomunistinius laikraš­čius, kaip „Soviety Lenina“, „Sovetskaja Litva“ (pervadintą į „Echo Litvy“), kad iš darbo atleidžiami lietuviškai kalbantys ir už nepriklausomą Lietuvą pasisakantys žmonės. Rajone keletas tūkstančių LKP (TSKP pagrindu) narių, o savarankiškos LKP – tik apie 150. Lietuvos lenkų sąjunga veikianti drauge su antilietuviškąja probolševikine „Jedinstvos“ organizacija. Tad tas, kuris išdrįsta paprieštarauti, pakritikuoti „autonomininkus“, daž­niausiai ir išvejamas iš darbo, nors ir būtų geriausias specialistas.

9. Rinktųjų išdavystė

Antilietuviška veikla užsiėmė ir kai kurie lenkai – Lietuvos Aukščiau­siosios Tarybos deputatai. Jų frakcija LR Aukščiausiojoje Taryboje 1990 m. gruodžio 1 d. rašė Lenkijos prezidentui L. Valensai (jo rinkiminiam štabui), Lenkijos Vyriausybės nariams, taip pat didžiųjų Lenkijos laikraščių redak­cijoms: „[…] Lenkai Rytuose yra lenkų tautos dalis (vadinasi, Lenkija privalo gelbėti tą tariamai savo „tautos dalį“ – A.L.) ir mes tikimės, kad būsimasis Prezidentas bei jo suformuota vyriausybė rūpinsis mūsų likimu. Lenkai Rytuose – tai daugiausia tie žmonės ir jų vaikai, kurie turi teisę į Lenkijos Respublikos pilietybę, nes Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti, tai tūkstančiai Armijos Krajovos ka­reivių. Lenkai Rytuose – tai paliktosios žemės, kuri pagimdė didžių poetų ir tautinio veržlumo vadovų, sargai, tai kapų ir kapinių, lenkų kultūros ir tautinių tradicijų globotojai (…). Ko nori lenkai Lietuvoje? Turėti savo nacionalinę-teritorinę savivaldą Lietuvos sudėtyje, kad būtų išsaugotas tautinis savitumas. Nori, kad baigtų­si Vilnijos skurdinimas, neteisingai skirstant materialines gėrybes, grobuoniškas šeimininkavimas jos tėvų žemėje. Nori turėti galimybę atkurti savo tautos inteligentiją, teisę vartoti gimtąją kalbą įstaigose ir bažnyčiose, turėti savo nepakeistą vardą ir pavardę, nepakeistą gimtojo kaimo ir miestelio pavadinimą.

Tikime, jog Lechas Valensa supras ir geranoriškomis kaimyniškomis de­rybomis padės spręsti lenkų gyventojų problemas. Todėl kreipiamės į savo tėvynainius, buvusius rytinių pakraščių gyventojus, į visus, kas neabejingas mūsų likimui, paremti Lecho Valensos kandidatūrą į prezidento postą. Taip pat tikime, jog Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje (L. Valensa tuo metu gyveno Londone – aut.), kuris yra tautos dvasios tvir­tumo simbolis, tikėjimo ir vilties atrama, perduodamas valdžią į laisvuose rinkimuose išrinkto Prezidento rankas, savo istoriniu testamentu perduos ir savo pareigą rūpintis lenkų gyventojais, kurie ne savo valia atsidūrė už Lenkijos valstybės ribų.

Lenkų frakcija Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje.“

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1990 m. gruodžio 12 d. įvyko Vilniaus rajono daugiausia iš deputatų tarybos sesi­ja, kurioje buvo svarstoma visuomeninė ir politinė padėtis rajone. Dide­lį pranešimą tuo klausimu perskaitė Vilniaus rajono tarybos pirmininkas A. Brodavskis. Savo pranešime visą kaltę dėl pablogėjusios ekonominės padėties jis suvertė „lietuviams nacionalistams“, pirmiausia LR AT Pirmi­ninkui prof. V. Landsbergiui. Po to nepagailėjo kaltinimų Rytų Lietuvos lietuviams, kurie lapkričio 24 d. organizavo savo suvažiavimą ir nepa­kvietė jų, rajonų vadų, taip pat išdrįso reikalauti sau lygių teisių su kitų tautų atstovais, pirmiausia lenkais, ir t.t. Jis piktinosi LR Aukščiausiąja Ta­ryba, kuri iki šiol nėra pripažinusi Lenkų nacionalinio krašto, ir pan.

Paskui susirinkusieji patvirtino A. Brodavskio parengtą nutarimą. Jame pareikštas protestas LR Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui V. Landsbergiui, Valstybės komisijos Rytų Lietuvos problemoms tirti pirmininkui R. Ozolui dėl to, kad lapkričio 24 d. jie leido sušaukti Rytų Lietuvos atstovų suvažiavimą, kuriame, girdi, įžeidžiamai buvo atsiliep­ta apie Rytų Lietuvos vadovus ir tuo „kurstyta tarpnacionalinė nesantaika“. Buvo parengtas specialus nutarimas-prašymas okupantų pasodin­tam prokurorui A. Petrauskui, kad patrauktų baudžiamojon atsakomybėn minėto suvažiavimo organizatorius ir nubaustų pagal LR baudžiamojo kodekso 72 straipsnį (dėl  tarpnacionalinės nesantaikos kurstymo).

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neapykanta nepriklausomai Lietuvai, lietuvių tautai, melu buvo persunkta lenkų vadeivos A. Brodavskio kalba 1990 m. pabaigoje  TSRS liaudies deputatų IV suvažiavime Maskvoje: „[…] Aptardami globalines ekonomines programas, mes privalome kalbėti apie opius, sudėtingus tarpnacionalinius santykius. Juk kol mes tokiojedaugianacionalinėje, unikalioje šalyje neapsispręsime dėl nacionalinės-valstybinės sandaros, jos formų ir turinio, jokia ekonominė programa, kad ir kasją bebūtų parengęs, nepradės veikti. Gali atsitikti taip, kad jos paprasčiausiai nebus kam vykdyti. Taigi mano balsas – tai balsas iš dar vieno Sąjungos kampelio, kuris pagal kitų regionų liūdną patirtį gali pavirsti taip pat karštu tašku. Taigi pietryčių Lietuvoje yra toks Vilniaus kraštas, kur tankiai gyvena per ketvirtį milijono lenkų tautybės gyventojų. […]. Suprantama, gali kilti klausimas, o čia kas per problema. Beje, tai ilga istorija, siekia ji tolimus laikus, bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Tuo pačiu tai precedento neturintis pavyzdys, kai nedidelės lenkų tautos dalies likimas daugelį amžių buvo sprendžiamas jai pačiai nedalyvaujant. Tam patvirtinti pateiksiu kad ir visiškai neseną laiko atkarpą.

Po Spa­lio revoliucijos, dvidešimtaisiais metais, Vilniaus kraštas įėjo į atsikūrusios Lenkijos valstybės sudėtį (buvo J.Pilsudskio ordų okupupotas – A.L.). Tai buvo pripažinta ir Tarybų Rusijos, ir Tarybų Lygos. Pagyvenę ne visus dešimt metų Lenkijoje, krašto gyventojai vienu plunksnos brūkštelėjimu staiga atsidūrė jau Lietuvoje, taip pat, beje, bur­žuazinėje. Pasirašydamas žinomojo Ribentropo-Molotovo pakto slaptą papildomą protokolą, 1939 m. spalio 10 d. Stalinas sutriuškintos Lenkijos Vilniaus sritį su Vilniumi perdavė Lietuvai (nuo amžių ne tik šis kraštas, bet ir lekų kolonizuotos lietuvių žemės šiauriau Vyslos – tai Lietuva. – A.L.). Dovanėlė (nemaža, taip sakant, draugiško abipusio susitarimo tvarka. O tai pusė rajono gyventojų, tarp jų – 320 tūkstančių lenkų. Na, o vėliau, 1940-aisiais mes jau atsidūrėme TSRS. Gal kai kam pasirodys gana keistas faktas, jog mes nežinome, kur, kieno įtakos sferoje esame šiandieninėje situacijoje. Iš vienos pusės, tarytum ofi­cialiai TSRS sudėtyje, kur galioja TSRS Konstitucija, sienos taip pat TSRS, ir pan. Antra vertus, nuo š.m. kovo 11-osios atsidūrėme tariamai nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.

Beje, ir vėl gyventojų nuomonės niekas nepasiklausė. Taigi šiuo požiūriu TSRS Konstitucija – tai jau kaimyninės, svetimos valsty­bės Konstitucija. O mūsų dalyvavimas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo darbe – jau veiksmas, darantis žalą Lietuvos valstybės piliečiams. Žodžiu, esame kolaborantai. Pavyzdžiui, šiandien Respublikos teritorijoje veikia dvi viena nuo kitos nepriklausančios prokuratūros – TSRS ir Lietuvos, du nepriklausomi šaukimo į armiją organai. Vienas šaukia, kitas – atšaukia, dvi sienos, ir panašiai. Štai taip jau devynerius mėnesius gyvename „trumpo sujungimo sąly­gomis“. Nuotaikas, žmonių padėties vaizdą sunku perteikti, reikia patiems išvysti ir pajusti.

Vėl gali kilti klausimas: o kas gi neramina lenkus šioje situacijoje? Ko jiems bijoti gyventi nepriklausomoje Lietuvoje? Ogi jie bijo to paties, ko ir vadinamieji rusakalbiai gyventojai. Suvažiavimo dalyviai šia tema daug pri­siklausę. Krašto gyventojai, pasimokę iš karčios istorijos patirties, priėmus Kovo 11-osios aktą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės, šį kartą norėtų žinoti, kas jų laukia šioje valstybėje, ir nesiruošia būti vedami kažkur užriš­tomis akimis. Beje, reikia pridurti, kad lietuvių ir lenkų santykius slegia dar ilgametės istorijos krūvis. Dabar, plūstelėjus atgimimo bangai, atsirado retas istorijos šansas – padėti tašką, vadovaujantis gerai patikrintu metodu: yra tauta – yra problema, nėra tautos – nėra problemų. Pavyzdžių čia galima pateikti užtektinai. Kad nekaitinčiau ir taip įtemptos suvažiavimo atmosfe­ros, neišpūsčiau nacionalinių aistrų, susilaikysiu, tačiau pabrėžiu, kad šios kampanijos centre – lietuvinimo forsavimo politika, naudojant čia įvairiaspriemones, net tokias, kaip regionų skaldymas, kur tankiai gyvena lenkų tau­tybės gyventojai, ruošimasis įvesti šiame regione administracinį valdymą, „kitakalbių lojalumo“ tikrinimas, nelojaliųjų atleidimas iš darbo, ir pan.

Didžiausias pavojus yra tas, jog tai daroma siauro Respublikos vadovau­jančiųjų asmenų rato, kartu su tam tikrų politinių jėgų ir grupuočių lyderiais, prisidengiant, beje, lietuvių tautos vardu. Kol sąjunginiame lygyje vyksta įstatymų kova, kol politikai aiškinasi santykius ir kyla debatai dėl valstybinės santvarkos, kol tvyro tokia painiava ir nesutarimai, darbas bus padarytas.

Mes už tautų teisę apsispręsti. Paprastai ši teisė siejama su nepriklauso­mos valstybės sukūrimu, tai pas mus Lietuvoje ir įvyko kovo 11 d. Tačiau valstybės nepriklausomybė dar nėra jos piliečių laisvė. Valstybės laisvė turi tapti kiekvieno jos piliečio asmenybės laisvės garantu. Mes sutinkame ir solidarizuojamės su Rolanu Bykovu, aistringai kalbėjusiu apie tai suvažiavimo pradžioje. Deja, dar ne visi išmoko šią teisę praktiškai įgyvendinti, ir, ko gero, dar ilgai mokysimės. Taip sakant, iš karto veržiamės šokti, dar neišmokę vaikščioti. Vieną diktatūrą pakeičiame kita, kuriai esant, įsigalioja net tokia teisė, kai viena tauta tampa kitos tautos nuosavybe. Vadinasi, reikia parengti tikslų tautinių mažumų, mažų tautų gyvybiškai svarbių interesų gynimo me­chanizmą, kad daugumos valia būtų derinama su mažumos interesais.

Mūsų krašto gyventojai viena iš tokio mechanizmo realių formų laiko autonominio vieneto sukūrimą. Savo valią jie ir pareiškė 1990 metų spa­lio 6 d. krašto savivaldybių vietos tarybų deputatų suvažiavime, sukurda­mi Vilnijos teritorijoje lenkų nacionalinį-teritorinį kraštą su savo statusu. Deja, anksčiau minėtos politinės jėgos, grupuotės, kai kurie Respublikos vadovybės lyderiai po to antiautonominę kampaniją dar labiau sustiprino.

Gerbiamieji deputatai! Tai ne eilinis vienetas suverenitetų parade. Šiuo klausimu mes kalbėjome pirmosiomis savo deputatinės veiklos dienomis ir pirmajame suvažiavime, ir kituose. Mes kreipiamės su deputatų paklausi­mu į suvažiavimo prezidiumą, į Aukščiausiąją Tarybą ir į TSRS Aukščiau­siosios Tarybos Prezidiumo Pirmininką. Deja, pavydėtinai nuosekliai visa tai, apėję mus, vėl patekdavo į respublikinį centrą, tą „gimtąjį glėbį“, kurio jėga po tokio klausimo iškėlimo didėjo geometrine progresija.

Didžiai gerbiamas prezidente! Savo aktyvia užsienio politikos veikla jūs prisidėjote prie pastarųjų revoliucinių pertvarkymų vystymosi visoje Rytų Europoje. Įgyvendintas dar visai neseniai buvęs kone nesuvokiamas dvie­jų Vokietijos valstybių susivienijimas. Vakarų politikai vadina jus Europos kūrėju. Mes kreipiamės į jus su deputatų klausimu, kaip į TSRS pirmąjį Prezidentą, turintį didžiulių teisių ir įgaliojimų. Mes kreipiamės į aukštąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą: nejau Vilniaus krašto gyventojai, kaip ir praėjusiais dešimtmečiais, gyvens nuolatinės baimės dėl savo egzistavi­mo, dėl savo vaikų ateities atmosferoje, nejau, visą gyvenimą buvę kažkie­no įkaitai, ir toliau liks tame pačiame vaidmenyje? O gal, jeigu mes esame Europos centre – o geografai nustatė, jog Europos centras kaip tik ir yra mūsų krašte, – ir mūsų problemą reikėtų spręsti europietiškai?

Tegu krašto gyventojai savo referendumu, kurio, beje, šiuo klausimu, esant dabartinei Lietuvos vadovybei, mes niekada nesulauksime, patys nusprendžia, kaip jiems toliau gyventi. Turimas galvoje jokiu būdu ne pokario metais nusta­tytų sienų tarp valstybių pakeitimas, o šio krašto gyventojų ypatingo statu­so ir teritorinės savivaldos įtvirtinimas. Jie turi teisę į tokį statusą, nes patys niekada neperžengė savo valstybinės sienos. Tik pati siena ne kartą juos peržengdavo, prieš jų valią atimdama iš jų pilietybę.Vadinasi tas, kuris sienas kilnojo anksčiau, dabar turi atstatyti teisin­gumą. Mes tikime, jog Jūsų pagalba, Aukščiausiosios Tarybos pagalba bus sukurta speciali deputatų komisija ir ši paradoksali istorinė neteisybė bus ištaisyta, tuo pačiu užtikrintas šiame regione gyvenančių žmonių ramus gy­venimas ir normalūs bendražmogiški santykiai mūsų bendruose namuose…“.

Skaitant šio ir kitų „autonomininkų“ mintis prieš nepriklausomą Lietuvą, gali su­sidaryti nuomonė, kad nepriklausomos Lietuvos vyriausybė buvo abejin­ga kėsinimuisi į valstybės teritorinį vientisumą ir nesigilino, kiek teisingos lenkų, rusų pretenzijos. Bet tada atsikuriančiai Lietuvos  valstybei buvo šimtai kitų pro­blemų. Tarp jų ir valstybės pripažinimas, jos valdymo organizavimo, ekonominė blokada ir t.t.

10. Bedantė teisė

Nepaisant visa to, dėta nemažai pastangų apraminti lenkų šo­vinistams, užsimojusiems, pasinaudojant atsikuriančios nepriklausomos valstybės sunkumais, įgyvendinti savo aneksinius tikslus – vėl prijungti prie Lenkijos nuo amžių buvusias lietuvių žemes. Lietuvos Aukščiausioji Taryba, tarp pirmesnių savo nutarimų, 1990 m. kovo 20 d. iš lietuvių ir lenkų parlamentarų sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Jos nariais išrinkti: Stanislovas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Maceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislovas Peško, Eugenijus Petronis, Liu­dvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vidmantas Rupeika, Valentina Subač, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka. Po mėnesio iš Komisijos išstojus S. Kropui, į ją įtraukti Juozas Dingelis, Petras Giniotas ir Serge­jus Pirožkovas. Pirmininkais išrinkti Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila.

1990 m. gegužės 15 ir gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Aukš­čiausioji Taryba savo nutarimu pasmerkė Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybes dėl skatinimo kurti lenkų autonominius rajonus, toliau vadovaujantis TSRS Konstitucija ir kitais okupacijos metais veikusiais teisiniais aktais. Nutarime dėl Šalčininkų tarybos veiklos buvo pasakyta: „[…]. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 metų kovo 11 d. aktu „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje negalioja jokios kitos valstybės Konstitucija […].“ Ir toliau AT nurodė, kad „[…] rajono savivaldybės valdžios ir valdymo organų bei pareigūnų veiksmai, paremti TSRS Konstitucija ir buvusia Lietuvos TSR Konstitucija, yra neteisėti […].“

„Autonomininkams“ ir toliau nerimstant, o Komisijos darbą paralyžiuojant kai kuriems jos nariams – lenkų šovinistams, Lietuvos Respublikos Aukš­čiausiosios Tarybos prezidiumas 1990 m. liepos 6 d. sudarė naują 17 narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms ištirti. Jos pirmi­ninku išrinktas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduoto­ju – AT vicepirmininkas Kazimieras Motieka, Komisijos pirmininko pava­duotojais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andriukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vy­riausybės atstovų – Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, Kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, Žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyven­tojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamen­to patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, Baltarusių kultūros draugijos na­rys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.

Valstybinė Komisija, ištyrusi lenkų bolševikų-šovinistų keliamo triukš­mo Rytų Lietuvoje priežastis, padarė išvadas, kad jis keliamas vietos val­džios pagal nurodymus iš Varšuvos ir Kremliaus, žinoma, kiekvienam jų turint savus tikslus. Komisija greitai įsitikino, kad visa Vilniaus, Šalčinin­kų rajonų ir apylinkių tarybų veikla nesuderinama su nepriklausomos Lietuvos teisiniais aktais, yra nusikalstama, tad rekomendavo nušalinti lenkų tarybas ir jų vadovybes nuo pareigų, o vietoj jų įvesti tiesioginį valdymą. Tarp kitko išvadose nurodyta, kad „Lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio leidimas centrinėse Lie­tuvos valstybės žemėse dar nepasiekus jos, kaip valstybės tarptautinio pripažinimo, būtų aiškinamas tik kaip istorinių Lietuvos teisių į šias savo žemes atsisakymas ir kaip pačios Lietuvos valstybės paneigimas. Be to, teigta, „Lenkiškos teritorinės autonomijos“ kūrimas, šalia egzistuojant Lenki­jos valstybei, ateityje gali sudaryti sąlygas jai pretenduoti į šias teritorijas. Juolab, kad Lenkija iki šiol nėra oficialiai pasmerkusi J.Pilsudskio – L.Želigovskio agresijos ir jų įvykdytos tos Lietuvos dalies aneksijos ar kita forma atsisakiusi preten­zijų į šį kraštą.

Kol Lenkija nepripažįsta Lietuvos Respublikos (ir jos teritorijos), nepasmerkia agresorių yra pavojus, kad egzistuojančiuose Lenkijos-TSRS santykiuose gali būti neatsižvelgta į Lietuvos teises bei interesus.Tuo labiau, kad tame krašte ypač didelį vaidmenį tebavaidina Kremliaus padalinys – stalinistinė  LKP (TSKP pagrindu) ir jos  nariai sudaro absoliučią daugu­mą Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybose bei užima daugelį vadovaujan­čiųjų postų Rytų Lietuvos rajonuose, turi daug savo etatinių darbuotojų. Lenkų sąjunga Lietuvoje (LSL) taip pat remia „lenkų nacionalinio“ teritorinio darinio sukūrimą. Savo doku­mentuose LSL reiškia lojalumą Lietuvos Respublikai, tačiau ir šioje organiza­cijoje, ypač Vilniaus rajone, didelę įtaką turi LKP (TSKP pagrindu) nariai.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas

1990 m. gruodžio 27 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba patvirtino įstatymą „Dėl administracinių teritorinių vienetų tiesioginio valdymo.“ Jame nurodyta, kad „[…] tiesioginis valdymas įvedamas paleidus atitinkamos teritorijos savivaldybės Tarybą, atleidus iš pareigų Tarybos skirtus ar rinktus vadovaujančius savivaldybės darbuotojus ir sustabdžius čia vietos savivaldos įstatymų galiojimą“. Pagal tą įstatymą (Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą dėl tiesioginio valdymo įvedimo), Vyriausybė nedelsdama skiria šiai teritorijai savo įgaliotinį tiesioginio valdymo funkcijoms įgyvendinti, kuris „ […]. Jis atitin­kamoje teritorijoje vykdo būtinas valstybinės valdžios ir valdymo organų funkcijas, tiesiogiai vadovauja savivaldybės organų žinioje buvusių bei jų reguliavimo sferai priskirtų įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklai […]. Pra­dėdamas eiti pareigas, Vyriausybės įgaliotinis turi teisę atleisti iš pareigų ki­tos savivaldybės darbuotojus ir priimti naujus […]. Vyriausybės įgaliotinis turi teisę naikinti atitinkamoje teritorijoje esančių žemesnės pakopos savi­valdybių Tarybų bei jų valdymo organų aktus, o prireikus gali sustabdyti šių organų įgaliojimus ir vykdyti jų funkcijas arba ten paskirti savo atstovą […]. Administracinio teritorinio vieneto tiesioginis valdymas pasibaigia, kai įstatymo nustatyta tvarka išrenkama ir pradeda veikti nauja savivaldy­bės Taryba.“

(Bus daugiau)

2019.03.07; 05:00

(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. O kartu tiesa paprastai būna turtingesnė ir turinti daugiau pusių bei spalvų negu išgalvoti jos perdirbiniai. Juozapas Mackevičius.

Jeigu organizuota asmenų grupė imasi kokio nors reikalo, visada kyla tradicinis klausimas – kokiam tikslui ir kam tai tarnauja, nes neturėdamos minčių žmogiškosios būtybės veiklos paprastai nesiima. Tuo labiau, kad surežisuotas renginys plačiai išreklamuojamas, o scenoje vis pasirodo aktoriai, gerai žinomi iš anksčiau pastatytų spektaklių, garsiai kalbantys apie visuomenės interesus, nors iki šiol demonstravo tik gilų susitelkimą į save ir be skrupulų veikė žiūrėdami vien savo interesų.

Continue reading „Dar viena „lenkiškosios“ tragikomedijos scena“

garsva_visockas

Lietuvos Respublikos Seimas vėl pradėjo svarstyti pietryčių Lietuvos teritorinės autonomijos bei jos polonizacijos įstatymo projektą, vadinamą Tautinių mažumų įstatymu, ir Lietuvių kalbos abėcėlės keitimo įstatymą, vadinamą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu.

Už jų svarstymą balsavo dauguma Seimo narių, prisiekusių saugoti Lietuvos nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą.

Continue reading „Tautinės mažumos neturi griauti Lietuvos“

Birželio 19 d. prie Seimo įvyko lojalių Lietuvai piliečių piketas, kad nebūtų pažeista Konstitucija, įstatymai, Seimo nario priesaika.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą ir Seimo nario Algirdo Patacko bei „Vilnijos“ draugijos pirmininko kalbininko Kazimiero Garšvos straipsnį. 

Sukako 150 metų, kai Muravjovas Korikas uždraudė rašyti ir kalbėti lietuviškai. Lietuvos Respublikos Seimas autonomininkams stengiasi įteikti dvi dovanas: Tautinių mažumų įstatymą ir priimti už pagrindą prieškonstitucinį Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą, – rašoma Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, Tarybos lietuvos Respublikos Konstitucijai ginti ir „Vilnijos“ draugijos kreipimesi.

Tautinių mažumų įstatymu apie Vilnių lenkų kalba gautų oficialios kalbos statusą kaip Lenkijos okupacijos laikotarpiu, nors tai prieštarauja Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijai. Pagal ją tautinei mažumai priklausantys asmenys turi gerbti nacionalinius teisės aktus ir kitų žmonių teises, visų pirma asmenų, kurie priklauso tautinei daugumai arba kitoms tautinėms mažumoms (20 str.).

Jokia šios Konvencijos nuostata neturi būti aiškinama kaip suteikianti teisę prieštarauti valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principams. Nutylima, kad net Sovietų Sąjungos okupacijos laikais minėto straipsnio Tautinių mažumų įstatyme nebuvo – jis atvežtas 1991 m. sausio 13-ąją su sovietų tankais.

Socialdemokratų stumiamu Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymu norima įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių rašybą ir nelietuviškais visų užsienio kalbų lotiniško pagrindo rašmenimis. Dokumento šaltiniu būtų ir užsienio valstybės išduotas dokumentas. Neatsižvelgdama į kalbininkų reikalavimus išlaikyti dabartinę valstybinės kalbos abėcėlę Vyriausybė skubiai patvirtintų Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, pertvarkytų registrų ir valstybės informacines sistemas. Pietryčių Lietuvoje neoficialiai būtų atstatyta 1992 m. panaikinta prieškonstitucinė Vilniaus krašto teritorinė autonomija, primenanti Ukrainos Krymo variantą.

XXX

Algirdas Patackas, Kazimieras Garšva

Lituanistai: įrašai asmens dokumentuose turi būti rašomi vartojant lietuvišką abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės

Kalbininkai tvirtina, kad pagal Lietuvos Konstituciją piliečių asmenvardžiai asmens dokumentuose turi būti rašomi valstybine kalba, taigi vartojant lietuvių kalbos abėcėlę, kurią sudaro 32 raidės.

Taip teigiama Lietuvių kalbos instituto mokslininkų Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui ir Valstybinei lietuvių kalbos komisijai (VLKK) išsiųstame rašte.

„Nelietuviškų raidžių vartojimas rašant vardus ir pavardes asmens dokumentuose būtų abėcėlės pakeitimas. Teisiškai tai reikštų ir konstitucinės nuostatos dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės paneigimą“, – teigia lituanistai ir atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai yra kalbotyros, teisės ir (geo)politikos objektas.

Pasak Lietuvių kalbos instituto mokslininkų, jokių kalbinių priežasčių keisti lietuvių kalbos abėcėlę ar pripažinti kaip lygiavertes kitų valstybių valstybinių kalbų abėcėles nėra, ir priešingu atveju būtų pažeista lietuvių kalbos rašybos sistema: „Jeigu būtų sudaryta galimybė tą patį garsą užrašyti ne viena, o dviem ar net daugiau raidžių ir jų junginių, valstybinės kalbos apimamoje srityje pradėtų lygiagrečiai funkcionuoti kelios ar net keliolika rašybos ir tarimo sistemų. Visuomenei kiltų sunkumų vartoti Lietuvos Respublikos piliečių  asmenvardžius sakytinėje ir rašytinėje kalboje: pvz., iš skambesio nustatyti, kada kaip rašyti – Vrublevski ar Wroblewski, Želažnik ar Želaznik, Pečko ar Pieczko, Žultkievič ar Žoltkiewicz.“

Seimo komitetui bei VLKK adresuotame laiške mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į kitų valstybių praktiką. Pavyzdžiui, Italijoje nėra galimybės pakeisti fašistiniu laikotarpiu suitalintas tautinių mažumų pavardes, Prancūzijoje galima pasikeisti pavardę, bet tik tuomet, kai asmuo nori suprancūzinti savo pavardę, o ne atvirkščiai. Suomijoje keisti asmenvardį galima tik tais atvejais, kai norima dar labiau priartinti užrašymą prie tarimo.

„Lenkijoje tautinių mažumų atstovams nuo 2005 m. numatyta galimybė rašyti vardą ir pavardę kitų kalbų abėcėlių raidėmis, tačiau tai daroma tik įrašant ne lenkų abėcėlės raides ar raides su lenkų kalboje nesančiais diakritiniais ženklais į asmens dokumentą, bet neperkeliant jų į elektroninį valstybės duomenų registrą, todėl taip parašyti asmenvardžiai viešojoje erdvėje nefunkcionuoja“, – pažymi mokslininkai.

Anot jų, jeigu Lietuvoje būtų sudaryta galimybė to pageidaujantiems dabartiniams Lietuvos piliečiams sulenkinti savo pavardes, tai būtų precedento neturintis atvejis: istoriškai kelis šimtmečius trukęs lietuvių pavardžių lenkinimo procesas būtų baigtas XXI amžiuje. Pavyzdžiui: Gulbinas –> Gulbinovič –> Gulbinowicz; Daugėla –> Dovgialo –> Dowgialo ir pan. „Europoje iki šiol vykta atvirkščias procesas, pavyzdžiui, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur valstybė tarpininkauja grąžinant pakeistas pavardžių lytis“, – teigė Lietuvių kalbos instituto mokslininkai.

Kalbininkai atkreipia dėmesį, kad asmenvardžiai priklauso kalbos sistemai ir yra sudedamoji jos dalis. Anot specialistų, atsižvelgiant į santuokas su užsieniečiais sudarančius asmenis, galimos išimtys, tačiau „jos neturi griauti visos lietuvių kalbos rašybos sistemos“. Jų teigimu, jokia piliečių grupė, skiriama tautiniu pagrindu, dėl kalbos vartojimo negali turėti kokių nors privilegijų.

Lietuvių kalbos instituto mokslininkų nuomone, asmenvardžių rašymo dokumentuose problemą išspręstų du įrašai – oficialus, kuris būtų rašomas vien lietuviškais rašmenimis, ir neoficialus – rašomas ir nelietuviškais rašmenimis.

Pasak kalbininkų, išimtys galėtų būti taikomos asmenims, turėjusiems teisinių ryšių su kita valstybe – buvusiems kitų valstybių piliečiams. Kitų asmenų kitakalbiai asmenvardžiai asmens dokumentuose galėtų atsirasti nebent greta oficialaus įrašo valstybine lietuvių kalba.

Kalbos specialistų teigimu, dabartiniame geopolitiniame kontekste siektina integralios ir pilietiškai susitelkusios visuomenės, kuri sugebėtų išlaikyti lietuvių kalbos savitumą ir vartojimo tradiciją, kad nebūtų pažeista Lietuvos Konstitucija, įteisinusi lietuvių kalbą kaip valstybinę.

Nors lietuvių kalboje – žiniasklaidoje, mokslo veikaluose – galima sutikti nelietuviškų rašmenų, jie, kalbininkų teigimu, yra kitų kalbų citatos, o ne lietuvių kalbos faktai. Kadangi Lietuvos piliečių vardai ir pavardės yra valstybinės šalies kalbos faktai, jiems ši pastaba negalioja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.19; 15:06

Visi, kuriems rūpi Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykiai, kviečiami dalyvauti seminare – diskusijoje „Lenkų ir Lenkijos vaidmuo lietuvių tautos ir jos savarankiško valstybingumo kūrimo ir stiprinimo kelyje“.

Renginys įvyks š.m. gegužės 20 d. (antradienį)  nuo 13 val. LR Seimo III rūmų I aukšte Europos informacijos biure. (Įėjimas iš M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos  pusės).

Seminaras – diskusija skirta istoriko Algimanto Liekio knygoje „Svetimi lietuvių namuose“ pateikiamiems tyrimų rezultatams ir išvadoms bei jų reikšmei šiandienos gyvenimui aptarti.

Continue reading „Gegužės 20-ąją – istoriko Algimanto Liekio knygos „Svetimi lietuvių namuose“ pristatymas“

Padėkoti už gerus darbus ir atsiprašyti už savo klaidas, be abejo, yra gero tono ženklas ir tam tikro kultūros lygio įrodymas. Tai taikytina ir privatiems asmenims, ir veikėjams, atstovaujantiems valstybėms bei tautoms.

Vis dėlto neseniai ministro Lino Linkevičiaus „viešas atsiprašymas“ sukėlė nepasitenkinimo audrą. Ir ne todėl, kad Lietuvos visuomenė neva nesuprato teigiamos tų žodžių ir gestų reikšmės.

O todėl, kad tam ne tik nebuvo priežasties, o netgi atvirkščiai – Lietuvoje jau daug metų tokio nuoširdaus gesto laukiama iš Lenkijos pusės dėl agresijos akto, kurį Pilsudskio įsakymu įvykdė Želigovskio vadovaujami padaliniai, ir devyniolika metų trukusios Lietuvos istorinės sostinės, Vilniaus, bei gretimų teritorijų okupacijos.

Neišsakytas oficialus viešo atsiprašymo poreikis kabėjo ore ir tuo metu, kai buvo rengiama tarpvalstybinė Sutartis, pasirašyta 1994 m. Deja, Lenkijos vadovas tų sakramentinių žodžių tada neištarė. Todėl neseną L. Linkevičiaus „išėjimą prieš traukinį“ Lietuvos visuomenė suvokė kaip poelgį, žeidžiantį šalies orumą, kaip ne savo kaltės prisiėmimą ir kartu tariamą Lenkijos atleidimą nuo pareigos viešai atsiprašyti už padarytą istorinę skriaudą.

Continue reading „Grįžtant prie viešo atsiprašymo temos“

Kovo 28 d. prie tautiškos giesmės autoriaus Vinco Kudirkos paminklo įvyko gausus protesto mitingas. Dabartinė valdžia ketina pasielgti išdavikiškai: klusniai vykdyti Lenkijos ir Lenkų rinkimų akcijos užgaidas, faktiškai įteisinančias lenkų autonomiją pietryčių Lietuvoje. Jeigu ryžtingai nepasipriešinsime, gali būti padaryta nepataisomų klaidų.

Valdžia begėdiškai žeminasi užmaskuotų šovinistinių ketinimų turinčiai Lenkijai, nepaiso Lietuvos Konstitucijos. Apie tai bylojo mitinguojančiųjų rankose laikomi plakatai: „Valstyvinė kalba – už 30 Judo-Autonomininko zlotų?“, „Valdžios pilvažmogiai pažeidžia Konstituciją“, „Premjere, nenuolaidžiaukite sulenkėjusiems tuteišams“, „Kodėl Lenkijoje dramatiškai mažėja lietuviškų mokyklų?“, „Lietuvių kalba – ne derybų objektas“, „Įspėjamasis mitingas ginant valstybinę lietuvių kalbą“ ir kt.

Mitinge pilietiškai reikliai, argumentuotai, drąsiai kalbėjo Seimo narys Valentinas Stundys, prof. Ona Voverienė, Tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka, istorikas Romas Batūra, „Vilnijos “ draugijos pirmininkas prof. Kazimieras Garšva, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos narys Antanas Burokas ir kt.

Skelbiame Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos mitinge pasakytą kalbą.

Šlovingosios Lietuvos piliečiai,

Kreipiuosi į Jus, kurie susirinkote čia, Vinco Kudirkos aikštėje Didžiojo Ketvirtadienio dieną, susirūpinę dėl nepagarbos lietuvių tautai ir jos valstybei, dėl nemeilės jos kalbai ir kultūrai, dėl pavojaus jos žemių vientisumui.

Atėjome pasmerkti vis įžūlesnio spaudimo, kurį patiria Lietuva iš kaimyninės šalies; atėjome atmesti mėginimus laužyti mūsų šalies suverenumą, jos Konstituciją ir įstatymus. Atstovaujame jau daugiau kaip dvidešimčiai tūkstančių piliečių, kurie pasirašė valdžiai  įteiktą „Reikalavimą dėl Valstybės konstitucinių principų gynimo“.

Apgailestaujame, kad iš Lietuvos valdžios institucijų dar nesulaukiame atsakymo į šį Reikalavimą; nesulaukiame aiškios pozicijos, kuri neleistų kaimyninės šalies šovinistams aiškinti, esą Lietuva ir vėl jiems kažką esą pažadėjo, nekreipiant dėmesio nei į Konstituciją, nei į Konstitucinio Teismo ar tarptautinių teismų sprendimus.

Iki šiol neišgirdome,ar bus atmestos tūlo Trusėvičiaus darbo grupės parengtos antikonstitucinės rekomendacijos, kuriomis siekiama pažeminti lietuvių kalbą, išdarkyti jos abėcėlę, iškraipyti senuosius Lietuvos vietovardžius, kelti sumaištį dėl gatvių pavadinimų. Tačiau neseniai sužinojome, kad vieną iš Lenkų rinkimų akcijos rekomendacijų Švietimo ir mokslo ministras jau įvykdė, neteisėtai atidėdamas vienodą lietuvių kalbos egzamino vertinimą, diskriminuodamas lietuviškų mokyklų moksleivius (mitingo dalyviai šaukia – Gėda, Gėda. Gėda).

Labai stebimės, kodėl iš viso į valdančiąją koaliciją buvo priimta partija, negerbianti Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, nevykdanti teismų sprendimų, šmeižianti ir juodinanti Lietuvą; lojali ne Tėvynei, o kaimyninei valstybei.

Stebimės, kad Linas Linkevičius neranda būdo atsiprašyti Lenkijos už tai, kad ši nevykdo sutarties su Lietuva, skatindama lenkų tautinės bendrijos priešiškumą Lietuvai, remdama įstatymų pažeidinėjimą. Matyt, jis dar tik mokosi iš kai kurių dvaro istorikų, bei etatiniai komentatorių, gavusių Lenkijos apdovanojimus – jau seniai atsiprašinėjančių Lenkijos už tai, kad prieškarinė Lietuva priešinosi Vilniaus ir rytų Lietuvos okupacijai, nepripažino aneksijos, protestavo dėl prievartinės polonizacijos, kūrė Vilniui vaduoti sąjungą ir skelbė, kad be Vilniaus nenurimsime.

Matyt, jis mokosi ir iš savo kolegos Lenkijoje, kuris aiškiai pasakė, kad prieškarinė Lenkija esą neokupavo Vilniaus, esą nieko blogo Lietuvai nepadarė. Tai rodo, kad ir toliau iš Lenkijos politikų sulauksime vien tik tradicinės amžinosios meilės ir neišpasakyto draugiškumo pasireiškimų.

Nužemintai linkčiodami, iš Lenkijos mes vis dažniau išgirstame įvairius elegantiškus pamokymus. Kaip antai, kad būsime ožka, kuri vis tiek sugrįš prie unijinio vežimo, ar kad be Lenkijos nurodymo Klaipėdoje nestatytume suskystintų dujų terminalo.

Tačiau labiausiai mus pritrenkė Lenkijos laikraštyje „Gazeta Vyborča“ perskaityta žinia, kad Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos Lietuvos delegacija, vadovaujama Gedimino Kirkilo, gegužės trečią dieną atvyks į Lenkiją pasirašyti įsipareigojimų įgyvendinimo grafiko.

Gegužės trečioji – tai Lenkijos Konstitucijos diena. Labai simboliška, kad tai buvo diena, kai prieš du šimtus suvirš metų mėginta panaikinti Lietuvos valstybę. Jei tai tiesa, ką rašo Lenkijos laikraštis, tai Lietuvos delegacija pasielgtų taip, tarsi Lietuvos valstybės jau išvis nebėra.

Tai bus šaunus balius, į kurį pagerti ir paūžti kaip seniais laikais atvažiuos ir Vilniaus vaivadijos atstovai!!! Tai gražiai bus pratęstos šlovingos unijinės tradicijos žeminti ir niekinti Lietuvą, nebegirdint nė vieno oraus lietuviško žodžio. Koks didelis tuomet būtų strateginio mūsų draugo Radeko džiaugsmas – keturis metus jis atkakliai laukė tinkamos delegacijos iš Lietuvos ir štai pagaliau, regis, sulauks – pagal geriausias saulės vežimo tradicijas.

Todėl šiandien, šiame mitinge Didžiojo Ketvirtadienio dieną ĮSPĖJAME VALDŽIĄ:

nebūkite judošiai, neparduokite Lietuvos valstybės nei už trisdešimt sidabrinių, nei už jokius kitus grašius, kas ir kiek jų besiūlytų; ir neiškeiskite Tėvynės į falšyvą lenkišką meilę;

jei gerbiate Lenkiją ir lenkus, tai sakykite jiems tiesą;  nebūkite svetimųjų pastumdėliai ar baudžiauninkai; neklydinėkite pasimetę kažkur tarp Vilniaus ir Varšuvos ar kokios kitos užsienio šalies;

ir Lietuvos piliečiams pasakykite aiškiai, ar liksite ištikimi Lietuvai, savo priesaikai, ar šventai laikysitės Konstitucijos ir įstatymų;

neišduokite ir broliškosios Latvijos, kurią spaudžia Kremliaus imperialistai, mėgindami palaužti latvių kalbą ir dvasią; išgirskite, ką sako Latvijos premjeras, nerimaudamas, kad Lietuvos pažadai įgyvendinti Lenkų rinkimų akcijos rekomendacijas gali rimtai pakenkti  nacionaliniams Latvijos interesams; būtų gerai, kad pasimokytumėte iš Latvijos ir to, kai reikia tvarkyti švietimo sistemą;

jei tikite, kad turite draugų Varšuvoje, tai atvirai paklauskite jų, ar dar ilgai jie šoks pagal Kremliaus didžiavalstybininkų stiliaus dūdelę;

o kol nėra tikrumo dėl blauzdų tvirtumo, nesiųskite Kirkilo į Varšuvą, kad jis iš tikrųjų ką nors ne taip ten nepasirašytų;

ir būkite geri, nebeatsiprašinėkite; tegu Lietuvos atsiprašo už okupacijas, ultimatumus, nutautinimą, naikinimus ir šmeižimus;

jeigu per dvasios silpnumą ką nors netinkamo jau pažadėjote, pavedame šiuos pažadus nedelsiant atšaukti. Ar pavedame? (Šūksniai iš mitingo dalyvių – taip, taip, taip);    

Taip pat prašome nuoširdžiai pranešti, jeigu nuo valdžios saldumo ar didelių ponų dėmesio jums susisuko galva. Ieškosime vaistų. Kaip teisingai buvo pasakyta – tiesa Jus išlaisvins. Arba ji išlaisvins nuo jūsų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.29

garsva_visockas

Lapkričio 2 d.  „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių ragindami nesudaryti koalicijos su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovais naujai išrinktame Seime.

Kaip žinia, spalio 30 d. prie trijų partijų formuojamos valdančiosios koalicijos buvo pakviesti prisijungti ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) atstovai. Tokį valdančiąją koaliciją siekiančių sudaryti Lietuvos socialdemokratų (LSDP), Darbo partijos (DP) ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partijų apsisprendimą sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugijos nariai įvertino kaip valstybės ir rinkėjų išdavystę.

Continue reading „Sąjūdininkai ir „Vilnijos“ draugija socialdemokratus ragina nekviesti į valdančiąją koaliciją lenkų rinkimų akcijos atstovų“

liub

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos“

songaila_didelis

Šio pranešimo vienas iš tikslų – trumpai pristatyti prieš dvidešimt metų vykusius įvykius, kai nuo atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo mėginama atplėšti jos rytinę dalį, paimant ir pačią sostinę į reples ir taip žlugdant valstybės atkūrimą – ne tik jos vientisumą, bet ir pačią Nepriklausomybę.

Panašus planas tuomet pavyko Padnestrėje, tačiau Tiraspolis – tai vis dėlto ne Vilnius, ir pasekmės Lietuvoje būtų buvusios dar rimtesnės. Teritorinės autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje aplink Vilnių, o gal ir pačiame Vilniuje sukūrimas galėjo pakeisti pastarųjų dvidešimt metų rytų Europos, net visos Europos istoriją.

Continue reading „Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien“

songaila_m

Artėjančios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga Alkas.lt portalo redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina Seimo narį Gintarą Songailą.

Parlamentaras  Gintaras Songaila išsamiai pasakoja apie Lietuvos lenkų politikų veiklą bei Lietuvos – Lenkijos santykius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir šiandien.  

Tie santykiai – ir sudėtingi, ir keliantys pavojų tiek Lietuvai, tiek Lenkijai, tiek Lietuvos – Lenkijos partnerystei. Ir naudingi, matyt, tik Kremliui.

Continue reading „Parlamentaras Gintaras Songaila svarsto, ar Lenkijos politika jau Kremliaus rankose“