Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.

Žinia, kaip tik  brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.

Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.

Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.

Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog  būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant  bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…  

Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.

Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.   

Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.

Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku  beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.

XXX

2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva

Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.

Kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų  vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai  į širdį.

Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.

Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.

2019.10.14; 15:57

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žinia, garsusis amerikiečių filosofas Francis Fukuyama istorijos pabaigos idėją susiejo su liberaliosios demokratijos triumfu, kaip atrodė, galutinai ir visuotinai įtvirtinančiu nelygstamą laisvosios rinkos pavyzdį.

Kas be ko, F.Fukuyama išvados yra lengvai kritikuojamos, jam galima prikišti vienpusį užsiangažavimą arba, priešingai, metodologinį nenuoseklumą. Tačiau čia mums rūpi ne vienos ar kitos doktrinos garbė, o tai, kad mūsų laikais žmogus išties vis dažniau pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. 

Taigi, kaip atrodo, šiandien kalbėti apie istorijos pabaigą yra labiau prasminga remiantis tokios jausenos, įgijusios epidemijos pavidalą, pagrindu, nei puoselėjant ištikimybę atskirai doktrinai ar griežtai apibrėžtos teorijos loginį nuoseklumą, o tai savo ruoštu reiškia, kad toks  kalbėjimas 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas gali būti vartojamas ne tiek žymint konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringo įsivaizdavimo viražus ar net begalinį sumišimą.

Skirtingai nei F. Fukuyamos atveju, kai istorijos pabaiga yra susiejama su  hegeline maniera išpranašauto progreso lemiama pergale, čia jau kalbame apie istorijos pabaigos nuojautos sumišimo pavidalu įsivyravimą, kuris yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, plačiai išplitus žiniai, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė ne tokias jau menkas negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą prarandame, už laimėjimus kartas nuo karto skaudžiai užmokame. Net ir nebūnant prisiekusiu postkatastrofistu, kartas nuo karto kyla pagunda pagalvoti, kad vartotojiškumo suklestėjimas takiosios modernybės pasaulyje neišvengiamas yra susijęs su visuomenės antropologiniu nuosmukiu.

„Pasaulio pabaigos laikrodis“. EPA-ELTA nuotr.

Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal laikrodžio tiksėjimą, kai pats laikrodis yra jau be rodyklių ir ciferblato atžymų. Tarkime, tokia „ištiksinčio laiko“ samprata šiandien vienam jau asocijuojasi su užvestos minos paskutinėmis atkarpomis, o kitam su vis dar lipančio į kalną žmogaus širdies dūžiais, tačiau išties pačios istorijos idėjos ,,iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita.

Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime  ne apie vadinamą objektyviuoju  fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvių išgyvenimų individualizuotą laiką, bet kaip tik apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) ,,istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų, pilna apimtimi grįžtant į praeitį,   įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

Laikrodis rodo atėjus Naujuosius metus

Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios  būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“.

Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten ir anksčiau, o šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus ir pabandyti įvaizdinti perskyras. Kaip atrodo, ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata:

Transcendencijos idėja visiška nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Moderniųjų laikų eigoje palaipsniui aiškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų  visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę.

Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Trumpai tariant, mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą, savo ruožtu čia siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas,  pabandyti įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius: a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta, ją galimą tęsti, be to, patys pavyzdžiai, žinoma yra labai sąlygiški):

a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.

b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsisibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą. Tarkime, nieko neveikimas totalinio veiklumo pasaulyje suteikia prielaidas gilesniam laiko išgyvenimui, jeigu norite, yra savotiška laiko sargyba.

c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galų gale – internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui  įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros formai. Savo ruožtu tai suponuoja ,,laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia ,,laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.

2019.09.19; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip visiems daugmaž turėtų būti akivaizdu, Bernardas Gailius driokstelėjo, pavadindamas žinomus Lietuvoje žmones fašistais, ne tiek vedamas noro atrasti konceptualiai tiksliausią įvardijimą, kiek pastūmėtas užgaidos atstumti, pažeminti, suniekinti savo oponentus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-jono-noreikos-ir-kazio-skirpos-problema-fasizmas.d?id=81849217.

Tokį žmogaus įvardijimą šiandien galima vadinti drastišku iškoneveikimu. Tai nėra toks jau nekaltas prasivardžiavimas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio mums, jau įpratusiems prie nemandagios oponentų tarpusavio retorikos, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad civilizuotoje visuomenėje fašistinės ideologijos populiarinimas ir atitinkamos simbolikos naudojimas yra draudžiamas įstatymu, gali tapti baudžiamojo persekiojimo dalyku.

Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-nefasisto-zodis/, B.Gailius galop tarsi palieka ramybėje konkrečius žmones (ar ilgam?) ir žengia temos plėtotėje teorizavimo keliu, užsimoję pateikti struktūriškai išplėtotą fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639. Kaip jam sekasi šiame kelyje?

Žinia, fašizmas tikrąja to žodžio reikšme yra eklektiškas reiškinys, užimantis tarpinę nišą tarp komunizmo ir liberalizmo. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu pat eklektišku gali būti fašizmo apibrėžimas, kai tikrovėje sutinkamas ir fašizmu vadinamas reiškinys yra perkeliamas į loginį planą. Didžiausia B.Gailiaus bėda yra būtent toks teorinis eklektiškumas, kai jis, forsuodamas fašizmo apibrėžimą, iš esmės remiasi dviem diametraliai priešingomis ideologinėmis pozicijomis, užsimojęs suderinti nesuderinamus dalykus, į vieną visumą  bandydamas surišti stalinistinio Komunistų internacionalo pateiktą mokymą, kad fašizmas yra reakcingiausių finansinio kapitalo elementų diktatūra ir ultraliberalistinį, kol kas dar ne tiek konceptualiai, kiek instinktyviai apčiuoptą požiūrį, kad  visos ideologijos anapus liberalizmo yra užkrėstos fašizmo idėjų arba bent jau turi fašizoidinių intencijų.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku nuspėti, kad tikras liberalas be didesnių svyravimų gali pasakyti, kad komunistas yra bjauriausioji fašisto atmaina, savo ruožtu nereikėtų nustebti išgirdus, jog komunistinės ideologijos šalininkas skelbia, kad labiausiai pavojinga fašizmo forma yra liberalfašizmas. Čia iš tiesų turėtų stebinti ne pažiūrų įvairovė, plati įsitikinimų paletė, o naivus įsivaizdavimas, kad iš skirtingų lopų galima pasiūti vientisą drabužį, tenkinant dar ir tokį pageidavimą, jog mechaninio sujungimo siūlių nesimatytų.

B.Gailius pateikia net penkis  politinės fašizmo ideologijos bruožus, pastebėdamas, kad čia „Pirma ir pati svarbiausia yra visuomenės mobilizavimo idėja“. „Ši idėja, – tvirtina autorius, – kyla iš fašistinio istorijos suvokimo – kad tai nuolatinė kova dėl išlikimo“. Iš tiesų, pradėjus cituoti B.Gailių, sustoti sunku, juolab kad dabar išsirinktas tekstas apie fašizmo esmę yra nepaprastai įdomus savo netikėtais posūkiais ir drauge toks juokingas, jog norisi išsirašyti ištisas pastraipas pažodžiui, siekiant nepažeisti išviešintų minčių integralumo ir stilistinio unikalumo, mėgaujantis tokiu tekstu visokeriopai, deklamuojant jį kaip eilėraštį.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Toliau rašoma: „Fašistinė mobilizacijos idėja geriau išryškėja palyginta su konservatyvia valstybės samprata. Konservatoriui istorija yra gyvenimo mokykla. Iššūkiai, netikėtumai, sėkmės ir nesėkmė ugdo politinę tautą ir ji tampa iš tikrųjų atspari – pasiruošusi net tiems iššūkiams, kurių negali numatyti.“

Galima pabandyti pakišti šią nuorodą lietuviško kirpimo konservatoriams kaip mokančią žmogų susitaikyti su likimu, kviečiančia nesišiaušti, raginančia atsikratyti aktyvizmo kompleksų, tarkime, įpareigojančią susitaikyti net su Karbauskio išsidirbinėjimais, tačiau kažin ar kas nors iš jų būtų linkęs tokį pasmerktojo nuolankumą laikyti už istorinės patirties įpirštą išmintį.

Nuoroda į visuomenės mobilizacijos idėją persidengia su techniniu karinės semantikos visuotinės mobilizacijos terminu. Tačiau mobilizacija mobilizacijai – nelygu. Totalitarizmas yra ne visuminė žmonių masių mobilizacija, o totalinė visuomenės kontrolė, žmonių iniciatyvos ir valios paneigimas. Jeigu imtume už gryną pinigą išvadą, kad svarbiausiu politinės fašizmo ideologijos bruožu yra visuomenės mobilizacijos idėjos, loginės sekos būtume stumiami pripažinti net tokią nesąmonę, jog neva nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai yra fašistiniai dariniai.

Įsivaizduokime, pagal tokią apibrėžtį Indijos Nacionalinio kongreso steigėjas M.Gandhi yra fašistų fašistas, Sąjūdis yra išsiliejęs iš ribų fašistinis  sujudimas, o „Baltijos kelias“, kurio trisdešimtmetį neseniai paminėjome, yra fašistinio pakilimo aukščiausioji viršūnė, apskritai kažkokia fašizmo kvintesencija. Tokiu atveju net ir pilietinės mobilizacijos akcijos „Darom“, draugijos „Lietuvai pagražinti“ veikla, visuomeninė iniciatyva dėl sąžiningų rinkimų „Baltosios pirštinės“, apskritai visos iš visuomenės gelmės kylančios pilietinė iniciatyvos turėtų būti vertinamos kaip  fašizmo užkrato padauginimas.

O jeigu remiantis tokiomis prielaidomis, mes, kaip matome, pelnome, švelniai tariant, keistas išvadas, labai tikėtina, kad kažkas blogai yra su mūsų prielaidomis, ar ne? Taigi apverskime tezę, bandydami įsivaizduoti, kad ne žmonių iniciatyvos, piliečių sugebėjimas akimoju mobilizuotis, ne telkimasis net apie spontaniškai kilusias idėjas, o totalitarizmo bet kokiu pavidalu užmačios blokuoti tokias iniciatyvas, visuomenės gyvenimą pajungiant smulkmeniškai kontrolei ir prievartos mechanizmams, kelia didžiausią pavojų visuomenės pažangai, žmonių saugumui ir istoriškai susiformavusios bendruomenės išlikimui. Valdžia gali būti geresnė ar blogesnė, labiau ar menkiau atspari dezinformacijos poveikiams, daugiau ar mažiau sėkmingai pasitarnaujanti krašto gerovei ir saugumui, tačiau didžiausiems mūsų neprieteliams geriausia dovana vis tik yra visiškai pasyvi visuomenė.  

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau anksčiau išsakytas B.Gailiaus pastebėjimas, kad neva Gedimino stulpai mūsų padangėje faktiškai tapo fašistine atributika, o trispalvei kyla didelė rizika virsti fašistiniu simboliu, nes esą trispalvė labai vilioja fašistus kaip tautos ir tautiškumo ženklas, normalių refleksų žmogui turėtų padaryti tokį pat ar panašų poveikį kaip šalia susprogusi linksminamųjų dujų granata, tačiau keista, kad pareigingasis autorius neparodo reikiamo budrumo susidūręs su rinkimų Lietuvoje nepriklausomų stebėtojų visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ pavadinimu, pražiopsodamas galimas asociacijas su  liūdnos šlovės Kukukslano simbolika.

Tiesą sakant, man taip pat labai nepatinka visuose sąjūdžiuose atsirandantis pasidalijimas į vadus ir mases, tačiau tai tikriausiai vis tik yra masių psichologijos epifenomenas, o ne fašistinės ideologijos oksidacijos nuosėdų padarinys.

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Taigi B.Gailiaus pateiktas nuodugnus fašizmo esmės nusakymas tarsi įpareigoja mus pasidaryti išvadą, kad didžioji lietuviškosios populiacijos dalis yra fašistai, kitaip nepasakysi. Ne fašistų čia yra tiek pasibaisėtinai nedaug, kad būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ogi paskaičiuokime: Algirdas Paleckis, Rūta Vanagaitė, Remigijus Šimašius, kas be ko, pats Bernardas Gailius… Ką čia dar labiau išreikštu ne fašisto pavidalu būtų galima paminėti?

Kaip atrodo, penktojo piršto vakansija kol kas lieka neužimta.

2019.09.05; 07:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Toli gražu nesu joks pranašautojas, juolab nesu būrėjas iš žvaigždžių išsidėstymo ar kavos tirščių. Žmogui apskritai neduota skaidriai kaip veidrodyje permatyti ateitį, nuspėti – kuo viskas užsibaigs.

Vis tik pernelyg nesipūsdamas pastebėsiu, kad keletą kartų man yra pavykę nuspėti įvykių seką, sprendžiant apie užgriūsiančius išbandymus pagal pradėjusios ryškėti patologijos požymius. Ką čia turiu visų pirma galvoje, taip porindamas? 

Per visą nepriklausomybės laikotarpį aš pats daugiausiai esu rašęs apie neabejotinai mums Kremliaus režimo primestą pralaimėjimą, kai ne kartą kėlę ambicingus planus pasistatyti atominę elektrinę (AE) Lietuvoje, buvome priversti atsitraukti, didingus savo užmanymus nužudydami dar įsčiose. Švelniai pasakius, stebino ir tebestebina šiandien, dar negalint atsistebėti, tąkart lygioje vietoje užvirusi kova pieš Lietuvos ambiciją turėti savo AE, lietuviškoje žiniasklaidoje kilus kritikos audrai, nukreiptai prieš AE statybos planus, niekinant visais nešvankiausiais būdais tokį užmanymą, šitaip naikinant ir lietuviškos populiacijos savigarbos likučius.

Tai buvo pats ryškiausias naujosios Lietuvos užpuolimas, kai į jautriausius mūsų sanglaudos taškus buvo nukreipta uraganinė ugnis. Nežiūrint to, kad totalinis žmonių kvailinimas vyko išnaudojant visų pirma žiniasklaidos turimas priemones, informaciniu karu to pavadinti negaliu, nes čia mūsų pralaimėjimą, ginant savo interesus, lėmė ne tiek kažkoks informacinių pajėgumų trūkumas, kiek purvinųjų užkulisių meinstrymo žiniasklaidoje dominavimas, giliai įsišaknijęs tokių žiniasklaidininkų poreikis parsiduoti, didžiosios žiniasklaidos nuperkamumas, žema jos kaina.

Jau tikriausiam niekam, net didžiausiam naivuoliu nekyla abejonių, kad  tąkart Rusija pametėjo didelius pinigus, siekdama dar užuomazgoje sunaikinti Lietuvos sėkmės istoriją bent vienoje sferoje. Jeigu norite, nešvarių pinigų didele apimtimi dalyvavimą kažkaip iliustruoja dar ir tai, kad jų įpūsti skandalai turi butaforinį pobūdį, jie išties primena rusų kinematografo masines vadinamosios liaudies pseudovalios įkūnijimo scenas, tačiau, iš kitos pusės, tokie skandalai greitai perdega, neužsilaiko, nes, pasibaigus juos įplieskusiems pinigams, visos išgalvotos aistros subliūška, o iš su tikrove nieko bendro neturinčio svaigulio savo ruožtu lieka tik pašvinkusios pagirios. Aistros buvo surežisuota ir suvaidintos, tačiau drauge nešvarus darbas  sudrumstoje iki kraštutinės ribos atmosferoje – padarytas, jo rezultatai – neatšaukiami.

Kita vertus, man nuo pat batalijų pradžios visados nedavė ramybės dar vienas klausimas – kodėl Kremlius taip neįtikėtinai azartiškai, su pertekliniais užmojais stojo prieš Lietuvos užmanymus energetikos sferoje,  bandė prastumti (ir prastūmė) Lietuvos sustabdymo šioje sferoje planus su tokiu užsidegimu, kad to paprasčiausiais ekonominiais sumetimais paaiškinti neįmanoma.

Taigi jau tuomet bandžiau prazonduoti išvadą, kad  Rusijos veiksmų prieš AE statybos Lietuvoje planus neįmanoma paaiškinti tik ekonominio karo logikos priemonėmis, kai tokių veiksmų intensyvumas ir neįtikėtinai nešvarus pobūdis leidžia užgimti įtarimams, jog čia slypi iki galo tuomet dar neatidengti ketinimai pastūmėti Lietuvą į kažkokius labai pavojingus spąstus, pakišti kiaulę.

Šiandien jau visi žinome atsakymą, kad Astravas yra tokia mums pakišta radioaktyvi kiaulė, nešvaraus branduolinio sprogimo pavojaus ir psichologinio šantažo mina Lietuvai. O užminavimai prasidėjo dar tada, kai dirbtinai sukeltose isterijos putose buvo paskandinta LEO.LT ir užblokuoti Visagino AE statybos planai.

Dar kartą prisiminiau šią skaudaus pralaimėjimo istoriją tikrai ne dėl to, kad norėčiau pasigirti dėl savo menamo įžvalgumo (labiau turėtų stebinti ne paskirų žmonių tuomet išsakytos abejonės, bet masinės haliucinacijos pobūdį įgijusi AE statybos Lietuvoje idėjos niekinimo ir iniciatorių dergimo akcija), o tik dėl to, kad šiandien mūsų padangėje lygioje vietoje sukelta isterija dėl neva Lietuvoje užkilusio fašizmo pavojaus savo stilistika kaip du vandens lašai primena andai Rusijos pinigų įsuktą AE statybos Lietuvoje demonizavinimo skandalą, kuris iki pastarojo meto gali būti laikomas  viena iš labiausiai masyvių naujausiųjų laikų istorijoje žmonių kvailinimo ar sutelkto sąmonės farširavimo kažkokia negyva medžiaga akcija.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Kas be ko, fašizmo sąvoka yra labai komplikuota ir plati, šiandien kartais apimanti net estetinės butaforijos, t. y.  karnavalinių persirengimų ir klounados rekvizitą, tačiau ne juokais kaltinimai fašizmo subkultūros puoselėjimu iškyla gyvenantiems šalia Rusijos, kuri paknopstomis veržiasi išvaduoti kaimynines šalis nuo tariamo fašizmo, Kremliui dieną naktį puoselėjant tokius planus, atviromis akimis sapnuojant apie tokią galimybę.

Kas nežino, kad brandžiojo socializmo metais sovietinės armijos rekrūtai iš Lietuvos automatiškai buvo vadinami fašistais, o, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, imperijos leksikone mūsų šalis net ir oficialiu lygiu yra vadinama profašistine valstybe.

Tu, mielas skaitytojau, turi teisę laikyti autorių paranojiku, tačiau aš išties neatmetu priežastinio ryšio tarp to, kad patriotinių Lietuvos pajėgų kaltinimas fašistinių nuotaikų toleravimu, ypač kai tokius kaltinimus pagal Rusijos propagandos pavyzdį kaip veidrodinį atvaizdą kartas nuo karto atgamina kažkas iš mūsų populiacijos vidaus, net lietuvių tautybės personos, rodo tai, jog Rusija jau yra pasirengusi užpulti Lietuvą ne po dešimties ar daugiau metų, o po metų kitų, kol dar niekam neprilygstančio rusiško nešvankumo propagandinio karo nesąmonės neatvėso, gali duoti nuodingų vaisių, nenukeliant užpuolimo datos į neapibrėžtą ateitį.

Dabar sukeltos, tarsi iš niekur niekas, propagandinės isterijos dėl fašizmo paūmėjimo Lietuvoje fakto paprasčiausiu naudingų idiotų faktoriumi jau neįmanomą paaiškinti, taip pat sunku būtų patikėti, kad tokios aktyviai populiarinamos, per svarbiausius žiniasklaidos kanalus peršamos nesąmonės užgimsta savaime pagal kažkokį inercijos dėsnį.

Ar sakote, kad čia išsakytos abejonės didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti siejamos su, tarkime, Algirdo Paleckio vardu, tačiau iš tolo prasilenkia, negali būti gretinamos, visiškai nedera su respektabiliu žinomo apžvalgininko Bernardo Gailiaus įvaizdžiu, net jeigu pastarojo išvados didele dalimi jau pradeda panašėti į pirmojo pobjaurius kalambūrus? Kad ir kaip būtų, išmušė B.Gailiaus žvaigždžių valanda, kai ilgą laiką desperatiškai siekęs publikos dėmesio, bet paprastai kaip užkeiktas likdavęs viešųjų diskusijų paraštėse, šiandien atkaklusis apžvalgininkas su savąja fašizmo Lietuvoje teorema sulaukė nemažo susidomėjimo. Kaip sako J.W.Goete, bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo…

Kelias į žvaigždes gali būti visoks, tačiau Lietuvoje neretai tampama žvaigždūnu, pasakius didžiausia nesąmonę, o nuostolius čia patiria visi sveiko proto žmonės jau vien dėl to, kad nukabintos iš oro tokios  nesąmonės įgyja pamėklišką gyvastingumą, kai, negalėdami nutylėti, net ir labai nenoromis pradedame diskusijas dėl jų iššaukiančio nesąmoningumo. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume toleruoti obskurantizmą.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Nemažiau įdomu yra tai, kad pastaruoju metu B. Gailius po daug nesusipratimų sukėlusių  drastiškų priekaištų ideologiniams priešininkams dėl neva jų fašizoidinių polinkių galop pasuka tarsi ir labiau neutraliu teorizavimo keliu, užsimojęs pateikti kažką panašaus į struktūriškai išplėtotą  fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639.

Kaip atrodo bent man, to nereikėjo daryti, nes teorinė refleksija nėra stipriausioji šio guvaus polemizuotojo pusė. Labai nemalonu, bet privalu pastebėti, kad B.Gailiaus pastangos pateikti patogų sau dėl jau užsiimtos iš anksto pozicijos fašizmo apibrėžimą nuveda į tokius lėkštumo užkaborius, kad visa tai bendrai sudėjus jau be didesnių išlygų gali būti vertinama kaip žmogaus intelekto pažeminimas.

Apie tai detaliau – netrukus.

(Bus daugiau)

2019.09.03; 19:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“ 

Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras. 

Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.

Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams.  Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.

Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.

Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir  išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.

Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.

Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.

Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas,  kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją.   Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia  visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.

Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.

P.S.

Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.

2019.08.22; 09:26

                                        X X X

Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis

 

mėnulis dabar toks vaiskus be energijos

kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –

vokus staiga ten pramerkia

kažko nudžiugęs lavonas

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.

Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie  neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.

Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp  lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro. 

Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su  garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi  nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.

Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).

Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.

Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.

Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios  būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.

Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo  išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?

Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas, operacijų prieš Lietuvos partizanus organizatorius

Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros,  be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.

2019.08.02; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.

Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos  pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs  liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.

Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.

Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas.  Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.

Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad  politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.

2019.07.27; 18:16 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis akivaizdžiau pas mus į viešumą prasikala nuomonė, kad pastaruoju metu išryškėję Ramūno Karbauskio veiksmai nepaklūsta jokiai logikai, taigi neva sunku būtų atrasti kokią nors racionalumo liekaną visur, ką sako ir daro R.Karbauskis. Tarsi būtų taip, kad racionalumo grūdo paieška čia – misija neįmanoma. 

Štai net žaliųjų valstiečių patrono kadencijos bendražygis Saulius Skvernelis šiandien jau linkęs abejoti tik dėl to – skandalingi R.Karbauskio pareiškimai dėl traukimosi iš valdžios, bjauriai šantažuojant rinkėjus, yra padiktuoti iracionalios piktumo valios ar paprasčiausio kvailumo? Tačiau – ar iš tiesų  R.Karbauskis yra toks durnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

Na, imkime ir pabandykime skandalinguosius R.Karbauskio pareiškimus suprasti tiesiogiai, be jokios pridėtinės vertės, neieškodami čia jokių poteksčių, kabliukų. Sakote, kad tai iš tiesų yra neįmanoma misija, nes girdite raginimą už tikrą pinigą priimti labai melagingos dvasios žmogaus pareiškimus? Kodėl gi ne? Tarkime, R.Karbauskis visomis savo poromis jausdamas, kad valdžios svertai palaipsniui, bet nenumaldomai slysta jam iš rankų, siūlo trauktis iš valdžios in corpore labiausiai jam patogiu momentu, kai tokio pasirinkimo kaltininku tiesiogiai ar netiesiogiai būtų galima nurodyti kitą žmogų, t. y. šiuo konkrečiu atveju partijos deleguotą asmenį dalyvauti prezidento rinkimuose.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip matote, šiame straipsnelyje yra keliama versija, kad R.Karbauskis iš anksto daugmaž nutuokė arba savo kailiu pajuto, kad valstiečių partija pralaimės visus iš eilės, savivaldybių, prezidento ir Europos parlamento, rinkimus, kaip ir tai, kad partijos įvaizdį palaikantys, didžiausio populiarumo susilaukę žmonės anksčiau ar vėliau pabandys atsiriboti nuo jo, stos priešpriešai, – taigi anas nusprendžia užbėgti įvykiams prieš akis, bijodamas loginės pabaigos kaip didžiausios gėdos akimirkos. 

Jeigu norite, R.Karbauskis pasiūlė partijai trauktis iš valdžios tuo kulminaciją pasiekusios įtampos momentu, kol visuotinai dar neišaiškėjo tai, kad šis bjaurusis ančiukas tikrai niekados netaps gulbe. (Kas gi daugiau yra tas R.Karbauskis be Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio, Vytauto Bako, jeigu ne patologiškai užbambęs bjaurusis ančiukas, rus. gadkiy utionok?..)

Ar tai reiškia, kad R.Karbauskis yra įtikėjęs į amžino sugrįžimo ir kvailos begalybės logiką, puoselėdamas viltį, kad, laiku pasitraukus, po naujų Seimo rinkimų bus galima pabandyti tokias pat nesąmones pakartoti iš naujo, o galbūt, siekdamas partijos pralaimėjimo, jau primena tą maniaką žudiką, kuris pasąmoningai trokšta, kad jo nusikalstama veikla būtų kuo greičiau užkardyta? Vis tik greičiau anas yra panašus į beviltišką ligonį, kuris, sužinojęs negailestingą diagnozę, renkasi savižudybės kelią, nelaukdamas loginės pabaigos, natūralios paliegėlio mirties.

Tačiau problema ta, kad kartu su savimi anas į nebūtį yra pasiryžęs nusitemti visą miestą, visą partiją, tarsi siekdamas, kad neliktų nė vieno jo totalinio pralaimėjimo, jo didžiausios gėdos liudininko. Kaip gi kitaip būtų galima bandyti racionaliai šiandien paaiškinti R. Karbauskio konvulsijų, užstojusių koalicijos sutarties pasirašymo metu, faktorių? Kaip atrodo, R.Karbauskiui svarbu, kad pralaimėjimo naštą būtų galima pasidalinti su iš esmės jau seniai viską pralaimėjusiomis partijomis, kad jo pralaimėjimą galop būtų galima vertinti kaip taktinės klaidos pasekmę, vengiant skaudžios akistatos su tiesa, kad toks pralaimėjimas neabejotinai bus jojo giliausias asmenybinis pralaimėjimas, egzistencinis kolapsas. Lietuvoje jau tikrai neliko tokio kvailio, kuris dar nesuprastų, kad sveikas isteblišmento protas jokiomis aplinkybėmis neprileis, kad Krašto apsaugos ministeriją pradėtų kontroliuoti tokie personažai kaip Remigijus Žemaitaitis. Taip tikrai neatsitiks, jeigu nepasirinksime savižudybės kelio.

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jau girdėjome keliant triukšmą, be paliovos mechaniškai kartojant išvadą, kad valstiečių partijos taryba parodė milžinišką pasitikėjimą savo pirmininku, teigiamai prabalsavusi už R.Karbauskį. Nejaugi? Už pasitikėjimą partijos pirmininku pasisakė 65 tarybos nariai iš 80, o 15 – vienaip ar kitaip pareiškė nepasitikėjimą. Žinia, kalbame apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą partijos vadovu, kuris yra ne šiaip vienos politinės, net parlamentinės partijos pirmininkas, o greičiau tos partijos savininkas, vienintelis akcininkas.

Taigi nurodyti skaičiai yra drastiški, bylojantys apie prasidėjusius dezintegracijos procesus artimiausiame partijos vadovybės rate. Kyla klausimas – kas toliau? Jeigu valstiečių partijoje išties būtų stengiamasi rasti išeitį, siekiant, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, kaip atrodo, reikėtų paieškoti tokio naujo statuso R.Karbauskiui, kuris, iš vienos pusės, įpareigotų bendražygius išsaugoti partijos kūrėjo orumą, o, iš kitos, leistų į priekį išstumti, partijos veidu padaryti kitus asmenis.

Kaip atrodo bent man, žmogui iš pašalės, neprašytam patarėjui, R.Karbauskiui labai tiktų ne tik formalus garbės pirmininko, bet ir labiau realus generalinio sekretoriaus ar panašus  (generalinio kontrolieriaus ir t.t., imtinai iki generalisimo) partinis postas, kasdieninius partijos veiklos reikalus perduodant tvarkyti, pirmininko skeptrą įteikiant didesnio pasitikėjimo susilaukusiems, mažiau visuomenę alergizuojantiems bendražygiams.

Kaip atrodo, vis tik nepavyks iki begalybės pratemti, be liūdnų pasekmių valstiečių partijai išsaugoti tos kraštutinai paradoksalios padėties, kai partijos reitingus į viršų tempia, šios partijos populiarumo įvaizdį kuria visų pirma partijos disidentai. V.Pranckietis šiandien visų pirma žadina neaiškius lūkesčius, kad valstiečių partija dar neišnaudojo iki galo savo galimybių, V.Pranckiečio užsispyrimas ir kova už Seimo orumo išsaugojimą be visa ko kito tarsi rodo ir tai, kad žalieji valstiečiai turi bent teorinį atsinaujinimo potencialą.

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga leisiu užsiminti sau užsiminti apie nemalonų, sakyčiau, žurnalistų etikos požiūriu nešvarų incidentą, kai Seimo pirmininkas buvo užpultas iš pasalų, paklausus jį dėl gyvulių ūkio. Tik visiškos vaizduotės negalios ištiktas žmogus gali stebėtis, kad žemės ūkio universiteto profesorius, dar vakar iki užkimimo diskutavęs dėl išmaniosios gyvulininkystės arba išmanaus gyvulių ūkio studijų programos universitete (labai gerai prisimenu tas diskusijas), paklaustas apie gyvulių ūkį, ne iškart persijungė nuo profesiniais įgūdžiais grįstos tiesioginės nuorodos į metaforinę literatūrinę plotmę.

Be to, reikia pastebėti, kad ši metafora, kaip ir visos kitos ekonomisto Raimondo Kuodžio metaforos, įvestos į lietuvių politologinį žargoną, yra klaidinanti, stipriai šaunanti toli pro šalį. George‘as Orwellas Gyvulių  ūkyje kalbėjo apie totalitarinio sovietinio socializmo tragikomiškus paradoksus ir stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą tuščiagarbiai (ir barbariškai) pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Labai tikėtina, kad nei ekonomistas, nei juolab žurnalistas minėtosios antiutopijos puslapių nebuvo vartę nė iš tolo. 

Labiausiai liūdina tai, kad Lietuvoje žurnalistai kvailėja dar sparčiau nei politikai.

2019.07.17; 21:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.

Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?

Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.

Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.

Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“.  Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.

Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.

Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?

Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris  iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje

Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.

2019.06.13; 18:37

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš įsijungdamas 10-ojo, t. y. paskutiniojo Dalios Grybauskaitės prezidentinio metinio pranešimo Seimo rūmuose TV transliaciją, pagavau save tebegalvojantį – kodėl jau baigiančios kadenciją, paliekančios postą prezidentės atžvilgiu puolimas pastarosiomis dienomis sustiprėjo iki tokio lygio, kad nesuinteresuotam stebėtojui belieka tik kraipyti galvą, iškart nerandant paprasto atsakymo?

Vis tik nesinori tikėti labai panašiu į tiesą, tačiau pernelyg lengvai besiperšančiu situacijos nušvietimu, kad taip pasitinka D.Grybauskaitės epochos pabaigą žmonės, kurie dešimt metų bailiai tylėję, dabar išėjo į viešumą paklykauti, pasiryžę ištrėkšti visą savo sutaupytą pagiežą, tokiu būdu tarsi bandydami susigražinti savivertę ar net kažką panašaus į kritiškojo herojaus, niekuo nerizikuojančio kovotojo už tiesą statusą.

Tačiau į akis krinta dar labiau intriguojanti detalė, kad labiausiai nuodingais paskviliais baigiančią antrąją kadenciją prezidentę apdovanojo beveik tie patys stambiosioms verslo korporacijoms tarnaujantys viešosios nuomonės formuotojai, kurie su baisiais prakeiksmais andai labai panašiai palydėjo taip pat ir Valdo Adamkaus prezidentavimo paskutiniąsias dienas.

Jau tada kėliau klausimą – „Kodėl oligarchija keršija Valdui Adamkui?“, kai atrodytų jau nebuvo jokio racionalaus motyvo spardyti atitarnavusį, nuo reikalų tvarkymo pasitraukusį liūtą (straipsnelis tokiu pavadinimu buvo išspausdintas Rimvydo Valatkos redaguojamame lrytas.lt dienraštyje, tačiau neturiu galimybės pateikti internetinės nuorodos, nes vėliau, pasikeitus redaktoriui, šis straipsnelis buvo pašalintas iš dienraščio archyvų).

Krito į akis dar ir tai, kad besitraukiantį iš valdžios V.Adamkų anąsyk nesirinkdami žodžių, labai nešvankiai dergė tie politikos apžvalgininkai, kurie D.Grybauskaitės žengimą į sostą sveikino kaip tamsumus pašalinantį naujo ryto užtekėjimą, tautai tekusią laimingą dalią, juolab turėtų būti keista šiandien, kad tie patys, su viena kita išimtimi, V.Adamkaus kritikai D. Grybauskaitės prezidentavimo pabaigą pasitinką su dar didesne pagieža nei jos pirmtako atžvilgiu. 

O, tiesą sakant, nieko keisto čia nėra, kai pagalvojęs pradedi pagauti mintį, kad vadinamosios oligarchijos pagiežingą įniršį didina nuvilti andai nesveikai sukilę lūkesčiai. Didelė garbė prezidentei D.Grybauskaitei tenka jau dėl to, kad ji, be visa ko kito, sugebėjo atsispirti vadinamosios oligarchijos gundymams, kai visi bandymai parišti ją ant pavadžio sulaukė diametraliai priešingo efekto nei buvo užmanyta, skaudžiai bumerangu sugrįžo atgalios gudručių atžvilgiu.

Kita vertus, prisipažinsiu, kad su nelabai švaria sąžine čia vartoju jau perkrautą interpretacijomis ir praplautos prasmės žodį „oligarchija“, suprasdamas tokį reiškinį visų pirma kaip kai kurių stambiojo verslo kompanijų veiklą, kai dėl įsivaizduojamos verslo sėkmės nesibodima paminti net valstybę po kojomis, naikinant tautos valstybingumą kaip netramdomų užmačių verslo trukdį.

Žinia, labiausiai akivaizdžiai valstybės naikinimo požymiai išryškėjo tokio necivilizuoto verslo užmačiose demoralizuoti valstybės institucijas, nusipirki politikus ir žiniasklaidą. Net nepuoselėjant jokios sąmokslo teorijos, drauge pripažįstant kiekvienam subjektui teisę turėti subjektyviai geriausią nuomonę apie save, šiandien jau sunku būtų paneigti faktą, kad objektyviai tokio verslo veiklos tiesioginės ar uždelsto veikimo pasekmės,  naikinant valstybės tvarumo pagrindus, sutampa su Lietuvos savarankiškumui priešiškos imperinės Rusijos interesais.

Kažkada rašiau, kad būtent neprotingo populizmo stichijos vedama D.Grybauskaitė tapo ta fatališka moteris, kurios apsisprendimas lėmė LEO.LT mirtį – https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2012/01/03/news/geroji-ir-blogoji-prezidentes-d-grybauskaites-populizmo-puses-5397758/

Kaip visi gerai prisimena, labai intensyviai kurstoma isterija dėl LEO.LT tapo D.Grybauskaitės tramplynu į aukščiausiosios valdžios postą. Drauge bus pravartu užsiminti, kad šios istorijos plėtotėje užsiaugino raumenis ir pakėlė sparnus virš Lietuvos devyngalvis „MG Baltic“ slibinas. Kartu būtų  mažadvasiška nepastebėti, kad sugebėjimas užblokuoti visus Lietuvos  ambicinguosius AE statybų planus, kaip atrodo, yra didžiausioji imperinės Rusijos pergalė prieš mūsų šalį po nepriklausomybės paskelbimo –https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2010/08/26/news/isdavystes-anatomija-5640742/, dar baisiau, yra toks mūsų tautos pralaimėjimas, kuris galiausiai lėmė tiksinčios Astravo bombos atsiradimą mūsų padangėje –https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.

Jau visą dešimtmetį puoselėju štai tokią Lietuvos politinio gyvenimo atpasakojimo fabulą, siekdamas surišti visus mus ištikusius svarbiausius pastarojo dešimtmečio išbandymus į vieną visumą. Nesu joks tyrėjas, nė iš tolo neturiu jokių slaptų informacijos šaltinių, disponuodamas tik visiems  viešojoje erdvėje prieinamais pranešimais, taigi neatmetu ir tos galimybės, kad tokia mano pasakojimo seka yra didesne ar mažesne dalimi klaidinga, kita vertus, savo pasiteisinimui pasakysiu, jog būtent šitokia loginė dėlionė, bėgant laikui, tampa vis labiau įtikinama, nes ji lengvai leidžia paaiškinti ir naujai išryškėjusius faktus.

Logizacija nėra tik minties tvarkingas dėstymas, ji – neretai atspindi ir santykius tarp daiktų. Iš kitos pusės žiūrint, gyvenimas yra pernelyg iracionalus dalykas, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną loginę schemą. Įdomiausias, labiausiai intriguojantis šios fabulos momentas vis tik yra tai, kad joks purvo lašelis nuo purvo lavinos, iškilusios su LEO.LT naikinimo vajumi neprilipo mūsų prezidentei, nes ne jie (vadinamosios oligarchijos skalikai) pasinaudojo ja, o ji – jais, drauge palikusi niekam neįsipareigojusi ir tokio nepriklausomo stoto tarsi būtų pats faraonas.

Taigi mažiausiai ką būtų galima gero pasakyti apie paliekančią postą prezidentę, ji – puikiai išlaikė prezidentavimo testą. Dar daugiau, – galima pasakyti net ir taip, kad jeigu kiekvienas iš mūsų sugebėtų taip atsakingai vykdyti savo tarnybines prievoles kaip tai sugebėjo padaryti D.Grybauskaitė savo poste, mūsų šalis išsiveržtų į priekį viso demokratinio pasaulio lenktynėse.

Yra laikas mėtyti akmenis, ir laikas – juos rinkti. Per šį dešimtmetį labai dažnai kritiškai, kartais tulžingai vertinau prezidentės D.Grybauskaitės veiksmus. Nesiruošiu išsižadėti savo minčių, nes iš tiesų prezidentė ne kartą teikė pretekstą nesutikti, diskutuoti, priešgyniauti. Tačiau šiandien jau tiesiog privalau, ilgiau nelaukęs, atsiprašyti už savo kartais nekorektiškus ar net chuliganiškus pasisakymus prezidentės atžvilgiu, nes palaipsniui besikaupusi galop subrendo ar net perbrendo nuomonė, kad man, kaip Lietuvos respublikos piliečiui, vis dėlto yra nepaprastai didelė garbė, jog mūsų prezidente buvo toks stipraus charakterio ir tvirto vertybinio stuburo žmogus, nuodugnus valstybininkas kaip D.Grybauskaitė.

Paskutinis prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas iš tiesų mane patraukė net ne tiek savo turiniu, kiek forma kaip tam tikras atsisveikinimo ritualas arba, jeigu norite, kaip verbalinis gulbės baletas su paskutiniuoju pagrindinio personažo klyksmu. Kaip atrodo, dabar klausančiajam pranešimo išties buvo parsminga dėmesį perstumti nuo teisingai sudėliotų, profesionaliai apdorotų sakinių, kaip ir buvo galima laukti, motyvuotų kritinių pastabų vyriausybės atžvilgiu į tai, kaip buvo sudėti akcentai kraštutinai lakoniškame pranešime potemių išryškinime viena kitos atžvilgiui arba net į tai, ko prezidentė nepasakė, kaip į labai iškalbingą dalyką.

Skiriamasis šio metinio pranešimo bruožas buvo, kaip pasirodė bent man, būtent tai, kad prezidentė mažiau nei įprasta panašiais atvejais dėmesio skyrė iš tiesų jau ne kartą aptartoms kietojo saugumo problemoms, šįkart lakoniškame pranešime neįprastai ilgai (sąlygine to žodžio reikšme) apsistojusi prie kultūros klausimų. Ar dėl to jau būtų galima forsuoti išvadą, kad iš esmės technokratinio pobūdžio D.Grybauskaitės valdymo stiliuje į kadencijos pabaigą prasikalė kažkas panašaus į humanitarinį profilį.

Kaip atrodo, tokia išvada būtų pernelyg ankstyva (o kaip galėtų būti vėliau – nesužinosime) arba teisinga tik iš dalies, nes apie tokią humanitarinę katastrofą kaip socialinė atskirtis prezidentė užsiminė tik trimis kraštutinai sutrauktais, taigi dėl perdėto lakoniškumo beprasmiais žodžiais (tokia beprasmybė yra vadinama brachilogija), drauge pasigyrusi, kad visas pasaulis žavisi mūsų kosmopolitiniais miestais, bet užmiršusi paminėti, jog provincija kapanojasi skurde, kol kas nematant prošvaisčių – kaip būtų galima išlipti iš šitokio tautos gyvybingumo pagrindus naikinančio nuosmukio.

2019.06.12; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tai tikriausiai bus pirmas kartas, kai mane aplanko geras jausmas, valstybėje kilus „mažai politinei krizei“ (kabutėse paimti Ramūno Karbauskio žodžiai). Jeigu norite, širdis dainuoja matant tai, kaip, ilgai rusenęs kažkur paslėpsniuose, staiga visų mūsų akyse įsiplieskė  konfliktas tarp Seimo pirmininko ir  Valstiečių partijos vado, iškart, tarsi  pavasario saulėje nutirpus sniegui, pasimatė tikrasis šių žmonių bendravimo komplikuotumo reljefas.

Jau seniai nedavė ramybės klausimas – kokia politinė akrobatika gali vienyti tokias skirtingas asmenybes, nežiūrint net to, kad buvusio Agronomijos fakulteto dekano artumas valstietiškai ideologijai yra visiems suprantamas dalykas. Žinia, R. Karbauskis yra buvęs  V. Pranckiečio studentas, tačiau, ne paslaptis, kad ne taip retai net žingeidus, imlus  dalykinės kompetencijos žinioms mokinys lieka nutolęs nuo mokytojo vertybių rato, nepersiima jo sukauptos gyvenimiškos patirties užkratu.

Taigi, vis tik tikriausiai yra taip, kad ne R. Karbauskis V. Pranckiečiui, o V. Pranckietis R. Karbauskiui suteikė didžiulę garbę, priėmęs kvietimą dalyvauti partijos veikloje, – garbę, kurios pastarasis, kaip atrodo, nebuvo vertas.

Negaliu sakyti, kad nors kažkiek pažįstu V. Pranckietį, nors andai dažnai jį matydavau žirgliojantį Aleksandro Stulginskio universiteto koridoriais, įvairiose universiteto sueigose aistringai besiginčijantį su aukštesne administracija dėl labiau civilizuoto ir darbuotojų socialinius lūkesčius atitinkančio universiteto darbo organizavimo. Žiūrint iš pašalės atrodydavo, kad šis humoro jausmo nestokojantis žmogus yra maištininkas pagal savo prigimtį, nepraleidžiantis progos paglostyti valdžią prieš plauką.

Kita vertus, skyrėsi jis nuo kitų universiteto dekanų visų pirma tuo, kad labai maloniai sveikindavosi, sustodavo pasikalbėti, jautė pareigą išklausinėti iki galo apie kylančias problemas ir rūpesčius, nepraleisdavo progos pademonstruoti visokeriopą geranoriškumą paprasto lektoriaus atžvilgiu. Nesakykite, tai nėra jau tokia smulkmena, kai šalia čia aukštesnius akademinius postus užimantys žmonės neretai plaukioja taip pasikėlę, tarsi būtų užsidėję karūnas arba prisišikę į kelnes, nematydami reikalo net žvilgtelėti į besisveikinantį, jeigu jau mano, kad anas yra žemesnio rango kolega (universitete, kaip ir kariuomenėje, svarbiausias dalykas yra antpečiai).

Norite tikėkite, norite ne, tačiau nepraleisiu progos pastebėti, kad tik po kelių metų sužinojau, jog V. Pranckiečio dukra buvo mano studentė, nes tuomet, kai ji studijavo, nė iš tolo negalėjau pagalvoti, kad ši, labai kukli, šiltai bendraujanti, nepaprastai stropi, mergina yra dekano atžala. Išties, tai reikšminga detalė, paryškinama to kontrasto, jog Lietuvos politinio elito palikuonys labai dažnai pagal rusišką pavyzdį savo įtakingų tėvų yra siunčiami studijuoti į užsienius, nes Lietuvos universitetai jiems tikriausiai yra „ne tas lygis“.

Tačiau, kaip nesunku nuspėti, ne šie visiškai subjektyvūs ir sentimentalūs mano įspūdžiai pastūmėjo, o pačios dalyko esmės esu įpareigotas tarti keletą žodžių apie žiežirbų fontanu ištryškusį konfliktą pačioje mūsų politinio gyvenimo šerdyje. Kaip sakiau, laukiau, kad anksčiau ar vėliau  V. Pranckietis iššaus, nes ne jo būdui yra taikytis su nuopuoliu ir politine beskonybe.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Vis tik dar svarbiau bus pastebėti, kad dėl įvairių aplinkybių susiklosčiusioje patologinėje situacijoje V. Pranckietis kaip niekas kitas iki jo labai aukštai kelia parlamentarizmo vėliavą, stipriai truktelėjo į priekį, įtvirtinant parlamento orumo vaizdinį. Kaip dabar neprisiminsi, kad mūsų politinėje padangėje jau senokai įsivyravo tradicija, jog Seimo pirmininkas yra partijos vadų lengviausiai mainoma moneta, neretai yra laikomas tik už dekoratyvinę figūrą, kurią užsimanius sprigtu galima pašalinti nuo lentos.

Žinia, tokį politinės kultūros pavyzdį mūsų padangėje visų pirma pabandė įskiepyti Viktoras Uspaskichas, kuris skirdavo ir atleisdavo Seimo pirmininkus greičiau nei jie spėdavo susivokti savo postuose. Kaip atrodo, V. Karbauskis yra linkęs pratęsti ir pagilinti šią liūdną tradiciją, Seimo pirmininko figūrą geriausiu atveju pripažindamas tik  kaip nuskriausto berniuko politinį žaislą.

Todėl sveikinu priešpriešai infantilizmui stojantį, besivadovaujantį sveiku protu ir suaugusio žmogaus refleksais V. Pranckietį, Seimo pirmininką, kuris nesiruošia šokti pagal infanto dūdelę, bet su visa parengtimi stoja ginti parlamento orumą.

Džiaugiuosi už profesorių, kuris išėjo iš šešėlio, atgavo žadą ir tikrąjį savo balsą ir, kaip atrodo, toliau ruošiasi gyventi pagal jam būdingos prigimtinės stichijos dėsnius.

2019.05.31; 19:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pasibaigus rinkimams, visoje Lietuvoje gausiai palijo. Ilgai spirgėjusi sausroje, šalis pritvinko palaimos. Užplūdo gaiva, tokia džiugi kaip užstojęs būvis po lengvai laimėto karo. Kitas klausimas – ką laimi ar pralaimi, ko gali tikėtis Lietuva, išsirinkusi prezidentu Gitaną Nausėdą, anksčiau ilgai dirbusi „Vilniaus“ banko prezidento patarėju?

Dabar paminėjau išrinktojo prezidento buvusias pareigas tikrai ne dėl to, jog neva norėčiau priminti kažkokią naujojo šalies vadovo sąžinės skolą. Greičiau yra priešingai, prisiminti G.Nausėdos darbinės karjeros vingius iš naujo yra pravartu būtent dabar, kai ypač rėksmingai nuskambėjo Aušros Maldeikienės žodžiai, kad neva tauta prezidentu išsirinko visišką nulį. Kad ir kaip ten būtų, tačiau net ir asilui aišku, kad solidus skandinaviškas bankas tikrai nesamdo nulių į atsakingas pareigas, turėdamas galimybę atsirinkti geriausius ir geriausių. Tarkime, žmogaus respektabilumas čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje, taigi bankas, norite to, ar nenorite, dėl visiškai pragmatinių išskaičiavimų nepuola samdytis isteriškų moteriškių, liaudyje vadinamų klyknėmis. Tauta kartais renkasi labai panašiai, nieko nepadarysi, nors man labai apmaudu, kad tauta šįkart nepasirinko būtent labai žavingos ir protingos damos (būna ir tokių).

Toli gražu nesu joks G.Nausėdoas fanas, tačiau tikrai ne ankstesnis jo darbas banke, o truputėlį kitos priežastys verčia nerimauti, jeigu aš čia iš tiesų kažko neišsigalvoju, kartais linkęs sutirštinti spalvas. Štai net mano vaizduotė neišneša, kai pabandau suskaičiuoti – kiek G.Nausėda turi veidų? Kaip atrodo, net ne pėsčias ponas neturi tiek kostiumų savo spintoje, kiek naujasis šalies lyderis profilinio įvaizdžio variantų. Ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad būtent ankstesnis G,Nausėda į apyvartą paleido skrajų posakį, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas jį pasidalyti http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html. Žinia, tokia savo išmintimi būsimasis prezidentas pasidalijo tada, kai tuometė valdžia paskelbė apie savo ketinimus kelti minimalų atlyginimą. Nelabai sutirštinat spalvas būtų galima pastebėti, kad ši, net labai pamaloninanti didžturčių gretas, ištara yra labiausiai nešvankus nepriklausomybės laikų posakis, vedantis į užprogramavimą neatšaukiamam skurdui https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-susitikimas-kaune-su-lr-prezidento-rinkimu-kandidatais/.

Kita vertus, kaip žinome, rinkimų įkarštyje G.Nausėda pasižadėjo, kad, tapęs prezidentu, jau pirmosios kadencijos metu pasistengs pajamų skirtumą tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių žmonių sumažinti nuo 7,3 iki 5 kartų. Kaip atrodo, naujasis prezidentas gerai suvokia, kad dabar esantis pajamų atotrūkis rodo baisų šalies necivilizuotumą, kraupų socialinį atsilikimą, tačiau nesu tvirtai įsitikinęs, jog naujajam šalies lyderiui užteks valios tesėti savo pažadus, kai įtakingų, visų pirma oligarchijos interesus atstovaujančių, veikėjų bus traukiamas į priešingą pusę.

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Iš tiesų, negalima žmogaus pasmerkti už kartą pasakytus žodžius, juolab kad rinkiminių debatų metu buvusio pretendento retorika keitėsi iš principo. Nesunku buvo patikėti, kad rinkiminės agitacijos kelionių po šalį metu G.Nausėda pamatė neregėtą Lietuvą ir drauge savo vidujiškumo gelmėse aptiko neįtikėtinus empatijos išteklius, įgijo sugebėjimą suprasti sunkiau gyvenančių žmonių vargus. Pavyzdžiui, antrojo rinkimų turo debatų metu G. Nausėda tvirtino, kad nereikėtų skubėti uždarinėti kaimo mokyklų, be visa ko kito, esančių dar ir kaimo žmonių kultūrinės traukos centrais.

Tačiau jau pirmą dieną po rinkimų tas pats G. Nausėda nugalėtojo interviu ištaręs žodį „švietimas“, antruoju minėjo „optimizacijos poreikius“, tarsi tai būtų žodžių siūlas, kurį traukiant minėti įvardijimai būtinai turi pasirodyti paeiliui. Tarkime, tai nėra pernelyg ciniškas kortų atidengimas iškart po rinkimų, išsižadant ankstesnių pareiškimų, o tik mechaninė žodžių asociacija, įpiršta „gudragalvių“ ekonomistų, kurių išmintis čia ir baigiasi. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pasakyčiau, kad tokie švietimo įstaigų optimizacijos vajaus apsėsti ekonomistai savo subingalvyste pranoksta net sovietinių laikų ekonomistus.

Buvo metas, kai anais sovietiniais laikais kaimuose dėl mokinių trūkumo buvo pradėtos uždarinėtos pradinės mokyklos, tačiau labai greitai okupacinė valdžia atsitokėjo, kad tokiu būdu yra naikinama kolūkinė santvarka, nes, nelikus mokyklos, žmonės palieka kaimą, keliasi  į miestus miestelius, kur koncentruojasi gyvenimo infrastruktūra, yra sąlygos su mokytojų pagalba pradėti mokyti ir lavinti savo vaikus. Tąsyk vis tik buvo duota komanda išsaugoti mokyklą, mokant mokytojui ir pagalbiniam personalui visą atlyginimą, net jeigu liko tik vienas ar du mokiniai.

Žinoma, ne kolūkio kaip tokio pavyzdys čia mums rūpi, o tai, kad, uždarius kaime mokyklą, ne vienas pakelia sparnus į užjūrius, patikėjęs, kad ten bus geresnės sąlygos ne tik prakusti, bet ir pasirūpinti savo vaikų likimu. Taigi, kaip matome, išgrynintas ekonomizmas neretai gali tapti savižudiškomis nuorodomis. Jeigu paklaustumėte mano nuomonės, būtinai pastebėčiau, kad tokia emigracija, kuri ištiko mus, yra didesnis blogis net už visišką suirutę, chaosą ir revoliucijas, nes revoliucija palaiko bent atsinaujinimo viltį, o neslūgstanti emigracija laidoja paskutines tautos išlikimo viltis.

Nepulčiau lengvabūdiškai patikėti ir tuo, kad didesnis prezidentūros atvėrimas, kaip yra pažadėjęs naujai išrinktas prezidentas, yra besąlyginis gėris. Andai ką tik išrinkta prezidente Dalia Grybauskaitė iš pradžių buvo atlapojusi prezidentūros vartus visiems prašalaičiams, glėbesčiavusi su visais, atėjusiais ją pasveikinti https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2009/05/23/news/edvardas-ciulde-prezidenta-keicia-prezidente-o-pataikunu-gauja-ta-pati-5802429/, o po to, greitai perpratusi persirengėlių tikrąsias užmačias, prezidentūros duris bent iš dalies privėrė, pati tapdama atsargesne. Prezidentūra – tai ne daržinė! Kad ir kaip ten būtų, žmogus iš mano kaimo ten niekados nepateks, taigi – koks skirtumas: atviresnė ar uždaresnė ji bus interesų grupių lobistų agentūrinei veiklai?

Didžiausia šių rinkimų netektis yra tai, kad visiškai prapylė tautos idėjai atstovaujantys žmonės, jiems, kaip sakoma, nepavyko išjudinti masių. Tačiau ne gėda nei dėl Vytauto Radžvilo, nei dėl Arvydo Juozaičio, išsiskyrusių savo intelektualumu tarp kitų buvusių kampanijų dalyvių.  Todėl būtų didžiausia nuodėmė juos pašiepti dėl nesėkmės, užsiimti kandžiais pamokymais ar patarimais. Jie yra, nežiūrint visko, tikrieji Lietuvos stalkeriai.

Buridano asilas

Kita vertus, nenulaikysiu liežuvio nepastebėjęs, jog tautos idėjai atstovaujantys žmonės mažiausiai ką gali padaryti – tiesiog privalo mylėti savo tautiečius, nevadinat jų – šiukštu! – nei biomase, nei avimis, nei asilais (Buridano asilu, nesugebančiu apsispręsti, praeitą kartą rinkėją negražiai pavadino šių eilučių autorius).

2019.05.29; 14:30

                                    Asilo daina

dabar tai driokstelės –

           nesuvaldomas linksmumas susitelkia augalo gyvastyje

visa esamybės prigimtimi nusiteikiama naujai galimybei

tik didieji laukymės

            medžiai

įsipareigoję gilesnei paslapčiai

(„viskas yra daug klaikiau“

„viskas yra daug klaikiau“)

desperatiškai

graibsto

orą

negalėdami

dar

nuodugniau

pasižadėti

ką šioje situacijoje

šnara

prabundantis

šienas

neįdomus

iš principo

dar nežinau

(„daržinė“

„daržinė“

 ???)

pradeda lyti –

pasakėčia į kiekvieną medžio lapą

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

XIV a. filosofas Žanas Buridanas (Jean Buridan), neigdamas laisvos valios galimybę, pateikė pavyzdį apie asilą, kuris esą numirtų iš bado tarp dviejų visiškai vienodų šieno kupetų, nes neva neturėtų jokio preteksto išsirinkti kurią nors vieną iš dviejų kaugių duotame vienodumo meniu.

Į labai panašią situaciją, kaip atrodo, dabar jau papuolė ir mūsų rinkėjas. Iš tiesų, dar taip neseniai visi asilai laisvai laigė po pilną šieno daržinę, pešdami iš visų kampų (buvo devyni kandidatai), o dabar užstojo alternatyvos metas, kai reikia rinktis vieną iš dviejų labai panašių, kartais sunkiai atskiriamų variantų.

Jau pirmieji TV debatai akis į akį tarp Ingridos Šimonytės ir Gitano Nausėdos parodė, kad likusių dviejų kandidatų užimti prezidento postą lenktynėse ne vienas atsakymas į žurnalisto formuluojamus klausimus buvo labai panašūs. Tačiau, kaip atrodo, baisiai klystume, laikydami juos sielos dvyniais, supanašėjusiais kaip vienodos šieno kaugės, nes paprastai žmogų nuo žmogaus skiria šviesmečiai, o skirtumai dar labiau išryškėja konkurencinėje individų kovoje, siekiant pasirodyti iš gerosios pusės.

Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Visų pirma krinta į akis, kad G.Nausėda aistringai trokšta laimėti rinkimus, viską daro dėl to, o I.Šimonytė visa savo povyza rodo, kad pergalė jai pernelyg nerūpi, pati sau nelinki sėkmės rinkimų lenktynėse. Tai labai keista, nors, galimas daiktas, tokį abejingumą nereikėtų laikyti didele I.Šimonytės yda. Štai Platonas sako, valstybės vadovais reikia parinkti tuos žmones, kurie patys nenori būti pirmaisiais asmenimis, tačiau bus priversi užsikrauti vadovavimo naštą spiriami tautos.

Diskusijose akis į akį dar labiau išryškėjo tai, kad, kaip atrodo, I.Šimonytė yra labiau technokratinio kirpimo būtybė, o G.Nausėda net turi kažką panašaus į humanitaro sielos užuomazgą. Kaip pasirodė bent man, klausantis diskusijos, stiprioji I.Šimonytė pusė yra dalykiškumas, konkretumas, logiškumas, savo ruožtu G.Nausėda, regis, neįkalina savo sielos šalto dalykiškumo narve, o yra pasirengęs vadovo poste atsižvelgti taip pat ir į brangius Lietuvos žmonėms sentimentus. Nežinau, gal G.Nausėda yra paprasčiausiai daugiau nei  I.Šimonytė apsiskaitęs žmogus?..

Visa Lietuva žino, kad  I.Šimonytės  labiausiai mėgstamos knygos yra Pepė Ilgakojinė ir Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai. Skoningas pasirinkimas,  nesiginčysiu, tačiau abejoju dėl to, ar Pepės ilgakojinės išmintis yra pakankama bazė žmogiško kapitalo padauginimui sielos vidujybės erdvėse  (apie dalykinę kompetenciją šįkart nediskutuosime). Jeigu jau prakalbome apie vaikystėje perskaitytas knygas, įsivaizduoju, kad visų mūsų naudai būtų svarbu, kad pretendentai užimti prezidento postą iš vaikystės atsineštų Trijų muškietininkų suformuotą pasąmonės kodą, kuris, tarkime, praverstų bendraujant su kitomis valdžios atšakomis.

Sutinku su visais, kurie netaupo gerų žodžių, kalbėdami apie I.Šimonytę, yra tarsi apkerėti jos žavesio, pats esu prisakęs begalę liaupsių, negailėdamas panegirikų jos dalykinei kompetencijai ir elegancijai nusakyti. Tikriausiai balsuosiu už I.Šimonytę, taip liepia širdis ar kažkoks vidinis demonas. Tačiau šįkart esu nusiteikęs išsakyti taip pat ir savo nuogąstavimus, kuriuos pakužda protas.

Jau praeitą kartą užsiminiau, kad šios pretendentės pasisakymuose sąmoningai ar nesąmoningai yra apeinama lietuvybės puoselėjimo užduoties tematika. Dabar, po paskutinių debatų, jau esu linkęs manyti, kad žavioji pretendentė sąmoningai atsiriboja nuo lietuviškumo sentimento arba, kaip mokslingai sakoma, kvestionuoja etnocentristinį nusiteikimą. Štai atsakinėdama į žurnalisto klusimus I.Šimonytė pašiepė tuos, kurie neva bauginasi anglų kalbos įsivyravimo. Neslėpsiu, aš taip pat labai baiminuosi tokios įvykių sekos, kai anglų kalba oficialiuose Lietuvos diskursuose, o ypač mokslo sferoje vis labiau išstumia lietuvių kalbą, kuria, kaip sakoma, pusiau juokais, pusiau rimtai, kalbėjo pirmieji žmonės rojuje.

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, ne rojaus faktorius čia svarbu, o tai, kad siaurėjant lietuvių kalbos sferai atitinkamai miršta, jeigu norite, pradeda lavonėti pati Lietuvos valstybė. Žinia, modernioji Lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išsaugojimas. Todėl privalu pastebėti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.

I.Šimonytės bendražygiai tvirtina, kad anoji visų pirma yra padorus žmogus. Nedrįsčiau nė iš tolo suabejoji tokia fakto konstatacija. Nesunku nuspėti, kad ši prezidentinių rinkimų dalyvė neskaito svetimų laiškų, neišduoda bendražygių ir t.t. Tačiau, kaip atrodo bent man, padorumo  išsaugojimo prezidento poste užduotis įgyja dar ir kitų niuansų, čia iškyla papildomos įtampos.

Pateiksiu pavyzdį. Lietuvos spaudoje buvo publikuojamas žmonių grupės rašinys, kuriame kviečiama magistrantūros studijas Lietuvos universitetuose visiems įstojusiems – tiek lietuviams, tiek užsieniečiam – plėtoti išimtinai tik anglų kalba. Čia kalbama ir apie tai, kad šitokia studijų tvarka neva padėtų spręsti gimstamumo problemą, esą kitų šalių jaunuoliai turėtų progą susipažinti su jaunąja lietuvių karta, kurtų bendras šeimas, pasiliktų gyventi mūsų šalyje. Pernelyg neakcentuosiu to fakto, kad didžioji dalis užsieniečių studentų Lietuvoje yra atvykę iš Afrikos (meilė yra aukščiau rasių ir tautybių), tačiau glumina tas tiesmukiškumas, kviečiant kryžmintis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti – ar labai jau padoru būtų, jeigu lietuvybės išsaugojimo reikalui abejinga aukščiausioji politinė figūra pritartų tokiam vivisekcijos planui.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl kitų nepergyvenu, tačiau aš pats nesibaiminu to, kad I. Šimonytės įtakingais patarėjais gali tapti konservatoriai. Tiksliau tariant, nesibaiminu dėl senųjų konservatorių galimos įtakos, nepuoselėdamas pernelyg didelių iliuzijų jaunųjų konservatorių, kurių veikloje vis labiau dominuoja dažyta plastmasė, atžvilgiu. Kaip atrodo bent man, Vytautas Landsbergis yra metafizikas, o Gabrielis Landsbergis – tik žavus jaunuolis su skaitmeninėmis smegenėlėmis.

 Vis tik širdis sako, kad reikės balsuoti už I.Šimonytę.

2019.05.18; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net jeigu ir labai iš toli pradėsime pokalbį apie laimę, vis tiek nepavyks išvengti akistatos su Aristoteliu, kuriam loginio nuoseklumo požiūriu, plėtojant šią laimės tematiką, niekam nepavyksta prilygti net iš šiandien, skaitmeninių technologijų įsivyravimo eroje.

Žinia, Aristotelis kritikavo savo mokytojo Platono pateiktą anapusinio gėrio sampratą, įrodinėdamas, kad gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu įprasta to žodžio reikšme, susiedamas ar net pradėdamas tapatinti gėrį su  žmogaus gyvenimiškoje raiškoje ir jo veikloje iškylančiais tikslais. Neva žmogus siekia tik to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, dėl to jam ir yra gėris. Tačiau čia pastebima ir tai, kad žmonių veiklos tikslai gali būti įvairūs, be visa ko kito, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni.

Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės. Tikriausiai net ir bankininkas pripažintų, kad pinigai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, net ir didžiausiam finansininkui turėtų būti aišku, kad pinigai visados yra tik priemonė (jeigu būtų galima taip pasakyti, labiausiai priemoniška priemonė), pinigai yra funkcionalūs tik kaip grynoji priemonė, čia slypi jų tobulumo paslaptis, kai savo ruožtu pinigų pavertimas savaiminiu gėriu veda į patologijos užgimimą ir įsikerojimą.

Kitas pavyzdys, tarkime, sportas, higiena, vitaminų kimšimas į savo organizmą, sveikas gyvenimo būdas yra sveikatos palaikymo priemonės, tačiau ir sveikata tikriausiai nėra galutinis gyvenimo tikslas, o tik  aukštesnių gyvenimo tikslų įgyvendinimo priemonė. Kur veda tokia tikslų ir priemonių grandinė, ar turi ji pabaigą? Pagal Aristotelį, toks galutinis savipakankamas gyvenimo tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra laimė. Kitaip tariant, laimė yra tai, ko siekiame dėl jos pačios, o ne kaip priemonės kitų tikslų įgyvendinimui, todėl laimė yra aukščiausiasis gėris, toliau jau nebelaipsniuojama gėrio viršūnė.

Tokia štai yra laimės sąvokos loginė dėlionė pagal Aristotelį. Tačiau ar atpažintume laimę konkrečiame pavidale, jeigu ji pasibelstų į mūsų duris? Aristotelis nedvejodama čia pasakytų, kad laimė nėra konkreti būsena, o greičiau gyvenimo būdas, laimę užtikrina ne tiek momentiniai žmogaus išgyvenimai, kiek jo veikla, atitinkanti prigimtį, leidžianti realizuoti prigimtinį individo potencialą, atrasti jo prigimtinę vietą gyvenimo įvairovėje.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip matome, Aristotelis paperka savo loginiu nuoseklumu, kai net toks sunkai apibrėžiamas dalykas kaip laimė Aristoteliui tampa pretekstu pademonstruoti nelygstamą loginę eleganciją, visuotinai būtinų proto išvadų triumfą. Tiesa, vėliau Immanuelis Kantas pasakys, kad laimė vis tik yra ne tiek proto, kiek vaizduotės idealas, tačiau čia kol kas mus domina labiausiai tai, kad  Aristotelio „Nikomacho etikoje“ laimės sąvokos atvertyje pademonstruotas loginis nuoseklumas galiausiai Aristotelį nuveda į tragikomiško pobūdžio loginę painiavą.

Kaip seka iš Aristotelio pamąstymų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimtinį kodą (poetas pagal prigimtį nesijaustų laimingu net ir tapęs likimo pamalonintu, sėkmės vedamu bankininku, ir atvirkščiai). Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją.

Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus  laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Toks klausimas peršasi pagal Aristotelio samprotavimų loginio nuoseklumo principą, nors, suprantama, tokio klausimo Aristotelis nepateikia, vengdamas loginės katastrofos kaip natūralios išsiplėtojusio samprotavimo pabaigos. Tačiau apie tokio klausimo įkyrų kabojimą virtualiu pavidalu liudija faktas, kad savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Užvis svarbiausia čia pastebėti tą gluminantį, vaizduotę sutrikdantį dalyką, kad posūkis į mirusio žmogaus laimės pagavos aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.

Kaip matome, šis nesusipratimas čia buvo atpažintas kaip nesuvaldyto loginio nuoseklumo, atvedančio į loginę katastrofą, atvejis (į pasipiktinusio žmogaus  kausimą – ką čia kliedi autorius, kalbėdamas apie loginės mašinos nuvairavimą į loginę aklavietę – kontroversijos teisėmis pateiksiu pasaulinę katastrofą sukėlusio marksizmo pavyzdį, kuris gali būti atpažįstamas kaip gamtamokslio principų perkėlimo į visuomenės pažinimą loginės elegancijos kanonas, jeigu drauge nekelsime klausimo apie tokio perkėlimo teisėtumą), tačiau atėjo laikas prisipažinti, kad Aristotelio laimės sąvokos apibrėžties svyravimų aptarimas čia yra tik pernelyg užsitęsusi įžanga į  labai sunkią žmogaus sielai, kraštutinai nesmagią, užtraukiančią prislegiančios sunkio dvasios dominavimą, temą. Galimas daiktas, ši įžangą taip nesaikingai užsitęsė vien dėl to, kad labai sunku, beveik neįmanoma pradėti tiesiogiai kalbėti apie tuos nesmagiuosius dalykus, pokalbį trokštant nukelti arba bent atidėti ilgesniam ar trumpesniam laikui bet kokiu pretekstu. Tačiau, kaip atrodo, tokio pokalbio vis tiek nepavyks išvengti jau subrendus ar net perbrendus laikui.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaka mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą ne juokais, kaskart nupurtomas nesmagumo drugio prisimenu tada, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą. Tikriausiai niekas nepasakys, kad Jono Noreikos, palaidoto neatrastame kankinio kape, sveikatai galėjo pakenkti jo garbei iškabintos memorialinės lentos sudaužymas (greičiau yra taip, kad nesugebėję užkardyti kelio tokiai niekšybei, patys praradome garbę ir pakenkėme visos populiacijos psichinei sveikatai), tačiau, kaip atrodo, niekas iš mūsų kol kas nepasiryžta  S.Foti veiklos prilyginti Pavliko Morozovo „žygdarbiui“ tik dėl sveiku protu nepaaiškinamo diskretiškumo, tarsi iš tiesų toks sugretinimas galėtų užgauti pasipriešinimo totalitariniams režimams herojaus širdį, sudrumsti nežinia kur budelių pakasto iškilaus žmogaus dvasios ramybę.  

Tačiau iš tiesų toks sugretinimas prašosi savaime, jo neįmanoma išvengti,  pastebint nebent tik tą skirtumą – brandaus amžiaus moteris S.Foti  P.Morozovo „žygdarbį“ pakartojo su dar didesniu užmoju nei jos pirmtakas paauglys, laimėdama nešvankumo lenktynes – pastarasis baudžiamiesiems bolševikų būriams išdavė savo tėvą, bandžiusi nuo sovietų valdžios nulėpti nedidelį grūdų, reikalingų šeimos išmaitinimui, kiekį, o liūdnos šlovės anūkė leidosi lengvai suviliojama pačių niekingiausių melų apie savo senelį, nuduodama, kad neva patikėjo tokiomis klastotėmis, dar daugiau, pati įsijungdama į šmeižto prieš J.Noreiką kampanijos pirmutines gretas.

Vis tik labiausiai neramina net ne vieno ar kito žmogaus lengvatikystė ir nuopuolis, o tai, kad P.Morozovo poelgio išaukštinime ir S.Foti stūmime į pirmąsias publikacijų apie kraupius karo ir pokario įvykius gretas matosi tas pats braižas, tam tikro tipo klastočių kūrimo stilistika, perduodama per laiką nežinia kaip – niekados nesibaigiančio gripo nešvarių rankų prisilėtimo estafetės lazdele, oro lašeliniu būdu, per genetinį kodą, o gal paveldimų instrukcijų dėka?.. Kyla įspūdis, kad senieji specialistai su savo įgūdžiais niekur nedingo, nebent tik yra naujai tiražuojami, klonuojami pagal tą patį, laiko patikrintą pavyzdį.

Na, kartais keičiasi dekoracijos, scenos apipavidalinimas. Subliuškus mitui apie masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, kai tokio išgalvoto pasakojimo nepaliudija jokia statistika, solidūs istoriniai tyrinėjimai, buvo  nuspręsta tęsti puolimą išnaudojant P. Morozovo legendos fabulą modernizuotu pavidalu – „anūkė kaltina savo senelį“. Jeigu manęs neapgauna atmintis, jau Rūta Vanagaitė kažką paistė apie savo kaltą senelį, tačiau, regis, buvo pasirinktas labiau ryškus, lengviau artikuliuojamas S.Foti atvejis, aktyvuojant šmeižto kampanija prieš žmogų, kuris Lietuvoje yra gerbiamas kaip nepriklausomybės kovų karys, atidavęs savo gyvybę už tėvynės laisvę, drauge tokiu būdu, neva per archetipinį pavyzdį, bandant įpiršti susitepusios lietuvių tautos vaizdinį.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Apskritai bet kokio plauko  pavergėjai visų pirma siekia desubstancionalizuoti šeimos idėją kaip tautos gyvastingumo branduolio  sunkiausiai įveikiamą piktavaliams neprieteliams apsaugos ratą. Teisingai yra pastebėta, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas mūsų okupacijas, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų skaitlingesniam priešui, buvo išsaugota šeimose.

Galima ir verta diskutuoti dėl to, ar J.Noreikos biografijos nebjauroja faktas, kad anas vokiečių okupacijos pradžioje buvo apskrities viršininku,  nežiūrint net tos teisinančios aplinkybės, jog lietuvis karininkas drauge dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, galop buvo uždarytas koncentracijos stovykloje, tačiau šiandien, turint svarius įrodymus ir liudijimus, privalu pastebėti, kad gandus apie šio laisvės kario dalyvavimą žydų žudynėse platinančios žmogystos yra vertos tik niekingiausių pašlemėkų vardo.

Ne vieną kartą, ar ne, girdėjome raginimus, kad Lietuvoje reikia plėtoti švietimą apie Holokaustą, dalintis informacija, drąsiai viešinant net nepatogius kažkam faktus. Tačiau, kaip atrodo, labai skirtingai suprantame tą nuorodą, kad būtina išplėsti informacinį lauką apie tragiškus Holokausto įvykius. Kaip teigia pati S.Foti, Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius pirmasis pakišo jai mintį, kad J.Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių, bet neva „būdamas kapitonas mokė karius, kaip efektyviau naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“ https://www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/generolo-vetros-anuke-mete-baisius-kaltinimus-seneliui-ir-lietuvai-kas-slepia-tiesa.d?id=78591343.

Ar taip ir reikėtų suprasti švietimo apie Holokaustą ribų praplėtimą, kad čia turi būti įteisinamas melas, kuris savo intensyvumu pasiekia pragaro smarvės lygį? Nepalengvėja net išgirdus, kad šiandien S.Dovidavičius jau bando atsižegnoti nuo tokių savo žodžių, griežtai neigdamas kažką panašaus sakęs, leisdamas suprasti, kad neva apsimelavo pati S.Foti, dabar išsisukinėdama bandanti perkelti kažkam kitam atsakomybę už savo paskleistus nežmogiško bjaurumo išsigalvojimus, šmeižtą ir falsifikacijas, nuduodama, kad yra nekaltai suviliota. Tarkime, kad dvigubas melagis yra visų pirma S.Dovidavičius, kuris melavo anksčiau, o dabar meluoja, kad nemelavo, tačiau dar labiau atstumiantis yra labai imlios melui anūkės, kuri įkvėpta melo, joja ant melo devintosios bangos tarsi tikra nešvankumo raitelė, vaizdelis.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėjome apie mirusiojo žmogaus nuotaikų svyravimus, tačiau baigiant noriu papasakoti sapną apie dar negimusio žmogaus prieštaras. Sapnavau, kad prieš gimimą buvau verčiamas pasirinkti – būti lietuviu ar žydu. Su dideliu džiaugsmu rinkausi galimybę tapti lietuviu, tačiau drauge nuo to momento į žydišką tapatybę žiūriu ne tik labai pagarbiai, bet ir nostalgiškai kaip į savo nerealizuotą antrąją galimybę, apie kurią, kaip nesunku suprasti, diskretiškai bus nutylima net trečiame paso puslapyje. Todėl kam ne kam, o man labai apmaudu, kad pradėjęs megztis dialogas tarp lietuvių ir žydų praranda nuoširdumą, vis labiau įgydamas kažkokį karikatūrinį pavidalą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nesumeluoto dialogo plėtotei visų pirma trukdo anos pusės bandymas kalbėtis iš jėgos pozicijų, pasitelkiant tarptautinės įtakos svertus arba net įpainiojant čia įtakingas JAV institucijas, trikdo gąsdinimai Rusija, kuri neva propagandos tikslams gali pasinaudoti mūsų užsispyrimu neišduoti savo herojų išniekinimui (tarsi laisvės kovotojų pagerbimas būtų tik propagandinio karo priemonė, apsimokėtų tik kaip viešųjų ryšių triukas).

Taigi, koks čia dialogas gali plėtotis, kai tu esi laikomas už kvailį arba lengvai nugandinamą bailį?.. Tačiau dar labiau neramina faktas, kad mums  bandoma primesti nuostatą, kad tokio dialogo mediatoriais neva turėtų tapti senieji specialistai. Tačiau ten, kur įžengia tokie specialistai, tikro dialogo vaisiai jau nebegali subręsti, jų vedamais pėdsakais užsisėja ir dera tik nuodingai žydinčios piktžolės.

2019.05.16; 12:20 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip ne kartą pats jau esu tvirtinęs, prezidentinių lenktynių dalyvei Ingridai Šimonytei netrūksta žavesio, charizmos, taip pat žinių, reikalingų valstybės reikalų tvarkyme, ji yra politikė moteris, kurios veikloje neįtikėtinai dera elegancija ir kompetencija.

Taigi, atrodytų ji, kaip kandidatė užimti Prezidento postą, visko turi su kaupu, tačiau drauge negalima atsikratyti įspūdžio, kad šio žmogaus prisistatymuose visuomenei kažko dar trūksta dėl mūsų sąžinės ramybės tokio užganėdinimo, kad jau be žvalgymosi į kitus dalyvius imtum ir nubalsuotum už žavingąją pretendentę.  

Štai garsi Delfi.lt komentatorė sako, kad prezidento mantija besimatuojančiai I.Šimonytei trūksta sugebėjimo parašyti tobulą eilėraštį, regis, turėdama galvoje nelabai vykusius pretendentės bandymus paposmuoti facebook aplinkoje. Tačiau nesunku suprasti ir tai, kad prezidentui neprivalu tapti visų galų meistru, be visa ko kito, laisvalaikiu  dar mokančiu piešti, šokti ir dainuoti. Kažin ar toks renesansinio tipo universalumas yra pirmaeilės reikšmės dalykas prezidentui mūsų laikais, ar ne? Taip pat nesu įsitikinęs, kad visų gėrybių tobula personifikacija dėl savo savipakankamumo viename žmogiškame pavidale galėtų ką nors doro nuveikti visų žmonių labui, nesunkiai įsivaizduojant tą aplinkybę, kad žmogų į priekį visų pirma stumia savo netobulumo suvokimas.

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, prisiimant tam tikrą vaidmenį ar išsiruošiant į ilgą kelionę, yra būtinas bent rekvizito minimumas ir ekipuotė, nebūtinai perkrauta, bet su visais reikalingais daiktas, be kurių žmogus iškart pasiklystų kalnuose. Žiūrint šiuo rakursu, niekaip negali atsikratyti minties, kad I. Šimonytei katastrofiškai trūksta didesnio užsiangažavimo lietuvybės reikalui, vis dar nepasiryžtant jai čia įprastą biurokratui atsikalbėjimą pakeisti didesnio širdingumo pademonstravimu. Be tokio užsiangažavimo, kaip atrodo bent man, nevertėjo net kažko pradėti, visos galimos pergalės tampa niekam nereikalingos, beprasmės.

Iš tiesų, labiausiai nuvilia I.Šimonytės retorikoje tai, jog kartais atrodo, kad ji per žmonių galvas ir kreipiasi į kažkokią mistinę tarptautinę auditorija, nelabai pergyvendama dėl to – ar bus išgirsta savo tautos žmonių. Kaip atrodo bent man, net ir prezidentinių rinkimų debatuose formalizuoto teisingumo kazuistika nė iš tolo negali prilygti meilės konkretumo pademonstravimui.

Kandidatų į prezidentus TV debatų metu, atsakinėdama į klausimus,  I.Šimonytė apie visus sveiko proto žmones papiktinusį vandalizmo aktą, išniekinant Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei iškabintą memorialinę lentą, kalbėjo nepadoriai išsisukinėjančiu būdu, taip ir nesugebėjusi pateikti tiesaus atsakymo į klausimą apie tai, kaip privalėtume vertinti tokį šleikštų nusikaltimą, prisidengdama didvyriu Lietuvoje laikomo žmogaus tariamo kontraversiškumo teze. Toks apsidraudėliškų intonacijų kalbėjimas gal ir būtų tikęs dalyvaujant Tel Avivo mero rinkimuose, su ta papildoma sąlyga, kad jau iš anksto esi įsitikinęs, jog čia gyvena tik labai buki, neapykantos apsėsti žmonės, nesugebantys atskirti pelų nuo grūdų, tačiau Lietuvos prezidento rinkimų dalyvio retorikoje šitoks pasažas yra ne kas kita kaip apgailėtinas nesusipratimas, kažkoks nonsensas.

Taigi be didesnių išvedžiojimų pastebėsiu, kad I. Šimonytei labiausiai trūksta to, ko, tarkime, kitas prezidentinių lenktynių dalyvis, toks Arvydas Juozaitis, jau tikriausiai nebesitikintis išbėgti į finišo tiesiąją, turi apsčiai ir dėl savo širdies dosnumo, spėčiau, yra nusiteikęs pasidalinti su kitais, galimas daiktas, taip pat ir su labiausiai perspektyvia laimėti prezidentinių lenktynių prizą laikoma kandidate. Negrabiai tariant, drauge suvokiant išraiškos priemonių neadekvatumą dalyko esmei, – tai yra civilizuotas, atitinkantis laikmečio dvasią ir Europos realijas nacionalizmas, sugebėjimas realistiškai suvokti savo šalies lūkesčius, jeigu norite, įsisąmonintas egoizmas ginant nacionalinius šalies interesus.   Nors nesu joks kryžminimo specialistas, surizikuosiu pasakydamas taip, kad kupinai didžiausių dorybių, puikiajai kandidatei I. Šimonytei  dėl savo, juolab dėl visų mūsų sėkmės dar trūksta kažko panašaus į A. Juozaičio skiepą.

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gerai suprantu, koks komiškas kol kas yra jau pats tokių politinių piršlybų, apie kurias tikriausiai nė iš tolo nenutuokia net paminėti asmenys, t. y. nei I. Šimonytė, nei A. Juozaitis, galimybės įsivaizdavimas. Tačiau apie tai šį bei tą, kaip atrodo, nutuokia Gitanas Nausėda, kuris pasikvietė į viešas diskusijas vienas prieš vieną A. Juozaitį, o debatų metu kartojo ir kartojo, įkyriai brūžino, žiūrovams bandė įpiršti mintį, kad tautinių vertybių ir tautos kultūros puoselėjimo klausimais jis esą visiškai pritaria A. Juozaičiui. Žinia, manekenai savaime nelaimi rinkimų, taigi įžvalgus politikas negali praleisti progos pagyvinti savo įvaizdį.

Tačiau, kaip atrodo bent man, niekam neįsipareigojusiam, toli nuo politikos įsikūrusiam komentatoriui, iš neturėjimo ką veikti dabar nediskretiškai besižvalgančiam po kito žmogaus sielos valdas, tarp I. Šimonytės ir A. Juozaičio yra didesnė dvasinė giminystė nei paprastai esame linkę manyti, neįvertindami tos aplinkybės, kad dviejų dorų asmenybių taurumas gali nutiesti tiltus net per juos atskiriančius šviesmečius.

Idealiame Platono idėjų pasaulyje tikriausiai taip ir atsitiktų, kad prezidento rinkimus laimėtų I. Šimonytė, o pralaimėjęs rinkimus A. Juozaitis naujosios prezidentės tarpininkavimo dėka būtų paskiriamas Švietimo, mokslo ir sporto ministru, – tada iš tiesų būtų galima pabandyti apversti pasaulį, vadovaujantis idėjomis (čia privalau išpažinti ir savąjį, žmogaus, dirbančio švietimo sferoje, egoizmą: nesu beatodairiškas A. Juozaičio gerbėjas, bet esu linkęs manyti, kad šiandien anas šauniai atstovauja man brangias idėjas).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau žiūrint labiau realiai, tampa akivaizdu, kad I. Šimonytė yra pernelyg įklimpusi savo aplinkos štampuose, taigi kažin ar ji sugebėtų, net ir esant palankioms aplinkybėms, žengti šimtamylį žingsnį, nekalbant apie atskiriančius šviesmečius, didesnio prasmės derliaus užauginimo linkme. Kita vertus, atsižegnojus nuo tokių idėjų, tikriausiai vis tik laimės ne I. Šimonytė, o kažkas kitas, besivadovaujantis politinės technologijos dėsniais. Nežinau ar kažką paguos dabar štai pasakyti žodžiai, bet tikra tiesa yra tai, kad, nežiūrint to, kas šįkart laimės, mes anksčiau ar vėliau visi pralaimime.

2019.05.06; 06:00

                                         XXX

                       visko per daug o kažko trūksta

                       augmenija netrukus pradės pūti nuo pertekliaus

                       vasaros spalvos pasiekusios piką jau rūgsta

                       apsunkusios krenta nuo lapų erkės

 

                       kai per viršų išsprūdę net debesys stingsta

                       varnai jau lig valios prisikranksėję sotūs

                       užbaigtos formos sapnams netinkamos

                       nesmagi ramybė soduos

 

                        vėl gamta visu paviršiu nutilus

                        iš obuolio centro tik kirmėlė atsirūgsta

                        renesanso tapybos stiliumi

                        visko per daug o kažko trūksta

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie Kauną, o taip pat ir kauniečius paprastai kalbama tik gerai arba blogai. Žinia, daug liaupsių miestui yra susakę šio miesto karšti patriotai, laikantys Kauną pasaulio centru, tačiau apie tą patį Kauną neatsakingi asmenys kartais pasako kažką dygaus, paleisdami klajoti nesmagius, nesubalansuotus juokelius. 

Na, o jeigu ieškote labiau subalansuoto požiūrio, galimas daiktas, pravartu bus išklausyti šių eilučių autoriaus, jau seniai gyvenančio Kaune, bet tikriausiai taip ir netapusio autentišku kauniečiu, pastebėjimus, išsakytus čia atsitiktinai, be jokios sistemos ir pretenzijų į metodologinio pobūdžio apibendrinimus. Kaip atrodo bent man, dėl savo užimamos ypatingos padėties, įklampintas situacijos turiu galimybę pamatyti Kauną, gyvendamas čia pat, per atstumą, t. y. per jokių subjektyvumų neiškreivintą distanciją. Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, net jeigu žvelgtume į Kauno miesto bokštus ir žmones per distanciją kraštutinai ištolinančius apverstus žiūronus, sunku būtų paneigti visų pripažįstamą faktą, kad Kaunas yra labai lietuviškas, laisvos dvasios miestas, mažiausiai yra krepšinio meka, viena iš Europos krepšinio sostinių.

Atvykęs iš provincijos studijuoti į Vilnius, per penkis metaus metus taip tampriai suaugau su savo jaunystės ir studijų miestu, kad vėliau likimo nublokštas apsigyventi Kaune iš pradžių jaučiausi čia kaip tremtinys už poliarinio rato. Tačiau man svarbu pastebėti, kad mano žmona, gimusi ir užaugusi Vilniuje, tokią likimo išdaigą priėmė beveik kaip palaimą,  Kauno miestą pamilusi tyriausia meile greičiau nei per pusę metų. Kaip tvirtina ji pati, Vilnių retai kada prisimena, o užtrukusi kelionėse po kitas šalis, Kauno, jo šarmo, kauniečių pasiilgsta jau po kelių dienų. Esą visame pasaulyje gyvena daugmaž tokie pat žmonės kaip ir Vilniuje, o Kaune – kažkokie kitokie, ypatingi. Žinoma, kvaila būtų pavydėti miestui, tačiau kartais apninka įtarimas, kad manęs niekas nesugebėtų taip greitai pasiilgti…

Kas čia traukia prie Kauno, tarsi būtų medumi patepta? Mano žmonos paaiškinimą, kad miela gyventi mieste, kur dauguma žmonių kalba lietuviškai, aš pats laikau svarbia, bet paviršutiniška racionalizacija, tokiu tariamu atsakymu, kurio griebiamasi nesugebant išgvildenti tikrosios meilės paslapties. Suprantama, kad žmogui, užaugusiam mieste, kurio kiemuose aidėjo kalbų maišalynė (čia jau vaikystėje lietuviukai išmokdavo kalbėti lenkiškai ir rusiškai ne mažiau sklandžiai nei lietuviškai), lietuvių kalbos viską nustelbiantis skambėjimas labai pamalonina sielą, tačiau, kaip atrodo, meilės Kaunui paslaptis slypi kažkur dar giliau.

Vasario 16-oji Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Sovietiniais laikais klaidžiojo toks kagėbistinis juokelis, kad esą visą Kauną reikia aptverti spygliuota tvora, nes čia gyvena tik spekuliantai. Vis tik dabar, žiūrint iš laiko distancijos, nepulčiau tvirtinti, kad svarbiausiu Kauno bruožu yra laisvosios verslininkystės dvasia. Kaip atrodo bent man, tokios dvasios kapitalizacija yra greičiau išvestinis nei bazinis Kauno miesto bruožas. Kaip jau sakyta, Kauno paslaptis vis dėlto slypi kažkur giliau. Tačiau drauge galima pastebėti, pratęsiant pokalbį apie aną posakį, kad tikra tiesa yra ir tai, jog Kaunas anais laikais buvo labiausiai antitarybiniu visos sovietijos miestu. Nekartosiu to, kas jau yra pasakyta apie iškilius kauniečius disidentus, pogrindžio kovas, dramatiškus ir tragiškus apsisprendimus, o tik priminsiu, esant progai, kad Kauno antisovietinis nusiteikimas anuo metu buvo persisunkęs į paprasčiausias kasdienines situacijas, tapęs kauniečiui ne tik būties, bet ir buities atributu. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad tik Kaune sovietiniais laikais visur atvirai, taip pat ir kavinėse, stebint TV transliacijas, be išimties buvo sergama prieš vadinamosios Sovietų sąjungos sporto rinktines tarptautinėse varžybose, išskyrus krepšinio batalijas, nes čia tokios rinktinės branduolį paprastai sudarydavo lietuviai.       

Taigi jeigu nėra galimybės Kauno specifiką ir kauniečio tipažą nusakyti tiesiogiai, galbūt mums gali padėti teologijoje išbandytas sunkiai nusakymų dalykų negatyvaus apibrėžimo kelias, pradedant nuo konstatacijos, kuo Kaunas visų pirma nėra? Sekant tokia apofatine teologijos maniera, visų pirma galėtume pasakyti, kad, kas ne kas, o Kaunas visų pirma nėra kiauro dugno miestas arba, kitaip tariant, Kaunas iš tiesų yra linkęs atsirinkti, ne viską priima į save, tačiau miestas ir miestiečiai prisiimtų dalykų jokiu būdu neišbarsto, bet dėmesingai kaupia, paversdami juos gyvąja patirtimi ir atmintimi. Esu aplankęs ne vieną įstabų miestą su iš senųjų laikų paveldėta nuostabia architektūra, pribloškiančia savo negyvumo spindesiu, kai toks negyvumas suteikia net savotiško kolorito, prideda sugestijos atspalvių (tarsi matytume nuostabius statinius išsilaipinę į negyvenamo mėnulio paviršių), o visa tai, prie ko prisiliečia Kaunas savo ruožtu, yra pažymėta nesunaikinamu gyvasties antspaudu.

Vis tik, žiūrint iš pozityviosios pusės, kaip atrodo yra būtent taip, kad kauniečiu gali tapti tik žmogus, turintis kažkokį specifinį vidinį organą (organoną?), kurio neįmanoma, – Dievas mato, – pakeisti jokiu protezu.  Taigi, iš tiesų ne kiekvienas užsimanęs tapti kauniečiu tokiu ir tampa, įgydamas pretekstą tvirtinti, kad neva atrado savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje. Čia prieš akis kažkodėl iškyla Tomo Venclovos portretas, pasivaidena kūrybinio žodžio meistras, kurį bent aš, žiūrėdamas iš savo subjektyvaus taško, laikau labiausiai iškiliu visų laikų Lietuvos poetu.

Statybos Kaune. Slaptai.lt nuotr.

Kaip matote, man nesunku pagarbinti T. Venclovą dėl jo kūrybinių iškovojimų net ir tokiu atveju, kai jo išsakomos pilietinės pozicijos kartas nuo karto nuvilia, tačiau drauge niekaip negaliu įsivaizduoti, kad toks T. Venclova galėtų tapti tikru kauniečiu. Kaip atrodo bent man, T. Venclova yra tokia universali Renesanso tipo asmenybė, kuri užsimaniusi galėtų tapti bet kokios tautybės, rasės, profesijos, lyties būtybe, tačiau jam užginta būti kauniečiu net užuomazginiu pavidalu bet kokiu lytiniu variantu. Klaipėdietis – taip, vilnietis – su pertekliumi, tačiau bandymą įsivaizduoti, kad toks T. Venclova ima ir įstengia patapti kauniečiu, reikėtų prilyginti vaizduotės kankinimui, tokiam pat neteisėtam, jeigu kažkas reikalautų prasimanyti, kad žmogus be kojų gali pasiekti pasaulio šuolių į aukštį rekordą.

Vakar, sėdėdamas mašinoje prie prekybos centro ir laukdamas savo antrosios pusės, nuėjusios apsipirkti, turėjau progą nuo savotiškos pakylos stebėti vieną labai intensyvaus Kauno miesto eismo gatvės perėją, tradiciškai pažymėtą dryžiais. Staiga akis užfiksavo, kad į perėją išėjo ir išdidžiai, tarsi ant galvos neštųsi karūną, aukštai keldamas kojas į priešingą gatvės pusę nutipeno šuo. Būtent – ne šunėkas prabėgo, o per perėją nutipeno iškilaus stoto šuo su įsivaizduojama karūna. Niekas iš abiejose perėjos pusėse sustojusių mašinų nesupypsėjo, niekas nesubanalino situacijos, iššokdamas iš mašinos arba, tarkime, užsimanęs palaidyti replikas neįtikėtina proga. Visi kantriai laukė!

Dar pridursiu, kad jokiame kitame pasaulio mieste, išskyrus Kauną, negalėjo taip nutikti, kad vairuotojai kantriai lauktų, kol šuo pereis gatvę degant raudonai šviesai pėstiesiems. Kas be ko, Kaunas gerbia talentus, net ir tada, kai jie vaikšto per raudoną šviesą!

2019.04.29; 13:50

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kas rytą važiuojant į darbą troleibusu akys kartas nuo karto užkliūva už šios transporto priemonės langų kampučiuose smulkiu šifru įsprausto užrašo: „Avarijos atveju langą daužkite plaktuku“. Žinoma, akys tokiu atveju nevalingai pradeda klaidžioti ieškant kažkur netoliese įmautėje pakabinto plaktuko arba desperatiškai siekia pamatyti kokią nors rodyklę, teikiančią užuominą apie tai, kur toks mistinis plaktukas pagaliau galėtų būti paslėptas. 

Įdomu tai, kad anksčiau be įrašo apie būtinybę nelaimės atveju naudotis tokiu įrankiu, paties įrankio komplektacija troleibusuose nebuvo numatyta, siekiant nepasunkinti visuomeninio transporto priemonės važiuoklės, o dabar paprastai lieka tik pažymėta vieta, kur jis naujaisiais laikais galėtų kaboti troleibuso salone, bet nekaba, nes kažkas nusprendė įrankį pasiskolinti ir užmiršo grąžinti į vietą.

Kadangi kelionė troleibusu užtrunka tam tikrą laiką, galima užsiimti naudinga veikla, kultivuojant savo vaizduotę, pradedant spėlioti – ar toks dabar gyvybinę reikšmę mums įgyjantis, visas meditacines pajėgas įmagnetinantis plaktukas yra bent vairuotojo kabinoje, tarkime, įrankių dėžėje, padėtas kartu su kitais įrankiais? Tačiau visiškai išgalvotu dalyku, iliuzija, kurios stveriamės, šiuo atveju, kaip atrodo, yra pati įrankių dėžė, nes, tiesą sakant, troleibuso vairuotojas nėra remontininkas tepaluotomis rankomis, taigi joks įrankis vairuotojo kabinoje savaime nesiveisia, – tai svarbu žinoti, pripažįstant darbo pasidalijimo reikšmę pažangos reikalui.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Kitaip tariant, yra tik tokia loginė išeitis, kad kiekvienas iš troleibuso keleivių privalo plaktuką vežiotis su savimi, portfelyje, rankinėje arba rankinuke, pasiėmęs išganingąjį įrankį iš namų kaip būtiną išsigelbėjimui priemonę galimos nelaimės atveju. Būnant nuosekliam iki galo (ką sugeba tik prisiekęs neurastenikas), nieko kito nelieka…

Tačiau mūsų laikais atsirado neskaitlingas porūšis būtybių, kurios išeina į trasą jau su ilgakojais kūjais ant peties, grasindamos sudaužyti tautos didvyrių pašlovinimui pakabintas paminkline lentas. Kaip nesunku įsivaizduoti, šie mutantai nevažinėja nei troleibusais, nei autobusais, o iki akcijos vietos yra pavėžėjami ilgais kaip košmaras, ištįsusiais Rusijos ambasados limuzinais.

Dar Carlas Gustavas Jungas yra pastebėjęs, kad vyrus su menka saviverte labai traukia prie ilgų limuzinų, o kartais anie neva dar bando pasididinti savo mikroskopinį orumą pasikabindami pistoletą su  nutįsusia kabura prie šono. Tačiau net C.G. Jungas negalėjo nuspėti, kad impotento kompleksai gali įgyti tokį visus vimdanti pavidalą, kai užbambęs vyriokas su ilgakoju kūju pradeda daužyti paminklą, įrengtą pagerbti Lietuvos didvyrį, vyrą iš didžiosios raidės.

Ginkdie, – nežiūrint mūsų natūralaus pasipiktinimo, kalbėjimas čia beveik atviru tekstu apie „antrą galą“ nėra nesuvaldyto tulžingumo pademonstravimas, susidūrus su baisiu cinizmu, o greičiau yra taip, kad psichoanalizės įdarbinimas šiuo atveju leidžia pamatyti blogio menkumą, nesavarankiškumą arba net komišką pobūdį, padarui pasivadinus kūjologijos profesoriumi. Būtų užvis kvailiausia, jeigu mes, demonizuodami blogį, antiherojų nevalingai prilygintume herojui su minuso ženklu. Žinia, taip pat ir krikščionybė skelbia, kad blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, o yra tik būties (gėrio) trūkumas.

Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.

Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės, o tik siekia užginčyti blogio statuso pretenzijas, neigia jo lygiavertiškumą gėriui, atsisakant blogį laikyti kūrybine  jėga. 

Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tinkamumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Prisimenama, kad labiausiai V. Putiną žeisdavo Baracko Obamos žodžiai, kad dabartinė Rusija yra tik regioninė galia. Blogis išties yra regioninė galia net ir tuo atveju, kai blogio imperija driekiasi per kelis žemynus.

2019.04.15; 20:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu. 

Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus  surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.

Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios  Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, –  giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.

Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš  CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.

Krepšinio lankas

Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė,  dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis. 

Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip  anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.

Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos  konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…  

2019.04.04; 14:12  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.

Ilgai buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą prigimtį, mano kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskiria pagal pavardę poetas Bložė ir kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą „Jotvingių ruduo“, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimu, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.

Nors žodis „čiuldėti“ mūsų padangėje vartojamas truputėlį rečiau nei „čiulbėti“, mano pavardę išgirdę žmonės iš pradžių tikisi kažko panašaus kaip ir susidūrus su lakštingala. Kartą stovėdamas prie skelbimų lentos, kur buvo iškabintas užsiėmimų universitete tvarkaraštis, girdėjau kaip už nugaros manęs dar nepažįstantis studentas, perskaitęs mano pavardę iškabintame tvarkaraštyje, dirbtinai suaimanavo sakydamas: „Pamatysite, tas Čiuldė mums pričiulbės…“

Žmonės paprastai iškart pagauna linksmą gaidą, kai jiems esu pirmą kartą pristatomas arba pats prisistatau, privalėdamas pasakyti vardą ir pavardę. Tokia gera nuotaika tokiais atvejais užgimsta, galimas daiktas, dėl to, jog mano pavardė jiems kelia neaiškius klounados lūkesčius, sukelia viltį, kad atvykau čia aplinkiniams pataisyti nuotaiką, užkelti į neįmanomas aukštybes ūpą. Tačiau jau po kelių minučių visiems neaiškiai pralinksmėjusiems tenka nusivilti, nes išaiškėja, kad jų naujasis pažįstamas yra nuobodus, nekalbus, net keistai drovus žmogus. To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta.

Kartą jau esu pasakojęs apie linksmus nesusipratimus, kilusius dėl mano pavardės. Tačiau štai atėjo laikas pasipasakoti ir apie tai, kokias negandas  ir nenuplaunamą gėdą man galop užtraukė manoji pavardė.

Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį.  Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net  vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė (toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).

Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė. Man toks pavardžių darkymas senai nepatiko, tačiau dabar buvau priremtas prie sienos, nesuprasdamas to, kaip vienoje šeimoje vyras ir žmona gyvens su ta pačia pavarde. Būtų sunku, bet galima pabandyti įsivaizduoti, kad šeimą sukuria Jonaitis ir Jonaitė, bet kaip vienu guoliu galėtų dalintis Čiuldė ir Čiuldė – tai jau pranoksta įsivaizdavimo galimybes. Prisipažinsiu, kad labiausiai dėl to, kad nebūčiau palaikytas seniu, nesuprantančiu naujųjų laikų tendencijų, buvau priverstas taikytis su savo gražiosios žmonos užsispyrimu.

Mus atnešusius pareiškimą dėl pavardės keitimo, truputėlį sutrikusius tokį dalyką darant pirmą kartą, tarnautojas, palyginus jaunas vyriškis, drąsino akimis, pridurdamas: „Tokių pareiškimų pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau ir daugiau“. Tačiau jo akyse įsižiebė nesveika šviesa, greitai sužinojus, kad mano žmonos pavarde turėtų tapti manosios pavardės kalkė:  Čiuldė – Čiuldė.  Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą (neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę).

Susipažinęs su pareiškimu detaliau, sužinojęs, kad mano žmona su pavarde ruošiasi keisti ir vardą, užsimaniusi tapti Brone Čiulde, tarnautojas atsiprašė ir, kaip jis žadėjo, trumpam išėjo iš kabineto. Tas „trumpam“ užtruko kankinančiai ilgai. Kėliau hipotezę, kad anas kur nors už kampo neskubėdamas rūko pypkę, tačiau jo kolega prasitarė matęs jį išeinant iš įstaigos, kažkur pakeliui į namus. Tiesą sakant, kaip sužinojau vėliau, niekas daugiau jo nuo to karto čia nebematė, sklido gandai, kad  žmogus išvyko iš šalies. Aš taip pat tikiuosi, kad šaunusis kontoros tarnautojas nenusižudė.

Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde (su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią  man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę.  Gyvenu ir nesiskundžiu.

2019.03.12; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.

Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?

Parašyti šį piktą straipsnį paskatino lrytas.lt paskelbtas interviu su moterimi iš Alytaus miesto, panorusiai įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų, kai savo ruožtu vaiknamio administracija visomis išgalėmis trukdo tokiai tauriai mūsų tautietės akcijai  https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/09/news/ivaikinimo-i-naujaja-zelandija-drama-prabilo-alytiske-norinti-globoti-mergaite-9515800/.

Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).

Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją  Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?

Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai.  Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.

Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.

2019.03.09; 16:31