Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kas rytą važiuojant į darbą troleibusu akys kartas nuo karto užkliūva už šios transporto priemonės langų kampučiuose smulkiu šifru įsprausto užrašo: „Avarijos atveju langą daužkite plaktuku“. Žinoma, akys tokiu atveju nevalingai pradeda klaidžioti ieškant kažkur netoliese įmautėje pakabinto plaktuko arba desperatiškai siekia pamatyti kokią nors rodyklę, teikiančią užuominą apie tai, kur toks mistinis plaktukas pagaliau galėtų būti paslėptas. 

Įdomu tai, kad anksčiau be įrašo apie būtinybę nelaimės atveju naudotis tokiu įrankiu, paties įrankio komplektacija troleibusuose nebuvo numatyta, siekiant nepasunkinti visuomeninio transporto priemonės važiuoklės, o dabar paprastai lieka tik pažymėta vieta, kur jis naujaisiais laikais galėtų kaboti troleibuso salone, bet nekaba, nes kažkas nusprendė įrankį pasiskolinti ir užmiršo grąžinti į vietą.

Kadangi kelionė troleibusu užtrunka tam tikrą laiką, galima užsiimti naudinga veikla, kultivuojant savo vaizduotę, pradedant spėlioti – ar toks dabar gyvybinę reikšmę mums įgyjantis, visas meditacines pajėgas įmagnetinantis plaktukas yra bent vairuotojo kabinoje, tarkime, įrankių dėžėje, padėtas kartu su kitais įrankiais? Tačiau visiškai išgalvotu dalyku, iliuzija, kurios stveriamės, šiuo atveju, kaip atrodo, yra pati įrankių dėžė, nes, tiesą sakant, troleibuso vairuotojas nėra remontininkas tepaluotomis rankomis, taigi joks įrankis vairuotojo kabinoje savaime nesiveisia, – tai svarbu žinoti, pripažįstant darbo pasidalijimo reikšmę pažangos reikalui.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Kitaip tariant, yra tik tokia loginė išeitis, kad kiekvienas iš troleibuso keleivių privalo plaktuką vežiotis su savimi, portfelyje, rankinėje arba rankinuke, pasiėmęs išganingąjį įrankį iš namų kaip būtiną išsigelbėjimui priemonę galimos nelaimės atveju. Būnant nuosekliam iki galo (ką sugeba tik prisiekęs neurastenikas), nieko kito nelieka…

Tačiau mūsų laikais atsirado neskaitlingas porūšis būtybių, kurios išeina į trasą jau su ilgakojais kūjais ant peties, grasindamos sudaužyti tautos didvyrių pašlovinimui pakabintas paminkline lentas. Kaip nesunku įsivaizduoti, šie mutantai nevažinėja nei troleibusais, nei autobusais, o iki akcijos vietos yra pavėžėjami ilgais kaip košmaras, ištįsusiais Rusijos ambasados limuzinais.

Dar Carlas Gustavas Jungas yra pastebėjęs, kad vyrus su menka saviverte labai traukia prie ilgų limuzinų, o kartais anie neva dar bando pasididinti savo mikroskopinį orumą pasikabindami pistoletą su  nutįsusia kabura prie šono. Tačiau net C.G. Jungas negalėjo nuspėti, kad impotento kompleksai gali įgyti tokį visus vimdanti pavidalą, kai užbambęs vyriokas su ilgakoju kūju pradeda daužyti paminklą, įrengtą pagerbti Lietuvos didvyrį, vyrą iš didžiosios raidės.

Ginkdie, – nežiūrint mūsų natūralaus pasipiktinimo, kalbėjimas čia beveik atviru tekstu apie „antrą galą“ nėra nesuvaldyto tulžingumo pademonstravimas, susidūrus su baisiu cinizmu, o greičiau yra taip, kad psichoanalizės įdarbinimas šiuo atveju leidžia pamatyti blogio menkumą, nesavarankiškumą arba net komišką pobūdį, padarui pasivadinus kūjologijos profesoriumi. Būtų užvis kvailiausia, jeigu mes, demonizuodami blogį, antiherojų nevalingai prilygintume herojui su minuso ženklu. Žinia, taip pat ir krikščionybė skelbia, kad blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, o yra tik būties (gėrio) trūkumas.

Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.

Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės, o tik siekia užginčyti blogio statuso pretenzijas, neigia jo lygiavertiškumą gėriui, atsisakant blogį laikyti kūrybine  jėga. 

Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tinkamumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Prisimenama, kad labiausiai V. Putiną žeisdavo Baracko Obamos žodžiai, kad dabartinė Rusija yra tik regioninė galia. Blogis išties yra regioninė galia net ir tuo atveju, kai blogio imperija driekiasi per kelis žemynus.

2019.04.15; 20:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Man labai nepatinka posakis, kad krepšinis yra antroji lietuvių religija. Žinia, ne visi iki koktumo nuvalkioti posakiai yra neteisingi, tačiau šis, be visa ko kito, klaidina mus savo lengvabūdiškumu, tariamu žaismingumu. 

Tikrai ne laikas dabar pasukti pokalbį apie labiau konceptualų religijos apibrėžimą (vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad etimologiškai lot. žodis religio nurodo į abipusį santykio tarp Dievo ir žmogaus  surinktumą), tačiau ir be didesnių įrodinėjimų akivaizdu, kad sunkiai tikėtinas yra atvejis, jog žmogus galėtų būti užsiangažavęs dviem skirtingoms religijoms iš karto, kaip ir tai, kad neįmanoma kartu būti truputėlį religingu ir truputėlį nereligingu (tai taip pat neįtikėtina kaip pranešimas apie dalinį moters neštumą, tarsi moteris galėtų būti truputėlį nėščia, o truputėlį – ne nėščia). Iš tiesų, man nesunku įsivaizduoti, kad žmogus gali tapti laimingas tik su antra ar net trečia žmona, pritariu dvigubos pilietybės įteisinimui, jeigu tai nėra Tėvynės išsižadėjimo aktas, tačiau esu įsitikinęs, kad savo ruožtu religinis užsiangažavimas negali būti padalintas į fakultatyvus, „trupučiukus“, religija nėra kažkokie pakaitomis pabarstomi trupiniai.

Tačiau krepšinis lietuviui nėra tik paprastas žaidimas, ar ne? Žaidimo teorijos išteklių čia nepakanka, siekiant paaiškinti sirgaliaus pasinėrimą į šitokį žaidimą stačia galvą, o taip pat mūsų sielų sukibimą, kolektyvinės dvasios atgimimą, stebint krepšinio rungtynes, kai žaidžia vedančios  Lietuvos komandos. Kas bent kartą matė, kaip įkvėptai susirinkusi minia gieda himną „Žalgirio“ sporto rūmuose prieš Eurolygos krepšinio rungtynes, viską supras be tolesnių įrodinėjimų.

Krepšininkų sutikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo, iš tiesų krepšinis paliečia giluminius lietuviškos sąmonės klodus, užgauna net kažkokius pasąmonės klavišus, leidžia prasikalti visu gražumo lietuvio sielai, kuri paprastai tūno įkalinta laikmečio primestuose kompleksuose. Pasakysiu trumpai, netuščiažodžiaudamas, –  giluminis lietuvio būdas yra karingumas, jeigu norite, nuožmus kovingumas, o krepšinis šiandien leidžia tokiam kovingumo užtaisui atsiskleisti labiausiai lietuvišku pavidalu.

Neatsitiktinai ankstesniojo „Žalgirio“ pergalės prieš  CASK’ą (Centrinį armijos sporto klubą) įgijo mums paradigminę reikšmę, yra kažkas daugiau nei atletų pergalės sporto aikštelėje.

Krepšinio lankas

Tikriausiai nepatikėjote čia prasprūdusiomis užuominomis apie lietuviško etnoso nepaprastą karingumą, kai daugelį kartų mus bandė įtikinti, kad pagrindinis lietuvio bruožas yra jo darbštumas, taikingumas ar net nuolankumas? Nežiūrint to, kad tokios poringės apie lietuvių nuolankumą, taip akivaizdžiai, kad net ima juokas, kertasi su istorijos faktais! Ta pačia proga vertėtų perskaityti baltų gentims net labai nepalankaus metraštininko žodžius apie jotvingių nepaprastą karingumą, nuožmumą ir neįtikėtiną bebaimiškumą. Kita vertus, jeigu kas nors mums prieš akis atverstų lietuviškos sielos topografinį žemėlapį, galima daiktas, pamatytume, kad lietuvio siela yra savotiškai dvinarė, dvitaktė,  dvisluoksnė, panašiai kaip pats lietuviškasis etnosas formavosi dvisluoksniu pavidalu nuožmiems nomadų kariams užkariavus matriarchatinės kultūros žemdirbių gentis. 

Kaip bežiūrėtum, trafaretinis lietuvio paveikslas bent man pasakoja apie darbštų, bet drauge narsų žmogų, kuris sunkiai dirba, plėšia žemę, tačiau užstojus pavojui – tampa nuožmiu kariu. Galimas daiktas, tas lietuvio nuožmumas ir bebaimiškumas yra savotiškai antrasis lietuvio sielos aukštas, tačiau, kaip žinome, krepšinis iš esmės ir yra žaidimas antrajame aukšte. Krepšinyje žaidžia maždaug tokio ūgio vyrai kaip  anksčiau, tarkime, LDK laikais būdavo raitelis ant žemaituko, kartu pamatavus. Kas be ko, kai kurie „Žalgirio“ žirgai šiandien yra juodaodžiai.

Belaukiant labai svarbių „Žalgirio“ rungtynių prisiminiau vaikystėje matytus vaizdelius: labai dažnai būdavo, kad romūs, dori, net pamaldūs kaimo vyrai, visą savaitę nešę lažą, savaitgaliais užgerdavo ir žiauriai, kraupiai žiauriai susimušdavo. Tai, žinoma, nėra estetiškas vaizdelis, tačiau nemanau, kad dabar prasiplepėjęs apie savo gimtojo kaimo papročius, galiu pakenkti geram kaimo žmogaus vardui. Net iš šiandien manau, kad tokia svaigulio bakchanalija, girta sielos iškrova kartais gali pasitarnauti net ir geram reikalui, užkardindama kelią moralinės intoksikacijos, neapykantos, suktumo kaupimuisi sielos užkaboriuose.

Viduramžių kautynių inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Daug labiau nei galimi kaimietiškos manieros snukiadaužiai šiandien liūdina kai kurių visuomenės priekyje stojančių vyrų sieliūkščių dabinimasis bizantiškais apsimetėliškumo, suktumo, dviveidiškumo rūbeliais. Toks baisu pasalūniškumas yra kažkoks užkratas iš pašalės ar nuodinga atauga. Tačiau štai šitoks toks ne lietuviškos, o bizantiškos  konfigūracijos tipažas vis dažniau šmėžuoja ne tik tarp politikų, bet ir kitur…  

2019.04.04; 14:12  

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Esu Edvardas Čiuldė. Verčiant iš senosios anglų kalbos, „Edvardas“ reiškia – turtų sargybinis, turtų saugotojas. Neprastai, ar ne? Kaime, kuriame gimiau, buvo du Edvardai, kitas – truputėlį jaunesnis už mane, tačiau toks pat bėdžius, dar didesnis elgeta nei aš pats.

Ilgai buvau įtikėjęs, kad mano pavardė su galūne –ė rodo garbingą prigimtį, mano kilmę iš jotvingių genties, kuriai save priskiria pagal pavardę poetas Bložė ir kiti ė-galūninkai (žinia, būtent Bložei priklauso labai pasiteisinusi idėją Druskininkuose rengti kasmetinį poetų susiejimą, pavadintą „Jotvingių ruduo“, kuriame už metų kūrybinius laimėjimus yra įteikiama jotvingių premija). Tačiau vėliau teko skaudžiai nusivilti sužinojus, kad mano pavardė yra kilusi iš dviprasmiškos pravardės. Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra kataloguojamas žodis „čiuldė“ su paaiškinimu, kad taip yra vadinamas daug ir neaiškiai kalbantis žmogus.

Nors žodis „čiuldėti“ mūsų padangėje vartojamas truputėlį rečiau nei „čiulbėti“, mano pavardę išgirdę žmonės iš pradžių tikisi kažko panašaus kaip ir susidūrus su lakštingala. Kartą stovėdamas prie skelbimų lentos, kur buvo iškabintas užsiėmimų universitete tvarkaraštis, girdėjau kaip už nugaros manęs dar nepažįstantis studentas, perskaitęs mano pavardę iškabintame tvarkaraštyje, dirbtinai suaimanavo sakydamas: „Pamatysite, tas Čiuldė mums pričiulbės…“

Žmonės paprastai iškart pagauna linksmą gaidą, kai jiems esu pirmą kartą pristatomas arba pats prisistatau, privalėdamas pasakyti vardą ir pavardę. Tokia gera nuotaika tokiais atvejais užgimsta, galimas daiktas, dėl to, jog mano pavardė jiems kelia neaiškius klounados lūkesčius, sukelia viltį, kad atvykau čia aplinkiniams pataisyti nuotaiką, užkelti į neįmanomas aukštybes ūpą. Tačiau jau po kelių minučių visiems neaiškiai pralinksmėjusiems tenka nusivilti, nes išaiškėja, kad jų naujasis pažįstamas yra nuobodus, nekalbus, net keistai drovus žmogus. To neatsimenu, bet galima spėti, kad gimdamas patyriau sunkią gimdymo traumą, nes visą laiką, kiek save atsimenu, esu liūnai nusiteikusi, net truputėlį kažko išsigandusi žmogysta.

Kartą jau esu pasakojęs apie linksmus nesusipratimus, kilusius dėl mano pavardės. Tačiau štai atėjo laikas pasipasakoti ir apie tai, kokias negandas  ir nenuplaunamą gėdą man galop užtraukė manoji pavardė.

Kaip dažnai atsitinka pagyvenusiam vyriškiui, užauginęs ir išleidęs į gyvenimą vaikus, nelauktai įsimylėjau dvigubai už save jaunesnę moterį.  Teko senąją šeimą palikti, sukti naują lizdelį. Mano naujos žmonos raiškoje man patiko viskas – išvaizda, būdas, gaivalinga jaunystė, net  vardas Margarita, o jai, kaip atrodo, iš visų mano dvasios turtų labiausiai patiko mano pavardė (toks įtarimas į mano sielą įsigavo greitai, tik pradėjus rimtai bendrauti).

Vyrai, patyrę panašius virsmus, kaip niekas kitas supras, kad jaunąją savo žmoną puoliau lepinti, neišmanydamas, ko dar būtų galima griebtis. Vis tik labiausiai nustebino jos pageidavimas, pagyvenus mums kartu beveik metelius, pasikeisti savo pavardę pagal plintančią kaip kiaulių gripas zvonkių bunkių madą, galūnę –ienė išmainant į galūnę –ė. Man toks pavardžių darkymas senai nepatiko, tačiau dabar buvau priremtas prie sienos, nesuprasdamas to, kaip vienoje šeimoje vyras ir žmona gyvens su ta pačia pavarde. Būtų sunku, bet galima pabandyti įsivaizduoti, kad šeimą sukuria Jonaitis ir Jonaitė, bet kaip vienu guoliu galėtų dalintis Čiuldė ir Čiuldė – tai jau pranoksta įsivaizdavimo galimybes. Prisipažinsiu, kad labiausiai dėl to, kad nebūčiau palaikytas seniu, nesuprantančiu naujųjų laikų tendencijų, buvau priverstas taikytis su savo gražiosios žmonos užsispyrimu.

Mus atnešusius pareiškimą dėl pavardės keitimo, truputėlį sutrikusius tokį dalyką darant pirmą kartą, tarnautojas, palyginus jaunas vyriškis, drąsino akimis, pridurdamas: „Tokių pareiškimų pastaruoju metu sulaukiame vis daugiau ir daugiau“. Tačiau jo akyse įsižiebė nesveika šviesa, greitai sužinojus, kad mano žmonos pavarde turėtų tapti manosios pavardės kalkė:  Čiuldė – Čiuldė.  Čia dar reikia priminti, kad naujoji žmona drauge su pavarde užsimanė pasikeisti ir vardą, kažkodėl iš visų vardų lobyno išsirinkdama Bronės vardą (neatsimenu, mylimos senelės ar panašiai garbei). Galvojau sau vienas, kad net Zosės vardas nebūtų tokia nesąmonė kaip įsipareigojimas Bronės vardui (dar geriau pagalvojęs buvau pradėjęs suprasti, kad Zosės vardas būtų pats tas, nes Zosė yra Sofijos – liet. Zofijos – vedinys, todėl apie filosofijos dėstytoją tinka sakyti, kad anas myli Zosę).

Susipažinęs su pareiškimu detaliau, sužinojęs, kad mano žmona su pavarde ruošiasi keisti ir vardą, užsimaniusi tapti Brone Čiulde, tarnautojas atsiprašė ir, kaip jis žadėjo, trumpam išėjo iš kabineto. Tas „trumpam“ užtruko kankinančiai ilgai. Kėliau hipotezę, kad anas kur nors už kampo neskubėdamas rūko pypkę, tačiau jo kolega prasitarė matęs jį išeinant iš įstaigos, kažkur pakeliui į namus. Tiesą sakant, kaip sužinojau vėliau, niekas daugiau jo nuo to karto čia nebematė, sklido gandai, kad  žmogus išvyko iš šalies. Aš taip pat tikiuosi, kad šaunusis kontoros tarnautojas nenusižudė.

Galų gale baisiai persiutęs dėl beprasmiško laukimo, pirmą kartą baisiai užstaugiau ant savo jaunosios žmonos, sakydamas, kad ji gali būti kuo nori, net Brone Rope Čiulde (su tokia pavarde į Karbauskio valstiečių partiją ją priimtų be bandomojo laikotarpio), ir trenkęs durimis paknopstomis palikau šią  man labai nemalonią įstaigą. Grįžau pas ankstesnę Čiuldienę.  Gyvenu ir nesiskundžiu.

2019.03.12; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.

Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?

Parašyti šį piktą straipsnį paskatino lrytas.lt paskelbtas interviu su moterimi iš Alytaus miesto, panorusiai įsivaikinti mergaitę iš vaikų namų, kai savo ruožtu vaiknamio administracija visomis išgalėmis trukdo tokiai tauriai mūsų tautietės akcijai  https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2019/03/09/news/ivaikinimo-i-naujaja-zelandija-drama-prabilo-alytiske-norinti-globoti-mergaite-9515800/.

Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).

Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją  Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?

Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai.  Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.

Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.

2019.03.09; 16:31 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Iškilus anglų rašytojas, eseistas, filosofas Gilbertas Keithas Chestertonas yra išrėžęs tokią, iš pirmo žvilgsnio kerėplišką, trikdančią, netelpančią į išankstinius mūsų lūkesčius mintį, kad esą gyventi galima jau vien dėl gyvūnų. Užsiminiau apie išankstinių įsivaizdavimų sutrikdymą dėl to, kad minėtas rašytojas paprastai yra laikomas nepralenkiamu minties orkestruotės meistru, tikru virtuozu, kurio kuriamais mintijimo posūkiais  mėgaujasi labiausiai išpaikinti snobai, o čia – tokiu subtiliu klausimu kaip gyvenimo prasmė – pateikiamas pakankamai šiurkštus išlavintam kultūrininko skoniui, bet drauge reljefiškas gyvūno pavyzdys.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

Taigi minėtoji intelekto pažiba, be visa ko kito, aukštai kotiruojamas katalikybės apologetas nesusigundo iškiliais teologiniai argumentais, taip pat neapsiriboja įprastais pamąstymais apie tarnavimą žmonijai arba bent savo palikuonių gerovei, atsakant į klausimą – dėl ko gyvename ir verta gyventi, o tarsi nusuka pokalbį į pašalius arba, gali taip pasirodyti, sunaikina paties klausimo prasmingumą, pateikdamas kažką panašaus į atsakymo karikatūrą.

O visgi, neskubėkime nusivilti! Jeigu nepasidavę sukurtam įvaizdžiui apie minties galiūną, čia neieškosime akrobatinio gudragalviavimo, kažkokių baisiai užšifruotų poteksčių, o viską suprasime pakankamai tiesmukai, paprastai ir dorai, tai, regis, ne vienas iš mūsų sutiks su išsakytu požiūriu. Gi kalbame čia ne apie titaniškus apsisprendimus ir galutinį mūsų vargų šioje ašarų pakalnėje pateisinimą, o, manding, apie tai, kas dar visados lieka, kai tarytum ir nieko nebelieka. Kita vertus, užbėgdamas už akių, pastebėsiu, užsiminiau čia išties  apie tokį prasmės likutį, kuris pats iš savęs slaptingai pasidaugindamas neretai tampa prasmės pertekliumi

Tarkime, mergina pagal įskiepytą kultūros kanoną ir natūros programą ilgai laukusi riterio ant balto žirgo (apie žirgą atskirai pakalbėsime vėliau), galop pavargusi laukti netikėtai įsigyja katiną, kuriuo privalo pasirūpint čia ir dabar, kiekvieną dieną, nieko nelaukus, – gerai žinomas atvejis… Net jeigu mergina laikosi išankstinio požiūrio, kad visi vyrai yra kiaulės, katinas gali padėti sukaupti kažką panašaus į meilaus prisirišimo patirtį. Kaip žinome, katinas yra be galo pretenzinga būtybė ir, jeigu tik bus leista, savo įnoringumu gali užpildyti visą šeimininkės gyvenimą be iracionalaus likučio ar kažkokio užribio.

Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletą kartų esu jau citavęs ir dar kartą prisiminsiu vieno iš stačiatikių vizionieriaus išvadą, kad gamta yra ne kas kita, o būtent pažemintas žmogaus nuodėme rojus. Net pats gerai nesuprantu, kodėl štai  tokia nedoktrinieriška, kanonizavimui nepasiduodanti, oficialiai niekur neįteisinta įžvalga taip užburia, kad norisi grįžti ir grįžti prie išsakytos tezės. Galbūt taip yra dėl to, jog minėtoji ištara žadina ne tiek griežtą minties seką, kiek neaiškų vaizduotės plazdėjimą.

Ypač įtaigus yra štai toks momentas, čia porinama apie tai, kad gyvasties kupiname rojuje,  žmogui nusidėjus, gyvūnijos rūšių prototipai reagavo skirtingai, neva vieni iš gyvūnijos provaizdžius įkūnijančių būtybių  žmogų baisiai smerkė, barė, dergė, kiti užsistojo, užjautė, priekaištavo pačiam Dievą dėl neadekvačios bausmės. Esą yra taip, kad  mūsų atmintyje šis išvarymo iš rojaus pasažas leidžia apie save žinoti visą duotą laiką kaip savotiškas estetinio atpažinimo kodas, t. y. gyvasties nekantriausia dalis, tada pasmerkusi žmogų, dabar yra atpažįstama kaip mums šleikštulį keliančios lipnios kirmėlės arba pasibjaurėtini šliužai, o  fatališkos  istorijos žmogaus draugai yra, jeigu galima būtų taip pasakyti, estetinio pasigėrėjimo objektai, tokie, pavyzdžiui, yra ir visados bus kregždutė, žirgas, įnoringai miauksiantis gražuolis katinas ir t. t. Taip pat, pratęsiant šį pasakojimą, galėtume teigti, kad intensyviai kinkuojantis didelę galvą arklys pievoje dar ir šiandien liudija savo apsisprendimą stoti žmogaus pusėje („yra tik taip, o ne kitaip“), kai savo ruožtu tarsi ir be priežasties amsintis šuo prie būdos – žinokite – vis dar kartas nuo karto loja Dievui į langus!

Romos katalikų Dominikonų arba Brolių pamokslininkų ordinas kartais yra pavadinamas Dievo šunų (lot. Domini Canes) religiniu susivienijimu. Talentingiausias XXa. teologas Josephas Ratzingeris, vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI,  yra pakrikštytas „Dievo pitbulio“ vardu. Kaip visi gerai žinome, iškilmingomis progomis žurnalistas gali būti pavadintas demokratijos sarginiu šunimi. Taigi nuoroda į šunį čia yra net labai garbingas žmogaus, sugebančio gerai atlikti savo pareigą, įvertinimas. Aš net siūlyčiau įsteigti Šuns ordiną, skirtą apdovanoti labai piktiems ir kraštutinai teisingiems (teisesniems net už bolševikus) žurnalistams (gražiausiai būtų, jeigu tokį ordiną nusipelniusiems žurnalistikos asams savo rankomis įsegtų mūsų griežtoji Dalia). 

Kai aš išvedu pasivaikščioti į lauką savo jorkšyrą, anas tuščiai nepraleidžia nė vieno pakeliui sutikto  vyresnio amžiaus žmogaus jo neaplodamas. NeduokDie, taip išėjus pasivaikščioti, sutikti kokį seneliuką su lazdele, nuo mano šunelio teisumo  tada aidi visas mikrorajonas, jorkšyras Nilas amsi su tokiu šventu pasipiktinimu tarsi būtų sutikęs patį Dievą. Jis nemėgsta ir jaunimo, tačiau toleruoja, pro jauną žmogų praeidamas kaip pro tuščią vietą neparodęs savo balselio.

Gražuolis žirgas. Slaptai.lt nuotr.

Nemoku nupasakoti kaip spaudžia širdį dėl to, jog šiandien, stambėjant valstiečio ūkiui, arklys kaip biblijinio likimo bendražygis palieka lietuvišką dirbamos žemės peizažą, kitaip tariant, yra vis labiau abstrahuojamas iš įprastos sau aplinkos ir nukeliamas kažkur į pramogos užribį. Kokių nors ekonominių kontrargumentų nurodyti negaliu, tačiau leiskite priminti poeto žodžius apie galbūt dar išliekantį, tikėtina, arklio pasiilgimo fenomeną, kai „norisi kažką sunkaus pavalkiot arba šiaip pasiganyt kartu“.

Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog žirgas yra mūsų herbo figūra. Tad jeigu kitų šalių piliečiai, net labiausiai prakutę žemdirbiai, neturi jokių galimybių savo laukuose auginti jiems svarbias heraldines  būtybes, tokias kaip vienaragis ar dvigalvis erelis, lietuviai savo herbo simbolį kiekvienas vis dar gali laisvai puoselėti savo ūkelyje labiausiai tiesmuka to žodžio reikšme.                            

                                                                      X  X  X

                                                         Nelyg pripiešti laukuose

                           gyvulėliai įvairiausio augumo

                            primityvisto

                            ranka

                            suvaryti

                            į erdvę

                           žaliose lankose

žengia tyliai

                           minkštom letenėlėm

                           didžiulė katė

                           nutolusios

                           mykia

                           miniatiūrinės karvės

                           artėjant

                           iš žemės

                           išdygsta

                           titano

                           arklys

                           nebalnotas

 

                            Trūksta

                            žirafos

                            kengūrų

                           ir dramblio

                           animalistinių

                           šachmatų

                           partijai

                           kur

                           visados

                           karaliauja

                           baltas

                           ožys

                           o

                           už kadro

                          lieka

                          beždžionė

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sakoma, kad sudužęs veidrodis – tai nelaimės pranašas. Tačiau šįkart tikrai ne apie tai.

Žiūrėkite, jeigu kilusio iš Kauno, žydų tautybės pasaulinio garso filosofo Emmanuelio Levino fundamentaliosios etikos atskaitos tašku yra veido sąvoka-idėja, tai veidrodžio prasmėvaizdis mūsų tarpusavio pasiaiškinimuose turėtų įgyti ne mažiau fundamentalią reikšmę. Žinoma, čia kalbama apie lietuviško žodžio „veidrodis“ semantinį krūvį ir to žodžio etimologiją, kuri yra ne mažiau, bet tikriausiai net labiau intriguojantis dalykas nei veidrodžio kaip daikto sugebėjimo atspindėti su inversija paradoksai.

Žmogus su polinkiu vardan didesnio reikalų aiškumo viską vulgarizuoti  pasakytų, kad E. Levino teorijos esmė yra ta, jog būtybėms su veidais, t. y žmonėms pagal prigimtį turėtų būti nebūdinga kibti viena kitai į gerkles, priešingai nei  žvėrims, kurie turi tiktai snukius. Veidas yra agresijos tramdymo ir distancionizavimo strategija. E.Levinas kalba apie esminį etiniam vyksmui susitikimo „veidas į veidą“ įvykį, tačiau lietuvių kalboje būtų  galimą pasakyti dar ir taip, kad žmogus žmogui yra veidrodis. Kita vertus, įdomu tai, kad lietuvių kalboje pati esmės išryškinimo strategija įpareigoja įsižiūrėti ne tik į atskirų žmonių, bet ir į daiktų veidus, galop – į viso pasaulio veidą (su snukiarodžiais mums – ne pakeliui), tą strategiją pagal Platono filosofijos įvardijimus pavadinant eidos (liet. esmė, rūšinis tapatumas, idėja) teorija: lietuvių kalboje gr. žodžio eidos atatranka yra žodis „ veidas“, toliau seka prasminė nuoroda – „veidrodis“ ir, be jokios abejonės, prisideda nuoroda į labiausiai prasmingą veizėjimo užsiėmimą.

Dėl ne iki galo suprantamų priežasčių lietuvių kalbos žodyne įvyko baisi tragedija, stojo didelė nelaimė, kažkas panašaus į katastrofą, nes iš žodyno išsitrynė, tapo beveik nebevartojamu žodis „veizėti“. To karališko žodžio prarastis žodyne styro kaip kraupi kiaurymė, kurios niekaip nepavyksta pridengti, nes žodį „veizėti“ toli gražu neišgali pavaduoti tokie iš pirmo žvilgsnio tarsi ir giminiški žodžiai kaip „žiūrėti“, „stebėti“, „spoksoti“ ir pan. „Žiūrėti“, juo labiau „stebėti“ suponuoja aktyvių veiksmų seką, kai leidžiamės į kelionę kažką pamatyti, neretai desperatiškų pastangų dėka, tarkime, priglaudę akį prie rakto skylutės, bandome apžvalgyti  svetimo miegamojo reljefą, ta proga dar ir žvairuojame, taip siekdami praplėsti regėjimo kampą ir plotą, puoselėdami užmačias įsibrauti į paslapties vidų, –  taigi šie žodelyčiai nelabai tinka aptarti situacijai, kai pasaulio prasmė pateka savaime, pati bado akis, nereikalaudama mūsų specialaus pasirengimo ir užsiangažavimo.

Savo ruožtu „spoksoti“ neduoda garantijos, kad  įsistebeilijęs į kažką žmogus realiai ten mato kažkokį objektą, spoksoti, kaip žinoma, galima ir tuščiai į nieką, nieko nematant. Praradę žodį „veizėti“ netenkame galimybės nusakyti dalykų padėčiai, kai pasaulis matosi savaime, todėl nerasdami atitinkamo žodžio lietuvių kalboje, pasaulio pasirodymui nusakyti griebiamės lotyniškųjų „medituoti“, „kontempliuoti“. Tačiau iš tiesų posakis „veizėti pasaulio veidą“ meditacinę žmogaus būsena nusako  n kartų tiksliau nei posakis „medituoti pasaulio veidą“, „veizėti“ yra giminiškas žodis žodžiams „medituoti“, „kontempliuoti“, tačiau drauge šio lietuviško žodžio, orientuojančio į pasaulio veido išryškinimo užduotį, intencionalumas yra nepalygimai talpesnis nei giminiškųjų žodžių iš lotynų kalbos intencionalumas.

Štai pyplys per kelis sprindžius nuo žemės, Žemaitijos infantas, rodydamas pusiau nulenktu rodomuoju pirštu (rodomojo pirštu užlenkimas kažką rodant drauge parodo ir rodančiojo nepaprastą išdidumą, jo didikišką atsainumą) sako: „Veizėk veizėk, katins bėg“. Žinoma, tai nuostabos šūksnis iš karališkos parodijos! Čia nekeliamas kraštutinės nuostabos klausimas, vedantis į radikalumą – „Kodėl kažkas yra, o ne greičiau niekas?“, tačiau nesunku pastebėti, kad mūsų stebimam vaikiui nuostabą kelia ne tik tai, kad iš kažkokios nežinomybės į pasaulio tirštumą atbėga katinas, bet ne mažiau dar ir tai, kad katinas atbėga, o ne atplaukia, atropoja, ne atskrenda. Bet kuriuo atveju pasaulis tampa labiau prijaukintu, apčiuopiamu, tinkamiau gyventi, kai jo kaleidoskopiškoje įvairovėje pasimato bėgančio katino veidas. (Šikančio katino veidas – tai jau kita istorija.)

Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.

Sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis, kaip atrodo, labiausiai tinka nusakyti tai kebliai filosofijos padėčiai, kai atsiradus specialiajam teoriniam mokslui, t. y. mokslui dabartine to žodžio reikšme moderniaisiais laikais nepaprastai dramatiškai iškyla tolesnio filosofijos reikalingumo klausimas – kokia prasminga veiklos užduotis, pateisinanti senosios ponios buvimą, dar lieka filosofijai, kai dabar tikrovės pažinimo reikalą perima daug tikslesnės nei filosofija specialiosios teorijos?  Mokslas dabartine to žodžio reikšme, pasiekęs pilnametystės ribą, pats nusipjauna bambagyslę, siejančią jį su filosofija, tačiau drauge nesunku pastebėti, kad toks specialusis mokslas suskaido tikrovės pažinimą į atskiras ir menkai tarpusavyje susijusias sferas, tokiu būdu prarasdamas visuminį pasaulio vaizdą.

Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad labiausiai logiškas šioje situacijoje yra štai toks atsakymas, jog esą atsidūrusi suskaidytame į mokslinio tyrimo profilius pasaulyje filosofija kaip pagal tradiciją universalus mokslas pačios savo prigimties yra įpareigota atstatyti visuminį tikrovės vaizdą mokslo rezultatų apibendrinimo keliu, jai moderniaisiais laikais iš tiesų su dideliu entuziazmu yra primetama užduotis mokslinių tyrimų rezultatų sumavimo pagrindu sukurti sisteminį tikrovės paaiškinimą. Kas be ko, toks filosofijos nukreipimas į sisteminio tikrovės paaiškinimo užduotį specialaus mokslinio pažinimo atsiradimo situacijoje gali užburti savo logine elegancija, nors iš tiesų šitaip suprantant klausimo esmę, filosofija yra pastūmėjama į parazitavimo (t. y maitinimosi svetimos sistemos syvais) kelią, kai drauge čia yra forsuojami pompastiški ir neįgyvendinami reikalavimai.

Mokslinis pažinimas nėra pasyvus veidrodinis tikrovės atspindėjimas, tačiau filosofijos kaip sudužusio veidrodžio vaizdinys didesniu ar mažesniu laipsniu įgalina kvestionuoti logine elegancija mus užburiančią filosofijos kaip visuminės sistemos sampratą, nes, kad ir kaip žiūrėsime, privalome pripažinti bent tai, kad suklijuotas iš dalių, sulipdytas iš šukių veidrodis yra sugedęs, jau nebeatspindintis pasaulio veido, dar kitaip tariant, nerodantis tikrosios dalykų padėties veidrodis.

Kol kas mums sudužusio veidrodžio prasmėvaizdis tiko savo netinkamumu pavaizduoti filosofijos užduotį specialaus mokslo atsiradimo situacijoje, tapo savotišku atsparos tašku bandant užginčyti vieną iš populiariausių filosofijos versijų, tačiau atskirai privalome aptarti dar ir tą atvejį, kaip toks veidrodžio prasmėvaizdis netinka net savo tinkamumu pavaizduoti netinkamumą. Tas išskirtinis atvejis yra būties apmąstymo, jeigu norite, įsimąstymo į būtį atvejis su įsakmiomis  Parmenido nuorodomis, jog būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, taigi – neturi dalių, yra absoliučiai nedalus vienis. Pasaulis gali būti dalijamas iki begalybės, neretai yra susmulkinamas iki mažiausių dalelyčių, savo ruožtu būtis reiškiasi per visą pasaulio įvairovę nepadalijamu būdu kaip visados ta pati būtis.

Jeigu čia kalbame ne tiek apie veidrodžio kaip daikto magiją, kiek apie žodžio „veidrodis“ magiškąsias implikacijas, ta proga vertėtų prisiminti ir žodžio „kosmos“ (verčiant iš senosios gr. kalbos – tvarka) etimologinę kilmę. Klasikinės filologijos specialistai jau atkapstė, jog pirmiausiai žodis „kosmos“ senovės graikų visuomenėje buvo vartojamas turtingos ponios, turėjusios nupoliruotų iki blizgesio bronzos, sidabro ar vario veidrodį, kvėpinimosi reikmenų ir veido ryškalų indų indelių, sudėtų ant staliuko prie veidrodžio, tvarkingumui, tvarkai pažymėti (ir šiandien vis dar sakoma, kad veidrodis nemėgsta netvarkos), vėliau šis žodis pritaikomas nusakyti tvarkingai armijos rikiuotei, o filosofai, stebėdamiesi gamtos procesų tikslingumu, darna ir tvarka bei pritrenkiančiu grožiu, užkabino  žodį „kosmos“ ant visos gamtos kaip didžiosios tvarkos pavyzdžio įkūnijimo.

Taigi, kaip matome, nėra neperžengiamos prarajos tarp kosmetikos ir kosmoso. Tikiu, kad nakties karalienei nereikia grimo, tačiau įdomu stebėti ir tą paslaptingą virsmą – kaip rytais ilgėliau užsibuvusi prie veidrodžio mylima moteris jau su dieniniu makiažu pasikeičia, atvirsta… – ne, ne nesakau kad į varlę,  greičiau čia tiktų pasakymas, jog ji tokiu būdu  persimainiusi kiekvieną rytą iš naujo tampa nuobodžios įstaigos nuobodi tarnautoja, paknopstomis išbėganti į savo darbus.

Nė iš tolo netikiu jokiais horoskopais, tačiau tuo, kad mano žmona yra skorpionas, o aš esu visiškas avinas – tikiu (apie tai nediskretiškai byloja taip pat mums gimimo dienos bei dangaus kūnų konsteliacijos priskirti Zodiako ženklai).   

                                                      XXX

                            kai tavo vidujinės patirties mažytė

                            žemė yra tik dydžio gal monetos

                            žiūrėk kaip viskas prasiveržę  sužaliavo žydi

                            gamta jau netelpa į veidrodį o tu dar pasimetus

 

                           ir aš nesupratu čia nieko vėl užlūžęs ties

                           posūkiu į margumynų kosmą

                           žinau tik tai kad niekas man suprasti nepadės

                           o tau čia prisitaikyti vis tiek padės kosmetika

2019.03.03; 11:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kartas nuo karto girdime išsakomus politikams raginimus, o taip pat pačių politikų pažadus laikytis moralios politikos principų. Tačiau rinkimų metu šis užkeikimas kartojamas taip dažnai, jog esame nevalingai pastūmėti pasiaiškinti klausimą – kodėl  moralios politikos imperatyvas yra toks reikšmingas mūsų diskusijose? Nejaugi taip dažnai apie tai yra kalbama dėl tos priežasties, jog politikai būtų labiau sugedę nei kitų profesijų žmonės? 

Kažin ar taip be išlygų drįstų teigti net labai skeptiškai į politikų padermę žiūrintis bendrapilietis, ar ne? Taigi, kaip atrodo, žodžių konstrukcijos morali politika reikšmės intensyvumą mūsų padangėje vis dar palaiko daugiau ar mažiau įsisąmonintas (neretai tik intuityviai projektuojamas) atsisakymas pripažinti pozityviu dalyku ne kartą istorijoje jau vardan didesnio vadybinio efektyvumo išbandytą ir teoriškai pagrįstą politikos atskyrimo nuo moralės faktą.    

Kaip atrodo, tokį atskyrimą grindžiančią doktriną tiksliausia būtų vadinti makiavelizmu. Būtent Renesanso epochos mąstytojas Nikolo Makiavelis (Niccolo Machiavelli), nukalęs žinomą devizą, jog tikslas pateisina priemones, savo vardą skolina įsisąmonintam politikos atsiskyrimo nuo moralės pavadinimui. Politinės minties istorikai, ypač tie, kurie siekia pademonstruoti  kažką panašaus į užaštrintą mokslinį objektyvumą, neretai N. Makiavelio vardą sieja su moderniosios politinės teorijos atsiradimu, pačios politikos kaip specifinės veiklos savitumo įsisąmoninimu. Tokio atskyrimo įsisąmonintas poreikis neva žymi politinės teorijos savarankiškumo pradžią, numato efektyvesnės politikos tipą, kai politiko veiklą esą jau neriboja moralinio pobūdžio skrupulai.

Galbūt dėl to, jog naujosios Lietuvos politikų karta formavosi kovoje už laisvę su Rusijos šovinizmu, kuris imperijos išsaugojimo poreikiams radikaliai pamynė moralės normas apskritai, makiavelizmo terminas tarp Lietuvos politikų turi prastą reputaciją. Čia dar skaudžiai gyva yra didžiavalstybinio melo, klastos, imperijos valdininkų cinizmo patirtis. Kita vertus, sėkmingi sprendimai organizuojant nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijų darbą, politinės sistemos susiklostymas, šalies įsijungimas į pasaulio politiką subjekto teisėmis lėmė, jog netikėtai labai sparčiai susiformavo makiavelizmo teorija ir praktika (praktika vis tik labiau nei teorija) savitu lietuvišku pavidalu kaip įtakingos žmonių grupės, pasivadinusios skambiu valstybininkų vardu, elgesio tipas ir tokio elgesio pateisinimas.

Hipoteziškai įsivaizduokime valstybininką kaip tą žmogaus tipą, kuris viską aukoja valstybės stiprinimo labui, vardan tokio gėrio esant reikalui nebijodamas susitepti rankų. Žinoma, tai tik teorija, tuo tarpu realiai skambiais užkeikimais dažniausiai yra teisinamas noras išplėsti savo įtaką, dangstomas vidinis skurdas, nesugebėjimas išsaugoti garbingumą išbandymų situacijose. Tačiau net ir idealistiniai motyvai šiuo atveju nebūtinai žada kažką gero mums visiems, nes taip orientuota veikla  neretai sukuria dviprasmybės situaciją, kai pasekmės kardinaliai prasilenkia su lūkesčiais. Kai valstybės stiprinimas suprantamas kaip savitikslis uždavinys, valstybės savikūros procesas visų pirma yra orientuotas į jėgos centrų puoselėjimą, savo ruožtu tokie centrai tampa pirmaeile valstybės idėjos manifestacija.

Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad valstybę iš esmės suprantant tik kaip sutirštintą jėgos koncentraciją, gali susiklostyti padėtis, kai būtent tokiais prioritetais puoselėtos valstybės savarankiškumas yra visiškai nesunkiai neutralizuojamas, priešpastatant didesnę jėgą arba pasiūlant aukštesnę kainą. Žinoma, tai nereiškia, jog sėkmingai dirbančios institucijos turi būti kažkaip apribojamos, nusodinamos, o tik tai, jog valstybės gyvastingumą šiandien vis tik labiau nei policinės pajėgos garantuoja gyvenimo infrastruktūros sukūrimas, valdymo peraugimas į realią savivaldą, žmonių pasitikėjimas moraline dalykų padėtimi.

Tokia valstybė, kuri yra jau ne tiek jėgos perteklius už žmogiškumo ribų, kiek paties žmogaus veiklos vidinis imperatyvas, jo žmogiško orumo sąlyga, fiziškai yra beveik nenugalima, nenuperkama ir neperperkama, nežiūrint to, kokiais finansiniais resursais yra įžaidinėjami priešiški tai valstybei interesai. Taigi, regis, moraliniai ištekliai yra dar labiau svarbus valstybės gyvastingumo pagrindas nei materialiniai resursai.

Kita vertus, kraštutinį problemos dramatizmą atspindi ta aplinkybė, jog minėtoji nuoroda apie tai, kad politikos negalima atskirti nuo moralės, yra turininga tik tuo atveju, kai ji yra papildoma iš pirmo žvilgsnio tarsi visiškai priešinga nuoroda, taigi tokia štai išvada, jog pačios moralės gyvastingumo sąlyga yra jos labai aiškiai išreikštas atskyrimas nuo politikos. Taigi sujungiant išsakytas nuorodas į vieną vietą, randame paradoksalią formulę, skelbiančią, jog politikos negalima atskirti nuo moralės, bet esą tuo pačiu būtina moralę atskirti nuo politikos. Kaip tai suprasti? Ar tai nėra tik visiškai supainiotas teiginys, kurio prieštaringumas savaime yra pakankamas pagrindas atsisakyti jo kaip netinkančio įvardytos situacijos aptarimui?  

Immanuelis. Kantas, apibrėždamas moralę kaip valios autonomiją, visų pirma galvoje turi tai, jog moraliniu gali būti vadinamas tik toks poelgis, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio prasmingumo, o ne siekdamas kokių nors išorinių moralei, tarkime, dar ir politinių tikslų. Kitaip tariant, vokiečių filosofas nurodo, jog moralinis poelgis yra savitikslis poelgis savo esme ir niekados negali būti traktuojamas kaip priemonė kitam tikslui pasiekti. Kai moralė suvokiama ir traktuojama kaip priemonė politiškai formuluojamų tikslų įgyvendinimui, prasideda politinis moralinės pasaulio tvarkos naikinimas.

Kaip atrodo, labiausiai išgrynintu pavidalu antikantišką poziciją politinės minties istorijoje įkūnija V. Uljanovo Lenino teiginys, jog dora yra tik tai, kas tarnauja darbininkų klasės išlaisvinimui. Lengva įsivaizduoti, jog pagal šį teiginį, politinė žmogžudystė gali būti traktuojama kaip tam tikras dorovinis veiksmas. Jeigu makiavelizmas kaip toks skelbiasi esantis anapus moralės (pvz., politinė žmogžudystė čia nėra traktuojama moraliniu, bet išskirtinai utilitariniu požiūriu), tai, pajungiant moralę politikai, neretai su išlaisvintos spyruoklės jėga sugrįžtama į politiškai apipavidalinto moralizavimo stichiją, dauginančią pseudomoralinės prigimties lozungus ir tuo pačiu naikinančią moralinę pasaulio tvarką. Nesunku bus pastebėti, kad toks ,,sugrįžimas” į moralę yra didžiausias pavojus pačiai moralei. Politikos atskyrimas nuo moralės ir nesugebėjimas atskirti moralės nuo politikos atveda prie to paties rezultato, t, y. prie imoralizmo pergalės.

P. S.

Taigi šio straipsnelio moralas toks: pigus moralizavimas politikos sferoje naikina moralinę pasaulio tvarką. Esu įsitikinęs, kad net daugumos žmonių pasipiktinimą sukėlęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ gali būti vertinimas be moralinių užkeikimų, pataupant tokią galimybę kitam kartui. Žinoma, niekas neturi teisės užstoti kelio švento pasipiktinimo pasidauginimui, tačiau moralinis M.Ivaškevičiaus vertinimas veda į prasilenkiantį su tikrovę jo kaip „blogio genijaus“ (žėrinčiomis žvėries akimis?) sureikšminimą. Be to, nereikėtų puoselėti iliuzijos, kad ilgai  gėdijamas Ivaškevičius ims ir susigės, – to tikrai nebus, nes anas visados žino, ką daro. Apskritai čia labiau už moralinius pagraudenimus tiktų taikyti banalumo fenomenologijos požiūrį jau vien dėl to, jog aptariamas atvejis yra nevykęs bandymas nusipirkti titulą, kurio žmogus nėra vertas. Nesijaučiu turintis teisę postringauti apie literatūrinį „Žali“ autoriaus talentą, tačiau akis bado faktas, kad Ivaškevičius užmoka nerealią kainą, nepešdamas nieko.

Tomas Venclova atsargiai išsako užuominą, kad esą dabar Ivaškevičius yra puolamas net ne tiek dėl savo kontraversiškojo romano, kiek dėl to, jog neva tauta negali jam atleisti pilietinio poelgio… Kaip nesunku nuspėti, garbusis poetas turi galvoje tai, jog  Ivaškevičius buvo didžiulį dėmesį pritraukusio žydų žudynių Molėtų krašte sukakties paminėjimo dvasinis įkvėpėjas ir organizatorius. Už didelę širdį ir empatijos nužudytiems žydams puoselėjimą Ivaškevičių būtų galima girti ir girti be saiko, gaila tik dėl to, kad tos empatijos tragiškai pritrūksta tada, kai atsisukama į Lietuvos partizanų likimo apmąstymą. Labai selektyvi empatija, a?

Deja, vienybės nėra. Slaptai.lt nuotr.

T.Venclovos pateiktas sugretinimas yra prasmingas kiek kitu požiūriu nei to, kaip galima spėti, tikėjosi pats poetas. Iš tiesų, sunku atsisakyti pagundos sugretinti M.Ivaškevičių su Rūta Vanagaite kaip du lietuviškai rašančius žmones, kurie užsimojo praverti duris į tarptautinį pripažinimą, parduodami istoriją apie tariamą Lietuvos nešvankumą. Kaip atrodo, minėti plunksnos darbininkai pergudravo patys save, įtikėję, kad yra tarptautinis Lietuvos partizanų niekinimo ir žydų žudynių Lietuvoje temos eskalavimo poreikis, kai nuveikus kažką šia kryptimi jau būtų galima  prasiveržti iš uždaros namų aplinkos į tarptautinę plotmę, užsitikrinti įtakingų lobistų, dalijančių tarptautinės šlovės grandus, paramą. Tačiau, kaip matome, nebuvo verta taip stengtis…

2019.02.28; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

 Būna, kad auditoriją bandau sudrausminti ir komplimentais, ypač tada, kai kažko nerimauja moteriškoji pusė.

– Jūsų šypsena, – sakau aš išsišiepusiai studentei, jau praradusiai dėmesio koncentraciją į paskaitos temą ir besižvalgančiai aplinkui, – yra verta milijono dolerių. – Tačiau, – priduriu, – problema ta, kad mes, labai pigūs šio universiteto dėstytojai, nesame verti tokios prašmatnios šypsenos, mums – per brangu.

Dabar toji holivudinė šypsena, dar akimirką iš inercijos švietusi, gęsta, po minutės kitos studentė, demonstratyviai trinktelėjusi duris, išeina iš auditorijos. Kai ji po gero pusvalandžio grįžta jau be šypsenos likučių, pagaunu save galvojant, kad ryškiausią kurso gražuolę, staiga virtusią pilka pelyte, sunku bus toliau atpažinti, identifikuoti, panašiai kaip, regis,  neatpažintume nusiskutusio barzdą Karlo Marxo, net jeigu jis į auditoriją įeitų deklamuodamas Komunistų partijos manifestą. Sakykite, ką norite,  bet net ir dirbtinė šypsena puošia merginą ar moterį.

Nesunku nuspėti, kur mieloji studentė buvo dingusi, užtruko. Labiausiai tikėtina, kad skuodė į Dekanatą, įsikūrusiame kitame pastate, pasiskųsti,  bet, kaip atrodo, ten buvo įtikinta,  jog tokių, be aiškesnio konteksto, truputėlį pasiklydusių dėstytojo žodžių apie šypsenos vertę, dar kol kas neįmanoma, net ir labai norint, pripažinti už seksualinio priekabiavimo faktą. Man buvo gaila šios studentės labiausiai dėl tos aplinkybės, kad andai ant šypsenos formos tirštai teptas pomados sluoksnis, dabar ant subliuškusių jos lūpų gailiai kabėjo kaip sprogęs balionas arba…

Universitetas – darbuotojui, čia dirbančiam žmogui – tai prisitaikėliškumo ir savigarbos atpiginimo vieta, klientelizmo pagal feodalinės teisės papročius mokykla. O pigiais dėstytojais mes esame vadintini ne tik dėl to, kad gauname labai menkus, netelpančius į jokius vartus atlyginimus, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog nuskurdinimo našta su mumis nė iš tolo nesidalija rektoriai ir jų artimiausieji pakalikai, užsimokantys sau atlyginimus su priedais,  žymiai viršijančius tarifinę ministro algą. Žinia, tokios disproporcijos be visa ko kito rodo baisų institucijos, kuri iškilmingomis progomis save iš inercijos dar vis vadina bendruomene, moralinį nususimą ir socialinį išsigimimą.

Lotynų kalbos žodis universitas tapęs universiteto pavadinimo atsiradimo pagrindu pažymi ne kažkokį pirmapradį universalumą, o yra bendruomeniškumo nuoroda arba, kaip skelbiama senuose analuose,  dėstytojų ir studentų įsipareigojimas abipusei globai. Universitas čia reiškia bendruomeniškumo manifestaciją, atsiradimo metu juridiškai įformintą pagal luominės visuomenės korporatyvinės teisės principus su bendruomenei teikiama autonomija. Kitaip tariant, universitetas žengia  dar anksčiau „cecho“ ir „gildijos“ korporacijų išbandytu keliu. Taigi, ponai rektoriai ir senatų nariai, viduramžiškos togos nėra generolo antpečiams ar vadybinei kategorijai prilyginamas atributas, nėra savojo išskirtinumo ir reikšmingumo uniforma, o turėtų būti visų pirma bendruomeniškumo dvasią aktualizuojanti stilizacija, savotiškas ritualas, leidžiantis liudyti universiteto idėjos išliekamąją vertę, tai pat akademinės aplinkos atsparumą vienadieniams mados ir naudos kaprizams.

Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip kažkam keistai nuskambėtų, reikia garsiai priminti, kad universitetų autonomija ir profsąjungų veikla yra to paties principo parafrazės, tai modernioje epochoje išlikusios viduramžių korporatyvinės teisės reliktinės apraiškos. Viduramžiais atsiradusio universiteto autonomijos idėja, iš pradžių pasitarnavusi įtvirtinant didesnį ar mažesnį universiteto savarankiškumą Bažnyčios atžvilgiu, mūsų laikais turėtų būti godotina kaip labai pozityvi feodalinės teisės liekana (priešingai nei klientelizmas), tokia autonomija yra tikrai ne mažiau, o gal dar labiau svarbi moderniaisiais laikais, nes tik studijų laisvės imperatyvas leidžia  naujųjų laikų bėgyje apsaugoti universitetą nuo šios institucijos pavertimo paprasčiausiu gamybos priedėliu, neturinčio jokio savarankiško turinio.

Tačiau šiandien posūkis į radikalią žinių komercializaciją lėmė, kad universitetas jau tampa kažkuo panašiu į universalinės parduotuvės padalinį, o iš per amžius puoselėtos universiteto autonomijos idėjos lieka tik kažkokia karikatūra su priešingu ženklu, dabar geriausiai išnaudojama pridengiant universiteto gudručių finansinį savanaudiškumą ir elementarią begėdystę. Taigi didžiuliais mokymo kombinatais tapusiuose universitetuose užduotis puoselėti bendruomeniškumo dvasią gali būti prilyginama nebent įpareigojimui našlaitei parnešti žibučių iš žiemos speigo sukaustyto miško.            

Bažnyčia, universitetas ir, kaip sakoma, didžiosios profesijos Europos istorijoje buvo visuomenės stabilumo garantai, svarbiausieji galimų neramumų bangolaužiai. Kokia dar prasme universitetas gali būti vadinamas visuomenės stabilumo forpostu, jeigu dabar vadinamame universitete lektoriaus ir rektoriaus atlyginimai skiriasi dešimtimis kartų? Tokioje situacijoje kokia nors lokalinė Kultūrinė revoliucija praverstų mums visiems, padėtų atstatyti smegenis į vietą. Tiesa sakant, kartu su visa  civilizuota pasaulio žmonija žengiame į neišvengiamą socialinį sprogimą, o universitetui, kaip atrodo, yra skirtas tokio socialinio susisprogdinimo detonatoriaus vaidmuo. Kas be ko, vartotojiškumas sulėtina tokio sprogimo akumuliacijos seką, bet jokiu būdu nesumažins griaunamosios galios. Greičiau – atvirkščiai! Taip pat nesunku nuspėti, kad universiteto susisprogdinimas bus ypač nešvarus, užterštas, su nuodingomis atliekomis procesas.

Taigi, jeigu norite, vadinkite mane pogrindininku. Tokiu neišvengiamai tampama dėl susidvigubinimo, savotiškos dvisklaidos. Jeigu čia dirbi, kažkokia savo dalimi privalai įsijungti į paviršiaus santykius, žaisti arba apsimesti žaidžiančiu pagal priimtas žaidimo taisykles, įgyti to paties žaidimo dalyvio atpažinimo kodą, pernelyg neišsišokti, tačiau drauge visa tai, kas čia dedasi, taip pat ir savojo „aš“ socialinio roboto nušlifuotus veiksmus, susvetimėjęs pats sau, stebiu iš gilaus ir šalto rūsio, į viską žiūrėdamas iš padilbų arba, dar tiksliau būtų pasakyti, taip, tarsi viską matyčiau pro prasikalusį paviršiuje periskopą. Norėtųsi sakyti, kad tas „rūsio žmogus“ ir yra tavojo „aš“ autentiškoji dalis, tačiau reikalas tas, jog net tu pats nežinai anojo tikrojo veido, daugmaž įsivaizduodamas tik tai, kad jeigu toks tavo apipelijęs antrininkas, išlindęs iš rūsio, visu gražumu pasirodytų universiteto koridoriuose arba laboratorijose, baisiai išgąsdintų laborantes ir bandymams auginamas narveliuose peles (įsivaizduokite, kad tarp tirtančių pelių jau nuvilnijo gandas, kad „rūsio žmogus“ maitinasi tik gyvais graužikais). O tai reiškia, kad nežiūrint asmenybės pasidalijimo, susiskaidymo ir dvilypumo niekas neturi teisės tave apkaltinti dviveidyste. Kad ir kaip žiūrėsime, „rūsio žmogus“ yra kliuvinys tobulam funkcionavimui, kažkas panašaus į uodegą, kurią bandai nuslėpti nuo padorių žmonių.

Vytauto Didžiojo universitetas. Slaptai.lt nuotr.

Žmonės laikosi kvailo įsivaizdavimo, kad pasibaigus paskaitoms ir užstojus giliam vakarui, kai gyvenimo alpulys persikelia į naktinius barus ir kitas linksmybėms pritaikytas patalpas, universitetas neva ištuštėja, nurimsta,  nugrimzta į išdidų vienatvės snaudulį. Tačiau praverkime uždangą ir  greitai įsitikinsime, kad naktiniame universitete verda ne mažiau intensyvus nei dieną, nors iš tiesų truputėlį kitokio pobūdžio gyvenimas. Universitetas čia toliau funkcionuoja pilnutiniu tempu su ta išlyga, kad dabar jau labiau matosi universiteto funkcionavimo išvirkščioji pusė. Dar daugiau, – žiūrint iš tam tikro taško nesunku bus pastebėti, kad tikrasis gyvenimas universitete kaip tik prasideda naktimis, kai išjungiamos pagrindinės šviesos ir užrakinamos auditorijų durys. Naktis – tai didžiųjų misterijų ir orgijų metas, o užtemęs universitetas yra labai paranki terpė paslaptingų būtybių pasidauginimui.  

Dar prieš dvyliktą koridoriuose pasirodo, šen bei ten jau šmėžuoja pirmasis į trasą išėję Universiteto autonomijos vaiduoklis, čia kiekvieną naktį duodasi Amžinojo studento, niekados neatvykusio į paskaitas, dvasia, savo  gūžta susisuko Visatos nakties sargas. Neužmirškime ir to, kad naktiniame universitete, užstojus šaltesniems orams, prieglobstį kartas nuo karto randa kokia nors įsimylėjėlių porelė, per visą naktį tikrinanti minkštasuolių, išstatytų koridoriuose po pastatų renovacijos pagal ES fondų lėšas, spyruoklių kokybę. Beveik kiekvieną naktį daugmaž tuo pačiu laiku koridoriais triukšmingai nubilda, nuošia susierzinusiais balsais kažką šūkaliodama pasiklydusių universiteto labirinte ir nerandančių išėjimo žmonių minia. Kiekvienas iš tų žmogeliukų, ieškodamas kabineto, pasiklysta dar dieną, dažniausiai po vieną, o į krūvą jie susirenka kažkur labirinto viduryje, nudžiugdami sutikę tokius pat nelaimėlius, dar tebetikintys sena kaip pasaulis iliuzija, kad išsigelbėti bendromis pastangomis, stumiantis į priekį didžiule minia, yra daugiau šansų nei pavieniui. Nakties paslapties sargas šitokiomis haliucinaciją primenančiomis instaliacijomis užmina mįslę apie tai, kad bendrų išsigelbėjimo receptų nėra, tačiau tai nereikia, jog kažkokiam transcendentaliniam stebėtojui tokiu būdu yra bandoma įpiršti nuomonę, kad išsigelbėti (kaip ir pražūti) galima tik rizikuojant savo individualia esme. Naktis jokių garantijų neduoda niekam!

Tačiau jeigu tokie įtartini dalykai kiekvieną naktį dedasi mokslo šventovėje  pačiame Lietuvos viduryje, kyla klausimas – ką čia veikia naktinis sargas (nemaišykime su Visatos nakties sargu), universiteto administracijos pasamdytas prižiūrėti universiteto turtą nakties valandomis, kodėl jis neužkerta kelio tokiai betvarkei staiga užplūdusioje pasaulį tamsoje? Jeigu kažkam nerūpi  metafizinė klausimo pusė, pagailėkite bent minkštasuolio spyruoklių!

Pabandykite iškart, vienu ypu suprasti, kad savo ruožtu Nakties sargas saugo nakties diskretiškumą nuo tokių naktinių sargų ir kitų prašalaičių, taigi ten, kur nužengia Nakties sargas, iš naktinių sargų lieka tik paribio butaforija, kažkas panašaus į žmogaus muliažą, nesugebantį nei matyti, nei girdėti tikrųjų dalykų – toks nemato net to, kas tamsoje bado akis, o užgultomis ausimis tikriausiai jau nebeišgirstų net ataidinčių trimitų, pučiamų angelų lūpomis.

Štai porelė nuo kušetė koridoriuje, keisdama pozas, transformerių judesiais, vedančiais į priekį arba, paprasčiau tariant, riedėdama akrobatiniais kūliais, jau persikėlė į amfiteatrinę auditoriją ant tribūnos (aukščiau kilti  būtų galima tik pasikabinant ant lempos), ten nežmogišku balsu paeiliui dejuoja į mikrofoną, – taip baisiai, kad net Vaiduoklis už kampo stovi užsikimšęs ausis, demonstratyviai parodydamas, kad buvo peržengta toleruotina decibelų riba, – o naktinis sargas tarsi niekas niekur, giliai nusirąžęs, atidaro duris į lauką, kad paganytų nuo monotonijos įskaudusias akis ir išgirstų išopėjusia nuo tylos klausa bent praskrendančio paukščio krentančios plunksnos plazdenimą. Žiūrint iš kosmoso aukštybių, jis dabar atrodo kaip figūrėlė tarp dviejų stichijų, t. y. už jo nugaros kilnojasi pastato stogas, o prieš akis – nejuda net ant takelio nukritęs plunksnos pūkelis, ten – siautėja audra, čia – didinga nakties ramybė su mirtinai užmigusiais pakeleiviais. Po to naktinis sargas apsisuka ir tylos takeliais, tarsi niekas niekur,  grįžta į savo kamarėlę naktiniuose universiteto rūmuose.

Lietuvos edukologijos universitetas

Didesnis nei įprasta klyksmas užtemusiais universiteto koridoriais nuaidėjo tik tą kartą, kai žavinga Gamtos mokslų fakulteto profesorė A. to fakulteto priestate įsikūrusiame Žiemos sode naktį ryžosi pasimylėti su pražydusiu kaktusu Gymnocalycium mihanovichii. Nieko nepadarysi, Amūras šaudo išaštrintomis strėlėmis, o meilė kartais primena vaikščiojimą skustuvo ašmenimis.

O kokia publika čia renkasi dienomis, kas įsisuka dienos darbų smagratį? Iš visų pašalių traukia, prasidedant dienai į krūvą renkasi labai šviesių, dar iki galo nesusiformavusių, vaikiškų, pažymėtų ankstyvos ryto žaros veidų publika, – vadinamieji studentai pirmieji praveria mokslų šventovės duris. Žinoma, didžiausias universiteto turtas visokeriopa to žodžio reikšme, lobių lobis yra studentai. Kyla tik toks klausimas – ar tą lobį sugebės atkasti labai pigūs dėstytojai, kaip išvis jį būtų galima kapitalizuoti visos visuomenė naudai?

Vienas senas išmintingas mokytojas neseniai man prasitarė, kad vis  sunkiau pavyksta nuslėpti net nuo savęs skandalingą faktą, kad antroji  mokinių karta nuo interneto yra dar kvailesnė nei pirmoji (nei jų tėvai). Žmogus prasiplepėjo, pasakė visiems nepatogius žodžius taip staiga, kad išgirdęs tai, kaip neįtikėtinai jie skamba įgarsinti, pats susigėdo. Tačiau, tiesą sakant, nieko tokio jis nepasakė, ko mes nebūtume žinoję ar bent nujautę. Ką tik žinoma politikė, anksčiau daugelį metų dirbusi prestižiniuose universitetuose, tą patį persakė dar aiškiau, pastebėdama, kad dabartinio universiteto „aukso fondą“, t. y. studentus pirmūnus pagal jų intelektinio išsivystymo lygį ir kūrybinių sugebėjimų laipsnį dar prie dešimtmetį universitetinėse studijose būtume laikę užuojautos vertais atsilikėliais, apgailėtinais mulkiais.

Būtų lengviau ant širdies, jeigu viską būtų galima taip paprastai paaiškinti, nustatant skirtingų kartų kvailumo lygį. Tačiau dabar svarbesnis dalykas už ginčą dėl degradacijos laipsnio nustatymo (pernelyg sutirštinome spalvas, kalbėdami apie liūdną dalykų padėtį, ar galbūt nesugebėjome įvertinti tikrojo grėsmės lygio) yra rimtas pasiryžimas iškelti klausimą – kodėl taip atsitiko, kad informacinių technologijų audringo suklestėjimo metu įžengėme į niekados anksčiau nematyto sąmonės nususinimo epochą? Tai tik laike atsitiktinai sutapę įvykiai, ar tarp jų yra kažkoks priežastinis ryšys, sąlygotumas, kauzalinė seka arba, tarkime, bendras genetinis kodas, kai išryškėjusios tendencijos nurodo į tą patį subendravardiklinimo principą? Kad ir kaip butų, ieškant dabar atsakymo, verta prisiminti, kad universitetas visais laikai puoselėjo savo autonomijos idėją  kaip vienaip ar kitaip apipavidalintą teisę nesutapti su laiku (būti prasikišusiam laike!), o tokia įteisinta privilegija leido universitetui tapti pažangos varikliu, stumiančiu patį laikmetį į priekį, universitetu, siekiančiu priauginti prasmę net plyname lauke, kartais net bandančiu įveikti būties deficitą laiko viražuose. Turint prieš akis šį istorinį precedentą, galima pasakyti, kad savo ruožtu šiandien pagal naujosios vadybos principus vykstantis universiteto pertvarkymas labai primena kastracijos procedūras, kai drauge laiko kapsulėse įkalinto universiteto neįgalumą bandoma iškišti už sugebėjimą žengti koja kojon su laiku, kuriant kvazi-pasakojimą apie pavykusį optimizacijos ir pastangų atpiginimo pavyzdį. Dialogo naikinimas ir jo pakeitimas nuotoliniu mokymu, lietuvių kalbos išstūmimas už mokslinio diskurso ribų, mokslines \konferencijas organizuojant išimtinai anglų kalba (suanglėjęs universitetas pažodžiui yra ne kas kita kaip gaisravietės liekana, sudegęs teatras), taip pat ir humanitarijos raiška, kai būties intuiciją pakeičia kasdieninis pašlemėkų lalėjimas apie vertybes, rodo, kad iš universiteto tradicine to žodžio prasme lieka tik kažkas panašaus į gelžbetoninį kupolą, didingai pridengiantį žemiausiojo lygio subkultūros šiltadaržį.

Jaunoji karta nėra kažkuo ypatingai kvailesnė už buvusiąsias, net ir labiausiai nuskurdę dėstytojai neturi teisės savo nesugebėjimo atkasti jaunosios kartos lobius dangstytis po tokiu pigiu išsigalvojimu. Greičiau yra taip, kad internetas, į kurį įjunksta jaunas žmogus,  sukuria dar palankesnes sąlygas asmens išsibarstymui nei natūralioji gyvenimo ritmika su kasdieniniu dėmesio išsiblaškymu, gilėjančia užmarštimi ir, bėgant laikui, pametamais plaukais, prarandamais draugais, iškrentančiais dantimis ir išbarstoma sveikata. Kaip atrodo, didžiausia problema net ne ta, kad internetas suteikia niekados anksčiau neturėtų galimybių manipuliuoti žmonių nuomonėmis, farširuoti pageidaujama kryptimi žmogaus sąmonę, o ta, jog pasaulinis tinklas yra išankstinio išsibarstymo stichija, kur mirties lauke klaidžioja radikaliai padalinto į informacinius vienetus pasaulio ir žmogaus dalelės. Internetas – tai pratinimas numirti dar nepradėjus gyventi.

Kompiuteris? Slaptai.lt nuotr.

Niekas nenori pasakyti, kad  reikėtų stengtis vienaip ar kitaip užblokuoti internetą, kovoti prieš informacinių technologijų pažangą, pakartojant tą precedentą, kaip kadaise buvo laužomos ir gadinamos mašinos, pakeitusios darbo vietose rankinį žmogaus darbą. Visa, kas palengvina žmogaus gyvenimą, savaime pateisina savo buvimą! Tačiau, kaip atrodo, universitetas turėtų padėti jaunam žmogui, įžengusiam į mokslo šventovę, sugrįžti prie savo esmės, grįžti į pažadėtąją (visiems!) žemę, užuot toliau  skatinęs deportaciją už būties ribų forsuoto pavidalo nuotoliniu mokymu,  be jokios abejonės atpiginančiu universiteto veiklą ir dėstytojo darbą… Nuotolinis mokymas internetu – tai kažkas panašaus į seksą telefonu arba, rimčiau tariant, yra toks vadybinis sprendimas, lemiantis universiteto funkcionavimo atpiginimą, už kurį pernelyg brangiai užmokame mąstymo nususinimu ir būties intuicijos  visišku nunykimu.

Grįžimo į žemę imperatyvas, įpareigojantis išbandyti gyvenimą neprisijungus, neturi nieko bendro su kvietimu išlipti iš dangaus, nusileisti į papėdę, tūpti žemyn, net jeigu čia tokį imperatyvą bandytume sustiprinti grįžimo prie šaknų motyvu. Žemė – tai ir yra mūsų dangus, formų formos fiesta, jeigu norite, topos noeta, t. y. protinga vieta. O „virtualioji erdvė“ savo ruožtu yra toks figūrinis išsireiškimas, kuris nurodo į utopiją (gr. u – ne + topos – vieta), t. y.  į vietą be vietos (į ištrintą, išskustą, nebefunkcionuojančią vietą), neatsitiktinai viduramžių mąstytojai, kalbėdami apie internetą, skelbė, kad čia ant adatos smaigalio telpa nesuskaičiuojama begalybė velnių. Be to, kas uždraus dabar autoriui iškelti net tokią hipotezę, kad, galimas daiktas, visa eilė mums nežinomų civilizacijų kažkada ėmė ir suvis persikėlė į internetą, nuo to laiko kaip visiškai savipakankamos civilizacijos jau nebeužimdamos niekur jokios vietos, taigi nepalikdamos nė mažiausio pėdsako, jokios užuominos nei laike, nei erdvėje.

Daug yra prikalbėta apie tai, kad be saiko naudojantis mobiliaisiais telefonais, tokiu būdu neva galima užsiauginti smegenų vėžį? Tai neįrodyti dalykai, todėl mūsų tokie hiperbolizuoti perspėjimai neveikia, numojame ranka. Vis tik nesusilaikysiu neperspėjęs dėl to, kad, kaip atrodo bent man, nieko nesugebėjusiam čia įrodyti, internetas ypač kenkia nėščioms  moterims. Tik taip galiu paaiškinti faktą, kad vis dažniau mūsų laikais užgimsta žmonės (būsimieji studentai) vidujai  pasenę dar motinos įsčiose.

O gal šių kolizijų būtų galima išvengti įsisąmoninus faktą, kad informacinės technologijos mums yra reikalingos kaip priemonės, o ne kaip tikslas savaime? Tačiau tokiu atveju būtina daugiau ar mažiau pradėti nutuokti tai, kokiems tikslams gali būti subordinuotos vienokios ar kitokios priemonės.  Trūkstant nuovokos, išsirinktos priemonės gali būti pradėtos taikyti visiškai neadekvačiai, tarkime, įsivaizduokime situaciją, kad pasaulio lengvosios atletikos čempionate 100 metrų bėgimo rungties finalininkams kažkas ima ir prieš startą išdalina ramentus, linkėdamas su tokiomis pagalbinėmis priemonėmis pagerinti ankstesnius rekordus. Tačiau, tiesą sakant, žmogui su sveikomis kojomis tokios priemonės nepadėtų net ir ilgose distancijoje.

Ar sakote, kad  XXI a. universitetui svarbūs yra taip pat ir tarptautiškumo  reikalavimai, universiteto sėkmė šiandien jau neįsivaizduojama be jo atvirumo kitų šalių, o ypač Afrikos kontinento studentams?

Tačiau, kaip atrodo, norint, nesunku būtų įveikti šį laiko iššūkį, numatant universiteto pasidalijimą į išorinį universitetą, universitetą – kišenę ir vidinį universitetą, puoselėjantį klasikinio išsilavinimo idealus ir Tėvynės idėją.

Katedroje sveikinant konkursą užimti pareigas laimėjusius kolegas, kalbą pasakė ir centrinės universiteto atestacinės komisijos atsiųstas atstovas, ne kartą raginęs į iškilmingą posėdį susirinkusius mokslo darbuotojus neužmiršti to, kad mokslo kalba yra anglų kalba (net ne „skaičių“ kalba, kaip būdavo sakoma anksčiau, idealizuojant matematikos pavyzdį, o anglų kalbos žodynas ir leksika, a?). Tačiau ar vis dar mename tai, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Atėnės galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Skirtingų tautų keliai į politinę brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti.

Dar labiau nei besidulkinančių porelių klykavimai, pasiklydusių labirinte žmonių šūkaliojimai ar apdergti tualetai (valytojos tik anksti ryte puls į darbus, naikindamos vakarykštės dienos pėdsakus), prasidėjus nakčiai universiteto autonomijos vaiduoklį erzindavo mentalinės šiukšlės, užsilikusios nuo kelių užsiciklinusių profesorių veidmainingų pokalbių apie vertybes, aniems demonstruojant niekam nereikalingas pozas. Žodžių išnaros apie vertybes, greitai kaip oro burbulai greitai sproginėjančių vertybių ištiškę pėdsakai Vaiduokliui kėlė baisiausią alerginę reakciją, jis bandė juos apeiti net dar didesniu lanku nei kartais su atsarga yra apeinama mėšlo krūva, stengiantis neįmaklinti. Kas ne kas, o Vaiduoklis gerai žinojo, kad tikrosios vertybės yra išauginamos tylos žemėje, o vertybinę pasaulio sąrangą  sparčiausiai naikina verbalinė profanacija, ypač kai apie tiesą, gėrį ir grožį pradeda taukšti smulkūs niekšeliai, bandydami savo kiaurymes pridengti lengva ranka dauginamais  patetiškais užkeikimais, žodžių tryda. „Žmogaus gyvenimas į priekį yra vedamas didžiųjų vertybių“, – dažnai sakydavo vienas tauriai pražilęs padalinio vadovas, kuris čia pat apsisukęs ragindavo pavaldinius įskundinėti vienas kitą, teikti jam reikalinga informaciją apie kolegų nusižengimus, pats rodymas koktaus  įskundinėjimo pavyzdį, t. y. nepraleisdamas nė mažiausios progos kiekvienam papasakoti apie tai, ką  blogo apie jį kalbėjo, pamanė, padarė šiaip jau labai mieli bendradarbiai.

studencioke_2
Studentai. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu Amžino studento dvasią, kaip nesunku nuspėti, į pasiutimą varė užsilikęs iki gilios nakties kalbų apie dvasingumą tvaikas. Tie patys dienos kuiliai, kurie nesustodami pliaukšdavo apie nelygstamas vertybes, retai užbaigdavo pokalbį nepaminėję užstojusios būtinybės ugdyti žmonių dvasingumą, Taigi, galima pabandyti įsivaizduoti bent iš tolo, net jeigu žinai, kad nepavyks priartėti prie pačios tiesos, tai, kaip šių mažadvasių būtybių plepalai apie dvasingumą ardė Amžinojo studento dvasios tapatumą. Naktimis neapykantos atmosfera čia kartais sutirštėdavo iki tokios konsistencijos, kad, kaip sakoma, būtų  išlaikiusi pakabintą net budelio kirvį.

Nenoriu gilintis į smulkmenas, galinčias suvimdyti jautresnės prigimties žmogų, prabėgomis paminėsiu tik tai, kad Vaiduoklis, Dvasia ir Nakties sargas nusprendė, jog būtų pernelyg didelė garbė čia plepiams pritaikyti rž (ritualinės žmogžudystės) procedūras – žmogaus sielos sudeginimo ant laužo, kalavijo pasotinimo eretiko krauju ar rožės kūno ketvirčiavimo apeigas. Visi trys nubalsavo už tai, kad šventvagius būtina nubausti perskrodžiant jų pilvus mėsininko peiliu, skirtu kiaulei skersti, išvirtusias žarnas paliekant sulesti nakties paukščiams. Kaip nutarė, taip ir padarė.

Tačiau niekas čia tavęs pririšęs nelaiko, gali išeiti trinktelėjęs duris, ar ne? Jeigu jau labai viskas įgriso, gali  tiesiog pabėgti, dumti neatsigręždamas.  Tačiau štai garsus pastarųjų dešimtmečių sociologas sako, kad vartotojų visuomenėje net pabėgimo iš vartotojų visuomenės galimybė yra numatoma ir įgyvendinama kaip plačiai siūlomas vartojimo paketas. Kas čia turima galvoje? Vis gi žinomas sociologas šios mįslingai skambančios frazės nepatikslino, nesukonkretino, nepateikė pavyzdžių. Tarkime, užsimenama čia visų pirma apie tai, kad išvargintas miesto gyvenimo ritmikos, persivartojęs, kitaip tariant, visokeriopai persisotinęs žmogus turi galimybę laisvalaikio minutėmis pabėgti į gamtos prieglobstį, pasitraukti į užmiestį, kur daug erdvės, tyras oras, žaluma ir vandens telkiniai. Iš tiesų, kaimo turizmo siūlomas paslaugų paketas tampa vis didesnio populiarumo susilaukiantis vartojimo produktas. Yra toks posakis, kad geras verslininkas sugeba uždirbti net iš mėšlo, tačiau šiandien, kaip matome, su dar didesne sėkmė galima bandyti parduoti orą, tyras oras tampa prabangos preke.

Vienas literatūrinis personažas elgiasi kiek gudriau, skelbdamas, kad jis neva palauks, kol visuomenė pati jį išmes, darbdavys atleis iš darbo. Taip užgimsta nemarus posakis, kad bedarbio pašalpa yra laisvės vardas. Tai vis tik vadinu gudravimu, nes čia svajojama apie  pernelyg lengvabūdišką pabėgimą, kažkokį pasitraukimą į užribį, neįdedant daug pastangų. Dar daugiau abejonių kelia tai, ar įsiliejimas į užklasio gretas gali būti apskritai vertinamas kaip pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdys. Paprastai užklasio žmogus yra vadinamas nevykusiu vartotoju, tačiau įsigilinę į klausimo esmę galėtume pastebėti, kad vartotojų visuomenės vėliavnešiu ir simboline figūra kaip tik yra užklasio personažas, t. y.  gausėjantis sluoksnis žmonių, kurie išgyvena iš šiukšliadėžėse randamų resursų. Iš tiesų, šiukšliadėžės sureikšminimas yra labiausiai akivaizdus vartotojų visuomenės kokybinės brandos indikatorius, jeigu norite, yra toks rodiklis, kuris byloja apie vartotojų visuomenės įžengimą į aukštąją išsivystymo fazę net labiau akivaizdžiai nei viso gyvenimo koncentracija didžiuosiuose prekybos centruose.

Net mirtis negali būti pripažįstama už pabėgimo iš vartotojų visuomenės pavyzdį, mums visiems gerai suprantant, kad lavonas neretai patenka į tokią vartojimo mėsmalę, kurios būdamas gyvas ir turėdamas iliuzinę teisę rintis anksčiau žmogus gal net nebuvo patyręs. Laidotuvių apeigos yra vienas iš labiausiai krintančių į akis, užburiančių vaizduotę vartotojiškumo paūmėjimų žmogaus kaip vartotojo istorijoje. Pabėgti iš vartotojų visuomenės tau nepavyks net ir su didžiausia palyda nugabentam į kapines, pakištam po sunkiu paminklu, kuris savo ruožtu dalyvauja vartotojiškumo fiestoje pačiu intensyviausiu pavidalu.

Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau štai aš sugalvojau tobulo pabėgimo planą (nesumaišykite su genialiu banko apiplėšimo planu), leidžiančiu išvengti ką tik aptartų pabėgimo kolizijų, apeiti neišvengiamus prieštaravimus. Taigi – kodėl dar lūkuriuoju? Nesakau, kad nežinau ką veikti su tokiu planu, greičiau yra taip, kad laukiu tinkamo momento, bijodamas perskubėti. Anksčiau ar vėliau jūs viską sužinosite, su dideliu trenksmu išgirsite apie pranokstantį vaizduotės ribas, tobulo pabėgimo įgyvendinimą. Nakties sargui nesu įsipareigojęs išlikti diskretišku iki galo…

2019.02.18; 06:00

Straipsnelio pagrindinę mintį šįkart tiesmukai iškėliau į antraštę dėl to, kad ji, kaip tokia, nepasimestų įrodinėjimo sekoje tarp detalių ir atskirų niuansų. Nusprendžiau, kad pamintijimų šia linkme sau po nosimi kritinė masė jau susikaupė arba net perbrendo, taigi atėjo laikas pasidalinti nesmagiais savo būgštavimais su kitais tėvynainiais.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kita vertus, suprantu, kad iškelta prieš įrodymų seką, užbėgant tokiam įrodinėjimui į priekį, grėsmingai skambanti išvada ne vienam skaitytojui gali sukelti abejones dėl autoriaus sugebėjimo nepamesti sveiko proto, išlaviruojant tarp galinčių prisikabinti paranojinių būsenų. Tačiau pagalvokime kartu – kodėl dabartinės Rusijos oficialiosios valdžios struktūros ir propagandos ruporai Lietuvos partizanų šmeižimui skiria tokią ypatingai didelę reikšmę, dėmesio koncentravimu išsiskiriančią net Kremliaus organizuojamų informacinių karų įkarščio fone? Žinia, putininei Rusijai daug kas nepatinka iš to, kaip nepriklausomybę iškovojusi Lietuva elgiasi tarptautinės politikos sferoje, Kremlių siutina mūsų šalies užimta principinga poziciją sankcijų klausimu, ne mažiau – gynybinių pajėgumų įtvirtinimas ir karinės galios akumuliavimas, kryptingai dedamos pastangos stiprinti ryšius su sąjungininkais NATO ir kituose formatuose. 

Tačiau labiausiai masyvios Rusijos propagandinės atakos Lietuva susilaukia, kai viena ar kita proga prisimena pokario Laisvės kovų sąjūdžio dalyvius partizanus, atiduoda jiems būtiną pagarbą. Tada Kremliaus tulžingumas pasiekia aukščiausiąjį laipsnį, tyška net pro kraštus kaip nuodingi purslai. Sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės premijos įteikimo Lietuvos Laisvės Sąjūdžio partizanų grupei proga atsinaujinusi Kremliaus isterija ir bandymai išlieti naują srutų porciją, siekiant pažeminti Lietuvos partizano vardą, nė vieno iš mūsų nenustebino. Būtų keista, jeigu būtų kitaip, nors, tiesą sakant, nėra taip paprasta atsakyti į klausimą – kodėl  Kremliaus propagandistams neatsibosta kartoti nesąmones, kuriomis netiki net jie patys. Kodėl Rusijos propagandos smaigalys yra nukreiptas prieš tokius Lietuvos praeities įvykius kaip šlovingosios partizanų kovos net labiau nei bandant užkardinti šiandieninės Lietuvos drąsias, orientuotas į ateitį iniciatyvas? Ar nėra taip, kad imperijos idėjos puoselėtojų instinktai vis dėlto kužda, kad Lietuvos praeityje slypi kažkoks fatališkas pavojus nežmogiškumo imperijos atstatymo užmačioms? Kad ir kaip būtų, mums svarbu bent iškelti klausimą – kodėl imperinės sąmonės statytojai bijo pralaimėjusių (?) savo karą Lietuvos partizanų labiau nei velnias kryžiaus? Iš tiesų, taip keliant klausimą, jam įsišaknijus, gali pasirodyti, kad paradigminė praeitis niekados nepraeina, ji visados išlieka kaip svarbi atvirumo ateičiai sąlyga.

Pabandykime įsivaizduoti, kad dabartinė Rusija, kaip Sovietų sąjungos teisių perėmėja, be visa ko kito, drauge paveldėjo kažką panašaus į  okupanto genetinę atmintį, kuri, tarkime, yra svarbus post-imperinės valdančiosios klikos sprendimų priėmimo faktorius daugiau ar mažiau įsisąmonintu, o kartais net pasąmoniniu pavidalu. Ką tokia okupanto genetinė atmintis galėtų byloti, žiūrint į Lietuvą? Na, visų pirma tai, kad nepriklausomą valstybę galima okupuoti, užimamos šalies armijai, tapusiai politikų intrigų auka, neiššovus nė šūvio, valstybės sargybiniams, devintiems gražias uniformas, pasidavus be kovos.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Žinoma, dėl to sovietinės Rusijos specialiosioms tarnyboms reikėjo iš anksto paplušėti, plačiai pasėjant papirkinėjimų ir šantažo subkultūros  nepriklausomoje Lietuvoje bacilą. Būtų didelė nuodėmė, jeigu mes pagal precedento dėsnį suabejotume šiandieninės Lietuvos kariškių pasiryžimu ginti nepriklausomybę, tačiau genetinė okupanto atmintis gali pradėti piešti net ir menkai tikėtinus vaizdinius, prisimenant tą patį precedentą. Kita vertus, kas galėtų paneigti įtarumo prezumpciją, kad ir šiandieninė Rusija yra linkusi plačiai atverti piniginę kitos šalies politikų ir įtakingų asmenų papirkinėjimams. Tačiau ir šiandien mus guodžia tai, kas, iš kitos pusės, turėtų labiausiai varyti į neviltį ypatingai nešvankaus tipo, visados nešvariai žaidžiantį rusišką okupantą – štai jau visos tautos neįmanoma nei nupirkti, nei išgąsdinti. Tai iškilmingai byloja užsitęsęs visą dešimtmetį partizaninis karas Lietuvoje, stojant priešpriešai su gremėzdiška rusiško imperializmo karo mašina. Kaip atrodo, tai labiausiai nervina, varo į pasiutimą apgailėtinus politikos avantiūristus, puoselėjančius nešvankius imperijos atstatymo planus.

Kitas pasakys, partizaninio karo Lietuvoje pamoka yra užverstas puslapis, kaip tokia ji neva neturi didesnės reikšmės ateities labui, nes mūsų šaliai įsijungus į NATO gretas, niekados nebus reikalo griebtis tokių kraštutinių priemonių. Ar švaria sąžine galėtume pakartoti, kad dėl to esame visiškai užtikrinti? Tai, kad NATO reikalingumu buvo suabejota net tarp labiausiai patikimų sąjungininkų, tarkime, yra atskiras, vienkartinis, nors ir labai apmaudus pasiklydusių žodžių sukeltas nesusipratimas, tačiau tokie nesusikalbėjimų arba nusikalbėjimų incidentai pažadina blogą nuojautą ir neaiškius įtarimus, jog labai norint galima pasikasti ir po NATO pamatais.

Kas tuo  visų pirma yra suinteresuotas, niekam ne paslaptis. Tačiau  neįmanoma nužudyti legendos, neįmanoma išmesti žodžių iš dainos apie tai, kad net palikusi viena vienui su karine galia pranokstančiu agresoriumi, tauta nepasidavė, stojusi į žūtbūtinį partizaninį karą už savo laisvę. Kartais kasdienybės vingiuose mes tarsi ir pradedame pamiršti laisvės kovotojų pamokos nelygstamą vertę, tačiau, kaip matome, su didžiausius kartėliu tai vis dar mena, niekados nepamiršta didžiausi mūsų neprieteliai, skeltanagių palikimo paveldėtojai.         

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žiūrint šiuo rakursu, užsitęsusio partizaninio judėjimo pokario Lietuvoje atvejis savo pergalinga reikšme gali būti lygintinas nebent tik su Žalgirio mūšio pergale!

Kartą anais laikais po įvykusios mokslinės konferencijos tuomečiame Leningrade, neformalioje užstalės aplinkoje man vienas imperinių pažiūrų maskvietis labai užsidegęs bandė įpiršti nuomonę, kad garsioji Kauno krepšinio komanda buvo pavadinta Žalgirio vardu, pagerbiant miško brolius, laisvės kovotojus iš žaliosios girios – pokario lietuvių partizanus. Kiek prisimenu, kažką numykęs, vis tik nepersistengiau bandydamas užginčyti išsakytą hipotezę. Būna, kad ir didžiausi oponentai pasako daug tiesos.

2019.01.21; 09:00

Sausio 10 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) didžiojoje salėje įvyko LR prezidento rinkimų debatai su pretendentais laimėti šias  labiausiai prestižinių rinkimų mūsų padangėje lenktynes. Į renginį atvyko visi šeši pasiskelbę dėl kandidatavimo į pretendentus: Ingrida Šimonytė, Aušra Maldeikienė, Gitanas Nausėda, Arvydas Juozaitis, Naglis Puteikis, Petras Auštrevičius.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip buvo iš anksto koketiškai skelbiama, renginį organizavo universiteto studentų Akademinis politologų klubas. Skamba iš tiesų gražiai, tokio renginio iniciatoriais pavadinant studentus, tačiau net ir gražiausias melas neprideda garbės tikriesiems organizatoriams, nusprendusiems prisidengti studentų vardu. Debatams su kandidatais į pretendentus vidaus politikos klausimais moderavo Alfa. lt žurnalistas Paulius Gritėnas (debatus tiesiogiai transliavo Alfa.lt portalas), jam talkino universiteto profesorius Lauras Bielinis. L. Bieliniui buvo keliama nedėkinga užduotis įvertinti rinkimų kandidatų atsakymus į pateiktus klausimus, tarsi ir čia galiotų egzamino pas griežtą profesorių santykio modelis, tačiau padėtį gelbėjo šio profesoriau subtilumas, taktas ir išmintis.

Neplanavau apsilankyti šiame renginyje, nors viena ausimi apie organizuojamą forumą buvau girdėjęs. Nesiruošiau niekur vykti iš namų,  kur jau keletą dienų buvau savotiškai įkalintas prisikabinusio viruso su bronchito komplikacijoms, tačiau paskambino redaktorius, kuriam atvykti į Kauną iš Vilniaus paskutinę minutę sutrukdė kažkokie reikalai, o aš telefoninio pokalbio metu kažkaip nepastebimai pasižadėjau sudalyvauti minėtame susitikime, tarsi užmiršęs savo negalavimus. Apie prisikabinusią peršalimo su komplikacijomis ligą čia kalbėjau neatsitiktinai, nes iš anksto noriu perspėti, kad mano įspūdžiai apie renginį, išklausius pretendentų litanijas, persipynė su baisios slogos ir bronchito altualizuotos pasąmonės srautu kaip savotišku lydimuoju reiškiniu.

Į renginį netikėtai susirinko didelė žmonių minia, salėje, kaip sakoma, nebuvo vietos obuoliui nukristi, žmonės sėdėjo net ant laiptų, stoviniavo praėjimuose. Būtent toks žmonių gausumas ir rengėjų parodyta panieka publikai, tikriausiai visados išliks pats ryškiausiai, kitų įvykių nenustelbiamas įspūdis iš šio renginio. Dar prieš debatų pradžią P. Gritėnas pranešė, kad susirinkę salėje žmonės neturės teisės savo iniciatyva užduoti klausimų pretendentams, esą visi klausimai jau yra parengti, juos perskaitys pats žurnalistas ir keli atrinkti studentai iš Akademinio politologų klubo. Kyla klausimas – kokių velnių čia mums reikėjo rinktis, sunkiai temti savo kanopas, jeigu salei yra atimta teisė dalyvauti debatuose? Žinoma, klausimų iš salės gali būti visokių, net labai neadekvačių, tačiau „nesušukuoti“ klausimai iš  susirinkusių pabendrauti su pretendentais užimti prezidento postą žmonių turėtų būti tokių renginių druska. 

Klaustukas

Vietoj to šįkart turėjome apdorotus, iš anksto nuspėjamus, nykiai kaip plastmasės barškėjimas nuaidinčius klausimus. Kaip atrodo, tokiu atveju pigiau būtų atsėję, jeigu salėje būtų sėdėję sunešti manekenai, nes gyvi žmonės, atėję į renginį, prineša gatvės purvo, nedidelė paslaptis, apdergia tualetus, priverčia iki vėlumo dirbti rūbines ir t.t. Turėkime galvoje dar ir tai, kad šių eilučių autorius savo čiaudėjimais ir užsikosėjimais ten plačiai pasėjo virusą. O gal kažkas galvoja, kad miestiečiams didelė pramoga yra pamatyti pretendentus gyvai, tarsi jie būtų kažkokie neregėti marsiečiai?..

Kaip atrodo, tokią didelių spaudos konferencijų ir politikų debatų stilistiką, kai susirikusiai į salę publikai geriausiu atveju skiriamas tik nebylių statistų vaidmuo, Lietuvoje jau seniai išpopuliarino garsusis Edmundas Jakilaitis. Kas be ko, žurnalistui yra patogiau organizuoti tokius debatus, užblokuojant salės dalyvavimą, draudžiant net labiausiai nekaltas „žmonių iš liaudies“ reakcijas. Žurnalistui tai yra pats paprasčiausias būdas pasidėti sau pliusą, tačiau tokie apsidraudėlio refleksai prie demokratijos kultūros puoselėjimo tikrai neprisideda.

Dėl įvardintų aplinkybių reportažas iš įvykio vietos bus truputį kitoks nei įprasta, t. y. toliau savo pranešime nesiruošiu perpasakoti pretendentų kalbų, o tik susakysiu klausimus debatų dalyviams, kurie nenuskambėjo minėtame susitikime, bet gali būti įgarsinti įsivaizduojamoje perspektyvoje.

G. Nausėdos visų pirma norėčiau paklausti – ar anas šiandien, naujoje savo gyvenimo atkarpoje tebesilaiko anksčiau ne kartą išsakytos tezės, kad visų pirma reikia išsikepti pyragą, o tik po to ateis laikas pakalbėti apie tai, kaip tą pyragą reikėtų teisingiau padalyti. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, tokia socialinio teisingumo metafora truputėlį tvirkina žmonių vaizduotę ir  suteikia priedangą viršijančiam trupučiuką populiacijos mulkinimui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, ne ekonomistui, tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo „po to“ praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą.

Jeigu būčiau turėjęs progą, būčiau paprašęs I. Šimonytės detaliau paaiškinti anosios anksčiau pavėjui paleistus žodžius apie vaikus, patikslinti savo pasisakymą, kuris neduoda ramybės bent man iki šiolei. Andai paprašyta  išsakyti savo požiūrį į vaikų teisių gynimo tarnybą lydimus skandalus, ši žavinga moteris pareiškė, kad yra daug svarbesnių klausimų nei vaikai ir agurkai. Net žagtelėjau tai perskaitęs, kaip mums reikėtų tokius retorikos posūkius suprasti, ar būtent taip, kad vaikų klausimas yra lygiai toks pat menkavertis kaip ir agurkai, ar galbūt tokiame sulyginime glūdi tik psichoanalizės virtuozui įkandama užuomina. Jeigu leisite turėti savo nuomonę, vaikų gerovės ir jų interesų apsaugos klausimas šiandien yra pats svarbiausias mūsų gyvenimo klausimas. Teisus yra tas išmintingas žmogus, kurie pirmasis iš mūsų pastebėjo, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas okupacijas buvo išsaugota ne kur kitur, o lietuviškose šeimose, čia ji ruseno neužgesdama net labiausiai nepalankiomis sąlygomis. Savo ruožtu šiandien mums bando įpiršti nuomonę, kad lietuvių šeimose  vaikai yra ne tik mušami, žalojami, bet ir masiškai prievartaujami, kai neva tik dėl Stokholmo sindromo, t. y. nesveiko vaikų prisirišimo prie savo kankintojų pabaisų tėvų, mes dar nežinome tikrosios dalykų padėties.

Na, prisipažinsiu, kad mano favoritas yra I. Šimonytė, jai labiau nei kitiems linkėčiau sėkmės. Tačiau suprantu ir tai, kad simpatiškajai ekonomistei nepavyks išlįsti iš šešėlio, jeigu ji neatsisakys pomėgio kalbėti išdėvėtais štampais, atrajos bendrąsias nuomones, pasidrovės byloti savo balsu. Kai kurie I. Šimonytės konkurentai štampus varto ir banalybes suoks su dar didesniu įkvėpimu, taigi šioje sferoje nepasivaržysi.

Kad ir kaip žiūrėtum, labiausiai intriguojantys intelektinio turiningumo požiūriu šiame susitikime buvo A. Maldeikienės atsakymai. Ši arogantiška moteris yra pajėgi pasakyti ir stipresnį žodelį, mėgsta pašiepti savo oponentus. Kas galėtų užmiršti tai, kaip ji sutaršė buvusio premjero disertaciją, nepaliko akmens ant akmens. Tą kartą platesnis skaitytojų ratas sužinojo ir tai, kad pačios A. Maldeikienės disertacinis darbas anais laikais buvo prašytas tema „Pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis“. Jūs net nežinote, kaip man knieti sužinoti – koks tas pagrindinis socialistinės ekonomikos dėsnis yr? Dėsnius galima nusakyti labai lakoniškai, kartais net užrašant kraštutinai sutrauktą formulę, ar ne? Taigi aš noriu sužinoti pagrindinio socialistinės ekonomikos dėsnio formulę su ne mažesniu nekantrumu nei būdamas paauglys svajojau kada nors išmanyti viską apie sijonuotos būtybės paslėpsnius.

Tikriausiai Lietuvoje nėra didesnio populisto už N. Puteikį, tačiau tai be visa ko kito reiškia, kad dabar paminėjau politiko su žmogaus veidu pavardę. N. Puteikio būčiau paklausęs: ar turiu teisę po renginio pakelti alaus bokalą į jo sveikatą?

A. Juozaičio kalbėjimo maniera, dėliojamų žodžių semantika taip ryškiai skyrėsi nuo kitų debatų dalyvių, pasiskelbusių kandidatais prezidento rinkimuose, kad vienu metu atrodė, jog gyvasis nusileido į mirusiųjų pasaulį. Kita vertus, knietėjo išgirsti paliudijimą, kad bėgant metams A. Juozaitis neišsižadėjo kadaise išsakytos pozicijos, kad žmogus yra aukščiau už valstybę. Ypač svarbu, kad andai taip kalbėjo žmogus, kuris visados drauge kelia tautinių vertybių puoselėjimo užduotį. Kartais pasitaiko, kad tautininkais besivadinantys politikai ir visuomenės veikėjai tautą iš esmės supranta kaip dresuojamą gyvulį, sau skirdami piemens, ganytojo ar varovo vaidmenį. Formuluotė „žmogus yra aukščiau už valstybę“ yra ją išpažįstančiojo garantija, kad žmogus nebus panaudojamas kaip statybinė medžiaga neva aukštesnių tikslų įgyvendinimui.

Klausimų daugiau nei atsakymų

A. Juozaitis ilgai tūnojo šešėlyje, taigi dabar jau tikriausiai nesuspės įšokti į nueinantį traukinį. Tačiau po kelių metų šis filosofas ir rašytojas, Sąjūdžio pirmeivis iš tiesų gali tapti labiausiai perspektyviu kandidatu.

P. Auštrevičiui  jokio klausimo nekeliu, – ir taip viskas aišku.

2019.01.13; 16:04

Nesu iš tų, kurie mėgtų tiesiogiai kreiptis į aukštus pareigūnus, bandytų susireikšminti rašant laiškus Seimo nariams arba, tarkime, pradėtų beviltiškas diskusijas su biurokratinėmis institucijomis, seniai pamiršusiomis žmonių kalbą. Žinia, tokių žmonių  pasitaiko, tačiau aš, tai dar kartą noriu pabrėžti, baidausi bet kokio sąlyčio su valdžios atstovais, nepuoselėdamas didelių iliuzijų dėl susikalbėjimo galimybės.

Tačiau štai neseniai, patsnelaukdamas to iš savęs, ėmiau ir parašiau laišką Mindaugui Puidokui Seimo svetainėje rastu el. pašto adresu. Nesibaigiantys, dar daugiau –  naujai įsibėgėjantys skandalai dėl vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos veiklos naujai išryškėjusių aplinkybių tarsi rodo (bent man atrodo), kad būtų tikslingą pacituoti šį laišką ištisai:
dirzas
Diržas. Slaptai.lt nuotr.

Laba diena, trukdo toks Čiuldė Edvardas, dabar dirbantis ASU filosofijos dėstytoju. Buvo laikas (prieš keletą metų), kai viešojoje erdvėje  (lrytas ir kitur) karštai diskutavau su Jumis geopolitikos temomis, dabar esu tos iniciatyvos, kurios vėliavnešiu tapote Jūs, kad reikia iš esmės keisti vaiko teisių apsaugos įstatymą ir praktiką, karštas šalininkas. Daug rašau ta tema. Leiskite pateikti abzacą iš straipsnelio, kur, kaip atrodo man, patikslinamos  naudinga Jūsų užimamai pozijai kryptimi smurto sąvokos apibrėžimo aplinkybės. Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo.  Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta. Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė  prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip  vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui  (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).  

Prikabinu ir visą straipsnelį. Pagarbiai ir su dėkingumu, Edvardas

Išryškintas laiške tekstas yra citata iš mano dar praeitų metų lapkričio 30 d. dienraštyje Slaptai. Lt paskelbto straipsnio „Demonizuoti ar nedemonizuoti?“ https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-demonizuoti-ar-nedemonizuoti/ . Kaip atrodo bent man, tik aklas gali nepastebėti, kad pateiktos nuorodos ir išsakytos pastabos minėtame straipsnelyje diskusijai dėl smurto sąvokos apibrėžimo leidžia išlipti į naują, išties labiau konceptualų lygį, įveikti tą akligatvį, kai oponentai su kvailai gudria mina neva ironiškai klausia – ar gali būti nežymus smurtas?

Kaip nesunku nuspėti, M. Puidoko, su kuriuo anksčiau kitais klausimais  įnirtingai, net nuožmiai diskutavau, nė iš tolo nelaikau savo dvasios mokytoju, tačiau šiandien jo užimta pozicija, suvokiant skandalingą padėtį vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo situacijoje, sugebėjimas įsigilinti į problemą, nuodugnumas verčia iš pagarbos jam nukelti savo kepurę net tokį užkietėjusį skeptiką kaip šių eilučių autorius. Sakote, kad tokia savo, giluminius populiacijos lūkesčius atspindinčia veikla politikas siekia pelnyti papildomus politinius balus, užsiauginti reitingus?.. Dieve padėk Jam išsaugoti tokį savo principingumą  (tikėkimės, kad ir kiti politikai kada nors paseks puikiu pavyzdžiu), už kurį žmonės kartais suneša (arba – nesuneša) reitingų kraitį.

Paskutinįjį M. Puidoko straipsnį, ką tik publikuotą Delfi.lt portale, vaikų iš Lietuvos tarptautinio įvaikinimo temomis https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/mindaugas-puidokas-kodel-ministras-kukuraitis-ir-tarnybos-meluoja.d?id=80045341, prilyginčiau bombos susprogdinimui gerąja to žodžio prasme, kai iškart yra išsprogdinamos melo užtvaros. Nesiruošiu perpasakoti straipsnio turinio,  kiekvienas turi galimybė pats pasiskaityti. Jeigu M. Puidokas yra teisus bent per pusę, galima sakyti, kad Lietuvoje nebeliko valstybės net užuomazginiu pavidalu, ji – kažkur išgaravo (gal ją išgarino acto garintojai, a?). Kaip vertinti faktą, kad lietuviškame vaikų įvaikinimo užsieniečiams versle sukasi milžiniški privačių bendrovių pinigai? Ar iš tiesų yra taip, kaip galima nuodėmingai pagalvoti, kad valstybę mūsų padangėje jau pakeitė kažkoks surogatinis darinys, tik iš išorės dar kažkiek panašus į valstybė, o pagal esmę – žmonių laisvės naikintojų ir prekeivių gauja, nepasikuklinusi prekiauti net vaikų likimais? O gal girdėjote, kad dėl M. Puidoko pranešime nurodytų aplinkybių šalyje yra skelbiamas aliarmas, numatomas veiksmų planas, siekiant užkardinti nusikalstamą veiklą, šaukiamas  vyriausybės susirinkimas, kviečiamas neeilinis Seimo posėdis?..

Kažkas pasakys – audra stiklinėje…  Esą M. Puidokas išsakė savo privačią nuomonę, kai demokratinėje visuomenėje minimo politiko oponentai turi teisę išsakyti kitą, net diametraliai priešingą poziciją. Iš tiesų, į M Puidoko  ofenzyvą ministras Linas Kukuraitis atsiliepė to paties Delfi.lt puslapiuose https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/linas-kukuraitis-siaubinga-ziureti-kai-vaiko-interesai-paminami-vardan-politines-karjeros-atsakymas-puidokui.d?id=80054963, užsimojęs išdėstyti kitą įvykių versiją.

Įsiskaitykite! Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakysiu be didesnių užuolankų, kad labiau apgailėtino oficialaus žmogaus viešo pasisakymo, kai dėmesys nukreipiamas į nereikšmingas smulkmenas, niekinamas oponentas ir drauge forsuotai yra nutylimi jo kelti esminiai klausimai, nepavyktų rasti per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją. Nutylėjimai čia yra ypač iškalbingi, daug sakantys! Taigi, perskaičius L. Kukuraičio atsakymą, kyla įspūdis, kad M. Puidokas tikriausiai yra teisus nepalyginamai didesne proporcija nei 50 %.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, užstojusių nesusipratimų arba net negandų  svarbiausioji priežastis yra ta, kad mums bando įpiršti falsifikaciją, jog neva  valstybė ir valdžia – tas pats dalykas arba, blogiausiu atveju, yra to paties reikalo dvi, jokiu būdu neatskiriamos pusės. 

Taigi jau žinau, kad kitą kartą šiuo dienraščio puslapiuose bandysiu aptarti  principinės reikšmės skirtumo taro valdžios ir valstybės aplinkybes, o čia, užbaigdamas pasisakymą, pastebėsiu dar tai, kad būtent tokio sąvokų sumaišymo pagrindu kažkam periodiškai kyla nesutramdytas noras dar labiau užveržti žmonių visuomeninės veiklos varžtelius, primatuoti visuomenei vienokį ar kitokį cenzūros modelį.

Nieko nėra nešvankiau už užmačias laisvės gynėjų dienos išvakarėse pavogti laisvę!

2019.01.11; 10:30 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstoti vargšę filosofiją paragino tai, kad kiekvieną dieną viešoje erdvėje girdėdami politologų, ekonomistų ar net sociologų spygavimus, mes filosofijos balso kasdieniniame pasaulyje beveik negirdime, net jeigu ir nujaučiame, jog ir ji kažką norėtų pasakyti, dabar nebyliai žiopčiojanti  ant scenos. O gal iš tiesų filosofija yra ta jau dūstanti ant kranto žuvis, kuri dabar mūsų akivaizdoje išleidžia paskutinį kvapą, pralaimėjusi lenktynes sausumoje?

H. Heideggeris į nusiklausytą raginimą palengvinti filosofijos studijas universitetuose, truputėlį pyktelėjęs atsako, kad filosofijos studijos visur turėtų būti pasunkintos, nes esą kiekvienas daiktas privalo turėti savo prigimtinį svorį. Na, o jeigu ieškome tik lengvatinių sąlygų, pagalvokime apie tai, kad išties numesti lengvutį pūką į tolį sunku net kelis metrus, o sunkų metalinį rutulį net didžiausias dvasna (kartą kažkas man bandė įrodyti, kad būtent nuo žodžio „dvasna“ atsiranda žodis „Dvasia”) nesunkiai nustums arba bent paridens kelis kartus toliau.

Sakote, kad filosofija yra išminties meilė, gr, phileo+sophia, kai išmintis čia traktuojama kaip visiškai skirtingas dalykas nei praktinis apsukrumas. Tačiau problema net ne ta, jeigu mūsų laikais kažkas Sofiją priverstų plušėti už Zosę. Kažkuris iš Romos imperatorių buvo įpareigojęs net senatorių žmonas vieną kartą per savaitę padirbėti prostitutėmis, tačiau neteko girdėti, kad kažkas dėl to būtų labai skundęsis.

Mūsų bėda yra truputėlį kitokio pobūdžio, tačiau tai, ką toliau pasakysiu, prašau laikyti didele paslaptimi, ypač svarbu, kad nesukontroliuoti autoriaus paatviravimai nepasiektų mokslo administratorių ausų, kurie savo ruožtu tik ir taikosi sumažinti universitetuose dėstomos filosofijos valandų skaičių, taigi – šiukštu – neišplepėkite nepatikimiems personažams to, ką dabar sužinosite.

Yra tik du variantai: arba filosofiją reikia uždrausti universitetuose kaip žalingą veiklą, arba privalome jaunąją kartą supažindinti su filosofija pilnaverčiu pavidalu, kviečiant jaunuosius pasaulio užkariautojus skaityti didžiuosius  Vakarų mąstymo tradicijos tekstus, bandant įskiepyti bundančiai asmenybei  žiūrėjimo į bedugnę įprotį ir poreikį.  „Trupučiukai“ filosofijoje gali atnešti daugiau žalos nei naudos, taigi čia galioja dėsnis: arba viskas, arba nieko.

Žalinga filosofija tampa ypač tada, kada supažindinimas su mąstymo tradicija yra pajungiamas įprastiems pedagogikos kanonams, įpareigojantiems palengvinti dėstomo dalyko naštą, pritaikant filosofijos vardu pavadintą žinių kompendiumą prie nereflektuojančios sąmonės poreikių reljefo. Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi.

Žinoma, negalima ignoruoti informacijos įgijimo laipsniškumo principo, reikalaujančio iš pradžių pateikti maksimaliai supaprastintus paaiškinimus. Tačiau čia ir išryškėja didžiausia bėda, kad tokie supaprastinimai pagal sąmonės inercijos dėsnį labai dažnai prigyja kaip galutiniai, užbaigti atsakymai, o pati sąmonė tokiu atveju pavožiama po dangčiu, sukalant colines karsto vinis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti, kad filosofija yra giluminis pačios sąmonės poreikis nebūti palaidotai per anksti informacijos srauto gausybėje.

 Žinia, filosofija nėra jokia informacija, dar daugiau, – filosofija žengia diametraliai priešingu įprastam sąmonės farširavimui keliu, visų pirma užsimodama užgriozdintą sąmonę iškrauti, tiesą sakant, pradėdama nuo sąmonės karsto dangčio atvožimo. Todėl didžiausia sėkmė filosofijos studijas lydi tada, kai auditorijoje susirenka nelinkę žinių sandėliuoti žmonės, nors dėmesingiausi filosofijos paskaitų klausytojai vis dėlto yra paukščiai.

Netiesa, kad net sugedęs laikrodis per parą du kartus parodo teisingą laiką arba, tarkime, filosofija yra reikalinga kaip muziejinė vertybė. Sustojęs laikrodis, tiesą sakant, visą laiką rodo tik sustojusį laiką. Kaip atrodo, tokią sugedusio laikrodžio funkciją atlieka manieringoji filosofija, kuri lengvai prisiima kultūrinio prusinimo užduotį, sakydama sau, kad jeigu nėra kito būdo būti visiems naudingai, būsiu bent kultūringos laikysenos pavyzdžiu, tarsi ta išties panaši į šmėklą senyva dama su impozantiška skrybėlaite ir nerūdijančiomis etiketo normomis.

Kultūra taip pat yra vienas iš uždarumo kodų, leidžiančių užsirakinti savo terpėje. Taigi visiškai teisėtai filosofiją būtų galima pavadinti nonkultūriniu reiškiniu kaip atsirakinimo būdą totalinio pirmapradiškumo stichijoje, kaip sąmonės testavimo neprijaukintos paslapties duotybėje užsitęsusias pratybas.

Filosofija prasideda tada, kai pritrūksta žodžių atnešti atsakymą.

2018.12.17; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.

Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.

Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).

Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.

Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos,  juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.

Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.

Žurnalistika

Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.

Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog  atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti  ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.

Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.

Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.

Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.

Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!

2018.12.06; 11:08

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad nereikėtų demonizuoti vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių specialistų, tų dorų valstybės tarnautojų, pasišventusių labai atsakingam ir sunkiam darbui. Taip ministras reaguoja į kilusį žmonių masinį pasipiktinimą, pasipylusius prakeiksmus, pamačius, kad kai kurie šios tarnybos specai pradėjo drastiškai savivaliauti, kartas nuo karto be jokio pagrindo paimdami vaikus iš šeimų.

Tačiau dabar visų pirma užkliūna pati formuluotė, kad esą kažko nereikia demonizuoti, tampanti atgrasi dėl pernelyg dažno vartojimo, pykina širdį žodžiai, dėvimi taip dažnai, jog gali susidaryti įspūdis, kad mūsų pasauliui iškilo baisus demonizavimo pavojus, kur tik vienas kitas šviesuolis vis dar  bando išsaugoti sveiko proto likučius, atsispirdamas viską pajungiančiai demonizacijos pagundai. Žinia, išsireiškimas – „nereikia demonizuoti“ yra įkyrėjusi mąstymo ir kalbos nuodėva, kitaip tariant, klišė, savo tuščiaviduriškumu prilygstanti nebent taip pat dažnai vartojamam beminčiam išsireiškimui, kad neva Lietuva jau padarė ar nepadarė savo namų darbus; pastarasis įvaizdis paprastai yra forsuojamas kalbant apie šalies santykius su ES institucijoms ir kviečia įsivaizduoti, kad ta Lietuvėlė yra nepažangiausia klasės mokinė, tarkime, į debilizmą linkstanti paauglė, kurią galima išgelbėti nebent tik užkrovus nepakeliamą naštą namų darbų. Kaip atrodo, tai yra tos dvi klišės, kurias labiausiai myli Lietuvos klišiai.

Ministras L. Kukuraitis yra geras, empatiškas žmogus, sugebantis užjausti ne tik jo pavaldume esančius darbuotojus, tačiau ir kitus Lietuvos žmones – tiek tėvus, tiek vaikus. Tai leiskite pasakyti be jokios užkulisinės ironijos šešėlių, pastebint, kad sugebėjimas išsaugoti žmogišką jautrumą, užimant aukštą postą valstybės tarnyboje, nėra tokia jau dažna kaip mums to norėtųsi tarnautojo pasija, taigi yra net labai godotina vertybė. Tačiau, pamintykime kartu, koks prisiekęs demonizuotojas įstengtų įsprausti bent uodo snapą į situaciją, kai vaikų teisių apsaugos tarnyboje įsidarbina ir skandalo centre atsiduria už kriminalinį nusikaltimą teistas, ne kartą už administracinius prasižengimus baustas, su nacistine simbolika užsižaidęs žmogus, koks spalvų sutirštinimas galimas tokiu atveju, kai susiduriame su mūsų tikrovės akibrokštu, pranokstančiu labiausiai ligotą vaizduotę?

Kitas tos pačios serijos pavyzdys, kurio neišneša net paprastai daug ką linkusi sutirštinti vaizduotė, yra faktas, kad to paties Kauno vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė apsimelavo prieš visą Lietuvą labiau prasikišančiu pavidalu nei sugebėtų tai padaryti pati nešvankiausia tamsaus kaimo boba. Ar šio fakto konstatavimas rodo kažkokį mūsų polinkį į demonizavimą?.. Visai nesiruošiu tvirtinti, kad padėtį čia padėtų atitaisyti iškviestas egzorcistas, tačiau, kaip atrodo, patalpų detoksikacija tikrai praverstų…                       

Kas be ko, galima spėti, kad Kauno skyriuje dirba ne vienas pasišventęs savo darbui žmogus, mums nežinant apie jo nuveiktus gerus darbus. Tačiau kyla klausimas – kodėl į paviršių šio skyriaus veikloje prasimuša būtent bukaprotystės pavyzdžiai? Kaip atrodo, tuščioje vietoje tokie dalykai neatsiranda.

Diržai. Slaptai.lt nuotr.

Leiskite priminti, kad visų pirma Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus, anuo metu buvusio savivaldybės pavaldume, konformistinis apsiribojimas, pataikaujant miesto mero Andriaus Kupčinsko tėvo, vieno iš violetinės isterijos kurstytojų, paranojai neleido užkardyti Garliavos skandalo dar užuomazginiame pavidale. Dabar tas pats skyrius, įgijęs naują, respublikinį pavaldumą apturėjo naujosios konjunktūros orientyrus, siekdamas visus pralenkti įgyvendinant nesveikos bernevernet įtarumo metodologijos apvaisintoje dvasioje sukurptas direktyvas. Kauno skyrius konjunktūros lenktynėse, užsimojęs žiemos metu visą žemę apsėti kukurūzais, įsiveržė į priekį, savo pavyzdžiu parodydamas, kad tiesmukiško prisitaikėliškumo ir pigios konjunktūros mentalitetas anksčiau ar vėliau pražysta bukaprotystės žiedais. Vardan pilnesnio vaizdo prisiminkime tai, su kokia panieka ir pasišlykštėjimu violetmečiu buvo vartojami žodžiai „biologinė motina“, savo ruožtu šiandien labai panašiai intoksikuotos bernevernet metodologijos dvasioje į vaikus žiūrima kaip į nuodėmės vaisius, o šeima yra traktuojama kaip baisiausių nuodėmių potenciali irštva (toks požiūris neturi nieko bendro su krikščionybėje išpažįstama gimtosios nuodėmės mistine doktrina arba, dar daugiau, yra diametraliai priešingas krikščionybės kaip meilės religijos nuostatoms).

Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo. Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta.

Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu. Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai prasidėjusiose diskusijose mane nuliūdino, beveik pravirkdė garbusis profesorius Dainius Pūras, žymus vaikų psichiatras, kadaise garsinęs Lietuvos vardą tarptautinių organizacijų vadovo poste, ir, kas yra ne mažiau svarbu, anąkart sugebėjęs labai tiksliai įvertinti Garliavos istorijos falšą. Anąkart profesorius kalbėjo labai išmintingai, o dabar – retransliuodamas kažkokius sąmonės automatizmus, nematydamas reikalo peržengti tarptautinių organizacijų robotizuotos naujakalbės stilistikos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dainius-puras-vaiku-teisiu-apsauga-ir-pagalba-seimai-tarptautines-patirtys-ir-lietuvos-situacija.d?id=79690149. Ką reiškia tokie pasakymai, kad Lietuvai vaikų teisėse nereikia išrasti dviračio, jos bėda neva yra ta, kad nesugeba atlikti namų darbų? Tokiais ne kartą jau girdėtais užkeikimais siūlomas tas pats bernevernet puoselėjamas idealas, nekvaršinant galvos, kad trolių (norvegiškai troll) žemės pavyzdys netinka Lietuvos lygumoms. Nežinau kodėl taip yra, bet bernevernet ideologiją puoselėjantys žmonės dažnai mėgsta pameluoti arba yra linkę kalbėti šalia tiesos. Profesorius sako, kad reikia laikytis Vaiko teisių konvencijos nuostatų, užmiršdamas paminėti, kad ta pati Norvegija ratifikavo minėtą konvencija tik visai neseniai, smarkiai spaudžiant pasaulio bendruomenei.  

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa bernevernet sukurta infrastruktūra ir prieštaringa pasaulinė šlovė vaiko teisių užtikrinimo požiūriu nė iš tolo negali prilygti paprastai žmogiškai nuovokai apie tai, kad net tokiu atveju, kai vaikai iš šeimų yra paimami ne be didesnio ar mažesnio pagrindo, už tėvų nuodėmes visų pirma yra baudžiami vaikai.

2018.11.30; 05:12

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.

Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.     

S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.

Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.

Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.

Cenzūra

Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė  žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.

Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).

Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.

Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.

Protestuoja Lietuvos mokytojai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu  būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.

Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad  prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931

Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra  buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.

Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.

P.S.

Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo,  profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka  mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo  leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.

Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.

X X X

                             visus paukščius

                             o ypač

                             balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

šiandien

nes

nėra čia ko

girtis

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Apie blogą analogijų taikymo praktiką, vertinant skirtingus reiškinius, andai jau esu kalbėjęs, tąkart bandęs įrodyti, kad užsižaidimas analogijomis įsivyrauja kaip tik tada, kai pritrūksta dėmesio ir susikaupimo, kai vardan neteisingai suprastos mąstymo ekonomijos, taupant laiką ir energiją, nueinama lengviausiu lėkšto apibendrinimo keliu, pražiopsant tai, jog gyvenimas kartas nuo karto pateikia naujus iššūkius, sukuria situacijas, kurių unikalumo nesugebėsime įžvelgti žiūrėdami į įvykius ,,senomis akimis”, be išlygų pasitikėdami jau susiformavusiais refleksais https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma.  

Žodžiu, toks nekritiškas analogijų taikymas gali atsirasti dėl neįsisąmoninto sąmonės automatizmo, mąstymo inercijos, slinkimo reiškinių paviršiumi, pasiduodant išorinio panašumo žabangoms. Tačiau šįkart noriu atkreipti dėmesį į piktnaudžiavimą analogijomis, kai, siekiant diskredituoti kokį nors reiškinį, sąmoningai nurodomas blogas pavyzdys kaip neva labai panašus į gretinamąjį. Štai tokios piktavališkos redukcijos į blogą pavyzdį atvejis šiandien iškyla mums prieš akis, kai matome bandymus įpirši nuomonę, kad neva žmonių pasipiktinimas dėl institucijų vykdomo šeimų užpuolimo, įsisiūbavę protestai prieš neteisėtą vaikų grobimą labai primena liūdnus Garliavos įvykius.

Nesunku pastebėti, tokių nesugretinamų, kaip šiuo atveju, įvykių gretinimas atsiranda ne dėl įprasto paviršutiniškumo ir išsiblaškymo, o greičiau  dėl  piktavališkų vieno ar kito veikėjo su nešvankumo išvarža užmačių diskredituoti pilietinio sąmoningumo pasireiškimą, suniekinti savo orumą stojusius ginti žmones.

Nežiūrint atskirų niuansų, Garliavos istorijos varomoji jėga buvo banditų keršto akcija, nukreipta prieš principingą teisėją. Savo ruožtu Lietuvos žmonių, žurnalistų, o ypač Tėvų forumo susitelkimas, ginant šeimos vertybes, yra širdį glostantis pavyzdys, kviečiantis įsisąmoninti faktą, kad mūsų  tauta yra gyva ir lemiamais momentais sugeba pareikšti savo valią. Būtent šie žmonės, jų sąmoningumas – visų pirma yra valstybė, jie yra valstybė, regis, nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ne vienas iš tų, kurie šildo savo sėdynes Seime.

Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip atrodo bent man, kosmetinių pataisymų, bandant gelbėti padėtį, neužteks, nes priimtas Seime vaikų teisių gynimo įstatymas arba, greičiau, jį lydėję poįstatyminiai aktai, bernavernetiškos instrukcijos išlaisvino blogį, kurį vėl suginti į pogrindį taip lengvai, kaip galėtų atrodyti, nepavyks. Klausiate – ar autorius nesutirštino spalvų, kalbėdamas apie kažkokį blogį, kai iš tiesų visi deklaruoja tik pačius geriausius tikslus, tarkime, prokuroras, dalyvavęs priimant sprendimą atimti vaiką iš niekuo dėtos mamos, sako, kad jų, prokurorų, aukščiausiasis tikslas yra vaiko interesai ir pan.?  

Žinia, kaip  vaizdingai pastebi Arthuras Schopenhaueris, blogis mūsų laikais nevaikšto pasidabinęs ragais ant kaktos ir užsikabinęs skambalą, pranešantį apie blogio priartėjimą, blogis šiandien dėvi labiau civilizuotą rūbą ir kartais įgyja sunkiai atpažįstamus pavidalus. Jeigu norite,  slibinas šiandien gali dėvėti tvarkingą kostiumą arba puošnų mundurą. Tačiau niekaip kitaip neišeina pavadinti tos nešvankios situacijos, kai į vieną krūvą susibėga kraupus vaizduotės trūkumas, žiaurus biurokratinis bukumas, nesuvaldytas noras rodyti savo viršenybę, karštligiškas dalyvavimas  galios dalybose.

Taigi šiandien jau pats laikas pagalvoti ir apie tai, kaip būtų galima užvirinti tas skyles, pro kurias slibinas tik ir taikosi išsiropšti į paviršių. Mano pirmas pasiūlymas yra toks: tarnybų sprendimas paimti vaiką iš šeimos gali būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokiam drastiškam sprendimui pritaria Tėvų forumo atstovas, paskirtas šio forumo sprendimu iš saviškių tarpo.

Galop nevalkiokite žiauriai nukankinto vaiko vardo visiškai nešvankioje situacijoje net po jo mirties, Seime priimtą kontroversišką įstatyminį aktą vadindami Matuko įstatymu.   

2018.11.16; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žurnalistai, psichologai ir kitokių pakraipų antropologai kartas nuo karto atkreipia dėmesį, kad dažnas su lietuviškos mafijos vardu siejamas kontraversiškos šlovės veikėjas („bachūras“) yra karvelių auginimo entuziastas iki švento pamišimo laipsnio, pasiruošęs, kaip sakoma panašiais atvejais, už retesnės veislės balandį atiduoti iškankintą širdį.

Be jokios abejonės, girdint tokius pasakojimus, mūsų dėmesį prikausto pats kontrasto tarp nuožmumo ir nuolankumo principas, vaizduotė per prievartą („po nevalia“) perša pakankamai koktų ir nelabai legalų, – tarsi kažką matytum pro išdidintą rakto skylutę, – mizanscenos įvaizdinimą – tatuiruotos iki pažastų, su pridžiūvusiais kraujo likučiais panagėse rankos mikliai apsisukdamos lesina, apkopia, nušluosto, po to švelniai glosto burkuojantį iš malonumo balandį, kuris gi (oho!) pagal nusistovėjusią simbolių nomenklatūrą yra laikomas taikos idėjos alegorija, simboline taikumo figūra. Kita vertus, ta pačia proga būtina pastebėti, jog, atleiskite už žodžių tiesumą, juodai baltos konsistencijos balandžio šūdas yra labiausiai akivaizdi paties kontrasto principo simbolinė manifestacija.

Dažnai raginame savo artimą matyti pasaulį labiau įvairiapusiškai, neapsiribojant tik baltai juoda spalvine gama. Nežiūrėk į viską taip supaprastintai! – kartas nuo karto primename savo bičiuliams, o ypač tiems, kurie sunkiai nusiramina, yra linkę ilgai burbėti priekaištaujančiu tonu, demonstruoja nesuvaldyto charakterio įnorį. Dabar, po čia įvykusio simbolio užgimimo aplinkybių nuodugnaus pasiaiškinimo, būtų galima panašiais atvejais pasakyti taip: nepaslysk, brolau, ant balandžio paliktos miestų aikštėse baltai juodos konsistencijos!

Balandis. Slaptai.lt nuotr.

Kažkuris iš mano jaunystės laikų pažįstamų rato žmogus, kiek prisimenu, atvykęs studijuoti į Vilnių iš kaimo, pamatęs balandžių pulkelį, visados be galo stebėdavosi neatsistebėdamas šių sparnuočių sugebėjimu totaliai apdergti aplinką, sodriai paženklinti dvispalve dvokiančia pasta savo buvojimo erdvę, kitaip tariant, viską apšikti paeiliui. Vis dar negaliu prisiminti šio prabėgusių dienų bendražygio vardo, tačiau sąmonės, sugebančios atsispirti simbolio melagingumui, vertę atpažįstu iš karto, taigi dabar jausčiausi pamalonintas, jeigu būčiau pavadintas anojo bendraminčiu.

Iš tiesų, jeigu vertintume balandžių populiacijos žemės planetoje paliekamą pėdsaką ne iškreiptoje simbolio perspektyvoje, o realistiškai, tiksliai viską pamatuodami, tai būtent šią paukščių rūšį, lot. Columba, būtų galima vadinti šikimo čempionais, tobulomis šikimo mašinomis. Kartais kyla įspūdis, jog panaikinus – neduokdie! – miestų sanitarinių tarnybų etatus, palikus viską savieigai, žemės rutulys greitai pasidengtų balandžių mėšlo patina, taigi, labai tikėtina, šios planetos sukimasis apie savo ašį laipsniškai sulėtėtų, o kada nors ir visiškai užsibaigtų.

Balandžiai. Slaptai.lt nuotr.

Karvelis pagal šikimo intensyvumą yra karvės vyras.

Jeigu kažkam pasirodys, jog sutirštinau spalvas ir balandžius užsipuoliau tendencingai, patys pagalvokite – vaizduotė neleidžia iš principo tokio pobūdžio kaltinimų kelti varnoms, ereliams, vanagams ir pan. Dar niekados negirdėjau pasakymo apie paminklą – „apšiktas erelių“. O skambėtų pakankamai didingai…

Iš tiesų, balandžiai mėgsta tuštintis ant kietų ir žvilgančių paviršių, dėl to taip dažnai nuo jų nukenčia paminklai ir obeliskai, memorialinės vietos. Kaip atrodo, paminklas balandžiams tampa tokiu įmagnetinančiu traukos centru kaip savotiškas uolos simuliakras. Tačiau pasiklydę spektaklio visuomenėje tokie paukščiai  vienodai dergia ne tiek scenoje, tiek ir užkulisiuose.

Tiesą sakant, meilės paslapties „kodėl“ dar niekam nėra pavykę atskleisti, taip pat ir psichologų pretenzijos viską paaiškinti priežastiniu būdu, regis, čia neretai patiria visišką fiasco. Tačiau galima paklausti paprastesnio dalyko – ar pagaliau balandžiai myli banditus? Kažin kažin…

Kaip atrodo bent man, balandžiai neturi laiko tokiems niekams, savo gyvenimą paskyrę tuštinimosi procesų ištobulinimui. Kai pagalvoji, vargšai tie banditai…

2018.11.07; 09:00     

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės,  guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.  

Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?

Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!

Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos  sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.

Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.

Zygmuntas Baumanas  detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės  sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad  net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo  vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.

Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.

Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!

2018.11.08; 17:38

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne taip dažnai mano buto kambariuose puikuojasi iš parduotuvių atitemtos ir sumerktos vazose gėlės, kasdieninei pusiausvyrai palaikyti paprastai užtenka tų kelių dekoratyvinių augalų, susodintų vazonuose ant palangių, nuo seno čia kukliai pagyvinančių aplinką. Todėl sukaupta gausybė įvairiausių gėlėms sumerkti indų dažniausiai namuose dūlėja be jokio reikalo, jeigu nelaikysime tikru dalyku tai, kad didingos krištolinės vazos savaime gali papuošti kambarius. Didžioji dalis šių stiklinių rakandų į mano gyvenimą atkeliavo kaip žmonos kraitis, taigi jie ir toliau yra prižiūrimi tobulos santuokos namuose su ypatingu pietetu, ne tik nuvalant nuo stiklo sienelių dar tik besiruošiančias užgimti dulkytes, bet ir  kartas nuo karto  blizginant juos su kažkokiais žvilgesį atstatančiais preparatais.  

Kartais šie įvairiaspalviai stiklo burbulai ima ir praverčia, netikėtai būna panaudojami pagal paskirtį, štai nepulsiu ginčytis, kad puikiai atrodo, akį užgauna švelniu atspalvių mirguliavimu pamerkta į tokį išpustytą indą rausva alyvų šakelė, ką tik nuskinta nuo pakelėje augančio krūmo – žvilgesys čia pat panardina žvilgsnį, drauge atbunda ir kiti pojūčiai, tarkime, atšilęs pavasaris už lango pasigirsta nelyg plyštantis šilkas, galva apsvaigsta kaip keliaujant oro balionu į būties centrą.

Tačiau šįkart noriu papasakoti apie tą retą atvejį, kai viduryje žiemos į mūsų namus kažkokio jubiliejaus proga buvo sunešti glėbiai gėlių, supirkti iš daugelio gėlių parduotuvių, visiems svečiams iš anksto žinojus, kad jau ko ne ko, o indų gėlėms pamerkti šiuose namuose netrūksta, yra ne mažiau nei laimės ramios santuokos namuose.

Tąkart gėlių buvo tiek daug, kad beveik nesimatė žmonių veidų, iš visų kampų kyšojo riebios rožės, o žmonėms paryčiui išsiskirsčius virš rožių jau plavinėjo tarsi iš niekur atsiradusios stambiagabaritės ir labai nejudrios musės. Tai, žinoma, buvo nemalonu stebėti, tačiau niekam nė iš tolo negalėjo dingtelėti į galvą  mintis, kad tarp nesiruošiančių vysti, didingo stoto rožių ir šūdmusių būtų koks nors loginis ryšys. Tačiau kai po atrakcijų mieste vakare grįžę į namus pamatėme, kad visos sienos yra nulipusios juodais insektais, dar didesnėmis nei įprasta šūdmusė, kažkokios ypatingos saboninės atmainos musėmis, rožes išmetėme daug nespėliodami kaip infekcijos užkratą, drauge puolę rankioti  gąsdinančius savo neįprastu dydžiu vabzdžius.

Tokio keisto nutikimo racionalaus paaiškinimo toli ieškoti tarsi ir nereikėtų, tarkime, iš šaltų patalpų į šiltus namus įneštos, užkrėstos vabzdžių lervomis rožės atgijo su visu savo turiniu, atsiskleidė kaip aukštesnės gyvybės formos tunelis. Tarp vabzdžių ir gėlių nuo seno egzistuoja tamprus ryšys. Iš kitos pusės žinome, kad kažkam vystant, pradedant pūti, greitai užsiveisia mažos muselės, drozofilos (lot. Drosophilidae). Tačiau kaip galų nesuvedimas įprastame paaiškinime aptartu atveju yra musės dydis ir akis badantis faktas, kad viena rožė, iškritusi iš krūvos tąsyk išmestų į šiukšlių dėžę kieme rožių, ant žemės, nenuvyto per visą žiemą. Ji gulėjo apversta truputėlį  už  šiukšlių dėžės kaip disonansas žiemai, kol, galimas daiktas, prasidėjus pavasariui ir atbudus jausmams, ją koks nors užklasio atstovas padovanojo užklasio atstovei.

Keistos tos gėlės, ar ne? Kažkoks dvipusis pasaulio reiškinys, artefaktas, leidžiantis gražia forma pridengti pasaulio siaubą. Tiesą sakant, čia greičiau reikėtų kalbėti apie dailumo formą gėlių įvairovės pavyzdyje nei grožio atvertį, nes grožio manifestacija be visa ko kito numato šiurpaus didingumo atsispindėjimą žmogaus patirtyje, o gėlės, kad ir kaip žiūrėtume, vis tik  yra labiausiai ištobulintas būdas atsitverti nuo šiurpo bet kokiu pavidalu patirties, formų ir spalvų plepumu pridengiant didingą, visiškai nebylią pasaulio rimtį (apie skirtumą tarp dailumo iš grožio pokalbį pratęsime kada nors kitą kartą, dabar pastebint tik tiek, kad didingo bjaurumo patirtis gali būti priskiriama grožio atsivėrimo efektui labiau pagrįstai nei juvelyriškai ištobulintos dailumo formos brukimas gėlės pavyzdyje).

Sodo gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad ir kaip žiūrėtume, labiausiai mums paranki yra maskuojamoji gėlės funkcija, tampriai suaugusi su josios esme. Tempiame gėles mylimosiomis glėbiais dažniausiai iš inercijos, savo ruožtu su nepalyginamai didesniu refleksijos laipsniu ir savo veiksmo prasmės įsisąmoninimu dovanojame gėles merginoms ir moterims, kai jau bandome atpirkti savo kaltes, užmaskuoti nuodėmes, numalšinti sąžinės graužatį. Ar dar yra manančių, kad gėlių vainikais, atremtais į karstą ir sukrautais ant kapo, siekiame papuošti mirtį ar padailinti artimo žmogaus išėjimo iš šio gyvenimo kelią? Greičiau vis tik yra taip, kad tokiu būdu, t. y. paslėpdami kapą gėlėse, siekiame atsiriboti nuo mirties siaubo, užgožti sąžinės nerimą  mirties akivaizdoje. Gėlių perteklius aplinkoje iš tolo perspėja, kad įžengiame į pavojaus zoną, kur netikėtai gali išlysti kokia nors klaiki mūsų gyvenimo aplinkybė, tačiau mūsų visų pastangomis bjaurasties prasiveržimas yra užrakintas iliuzine gėlių girliandos forma. Vaikščiojimas tarp gėlių – tai lėtas slinkimas plonu ledu, kur, nežiūrint visų atsargumo priemonių, pragarmė gali atsiversti kiekvieną akimirką. Taigi, galite priversti mane kalbėti visokias nesąmones, įdėti į mano lūpas man nebūdingus išsireiškimus, tačiau, perspėju iš anksto, kad aš pats, net verčiamas, negalėčiau pakartoti tų lengvabūdiškai tariamų, bet visiškai nederančių su sveika nuovoka žodžių, kad neva vaikai yra mūsų gyvenimo gėlės.

Prisiminkime ir tą atvejį, kai kartą netolimoje šalyje pradingus mažai mergaitei, didžiausias paieškų iniciatorius, užrašęs net šūkį ant savo namo antro aukšto balkono, kviečiantį kiekvieną dieną tęsti paieškas, niekados neprarandant vilties, buvo kvartalo gėlininkas, kaip vėliau išaiškėjo, žiauriai nužudęs ir pakasęs tyrąjį kūdikėlį gėlių lysvėje. Ar ši dienų dienomis apie gėles švelniai tupinėjusi pabaisa buvo iškrypėlis pedofilas, išniekinęs iš nužudęs bejėgę mergaitę, ar nepakaltinamas beprotis, pakasęs po žemėmis nekaltą vaiką kaip, tarkime, dvasinę auką plėšrioms gėlėms, – to iš viešai skelbtų pranešimų nebuvo galima sužinoti, tačiau, kai šiandien matau, jog mano namo kaimynas pensininkas iš devintojo aukšto, neįtikėtinai smailaus, panašaus į tulpės svogūnėlį, viršugalvio (tai ypač gerai matosi, žiūrint iš balkono) žmogelis per visą vasarą triūsia apie namo gėlynus, be visa ko kito, kasdien nuplaudamas su šampūnu akmenis nuo rytinių pasivaikščiojimų metu šunų paliktų gelsvų čiurkšlių  pėdsakų, kažkokia grėsmės atmosfera pristoja taip arti, kad net užkaista žandai.

Šiandien jau sunkiai atsimenu – kaip pirmą kartą patekau šį šią gėlių parduotuvėlę, per keletą gatvių nuo mano gyvenamo namo, kokių motyvų vedamas čia užsukau? Berods buvo karšta vasaros diena ir aš, ieškodamas, kur būtų galima nusipirkti vaisvandenių, pravėriau duris į patalpas, kurios iš išorės, dėl ant langų iškabintos reklamos, priminė kažkokį prekybos tašką. Nors tąsyk iškart supratau, kad atsitiktinai patekau į gėlių parduotuvę, tačiau, atrodo, neskubėjau apsisukęs išeiti, nes pasitikusi, tyliai birbiant kondicionieriui, vėsa buvo kaip tik tas dalykas, ko dabar reikalavo išpampusios nuo karščio kūno poros. Taigi likau atsipūsti, apsižvalgyti.

Gėlės čia buvo išmaniai išdėliotos ant skirtingo dydžio stelažų, paprastų ir įmantrių stovų, sviro iš veidrodinių lentynų, sukuriančių spalvų įvairovės stereo įvaizdį, spalvotiems atšvaitams svyruojant po salę, didelė ir padrika jų galybė draikėsi ant floristo, ruošiančio kompozicijas, darbastalio. Einant į salės gilumą, keliais pakilimo laipteliais atskirtoje patalpoje puikavosi įvairiausių pavidalų vazonuose susodintos kambarinės gėlės. Metęs greitą žvilgsnį spėjau pastebėti, kad šalia gausybės neatpažįstamų formų ir pavadinimų kambarinių gėlių čia buvo galima rasti net ir man žinomas, tokias kambario puošmenas kaip Baltaguslę Marantą, Didžiažiedį naktenį, Dvigalvį Kaladį, Madagaskaro draceną, Bugenviliją ir kt. Kiek kukliau apsirėdžiusi atrodė Apskritalapė peperonomija, tačiau reikia turėti galvoje, kad pirkėją ji visados labiau domino ne tiek monotoniška, į nuobodulį varančia išvaizda, kiek neaiškius lūkesčius žadinančiu lotynišku savo pavadinimu (lot. Peperomia rotundifolia). Ypatingai stebino, tiesiog pribloškė kaktusų įvairovė, tačiau prisipažinsiu, kad per pagarbų atstumą iš boluojančio žiedo negalėjau nuspėti – ar ten taip audringai žydėjo, tarsi būtų aplipęs varške, kaktusas Neopartavija, ar Kaktusas pejoltis?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau be jokios abejonės gėlių parduotuvės svarbiausia ašimi buvo centinėje salės patalpoje išdygęs gėlių Babilonas, t. y. sumerktos į  vazonus, dubenius arba net į didžiulius konteinerius skintos gėlės – įvairiaspalvių tulpių jūra, pagal spalvas skiriami gvazdikų batalionai, įvairiausiomis pozomis išvirtusios gelsvosios  frezijos, keliomis kryptimis išsibarsčiusios skirtingo plauko ir šukuosenų orchidėjos, nuo palangės pastojusios,  jau nugalėtos sielos baltosios  chrizantemos.

Ir, žinoma, rožės, rožės, rožės, įvairiausių pavidalų ir spalvų! Stipriai dominavo raudonosios rožės, baltųjų buvo žymiai mažiau, o kaip didžiausias akibrokštas tolėliau kyšojo viena kita mėlynosios rožės galvelė. Kiek man buvo žinoma iš nuogirdų, taip esą nusidažo baltoji rožė, iš vakaro pamerkta į geriausios kokybės rašalo, skirto „Caran d‘Arche Gotica“ rašikliui, tirpalą.

Gėlių parduotuvėlėje vienur kitur nuo grindų į viršų stiebėsi tuščiaviduriai vamzdžiai kaip savotiška gėlių kotų imitacija, leidžianti prasminiu būdu padalinti patalpų erdvę (ir dabar man atrodo, kad tai buvo tik dekoras, o ne koks nors technologinis įtaisas).

Vis dėlto dar labiau nei gėlių įvairovė čia pribloškė tai, kad prie manęs, sutrikusio iš besižvalgančio, net po minutės kitos nepribėgo niekas iš parduotuvės personalo, besisiūlydamas padėti, patarti, drauge kažką iškvosti. Tvinksint sekundėms, keistumas augo. Už pertvaros, šalia kasos aparato stovėjo išburkusio veido moteris su, kaip atrodė, kadaise puoselėtos didingos elegancijos likučiais. Mirtinai – išgąsdinta. Stūksojo nejudėdama, be žado, kaip išjungto mechanizmo lėlė. Podraug patalpose visą laiką dar kažkas kuitėsi, krebždėjo, net krenkštė, nepasirodydamas apšviestoje salės dalyje. Galop tas kažkas liuoktelėjo ant kėdės už pertvaros, pasimatydamas jau materialaus pavidalo ataugos dalimi. Iš pradžių spėjau, kad ant kėdės  negrabiai užšoko sunkus nupenėtas katinas, piktai mojuojantis uodega, po minutės kitos jau atrodė, kad čia taip dusliai šlamėdama laipioja beždžionėlė, tačiau dar kartą žvilgtelėjus neliko jokių abejonių, kad ant minkštojo krėslo su dideliu vargu užsiropštė ir atsisėdo ne ką didesnė už katiną, bet jau sena, labai sena, su nuplikusiu pakaušiu žmogysta, jeigu norite, dygiomis kaip knopkės akutėmis žiūrintis žmogeliukas. Savo pobjaurį žvilgsnį jis greitai nuleido neužfiksavęs, tarsi leisdamas suprasti, kad man skirtas laikas baigėsi, tačiau net ir trumpo akių kontakto užteko suprasti, kad būtent ši žmogiško pavidalo (?) būtybė yra šios įstaigos šeimininkas, demiurgas, absoliutus valdovas. Išėjau nieko nepasakęs, net neatsisveikinęs. Prieš duris dar paspartinau žingsnį, pajutęs, kad salės centre pražydusi Mammiliarija jau buvo pasiruošusi spjauti neprašytajam svečiui  į nugarą.

Dar kartą į šią vietą niekados nebūčiau užsukęs savo noru, tačiau atsitiko taip, kad eidamas visai kita gatve nei praeitą kartą, kai pravėriau paradines gėlių pasaulio duris, iš tolo pastebėjau, jog liepsnoja užpakalinė parduotuvėlės siena, tiesą sakant, liepsnos liežuviai pakilę jau valgė stogo dalį, toli pažerdami kibirkščių spiečius. Dar labiau išsigandau, kai pribėgęs prie gaisro židinio išgirdau už durų verkiantį vaiką. Truputėlį buvo keista, kad vaikas, kaip buvo galima tikėtis tokiu atveju, toli gražu nei spiegė, nei klykė, šaukdamasis pagalbos, o tik monotoniškai virkavo, tarsi atlikdamas pabodusią kasdieninę pareigą, tačiau aš, nieko nelaukęs, su trenksmu atplėšiau užpakalines duris, įsiverždamas į patalpas pro tarnybinį išėjimą, kaip mano vietoje būtų pasielgęs kiekvienas sveikų refleksų žmogus, dėl vaiko gyvybės išgelbėjimo pasiryžęs pažeisti net privačios nuosavybės neliečiamumo principą.

Man patekus į liepsnos apimtas patalpas, vaiko verksmas liovėsi taip staiga, kad net suabejojau, ar iš tiesų čia kažkas ką tik sriūbavo? Nepanašu, kad čia apskritai būtų galėjęs gyventi koks vaikas, klaikiai nejaukios patalpos, skirtos gėlių sandėliavimui, tikrai nepriminė vaikystės sodų. Jokios garsus galinčios leisti gyvasties aplink nesimatė, tik po kelių akimirkų kažkoks posunkis padaras (tikrai – ne vaikas) šlamštelėjo nuo stalo ir neįtikėtinai vikriai nurisnojo kažkur žemyn, į apačią, į rūsį, nesvarbu kaip dabar tai pavadinsime. Buvo neapsakomai bloga, girdint tokius bildesius – taip tikriausiai risnoja sunkio dvasia su asilo ausimis, laipioja laiptais užsisenėjęs slogutis, pokši nesmagumo našta. Visur baisiai dvokė siera, tačiau labiausiai nosį rietė kažkur gausiai išpiltas šviežias žmogaus kraujo kvapas. Tarkime, taip tikriausiai ir turi kvepėti chaoso prieangis, žymintis vertybinę takoskyrą, tačiau drauge pribloškė parduotuvėlės savininkų sugebėjimas net ir tokiomis aplinkybėmis puoselėti savo merkantilinius interesus, – įsižiūrėjus pro pelenų padraikas buvo galima matyti ir tai, kad atitekančio vamzdeliais kraujo voniose sumerktos burbuliuoja begalinė daugybė rožių, jau beveik įgavusių tobulą prekinę išvaizdą, paruoštų išnešti į prekybos centrą, nekantriai laukiančių kontakto su pirkėjais. Staiga supratau, kad, nežiūrint liepsnos liežuvių, čia visą laiką buvo neapsakomai šalta.

Nudaužęs kelis stovus ir apvertęs po ranka buvusius konteinerius, palikau parduotuvėlę paknopstomis, neišdrįsęs toliau knistis, irtis iki esmės, stoti į akistatą su pačiu blogiu, nesusiviliojęs perspektyva tiesiogiai apčiuopti blogio šaknį. Kad ir kaip keista, lauke jokių gaisro pėdsakų jau nesimatė, aplinkui siautėjo tik baisiai vėlyvas ruduo, po kojomis liepsnojo nukritę visi medžių lapai.

Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 

Kitą kartą dar sapnavau, kad kelionėje po pomirtinį pasaulį nematomas gidas Gintaro Beresnevičiau balsu pranešė, kad tie pralekiantys pro šalį nykūs barakai su kur ne kur ten sušmėžavusiais, visiškai savanoriškai užveistais gėlynais, yra stacionarusis pragaras.

Žinia, nešvari vieta ilgai tuščia nebūna. Po menamo gaisro atlaisvintose patalpose įsikūrė dviračių parduotuvė. Taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien Kaune labiausiai beviltiški psichiniai ligoniai vis dažniau sėda ant dviračių, važinėja baisiai signalizuodami klaksonais pėsčiųjų šaligatviais, kliudydami ir keikdami sutiktus praeivius, kartas nuo karto ištaikydami, greitai praskriejant, numušti kokiam nors senukui skrybėlę nuo galvos ar viena ranka pakelti moteriškės sijoną. Liaudyje jie vadinami linksmuoliais… 

2018.11.10; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Artėjant rudeniui ne vieną iš mūsų pasitinka staiga užstojusios melancholijos išbandymai. Kartais tokia melancholija paliečia tarsi dūžis į pačią šerdį, kartais kaip dingtelėjusi nejauki mintis apie tai, kad netrukus reikės grįžti į darbus, prasidės kasdieniniai dalykinio pasaulio rūpesčiai.

Jeigu norite sužinoti mano ypatingąją nuomonę, pasakysiu be užuolankų, kad prisijaukinta depresija turėtų būti laikoma natūralia žmogaus būsena, o ne nukrypimu nuo normos arba kažkokiu negalavimu. Tiesą sakant, didesnį rūpestį sielos prižiūrėtojams turėtų kelti nei iš šio, nei iš to prasiveržęs žmogaus linksmumas, kaip virusas prisikabinusi gera nuotaika, vidurį nakties pasigirdęs isteriškas juokas. Iš tiesų, tokie geros nuotaikos priepuoliai rodo, kad kažkam neliko tikėtis jau nieko gero, žmogus prarado paskutinius vilties likučius.

Daug metų atostogauju tame pačiame kaime, kartas nuo karto grįždamas į tiesioginę akistatą su gamta, praverdamas duris į prarasto rojaus vaizdus vaizdelius. Tačiau šios vasaros įspūdžiai iškrinta iš įprasto atostogų konteksto kaip nutrūkusi vaizdo juosta su bėgančiais kadrais be nuorodų į sąryšingą visumą. Kiekvienas vaizdelis čia įgyja autonominę vertę, kai net vadinamoji gamtos grožio patirtis netampa vienijančia siužetine linija. Tarkime, grožis pats savaime neturi jokio siužeto, fabulos, laimingos pabaigos, tačiau mūsuose laikomasi nuomonės, kad grožis yra viena iš fundamentaliausių žmogaus vertybių, leidžiančių šiai protingai būtybei iš neutilitarinių įspūdžių apie pasaulį sudėlioti prasmingą mozaiką. Tačiau po šios vasaros įspūdžių jau būčiau linkęs manyti, kad tai, ką apytikriai vadiname grožio patirtimi, yra nuoroda į klaikią beprasmybę  ir skausmą.

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kiekvieną vakarą iš lauko terasos palydime saulėlydį tarsi žiūrovai teatro scenoje, stebintys nebylią dangaus pantomimą. Kiek kairiau atsiveriančiai didingai saulėlydžio panoramai, šalia kažkokių apleistų sandėlių ir elektros pastotės ant labai aukšto stulpo stūkso gandralizdis su taip pat saulėlydžio užburta ir nutykusia gandrų porele. Sakau „stūkso“, nes šįkart netoli apsigyvenę gandrai surentė tokią įspūdingą buveinę, kurią pavadinti lizdu nevirsta liežuvis, čia greičiau tiktų kalbėti apie vaiduoklišką gandrų pilį su prailginto torso saulėlydyje siluetais.

Kaimynė juos pavadino „bevaikiais gandrais“, nes, kaip galop išaiškėjo, tapo nepaslaptimi visam kaimui, šįkart gandrai nesusilaukė gandriukų. Tačiau, regis, sutaupytą meilę jie atiduoda vienas kitam, dažnai skabydami ir kedendami vienas kito plunksnas, prieš saulėlydį sustingdami susiglaudę snapais arba persikryžiavę kaklais.

Kartas nuo karto rytais kažkuris iš jų, tikriausiai gandrė, išskridusi pasižmonėti arba šiaip kažko pasmalsauti, tupia į sodybą ant buvusios daržinės pastato ir ironiškai stebi šunelį, kuris duodasi be atvangos, pykdamas dėl tokio neprašyto svečio. Kaip atrodo, dabar mane ir svečią ant stogo skiria tik permatoma plėvelė, kurią nesunkai perplėšę, galėtume pasilabinti, artimiau susipažinti, pakalbėti apie vasaros orus, nepalankius daržams derėti ir varlių derliui.

Apskritai net ir bevaikiai gandrai dienomis visados kažką veikia, netupi tuščiai savo lizduose, o  dažnai darbuojasi laukuose, žingsniuodami paskui traktorius ir kombainus, matuodami atlaisvintus plotus ilgažingsniu.

– Ar bevaikiai gandrai išskrenda anksčiau, – klausiu labai naiviai kaimynės, tarsi nujausdamas kažką negero, neišvydęs tų gandrų iškart lizde, kai po kelių dienų išvykos į miestą grįžau atgal. Tada ir sužinojau nejaukią naujieną, kad dar vakar žmonės matė suvažinėtą gandrą pakelėje, išsidraikiusį tarsi nukritęs sklandytuvas per didelį plotą.

Vakarui stojus ir prasidėjus saulėlydžiui mačiau tik vieną porelės gandrą, sugrįžusį į lizdą, dabar visą susikūprinusį, su nuleistu snapu kažkur giliai po kojomis, kartas nuo karto pakeliančio galvą, regis, tik įkvėpti oro už deginančio skausmo rato. Skausmo poza buvo tokia monumentali, neįtikėtina, prasikišusi virš viso pasaulio, nusileidus saulei, kad drįsčiau spėti, jog krauju apsiliejusiame danguje gedėjo gandras savo gandrės, o ne atvirkščiai, nes, tegu atleidžia man feministės, gamta dailiajai lyčiai suteikia didesnių plastikos galimybių pakelti siaubą, praradus savo antrąją pusę.

Gandriukai jau paaugę. Vytauto Visocko nuotr.

Žinia, gandrai gyvena poromis, o ne bendruomenėmis su jų terapinėmis funkcijomis, gandrai neturi bažnyčių ar paslaugių godėjų, galinčių padėti apmalšinti skausmą tokioje meilės katastrofoje. Žmogus panašioje situacijoje, kai nieko nelieka, dar turi galimybę užpilti akis, paskandindamas likusias vienatvės dienas taurelėje. Nesakau, kad tai yra gerai, bet tikrai ne tiems duota teisė smerkti, kurie nieko nenutuokia apie gandro kančią, nekalbant apie  žmogaus būties savitumą. Žinoma, neturiu ketinimų įpiršti fantasmagoriškos nuomonės, kad ir gandrai turi teisę vartoti alkoholį, tačiau nenuslėpsiu fakto, jog gedėdamas dėl gandro antrosios pusės mirties su kaimynu ištuštinau kadaise atsivežtą iš Dzūkijos butelį, kurį jau buvau užkeikęs iki pasaulio pabaigos, taupiau lemiamai gyvenimo akimirkai. Iš tiesų, nieko gero  nebelieka tikėtis, kai gandro įvaizdis yra pradedamas eksploatuoti blaivybės industrijų naudai.

Vėl grįžtant prie grožio potemės, prisipažinsiu, kad jau daug metų įvairiuose forumuose bandau mokslingą publiką pripratinti prie iš pirmo žvilgsnio netikėtos išvados, kad filosofinė grožio teorija lietuvių kalboje randa labai svarbu etimologinį pasufleravimą, pastebint, jog  nuoroda „gražus/graži“ yra labiau pirmapradės nuorodos „­gr­ąžus/ grąži“ derinys ar net vedinys. Dar kartą kviečiu nepražiopsoti to, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitai tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t .y. atgręžia, prikausto dėmesį savo savaiminiu vertingumu, tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis.

Kita vertus, jeigu anksčiau bent man labiau akivaizdi buvo ta grožio patirties pusė, kurią galima sieti su dėmesio atgręžimu, išvydus būties didingumą, dabar greičiau –  klaikiai skaudinanti grožio patirtis, kuri liudija apie nusigręžimo didingumą. 

Grožis – tai  didingas  gamtos abejingumas mūsų žmogiškiems lūkesčiams.

2018.11.06; 07:50