Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Christian Esch, Kristina Hebel / Der Spiegel

„Rusijos Nacionalinės gvardijos vadas suvedinėja sąskaitas su opoziciniu politiku Navalnu video laiškais. Jo aršus verbalinis protrūkis pažeidžia tabu, bet Kremlius nenori įžiūrėti jame raginimo smurtauti“, – rašo Der Spiegel žurnalistai Ckristianas Ešas ir Kristina Hebel.

„Opozicinis politikas ir generolas – tarsi vorai stiklainyje. Sekmadienį Navalnas išvedė į gatves savo šalininkus protestuoti prieš pensinio amžiaus tolinimą, ir būtent Zolotovo žmonės mušė demonstrantus. Buvo suimta apie 1000 žmonių. Be to, Navalno Kovos su korupcija fondas (FBK) atskleidė Zolotovo Nacionalinės gvardijos korupciją“, – sakoma straipsnyje.

„Atrodo, tai giliai užkabino Zolotovą. Ištisas šešias minutes jis demonstruoja savo pyktį, savo panieką Kremliaus kritikui“, – komentuoja žurnalistai išspausdintą Rusijos gvardijos vadovo video kreipimąsi.

Zolotovas žengė toliau „žinomų kaltinimų, kuriuos Rusijos vadovybės nariai dažnai prikiša Navalnui“: „jis kviečia opozicinį politiką į dvikovą ir grasina per keletą minučių padaryti iš Navalno tiesiog „gerą sultingą muštinį“, perduoda Hebel ir Ešas.

Viktoras Zolotovas ir Vladimiras Putinas. AFP/Scanpix nuotr.

„Net jeigu daugelis rusų žiūri savo namuose Navalno video apie korupciją Rusijos vadovybėje, publikai jo kalbos dažnai būna neefektyvios. Jo demaskuota korupcija beveik niekada nebuvo svarstoma teismuose. Parlamente ir televizijoje apie ją tylima. Politikai, kaip ir aukšti valdininkai, vengia minėti jo vardą“, – pabrėžia žurnalistai.

Kaip mano Hebel ir Ešas, Zolotovo kreipimesi slypi „iškart dvi prieštaringos žinios“. „Viena vertus, jis pakelia Navalno reikšmingumą tuo, kad apskritai atsako opoziciniam politikui ir net mini jo politines ambicijas. (…) Kita vertus, Zolotovas signalizuoja, kad politika ir asmeninė sfera Rusijoje jau nebeatskiriamos. Jis gina ne savo žinybą, o save patį, – mano straipsnio autoriai. – Ir jis tai daro, ne apsiginklavęs įstatymais ar politiniais argumentais, o grasindamas fiziškai susidoroti. Jis atrodo esąs ne tvarkos sergėtojas, o mafijos bosas“.

„Navalnui Zolotovo kalba pavojinga. Zolotovas yra ne tik Putino patikėtinis, bet laikomas ir jo atstovu bendraujant su Ramzanu Kadyrovu, Čečėnijos respublikos vadovu. Nūdienos ar vakarykščiai Kadyrovo saugumo pajėgų nariai įtariami daugelyje žmogžudysčių – pavyzdžiui, opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudyme. Kerštą už tikrą ar tariamą įžeidimą čečėnai laiko absoliučiai pakankamu motyvu, kad pašalintų ką nors iš kelio“, – tvirtina leidinys.

Kremliuje Zolotovo pareiškimas nevertinamas kaip fizinio susidorojimo pavojus, baigdami pažymi Hebel ir Ešas.

Informacijos šaltinis : Der Spiegel

2018.09.04; 07:07

Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienio pavakare sostinės Latvių gatvėje atidarytas Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą.

Lietuvos politikai Boriso Nemcovo skvero atidarymo iškilmėse sakė, jog tikisi, kad ateis diena, kai Rusija pradės gerbti žmogaus laisves, teises ir demokratiją. Pasak jų, skveras taip pat yra padėka Rusijos piliečiams, kurie palaikė nepriklausomos Lietuvos idėją.

Profesorius Vytautas Landsbergis sakė, kad nuo šiol B. Nemcovą atsiminsime dar dažniau, atidengę jo vardu prieš Rusijos ambasadą esantį skverą. Anot jo, B. Nemcovas tikėjo kitokia Rusija, kuri gali būti taiki Lietuvos kaimynė. „Tikėjo, kad Rusija kurs dvasinį gėrį, ne tik pilnesnę piniginę, apie ką daug kas galvoja ir daugiau nieko. Dvasinį gėrį savo žmonėms ir skleis taiką santykiuose su kaimynais. Nors patį B. Nemcovą nužudė valdantis nežmoniškumas, bet jo tikėjimas duoda vaisių“, – teigė V. Landsbergis.

V. Landsbergis šiandienos Rusijos valdžią palygino su totalitariniais dvidešimtojo amžiaus Vokietijos bei Sovietų Rusijos politiniais režimais. Tačiau, pasak jo, mąstantys Rusijos piliečiai jau ruošiasi demokratiškesnei valstybei po V. Putino.

„Mąstantys Rusijos žmonės jau mąsto, kokia bus Rusija po V. Putino. Formuojasi vaisinga geros valios žmonių ideologija – Rusija po V. Putino. Arba poputininė Rusija, jeigu šiandien gimtų toks judėjimas. Ir aš manau jis gimsta, aš girdžiu, kaip bendrauja Rusijos kultūrinė opozicija, kad reikia rengtis būsimai Rusijai po V. Putino, nes ji tikrai bus kitokia. Kai kas sako, kad ji gali būti dar blogesnė, bet manykim, kad ne. Nei po Stalino, nei po Hitlerio neatėjo blogesnė Rusija ar blogesnė Vokietija. Tai tas kvietimas rengtis yra teisingas, ir tegul šis skveras tampa plačiai žinomas ir patrauklus, tegul būna aišku, kad čia renkasi žmonės, kurie yra už taiką, už Rusiją po V. Putino“, – teigė profesorius.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius pažymėjo, kad skvero įkurdinimas prieš Rusijos ambasadą yra neatsitiktinis. Pasak mero, turi ateiti ta diena, kai Rusija priims šį skverą ne kaip provokaciją, bet kaip pagarbos ženklą žmogaus laisvėms, teisėms bei demokratijai.

 

Vladimiras Putinas nužudė mūsų draugą. Taip skelbia šis plakatas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Iš tiesų šito skvero pavadinimas Boriso Nemcovo vardu, aišku, kad yra žinia. Tikrai neatsitiktinai šitas skveras yra prieš Rusijos ambasadą, neatsitiktinai yra B. Nemcovo vardas ir tai yra dėl keleto labai svarbių priežasčių. Tai – pati B. Nemcovo asmenybė. Jis buvo Lietuvos draugas, palaikytojas. Lietuva jautė su juo partnerystę. Jis buvo kovotojas už taiką, demokratiją, laisvę, žmogaus teises. Šis skveras yra ne tik B. Nemcovo skveras, bet tai demokratijos ir taikos skveras, demokratijos gynėjų Rusijoje skveras. Aš tikiu, kad tie žmonės, kurie kovoja už demokratiškesnę Rusiją, vieną dieną laimės. Ateis ta žinia, kai Rusijos ambasada priims tą skverą ne kaip provokaciją, o kaip aiškią žinią bei pagarbos ženklą, ir jie galės didžiuotis, kad ambasada yra įsikūrusi prie tokio politinio veikėjo skvero“, – sakė Vilniaus meras.

Pasak užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, B. Nemcovo skveras įgavo ne tik moralinę, bet ir politinę reikšmę. Anot jo, tai yra Lietuvos padėka Rusijos piliečiams, kurie palaikė nepriklausomos Lietuvos idėją, kurie po 1991 metų sausio 13-osios išėjo į gatves palaikyti Lietuvos. „Apie B. Nemcovą kalbame kaip apie laisvės, kovos ir tiesos simbolį. Mes, įamžindami šį žmogų, kartu padėkojame ir Rusijos demokratams, kuriuos per retai prisimename, ir tikrai padėkoti už jų paramą Lietuvos nepriklausomybei, už tas demonstracijas bei eitynes Sankt Peterburge, Maskvoje, kas buvo nepaprastai mums svarbu savo laiku“, – žurnalistams sakė L. Linkevičius.

Boriso Nemcovo duktė Žana Nemcova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.

B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-ąją Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.

Atidarymo iškilmėse dalyvavo Vilniaus meras R. Šimašius, užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, prof. V. Landsbergis, B. Nemcovo artimieji ir bendražygiai: dukra Žana Nemcova, politikas Vladimiras Kara-Murza, Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.25; 09:54

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Penktadienio pavakare sostinės Latvių gatvėje atidaromas Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos.

„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje“, – sako meras.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Meras buvo susitikęs su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – sakė B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza.

Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.

B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-ąją Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.

Skveras prie Rusijos ambasadą pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Atidarymo iškilmėse dalyvaus Vilniaus meras R. Šimašius, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, prof. Vytautas Landsbergis, B. Nemcovo artimieji ir bendražygiai: dukra Žana Nemcova, politikas Vladimiras Kara-Murza, Sankt Peterburgo tarybos narys Borisas Višnevskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.24; 05:00

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Redakcija / Ouest-France

Politiniai pabėgėliai išvažiuoja iš Rusijos į Baltijos šalis. Juos ten pasirengusi priimti ne tik rusakalbė bendruomenė, bet ir valstybė. Lietuvai tai būdas palaikyti rusų pilietinę bendruomenę Kremliaus akyse, sakoma Ouest-France redakciniame straipsnyje.

41-rių Jevgenijus Titovas yra vienas iš vis skaitlingesnių Rusijos piliečių, kurie stengiasi gauti politinį prieglobstį Lietuvoje, kuri anksčiau įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį, o vėliau tapo ryžtinga ir provakarietiška ES ir NATO narė, atvirai kritiškai nusiteikusi Krymo atžvilgiu, rašo straipsnio autoriai.

„Kai aš atlikau žurnalistinį tyrimą apie (Rusijos pastatytą) Krymo tiltą, mano draugai gavo laiškelį, kad aš nužudytas“, – pasakoja Jevgenijus Titovas Vilniuje.

Garis Kasparovas. Slaptai.lt nuotr.

Gavęs draugo patarimą, jis 2016 metais atvažiavo į Lietuvą po to, kai sulaukė daugiau grasinimų mirtimi už savo straipsnius apie korupciją, susijusią su to tilto, jungiančio Krymą su Rusija, statyba. Liepos mėnesį „Novaja gazeta“ žurnalistas gavo ten politinio pabėgėlio statusą, sakoma straipsnyje.

32-jų metų Vsevolodas Černozubas vienas iš pirmųjų atvyko į Lietuvą 2013 metų gruody, rašo redakcija. Opozicinės partijos „Solidarnost“ vadovybės narys nusprendė išvažiuoti dėl šiurkščių represijų, prasidėjusių po masinių protestų prieš Vladimiro Putino iškėlimą trečiam prezidento mandatui 2012 metų gegužės mėnesį.

Lietuva atvirai remia rusų opoziciją ir priima disidentus. „Vienas iš principų mūsų santykiuose su Rusija – remti pilietinę visuomenę“, – pareiškė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Nuo 2013 metų Lietuvos užsienio reikalų ministerija kiekvieną pavasarį rengia forumą Rusijos opozicijai. Buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas, laikomas vienu iš aršiausių Kremliaus kritikų, irgi ten organizuoja forumą žmogaus teisių tema, rašo redakcija.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sulaukus Lietuvos parlamento paramos, disidentams pavyko skverą priešais Rusijos ambasadą Vilniuje pervardyti 2015 metų vasario 27 dieną nužudyto rusų opozicijos lyderio vardu, – dabar skveras vadinasi „Boriso Nemcovo aikštė“, praneša redakcija.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien Jevgenijus Titovas dirba labai populiaraus trijose Baltijos šalyse naujienų portalo Delfi rusiškoje tarnyboje. Vsevolodas Černozubas kartu su draugais įkūrė saitą Russia tomorrow („Rusija rytoj“), ironizuodamas Rusijos valstybinį kanalą RT, anksčiau žinomą kaip Russia Today („Rusija šiandien“), sakoma straipsnyje.

Disidentai bendradarbiauja ir su rusakalbe bendruomene, kuri kartais gina Kremliaus poziciją. Ši bendruomenė sudaro 6% tos mažos Baltijos valstybės su 2,9 mln. gyventojų, pažymi straipsnio autoriai. „Keista, bet tie žmonės, čia gyvenantys dar nuo sovietinių laikų, kartais didesni Putino šalininkai, nei patys Rusijos piliečiai“, – apgailestaudamas sako Vsevolodas Černozubas.

Krymo aneksija iš Ukrainos pažadino trijų Baltijos valstybių, nutraukusių ryšius su Sovietų Sąjunga 1991 metais, gyventojų nuogąstavimus dėl galimos naujos agresijos, pažymi Ouest-France. Ir „lietuvių baimės visiškai pagrįstos“, primygtinai tvirtina Vsevolodas Černozubas.

Informacijos šaltinis: Ouest-France

2018.08.01; 09:24

Skveras prie Rusijos ambasados bus pavadintas Boriso Nemcovo vardu. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba pritarė iniciatyvai, kad Vilniuje atsirastų Boriso Nemcovo vardu pavadintas skveras. Simboliška, kad kovos už demokratiją Rusijoje simboliu tapusi asmenybė, aktyviai demokratijos vertybes puoselėjęs ir už savo įsitikinimus nužudytas opozicijos narys bus įamžintas būtent priešais Rusijos ambasadą Vilniuje.

„Gerbiu B. Nemcovo, Anos Politkovskajos, kitų nužudytų Rusijos demokratų ir žurnalistų atminimą ir vertinu jų kovą prieš Putino režimą. Žinoma, kad tokie iškilūs žmonės yra verti būti pagerbti ir įamžinti Vilniuje. Taip pagerbsime ir tą pusę milijono Maskvos gyventojų, kurie po 1991 metų sausio 13 išėjo į gatves palaikyti Lietuvos“, – sako Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Prieš porą mėnesių meras susitiko su sostinėje viešėjusiais žymiais Rusijos demokratais, opozicijos atstovais, gavusiais prieglobstį Lietuvoje, protestų ir solidarumo akcijų organizatoriais, žurnalistais. Išklausęs jų lūkesčius meras pasiūlė, kaip simboliškai galėtų būti įamžinti Rusijos demokratai Vilniuje.

„Ypatingas jausmas kaskart atvykti į Lietuvą – šalį, kuri visada yra už dialogą ir už palaikymą. Borisas Nemcovas sudėtingiausiais Rusijos demokratijai laikais kovojo prieš autoritarinio režimo kursą, nepaisydamas rizikos, puldinėjimų, sulaikymų, liko ištikimas savo įsitikinimams. Galima nužudyti žmogų, tačiau neįmanoma nužudyti atminties ir demokratijos principų. Tikime, kad ateis diena, kai ir mes galėsime pagerti B. Nemcovą Rusijoje, ir esame dėkingi Vilniui, kuris yra pirmasis pasaulyje miestas, ėmęsis iniciatyvos įamžinti Boriso atminimą Vilniuje“, – Tarybos salėje kalbėjo B. Nemcovo bendražygis, Rusijos opozicionieriaus Vladimiras Kara-Murza. 

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos diplomatinės atstovybės Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Planuojama, kad skvere Latvių gatvėje galėtų atsirasti įvairių meninių akcentų, vardinių suoliukų. Svarstoma, kad šioje vietoje esanti giraitė ir tvenkinys galėtų tapti patrauklia miestiečiams vieta, o čia augantys beržai galėtų būti pavadinti atskirų demokratijai ir laisvei nusipelniusių Rusijos žmonių ar įvykių atminimui.

B. Nemcovas buvęs aktyvus opozicijos narys, buvo nušautas 2015-ųjų vasario 27-osios Maskvoje, netoli Kremliaus. B. Nemcovas ne kartą lankėsi Lietuvoje ir palaikė buvo vienas iš aktyviausiai palaikančių lietuvius Sausio 13-osios įvykių metu bei vėliau.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 05:56

Sausio 13-osios minėjimas Lietuvos Seime 2015-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sausio įvykių paminėjimo laikas kaskart priverčia prisiminti, perversti į praeitį besitraukiančios istorijos puslapius. Vis dar skelbiami valstybei lemtinguose įvykiuose dalyvavusiųjų prisiminimai, interpretacijos, praeities šlovingų ir tragiškų įvykių spinduliuose bando pasišildyti dabarties realijų žvaigždės – politikai, valstybės ir visuomenės veikėjai.

Vis dėlto akis labiau užkliūna ne už fejerverkų, kurie nušviečia vakarinį sostinės dangų ir turėtų lyg ir įprasminti 1991-ųjų sausio įvykių reikšmę, bet už publikacijos „Respublikos“ savaitraštyje – tuomet buvusiu dienraščiu ir vienu iš visuomenės informavimo lyderių.

„Arnoldas Barysas, 1991-ųjų sausį praradęs sveikatą prie Radijo ir televizijos pastato, per šiųmetį tragiškos valstybės datos minėjimą bandys pasikalbėti su valstybės vadovais. Jei nepavyks – tada tiesiog pažvelgti jiems į akis. Laisvės gynėjas kasdien kaunasi dėl valdžios dėmesio trupinio saujelei tokių kaip jis – ligotų, neįgalių, skurstančių ir išduotų valstybės. Tos valstybės, dėl kurios jie gulė po tankais ir pakartotų tą patį, jei tik jai iškiltų grėsmė“, – rašo savaitraščio žurnalistė Jūratė Kielė.

Ko gero, spaudos darbininkė pataiko. Valstybė linkusi išsiaukštinti savo valdytojus, stovėjusius prie valdžios vairo tais ir šiais laikais, ir linkusi užmerkti akis prieš įvykių liudininkus, kurie ne pasakojo apie sovietinius tankus, kvietė, sprendė, ruošėsi susidūrimui, tačiau iš tiesų prieš juos atsidūrė ir atliko pareigą Tėvynei – buvo sužeisti arba žuvo.

Draugai ir priešai

Ne vienas toks tūlas A. Barysas yra. Laikas nuo laiko apie tuo metu nuo sovietų nukentėjusius piliečius ir jų vargus persiskaitome spaudos puslapiuose ir netrukus pamirštame. Tačiau norėtųsi užduoti retorinį klausimą – kas tą Lietuvos išsilaisvinimo naktį buvo pareiga, koks buvo tikslas ir kas jį pasiekė? Sąmoningai ar nesąmoningai formuojama nuomonė, kad tikslą pasiekė Lietuva, t.y. visi, vadovaujami šlovingųjų šalies vadovų, tiksliau vieno jų – Atkuriamojo Seimo pirmininko. Tiesos yra, tačiau antrame plane tokiu būdu visada atsiduria tie, kurie ne tik siekė ir ketino, tačiau kovojo taip, kaip šiuo atveju ir galėjo kovoti paprasti piliečiai, kurie bandė rankomis sustabdyti tankus ar pakliuvo į kulkų skridimo trajektorijas. Iš pilkos minios masės kulkos išplėšė tik žuvusiuosius, vyko jų iškilmingos laidotuvės, jų vardais pavadintos gatvės, dedami vainikai ant jų kapų.

Visa tai gerai, dora ir verta pagarbos, tačiau sugretinus su sausio įvykių patyrusiųjų realybe dabarties Lietuvoje, atsiskleidžia ir tam tikra šių įvykių butaforinė reikšmė jų lėmėjų galvose. Labai paprasta yra tik su mirusiaisiais – pagerbti, palaidoti jie tapo simboliais ir istorijos puslapį galima užversti. Likę gyvi – problema, nes jiems reikia valstybės pagalbos, juk už gydymą, vaistus užpuolusioji šalis nemokės, galų gale ir nebeliko tos šalies.

Dabar labai dažnai reikalaudami atlyginti okupacijos žalą iš Rusijos, pamirštamame, kad ir tos sausio 13-osios naktį tolimesnis sovietų siautėjimas buvo sustabdytas ne tik mūsų piliečių aukomis, bet ir Rusijos žmonių reakcija, pirmiausia, jų prezidento Boriso Jelcino. Nekyla abejonių, kad toks nuomonės formavimo elementas, Atkuriamojo Seimo susireikšminimas ir rusų niekinimas, į viešąjį diskursą instaliuojamas sąmoningai, kad didesni ir reikšmingesni sau atrodytume ir turėtume amžiną priešą, kuris pasitarnautų reikalui esant, kai reikia nukreipti dėmesį nuo šalies vidaus problemų.

Tikrovė ir jos scenarijus

Politikos pasaulyje realybė diktavo kitokias taisykles, nei atrodė mums paties dainuojantiems revoliuciją ir šokantiems liaudiškus ratelius prie Radijo ir televizijos pastato jau artėjant tankų kolonai iš Šiaurės miestelio. Persijos įlankos karu užsiėmusiai pasaulio bendruomenei įvykiai Lietuvoje nerūpėjo, tad reikėjo tikro kraujo ir čia pas mus Lietuvoje.

Tai, beje, puikiai suprato ir tuometiniai šalies vadovai, tačiau toli gražu ne visuomet suvokė eiliniai piliečiai, juk juos Vytautas Landsbergis kvietė ne žūti, bet „apginti“. Nors juk kiekvienai su tikrove nesusipykusiai galvai buvo aišku, kad objekto, kuris saugomas, jeigu jis bus puolamas, apginti nepavyks, galima tik atlikti pilietinę pareigą – žūti arba būti sužeistam. Iš esmės planas pasirodė teisingas, kai tik žuvo pirmieji žmonės, atsidūrėme pasaulio žinių tarnybų dėmesio centre, pirmoji Lietuvą pripažino Islandija, Nepriklausomybės byla iš mirties taško pajudėjo.

Sausio 13-osios minėjimo akimirka Lietuvos Seime 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai Lietuvai ir daugumai kitų šalių, kurios vadavosi iš sovietinės valstybės gniaužtų, viskas bemaž pavyko, galima tik pasidžiaugti istorijos sėkme ir išmintingais šalies valdytojų sprendimais. Tačiau niekada nederėtų pamiršti tų, kurie Lietuvos nepriklausomybę iškovojo ne kabinetuose, bet gatvėse, sąmoningai ar atsitiktinai pakliuvę į tankų ir kulkų trasas. Šiuo atveju, nebetinka pagraudenimas – „jeigu pamiršime“, nes iš tiesų mes jau pamiršome. Tai padarėme jau ne šiandien, o tuomet, kai pamiršome, kad svarbus šaliai – kiekvienas žmogus, koks jis menkas, gyvas ar sužeistas bebūtų.

Piliečiai savo valstybei jaučiasi nebereikalingi, pasiklauso liudininkų, pasižiūri istorijų ir užduoda sau klausimą – jeigu tuomet mes tebuvome tik „patrankų mėsa“, kaip elgtumėmės dabar, jei vėl koks Ramūnas Karbauskis ar Saulius Skvernelis mus tapti „patrankų mėsa“ paprašytų? Klausimas labai paprastas, sąžiningas ir tiesmukas. Atsakymas taip pat. Kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais, tapusiais „patrankų mėsa“, kai to reikėjo, taip ir piliečiai elgsis, jei valstybės vadai pašauktų.

Žinoma, tai teorinis pasamprotavimas, nes nei S. Skvernelis, kuris save „pozicionuoja kaip premjerą“, nei R. Karbauskis, kuris savi pozicionuoja kaip „pilkąjį kardinolą“, niekur nešauks, nelaimės atveju, jie taip pat greičiau jau paims pavyzdį iš Lietuvos istorijos, prisimins prezidento Antano Smetonos nuotykius kertant Lietuvos – Vokietijos sieną. Piliečiai irgi elgsis skirtingai – kaip ir 1940 metais įžengus sovietų armijai – neišgirdome nei vieno šūvio, 1944–1956 m. – niekas tautos realiai nebešaukė, nes ir vadų nebebuvo, bet piliečiai ėjo kovojo ir žuvo, 1987–1990 m. – Sąjūdis buvo visuotinis šalies piliečių sukilimas, 1990–1991 m. – kova, kuri ne tik sujungė, bet ir atskyrė, be to, ji jau turėjo scenarijus.

Vyresnės kartos piliečiai puikiai prisimins tuo metu kino teatruose, berods ir per televiziją, nuolat transliuotą filmą apie taikų indų tautos išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos – 1982 m. sukurtą režisieriaus Richardo Atenboroungh epinį biografinį filmą apie Mahatma Gandį. Kad Lietuvos projektas pavyktų, jis turėjo atitikti „Gandis“ filmo scenarijų. Atitiko ir pavyko. Įdomu, kad tą patį filmą matė ir tie, kurie sausio 13-ąją gynėsi, ir tie, kurie puolė – filmas buvo populiarus ir Rusijoje.

Nederėtų nuvertint jo reikšmės, juk ir prieš krepšinio varžybas žaidėjams neretai demonstruojami kovinę dvasią pakeliantys filmai. Priemonė – efektyvi. Skirtumas toks, kad po to, kai Nepriklausomybė buvo iškovota, vis vien sunku būtų įsivaizduoti, kaip Mahatmą Gandį audžiantį kuklaus audeklo gabalą kūnui apsisiausti, V. Landsbergį su smuikeliu Gedimino prospekte renkantį pinigėlius pietums. Nieko nepadarysi – L. Landsbergis – ne Gandis, ne tos svorio kategorijos, nes vieno jų idėjos buvo tikros, patikėtos, asmeniniu pavyzdžiu pademonstruotos, kito – nusirašytos ir geriau ar blogiau aktoriaus atlikos.

Taikus piliečių ir karinis valstybės pasipriešinimas

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar galėjo būti kitoks Lietuvos išsivadavimo scenarijus? Ko gero, taip. Galima būtų prisiminti su V. Landsbergiu dėl lyderio vaidmens Sąjūdyje konkuravusio Romualdo Ozolo prisiminimus, skelbtus dar 1999 metais žurnale „Naujasis židinys“. R. Ozolo sąžiningumu, skirtingai nuo jo konkurento, sąjūdžio bendražygiai nei karto nesuabejojo (nepainiokime sąžiningumą ir klaidas), tad tvirtinimu galima pasikliauti: „Niekada nesutikau ir nesutiksiu, kad moralu buvo kviesti beginklius žmones televizijos bokštą, spaudos rūmus ar telekomą ginti nuo tankais ginkluotų užkariautojų. Mūsų atkurtoji valstybė tada jau turėjo tegul ir nedideles gynybos jėgas, ir jos privalėjo ginti savo tikrai moralius piliečius, kad ir be ginklo einančius pastoti kelio priešui. Pabrėžiu: Lietuva tąsyk turėjo ne kariauti su Rusija, o ginti savo piliečius nuo ginkluotų okupacinės valdžios liekanų. Deja, ginti piliečių neįsakyta. Gynėjai spietėsi parlamente. Piliečiai buvo moralūs, vadovai – ne. Parlamentas rusų kariuomenės puolimo atveju buvo numatytas susprogdinti padegus benzino bakus, tuo pat metu pro barikadas ir spygliuotas vielas kai kam žinant pabėgimo landas. Nežinia ir kas bei kur būtų bėgęs ženklo skristi laukiančiu lėktuvu, bet būtų. Deja, tą sausio 13-osios naktį buvo jau ir emigravusių – į Lenkiją, Švediją“, – prisiminė šviesios atminties signataras.

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus ekonominiai sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Ar reikėjo Lietuvai gintis kaip valstybei ir koks likimas būtų šalį ištikęs? Klausimas nevienareikšmis. Tačiau iš tiesų, tuo metų valstybė galėjo jau ne tik demonstruoti nuoširdų, kad ir beginklį pasipriešinimą, tačiau ir kovoti. Ginklų buvo pakankamai, savanorių – taip pat. Tai, kad tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis nenorėjo gynėjams perduoti 3000 policijos turėtų kovinių ginklų, tebuvo techninis klausimas, kurio rimtai, net svarstyti nederėtų. Ginklų tuo metu jau buvo galima įsigyti ir iš tų pačių sovietinių kariškių, kurie anaiptol nedegė noru už kažką kovoti.

Buvo galima ne tik kovoti, bet ir nugalėti. Kad tai nėra jokia fantazija, puikiai pademonstravo pirmasis Čečėnijos karas, kur saujelė ryžtingų idealistų laimėjo prieš daugiamilijoninę armiją. Nepriklausomai nuo to, į ką jų kova išvirto nužudžius teisėtą čečėnų lyderį Džoharą Dudajevą, tačiau pavyzdys atskleidžia, kad tuo metu Sovietinės šalies milžinės kojos jau buvo molinės.

Pirmoji nepriklausomybė, kurios 100-etį minėsime, buvo iškovota ginklu. Per 22 metus šalis sugebėjo tapti lygiaverte Europos valstybe ir pamatus antrajai nepriklausomybei, kaip parodė istorija, paklojo labai tvirtus. Antroji nepriklausomybė iškovota dainuojančios revoliucijos priemonėmis, su kraujo prieskoniu, kuris laiku ir sėkmingai „ištransliuotas“ į Europą.

Tik aplinkybės taip sutapo ar išties Nepriklausomybė pelnyta? Atsakymas nevienareikšmis, nes jei būtų pelnyta – tai gal nesileistų tie, kurie Nepriklausomybę pelnė, tapti tik skudurais po kojomis tiems, kurie iš Nepriklausomybės tik pasipelnė.

Kiek iškovota, kiek dovanota?

Realūs, skaudūs, subtilūs, kad neįžeistų tų, kurie už Lietuvą jau padėjo galvas (ne tik sausio 13-ąją) klausimai, tačiau jie turi būti apsvarstyti, nes manipuliavimo piliečių jausmais, padorumu, vertybėmis, šioje istorijoje akivaizdžiai esama.

Borisas Nemcovas. Slaptai.lt nuotr.

Turėtume didžiuotis tikrais laimėjimais ir tikrais pasiekimais, atpažinti tikrovę ir tiesą, tuomet ji būtų pamokanti, turėtų vertės ateities Lietuvai, o kai mokomės iš filme „aprašytos“ istorijos, išmokstame kažką, ko realybėje netgi neegzistuoja, t.y. beverčių dalykų – kokia to prasmė? Verta šiuo atveju priminti ir tai, kad Lietuva tikrą Nepriklausomybę pelnė pusmečiu vėliau, kai Maskvoje žlugo 1991-ųjų rugpjūčio pučas, subyrėjo Sovietų sąjunga ir Lietuvos nepriklausomybę pripažino Rusija. Neturėtume užmerkti akių ir aiškiau suvokti, kad Lietuvos byla sprendėsi anaiptol ne tik Nepriklausomybės aikštės Rūmuose Vilniuje. Dėl to mažesni netapsime, tačiau – tai leistų ir šiandien įvardinti bei atpažinti ir tikrus draugus, ir tikrus priešus.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip šioje vietoje nepaminėti jaunojo konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergiuko iniciatyvos, pervadinti Latvių gatvę Boriso Nemcovo vardu. Iš vienos pusės, idėja lyg ir linksmai – pilietiškai atrodanti – Rusijos ambasada išvengusi Džocharo Dudajevo skvero adreso, pelnytų kitą reikšmingą priminimą, kurį tektų fiksuoti oficialiuose ambasados rekvizituose. Tačiau, kaip ir eilinių Lietuvos žmonių atveju – jie pamirštami, taip ir čia – pamirštamas pats B. Nemcovas, kuris po mirties tampa tik manipuliacijos įrankiu politikų rankose. Su Putino Rusija bendradarbiauti galėtų nebent Saulius Skvernelis tik jam žinomu būdu, galbūt paklausęs prezidentės patarimo, kad įmanoma tik atsiklaupus ant kelių. Gal jis ir pasiryžo lenktis, nors jo kolegos iš įkalinimo įstaigų priežiūros tarnybų to daryti ir nepatartų, nes pas mūsų kaimyną galioja zekiškos taisyklės.

Vis dėlto turime suvokti, kad Rusiją pakeisti galės tik patys rusai. Tad būtų geriau toje šalyje turėti daugiau draugų ir mažiau priešų, ir nesisvaidyti beprasmiškais demaršais tais atvejais, kai reikia dialogo, ypač su ta Rusijos žmonių grupe, kuri tikisi, kad ir jų šalis anksčiau ar vėliau taps demokratine. Todėl ir sausio įvykių kontekste derėtų pažvelgti į istoriją ne per peršamų tautiškai vaivorykštinių, tačiau, kad ir tamsių, tačiau tikrovės neslepiančių akinių stiklus. Deja, Lietuvos politinio elito terpėje įsigalėjo veidrodžių karalystė, kur patys sau labai gražūs, o savo ir svetimų šalių piliečiai – pamirštami.

Pagarba 100-ečio senjorams

Kadangi idėjos Lietuvai vis dar ieškoma, tad galima rimtai pasiūlyti dar vieną nekonformistinę, kuri galima tik kartą per 100 metų – Valstybė galėtų rasti būdą, tarkim, skirti vienkartinę, kad ir nedidelę premiją, ir pasveikinti pirmosios Nepriklausomybės liudininkus, kuriems šiuo metu nuo 78 iki 100 (ar daugiau) metų. Tai būtų prasminga, nes būtų pažvelgta į eilinius šalies piliečius, prisiminta, kad jų būvimas, gyvenimas šioje šalyje yra reikšmingas, suteiktų, kad ir trumpalaikio, bet tikro džiaugsmo visoje šalyje.

Suprantamas toks sprendimas būtų ir jaunesnėms kartoms, o valstybės finansams – tai taip pat yra pakeliama, nes ne tiek jau daug tokių žmonių ir belikę. Tai būtų žymiai prasmingiau, nei paleisti į padangę naują porciją kiniškų fejerverkų, surengti „N“-ąją konferenciją su tais pačiais valdžios žmonių veidais ir pasidabinti šviežia europinių neužmirštuolių kolekcija. Valstybei laikas susirūpinti savo piliečiais, kol jie dar yra, nors tai atsieitų ir truputį brangiau nei šventiniai žaidimai ir linksmybės danguje bei žemėje, nes fejerverkų dūmai išsisklaido, o žmonės išlieka, net ir išėjusieji yra prisimenami.

Šventės pamirštamos – kraujas atmenamas

Tekstas, ne apie šventes, o apie kraują, tad dera atlikti dar vieną santykių tarp valdžios ir piliečių pjūvį, kurį sieja sausio mėnuo. Kraujas Lietuvoje piliečiams susidūrus su jėgos struktūromis pralietas 2 kartus: 1991 m. sausio 13-ąją ir 2009-ųjų sausio 16-ąją. Pirmuoju atveju jėgos struktūros buvo svetimos, antruoju – savos. Tačiau piliečiai ir vienu, ir kitu atvejų buvo tie patys, nors kovoti ar protestuoti rinkosi ir dėl skirtingų priežasčių. Antrajai Lietuvos nepriklausomybei sausio 13-osios įvykiai visada išliks reikšmingi, kol šalis, antroji Nepriklausomybė, gyvuos. Tačiau – tai, kas šiuo metu šalyje vyksta, susiję labiau su 2009-ųjų įvykiais, net ir jų priežastys neišnykę, daugelis šalies gyventojų dar verčiasi iš ekonominės krizės metais sumažintų atlyginimų.

Įvyko sąmonės pokytis. 2009 m. patyrę, kad į protestus šalies valdantysis elitas atsakys brutalia jėga, už elito ribos atsidūrusi gyventojų dalis, nors jų ir dauguma, paniro į apatiją – „nieko pakeisti negalime“. Sunku būtų tikėtis iš šių piliečių patriotiškumo, susirūpinimo savo šalimi, jos ateitimi. Jeigu tokių intencijų ir esama – tai jau prilygsta didvyriškumui – „nepaisant nieko mes Tėvynę mylime“. Toks požiūris gražus, tačiau neteisingas ir nesąžiningas jų pačių atžvilgiu.

Šalyje kuriama sistema, kuri puikiai verstųsi su tais 30 proc. šalies gyventojų, kurie, jei ir nėra elitas, tačiau skurdo kartelę perkopia. Jiems priimtinos šalyje įsivyravę laisvos rinkos padiktuotos „teisingos“ kainos, mokesčiai, prekės, paslaugos ir teisės. Tačiau kur dėti tuos 70 proc.? Atrodo, kad tokios mintys labiausiai ir neduoda ramybės dabartiniam premjerui S. Skverneliui, jo globėjui oligarchui R. Karbauskiui ir tylinčiajai gražuolei Daukanto aikštėje Daliai Grybauskaitei.

Geriau – blogiau

Būtų ir antra idėja Lietuvai. Kadangi senjorų pasveikinti už tai, kad jie yra pirmosios Lietuvos nepriklausomybės liudininkais neapsimoka, premijas jie pravalgys ir vis vien numirs, reikia premijuoti tuos 30 proc. elitinių – tai būtų (dabar labai populiarus šūkis) „investicija į šalies ateitį“. Mažiausia, ką derėtų – tai įvesti Sodros lubas, sumažinti mokesčius daugiau uždirbantiems bei įteisinti viešą eutanaziją. Valdantysis elitas galėtų džiūgauti, kad viskas šalyje gerėja ir būtų iš daleis teisus, nes daliai žmonių iš tiesų viskas pagerėtų, o likusiesiems liktų „žaidimai“ – galėtų stebėti realybės šou laidas „Eutanazija“ per Lietuvos televiziją. Laidos būtų verksmingos, graudžios, pamokančios ir, ko gero, labai tikroviškos. Galbūt taip ir įvyks jei, kaip teigia LRT direktorius Audrius Siaurusevičius, Karbauskio – Skvernelio ir Co grupuotė visuomeninį transliuotoją perims į savo rankas.

Šis sausis – apatiškas, nieko reikšmingo jau nenutiks. Politikai pro Seimo langus gali drąsiai žvalgytis, net ir į veidrodžius žiūrėti laiko turės. Tačiau jei ir nenori pasižvalgyti po mūsų palengva šąlančios Tėvynės apylinkes, vis dėlto į statistiką pažiūrėti jiems nepakenktų. Moralas paprastas – laikas nusiimti rožinius akinius, patiems per juos žvalgytis gal ir gražu, bet juokingai jau net iš šalies žiūrinti tokie akiniuoti ilgaausiai žvairiai atrodo.

2018.01.14; 07:00

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aikštė priešais Rusijos ambasadą Vašingtone bus pavadinta B. Nemcovo vardu

Aikštė priešais RF ambasadą Vašingtone iki vasario 27 d. bus pavadinta nužudyto Rusijos opozicijos aktyvisto Boriso Nemcovo vardu.

Tai pranešė buvęs partijos PARNAS vadovas, B. Nemcovo fondo pirmininkas Vladimiras Kara-Murza jaunesnysis, kuriuo remiasi „Interfax“.

„Pirmajame šių metų posėdyje Vašingtono miesto taryba vienbalsiai pritarė pasiūlymui pervadinti aikštę priešais Rusijos ambasadą Boriso Nemcovo vardu“, – parašė V. Kara-Murza jaunesnysis savo „Facebook“ paskyroje. 

Vienas griežčiausių Rusijos prezidento Vladimiro Putino kritikų 55 metų B. Nemcovas buvo nušautas 2015 metų vasario 27 d. vėlai vakare Maskvoje netoli Kremliaus, kai jis kartu su drauge Ana Durickaja ėjo per Didįjį Moskvorečės tiltą.

Praėjusių metų birželio 29 d. Rusijos teismas, nagrinėjęs B. Nemcovo nužudymo bylą, pripažino kaltais penkis čečėnus, kuriems paskirtos ilgos laisvės atėmimo bausmės. Bet tikrieji nužudymo užsakovai liko nežinomi.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.11; 04:30

Rusijos propagandinių pranešimų internetinėje erdvėje – gausu. Slaptai.lt nuotr.

Pseudo diskusijos apie rusiškų televizijos kanalų „šėlsmą“ Lietuvoje bei poreikį jų prieinamumą riboti vis dėlto negarbingos, nes už susirūpinimo imitavimo slypi banalus vietinių siekis uždirbti bet kuria kaina. O kaip reikalai atrodo ne mūsų tėvynėje?

Rusijos federacijos tarybos valstybės suverenumo gynimo komitetas neseniai pasiūlė apriboti penkių JAV informacijos priemonių veiklą Rusijoje, tarp kurių – radijo stotys „Amerikos balsas“, „Svoboda“ bei naujienų agentūra CNN. Pasak Komisijos, šiai užsienio finansuojamai žiniasklaidai taikytinos tos pačios ribojimo priemonės, kokios Amerikoje gresia Kremliaus finansuojamai televizijai „Russia Today“ (RT).

Rugsėjį Amerikos teisingumo ministerija pareikalavo RT užsiregistruoti užsienio valstybės agentu, tiesa, apie reikalavimą kol kas žinoma tik iš rusiško kanalo atstovų.

Informacija apie šiuos tikrus ar tariamus ketinimus turi priešistorę. Iki šių metų pradžios RT be ypatingų problemų užėmė kuklią nišą JAV informaciniame lauke, tačiau sausį, likus dviems savaitėms iki prezidento Donaldo Trumpo įsikraustymo į Baltuosius Rūmus, Amerikos žvalgybos pateiktoje ataskaitoje RT skirta reikšminga vieta kaip Kremliaus propagandiniam instrumentui. Spalio pradžioje akylesni vašingtoniečiai kai kuriose autobusų stotelėse galėjo skaityti reklamos skelbimus „Centrinė žvalgybos vasldyba“ (CŽV) vadina mus propagandos mašina, sužinok, kaip mes vadiname CŽV“, „Įstrigai automobilių kamštyje, pralaimėjai rinkimus? Versk kaltę ant mūsų!“ ir taip toliau. Tokia išsityčiojančia reklama RT atsakė į JAV žvalgybos, kai kurių įstatymų leidėjų,  politikos komentatorių kritiką savo atžvilgiu.

„Aktą dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ JAV kongresas priėmė 1938 metais, siekdamas paviešinti nacistinės Vokietijos naudai už jos pinigus Amerikoje dirbusius propagandistus. Iškart po nacių atėjimo į valdžą Vokietijoje amerikiečiai ėmė pastebėti pronaciškų nuotaikų augimą, Adolfo Hitlerio režimui simpatizuojančios organizacijos JAV dygo kaip grybai po lietaus, spaudoje 1933-ųjų vasarą ėmė rodytis straipsniai apie pronacišką propagandinį tinklą, valdomą iš Vokietijos generalinio konsulato Niujorke ir finansuojamą Vokietijos kompanijų amerikietiškų filialų. Žiniasklaida nurodė vieną sėkmingiausių „pijaro“ kompanijų „Carl Byoirand Associates“, kuri su Vokietijos valstybiniu turizmo biuru sudarė 72 tūkstančių dolerių vertės sutartį šios šalies įvaizdžiui gerinti Amerikoje.

1934 metais plačiai nuskambėjo vadinamojo „kokteilių pučo“ skandalas, kai jūrų pėstininkų atsargos generolas Smedley Butleris paskelbė, jog jam buvo pasiūlyta vadovauti kariniam perversmui, kad JAV būtų įvestas pronacistinis režimas. Nors ilgainiui paaiškėjo, kad generolas tapo kokteilių vakarėlio „išdaigos“ auka, Kongreso tam reikalui aiškintis sukurtas specialus komitetas nutarė užsiimti nacistine propaganda.

Kongresas negalėjo jos uždrausti, nes JAV konstitucijos Pirmoji pataisa garantuoja žodžio laisvę visiems, tačiau galėjo padaryti, kad publika nepainiotų propagandos su objektyvia žurnalistika. Taip 1938 metų rugsėjį įsigaliojo „Aktas dėl  registracijos užsienio valstybės agentais“ (FARA), per Antrąjį pasaulinį karą dėl jo pažeidimų JAV iškeltos 23 baudžiamosios bylos. 1966 metais „Aktas“ papildytas pataisomis, atsakomybę nuo propagandos perkeliančioms lobistinei veiklai, nuo tada su FARA sietinus baudžiamjo persekiojimo atvejus galima suskaičiuoti ant pirštų. Ir štai dabar  RT.

2005 metais įsteigta, Rusijos įvaizdį Amerikoje iš pradžių pašaukta gerinti „Russia Today“ po trejų metų suprato, jog žinios iš Rusijos neveikia JAV informacijos rinkoje, todėl nutarė iš esmės pakeisti kryptį ir koncentruotis ties siužetais, kuriuos pagrindinė Amerikos žiniasklaida ignoruoja ar nušviečia prabėgomis. Kanalas pavadinimą „Russia Today“ sutraukė iki abreviatūros RT ir veiklos devizu pasirinko šūkį „Question more“, kurį galima versti kaip „Užduok daugiau klausimų“. Vašingtono kompanijos „RT TV America“ ir „RT TV Studios“ gamino RT turinį ir buvo oficialios jos darbuotojų darbdavėmis, bet sąskaitas apmokėti siųsdavo į Maskvą. Tiesa, po kelių metų sėkmingo darbo RT savininką prodiuserį Aleksejų Jazlovskį Amerikos mokesčių prievaizdai pagavo vengiant mokėti mokesčius, ir rusams teko kompaniją „performatuoti“.

Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone

„Susitvarkiusi“ RT Išplėtė etatų skaičių, priėmė į darbą ką tik studijas baigusius jaunus žurnalistus, šie rengė siužetus, kurie vargu ar galėjo pasirodyti kituose JAV televizijos kanaluose – pavyzdžiui, pateikdami alternatyvias konspirologines versijas apie Rugsėjo 11-osios teroro aktus arba „al Qaedos“ lyderio Osamos ben Ladeno likvidavimą.

RT suteikdavo tribūną marginaliniams veikėjams, pavyzdžiui, sąmokslo teorija grįstą Rugsėjo 11-osios aiškinimą propaguojančiam Teksaso radijo vedėjui Alexui Jonesui, kuris iškart po Rusijos įsiveržimo į Gruziją 2008 metais invaziją teisino tuo, kad ją esą išprovokavo NATO ir Izraelio veiksmai Kaukaze.

Daugybėje siužetų piršta versija, jog Malaizijos keleivinį lainerį su daugiau kaip 200 keleivių numušė ukrainiečių nakintuvas, taikęsis į V.Putino lėktuvą, nors Nyderlandų valdžios ataskaitoje įrodyta, kad lėktuvas numuštas iš separatistų kontroliuojamos teritorijos Ukrainos rytuose.

Pastoviai akcentuodama skurdo, rasinės neteisybės, kitas panašias temas, RT randa amerikiečių, kurie pasirengę kaltinti tėvynę visomis įmanomomis nuodėmėmis, ir taip bando nukreipti vietos publikos dėmesį nuo tikrų Kremliaus intencijų tarptautinėje politikoje – kurstyti konfliktus Vakaruose ir pagal galimybes palaikyti visuomeninę įtampą JAV. Amerika rodoma kaip nuolatinėje krizėje esanti valstybė. Iš pradžių niekas į tai nekreipė ypatingo dėmesio, nors, pasak konservatyvaus aktyvisto Cliffo Kinsideo, jis ir jo bendražygiai dar 2011 metais oficialiu kreipimusi mėgino atkreipti Teisingumo ministerijos dėmesį į propagandinį RT veiklos pobūdį. Kol pernkyščiuose prezidento rinkimuose kanalo veikla ėmė įgyti Maskvos koordinuotos visaapimančios operacijos mastus.

Pasak RT klausimui skirto Vašingtono fondo „Atlantic Council“ pranešimą redagavusios Brookingo instituto bendradarbės Alinos Poliakovos, RT nėra nepriklausoma žiniasklaidos priemonė vakarietiška to žodžio prasme, tyrėja primena Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pastebėjusį, kad jei esi finansuojamas vyriausybės, negali neatsipindėti jos oficialios pozicijos. RT niekada nekritikuoja Kremliaus, nors daugelis Rusijos valdžios sprendimų užsienio ir vidaus politikoje, kalbant nuosaikiai, kelia abejonių, ir tai principinga. Tarkime, irgi valstybės remiama BBC yra labai kritiška britų vyriausybės atžvilgiu. Protestuodami prieš prokremlišką, antivakarietišką politiką, keli JAV žurnalistai nutraukė ryšius su rusų kanalu, pavyzdžiui, laidų vedėja Liza Wahl pareiškė atsistatydinanti tiesioginiame eteryje.

Rusijos opozicijos lyderis Borisas Nemcovas (kairėje) – viešnagės Vilniuje metu. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmo ir kol kas vienintelio iš V.Putino Rusijos išprašyto Amerikos žurnalisto Davido Sattero vertinimu, kad tenka knebinėtis su RT klausimu, kaltas JAV žiniasklaidos paviršutiniškumas – jei amerikiečiai daugiau žinotų apie Rusiją iš savo sspaudos, nebūtų pagundos ir reikalo žiūrėti rusų kanalo. CNN prezidento D.Trumpo sūnaus susitikimą su rusų advokate aptaria 35 minutes, o rusų opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo priežastims nagrinėti teranda minutę. Amerikos žiniasklaidai nerūpi Rusijos visuomenės bei politikos analizė. Pasak publicisto, RT yra pakankamai profesionalus dezinformacijos skleidimo šaltinis žmonėms, kurie linkę tikėti neįtikėtiniausiais dalykais. Tai pavojinga, nes socialinė įtampa Amerikoje dabar gana aukšta.

Tiesa, nemažai komentatorių nelinkę pervertinti RT vaidmens Amerikos viešajame gyvenime. Kiek šis kanalas populiarus ir įtakingas, labai priklauso nuo to, kieno užsakymu formuluojamas klausimas. Pasak RT užsakymu kompanijos IPSOS 2015-aisiais atliktos apklausos, savaitinę kanalo auditoriją Amerikoje sudaro apie 8 milijonus žmonių. „Nielsen“ reitinguose, kurių pagrindu kanalai formuoja savo reklamos įkainius, RT nėra visai. Kanalo nėra ir 94 populiariausių televizijų sąraše, nors žemiausią vietą užėmęs kanalas disponuoja mažiau nei proc. JAV auditorijos. RT gana plačiai pasiekiamas amerikiečių namuose kabeliniais tinklais, tačiau televizija moka už šią teisę, kai JAV kabelinės kompanijos pačios susimoka televizijoms už galimybę rodyti jų produkciją.

RT kritikai populiarumo klausimo nelaiko svarbiausiu ir akcentuoja principą. Jų teigimu, „Aktą dėl registracijos užsienio valstybės agentais“ priėmę įstatymų leidėjai jo netaikė nepriklausomai užsienio žiniasklaidai. Nors veikia kaip Amerikos korporacija, RT valdymo struktūra neskelbiama, nežinoma, kas formuoja kanalo redakcinę politiką, užtat kritikai dažnai cituoja „Rusia Today“ šefą Dmitrijų Kiseliovą, kuris susitikime su savo personalu yra pareiškęs, jog žiniasklaidos objektyvmas esąs mitas, žurnalistai turi tarnauti tėvynei.

Ketinimas priversti RT registruotis užsienio agentu sukėlė nervingą Maskvos reakciją, ir tai yra kiek keista – registracija nereiškia profesijos draudimo, tik nurodo statusą. Vieninteliai nepatogumai – įpareigojimas Teisingumo ministerijai pateikti informacinių siužetų kopijas bei finansines ataskaitas kas pusmetį. Žiūrovams vienintelis pasikeitimas – rodomuose siužetuose yra nuoroda, kad juos transliuoja užsienio valstybės agentas. Keletas Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos žiniasklaidos priemonių Amerikoje dirba kaip užsienio agentai.

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Klausimas apie grąžą Kremliui už investuotus milijonus vis tiek yra atviras. Šia prasme įdomi paralelė su „Al Jazeera“, kuri irgi užsiregistravo amerikietišku televizijos kanalu. Kataras investavo didelius pinigus ir planavo konkuruoti su CNN. Disponuodama gana rimta profesine reputacija, „Al Jazeera“ populiarumu pranoko RT, vis dėlto po trejų metų veiklos Kataras paskelbė uždarąs projektą dėl nedėkingos ekonominės situacijos. Oficialiais duomenimis, Rusijos finansuojamo RТ transliacijos per metus atsieina virš 300 milijonų dolerių, nesunku apskaičiuoti, kiek maždaug milijardų per daugiau nei dešimtmetį veikimo Kremlius išleido šiam projektui.

Kiek ši įtampos bei nepasitikėjimo sėjimo operacija savo tikslą pasiekė ir ar apskritai pasiekė, vienareikšmio atsakymo nėra. Gali būti, galų gale viskas baigsis kaip posakyje apie pelytę, kuri rausėsi rausėsi ir prisirausė iki katino. Deja, tai ne Lietuvos atvejis, nors mūsų tėvynėje veikiančių rusiškų televizijos kanalų „bukietas“ išties įspūdingas.

2017.10.23; 06:00

Vokiečių bulvarinis leidinys Bild išsiaiškino, kaip Kremlius rengia netikras naujienas Rusijos publikai ir vokiečių Web portalams apie sąmokslo teorijas.

Antai, 2016 metų birželio 14 dieną niekam nežinoma ekspertų grupė Ost Objektiv viename Berlyno viešbutyje konferencijų salėje pristatė pranešimą, rašo korespondentas Peteris Tide. Jame sakoma, kad rusų opozicionierių Borisą Nemcovą Maskvoje nužudė, girdi, ne Rusijos, o Ukrainos specialiosios tarnybos, o sąmokslo tikslas buvo „nuteikti žmones prieš Kremlių“.

Atrodytų, tai pati gryniausia sensacija, bet čia ne viskas – visa istorija pasirodė esanti pramanyta ir yra aiškus Rusijos prezidento Vladimiro Putino propagandinės mašinos darbo pavyzdys. Balaganas Berlyno viešbutyje buvo finansuotas ir organizuotas Kremliaus, sakoma straipsnyje. Pagrindiniu herojumi prasimanytoje istorijoje tapo buvęs Vokietijos Federalinės žvalgybos tarnybos (DND) agentas Vilhelmas Ditlis ir sumanyta grupė Objektive Ost.

Bild tyrimas išsiaiškino, kad „tokio pranešimo idėja atkeliavo iš Maskvos, o ją įgyvendino Rusijos ambasada Vienoje ir austrų politikas – teisių populistas“.

Korespondentas aiškina: Vokietijos, Austrijos ir Čekijos specialiosios tarnybos mano, kad „už propagandines akcijas vokiškai kalbančiose šalyse ir Čekijoje Kremliui atsakingas Vienoje gyvenantis Rusijos ambasados patarėjas Vladimiras K.“

Gavęs užduotį Vladimiras K. kreipėsi į draugišką Rusijai teisių populistą ir verslininką Robertą Štelcelį, kuris vadovauja Europos geopolitinės analizės centro Vienos skyriui. Lenkijos specialiųjų tarnybų duomenimis, tas centras yra finansuojamas Kremliaus. Štelcelis pasamdė Ditlį. Tada, kelių šalių specialiųjų tarnybų žiniomis, Štelcelio ir Ditlio duetas padarė netikros Ost-Ovjektiv grupės netikrą pranešimą pagal Maskvoje surašytą dokumentą.

Vokietijoje pranešimo publikacija nesusilaukė didelio atgarsio, tačiau Rusijoje ta istorija sukėlė daug triukšmo – dėl jo visa tai ir buvo suorganizuota, baigia Bild.

Šaltinis: Bild

2017.07.21; 06:15

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas kartu su ambasados diplomatais vasario 26 dieną pagerbė vieno garsiausių  Rusijos opozicijos veikėjų Boriso Nemcovo atminimą. R. Motuzas padėjo gėlių opozicionieriaus žūties vietoje, ant tilto prie pat Kremliaus, kur žmonės įrengė savadarbį memorialą su B. Nemcovo portretais ir gėlėmis.

Kairėje – Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ambasadorius, atsakydamas ant tilto susirinkusiems žurnalistams, kodėl būtent Lietuva nusprendė pagerbti B. Nemcovo atminimą, pažymėjo, kad Lietuva, prieš ketvirtį amžiaus pirmoji atkūrusi savo nepriklausomybę, gerai žino laisvės kainą ir supranta demokratinio proceso svarbą visuomenės pažangai.

B. Nemcovas, kuris Boriso Jelcino vyriausybėje dirbo premjero pavaduotoju, buvo nušautas prieš pat vidurnaktį 2015 metų vasario 27 dieną, kai su drauge ėjo per Maskvos upės tiltą šalia Kremliaus.

Informacijos šaltinis  – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.

2017.02.26; 05:05

Michael Weiss / The Daily Beast

„Vladimiras Kara-Murza sunegalavo traukinyje, grįždamas iš Tverės, kur ką tik rodė filmą apie nužudytą rusų disidentą, buvusį vicepremjerą Borisą Nemcovą“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas. „Pasak vieno mūsų bendro draugo, jis pajuokavo, kad gal Sibiras jam netinka“. Jis aiškiai net negalvojo, kad jam štai staiga taip pat katastrofiškai „atsijungs“ organizmas, kaip prieš dvejus metus, kai jis vos nenumirė“, – tęsia autorius.

Ketvirtadienio rytą „Kara-Murza buvo paguldytas į intensyviosios terapijos skyrių vienoje Maskvos ligoninėje, paskui prijungtas prie gyvybę palaikančių aparatų ir jam buvo sukelta medicininė dirbtinė koma. Nebefunkcionavo jo vidaus organai. Kokia priežastis, niekas nežino tuo momentu, kai aš rašau šitas eilutes. Keista, bet viskas absoliučiai taip, kaip jam buvo nutikę ir anksčiau“, – rašo Veisas. „Klinikinis vaizdas, pasak jo gydytojų, toks, kaip ir aną kartą“, – sakė interviu Laisvės radijui (Laisvosios Europos radijui) Vladimiro Kara-Murzos žmona Jevgenija.

„Anas kartas buvo 2015 metų gegužės pabaigoje“, – primena autorius. Tada, po staigaus apalpimo, Kara-Murzos būklė vis blogėjo. „Liovėsi funkcionuoti plaučiai, kepenys, inkstai ir širdis, ėmė tinti smegenys. Gydytojų nuomone, jo šansai išgyventi tesiekė 5%“, – rašo autorius, primindamas, kad tų pačių metų vasarį buvo nužudytas Nemcovas.

Tada Kara-Murzą gydantys gydytojai nutarė, kad jis apsinuodijo per didele doze antidepresanto citalopram, kurį iš tikrųjų vartojo keletą metų. „Į tą tvirtinimą mielai įsikibo LifeNews, susijęs su Rusijos žvalgyba, kad išsklaidytų nedelsiant atsiradusius ir natūralius įtarimus, jog būta nusikaltimo“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, autoritetingi medikai specialistai suabejojo išdėstyta nuodijimo versija. Neįtikėtina, bet Kara-Murza išgyveno.

Veisas pabrėžia: „Putino priešai daugybę metų turėjo blogą įprotį praryti ką nors netinkamo, pradedant dioksinu bei poloniu ir baigiant „gėlėmis–žudikėmis“.

„Atvirosios Rusijos“ steigėjas Michailas Chodorkovskis paskyrė Kara-Murzą „savo oficialiu atstovu šalyje, kur pats išguitasis oligarchas negali grįžti, kol ten valdžioje Putinas“, sakoma straipsnyje.

Veisas taip pat primena, kad Kara-Murza lobiavo JAV Kongrese „Magnickio įstatymą“. „Dar gerokai iki Ukrainos, Sirijos ir Hilari Klinton prezidentavimo perspektyvos tą teises ginantį įstatymą Putinas vaizdavosi kaip tiesioginį pavojų jam iš Vakarų“, – sakoma straipsnyje.

„Būti vieno iš žymiausių Kremliaus priešininko patikėtiniu – tai rizikinga. Būti dviejų patikėtiniu – užsirausi ant nemalonumų. Būti trijų patikėtiniu – ženklas, kad negausi draudimo poliso“, – rašo autorius.

2016 metų vasarį Ramzanas Kadyrovas patalpino Instagram‘e Kara-Murzos ir kito tarsi per optinį taikiklį matomo Parnaso nario Michailo Kasjanovo nuotrauką. Po nuotrauka buvo parašas: „Kasjanovas atvyko į Strasbūrą pinigų Rusijos opozicijai. Kas nesuprato, tas supras!“

„Daugelis opozicionierių tai išsiaiškino kaip grasinimą mirtimi“, – primena autorius. „Tačiau kraupu tai, kad Kadyrovas beveik tą patį posakį; „Kas nesuprato, tas supras“ pavartojo 2015 metų gegužės 25 – dieną prieš tai, kai apsinuodijo Volodia“, – rašo Veisas.

Žurnalistas prisimena, kaip susitiko su Kara-Murza Vašingtone, praėjus keliems mėnesiams po jo sunkios ligos. „Volodia buvo visiškai įsitikinęs, kad jis buvo apnuodytas jėgos struktūrų nurodymu“, – rašo jis.

Tada Veisas paklausė, ar Kara-Murza tvirtai nusprendęs grįžti į Rusiją: „Jei pirmą kartą jie susimovė, argi jie nebandys dar kartą?“

„O kokia iš manęs nauda čia? – atsakė šis. – Svarbiausia – paaiškinti rusams viską apie jų šalį ir kokia ji galėtų būti, kol dar neišaugo nauja karta, neturinti jokio supratimo apie laisvę. Kaip aš galiu tai daryti, sėdėdamas čia?“

Informacijos šaltinis – „The Daily Beast“.

2017.02.09; 13:04

Vilniaus miesto Taryba vieningai pritarė politiko Emanuelio Zingerio iniciatyvai ir TS-LKD frakcijos siūlymui pavadinti vieną iš Vilniaus gatvių rusų opozicijos lyderio ir Lietuvos draugo Boriso Nemcovo vardu.

Borisas Nemcovas buvo vienas iš tikrų ir neabejotinų Rusijos demokratų. Jis buvo žmogus, su kuriuo Lietuva ir laisvasis Vakarų pasaulis siejo Rusijos atsinaujinimo ir demokratėjimo galimybes. Ciniška B. Nemcovo žmogžudystė prieš metus daugeliui išsklaidė iliuzijas, kad Rusija gali pasikeisti. 

Continue reading „Viena iš Vilniaus gatvių bus pavadinta Boriso Nemcovo vardu“

Amerikos kongresmenai reikalaus, kad JAV Nacionalinės žvalgybos direktorius pateiktų ataskaitą apie tai, kaip Rusija naudoja „politines žmogžudystes valstybės interesais“ nuo 2000 metų. 

JAV Kongresas reikalaus, kad Nacionalinės žvalgybos direktorius atliktų „politinių žmogžudysčių naudojimo kaip Rusijos valstybinės politikos formos vertinimą“, sakoma neslaptoje Amerikos žvalgybos finansavimo ateinančiais finansiniais metais įstatymo projekto versijoje. Dėl šio projekto Atstovų rūmai balsuos artimiausiu metu.

Continue reading „JAV žvalgyba vertins politinius susidorojimus, kuriuos organizavo Rusijos slaptosios tarnybos“

Nužudyto opozicijos lyderio vyresnioji duktė Žana Nemcova išvyko iš Rusijos po to, kai gavo grasinimų, praneša The Times. „Buvusi žurnalistė apkaltino Rusijos lyderį tuo, kad jam tenka „politinė atsakomybė“ už jos tėvo nužudymą“, – rašo žurnalistas Benas Hoilas. Ji taip pat kritikavo oficialų Nemcovo nužudymo tyrimą.

Leidiniui The Times Nemcova nepasakė, kur dabar gyvena ir pareiškė, kad nežino, ar kada nors grįš į Rusiją.

Continue reading „Boriso Nemcovo duktė dėl grasinimų pabėgo į užsienį“

Gegužės 27 d. Seime buvo atidaryta pirmoji nuotraukų paroda, skirta rusų demokratui Borisui Nemcovui, rėmusiam Baltijos šalių Nepriklausomybės atkūrimą, atminti. Parodą atvėrė Seimo narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Parlamentinio forumo už demokratiją pirmininkas Emanuelis Zingeris.

Sveikindamas visus susirinkusius į parodos atidarymą, praėjus trims mėnesiams po B. Nemcovo nužudymo, Seimo narys kalbėjo, kad situacija Rusijoje, demokratijos požiūriu, vis blogėja, nes ką tik gauta dar viena žinia, kad kitas publicistas ir visuomenės veikėjas Vladimiras Kara-Murza jaunesnysis guli mirties patale.

Continue reading „Seime buvo pristatyta nuotraukų paroda, skirta Rusijos demokrato B. Nemcovo veiklai apžvelgti“

Sacharovo aikštėje radijo stoties „Svoboda“ korespondentas kalbino atėjusius atsisveikinti su Borisu Nemcovu.

Kiekvieną kartą klausdavo to paties: po šios žmogžudystės demokratinės Rusijos jėgos bus drąsesnės ar bailesnės; valdžia dar labiau persekios jos kritikus ar vadžias šiek tiek atleis?

Kalbėtojai buvo atsargūs, diplomatiški, pasverdavo kiekvieną žodį, žinojo, kad Kremliaus ausys ir akys čia pat.

Continue reading „Kas žudikas, o kas savižudis?“

Mažai vilčių, jog Boriso Nemcovo nužudymas bus objektyviai ištirtas.

Mažai vilčių, jog pasaulis sužinos šios politinės žmogžudystės užsakovų bei vykdytojų pavardes.

Greičiausiai nutiks, kaip nutiko tiriant Anos Politkovskajos, Boriso Berezovskio ar Aleksandro Litvinenkos mirties aplinkybes: klausimų ir versijų – daug, tikrumo ir atsakymų – mažai.

Ypač sulauksime daug klaidinančių, painiojančių, dezinformuojančių versijų.

Continue reading „Portalas opentown.org: Borisas Nemcovas nušautas ne ant tilto“

Andrejus Soldatovas – apie Boriso Nemcovo žudikų profesionalumą ir opozicijos vykdytą sekimą

Rusų opozicijos lyderio Boriso Nemcovo nužudymas buvo ypač įžūlus: jį nušovė pačiame Maskvos centre, šalia Kremliaus, ant Didžiojo Moskvorecko tilto.

Daugelis nelaukdami oficialaus tyrimo rezultatų stengiasi patys išnarplioti aplinkybes ir suprasti, kas galėjo įvykdyti nusikaltimą.

Continue reading „GRU specnazo parengties čia būtų nepakakę“

Savivaldybių tarybų ir tiesioginiuose merų rinkimuose dalyvavau. Bet balsuoti ėjau nenoriai. Jau senokai neturiu partijos, už kurią balsą ryžčiausi atiduoti be dvejonių.

Patikėkit, jausmas – bjaurus. Nežinai, ką vertėtų paremti, bet balsuoti – reikia. Todėl rinkimai šių eilučių autoriui – jokia šventė. Vienintelė paguoda, jog žinau, už ką negalėčiau atiduoti balso net ir susiklosčius ypatingai bjaurioms aplinkybėms. Tai – Valdemaro Tomaševskio kompanija, kiršinanti lenkus su lietuviais, ir rusiški aljansai, nė sykio gausiai nesusirinkę prie Rusijos ambasados Vilniuje pasmerkti Kremliaus agresyvumo.

Continue reading „Neišsigąsti ir nenuleisti rankų – vienintelė išeitis“

Kovo 1-ąją 14 valandą prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje buvo pagerbtas Boriso NEMCOVO atminimas.

Borisas Nemcovas – vienas iš ryškiausių Rusijos opozicijos lyderių, nuolat kritikavusių Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl antidemokratinės ir agresyvios politikos. B.Nemcovas šūviais į nugarą nužudytas naktį iš vasario 27-osios į vasario 28-ąją pačiame Maskvos centre, netoli Kremliaus.

Pasaulio visuomenės dėmesys nukreiptas į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną: kiek dar aukų pareikalaus kritikos nepakenčiantis Kremliaus diktatorius?! 

Slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko fotoreportažą, pasakojantį apie eitynes prie Rusijos ambasados Lietuvoje.

Continue reading „Vilnius pagerbė Boriso Nemcovo atminimą“