Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

 

Jie dar degino savo mirusius,

Kai Dievas pasakė: no smoking.

Pakeitė aukurą kryžius,

šarvą ir lokeną- smokingas,

taip nuriedėjo daugybė metų 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

liko Rominta suminta,

srutomis Įsrūtė švinta,

O Netimeras – 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.

 

Aš nieko nieko nežinau.

Aš niekam nieko neatleidau.

Atleisdavau tik sau tik sau

raudoną stribo veidą.

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

tačiau tik sau tik sau.

Į pelkę kažin kur nukėblinau

ir kelią pamiršau.

 

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.

*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20

**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.

2018.08.14; 16:38

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius, mokslų daktaras, buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, buvęs savarankiškos LKP CK narys, LSDDP, NSK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Kaip Ažubalis su Kasčiūnu ženklina komunistus

Karštis Lietuvoje. Tikrai klimatas keičiasi. Matyt, tokia neįprasta vasara kai kuriem trenkė per galvas. Turiu mintyse ponų A.Ažubalio ir L.Kasčiūno pasiūlymą dėl LKP paskelbimo nusikalstama organizacija, o LKP narius, suprantama, – nusikaltėliais. Ir negana to juos kaip gyvuliukus, prieš rinkimus ,,sučipuoti“, t.y. specialiai paženklinti. O ką – nebloga iniciatyva. Tikrai verta dėmesio. Ypač suženklinimas.

Manau, autoriams reikėtų kuo greičiau šį naujadarą užpatentuoti, nes atsipeikėję rinkėjai išmes juos kaip „muses iš barščių“. O ir mano galva perkaito, ne iš barščių, o dėl LR Seimo. Tai sakau, nors pinigėlių galės užsidirbti pardavinėdami kokiems diktatoriams savo išradimą. Juokas juoku, bet šį „čipavimą“ tikrai galime panaudoti geriems dalykams. Pavyzdžiui, paženklinti vieną iš šios iniciatyvos autorių L.Kasčiūną, kaip turintį polinkį į korupciją. O tai žinokite – labai užkrečiama liga, ji plinta kaip epidemija po visą TS–KD kaip prasidėjo nuo M. Adomėno,  partijos vadų buvusio A.Kubiliaus ir esamo G.Lansbergio akivaizdžių ryšių su superkorupcionieriais „MG Baltik“ tai tikrai dar nesibaigė su ponu L.Kasčiūnu. Ir tikrai suženklinimas komunistų jų nuo šios dėmės neišgelbės.

Manau, tai tik paryškina šio pono (L.K.) akiplėšiškumą bei amoralumą. Vos prieš keletą mėnesių už įtartinus ir aiškiai korupcinius ryšius su minėtu koncernu vos neišlėkusiam iš konservatorių partijos, atrodytų, būtų tinkamas laikas patylėti ir suvesti asmeninę sąžinės sąskaitą. Deja, jis nusprendžia prisidengti nuvalkiota tema ir pradėti buvusių komunistų medžioklę. Kažkas panašaus buvo apie 1950 metus JAV, bet gan greitai išblėso. Nesitiki, kad per žioplumą, matomai sąmoningai autoriai meluoja ir klaidina visuomenę. Jie įvardija ne TSKP Lietuvos padalinį. Jie nepasmerkia ypač kenkusios Lietuvos Nepriklausomybės siekiui taip vadinamos burokevičininkų – platformininkų (pagal jų vado M.Burokevičiaus pavardę ir likusių ištikimų Maskvai ant TSKP platformos), kurios gretose buvo dabar jų labai remiamų aukštų valstybės vadovų. Čia tai juos paremčiau, jeigu jie siūlytų juos „sučipuoti“. Ne, jie specialiai įvardija LKP – savarankišką Lietuvos komunistų partiją. O tai ta partija, kuri pirmoji ir vienintelė SSRS atsiskyrė nuo Maskvos TSKP ir taip labai daug prisidėjo prie 1990 m.kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimo.

Nebuvau aukštas TSKP veikėjas, bet tikrai didžiuojuosi, kad buvau (nors trumpai) savarankiškos LKP Centro komiteto narys. Negano to aktyviai prisidėjau prie to, kad taip įvyktų. Iniciatyva, kad vietoj stagnatoriaus TSKP Lietuvos CK I sekretoriaus A.Songailos į tas pareigas būtų paskirtas patriotiškai nusiteikęs Algirdas Brazauskas, kilo iš mano vadovaujamo gamybinio susivienijimo „Neringa“ partinės organizacijos, kuri, mano asmeniniu siūlymu, pirmoji oficialiai pasiūlė keisti pirmąjį sekretorių ir svarstyti klausimą dėl LKP atsiskyrimo nuo Maskvos (tai yra archyvuose). Mes kaip mokėjome, taip artinome savo Tėvynės Nepriklausomybę ir žmonės tai suprato. Jie mus palaikė. Nepamiršiu dešimtatūkstantinio mitingo Katedros aikštėje po LKP suvažiavimo. Taip pat nesigirdamas priminsiu, kad atvykus, po šio Maskvai labai „skaudaus“ įvykio, į Vilnių M.Gorbačiovui drąsiai jam pasakiau, iš Spaudos rūmų tribūnos, kad Lietuva turi išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Bepigu dabar apie tai kalbėti tokiems ponams kasčiūnams, bet tada niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. Bent aš asmeniškai buvau aiškiai apsisprendęs, kurioje barikadų pusėje esu, o jeigu ponas A.Ažubalis buvote pasiklydęs – tai jūsų problema… Ne jums savintis mūsų visų Tėvynę Lietuvą ir ne jums skaldyti po beveik trisdešimties metų bebaigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą. Patikėkite, tokie jūsų postringavimai tarp dorų žmonių reitingų nepridės. O mums ne draugiškų valstybių specialių tarnybų karininkai gali sau prisirašyti pliusiuką ir gauti papildomą žvaigždutę už sėkmingą operaciją eilinį kartą supriešinant ir taip nykstančią mūsų tautą.

Jau pasakiau, interviu Info TV, kad jeigu Lietuvai bus geriau, jei nors pusė milijono sugrįš, jūsų nemokšiško valdymo dėka priverstinai emigravusių, lai naikina tuos komunistus. Bent aš vardan tos Lietuvos pasirengęs – NUMIRTI! Labai abejoju, ar jūs abu taip pat. Tarp kitko, labai įdomi ir ta aplinkybė, kad jums abiems (A.Ažubaliui ir L.Kasčiūnui) Info TV priklausanti garsiajam „MG Baltik“ koncernui, pademonstravo išskirtinį  dėmesį. Tai matėsi iš rugpjūčio 1 dienos reportažų, kai skyrė jums daug eterio laiko, o tokius kaip aš pašiepė ir paimtus interviu iškarpė palikdami tik nuotrupas, kad žmonės nieko nesuprastų. Manau, STT galėtų pasakyti, kad čia kvepia jūsų protegavimu ir darymu poveikio rinkėjams už tai nesusimokėjus. O mane jie persekioja už mano straipsnius.

Todėl man labai patinka jūsų pasiūlymas dėl suženklinimo. Juk žinokite, galime tai pritaikyti ne tik komunistams. Pirmiausia, tai būtų naudinga Lietuvai, suženklinti visus korumpuotus – kyšininkus. Tame tarpe „MG Baltik“, UAB „Dujotekanos“, V.Uspaskicho, „Rosatom –Nukem“ ir Co aferų energetikoje „draugus“. Be to, tokių koncernų, turinčių žiniasklaidos priemones ir suteikiančių nemokamai eterį savom erezijoms skleisti, veikėjus. Po to atskirai – tautos skaldytojus. Būtinai suženklinti tuos politikus, kurie nieko doro nesugebėdami nuveikti už valstybės pinigus trina kėdes LR Seime. O pabaigai reikėtų nepamiršti paženklinti tų, kurie rimtu veidu siūlo kvailystes. Nors kaip sako tautos išmintis, žmonių kvailybei kaip ir puikybei ribų nėra.

Manau, šis poros vyrukų akibrokštas ar kerštas, kad mes, būdami partijos nariai, aktyviai prisidėjome prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, liks nemaloniu išsišokimu. Tik gaila, kad tokių išsišokimų mūsuose nemažėja. Be to, jie tikrai nesutelkia ir nestiprina Lietuvos. O priešams tai patinka, jie trina rankas, kad mes tokie silpni ir sugebame tik skandalyti ir bartis. Kažkodėl tikiu, kad anksčiau ar vėliai sveikas protas nugalės. Geriau, kad tai įvyktų anksčiau.

2018.08.04; 06:30

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.

Seimo narys Audronius Ažubalis

TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.

Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.

Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.

Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.

Genocido organizatorius

Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.

Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.

Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.

Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas

Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas

„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.

Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.

Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai

LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.

Sovietinis lageris

Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.

Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.

Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.

Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.

2018.08.02; 19:23

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio kaltinimai Premjerui Sauliui Skverneliui dėl šiukšlių deginimo nesibaigia. Konservatorius reiškia priekaištus premjerui dėl to, kad jis galimai naudojasi savo tarnybine padėtimi siekdamas sau naudos – kad jo namo kaimynystėje „Lietuvos energijos“ statomoje jėgainėje būtų deginama kuo mažiau atliekų, dalį jų pervežant į Kauną.

Pasak G. Landsbergio, ši premjero iniciatyva gali išversti jį iš posto taip, kaip „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorija išvertė prezidentą Algirdą Brazauską.

„Panaši situacija Lietuvoje jau yra buvusi. Prezidentas Brazauskas paprašė, kad va toks ten viešbutėlis, vardu Draugystė būtų įtrauktas į ten tokį privatizavimo sąrašą. Įtraukta buvo, parduota taip pat. Nusipirkta irgi. Galų gale Draugystė Brazauską ir išvertė iš Premjero posto. Ar neištiks šiukšlina Draugystė ir Premjero Sauliaus?“, – feisbuke ketvirtadienį rašė G. Landsbergis.

Konservatorius feisbuko įraše taip pat akcentavo, kad ketvirtadienį paaiškėjo, jog S. Skvenelio namas yra visai šalia „Lietuvos energijos“ Vilniuje statomos šiukšlių deginimo elektrinės.

„Ir čia situacija pradėjo darytis įdomi. Premjeras susitiko ir paprašė, kad šiukšlės Vilniuje deginamos nebūtų. Neva dėl švaresnio oro“, – rašė G. Landsbergis.

„Ši situacija yra akivaizdus interesų konfliktas. Naudodamasis savo pareigomis, Premjeras pasitvarko, kad jo namo kiemas neprarastų rinkoje vertės dėl šiukšlių deginimo gamyklos kaimynystės. Premjeras net nesistengia slėpti – taip, noriu, kad Lazdynuose šiukšlės deginamos nebūtų. O kaip Kaune? Ir dar – vežiojimas į Kauną kainuos. Mokėsime visi, gyvenantys Vilniuje, nes šiukšlės mažomis kojytėmis iki Kauno pačios nesulakstys.

Šiukšlės. Slaptai.lt nuotr.

Negaliu pasakyti, kur turi būti pastatyta elektrinė, bet esu įsitikinęs, kad nuo privataus intereso klausimų nusišalinti yra privaloma“, – rašė konservatorius.

S. Skvernelis klausimų dėl viešųjų ir privačiųjų interesų painiojimo sulaukė ketvirtadienį Seime vykusioje Vyriausybės valandoje.

Konservatorių lyderis premjero klausė, ar jis nemano, kad turėtų nusišalinti nuo sprendimų dėl „Lietuvos energijos“ projektų Vilniuje ir Kaune, kadangi Vilniaus jėgainė statoma netoli jo namo.

Ministras pirmininkas S. Skvernelis atsakė, kad atstovauja vilniečių, o ne savo interesams.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Priminsiu gerbiamam Gabrieliui Landsbergiui, kad esu laimėjęs Seimo rinkimus vienmandatėje Vilniaus apygardoje ir atstovauju Karoliniškių gyventojams. Aišku, keista girdėti iš jūsų, kad demonstruojate norą ir ryžtą, kad ypač gražiame rajone atsirastų dar viena įmonė, kuri terštų aplinką ir blogintų vilniečių gyvenimo kokybę. Turi būti užtikrintas visų Vilniaus gyventojų saugumas, sveikata“, – sakė S. Skvernelis.

G. Landsbergis perklausė, ar premjeras naudojasi savo, kaip ministro pirmininko, pareigomis ir įtaka valstybinėms įmonėms ir siekia sau naudos – kad jo namo kaimynystėje netoli Lazdynų nebūtų teršiama.

„Nesiekiu asmeninės naudos sau. Aš atstovauju Vilniaus gyventojams. Labai keista, kad jūs norite, jog Pilaitės, Lazdynų, Karoliniškių gyventojai turėtų dar vieną taršos sprendimą“, – kalbėjo S. Skvernelis.

ELTA primena, kad trečiadienį, po „Lietuvos energijos“ generalinio direktoriaus Dariaus Maikštėno susitikimo su ministru pirmininku S. Skverneliu, energetikos ministru Žygimantu Vaičiūnu ir aplinkos ministru Kęstučiu Navicku, pranešta, kad „Lietuvos energijai“ priklausančioje Vilniaus kogeneracinėje jėgainėje bus papildomai investuota, diegiamos papildomos aplinkosauginės technologijos, kurios normines azoto oksidų emisijas sumažins dar 2,5 karto.

Informacijos šaltinis – ELTA (Benas Brunalas)

2018.06.14; 18:07

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į  miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos“.

Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje. 

Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė.  Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių  niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.

Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.

Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.

Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į  Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi  buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.

1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.

Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.

Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.

Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė  dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos  gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos  lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.

Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).

Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems  peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.

O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai,  estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.

Abipusis pasitikėjimas ir  bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m.  lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.

Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne  bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.

Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).

Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.

Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su  Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų  norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.

Vėliau  miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.

Tų pačių 1988-1989 m. žiemą  į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas  punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo  tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie  buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be  sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose  lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.

Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie  LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.

Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .

Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man  tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV  ir radijo laidose.

Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji  sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.

Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.

Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.

Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.

Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.

Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.

Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man  sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.

Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet  kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?

Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip  ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.

Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su  savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.

Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais  teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?

Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino. 

Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis  iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.

Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.

Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir  gebėjimą būti naudingi Lietuvai.

O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė  tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.

Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.

Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo  tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“

O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?

Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…

Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…

2018.06.01; 06:18

Juozas Kazickas su V.Adamkumi ir Dž.V.Bušu Lietuvoje

Balandžio 16 d. sukako 100 metų, kai gimė dr. Juozas Petras Kazickas (1918-2014). Jo nupelnai Lietuvai ir lietuvybei, mano nuomone, statytini į vieną gretą su tokia istorine figūra kaip Jonas Vileišis (1872-1942).

Skirtumas tik tas, kad apie J. Vileišį parašyta ne viena knyga, sukurta dokumentinių filmų, jo atminimas įamžintas išraiškinga skulptoriaus Kęstučio Balčiūno skulptūra Laisvės alėjoje Kaune, tuo metu dr. J. Kazicko mintys apie Lietuvą ir darbai jos ateičiai, ypač veikla išeivijoje, kai Lietuvoje vis dar buvo „naktis be aušros“, platesniems visuomenės sluoksniams, faktiškai, tebėra nežinomi.

J. Kazickas vis dar geriau žinomas užsienyje negu Lietuvoje. Iš dalies tai patvirtino ir jo atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, kuriuose turėjau garbės dalyvauti.

Į žinomo meno ir muzikos mecenato atminimui surengtą jaunųjų talentų koncertą, kuris įvyko balandžio 14 d. „Vaidilos“ teatre Vilniuje, atvyko per 250 svečių. Dalyvavo verslo, kultūros, meno, akademinio pasaulio atstovai, visuomenės veikėjai. Jaunesnės kartos politikams, kuriems asmeniškai dr. J. Kazicko nepažinoti neteko, ir kuriems ne tik lietuvių išeivijos ilgametė kova dėl Lietuvos laisvės, bet ir 1988-1991-ųjų Atgimimo epocha – jau tik miglose skendinti istorija, sukaktuvininko asmenybės mastą, jo reikšmę visuomenei ir šaliai įvertinti, spėju, nėra lengva. Taip pat ir dėl adekvačiai prieinamos informacijos stokos.

Ir tai nenuostabu. Dr. J. Kazickas niekada nesirūpino „asmenine reklama“ – pasirodyti koks jis dosnus, kiek daug aukoja, kaip plačiai veikia. Priešingai. Turto jis pabrėžtinai nesureikšmindavo. Sakydavo esąs pasiturintis, bet nesąs turtingas žmogus. Lietuvos žurnalistų primygtinai klausiamas, kokia suma įvertintų savo turtą, atsakydavo su šypsena: „Tikrai nedidele – kai kas labai nustebtų“.

Bet tuo pat metu kalbėjo ir šitaip: „Žmogus laimingas gali jaustis tik tuomet, kai gražesnį gyvenimą kuria ne vien sau, bet ir kitiems.“ Ir dar daugiau: „Kiekvienas turime duoti tiek, kiek galime. Juk žmogaus tikroji vertė yra ne tai, kiek jis turi, o kiek duoda“.

Vidmantas Valiušaitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir davė J. Kazickas daug. Ne taip lengva tai suprasti Lietuvoje, kur verslumas vis dar vargiai atsiejamas nuo savanaudiškumo, greitų pelnų, nesaikingo savęs eksponavimo reklamos tikslais, puikavimosi prabanga, patogumais, demonstratyviai pabrėžiamo atstumo nuo stokojančiųjų ir mažiau sėkmingų žmonių.

J. Kazickas elgėsi kaip tik priešingai: „Jūs esate mano garbingiausi svečiai. Ačiū, kad šiandien atėjote“, – dr. Juozas P. Kazickas būtų pasakęs visiems mums čia susirinkusiems, reikšdamas patį nuoširdžiausią dėkingumą. Jis būtų skubėjęs prieiti ir pasveikinti, žiūrėdamas tiesiai į akis, būtų spaudęs ranką ir kreipęsis į kiekvieną iš mūsų vardu ar prisistatęs tiems, kurių niekada nebuvo sutikęs, kad asmeniškai susipažintų“, – rašė Neila Baumilienė, Kazickų šeimos fondo Niujorko skyriaus direktorė, balandžio 15 d. Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje įvykusių šv. Mišių ir koncerto dr. J. Kazicko atminimui bei 100-osioms gimimo metinėms pagerbti programoje.

Šiuos žodžius galėčiau patvirtinti ir po jais pasirašyti kaip žmogus, pažinojęs dr. J. Kazicką nuo 1990 m. rudens. Tada pirmąsyk atvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip eilinis sąjūdietis iš Kauno. Ir buvau didžiai, bet labai maloniai nustebintas, sulaukęs dr. J. Kazicko pakvietimo pavakarieniauti ir pasikalbėti visus mus tuo metu jaudinusiais klausimais: apie Lietuvą, jos laisvės perspektyvas, žmonių pasiryžimą pasirinktą kelią ginti.

Lietuvos padėtis tuo metu nebuvo lengva: Kovo 11-osios aktas jau buvo paskelbtas, bet po sovietų įvestos ekonominės blokados ir išvystyto didžiulio politinio spaudimo, priimtas moratoriumas jį įgyvendinti; vidaus politinė padėtis darėsi pavojinga, nes stiprėjo prosovietinių organizacijų („Jedinstvo“, Maskvos platformos komunistų ir kt.) veikla, o Lietuvos vadovybėje ryškėjo takoskyra dėl taktinių priemonių apginti ir įtvirtinti valstybingumą – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė dėl to akivaizdžiai nesutarė.

Juozo Kazicko dėmesys iš esmės ir buvo sutelktas į klausimą: ar Lietuva išsilaikys? ar žmonės tiki nepriklausomos valstybės galimybe? kurią poziciją – Landsbergio ar Prunskienės – labiau palaiko Sąjūdis? kiek žmonės pasitiki Lietuvos valdžia? kaip jie elgtųsi, jeigu sovietai panaudotų jėgą?

Vien mano apranga, galbūt tikusi neįpareigojantiems turisiniams pasivaikščiojimams, bet ne vakariniam priėmimui prabangiame restorane, faktiškai buvo iššūkis, tačiau tai nė kiek netemdė pokalbio turinio. Kazickas gyvai domėjosi įvykiais ir nuotaikomis Lietuvoje, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad prie to paties stalo iš vienos pusės sėdėjo respektabilūs ponai vakariniais kostiumais, iš antros – Sąjūdžio berniukas su megztuku ir aptrintais džinsais…

Maža to, jis mokėjo sukurti tokią pokalbio atmosferą, kad „ekspertas“ čia jausčiausi aš, nė neužsiminęs apie savo plačiausius tarptautinius ryšius, įskaitant ir ryšius su pirmaisiais Lietuvos asmenimis. Jis geriau už mane orientavosi politikoje, bet to niekaip neparodė, tik dėmesingai klausėsi ir nuoširdžiai domėjosi, ką mano apie politiką, kaip supranta Lietuvos padėtį žurnalistikos lauke besireiškiąs 30-metis sąjūdietis. Kaip ir nepaminėjo fakto, kad būtent jo kontaktų ir galimybių dėka tapo įmanomas 1990 m. gegužės mėnesį įvykęs ministrės pirmininkės Kazimieros Prunskienės vizitas į Baltuosius rūmus pas prezidentą George’ą Bushą.

Bet svarbiausia – jis man dėkojo. Tarsi ne jis man, bet aš jam būčiau padaręs malonę, teikęsis susitikti. Ir taip būdavo kaskart, kai man tekdavo garbė (tokių susitikimų Amerikoje ir Lietuvoje nebuvo daug) būti jo svečiu.

Apie šią J. Kazicko savybę nepasakysiu geriau, nei tai padarė N. Baumilienė: „Laimės pojūtis ir sėkmė buvo paslaptingai susiję su dėkingumu, ir jis buvo J. Kazicko kasdienybės dalis. Jis puikiai perprato dėkingumo magiškas galias, jas įvaldė ir tikslingai naudojo. Padėka tapo įpročiu. Ranka rašytos atvirutės svečiams ir draugams, laiškai žmonai su išsamiu dėmesingumu ir pagyrimu už jos charakterio ypatybes, ypač už atsidavimą vaikams; pakvietimai tarptautiniams verslo partneriams ir jų šeimoms praleisti laiką su jo šeima; linksmos šventės, skirtos žmonių santykių sušildymui, kad jie taptų neatskiriami net tada, kai jo ir žmonos jau nebebus; trumpi pietūs ir ilgos puotos, mažos dovanos ir didelės piniginės aukos – visa tai buvo įvairaus dėkingumo išraiškos, kurio magija visada suveikdavo jo laimės ir sėkmės vardan.“

Lietuvoje įsitvirtinęs, sakyčiau, gerokai supaprastintas, gal net lėkštokas J. Kazicko įvaizdis: gyvenimo malonumais besimėgaujantis galbūt turingiausias pasaulio lietuvis, biznierius, medžiotojas, golfininkas. Na, dar keistuolis filantropas, neaišku kodėl dalijęs savo turtus į kairę ir dešinę. Tuo metu jo mintimis, idėjomis, dvasiniu pasauliu, vertybėmis, kuriomis jis grindė savo gyvenimą ir tos gerovės pasiekė – nedaug kas tesidomėjo. Šita jo asmenybės pusė, man regis, yra kur kas įdomesnė.

Bent iš dalies pažinti J. Kazicką galima iš jo atsiminimų knygos „Vilties kelias“ (2002) ir paskiau antrojo jos leidimo su nauju priedu „Po dešimties metų“ (2013). Parašyta gerai: atsivertus knygą – negali padėti į šalį. Pamenu, mano anuomet paauglė dukra, neraginta iš šalies, o vien nuklausiusi atoliepį, patyliukais pasiėmė ką tik išleistą pirmąją knygos laidą ir prarijo kaip bestselerį. Ne veltui šie atsiminimai išleisti ir anglų, vokiečių bei rusų kalbomis.

J. Kazickas savo knygoje rašo: „Lietuvai labai trūksta vilties ir tikėjimo. Tad ryžausi išleisti savo atsiminimus: jei koks – ypač jaunas – žmogus perskaitęs juos nors truputį sustiprins savo viltį, jau nebus neprasmingas ir mano pasakojimas, kaip Sibiro tremtinių vaikas, paveldėjęs vien savo tėvų moralinius principus, nuėjo ilgą kelią nuo kieto gulto nešildomame kumetyne iki tviskančių maharadžos rūmų ir prestižiškiausių Amerikos klubų.“

Būtent tiek „moraliniai principai“ apsprendė kaip tik tą J. Kazicko asmenybės pusę, kuri liko nematoma arba mažai pastebima plačiajai visuomenei. Ypač Lietuvos visuomenei, kuri dėl suprantamų priežasčių neturėjo progos pažinti J. Kazicko veiklos išeivijoje okupacijos metais.

Na, spręskite patys: ką sako apie verslo pasaulio žmogų ir jo santykius su mylima moterimi laiško ištrauka, kurią čia pacituosiu? Tai įspūdis po spektaklio La Scalos operos teatre Milane. Kiek praskleisdamas dabar jau ir mums tą nematomąją J. Kazicko asmenybės pusę, 1952 m. vasario 19 d. žmonai Aleksandrai Juozas rašo: „Šeštadienio opera buvau sužavėtas iki jaudinančio išgyvenimo. Pakilus uždangai ir atsivėrus gražiausiam vaizdui muzika tiesiog griebė už širdies. Ir kuomet nuo jūros pakraščio asiliukas apkrautas maišais pamažu kopė su savo varovu bažnyčios pakraščiu į kalną, momentas buvo daugiau žavus negu kad galėčiau Tau nupasakoti. Būtinai! Būtinai, ir sakau, būtinai tuoj pat nueik į plokštelių krautuvę ir nusipirk Cavaleria Rusticana plokštelę. Ale, sakau, būtinai! Tai labai trumpa opera – tik vienas veiksmas, bet muzika taip labai itališka, kad sunku ką nors kitką ir palyginti. Balsai žavingi, masinėse scenose choras susideda iš 200-250 dainininkų. Pravažiuoja vežimai, praeina procesijos ir visa tai vyskta gražiausios muzikos fone. Tikrai gaila, kad to visko nei aprašyti, nei apsakyti negalima. Bandyk visa tai miglotai įsivaizduoti klausydama plokštelės. Bet plokštelę nusipirkt šiandien, tuoj pat! Jeigu gausi, tai nusipirk taip pat Normą. Kaip gaila, Alyte, kad Tu negali būti su manimi. Šiandien vėl einu į Scalą – L’uragano. Bandau nepraleisti nė vieno spektaklio, nes juk tai gali būti vienintelė mano gyvenime tokia didelė proga. Vienok, aš esu įsitikinęs, kad mes dar abu turėsime progą tą tikrai dieviškai gražią meno puotą išgyventi kartu.“

Nepaisant to, kad man pačiam, gana plačiai tyrinėjusiam lietuvių išeivijos istoriją, J. Kazicko asmenybė ir visuomeninė veikla lietuviškos kultūros baruose yra neblogai pažįstama, vėl pasinaudosiu N. Baumilienės taiklia įžvalga: „J. Kazickas buvo ir rašytojas, palikęs archyvą puikių laiškų savo žmonai Aleksandrai, ilgas ir įkvepiančias kalbas bei nuomonę reiškiančius straipsnius JAV lietuviškoje spaudoje. Jis buvo aistringas meno mylėtojas ir Lietuvos menininkų V. Kašubos, V. Kasiulio, V. K. Jonyno, V. Vildžiūno rėmėjas, o taip pat atsidavęs klasikinės muzikos gerbėjas, globojęs jaunuosius talentus, finansišakai rėmęs dainų ir šokių kolektyvus ir šventes. J. Kazickas buvo lietuviško rašto puoselėtojas, prisidėjęs prie išleidimo didelio skaičiaus leidinių: nuo lietuviško elementoriaus išeivijos lietuviukams, Bostono Lietuvių enciklopedijos, katalikiškos spaudos bei daugybės knygų diasporoje ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jis suprato naujausių technologijų svarbą, įkurdamas ryšių įmonę Omnitel, dovanodamas Lietuvos mokykloms tūkstantį kompiuterių. J. Kazickas dešimtmečiais aukojo lietuviškiems labdaros fondams: Lietuvių fondui, Lietuvių religinei šalpai, Tautos fondui, kol galiausiai įkūrė Kazickų šeimos fondą.“

Šiuos žodžius patvirtina atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vyrai, kurie asmeniškai pažinojo dr. J. Kazicką, ir kuriems vienu ar kitu metu teko vadovauti šaliai ar eiti atskingas pareigas.

„Lietuva visuomet buvo Jūsų gyvenimo tikslas, – yra rašęs prezidentas Valdas Adamkus, kurį su verslininku siejo kelių dešimtmečių draugystė, prasidėjusi Čikagoje, kai jokių prošvaisčių Lietuvos nepriklausomybei dar nesimatė. – Sunkiausiais okupacijos metais Jūs pasaulyje ieškojote Lietuvos draugų ir užtarėjų, Jūs vienas iš pirmųjų skubėjote jai į pagalbą išaušus Laisvės rytui.“

Su prezidentu Algirdu Brazausku J. Kazicką, kaip jis pats pastebi savo atsiminimų knygoje, „siejo labai nuoširdūs ir šilti ryšiai“. Tai nesunku pajusti ir iš to, kaip A. Brazauskas vertino J. Kazicką: „Jūsų aktyvus ir prasmingas gyvenimas daugeliui Lietuvos sūnų tapo sektinu pavyzdžiu. Niekada ir niekas iš Jūsų atminties neištrynė Lietuvos vardo ir noro būti kartu su ja, padėti jos žmonėms.

Kaip plačiašakis ąžuolas Jūs giliai įaugote į tėviškės žemę ir iš jos išrauti nepajėgė jokios audros – nei okupacijos, nei karas, nei tolima tremtis. Pasinaudodamas savo asmeniniais ir dalykiniais kontaktais su JAV ir Vakarų Europos vadovais, Jūs visada primindavote Lietuvos okupacijos bylą ir būtinybę atkurti istorinį teisingumą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jūs tiesėte kelius Lietuvos politikų svarbiems susitikimams bei vizitams užsienyje.

Šiandien Jūsų rūpestį ir globą jaučia Lietuvos ligoninės, našlaičiai, vargšai – visi tie, kuriems jos labai reikia. Jūs pirmasis Baltijos valstybėse įkūrėte sėkmingai veikiančią privataus kapitalo telekomunikacijos ryšių įmonę.

Su dideliu malonumu prisimenu mūsų asmeninius susitikimus ir Jūsų nuoširdžius patarimus labai svarbiais Lietuvai klausimais.“

Seimo pirmininkas ir Kovo 11-osios akto signataras Česlovas Juršėnas apie J. Kazicką taip yra atsiliepęs: „Jūsų asmenyje atsispindi skaudi Lietuvos istorija nuo 1863 m. sukilimo per XX amžiaus kančias į 1990-ųjų metų Atgimimą. Ši istorija giliai palietė ir Jus, Jūsų šeimą, vertė ieškoti išlikimo kelių. Įgimto talento, mokslo žinių ir valios pastangų dėka Jūs tą kelią suradote pradžioje moksle, vėliau versle, kurio vaisiais dosniai dalijatės kaip savo srities Maestro ir kaip mecenatas.

Tėvynė Jums dėkinga už lietuvišką veiklą JAV, už paramą atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvai, už asmeniškai Jūsų ir Jūsų partnerių dideles investicijas Lietuvoje, už verslo pamokas. Kazickų šeimos fondo veiklą jaučia mūsų šalies mokslo ir kultūros organizacijos, besimokantis jaunimas. Jūs esate moralaus verslo, kuris, kaip teigiate, remiasi dešimtimi Dievo įsakymų, riteris, ir tai yra gražus pavyzdys jaunai Lietuvos ekonomikai.“

Drauge su N. Baumiliene, „norisi tikėti, kad dr. J. P. Kazickas greitu laiku bus įrašytas į šiuolaikinės Lietuvos istorijos knygas, o jo asmenybė, darbai ir pasiekimai bus tyrinėjami ir jais domimasi. Jis išlieka puikiu pavyzdžiu jaunimui, kad nėra neįmanomų svajonių.

„Visada siekite didelių tikslų, – sakydavo jis. – Jie atims tiek pat laiko kiek ir maži. Tad kodėl siekti mažų?“

Vidmantas Valiušaitis yra LNB Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas

2018.05.10; 06:50

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kaip visi gerai žinome, prezidentė Dalia Grybauskaitė yra staigi moteris. Niekados nepuoselėjau vilčių pamatyti neformaliąją anosios politinės veiklos pusę, tačiau dabar galiu prisipažinti, kad maniau, jog prezidentės užkulisiai yra labiau įtemti nei dabar visi galime pamatyti, paviešinus prezidentės D.Grybauskaitės privataus susirašinėjimo su patikimu laikytu asmeniu laiškus.

Nieko čia pikantiško, verčiančio gailiai rypuoti neradau. Nesmagumą kelią tik faktas, kad prezidentė yra išstatyta nuoga kibiam apžiūrinėjimui, tačiau ir ši kvaila istorija turi savo pozityvią pusę – apnuoginta iki paskutinio siūlelio prezidentė D.Grybauskaitė, kaip pasirodė, yra ne mažiau simpatiškas žmogus nei dėvėdama paradinę uniformą. Kaip atrodo, D.Grybauskaitė yra toks labai retos veislės politikas, kuriam nėra reikalo gėdytis savo užkulisių, čia drąsiai galima kviestis svečius  arba net steigti savotišką muziejų.

Vienas dalykas vis dėlto nuvilia – tai yra paviešintuose laiškuose ryškėjantis šios aukščiausiojo rango politikės pedantizmas, beveik maniakinis smulkmeniškumas. Be jokios abejonės, tokių laiškų savo vardu niekam nerašė nei Algirdas Brazauskas, nei Valdas Adamkus, nes pirmajam tokių ar panašių reikalų tvarkymui tarnavo žmogeliukai iš nuosavos partijos, o antrajam – ne pėsti patarėjai. (Žiūrint iš laiko perspektyvos matosi, kad pirmosios kadencijos V.Adamkaus vyriausiasis patarėjas Darius Kuolys buvo savotiškas viceprezidentas, jeigu ne daugiau. Ta proga dar pasidalinsiu savo apgailestavimu dėl to, kad šis kultūrininkas įklimpo į Garliavos mėšlą, nes kitu atveju kiltų didelė pagunda įsivaizduoti D. Kuolį sėkmingai triūsianti prezidento poste jau artimiausioje ateityje.)

Savo ruožtu, kaip matome iš paviešintų laiškų, prezidentė visus darbus gviešiasi nudirbti pati kaip savotiškas žmogus – orkestras, dirbdama už visą svitą, net už pagalbinius darbininkus, tarkime net už santechniką (iš tiesų, kaip dabar visiems tapo aišku, Eligijus Masiulis buvo ir yra toks žmogus, su kuriuo bendrauti galima tik dėvint santechniko pirštines). Galimas daiktas, tokia yra vienišės lemtis, kai vyro ir vaikų neturinti moteris visa galva pasineria į darbus. Tačiau kažin ar galima kaltinti žmogų už perdėtą pareigingumą ir nenorą patikėti valstybės vairą tarpininkams net ir smulkmenose.

Sveiko proto žmogui neturėtų kilti abejonių dėl to, kad legendiniu tapęs D.Grybauskaitės prašymas (?) perduoti linkėjimus D.Mockui, kad patrauktų savo skaliką, yra nedviprasmiškas perspėjimas verslininkui, jog valdžios institucijose žinoma apie stipriai įsikerojusią jo antivalstybinę veiklą. Todėl labai keista, kad Rimvydas Valatka, dažnai užsimenantis apie sveiko proto puoselėjimo užduotį, tokį menkai vualizuotą, rūstų prezidentės perspėjimą priskiria zadaniijų žanrui, pradėdamas netikėtai giedoti unisonu su Ramūnu Karbauskiu ir nenuilstančia jo pakalike Agne Širinskiene.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kam ne kam, o prezidentei akivaizdus dalykas yra faktas, kad  visokie kurlianskiai ir dapkai veikia ne savo valia, ne paslaptis, jog muziką užsako ir lėlių teatro virvutes savo rankose laiko koncerno savininkas D.Mockus. Be visa ko kito dar noriu pastebėti, kad nelauktai pozityvus šios istorijos rezultatas yra tai, kad toks perspėjimas nuskambėjo viešai, taigi tarsi yra uždegama žalia šviesa daug atviriau kalbėti apie kai kurių žinomų, didelę įtaką turinčių verslininkų užmačias privatizuoti politiką ir politikus. D.Mockus, anksčiau daug nuveikęs žlugdant iš užkulisių ambicingiausią Lietuvos projektą LEO.LT, dabar  atidengė tikrąjį savo veidą, pasimačius koncerno užmačioms metodiškai, žingsnis po žingsnio užvaldyti Lietuvos valstybę. O puoselėjant tokius planus, skalikai labai reikalingi. Kaip sako G.Orwellas, laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina daugiau šunų. Taigi čia ryškėja tokia proporcija: kuo D.Mockus tampa turtingesnis, tuo Lietuvos valstybė – silpnesnė. Taigi leiskite į registrą įtraukti naują patriotinį šūkį: nuo rytojaus negersiu D.Mockaus degtinės. O dar geriau būtų, kad tokie verslininkai savo verslus plėtotų negyvenamoje saloje!

Tačiau programos vinis (kaip sako rusai) yra tai, jog R.Karbauskis ir jo padėjėja A.Širinskienė pradėjo klaikiai žviegti dėl to, kad neva cituotas D.Grybauskaitės posakis rodo Prezidentūros ketinimus užgniužti laisvą žodį, yra nukreiptas prieš spaudos laisvę (sic). Mes tarsi jau pripratome prie tos žmogaus intelektą pažeminančios, lietuvių kalbą išniekinančios nešvankybės, kai didžiausias Lietuvos žemės ūkio chemizacijos veikėjas dedasi žaliuoju, tačiau R.Karbauskio pasisakymas už tariamą spaudos laisvę pranoksta net labiausiai ligotos vaizduotės ribas. Trumpai tariant, toks veblenimas yra totali begėdystė, pasijuokimas iš Lietuvos gyventojų, tarsi tokio kalbėjimo adresatas būtų jau ne žmonės, o zombių minia, tarsi lietuvių tauta jau būtų mirusi. Nenoriu būti blogu pranašu, tačiau taip begėdiškai meluojant R.Karbauskiui gali nepavykti ištraukti visos kadencijos. Jeigu nepasitrauks pats, nuo postamento tokį žaliąjį spaudos laisvės gynėją gali nuversti melo papiktinti žmonės su šakėmis. Nepadėtų kailio išsaugoti net labai dideli pinigai.

2018.05.04; 14:48

 

                                                                XXX

                                                             kiekvieną

                                                             pavasarį

                                                             taip

                                                             daros

                                                             kad

                                                             laksto

                                                             iš naujo

                                                             nukirstagalvis

                                                             padaras

                                                             skleisdamas

                                                             paniką

                                                       ……………………….

                                                             iš

                                                              daugtaškio

                                                              skleidžiasi

                                                              pumpurai

                                                              markstos

                                                              iškart

                                                              prabudusi

                                                              žvaira

                                                              azijietė

                                                              gėlė

                                                              ir

                                                              dyksta

                                                              visur

                                                              nei

                                                             skustuvas

                                                             aštri

                                                              žolė

                                                              naujo

                                                              karvių

                                                              baleto

                                                              reikmėms

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Kvazibrazinepriklausomybė“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 birželio 10 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo ir šiandien. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Continue reading „Suvokimai. Kvazibrazinepriklausomybė“

latynina_1

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai. Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė, koks korupcijos lygis, ko verta vakarietiška demokratija…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 1 )“

bielinis_jurgis

Tai buvo prieš du dešuimtmečius… Kaip daugelį, taip ir mane Sąjūdis pakėlė. Tereikėjo kibirkšties, ir mes nuėjome tėvų protėvių takais, išsivadavimo keliu.

Nuo 1963 m. rudens gyvenau Jonavoje, dirbau „Azote”. Sąjūdžiui prasidėjus nuėjau su Juo. Atkūrinėjau savo tėvų  – Lietuvos socialdemokratų – partiją.

Jonavoje buvau įkūręs LSDP grupę, Vilniuje buvau LSDP tarybos narys. Jonavos darbininkų sąjunga, kuri buvo Sąjūdyje, pasiūlė mane kandidatu į Jonavos rajono tarybą ir buvau išrinktas jos nariu.

1991 m. sausio pirmąjį sekmadienį iš ryto sužinojome, kad labai padidės kainos. Maisto produktai jau buvo normuojami ir pardavinėjami tik pagal talonus…

Continue reading „Maskva: „Už mūsų ir Jūsų laisvę““

pistolet_1

Žvelgdami į šio dešimtmečio Lietuvos politinio ir ekonominio gyvenimo raidą, galime drąsiai daryti išvadą, jog svarbių politinių ir ekonominių sprendimų priėmimui didžiulę įtaką turėjo įvairūs klanai – „valstybininkų“ klanas, paslaptingas BBL klanas ir kitos įtakingos šešėlinės grupuotės. Lietuvos politikos olimpe egzistuoja ir su šiais klanais susijusi politikų grupuotė, kurią sąlyginai galima įvardyti KKK klano pavadinimu. Kadaise buvo BBB pavadinimu įvardijama senosios nomenklatūros grupuotė – A. Brazauskas, V. Beriozovas, A. Bernatonis ir jų aplinkos žmonės. Šiuo metu didžiulę įtaką turi jaunesnės kartos grupuotė – A. Kubilius, G. Kirkilas, G. Kėvišas ir juos palaikantys politikai bei pareigūnai. Tai, kad A. Kubilius, G. Kirkilas ir G. Kėvišas artimai susiję ir juos sieja daug bendrų interesų, yra vieša paslaptis. Greta jų veikia A. Keserauskas, A. Čaplikas, V. Miltienis…

Continue reading „Pernelyg trukdantys likviduojami be gailesčio“

video_cip

Kodėl Algirdas Brazauskas bėdą dėl socialdemokratų partijos klaidų verčia Gediminui Kirkilui? Juk į socialdemokratų partijos lyderio ir premjero postą kadaise šį vyrą stūmė būtent A.Brazauskas. Jei G.Kirkilas – silpnas politikas, tai kodėl A.Brazauskas neįžvelgė šios aplinkybės anksčiau?

Beje, kodėl socialdemokratų partija šiandien nedrįsta imtis realios iniciatyvos. Pavyzdžiui, nesudaro šešėlinės Vyriausybės? Kaip visuomenė turėtų žiūrėti į Juozą Oleką, iš užsieniečių tesugebėjusį vos ne dvigubai brangiau nupirkti keletą karo laivų? O kodėl socialdemokratai į savo gretas taip lengvai priėmė perbėgėlę iš kitos partijos – Aušrinę Mariją Pavilionienę, į šalį nustumdami ne ką prastesnius saviškius senbūvius? Kodėl etikos sargo Algimanto Salamakino veikla nėra veiksminga? Ar galima dabartinę socialdemokratų partiją vadinti gobšiausia partija, nes joje – daugiausiai milijonierių?

Videostudijos „SLAPTAI“ viešnia – Goda FERENSIENĖ. Buvusio žymaus sovietinių laikų partinio veikėjo žmona tvirtina nebijanti sakyti karčios tiesos, nes nūnai nedaranti jokios karjeros ir nesiekianti užimanti jokių postų.

Continue reading „Nepopuliariausių politikų dešimtukas Godos Ferensienės akimis“

Visai neperdedu! Tiksliai. Su tiesioginiu vadovavimu iš Maskvos. Su „kolonos“ vadu, kuris šaiposi iš Lietuvos ir jos nekenčia. Šaiposi ir iš rinkimų komisijos, kurios pirmininką paskyrė dar AMB-as, kuri kandidatais į Seimą registruoja visus buvusius represinių struktūrų veikėjus (LKP CK, Vidaus reikalų ministerijos buvusius etatinius darbuotojus, kagėbistus rezervistus, kolaborantus), nors tai prieštarauja Lietuvos įstatymams. Registruojami ir turintys „biznį“ verslininkai, kurių veikla išvis nesiderina su atstovaujamu darbu seime. Kaip galėjo būti registruojamas kandidatu į Seimą toks biznio aferistas kaip V.Uspaskichas, jau anuomet „plovęs“ bendrovės pinigus per kažkokiose salose registruotas firmas? Kam tada reikalinga Z.Vaigausko vadovaujama „šaraškina“ rinkimų kontora? Tik tam, kad priimtų iš partijų sąrašus? Todėl tikrus, siūlymus analizuojančius bei įstatymus kuriančius Seimo narius galima ant pirštų suskaičiuoti, o jų, tautos atstovais vadinamų, 141.

Continue reading „Lietuvos Seime – „penktoji kolona““