Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu labai tingus, retai viešuose renginiuose pasirodantis žmogus, tačiau Didžiojo šeimos gynimo maršo akcijose buvau nusprendęs tiesiogiai nedalyvauti dėl to, kad pats nevairuoju automobilio, o, kaip supratau, čia rinksis ratuoti žmonės, vyks mašinų paradas, dėl karantino apribojimų dalyviams neleidžiant palikti transporto priemonės ribų. Mano šeimoje automobilį vairuoja žmona, taigi šiuo požiūriu esame netradicinė šeima. Tačiau pamatęs ir išgirdęs tai, kaip žvėriškai puolami, dedami į šuns dienas ir dergiami šio maršo organizatoriai, pasinešiau paspartintu tempu išlaikyti vairavimo įgūdžių egzaminą, drauge žvalgausi – kur būtų galimą įsigyti kokį nors drandalietą, o, stojus X dienai, ruošiuosi atjudėti į Vilnių.

Žmonių nuomonės neretai išsiskiria, visuomenėje vyksta diskusijos, tačiau mūsų padangėje dar niekados nebuvo girdėti tokio isteriško kiaulių choro žviegimo kaip dabar, stengiantis suniekinti maršo organizatorius arba įtikinti, kitas pavyzdys, kad Prezidentūros užsakyti sociologiniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti pilietinės visuomenės požiūrį į Partnerystės įstatymą, Stambulo konvencijos ratifikavimo būtinybę ir užmačias sudarkyti rinkimų sistemą, neva yra baisi nesąmonė, marazmų marazmas. Taigi prisigyvenome iki to, kad, kraštutinai susiaurinus demokratijos idėjos supratimą, visuomenės tribūnų pozicijose įsitvirtino sofistinio mentaliteto gauja, bandanti įpiršti mums nuomonę, kad vartotojų visuomenės klestėjimo laikais žmonių nuomonės „darant politiką“ yra nereikalingas balastas, jog neva jau atėjo laikas apsivalyti nuo pilietinės visuomenės likučių kaip nuo pavojingo užkrato.

Ar jūs esate girdėję ką nors apie tai, kad viešai būtų išjuokiami gėjų paradų organizatoriai, lendant į jų privatų gyvenimą, išviešinant neskelbtinas detales? Tačiau štai Arkadijus Vinokuras daug sakančio pavadinimo straipsnyje „Apie šeimos gynėjų susidomėjimą kaimyno išange ir tamsius maršo organizatorių užkulisius“ (Delfi.lt) ne tik trumpai drūtai paporina vadinamųjų organizatorių biografijas nepalankiausioje šviesoje, bet ir paviešina  tokias graudžias žmogaus gyvenimo aplinkybes, kad, tarkime, vienas iš renginio krikštatėvių, toks Algimantas Rusteika paeitais metais vertėsi sunkiai, per mėnesį gaudamas tik minimalų uždarbį. Ar tai mirtina nuodėmė? Kaip atrodo, žiūrint iš A.Vinokuro taško, tokia nuoroda turėtų galutinai pribaigti oponentą. Žinia, pats A.Vinokuras neskursta, jeigu neklystu, yra net labai pasiturintis žmogus, užkūręs Lietuvos istorijos niekinimo ir lietuvių tautos dergimo versliuką. Ar klausiate – kas jam moka, kokia valstybė ar institucija yra tikrasis A.Vinokuro veiklos sponsorius? Atsakau – neužduokite kvailų klausimų, nekvaršinkite sau galvos, taip jau yra, kad Lietuvoje kiaulės akis įsistatę personažai vargo tikrai nemato, randa kur pritaikyti savo sugebėjimus, turi didelę paklausą.

Jeigu A.Vinokuras netraukia iki sofisto pagal apibrėžimą, – jo žinomumą lemia truputėlį kiti veiksniai nei principinis neprincipingumas, – tai Romas Sadauskas-Kvietkevičius, kitas Delfi.lt autorius, kartas nuo karto pademonstruoja aukštojo pilotažo sofistinius sugebėjimus. Tačiau bėda ta, kad sofistai paprasta užstringa žodžiuose, neprisikasę iki sąvokos turiningumo nusakymo. R.Sadauskas- Kvietkevičius praeitos savaitės pabaigoje publikuotame straipsnyje (Tikrasis šeimų maršas vyks Motinos dieną; Delfi.lt), skirtame, be visa ko kito, Motinos dienos garbei, bando mus įtikinti, kad tradicinės šeimos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys, tikriausiai nepagalvojęs apie tai, kad iš tokio teiginio toliau seka silogistinės figūros išvada, jog jo Motinos vaizdinys yra priplėkęs vaizdinys.

Delfi.lt redakcija. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau niekas negali prilygti Pauliui Gritėnui, tikriausiai labiausiai gličiam sofistinės išminties pardavinėtojui arba greičiau perpardavinėtojui Lietuvoje. Paprastai sofistai maitinasi iš antrų rankų, jeigu vienas kažką pasakė į temą, tai kiti kartos ir kartos, kol žodžiai susidėvės iki skutų.

Praeitą savaitę jie visi vienu balsu staugė apie Prezidentūros užsakytų sociologinių tyrimų menkavertiškumą, tvirtindami, kad demokratinės šalies elitui daugumos nuomonė nieko nereiškia. Esą, jeigu būtų įsiklausoma į daugumos nuomonę, tai mirties bausmė niekados nebūtų panaikinta. Tačiau niekas ir nesako, kad demokratija prasideda su mirties bausmės panaikinimu, štai demokratijos bastiono JAV kai kuriose valstijose mirties bausmės panaikinti niekas neskuba, o tai, kad Putino Rusijoje mirties bausmės vykdymas yra sustabdytas, nedaro Rusijos demokratiškesnės nei per kotą. Kita vertus, dirbtinai forsuojamos abejonės dėl daugumos teisės  tapti lemiamu teisėkūros veiksniu didesniu ar mažesniu laipsniu veda į mūsų nepriklausomybės teisėtumo pagrindų užginčijimą.

Tas pats P.Gritėnas leidžia suprasti, kad aukštuomenės, sudarančios mažumą, nuomonė yra  svarbesnė nei prastuomenei priskiriamos daugumos nuomonė. Tačiau jeigu tik pabandome suskirstyti visuomenę į aukštuomenę ir prastuomenę, tai net nežiūrint daugumos ir mažumos kiekybinių parametrų nusakymo variacijų, nelieka nieko kito kaip aiškiai konstatuoti faktą, kad P.Gritėnas savo publicistikos vojažais atstovauja labiausiai agresyvios prastuomenės domeno interesams. Tai tiesiogiai nurodo Sokrato susidūrimo su sofistais istorinis precedentas.

Sokratas

Sokratas, diskusijose su sofistais, buvo pirmasis senovės Graikijos laikų žmogus, pasisakęs prieš to meto visuomenėje paplitusią homoseksualizmo ir pederastijos praktiką. Kaip rodo dialogas Puota, sofistai netaupė gražbylystės resursų, siekdami pateisinti pederastijos įpročius, tačiau diskusijos erdvėje jie yra įspraudžiami į kampą Sokrato argumentų. Diskusijose su lipnia sofistų gražbylyste užgimsta  aukštasis Sokrato prokalbių stilius. Dar toliau šia kryptimi pasistūmėjo Platonas.

Taigi, ar galime uždrausti žodį „pederastija“, jeigu jį į vartoseną įvedė pats Sokratas, o dar labiau išpopuliarino Platonas. Turėdamas galvoje su pederastijos paplitimu antikoje atsiradusią nepilnamečių atžvilgiu ištobulintą meilikavimo subkultūrą ir visuomenės prijaukinimo taktiką, Sokratas perspėja: „Pederastai yra vilkai ėriuko kailyje“.

Senovės filosofas Platonas

Kas be ko, mažumų teisės demokratinėje visuomenėje turi būti ginamos, tačiau užginčijus tautos valios konceptą ir apribojus pilietinės visuomenės dalyvavimą procese, valdžia gali tapti siaura, nutolusia nuo populiacijos lūkesčių, toli gražu neatspindinčia daugumos žmonių interesų sekta. Dauguma savo ruožtu turi teisę tokiais kritiškais momentais viską pervynioti iš naujo.  

Kaip atrodo bent man, tik silpnaprotis gali tvirtinti, kad tradicinės  šeimos gynėjai kažkokiu tai rakursu yra V.Putino bendraminčiai arba gali būti artimi jam savo dvasia. Ar ne per daug garbės Vladimirui Vladimirovyčiui?

Kaip matėme, užsienio kapitalo valdoma žiniasklaidos bendrovė Delfi.lt suteikia aukštas tribūnas mūsų laikų sofistams. Ar nepavydžiu aš jiems? Tikriausiai kažkur pasąmonės gelmėse pavydžiu net labai, tačiau šįkart bandžiau pateikti tik nuomonių išsiskyrimo protokolą. Dėl teisybės reikia pastebėti, kad Delfi.lt interneto dienraštis kartas nuo karto pateikia ir priešingus nei čia įvardytų oponentų požiūrius. Tačiau tai būna taip retai, iš tiesų, ne dažniau nei man, ne pirmos jaunystės vyriškiui, ima ir nusišypso jauna bei graži panelė gatvėje.

2021.05.03; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip visiems gerai jau žinoma, sociologiniai tyrimai parodė, kad kovo mėnesio bėgyje pastebimai sumažėjo Laisvės partijos ir Tėvynė sąjungos populiarumas, sumenko valdančiosios koalicijos vedančiųjų politikų reitingai. Populiarumo nuosmukis yra toks ryškus, kad dabar dar dažnai iš inercijos kartojamas posakis apie medaus mėnesio pabaigą jau nepridengia esmės, o kaip tik atkreipia dėmesį į bandymų nuslėpti tiesą pastangų bergždumą.

Dar labiau tragikomiškas yra žinomų politologų paaiškinimas, kad valdančiųjų reitingų drastišką sumažėjimą lėmė karantino sugriežtinimai, kaip nesunku nuspėti, jau greitai tie patys politologai tvirtins, kad tolesnį reitingų kritimą užtikrina karantino priemonių atlaisvinimas. Kaip čia yra, kad Skvernelio pastangos suvaldyti karantiną, o po to išeiti į atlaisvinimus suteikė progą reitingų dugne atsidūrusiems žaliesiems valstiečiams pakilti iš pelenų, o Šimonytės pastangos ta pačia kryptimi lemia priešingą rezultatą? Ar Šimonytė yra žioplesnė nei Skvernelis, o pastarosios bandymas susidoroti su koronaviruso iššūkiais yra mažiau sėkmingas nei Skvernelio vyriausybės laikais? Kaip atrodo bent man, ko jau ko, o technologinio problemos išmanymo Šimonytei tikrai netrūksta, savo dalykiškumu ji galimai pranoksta net Skvernelį, tačiau pribloškia ir ne juokais išgąsdinti gali naujosios kadencijos valdančiųjų humanitarinis nususimas, – štai šia kryptimi Šimonytė tikriausiai lenkia taip pat ir Skvernelį, anksčiau ne kartą pavadintą storžieviu policininku.

Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kovo mėnesio įvykiai labai aiškiai parodė, kad naujojo Seimo šaukimo suformuota valdžia kasdien įgyja stiprėjantį antitautinį pobūdį, tampa pro-okupacinio tipo kvazi-kolonialine valdžia, kai teisėtajam valstybės suverenui parodoma vieta už durų, kažkur tvarto prieangyje. Ar mūsų šaunieji politologai nemato to akis badančio dalyko, siekdami paaiškinti ženklaus reitingų pokyčio priežastis? Žinote, prostitucijos sąvokos klasifikaciniame nusakyme reikėtų skirti dvi užsiangažavimo būti prostitute atmainas, t. y, lytinę ir politinę prostituciją. O kai kurie mūsų politologai tokiu savo užsiangažavimu lenkia net ir politikus.

Pabandykime atlikti minties eksperimentą, įsivaizduodami tai, kaip puikiai Šimašius, Šimonytė, Čmilytė-Nielsen, Armonaitė žiūrėtųsi Tel Avivo savivaldybės fone, o Gedimino kalno fone nesižiūri, nors tu ką, net ir pripažįstant, kad kai kurie iš jų turi kažkokius techninius sugebėjimus.

Kaip atrodo, antirusiškos retoriškos demonstravimas, kurio reikalingumu niekas neabejoja, vis tik negali užpildyti atsivėrusios baisios tautinio nususimo tuštumos. Dievaži, nenoriu pasakyti, kad antisemitinė retorika savo ruožtu padėtų užpildyti tokią tuštumą. Kad man nudžiūtų liežuvis, kad aš prasmegčiau, po šimts kalakutų, suk tave devynios, kad tu nesulauktum, rūta žalioji, kūtvela tu pasipūtęs, birbink tu genį, kapok varškę, eik į peklą autų skalbti, kračiau ant tavęs, uostyk tu Vincą, – apie antisemitizmą, kaip neva paralelinį antirusiškumui reiškinį, nedrįsčiau net pagalvoti.

Net jeigu nedaug  kas lieka, antirusiškomis, kaip antiimperialistinio imuniteto dalis, yra pozityvus sąmonės gyvybingumo palaikymo faktorius. Ta proga ne pro šalį bus pastebėti, kad štai Gabrielius Landsbergis Užsienio reikalų ministro poste atrodo nepalyginamai geriau nei vilkdamas partijos pirmininko naštą, ar ne? Kita vertus, Rusija ir Izraelis, žiūrint pro mūsų interesų prizmę, yra nepalyginami dalykai. Putino Rusija yra ideologinis ir geopolitinis mūsų priešininkas, o Izraelis – sąjungininkas. Tačiau ar iš tiesų Izraelis yra mūsų geopolitinis sąjungininkas? Čia kaip niekur kitur tinka posakis, jog teoriškai – arklys, o praktiškai – pastipęs.

Mossad slaptieji agentai

Kad ir kaip ten būtų, yra rimtas pagrindas manyti, kad kai kurie Lietuvoje siautėjantys ir liejantys vandenis ant Putino Rusijos malūnų Zuroffo tipo veikėjai, yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisarai. Jūs taip negalvokite, be aš kartais leidžiu sau nuodėmingai pagalvoti, kad apskritai Izraelio slaptosios tarnybos greičiau būtų linkusio informacija pasidalinti su Rusijos, o ne Lietuvos slaptosiomis tarnybomis. O kaip teoriškai ir praktiškai turėtų reaguoti Lietuvos slaptosios tarnybos, susidūrusios su galimai nedraugiška ar net priešiška izraelitetų veikla Lietuvoje?

Tarkime, tas atvejis, kai Izraelio ambasadorius Lietuvoje ant kilimėlio išsikviečia ir rusų burlioko, tapusio komunistų partijos sekretoriumi, stiliumi aprėkia nepriklausomos Lietuvos svarbių įstaigų vadovus, yra ne specialiųjų tarnybų kompetencijos atvejis, tačiau kyla klausimas – ar mūsų žvalgybininkai sureaguotų kitu atveju, jeigu minėtas ambasadorius, be visa ko kito, žinomas kaip talentingas žvalgybininkas, užsimotų pavogti Lietuvos valstybės paslaptis? Kaip atrodo bent man, greičiausiai tylėtų, pridėję į kelnes.

2021.04.23; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vėl kilo baisus žviegimas (vis tik nėra tikslesnio, labiau tinkančio situacijai nusakyti žodžio) dėl to, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinis direktorius Adas Jakubauskas labai atsargiai išsakė savo hipotezę, jog neva jį išspirti iš posto šiandien visų pirma taikosi Europos sąjungoje (ES) pastaruoju matu pakilusios ir ženkliai sustiprėjusios leftistinės pajėgos.  

Ar tokia prielaida gali būti laikoma daugiau ar mažiau pagrįsta – apie tai pakalbėsime kiek vėliau, dabar keldami klausimą – ką ne taip pasakė Centro direktorius, kad vėl etatiniai komjaunuoliai jautė pareigą viešumoje susiplėšyti marškinius ant savo krūtinių, skelbdami apie antikristo (paradoksas) pasirodymą Lietuvos padangėje? Girdėjosi net toks komjaunuolių choro nuosprendis, kad A. Jakubausko interviu, pažeidęs ES idėjos orumą, buvo paskutinis lašas, perpildęs kantrybės taurę, todėl dabar jie neva  galutinai apsisprendė išvyti A. Jakubausko šmėklą iš mūsų gyvenimo ir ištrinti iš atminties (tiesą sakant, anie jau gimsta apsisprendę, su visomis savo nuomonėmis subrendę dar būdami įsčiose). Tokie kaip A. Jakubauskas neva lieja vandenį ant V. Putino malūnų!

Būdamas ES idėjos šalininkas pirmą kartą turėjau progą skaudžiai nusivilti dėl tokio savo nekritiško užsiangažavimo, kai euroskeptiku laikomas VU profesorius buvo atleistas iš užimamų pareigų iš esmės už netikusias integracinio vajaus metu savo pažiūras. Būdamas ES šalininkas gerai suprantu, kad tokie tariami ar tikri euroskeptikai kaip Vytautas Radžvilas, keldami atsinaujinimo ir Sąjungos reformavimo idėjas, didesniu ar mažesniu laipsniu pasitarnauja ES gyvastingumo palaikymui, kai savo ruožtu bolševikinio mentaliteto personažai, mojuodami ES vėliavomis, neretai nepelnytai kompromituoja Europos susivienijimo paradigmą.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarkime, kad istorija su V. Radžvilu buvo apmaudus nesusipratimas. Tačiau jeigu vėl mūsų padangėje būtų atleidžiamas kitas žmogus dėl neva nepakankamo lojalumo ES idėjai, būtų galima kelti klausimą – ar į tokią sąjungą, apie kurią svajojome, įstojome, ar išvyti pro duris totalitarizmo refleksai nesugrįžta pro naujai komjaunuolių entuziastų atplėšiamus demonui parvykti langus.

Būdamas ES šalininkas kartas nuo karto turiu progų nuliūsti dėl įkyriai pristojusių madų, siejamų su ES vardu, juolab kai mūsų padangės aborigenai yra linkę už dyką dalijamus pigius spalvotus stiklo karoliukus priimti kaip didelės vertės brangenybes. Man taip pat nekelia jokių abejonių su ES vardu siejama tolerancijos kultūra ir mažumų apsaugos politika, tačiau labai nesmagu būna, kai mūsų padangėje tokia politika įgyja deformuotą karikatūrinį pavidalą. Jeigu prisimenate, į viešąją erdvę patekus Seimo narės su apsinuoginusia nugara nuotraukai, kilo diskusijos dėl geros moralės nuostatų laikymosi, dabar, kaip atrodo, turėtų kilti diskusinis klausimas dėl to, ar išties  Vytauto Tomo Raskevičiaus veikla produktyvumo požiūriu gali būti vertinama kaip kažkas daugiau nei gėjų pornografijos demonstracijos (kitas dalykas, jog moteris tampa pornografijos objektu išrengta ir apnuoginta, o gėjai tokį statusą siekia įgyti demonstruodami karnavalinius rūbus ir požiūrius). Kita vertus, čia nesiruošiu gilintis, skaitytojui palikdamas teisę pačiam atsakyti į tikrai intriguojantį klausimą – kas lėmė, kad šiandien seksualinių mažumų subkultūros gynėjai labai dažnai skeptiškai ar net priešiškai pasisako prieš savo bendrapiliečių pastangas puoselėti tautos  istorinę atmintį?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nei A. Jakubauskas, nei juolab V. Radžvilas nėra mano herojai (kaip atrodo bent man, Nacionalinis susivienijimas daug išloštų, jeigu  V. Radžvilas vėliavnešio teises perleistų jaunesniems bendražygiams, sau pasilikdamas nebent lyderio emerito statusą, nes susidėvėję vadai geriausiu atveju tinka, išstatyti kaip lauko baidyklės, tik paukščiams gąsdinti), tačiau aplinkybė susiklostė taip, kad A. Jakubauskas su totorišku užsispyrimu gelbstintis savo karjerą drauge gelbsti ir Lietuvos garbę. Net ir didžiausias oponentas tikriausiai bent sau prisipažįsta, kad A. Jakubauskas yra ne blogesnis, o greičiau geresnis Centro direktorius nei ankstesni vadovai, tačiau dabar susiklostė palankiausios aplinkybės į dienos šviesą išstoti tiems, kurie seniai galando iltis prieš LGGRTC ir tyliai bildino kanopomis. Be visa ko kito, D. Kuodytė buvo prisiekusi liberalė, o B. Burauskaitė – antisovietinio pogrindžio dalyvė, kurią užsipulti be niekas nieko buvo tarsi ir nedrąsu net didžiausiems LGGRTC neprieteliams. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad apskritai pasikeitė politinė šalies aplinka, kai šalia kitų valdžios iniciatyvų pramaišiui derėdamos ar nederėdamos ženklią vietą užima taip pat ir išmaniųjų stribų revanšistinės iniciatyvos, tarp kurių paskersti LGGRTC su nauju direktoriumi priešakyje yra žadinantis jų vaizduotę užmanymas užtemusio Mėnulio naktyje.

Ta aplinkybė, kad dabartinis Centro direktorius Lietuvos idėją iškėlė aukščiau biurokratinio Europos dangaus, yra ne trūkumas, o didelis privalumas užimant tokias pareigas. Kitas klausimas, ar turime nors mažiausią teisę kaltinti A. Jakubauską už tai, kad savo interviu Krymo totorių televizijai anas pats ėmė ir pasikėlė į viršų, tikriausiai nevalingai besidėdamas labiau globaliu Europos veikėju nei yra iš tikrųjų? Kas nesupranta to, kad prieš motiną norisi pasipuikuoti savo plunksnomis. Tarkime, tokiu būdu A. Jakubauskas pats save apdovanojo, įsteigė sau prizą, mainais už patiriamą pastaruoju metu spaudimą ir išgyvenimus. Kaip atrodo bent man, didžiausiems A. Jakubausko oponentams tokiu ar panašiu prizu būtų teisė pabučiuoti susikompromitavusiam iki panagių dėl kišimosi į ne savo reikalus Izraelio ambasadoriui į užpakalį, klūpant ant abiejų kelių. Kaip sakoma tame anekdote, vienam didžiausia svajonė yra prisiliesti prie Stradivarijaus smuiko, kitas užvis labiausiai trokšta papyškinti iš Džeržinskio nagano.

Su Europos diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taupant laiką, galima pasakyti tiesiai šviesiai, kad Seimas, nematantis reikalo atsižvelgti į Laisvės premijos laureatų, disidentų ir dar likusių gyvų partizanų vieningai išsakytą nuomonę, kažin ar turi teisę vadintis Lietuvos atstovybės vardu, kyla abejonė ir dėl to, ar nusiritęs į tokią moralinę bedugnę Seimas sugebės išgyventi visą naujojo šaukimo kadenciją? Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo išplatintame pareiškime labai tiksliai yra pažymėta ir tai, kad balsavimas slaptai, o ne viešai  Seime dėl  A. Jakubausko atleidimo iš užimamų LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų mums parodytų, kad naujai išrinkti seimūnai paniškai bijo savo tautos.

P. S.

Truputėlį skauda širdį man pačiam, kad aš čia storžieviškai pavariau ant V. Radžvilo, kurį jaunystėje pažinojau kaip neabejotinai labai taurų žmogų. Tačiau iš dainos žodžių neišmesi, nors tu ką, nekyla ranka cenzūruoti patį save. Neatsižadu ir žodžių, pasakytų anksčiau apie tai, kad jeigu nebūtų tokio V. Radžvilo, jį reikėtų išgalvoti,  su dabar dedamu prierašu, jog ir stabai anksčiau ar vėliau pasensta. Tiesą sakant, baisiai paseno ne V. Radžvilas, o kraupiai susidėvėjo, morališkai paseno, iš mados išėjo visi vadizmo kompleksai.

2021.03.30; 16:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per visą savo gyvenimą, pradedant nuo atmintyje išlikusių ankstyvosios vaikystės dienų iki permirkusio košmariškų sapnų prakaitu šiandieninio gyvenimo peripetijų, turėjau daug augintinių šunų ir kačių, ne vieną iš kurių dabar prisimenu prieš akis iškylant anojo šauniam uodegos plazdėjimui. Prisipažinsiu, kad neišnaudojau progos atidžiu įsižiūrėti į kitų naminių gyvūnų, tarkime, karvių ar arklių pasturgalius, tačiau apie kačių, o ypač šunų uodegas galėčiau papasakoti daugiau svarbių detalių nei esame paprastai linkę suteikti šiam neva nereikšmingam daikčiukui.

Dabar jau niekas nebesiginčija, kad šuniui uodega yra susikalbėjimo su aplinkiniais organas, tačiau homo sapiens dažniausiai neišmano tokios kalbos, apsiribodamas savo supratime keliomis banaliomis uodegos vizginimo ar nuleistos uodegos frazėmis, pranešančiomis apie džiaugsmą ar nusiminimą. O uodega išties yra labai plaus diapazono išraiškos priemonė, taigi galėtume pasakyti net taip, kad signalų uodega įvairovė tinka išreikšti begalę jausminių niuansų arba net parodo būtybės nusiteikimą mąstyti. Todėl čia kyla ir toks klausimas – kodėl žmogus evoliucijos eigoje prarado savo uodegą, į gerą ar blogą tai galiausiai turėtų atvesti? Ar uodegos praradimas mūsų atveju yra toks neginčytinas atradimas kaip paprastai esame linkę manyti? Kaip būtų galima pritaikyti susigrąžintos uodegos potencialą dabartiniam žmogaus gyvenimui? Kokia galėtų būti uodegos reikšmė dvasiniam žmogaus tobulėjimui, juolab rūpi pasiaiškinti – kaip uodegos atgavimas mums padėtų susigražinti tikėjimą visuomenės pažanga ir ekonominės gerovės pažadu? Kaip matome, kyla ne vienas, o visas spiečius klausimų.

Jeigu dar karštai nepatikėjote tokios galimybė seka, pabandykite atlikti mintinį eksperimentą, keliant klausimą – kokia uodega tiktų, labiausiai derėtų prie veido, pažiūrų, polinkių mūsų tarsi ir gerai žinomiems politikams, kitiems visuomenės lyderiams, žvaigždėms ir žvaigždutėms, toliau –  mums artimiausios aplinkos žmonėms, man pačiam?

Keliant tokį klausimą apie uodegos atitikimą giliausiai žmogaus esmei, labai panašiai kaip ir pasakoje apie Pelenę, kai kurpaitės atitikimo pėdai paieškos užsibaigė didele sėkme, mes įgytume naują metodologinę žmogaus pažinimo arba net žmogiškos tikrovės atradimo priemonę. Kai hermeneutinė metodologija, įpareigojanti kitą žmogų pažinti kaip kitą aš, mūsų epochoje išsisėmė, metodologinės vaizduotės, siekiant mintimis prikabinti labiausiai tinkamą uodegą tiriamajam antropologinio turinio objektui, taikymas išvestų mus į naujus tyrimo horizontus. Humanistikos mokslams pastarojo šimtmečio bėgyje paskendus subjektyvybės ir vidujybės gelmėse, žmogaus likimo apmąstymas uodegos kontekste leistų atsiremti į kažką objektyvaus, padėtų išsiropšti į krantą ir atsistoti ant  daugiau ar mažiau tvirto pagrindo.

Kokerspanielis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi imkime ir pabandykime įsivaizduoti, kokia uodega iš begalinės įvairovės labiausiai tiktų, tarkime, dabartinės konsistencijos aukšto stoto ir prižiūrėtos sielos, taip pat išpuoselėtų manierų subjektui Gitanui Nausėdai, kokia –  Ingridai Šimonytei, kokia – dar kažkam, tada viskas turėtų stoti į savo vietas, nebeliekant jokio reikalo autoriui veržtis pro atviras duris. Tačiau jeigu vis tik klausiate mano nuomonės, daug nesislapstydamas pastebėsiu, kad I.Šimonytei prie veido, kaip atrodo, liuksiškai derėtų dalykiška ir simpatiška dalmantinų veislės kalytės uodega, o išsprogusių akių buldogo bigė kaip kirvis kotą atitiktų kito politiko vidinį „aš“, kurio pavardės viešai net neminiu, nes toks smulkmeniškas jojo „aš“ įvardijimas rodytų autoriaus nepasitikėjimą skaitytojo vaizduote. Nesunku nuspėti ir tai, kad šių eilučių autoriui savo ruožtu labiausiai tiktų primušto kiemsargio uodegipalaikis.

Uodegos reanimacija žmogui leistų mums, žmogaus pavidalo būtybėms, pajusti artimesnį ryšį su gamta ir išbandyti jėgas tarprūšiniame uodegų vizginimo čempionate. Visi gerai suprantame, kad vargu ar žmogynui  kada nors pavyks prilygti šuniui pagal uoslės sugebėjimus, tačiau niekas negalėtų uždrausti kiekvienam iš mūsų  pagal savo sielos grožį įsitaisyti tokią prabangią uodegą, kad su ja nebūtų gėda pasirodyti net tarp povų veislės patinų.

Kita vertus, jau laikas būtų prisipažinti, kad šis įvadas iš esmės buvo parašytas siekiant atsakyti į didžiausią nerimą man šiandien keliantį klausimą – kaip būtų galima išgelbėti vartotojiškos visuomenės industriją, kai jos apsukos karantino metu pastebimai sulėtėjo?

Šuo su akiniais. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku įsivaizduoti, žmonėms pradėjus dėvėti uodegas, kūno priežiūros ir higienos pramonė, taip pat, be jokių abejonių, plastinė chirurgija gautų stiprų postūmį arba net pasikeltų į kitą, daug aukštesnį lygį, ženkliai prasiplėstų ir atsinaujintų sveikatinimosi, sporto ir  dietos infrastruktūra, taigi vartotojiškos visuomenės industrijos smagračiai vėl pradėtų suktis taip sparčiai, kad net pyškėtų. Jeigu uodega taptų mados reikalu tarp žmonių, o išstojimas viešumoje be uodegos būtų prilygintas nuogo lunatiko pasirodymui gatvėje, kai kur jau pradėję ryškėti gamybos ir prekybos stagnacijos požymiai dingtų kaip vėjo nupūsti.

Jeigu neklystu, būtent praeito amžiaus trečiajame dešimtmetyje buvo pradėjusi stoti ir dusti tabako gamybos pramonė, nes visi sandėliai buvo  užkrauti neišparduotais tabako gaminiais. O padėtį išgelbėjo viena reklaminė nuotrauka, vaizduojanti dailią moteriškę, viena ranka atsirėmusią į prestižinės markės automobilį ir laikančią rūkstančią cigaretę ilgame kandiklyje tarp pirštų kitoje rankoje. Nuotraukos poveikis buvo milžiniškas, moterys urmu puolė rūkyti, savo ruožtu pramoninkai įgijo galimybę atlaisvinti sandėlius nuo užsistovėjusios produkcijos. 

O dabar pagalvokime, kokio stulbinančio visuomenės dinamizavimo efekto sulauktume, jeigu uodegas lygių galimybių laikais staiga pradėtų dėvėti ne tik moterys, bet ir vyrai, ne tik vyrai, bet ir moterys. Teisę užpatentuoti šią visuomenės dinamizavimo idėją perleidžiu Lietuvos valstybei, kuri, paplitus uodegų dėvėjimo madoms visame pasaulyje, įgytų teisę rinkti mokesčius nuo kiekvienos žmonių dėvimos uodegos visuose pasaulio pakraščiuose. Kas be ko, toks mokestis būtų vadinamas uodegos mokesčiu, o Lietuvos valstybė, turinti išimtinę teisę rinkti uodegos mokestį, taptų turtingiausia pasaulio valstybe.

Blaiviai žiūrint į reiškinius, butų galima suabejoti ir dėl to – ar žmonijai yra skirta sulaukti laimingos pabaigos? Tiesą sakant, kad ir kaip žiūrėtume, – optimistiškai ar pesimistiškai, – aišku yra tai, kad žmonija kaip tokia neturi siužeto. O jeigu žmonija neturi siužeto, tai žmoniją sudarantys individai mainais turėtų įgyti teisę dėvėti uodegas, ar ne? Teisinga būtų, jeigu individai įgytų teisę dėvėti uodegas mainais už žmonijos likimą be siužeto!

2021.03.26; 04:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.   

Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.

Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.

Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.

Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.

Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.

O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė!  Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.

Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.

Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.

Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.

To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.

Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B,  nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.

Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!

Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.

Kūniškumo  likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.

Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.

2021.02.16; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienas žmogus labiau nei koronaviruso bijojo pasigauti antisemitizmo užkratą, todėl prieš užmigdamas nuodugniai apsičiupinėdavo net geriausiai pridengtus savo paslėpsnius, siekdamas įsitikinti, ar viskas guli kaip pridera savo vietoje, ar neprasidėjo kokie nors neatšaukiami mutacinio pobūdžio pokyčiai, tarkime, ar nesiruošia prasikalti antisemito uodega ar netolerantiško asilo ausys? NeduokDie – prabusi ryte, vietoj savęs ant pagalvės rasdamas šlykščią antisemitizmo kirmėlę arba nukirstą užsispyrusio asilo galvą!

                                                                               X

Kuo Postlietuva skiriasi nuo Antilietuvos? To nežinojo net antisemitas!

                                                                               X

Dar ankstyvosiose homidų vystymosi stadijose, žmonijos mokymosi kalbėti išvakarėse, kai kurie mūsų protėviai beždžionžmogiai nemokėdavo artikuliuotai ištarti r raidės, todėl jie būdavo pašiepiami kitų savo kolegų, beždžionžmogių ar pažengusių žmogbeždžionių, besiplečiančiose žemės rutulyje žmogaus protėvio kaimenėse. Taip užgimė antisemitizmas, savo pradžią skaičiuojantis nuo neatmenamų priešistorinių laikų.  

Antisemitizmo papročių puoselėtųjų būrelio nenaudai reikia pastebėti, kad tobulas r raidės ištarimas nėra svarbiausiais antropologinis civilizacijos iškovojimas. Mūsų dienomis dar sėkmingiau nei žmonės r raidės pavyzdinį tarimą praktikuoja ne iki galo prijaukinti šunys, kurie ne tik staugia ar loja, bet ir urzgia („ rrr… rrr… rrr…“).  Kartais su r raidės dominante urzgia nepasotinami mūsų pilvai.

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip svarbu santykiuose tarp tautų neperžengti korektiškumo ribų, rodo ir tai, kad mums palankus likimas lėmė, jog svarbiausiais diskuntantais dėl nesusipratimų tarp žydų ir lietuvių, iš lietuvių pusės čia tampa žmonės, iš kurių vardų  kaip nešvankios užuominos pavojus yra pašalinta r raidė, – taip į diskusijų teatro sceną kviečiami pasirodyti DaLius, o ne DaRius [Stancikas], ALvydas, o ne ARvydas [ Nikžentaitis].

 Kaip tvirtina Dalius Stancikas, kartais viskas apvirsta su vienos raidės pakeitimu, ir iš Sauliaus žmogus tampa Pauliumi.

                                                                              X

Mano tėvynėje, ironiškai vadinamoje lietaus šalimi, antiamerikoniškumas buvo transportuojamas didelėmis dozėmis iš išorės, antieuropietiškumas – toleruojamas iš vidaus, antirusiškumas – ideologizuojamas, antilietuviškumas – registruojamas kaip naujausias mados klyksmas, savo ruožtu antisemitizmas buvo kataloguojamas kaip netransportabilus, netoleruotinas, ideologiškai nenusakomas, o taip pat ir  nemadingas nuo pat pasaulio atsiradimo pradžios reiškinys.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

                                                                              X

Ar nebūtų galima sudaryti tipinių bruožų antisemito portretą ir su veido  atpažinimo technologijų pagalba užblokuoti antisemitinio elemento prasiskverbimą į viešus renginius ir pasirodymus? Vis tik antisemitinio baubo veidas yra toks nenusakomai bjaurus, kad jį išvydusios perdega  visos dabartiniame technologinio pasirengimo lygyje instaliuotos veidų atpažinimo programos…

                                                                              X

                                                              grynojo oro beprotis

                                                              džiūsta

                                                              už grotų

 

                                                              grynojo proto kritikos

                                                              jau niekas

                                                              nekaito

                                                              neskaito

 

                                                              viskas ką sakė senieji dievai

                                                              galiausiai yra

                                                              tik mitas

 

                                                              ir negrabiai užsimaukšlinęs kaukę

                                                              į parduotuvę įžengia

                                                              antisemitas

2021.02.14; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Faktiškai centrinės šalies magistralės pašonėje, t. y. tik 4 km. į pietvakarius nuo visiems šalies gyventojams žinomos Viduklės, dešiniajame  Šešuvies krante yra įsikūręs toks Taubučių kaimelis.

Tačiau iš karto privalau perspėti, kad jeigu vedami smalsumo išsuksite iš autostrados ir pabandysite čia atvykti, dažniausiai bus taip, kad užstrigsite kažkur pakeliui, sugedus transporto priemonei (paprastai čia genda visi riedėjimo įtaisai iš eilės, nesvarbu – ar tai būtų aštuonratis, ar tik triratukas). Keliai, vedantys į Taubučius, yra pusėtini, tarsi ir tinkami pravažiavimui, tačiau velnias čia tikriausiai pakiša koją. Dar daugiau sunkumų patirsite, jeigu iškeliausite į Taubučius pėsčiomis, užsidėję kuprinę. Kaip taisyklė, tokie turistavimo entuziastai, netoli nuleliavę, pasiklysta brūzgynuose arba suka ratas po rato, neretai užklysdami į aplinkines Nemakščių, Kartupių, tos pačios Viduklės vietoves, bet nepasiekdami užsibrėžto kelionės tikslo, t. y. Taubučiais tituluojamo kaimelio, kurį, be visa ko kito, būtų dar galima pavadinti sutirštintų miglų sostine.

Taubučiai yra labai aiškiai pažymėti visuose šalies žemėlapiuose, tačiau surasti Taubučius tikrovėje yra nepalyginamai sunkiau nei topografiniuose kataloguose. 1923 m. surašymų duomenimis Taubučiuose gyveno 95 individai, dabar – ne daugiau 30, tačiau ir šiandien čia gyvenimas kartas nuo karto užverda, iš naujo sukyla neįtikėtini dalykai.

Kažkur jau esate girdėję pavadinimą „Taubučiai“, bet nieko nežinote apie vietovę, čia pavadintą miglų sostine, ar ne? Iš tiesų, maždaug prieš 30 metų Kaune buvo  įsteigta parduotuvė „Taubučiai“, netrukus šalia atsirado ir  kavinė tokiu pat pavadinimu, o šiandien nesunku įsitikinti, kad taip pasikrikštijęs viešojo maitinimo verslas klesti, nemažindamas apsukų net pandemijos laikotarpiu, infrastruktūra yra sėkmingai plėtojama.  

Kavinės savininkai, duodami interviu miesto dienraščiui, yra nurodę, kad pavadinimą „Taubučiai“ jie esą nusižiūrėjo nuo Lietuvos kaimų vardų katalogo, nes „labai patikęs šitoks mielas kaimelio vardas“. Nesunku bus pabandyti įsivaizduoti, kad atsiradusios nepriklausomybės pradžioje kavinės savininkams, forsuojantiems naujus aptarnavimo idealus, galėjo patikti nusižiūrėtas pavadinimas kaip keliantis neaiškias asociacijas su tokiu neįtikėtinai mielu aptarnavimu, kad jį jau būtų galima prilyginti „bučiniui ar bučiniais tau“, neva Taubučiai – tai tau skirti bučiai, bučkiai, bučinukai, bučiniai, netaupant mūsų meilumo; žodis „bučiai“ čia yra suprantama kaip daiktavardžio „bučis“, t. y. bučinys dgs.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitaip tariant, širdis turėtų apsalti nuo taip atsidengiančio pavadinimo. Tačiau tokia interpretacija yra tik viešojo maitinimo serviso naiviosios sąmonės sudaiginama pamėklė, kai savo ruožtu gilesnė Taubučių vardo etimologinė analizė nurodo į daug šiurpesnę nei buvo galima pamanyti iš pradžių realybę, kur Taubučiai yra personos apsistojimo didžiausiųjų spąstų teritorijoje įvardijimas.

Žodis „bučius“ gali būti suprantamas kaip žodžio „bučis“ sinonimas, tačiau savarankišką reikšmę šis žodis įgyja įvardindamas visai kitą daiktą, o būtent tik tada, kai jis tiesmukiškiausiu pavidalu yra skirtas pažymėti iš vytelių nupintam krepšiui su įgerkliu žuvims gaudyti, kur žuvis turi galimybę įplaukti, bet apsisukti ir išplaukti – nesugeba. Trumpai tariant, bučius – tai spąstai žuviai.

 Laikantis ekonominio redukcionizmo požiūrio, būtų galima negaištant laiko įsigilinimui tvirtinti, kad kaimelio pavadinime asmenvardis „tau“ nurodo į darbo priemonių pasidalijimo faktą dar ankstyvojoje gamybos stadijoje, kai neva jau tada buvo vienur užmerkiami arba, kitaip tariant, paliekami bučiai kažkokio „tau“ gamybinės veiklos plėtotės naudai, o kiti bučiai pasilieka arba bent turėtų pasilikti mano paties nuosavybės teisės dispozicijoje (man-bučiai?). Tai vis dėlto – labai juokingas požiūris. Iš tiesų asmenvardis „tau“ čia neturi jokios daugiskaitos, negali būti priskirtas net dviskaitai, o  nurodo visados į tokį save patį, į kurį aš pats dabar pabandau įsižiūrėti per distanciją.

Kita etimologizacijos seka įpareigoja prisiminti, ką jau esu aptaręs kitur, kad gr. to auto arba tauto reiškia – tas pats (Žr. čia – https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/padovanok-lietuvai-vizija-tautinio-tapatumo-issaugojimas-globalejanciame-pasaulyje-i-d.d?id=156110450).

Kas nežino, kad Kristus kartas nuo karto dar yra pavadinamas Žveju, nes Kristus yra žmonių sielų žvejys. Tačiau tikriausiai nesutirštinsime pernelyg spalvų pastebėdami ir tai, kad  vietovėje, pavadintoje Taubučiais, žmogus jau pagal  etimologinę nuorodą yra įpareigojamas visų pirma pats pasigauti arba, kitaip tariant, susižvejoti savo sielą. Taubučiai – tai susitikimo su savo siela vietovė!

Anksčiau ar vėliau dėmesį patraukia taip pat ir paleontologinis  Taubučių ypatingumas, netikėti radiniai Šešuvies pakrantėje. Štai prisimenu, kad vaikystės metais tik vos-ne-vos įbridęs į bangeles genančią upę šalia apgriuvusio malūno jau rieškučiomis galėdavau semti įdomius akmenėlius, šiuose vietovėse vadinamus laumės papais. Kitur tokie paleontologiniai radiniai yra vadinami Perkūno kulkomis arba Perkūno pirštais, dar kitur –  laumės pirštais, tačiau labiausiai archajiškas yra būtent laumės papo pavadinimas.

Žinia, upės žaižaruojančios dovanos buvo ne kas kita, o suakmenėjusios galvakojų moliuskų, vadinamųjų belemnitų, išnykusių prieš 150 – 50 mln. metų, kriauklelės. Belemnitai, išnykę Mezozojaus eros karboro periode, buvo dinozaurų, pradingusių nuo žemės paviršiaus panašiu laiku, amžininkai. Įdomu, kad dinozaurų liekanos aptinkamos labai retai, o priešistorinių laikų senovės moliuskai iki pastarojo meto dažnai teikdavo progą priminti apie save akmeninių pėdsakų pavidale. Tačiau praeitą vasarą labai skaudžiai pajutau nesustabdomą laiko tėkmę, kai  ieškodamas jau neberadau, savo nuostabai, tų senovės galvakojų moliukų kriauklelių fosilijų, drauge apgailestaudamas dėl to, kad neišsaugojau upės intriguojančių dovanų iš vaikystės, jog, būdamas vaikas, nesupratau – koks didelis turtas galiausiai  yra laumės papų kolekcija. Vasarų tęstinumą dabar užtikrina nebent tik vėl, tarsi niekas nieko, prie upės skraidančių laumžirgių spiečiai.

Lietuvos girios tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi priartėjo laikas pasakyti, kad Taubučiai yra šventa vieta labiausiai tiesmuka, beveik mechanine to žodžio reikšme, nes Taubučiai yra minimi senovės lietuvių pagoniškojo tikėjimo šventųjų vietų registracijos žinyne kaip šventųjų pelkių dislokacijos vieta. 1933 m. mokslinėje literatūroje buvo skelbiama, kad tos senovės laikų Taubučių šventosios pelkės driekėsi iš rytinės kaimo pusės Šešuvies pakrante 0,5 ha plote.  Neįtikėtina, bet lygiai po 50 metų, t. y. 1983 m. jau buvo rašoma, kad pagoniškame tikėjime Taubučių šventųjų pelkių statusą įgijęs objektas užėmė 10 ha plotą. Kaip tai galėjo atsitikti, kad šventosiomis vadinamų pelkių plotas mūsų laikais pasidaugino dešimtimis kartų, kai minimu 50 metų laikotarpiu iš tų pelkių jau nebuvo likę nieko daugiau nei tik kažkur lietuvio genetiniame kode saugomas atminimas? Nežinodamas tiksliai visų aplinkybių, pabandysiu spėti, kad laiko bėgyje aptrupėjus malūno bokštams atsivėrė erdvė ir pasimatė, jog įdauba pagal upę tęsiasi prailgėjusioje perspektyvoje ir už malūno su nurautu stogu, taigi savaime piršosi išvada, kad visame 10 ha įdaubos rėžyje pagal upę kadaise tyvuliavo šventosios pelkės arba panašus dalykas. Taip pagalvoti tikriausiai skatino ir tai, kad jau mūsų laikais visame 10 ha plote visados kaupdavosi tirštas rūkas, neišsisklaidantis be likučio net ir karštą vasaros dieną. Vaikystėje aš galvodavau, kad čia yra užauginamos visos pasaulio miglos.

Kalbant faktų kalba, reikėtų pastebėti ir tai, kad kai kurios įstabios pelkės lietuvių pagonių tikėjimuose šventojo daikto statusą įgydavo dar neatmenamais priešistoriniais laikais, kai savo ruožtu jau po Kristaus gimimo, kitaip tariant. mūsų eros šimtmečių istoriniame bėgyje šventaisiais objektais lietuviai pagonys pavadindavo išsirinktus ežerus, upes, kalvas, medžius, miškelius, t. y. lengviau nei pelkės vaizduotėje apdorojamus ir pritaikomus tikėjimo poreikiams dalykus.

Pelkė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiūrint iš komiškosios pusės į Taubučius, nesunku bus pastebėti, kad šis kaimelis administraciniame Lietuvos suskirstyme yra savotiškas pasienio punktas tarp Jurbarko ir Raseinių rajonų. Perėjus tiltelį per upę iš mūsų pusės patenki į Raseinių rajoną, ir atvirkščiai. Tačiau su visu kraupiu rimtumu reikia pripažinti faktą, kad Taubučiai yra pasienio punktas tarp požemių pasaulio su virtualiai užmaskuotų pelkių infrastruktūra ir besaikių žemės grožybių, iš vienos pusės, taip pat tarp žemės domeno ir dangaus tolumos, iš kitos, kur ribos suplonėja iki tokio lygio, jog viskas daugiau ar mažiau pradeda persimatyti  kiaurai, – taip, pavyzdžiui, vasaros saulėlydžių metu dangaus dramą čia galima stebėti beveik tiesiogiai nuo suolo, vos ne panašiai kaip žiūrovas teatro salėje. Kita vertus, būna ir taip, kad tarsi jau ir  kažkur nuslūgusios bei užsimiršusios pelkės ima iš išlipa į paviršių.

Tą vasarą mes, trys pusberniai, neradę laimės pasibaigusioje gegužinėje, grįždami į namus pasiklydome tirštoje migloje buvusių pelkių centre, kur sutikome tris dramblotas, apsinuoginusiomis krūtinėmis moteris, liūliuojančias į visas puses taip, tarsi jos būtų nulipdytos iš miglos ir suritintos iš rūko, panašiai kaip žiemą iš sniego yra nulipdomi seniai besmegeniai. Kaip atrodo, aš buvau susiritinęs savo parametrais išsiskiriančią net tarp trijų rubensiško tipo rūko gražuolių milžiniškų gabaritų moterį, nes jau ilgokai jaučiau nuoskaudą arba net kažką panašaus į  alergiją merginoms, kurios vietoj krūtų užsiaugina du spuogelius. Kas be ko, miglos tąkart dar aitriau nei paprastai kvepėjo naminės gamybos lietuvišku viskiu ir ajerų tabaku.

 Mano dėmesį prikausčiusios moters krūtys buvo panašios į gigantiškus lelijų su gyslelėmis žiedus, pražydusius  virš burbuliuojančios pelkės,  todėl pakraščiais aptaškytus karštais purvo pursleliais.

Žuvinto pelkės. Vytauto Visocko nuotr.

Ji, pelkių moteris, buvo tokia didinga, sunki ir užgniaužianti kvapą kaip užgriuvusi purvo lavina, kaip nuošliauža nuo pasaulio stogo, tokia gaivalinga ir viską įsiurbianti kaip pati pelkė.

Kitą rytą užkilusi saulė greitai išdžiovino tris purvo šliūžes ištryptoje pievoje, tačiau mūsų, trijų draugų, likimas, kurio taip paprastai neatšauksi, susiklostė skirtingai. Vienas iš trijulės labai greitai paskendo pelkėje arba, dar tiksliau tariant, srutų duobėje, kitas pasuko atsiskyrėlio keliu, tapo vienuoliu, – vasaros saulėtekių metu gerai matosi ir tai, kaip sunkiai, bet metodiškai buvęs draugelis kopia dangaus laiptais. Savo ruožtu aš pats vis dar  bastausi gražiosios žemė nuodėmingais pakraščiais, nerasdamas sau vietos.

2021.01.26; 14:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šiandien, jau prabėgus keletą metų, tarsi ir būtų galimą per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę…. 

Tąsyk dorieji piliečiai  giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis  vien tik nuogu entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga  būtų galima imti ir neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

O savo ruožtu, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)?

Senovės filosofas Platonas

Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės. Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo  kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Ta proga būtina pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtinant prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir  naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausią pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais. 

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau ištolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės protingumo pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio veidą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk  nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais pagesinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su trenksmu ir baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės  drumzlių, tai žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje iš jam pritrūksta įprastų žodžių, siekiant nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Rožės. Slaptai.lt fotografija

Lotyniškoje interpretacijoje“protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia  sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemė ant savo pečių užsikrauna nepakeliamą grožio naštą. Žinia, nuo tokios naštos  galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar pančių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų  prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių  formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur užduotą toną jau klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

 

                    ML:  – nužydėjo jau gėlė

                    SL: – liko didelė skylė

 

Pirmasis   barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda  sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

 

                      SL:  –  nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs

                      ML: –  būtis neišmatuojama logos vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

 

                     ML: –  maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai

                     SL: –   į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

 

                     SL: –  nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?

                     ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

 

                     SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo

                     ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

 

                     ML: –  taip  lyjant girdis monotonija pačių daiktų –   bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai

                     SL:   – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui

 

                      SL:  –  visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės

                      ML:  – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

 

                      SL:  – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį

                      ML:  – taip dabar tiktai  žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

 

                      ML:  – griuvėsiuose mūsų vėlės rankioja dienos medžiotojo išneštą lesalą

                      SL:  – už kampų šviečia aukso šeriais po mirties atžėlusi saulė

 

                     ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius

                     SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

 

                     SL:  – paraidžiui skaidrios  bus jurgino raidos nužydėjimo rievės

                     ML:  – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

 

                     ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai

                     SL: –  praskrido  uodas pro galvą ūždamas  kaip  helikopteris ir pavojingas baisiai

 

                     SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius  pasklidę karčiai

                     ML: –  keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

 

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su  rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo pumpurus sukrauna net ir saviironijos piktžolės.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai užstojus rudeniui išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o visas Platono aukso fondas vėlyvą rudenį kraupiai atsainiai voliojasi po kojomis.

2021.01.15; 16:07

Gaisrininkų automobilis. Slaptai.lt nuotr.
Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šalyje buvo paskelbta sustiprinta priešgaisrinės saugos parengtis: iš atostogų vėl buvo karštligiškai atšaukinėjami tarnybos žmonės, telkiami savanoriai talkininkai, gaisrinės mašinos budėjo užvestais varikliais.

Buvo primygtinai rekomenduojama nepalikti paskleistų popierių ant rašomojo stalo, nebevartoti degiųjų skysčių nei išoriniams, nei vidiniams tikslams, cigaretės užsidegimas buvo prilyginamas sprogdiklio virvutės padegimui, galinčiu užsibaigti didžiuliu „bumt“ su liepsnų prasiveržimu perdžiūvusiame miške.

Laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokios mobilizacinės būsenos sąlygomis į Teisingumo  ministro postą įžengė Evelina Dobrovolska, prezidento Gitano Nausėdos žodžiais tariant, mergina su degančiomis akimis.

Kad ir ką sakytų etatiniai optimistai, dauguma šalies gyventojų baiminosi, kad mergina su liepsnojančiomis akimis nepadegtų valstybės…

                                                                     X

Iš didelio debesio maža lietaus, arba, kitaip tariant, užsitęsusiame ministrų paskyrimo procese prezidentas G. Nausėda galiausiai nusprendė apsimesti katinu Leopoldu, visus kviečiančiu gyventi draugiškai.

– Bailys bailys, Nausėda yra bailys, – pakampėmis šnypštė pelės V.Valentinavičius, R  Valatka ir kt.

Savo ruožtu rašytojas Pickus Gruodžio pradžioje parašė poemą „Nausėda pelių neėda“.

Žinia, vienas Konfucijaus pasekėjas jau kadaise tikino, kad nesvarbu tai, kokios spalvos yra katinas, svarbu, kad jis gaudo pelės. Tačiau, kaip atrodo, net Konfucijus užspringtų, neištaręs nė žodžio, jeigu – neduokDie – sužinotų, kad štai jau mūsų laikais humanitarai katinai nebegaudo pelių dėl humanistinių sumetimų.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

                                                                          X

Greičiau nei per pasaulį keliaujanti epidemija tarp žmonių paplito kvailystės mada, vedama įsitikinimo, kad visi argumentai gali būti skirstomi į: a) konstituciškai pagrįstus argumentus ir b) konstituciškai nepagrįstus argumentas. Toks  suskirstymas pirmiausiai užgimė tarp Dobrovolskos rėmėjų, personalinių teisininkų pensininkų, užsilikusių nuo persų laikų, o netrukus kaip kibirkštis perdžiūvusiame miške persimetė į žurnalistų mases, paplito tarp nekritiškų skaitytojų, pasiekdavo net atokiausių kaimų gyventojus. Kvailių pasaulyje toks suskirstymas veikė kaip kompensacinis logikos taisyklių nepaisymo ir kompetencijos trūkumo mechanizmas. 

Tačiau teisybės labui reikia pastebėti ir tai, kad dėl masinio kvailumo išplitimo Konstitucija buvo niekuo dėta.                                            

                                                                         X

                                                    mūsų namus užpuolė pelės

                                                    (kodėl – todėl)

                                                    nes niekad negyveno čia

                                                    miškų pelėdos

                                                    nes katinas

                                                    seniai

                                                    paliko įsižeidęs mus

                                                    nes ir nuodai

\                                                   dabar

                                                    pritaikyti

                                                    išimtinai

                                                    humanitarinėm reikmėm

                                                    o

                                                   kardas

                                                   taip ir pasiliko

                                                   perdirbtas

                                                   į žagrę

                                                   ir

                                                   tas

                                                  ruduo

                                                  po paskutinio gaisro

                                                  iškritusiais jau lapais

                                                  visai ne mūsų

                                                  herbas

                                                  pelės-pelės-pelės-

                                               pelės

2020.12.08; 18:16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.

Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi  politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..

I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.  

Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.

Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.

Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį  į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie  žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.

Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“. 

Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.

Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.

Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.

2020.11.06; 15:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.

                                                                              X

 – O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.

To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.

                                                                               X

Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.

                                                                                X

Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.

                                                                               X

Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.

                                                                               X

Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.

                                                                               X

                                                          iššokęs žvynas sublizgėjo virš vandens

                                                          kur galimai  iš naujo tau  pasivaidens

                                                          kitokios regimybės dugnas

                                                          ten žuvys dusliai muša būgnais

                                                          ir su nauja jėga  dugne išsišakojęs

                                                          žole skenduolius pavaišina milžinkojis

                                                          lėtai praustuvas mano skęsta ten

                                                          kur nebetrūksta niekam jau vandens

                                                          negirdimai kriauklytei skundžiasi moliuskas

                                                          kad jau į kūną kaupias visos druskos

                                                          ir ašaroja daugiabriauniais perlais

                                                          kuriuos vėl pakraščių brolijai perleis

                                                          vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                                                          nelyg dugne kažką dar reikštų vėjas

                                                          visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                                                          į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                                                          (spalvos pageltusio kiek spermos)

                                                          vanduo garais užverda  tarsi romos termos  

(Bus daugiau) 

2020.10.13; 08:11  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.

Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks  padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.

Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..

Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.

Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.

Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai  Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į  Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.

Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!

Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.

Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.

Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.

Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo  neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys  tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.

Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau  viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!

Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip  mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet  žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.

Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio  širdžiai, ypač  tame kontekste, kai  didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.

Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą  ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.

Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?   

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.

Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu  nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.

Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo  kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti  labai kategoriškas,  tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.

Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.  

2020.10.12; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

Ką byloja šis žvilgsnis? Slaptai.lt foto

Patikėkite, nėra jokio reikalo pulti į paniką net tada, kai gerbiamas žurnalistas, legendinė asmenybė, visuomenės mokytojas nepastatytą paminklą Vyčiui  Lukiškių aikštėje pavadina balvonu, nes, blaiviai mąstant, neįmanoma iškoneveikti nei to, ko dar nėra, nei to, ko jau nėra, o žurnalisto kova su savo vidiniais demonais neturi didesnės visuomeninės reikšmės.

Tačiau drauge tylomis prislegia nesmagumo našta, tarsi jau būtų išaiškėję, kad ir mūsų dvasios tėvas greičiausiai buvo iš dykumos tyrų atklydęs šakalas.

Ne prieš gerą tai, ne prieš gerą, kai naktimis mieste siautėja benamiai šunys, o dienomis – gerbiami žurnalistai su jau pastebimai sumenkėjusiu garbės supratimu.

Sunkio dvasiai, –  kitaip to nepavadinsi.

                                                                      X

Broliai Lavrinovičiai buvo lenkų tautybės lietuviški kentaurai su ta mitologine seka, kai iš sužeistos dvasios ima ir išauga arklio kūnas.

Arba jie buvo folklorinio personažo mistifikacija, telekomunikacijų bendrovėms pabandžius išsiaiškinti tai, kuris iš dviejų brolių dvynių buvo trečiasis brolis kvailys.

                                                                       X

Iš rinkos išstūmus Kindziulį, perteklinių komentarų verslą į savo rankas Lietuvoje perėmė Didžiulis ir Didžiulė.

                                                                        X

Į Didžiulį pravartu buvo sviesti didžiulį akmenį, kitaip neapsimokėdavo. Tačiau tai nebuvo raginimas griebtis smurto, o tik Kristaus žodžių parafrazė.

                                                                        X

Jau žinokime, į Lietuvos rekordų knygą įtrauktas labiausiai masinis ir greičiausias populiacijos žmonių prievartavimo būdas yra vadinamas greitųjų testų afera.

Įdomus rekordas, tobulas pavadinimas!                    

                                                                        X

                                                              žvaigždė

                                                               taip

                                                               pro

                                                               rakto

                                                               skylutę

                                                               į tolį

                                                               žiūrėjo

                                                               kur

                                                               skilo

                                                               ramiai

                                                               sužvėrėję

                                                               kaštonai

                                                               dygliuoti

 

(Bus daugiau)

2020.09.22; 09:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.

Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas  žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.

Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.

Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas,  kad Lukašenka yra Putino karikatūra.  

Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.

Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?

P.S.

Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp  Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.

2020.09.11

Briedis. Slaptai.lt fotografija

Patriarchalinis išsiauklėjimas draustų taip sakyti, tačiau vardan tiesos privalau pripažinti, kad neaprėpiamų galimybių pasaulyje šalia Vyčio kada nors gali pasirodyti taip pat ir Vytės personažas. O jeigu dar pridurčiau, kad tokiai moteriškos kilmės  personifikacijai ir besiformuojančiai ideografijai bei heraldikai, kaip atrodo, labiausiai tiktų Marios Kolesnikovos, baltarusių didvyriškos kovotojos veidas, oponentų tikriausiai liktų dar mažiau net tarp prisiekusių maskulinistų?

Nieko nesakykite, nebūtinai ji  turėtų būti vaizduojama kaip nuoga moteris, su ištiestu kardu skriejanti ant  nuo tokio netikėtumo pasibaidžiusio žirgo. Ne mažiau didvyriška pozą įkūnija anosios pasiryžimas suplėšyti pasą pasienyje vien tik dėl to, kad galėtų pasilikti drauge su baisiai tirono teriojamais tėvynainiais šalyje, kur laisvės kovotojams mažiausiai gresia  įkalinimas ir kankinimai, o kartais net ir mirtis.

Kažkada ir Sokratas, turėdamas galimybę rinktis tarp nuodų taurės ir tremties, vis dėlto pasirinko mirties kelią kaip mažesnę blogybę nei išvarymas.

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne veltui Marios Kolesnikovos veidas įgyją simbolinę vertę, tampa kovojančios už laisvę Baltarusijos veidu. Ta proga norisi savęs paklausti – o koks yra kovojančios prieš koronavirusą ir į korupcijos liūną pamažu grimztančios Lietuvos veidas? Kad ir kaip ten būtų, tie, kurie pasinaudodami ištikusiomis šalį negandomis ir užstojusia sumaištimi, greitųjų koronaviruso testų aferose kraupiai apvogė valstybės iždą, turėtų būti vadinami marodieriais, ne kitaip. Tauriais tikslais dangstomų aferų begėdystė šįkart peržengė visas galimo įsivaizdavimo  ribas, todėl visiems tokios aferos užmanytojams brolių Grimų pasakų motyvais netruko išdygti fantasmagorinio stiliaus kiaulių snukiai. O užplūdusią kaukių madą Lietuvoje didžiąja dalimi ir lėmė tai, kad kiauliasnukiai panoro įsimaišyti į minią ir likti neatpažinti tarp realių žmonių.

Klausiate –  ar gyvasis Lietuvos laisvės simbolis Vytautas Landsbergis dar sugebėtų užsikeberioti ant žirgo? Kažin kažin… Nieko nepadarysi,  vyrai sensta greičiau nei moterys, o Baltarusijos  amazonės amžinai lieka jaunos.

                                                                         X

Tais kaukių dėvėjimo metais moralinės neūžaugos Lietuvoje buvo atpažįstamos net ir užsidėjusios didžiules kaukes, dideli ir gražūs – tik iš prasikišančio virš medžių ūgio, jau nebematant jų grožio, o Lietuvos suverenas – iš išsprogusių akių virš kaukės.  

                                                                          X 

                                                             kelionė į tėvynę tęsiasi kiekvieną rytą

                                                             kaskart iš naujo ruoštis puolam

                                                             į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

                                                             išeina seserys pro uolą

 

                                                              siūbuoja ant  pečių molinės sunkios amforos

                                                              kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

                                                              apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

                                                              tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

 

                                                               migloti medžiai nuo šaltinių garas

                                                               gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

                                                               ir kabo gebenės visur nukarusios

                                                               o vakaras toks tirštas kaip žolelių nuoviras

 

                                                                 aukštikalnių suspaustas tyras oras

                                                                  kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

                                                                  gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

                                                                  kada gali gyventi pats sau vienas

 

                                                                   išeina seserys kaskart pro uolą

                                                                   gyvenimas be priežasties iškart užverda

                                                                   vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

                                   ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

 

(Bus daugiau)

2020.09.10; 15:00

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Dykuma

Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su  įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.

Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.

Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.

Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.

                                                                    X

Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.

                                                                    X

Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Už  tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.

 Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.

 Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?

 Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.   

                                                                   X

O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                                                                   X 

Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama  kupiūras:

                                                          tarsi geltlige sergant kepenys

                                                          nepaprastai

                                                          išdidėjęs

                                                          geltonas

                                                         mėnulis

                                                         virš apsnigtos plynės

                                                         (dabar –

                                                          smėlio dykynės)

                                                         nuodija sielą

 

                                                        mažai primintamas

                                                        tavo dvasios tėvą

                                                        (dabar –

                                                         motiną)              

                                                        po sidabrine egle

                                                        (dabar –

                                                        kaktusu)

                                                        stovi

                                                        apsnigtas šakalas

                                                        (dabar –

                                                         šliaužia

                                                         raguota  barškuolė)

 

                                                         keisto vežimo liekanos

                                                         kyšo iš sniego

                                                         (dabar –

                                                          iš smėlio)

                                                         neprimindamos

                                                         nieko

                                                         iš praeities

 

                                                         tik iš mėnulio

                                                         išlindusios

                                                         haliucinacinės

                                                        vėžio  žnyplės

                                                        prakerpa

                                                         debesį

                                                         tačiau

                                                         niekas nežino

                                                         kur veda

                                                         apsnigtos

                                                         (dabar –

                                                         užpustytos smėliu)

                                                        vėžės

                                                        pro

                                                        išretėjusį mišką

                                                        (dabar –

                                                         pro

                                                        sutankėjusią dykumą)

 

(Bus daugiau)

2020.08.17; 10:00

Bitėnų stotelė Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos steigėja ir vadovė Aušrinė Armonaitė tokį E. Č. pavadino gašliu kaimiečiu.

„Armonaitė nepasakė apie mane nieko tokio, ko aš pats nebūčiau žinojęs apie save metų metais“, – pagalvojo E. Č., nusižiovaudamas iš nuobodulio taip, kad pasimatė visas jo vidinio pasaulio perimetras ir žarnyno labirintas.

E. Č. buvo permatomas kaip krištolinė jūrų žvaigždė, virškinanti dumblį.

                                                                         X

Kodėl Laisvės partijai nebuvo jokių šansų tapti parlamentine partija?

Laisvės partijos pažadas legalizuoti kanapes Lietuvoje galėjo sudominti tik paauglius, kurie neturėjo rinkimų teisės dėl amžiaus cenzo.

Šioje šalyje jau aštuoniolikmečiai laikėsi nuomonė, kad rūkyti kanapes – „ne lygis“.  

Pasakojama, kad šioje šalyje žmonės, sulaukę pilnametystės, svaigdavo nuo blaivumo ir dorumo, nuo nesveikai užkilusio sveiko proto lygio.

Taigi Laisvės partija galėjo sulaukti teorinio pasisekimo nebent tik išgalvotoje vaikų valstybėje.

Iš čia kilo partijos siekis trūks plyš atversti piliečius į vaikystę, visur populiarinant infantiliškus pasirinkimus, maniakiškai įrenginėjant smėlio dėžes.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėja ir pirmininkė Aušrinė Armonaitė kolegą iš Seimo A. Š. pavadino šūdo gabalu.

Čia pasidarbavo vandalai. Slaptai.lt nuotr.

Tokiais atvejais vaikystės šalyje mažos mergaitės paprastai sakydavo: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!

Senovės žemaičiai panašiais atvejais  minėdavo kažkokį šūdo rąstą ir šapą.

Savo ruožtu gudrus žydas Sigmundas Freudas sakydavo, kad nieko gero nežada, moralinėmis komplikacijomis gali baigtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltas sutrikimas, kai kūdikis ima ir užstringa analinėje savo raidos stadijoje (pereinant iš oralinės į genitalinę), pernelyg ilgai fokusuodamas dėmesį į išmatas kaip analitinio  tyrinėjimo elementą ir estetinio pasigėrėjimo objektą. Tokie užaugę paprastai tampa pedantiškais bankininkais arba užstrigusiais doktrinoje liberalais.

 Auksas yra šūdo simbolis, – sakydavo simbolistai, besiginčydami su biblijinės tautos realistais.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėjai, jaunystės žavesiu spinduliuojančiai Aušrinei Armonaitei niekados neprireikdavo jokios kosmetikos, ji tiesiog vartėsi užstrigusi didingame kosmose.

                                                                        X

O ką reiškė eufemizmas „Negašlus miestėtis“ Laisvės partijos, išpažįstančios vaikystės šalies utopiją, terminologijoje?

Negali būti, negali būti!

Šiaip Sokratas pederastus vadino vilkais ėriuko kailyje.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt fotografija

                                                                        X

Ivaškevičius šioje sesijoje nedalyvavo, buvo išvykęs į Izraelį atsiimti Nobelio premijos už išradimus liftų mechanikos srityje.

(Bus daugiau)

2020.07.29; 08:35