Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.

Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.

Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.

Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.

Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.

Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.

Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.

Ar nejuokaujate, ponas Romai  Sadauskai-Kvietkevičiau?

Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo  poreikio.  

Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio.  Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė,  kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.

Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!

                                                                          X  X  X

                                                     pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

                                                     žiūrėti į priekį buvo truputį keista

                                                     ten tolyje nyko didžiulis laivas

                                                     į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

                                                     koks buvo amžius užtrukęs? – sunku atspėti

                                                     kokioje erdvėj dar buvom užkliuvę? –

                                                     padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

                                                     pasirodo dūko nenuskendusios žuvys

 

                                                    per visą kraštą drugelis nurištas leidos

                                                    naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

                                                 ————————————————————–

                                                    tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

                                                    jau nepažinom be ašarų iš raukšlėto veido

(Bus daugiau)

2020.06.01; 18:00

Gubos muziejaus eksponatai. Slaptai.lt nuotr.

Kovo 31-oji Azerbaidžanui – Gedulo diena. Kodėl ši pavasario diena paženklinta Juoduoju kaspinu? Atsakymą rasime analizuodami Azerbaidžano istoriją, tiksliau tariant – 1918-ųjų įvykius.  

1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau jiems mažiau pasisekė nei Baltijos šalims. Azerbaidžanietišką laisvės troškimą bolševikai paskandino kraujo jūroje. Ne vien bolševikai gviešėsi užkariauti šią šalį. Bolševikams noriai talkino teroristinė grupuotė „Dašnakcutiun“.

Žodžiu, 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai drauge su armėnų teroristiniu judėjimu „Dašnakcutiun“ siautėjo visame Azerbaidžane.

Gubos „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. 2016 metai. Slaptai.lt nuotr.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Gubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Guboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Guboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Guboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo pabaigoje – balandžio pradžioje gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių. Išpuoliai prieš azerbaidžaniečius rengti ir kituose miestuose, regionuose – Šamachoje, Lenkarane, Nahyčevanėje, Karabache…

Ko siekė pogromų organizatoriai? Jų tikslas – užgrobti kuo daugiau žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai troško iš Baku, Gubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžaniečius persekiojo visame Azerbaidžane.

Tačiau ypač žiauriai Azerbaidžano priešai elgėsi Guboje.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Gubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

Guba – senovinėse nuotraukose. Slaptai.lt fotografija

1916-aisiais metų surašymai skelbia, kad Gubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – mažumos. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Gubos rajonuose gyveno 64,15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Guboje buvo labai mažai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Guboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Prieš Azerbaidžaną buvo pradėtas pats tikriausias karas. Nepaisant itin nepalankių aplinkybių azerbaidžaniečiai vis tik rinko, kaupė, analizavo visas žinias apie netektis. Tuometiniai Azerbaidžano politikai stengėsi užfiksuoti visus praradimus. Tekstus apie antiazerbaidžanietiškus pogromus vertė į Europos tautų kalbas. Tiesiog gyvybiškai svarbu buvo Vakarų visuomenei kuo plačiau, išsamiau ir objektyviau papasakoti apie tai, kas nutiko Azerbaidžano miestuose ir kaimuose. Mat „Dašnakcutiun“ ir bolševikų propaganda dėl 1918-aisiais pralieto kraujo begėdiškai melavo: jokių žudymų, jokių etninių valymų, jokių išpuolių prieš vietinius gyventojus!

Gubos gyventojų portretai. Slaptai.lt nuotr.

Bet visko paslėpti okupantams nepavyko. Štai kaip 1918-ųjų įvykius įvertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Štai kodėl Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių azerbaidžanietiškos istorijos puslapių.

Beje, azerbaidžaniečių istorikams gilintis į šią temą ilgai neleista. Domėtis 1918-ųjų netektimis azerbaidžaniečiai galėjo tik po 1991-ųjų metų – subyrėjus Sovietų Sąjungai, kai šalis vėl tapo nepriklausoma ir laisva.

2007-aisiais būta rimto lūžio istoriniuose tyrinėjimuose. Būtent tais metais Gubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais rengtas baudžiamąsias akcijas.  

Azerbaidžaniečiai. Gubos muziejaus nuotrauka

Ištyrus masines kapavietes Gubos regione Azerbaidžano vadovybė toje teritorijoje įkūrė muziejų. Specialus įsakas pasirašytas 2009-aisiais.

Gubos jaunimas. Gubos muziejaus eksponatas

„Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Guba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Gubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Gubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Gubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, ji vis tiek prasiverš į paviršių. Kadangi nuslėpti tiesos neįmanoma.

Štai kodėl kovo 31-oji Azerbaidžane paskelbta Gedulo diena.

2020.03.30; 21:00

Vyriausybės tinklapis 2017 07 20 paskelbė, kad Vyriausybės kanceliarija organizuoja apdovanojimus „Kryptis Lietuva“ ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis užsienio lietuviai skatinami sugrįžti ir dirbti Lietuvoje arba jiems padeda lengviau integruotis sugrįžus po daugelio metų, praleistų svetur. 

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Apdovanojimuose kviečiamos dalyvauti biudžetinės ir viešosios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės, verslo įmonės ir privatūs asmenys. 

Bendrauju su išvykusia į JAV asmenybe, kuri, kiek man žinoma, ten dirba grynai Lietuvai naudingą darbą ir tik mažą savo laiko dalį skiria darbui savo buities reikmėms tenkinti. Kadangi ją domina reikalai Lietuvoje, jai pasiunčiau mūsų Vyriausybės kanceliarijos projektą „Kryptis Lietuva“.

Pasirodo, pasiųsta žinia smogiau jai į paširdžius, nes sulaukiau tokio atsakymo:

Ačiū  už informaciją. Keliolika minučių nerimavau, ar atsakyti Jums, ar vyriausybei ar iš viso šitą laišką ištinti. Mano darbo grafikas labiau negu pilnas ir jau daug ką darau miego sąskaita. 

Pasisakysiu.

Perskaičius, mane išpylė prakaitas. Kas ir kada vyriausybėje ir valstybės galvų lygyje supras, kad visos šios iniciatyvos „sudarančios spec. sąlygas diasporai grįžti“ yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Bolševikai per okupaciją kai pradėjo, tai dar nebuvo sustoję, aiškinti, kad diaspora yra išdavikai, ir tas yra pasėta tautos pasąmonėje, ir toliau laistoma. Argi nėra aišku, kad bet kuriam galą su galu vos suduriančiam LT gyventojui tokios iniciatyvos yra kaip spjūvis į veidą. Kodėl tam, kuris galėjo išvažiuoti ir atsistoti ant kojų, sudaromos spec. sąlygos, o jam, kuris negalėjo išvažiuoti (dėl sergančių tėvų ar mažų vaikų) ne tik nebuvo žmogiškų sąlygų gyventi, bet ir jis vėl tampa mažiau reikšmingu… Spjūvis į veidą yra ir man, gyvenančiai diasporoje, būtent dėl vienos priežasties, kad ši iniciatyva bolševikiškai nematomai ir nekaltai sudaro sąlygas LT gyventojui nekęsti manęs, ir kerta per švenčiausią tautos dalyką –  žmogiškus santykius … 

O kur Vyriausybės konkursas: „Vyriausybė skelbia apdovanojimus Kryptis LIETUVA ir kviečia visuomenę teikti iniciatyvas, kuriomis LIETUVOS GYVENTOJAI skatinami NEEMIGRUOTI ir LIKTI dirbti Lietuvoje  ir jiems padeda lengviau suprasti globalią ekonomiką ir persikvalifikuoti į geriau apmokamas specialybes“.

Tuo tarpu atsakymas yra labai paprastas. Ką mes visi (Valstybėje ir Diasporoje) galėtumėm padaryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gerai, kad būtų vertinamas žmogus, kad būtų investuojama į žmogų (jo protą per švietimo sistemą), kaip į vienintelį lietuvių tautos turtą (Lietuva neturi naftos kraniuko), kad žmonės rinktųsi pačias inovatyviausias ir pažangiausias pasaulines specialybes, būtų patys inovatyvūs, ir Lietuva galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje, kad visiems užtektų duonos ir niekas iš Lietuvos nevažiuotų, jeigu susikrovė lagaminus – išsikrautų, o jeigu išvažiavo, – sugrįžtų. 

Ir dar: 

– emigracija nėra nuotykis, tai yra didžiulė trauma tiek išvažiuojantiesiems, tiek pasiliekantiesiems, t.y. visai tautai;

– Lietuvai gyvybiškai reikalinga stipri diaspora – Atsarginė Lietuva. Visada buvo reikalinga, visada bus. 

Ką gi turėjau jai atsakyti?

Iš tikrųjų Amerika į negandas patekusiems lietuviams visais laikais buvo saugi pastogė ir ramybės uostas, prasigyvenimo savo buitį pagerinti Lietuvoje šaltinis. Juk nuo raudonojo tvano pasitraukę lietuviai išliko, likę laisvėje be Tėvynės, ją nešiojo širdyse, įvairiais būdais veikė nepriklausomybės atgavimo kryptimi. Tik ne kokie neišmanėliai, o tikri Lietuvos priešai teigia, kad Antanas Smetona pabėgo, kad Lietuvos inteligentija be reikalo emigravo, tarsi kūjis virš jos galvos ir pjautuvas po kaklu nieko nereiškė; tai patvirtino čia likusių ministrų, karininkų bei eilinių karių ir iškilių civilių gyventojų tragiški likimai.

Atsakiau taip:

Esu viena proga parašęs: „Kur lietuvis ar jo kapas, ten dalelė Lietuvos“. Todėl nesisielokite, Jūs esat dalelė Lietuvos.

Vyriausybė iš tikrųjų kurpia susirūpinimo ir veiklos regimybę, o iš tikrųjų kiršina čia pasilikusius ir išvykusius lietuvius, jokių pastangų užtvenkti bėgančią iš Lietuvos upę nededa.

Girdi, patys susigrąžinkite, nes nebebus kas uždirbti galėtų jums pensijas.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesioginiai procesai vyksta lengviau nei grįžtamieji: sudėti lengviau nei atimti, dauginti lengviau nei dalinti, eiti į priekį lengviau nei eiti atbulom, o yra procesų, grįžtamojo veiksmo neturinčių.

Sprogus bombai, ją sudarančios medžiagos neišnyksta, tačiau jų surinkti jau neįmanoma.

Beveik tris dešimtmečius valdžios vartėsi ir tebesivarto pertekliuje, stebėjo sprogstančią emigracijos bombą tarsi linksmą fejerverką ir staiga … „praregėjo“. Nematė lavininės emigracijos, žudymų ir savižudybių, neviltį malšinančiųjų alkoholiu.

Nuo krypties rodyklės sukiojimo ten ar atgal, keleivis savo kelio krypties nebepakeis, nes „kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado“ („Apuoko ir asilo“ moralas“).

Ne kanceliarija premijomis už siūlymus „grįžkit į Tėvynę“ turi rodykle manipuliuoti, o Vyriausybė turi išgirsti mano čia paminėtos „emigrantės“ balsą.

Teisi laiško autorė kad paskelbtos iniciatyvos yra ne kas kitas kaip tautos kiršinimas. Nuo savęs pridursiu, – blogai užmaskuotas skatinimas emigruoti, nes absurdiškas veiksmas sukelia atitinkamą atoveiksmį.

2017.08.11; 04:20

Imperatorė Jekaterina II 1783 m. balandžio 8 d. manifeste paskelbė, kad Osmanų imperija kišosi į nepriklausomo Krymo chanato vidaus reikalus, todėl tekę Krymą prijungti prie Rusijos. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas 2014 metų pavasarį pareiškė, kad prisijungia Krymą, nes Ukrainos valstybės, kuriai jis priklausė, nėra… 

Norint mušti dingstį rasi

Rusijos bolševikai nemanė reikalinga laikytis jų pačių pasirašytų sutarčių. Antai 1918-aisiais Lenino pasiūlymu bolševikų suvažiavimas suteikė įgaliojimus partijos vadovybei, centro komitetui, paminti (порвать) visas taikos sutartis, taip pat skelbti karą bet kuriai imperialistinei valstybei ir visam pasauliui, jeigu partijos CK pripažįsta esant tam tinkamą momentą. Tiesa, spaudoje pasirodė tik žinia, kad suvažiavimas pritarė Bresto taikos sutarčiai; apie leidimą bet kuriuo momentu ją sulaužyti buvo uždrausta nė prasižioti kaip apie karinę paslaptį. Bolševikai puldavo, kai tik turėdavo jėgų, ir sukandę dantis rašydavosi sutartis, matydami neįveiksią priešininko. Iš pirmo karto užkariauti Krymo, kaip matėme, jiems nepavyko. 

Lietuvos totorių šventė. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos imperijos valdovė Jekaterina II susirašinėjo su prancūzų filosofu, švietėju Volteru ir tarptautinės nuomonės vis dėlto paisė. Keliolika metų rusai, galima sakyti šeimininkavo, Kryme, tačiau aneksijai nesiryžo. Rusijos valdovės patarėjai dar 1770 metais svarstė Krymo chanato prijungimo prie Rusijos galimybę, sutarė, jog Krymo totoriai niekada nebus naudingi valdiniai, nes esą nekokie mokesčiai mokėtojai, tačiau tąsyk nusprendė kol kas tik tolinti Krymą nuo Turkijos, izoliuoti, nes kitaip Rusija gali sukelti visuotinį ir ne be pagrindo pavydą ir įtarimą turinti neribotus ketinimus padauginti savo sričių (День первого присоединения Крыма к России. – http://rusplt.ru/wins/den-pervogo-prisoedineniya-kryima-k-rossii-23608.html).

1782 metų pabaigoje Užsienio reikalų kolegija, išnarsčiusi tarptautinę padėtį, visus variantus ir kombinacijas, pateikė Jekaterinai II jos prašytas išvadas: Krymo chanato prijungimo prie Rusijos planas yra įvykdomas, dėl šio didelės akcijos nekils nei Osmanų imperijos, nei jos sąjungininkų pasipriešinimo. Netrukus imperatorė savo ištikimiausiam bendražygiui kunigaikščiui Potiomkinui slapčiausiai pranešė nutarusi pasisavinti pusiasalį. Tačiau 1774 metais Rusijos ir Osmanų imperijų sudaryta taikos sutartis skelbė Krymo chanato nepriklausomybę ir nuo rusų, ir nuo turkų. 1779 metais abi pusės vėl įsipareigojo nesikišti į Krymo chanato vidaus reikalus.

Potiomkinas ir jo parankiniai ėmė kurti scenarijų, kuris Rusijai suteiktų pakankamą pagrindą prisijungti Krymą. Dingstimi galėjo pasitarnauti Turkijos kišimasis į Krymo vidaus reikalus, nesilaikymas sutarties sąlygų, tačiau Turkija tokių dingsčių neteikė, todėl teko pasinaudoti suklastota dingstimi (сфабрикованным предлогом) – pareikšti, kad turkai užpuolė Tamanę (salą kitoje Kerčės sąsiaurio pusėje). Taip pirmieji (2011-ųjų balandį) parašė rusiškoje svetainėje zakonia.ru, ne valstybinėje, bet veikiančioje, kaip pati skelbiasi, su finansiniu Federalinės spaudos ir masinės komunikacijos agentūros palaikymu – mat pagal susitarimą su Teisingumo ministerija kontroliuoja internete kažin ką miglota (правоприменения). Teksto antraštė, kaip sakoma, teigiamai konotuota: „Prijungti Krymą prie Rusijos padėjo Jekaterijos II suktybė“ (Присоединить Крым к России помогло мошенничество Екатерины II). 

Lietuvos totorių šventė. Taip rengdavosi totorių kariai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jekaterina pasirašė manifestą dėl Krymo pusiasalio, Tamanės salos ir Kubanės krašto paėmimo į Rusijos valstybę 1783 m. balandžio 8-ąją, tačiau jis turėjo būti saugomas paslaptyje ir nuo rusų valdininkų, ir nuo Rusijos statytinio Krymo chano Šahino Girėjaus (dokumentą iš tikrųjų užrakino geležimi kaustytoje skrynelėje) – iki Krymas iš tikrųjų bus užimtas. Pirmiausia manifestą paskelbė vokiečių kalba. Europa sužinojo, jog Rusijos kariuomenę į Krymą ir Kubanę tekę pasiųsti dėl to, kad kitaip totorių bendruomenėje, kuri nemoka pasinaudoti Rusijos jai padovanotais laisvės vaisiais, negalėtų gyvuoti taika, ramybė ir santaika (не могли бы существовать мир, тишина и устройство посреди Татар). Valdovė nusprendusi paimti į savo valdžią Krymo chanatą Rusijos valstybės saugumo ir nuoširdžiai trokštamos amžinos taikos su Osmanų imperija labui.

Manifeste paaiškinama, kodėl Rusijos daugiau nebesaisto įsipareigojimai dėl Krymo chanato nepriklausomybės: chano valdomoje Tamanės saloje aukščiausią valdžią gviešėsi paveržti Osmanų Porta, ten atvykęs kareivių lydimas turkų valdininkas paliepė viešai nukirsti galvą chano Šahino Girėjaus pasiuntiniui… Tai ir buvo toji suklastota dingstis, kilnioji suktybė.

Daug pinigų išleido Rusija…

„Vieno Rusijos patrioto samprotavimai apie buvusius su totoriais karus ir būdus jiems visiems laikams nutraukti“ (Рассуждение одного российского патриота о бывших с татарами войнах и о способах, служащих к прекращению оных навсегда), teigiama, radosi 1778 metais. Šis dokumentas parašytas Potiomkino sekretoriaus ranka. Iš esmės tai detalus Krymo aneksijos planas. Nežinomas autorius (gal pats Potiomkinas) pataria pirmiausia paruošti čia atvyksiantiems rusų žmonėms užtektinai maisto atsargų ir visokios medienos, tinkamos namams statyti, įvairių instrumentų, reikalingų valstiečio ūkyje, pavyzdžiui, arklų ar plūgų, dalgių, pjautuvų, kirvių, kastuvų ir kitų būtinų daiktų, nes protinga politika reikalauja viską numatyti ir imtis reikiamų priemonių.

Kai visa tai bus paruošta, samprotaujama toliau, tada reikia pasiųsti į Krymą sausumos ir vandens keliais tiek kariuomenės, kiek reikia pusiasaliui užkariauti. Kai tik rusai užims Krymą (tai galima padaryti vienu žygiu vadovaujant sumaniam generolui), tada reikia vietiniams totoriams paskelbti, kad pageidaujantys būti amžiams Rusijos valdinystėje gali likti vietose, o kitiems leisti išvažiuoti, kur nori. Klausti Dono kazokų ir mažarusių (ukrainiečių), kas nori kraustytis į Krymą. Leisti ten apsigyventi ir kitoms laisvoms tautoms, kaip antai: graikams, armėnams, valachams ir bulgarams. Tokiu būdu trumpiausiu laiku visas Krymas taps krikščioniškas ir visiems laikams Rusijai priklausys. Galima tikėtis, kad su laiku ir didžiūnai panorės apsigyventi Kryme, bent jau senatvėje, nes klimatas ten toks pat šiltas ir malonus kaip Italijoje ir Prancūzijos pietuose.

Nežinia, kaip ten buvo su kirviais, arklais ir dalgiais, tačiau daugelis dalykų panašiai ir klostėsi: ir generolas radosi nepėsčias – būsimasis generalisimas Aleksandras Suvorovas, ir valstiečiai kėlėsi, didžiausi ponai kūrėsi. „Samprotavimuose“ dar buvo patarimas pasistengti panaudoti visas politines priemones totorių genčių ir kitų Kubanės tautų nesantaikai kelti, tam yra įvairių būdų, nes tai gali padėti lengviau ir greičiau užkariauti Krymą. Sovietiniai prieškario istorikai įžvelgė, kad šiam tikslui pasiekti buvo taikomi tokie būdai: karinė prievarta, diplomatinės intrigos ir chano valdininkų bei kilmingų didikų papirkinėjimas (Лапицкая С. Завоевание и колонизация Крыма царизмом. //Исторический журнал, 1937. № 7).

1777 metais, kai Rusijos spaudžiami Krymo murzos (didikai) išrinko chanu Šahiną Girėjų, turkai pamėgino jį nuversti ir atvesti į valdžią savo statytinį, – rašoma Rusijos užsienio reikalų ministerijos svetainėje „Rusijos diplomatija“. – Tada Rusija savo šalininko palaikymui įvedė kariuomenę į Krymą. Šahinas Girėjus liko šachu. Nors Potiomkinas labai pagarbiai elgėsi su Šahinu, tačiau galvojo apie jį labai nekaip: Tai negabus ir juokingas žmogus, turintis pretenzijų pamėgdžioti Petrą Didįjį, į kurį, beje, jis niekuo nepanašus, išskyrus savo žiaurumą (Лорд Мальмсбюры (Гаррис) в России в царствование Екатерины II в. 1781-1783 годы // Русский Архив. — М., 1874. — № 11). Daugelis totorių raukėsi vien išgirdę chano vardą. Daug pinigų Rusija išleido papirkti murzoms, kad jie sukurstytų žmones išrinkti Šahiną Girėjų, – rašė iš Krymo iškeldintų graikų palikuonis pedagogas, istorikas ir etnografas Feoktistas Chartachajus (Хартахай Ф. Христианство в Крыму. Памятная книжка Таврической губернии. – Симферополь, 1867).

Pasirodžius, kad chanas siekia tikros nepriklausomybės ir galios, Jekaterina pavedė Potiomkinui iškeldinti iš Krymo visus krikščionis: graikus, armėnus, gruzinus į Azovo šiaurėje plytinčias stepes. Kaip tik šių žmonių triūsu Kryme laikėsi prekyba, sodininkystė ir amatai, jie buvo pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Be pajamų šaltinio likęs Šahinas labai pasipiktino, nė neprisileido Suvorovo, vadovavusiojo valdinių išvarymui. Nurimo tik gavęs iš Jekaterinos 50 tūkst. rublių ir vertingų dovanų, nors liko visiškai priklausomas nuo Rusijos. Tuo tarpu apsišvietusiai Europai krikščionių iškeldinimas buvo pavaizduotas kaip kilnus žygis: vadavimas iš musulmonų jungo. Nors Kryme per pusės tūkstančio metų chanato istoriją nepasitaikė nei kitatikių pogromų, nei to, kas vadinama tautų konfliktais, ir tuokėsi šimtai skirtingo tikėjimo jaunuolių.

Lietuvos totorių šventėje. Totorių gražuolės nacionaliniais drabužiais. Slaptai.lt nuotr.

Šio žygio sumanytojas generolas feldmaršalas Piotras Rumiancevas rašė Jekaterinai, kad stačiatikių išvedimą iš Krymo galima laikyti provincijos užkariavimu. Pusiasalį paliko daugiau kaip 30 tūkstančių krikščionių, daugiausia graikų ir armėnų. Tačiau jiems numatytą vietą pasiekė, amžininkų liudijimu, ne daugiau kaip pusė iškeltųjų: kiti žuvo kelionėje. Persikėlėliai kentė nepakeliamus vargus ir atvirai reiškė savo nepasitenkinimą (Никольский П. Завоевание Крыма дворянской Россией.// Сборник „Крым“. Ч. 1-я. – 1930).

Krikščionių ištrėmimas skaudžiai atsiliepė Krymo chanato ekonomikai ir, kaip rašo ta pati sovietų istorikė, sukėlė plačių totorių sluoksnių nepasitenkinimą Šahino Girėjaus politika, pataikaujančia rusams. 1782 metų pavasarį įvyko sukilimas prieš chaną ir Krymo valdovas, sykiu ir rusų gvardijos kapitonas, turėjo bėgti į rusų tvirtovę Kerčėje, kur jį priėmė iškilmingai, šaudydami iš patrankų ir kita.

Netrukus Šahiną pasiekė Jekaterinos laiškas iš Peterburgo, kuriame jį vadina šviesiausiu Krymo ir visų totorių ordų chanu ir praneša nutarusi karinėmis pajėgomis nuslopinti totorių tautose vykstantį maištą, kad chanas galėtų saugiai ir ramiai toliaujas valdyti. Chanas vėl gavo 50 000 rublių auksu, kuriuos jam įteikė visą laiką kartu buvęs Rusijos atstovas chano rūmuose Piotras Veselickis-Božidarovičius (vadovavęs ir šnipų tinklui Osmanų imperijoje, jai priklausančiose žemėse šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, taip pat ir Krymo chanate). Vėl pasodintas į sostą, chanas ėmė žiaurių politinių represijų, kurias rusai patylomis palaikė.

Rusai žinojo, ką daryti iš tų pačių „Samprotavimų“: Dabartinio chano valdžios stiprinimo dingstimi stengtis kiek galima daugiau įsismelkti į Krymą ir tvirtai  įkelti ten savo koją (утвердить там свою ногу) tam, kad šio chano mirties atveju šis pusiasalis galėtų amžiams likti Rusijos karūnai, ką nesunkiai galima pasiekti ir su visai nedaug kariuomenės varant protingą politiką (Уляницкий В. А. Дарданеллы, Босфор и Черное море в XVIII веке. М.1883). Carinei vyriausybei šis sukilimas pasitarnavo geidžiama dingstimi panaikinti tariamą Krymo nepriklausomybę ir visiškai prijungti prie Rusijos. Šiuo tikslo vedinas Potiomkinas chano gynimo dingstimi pasiuntė į Krymą didelius kariuomenės būrius ir užėmė svarbiausius gynybinius bastionus (Лапицкая…).

Derpto (Tartu) universiteto profesoriaus Aleksandro Briknerio iš vokiečių kalbos išverstoje knygoje (Исторiя Екатерины Второй. – СПб.1885) rašoma, jog totorių diduomenės rusiškoji partija, gyvavusi Peterburgo pinigais, pasiūlė šviesiausiajam kunigaikščiui paraginti chaną atsisakyti sosto ir organizuoti Krymo gyventojų prašymą priimti į Rusijos valdinybę. Radosi ir Krymo didikų laiškas Jekaterinai II su prašymu paimti chanatą į Rusijos globą, tačiau jo nelabai jau ir reikėjo… Šviesiausiasis kunigaikštis Potiomkinas gerai sumokėjo bėjams (totorių kunigaikščiams), agitavusiems gentainius pritarti prisijungimui prie Rusijos. Apskritai, rusai negailėjo pinigų savo šalininkams. Gerai atlygino iš Krymo iškraustytų bendruomenių dvasiniams tėvams, antai graikų metropolitui išdavė 6 550 rublių. Galiausiai savo brolių ir kitų priešininkų krauju susitepęs, Krymo totorių nekenčiamas ir rusams daugiau nereikalingas Čingischano palikuonis Šahinas Girėjus už Jekaterinos pažadėtą 200 000 rublių iki gyvos galvos pensiją atsisakė nuo sosto.

Putinas meluoja geriausiai

Dar vienas suklastotos dingsties pavyzdys. Jau 2014-ųjų vasarą didžiausia Rusijoje mokyklinės literatūros leidykla («Просвещение») išleido 9 klasės istorijos vadovėlį kuriame pasakojama ir apie pavasarį įvykusį Krymo įėjimą (вхождении) į Rusijos Federaciją. 2014 metų vasarį, rašoma vadovėlyje, teisėtas šalies prezidentas V.Janukovičius buvo nuverstas (низложен), o valdžia perėjo opozicijai. Naujosios valdžios vienas pirmųjų buvo sprendimas atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos statuso ir įvesti draudimą vartoti jį lygiomis teisėmis su ukrainiečių. Į Ukrainos sudėtį įeinančios Krymo Autonominės Respublikos aukščiausioji taryba, rašoma toliau, atsisakė paklusti Kijevo valdžiai. Ir priėmė sprendimą dėl respublikos įėjimo į Rusijos Federacijos sudėtį…

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis

Moksleiviams nepaaiškino, koks buvo tas rusų kalbos statusas, ir nutylėjo, jog naujas įstatymas neįsigaliojo, taigi rusų kalba kai kuriuose regionuose ir toliau buvo vartojama lygiomis teisėmis su valstybine ukrainiečių kalba. Vadovėlio autoriai šitai tikrai žinojo, tačiau neparašė. Taigi moksleiviams – būsimiesiems piliečiams liko manyti, jog rusus Kryme nuskriaudė kažin kokie blogi dėdės, nuvertę gerą Ukrainos prezidentą ir užgrobę valdžią.

Suaugusieji iš Rusijos TV kanalų turėjo susidaryti panašų vaizdelį. Kijeve mums priimtiną prezidentą nuvertė Amerikos pinigais išlaikoma mums nepriimtina fašistinė chunta. Ji, chunta, nusprendusi Ukrainą su visa Novorosija (Ukrainos pietryčiais) pajungti mūsų nemėgstančiai Europos Sąjungai, ketino Amerikos ir tos pačios Europos nurodymu užpulti Krymą ir susidoroti su visais rusais. Todėl mes įsikišome, užpuolėme pirmi. Tai yra ne mes, o nežinomi žalieji žmogeliukai, atsitiktinai vilkintys mūsų karine uniforma ir atsitiktinai ginkluoti mūsų ginklu. Pats Putinas sakė, kad tokią uniformą galima nusipirkti parduotuvėje (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366). Krymo gyventojai, pamanė, kad tai esame mes, ir surengė referendumą dėl susivienijimo su mumis. Suprantama, negalėjome atsisakyti.

2014 m. kovo 4 d. spaudos konferencijoje Putinas paneigė Rusiją prisidėjus užgrobiant strateginiu objektus Kryme. Žmonės karine uniforma be atpažinimo ženklų esą vietinės savigynos pajėgos, Rusija su jais niekuo nesusijusi. Prezidentas ir vėl pareiškė, kad nėra būtinybės įvesti rusų kariuomenę į Krymą ar kitus Ukrainos regionus (https://lenta.ru/news/2014/03/04/selfdefence/). Į klausimą, kaip įsivaizduojąs Krymo ateitį ir ar svarstomas jo prijungimas prie Rusijos, tvirtai atsakė: Ne, nesvarstomas. (http://www.kremlin.ru/transcripts/20366).

Kadangi Rusijos federacijos taryba valstybės prezidentui paprašius kovo 1 d. leido į Ukrainą įvesti kariuomenę, žurnalistams parūpo šio žingsnio teisėtumas: juk1994 m. gruodžio 5 d. Rusija kartu su Didžiąja Britanija ir JAV Budapešte pasirašė memorandumą dėl saugumo garantijų branduolinio ginklo atsisakiusiai Ukrainai. Tame dokumente trijų valstybių vadovai patvirtino įsipareigojimą negrasinti jėga ir nenaudoti jos prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ar politinę nepriklausomybę. Putinas atsakė, jog toje teritorijoje kuriasi nauja valstybė: šios valstybės atžvilgiu mes jokių įsipareigojančių dokumentų nepasirašinėjome (http://nbnews.com.ua/ru/news/114738/). Po šito atsakymo žurnalistai turbūt ilgai sėdėjo išsižioję ir nepaklausė apie dar vieną Budapešto memorandumo punktą: įsipareigojimą konsultuotis, iškilus kokiam neaiškumui. Juk Didžioji Britanija ir JAV liko tomis pačiomis valstybėmis…

Ukrainos įstatymams priešingas referendumas įvyko kovo 16 dieną. Referendumas vyksta tuo metu, kai Krymo keliuose pilna svetimos valstybės kariuomenės ir karinės technikos, – kalbėjo žurnalistams Medžliso – Krymo totorių bendruomenės valdymo institucijos vadovas Refatas Čubarovas (http://korrespondent.net/ukraine/politics/3319420). Po dviejų dienų buvo pasirašytas susitarimas dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Balandžio 17 d. Putinas kilniaširdiškai praskleidė paslapties uždangą: Taip, už Krymo savigynos pajėgų, žinoma, stovėjo mūsų kariai. Kitaip vykdyti referendumą atvirai, sąžiningai, garbingai ir padėti žmonėms pareikšti savo nuomonę buvo tiesiog neįmanoma (http://www.kremlin.ru/transcripts/20796).

Praėjus vieneriems  metams, valstybinis TV kanalas „Rosija 1“ parodė dokumentiniu vadinamą filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“, kuriame Rusijos prezidentas prisipažino praėjusiais metais daug melavęs. Dabar suaugusieji ir moksleiviai sužinojo, kad jau 2014 m. vasario 23 d. Putinas su specialiųjų tarnybų vadovais buvo priversti pradėti darbą dėl Krymo grąžinimo į Rusijos sudėtį. Putinas kalbėjo iš televizijos ekrano: Aš įsakiau Gynybos ministerijai, neslėpsiu, mūsų karinių objektų Kryme apsaugos stiprinimo dingstimi permesti ten Vyriausiosios žvalgybos valdybos specialiuosius padalinius ir jūros pėstininkų bei desanto pajėgas. Mažo to! Į žurnalisto klausimą dėl branduolinių pajėgų kovinės parengties, Putinas atsakė: Mes buvome pasirengę tai padaryti.

Praėjus dvejiems metams paaiškėjo, kad ir filme „Krymas…“ Putinas nepasakė visos teisybės.

Naujas Potiomkinas ir jo komanda

Trečiu bandymu restauruoti imperiją (Eurazijos sąjungą) pavadino Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmus tuoj po Krymo aneksijos baltarusių internetinė svetainė „Beloruskij partizan“ (Baltarusijos partizanas). Šią svetainę įkūrė Pavelas Šeremetas su keliais kitais nepriklausomais žurnalistais 2005 metais, kai Minsko valdžia užspaudė beveik visą nepriklausomą žiniasklaidą (Šeremetą nužudė 2016-ųjų vasarą Kijeve, gyvuoja versija prie to prisidėjus Rusijos specialiąsias tarnybas). Anot vieno „Beloruskij partizan“ autorių, Dmitrijaus Tarasbucho, Putinas prieš Ukrainą veikė pagal Jekaterinos II strategiją (Насилие как повивальная бабка истории. – http://club.belaruspartisan.org/forum/clubpartisan/ 165706/).

Tada galima sakyti, kad Rusijos valdovės patikėtinio kunigaikščio Potiomkino vaidmenį atliko Rusijos prezidento patarėjas Vladislavas Surkovas. Šis asmuo 2011-2013 metais buvo vyriausybės pirmininko pirmasis pavaduotojas, o kalbamuoju metu – Rusijos prezidento patarėjas Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų reikalams (neoficialiai – ir Ukrainos). Surkovas, pasak rusų istoriko Andrejaus Zubovo, buvo pagrindinis Kremliaus ideologas, tačiau neteko Putino pasitikėjimo, neužkardęs masinių protestų Maskvoje ir kituose miestuose 2011-2012 metais (Rusijos dūmos rinkimai, prezidento rinkimai ir Putino išrinkimas). Surkovas esą tikino, jog protestuoti ateis mažai žmonių, tuo tarpu 2011-ųjų pabaigoje Maskvoje, Andrejaus Sacharovo aikštėje, susirinko 100 tūkstančių žmonių, protestai tęsėsi ir 2012 metais. Prižiūrėti reikalus Kryme ir Donbase jam pavedė Kremliuje suvokus, jog Ukrainoje valdžia sprūsta iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus rankų, taigi ir Maskvos įtakos (2013 m. spalio-lapkričio mėnesiais). Istoriko Zubovo žodžiais, tuo metu Maskva svarstė įvairius veiksmų variantus tam atvejui, jeigu Janukovičiaus režimas kris ir Ukrainoje į valdžią ateis artėjimo su Vakarais siekianti valdžia.

2014 m. vasario 14 d. Surkovas buvo slapta buvo atskridęs į Krymą. Manoma, Putino emisaras pažadėjo vietiniams deputatams ir politikams (Kremliaus apmokamiems agentams, kaip juos pavadino vienas kitaip manantis Krymo politinis apžvalgininkas), jog Kremlius palaikys Krymo maištą prieš Kijevą. Mat po to Krymo veikėjai kaip pagal įsakymą ėmė kelti tą patį šūkį: Krymui reikia ypatingo statuso! O raginimas atskelti Krymą nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos iš vietinio deputato lūpų nuskambėjo vasario 19 dieną. Krymo parlamentas pareikalavo iš prezidento Viktoro Janukovyčiaus imtis neatidėliotinų veiksmų padaryti galą netvarkai Kijeve, sakydamas, kad ten jau prasidėjo pilietinis karas.

Kaip pamename, 2013 metų rudenį Kijevo centre prasidėjo masinė protesto akcija prieš vyriausybę, atidėjusią į šalį Ukrainos ir Europos Sąjungos asociacijos sutartį,– Euromaidanas. Janukovyčius staiga nusigręžė nuo Europos, kai Putinas pažadėjo skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą. Putinas taip pat patikino, kad nuolaida Ukrainos perkamoms dujoms galios 10 metų, tai yra artimiausioje ateityje viskas priklausys nuo Kijevo lojalumo. Tokia buvo Kremliaus premija Janukovyčiui už tai, Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. 2014 m. vasario 21 d. Ukrainos parlamento opozicija su Janukovyčiumi pasirašė politinės krizės sureguliavimo sutartį, tačiau tą pačią dieną prezidentas pabėgo iš sostinės. „Dešiniojo sektoriaus“ – radikalaus protestuotojų sparno, rusų propagandistų šaukiamo teroristais ir fašistais, lyderis  naujuose prezidento rinkimuose gavo labai mažai balsų, taigi sakyti, jog Ukrainoje nugalėjo radikalieji nacionalistai– tikriausias pramanas. 

Po kelerių metų jau tvirtai imta kalbėti, jog Maskva ėmė kaitinti padėtį Kryme dar tuo metu, kaip prezidentas Janukovičius tebebuvo Kijeve, ir tam vadovavo Rusijos prezidento padėjėjas Surkovas. Jo žmonės, kaip dabar aiškinama, klaidino Ukrainos prezidentą: separatistinius kėslus vaizdavo kaip Janukovyčiaus režimo gynybą, o iš tikrųjų vykdė tik vieno žmogaus valią – Vladimiro Putino. Krymo aneksijos scenarijų Kremlius pradėjo rengti daug anksčiau, nei Kijeve pasikeitė valdžia – tai dar kartą įrodė rusų žurnalistinių tyrimų svetainėje „The Insider“ praėjusių metų rudenį paskelbi Surkovui 2013-2014 metais siųsti elektroniniai laiškai (http://theins.ru/politika/34558).

2013 m. lapkričio 29 d., praėjus 8 dienoms nuo Euromaidano pradžios ir likus trims mėnesiams iki Krymo Autonominės Respublikos aneksijos, Surkovui atsiuntė pažymą apie Krymo ir Sevastopolio valdymo organus ir rinkimų sistemą. Tai padarė Borisas Rapoportas, tuometis Rusijos prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su Nepriklausomų Valstybių Sąjungos šalimis, Abchazija ir Pietų Osetija valdybos viršininko pavaduotojas. Paminėtas dvi respublikas reikia laikyti Rusijos okupuotomis.

Iš Surkovo sekretorės elektroninio pašto sužinome apie Putino padėjėjo vestą posėdį. Dalyvavo beveik visi savi: Prezidento socialinio-ekonominio bendradarbiavimo su valstybėmis NVS narėmis, Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikomis valdybos viršininkai, taip pat ekonomikos vystymo ministro pavaduotojas. Svarstytas klausimas: socialinės ir ekonominės Krymo plėtros perspektyvos. Pasitarimas įvyko 2013-ųjų pabaigoje. Tai yra Kremliuje svarstė kitos valstybės reikalus.

Kremliaus propagandinės virtuvės patiekalai

Akivaizdu, jog Surkovas didžiai vertina propagandą. 2013 metų pabaigoje Rusijos TV Pirmojo kanalo generalinis direktorius Konstantinas Ernstas atsiuntė jam Ukrainos televizijos erdvės apžvalgą. Matome projektą – sukurti naują propagandinę svetainę, skirtą Ukrainos auditorijai. Ten rašantiems apžvalgininkams būtų mokami nemenki honorarai – 10 tūkst. s.v. (sąlyginių vienetų, turbūt ne grivinų). Kaip etalonas pateikiamas žiniasklaidos holdingas „Vesti“, pradėtas kurti nuo nulio. Per 8 mėnesius jis įsitvirtino tarp 5 dažniausiai lankomų Ukrainos internetinių svetainių. Pateikiami apskaičiavimai, kiek tokio projekto įgyvendinimas gali kainuoti: įranga, reikalinga 50 darbuotojų redakcijai, – 78 000 s.v., automobiliai – 48 000, idėjos sukūrimas, įregistravimas, biuro nuoma, honorarai, savireklama.

Štai 30 autorių sąrašas – tai žurnalistai, visuomeninių sąjūdžių aktyvistai, mums mažai girdėti, galbūt išskyrus Rusijos valstybinio leidinio „Rosijskaja gazeta“ apžvalgininką, Ukrainoje gyvenantį Pavelą Dulmaną. Dar 9 žmonės – atsargoje. Dar septynios kažin kokios statusinės (turbūt nuo žodžio „statusas“) personalijos, tarp jų – keturi deputatai. Vyriausiasis leidinio „Ruskij reportior“ redaktorius Vitalijus Leibinas siūlo savo atkirčio priešiškoms ideologijoms projektą, kuriame siūlo rašyti gudriau – ne tik juodinti. Už tai Leibinas prašo jam suteikti Rusijos pilietybę ir siunčia prezidento padėjėjui tam reikalingus duomenis.

Kai kurias Kremliaus agitatorių ir propagandistų veikimo Kryme paslaptis tuoj po aneksijos iškėlė aikštėn Rusijos liberalus leidinys „Novaja gazeta“. 2013-ųjų vėlyvą rudenį, kai Kijevo centre kunkuliavo aistros, kitame Ukrainos mieste, Charkove, pradėjo veikti naujienų agentūra, turinti 17 darbuotojų. Manoma, Charkovo naujienų agentūra ir jos filialas Simferopolyje buvo įkurti verslininko Jevgenijaus Prigožino pinigais. Prigožiną žurnalistai vadina Kremliaus virėju – tiesiogine, kulinarine, prasme: Rusijos prezidento bičiulio valdomas holdingas „Konkord“ rengia banketus Rusijos aukščiausiajai vadovybei ir užsienio šalių delegacijoms, o šiaip maitina Rusijos moksleivius ir kariuomenę. Kita vertus, jis turi savo barą ir Kremliaus politinėje virtuvėje. „Novaja gazeta“ jį vadina apsigimusiu politiniu provokatoriumi (https://www.novayagazeta.ru/articles/2014/05/26/59707). Beje, pabėgusio Ukrainos prezidento Janukovyčiaus sargybinio telefonų knygelėje – ir Kremliaus virėjo numeris, vardas tėvavardis. 

Charkovo naujienų agentūra, kaip matyti iš ataskaitų, turėjo Ukrainos internetiniuose tinkluose kurti žmonių priešinimosi Euromaidanui regimybę (kaip garsieji Kremliaus troliai). Gruodžio 16-17 d. Kijeve ši agentūra surengė nepolitinę konferenciją, kurioje Dmitrijus Polonskis (tuoj po aneksijos buvo paskirtas Krymo respublikos informacijos ir masinės komunikacijos ministru) perskaitė pranešimą apie Ukrainos integraciją į Rusiją (интеграции Украины в Россию): būtina palaikyti Rusijos politikos šalininkus Ukrainoje, pagyvinti propagandą; propagandai padedant galima išspręsti beveik visus uždavinius. Simferopolyje veikiantis agentūros padalinys ėmėsi veiklos didinti Rusijos įtaką Krymo Autonominėje Respublikoje, Ukrainos pietryčiuose (Novorosija), taip pat visoje Ukrainoje.

Mažiausiai, ko tikėtasi iš šios veiklos, turėjo būti Kremliui palankių politikų pergalė rinkimuose į vietines tarybas Autonominėje Krymo Respublikoje ir Novorosijoje. Manyta taip pat daryti esminę įtaką kovoje dėl prezidento kėdės, prisidėti prie gausios Maskvos šalininkų frakcijos Ukrainos aukščiausioje taryboje formavimo ir tų šalininkų skyrimo į svarbiausius postus valstybėje ir vietinėje savivaldoje.

Publicistas Leonas Jurša, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kaip reikiant Kryme referendumo išvakarėse pasidarbavo du agentūros „Tainyj sovetnik” pasiuntiniai su pagalbininkais. Jų vykdytas projektas ataskaitose vadinamas „Pavasariu“ (Весна). Šią viešųjų ryšių (PER) agentūrą kadaise Leonidas Levinas. Kalbamuoju metu jis vadovavo Rusijos dūmos informacinės politikos, informacinių technologijų ir ryšių komitetui. Vienas „Tainyj sovetnik“ atstovų, Aleksejus Krymovas, ėjo, kaip rašoma, šio deputato padėjėjo pareigas. Jam vadovaujant Kryme per 10 dienų buvo sukurta po 23 siužetus radijui ir TV su raginimu ateiti į referendumą. Tas dienas pusės milijono tiražu leido referendumui skirtą laikraštį. Spėta sukurti net referendumui skirtą dainą.

Teigiama, jog „Tainyj sovetnik“ pasiuntiniai nurodinėjo, ką kviesti į televizijos laidas ir iš viso – ką rodyti, vadovavo spaudos centrui, rašė mitingų ir koncertų scenarijus… Visa ši veikla vykdyta nepriklausomos valstybės teritorijoje. Ir veikė toli gražu ne vien čia paminėtieji žmonės iš Maskvos.

2014 metų gegužės 14 d. Rusijos gynybos ministerijos kultūros centre įvyko pokylis, kuriame Rusijos prezidento visuomeninių projektų valdybos viršininkas Pavelas Zenkovičius ir Rusijos dūmos deputatas Francas Klincevičius pasveikino čia susirinkusius dar jaunus vyrus. Deputatas, keldamas pirmą tostą, iškilmingai ištarė: prezidentas prašė jums perduoti didžiulį ačiū! Ne vienas išgėrusių į prezidento sveikatą neseniai buvo apdovanoti medaliu „Už Krymo prisijungimą“ (Завоссоединение Крыма). Šie Rusijos pasiuntiniai dalyvavo Krymo aneksijoje kaip vietinės savigynos pajėgų atstovai. Prieš kelis mėnesius Putinas kategoriški tai neigė.

2017.04.02; 06:52

Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ išleido prancūzų istoriko Renė Martel‘io knygą „Lenkija ir mes“. Potekstėje užrašyta: „Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“.

Ši studija Paryžiuje pasirodė seniai – 1928 m. Deja, lietuvių skaitytojai tokią aktualią knygą gali gauti į rankas tik dabar.

Kodėl ji apie Lenkiją? Mat „tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik ją globojusios Prancūzijos dėka. Ir tai padaryta kitų, laisvės siekusių tautų – lietuvių, baltarusių bei ukrainų – sąskaita, ilgam pasmerkiant jas okupacijos skausmams ir kančioms. XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigoje – 3-iojo pradžioje Prancūzijoje buvo padaryta mistinė išvada: jeigu  sukursime „didelę ir galingą“ Lenkiją, ši tarnaus kaip patikima atsvara ir vokiečiams, ir sovietams. 

Renė Martel knygos „Lenkija ir mes“ viršelis

Buvo fantazuojama: girdi, lenkų kariuomenė – tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. Lenkų politikai sakė, jog Lenkija bus pajėgi atlikti tokį vaidmenį, jei „ją atkursime“ Abiejų Tautų Respublikos (Rżečcpospolitos) ribose, t. y.  užgrobus kitų tautų žemes. Būtent Prancūzija čia Lenkijai ir padėjo. Iš dalies lenkų šovinistai savo tikslus pasiekė. Betgi prancūzai greitai pamatė, kad Lenkijos „strategai“ sukūrė naująjį tautų kalėjimą, šmėklą, stovinčią ant molio kojų.

Mat lenkų užmačių rėmėjai greitai suprato, kad Lenkija – labai ir labai silpna, nestabili. Joje žiojėjo atsivėręs tikrai  pavojingų konfliktų židinys Rytų Europoje. R. Martelʼis rašo: „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne“. Iki tol, pasirodo, daugelio prancūzų protus buvo apkrėtusios daugybės mitų ir fantazijų bacilos. Lietuviško vertimo leidėjas A. Andriušaitis iškrapštė gana įdomios faktologijos: pasirodo, jau Pirmojo pasaulinio karo metais lenkai labai intensyviai bendradarbiavo su Vokietija ir Austrija–Vengrija. Tada centrinės Europos imperijos irgi ketino sukurti „didžiąją“ Lenkiją – kaip užkardą prieš Rusiją. Vadinasi, jau tada jos politiškai tenkino lenkų šovinistų užgaidas ir imperialistinius planus.

Tam, pavyzdžiui, 1916 m. buvo suklastoti gyventojų surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, t. y. buvo stengiamasi visus gyventojus paskelbti lenkais. Kas tam priešinosi, iš tų buvo atimtos maisto kortelės, t. y. žmonės pasmerkti badui ir mirčiai[1]. Bet pasikeitė karo eiga, ir lenkai tučtuojau peršoko Santarvės pusėn. Generolo Halerio kariuomenė staiga išdygsta Prancūzijoje, kuri, „apginkluota prancūzų, anot knygos autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais“.

Ir būtent čia prancūzų istorikas išryškina lenkų klastingumą. Mat tik neseniai uoliai kolaboravę su vokiečiais, t. y.  kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau jie, lenkai, ėmė kaltinti kitas tautas, apšaukdami jas „vokiečių ir sovietų statytiniais“. O „kova prieš bolševizmą“ jie naudojosi kaip priedanga savo plėšriems imperiniams kėslams įgyvendinti. Knygos autorius aprašo, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją kuo labiau  sukompromituoti Santarvės valstybių akyse. Ir visur visada lenkiškąją kortą šioje ir kitose istorijose lydėjo klasta, melai, intrigos, šmeižtai.

Renė Martelʼis, įsigilinęs į mūsų tautų istoriją ir santykius, neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Lenkijos okupaciją jis vadina naujuoju tautų kalėjimu. Beje, knygos autorius plačiau nušvietė ir Lenkijos valdžios taikomą terorą prieš žydus bei vokiečius.

Žodžiu, iki Antrojo pasaulinio karo Prancūzija jau buvo galutinai nusivylusi Lenkija. Čia pacituosiu ikikarinio Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos felońs (išdavikus). Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj“[2]. Visos R.  Martelʼio prognozės pasitvirtino.

Leopoldas Stanevičius, šio teksto autorius.

Knygos autorius tada nežinojo apie siaubingus dalykus, kurie SSRS lydėjo stalininę industrializaciją, kolektyvizaciją, apie dirbtinai sukeltą Holodomorą Ukrainoje ir kitur. Ir jis, žinoma, nesti joks marksistas, kaip jį kaltino lenkai. Tuo labiau kad jis gana kritiškai vertina tuometinę Ukrainos Liaudies Respubliką už tai, kad jos vadovas Simonas Petliūra atiduodavo savo tautos žemes Lenkijai, kad nesugebėjo sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietinei, tiek lenkų ekspansijai.

Šiaip ar taip, knygos pabaigoje autorius pranašauja, kad tikrai atsikurs nepriklausomos Ukrainos, Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas etnines savo žemes.

Kaip rodo knygos turinys, ir po 85 metų autoriaus numatymai ir įžvalgos neprarado savo aktualumo, nes, kaip matome, Lenkijoje vėl kelia galvą įžūlus šovinizmas ir revanšizmas, o skystablauzdė Lietuvos valdžia bei jos ministrėliai dažniausiai keliaklupsčiauja lenkų imperiniams gaidžiams – R. Sikorskiui, ekslietuviui grafui Komarovskiui, kuris, atvykęs į Lietuvą, pirmiausia pasitarė su Maišiagalos reakcingais kunigais, su bendruomene, o tik po to nuvyko kalbėtis su prezidente D. Grybauskaite.

Renė Martel‘is, išsklaidydamas Prancūzijos ir Lenkijos draugystės mitus, rašo, kad „…toji draugystė šiandien lemia nelaimę: ji stumia mūsų šalį į prarają ir kelia prieš ją Europos neapykantą ir priešiškumą“ (14 p.).

Kodėl didesnės, galingesnės Europos valstybės ilgą laiką neteikė Lenkijai didesnės reikšmės? Mat jos žinojo, rašo R. Martel‘is, kad Lenkija silpna, nepagydomai silpna, ir tokia buvo visada (15 p.) (cituoti 15–16 p., žr. pabr.).

Lenkų aristokratija? Taip, bet ji – „… pati netobuliausia iš visų, kaip rašė Monteskjė. Liaudis „buvo tų kilmingųjų vergai“. Tai buvo respublika, bet pati anarchiškiausia ir <…> nelaisviausia: „įstatymai numatė kiekvieno laisvę, o rezultatas buvo visuotinė priespauda“ (23 p.).

Ruso priekaištavo Lenkijai dėl anarchijos ir vienybės stokos. Jos „Ekonomika visiškai netvarkinga, kariuomenės nedaug arba jos visai nėra, karinė drausmė neegzistuoja, jokios tvarkos, jokios subordinacijos. Šalis nuolat susiskaldžiusi viduje, iš išorės jai nuolat gresia pavojai, ji visiškai nusilpusi ir priklausoma nuo kaimynų kaprizų“ (23 p.).

Bet visus pranoko garsusis Volteras, kuris net plojo sužinojęs, kai Lenkija buvo padalyta pirmą kartą (23 p.). Tiesa, jį – savotišką Europos orakulą – bus paveikę jo šališki ryšiai su Prūsijos Frydrichu ir Rusijos Jekaterina. Iš jo laiško Frydrichui: „… tai genialu“ (24 p.). Jis piktinosi ta lenkų teise – liberum veto, todėl Jekaterinai II rašė, jog „…šimtą kartų kaltesni yra Čenstakavos Dievo Motinos garbintojai“ (24 p.).

Enciklopedijoje, kritikuodamas lenkų anarchiją, Didro įvardijo svarbiausią šio krašto kančių priežastį: privilegijuotą aristokratų padėtį: „Tautos kamienas velka baudžiavą, o kilmingieji elgiasi kaip tik užsigeidžia“.

Suktas lenkų aristokratijos advokatas Riuljeras rašė, kad „lenkų bajorija, norėdama likti visiškai nepriklausoma, atėmė iš valdžios bet kokias galias“. Mat Lenkijos ponas, padaręs ir didelį nusikaltimą, „negali būti sulaikytas anksčiau, nei bus nuteistas Seime, o tai atveria jam duris pasprukti“ (25 p.)

Neminėsiu čia Galicijos tragedijos, kai lenkų šovinistai, gudraudami, girdi, kovojame su bolševikais, iš tikro greit užėmė ir Galiciją, ir Brest-Litovską, Pinską, Gardiną, Vilnių (čia maršalas J. Pilsudskis įjojo 1919 m. balandio 19 d.). Visur lenkų  legionieriai (net 4 dienas) žudė žydus: Pinske jie sušaudė 100 izraelitų, atėjusių pasiimti maisto produktų, atsiųstų iš Amerikos. O balandžio 25 d., užėmus Lydą, lenkų  kariuomenė nušlavė visą žydų kvartalą. Taigi visa Lenkija tada šventė Velykas, o jos ginkluoti sūnūs medžiojo žydus. Cenzūros spaudžiama, Prancūzijos spauda tada tylėjo… (95 p.).

Ir ką jūs manote? Lenkų vadai atmetė visus Santarvės raginimus nutraukti smurtinio karo veiksmus ir liautis liejus kraują. Santarvė net nesidomėjo Ukrainos likimu, o derėjosi tik su lenkais, leido jiems užimti visą Rytų Galiciją ir ten steigti civilinę administraciją. Taigi ten tada ne Santarvė diktavo politiką, o jau patys nacionalistai lenkai. Ukrainos pasiuntinybė rašė: „Silpstame kovodami su bolševikais, nes mus dar puola lenkai“ (97 p.). Tuo labiau kad iš Antantės lenkai gavo materialinę ir moralinę paramą (97 p.). Pono Paderevskio teiginiai, kad lenkai Galicijoje kovoja su bolševikais, yra klaidingi, rašė Ukrainos atstovas Sidorenka. Taigi Antantės valstybės tada padėjo ne Ukrainai, o Lenkijai.

Ukrainos vyriausybė ir kariuomenė (Rytų Galicijos) buvo vienintelė tvirtovė prieš bolševikus, o lenkai, puolę Vakarų ukrainų kariuomenę, kovojančią su bolševikais, pasirodė esą bolševikų sąjungininkai“ (98 p.).

R.Martelis rašo: „Galicijoje… buvo šaudoma, kariama, kankinama, sodinama į kalėjimus, vagiama, konfiskuojama“ (99 p.). Lenkai čia neėmė belaisvių, kad dėl šių jiems nebūtų rūpesčių. Pavyzdžių čia neužrašinėjau, nes nesiruošiau politinei ar istorinei konferencijai. Užbaigsiu tepridurdamas: lenkų kariškiai žudė Vakarų ukrainus net ligoninėse (100 p.).

Lietuvoje: o kas vyko čia? Lietuvių emigrantai dar 1915 m. rinkosi Berne, 1916 m. – Hagoje, 1917 m. – Stokholme, ir vieningai buvo nuspręsta: naujoji Lietuva „neturi susisaistyti ryšiais su jokia kaimynine valstybe. 1917 m. Vilniuje Lietuvių konferencija balsavo už rezoliuciją (vokiečių valdžia ją draudė skelbti): „Tik nepriklausoma Taryba buvo išrinktas Antanas Smetona, būsimas valstybės vadovas“.

1918 m. lenkai reikalavo: „reikia politinės Lietuvos sąjungos su Lenkija“. Lietuviai: „pripažinkite Lietuvos valstybę ir jos sostinę Vilnių!“ (146 p.).

Rezultatas? Neturėdama kariuomenės, Lietuva pralaimi: 1919 01 05 lenkai užima Vilnių. Aneksavo jį.

Toliau – nepasakosiu. Įsigykite šią nepaprastą prancūzų istoriko knygą ir praturtėsite, įsigysite daug žinių.

Tepridursiu štai ką: Pilsudskis Antantės kaltintojams melavo, jog jo neklausęs generolas L. Želigovskis, pats žygiavęs į Lietuvą. O maršalo Pilsudskio traukinyje, pasirodo, gražiai susirinkę lenkų generolai iš anksto viską aptarė, sutarė ir paskyrė būtent L. Želigovskį užimti „Litwą Sródkową“. Netoli Lydos ekslietuvis Pilsudskis pats apžiūrėjęs Vilniaus  okupacijai rengiamą kariuomenę (151 p.). Tam skirtos 1-oji, 3-ioji legionierių divizijos, pulk. Koco savanorių divizija ir dvi vadinamosios lietuvių–baltgudžių divizijos.

XXX

Apie šio straipsnio autorių Leopoldą Stanevičių.

L. Stanevičius – ilgametis knygų redaktorius, vertėjas, poetas, satyrikas-humoristas. Yra parašęs 10 knygų, suredagavęs ne vieną literatūrinį leidinį įvairioms leidykloms, aktyviai reiškiasi įvairiuose poetiniuose renginiuose. Išmėgintas L. Stanevičiaus literatūrinis arkliukas – satyra ir humoras. L. Stanevičius – aktyvus Medardo Čoboto Trečiojo Amžiaus Universiteto (MČTAU) Politologijos, Istorijos, Literatūros fakultetų klausytojas.  Kiekvienais mokslo  metais Leopoldas skaito paskaitas ir veda diskusijas Politologijos fakulteto klausytojams politinėmis ir istorinėmis temomis.

20-mečio proga už aktyvią veiklą universitete Leopoldui Stanevičiui suteiktas MČTAU Garbės lektoriaus vardas.

2016.12.31; 06:22

[1] Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. 2011, p. 176–180.

[2] P. Klimas, Lietuvos diplomatinėje taryboje. V., 1991, p. 156–157.

1918-ieji metai įsimintini daugeliui valstybių bei tautų. Ši data labai svarbi ir Lietuvai – tąsyk atkūrėme valstybę bei ją sėkmingai apgynėme nuo visų užpuolikų – lenkų, rusų, vokiečių… 

Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.
Kubos miesto „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorė Saida Abasova ir istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

O kuo 1918-ieji reikšmingi Azerbaidžanui? Tais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga bei pavojinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane. Žodis „siautėjo“ reiškia, kad azerbaidžaniečiai buvo ne vien vejami iš gimtųjų namų, bet ir žudomi. Nužudytųjų turtas atitekdavo užpuolikams.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus.

Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė porgromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai  buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubo regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Informaciją apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose bolševikai ir „Dašnakcutiun“ pateikdavo iškraipytą, suklastotą. Taigi to meto azerbaidžaniečiams priešintis okupantams teko ne tik ginklu, bet ir informuojant Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė liudininkų pasakojimus, juos vertė į Europos tautų kalbas, stengėsi kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda kardinaliai priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė: „Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiniun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę. Iki tol ši informacija buvo slepiama.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto postūmio į priekį. Būtent tada Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie žiaurius 1918-ųjų etninius valdymus.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas per dvejis metus: 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštyrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek prasiverš į paviršių. Nes tiesos paslėpti neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų, todėl santūrumas dar labiau išryškina azerbaidžaniečių širdyse susikaupusį skausmą dėl tragedijos.

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir Slaptai.lt redaktoriui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt skelbia videoreportažą, kuriame – Kubos „Memorialinio genocido komplekso“ muziejaus direktorės Saidos Abasovos ir istoriko Algimanto Liekio pokalbis.

2016.10.27; 07:08

Kai tik­tai Po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI pa­skel­bė, kad at­si­sta­ty­di­na, tuo­jau pat mū­sų ži­niask­lai­da pra­dė­jo gan­dų, spė­lio­nių, ver­ti­ni­mų bei są­moks­lo te­ori­jų pla­ti­ni­mą. Pa­mi­nė­ti­na, kad ta in­for­ma­ci­ja buvo pla­ti­na­ma su pik­tdžiu­giš­ka po­teks­te, ne­va, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je gi­liau­sia kri­zė, su­kel­ta tų ap­lin­ky­bių, kad šian­dien ji ne­be­su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti prie mo­der­naus pa­sau­lio, gi­lė­ja tarp pa­sau­lio ir Baž­ny­čios at­si­ra­du­si pra­ra­ja.

Jei ją kas nors ir ma­to, tai čia Baž­ny­čia nie­kuo dė­ta, nes tą pra­ra­ją ka­sa pats mo­der­nu­sis pa­sau­lis, nu­si­gręž­da­mas nuo jos. Baž­ny­čia nė­ra lyg ko­kia se­na­ma­diš­ka da­ma, ne­be­spė­jan­ti ženg­ti ko­ja ko­jon su šian­die­ni­ne ma­da. Ne Baž­ny­čia tu­ri tai­ky­tis prie pa­sau­lio, bet pa­sau­lis, jo žmo­nės tu­ri pai­sy­ti Kris­taus pa­skelb­to moks­lo, nes aiš­kiai yra pa­sa­ky­ta: „Dan­gus ir že­mė pra­eis, o ma­no žo­džiai ne­pra­eis“ (Lk 21, 33).

Continue reading „Per anksti, šėtonėli, džiūgaujate“

zengia_0

Pa­gerb­ti kil­niais po­el­giais Lie­tu­vą ir ka­riuo­me­nę gar­si­nę ka­riai ir ci­vi­liai

Vil­niu­je bu­vo suren­gta Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ap­do­va­no­ji­mų „Lie­tu­vos kar­žy­gys“ ce­re­mo­ni­ja.

Iš­kil­min­ga­me ren­gi­ny­je Vil­niaus įgu­los ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je bu­vo pa­gerb­ti ir ap­do­va­no­ti ka­riai ir ci­vi­liai, sa­vo kil­niais po­el­giais ir pa­si­au­ko­jan­čia tar­ny­ba gar­si­nę Tė­vy­nę ir ka­riuo­me­nę, ro­dę tar­nys­tės vi­suo­me­nei pa­vyz­dį.

Kaip ir anks­tes­niais me­tais, tei­ki­mus ap­do­va­no­ji­mams ver­ti­no ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės at­sto­vų ko­mi­si­ja, va­do­vau­ja­ma Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­do. Šie­met ko­mi­si­ja „Lie­tu­vos kar­žy­gio“ ap­do­va­no­ji­mams at­rin­ko pen­kias kil­nias is­to­ri­jas ir jų he­ro­jus.

Continue reading „„Lietuvos karžygio“ apdovanojimai“

sidnei_reily

“Trestas” – dezinformacijos operacija, suorganizuota sovietų žvalgybos pirmaisiais jos gyvavimo metais. Atėję į valdžią Rusijoje po 1917 metų revoliucijos, bolševikai paskleidė legendą apie organizaciją „Trestas“, neva kovojusią už šalyje įsitvirtinusio režimo nuvertimą. Organizacijos (jos oficialus pavadinimas – Monarchistinė Centrinės Rusijos Asociacija) su šitokia legenda paskirtis buvo atskleisti ir neutralizuoti antibolševikines jėgas. Visai operacijai „Trestas“ vadovavo asmeniškai Feliksas Dzeržinskis.

„Trestas“ kaip magnetas traukė antitarybinius emigrantus, kurie sugrįždavo į Rusiją neįtardami, kad jie įviliojami į spąstus. Už Rusijos ribų „Trestas“ irgi veikė labai aktyviai, užkariaudamas baltųjų emigrantų simpatijas, klaidindamas Vakarų žvalgybas ir skleisdamas dezinformaciją apie bolševizmą bei reikalus Rusijoje. Prancūzija ir kai kurios kitos šalys investuodavo į „Trestą“ pinigus, nuoširdžiai tikėdamos, kad tuo pačiu padeda antibolševikiniam judėjimui Rusijoje.

Continue reading „Dezinformacijos operacija „Trestas““

liekis_333

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas V.Putvinskis – Pūtvis rašė: kol yra gyva tautinė savimonė,  žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. 

Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels. Visų laikų okupantai iš okupuotojų  stengdavosi ištrinti istorinę atmintį,  tautinę savimonę, tautiškumą.

Continue reading „Istorinės atminties reikšmė lietuvių Tautai ir jos valstybingumui“

liekis_algimantas

Praeito  „Veido“ numerio  (2012 m. kovo 5 – 11 d. Nr.10)  vyraujanti tema –  dviejų Lietuvų, pirmosios (tarpukario) ir dabartinės raidos  palyginimas per tariamai tą patį laikotarpį – 22 metus.

Tam skirti straipsniai: „Pirmoji Respublika – vaikas su degtukais, Antroji – su emigranto lagaminu“, „Dvi Lietuvos: griauti sunkiau, negu statyti“, „Visuomenė: Europos lygio nepasivijome, bet pažanga ryški“, „Tarpukariu patriotizmas buvo svarbus kiekvienam, šiandien – vienam kitam“, „Nuskambės paradoksaliai, bet lietuviai visais laikais buvo optimistai“, „Kultūra: nuo tautininkų ideologijos diktato – prie naujų meno raiškos formų“.

Continue reading „Kai lyginami nepalyginami dalykai ir dar svetimu matu…“

petras venclovas

Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė, daugiausia sudaryta iš savanorių, turėjo gintis nuo išorės priešų: sovietinės Rusijos bolševikų, bermontininkų, lenkų. Net kovų už laisvę metu svarbiausias Lietuvos Vyriausybės tikslas buvo kuo greičiau gaivinti atsikūrusios valstybės kultūrą, paversti atsilikusį Rusijos imperijos užkampį vakarietiška šalimi.

Nepriklausomai Lietuvai tada buvo lemta išgyventi tik dvidešimt dvejus metus. Jau praėjo tiek pat laiko nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios deklaracijos. Šiame kontekste mane ypač jaudina vienas aspektas: Tėvynės meilės nykimas. Atslūgus Sąjūdžio euforijai, visuomenė gana greitai nusigręžė nuo patriotizmo idėjų. Kodėl? Ar Tėvynės meilė reikalinga tik istorinių ir visuomeninių pervartų metu? O atsikovojus nepriklausomybę ir atkūrus savo valstybę? Sulaukus ramesnių laikų?

Continue reading „Nuo kolaboravimo prie paiko pataikavimo“

bolseviki_2

ДОКУМЕНТАЛЬНЫЙ ПОЛИТИЧЕСКИЙ ОЧЕРК БЫВШЕГО КОНСУЛА ЛИТВЫ В АЗЕРБАЙДЖАНЕ    ВИНЦАСА КРЕВЕ ОБ АПРЕЛЬСКОМ    ПЕРЕВОРОТЕ    В     БАКУ

В этом месяце отмечается скорбная 90-летняя годовщина трагических событий в Баку, когда 28 апреля 1920 года XI красная армия большевистской России, с участием армянских дашнакских формирований во главе с Анастасом Микояном (1895-1978) совершила военную агрессию против независимого Азербайджанского государства. В результате этой заранее подготовленной военной интервенции был свергнут Парламент и законное национальное правительство Азербайджана, была оккупирована вся территория Республики. Тогда азербайджанскому народу на штыках была привезена большевистская власть – «ревкомы», «народные комиссары» и «военные трибуналы».

Continue reading „ВИНЦАС КРЕВЕ ОБ АПРЕЛЬСКОМ ПЕРЕВОРОТЕ В БАКУ“

kreve_1

1.     Дела, не слова

Нашими соседями, и к тому же самыми могучими, сегодня являются русские – большевики[1]. Чтобы мы знали, как вести себя с ними, надо хорошо-хорошо познать их, и познать не по словам, не по речам, а только по их делам.  Мы нынче находимся в таком положении, в каком некогда находились закавказские республики. Чтобы понять, что представляют собой большевики, какова их тактика, каковы поступки, чего ждать от них, добра или зла, – не мешает в некоторой мере ознакомиться с их поведением в Закавказье.

Continue reading „БОЛЬШЕВИКИ“

kreve_1

1.Sözlərilə  yox,  əməllərilə  tanımaq  lazımdır.

Bu gün bizim qonşumuz, özü də ən güclü qonşumuz, bolşevik Rusiyasıdır. Bolşeviklərlə necə rəftar etməyi bilmək üçün, öncə onları yaxşı-yaxşı tanımaq lazımdır, özü də danışıqlar apardıqları zaman dedikləri sözlərə görə yox, yalnız gördüyü işlərinə, əməllərinə baxıb tanımaq lazımdır.

Bu gün biz elə bir vəziyyətdəyik ki, bir zaman bundan əvvəl Zaqafqaziya respublikaları da elə buna oxşar vəziyyətdə idilər. Bolşevikləri tanımaq, taktika və hərəkətlərini bilmək, onlardan yaxşı-pis nə gözləmək olarsa, eləcə də onları başa düşmək üçün, bolşeviklərin  Zaqafqaziyada törətdikləri əməllərlə azdan-çoxdan tanış olmaq faydalı olardı.

Continue reading „BOLŞEVİKLƏR“