Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Niekas negalėtų paneigti, kad prasidėjo ir tęsiasi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos revoliuciniai pokyčiai įvaizdžio srityje, kai jau pradeda pasimiršti senojo raugo konservatorių arogancija, o į premjero postą nuo partijos siūloma labai charizmatiška asmenybė, t. y. žavinga ir, kaip atrodo, neabejotinai kompetentinga savo srityje moteris su taškuota suknele.

Kita vertus, tas nelemtas abejonės kirminas įsigraužia net ir į tokią sakralią sferą kaip užburiantis Ingridos Šimonytės žavesys ir blizgesys, kai imame ir paklausiame bent savęs – apie kokios kompetencijos sferą čia visų pirma kalbame, kokių dalykų specialistė ši naujai užgimusi  politikos žvaigždė pirmiausiai yra. Ar sakote, kad finansininkė, ekonomistė, viešojo sektoriaus tvarkymo specialistė?..

I.Šimonytė yra kaip reta verbalizuotas žmogus, oratorė pagal prigimtį, greitai mąstanti ir dar greičiau kalbanti politikė, neįveikiama jokiam oponentui priešininkė kalboje. Čia jos galia ir stiprybė. Tačiau net ir man, visų sričių diletantui, akivaizdu, kad anoji tikrai nėra tokia gili ekonomistė, kaip norėtųsi manyti, jeigu savo ruožtu yra pasiryžusi tvirtinti, kad ekonominis augimas savaime užtikrina didesnę gerovę visiems visuomenės sluoksniams pagal principą „kai visko yra daug, su kaupu arba net per daug, visiems visko pradeda užtekti“, tarsi ir čia galiotų skystųjų kūnų fizikoje išpažįstamas susisiekiančių indų dėsnis.  

Tikras ekonomistas neabejotinai pasakytų, kad tokia mintijimo seka yra pigi klastotė, kaip tiesa yra ir tai, kad ekonominis augimas, paliktas savieigai, tik dar labiau užaugina ir pagilina socialinę nelygybę. Kita vertus, I.Šimonytei išsprūdę žodžiai apie tai, kad neva sąlyginio skurdo nustatymo metodika yra grynasis populizmas, leidžia manyti, kad šios ekonomistės su taškuota suknele ekonominis išprusimas gali nuvesti labai toli nešvankumo linkme.

Kas be ko, I.Šimonytės ekonominis išprusimas yra nepalyginamas dalykas su buvusio policininko ekonomikos dalykų išmanymu, tačiau buvęs policininkas, tarkime, buvo atviras pasiklausti ir įsiklausyti į kompetentingų žmonių patarimus, kai savo ruožtu negali būti tikras dėl to, jog I.Šimonytės įsitikinimas savo kompetencijos pakankamumu neužkirs kelio girdėti kelias skirtingas nuomones.

Kadaise net ir Gitanas Nausėda, dirbdamas Vilniaus banko prezidento patarėju, bandė užburti žmonių vaizduotę, įtikinėdamas, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to neva būtų galima jį bandyti padalinti. Tačiau šiandien prezidentas G. Nausėda nusipelno pagarbos kaip žmogus sugebėjęs žengti tokį neįtikėtinai platų (septynmylį?) žingsnį  į priekį, kad net yra laikomas gerovės valstybės idėjos įgyvendinimo generatoriumi. Žinia, Naujosios koalicijos sutarties projekte užuominų apie gerovės valstybę nerasite nė su žiburiu (delfi.lt) https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/skelbiamas-visas-naujos-koalicijos-sutarties-projektas.d?id=85659643, kaip, tarkime, negali užsisėti ir pasidauginti gyvybės formos net užuomazginiu pavidalu, net kaip bakterijos plastmasės masyvo gelmėje. Ta proga dar pastebėsiu, kad iš esmės minėtos sutarties projektas (toliau – Projektas) yra akultūrinis, didele dalimi anticivilizacinis, visuomenės ir valstybės dehumanitarizacijos užmanymo projektas.

Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tarsi ir nekelia didesnių abejonių Projekto bendrieji principai ir vertybinės deklaracijos, kur su užsidegimu kalbama apie  žmogaus teises ir orumą. Tačiau gali pasirodyti ir taip, kad čia su dideliu trenksmu veržiamasi pro atviras duris, jeigu išdrįsime pripažinti faktą, jog ir prie ankstesnės kadencijos valdžios nebuvo taip baisiai, kad žmogaus teisės būtų sumintos į purvą, o orumas – nuplėštas. Iš tiesų, nepalyginamai didesnius nuogąstavimus kelia būtent tai, jog jau anksčiau spaudoje išviešinti Laisvės partijos pasiūlymai koalicijos sutarčiai buvo perkelti į Projektą neadaptuotu, t. y. nepritaikytu prie civilizacijos standartų pavidalu. Tai anksčiau ar vėliau, tarkime, tokiam Projektui tapus vyriausybės veiklos programa, gali išprovokuoti didelius neramumus visuomenėje ar net kultūrinį sukilimą. Galima spėti ir dėl to, kad tokios pakraipos Projektas, tapęs vyriausybės veiklos gairėmis, pasitarnautų atoveiksmio jėgų atsigavimui, paskatintų po užstojusios pauzės patriotinių ar net nacionalistinių jėgų mobilizaciją.

Kalbant apie verslo sąlygų nenutrūkstamą gerinimą, Projekte skelbiama: „Įgyvendinsime verslo priežiūros institucijų reformą, mažinant biurokratiją ir perteklinį verslo reguliavimą, pertvarkydami prižiūrinčias institucijas, siekdami, kad jų tikslai būtų susiję su visuomenės gerove, o ne su biurokratizmo įtvirtinimu, o veikimo metodai paremti skaidrumu, nuspėjamumu, analize, bendradarbiavimu ir pasitikėjimu“. 

Ką reiškia įsipareigojimas sumažinti perteklinį verslo reguliavimą, gerai žinome iš andai Šimašiaus vadovaujamos Teisingumo ministerijos priimto nutarimo, jog aplinkosaugos inspektoriai gali apsilankyti įmonėje tik iš anksto, t. y prieš 3 ar 5 dienas perspėję įmonės vadovus apie planuojamą vizitą. Būtent šis nutarimas labiausiai tiesmuku pavidalu prisidėjo prie tokių monstrų kaip Grigeo atsiradimo, sukūrė apsaugos ratą teršiančio Lietuvos gamtą ir keliančio pavojų žmonių sveikatai verslo plėtotei. Todėl labai šventvagiškai toliau Projekte skamba žodžiai apie žaliąjį kursą.

Projekte skelbiama, jog rengiant vyriausybės programą suderintu būdu tarp koalicijos dalyvių bus įvertintos galimybės keisti įmonių pelno mokestį, atsisakant reinvestuoto pelno apmokestinimo. Tai neabejotinai Laisvės partijos pažadas tokios konfigūracijos verslui, kuris siekia išvengti pelno mokesčių. Tačiau štai mane dar labiau nei šis godumo mentalitetui draugiškas pažadas privertė sunerimti iš pirmo žvilgsnio nekalti Projekto žodžiai, kad „bus stiprinama profesinė savivalda, perduodant jai licencijavimo, atestavimo, kontrolės ir kvalifikacijos kėlimo funkcijas“. Tai neabejotinai žingsnis atgal, ne vienu atveju įteisinant lobizmo kriminalinius refleksus. Net nupurto, kai pabandau įsivaizduoti, jog vadinamieji Odontologų rūmai, visados mūru stojantys prieš apgautus, apvogtus ir apkvailintus klientus, netrukus atgaus licencijavimo ir atestavimo teisę, leidžiančią dar sėkmingiau pridengti šioje sferoje klestinčią sukčiavimo praktiką.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos naujakalbėje skelbiama, kad mokyklose bus plėtojami IT sugebėjimai kaip trečioji kalba po anglų. Tačiau labai charakteringa, kad apie pirmąją, t. y. gimtąją kalbą, tautos istoriją ir tautinę kultūrą čia net neužsimenama. Kaip žinome, Laisvės partija į Švietimo ir mokslo ministro postą stumia buvusį rektorių, išgarsėjusį savo užmanymais sunaikinti lituanistinę dvasią VU. Išties, kaip atrodo bent man, vadinamoji Laisvės partija su laisve, švietimu ir kultūra turi bendro tik tiek, kiek antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerija su tiesa. Jeigu man leisite kalbėti savo žodžiais, vadinamoji Laisvės partija yra užsimojęs suskaitmeninti stribų dvasią darinys, tai yra išmanioji stribų karta.

Galop, bala nematė tos Laisvės partijos nupušėlių, daug skaudžiau yra tai, kad iš anksčiau ne karto deklaruoto konservatorių triukšmingo patriotinio užsiangažavimo Projekte liko tik vos-ne-vos vienas apgailėtinas sakinys apie užduotį saugoti kultūrinį paveldą.

2020.11.06; 15:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Rinkimų stendas Pilaitės mikrorajone. Slaptai.lt nuotr.

Vadinamajai Laisvės partijai iškopus į politinį olimpą, svarbiausiu politinės dienotvarkės rūpesčiu tapo klausimas – ar Lukiškių aikštę reikėtų paversti arklidėmis, ar viešųjų pirčių konglomerato nesibaigiančiu labirintu? Visuotinai žinoma raitelė Armonaitė buvo už arklidžių infrastruktūros išplėtojimą ir geriausių ristūnų sėklidžių banko sukūrimą, Šimašius – už Romos termų pavyzdžio pirčių kompleksą, vildamasis atsiplauti iki amžiaus pabaigos.

                                                                              X

 – O vis dėlto kokią pridėtinę vertę forsuoto pavidalo liberaliosios demokratijos šalyje kuria liberalai, – paklausė Kindziulis.

To nežinojo nei populiarusis Didžiulis, nei ne mažiau garsus Lietuvoje Mažylis.

                                                                               X

Iš istorinių pasakojimų esame girdėję apie tai, kokia kebli valdymo forma yra triumviratas. Tačiau po rinkimų Lietuvoje užstosiantis libertalizmo triummoteratas manding gali tapti nepakeliama našta net švč. Marijos žemei.

                                                                                X

Kažkas garsiai piktinosi, kad pirminius rinkimus formaliai laimėjo Vytauto Landsbergio anūkas Gabrielius. Vis dėlto niekados nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Pabandykime įsivaizduoti, kur mus galėtų nuvesti likimas, kai rinkimus pradės laimėti didžiojo žemės vienytojo Ramūno Karbauskio vaikaičiai.

                                                                               X

Daugiausiai plakatų rinkimų metu prisigamino Nacionalinio susivienijimo partija. Didelės masės plakatinių lietuvininkų buvo pasiryžę atvykti į vietą, tarsi po žemių išdygusi terakoninė armija žiedu telkėsi aplink didįjį kinų imperatorių Ra-dž-vilą.

                                                                               X

Patekėjus naujai susibūrusio liberalizmo saulei Lietuvoje tirštos Gerovės valstybės miglos išsisklaidė kaip burtų lazdele pamojus.

                                                                               X

                                                          iššokęs žvynas sublizgėjo virš vandens

                                                          kur galimai  iš naujo tau  pasivaidens

                                                          kitokios regimybės dugnas

                                                          ten žuvys dusliai muša būgnais

                                                          ir su nauja jėga  dugne išsišakojęs

                                                          žole skenduolius pavaišina milžinkojis

                                                          lėtai praustuvas mano skęsta ten

                                                          kur nebetrūksta niekam jau vandens

                                                          negirdimai kriauklytei skundžiasi moliuskas

                                                          kad jau į kūną kaupias visos druskos

                                                          ir ašaroja daugiabriauniais perlais

                                                          kuriuos vėl pakraščių brolijai perleis

                                                          vėžlių kiaušiniai tarsi šlamštas ridinėjas

                                                          nelyg dugne kažką dar reikštų vėjas

                                                          visai nežiūrint atmosferų skaičiaus

                                                          į viršų veržiasi lelijos skaisčios

                                                          (spalvos pageltusio kiek spermos)

                                                          vanduo garais užverda  tarsi romos termos  

(Bus daugiau) 

2020.10.13; 08:11  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, dabartinės Baltarusijos krizės aptarime labiausiai ydinga yra tezė, kad mums nereikėtų strimgalviais palaikyti sukilusios prieš diktatorių tautos jau vien dėl to, kad neva, nežiūrint visko, Aliaksandras Lukašenka visados buvo sąlyginio Baltarusijos suveriniteto garantas Rusijos užmačių paversti šią šalį savo provincija ar net gubernija kontekste.

Esą siekdamas išsaugoti savo vienvaldystę, tas pats A.Lukašenka privalėjo ginti šalies nepriklausomybę, įsispyręs ragais ir nagais. Taigi, turėtume suprasti, kad, nežiūrint subjektyvių tirono, geležine letena prispaudusio savo tautą, užmačių, objektyviai tokio tipo režimas buvo palankus reiškinys nepriklausomai Lietuvai, o gal ir visai Europos sąjungai, ar ne? O vis dėlto – kieno tiesa ar nauda šiais argumentais čia yra ginama? Iš tiesų, jeigu nebūtų visa eilė šitaip ar panašiai visiškai savarankiškai mintijančių mąstytojų, būtų galima pagalvoti, kad toks  padėties nusakymas yra išimtinai A.Lukašenkos propagandistų paruoštas akių apdūmimo ir proto apnuodijimo paketas išorės vartojimui.

Prabėgomis dar paklauskime – ar ir šiandien A.Lukašenka yra Baltarusijos nepriklausomybės garantas? O gal dėl pasikeitusios padėties, kai dabar, apimtas panikos ir siekdamas išsaugoti savo nutriušusį hienos kailį, Baltarusijos diktatorius jau strimgalviais pardavinėja šalies nepriklausomybės likučius, užvis labiausiai kalta yra sukilusi baltarusių tauta ar liaudis?..

Pasakojimai apie A.Lukašenkos kuriamą sąlyginį gėrį toli gražu nėra naujas dalykas, tačiau labai nuliūdau užtikęs tokias daug kartų girdėtas, bet, mano požiūriu, apgailėtinas mintis apie neva mūsų neprotingą įsitraukimą, palaikant Baltarusijos laisvės kovotojus, bedėstantį V.Radžvilą (sic) http://www.propatria.lt/2020/10/vytautas-radzvilas-baltarusija-i-laisve.html.

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Žavingasis V.Radžvilas kaip niekas kitas Lietuvoje sugeba pakelti daug kartų girdėtus, išdėvėtus, iki koktumo išvažinėtus pasakojimus nuo žemės, pateikiant tokias mąstymo nuodėvas kaip savo dabar naujai atrastas spontaniškas tiesas, iš vienos pusės, pranokstančias įprastinį žmogaus sugebėjimą kažką suprasti, o, iš kitos, turinčias mus priblokšti savo netikėtumu. Tačiau, kaip yra pasakyta, kalnas gimdo pelę, o kartais ji būna jau ir padvėsusi.

Kaip atrodo bent man, bjauriausias dalykas Baltarusijos opozicijos palaikymo akcijose būtų mūsų užkulisinės mintys, bandant išpešti kažkokios tiesioginės naudos pirmiausiai sau.

Niekas nesiginčija dėl to, kad kaimynų civilizuotumas yra godotinas, mums palankus veiksnys, tačiau jokių išankstinių sąlygų demokratijos naudai nusiteikusiai  Baltarusijos opozicijai neturime teisės nė iš tolo kelti, o ypač kvaila būtų reikalauti kažkokio antirusiško nusiteikimo, – tai jau būtų tiesioginis vandens kaskadų liejimas ant putininės-lukašeninės propagandos malūnų. Palaikome baltarusių tautos laisvės žygį, jos teisę laisvai pasirinkti, o tolesnius sprendimus turėtų lemti laisvuose rinkimuose išrinkta, legitimi, tautos įgalinta valdžia. Kas be ko, niekas nedraudžia puoselėti vilties, kad demokratiniais pagrindais organizuota Baltarusijos visuomenė, palaikanti draugiškus santykius su sau broliška rusų tauta, drauge būtų veidu atsisukusi į  Vakarų kultūros vertybes. Labiau idealiame pasaulyje Baltarusijai galėtų atitekti net savotiško tilto vaidmuo.

Drauge daug negražbyliaujant būtina pastebėti ir tai, kad neturime teisės neatsiliepti į mušamų, žudomų ir prievartaujamų žmonių pagalbos prašymą, juolab kai pirmose gretose už skriaudžiamo žmogaus orumą čia stoja moterys https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-apie-idealizmo-tikroviskuma-ir-realizmo-utopiskuma-pamastymai-vladimiro-lauciaus-straipsnio-parastese-ii/. Tokią teisę neatsiliepti turi tik idiotai ir padugnės!

Negaliu sutikti ir su gerbiamo filosofo, profesoriaus V. Radžvilo išvada minėtame straipsnyje, kad neva dabartinio baltarusių tautos pakilimo jokiu būdu negalima vadinti revoliucija jau vien dėl to, kad esą dabar Baltarusijoje maištaujantys žmonės neturi kryptingo vadovavimo ir ideologinio pagrindimo.

Kaip atrodo, išties V.Radžvilas revoliuciją įsivaizduoja tik pagal prancūzų XVIIIa. pabaigos Didžiosios revoliucijos ir lenininio Spalio perversmo kruvinus pavyzdžius, užmiršdamas mūsų laikų pateiktą, jau kitokios logikos vadinamosios aksominės revoliucijos netikėtumą. Kitas dalykas, kad tironai šiandien jau bando perprasti tos „aksominės revoliucijos“ logiką, ieškodami veiksmingų priešnuodžių, savo inciatyva siekdami išprovokuoti kruvinus susidūrimus.

Kaip atrodo bent man, V.Radžvilo neretai turiningo mąstymo didžiausias defektas yra tai, kad revoliuciją jis suprantą kaip siauro ratelio žmonių pokario žaidimą, didžiąją dalį tautos laikant tik už inertišką biomasę.

Kita vertus, kai tas pats V. Radžvilas tampa tarsi visai kitoks, kai jis nebandydamas nieko perspjauti, paprastais žodžiais primena tas tiesas, kurias politinio turgaus aplinkoje buvome tarsi pamiršę (kaip sufleruoja Sokratas, žinojimas visados yra tik prisiminimas). Kas galėtų nesutikti su V.Radžvilu, kuris ką tik paskelbtame interviu delfi.lt sako, kad mūsų valstybė, nedrįstanti apmokestinti užsienio bankus ir transnacionalines kompanijas, tapo  neturinčia politinės valios kolonijinio mentaliteto pastumdėle https://www.delfi.lt/multimedija/seimo-rinkimai-2020-ka-rinksimes/vytautas-radzvilas-tapome-vakaru-ekonomine-kolonija.d?id=85297713. Spalvų sutirštinimas čia nėra jokia nuodėmė, nes tik taip galima išryškinti po viešaisiais ryšiais ir politiniu tuščiažodžiavimu paslėptą problemą.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Nėra jokių abejonių, kad būtent V.Radžvilas nuožmaus nutautinimo aplinkoje labiausiai vykusiu būdu atstovauja tautos idėją, net nežiūrint anksčiau minėtojo jo šnairavimo į inertiškas nesusipratusių (?) tautiečių mases. Kad ir koks būtų netobulas, V.Radžvilui nepavyksta subanalinti tautos idėjos, kai kiti tautininkais besivadinantys veikėjai užsirekomendavo turintys  tobulą sugebėjimą iš tautos idėjos padaryti košmarišką karikatūrą, sukeliančią alergiją žmonių masėms, o ypač jaunimui.

Vertas pagarbos yra taip pat V. Radvilo pasišventimas ginant lietuvių kalbos teises ir bandant pasipriešinti tokiam universiteto nususinimui, kai jo veiklos sėkmė šiandien yra matuojama išimtinai pagal tarptautiškumo rodiklius, paminant po kojomis universiteto įsipareigojimą savo tautai ir valstybei (aptarto tipo universiteto nuosmukiui labiausiai pasitarnavo buvęs Vilniaus universiteto rektorius, neatsitiktinai gi jo pavardė šiandien puikuojasi „Laisvės partija“ pasivadinusios draugijos rinkiminiuose sąrašuose, tačiau  viltį sugrąžina naujai išrinkto VU rektoriaus pirminiai pareiškimai). Kartas nuo karto vis tik prisiminkime, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, mokslo konferencijas universitetuose vis dažniau organizuojant anglų kalba, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti!

Dar kitaip tariant, anglų kalbos kaip  mokslinio ir filosofinio diskurso kalbos teisių išplėtimas lietuvių kalbos sąskaita Lietuvos universitetuose yra tikrai ne aukštojo, bet  žemojo lygio požymis, žymi įsisiautėjusią Lietuvoje universiteto idėjos vulgarizaciją.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia jau didelė bėda yra kartais prasikišantis V.Radžvilo pozų komiškumas. Netrivialūs žmonės visados yra truputėli komiški padarai, o fundamentinių idėjų apsėstiems veikėjams, kaip taisyklė, trūksta saviironiško požiūrio.

Kaip bandau įsivaizduoti, užkeltas V.Radžvilo tonas su lengvai prasisunkiančiais komiškumo elementais vis tik turėtų būti mielas dalykas doro lietuvio  širdžiai, ypač  tame kontekste, kai  didžiausi jo oponentai politinio diskurso lauke dažniausiai yra ištreniruotų veido mimikų, pagal viešųjų ryšių specialistų patarimus robotizuoti, įdėtais į lūpas žodžiais kalbantys politinės scenos dalyviai, panašūs į švelniakailius ir nulinio prieš kablelį smegenėlių tūrio triušius.

Pašaliečio teisėmis norėčiau patarti V.Radžvilo brolijai neimti į galvą  ir nepasiduoti nesmagumui, nepradėti kompleksuotis net ir tokiu atveju, jeigu rinkimai parodys tą patį sociologinių tyrimų metu fiksuojamą 0,2 % Nacionalinio susivienijimo partijos populiarumo rodiklį. Donkichotiškumas nėra jokia yda net ir politikos sferoje, drauge nesunku įsivaizduoti, kad tie procentai, susiklosčius naujoms aplinkybėms, staiga gali pasidauginti dešimtimis ar šimtais kartu. Net ir būdamas pašalietis, aš matau tokią netolimą perspektyvą. Kita vertus, čia man dar kyla dalykinio pobūdžio klausimų.

Kokį susivienijimą pagal turinį turi omenyje Nacionalinio susivienijimo partijos steigėjai, kaip jie įsivaizduoja nacionaliniu vadinamo susivienijimo subjektą?   

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sakote, kad toks klausimas yra perteklinis, nes pačiame Nacionalinio susivienijimo pavadinime glūdi atsakymas, kad tokio susivienijimo subjektu yra tauta? Iš dalies taip ir būtų galima atsakyti, tačiau drauge neužmirškime to, kad tauta yra toks neaprėpiamas ir išsibarstęs darinys, kurį staiga pavadinti subjektu bent aš tikrai nedrįsčiau.

Prieš trejetą su trupučiuku metu esu kėlęs idėją, kad pasitinkant Vasario 16-osios Lietuvos šimtmetį būtu labai svarbu surengti Nacionalinį susirinkimą, jeigu norite, kažką panašaus į generalinių luomų suvažiavimą (Seimas jokiu būdu  nėra toks tautos idėjos surinkimas, nes mūsų šalyje politikai dažniausiai atstovauja tik uždarą politikų luomą) http://www.propatria.lt/2017/09/edvardas-ciulde-kaip-pasigaminti-ideja.html. Toks Nacionalinis susirinkimas būtų galėjęs įgalinti susitarimą dėl Nacionalinio susivienijimo, o dabar, kaip atrodo, yra taip, kad vežimas statomas prieš arklį.

Kitas klausimas – ar paties V.Radžvilo brolijoje yra kokio nors susitarimo  kultūros plėtotės apraiškų? Nenoriu būti  labai kategoriškas,  tačiau vis tik esu linkęs manyti, kad tarp V.Radžvilo bendraminčių vyrauja ne tiek susitarimo, kiek pritarimo vadui dvasia.

Susitarimo galimybė gali užsimegzti tik ten, kur tvyro nesutarimo grėsmė.  

2020.10.12; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vladimiras Laučius yra parašęs daug puikių, net įstabių straipsnių, tačiau į lietuvių publicistikos istorija manding jau įeis kaip žmogus, kuris suniekino Lietuvos pasiryžimą palaikyti kaimyninės baltarusių tautos laisvės siekį. Kas atsitiko tikrai puikiam autoriui, kodėl –  šitaip? Gal iš tiesų mes visi jau esame apsikrėtę moralinį žmogaus veidą naikinančiu virusu, nes vis dažniau padoriais laikyti gentainiai viešumoje ima ir pasirodo pabaisos pavidalu?

Tarkime, kad ir Lietuvoje yra krūvelė žmonių, kurie slaptai simpatizuoja tironui, – greičiausiai tai būtų psichopatai politikai, įsisvajoję apie neribotą valdžią. Nesunku suprasti ir tuos bendrapiliečius, kurie baiminasi dėl galimų ekonominių nuostolių, pradėjus kerštauti užsirūstinusiam kaimyninės šalies diktatoriui. Kiti apskritai visados nepavargdami kovoja už taiką, ar ne? Tačiau net ir taip nusiteikę asmenys, kaip atrodo, šiandien yra linkę laikyti liežuvį prikąstą, gerai suprasdami, kad kvestionuojant laisvės idėjos prasmingumą galima užsitraukti nešlovę  daugiau ar mažiau civilizuotoje šalyje.  

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau štai V.Laučius tampa jų ruporu, nesibaimindamas galimų reputacijos nuostolių. Ar V.Laučius yra drąsus žmogus, kalbantis už bailius? Tikriausiai taip ir yra, tačiau labai liūdna atrodo tokia jo drąsa, nepavydžiu.

O gal V.Laučius aukojasi, susidegina ant laužo, tokiu būdu bandydamas atpirkti Lukašenką palaikančių mūsų tautiečių nešvankius įsivaizdavimus? Jorge Luisas Borgesas viename iš savo apsakymų bando įpiršti mintį, kad tikrasis Kristus buvo Judas, kuris prisiėmė sau išdavystės nuodėmės naštą.

Na, prisipažįstu, ką tik truputėlį sutirštinau spalvas, nes, tiesą sakant, V.Laučius, neigiamai vertina ne baltarusių pasipriešinimą diktatoriui, o mūsų įsitraukimą, palaikant baltarusių tautos kovą už laisvę, niekina tokį įsijautimą kaip komišką pasipūtimą ir nutolusią nuo tikrovės idealistinę pozą, atsisakius tikroviško politinio realizmo.

Lukašenkos karikatūra. Vilniaus demonstruotos parodos eksponatas. Slaptai.lt nuotr.

Žiūrėkite, kai kartais sakome apie sutiktą gyvenime asmenį, kad anas yra tikras žmogus, paprastai turime galvoje, kad likimas lėmė susidurti su būtybe, kurios sutikti realiame gyvenime beveik neįmanoma, taigi „tikras žmogus“ yra neįtikėtinas personažas, nukabintas nuo idealaus dangaus, ne kitaip. Esu pastebėjęs ir tai, kad užkeikimą „toks gyvenimas“, tarsi jau įpareigojantį taikstytis su negerovėmis, paprastai kartoja tie, kuriems tos negerovės yra labiausiai patogi platforma.

Taip ir politikoje nepajudinamu laikomas tironas yra stipus ne dėl to, kad slepiasi už atominės bombos, o tik  dėl tos priežasties, jog politinio realizmo sumetimais atsisakome įvardyti daiktus tikraisiais vardais, tokiu būdu toldami nuo tikrovės. Būtent politinis realizmas leidžia drakonui užsiauginti sparnus. Toks politinis realizmas pasitarnauja gyvenimo nurealinimui, dar daugiau, yra gyvenimo derealizacijos stichija.

Ar sakote, kad baltarusių tautos laisvės siekį reikia palaikyti nepametant proto, taigi tik iki tos ribos, kol mūsų įsitraukimas nekenkia nacionaliniams interesams? Tačiau aš pats į šį klausimą žiūriu ne tiek tautiniu, kiek, jeigu norite žinoti visą tiesą, lytiniu požiūriu, žavėdamasis Baltarusijos moterų pasiryžimu.

Kaip jau kartą esu pastebėjęs, Marija Kolesnikova pakartoja Sokrato žygdarbį, o būnant šiokiu tokiu vyru iš Lietuvos neįmanoma suvaldyti  savo audringos simpatijos tokiai tikrų tikriausiai moteriai, neįsitraukti visa savo esybe, linkint kovojančiai baltarusių tautai sėkmės. Įsijausti į M. Kolesnikovos puoselėjamus idealus reikėtų net tada, jeigu toks mūsų besaikis įsijautimas, nesuvaldyta aistra užtrauktų pražūtį visai žmonijai , – priešingu atveju kiltų klausimas – ar tas žmonijos išlikimas iš tiesų yra jau tokia neginčijama vertybė?

Kraštutiniu idealistu minties istorijoje yra laikomas Platonas, kuris, plėtodamas idėjų teoriją, daikto būtį iškėlė į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Ar toks daikto nubūtinimas, kai ontologinis svorio centras yra perstumiamas idealumo linkme, yra kažkoks savivaliavimas, tarkime, neteisėtas kaprizas? Atkreipkime dėmesį į tai, kad ir moderniųjų laikų mokslas, užtikrinantis realią technikos pažangą, pasitinka tikrovę priešpriešais keldamas idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo matą ir pamatą.

Lukašenkos fizionomija. Ši karikatūra nufotografuota Lukiškių aikštėje surengtoje piešinių parodoje. Slaptai.lt foto
Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

Kaip visiems gerai žinoma, Platono mokinys Aristotelis būties teorijoje užsimojo susigražinti realistinį pagrindą, pabandęs suderinti pirmaprades Platono įžvalgas su natūralistine sąmonės ritmika.

Žinia, Aristotelis buvo tikras kompromisų meistras, visur ieškodavęs balanso, saiko, pusiausvyros. Nesunku pastebėti, kad „auksinė vidurio taisyklė“ sėkmingai  buvo pritaikyta etikos teorijoje, kurios plėtotėje Aristotelis dorybę apibrėžė kaip poelgio pasirinkimo vidurį tarp dviejų kraštutinumų (dosnumas yra vidurys tarp šykštumo ir išlaidumo ir t. t.).

Tačiau, kaip atrodo, tokio pobūdžio kompromisas yra nepageidautinas dalykas puoselėjant būties įžvalgą, nes su didesniu ar mažesniu pagrindu būtų galima tvirtinti, kad būtent įsipareigojimas pusiausvyrai daro Aristotelio metafiziką vidujai prieštaringa teorija.

Aristotelis bandė suderinti platoniškąją eidosų teoriją su sveiko proto refleksais. Tačiau filosofijoje sveiku protu vadinama duotybė greičiau yra vertinama neigiamai nei teigiamai. Žinoma, tai nereiškia, jog pati filosofija yra nesveikas protas. Vadinamas sveikas protas dažniausiai prasilenkia su tikrove kaip stereotipų sankaupos, mechaninių įpročių, neaktualių mąstymo nuodėvų protas. Būtent toks protas neretai dar yra vadinamas realistiniu užsiangažavimu.

2020.09.37; 15:13

Ką byloja šis žvilgsnis? Slaptai.lt foto

Patikėkite, nėra jokio reikalo pulti į paniką net tada, kai gerbiamas žurnalistas, legendinė asmenybė, visuomenės mokytojas nepastatytą paminklą Vyčiui  Lukiškių aikštėje pavadina balvonu, nes, blaiviai mąstant, neįmanoma iškoneveikti nei to, ko dar nėra, nei to, ko jau nėra, o žurnalisto kova su savo vidiniais demonais neturi didesnės visuomeninės reikšmės.

Tačiau drauge tylomis prislegia nesmagumo našta, tarsi jau būtų išaiškėję, kad ir mūsų dvasios tėvas greičiausiai buvo iš dykumos tyrų atklydęs šakalas.

Ne prieš gerą tai, ne prieš gerą, kai naktimis mieste siautėja benamiai šunys, o dienomis – gerbiami žurnalistai su jau pastebimai sumenkėjusiu garbės supratimu.

Sunkio dvasiai, –  kitaip to nepavadinsi.

                                                                      X

Broliai Lavrinovičiai buvo lenkų tautybės lietuviški kentaurai su ta mitologine seka, kai iš sužeistos dvasios ima ir išauga arklio kūnas.

Arba jie buvo folklorinio personažo mistifikacija, telekomunikacijų bendrovėms pabandžius išsiaiškinti tai, kuris iš dviejų brolių dvynių buvo trečiasis brolis kvailys.

                                                                       X

Iš rinkos išstūmus Kindziulį, perteklinių komentarų verslą į savo rankas Lietuvoje perėmė Didžiulis ir Didžiulė.

                                                                        X

Į Didžiulį pravartu buvo sviesti didžiulį akmenį, kitaip neapsimokėdavo. Tačiau tai nebuvo raginimas griebtis smurto, o tik Kristaus žodžių parafrazė.

                                                                        X

Jau žinokime, į Lietuvos rekordų knygą įtrauktas labiausiai masinis ir greičiausias populiacijos žmonių prievartavimo būdas yra vadinamas greitųjų testų afera.

Įdomus rekordas, tobulas pavadinimas!                    

                                                                        X

                                                              žvaigždė

                                                               taip

                                                               pro

                                                               rakto

                                                               skylutę

                                                               į tolį

                                                               žiūrėjo

                                                               kur

                                                               skilo

                                                               ramiai

                                                               sužvėrėję

                                                               kaštonai

                                                               dygliuoti

 

(Bus daugiau)

2020.09.22; 09:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.

Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas  žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.

Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.

Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas,  kad Lukašenka yra Putino karikatūra.  

Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.

Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?

P.S.

Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp  Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.

2020.09.11

Briedis. Slaptai.lt fotografija

Patriarchalinis išsiauklėjimas draustų taip sakyti, tačiau vardan tiesos privalau pripažinti, kad neaprėpiamų galimybių pasaulyje šalia Vyčio kada nors gali pasirodyti taip pat ir Vytės personažas. O jeigu dar pridurčiau, kad tokiai moteriškos kilmės  personifikacijai ir besiformuojančiai ideografijai bei heraldikai, kaip atrodo, labiausiai tiktų Marios Kolesnikovos, baltarusių didvyriškos kovotojos veidas, oponentų tikriausiai liktų dar mažiau net tarp prisiekusių maskulinistų?

Nieko nesakykite, nebūtinai ji  turėtų būti vaizduojama kaip nuoga moteris, su ištiestu kardu skriejanti ant  nuo tokio netikėtumo pasibaidžiusio žirgo. Ne mažiau didvyriška pozą įkūnija anosios pasiryžimas suplėšyti pasą pasienyje vien tik dėl to, kad galėtų pasilikti drauge su baisiai tirono teriojamais tėvynainiais šalyje, kur laisvės kovotojams mažiausiai gresia  įkalinimas ir kankinimai, o kartais net ir mirtis.

Kažkada ir Sokratas, turėdamas galimybę rinktis tarp nuodų taurės ir tremties, vis dėlto pasirinko mirties kelią kaip mažesnę blogybę nei išvarymas.

Šernai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne veltui Marios Kolesnikovos veidas įgyją simbolinę vertę, tampa kovojančios už laisvę Baltarusijos veidu. Ta proga norisi savęs paklausti – o koks yra kovojančios prieš koronavirusą ir į korupcijos liūną pamažu grimztančios Lietuvos veidas? Kad ir kaip ten būtų, tie, kurie pasinaudodami ištikusiomis šalį negandomis ir užstojusia sumaištimi, greitųjų koronaviruso testų aferose kraupiai apvogė valstybės iždą, turėtų būti vadinami marodieriais, ne kitaip. Tauriais tikslais dangstomų aferų begėdystė šįkart peržengė visas galimo įsivaizdavimo  ribas, todėl visiems tokios aferos užmanytojams brolių Grimų pasakų motyvais netruko išdygti fantasmagorinio stiliaus kiaulių snukiai. O užplūdusią kaukių madą Lietuvoje didžiąja dalimi ir lėmė tai, kad kiauliasnukiai panoro įsimaišyti į minią ir likti neatpažinti tarp realių žmonių.

Klausiate –  ar gyvasis Lietuvos laisvės simbolis Vytautas Landsbergis dar sugebėtų užsikeberioti ant žirgo? Kažin kažin… Nieko nepadarysi,  vyrai sensta greičiau nei moterys, o Baltarusijos  amazonės amžinai lieka jaunos.

                                                                         X

Tais kaukių dėvėjimo metais moralinės neūžaugos Lietuvoje buvo atpažįstamos net ir užsidėjusios didžiules kaukes, dideli ir gražūs – tik iš prasikišančio virš medžių ūgio, jau nebematant jų grožio, o Lietuvos suverenas – iš išsprogusių akių virš kaukės.  

                                                                          X 

                                                             kelionė į tėvynę tęsiasi kiekvieną rytą

                                                             kaskart iš naujo ruoštis puolam

                                                             į slėnio vaizdinį šviežiai tik išsiritusį

                                                             išeina seserys pro uolą

 

                                                              siūbuoja ant  pečių molinės sunkios amforos

                                                              kai kelias veda prie garuojančių šaltinių

                                                              apibrėžtys vietovės dar kol kas amorfiškos

                                                              tačiau vanduo jau grynas šaltmėtinis

 

                                                               migloti medžiai nuo šaltinių garas

                                                               gyvenimas kitoks dar neapnuodytas

                                                               ir kabo gebenės visur nukarusios

                                                               o vakaras toks tirštas kaip žolelių nuoviras

 

                                                                 aukštikalnių suspaustas tyras oras

                                                                  kelionės vaizdinys per išgalvotas sienas

                                                                  gyvenimas dar klaikiai paprastas ir doras

                                                                  kada gali gyventi pats sau vienas

 

                                                                   išeina seserys kaskart pro uolą

                                                                   gyvenimas be priežasties iškart užverda

                                                                   vėliau prasimuša toks garsas tarsi zyztų uodas

                                   ir orą sudrumsčia sprogimas užberia skeveldros

 

(Bus daugiau)

2020.09.10; 15:00

Lukiškių aikšė po Remigijaus Šimašiaus fantazijų. Slaptai.lt
Dykuma

Prasidėjus visuotiniam atšilimui, Lietuvoje pakilo jūros lygis ir suskystėjo populiacijos, su  įkarščiu besivaikančios vartotojiškų malonumų, protas.

Ne veltui sakoma, kad protas turi būti užlaikomas šaltai, kokybiškas protas esą visų pirma yra „šaltas protas“.

Iš kitos pusės žiūrint, nesakykite, pasimato ir tai, kad visiškai užšalęs protas taip pat yra neveiksnus, o studijos, dialogo kultūra ir refleksija gali atitirpdyti protą iki reikiamos kondicijos.

Tačiau būna ir taip, kad vaikščioja žmonės po pliažą su amžinu įšalu galvose.

                                                                    X

Dabar jau būna ir taip, kad žiemos vidury Šv. Kalėdų Senelis skuba pas vaikus prisidengęs skėčiu nuo įkyriai lašnojančio grybų lietaus, o užstojus vasarai Vilniaus centre įsisiautėja dykumos.

                                                                    X

Anksčiau derėjusias kuklių rudeninių veislių slyvas čia vis dažniau pakeičia auksinės vynuogės, daržuose trumpųjų formų agurkus išstumia pilvoti arbūzai, o cukriniai runkeliai pralaimi prieš gausų ne mažiau saldžių nei medus melionų derlių.

Pomidorai. Vytauto Visocko nuotr.

Už  tvarto besikapstančias vištas iš egzistencijos rato su didėjančia progresija išstumia visur agresyviai slampinėjantys stručiai.

 Druskininkų miškuose kažkas aptiko net dinozaurų, išnykusių su visuotiniu atšalimu, kiaušinį.

 Neaišku, kas iš to išsiris, ir – ar išvis kas nors išsiris?

 Dabar jau ir žaltys gundo ne rūgščiaisiais rojaus obuoliukais, o pernokusiomis, rubensiškų formų kriaušėmis.   

                                                                   X

O būdavo, kad Baltarusijos bajoras Ivaškevičius, įsisukęs į lokenas, smagiai skrieja pakinkytomis rogėmis per snieginus tyrus, dabar – slampinėja po nelegaliai Vilniaus centre įsteigtą nudistų pliažą, neprisidengęs gėdos.

Žiema. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

                                                                   X 

Dabar jau ir aš pirmajam savo eilėraščiui apie apsnigtų tolių melancholiją, užrašytam praeito tūkstantmečio n-taisiais metai, suteikiu naują, atitinkantį laikmečio dvasią „Dykumos melancholijos“ pavadinimą, darydamas atitinkama  kupiūras:

                                                          tarsi geltlige sergant kepenys

                                                          nepaprastai

                                                          išdidėjęs

                                                          geltonas

                                                         mėnulis

                                                         virš apsnigtos plynės

                                                         (dabar –

                                                          smėlio dykynės)

                                                         nuodija sielą

 

                                                        mažai primintamas

                                                        tavo dvasios tėvą

                                                        (dabar –

                                                         motiną)              

                                                        po sidabrine egle

                                                        (dabar –

                                                        kaktusu)

                                                        stovi

                                                        apsnigtas šakalas

                                                        (dabar –

                                                         šliaužia

                                                         raguota  barškuolė)

 

                                                         keisto vežimo liekanos

                                                         kyšo iš sniego

                                                         (dabar –

                                                          iš smėlio)

                                                         neprimindamos

                                                         nieko

                                                         iš praeities

 

                                                         tik iš mėnulio

                                                         išlindusios

                                                         haliucinacinės

                                                        vėžio  žnyplės

                                                        prakerpa

                                                         debesį

                                                         tačiau

                                                         niekas nežino

                                                         kur veda

                                                         apsnigtos

                                                         (dabar –

                                                         užpustytos smėliu)

                                                        vėžės

                                                        pro

                                                        išretėjusį mišką

                                                        (dabar –

                                                         pro

                                                        sutankėjusią dykumą)

 

(Bus daugiau)

2020.08.17; 10:00

Bitėnų stotelė Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Laisvės partijos steigėja ir vadovė Aušrinė Armonaitė tokį E. Č. pavadino gašliu kaimiečiu.

„Armonaitė nepasakė apie mane nieko tokio, ko aš pats nebūčiau žinojęs apie save metų metais“, – pagalvojo E. Č., nusižiovaudamas iš nuobodulio taip, kad pasimatė visas jo vidinio pasaulio perimetras ir žarnyno labirintas.

E. Č. buvo permatomas kaip krištolinė jūrų žvaigždė, virškinanti dumblį.

                                                                         X

Kodėl Laisvės partijai nebuvo jokių šansų tapti parlamentine partija?

Laisvės partijos pažadas legalizuoti kanapes Lietuvoje galėjo sudominti tik paauglius, kurie neturėjo rinkimų teisės dėl amžiaus cenzo.

Šioje šalyje jau aštuoniolikmečiai laikėsi nuomonė, kad rūkyti kanapes – „ne lygis“.  

Pasakojama, kad šioje šalyje žmonės, sulaukę pilnametystės, svaigdavo nuo blaivumo ir dorumo, nuo nesveikai užkilusio sveiko proto lygio.

Taigi Laisvės partija galėjo sulaukti teorinio pasisekimo nebent tik išgalvotoje vaikų valstybėje.

Iš čia kilo partijos siekis trūks plyš atversti piliečius į vaikystę, visur populiarinant infantiliškus pasirinkimus, maniakiškai įrenginėjant smėlio dėžes.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėja ir pirmininkė Aušrinė Armonaitė kolegą iš Seimo A. Š. pavadino šūdo gabalu.

Čia pasidarbavo vandalai. Slaptai.lt nuotr.

Tokiais atvejais vaikystės šalyje mažos mergaitės paprastai sakydavo: kas ant kito sako, tas ant savęs pasisako!

Senovės žemaičiai panašiais atvejais  minėdavo kažkokį šūdo rąstą ir šapą.

Savo ruožtu gudrus žydas Sigmundas Freudas sakydavo, kad nieko gero nežada, moralinėmis komplikacijomis gali baigtis iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltas sutrikimas, kai kūdikis ima ir užstringa analinėje savo raidos stadijoje (pereinant iš oralinės į genitalinę), pernelyg ilgai fokusuodamas dėmesį į išmatas kaip analitinio  tyrinėjimo elementą ir estetinio pasigėrėjimo objektą. Tokie užaugę paprastai tampa pedantiškais bankininkais arba užstrigusiais doktrinoje liberalais.

 Auksas yra šūdo simbolis, – sakydavo simbolistai, besiginčydami su biblijinės tautos realistais.

                                                                         X

Laisvės partijos steigėjai, jaunystės žavesiu spinduliuojančiai Aušrinei Armonaitei niekados neprireikdavo jokios kosmetikos, ji tiesiog vartėsi užstrigusi didingame kosmose.

                                                                        X

O ką reiškė eufemizmas „Negašlus miestėtis“ Laisvės partijos, išpažįstančios vaikystės šalies utopiją, terminologijoje?

Negali būti, negali būti!

Šiaip Sokratas pederastus vadino vilkais ėriuko kailyje.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt fotografija

                                                                        X

Ivaškevičius šioje sesijoje nedalyvavo, buvo išvykęs į Izraelį atsiimti Nobelio premijos už išradimus liftų mechanikos srityje.

(Bus daugiau)

2020.07.29; 08:35

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Konstitucijos preambulės pirmasis sakinys skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta.

Taigi jau šiuo Konstitucijos sakiniu, nekalbant apie kitus skyrius, konstituciškai įteisinti ir įprasminti Lietuvoje yra lietuvių kalbos vartojimas, istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuviškos simbolikos platus tiražavimas. Žmonės, kurie stoja prieš tokius lietuviškos populiacijos Lietuvoje pasirinkimus, mažų mažiausiai kvestionuoja Lietuvos Konstitucijos bazines nuorodas.

Liūdnai ir linksmai išgarsėjęs rašytojas Marius Ivaškevičius sako, kad Vyčio paminklo duoties Lukiškių aikštėje klausimas yra ne vertybinio (suprask – ne ideologinio), bet estetinis pobūdžio. Vis tik estetika estetikai nelygi (žr. mano str. Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf ).

Modernioji estetika kaip filosofinė grožio ir meno teorija atsirado įsitvirtinus gamtos aiškinime matematinei gamtotyrai, skelbusiai, jog tikra yra tik tai, ką galima suskaičiuoti. Taigi grožis čia pradedamas suprasti kaip tai, kas atlieka nuo tikroviško gamtos paaiškinimo, kitaip tariant, kaip iliuzija. Suprantama, kad tokiais pagrindais atsirandanti, t. y. atsiribojusi nuo tiesos ir įsipareigojusi iliuzijai, filosofinė grožio ir meno teorija veda į visišką sąmonės nususimą. Kita vertus, ilgai ieškoti alternatyvos tokiai sąmonės nutikrovinimo patirčiai netenka, Platono idėjų teorija mus gali patraukti dar ir dėl to, jog grožio patirtis čia yra apmąstoma slėpiningiausių būties įžvalgų kontekste, savo ruožtu Martinas Heideggeris labai radikaliai peržengia moderniosios estetikos lėkštumą, pradėdamas pokalbį apie meno kūrinio tiesą.  

Jeigu norite, moderniosios estetikos lėkštumui mūsų padangėje šiandien tobuliausiu būdu atstovauja vadinamasis Vilniaus šiuolaikinio meno centras.

Kita vertus, Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neturėtų būti vertinamas tik meno tiesos požiūriu net ir heidegerine to žodžio prasme. Tokiame projekte prasimuša ir tikriausiai net didesnę reikšmę už menančio meno intencijas įgyja simbolio tiesos momentas. Kaip niekur kitur dabar ypač svarbu prisiminti paaiškinimą, kurį teikia Hansas Georgas Gadameris, kad simbolis ne tiek nurodo kažką, kiek talpina savyje tai, ką nurodo. Taigi simbolis čia suprantamas kaip tai, kas praplečia tikrovės ribas, kaip būties priauginimas. Iš tiesų, Vytis nėra kažkas šalia Lietuvos, kurią bandytų prisivyti, Vytis talpina savyje Lietuvos išaukštinimo pasakojimą, jį iš naujo aktualizuoja. Vytis praplečia gyvenimo ribas, nes su jo vaizdiniu širdyje dar ne taip seniai Lietuvos partizanai padėdavo galvas nelygioje kovoje.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis – ant troleibuso šonų ir langų. Vaikų piešiniai. Slaptai.lt nuotr.

Vis tik M.Ivaškevičiaus bendramintis Arkadijus Vinokuras prasitaria, kad Vyčio paminklo projekto nepritarimo šalininkus vienija ne tiek  estetinio, kiek ideologinio pobūdžio sumetimai. A.Vinokuras praneša neįtikėtina žinią, kad toks Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektas neva yra rasistinio pobūdžio, nes jis atsiliepia į lietuvio širdžiai brangius lūkesčius, bet nieko nesako žydui, rusui ar dar kitos tautybės žmogui.

Iš tiesų, niekas neturi teisės priversti kažką pamilti Vytį, tačiau, kaip jau užsiminėme anksčiau, bandymas sutrukdyti Lietuvos žmonėms simboliškai apipavidalinti savo istorinį atmintį yra antikonstitucinis išsišokimas, nekalbat apie kraupų padorumo stygių šiuo atveju. 

Labai apmaudu, kad pirmaisiais smuikais čia vėl groja žydų tautybės asmenys. Faina Kurliansky, pasisakydama prieš Lietuvą, taip pat pabandė ištraukti antirasizmo kortą, tarkime, tokiu būdu bandydama susieti mūsų aktualijas su JAV ištikusiu kolapsu. Tačiau tiek vienam, tiek kitai kraupiai pritrūksta įsisąmoninto supratimo, kad vadinamojo antirasistiniu maišto, neseniai nuvilnijusio JAV gatvėmis, viena iš varomųjų jėgų buvo paprastasis antisemitizmas.

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Prisigyvenome iki to, kad patriotiškumas Lietuvoje jau yra traktuojamas kaip bjaurus apsigimimas, o antilietuviškumas vertinamas kaip madingas pasirinkimas, atveriantis dideles galimybes. Kaip atrodo bent man, čia sukasi dideli pinigai, nukreipti prieš Lietuvos interesus.

Jeigu padugnės JAV gatvėse plėšė parduotuves ir griovė paminklus, tai A.Vinokuras, kaip matome, užsimojo nugriauti paminklą, kurio dar niekas nepastatė.  Kuo nusikalto Vytis mūsų brangiems bendrapiliečiams žydams?

Nėra jokių įrodymų, kad Vytis būtų susijęs su rasiniu žmonių pavergimu ar Holokausto nusikaltimais…

2020.07.23; 15:00

Oro balionas neįprastų formų. Slaptai.lt nuotr.

Visus Lietuvos gyventojus Ivaškevičius skirstydavo į slaptus ir neslaptus antisemitus.

„Vyčio žirgas, – galvojo sau Ivaškevičius, – yra neslaptas antisemitas Nr.1, nes stojasi piestu žvengdamas vos tik pamatęs Kukliansky šešėlį su styrančiu šluotražio kotu iš užpakalio“.   

Remiantis tokia logika, prie neslaptų įtartinos pakraipos objektų čia taip pat prašėsi priskiriami dideli spalvoti aerostatai, vadinami skraidančiais oro balionais.

Sužydėjusi palaukėmis mėšlaplūkė taip pat neslėpdavo savo kasmetinio antisemitinio nusiteikimo.

Pagal tą pačią logiką, pats Ivaškevičius buvo slaptas antisemitas, jau daugelį metų dedantis pastangas įveikti savo priklausomybę nuo slaptumo, iš tolo apeinantis tokius portalus kaip slaptai.lt., bijodamas vėl atkristi.

                                                                      X

Kuo  karvė skiriasi nuo troleibuso?  

Pagal žvilgsnio tyrumą, įsižiebiantį tamsoje, ar pagal ragų formą?  

Niekas to nežinojo.

Vis tik profesorius Landsberis išplatino pranešimą apie išmanųjį arklį (galimai Vyčio žirgo anūką), kuris visados žino kažką daugiau už profesorių Bumblauską.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nežinojo tik to, kur uždarytas žvengia toks šventasis arklys.

Niekas nežinojo ir to, kuo žydas skiriasi nuo šventos karvės.

                                                                     X

Išradus kurvometrą, Lietuvoje ilgai netrukus buvo išrastas ir Ivaškevičiaus vardo kosmopolitometras, įgalinantis išmatuoti užsilikusius tautinius sentimentus kaip pavojingą užkratą ir tokiu būdu suteikiantis galimybę  kontroliuoti patologijos paplitimą tamsiuose ir nemoderniuose Lietuvos visuomenės užkulisiuose.

Kosmopolitometru nustačius tikslų apsikrėtimo užsilikusiais tautiniais sentimentais koeficientą, žmonės buvo apdedami papildomais mokesčiais ir išstatomi viešai pajuokai.

Tai buvo liūdna epocha, kai juoktis žmonės būdavo verčiami.

                                                                     X

Toks troškus žmogelis Vinokuras buvo šventai įtikėjas, kad žydo prigimtinis statusas ir rasinis pašaukimas suteikia teisę be jokio konfūzo pamokslauti iš aukštos tribūnos bei mokyti kitų tautų piliečius gražaus elgesio.  

Negražu piktai šaipytis iš nelaimėlio, bet konstatuokime realią dalykų padėtį, kad niekas neklausydavo jo nešvankių šūkaliojimų.

Vėliau, pamokytas Ivaškevičiaus, Vinokuras stojo tarnauti pas Vanagaitę už klouną, laisvalaikiu – konsultuodavo įvairiausio plauko rasistus ir pederastus.                     

                                                                    X

Lietuvoje kažkas pavydėjo Ivaškevičiui didelio talento.

Kas?

Culex pipiens, lietuviškai – uodo lerva.

(Bus daugiau)

2020.07.22

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, kažkada Lietuvoje veikusią liūdnos šlovės „Jedinstvo“ organizaciją pagal antilietuviško nusiteikimo intensyvumą jau prisivijo ir pradeda lenkti ne taip seniai įsikūręs politinis darinys, pasivadinęs skambiu „Laisvės partijos“ vardu.

Žinoma, su laisve paminėtoji Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės partija turi ne ką daugiau bendro kaip antiutopijoje „1984-ieji“ minima Tiesos ministerija su tiesa. Kita vertus, pravartu nepražiopsoti ir tos aplinkybės, jog žiūrint iš LR Konstitucijos preambulės taško, minėtoji Laisvės partija dėl savo antilietuviško užsiangažavimo radikalumo, siekiant ištrinti bet kokius lietuvių istorinės atminties pėdsakus, turėtų būti pripažinta antivalstybiniu dariniu.

Ginkdie, nesiūlau uždrausti jokių, net ir tokių neaiškių kaip minėtosios politinės valios manifestacijų, dar daugiau, – esu linkęs teigti, kad vadinamoji Laisvės partija pagal savo veiklos turinį jau yra pelniusi garbę puikuotis prierašu skliausteliuose, kad tai yra išmaniųjų stribų kartos partija.

Kaip žinome, „Jedinstvo“ Lietuvoje andai atstovavo sovietinės pakraipos rusiškojo imperializmo interesams, stojo prieš tautos išsilaisvinimo žygį, visomis išgalėmis siekė išlaikyti Lietuvą melo ir nelaisvės imperijos gniaužtose. O kam atstovauja, kokias idėjas ir įsipareigojimus išpažįsta, kokį genetinį kodą puoselėja vadinamoji Laisvės partija, jeigu laisvės įvardijimas čia yra tik maskuojamojo pobūdžio pavadinimas?

Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Iš tiesų, identifikacinį „Laisvės partijos“ kodą nusakyti yra nepalyginamai sunkiau nei, tarkime, nurodyti buvusios „Jedinstvos“ tautinę sudėtį, nes minėtos partijos puoselėjamas forsuotas antilietuviškumas mūsų dienų pasaulyje dėl savo elementų įvairumo nepasiduoda vienareikšmiam nusakymui. Galop čia yra tas atvejis, kai neįtikėtina konsteliacija įgyja virtualų pobūdį. Todėl, jeigu norite, galima pasakyti ir taip, jog vadinamoji Laisvės partija šiandieninėje Lietuvoje atstovauja dykumų vaiduoklio arba panašios prigimties fantomo vertybėms.

Į viešąją erdvę prasisunkė Gabrieliaus Landsbergio konservatorių partijos slaptai strateguojamas planas po rinkimų sudaryti koalicinę sutartį su vadinamąja Laisvės partija. Kas be ko, mažai tikėtina, kad „Laisvės partijos“ atstovai pateks į Seimą, tačiau konservatorių užmačios sudaryti koaliciją su Remigijaus Šimašiaus vadeliojama partija, pats tokio pobūdžio ketinimas nemažai pasako apie konservatorius ištikusią identifikacinę krizę.

Iš tiesų, G.Landsbergiui labiau pritiktų dalyvauti Seimo rinkimuose vadinamosios Laisvės partijos kandidatų sąraše trečiuoju numeriu, iškart po profesionaliu gėjumi prisistatančio veikėjo, įrašytu čia antruoju numeriu, nei antrojoje pozicijoje konservatorių sąraše, nekalbant jau apie tai, jog anūko buvimas partijos pirmininku naikina vadinamųjų konservatorių vertybinį pamatą ir drauge atitolina nuo galimybės laimėti kovą dėl vertybių, įtakos ir valdžios pasistumdymuose su kitomis politinėmis jėgomis. Nesunku įsivaizduoti, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos natūrali, pagal politinės partijos augimo dėsnius plėtotė lemtų tai, kad prie šios partijos vairo šiandien stovėtų koks nors Laurynas Kasčiūnas ar panašaus kalibro politikas, kuris sugebėtų mobilizuoti Lietuvos žmones ir tikriausiai laimėtų rinkimus prieš visų laikų didžiausią melagį Lietuvos politinėje padangėje, prieš vadinamųjų valstiečių vedlį.

„Anūkas“ – štai toks apskritai yra šiandienos politinės Lietuvos sistemos užbambimo kodinis pavadinimas.

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip atrodo, gražiai išauklėtas, išvaizdus, grakščių manierų jaunuolis galėtų kalnus nuversti padėdamas savo žmonai plėtoti josios užmanytą taurųjį verslą, tačiau partijos vedlio vežimo – nepatraukia nė kiek.

Neseniai diskusijose dėl Lukiškių aikštės G.Landsbergis išsakė neįtikėtinai įdomią mintį, kad esą reikia siekti konsensuso tarp laisvės ir istorinės atminties, tarsi smėlio išpylimas aikštės prieigose būtų koks nors laisvės idėjos įprasminimas (sic).

Kaip smėlis atstovauja laisvės idėjai, gali pasitarnauti tokios idėjos įkūnijimui? Tikrai neskamba posakis – laisvas kaip smėlis, taip pat neteko girdėti jokių užuominų, kad smėlis būtų kažkokia laisvės substancija, nekalbant apie tai, kad reprezentacinės aikštės sudarkymas yra paprasčiausiai nevalyvas veiksmas.

Kartą jau turėjau progą pastebėti, kad politika yra banalybių kalbėjimo menas, tačiau štai G.Landsbergis tokį pseudomeną, kaip atrodo, ištobulino iki kraštutinio lygmens, tapdamas Lietuvos politikos lygos lėkštojo kalbėjimo čempionu. Nenustebčiau sužinojęs, kad tam pačiam G. Landsbergiui taip pat priklauso konservatorių išreklamuota idėja steigti Lietuvoje sveiko proto centrus, siekiant į čia plėtojamas diskusijas prieš rinkimus įtraukti plačiąsias žmonių mases.

Žinia, Rimvydas Valatka jau ne kartą yra bandęs įpiršti savo skaitytojams nuomonę, kad neva vadinamasis sveikas protas yra liberalizmo pamatų pamatas. Tačiau čia nepraleisiu progos pastebėti ir tai, kad nuoroda „sveikas protas“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/05/26/news/sveikas-ar-ciniskas-protas–1365074/ yra kvailo rusiško išsireiškimo labai prastas, sukuriantis barbarišką painiavą, vertimas į lietuvių kalbą. Tas daiktas, kuris čia yra vadinamas sveiku protu, filosofijoje nuo seno yra kritiškai vertinamas  kaip neaktualizuotas, mąstymo nuodėvomis aptekęs protas, kitaip tariant, kaip filosofijos antipodas, tačiau vien dėl to nebūtų galima sakyti, kad filosofija, girdi, yra nesveikas protas.

Man nedaro jokio įspūdžio gausiai liejamos ašaros dėl to, jog Seimo nutarimas, įtvirtinantis Lukiškių aikštės memorialinį statusą, neva pažeidžia savivaldybės teises. Kaip atrodo, išties tik nesveikos vaizduotės žmonės galėtų ryžtis R.Šimašių, kuris yra linkęs kartas nuo karto iškrėsti kiaulystę miestiečiams, nepasitaręs net su savo sąžine, nekalbant apie platesnį forumą, sieti su savivaldos idėja ir demokratinių procedūrų legitimumo užtikrinimu.

Nieko vertos yra kalbos ir apie tai, kad paminklai, vaizduojantys raitelį, išėjo iš mados dar XIX a.

Žinia, Lietuva XIX a. ir ilgus XX a. dešimtmečius nė iš tolo neturėjo galimybės monumentalizuoti savo tautinių sentimentų ir nepriklausomos valstybės ilgesio  didingos Vyčio skulptūrinės kompozicijos pavidalu. Kita vertus, net ne užduotis pasivyti laiką čia yra svarbiausias dalykas. Kaip žinome,  laisvos šalys iki minimo XIX a. pastatė paminklus savo konkretiems istoriniams viduramžių herojams, vaizduojamiems ant žirgo (vėlesnių laikų herojai čia jau vaizduojami su lyra, knyga rankose ar panašiai), savo ruožtu Vytis nėra konkreti istorinė asmenybė, o simbolinis laisvės idėjos įprasminimas, savo esme pranokstantis konkretaus herojaus pagerbimo skulptūriniais akcentais stilistiką. 

Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.

Simbolis yra mažiau pavaldus laikui nei atminimo lenta, bareljefas ar paminklas, skirti pagerbti konkrečiam istoriniam herojui. Kitas dalykas, jog, bėgant laikui, simbolio turinys gali būti įžaidinėjamas iš naujo, paieškant įdomesnių formų. Kažkas yra išsakęs vertą dėmesio mintį, kad  Vytis Lukiškių aikštėje galėtų būti vaizduojamas kaip raitelio, nulipusio nuo žirgo, kompozicija. Tokiu atveju pusiau juokais, pusiau rimtai būtų galima klausti – kas privertė laisvės karį nulipti nuo žirgo dabartinio Vilniaus centre? Gal geležinio vilko, stovinčio už kelių žingsnių staugimas į dangų? Žinia, tokiu atveju  raitelis turėtų būti vaizduojamas suklusęs ir įdėmiai žiūrintis į dangų.

Kad ir kaip ten būtų, svarbiausiu dalyku atrenkant Vyčio skulptūrinės kompozicijos projektus lieka užduotis per patrankos šūvį neprisileisti vadinamojo Vilniaus šiuolaikinio meno centro (ŠMC) susikompromitavusių veikėjų, Fluxus vertybėmis persiėmusių vadinamųjų ekspertų, klastotėmis virstančių konkursų rengėjų. Jau pagal nusistovėjus apibrėžimą, Fluxus yra ne meno, o parameno reiškinys, vieno žymaus kūrėjo žodžiais tariant, nuo tikrojo meno besiskiriantis kaip vaikiškas stalo žaidimas „Monopolis“ skiriasi nuo realaus šalies ekonominio gyvenimo.

Taigi, tegu jie, Šimašiaus meno centro veikėjai ir toliau žaidžia savo stalo žaidimus, o lemiamas žodis dėl  Vyčio skulptūrinės kompozicijos turėtų priklausyti bendruomenėje autoritetą pelniusiems žmonėms, taip pat ir menančio meno atstovams.

2020.07.14; 16:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip nesunku pastebėti, iškrėtęs  didelę kiaulystę sostinės gyventojams, o tuo pačiu ir visiems Lietuvos žmonėms, dabartinis Vilniaus meras Remigijus Šimašius iškart, nieko nelaukdamas, keliauja į atostogas, tokiu būdu tarsi pasirinkdamas saugų atstumą besikaupiančių pasipiktinimo debesų stebėjimui ir galimam atsišaudymui.

Tai, jog prisidirbęs Vilniaus meras vengia tiesioginės akistatos ir suka akis į šoną, rodo jo bailoką prigimtį. Kita vertus, nešvankų kaip retą savo būdą šis mūsų laikų herojus paprastai parodo bandydamas žmonių pasipiktinimą dėl memorialinių vietų išniekinimo atstovėti vėl ir vėl prisidengdamas žydų vardu.

Kaip nesmagu, kad čia vėl įpainiojami žydai, ar ne? Iš tiesų, ko labiausiai reikėtų vengti šioje jau pakankamai užpainiotoje situacijoje, tai – tolesnio miglos pūtimo, iš naujo keliant žydų tautos tragedijos klausimus, spekuliuojant nekaltai pralietu žydu krauju, savo sąmonės nususimą jau kelintą kartą desperatiškai bandant pridengti skaudžiomis Holokausto atminties temomis.

Atsiliepdamas į kaltinimus dėl Lukiškių aikštės sudarkymo ir andai čia pakartų sukilėlių atminimo išniekinimo, Vilniaus meras tvirtina, kad Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse vokiečių okupacijos metu buvo suvaromi mirčiai pasmerkti žydai, o pokario metu čia, primena meras, dažniausiai buvo numetami nužudytų partizanų išniekinti kūnai. Neužbaigta mintis tokia, kad esą žydai dėl Lukiškių aikštėje įrengtų pasilinksminimo atrakcionų nesipiktina, taigi, ko norite jūs, dar ne taip baisiai kaip žydai nukentėjusios tautos atstovai, dabar  liejantys ašaras dėl savo sukilėlių ir partizanų?.. Tik prabėgomis pastebėsiu tai, kad nesu aptikęs jokių nuorodų, jog neva vokietmečiu pasmerktieji mirti žydai buvo suvaromi į Lukiškių aikštę, o jeigu tokie faktai netikėtai pasitvirtintų, nedelsdami privalėtume čia įrengti memorialinį stendą, skirtą žydų aukų atminimo pagerbimui!

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žydų tautybės R.Šimašiaus kolega iš Vilniaus savivaldybės neseniai prasitarė apie tai, kad tik jo primygtinai paragintas meras galiausiai ryžosi nukabinti Jonui Noreikai skirtą atminimo lentą. Tačiau šio konkretaus fakto išryškinimas dar neteikia preteksto teigti, kad neva R.Šimašiumi manipuliuoja kažkokie žydai, patraukiantys mūsų dėmesys būtent dėl savo priklausymo žydų populiacijai. Greičiau yra atvirkščiai! Tai R. Šimašius kartas nuo karto manipuliuoja dviprasmiškomis aplinkybėmis, pabandydamas sužaisti nešvaria tariamos žydų ir lietuvių priešstatos korta, tikėdamasis užsitikrinti geriausius dividendus blogoje situacijoje, kai žmonių tarpusavio pasitikėjimo ir susitarimo galimybė menkėja.

Kažkas yra tiksliai pastebėjęs, kad tokiu atveju, kai ramentai siekia dangų, nepadės nei Dievas, nei velnias. Tačiau galbūt tokiu atveju, kai didžiausiajam luošiui jau negali padėti nei Dievas, nei velnias, nuodėmingoje žmonių visuomenėje gali pagelbėti finansiškai ir politiškai įtakingi žydų lobistiniai sluoksniai, kurių galia neretai yra su dideliu įsijautimu hiperbolizuojama arba net demonizuojama? 

Į tokį retorinį klausimą yra greitas atsakymas, gerai žinomas kiekvienam pilnametystės sulaukusiam žmogui, kad tokiomis aplinkybėmis, kai pats išsikasi sau duobę ir į ją įkrinti, išsiropšti nepadės net žydai.

Paauglystės metais aš taip pat skaičiau pigias brošiūrėles apie pasaulinį žydų viešpatavimą, apie tai, kad, tarkime, JAV prezidentai, neišskiriant nė vieno, yra tik sionistinių sluoksnių marionetės, o nelegaliai platinama sovietiniai laikais, iš rankų ir rankas su didžiausia konspiracija perduodama knygutė skelbė, kad kova su kapitalizmu savo esme yra kova su žydais, nes neva 90 ar panašiai % finansinių žmonijos išteklių yra sukaupta žydų rankose. Nesunku nuspėti, kad tokia neva nelegali literatūra buvo platinama su tyliu KGB pritarimu.

Taigi, kaip atrodo, pasakojimas apie pasaulinį žydų viešpatavimą yra truputėlį perdėtas, nežiūrint to, jog  šiandien dėl Donaldo Trumpo Artimųjų  Rytų politikos neracionalumo būtų galima kelti hipotezes apie jo žydų tautybės žento neteisėtą įtaką ir bandomas įpiršti preferencijas.

Izraelio ženklai. Slaptai.lt nuotr.

Be visa ko kito keista, kad toks iš pirmo žvilgsnio blaivaus proto politikos apžvalgininkas kaip Vytautas Bruveris kartas nuo karto užsimoja pagąsdinti Lietuvos piliečius, kad neva Gitanas Nausėda gali susilaukti atstūmimo reakcijos tarptautiniuose forumuose vien dėl to, jog nepuola akis išdegęs pritarti nešvankiems R.Šimašiaus išsidirbinėjimas. Keliant klausimą – iš kur šio kvailystes krečiančio Vilniaus mero tokia didelė tarptautinė įtaka, neįtikėtina pasaulinė galia, skaitytojui paliekama daug laisvos vietos pačiam užsiauginti nešvankią  nuomonę.

O ar patys žydai nėra linkę palaikyti mitus apie jų pasaulinę galią ir užsigrobtą nekontroliuojamą kontrolę kaip, tarkime, savimeilės kutulį keliančią mistifikaciją. Kad ir kaip ten būtų, tokie mitai yra svarbiausias antisemitizmo pulsaciją palaikantis dirgiklis. Be to, kaip atrodo bent man, mūsų dienomis vadinamąjį žydų klausimą įpūsti ir dirbtines priešstatas palaikyti yra linkę toli gražu ne JAV ar Izraelis, o Rusijos slaptosios tarnybos, žaidžiančios savo purvinus žaidimus.

Šiuo rakursu žiūrint, R.Šimašius išties elgiasi kaip tas įtikėjęs horoskopų pranešimais žmogus, kuris, tarkime, perskaitęs, kad po avino ženklu gimusieji šiandien turėtų prisigėrę prikrėsti daug kvailysčių, iš pačio ryto veržiasi į alubarį, o prisiriję alaus kaip varlė dumblo pradeda durniuoti vien dėl to, jog taip buvo parašyta horoskope. Kaip netikėti horoskopo pranešimais, jeigu esi linkęs užprogramuoti savo elgesį pagal tokių pranešimų turinį!

Kitas dalykas yra tai, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu, paverčiant ją neva žmonių poilsiui pritaikytu pliažu, nevalingai gali prikelti pačius nešvankiausius antisemitinius kliedesius ir košmarus.

Tais sovietiniais laikais nugriovus Maskvos centre stovėjusią didingą Kristaus Išganytojo cerkvę, buvusios šventovės vietoje buvo įrengtas milžiniško dydžio baseinas su pirčių kompleksu.

Kremlius

Dėl visiškai atsitiktinės aplinkybės, kad vienas iš naujųjų statybų architektų buvo žydų tautybės žmogus, šios šventvagystės siužetas nelegaliuose žmonių pasišnibždėjimuose buvo tampriai siejamas su žydų populiacijos piktomis užmačiomis, platinant net tokį nesveikos vaizduotės sukurtą antisemitinį pasakojimą, kad neva naujame pirčių komplekse, atsiradusiam ant cerkvės pamatų, drauge buvo įkurta ir centrinė sovietijos žydų apipjaustymo būstinė.

Tai visiška nesąmonė, neabejotinai bjaurus antisemitinio pobūdžio prasimanymas, tačiau drauge nesu tikras dėl to, kad Lukiškių aikštės užpylimas smėliu yra tik nekaltas, nelabai apgalvotas naivių žmonių poelgis be jokio tikslo prikelti bjauriausius antisemitinius kliedesius.

O drauge pagalvokime – kam toks antisemitizmo paūmėjimas galiausiai būtų labiausiai parankus politinės karjeros veiksnys?

2020.07.08; 06:36

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Neabejotinai teisingi yra pastebėjimai, jog bet koks, net kraštutinai neigiamas Remigijaus Šimašiaus vardo minėjimo viešojoje erdvėje paūmėjimas prieš artėjančius rinkimus yra naudingas visų pirma tam pačiam R.Šimašiui, siekiančiam mobilizuot savo šalininkus, o taip pat įpiršti jo atstovaujamos Laisvės partijos didesnį žinomumą, ta pačia proga pasididinti savo reitingus liūdnos šlovės registre.   

Taigi su R.Šimašiaus vardu siejami skandalai, labai tikėtina, yra surežisuoti ir sugalvoti kaip nešvankios provokacijos, o mes, nuoširdžiai besipiktinantys dėl Vilniaus mero išsidirbinėjimų, galimai liejame vandenį ant to paties R. Šimašiaus malūnų. Kita vertus, nežiūrint puikios patarlės apie tylėjimo auksą, dabar sunku arba jau neįmanoma išlaikyti duoto tylėjimo įžado, kai tokio liūdnos šlovės mero dergimas virš mūsų galvų įgauna naują pagreiti, o sostinės įvaizdis ir toliau yra aukojamas siaurų partinių interesų tenkinimui.

Jeigu jūs, skaitytojau, žinote kitą kelią nei normalių refleksų žmonių garsiai išsakomas pasipiktinimas dėl miesto šeimininku besivadinančio politiko, švelniai tariant, keistų pasirinkimų, prašau pasidalinti savo įžvalgomis – kaip būtų galima labiau efektyviai sustabdyti Vilniaus miesto dykumėjimo procesą, siejamą su R.Šimašiaus vardu, nei žodžių dauginimo būdu, t. y. rašant ir kalbant, garsiai protestuojant, aimanuojant? Kad ir kaip būtų, man, kaip matote, nepavyko susiturėti.

Kaip atrodo, didžioji R.Šimašiaus misija yra paversti Vilniaus miestą atminties dykuma, išdeginta iki pašaknų. Smėlio toli nuo jūros vaizdinys čia išties įgyja dykumos simbolio vertę, o R. Šimašiaus veikla, vedanti į laisvės idėjos degradaciją ir demokratijos užklampinimo procesus, prašosi būti pavadinama jo vardo sąmonės nususinimo dykyne, besiplečiančia dykumėjimo stichija, panašiai kaip kartais užtvindęs pakrantes šiukšlėmis koks nors viesulas yra pavadinamas Anatolijaus ar dar keistesniais vardais.

Lukiškių aikštę pavertė Open Beach. Slaptai.lt
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas be ko, mus guodžia Seimo paskutiniosiomis dienomis priimtas įstatymas dėl Lukiškių aikštės tvarkymo, tokiu būdu apsidraudžiant nuo visokių savivaldybės šimašių užmačių paspartintu tempu sunaikinti šalies pagrindinės reprezentacinės aikštės integralumą. Tačiau štai R.Šimašius iškart pareiškė, kad jam tokie įstatymai negalioja, Seimo priimto įstatymo anas neva nesiruošia laikytis. Kaip čia dabar neprisiminsi, kad nepaklusnumą įstatymo viršenybės principui taip agresyviai demonstruoja žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas, buvęs teisingumo ministras. Vargas tai šaliai, kur veisiasi tokie teisingumo ministrai, kitaip nepasakysi.

Dar būdamas Laisvosios rinkos instituto propagandistu anas skelbė, kad reikėtų netrukdomai leisti turtingiems žmonėms užsitverti ežerų ir upių pakrantes, kurias jie tinkamai prižiūrėtų, nekvaršinant galvos dėl kitų žmonių teisės laisvai prieiti prie vandens telkinių. Jau tada bandžiau atkreipti dėmesį, jog kažkas negerai darosi su šio teisininko teisinės sąmonės vingiais. Tačiau, žinia, žmogus keičiasi, nederėtų visą gyvenimą jam prikaišioti dėl kartą pavėjui pasakytų žodžių. Kas pasikeitė R.Šimašiaus nuostatuose, bėgant metams? Ar dabartinio Vilniaus miesto mero sprendimas Lukiškių aikštėje įrengti pliažą neliudija apie kažką visiškai priešingo, o būtent tai, kad dabar meras rūpinasi paprastų miesto gyventojų galimybe pasivartyti pliaže su ne mažesniu užsidegimu nei anksčiau bandė apginti įtakingųjų kastos teisę apsitverti ežerų ir upių pakrantes? Kaip atrodo bent man, čia mes matome tą patį R.Šimašių visame gražume.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Lūšių ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų laikais švarus oras, erdvė, tyla, žaluma, vandens telkinys tampa prabangos preke. Tačiau štai R.Šimašius paprastojo proto liberalams siūlo muliažą, t. y. vadinamąjį pliažą su transliuojamu išdidintame TV ekrane jūros vaizdiniu ir įrašytu bangų pliuškenimu. Taip, tarkime, paprastojo proto liberalai yra pratinami prie minties, kad muliažas gali sėkmingai pavaduoti tikrovę: popierinės gėlės nekvepia, bet blizga ne mažiau ryškiai kaip ką tik suskintos iš darželio, plastikinis obuolys yra nevalgomas, tačiau nudažytas žmogaus ranka plastikinis ovalas gali atrodyti ne mažiau raudonskruostis nei obuolys ant šakos, nuspalvintas saulės, išgairintas vėjų ir užgautas ryto rasos. Dar daugiau, – R.Šimašiaus peršama laisvės iškamša iš tolo atrodo dar labiau panaši į laisvę nei tikroji žmogaus laisvė galėtų būti panaši į save, tačiau net ryškiai nudažyta plastmasė lieka tik neturinčiu kvapo ir skonio https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisves-skoniai/, netinkamu vidiniam vartojimui plastmasiniu plaušu. 

Jau ankstesnis Vilniaus meras turėjo neeilinį polinkį simuliakrų gamybai, tačiau niekas negali prilygti R. Šimašiui, sugebančiam išsirinkti pačias pigiausias ir drauge prasčiausias medžiagas naujoje simuliakrų gamybos, pakaitalų išpopuliarėjimo epochoje, kaip Velnias kryžiaus bijančiam net užuominų apie tikrus daiktus.   

Į sutirštintų spalvų plastmasinį R.Šimašiaus rojų yra įžengiama pro sudarkytos Lukiškių aikštės vadinamojo pliažo su angliškais užrašais vartus. Nepasiklyskite!

                                                         X  X  X

                                             gyvenant vis dar byra visokiausios

                                                      smulkmenos

 

                                              seneliams iš galvų byra

                                              šviečiantys

                                              spaliai

                                              iš pasakų ožio byra

                                              auksinės spiralės

                                              mergaitei

                                              iš akių –

                                               ašaros tyros

                                               iš nakties šukų

                                               byra

                                               žvaigždės minkštos

                                               (kaip taškai

                                                nuo

                                                šauktukų

                                                …)

                                                 ant

                                                moters krūtų –

                                                karštos

                                                gėlės

                                                 tik

                                                Vilniuje

                                                vėl

                                               susivėlinus

                                                iš kiauro žmogaus

                                               byra ir byra

                                              smėlis

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net jeigu koronavirusas bus užkardintas, atradus vakciną, arba natūraliai užsibaigs, anksčiau ar vėliau išsivyniojęs iki savo loginės pabaigos, pasaulis ir toliau gyvuos kaip neišsprendžiamas paradoksas.

Lėlės. Slaptai.lt nuotr.

Gerai įsivaizduodamas, kad mano toliau pateikiamas palyginimas nėra pernelyg elegantiškas ir gali sukelti neteisingas asociacijas, jo neatsižadu vien dėl to, kad tokio, kaip pamatysite, kerėpliško sugretinimo būdu galiu pabandyti labiausiai reljefiškai išsakyti savo pasišlykštėjimą ir baimes.

Štai paauglystės metais kartas nuo karto vargindavo įkyrus sapnas, kad neva dalyvauju savo vestuvėse su gyvenusia už kelių kaimų nuo mano gimtinės klaikiai nesimpatiška, nesveiko proto, ligos subjauroto veido ir labai nevalyva moteriške, o už kiaulienos patiekalų gausiai užkrauto vaišių stalo sėdi skleisdama liūdną šviesą paslaptinga nepažįstamoji, gedinti dėl mano sužaloto likimo.

Žinia, prezidento niekas nevadina tautos nuotaka, juolab – žmona (neduokDie), tačiau išgirdęs Aušrinės Armonaitės pasiūlymą tautai, kad neva Remigijus Šimašius būtų puikus prezidentas https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/ausrine-armonaite-simasius-butu-puikus-prezidentas.d?id=84566441, prieš akis išvydau nevalyvos bobšės su subjaurotu snukiu iš košmariško sapno vaizdinį.

Ne, jokiu būdu ne gražiosios Laisvės pirmininkės veidas ar išpuoselėtas įvaizdis pažadina tokį košmarą (ji greičiau savo paaugliška veido išraiška paradoksaliai yra panaši į aną nepažįstamąją), o – pasiūlymas įsivaizduoti R. Šimašių prezidento poste, savo drastiškumu galinčiu prilygti nebent parabolei apie kiaulę nuotakos rūbais, besiropščiančia ant altoriaus. Jeigu užmiršote, kalbama apie Laisvosios rinkos instituto terpėje užsiveisusią lervą, kuri niekados netapo drugeliu, apie žmogystą, tarpininkavusią įduodant Tarakonui laisvės kovotoją, apie tautos didvyrių atminimo Vilniaus mieste naikintoją.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip norėtumėme atsiriboti nuo kasdieninių politinių realijų, deklaruodami savo apolitiškumą, LR prezidento įvaizdis visados išlieka svarbiu simboliniu kapitalu, šalia vėliavos ir kitų laisvės bei nepriklausomybės simbolių. Todėl pasiūlymas pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių LR prezidento poste, yra nešvankus pasiūlymas, žeidžiantis žmogaus ir piliečio orumą.

Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Taigi, šalia R.Šimašiaus, gretinant jį su kitais politikais, galime pradėti įsivaizduoti, kad net Ramūno Karbauskio povyza įgyja taurų žmogišką pavidalą, nekalbant jau apie Gitaną  Nausėdą, kuris savo stotu tokiame gretinimo santykyje arba sąlyginių skaičių pasaulyje atsiremia į debesis.

Kaip  atrodo, A.Armonaitė savo pasiūlymu pabandyti įsivaizduoti R.Šimašių prezidento poste vis tik labiausiai pasitarnavo G.Nausėdai, dėl kurio įvaizdžio dabar privalėtų susirūpinti visi sveiko proto žmonės, besibaugindami, jog apnykusią ir patuštėjusią vietą po kelių metų gali pabandyti užimti tokie personažai kaip Šimašius. Pasaulyje, kuriame prasidėjo ir tęsiasi juodosios mišios, negalima atmesti ir tokios galimybės, jog į S. Daukanto aikštę kada nors pabandys iškilmingai išjoti koks nors Šimašius, pasibalnojęs ožį.

Didžiausias mūsų likimo paradoksas yra tai, kad pats gyvenimas yra mirtina liga.

Anąkart, pasitinkant jaunystės išbandymus, pasąmonė sapne pabandė įvaizdinti pasižadėjimą gyvenimui, kur už kiauliena apkrauto stalo liūdėjo mano anima. Kitą kartą taip drąsiai tikriausiai sapnuosiu tik savo mirtį, su ta išlyga, jog anima į puotą nebus įleista.

(Pabaiga)

2020.06.23; 15:17

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau tarsi ir būtų galima apsiraminti, karantinui riedant į pabaigą, tačiau nelyg druska pilama ant žaizdos veikia įkyriai kartojami perspėjimai, kad neva labai tikėtina, jog netrukus sulauksime antros koronaviruso išplitimo bangos, po to – galimai trečios, ir t.t.

Mes pratinami prie minties, kad tas pat gali pasikartoti, taigi nėra garantijos, jog pavyks nutraukti beprasmiškų pasikartojimų be pabaigos ratą, rusų folklore vadinamą kvaila begalybe. 

Kol pažadas apie skiepus yra visiškai neaiškus, mes pratinami prie minties, kad koronavirusą reikės prisijaukinti, leidžiant jam apsigyventi šalia, drauge bandant suvaldyti jo protrūkius, perdėtą agresyvumą, nenusakomą veržlumą.

Toks užkeikimo kartojimas apie beprasmį to paties pakartojimą pažadina iš atminties Friedricho Niezsches filosofijoje bandytą įprasminti amžino to paties sugrįžimo idėją, kaip didžiausią anojo filosofijos misteriją ir gluminantį proto mitą. Tas pats F.Nietzsche perspėja, kad apie šią idėją galima kalbėti tik pašnibždomis, bauginantis atidengti visą užuolaidą, kur pats mąstymas randa savo slėptuvę. Tai iš tiesų yra tamsiausia F.Nietzsces idėja, žadinanti neaiškius mūsų lūkesčius ir giluminį sielos maudulį.

F.Nietzches filosofijoje už užuolaidos puoselėjama amžino to paties sugrįžimo idėja vis tik, kaip atrodo, prasilenkia su mums gerai žinoma, ne kartą aptarta ciklinio laiko žmogaus tikrovės ritmikoje arba pasaulio kaip kosminio ciklo samprata. Nuolankus jūsų tarnas apie tiesinės ir ciklinės laiko sampratos skirtumus visuomenės vyksmo aptarime yra kalbėjęs begalę kartų, nevengdamas įkyraus pasikartojimo, o čia dar kartą pateiksiu ilgą išrašą iš straipsnelio, publikuoto slaptai.lt, dabar jau siekdamas išryškinti būtent negatyvų reljefą F.Nietzsches filosofijoje atsirandančiai cikliškumo ar pseudocikliškumo sampratai.

Friedrichas Niezsche

Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios  būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“ https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laiko-grafika-po-istorijos-pabaigos/.

Iš pirmo žvilgsnio tarsi ir artima pirmapradėms F.Nietzsches intuicijoms ciklinė laiko samprata nedera su amžino to paties sugrįžimo idėja esmiškai, nes cikline vadinama laiko samprata yra susijusi su tam tikru laiko automatizmo postulavimu, o F.Nietzsches ištaros padeda forsuoti nuojautą, kad būties ištakomis yra neapribota jokiu laiko automatizmu valia.

visata_1
Visata

Tiesa sakant, nežiūrint  teologinio pamušalo, tiesinė laiko samprata taip pat yra savitos pakraipos automatizmo postulavimas, pagal tą patį principą, jog pasaulio laikinumas yra tam tikro tipo automatizmas.

Laikrodis Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

F.Nietzsches filosofija yra valios valiai manifestacija, kai, nežiūrint laikmečio instaliacijų įvairovės, valia visados nori tik pati savęs pagal amžino to paties sugrįžimo dėsnį. Tokiu būdu valios filosofas taip pat numato valios dvigubumą, žiūrėdamas toli į priekį kiaurai tarsi per vandenį ryto šviesoje, kai, vienu atveju, valia yra valia galiai, gyvenimui, būčiai, žemei, tikrovei, mąstymui gimtosios kalbos pavidalu, žmonių bendravimui, o, kitu atveju, tai yra valia neįgalumui, virtualumui, beždžioniavimui, nuotoliniam mokymui, kriminalinių nusikaltėlių romantizavimui, papūgavimui pagal anglų kalbos pavyzdį.

Kodėl žemės civilizacija nesutinka kitos civilizacijos pėdsakų beribėse Visatos erdvėse?

Tarkime, visos kitos civilizacijos jau laimingai išnyko totaliniame virtualume, patogiausiu visiems pavidalu neužimdamos vietos nei laike, nei erdvėje, o žemės civilizacija, nepasiduodanti grynajai žmonių tikrovės multiplikacija, laikosi įsikibusi tikrovės paviršiaus dėl įskiepytų mums F.Nietzsches tipo mąstytojų ištarų apie žmogaus kaip būties sargo misiją.

 (Bus daugiau)

2020.06.15; 16:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas išklauso žmogaus maldas, jeigu besimeldžiantysis turi malonės dovaną arba bent tokią loginę galią, besiginčijant su Dievu, kaip Senojo Testamento Jobas. Savo ruožtu mitologiniuose pasakojimuose yra nuorodų, kad galima permaldauti patį likimą, štai mitas apie Orfėją ir Euridikę porina apie tai, jog su meninio įkvėpimo jėga galima pabandyti atšaukti net mirtį.

Žinia, koronaviruso neįmanoma nei permaldauti, nei užkeikti gražiais žodžiais, nepavyks jo priremti prie sienos taip pat ir loginiais argumentais.  

Toks pat aklas ir kurčias proto ir sąžinės argumentams, veikiantis kaip virusinis susargdinimo užkratas yra taip pat lietuviškasis kapitalizmas arba, dar tiksliau tariant, patologinio kapitalizmo lietuviškoji atmaina. Jo varomoji jėga – nepasiduodanti kontrolės mechanizmams ir civilizacijos normoms didžiųjų kompanijų gobšumo patologija. Jeigu norite, lietuviškasis kapitalizmas yra mutavusi ir atspari civilizacijos poveikiui patologinio kapitalizmo forma, kai, metaforiškai tariant, įprasti ligai užkardyti antibiotikai jau nebeveikia, o laisvąja rinka iš inercijos melagingai besivadinantis darinys įgyja anticivilizacinį pobūdį.

Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje kilusį kapitalizmo liokajų sukeltą triukšmą dėl išsakytų ketinimų papildomai apmokestinti bankų turtą (lietuviškoje dirvoje veikiantys skandinaviškieji bankai gauna didžiausias visoje Europoje pelno maržas) pavadinau negirdėtu ir neregėtu mūsų padangėje kiaulių choro žviegimu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ar-ne-laikas-butu-is-naujo-atsiversti-karlo-marxo-kapitala/. Šiandien nesiruošiu švelninti savo leksikos, kalbant apie lietuviškojo kapitalizmo iškrypimo iš Vakarų civilizuotumo kelio pavyzdžius, atvirkščiai – nauji įvykiai spaudžia paieškoti dar tikslesnių įvardijimų tokios patologijos nusakymui.

MG Baltik skandalo tyrimai ir netirtos Agrokoncerno veiklos peripetijos rodo, kad stambiojo kapitalo bendrovės kartas nuo karto gviešiasi stoti valstybės vietoje, demokratinę visuomenės tvarką bandant pakeisti labiausiai iškrypusiomis oligarchinio korupcinio valdymo formomis. Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška kaip mūsų vaizduotės piešiamos baimės, gyvenimas yra įvairesnis nei punktyrais pažymimos tikėtinos trajektorijos. Pastarosios karantino savaitės įvykiai, sulaikant Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir  Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių, įtarus verslo kapitonais vadinamus žmones korupcine veikla, teikia vilties dėl išlikusio valstybės imuniteto priešintis patologijos įsivyravimui, tačiau niekas nėra tikras dėl to, kas galiausiai nugalės – užklupusi nešvanki kaip sifilis verslo liga, platinama per gobšumo konvulsijas, ar sveikatą stiprinantys antikūniai.

Pinigai. Slaptai.lt foto

Jeigu lietuviško verslo trubadūrų, tokių kaip mačiuliai, skyrienės, vainienės, dargiai, sutkai, zalatoriai, pasisakymus imsime už gryną pinigą, nelieka nieko kito kaip pripažinti liūdną tiesą, kad antivalstybingumas, antinacionalis pobūdis ir antidemokratinis nusiteikimas lietuviškojo verslo apsukose įgyja sisteminį  pobūdį.

 Nepraleisiu progos priminti, kad Grigeo istorija parodė, jog lietuviško verslo plėtotėje sisteminį pobūdį įgyja pati niekšybė.  

 Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad trisdešimt Lietuvos laisvosios rinkos instituto veiklos metų yra trisdešimt Lietuvos gėdos metų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laisvosios-rinkos-institutas-gedos-metai/ .

Taigi, kaip atrodo bent man, siekiant sistemiškai pasipriešinti niekšybei, nelieka nieko kito, kaip telktis į krūvą, pradėti vienytis tarpusavyje dabar kol kas atskirai per šviesmečius viena nuo kitos veikiančioms socialdemokratinio ar net socialistinio pobūdžio ir patriotinio nusiteikimo pajėgoms, kuriant kažką panašaus  į socialdemokratinę tautos lygą arba, tarkime, antikorupcinį tautos frontą (kai korupcija tampa kitu kapitalizmo pavadinimu). Beviltiškai pasenusio kaip metodologas, bet išliekančiu aktualiu kaip gobšumo fenomenologas K.Marxo žodžius, kad  neva proletariatas neturi tėvynės, pakeičiant dvasios gyvybingumą palaikančiu pasidrąsinimu, jog dirbantysis žmogus visų pirma pluša savo Tėvynės labui.

Gaila, bet privalu pripažinti ir tą faktą, kad kol kas artimiausiuose horizontuose tokio galimo ar net  gyvybiškai būtino telkimosi vėliavnešių nesimato.

(Bus daugiau)

2020.06.03; 15:21

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau esu viešai sukalbėjęs maldą, prašydamas Apvaizdos apsaugoti mus nuo bado, karo ir tokių gelbėtoj, kurių gražūs norai ir rūpintojėlio povyza kainuoja nepalyginamai daugiau nei bandomos per prievartą įpiršti paslaugos.

Bolševikai andai bandė visiems primesti suvalstybintos laimės vaizdinį, o nenorinčius būti laimingais pagal jų įsivaizdavimą naikino kaip tarakonus. Aurelijaus Verygos ir panašių veikėjų užmačiose šiandien rūpinimosi piliečių, peržengusių 60 metų slenkstį, ideokratinis užkeikimas yra susiejamas su vyresniojo amžiaus žmonių pašalinimu iš darbo rinkos.

Trumpai tariant, šalyje, kurioje Sveikatos ministru tampa žmogus, klonuotas pagal plakatinio bolševiko pavyzdį, nesinori būti sveiku, kaip anąsyk nesinorėjo būti laimingu. Ar tai reiškia, kad pasiligojimas čia gali būti prilygintas disidentinei veiklai? Žinoma, toks sugretinimas yra juokas pro ašaras, nešvankaus isteriško pakikenimo pavyzdys. Tačiau jeigu leistumėte pratęsti, tokiu pačiu tonu dar būtų galima pridurti, kad šioje šalyje nesinori būti ir blaiviu, nes užsipylus ne taip bado akis žaliųjų valstiečių kadencijoje pro visur prasikišantis kičas, matomiausioje vietoje iškrentantys falšo įklotai.

Antai turėjau progą pastebėti, kad Ramūnas Karbauskis gali būti pavadintas politinio kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/. Tačiau tas pats A.Veryga kičo padauginimo sferoje niekuo pirmajam nenusileidžia, čia išties tinka priežodis: toks tokį pažino ir pasivadino. Dar daugiau – A. Veryga užsimojo pralenkti patį R.Karbauskį, didelėmis kaip mirtis dozėmis pratinant visuomenę prie lėkštumo estetikos. Tam pačiam A. Verygai neužteko anąsyk pasistaipyti prieš kameras su kamufliažine uniforma, žadinant neaiškius tautos vado lūkesčius, dabar, jis, Didysis Aurelijus, pateikė dar ir medalio, skirto pažymėti medikų didvyriškumui koronaviruso metu, eskizus. Be jokios abejonės, šis ekstremaliosios situacijos suvaldymo vadovo dailės kūrinys turėtų užimti garbingiausią vietą pasaulinio kičo muziejuje, yra eksponatas Nr.1 neskonybės etalono įtvirtinimo šventėje.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nesunku nuspėti, kad įsibėgėjęs ir jau pradėjęs socialinės inžinerijos eksperimentus su vyresniojo amžiaus žmonėmis, A.Veryga lengvai nesustos. Dabar būtų pats laikas įsikišti opozicijai, kuo greičiau skelbiant nepasitikėjimą šiuo ministru. Kitu atveju, atsakomybe už patologinės būsenos įsivyravimą, paminant elementarias demokratijos normas, pratęsiant suvaržymus, o, karantinui pasibaigus, planuojant nustatyti kažkokį ypatingą pokarantininį laikotarpį su naujomis demokratijos sumažinimo taisyklėmis, opozicija turi pasidalinti su R.Karbauskio valdančiaisiais.

Žmogus be refleksijos, neturintis nė lašelio vaizduotės valdžios vyrutis gali ir nesuvokti to, kokią gėdą anas užtraukia šaliai pradėdamas žmonių persekiojimą dėl amžiaus, tačiau, kaip dabar atrodo man, ne mažesnį pavojų kaip žmogaus be refleksijos siautėjimas gali užtraukti bedantės, patogiai įsitaisiusios opozicijos tylėjimas.

Tačiau net ir odiozinis A.Veryga nublanksta prieš tokio neva demokratinių vertybių gynėjo, delfi.lt apžvalgininko Romo Sadausko-Kvietkevičiaus paaiškinimus, kad už tai, ko nenorėjome, ką supratome kaip nelaimę, už tai, ko nesupratome kaip valdžios kvailystes ir kiaulystes, mes, šešiasdešimtmečiai, esą liekame dar ir skolingi iki tokio lygio, kad baigtine būtybe jau nebeįmanoma bus išsipirkti per likusį gyvenimą.

Esą yra taip, kad ekonomika Lietuvoje buvo sustabdyta, visi normalūs žmonės patyrė kraupius suvaržymus, o demokratija bus laidojama ir toliau su pagreičiu dėl to, jog būtų išgelbėta vadinamųjų senjorų sveikata.

Ar nejuokaujate, ponas Romai  Sadauskai-Kvietkevičiau?

Štai taip kalbėjo tikrai ne Zaratustra, o Romas Sadauskas-Kvietkevičius, galimai nuo stogo ant galvos nukritęs žmogus. Iš tiesų, kartais patyrę sunkias traumas žmonės įgyja kažką panašaus į antrąjį kvėpavimą, kitu atveju – trečiosios akies sindromą arba aiškiaregystės dovaną, kurios pavydėti galėtų net užsigrūdinęs bolševikas, su savo senojo kirpimo pilvakalbystės meno dovana nesugebantis adaptuotis taip sparčiai kaip norėtųsi prie naujų laikų papročių.

Pensininkams belieka pasikarti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau esu pastebėjęs nuo seno, Lietuvoje labiausiai reikėtų saugotis žmonių, kurie viešojoje erdvėje prisistato sudvigubintų pavardžių pavidalu, kaip antai Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

Žygiuoja protestuojantys pensininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmogus su dviguba pavarde toli gražu nėra joks ateivis, dažnai net nėra dvigubas pilietis, dviguba pavardė nereiškia, kad toks žmogus yra būtinai susidvejinęs psichiatrine to žodžio reikšme arba dviveidis, žiūrint iš moralinio kaltinimo taško. Dažnai žmogus pasivadina dviguba pavarde vien dėl to, jog netelpa įprastiniame savo kailyje, nori pasidabinti pridėtine pavarde kaip tas indėnas paukščių plunksnomis vedamas aukštojo pilotažo  poreikio.  

Pabandykime įsivaizduoti, kad vadintis paprasčiausiu Romu Sadausku yra pernelyg lakoniška ir banalu. Tai būtų brachilogija (gr. brachys – trumpas), t. y. logine prasme toks įvardijimas, kuris tampa neaiškiu dėl sutrauktumo, perdėto lakoniškumo. Be to, prasikiša ne pati gražiausias asociacija, vedanti prie markizo de Sado, pagal kurio pavardę atsirado sadizmo kaip lytinio iškrypimo pavadinimas, pavyzdžio.  Tačiau pasivadinus Kvietkevičiumi, visus blogus aromatus iškart nustelbia smūginė parfumerijos parduotuvės taktika, ne kitaip. Jeigu neklystu, lietuvių kalboje žodžiu „kvietkelis“ yra įvardijama gražiausių gėlių puokštė,  kvietkeliu bernelis vadina savo mylimąją ir atvirkščiai.

Ar sakote, kad apie Romo Sadausko-Kvietkevičiaus pavardę taip ilgai kalbėjau iš pavydo, būdamas Čiuldė, ogi žmogumi, turinčiu tik vieną ir labai trumpą, t. y. dviejų skiemenų pavardę, kilusią iš pravardės, kai anksčiau Žemaitijoje taip būdavo pravardžiuojami neaiškiai kalbantys, t. y. čiuldantys žmonės? Tarkime, panašiai piktinasi plikiai, kai prieš jų akis neprašyti pradeda šmėžuoti pasišiaušusios ševeliūros žmonės, ar ne? Pavydas yra didelė jėga, nieko nepadarysi!

                                                                          X  X  X

                                                     pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

                                                     žiūrėti į priekį buvo truputį keista

                                                     ten tolyje nyko didžiulis laivas

                                                     į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

                                                     koks buvo amžius užtrukęs? – sunku atspėti

                                                     kokioje erdvėj dar buvom užkliuvę? –

                                                     padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

                                                     pasirodo dūko nenuskendusios žuvys

 

                                                    per visą kraštą drugelis nurištas leidos

                                                    naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

                                                 ————————————————————–

                                                    tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

                                                    jau nepažinom be ašarų iš raukšlėto veido

(Bus daugiau)

2020.06.01; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius
Šimtas metų vienatvės

Šimtas metų vienatvės? Apie ką ši knyga?

– Apie užtrukusį Lietuvoje karantiną!

  Taip anąsyk kalbėjosi tarpusavyje mano transcendentalinis su mano empiriniu.

 Tas pats vidinis balsas byloja, kad sugrįžimas iš karantino bus ne mažiau sunkus ir ilgas kaip kefalėnų karaliaus, Penelopės vyro, Telemacho tėvo Odisėjo dešimt metų trukusi kelionė į namus po Trojos karo.

Fabuloje slypi slapta užuomina, kad karantinui užtrukus sūnus pradeda neatpažinti tėvo, o aplink žmoną tvenkiasi keisto pagyvėjimo atmosfera, t. y. į puotą renkasi vis daugiau jaunikių.

Žinia, didžiausias išbandymas Odisėjui ir jo komandai kelionėje į namus buvo susidūrimas su Polifemu, Poseidono ir Thoosa sūnumi, milžinu kiklopu, žmonių valgymo čempionu.

Lietuvoje kiklopiškų pavardžių registre šalia kitų paryškintu šriftu yra įrašyta Skvernelio pavardė. Kodėl paryškintu šriftu ir su varnele paraštėse?

Pirmtakas buvo su viena išsprogusia akimi, tas – su dviem, netelpančiomis savo orbitose, degančiomis, išsprogusiomis akimis, kažkokia mitologinė anomalija arba du kiklopai viename. Neramina tai, kad du kartus apgauti kiklopą būtų sunku net mūsų laikų patobulėjusiam  Odisėjui.

Odisėjo kelionė

Kelionėje sutikti lotofagai, kaip prisiekę žalieji valstiečiai, nevalgė žmonių, o tik lotoso lapus, tačiau užvalgius jų siūlomo maisto Odisėjo vyrai pamiršo tėvynę Itakę. Kai kurie iš jų taip ir liko neatkerėti per amžius.

Odisėjo kelionės

Per dešimt sugrįžimo metų Odisėjas  neturėjo santykių su normalia moterimi, todėl privalėjo svetimoteriauti su burtininkėmis ir deivėmis. Labai nevienareikšmė istorija yra apie tai, kad burtininkė Kirkė, Helijo duktė, pavertė Odisėjo vyrus kiaulėmis. Nuo to laiko moterys kartais prasitaria, kad visi vyrai yra kiaulės. Savo ruožtu vyrai yra linkę prisipažinti, kad labiausiai apsunkina sielą net ne tai, kad esi kiaulė, o tai, jog, paversdama kiaule, burtininkė tau drauge paliko žmogaus protą ir nuovoką, leidžiančią nustatyti nuotolį tarp kiaulės ir žmogaus, įsivaizduoti distanciją. Tai labai panašu, kai, tarkime, net ir po karantino panaikinimo, žmonėms, sulaukusiems šešiasdešimties metų, bus leidžiama dirbti tik per distanciją, t. y nuotoliniu būdu. Kirkė apskritai yra nuotolinio mokymo deivė, pasiuntusi Odisėją į Hadą pabendrauti su šešėliais.

Kalipsė žadėjo Odisėjui nemirtingumą, jeigu jis pasiliks Ogigijos saloje, tačiau Odisėjas išvyko, nes jis mylėjo Panelopę. Kalipsė pasimirė iš sielvarto.

Per mano emirinio skruostus riedėjo kiauliškos ašaros.

(Bus daugiau)

2020.05.26