Prezidentas Gitanas Nausėda ir CIA vadovas Williamas J. Burnsas. Prezidentūros nuotr.
Vilnius, kovo 22 d. (ELTA). Prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su JAV Centrinės žvalgybos agentūros (angl. CIA) vadovu Williamu J. Burnsu ir su juo aptarė naujausią saugumo situaciją regione, Rusijos agresiją Ukrainoje, pranešė Prezidentūra.
Prezidentas po susitikimo akcentavo, kad JAV žvalgybos teikiama informacija tiek prieš karo Ukrainoje pradžią, tiek jam prasidėjus yra labai svarbi.
„Vykstant karui prie rytinės ES ir NATO sienos, Vakarų vienybė ir bendradarbiavimas dabar kaip niekada aktualūs įvairiais formatais, įskaitant žvalgybos tarnybų apsikeitimą naujausia informacija“, – sakė šalies vadovas.
Prezidento teigimu, esant įtemptai geopolitinei situacijai regione, žvalgybos vaidmuo ir teikiama informacija reikšmingai prisideda prie nacionalinio ir regioninio saugumo užtikrinimo.
Apie žvalgybos tarnybų veiklą paprastai viešai nekalbama, o žvalgų ir kontržvalgų darbas dažniausiai nėra matomas. Tačiau Bulgarija nutarė žengti kitu keliu: šioje šalyje buvo ne tik sučiupti šeši su Rusijos karine žvalgyba bendradarbiavę asmenys, iš šalies išsiųsti du Rusijos diplomatai, bet ir paviešinta filmuota medžiaga, kuri parodo, kaip parduodamos ir perkamos valstybės paslaptys.
Estijoje situacija ne tokia dramatiška, bet čia neseniai už šnipinėjimą kinams nuteistas žinomas mokslininkas, susiviliojęs kelionėmis, prabangiais viešbučiais ir pinigais.
Kaip šnipinėta Bulgarijoje?
Bulgarijos generalinė prokuratūra viešai pranešė apie sulaikytus šešis valstybės piliečius, bendradarbiavusius su Rusijos karine žvalgyba (GRU) ir rinkusius informaciją apie Bulgariją, taip pat partnerius NATO bei Europos Sąjungoje. Šių agentų veiklą Bulgarijoje koordinavo du Rusijos diplomatai, kurie buvo išsiųsti iš šalies.
Bulgarų agentų grupei, kuri tiekė paslaptis rusams, vadovavo buvęs Bulgarijos karinės žvalgybos vadovybės narys, o dvigubą Rusijos ir Bulgarijos pilietybę turinti jo žmona atliko tarpininkės vaidmenį tarp Rusijos ambasados ir sutuoktinio vadovaujamos paslapčių išdavikų grupės.
GRU emblema
Šis sulaikymas niekuo nesiskirtų nuo įprasto pobūdžio šnipų sučiupimo, jeigu generalinė prokuratūra nebūtų paviešinusi dvidešimties minučių trukmės filmuko, kuriame atskleidžiama Rusijos GRU veikla Bulgarijoje. Vaizdo įraše pateikiama, kaip vienas iš įtariamųjų mobiliuoju telefonu fotografuoja įslaptintą informaciją kompiuterio ekrane, taip pat kaip GRU šaltinis Bulgarijoje skaičiuoja gautą honorarą, parodomas nufilmuotas kurjerės vizitas į Rusijos ambasadą, transliuojami garso įrašai iš GRU pareigūnų susitikimų su bulgarais. CNN reportažą, kuriame publikuojama ir Bulgarijos generalinės prokuratūros paskelbta medžiaga, galima rasti čia.
Šnipinėjimo skandalas, tik be filmuotos medžiagos paviešinimo, kilo ir Italijoje, kuri išsiuntė du Rusijos diplomatus ir sulaikė savo karinio jūrų laivyno kapitoną, už pinigus pardavinėjusį įslaptintą informaciją Maskvai, pranešė įvairios žiniasklaidos priemonės. Pasak dienraščio La Repubblica, karinio jūrų laivyno kapitonas dirbo gynybos štabo vado biure, todėl turėjo prieigą prie įvairių dokumentų, susijusių su Italijos nacionaliniu saugumu bei NATO veikla.
Estijos mokslininkas šnipinėjo kinams
KaPo – Estijos slaptoji tarnyba
Estijoje už šnipinėjimą Kinijai buvo nuteistas mokslininkas, dirbęs NATO jūrininkystės ir povandeninių laivų tyrimų institucijoje, paskelbė The Daily Beast. Mokslininką ir jo bendrininkę, vienos konsultacinės įmonės vadovę, užverbavo Kinijos karinės žvalgybos direktoratas (MID).
Mainais už įžvalgas vyrui Kinijos karinė žvalgyba atsilygindavo kelionėmis, apgyvendinimu brangiuose viešbučiuose, vakarienėmis ir piniginėmis išmokomis, bet estų pareigūnai buvo priversti nutraukti Pekino veiksmus ankstyvoje fazėje, nes užverbuotas mokslininkas turėjo prieigą prie jautrios informacijos, kurios netekti būtų buvę pernelyg rizikinga.
Beje, Estija – ne vienintelė regiono valstybė, pastaruoju metu susidūrusi su Kinijos aktyvumu. Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) paskelbė išsiaiškinusi, kas vykdė kibernetinę operaciją prieš Suomijos parlamentą praėjusių metų pabaigoje. Paaiškėjo, kad tai su Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis siejama grupuotė APT31. Kibernetinės operacijos metu buvo įsilaužta į vidinę parlamento komunikavimo sistemą, įskaitant ir parlamentarų bei darbuotojų elektroninio pašto dėžutes.
Suomijos slaptoji tarnyba SUPO
Pasak Nbcnews.com, Kiniją didžiausiu geopolitiniu iššūkiu JAV vadina ir naujuoju Centrinės žvalgybos agentūros (CIA) vadovu paskirtas Williamas Burnsas, o amerikiečiai ketina ieškoti daugiau specialistų, mokančių mandarinų kalbą, stiprinami gebėjimai kovoje su kibernetiniais išpuoliais.
Rusijos FSB netikrais dokumentais aprūpina įtariamų žudikų šeimas
Der Spiegel, Bellingcat ir The Insider išsiaiškino, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) netikrais dokumentais aprūpina ne tik žudikiškas užduotis užsienyje atliekančius savo pareigūnus, bet ir jų šeimas.
Pasak leidinių, įtariama, kad 2019 m. FSB pareigūnas Vadimas Krasikovas Berlyne nužudė čečėnų kovotoją Zelimchaną Changošvilį, o kai buvo išsiaiškinta galimo žudiko tapatybė, jo žmona ir dukra, pasinaudojusios netikrais dokumentais, nuskrido iš Maskvos į Krymą.
Pats V. Krasikovas šiuo metu yra teisiamas Berlyne.
Apie tai britų laikraščiui „Guardian“ papasakojo buvęs KGB šnipas Jurijus Švecas, kurį Sovietų Sąjunga praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje buvo išsiuntusi veikti Vašingtone. Švecas palygino Trumpą su „Kembridžo penketuku“ – britų šnipų grupe, kuri Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo pradžioje perduodavo Maskvai valstybės paslaptis.
67 metų Švecas buvo svarbus žinių šaltinis Craigo Ungero knygai „American Kompromat“ („Amerikiečių kompromatas“, 2021), kurioje aptariami Trumpo santykiai su mirusiu finansininku Jeffrey‘iu Epsteinu. 2018 m. išėjo kita Ungero knyga „House of Trump, House of Putin“ („Trumpo namai, Putino namai“).
„Tai pavyzdys, kaip verbuojami žmonės, kai jie dar buvo studentai, kad po to iškiltų iki reikšmingų pareigybių; panašiai nutiko su Trumpu“, – pasakė Švecas telefoniniame pokalbyje iš savo būsto Virdžinijos valstijoje.
KGB majoras Švecas devintąjį dešimtmetį dirbo Vašingtone. Kaip priedanga pasinaudojo TASS‘o agentūros korespondento darbu. 1993 m. jis apsigyveno JAV ir gavo JAV pilietybę, dirbo saugos tarnybos tardytoju, buvo 2006 metais Londone nužudyto Aleksandro Litvinenkos partneris.
Ungeras naujausioje knygoje aprašo, kaip Trumpas patraukė sovietinių tarnybų dėmesį, kai jis 1977 m. pirmąkart vedė čekų modelį Ivaną Zelničkovą. Trumpas tapo verbavimo operacijos taikiniu. Veiksmus vykdė Čekoslovakijos žvalgyba, bendradarbiaudama su KGB.
1980 metais renovuotame Niujorko viešbutyje „Grand Hyatt New York“ buvo atidaryta Trumpo bendrovė „Trump Organization“ – jo pirmas didžiulis darbas nekilnojamojo turto rinkoje. Trumpas šiam viešbučiui nupirko 200 televizorių iš sovietinio emigranto Semiono Kislino, elektronikos bendrovės „Joy-Lud“ bendrasavininkio Niujorko Penktojoje aveniu.
Jurijus Švecas
Švecas mano, kad bendrovę „Joy-Lud“ kontroliavusi KGB, o Kislinas veikęs kaip „agentas stebėtojas“, identifikavęs jauną perspektyvų verslininką Trumpą kaip potencialų aktyvą. Kislinas neigia sąsajas su KGB.
1987 metais Trumpas su žmona Ivana pirmąkart lankėsi Maskvoje. Švecas mano, kad tuomet KGB stengėsi paveikti Trumpo pažiūras. KGB operatyvininkai, meilikaudami Trumpui, pakišo mintį, kad jis turėtų užsiimti politika.
„KGB buvo surinkusi daug informacijos apie jo asmenybę, vadinasi, asmeniškai žinojo, kas jis toks. Pojūtis toks, jog jis buvo labai neapsaugotas intelektine, psichologine prasme ir pasidavė meilikavimui“, – Švecas pasakoja savo atsiminimuose.
„Jie tuo pasinaudojo. Jie žaidė žaidimą, kad jiems padarė didelį įspūdį jo asmenybė ir jie matantys Trumpą, tą vaikiną, kuris vieną dieną galėtų tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu, kad tik tokie žmonės, kaip jis, gali pakeisti pasaulį. Jį „pamaitino“ šiomis aktyviomis sumanymų frazėmis, ir tai įvyko. Tuomet tai buvo didelis tuometinės KGB veiklos pasiekimas“, – tvirtina Švecas.
Sugrįžęs į JAV, Trumpas pradėjo domėtis galimybe būti nominuotas JAV prezidento rinkimams nuo Respublikonų partijos, net surengė kampanijos mitingą Niuhempširo valstijos Portsmuto mieste. Šiai akcijai paskyrė puslapio dydžio reklamą laikraščiuose „New York Times“, „Washington Post“ ir „Boston Globe“, skleidžiusią skepticizmą dėl JAV dalyvavimo NATO, apkaltinusią Japoniją išnaudojant JAV.
Švecas pasakojo, kad toks požiūris apie gynybą sujaudinęs Maskvą. Tuomet jis ką tik buvo grįžęs iš JAV į gimtinę ir KGB pirmojoje vyriausiosios direkcijos būstinėje Jeseniove gavęs telegramą, charakterizuojančią šią reklamą kaip veiksmingą „aktyvo planą“, kurį įvykdė naujas KGB aktyvas.
EPA – ELTA nuotraukoje – specialusis prokuroras Robertas Miuleris
„Buvo sunku patikėti, kad kas nors tai paviešintų savo vardu ir kad tai paliktų įspūdį rimtiems žmonėms Vakaruose, bet taip įvyko ir pagaliau šis vaikinas tapo prezidentu“, – sako buvęs KGB šnipas.
Maskva teigiamai atsiliepė apie Trumpo rinkimų pergalę 2016 metais. Ypatingojo prokuroro Roberto Millerio tyrime neaptariamas slaptas Trumpo kampanijos bendrininkų pokalbis su Rusijos atstovais.
Švedas laikraščiui „Guardian“ pasakoja apie savo atliktą tyrimą: „Man Millerio pranešimas teikė didelių vilčių, nes žmonės laukė, kad bus iš esmės ištirti visi Trumpo ryšiai su Maskva, bet buvo tirta tik nusikaltimą liečiantys klausimai. Tenai nebuvo jokių papildomų tyrimo aspektų dėl Trumpo ir Maskvos santykių.“
„Mes nusprendėme tuos pamatus tvirtinti. Todėl aš atlikau savo tyrimą ir tada susitikau su Craigu. Mes nusprendėme šioje knygoje parašyti tai, ką paliko neištyręs Milleris“, – pridūrė Švecas.
Septynių knygų autorius ir buvęs žurnalo „Vanity Fair“ redaktorius Ungeras sakė, kad Trumpas buvo Rusijos „aktyvas“. „Tai prasidėjo devintąjį dešimtmetį, kai rusai kaip patrakę ėmė verbuoti ir stengėsi patraukti dešimčių dešimtis žmonių“.
„Trumpas buvo tobulas taikinys daugeliu atvejų: jo išdidumas ir narcisizmas padarė jį natūraliu verbavimo taikiniu. Tai buvo kultivuojama ilgiau nei 40 metų, iki pat jo išrinkimo“, – tvirtina naujos knygos autorius.
Apie pirmą Trumpo kelionę į Maskvą ir galbūt ryšį su KGB yra rašęs ir „Guardian“ užsienio korespondentas L. Hardingas savo 2017 m. išleistoje knygoje „Collusion: Secret Meetings, Dirty Money, and How Russia Helped Donald Trump Win“(„Sąmokslas: Slapti susitikimai, nešvarūs pinigai, ir kaip Rusija padėjo Donaldui Trumpui nugalėti“).
Lubianka – buvusi KGB būstinė. EPA – ELTA nuotr.
Hardingas, pateikdamas ištraukas iš savo knygos internetiniame žurnale „Politico“, detaliau apibūdino tuometinę situaciją KGB ir Sovietų Sąjungoje.
Hardingas rašė, kad KGB neturėjo didelių pasisekimų veikiant prieš JAV, todėl norint pagerinti veiklą buvo pasitelktos „draugiškos žvalgybos“, pavyzdžiui, Čekoslovakijos ir Rytų Vokietijos. Autorius daro prielaidą, kad KGB sudarė Trumpo dosje jau 1977 metais, kai jis vedė 28 metų Čekoslovakijos modelį Ivaną Zelničkovą. Jo pirmąja žmona, kaip komunistų valdomos šalies piliete, domėjosi tiek šalies žvalgyba, tiek JAV Federalinis žvalgybos biuras (FBI), tiek Centrinė žvalgybos valdyba (CIA).
Šaltojo karo metais čekų ir vengrų šnipai garsėjo savo profesionalumu ir buvo dažnai panaudojami užsienio valstybių operacijose, ypač JAV ir Lotynų Amerikoje, nes buvo ne tokie pastebimi kaip Maskvos siųsti šnipai.
Zelničkovos pirmoji santuoka buvo sudaryta su Austrijos nekilnojamojo turto agentu. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje ji persikėlė į Kanadą – pas draugą slidinėjimo instruktorių, nes tuo metu likti Čekoslovakijoje buvo „neįsivaizduojamai sunku“. Po to Zelničkova persikėlė į Niujorką ir 1977 metų balandį susituokė su Trumpu.
2016 m. Čekijoje atskleistose bylose paaiškėjo, kaip Čekoslovakijos šnipai sekė Trumpą ir skaitė laiškus, kuriuos Ivana Trumpa siuntė savo tėčiui inžinieriui Milošui. Paaiškėjo, kad Ivana Trumpa yra paminėjusi savo vyro susidomėjimą politika.
Sugrįždamas į 1987 metus, Hardingas rašo, kad Trumpo vizitą į Maskvą sovietų diplomatinė tarnyba aukščiausiu lygiu suderino su KGB. Tai įvyko tuo metu, kai KGB užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Vladimiras Kriučkovas norėjo, kad KGB darbuotojai užsienyje užverbuotų kuo daugiau amerikiečių.
Pats Trumpas pasakojo, kad jo pirmos kelionės į Maskvą idėja gimė 1986 metų rudenį, kai vieno verslininko renginyje sėdėjęs šalia Sovietų Sąjungos ambasadoriaus Jurijaus Dubinino ir kalbėjosi apie didelio ištaigaus viešbučio statybą šalia Kremliaus. Dubinino dukra „buvo skaičiusi apie Trumpo Bokštą ir viską žinojo apie jį“, – rašė Trumpas savo 1987 m. išleistame biuletenyje „The Art of the Deal“ („Sandėrio menas“). Natalija Dubinina pasakoja, kad Trumpas jos tėvą sutikęs 1986 metų kovą Trumpo Bokšte ir ambasadorius sužavėjęs Trumpą kaip puikus anglų kalbos žinovas ir nuostabus pokalbio draugas.
Centrinės Amerikos žvalgybos (CŽV) emblema JAV vėliavos fone
Trumpas rašė, kad 1987 metų sausį gavęs Dubinino laišką, jog sovietų tarptautinė turizmo agentūra „Inturist“ susidomėjusi viešbučio statyba. Dubininas suderino kelionę, ir Trumpas su žmona Ivana ir jos asistentu 1987 metų liepos 14 d. išskrido į Maskvą, kur jis buvo nuoširdžiai priimtas. Per šią kelionę Trumpas aplankė ir Leningradą.
Hardingas pažymi, kad po šios ir būsimų kelionių į Maskvą nieko nebuvo pasiekta dėl verslo galimybių Rusijoje, bet Trumpas sugrįžo į Niujorką su nauju strateginiu tikslu – kurti politiko karjerą aukščiausiu lygiu, kaip JAV prezidento.
Sausio 29 d. JAV finansų ministerija, sutinkamai su įstatyme dėl sankcijų Amerikos priešininkams (CAATSA, 2014) nustatytu terminu, pateikė pranešimą apie Rusijos aukštus politinius pareigūnus ir oligarchus. Per žiniasklaidą nuvilnijo nustebimo banga. Buvo laukiama paskelbiant duomenis apie 45-50 asmenis, bendrininkaujančius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, o dabar išvardyta 210 žmonių, nepateikus jiems kokių nors įkalčių…
Politiniai šūkiai ir konkretus darbas
Po kelių dienų finansų ministro padėjėjas turėjo paaiškinti, kad šis pranešimas nereiškia sankcijų taikymo jame nurodytiems 210 asmenų, kaip pamanė žiniasklaidos atstovai, tai – pagrindas būsimiems sprendimams. Prie šio sąrašo pridedama slaptoji pranešimo dalis su duomenimis apie nurodytų asmenų korupciją ir tarptautinius verslo ryšius, jie gauti iš slaptų šaltinių ir slaptais metodais. Šie duomenys įslaptinti tam, kad nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys neatsiimtų savo aktyvų.
Rusijos pasiuntinys JAV ponas Anatolijus Antonovas vienoje valstybinio TV kanalo „Rosija 1“ laidų sausio 30 d. atskleidė, jog prieš savaitę Vašingtone lankėsi Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) direktorius Sergejus Naryškinas. Buvo susitikęs su savo kolegomis, svarstė kovos su terorizmu reikalus. Rusijos ir Amerikos specialiosios tarnybos, kalbėjo pasiuntinys, bendradarbiavo ir sunkiausiais laikais. Politika yra politika, o darbas lieka darbu, – išvedžiojo jis. – Yra politiniai šūkiai, o yra realus darbas. Pasiuntinys priminė, jog abi pusės palaikė ryšius Olimpiados Sočyje metu. Reikėtų tikėtis, kad šis bendradarbiavimas tęsis ir per šiais metais Rusijoje rengiamą pasaulio futbolo čempionatą. Darbas vyksta. Tik jis, kas turbūt ir teisinga, nelabai matomas mūsų žiūrovui, mūsų skaitytojui.
Tik dabar amerikiečiai sužinojo, kas pas juos svečiavosi. Senato demokratų mažumos vadovas Čakas Šumeris pareikalavo iš prezidento Donaldo Trampo administracijos paaiškinti visas šio apsilankymo aplinkybes. Juk SVR direktorius yra tarp Rusijos pareigūnų, kuriems taikomos sankcijos, taip pat ir draudimas atvykti į JAV (Sergejus Naryškinas į “juodąjį sąrašą pateko Rusijai aneksavus Krymą 2014 metais, tada jis buvo Rusijos valstybės dūmos pirmininku). Rusija kišosi į mūsų rinkimus. Mes taikome užsienio žvalgybos vadovui sankcijas. O dabar Trampo administracija jį kviečia valso per paradines duris, – piktinosi senatorius žurnalistų akivaizdoje. Ar Jungtinių Valstijų oficialūs asmenys, susitikę su Naryškinu, kėlė klausimą dėl Rusijos kišimosi į rinkimus? Jeigu kėlė, ką sužinojo? O svarbiausia, ar ne po šio vizito Trampo administracija atsisakė nuo sankcijų?
FSB tave stebi dieną naktį
Senatorius buvo teisus, kai teigė Naryškiną atskridus ne vieną, tačiau greičiausiai nė neįsivaizdavo, kas tai per paukščiai. Kaip sužinojo žurnalistai iš savo šaltinių, Vašingtone tuo metu svečiavosi dar du aukščiausi Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Gynybos ministerijos vyriausiosios valdybos (anksčiau vadinosi vyriausiąja žvalgybos valdyba, GRU). Kaip ir Naryškinas, FSB direktorius Aleksandras Bortnikovas buvo susitikęs su JAV centrinės žvalgybos (CIA) direktoriumi Maiku Pompeo…
Galiausiai tai patvirtino ir pats Pompeo: viskas vyko sutinkamai su įstatymais, aptarė kai kuriuos nelengvus klausimus. O Valstybės departamento spaudos atstovė paaiškino dėl draudimo atvykti: leidžiama daryti išimtis, kai tai susiję su JAV nacionaliniais interesais. Maikas Pompeo BBC žurnalistams kiek anksčiau pasakė, kad JAV ir Rusijos žvalgybos agentūros bendradarbiauja, tačiau Rusija ir toliau laikoma oponentu su branduoliniu arsenalu. Ir vis dėlto šis atvejis, kai Jungtinėse Valstijose vykdomas tyrimas dėl Rusijos kišimosi į 2016-ųjų prezidento rinkimus ir vienu metu Vašingtone apsilanko trijų Rusijos specialiųjų tarnybų vadovai, daugumai apžvalgininkų, tarp jų ir buvusiems žvalgybos karininkams, pasirodė labai neįprastas. Negaliu prisiminti tai buvus per pastaruosius 15 metų, – pasakė buvęs CIA rezidentūros Maskvoje vadovas Stivenas Holas.
Terorizmas – ir nieko daugiau!
Vasario 6 d. rusų žiniasklaida pranešė, kad Maskvoje FSB vadovas Naryškinas papasakojo žurnalistams apie savo kelionę į JAV. Tas papasakojo, paklausus, ar susijusi jo kelionės su vadinamojo „Kremliaus sąrašo“ paskelbimu, sutilpo į vieną eilutę: Atsakysiu trumpai: Jungtinėse Amerikos Valstijose dirbau tik savo profesinės veiklos rėmuose, taškas.
Daugelis abejoja kovą su terorizmu buvus svarbiausia slapto iš karto trijų aukštų pareigūnų vojažo į Vašingtoną tikslu. Pasakos vaikams, – leidinio „Sobesednik.ru“ žurnalistui pasakė dimisijos generolas leitenantas Nikolajus Leonovas, kadaise ėjęs aukštas pareigas SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB, Rusijoje padalytas į FSB, SVR ir kt.) užsienio žvalgybos valdyboje. Pasak jo, turėjo būti svarbesnis tikslas, gal net platesnis nei santykiai su JAV. Tai – aukštoji politika. Ir Rusijai to labiau reikėjo – jeigu amerikiečiams ko nors reikia, jie atvažiuoja patys pas mus mus arba susitikimui suranda trečiąją šalį, taip buvo ir sovietiniais laikais. Internetinio leidinio Agentura.ru redaktoriaus, žvalgybos tarnybų istoriko Andrejaus Soldatovo nuomone, kovos su terorizmu tema tėra dingstis, nes dauguma susitikimų ir kontaktų tarp Rusijos ir JAV specialiųjų tarnybų aiškinama būtent tuo. Šis susitikimas, greičiausiai, turėjo reikšti, kad ryšiai išlieka, tačiau signalas kažin koks nesuprantamas.
Terorizmas
Praėjusių metų gruodžio viduryje JAV ir Rusijos prezidentai kalbėjosi telefonu net du kartus per tris dienas. Pirmas paskambino Trampas ir padėkojo už palankų atsiliepimą apie jo valdymo laikotarpiu pagerėjusius Jungtinių Valstijų ekonomikos reikalus. Vis dėlto labiausiai JAV prezidentui turėjo patikti Putino pasakymas toje pačioje metinėje spaudos konferencijoje: kaltinimai Rusijai dėl kišimosi į rinkimus JAV – šnipomanija, daugiau nieko. O gruodžio 17 d. pats Putinas paskambino Trampui ir padėkojo jam už Centrinės žvalgybos valdybos Rusijos pusei perduotus duomenis, kurie leido užkardyti teroristinę ataką Sankt Peterburge (rusų specialiosios tarnybos susekė ir sulaikė septynis teroristus, planavusius sprogdinimus Kazanės soboro rajone ir kitose žmonių susibūrimo vietose). Savo ruožtu Trampas paskambino CIA direktoriui Maikui Pompeo ir padėkojo talentingiems bendradarbiams ir visai žvalgybos bendrijai už puikų darbą.
Ir štai dar ką pasakė Putinas telefonu, o išgirdo visi: Rusijos specialiosios tarnybos, gavusios duomenų apie teroristinę grėsmę JAV ir jos piliečiams, nedelsdama perduos juos kolegoms amerikiečiams partnerystės kanalais. Beje, 2016 metų rudenį Rusijos prezidentas prancūzų TV kanalui TF1 skundėsi, jog JAV dažnai numoja ranka į Rusijos specialiųjų tarnybų amerikiečiams perduodamus duomenis apie planuojamus teroristinius aktus. Antai jie pranešė apie grėsmę keliančius asmenis (brolius Carnajevus), tačiau amerikiečiai į tai neatsižvelgė , o po kelių mėnesių Bostone nuaidėjo sprogimai (2013)… Politologui Andrejui Piontkovskiui įsiminė Putiną ne vieną kartą grįžtant prie šios istorijos ir priekaištaujant: štai matote, jie nepasirengę bendradarbiauti su mumis kovoje su tarptautiniu terorizmu net tais atvejais, kai būna grėsmė jų pačių saugumui.
Rusiškas virusas po padidinamuoju stiklu
Rusijos slaptųjų tarnybų vadovai ko gero dar tebebuvojo Vašingtone, kai olandų „De Volkskrant” parašė, kaip šalies žvalgybos ir saugumo tarnyba (AIVD) atskleidė Rusiją kišantis į rinkimus JAV 2016 metais („Dutch agencies provide crucial intel about Russia’s interference in US-elections”). Operaciją pradėjo 2014-ųjų vasarą. AIVD programuotojas įsismelkė į Maskvos universiteto rūmų Raudonosios aikštės apylinkėje kompiuterių tinklą nežinodamas, kas jo laukia, ir tik praėjus vieneriams metams išaiškėjo, kad tai buvo skandalingai žinomos rusų įsilaužėlių grupės „Cozy Bear“ (malonioji meška?) tinklas. Ši viena geriausiai pasaulyje žinomų kenkėjiškų programų kūrėjų ir elektroninių duomenų vagių grupė nuo 2010 metų daug sykių atakavo įvairių šalių vyriausybių ir korporacijų, taip pat ir olandų, duomenų saugyklas. Kai „Cozy Bear“ nusitaikė į JAV demokratų partijos nacionalinio komiteto tinklą, olandai visa tai stebėjo rusams nieko neįtariant.
Didelės paslapties olandai neatskledė, tačiau sužinojome juos nustačius vietą, kur plušėjo kenkėjai. Vingiuotas koridorius, durys, stebėjimo kamera, rodanti įeinančius ir išeinančius… Olandai sugebėjo prisijunti prie šitos kameros ir nuo tol stebėjo, ne tik kaip daromas nusikaltimas, tačiau ir kas jį daro. Šios patalpos lankytojų nuotraukas lygino su žinomų rusų šnipų atvaizdais…
Nyderlandų žvalgybos AIVD būstinė. ANP nuotr.
2015-ųjų lapkričio mėnesį, kai rusai rengėsi atakuoti vieną savo taikinių – Valstybės departamentą, olandų žvalgyba apie tai pranešė JAV nacionalinės žvalgybos agentūros (NSA) atstovui Jungtinių Valastijų pasiuntinybėje Hagoje. Tas nedelsdamas perspėjo savo šalies specialiąsias tarnybas. Tada prasidėjo „mūšis“: puolantieji mėgino giliau įsiskverbti į Valstybės departamento duomenų sistemą, pasiekti ten įdiegtą savo programą ir prieiti prie duomenų, o FBI ir NSA komandos slopino vėl ir vėl pradedamą puolimą. Rusai veikia itin agresyviai, tačiau jie nežino, kad juos seka. Olandų padedami amerikiečiai įstengia kiekvieną kartą greitai užkirsti kelią kenkėjams… – aprašo „De Volkskrant“ ištisą parą trukusį „mūšį“. Vėliau CNN iš savo šaltinių sužinojo, kad tai buvo grėsmingiausia ataka prieš Amerikos vyriausybę.
Anot „De Volkskrant”, būtent olandų JAV federaliniam tyrimų biurui (FBI) perduoti duomenys buvo pagrindas pradėti tyrimą dėl Rusijos kišimosi į rinkiminę kovą. Tačiau Donaldas Trampas atsisako pripažinti šį faktą ir tai yra viena iš priežasčių, dėl ko amerikiečių specialiosios tarnybos skleidžia slaptus duomenis, – rašo laikraštis. Tai papiktino olandų žvalgybą, jie pasijuto išduoti. Visiškai nepriimtina atskleisti draugiškos žvalgybos tarnybos metodus, ypač jeigu naudajamasi jų surinktais duomenimis.
2017 metų pradžioje JAV žvalgyba paskelbė pranešimą, kuriame teigiama: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgino padėti kandidatui Donaldui Trampui laimėti prezidento rinkimus. Putino nurodymu JAV buvo vykdoma slapta įtakos kampanija norint paskleisti nepasitikėjimą rinkimais, diskredituoti demokratų partijos kandidatę Hilary Klinton. Nekilo abejonių Putiną ir Rusijos vyriausybę palaikant Trampą. Maskvai ėmus rodytis, kad valstybės sekretorė Klinton gali laimėti, imtasi dar labiau ją juodinti. Putinas greičiausiai keršijo misis Klinton už tai, kad ji pritarė masiniams protestams prieš jo režimą 2011 ir 2012 metais. Tačiau nėra įrodymų rusus turėjus kokią nors įtaką pačių rinkimų vyksmui ar balsų skaičiavimui… Dabar jau prezidentu išrinktas Trampas, Baltųjų rūmų vadovas ir Kongresas gavo slaptą pranešimo versiją – su įrodymais to, kas teigiama.
Išrinktasis prezidentas keletą mėnesių mojosi nuo specialiųjų tarnybų pareiškimų dėl Rusijos kišimosi į rinkimus. Perskaitęs pranešimą, kai ką pripažino. Nors Rusija, Kinija, kitos šalys, išorės grupuotės ir privatūs asmenys nuolat mėgina pažeisti mūsų vyriausybinių institutų, verslo ir visuomeninių organizacijų, tarp jų ir Demokratų partijos nacionalinio komiteto, infrastruktūros saugumą, tai neturėjo visiškai jokios įtakos rinkimų rezultatams, – buvo pasakyta jo pareiškime.
Dvylika klausimų Baltųjų rūmų šeimininkui
JAV prezidentas Donaldas Trampas su žmoma. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentas Trampas, anot amerikiečių politologas profesoriaus Jeno Bremerio (Ian Bremmer), pateko į spąstus. Įtariama kai kuriuos padėjėjus, administracijos bendradarbių palaikius arba smerktinus, ar tiesiog neteisėtus ryšius u rusais. Tačiau,profesoriaus nuomone, Trampas nespaus Rusijos dėl kišimosi į rinkimų kampanija ne todėl, kad gali išaiškėti jį sudarius su Maskvą kokį nors sąmokslą – mažai tikėtina taip buvus. Trampui kaip žmogui svarbiausia, kad nebūtų sumenkinta jo pergalė: jis laimėjo rinkimus su didžiausia persvara, į inauguraciją atėjo daugiausia nei kada nors buvo žmonių!
Tuo tarpu kalbos apie Rusijos įsikišimą verčia abejoti, ar jo pergalė buvo tokia jau įtikinama. Žinant Trampą (nepriklausomai nuo to, ar jis kada nors kalbėjo su rusais, ar ne) galima būti tikriems jį padarysiant visa įmanoma, kad galėtų teigti: tai ne rusai padėjo – aš pats laimėjau! Tuo tarpu galėjo būti ir taip, ir kitaip. Todėl nieko stebėtina, kaip teigia profesorius, kad Trampas priešinasi sankcijoms prieš Rusiją. Ir vis dėlto „Kremliaus sąrašas“ – vienadienė naujiena. Pasak profesoriaus, visi nekantraudami laukia, kuo baigsis tyrimas dėl galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus 2016 metais.
Tyrimui vadovauja Teisingumo ministerijos specialiuoju prokuroru (Special Counsel) paskirtas 72-ejų Robertas Miuleris, garsėjantis nepriekaištinga reputacija (įstatymo gynėjas iki kaulo smegenų). 2001 metais Senatas jį vienbalsiai paskyrė FBI direktoriumi ir šias pareigas jis ėjo visus 12 metų (beje, pradėjo prieš pat rugsėjo 11-osios teroristines atakas). Miuleris turi ištirti visus ryšius ar suderintus veiksmus tarp Rusijos vadovybės ir bet kurių asmenų, susijusių su Donaldo Trampo rinkiminiu štabu. Specialusis prokuroras atsiskaitinėja Tesingumo ministerijai vadovaujančio generalinio prokuroro pavaduotojui Rodui Rozenstainui, nes pats generalinis, Džefas Sešnsas, nusišalino, kilus įtarimų, kad per rinkiminę kampaniją bendravo su Rusijos pasiuntiniu Trampo pavedimu. Amerikiečiams aišku, kad tyrimas užtruks ne vienerius metus ir nenuspėjamai paveiks būsimus Kongreso ir naujus prezidento rinkimus. Robertas Miuleris gerbiamas ir respublikonų, ir demokratų ir laikomas vienu iš nedaugelio Jungtinėse Valstijose, kas gali išsklaidyti prezidentui Trampui prikišamas nuodėmes – jo išvadai Amerika pritars.
Praėjusių metų vasarą žiniasklaida pranešė Miulerį aiškinantis, ar prezidentas Trampas netrukdė teisingumo vykdymui. Netikėtai prezidento atstatydintas FBI vadovas Džeimsas Komis Kongrese papasakojo Trampą jį prašius palikti ramybėje buvusį nacionalinio saugumo reikalų patarėją Maiklą Flyną, gerą vyruką. Buvusio FBI direktoriaus nuomone, Rusijos kišimasis į rinkimus JAV nekelia jokių abejonių. Neseniai „The New York Times” pranešė Miulerį ketinant apklausti ir prezidentą Trampą. Jį domina 2016 metais įvykęs jo sūnaus susitikimas su teisininke iš Rusijos. Sūnus parašė apie tai paaiškinimą, kuris vėliaus pasirodė esąs melagingas. Specialiojo prokuroro žmonės jau apklausė kai kuriuos Baltųjų rūmų darbuotojus, kaip buvo rašomas šis paaiškinimas ir ar dalyvavo prezidentas.
Donaldo Trampo jaunesnysis susitiko su Rusijos teisininke Natalija Veselnickaja 2016 metų vasarą Niujorke, praėjus dviem savaitėms po to, kai respublikonai jo tėvą išrinko kandidatu į prezidentus. Susitikime dalyvavo Trampo vyresniojo žentas ir rinkimų štabo vadovas Polas Manafortas. Žiniasklaidos duomenimis, Trampas vyresnysis pats diktavo minėtą paaiškinimą: susitiko aptarti rusų vaikų įvaikinimo programos. Vėliau Donaldas jaunesnysis paskelbė elektroninius laiškus, iš kurių matyti, jog su ruse advokate susitiko gavęs pranešimą šią turint labai naudingų dokumentų apie Hilary Klinton ryšius su Maskva ir šiuos dokumentai esant gautus iš Rusijos generalinio prokuroro aplinkos. Rusijos prezidento spaudos sekretorius vėliau tikino, jog Vladimiras Putinas nė girdėti negirdėjęs apie kažin kokią Veselnickąją.
Šis susitikimas – viena iš dvylikos temų, kuriose gali rastis daugiau aiškumo po to, kai bus apklaustas prezidentas Trampas. Sausio pabaigoje specialusis prokuroras apklausė JAV generalinį prokurorą Džefą Sešnsą – vieną artimiausių prezidento Trampo bendražygių. Pats Trampas per TV pareiškė su nekantrumu laukiantis pokalbio su Miuleriu ir pasirengęs duoti parodymus prisiektinai, nes jam nesą ko slėpti. Baltųjų rūmų šeimininkas gal norėtų greičiau atsikratyti jį lydinčių įtarimų ir padaryti galą kalboms apie „rusų sąmokslą“. Prezidento atėjimas į apklausą – tai ypatingas atvejis; Trampo pirmtakai to vengė. Prezidento advokatai svarsto, ar ne geriau būtų atsisakyti apklausos. Reputacija, suprantama, smarkiai nukentės, tačiau bus dar blogiau apsimelavus. Nebet pateikti raštiškus atsakymus, atidžiai juos apsvarsčius…
Rusų programišiai, anot žiniasklaidos, mėgino daryti įtaką 2016 metų JAV prezidento rinkimams daug didesne apimtimi, nei iki šiol manyta. Naujienų agentūra „Bloomberg“, remdamasi tyrėjais, rašo apie kibernetines atakas prieš 39 JAV valstijas 2016-ųjų vasarą ir rudenį. Rinkimai vyko lapkritį, praneša agentūra dpa.
Be kita ko, yra įrodymų apie įsilaužimus į rinkėjų duomenų bazes ir programinės įrangos sistemas, teigiama straipsnyje. Atakos prieš amerikiečių rinkimų sistemą esą buvo tokio plataus masto, kad tyrėjai per kitus rinkimus tikisi dar blogesnio scenarijaus.
Atakų banga, anot pranešimo, buvo tokia didelė, kad prezidento Barako Obamos (Barack Obama) vyriausybė, remdamasi įrodymais, neoficialiai perspėjo Maskvą.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) šios informacijos nekomentuoja. Neseniai buvęs FTB vadovas Džeimsas Komis (James Comey) apie Rusiją ir būsimus rinkimus sakė: „Jie persekioja Ameriką. Jie vėl ateis“.
Amerikiečių žvalgyba neabejoja dėl Maskvos kišimosi į rinkimus. Rusijai tai neigia.
Nuo sovietinės žvalgybos laikų „įtakos agentais“ vadinami užsieniečiai, kurie savo valdžios sluoksniuose sąmoningai skleidžia palankumą Kremliaus politikai. Įtakos agentas aukštame poste blogiau visų priešo šnipų. Pagauti jį už rankos retai pasiseka, o ir sučiupus reikia drąsos viešai pripažinti valstybę buvus svetimoje įtakoje, kaip tai atsitiko JAV praėjusio amžiaus viduryje.
Šaltojo karo kreivieji veidrodžiai
Amerikos žmonės gyveno palaimingoje nežinioje, o nemažai aukšto rango pareigūnų buvo arba šiam pavojui abejingi, arba tam tikrais atvejais prisidėjo prie šios veiklos. Ko nežinojo amerikiečiai ir apie kokį pavojų kalba tai parašę knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein? Šioje knygoje, neseniai išleistoje ir lietuviškai („Briedis“, 2016), rašoma apie praėjusio amžiaus vidurį, kai galingas ir klastingai veikiantis priešas per daugybę savo slaptųjų agentų ir savo šalininkų vyriausybės įstaigose galėjo kreipti JAV politiką Maskvai naudinga linkme. Pasak autorių, didesnę grėsmę valstybės saugumui sunku ir įsivaizduoti.
Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.
Tūlas gali pasakyti: argi jau ne viskas pasakyta apie tuos istorijos nebūtin nugrimzdusius laikus? Autoriai sakosi todėl ir ėmęsi plunksnos, kad ne viskas. Maža to! Reikia dar daug nuveikti atkuriant išsamų ir tikslų Šaltojo karo paveikslą („Stalin`s Sekret Agents“ dienos šviesą išvydo 2012-aisiais). Apie Šaltąjį karą – dviejų didžiųjų valstybių neginkluotą konfliktą XX amžiaus antrojoje pusėje esą dar niekas deramai nepapasakojo. Mat rašyta beveik išskirtinai apie šnipinėjimą. Daugelyje Šaltojo karo studijų vyrauja nuomonė, kad pagrindinis, jeigu ne vienintelis pavojus, kurį kėlė į Jungtinių Valstijų federalines įstaigas įsismelkę sovietų agentai, buvo šnipinėjimas – karinių ir diplomatinių paslapčių vogimas. Iš tikrųjų nuteistųjų už šnipinėjimą buvo palyginti nedaug, ir kalbant daugiausia ar vien apie tai, smarkiai iškreipiamas JAV saugumui iškilusių grėsmių mastas ir tikrasis Šaltojo karo vaizdas.
Tik XX amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, žlugus komunistiniams režimams, atsivėrė archyvai (deja, neilgam), ir žmonės sužinojo daug naujų faktų, kurie buvo laikomi didžiausioje paslaptyje, kategoriškai neigiami ir plačiajai visuomenei neatskleidžiami. Tiesą sakant, nedaugeliui jie buvo žinomi ir iki tol. 5-ajame dešimtmetyje JAV kariuomenės ryšių korpusas perėmė šimtus tūkstančius šifruotų pranešimų, kuriuo siuntė sovietų žvalgybos vadovai savo slaptiems agentams JAV. Po kruopštaus ir ilgo darbo nedidelę jų dalį, mažiau kaip 3 tūkstančius, pavyko iškoduoti. Dešifruotų tekstų turinį visuomenei atskleidė tik 1995 metais, tai yra praėjus pusei amžiaus nuo to, kai juos pirmą kartą perskaitė. Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus dešimtis slaptų Kremliaus agentų nurodė komunistams atsisakę tarnauti amerikiečiai (Whittaker Chambers, Elizabeth Bentley). Svarbių liudijimų apie SSRS agentų veiklą sukaupė JAV kongreso archyvas. Slaptų sovietų dokumentų išvežė į Vakarus pabėgę SSRS saugumo ir žvalgybos tarnybų pareigūnai. Pats Kaluginas 12 metų Jungtinėse Valstijose vykdė KGB politinės žvalgybos tinklo rezidento pareigas, bene svarbiausias sovietinėje užsienio žvalgyboje Šaltojo karo laikotarpiu, o jo priedanga atvykus į Vašingtoną buvo SSRS pasiuntinybės spaudos atašė pavaduotojas.
Pasak „Stalino slaptųjų agentų“ autorių, dabar šaltinuose mums atsiskleidžiantys faktai ryškiai skiriasi nuo Šaltojo karo versijos, kuri pateikiama daugelyje ano laikotarpio istorijų. Ištisus dešimtmečius JAV stengtasi įpiršti nuomonę, jog komunizmo grėsmė šalies viduje buvo gerokai perdėta, nuo „raganų medžioklės“ nukentėjo daug nekaltų žmonių. Antai Antrojo pasaulinio karo atominio projekto mokslinis vadovas, garsiausias branduolinės srities specialistas beveik visą šaltojo karo dešimtmetį Robertas Openhaimeris tam laikotarpiui skirtose knygose vaizduojamas vos ne niekuo nedėtu kankiniu, kuriam atėmė teisę susipažinti su valstybės paslaptimis. Tuo tarpu iš atskleistų FTB dokumentų matyti, jog komunistai jį laikė slaptu savo partijos slaptu nariu.
Iškelti į viešumą faktai paneigia įsigalėjusią nuomonę, esą Amerikos komunistai, kairieji, buvo idealistai, gal ir klystantys, tačiau ištikimi taikos ir socialinio teisingumo idėjoms. Esą jeigu šnipinėjimo nebuvo, tai iš valstybės gaudavę atlyginimą komunistai rimtos grėsmės jos saugumui nekėlė. Daugybė pavyzdžių rodo amerikiečius komunistus valstybiniuose postuose aktyviai dirbus SSRS naudai, taigi jie buvo svetimos priešiškos valstybės parankiniai. Ir JAV komunistų partija buvo ne kokia geranoriška organizacija, o veikė kaip priešiškos valstybės penktoji kolona.
Išaiškėję nauji faktai buvo netikėti, nes parodė, kad slapta komunistų veikla prieš Jungtines Valstijas buvo gerokai intensyvesnė ir veiksmingesnė nei daugelis istorikų įsivaizdavo. Tačiau ir šie duomenys rodo tik dalį, o ne visą paveikslą. Antai didžiuliam srautui į Ameriką iš Maskvos siųstų sovietų karinės žvalgybos šifruotų pranešimų taip ir nepavyko parinkti kodo. „Stalino slaptųjų agentų“ autoriai nustatė, kad dalis Šaltojo karo dokumentų ir permainų laikais tebeliko įslaptinti, kiti dingo iš oficialių archyvų. Iki šiol visuomenei nėra žinomi faktai apie slaptą komunistų veikimą griaunant Lenkijos, Rumunijos, Jugoslavijos, Kinijos ir kitų šalių valstybingumą. Rašytojai ir toliau platina kadaise iš melagingų duomenų susiklosčiusius Šaltojo karo mitus. Taigi istorinis užtemimas vis dar neišsisklaidęs.
Raudonasis Kremlius įsakinėja Baltiesiems rūmams
Iki 1933 metų, kol JAV ir SSRS nebuvo užmezgusios diplomatinių santykių, sovietų šnipai slapstėsi bendroje Amerikos ir Rusijos prekybos organizacijoje “Amtorg”. Kuriant šį stogą, be vėliau pagarsėjusio bolševikų vado Lenino ir paskesnių Kremliaus šeimininkų bičiulio, Amerikos piliečio Armando Hamerio, dalyvavo pats grėsmingosios sovietų slaptosios policijos (ČK) vadovas Feliksas Dzeržinskis, dėjęsis koncesijos komisijos pirmininku (ir jam reikėjo priedangos). Daugelis “Amtorg” tarnautojų iš tikrųjų veikė kaip sovietų slaptųjų tarnybų šnipai, medžioję JAV gynybos ir pramonės paslaptis, taip pat verbavę agentus, daugiausia iš vietinių komunistų, užplūdusių ant Franklino Ruzvelto paskelbto „Naujojo kurso“ bangos pristeigtų įstaigų kabinetus. Diplomatinis pripažinimas suteikė Maskvai teisę siųsti į Vašingtoną diplomatus ir pasiuntinybės tarnautojus, kurie iš tikrųjų buvo žvalgybų darbuotojai. Po Hitlerio ir Stalino sandėrio JAV kongresas paskelbė abu diktatorius, taigi ir jų agentus vienodai pavojingais. Maskvos šnipai atsigavo Antrojo pasaulinio karo metais, kai sovietai tapo JAV sąjungininkais kare su nacistine Vokietijos ir Amerikos komunistus nustota varžyti.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė, Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Niekas neginčija – Jungtinėse Valstijose šnipai kaip reikiant pasidarbavo Sovietų Sąjungos naudai (tarp garsiausių paslapčių vagysčių – branduolinės paslaptys, duomenys apie reaktyvinį variklį, radarą, kitas karines sistemas). Kita vertus, aptarinėjant vien šnipinėjimą paslepiamas tikrasis komunistų įsismelkimo į JAV politinį gyvenimą mastas, lieka nežinomi sovietų ardomosios veiklos metodai.
Pagrindinis nematomo Maskvos puolimo tikslas buvo JAV ir kitose Vakarų valstybėse infiltruoti kuo daugiau įtakos agentų, ypač oficialiose įstaigose, susijusiose su karo, žvalgybos ir užsienio politikos reikalais. Iš prieinamais tapusių duomenų paaiškėjo, jog per kelis dešimtmečius JAV vyriausybinėse įstaigose (Baltuosiuose rūmuose, Valstybės, Iždo, Prekybos departamentuose ir kitose) buvo įsismelkę dešimtys sovietų įtakos agentų, kurie naudojosi kontaktinių asmenų, slaptųjų informatorių bei kitų parankinių paslaugomis ir kuriems vadovavo kuratoriai. Jų poveikis politikai kėlė ne menkesnę nei šnipai, o neretai ir gerokai didesnę grėsmę. Žinojimas, kokia bus JAV ir kitų nekomunistinių valstybių politika (šnipinėjimas), buvo Kremliui naudinga, tačiau dar naudingesnė – galimybė į ją įsikišti (poveikis). Vienas kitam netrukdė, o priešingai: šnipų surinkti duomenys daugeliu atvejų buvo vertingi Maskvai, nes sovietai žinojo, kokia bus JAV arba Vakarų politika vienu ar kitu klausimu – šie duomenys padėdavo įtakos agentams kreipti politiką Maskvai palankia linkme.
Rašoma, jog komunistai Jungtinėse Valstijose įsismarkavo po to, kai Ruzvelto vyriausybė pripažino SSRS ir Stalino režimą. Prie to neabejotina prisidėjus Maskvos interesų šalininkus, tarp kurių buvo ir Ruzvelto bičiulis bei neoficialus patarėjas vidaus politikos reikalais Haris Hopkinsas (Harry Hopkins). Jis esą pridėjęs ranką ir prie to, kad 1937 metų vasarą Valstybės departamente būtų panaikintas kovos su komunizmu bastionu vadintas Rusijos skyrius, o jo vadovas (Robert Kelley) išsiųstas diplomatu į Turkiją. Skyriaus ypatingajame archyve kauptos bylos buvo pasmerktos sunaikinti, o daugybė knygų – galima jas vadinti antikomunistinėmis – išsklisti Kongreso bibliotekoje.
Pasak vieno tų įvykių liudytojo, tai buvo momentas, kai tikrai pakvipo sovietų įtaka, ir tas kvapas sklido iš pačių aukščiausių vyriausybės kabinetų. Beveik dešimtmetį Valstybės departamente vyko atkaklios iš pradžių ten svarbiausius postus užėmusių antikomunistų, senosios gvardijos, ir Maskvos interesų šalininkų, įtakingų Baltųjų rūmų veikėjų, kovos galiausia baigėsi konservatyviųjų diplomatų pralaimėjimu. Juos atleido. 1945 metų rudenį pasitraukė ir šiam sparnui vadovavęs departamento sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew); du mėnesiai iki savo atsistatydinimo jis leido suimti įtariamuosius veikimu prieš valstybę, kurios interesus pats gynė keturis dešimtmečius. Valstybės departamentas, rodos, jau seniai klausė tik komunistų balso. Karo metais Maskva perdavė šiai įstaigai, kaip užsienio reikalų ministerijai, sąrašą JAV pareigūnų, kurios laikė nedraugiškais Sovietų Sąjungai – užsienio valstybė leido sau nurodinėti, kas turėtų dirbti JAV diplomatinėse tarnybose!
Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių nuomone, neparašyta lieka taip pat išsami ir tiksli Didžiojo trejeto valstybių vadovų susitikimų Antrojo pasaulinio karo metais istorija, tikrosios tų susitikimų geopolitinės pasekmės. Anksčiau po septyniais užraktais laikyti dokumentai atskleidžia tai, kas vyko ne mūšių laukuose, o užkulisiuose ir lėmė ištisų tautų likimą. Apie tuometę sąjungininkų galią Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis pasakęs: Tai buvo įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje.
Tačiau vargu ar galima sakyti, jog Jaltoje pasaulio tautų likimą sprendė Ruzveltas, Čerčilis ir Stalinas. JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas jau neturėjo savo valios – šis sunkiai sergantis žmogus nuolankiai klausė, ką šnabždėjo patarėjai… Apie tai plačiau papasakosime kitoje šio teksto dalyje. Tuos knygos puslapius, kur pasakojama apie Didžiojo trejeto valstybių Jaltos konferencijoje 1945 metais kurtąją ateities Pasaulio santvarką, pravartu skaityti ne kaip šnipų romaną, o turint prieš akis kai kuriuos pastarųjų kelerių metų ir visiškai nesenus įvykius.
Rusų šnipė meilijosi JAV prezidento patarėjui
Griuvus sovietinei imperijai, nematomojo fronto priešininkai buvo pradėję vos ne broliautis, bet naujajame tūkstantmetyje Rusija, JAV specialiųjų tarnybų analitikų tvirtinimu, vėl sutankino šnipinėjimo tinklus tiek Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Slaptai.lt rašė apie tai, kad 2010-ųjų vasarą JAV specialiųjų tarnybų agentai Niujorke, Naujajame Džersyje ir Bostone sulaikė 10 rusų šnipų. Po kelerių metų išaiškino tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus, įtariamus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.
Vakarų žiniasklaida juos pavadino “priemiesčių šnipais” ir suskubo raminti skaitytojus, kad Maskva neišgavo jokių paslapčių, kad rusų nelegalų (operacija buvo visiškai bergždžia). Garsusis šnipų romanų autorius Devidas Kornuelas netgi priekaištavo žvalgybos pareigūnams, dėl kurių, jo manymu, neapgalvotų veiksmų vėl pablogėjo JAV ir Rusijos santykiai. Tada nerimavimas dėl rusų agentų laikytas juokinga paranoja: Vakaruose, girdi, nesą paslapčių, kurias vertėtų vogti!
Šio skandalo anaiptol ne atgrasia heroje žiniasklaidoje tapo Ana Čapman (Ana Kuščenko), ne pirma rusaitė, ištekėjusi už patiklaus užsieniečio tam, kad įgytų jo pavardę ir pilietybę. Londone Čapman sukosi tuose pačiuose sluoksniuose, kur buvo ir pabėgėlis rusų oligarchas Borisas Berezovskis, kandžiai kritikavęs Vladimiro Putino režimą. Valstijose „Agentė 90-60-90“ praleido vos pusmetį, tačiau vėl spėjo pagarsėti kaip vakarėlių liūtė ir nepasotinama pažinčių mėgėja. Kremliui nepataikaujanti Rusijos žurnalistė Julija Latynina ją pavadino Vakaruose dirbančia labai aukštos klasės prostitute, už kurios prabangų apatinį trikotažą sumoka ir kurios visas išlaidas kompensuoja valstybė.
2012-ųjų pavasarį pasaulio žiniasklaida vėl sutrimitavo apie Čapman: rusų šnipė, gyvendama Amerikoje, mėginusi suvilioti JAV prezidento patarėją! Pikantiška! Amerikos saugumiečiai kalbėjo labai rimtai. Centrinės žvalgybos valdybos direktoriaus pavaduotojas nenurodė taikinio pavardės, bet paaiškino, jog įsismelkusią į Barakui Obamai artimą aplinką šnipę reikėję skubiai sulaikyti. Buvęs CIA bendradarbis ir knygų apie šnipus autorius Keitas Meltonas šitaip apie ją atsiliepė: Jeigu Ana Čapman būtų praleidusi Amerikoje dar pusmetį, būtų tapusi pavojingiausia iš visų šnipų šalies istorijoje. Pasak jo, rudaplaukė gražuolė galėjo prisiplakti prie ko tiktai panorėjusi.
Žinomas britų publicistas Edvardas Lukasas savo 2012-aisiais pasirodžiusioje knygoje “Apgaulė” (2013-aisiais ši knyga išleista ir lietuvių kalba) rašė apie pavojingą rusų šnipų veikimą pernelyg patiklioje Vakarų visuomenėje: Kadangi ši grėsmė nėra tinkamai įvertinta arba visiškai ignoruojama, ji yra itin didelė.
Jis nesuskubo aprašyti naujai paaiškėjusių Anos Čapman žygių, tačiau irgi spėjo ją su bendražygiais galėjus dar daug nuveikti Kremliaus labui per nelegalams skirtuosius dešimtmečius – jeigu jų nebūtų susekęs kurmis, į Rusijos saugumo ir žvalgybos aparatą infiltruotas Vakarų agentas. Jeigu ne ta netikėta nesėkmė, jie ir dabar ten tebegyventų, – rašė Edvardas Lukasas apie Aną Čapman ir jos bendrininkus. Toliau galima tik spėlioti. Paprastai svarbią personą, įviliotą į medaus spąstus, ima kalbinti (gražiuoju ar kitaip) tikras slaptųjų tarnybų darbuotojas, tvirtai nusiteikęs nudžiuginti centrą dar vienu įtakos agentu.
Stalino reikalą tęsia Putinas
Po Krymo aneksijos ir Rusijai braunantis į Ukrainos rytines sritis, visais balsais imta kalbėti apie Kremliaus sumanytąjį hibridinį karą, netgi multivektorinį hibridinį karą. Pastarąjį naujadarą JAV karinio laivyno tyrimų centro (CNA) analitikas Maiklas Kofmanaspalyginosu Frankenšteino pabaisa, persekiojančia Rusijos politiką narstančius specialistus. Jo nuomone, Krymo aneksija – tai klasikinė, Juodosios jūros laivyno 510-osios atskirosios jūros pėstininkų brigados kaip iš vadovėlio atlikta karinė operacija, o propagandinis triukšmas, savanorių klounada – tarp kito. Rytų Ukrainoje iš pradžių net nenaudota jėga, tačiau karas vyko. Tik ne kažin koks hibridinis, o vėlgi klasikinis – politinis karas. Ten 2014-ųjų pavasarį Rusija ėmėsi žygių atgrasyti Kijevo valdžią nuo posūkio į Vakarus, iš anksto, pasak Kofmano, užsitikrinusi Rytų Ukrainos oligarchų palaikymą. Visa tai buvo rusų žvalgybos ir susitarimų su vietiniais oligarchais rezultatas.
Istorijos ratas apsisuko. Šaltojo karo pradžioje (1948) žinomas amerikiečių diplomatas ir istorikas Džordžas Kenanas politinį karą apibūdino kaip nacijos visų turimų būdų panaudojimą savo tikslams pasiekti. Jie gali būti tiek akivaizdūs – politinės sąjungos, ekonominės priemonės, propaganda, tiek slapti – tarpų jų Kenonas nurodo dargi ginkluotų būrių priešiškos valstybės teritorijoje rėmimą, tačiau pirmiausia pamini tenykščių draugiškų elementų palaikymą. Jis daug žinojo apie sovietams Amerikoje draugiškus elementus – komunistus ir kitus kairiuosius…
Ar savaime suprantama laikoma, ar išleidžiama iš akių, jog Ukrainoje knibždėjo žmonių, kuriuos drąsiai galima vadinti Rusijos įtakos agentais (tie patys oligarchai) su tuomečiu prezidentu Viktoru Janukovyčiumi priešakyje. Ne veltui Putinas jį gelbėjo! Dabar jis kaltinamas valstybės išdavyste – prašė panaudoti jo šalyje svetimos valstybės ginkluotąsias pajėgas. Tuo tarpu Kremlius jau buvo nupirkęs jo palankumą pažadu skirti Ukrainai 15 mlrd. dolerių paskolą ir 10 metų taikyti nuolaidas perkamoms dujoms. Toks buvo Kremliaus atlygis Janukovyčiui už tai, kad Ukraina atsisakytų sutarties su Europos Sąjunga ir liktų Rusijos įtakoje. Iš to, ką sužinojome 2016 metų rugpjūtį, reikėtų manyti, jog Rusija Janukovyčiui protinti samdė… amerikietį konsultantą, taigi savo įtakos agentą. Ir ne bet ką, o būsimą kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trampo rinkiminio štabo vadovą Polą Manafortą! „The New York Times“ parašė, esą šis respublikonas iš Rusijos politiką palaikiusios Ukrainos regionų partijos juodosios kasos gavo 12,7 mln. dolerių atlygį. Be to, varė bendrą verslą su garsiuoju rusų oligarchu Olegu Deripaska (vis tie oligarchai!). Manafortui teko atsistatydinti.
Donaldui Trampui, galima sakyti, nesiseka su savo svita. Kaip reikiant nesušilęs kojų prezidento nacionalinio saugumo patarėjo kabinete turėjo atsistatydinti dar vienas jo bendražygis – Maiklas Flynas (Flynn). Dvejus metus vadovavęs JAV gynybos ministerijos žvalgybos valdybai ir netekęs direktoriaus posto 2014-ųjų pavasarį, atsargos generolas leitenantas pradėjo konsultavimo verslą. Dienraščiui „The New York Times“ miglotai papasakojo, jog dirba su klientais iš Japonijos ir Artimųjų Rytų…
Tapus jam prezidento patarėju, visiškai kitomis akimis pažvelgta į nuotrauką iš Rusijos televizijos kanalo RT veiklos 10-mečio šventimo 2015 metų pabaigoje, kurioje JAV generolas matyti prie vieno stalo su Rusijos prezidentu, dargi greta. Juk šis valstybinis propagandos kanalas lygiai dešimt metų trimitavo apie JAV grėsmę visam pasauliui ir balsingai teisino Kremliaus kariaunos įsibrovimą į Ukrainos teritoriją, kurios vientisumą Rusija ir JAV įsipareigojo gerbti dar prie 20 metų Budapešte. Toliau, kaip lietuviai sako, maišas prairo, grikiai pabiro… Išaiškėjo, jog 2016-ųjų antrą pusmetį generolas iš Rusijos gaudavo lygiai po 11 250 dolerių per mėnesį – tiesiog kaip darbuotojas algą. Ta pati RT už interviu jam sumokėjo 33 750 dolerių. O pirmuosius $11 250 buvęs Pentagono žvalgybos vadas gavo iš „Kasperskio laboratorijos“ dukterinės kompanijos Amerikoje (ši rusų bendrovė veikia kibernetinės gynybos srityje ir, kaip visur teigiama, yra susijusi su Federaline saugumo tarnyba, FSB)…
Ką buvęs FSB direktorius Vladimiras Putinas gali pamanyti apie strateginio priešininko žvalgybos generolą, tegul ir buvusį, kuriam moka jo valdoma valstybė? Tiktai viena – generolas yra Rusijos užverbuotas agentas. O ką Rusijos prezidentas turėjo daryti žiniasklaidai pranešus dar vieną sensaciją: Flynas kaip Turkijos vyriausybės agentas 2016 metais gavo už savo lobistines pastangas jos labui Amerikoje 530 tūkst. dolerių? Gudriai šyptelėti. Tiesa, šypsenos Kremliuje greitai dingo. Mat išaiškėjo ir kita: turkų, bet niekaip su Turkijos vyriausybe nesusijęs verslininkas generolui, be dienos prezidento patarėjui tikrąja šių žodžių prasme, sumokėjo tą pusę milijono iš 150 mln. dolerių paskolos, kurią jam su partneriais suteikė vienas Rusijos bankas dar 2007 metais (ta paskola išsisklaidė po įvairiausius projektus ir sąskaitas, tačiau gijas savo rankose, manoma, tebelaiko FSB).
Iš visko, ką apie tai pasakė žiniasklaida, galima padaryti kanceliariškai sausą išvadą: Rusija sumokėjo Flynui avansą už jai palankios politikos vykdymą ateityje, einant jam prezidento nacionalinio saugumo patarėjo pareigas, o Turkijos interesų gynimas tebuvo uždanga (маскировкой) šiai abejotinai, o gal ir nusikalstamai veiklai nuo Amerikos visuomenės ir teisėsaugos akių nuslėpti.
„Pasak JAV oficialių asmenų, JAV žvalgybos tarnybos plečia šnipinėjimo operacijas prieš Rusiją smarkiau, nei bet kada per visą laiką po šaltojo karo“, – rašo The Washington Post.
Šaltinių, panorusių likti anonimais, tvirtinimu, į jas pasitelkti ir „nelegalūs CŽV agentai, NSA kibernetinio šnipinėjimo potencialas, palydovinės sistemos bei kiti žvalgybos ištekliai“, – praneša žurnalistas Gregas Mileris. Anksčiau Amerikos žvalgyba buvo persimetusi nuo Rusijos grėsmių prie teroristinių grėsmių, o taip pat zonų, kur JAV vykdė kovos veiksmus.
„Amerikos oficialūs asmenys sakė, kad tie žingsniai – tai pastangų atkurti JAV žvalgybos galimybes, kurios atrofavosi, net kai Rusija pasistengė patvirtinti savo galią kaip globalinė valstybė, elementas. Pasak šaltinių, per pastaruosius dvejus metus Maskvos agresija užklupdavo JAV netikėtai: kalbame apie Krymą, Rusijos įsikišimą į karą Sirijoje ir jos spėjamą vaidmenį hakerių operacijose prieš JAV ir Europą“, – sakoma straipsnyje.
Neįvardytas aukšto rango JAV žvalgybos bendradarbis sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos „stengiasi iš tikrųjų pasivyti Rusiją“. Jis paaiškino, kad terorizmas išlieka pagrindiniu rūpesčių objektu, bet šviežiose Baltųjų rūmų ir JAV nacionalinės žvalgybos Direktoriaus valdybos direktyvose „Rusija pirmą kartą nuo SSSR žlugimo laikų“ pakilo Amerikos žvalgybos prioritetinių uždavinių sąraše.
Leidinyje tvirtinama, kad šnipinėjimo eskalacija – tai dalis JAV ir Rusijos tarpusavio konfliktinių santykių ir rungtyniavimo, kurie atsinaujino po 20 metų tylos.
„JAV oficialūs asmenys pabrėžė: nors poreikis turėti geresnių žvalgybinių duomenų apie Rusiją laikomas neatidėliotina prioritetine užduotim, niekas neketina CŽV ar kitų žvalgybų veikloje grįžti prie šaltojo karo mastų“, – rašoma leidinyje. Pasak atitarnavusių valdininkų, šaltojo karo įkarštyje JAV žvalgybos tarnybos sekimui SSSR ir jos satelitinėse šalyse dažnai nukreipdavo 40 proc. ir daugiau savo personalo bei išteklių.
„Amerikos oficialūs asmenys pareiškė, kad dabar CŽV ir kitos žinybos nukreipia su Rusija susijusiam šnipinėjimui daugiausia 10 proc. savo biudžeto, beje, per pastaruosius dvejus metus toji dalis išaugo“, – sakoma straipsnyje.
Bet kritikai kaltina Amerikos specialiąsias tarnybas per dideliu lėtumu.
„Nesugebėjimas suprasti Vladimiro Putino planų ir ketinimų – didžiausia žvalgybos nesėkmė po rugsėjo 11“, – pareiškė JAV kongreso Atstovų rūmų Žvalgybos reikalų komiteto pirmininkas Devainas Nunesas.
Bet, pasak Amerikos valdininkų, Putino ketinimus nelengva nuspėti.
JAV Nacionalinės žinybos valdybos direktorius Džeimsas R. Kleperis-jaunesnysis sakė, kad Putinas „impulsyvus ir lankstus“. „Kas sudaro jo ilgalaikį planą? Aš nesu įsitikinęs, kad jis jį turi, – sakė pernai Kleperis interviu. – Mano nuomone, jis kasdien veikia ekspromtu“.
Tiesa, Amerikos dimisijos žvalgai mano, kad Putinas vadovaujasi aiškiais motyvais: nori sugrąžinti Rusijai solidžios JAV varžovės statusą, išklibinti Vakarų šalių vyriausybes, o taip pat patikrinti, kaip smarkiai galima provokuoti priešininką, kol tas sureaguos, sakoma straipsnyje.
Bet ir veikiantys, ir buvusieji Amerikos valdininkai sutiko, jog Putinas griebiasi išskirtinio saugumo, kad nuslėptų savo ketinimus bei planus.
JAV išleidžia šnipinėjimui maždaug 53 mlrd. dolerių per metus. Laikraštis spėja, kad Rusijos žvalgybos biudžetas daug mažesnis. Bet, kaip tvirtina valdininkai, Rusija nukreipia į JAV didžiąją dalį savo išteklių ir naudojasi operatyvinių darbuotojų persvara. Amerikos šaltinių duomenimis, SVR (Užsienio žvalgybos tarnyba) turi ne mažiau kaip 150 agentų JAV teritorijoje, rašo autorius.
„CŽV, atvirkščiai, Rusijoje turi daugiausia keletą tuzinų case-karininkų (taip vadinami valdybos bendradarbiai, atsakingi už paslapčių grobimą užsienyje), dar keletą tuzinų išmėtyta Rytų Europoje ir buvusiose SSSR respublikose“, – rašo Mileris, remdamasis atitarnavusiais valdininkais.
„Pastaraisiais metais tas skaičius išaugo, nes CŽV davė dešimtis papildomų „naujokų“, išėjusių iš jo mokymo centro šalia Viljamsburgo (Virdžinija) pastato, kurie vėliau aprėps ir Rusijos šnipinėjimą. Bet, pasak valdininkų, mažai kas iš tų neseniai pasamdytų bendradarbių moka rusų kalbą, ir jiems prireiks metų metus mokytis, kad taptų veiksmingais case-karininkais, gebančiais verbuoti šnipus ir valdyti šnipinėjimo tinklus“, – sakoma straipsnyje.
Kai dėl kontržvalgybos išteklių, tai disbalansas dar didesnis, tvirtina amerikiečių atitarnavę valdininkai.
„Kontržvalgybos operacijoje, kurią vykdo (Maskva) prieš JAV ambasadą, rezultatas skaičiuojamas tūkstančiais“ bendradarbių, sako buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas.
Atitarnavę valdininkai tvirtina, kad FTB bendradarbių, kuriems pavesta sekti Rusijos vykdomą šnipinėjimą, žymiai mažiau.
„Buvusieji valdininkai sako, kad, nepaisant palyginti mažo skaičiaus, CŽV pastaraisiais metais stengėsi aktyviau verbuoti Rusijos oficialiuosius asmenis šnipinėti JAV naudai“, – sakoma straipsnyje. „Valdininkai sakė, kad, be to, CŽV agentai įžūliau ieško priėjimo prie Rusijos „objektų“ – mojuoja pakeliais pinigų, kad sugundytų numanomus „naujokus“ šalyje, kur viešpataujančia ideologija, išstūmusi komunizmą, tapo potraukis turtui“, – rašo straipsnio autorius.
Atsakydama Maskva sugriežtino Amerikos valstybės tarnautojų persekiojimą. Autorius primena birželio incidentą su amerikiečiu, kurį JAV ambasados Maskvoje rusų apsaugininkas pargriovė ant žemės. Oficialiuose pranešimuose tas amerikietis pavadintas diplomatu, bet laikraščio šaltiniai pareiškė, kad jis buvo CŽV bendradarbis ir dirbo Maskvoje po diplomatine priedanga.
O štai kibernetiniame šnipinėjime, Amerikos valdininkų nuomone, Rusija savo galimybėmis atsilieka nuo JAV.
Ir vis dėlto šaltiniai nuogąstauja, jog pagrindinės JAV galimybės šnipinėjimo sferoje taip nusilpo, kad joms atstatyti prireiks kelerių metų.
Pernai JAV Kongresas papildomai skyrė dešimtis milijonų dolerių šnipinėjimui, susijusiam su Rusija. „Bet oficialieji asmenys sakė, kad Amerikos žvalgybos tarnybos delsia įsisavinti tuos pinigus, o CŽV negavo papildomų įgaliojimų slaptoms operacijoms, nepatenkančioms į tradicines Maskvos šnipinėjimo kategorijas“, – sakoma straipsnyje.
Pasak korespondento, Putinas vargu ar patikės, kad JAV specialiųjų tarnybų veikla taip sukaustyta. Makfolas spėja, kad Putinas smarkiai perdeda CŽV ir kitų panašių organizacijų pasaulyje ir Vašingtone galimybes. „Bet kadangi jis taip žiūri į pasaulį, jis nori karą laimėti“, – pareiškė Makfolas.
Informacijos šaltinis: „The Washington Post“ leidinys.
Spalio 14 dieną vyriausybė informavo Bundestago kontrolės komisiją apie šnipinėjimo skandalą. Vokietijos deputatai planuoja skubiai sušaukti ir išsiųsti į Vokietijos Federalinės žvalgybos tarnybos štabo būstinę Pulache specialiąją darbo grupę, rašo laikraštis Spiegel.
Taigi Vokietija apkaltinta partnerių šnipinėjimu. Tai – ne iš piršto laužta informacija. Žurnalas Spiegel taip teigia remdamasis savo patikimais šaltiniais.
Rusija ir Kinija gavo priėjimą prie Edvardo Snoudeno pagrobtų grifu „visiškai slaptai“ paženklintų dokumentų. Aukštų Dauningstrito, Didžiosios Britanijos VRM ir saugumo tarnybų atstovų duomenimis, tai privertė MI 6 išvesti savo agentus iš einamųjų operacijų priešiškose šalyse, perduoda The Sunday Times.
Leidinys primena, kad 2013 metų liepos mėnesio elektroniniame laiške jam simpatizuojančiam Amerikos senatoriui Snoudenas pareiškė, kad „nė viena žvalgybos tarnyba negalės gauti priėjimo prie paslapčių, kurias aš tebesaugau“, pažymėjęs, kad jis valdo technikas, kurios leis „užkardyti tokios informacijos išslaptinimą net jei kils didžiausias pavojus iš kontržvalgybos (t. y. Kinijoje)“.
Sausio pabaigoje JAV Federalinis tyrimų biuras (FBI) pranešė išaiškinęs tris Rusijos Federacijos atstovybių tarnautojus šnipinėjus Maskvai ir siekus užverbuoti Amerikos piliečius teikti Rusijos užsienio žvalgybą (SVR) dominančią informaciją.
JAV specialiųjų tarnybų atstovai prabilo pastarąjį dešimtmetį Rusiją sutankinus šnipinėjimo tinklus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Vakarų Europoje. Neseniai spaudoje pasirodė pranešimas iškalbinga antrašte: “Britai įsiuto ir pradėjo rusų šnipų medžioklę”.
Ypač kalbant apie Rusiją visokios plonybės nereikalingos; jūs turite Rusijai tiesiai šviesiai pasakyti, ko norite ir tikitės. Pavyzdžiui, kai kažkas paklausė prezidento Reagano, koks yra šaltojo karo strategijos tikslas, jis atsakė: mes laimime, jie pralaimi. Dabar prezidentas Reaganas, turbūt, pasakytų taip: taigi, mes pradedame vėl…
Praeitą mėnesį virš Ukrainos numušus Malaizijos lėktuvą visiems tapo visiškai aišku – žinoma, prezidentui Obamai ir net kai kuriems labiausiai neatsakingiems Vakarų Europos lyderiams – tai, kas buvo akivaizdu jau seniai: Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sudaro rimtą grėsmę taikai visame pasaulyje.
Pavėluotai, bet dabar jau su dideliu kruopštumu ir išmanymu Prezidentas ir jo europietiškieji kolegos pradėjo taikyti visą spektrą finansinių sankcijų Rusijos energetikos kompanijoms, bankams ir net kai kuriems Rusijos mijardieriams – oligarchams asmeniškai. Tokių sankcijų pritaikymas yra teisinga strategija; tai, ko jie negaus patys, ir yra šių sankcijų tikslas.
"The Guardian" redaktoriai pranešė, kaip ir kodėl laikraštis sunaikino kompiuterių kietuosius diskus, kuriuose buvo saugomos kai kurių slaptų medžiagų kopijos, Edvardo Snoudeno „nutekintos“ spaudai. Taip rašo "The Guardian" korespondentas Džulianas Bordžeris (Julian Borger).
„Sprendimas buvo priimtas po to, kai vyriausybė pagrasino iškelti teisminį ieškinį, kuris galėjo užblokuoti JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybinio sekimo mastų nušvietimą (mastų, kuriuos nušviečia dokumentai)“, – sakoma straipsnyje.
Viljamas Bellas (William Bell, 1921) – “HUS Auircraft Korp.” tarnautojas, suimtas už slaptos medžiagos apie konstruktorių projektus pardavimą Lenkijos žvalgybos atstovui Marianui Zacharskiui. Viljamas Bellas gavo apie 110 000 dolerių grynaisiais ir aukso monetų maždaug už 60 000 dolerių.
Morisas Bergas gimė rusų emigrantų šeimoje. Žaidė beisbolą iš pradžių mokyklos komandoje Njuarke Nju Džersio valstijoje, o paskui – studentų komandoje Prinstono universitete, kur studijavo užsienio kalbas.
Baigęs universitetą M.Bergas pradėjo žaisti “Brooklyn dodgers” komandoje. Taip prasidėjo jo 16-os metų trukusi profesionalo karjera beisbole. 1934 metais kaip sporto turistas M.Bergas apsilankė Japonijoje, kur Amerikos žvalgybos pavedimu nufotografavo Tokijo uostąir įvairių karinių objektų.
Viljamas Baklis – Centrinės žvalgybos valdybos atstovas Beirute ir kovos su terorizmu CŽV vedantysis ekspertas.
1984 metų kovo 16 dieną Viljamas Baklis (William Francis Buckley, 1928–1985)buvo pagrobtas Beirute islamistų, daugiau nei metus buvo be paliovos tardomas ir kankinamas ir 1985 metų birželį nužudytas.
Jo pagrobėjai pareiškė, kad Viljamo Baklio mirtis buvo jų kerštas už tai, kad Izraelis užpuolė Palestinos Išsivadavimo Organizacijos (PIO) objektus Beirute.
V.Baklis du kartus tarnavo Amerikos armijoje. Pirmą kartą jis užsirašė 1945 metų birželį, baigiantis antrajam pasauliniam karui, o antrą – 1951 metų birželį. Buvo pakeltas į antruosius leitenantus, kariavo Korėjoje, buvo du kartus sužeistas ir apdovanotas garbės ženklu „Sidabrinė žvaigždė“ už tai, kad vienas užgrobė Šiaurės Korėjos kulkosvaidžių lizdą.
