Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Paskaitos vaizdo transliacijos modulyje yra Žinutės rubrika, kur, kaip suprantu, dėstytojas turi progą palikti studentams kokį nors įasmenintą palinkėjimą ar užrašyti mintį, nebūtinai susisiejančią su paskaitos tematika. Praeitą kartą savo nuostabiesiems studentams šioje labiau sužmoginto bendravimo grafoje palikau įkėlęs Albero Kamiu (Albert Camus) ištarą, užrašytą jo maždaug tuo metu, kai brendo pirmieji  garsiojo romano „Maras“ apmatai: „Mums stinga laiko būti savimi. Mums jo užtenka tik būti laimingiems.“

Taigi, tegul ir lieka ši ištara neišpakuota studentų akivaizdoje, žadinanti jiems neaiškius lūkesčius, arba, kitaip tariant, nesiruošiu tarpininkauti jaunam žmogui, pastūmėdamas į vieną ar kitą pusę, ieškant šių žodžių supratime siūlo galo, tačiau pasilikęs pats su savimi  jaučiu pareigą pratęsti pokalbį su savo anima, kaip dar neradęs vienareikšmio, ramybę atnešančio, užganėdinančio atsakymo.

Iš tiesų, šis skulptūrinį pavidalą įgyjantis A.Kamiu palinkėjimas yra be galo ambivalentiškas, t. y. gali būti suprantamas iš skirtingų galų. Tarkime, jaunas žmogus čia visų pirma išgirsta raginimą neišbarstyti visokiems niekams duoto laiko, dėmesį koncentruojant į laimės paieškas. Tokį pasirinkimą sugebu suprasti ir pateisinti, nes kažkada pats toks buvau (esu įsitikinęs, kad moralinius užkeikimus turiu teisę dauginti tik prieš akis turėdamas savo paties pavyzdį, kitu atveju esu tik profesinis išsigimėlis). Galiu prisiminti ir tai, kad didžiosios laimės akimirkos vienaip ar kitaip yra susijusios su depersonalizacija, paklūstant beribių stichijų ritmikai. Žinia, buvimas atskira būtybe riboto „aš“ pavidalu visados yra skaudi, nerimastinga patirtis. Kita vertus, šiandieninė pandemijos patirtis prikišamai rodo, kad tikrąjį savo „aš“ ir savo artimą (tolimą) pradedi pažinti pagreitintu tempu tik užstojus nelaimės stichijai, prasidėjus visuotiniam kaukių praradimo metui.

Iš kito galo žiūrint, kyla klausimas – kam išvis yra reikalingas ir gali pasitarnauti netramdomos laimės proveržis, jeigu tu dar nesi pribrendęs tapti savimi? Tokiu atveju tu esi tik įrankis kitos būtybės potyrių paieškose, esi demonų maitintojas arba net –  prabangiai nukrautas vaišių stalas demonams!

Man truputį gaila savo gentainių, kurie patiria saviizoliacijos nepatogumus. Jaučiuosi tarsi būčiau kažką apgavęs, neteisėtai privilegijuotas, nes man saviizoliacija ir yra pats didžiausias patogumas, nepasakius, malonumas. Kalbu apie moralinę saviizoliaciją, taigi čia, siekiant didesnio tikslumo, reikėtų kalbėti apie kokonizaciją, kaip apie kraštutinio laipsnio saviizoliaciją, nukreiptą ne tiek į fizinį, kiek į metafizinį (atsiprašau už patetiką, tačiau tikslesnio žodžio nėra) apsiribojimą. O kas gi belieka tavo ribotam „aš“, kai tavo geriausieji draugai žuvo, prasigėrė ar išprotėjo, a?.. Tokia kokonizacija nėra pati laimė, o greičiau yra patogus laimės ekvivalentas pasaulyje, kur laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas.

Baigdamas dar kartą priminsiu Aristotelio teikiamą laimė sąvokos paaiškinimą, tokiu būdu bandydamas išpirkti savo nešvarią sąžinę dėl labai subjektyvaus įsiterpimo į pokalbį apie laimę mus ištikusios nelaimės aplinkybėmis.

Aukštyn galva. Šokis Arkikatedros aikštėje. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Aristotelis kritikavo Platono anapusinę gėrio sampratą, teigdamas, jog gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu, susiejamas ar net tapatinamas gėrį su žmogui realiame gyvenime iškylančiais tikslais (žmogus siekia to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, yra jam gėris). Tačiau čia pastebima ir tai, jog žmonių tikslai yra įvairūs, vieni iš jų yra aukštesni, kiti žemesni. Aukštesni esą yra tie tikslai, kuriems žemesni yra priemonės (pavyzdžiui pinigai, sveikata).

Kita vertus, tokia tikslų ir priemonių grandinė negali tęstis iki begalybės, ją esą turi užbaigti aukščiausias tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra savipakankamas tikslas. Pagal Aristotelį toks aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas, kuris nėra priemonė kitam tikslui pasiekti yra laimė (eudaimojija). Esą toks aukščiausiasis tikslas drauge yra ir aukščiausiasis gėris.

Tačiau, žinoma, čia dar iškyla klausimas – kaip žmogus paprastai supranta tai, kas yra laimė. Pavyzdžiui, I. Kantas vėliau įrodinėjo, jog laimė yra ne proto, o vaizduotės idealas. Pagal Aristotelį laimė yra žmogaus prigimtį atitinkanti veikla. Dar kitaip tariant, laimė – tai ne būsena, o gyvenimo būdas. Parfrazavus galėtume sakyti, jog laimę gali užtikrinti profesinė žmogaus veikla, kuri leidžia įgyvendinti prigimtį, realizuoti prigintiems potencialą. Kiekviena būtybė siekia užimti savo prigimtinę vietą, kurioje randa savo užbaigimą. Laimingas žmogus yra žmogus savo rogėse.

                                      X X X

          kaip kraujas ūmai pargrįžtąs į kūną

          staigus neramus nepažįstamas

          (į veidą ligonio jau muša raudonis)

          nugriaudžia iš karto triukšmingai perkūnas

          įaitrinęs tolyje temstančius klonius

 

          pargrįžusios bitės užmigusios vėlei

          kur ankšta tarp pertvarų kvepia medus

          (pūkuotam sapne taip žiedadulkėm sninga)

          dabar jau ir aš savoj kamarėlėj

          žinau kad kadaise buvau laimingas

(Bus daugiau)

2020.04.02; 15:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Visuotinės vizualizacijos metu, kuomet vaizdo transliacijos tampa pagrindine bendravimo priemone, pats laikas būtų prisiminti tuos atvejus, kai vaizdinys užstoja būtį, įvaizdinimas atitraukia nuo tikrovės, o vaizdo transliacijos gali nuvesti šunkeliais.

Prikelti vaizduotę yra lengviau nei pažadinti protą, išties, dėl to nereikia įdėti tiek pastangų kiek racionalumo ugdymui, vaizduotė pati yra pritvinkusi noro gundyti ir susigundyti.

Prieš eilę metų ne kartą esu bandęs atkreipti dėmesį į bankų ekonomistų pastangas užburti Lietuvos žmonių vaizduotę, kurpiant vaizdingą pasakojimą apie tai, kad neva visų pirma reikia išsikepti pyragą, ir tik po to jau esą bus galima pagalvoti apie jo padalinimą http://www.propatria.lt/2013/03/edvardas-ciulde-kaip-issikepti-pyraga.html

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, šis vaizduotę beveik įtikinantis pasakojimas yra socialinio teisingumo užduoties nukėlimo vaizdinės metaforos dėka labiausiai agresyvus pavyzdys, kai būtent žmonių vaizduotės tvirkinimas yra panaudojamas kaip įrankis populiacijos mulkinimui. Tokiame posakyje apie kepamą pyragą slypi visa bananų respublikos politinės ekonomikos išmintis, mažai deranti su europietiško pavyzdžio socialinio teisingumo praktika. Dar kitaip tariant, kai kepamo pyrago vaizdinys yra forsuojamas siekiant pagrįsti nukėlimo į „po to“ tikrovę praktiką, labai tikėtina, kad mums pavyks išsikepti tik svilėsių krūvą. Karalienės pažadas apie šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, be niekados – dabar, Alisos negali pasotinti. Taigi, kad ir kaip būtų apmaudu, stebuklų šalyje kartas nuo karto pritrūksta paprasčiausiojo racionalumo. Tačiau jeigu anksčiau ar vėliau vaizduotę čia vis tik pergalės protas arba bent jau protingasis egoizmas, mes visų pirma pabandysime susitarti dėl pyrago padalijimo principų, o po to pulsime kočioti ir tešlą. Ne tokia vaizdinga, bet labiau turininga išeitis.

Negalima. Slaptai.lt nuotr.

Garsus NATO generolas, koalicinių pajėgų Afganistane vadas kampanijos metu uždraudė jo vadovaujamiems daliniams tarpusavyje bendrauti, nurodymus ir išplėtotas komandas perduodant skaidrių su visais grafiniais pavaizdavimais ir lentelėmis būdu, netikėtai pareiškęs, kad tokia, jau neginčytinai įsiteisėjusi, totaliai įsigaliojusi praktika, bukina žmones, jo kolegas ir bendražygius, taigi labiau trukdo nei padeda reikalo esmei. Kartais ekstremaliomis aplinkybėmis žmogus privalo pasielgti netikėtai, atsisakydamas įprastų šablonų, tačiau, kaip atrodo, čia paminėtas talentingas generolas be visa ko kito buvo apdovanotas būties intuicija, padedančia suprasti, kad vaizdinių seka toli gražu nėra pačios tikrovės seka ir „tvarka“.        

Vaizduotės lakumas yra gerbtinas ir godotinas žmogaus sugebėjimas, vaizduotės trūkumas neretai yra nusakomas kaip dvasios luošumas.  Vaizduotė padeda mokantis, darbe, kaip atrodo, moksle – ne mažiau nei mene. Vaizduojamieji menai (tapyba, skulptūra teatras, grafika, kino vaizdo produkcija, fotografija, videoinstaliacijos) užburia sielą pasaulio vaizdinio spindesiu. Tačiau yra ir tokie atvejai, kai mes dėl tos pačios tiesos sklaidos galimybių privalome pristabdyti, iš dalies užblokuoti įvaizdinimo galias, pasistengti užeiti vaizdiniui už nugaros.

Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Siekis įvaizdinti transcendenciją visose Šventojo rašto religijose yra traktuojamas kaip didelis papiktinimas, kaip pati didžiausia nuodėmė. Kaip atrodo, biblijinį pasakojimą apie aukso veršį iš tiesų reiktų suprasti ne kaip atnašavimo turtams pasmerkimą, bet kaip nusakymą to kolapso, kurį žmogus patiria bandydamas pasigaminti Dievo atvaizdą. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu liudija apie tokio draustino „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.

Savo ruožtu mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, pereinant nuo fizinių prie fizikinių reiškinių, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors, kaip sakyta, mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas gali pasitarnauti detalėse. Kaip atrodo bent man, ne fizikui, kvantų teorijoje kažką galime pradėti nutuokti tik visiškai išjungus vaizduotę.

Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu ir visas pasaulis yra menas, tai vis tik menas menui – nelygu. Kaip jau esu kartą užsimojęs įrodyti, Platono idėjų teorija labiausiai adekvačiu  būdu įgalina atskirti fizinės šviesos užrašymo (vėliau pavadinto fotografija) meną, vaizdinio meną, šokančių paveiksliukų meną nuo menančio meno, t. y. išsilukštenusio iš vaizdingumo luobo, jau už savo nugaros palikusio visas vaizdingumo miglas meno http://www.kulturosbarai.lt/uploads/news/id105/KB_2016_11_WEB.pdf.

Mūsų dabartinės situacijos tragikomiškumą žymi tai, kad išsisiautėjęs virusas išstūmė mus iš tikrovės, priversdamas užsidaryti virtualioje erdvėje, palikdamas tarpusavio susisiekimui tik efemeriškus vaizdinius kanalus. Yra kaip yra, mano pagraudenimų virusas tikrai neišgirs. Tačiau ypač neramina džiugūs balsai ir iš mūsų pačių tarpo, mano geriausių draugų postringavimai, kad esą tokia  transportacija galop gali išeiti į naudą, nes paskatins mus paspartintu tempu prisijaukinti virtualią erdvę, padės apčiuopti naujus patogumus, gyvenant prisijungus, be jokios pagundos atsijunti.

Tačiau aš pats nejaučiu jokio preteksto džiaugtis, kai tikrąją tikrovę okupavo virusas, privertęs mus skubiai evakuotis, paknopstomis emigruoti, kažkur keberiotis, pakibusiam užsidaryti virtualybėje. Tai galop nėra saugus prieglobstis, nes kitas virusas dar lengviau nei jo pusbrolis „ant žemės“ gali pritykinti ir ištrinti šį virtualų gardą su visu čia susikaupusiu inventoriumi.

Tegul tas virusas pasikaria! Pabandykime įsivaizduoti – kaip tai galėtų atrodyti?..

(Bus daugiau)

2020.03.31; 13:27

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar gali būti dar blogiau? Liaudies išmintis byloja, kad niekados nėra taip blogai, jog negalėtų būti dar blogiau. O patys išmintingiausi sako štai taip: nėra ko nusiminti, bus blogiau. Esą dar ne laikas raudoti, ogi džiaukis tuo, ką dabar turi, vertink dabartį kaip didžiausią dovaną, nes greitai gali netekti net tų paprasčiausių patogumų, kuriuos laikei savaime suprantamais dalykais.

Andai sapnavau, kad prasidėjo pasaulio pabaiga. Vis tik labai nusigandau tik tada, kai ryte perskaičiau Palmyros horoskopą, skelbiantį, jog tos nakties visi sapnai išsipildo. Sunku papasakoti tai, koks jaučiausi tąsyk prislėgtas nerimo, nusiminęs, vaikščiojau panarinęs galvą, nes baisiai graužė sąžinę dėl to, kad galiu užtraukti nelaimę visai žmonijai kaip pasaulio pabaigos užkratas.

Tačiau ir toliau smagiai bėgo dienos, pasaulis nesibaigė, atsigavau ir aš, nusprendęs, kad mano blogieji sapnai nesipildo, tiesą sakant, kaip ir gerieji. Sunku buvo susitūrėti nepasigyrus kiekvienam sutiktajam, kad mano košmarai neįtakoja pasaulio likimo, nuo mano sapnų pasaulis dar nepražus. Kitas dalykas, kad žmonės kraipydavo galvas kažko nesupratę. Žmonėms apskritai būdinga nesuprasti, jie daug dalykų nesupranta, kol gyvi vaikšto šalia vienas kito, tik perskaitę užrašus kapinėse ant antkapių, kartais ima ir pajunta tai, kaip kažkokia mintis šovė į galvą. Ketinau prašyti savo artimųjų, kad ant mano antkapio būtų iškaltas paauksuotas užrašas: „Čia ilsisi žmogus, kuris neužtraukė pasauliui pabaigos“. Tačiau dabar jau nesu toks tikras nei dėl pasaulio, nei dėl savęs paties.

Kitas pasakys, kad šioje keblioje situacijoje turėtume vengti niūrių minčių, juolab nedora yra skleisti panikos nuotaikas. Dabar – priešingai – turėtume paremti vienas kitą dar ir morališkai, palaikyti užkilusį ūpą aukščiausiame taške, neleisti sau ir kitiems nusiridenti į apačią dvasiškai. Kaip sako rusai, geriau yra kristi į purvą nosimis nei leisti nusmukti dvasia.

Dvasios stiprybės palaikymui pravartu būtų mums visiems rytais išeiti į balkoną ir paploti sau patiems, audringai paploti! Nusipelnėme tokios pagarbos, niekas neturi teisės tuo suabejoti! O jeigu ir mūsų tarpe – neduokDie! – atsiras vienas kitas sunkios dvasios užkrato platintojas, užsilikęs nuo kadais kadės pesimistas, prie kiekvieno likutinio pesimisto reikės pristatyti po du optimistus su civiliniais rūbais. Galop apsipirkti dabar maisto parduotuvėse turėtų būti leista tik su optimisto pažymėjimu, be to, už tiek, kiek esate sukaupęs optimisto taškų.

Optimizmas. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėjome apie tai, kaip būtų galima pakelti nuotaiką gyviesiems, tačiau drauge aš noriu paguosti ir nuraminti mirusiuosius: jums vis dėlto pasisekė, nes neteko matyti to, kaip antai išlaisvintoje Tėvynėje prasikala ir jau kelia į viršų galvelę gražiai sužaliavęs policinės valstybės daigelis!

Kai aplink - vieni pesimistai
Kai aplink – vieni pesimistai

Buvęs policininkas, dabar vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis grįžtančius tėvynainius pavadino nežmonėmis. O kas čia tokio, – klausiate, – sudėtinga padėtis šalyje, be to, pats laikas būtų pradėti pratintis prie policinės valstybės žargono.   

Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis pranešė apie ketinimus stebėti ir fiksuoti visus neigiamus pasisakymus, verčiančius abejoti valstybės institucijų priimamais sprendimais https://slaptai.lt/g-landsbergis-praso-vsd-vadovo-placiau-paaiskinti-ketinima-fiksuoti-visus-neigiamus-pasisakymus/. Kalbėti nebus uždrausta, gražūs pasisakymai apie valdžią bus net paskatinami dovanėlėmis, tačiau jau dabar, parengiamojoje policinės valstybės stadijoje, yra rekomenduojama kritinius savo pastebėjimus išsakyti į giliai iškastą duobę, po to pasistengiant užkasti ją ir prislėgti dideliu akmeniu, kad pilietinio sąmoningumo žodis neprasisunktų.

                                  X X X

                                  N mieste

                                  besibaigiant nakčiai

                                  kaskart surenkami neatpažinti lavonai

                                  ir išvežiojami į

                                  labirinto

                                  gilumą

 

                                  gerai neišryškintame dar fone

                                  rikiuote pasirodžiusio tarnybos mašinos

                                  drėkina gausybės asfaltą

                                  (kliūna net žolei!)

                                  nuplauna

                                  užaugusius nelygumus

                                  ir

                                  netrukus

                                  trotuarais

                                  pabyra

                                  gyvieji

                                  žinduoliai

                                  vyrai

                                  kartais

                                  vaikai

                                  dažniausiai

                                  moterys

                           (Bus daugiau)

2020.03.28; 14:27

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.

Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.

Taip pat ir būtis yra nedali laike, kaip ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant užduoties komplikuotumo į „vakar“ ar „rytoj“. 

Niekas nenorėtų gauti tokį atlyginimą už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti  rytojų.

Istoriniu  požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia, priverčia prabuksuoti), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.

Ąžuolo mirtis. Slaptai.lt nuotr.

Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.

Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.

Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiančiais pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne?

O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai pristoti dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.

Todėl pandemijų metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.

Prie kapinaičių. Slaptai.lt nuotr.

Paradoksaliai tariant, mirtis paryškina būtį, o būna ir taip, kad būtis prisijaukina mirtį. Tačiau į parmenidiškai dėliojamą būtį būtų galimą pažiūrėti dar ir taip, kad dabar, būties pilnaties metu, daug kartų atidėliojęs savo ketinimus  jaunuolis tiesiog privalo pasipiršti savo išrinktajai. Mes to tikimės, nes kito karto gali nelikti. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu įtikinti tūlo piliečio, jog niekas nenukentėtų, jeigu pirmoji jaunųjų naktis įvyktų nuotoliniu būdu.

Apskritai karantino laikas yra pasitikrinimas, ar mes, užsidarę savo narveliuose, pradedam pasiilgti tų žmonių, su kuriais anksčiau dažnai prasilenkdavome.

Demokritas yra sakęs, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai galėtume matyti tai, kaip mėnulio paviršiuje ropoja skruzdė.

Tačiau dabar aktualesniu lieka klausimas – ar Demokritas sugebėtų matyti ir tai – ant kokių paviršių tupia ir tupia, tupia ir tupia tie virusai, – jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta…

(Bus daugiau)

2020.03.25; 15:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Mano  supratimas apie informacinių technologijų veikimo principus nėra nulinio lygio (tokios pozicijos nulinukų tarp atsipalaidavusių, neskubančių pataikyti koją į koją su laiko dvasia žmonių, gerai paieškojęs, rastum ne vieną), o yra giluminis dalykas, peraugantis į aiškiai išreikštą minusą. Jeigu norite, tą patį galima pasakyti ir kitaip, truputėlį palankesne man kryptimi, ne be pagrindo tvirtinant, kad mano informacinių technologijų nesupratimas yra aukščiausiojo lygio, o savo ruožtu taip į viršūnę pasikėlusio, šitokios pakraipos arogantiškojo nesupratimo pagrindu kartas nuo karto kylantys nesusipratimai neretai įgyja archetipinio pavyzdžio reikšmę.

Kitaip tariant, mano alergija laiko dvasiai ir iš paskos sekančiai informacinių technologijų palydai yra ne tiek paprastojo apsileidimo, kiek įsisąmoninto pasirinkimo dalykas. Ne viename forume, taip pat ir tarptautinėse konferencijose ne kartą tvirtinau, kad informacinių technologijų sklaida naikina dialogo galimybes, tikro žmonių bendravimo džiaugsmą pakeisdama pūsles pritrinančiu plastmasiniu bendravimo protezu, tokiu štai būdu niekais paversdama kukliojo Sokrato, dialogą įtvirtinusio kaip vakarų filosofijos normos ir  formos didingą pavyzdį, triūsą.

Mobilusis telefonas yra reikalingas ir man, bet toli gražu ne kaip ryšio priemonė, greičiau kaip aprangos kodo detalė, kaip žmogaus normalumą patvirtinantis atributas, leidžiantis pabandyti apsimesti, kad ir tu, nežiūrint visko, priklausai tai pačiai genčiai (anksčiau indėnai dėl tokių pat sumetimų dėvėdavo vadinamąjį medicininį kapšelį).

Išties, mobilusis telefonas mano išdidžios vienatvės tuščiuose kambariuose, baisiai išgąsdindamas, nuskamba tik vieną kitą kartą per kelis mėnesius, bet greitai nurimstu sužinojęs, kad kažkas paskambino apsirikęs numeriu. Nėra čia ko slėpti, žinučių taip pat rašyti nemoku. Ar sakote, kad ir karvę galima išmokyti įlipti į medį? Galimas daiktas, karvę galima išmokyti net šokti baletą, tačiau aš, pabandykite įsivaizduoti, esu tokia užsispyrusi karvė, kuri turi laisvą valią ir neskuba mokytis to, prie ko netraukia širdis. Kartais dar pagalvoju, kad greičiau nei aš į medžius sulipsite vis tik jūs, moderniosios beždžionės, besistaipydamos su savo išmaniaisiais, jau patraukusios negrįžtamos involiucijos keliais.

Filmavimo kameros. Slaptai.lt nuotr.

Žinia, pandemija užpuolė mūsų populiaciją nepasiruošusią. Tačiau pabandykite įsivaizduoti ir mano patirtą diskomfortą, kai, visą sąmoningą gyvenimą kovojęs prieš informacinių technologijų dominavimą mūsų gyvenime, iš vakaro sužinojau, kad nuo rytojaus jaunosios kartos prusinimą galiu pratęsti tik nuotoliniu būdu, t. y per vaizdo transliacijas.

Dabar nekartosiu kažkada išsakyto pastebėjimo, kad nuotolinis mokymas gali būti prilygintas seksui telefonu, neprisiminsiu iš naujo to drastiško palyginimo  jau vien dėl to, kad niekados nesu pabandęs nei sekso telefonu nei su telefonu, tiesą pasakius, nežinau, kas tai galėtų būti, be to, reikia atsižvelgti į savo jaunųjų kolegų diskretiškumą, apsidraudžiant, kad jų gražias ir lepias sielas neužgautų mano šiurkštokas kalbėjimo tonas, – tačiau dabar iš tiesų jaučiuosi kaip tas atskirtas nuo žmonių seksualinis maniakas, kuris  dūsta, krenkščia ir riaumoja už neįveikiamos stiklinės pertvaros.

Vaizdo transliacijų įrankį nuotolinio mokymo aplinkoje susikūriau pats, didesne dalimi sekdamas vidiniu balsu, intuityviai, menkai galėjęs pasiremti profesionalų pateiktomis rekomendacijomis dėl man nežinomos čia lydimųjų paaiškinimų kalbos stilistikos, alternatyvius  pasirinkimus įvardijančios supanašėjimo linkme, kai, dar kitais žodžiais tariant, dėl  tikslo turiningumo čia kartas nuo karto, be visa ko kito, yra peržengiami formaliosios logikos kanonai. Neišdrįsau kreiptis dėl detalesnio paaiškinimo į budinčią armiją konsultantų, įsivaizduodamas, kad ši armija yra kooptuota iš svetimos genties rekrūtų.

Taigi pasigaminau kažką pagal principą „pasidaryk pats“, nors, prisipažinsiu, neramina aplinkybė, kad daugiau nei pusė detalių atliko. Jeigu norite, pasigaminau kosminį laivą iš man prieinamų priemonių, o galima pasakyti net taip, kad susikaliau kosminį laivą iš mano pašiūrėje gulėjusių lentgalių. Teoriškai žiūrint, toks aparatas negalėtų skraidyti, tačiau didžiai mano nuostabai, pakilo, paskrido, apsivertė ir nutūpė nežinomoje man planetoje. Pro nutūpusio aparato iliuminatoriaus langą matau, kaip aplinkui renkasi aborigenai. Knieti atidaryti duris ir išeiti į lauką, pasisveikinti, bet drausminu save, suprasdamas, kad dėl  galimo virusinio užkrato pavojaus iš jų ar mano pusės, to negaliu daryti.

Stebėjimo kamera. Slaptai.lt nuotr.

Nenoriu dabar įsivelti į platesnę diskusiją – kuo skiriasi gyvenimas prisijungus ir atsijungus, dabar atkreipdamas dėmesį tik į tą panašumą, kad tiek ten, tiek čia gyvenimą gali staiga ištrinti užpuolę virusai. Kita vertus, jeigu matysite kitose vaizdo transliacijose, vaizdo susitikimuose jau su kitais dėstytojais pro šalį prabėgantį prailginto torso, labai išblyškusį, pamišusių akių vyriški, tai galiu būti aš, pasiklydęs virtualioje erdvėje, neberandantis kelio atgalios. Dar nežinau tik to, ar mano sapnai prisijungimo režime taip pat matysis visiems vaizdo transliacijų pavidale.

Kažkas man yra bandęs įrodyti, kad pasisveikinimas ištiesiant vienas kitam delnus, ateina iš tų laikų, kai, norint palaikyti bendravimą, reikėdavo parodyti, kad delne neslepi ginklo. Imant už atskaitos tašką tokį pavyzdį, pabandykime apibrėžti sokratiško tipo dialogą kaip bendravimą, kuris yra galimas tik tada, kai mes nebijome vienas kitą apkrėsti. Vaizdo įrašas negali atstoti tokio bendravimo dar ir dėl to, jog vaizdo transliacijose mes negalime matyti savo dialogo partnerio periferiniais rakursais. Senovės germanai, o ir mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad velnias neturi nugaros, o kokia yra jūsų dialogo partnerio padėtis šiuo delikačiu klausimu, – vaizdo transliacijos toli gražu nepadės  įsivaizduoti.

(Bus daugiau)

2020.03.23; 12:48

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau ruošiausi po truputėlį numirti, bet staiga nusprendžiau palaukti, pamatęs, kad prie mirties slenksčio, prasidėjus neįtikėtinų užmojų pandemijai, grūdasi tokia daugybė žmonių, dabar – dešimtimis tūkstančių, o netrukus tikriausiai bus ir milijonai, su puikia perspektyva viso pasaulio miruoliams dar labiau pasidauginti. O aš sakau sau: nebūsiu mados auka, nesiruošiu čia beždžioniauti, sekti įtartinu pavyzdžiu.

Visados jaučiau pasibjaurėjimą miniomis, užkemšančiomis praėjimus, taigi ir dabar nesiruošiu grūstis per prievartą, užbėgant į priekį kitiems, galbūt labiau nusipelniusiems, pagalvojęs, kad reikėtų, niekur nebeskubant, kažkur užkulisiuose pralaukti didžiojo subruzdimo metą, pasižiūrėti, kas iš to galiausiai išeis. Ar tai jau būtų galima pavadinti gyvenimo geismu, prisimenant senos teorijos įrodinėjimus, kad mirties artumas pažadina libido kompleksus arba bent užaštrina fiziologinius įspūdžius? Kažin kažin… Greičiau čia tave suturi iš buvusios puikybės likęs kuklutis noras taip paprastai nepasiduoti skubėjimo manijai (dabar prisiminiau, kad jaunystėje esu išleidęs eilėraštukų knygutę, pavadinimu „Nubalnotos sraigės“, tačiau neprisimenu, nors užmušk, apie ką ten buvo vograujama), iš pašalinio stebėtojo pasijos likęs mechaninis įprotis fokusuoti dėmesį į finalines kažkada prasidėjusių procesų scenas, antrąją prigimtimi tapęs pripratimas palaukti, uždelsti, jeigu to reikalauja įvykių seka. Tačiau to toli gražu negalima pavadinti atgimstančiu gyvenimo geismu.

Kita vertus, bjaurus vidinis balsas (reikėtų jam kada nors patrumpinti liežuvį) kužda, kad ir tavo kieme stovi pakinkyta mirties karieta, taigi net ir dirbtinai užtęstos pauzės, gudraujančios sąmonės delsimas negali pakeisti likimo.

Atsargiai – pavojinga teritorija. Slaptai.lt nuotr.

Praeitą kartą citavau Tomą Maną, sakiusį, kad liga gali pažeminti, bet gali ir išaukštinti žmogų https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-koronaviruso-dienorasciai-benelaukiant-ligos-protrukio-i/. Ką čia daug slėpti, prieš keletą metų susirgau onkologine liga, vėžys buvo stipriai pasivaręs į priekį. Gydymas, jeigu galima būtų taip pasakyti, buvo sėkmingas, be didesnių liekamų pasekmių, taigi nesijaučiu nei labai pažemintas, nei juolab išaukštintas tos neretai mirtina vadinamos ligos. Kas be ko, apie sėkmę čia turėtume kalbėti tik labai sąlygine prasme, gerai suprantant tikrą dalykų padėtį, kad, dabar atstatęs savo gyvybines funkcijas, kūnas tebelieka užminuotas, su tiksinčia  bomba po užpakaliu. Be visa ko kito, nuo tada likau pats įsižeidęs ant savo kūno (dėl  didesnio konceptualumo čia privalau neišgirsti kalbos kultūros reikalavimų, drąsiai sakydamas „ant kūno“), neišsižadėdamas tolimojo giminystės laipsnio su savo kūnu, bet nevengdamas ir tretiravimo, laikydamas jį nevispročiu, debilu, štai tokiu, į silpnaprotystę linkusiu giminaičiu, kurį, nori to, ar nenori, reikia prižiūrėti. Savo kūnui leidžiu savarankiškai įsimaišyti į minią, eiti pas merga, kartas nuo karto suteikiu progą pavedžioti mano šunį, bet labiau reikšmingų darbų nepatikiu.

O dabar papasakosiu apie atvejį,  kai kūnas gali pažeminti sielą, nuvilti net didžiausią optimistą iki pasąmonės gelmių. Na, iš tiesų, vėžys buvo tik kažkas panašaus į ilgai neužtrukusią slogą, palyginus su tais vargais ir neišbrendamais kančių keliais, kai, pasveikimo iš didelės rizikos ligos paskatintas, nusprendžiau susitaisyti dar ir dantis vienoje odontologine klinka pasivadinusia licenzijuotoje įstaigoje  Kaune, peršokdamas, jeigu leisite taip pasakyti, nuo onkologijos prie odontologijos.

Būdamas gudriu po laiko, privalau visus perspėti, kad, iškilus reikalui taisyti dantis, visų pirma privalu susirinkti detalią informaciją apie paslaugos teikėją. Įsivaizduoju, kad būna odontologinių klinikų, kultivuojančių įsitikinimą, kad reputacija yra  vienas iš verslo sėkmingumo principų, tačiau, kaip išaiškėjo, dar yra ir tokių odontologinėmis klinikomis besivadinančių verslo įmonių, kurios išsilaiko, uždirba pinigus juodosios chaltūros, kitaip nepasakysi, būdu. Kaip atrodo, net ir tokių kaip antruoju atveju klinikų savininkai taikstosi su nusistovėjusia apgaulės praktika, nes pasamdyti chaltūros meistrą kainuoja pigiau nei dorą žmogų, – anie patys užsikala sau pinigą, nesilaikydami darbo etikos ir sukčiaudami su medžiagomis, o iš kitos pusės, kad ir kaip ten būtų, toks sukčius taip pat ilgiau ar trumpiau kuria pridėtinę vertę, pildo įmonės kasą.

Aš pasirinkau arčiausiai mano namų įsikūrusią kliniką, čia už suteiktas odontologines paslaugas sumokėjęs 10 tūkstančių eurų. Gaila ne pinigų, iš esmės išmestų į balą, o sveikatos, nors susiskolinti iš visų pašalių ir sumokėti chaltūros meistrams pinigai nėra jau tokie maži, kaip galėtų atrodyti turtingam pižonui (perspėju, kad šiame žodyje rašosi „ž“, o ne „z“ raidė), prilygsta mano 1,5 metų atlyginimui. Vis tik kartais pagaunu save galvojant, kad būčiau sumokėjęs tuos 10 tūkstančių tam geradariui, kuris būtų perspėjęs iš tolo apeiti man dideles nelaimes, skausmus, veido užtirpimus, daugiakartinius įdėtų įtaisų lūžimus, ištrupėjimus, skilimus, užtraukusią kliniką, – bala nematė tų paslaugų, suteiktų norint pasigerinti išvaizdą.

Laikrodis, skaičiuojantis gyvenimo minutes. Slaptai.lt fotografija

Tikriausia skaitytojas jau nerimauja, skubėdamas pasakyti, kad Lietuvoje yra numatytos ir tiksliai aprašytos procedūros – kaip aptartu čia apgaulės atveju būtų galima ieškoti tiesos ir žalos atlyginimo? Tokia iš tiesų yra graži teorija, o praktiškai visi nukentėję nuo odontologijos sukčių žmonės nieko nelaimi, net įsipainiodami į ilgai trunkančius teismo procesus. Už chaltūros meistrų ir odontologijos sukčių interesus visados kaip mūras stoja vadinamieji Odontologų rūmai!

Lietuvoje yra bent trys lobistinės organizacijos, kurios gina grupinius interesus, neretai pažeisdamos teisėtus didžiosios piliečių dalies lūkesčius. Tai – Lietuvos bankų asociacija, Lietuvos Antstolių rūmai ir jau minėtas Lietuvos respublikos Odontologų rūmų susivienijimas.

Patikėkite, žinau, ką sakau, ne vieną valandą praleidau studijuodamas man prieinamas bylas, kylančias dėl pacientų skundų ir pretenzijų  nekokybiškai savo darbą atlikusiems odontologams (kaip jau užsiminiau anksčiau, tokiais atvejais paprastai laimi dantistas su samdomų pagalbininkų būriu sugebantis užkalbėti teisėsaugai dantį). Susikaupė visas segtuvas medžiagos su neįtikėtinų faktų krūvos registravimu, todėl pats laikas būtų viešai pasižadėti, kad anksčiau ar vėliau pateiksiu skaitytojo dėmesiui dokumentinę-meninę apybraižą, pavadinimu „Odontologijos rūmai“.

Švenčiant Kovo11-osios trisdešimtmetį, prezidentas Gitanas Nausėda viename iš savo pasisakymų konstatavo faktą, kad per šį laikotarpį Lietuvą pasiekė neįtikėtinų laimėjimų, užkopė į dideles aukštumas. Žinia, didžiausias iškovojimas yra pati nepriklausomybė, o garbingo jubiliejau proga tiesiog būtina pasidžiaugti, paminėti gražius dalykus, tačiau stojus kasdienybei nėra kur padėti akių, matant, kad kai kurios mūsų gyvenimo sferos yra visiškai pašvinkusios kaip akį rėžiantis disonansas garbingam nepriklausomos Lietuvos vardui. Toks pašvinkimas didesne ar mažesne dalimi prasimuša apskritai lietuviško tipo medicinoje, o ypač stipriai privačių odontologijos klinikų sferoje.

Ramybės oazė. Slaptai.lt nuotr.

Koronaviruso siautėjimo metu Lietuvos vyriausybė priėmė daug radikalių sprendimų, neįsivaizduotinų normaliomis gyvenimo sąlygomis. Savo ruožtu aš siūlau mūsų Vyriausybei priimti  dar ir tokį nutarimą, kad už odontologines paslaugas ugdymo sferos darbuotojams visą kainą sumoka valstybė, įpareigotoms institucijoms tikrinant atliekamų paslaugos darbų kokybę, žiūrint, kad valstybės pinigai nebūtų paleisti vėjais. Ar ne per daug noriu, savo gerosios valstybės įsivaizdavime išskirdamas vieną žmonių grupę?  

Dantys nėra tik įkandimo priemonė, net jeigu įsivaizduojame tai, kaip malonu švelniai dantimis sukąsti moters krūties spenelį ar nešvelniai įkąsti savo priešininkui į galvą.

Taip pat dantys nėra tik valgymo priemonė. Mokytojui, dėstytojui, apskritai paskaitininkui dantys yra darbo priemonė. Jeigu netikite, pabandykite įsivaizduoti, kad net I.Kanto nesiklausytų studentai ar mokiniai, jeigu didysis mąstytojai kreiptųsi į auditoriją, rodydamas visiems savo išpuvusius dantis…

(Bus daugiau)

2020.03.19; 14:35

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prabėgusios savaitės Penktadienis buvo pirmoji diena, kai šalyje dėl koronaviruso epidemijos pavojaus nebevyko užsiėmimai bendrojo lavinimo mokyklose. Jeigu net nieko nebūtum girdėjęs, staiga prabudęs iš kelių mėnesių letargo miego, apie naująjį užkratą, vis tiek buvo galima spėti, kad šalyje prasidėjo kažkokie radikalūs pasikeitimai, vedantys nežinia kur.

Į akis visų pirma krito tai, kad aplink parduotuves mikrorajone ir parko prieigose didėja, bematant auga paauglių susiėjimai, iškrikusios jų virtinės sklaidosi šaligatviais, tarsi anie jau būtų išsiruošę į kelionę, bet nežinotų kur eiti be juos prižiūrinčių pedagogų (gr. paidagogos – vergas, vedantis šeimininko vaikus į mokyklą ir parvedantis tiesiausiu keliu atgal).

Aplink tvyrojo  keistoko pagyvėjimo nuotaikos su isteriško paūmėjimo atvejais, kai vienas ar kitas pradeda šūkauti kaip indėnas, išėjęs į karo taką, kažkas iš jų springdamas kvatoja, kiti juokiasi iš užspringusio, negalėdami sustoti, tarsi visi čia būtų prisiriję linksminančiųjų dujų.

Neskubu spręsti, ar toks ūmus nuotaikos pagyvėjimas yra egzistencinis dar nelabai aiškaus pavojaus pasitikimo su jaunatviškos egzaltacijos prasiveržimais indikatorius, ar šitai yra paauglių, pirmą kartą taip akivaizdžiai atiduotų į savo pačių rankas, natūralaus fiziologinio, taigi dėsningo pagal gamtos ritmiką džiaugsmo išplitimas, įgyjantis masinį, gatves užplūdusį pavidalą?

Vaikų žaidimų aikštelė. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu kažkas niekinančiai sakytų, kad šiame, iš natūros nupieštame vaizdelyje prasikiša atgrasaus nebrendilų elgesio kompleksai, aš be išlygų nesutikčiau su tokiu kategorišku teiginiu, atsakydamas, jog toks yra ir tikriausiai turėtų pagal idėją būti mūsų atžalynas, kuris dabar pasimatė visu gražumu, tarsi staiga būtų išguitas į gatvę iš kažkokio pogrindžio. Viso populiacijos atsinaujinimo mechanizmo su prieauglio dinamika mes anksčiau nematėme taip akivaizdžiai, kaip galėjome išvysti jau savaitgalį, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad moksleiviško amžiaus Lietuvos piliečiai anksčiau dienomis būdavo užrakinami mokyklose, vakarais savo tėvų – spaudžiami į kampą ruošti namų darbaus,  o dabar jie iškart ir su akį rėžiančiu masyvumu pasimatė dar ir kitu savo rakursu, t. y. kaip palaida bala prie neparadinės parduotuvių sienos ir parkų prieigose.

Eidamas apsipirkti mačiau kaip prie parduotuvės nugarinės sienos tarsi į mitingą rinkosi paauglių kolonos, vaikinukai ir mergaitės, susimetę grupelėmis, gėrė iš butelių alų (įsigytą, regis, su benamių arba begėdžių suaugusiųjų pagalba), spygavo, keikėsi, spjaudėsi. Nemoralizuosiu dėl jaunųjų šalies piliečių nepagarbaus aplinkinių žmonių atžvilgiu elgesio, tikriausiai kažkada pats toks buvau, neatsimenu. Tačiau drauge klausiu savęs ir įgaliotų bei įpareigotų valdininkų, ekstremaliosios padėties prievaizdų – kur mes padėsime tą prasiveržusį tarsi pavasarinis ledonešis paauglių užplūdimo mikrorajono užkulisiais tvaną, kur užrakinsime, uždarysime dirbtinių užtvarų nemėgstančią ir linkusią burtis, ypač palaikyti bendravimą didžiųjų iššūkių kontekste mūsų jaunuomenę?

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesu toks tikras kaip valdininkai, kad užsiėmimų nutraukimas bendrojo lavinimo mokyklose yra būtinoji kovos prieš koronaviruso paplitimą priemonė. Šiandien, paplūdę miesto  gatvėse, atlaisvinti nuo pamokų jaunosios kartos bendrapiliečiai turės galimybę išplatinti užkratą daug sėkmingiau nei tuo atveju, kai jie būtų uždaromi mokyklų rezervatuose drauge su juos prižiūrinčiais mokytojais, – dabar kalbu net ne tiek apie tą virusą, kuris persiduoda oro-lašeliniu būdu ir nuo užkrėstų paviršių, kiek apie egzaltacijos virusą, egzistencinį maro nuotaikų padauginimą ir dekadentiškas valios konvulsijas, atsirandančias matant besivalkiojančius ir neprižiūrimus tarsi benamiai šunys miesto paslėpsniuose paauglius.

Ar gali atsitikti taip, kad mūsų valdžia imsis pačių griežčiausių priemonių ir, tarkime, pradės gaudyti į krūvą besirenkančius paauglius tinklais, kaip darė komunistinės Kinijos pareigūnai? Žinia, tokia pagunda yra, galima drąsiai spėti, kad naujos generacijos valdžiai, viską mėgstančiai drausti ir smulkmeniškai reguliuoti, iš tiesų niežti nagai. Jeigu viskas pakryptų tokia linkme, toliau, būnant nuosekliems, sektų būtinybė visą valdžią sutelkti vienintelio Verygos rankose, įteikiant jam diktatoriaus įgaliojimus ir suteikiant vyriausiojo žvejo titulą,  koronaviruso išplitimo metu užmirštant, kad teisėtai sielų Žveju galėjo vadintis tik Kristus, o Žvejo žiedą teisėtai dėvi tik Popiežius, Dievo vietininkas žemėje.

(Bus daugiau)

2020.03.16

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma

Prieš keletą metų Kovo 11-osios proga straipsnelyje „Tas saldus žodis“ be visa ko kito rašiau:

„Šįkart leiskite tarstelėti keletą žodelių apie laisvę jau ne metafizine, atitraukta prasme, bet  atsigręžiant į laisvės fizinius,  dar daugiau – jutiminius parametrus, primenant, kad laisvę galima užuosti, ragauti, liesti. Laisvė yra ne tik idėja, bet ir kūnas, be to, ne tik politinio ar ekonominio idėjos įkūnijimo, realaus įgyvendinimo  pavyzdys, tačiau ir kaip visus jutiminius receptorius veikiantis laimės dirgiklis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kulinarijos knygų receptūrose nenurodomas toks ingredientas kaip laisvė šalia sviesto, kiaušinių, druskos ar cukraus pudros, tačiau bet koks nelaisvėje pagamintas patiekalas yra sugižęs iš anksto, nežiūrint įdėtų pastangų ir kulinarinio talento. Todėl vienaip tą patį ragauja vergas, kitaip – laisvas žmogus, skonio receptoriais apčiuopdamas laisvės esmę, semdamas fizinę palaimą iš laisvės resursų. Laisvė yra svarbiausiasis vitaminas, reikalingas žmogaus gyvasties palaikymui.

Posakis „įkvėpti laisvės oro“ yra tautologija, nes nelaisvėje žmogus yra priverstas springti dvoku nuo okupanto autų, padžiautų ant balkono turėklų, dūsta kaip žuvis išmesta ant kranto. Taigi laisvė kvepia,  laisvoje šalyje kvėpuoti yra vienas iš didžiausių malonumų, kai krūtinė kilnojasi nuo kunkuliuojančių plaučių ir iš laimės vartosi tavo širdis“ https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2016/03/11/news/tas-saldus-zodis-845660/.                    

Antra

Dabar, prisiminęs aną tekstą, pagalvojau – ar nenusaldiname mes kartais savo kalbų apie laisvę? Išties, jeigu būtų reikėję 30 metų ragauti  vien tik bedugnį, niekaip iki galo neišragaujamą  tortą, širdis užspringtų nuo saldumo pertekliaus, pasidengusi negyva cukraus pudros patina.

Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijos

Prie saldumynais nukrauto šventinio stalo pirmoje eilėje paprastai vienas per kitą grūdasi vėl verteivos, todėl galop čia padengtas laisvės tortas ima ir persisunkia Grigeo vamzdžių leidžiamų srutų dvoku.  

Taigi, kaip išaiškėja, laisvosios rinkos fetišizavimo tortas nuo pat pradžių yra užnuodytas gobšumo įdaru, todėl net pašvinkusios silkės uodega bedalio žmogaus rankose yra vertingesnis dalykas nei tokiais tortais nukrautas stalas.

Kaip dabar jau atrodo, laisvė savo skoninėmis savybėmis vis tik yra artimesnė rupios duonos spragumui net torto pretenzingumui, neretai vedančiam į apsinuodijimą.

Tas žodis yra ne tik saldus, bet ir sūrus, su kraujo prieskoniu ant lūpų.

Nieko nepadarysi, ilgai brandintas laisvės žodis turi ir stiprų kartumo užtaisą, panašiai kaip labai gero šokolado substancijoje galiausiai vis tiek prasimuša kartumo prieskonis. Laisvės kartumas – tai veiklus ilgesys, žinojimas, kad laisvė yra transcendentinis skiepas mūsų  uolėtoje pakrantėje.

2020.03.11; 08:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai temperatūra lauke vos-ne-vos perkopia nulį Celcijaus, mano daugiabutyje paprastai iškart yra išjungiamas centrinis šildymas. Čia gyvuoja taupiųjų pensininkų, sudarančių namo gyventojų daugumą, imperatyvas, kad, nutirpus balų ledukams, jau ir tūnantis namuose žmogus gali verstis be dirbtinės šilumos šaltinio, pasišildydamas savo alsavimu arba susivilkdamas ant savęs visus spintos rūbus.

Vis dėlto savigarbos likučiai neleidžia vaikščioti atvėsusiuose kambariuose apsimuturiavus paltu, nes ne karo metas gi, galop Rusijos ekonominė blokada jau kadaise baigėsi… Taigi belieka tik pagalvoti apie kažką tokio, kas sušildytų sielą net ir pašiurpusia žąsies oda pasidengusiam žmogui. Išties, ne kartą girdėti, neretai su didesniu ar mažesniu sarkazmu ištariami žodžiai apie karštą moterį dabar ataidi visu trenksmu be jokių išlygų ir mažiausio ironijos atšešėlio kaip išganymo pažadas nusidėjėliui. Dar daugiau, – pradedu įsisvajoti apie karštą moterį, sutinkamą karštuose kraštuose arba pasimatančią mūsų padangėje per didžiausius vasaros karščius.

Albertas Kamiu dienoraštiniuose užrašuose savo įspūdžius 1936m. gegužės mėnesį iš esmės išsako tokiu kondensuotu sakiniu: ,,Pavakariai Alžyre, kai moterys būna tokios gražios“ (Albert Camus. Užrašų knygelės I. Baltos lankos, 2009, p.24). Atkreipkime dėmesį, jog A.Camus nurodo ne tik vietą, kur moterys būna gražios, užstojus karščiams, bet ir laiką – pavakario metą.

Moteriška paslaptis

Alžyro sotinėje Alžyre, kur rašytojas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, nepaprasti, sunkiai pakeliami karščiai užstoja dar balandžio mėnesį, o baigiasi – įpusėjus rudeniui. Tačiau dabar ir Lietuvoje beveik kiekvieną vasarą galima išbandyti ekstremalius temperatūrų svyravimus, turint progą stebėti, kaip atlėgus alinančiam dienos karščiui, pailgėjus šešėliams, padvelkus žengimo į naktį paslaptimi, dar neatvėsusios moterys sutyvuliuoja, pradeda žaižaruoti visu neįmanomu savo grožiu, ilgai leipusios ir truputėlį pavytusios karščio zenite, iš naujo atsidengia ilgesingais aromatais. Kita vertus, į dienos pabaigą kavinės dialektikai ne tik Alžyre pradeda diskusijas dėl amžinojo rato  – ar moteris tampa viliojančiai paslaptinga nuo artėjančios nakties dvelksmo, ar – priešingai – naktis pavirsta paslaptingu labirintu dėl  moters artumo?

 Moteris gyvena paslapties kriauklėje, tai – tikrieji moters namai; moteris be paslapties yra besivalkiojanti dykumos karštyje, užklimpusi proletarinėje dienos šviesoje moteris.

Kita vertus, Sandro Botičelio „Venera“ vaizduoja deivę, atplaukiančią į krantą, jai stovint ant kriauklės kraštelio. Iš tiesų, išsilukštenimo, jeigu norite, išplyšimo, dar kitaip tariant, išsipakavimo ar išpakavimo motyvas kiekvieną moterį daro deive. Ar sakote, kad moteris užburia kaip vaizdinys? Tačiau, kaip atrodo, normalių refleksų vyrą, sutikus moterį, drauge ištinka garsinės haliucinacijos, t. y. jis girdi, kaip turėtų skambėti jos išsipakavimo iš rūbų melodija, koks čia yra rūbų šlamėjimo kontrapunktas tarp standumo ir minkštumo pustonių. Jeigu aš tokio moters skambėjimo negirdžiu, darau išvadą, kad prasilenkiau su visiškai tuščiavidure moterimi.

Paslaptingosios mėlynos akys. Youtube.com nuotr.

Nesakykite, lengvai paryškintas, nieko čia neperspaudžiant, daiktiškumas, mechaniškumas ar net objektiškumas daro moterį dar labiau pikantiška ir paslaptinga būtybe.

Negali būti jokių abejonių dėl vyrų ir moterų teisių lygybės. Tai minimali civilizuotumo norma. Tačiau, mano galva, feministinių judėjimų karingumas iliustruoja ne ką kitą, o patriarchato pergalę, įtvirtina tokią pergalę. Kadaise, pasakykime taip, dar pirmykštės visuomenės brandžiojo matriarchato epochoje, skirtinguose pasaulio arealuose steigėsi vyrų sąjungos, kuriose, išeinat už matriarchato vertybių skalės, didesniu ar mažesniu laipsniu buvo bandoma reabilituoti kario savybes ir pasirengimą kovai, tokiu būdu parengiant visuomenės perversmą kario dorybių išaukštinimo labui. Savo ruožtu šiandien kovos patoso apsėstos feministės, regis, yra tokios susiorganizavusios į sąjungas arba pavieniui veikiančios moterys, kurios puoselėja karingumą ir vyriškumą su dar didesniu įkarščiu nei buvusios vyrų sąjungos.

Musulmoniška skarelė

Į moterį reikia įsižiūrėti iki kraujo akyse, kad būtent toks vaizdinys tau išliktų, stojus mirties akivaizdoje! Tiesa, taip filosofas kalbėjo apie būtį, atsidengiančia jusliniais didingo grožio, tarkime, kalnų tarpeklių pavyzdžiais. Taigi kyla klausimas – ar toks sugretinimas nesubanalina kalbėjimo apie būtį, neperveda filosofinio užsiangažavimo į  nepateisinamai lengvabūdišką plotmę? Tačiau šiuos pavyzdžius galima apversti, neprarandant didingos rimties, tariant, kad būties pasimatymas be visa ko kito turi pažadinti ir mūsų  drovumą bei pietetą, jeigu nenorime prilygti tam vojaristui, kuris bukai išsproginęs akis pro rakto skylutę žiūri į nusirenginėjančią moterį.

I.Ilfo ir J.Petrovo kultinio romano „Dvylika kėdžių“ pagrindinis personažas O.Benderis į gyvenimą paleidžią skrajojančią frazę – „Karšta moteris – poeto svajonė“. Įsiklausius į frazės sąskambį gali išgirsti kažką panašaus į nuskambėjusių  žodžių dvigubą dugną arba pusiau nuodingos ironijos užtaisą. Taigi vien dėl šios frazės esu linkęs patikėti nuogirdomis, jog šie rašytojai buvo homoseksualų pora, mat išsakyti žodžiai gali būti suprasti kaip bandymas apsiginti nuo gilesnio pasaulio, tariant, kad aistringa, karšta moteris gali dominti tik kažkokius keistuolius, poetus, kraštutinius individualistus.

Tačiau suprantant žodį „karštas“ ne kaip metaforą, o tiesmukai, banaliausia  temperatūros prasme, ne taip jau viliojančiai skambėtų pažadas apie karštą kaip Sacharos saulė moterį savaime jau karštą dieną, ar ne? Tačiau kaip tik čia sau leisiu įsiterpti, primindamas, kad, regis, kiekvienas brandesnio amžiaus vyras yra sutikę tokių moterų, nuo kurių kakta išrasoja šaltais prakaito lašais net pačią karščiausią dieną. Tarkime, kad taip yra dėl to, jog moteris gali būti tokia pat gili paslaptis kaip kapo duobė.

Mirtis ir erotika yra dvi skirtingos to paties reiškinio pusės… Daug kartų girdėti, banalūs žodžiai, tiesa? Net ir neskaitę Biblijos žmonės žino pasakojimą apie išvarymą iš rojaus, apie tai, kaip nuraškęs uždraustą gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisių žmogus Dievo yra baudžiamas mirtimi.

Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

(Dievas yra toks negailestingas, kad pasmerkia žmogų myriop dėl vieno obuolio?)

Kaip visi gerai žinome, šis Biblijos pasažas yra tapęs lengvabūdiško pasišaipymo dalyku mūsų mokslingoje, t.y. pusiau išsilavinusių žmonių visuomenėje. Tačiau iš tiesų ne pasakojimo fabula sukuria prasmę, o galimos interpretacijos. Garsus žydų tautybės filosofas Levas Šestovas šį mitą interpretuoja taip, kad esą pats žmogus savo laisvu apsisprendimu pasirenką mirtį vardan gyvenimo kaip pažinimo savo rizika ir erotikos nuotykio. Tobuloje rojaus pilnatvėje nėra jokio judėjimo į priekį, nėra pažinimo sekos padalų ir gyvenimo įvairovės. Visa to nėra Edeno soduose, tačiau visa tai uždera mirties šabakštynuose.

Taigi žmogaus baigtinumas, t. y mirtingumas gali būti suprantamas kaip pozityvus būties pradas (taip pat ir I.Kanto filosofijoje fokusuotas dėmesys žmogaus baigtinumui nėra kokia nors nuoroda į negatyvumą, trūkumą, nepakankamumą, baigtinumas čia nereiškia defektyvumo, bet yra atpažįstamas kaip gyvenimo įprasminimo prielaida).

Šio mito kontekste moteris („gundytoja“) iš tiesų gali būti atpažinta kaip mirties kūrėja, bet būtent kaip tokia, kuri drauge yra gyvenimo upė.

Žmogus yra baigtinė, bet drauge atvira begalybei būtybė. Šitaip paradoksalus žmogaus būties būdas daro jį imlų paslapčiai. Toks savo esme yra „sugundytas“ žmogus.

2020.03.03; 11:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ten Ramūnas Karbauskis dėjosi Žemės gyventoju, dėl neproporcingai didelių, keistai išsprogusių ir blizgančių akių Saulius Skvernelis buvo panašus į marsietį (kaip iš akies luptas), o Gabrielius Lansbergis atstovavo protingos būtybės porūšiui iš kitos galaktikos, kažkokiai homo landsbergos aurus versijai su ištįsėlio mutanto pažymiais.

S.Skvernelio, žengusio į reformų kelią ir jau bepradedančio įsibėgėti, bendražygis Ramūnas sunkiai vilkosi iš paskos, tarsi tai būtų kažkokios grandinės ar svarsčiai ant pirmeivio kojų. Žinia, tai ne pats blogiausias variantas, nes be papildomo svorio eiklųjį bėgūną gali nupūsti vėjas nuo kelio arba užmesti per posūkius išcentrine jėga. Visiškai nepavaldus žemės traukos dėsniui G.Landsbergis vienišas klaidžiojo dausose, steigdamas kur papuola švietimo įstaigas, keliančias taurų tikslą labai gabius vaikus perauklėti į visiškai normalius, taip ištįsėliui mutantui savo jėgomis ir entuziazmu prisidedant prie socialiai sukonstruoto defekto įsivyravimo ir įsimoterinimo.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galimas daiktas, S.Skvernelis sapnuose (idealiame pasaulyje) buvo linkęs labiau bendrauti su G.Landsbergiu nei su R.Karbauskiu dėl pirmojo geresnių genealoginių duomenų, tačiau žiūrint realistiniu ginekologiniu požiūriu, kaip yra pastebėjęs dar K.Donelaitis, vaikystėje visi vienodai myžo į vystyklus.

Kartą G.Landsbergis pradėjo žvalgytis į šalis ir prapliupo komplimentais Gintarui Paluckui. Marse buvo paskelbtas gedulas, R.Karbauskis grasino pasiskųsti kadenciją baigusiai likimo deivei Daliai. Tik santuokos ir bičių dievas Pizius, tarnavęs lesbiečių televizijoje, už dyką čia niekam nedalindavo patarimų, net ir kilus politinei krizei.

Kadenciją baigusi likimo deivė Dalia kartą spaudos konferencijoje prisipažino nuo vaikystės kenčianti dėl viešumo baimės, drebanti nuo  žvilgsnių, varstančių (eks) deivę dienos šviesoje, nuo tada valstybės vyrams ji pradėjo vaidentis tik naktimis, įsisupusi baltose įkapėse.

Didelis pasimetimas užstojo šalyje, delfi.lt paviešinus užsienio mokslininkų tyrimus, kad žmonėms, niekados nevartojusiems alkoholio, daugeriopai išauga pavojus susirgti silpnaprotyste. Kilo panika, panokusi net priartėjusio koranoviruso sukeltas konvulsijas, įsismarkavusiai populiacijai dejuojant ir raudant, baisiai užjaučiant R. Karbauskį, tačiau kažkodėl nematant reikalo nerimauti dėl S.Skvernelio, taip pat gerai suprantant, kad G.Landsbergis dar suspės prasigerti – jaunas yr.  Tačiau Lietuvos mokslininkai netrukus įrodė, kad šio tyrimo rezultatai yra nepatikimi dėl ydingų metodologinių prielaidų, pasekmę sumaišant su priežastimi.

Keistas žmogus. Slaptai.lt nuotr.

Niekam nebuvo paslaptimi, kad R.Karbauskis bendradarbiauja su piktąja dvasia. Žiū – o  stebukle! – kiek kartų užvaikyti žmonų vyrai, žiūrėdami į savo antrąją (gražiąją) pusę, veltui sakydavo, kad tave velnias nujodintų į kokią nors ispaniją, o R.Karbauskiui užteko tik pagalvoti – ir viskas tvarkingai stojo į savo vietas.

Dėl pilnutinės tiesos reikia pastebėti ir tai, kad savo ruožtu S. Skvernelis tiesė kelius į savo namus ne siekdamas išprašyti, o greičiau – trokšdamas prisivilioti čia savo laimę.

O G.Landsbergio žmonos, Lietuvos socialinių mokslų daktarės, edukologės, kontekstinio ugdymo pradininkės, konsultantės švietimo klausimais Lietuvoje, tarptautinių mokyklų tarybos švietimo vertintojos ir didžiausio ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos bei „Six Senses“ International Preschool steigėjos Austėjos Landsbergienės antrasis vardas apskritai yra Laimė.

Mėnulis išlenda iš debesies virš Vilniaus, o į Mėnulį pakėlęs galvą pratisai ten tebestaugia geležinis vilkas.

Tarsi niekas nieko, nekreipiant jokio dėmesio į čia aprašytus įvykius, ištuštėjusiomis Vilniaus gatvėmis po vidurnakčio ant balto, į kasas supintais karčiais, melodingai ciksinčių kanopų žirgo link Gedimino kalno joja Gitanas Nausėda, dar nepabudęs iš miego.

2020.02.27; 17:33

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kodėl Jūs, mokytojau, aiškindamas mįslingiausias Filosofijos kaip griežto mokslo tiesas, aptardamas žmogaus patyrimo ir pažinimo regionų su nepakartojamais intencionalios ir horizontinės sandaros būdais variacijas, taip dažnai iliustracijos dėlei vartojate subanalintą mūsų kultūroje ir nuvalkiotą žmonos pavyzdį, ar išties nebūtų tikslingiau čia į pirmą vietą kelti labiau intriguojantį paslaptingos nepažįstamosios atvejį, kurio išslaptinime objekto duotumo būdai galėtų būti atpažįstami ir aprašomi kaip dar nepripildyto, taigi tuščio intencionalumo įvykdymo galimybės, – pasigirsta laibas balselis su klausiamąją intonaciją iš Halės.

Per amfiteatro eiles nuvingiuoja linksinčių sutikimo ženklan galvų padrika banga, tarsi turinti perspėti, kad reikėtų paieškoti labiau šviežių pavyzdžių, nes darbštuolės žmonos animos pavidalu primygtinis fetišizavimas pradeda po truputėlį atsibosti išpaikintai publikai. Greitai žvilgtelėjęs į halės gilumą sugebu pastebėti, kad klausimą, panašų į uždelsto veikimo priekaištą su galimais šalutiniais padariniais, uždavė bebarzdis, dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, bet drauge suprantu, kad didelių laiko atsargų neturiu, nes maištas gali įsiplieksti staiga net ir lygioje vietoje, niekam to nelaukus.

Dabar jaučiu pareigą ir turiu gerą progą paaiškinti nuobodžiaujančiai publikai, kad filosofijoje svarbiausias dalykas yra teoriniai principai, o ne atskiri pavyzdžiai, kad skoningasis manierizmas, sekant iš paskos didiesiems, įpareigoja būti kraštutinai neišrankiems teikiant pavyzdžius, tokiu būdu pabrėžiant teorijos pirmenybę bet kokio įvaizdinimo ir iliustracijos atžvilgiu (svarbu, kad įvaizdinimas nenustelbtų teorinių principų, nes priešingu atveju mentalinė energija gali būti nukreipiama pro šalį, užklampinama smulkmenose arba net kanalizuojama nepritaikytose vietose).

Ar Europa neišbarstys savo saugumo ir gerbūvio? Slaptai.lt nuotr.

Be to, mane teisina tai, kad aš didžiausią dėmesį skiriu ne pavyzdžio reljefiškumui, įtaigumui ar estetiniam paveikumui, o autentiškumo užtaisui, teikdamas pirmenybę tiems pavyzdžiams, kurių gyvenimišką teisingumą liudija mano asmeninė patirtis. Todėl mano kurpiamoje filosofijoje šalia nepasiekiamo Sofijos idealo taip dažnai iškyla darbu pelnomo Žmonos prielankumo pavyzdys, kuris dėl profilių įvairovės bent man yra pakankama empirinė bazė, siekiant apginti teorines pozicijas. Tik pavyduoliai kartais liežuviais plaka apie tai, kad prailgintas mano žmonos torsas užstoja pasaulio vaizdinį, tačiau aš dėl to niekam nesiskundžiu, nejaučiu jokio trūkumo ar neaiškaus sąžinės dilgsėjimo.

Ta proga primenu išrankiajai publikai seną pasakėčią apie karvę ir varlę.

Fabula tokia: prižėlusioje ir klampioje kūdroje skęsta karvė, o ant lelijos stiebo įsliuogusi varlė žiūri į šitą vyksmą savo išsprogusiomis akimis.

– Kodėl tu žiūri, – klausia priekaištingu balsu karvė.

– Kodėl kodėl, – pamėgdžiodama karvę sukvarksi varlė, – aš čia paprasčiausiai gyvenu!

– Aš čia paprasčiausiai gyvenu, – teisinuosi prieš publiką dėl savo pasirenkamų pavyzdžių tendencingumo, o po to įsismarkavęs pradedu neakivaizdinę diskusiją su prabėgusių laikų filosofu, kuris andai nepagalvojęs tvirtino, kad meilė Sofijai ir Zofijai (t. y. Zosei, kartais vadinamai Zosyte) yra nesuderinami dalykai.

Nesakykite, kažkas išties karviško prasikiša Europos vaizdinyje,  jeigu be visa ko kito dar prisimename ir senovės graikų mitą, paporinantį mums apie tai, kad gražuolę Europą sugundė Dzeusas, pasivertęs buliumi.

Karvės skulptūra Europos prekybos centre Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku pastebėti, kad Europos kaip skęstančios karvės prasmėvaizdis dera su O. Spenglerio išplėtota Vakarų saulėlydžio tematika, tačiau pravartu bus atkreipti demesį ir į tai, kad jau pasikeitė kažin kelintoji garsiai kvarksinčių ant nendrės stiebo varlių karta, tačiau mūsų karvė tebeskęsta dar vis neproporcingai ištįsusiu laike pavidalu, daugeliui jau praradus kantrybę ir pradėjus net abejoti dėl liūdnos pabaigos išsipildymo galimybės. Taigi „Titaniko“ pavyzdys čia netinka kaip pernelyg lengvabūdiška asociacija, o, be to, net ir barbarai mus ta proga apleido, išmintingai išsilaipindami kitoje pakrantėje.

Kai žmona neduoda kišenpinigių ir neleidžia pasižmonėti pas draugus, didingu savo stotu užstodama langą į  Europą, ištuštėjusiame pasaulio ekrane matau tik skęstančią karvę jau be jokių prasminių intonacijų ir jausminių proveržių.

2020.02.24; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Netrukus švęsime atkovotos laisvės 30-metį, drauge priminsiu, kad šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai mūsų padangėje buvo įsteigtas vadinamasis Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI). Kaip atrodo bent man, šie įvykiai susiję labai panašiu pavidalu, kaip pavasarį nutirpus sniegui, iš vienos pusės, pražįsta gėlė, o, iš kitos, pasimato po sniegu per visą žiemą ištupėjusios šiukšlės.

 LLRI veiklą žmonės vertina skirtingai, bėgant metais vis liūdniau ir liūdniau, taigi leiskite ir man pagaliau išsakyti savo visiškai aiškią nuomonę, kad minėtas institutas yra parazitinė atauga, tiesiog – šiukšlė.

Kas padės atsakyti į klausimą – kodėl reikėjo įsteigti Laisvosios rinkos institutą tuo metu, kai visuotiniame dvasios pakylėtume laisvosios rinkos idealo dar netemdė jokie šešėliai, laisvosios rinkos principai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas, žengiant pažangos keliu? Kam reikėjo vežtis pro atviras duris? Šiandien, nutekėjus nemažai vandens nuo to laikmečio, daugmaž žinome, kad ten, kur sudygo LLRI paskleista sėkla apie visišką verslo laisvę, užginčijant bet kokios kontrolės galimybę, užsiveisė tokie monstrai kaip Grigeo, leidžiantys srutas į Lietuvos vandenis.

Vadinamasis Laisvosios rinkos institutas ne kartą yra nurodęs, kad institutas nekelia jokių mokslinio tyrimo tikslų, nėra mokslo institutas, labai komiškai įvardydamas savo veiklos profilį idėjų kalvės pavadinimu. Daug netuščiažodžiaujant reikia pasakyti tiesiai, kad minėtasis institutas yra propagandinių lozungų kalvė, kur žmonės su moksliniais vardais tarnauja ne mokslui, o užsiima pigiausia propaganda, neretai gindami net ir kriminalinio verslo interesus. Jeigu norite, vadinkite šį institutą prostitucijos lože, laisvųjų rožių institutu, laisvosios reprodukcijos inkilu ar pan.

Negaliu tvirtinti, kad LLRI vienintelis steigėjas yra MG Baltic, tačiau ne paslaptis, kad ši stambiojo kapitalo bendrovė yra ištikimiausias instituto finansinis rėmėjas, mecenatas. Iš tiesų, ką praktikoje reiškia instituto populiarinamas „ribotos valdžios“ lozungas, visu gražumu pasimatė  Seimo komisijos tyrimo išvadose apie MG Baltic kompanijos pastangas užvaldyti valstybę. Kad ir kaip žiūrėtume į šį daug triukšmo sukėlusį tyrimą, vienas dalykas nekelia abejonių – MG Baltic gyvybinis interesas buvo (yra?) labai silpna, pažeminta, sutrypta valstybė.

Pavojinga zona. Slaptai.lt nuotr.

Išsisklaidžius dūmų uždangai labai aiškiai pasimato, bado akis tai, kad visi LLRI keliami tikslai iš esmės yra antivalstybiniai. Ar iš tiesų dar manote, kad sutirštinu spalvas, jeigu nuosekliai perskaitėte išguldytus ant lapo, vienas po kito andai surašytus instituto tikslus? Štai:

Nuosekliai mažinti mokesčius, supaprastinti jų mokėjimo tvarką.

Nedidinti minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio, neriboti darbo trukmės.

Nuostatą, jog energetikoje vyrauja natūralios monopolijos, keisti požiūriu, jog galima konkurencija tarp skritingų energetikos sektorių, o valstybinis reguliavimas nereikalingas.

Privatizuoti transporto sektorių (geležinkelius, oro uostus ir pan).

Švietimo sistemoje vengti valstybės kišimosi, jį pakeičiant viešuoju valdymu.

Nereguliuoti gydymo paslaugų kainų, reguliuoti tik kompensavimo lygį (visais atvejais mažiau 100 %) ir kokybės standartus.

Naikinti žemės rinkos suvaržymus, jos naudojimo paskirties apribojimus.

Antikapitalistinėmis idėjomis grįsta ekonominė politika veda į visuotinį skurdą, todėl jos būtina vengti.

Valstybinė parama (pašalpos) teigiamų pasekmių skurdo paplitimui neturi. Skurstantiems vietoj to turi padėti įvairios religinės ir kitos bendruomenės

Nesiruošiu smerkti institute dirbančių žmonių, kurie čia atėjo ieškodami skalsesnio duonos kąsnio arba norėdami prisidurti prie skurdžios mokslininko algos. Tačiau, kaip atrodo bent man, įrašas apie nuveiktus darbus po šio instituto iškaba nepuošia žmogaus biografijos. Mane iš tiesų neramina tie atvejai, kai buvę instituto darbuotojai įsidarbina valstybės tarnyboje, tampa ministrais, viceministrais, departamentų vadovais ir pan., neramina dėl tos paprasčiausios priežasties, kad buvusi tarnystė instituto tikslams byloja apie stiprų žmogaus polinkį parsiduoti.

Užtektų prisiminti vien tik Remigijaus Šimašiaus pavyzdį, žmogaus, kurį būtų galima laikyti LLRI pasaulėžiūros personifikacija, istoriją.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Andai net keletą kartų esu išsakęs savo nuostabą dėl šio eksperto, tuomet dar dirbusio LLRI, genialaus (?) paaiškinimo, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.

Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste išdavikišku poelgiu, kai jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją.

Kaip atrodo, R.Šimašius yra pridėjęs savo plaukuotą delną ir prie Grigeo istorijos, a? Būtent jo vadovavimo Teisingumo ministerijai metu, ministerijos inciatyva aplinkosaugos veiklą apibrėžiantis įstatymas buvo papildytas nuostata, draudžiančia aplinkosaugininkams tikrinti įmones, neperspėjus jų iš anksto prieš 3 dienas.

 Jeigu būtų falšo muziejus, ten tikrai puikuotųsi R.Šimašiaus vaškinė skulptūra, vaizduojanti dabartinį miesto merą, pamynusį atminimo lentą, panašiai kaip Šv. Arkangelas Mykolas koja prispaudęs laiko gyvatės galvą.

Ar galima į tą patį vandenį įbristi du  kartus? Toks klausimas kyla išgirdus, kad, prastėjant LLRI įvaizdžiui, jam vadovauti grįžta pirmoji instituto prezidentė Elena Leontjeva, dirbusi čia prieš daugelį metų, dar tais romantiškais laikais, kai net LLRI nekėlė baisios alergijos. Kita vertus, dabar iš atminties be jokio ryšio kažkodėl iškyla gorbačiovinių laikų anekdotinis pasakojimas apie tai, kaip, prasidėjus vadinamajai pertvarkai ir atvėrus vartus laisvajai rinkai, Maskvoje buvo įsteigtas pirmasis viešnamis, nukreipiant čia dirbti patikimus kadrus, t. y. dar pilietinio karo metais ištikimybę sugebėjusias pademonstruoti partietes.

2020.02.15; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naująją darbuotoją, prabėgus kažkiek laiko ir ją geriau pažinus, visi pradėjo vadinti neadekvačia. Ta kolegė jau paliko tarnybą, tačiau tąkart turėjau progą pagalvoti –  kodėl man, skirtingai nei kitiems, ji beveik niekados neužkliūdavo trainiojantis šalia arba, kitaip tariant, kodėl netrikdė, neerzino pusamžės damos keistenybės, prasikišantys dramatiškų nuotaikų šuorai, kai nuo euforijos be pastebimo preteksto puolama į ašaras ir atvirkščiai? Tada prisiminiau, kad jaunystėje paprastai bendraudavau tik su visokeriopa to žodžio prasme neadekvačiomis merginomis, kvailesniosios publikos dalies kartas nuo karto, būdavo, pavadinamomis psichėmis. Dar nežinau – ar jos mane traukė, ar aš jas?..

Tarkime,  kad likimas iškrečia piktą pokštą, kai niekados įvykių neskubinęs vyriškis staiga veda adekvačią, net pernelyg adekvačią moterį.

Pabandykime įsivaizduoti, kad šią ištekėjusią moterį suerzint jau būna labai sunku, beveik neįmanoma, tačiau ilgai ir metodiškai dirbant galima net ir ją įvesti į drugio krečiamą transą. Tada adekvati žmona tramdomai ramiu balsu pasako visą tiesą apie savo likimo bendrakeleivį, kad anas yra visiškas niekas, geriausiu atveju, idiotas, nelaimėlis ir vidutinybė, kad ji gauna nepalyginamai didesnį atlyginimą už jį ir t.t. Tiesą sakant, tai labai gerai žinau ir aš pats apie save, tačiau nejauku nepagražintą tiesą išgirsti iš mylimosios, tapusios žmona (neduokDie!), lūpų. Todėl sakau aš, daug patyręs, jums, jaunieji bičiuliai, niekados neveskite savo mylimųjų, nes užsikrausite nepakeliamą moralinę naštą tapti sėkmės džentelmenais, nors jums patiems to visai nereikėtų arba net būtų atgrasu.

Pakalbėkime apie kitą atvejį, kai adekvatus požiūris į pasaulį gadina pasaulio vaizdinį. Tokia kolizija tampa ypač akivaizdi, kai žmogus daro galutinius apibendrinimus, remdamasis tik savo profesijos patirtimi, kalba kaip tikras profesionalas, dalykiškai ir logiškai pagrįstai, tačiau labai greitai ima ir išaiškėja, kad tas loginis nuodugnumas buvo ne kas kita kaip profesinio išsigimėliškumo demonstracija.

Štai įtakingas Lietuvos pramoninkų konfederacijos veikėjas ir verslininkystės ideologas skelbia, kad žmogaus vertingumo pagrindas yra jo sukuriama pridėtinė vertė. Tai teiginys, kurį būtų galima pavadinti geležinės logikos pavyzdžiu, jeigu žiūrime iš stambiųjų savininkų varpinės, šitokiu kampu bandydami atsakyti į klausimą – kam žmogus apskritai yra reikalingas ant svieto? Į suktą klausimą šiam verslininkystės guru iš auditorijos – kur tada reikėtų padėti menininkus – žymusis verslo ideologas nė nemirktelėjęs atsako, kad menas taip pat kuria pridėtinę vertę, įgalindamas mus laisvalaikio metu atsipalaiduoti ir geriau pailsėti. Kaip dabar reikėtų suprasti, turiningas poilsis, užpildytas meno, padeda atstatyti žmogaus darbingumą, būtiną kuriant pridėtinę vertę, arba galbūt net paskatina darbo jėgos reprodukciją. Kaip sakoma, mintis sudėliota iki loginės pabaigos, yra kraštutinai adekvati, niekas neturi teisės tokias verslo ideologo ištaras pavadinti logiškai nenuosekliomis arba nedalykiškomis. Kitas reikalas, jog toks loginis nuoseklumas, dalykiškumas ir adekvatumas labai greitai, net nepasukus už kampo, pagimdo Grigeo pabaisas.

Siaubo filmai. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, jeigu mūsų garbusis mintytojas iš Pramoninkų konfederacijos laisvalaikiu pasidomėtų meno teorija, čia nesunkiai rastų net tokį apibrėžimą, kad menas yra radikali asocialumo forma. Žinia, asocialumas yra aiškintinas kaip personažo socialinis neadekvatumas, prasilenkimas su kito žmogaus lūkesčiais pelnyti abipusę naudą.

Kaip atrodo, žalingas vis tik yra ne pats pridėtinė vertės reikalavimas, o jo hiperbolizavimas, kai toks principas tampa visuomeninio gyvenimo prasmingumo kriterijumi ir žmogaus vertingumo matu. Jeigu šitoks priesakas tampa gyvenimo dėsniu, pasaulis yra uždaromas beprasmybės ratuose be mažiausios vilties užuominos.

Nieko naujo, kažką panašaus skelbė užrašas ant Osvencimo vartų: „Darbas išlaisvina!“, o man, nežiūrint nieko, vis tik labiau patinka Karlo Marxo ištara, kad žmogaus turiningumo matu yra būtent laisvas laikas.

Dabar šitaip sparčiai besidauginant kalboms apie gerovės visuomenę, pats laikas būtų priminti seną tiesą, kad visuotinė gerovė yra tik pakopa į bendrąjį gėrį, panašiai kaip gerbūvio  puoselėjamą idealą vis tik pranoksta labiau turininga gerabūvio sąvoką. Kita vertus, dėl gerabūvio idėjos palaikymo svarbus yra bent tų neadekvačiųjų kvapas, jų principinė galimybė.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo bent man, mūsų politinės sistemos gyvastingumo vienu iš laidininkų buvo tai, jog sistemos vairininkais kartas nuo karto tapdavo didesniu ar mažesniu laipsniu neadekvatūs tokiai sistemai žmonės. Žinia, Valdas Adamkus buvo išeivis iš truputėlį kitokios terpės, o  neprilygstamoji Dalia Grybauskaitė turėjo savo rankose stebuklingą distancinio valdymo pultelį, su kurio pagalba, panašiai kaip Alisa Veidrodžių karalystėje, sugebėdavo akimoju nutolti ir priartėti, sumažėti ir išdidėti, kartais stodama priešpriešais su tokiu savo gremėzdiškumu, kad per visą veidrodžio plotą matydavosi tik anosios griežtų akių grimasos. Savo ruožtu tai, jog iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio Gitanas Nausėda mums vis dar atrodo kaip sistemos svetimkūnis, tikrai neteikia preteksto sunerimti, o greičiau yra neišpakuoto, bet viltingo pažado ženklas.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar  Sokratas yra perspėjęs apie pavojų, kylantį tuomet, kai valtelės vairininkas tampa komandos įkaitu, o jo mokinys Platonas savo postringavimuose apie idealios valstybės projektus tvirtai laikėsi principinio įsitikinimo, kad tokios valstybės vadovu galėtų būti tik labai to nenorintis, tačiau varu varomas stoti visų priekyje žmogus, tokiu būdu užsikraunantis pernelyg didelę, taigi neadekvačią sau naštą valstybės idėjos dalininkas.

Tobulai adekvati politinė sistema anksčiau ar vėliau pradeda panašėti į apsunkusį nuo amunicijos „Titaniką“.

Apie meną, prasmę ir adekvatumą prieš daugelį metų esu samprotavęs dar ir kitu rakursu, viename interneto portale publikavęs moksliniu žargonu perkrautą straipsnį, pavadinimu „Menas kaip prasmingas neadekvatumo iššūkis“. Labai trumpai tariant, čia buvo kalbama apie tą aukštosios poezijos kuriamą prasmingą neadekvatumo patirtį, kai tobuliausias žodžio menas byloja apie Dievo artumą, nekvestionuodamas onto-teo-metafizinės tiesos, kad transcendencija (t. y. Dievas kaip anapusybė) yra visiškai neišsakoma, taigi žodžiu neišmatuojama duotybė. 

Kažkada vartydamas mokslinę literatūrą anglų kalba užtikau lietuvių profesoriaus straipsnį, retransliuojantį labai panašias pozicijas, kartas nuo karto panašumui tampant tapatumu. Dabar ne tiek pykstu dėl to, kad profesorius galimai nusirašė, kiek jaučiu didelį nesmagumą, jog visiškai mechaniškai verčiant į anglų kalbą mintis patiria didesnius ar mažesnius nuostolius. Anglų kalba nėra pajėgi išsaugoti prasminę įtampą tarp prasmės lūkesčių ir neadekvatumo patirties arba, dar kitaip tariant, anglų kalba yra nepakankamai adekvati pokalbiui apie neadekvatumą.

Labiausiai adekvati pasaulyje yra ant šiukšlyno tupinti žiurkė!

                                     X X X

                                mylimosios plakatą

                                nešu

                                apgraužtą

                                žiurkių

 

                                 mėnulis

                                  plakasi

                                  mylimosios

                                  plaukuose

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar visai neseniai taip karštai ardžiausi dėl Neužmirštuolės simbolikos didesnio išpopuliarinimo https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-neuzmirstuoliskumo-technologijos/, kad dabar, sužinojęs, kad šį, mane nepaprastai intrigavusį sąmonės simbolinės aktualizacijos modelį, konservatorių frakcijos Seime narė Monika Navickienė yra užregistravusį kaip prekinį ženklą, jaučiuosi panašiai kaip būčiau perpiltas šaltu vandeniu ir jau nežinočiau, kur dėtis su savo išsikerojusiu kartėliu.

Žinia, tarp konservatorių taip pat pasitaiko įvairių žmonių, nuo herojų iki pašlemėkų, o M. Navickienė, kaip atrodo, priklauso tiems iš jų, kurie visą Lietuvą, su gyvuoju ir negyvuoja inventoriumi, yra linkę laikyti savo nuosavybe, todėl net ir lietuviškoje dirvoje natūraliai užgimusius vaizdinius skuba užregistruoti kaip savo prekinius ženklus.

Kur toks sąžinės suprekinimas gali nuvesti? Jeigu ir toliau mūsų gyvenimas plėtosis ta linkme, regis, anksčiau ar vėliau užstos laikas, kai užsimokėti reikės už kvėpuojamą orą, o į pavasarį pražydusių gėlių aromatą bus galima panerti savo nosį tik pateikus leidžiantį tai padaryti konservatorių mandatą. Taigi, norime to, ar nenorime, visa ši „neužmirštuolės suprekinimo“ istorija, panašėjanti į nekaltybės išstatymą impotentų aukcione, tapo pribloškiančiai žemos politinės kultūros arba, kalbant dar tiesmukiau, politinės kiaulystės simboliu.

Žibutės (neužmiršuolės). Vytauto Visocko nuotr.

Visai neguodžia konservatorių patikinimas, kad niekas nereikalavo ir toliau nesiruošia prašyti mokesčio už Neužmirštuolės įsisegimą į atlapą Sausio 13-osios proga. Tikrai toks patikinimas nenuramina, greičiau yra atvirkščiai, nuo tokių paaiškinimų užverda kraujas, nuodijasi siela, pastebint siekimą įskiepyti mintį, kad visi palankiai pažiūrėję į Neužmirštuolės prasminių konotacijų eksploataciją, net nekalbant apie tiesioginį tokio ženklo panaudojimą savo paradinėje ekipuotėje, lieka morališkai skolingi konservatoriams, o galbūt ir pačiai M. Navickienei. Pabandykime įsivaizduoti – ar taip turėtų jaustis ir Lietuvos prezidentė ar prezidentas, pasekę staigiai kaip ūmus gaisras išpopuliarėjusiu pavyzdžiu? NeduokDie!

Žinoma, tai yra mentaliteto problema. Ar žmonės, pasiryžę prekiniais ženklais paversti net atminties simbolius pagal savo mentalitetą, skiriasi nuo mūsų laikų herojaus, prekiaujančio, kaip yra pasakyta, nešvaria rusiška salietra? Kad ir kaip būtų, šiuo konkrečiu momentu anie nuvilia ne mažiau, o gal dar labiau. Kita vertus, čia man svarbiausiu vis tik yra truputėlį kitokios konfigūracijos klausimas – ar iš tiesų privalome atsisakyti tų mums brangių dainų, kurias kas nors apdergė, blogai nudainavo, išsižadėti simbolio prasmingumo, jeigu kas nors iš jo pasidarė sau tamponą?  

Lietuvio širdžiai brangi Trispalvė ne kartą buvo trypiama į žemę, kaip žinome, net ir šiandien atsiranda nupušėlių, pavadinančių (tegu nudžiūsta jiems trišakis liežuvis) Trispalvę fašistiniu simboliu, tačiau – ar tokios piktos insinuacijos bei žmogaus kvailumas gali kaip  nors pažeisti svarbiausiojo mums simbolio integralumą, tarkime, nuplėšti jo garbę. Vargu bau… Taigi ir apibrėžkime čia simbolį visų pirma apofatine maniera, t. y. negatyviai kaip tai, prie ko, nežiūrint visų nesusipratimų, nelimpa purvas.   

S. Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Kad ir kaip giliai būtume įsibridę į purvyną, mūsų gyvenimas yra savaime fantastiškas įvykis, todėl tikiuosi nieko nesutrikdysiu pateikdamas ta proga fantasmagorinį pasiūlymą neperskubėti, nepulti atsimesti nuo šio ženklo viešo vartojimo taip staiga, kaip jis buvo priimtas pagal visuotinės mados pavyzdį, kitaip tariant, šį ženklą prisijaukinusiems siūlau jį ir toliau eksploatuoti, drauge vienaip ar kitaip pažymint, kad šįkart tai jau yra visai kita Neužmirštuolė, jokiu būdu ne konservatorių pasigamintas prekinis ženklas. Tarkime, tokia informacija gali būti perteikiama apatinėje neužmirštuolės dalyje pateikiant pernelyg nerėžiantį akių, sąlyginai smulkaus kalibro perbrauktos kregždutės piešinėlį (kas be ko, pastarasis nubrauktos kregždutės piešinėlio pasiūlymas yra išsakytas  juokais arba tik dėl vaizdumo iliustracijos).

Net jeigu didesniu ar mažesniu laipsniu būtų tiesa paskleistas gandas, kad Sausio 13 d. įprasminimui pasirinktas Neužmirštuolės ženklas yra tik plagiatas, t. y vaizdinis žymeklis, nukopijuotas nuo pasaulinės Alzhaimerio liga sergančiuosius vienijančios draugijos, to nelaikyčiau už argumentą, siekiant užginčyti Sausio 13 d. įvaizdinimo per  neužmirštuolės emblemą prasmingumo. Greičiau yra atvirkščiai. Sausio 13-oji yra labai tinkama diena mums prisiminti, kad, nežiūrint už mūsų laisvę sudėtų aukų, bėgant laikui vis dažniau tampame politikos infantilais arba, tai dar lengvesnis kelias užmigdyti sąmonę socialinės Alzhaimerio epidemijos ištiktais paliegėliais, kitaip tariant, moralinėmis gybenomis. O kaip kitaip, jeigu ne Alzhaimerio nelaimėliu, užmiršusiu laisvės kainą, reikėtų pavadinti žmogų, kurio fabrikai  užteršė Kuršių marias ir užnuodijo mūsų pakrantę (ta proga pagalvojau, kad Grigeo bendrovių savininkas, ištiktas Alzhaimerio moralinių negalavimų, galop apsidergė taip baisiai, kad visų jo fabrikų per dešimtmečius pagamintų tualetinio popieriaus ritinėlių jau neužteks jo ypatai bent iš dalies išsivalyti).

Nesutinku su teiginiu, kad Neužmirštuolės pavyzdžio įsikibę laikosi tie gentainiai, kurie dėl dažno vartojimo pajuto kažkokį atsibodimą arba net alergiją Vyčio, Trispalvės, Gedimino stulpų simbolikai, iš anksto atmetu mintį, kad Neužmirštuolė kažkaip pretenduotų pavaduoti minėtus simbolius, galėtų tapti, tautologiškai tariant, simboliniu pagrindinių mūsų laisvės simbolių atstovavimu. Kaip atrodo bent man, tokia mintis apie Trispalvės atsibodimą nė iš tolo negalėtų šauti į galvą žmogui, kuris bent kartą yra įsijautęs į Lietuvos krepšinio rinktinės batalijas, tokį skeptiką kviečiu atvykti stebėti Eurolygos rungtynių „Žalgirio“ sporto arenoje, kur greitai pasimatytų – kaip iškvėptai prieš prasidedant mačui sustojusi publika perpildytoje arenoje užtraukia Lietuvos himną, mojuoja trispalvėmis.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Galimas daiktas, iškilmingų sueigų ar valstybės švenčių proga matydami kaip savaime suprantamą dalyką mūsų iškabintas vėliavas, to, patekę į savotišką psichologinio aklumo zoną, tarsi ir nepastebime, tačiau matydamas krepšinio sirgalius, mojuojančius trispalvių jūra, minią su išdažytais nacionalinės vėliavos spalvomis veidais, žmones arenose tiesiog įsisukusius į vėliavas, negaliu atsistebėti dėl to – koks gyvas, niekados negalintis atsibosti, neįtikėtinai plastiškas, atviras spontaniškumui yra  trispalvės simbolis.

Labai tikėtina, kad 2020 m. bėgyje ir toliau po truputėlį brangs maisto produktai ir paslaugos, bet ypač ženkliai, nepalyginamu būdu šoktelės atributikos su nacionaline simbolika kaina, o tam tikro, pritaikyto pritvirtinimui prie automobilių, portatyvinio nacionalinės trispalvės vėliavos standarto kainos išaugs dešimtimis kartų. Taip neabejotinai atsitiks dėlto, jog birželio mėnesį prasidės krepšinio atrankos į 2020 metų Olimpines žaidynes turnyrai, o, to labai tikimės, Lietuvos krepšinio rinktinę lydės sėkmė vasaros pabaigoje įvyksiančioje Tokijo olimpiadoje.

Įdomu, ar prabėgus daugeliui metų, tarkime, po šimtmečio, žmogus, užtikęs tokią, tarsi ir atsitiktinę informaciją apie nacionalinės atributikos neįtikėtiną pabrangimą 2020 metų vasarą, bus pajėgus suprasti tikrąją dalykų padėtį, nenurašydamas visko stojusios infliacijos išdaigoms?

Žinia, mums, tų įvykių liudytojams, toks nacionalinės atributikos pabrangimas dėl rinkos dėsnių neužgaus širdies (greičiau bus artėjančios sielos šventės indikatorius), nes Trispalvė nėra prekės ženklas, todėl ir prekijų pasipelnymo vajus, nežiūrint visko, nenaikina simbolio integralumo ir žmogaus orumo.

Ką daugmaž turėtume manyti, stebėdami prazimbiančias mašinas, tokiomis dienomis labai dažnai papuoštas nacionalinių spalvų simbolikos vėliavėlėmis?

Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.

Ypač tatai įspūdingai turėtų atrodyti jau truputėlį anksčiau pradedančiais temti vasaros pabaigos vakarais, kai vėliavėlių spalvos kintančiais pavidalais persipina su gatvės žibintų šviesomis ir spalviniais šviesoforų signalais. Tačiau užvis labiausiai stulbina tokias atvejais tas intensyvumas ir masiškumas, su kuriuo susiklosčiusioje situacijoje yra eksploatuojama vėliavos idėja ne kokiu nors formaliu, bet  laisvo apsisprendimo pagrindu. Nuostabiausias dalykas čia yra tai, jog kalbame ne apie iš anksto suplanuotą ir organizuotą, tarkime, visuomenininkų inspiruotą arba iš viršaus nuleistą akciją, bet būtent apie stichiškai užgimusį ir kartu neįtikėtiną masiškumą įgijusį reiškinį. Neįtikėtinas ir vis tik džiugus momentas yra tai, jog toks išplėtotas vėliavos pagerbimas vyksta atsitraukiant – iki to laipsnio, kiek tai įmanoma iš principo – nuo pigaus politikavimo.

Nacionalinė arba kitaip tautinė vėliava paprastai yra traktuojama kaip tautos nepriklausomybės, jos valstybingumo, tautos garbės simbolis. Tai tarsi ir visiškai aiški, visiems suprantamas pozicija. Tačiau vis dėlto neaiški yra žodžio „simbolis“ vartosena, šio žodžio reikšmė, jos kuriamos prasmės implikacijos, taip pat nuorodos elgesiui mums vis dar yra paliekamos kaip uždelstas, neišpakuotu pavidalu besireiškiantis turtas.                                          

Paprastai ritualizuotuose oficialiuose raštuose, taip pat vadovėliniuose paaiškinimuose simbolis apibrėžiamas kaip ženklas, turintis kokią nors sutartinę reikšmę. Kita vertus, šį žodį ypač daugiareikšmiu, prasmės požiūriu neišsemiamu, daugiasluoksniu, nepaprastai miglotu daro filosofinė-teologinė tradicija, leidžianti simbolį traktuot kaip perspektyvos steigtį, kurios dėka, sakykime taip, ribotomis šiapusinėmis formomis yra bandoma išsakyti anapusybės pozicijas arba bent užsiminama apie principiniu būdu neišsakomos anapusybės idėją, o dar kitu atveju, per atskirą pavyzdį siekiama pateikti visuminį pasaulio vaizdą.

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Kartais tokia aižėjančios formos simbolio samprata labai apytikriai yra pavadinama transcendencijos šifru arba, pavyzdžiui, pasaulio vienumo manifestacija. Savo ruožtu čia leiskite solidarizuotis su ta apibrėžtimi, kuri įgalina manyti, jog simbolis ne tiek nurodo į kažką už savęs, kiek pats savyje talpina tai, į ką nurodo. Tokia kraštutinai paradoksali simbolio apibrėžtis dera su transcendencijos idėjos nusakymo keblumų suvokimu, bet ypač tokia apibrėžtis yra tinkama dėmesio fokusavimui į nacionalinės vėliavos kaip simbolio pavyzdį, vėliavą tokiu atveju pradedant suprasti ne tik kaip nuorodą į kažkokį atitolusį objektą, bet greičiau kaip pačios tikrovės steigtį, gyvenimo ribų praplėtimą, būties priauginimą.  

Kaip atrodo bent man, Neužmirštuolė labai apibrėžtoje situacijoje, o būtent Sausio 13 d. minėjime galėtų tapti tokiu gyvenimo ribas praplečiančiu simboliu.  

Kad ir kaip ten būtų, prasidėjęs skandalas Lietuvoje dėl Neužmirštuolės teikia pretekstą negatyviai apibrėžtį pozityvų simbolio turinį dar ir taip, kad simbolis yra būtent toks pasaulio įtikrovinimas, kuris nepasiduoda paverčiamas prekiniu ženklu jokiomis aplinkybėmis!

2020.02.05; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.

 Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.

Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio  legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.

Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.

Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.

X X X

Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas. 

Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti  mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį  demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.

Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę  LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.

Dar prieš 5 ar 6 metus, užsimindamas apie sužlugdytas viltis pasistatyti AE, tarsi žiūrėdamas į vandenį, rašiau „įsivaizduoju, jog po kelerių metų A.Kubilius įrodinės, jog gerus jų planus sugriovė valdžią perėmę politiniai oponentai. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12827967551281344704-i%C5%A1davyst%C4%97s-anatomija.htm.

Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.

O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti  jūsų, mielieji, sąžinei.

Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.

Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.   

2020.02.02; 05:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Be apsimestinio mandagumo ir kvailo meilikavimo visų pirma pastebėsiu, kad nudžiungu tą rytą, kai slaptai.lt puslapiuose užtinku naują Jūratės Laučiūtės straipsnį. Čia, kaip sakoma, greitai randi dvasiai peno, tačiau net ir tokiu atveju, kai minima autorė kalba apie girdėtus ir tarsi žinomus dalykus, įdomu išklausyti įasmenintu pavidalu dėstomų tiesų, matyti maksimalų žmogaus užsiangažavimą dėl jam brangių vertybių, pajusti neabejingos sielos ritmiką.  

Iš tiesų, J.Laučiutės išskirtiniu bruožu yra tai, kad ji atmeta neutralumo kaukes ir mintį plėtoja, kalba, byloja netramdydama savos gyvastingos esybės, visados taip užsidegusi, kad šalia sustojusioms šiaudinėms kaliausėms tikriausiai kiltų pavojus užsiliepsnoti. Todėl, kaip atrodo bent man, kartais truputėlį tiesmukiškas, bet visados gaivalingas, be oportunizmo apnašų J.Laučiūtės subjektyvumas yra vertingesnis dalykas nei neutraliu besidedančio apžvalgininko sunkiai renčiamos pseudoobjektyvumo užtvaros bet kokiam prasmės patekėjimui.

Norėčiau save laikyti J.Laučiūtė bendraminčiu, ne visados tai pavyksta, nors būna ir taip, kad kone genialios sielos susišaukia, kaip, pavyzdžiui, šiandieniniame V.Laučiūtės straipsnyje https://slaptai.lt/jurate-lauciute-skambancio-molio-kiaulyste/, kur ji drąsiai, panašiai kaip ir kiek anksčiau nuolankus jūsų tarnas, išveda paraleles tarp nelegalaus Grigeo nevalytų nuotekų vamzdžio į Kuršių marias ir meninės instaliacijos Vamzdžio ant Neries krantų Vilniuje.

Kita vertus, būtent nuorodoje paminėtas J.Laučiūtės straipsnis „Skambančio molio kiaulystės“ mane vis dėlto nuvilia kaip niekados anksčiau jau vien dėl tos aplinkybės, jog kovingą autorės retoriką čia kartas nuo karto permuša nesuvaldyto pagiežingumo intonacijos. Toli gražu neturėdamas jokios moralinės teisės pamokslauti, vis tik noriu išsakyti bent tris dalykinio pobūdžio pastebėjimus ta linkme, jog minėtas straipsnis, kaip atrodo bent man, didesne ar mažesne dalimi blokuoja dialogo plėtotės perspektyvas mūsų viešojoje erdvėje. Taigi, nekvestionuojant iš ankstesnių laikų skaitytojo susikurto idealizuoto J.Laučiūtės portreto, dabar, vartant šį straipsnį, norėtųsi apsikeisti nuomonėmis bent dėl to, ką būtų galima bendrai nuveikti, siekiant platesnę žmonių masę įtraukiančio dialogo atblokavimo perspektyvų pasirinkimo.

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

J.Laučiūtė straipsnyje „Skambančio molio kiaulystė“, netramdydama įkarščio, kritikuoja Neringos Putinaitės neseniai pasirodžiusią stambių gabaritų (jeigu neklystu – 400 psl.) knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“, nuoširdžiai prisipažindama, kad pati minėtos knygos nėra skaičiusi ir pripažindama faktą, kad savo kritinę nusiteikimą semia iš „Respublikoje“ publikuotos Valdo Vasiliausko paruoštos knygos recenzijos „Į tautos autoritetus jau šaudoma iš patrankos“ http://www.propatria.lt/2020/01/valdas-vasiliauskas-i-tautos.html

Tarkime, V.Vasiliauskas yra labai talentingas teatro kritikas ir išgarsėjęs žurnalistas, tačiau dialogo teorijos požiūriu nėra didesnio nusižengimo kaip ištransliuotas kūrinio vertinimas, remiantis nuogirdomis, pačiam neradus reikalo susipažinti su dalykų padėtimi. Labai tikiuosi, kad tokie precedentai netaps nusistovėjusia praktika. Kita vertus, nepraleisiu progos išsakyti savo kraštutinai subjektyvią nuomonę, jog būtent talentingasis V.Vasiliauskas yra Nr.1, niekam neprilygstantis žurnalistas, užkuriant totalinio žmonių kvailinimo kampanijas, gali būti nominuojamas Lietuvos naikinimo čempiono vardui, būtent jis didžiąja dalimi yra atsakingas už AE statybos planų Lietuvoje užblokavimą, violetinės isterijos eskalavimą ir pan. dalykus. Nemėgstu sustingusių sparnuotų posakių, tačiau čia yra kaip tik tas atvejis, kai galima pasakyti, jog minėtas žurnalistas visu savo gražumu prašosi būti ištaros „Patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga“ gyvąja iliustracija.

Kas be ko, apie tai, ką N.Putinaitė yra nusiteikusi paporinti, galime spėti iš anksto, nes esame susipažinę su prieš tai buvusiais šios autorės skandalingais pasakojimas. Prisipažinsiu, kad esu sudėjęs nepagrįstas viltis į šią autorę, manydamas, jog jai gali pavykti išjudinti diskusiją, siekiant atsikratyti naftalininio patriotizmo apžavų ir ieškant labiau tvirto pagrindo tautos idėjos įsišaknijimui ir nepriklausomos valstybės idealo iškėlimui. Kažkada N.Putinaitės asmenyje bandžiau apgyvendinti protingo oponento įvaizdį, dabar, matydamas kaip ji varo pro šalį, praradau buvusį susidomėjimą VU mokslininkės veikla. Tačiau tarsi siekdamas užbėgti nesąmonei prieš akis, jau anąsyk sakiau, kad būtų didžiausia klaida gretinti, juolab tapatinti N. Putinaitę su atgrasiąja Rūta Vanagaite https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2016/02/29/news/dvi-skandalingos-knygos-skirtumai-ir-panasumai-822366/.

Kaip atrodo bent man, J.Laučiūtės apsisprendimas dėti lygybės ženklą tarp N.Putinaitės ir R.Vanagaitės yra apgailėtina moralinė paklaida.

Kaip nesunku pastebėti, visose aptartose publikacijose diskusijų ašimi, svarbiausiąja išsiskyrimų kryžkele tampa požiūris į Justino Marcinkevičiaus palikimą. Toliau leiskite skaitytojo dėmesiui pateikti jau anksčiau savo bloknote pasižymėtas pastabas šiuo klausimu, puoselėdamas viltį, kad netrukus dar kartą grįšiu prie temos, atsižvelgdamas į naujas realijas. Toliau iš tiesų bus kalbama apie tai, jog užstojusios sumaišties būtų galima išvengti, jeigu sugebėtume atskirti du dalykus, t. y. J. Marcinkevičiaus palikimo kūrybinę vertę grynosios poetikos plotmėje ir jo nelygstamus nuopelnus, žadinant tautos dvasią. Na, tarkime, aš pats laikausi įsikibęs nuomonės, jog iškiliausiu visų laikų Lietuvos poetu yra Tomas Venclova, nors jo publicistikoje deklaruojamos pažiūros ne kartą man yra sukėlusios alerginį šoką ir kažką panašaus į pasibjaurėjimą.

XXX

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, kartas nuo karto įsiplieskiančios diskusijos dėl poeto J.Marcinkevičiaus vaidmens mūsų kultūroje vyksta truputėlį ne toje plotmėje, todėl problema yra iškreivinama ir įgyja nereikalingų konotacijų. Taip atsitiko ir tąkart, kai buvo atsisakyta skirti „Patriotų“ premiją N. Putinaitei, iš vienos pusės, dėl rezervuoto požiūrio į  J.Marcinkevičių kaltinant buvusią nominantę nepatriotiškumu, kitoje vietoje pradedant diskusijas dėl to, ar tautos dainiumi vadinamas poezijos kūrėjas neišdavė tiesos pozicijų, nekolaboravo, į nieką neišmainė laisvės idėjos. Tačiau kam užsimojome pastatyti dangų siekiantį paminklą – poetui ar teisuoliui?

Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Apskritai yra ydingos bet kokios pastangos ideologizuoti poeto vardą, jeigu būsite atidesni, tikrai pastebėsite, kad ištikimi poezijos dvasiai kūrėjai paprastai kratosi tokios garbės būti klasifikuojami pagal ideologinius štampus. Kaip atrodo, vien dėl to, jog Julius Janonis ilgai buvo vadinamas proletariato dainiumi ir dauguma įtikėjo tokia legenda, jo vardas vėliau buvo ištrintas iš bendrojo lavinimo mokyklos programų, – o tai  yra neatstatomas nuostolis, jeigu sugebėsime pastebėti, kad labai anksti miręs poetas be visa ko kito parašė neįtikėtino grakštumo meilės posmų.

Kiekviena tikra poezijos strofa žadina laisvės dvasią, net jeigu čia nerasite karingų raginimų ir plakatinių užkeikimų. Tačiau, kaip atrodo bent man visiškai subjektyviu požiūriu, J. Marcinkevičiaus poezija iš principo neturėjo jokių galimybių prisibelsti prie gilesnių žmogaus sąmonės sluoksnių nei sovietmečiu, nei atgimimo laikotarpiu, pasilikdama kažkokiu artefaktu sąmonės išorėje ar sielos užribyje.

Vis dėlto J.Marcinkevičiaus vardas, regis, neatsitiktinai vėl ir vėl iškyla į dienos šviesą, tampa mums savotišku visrakčiu galynėjantis su pasąmonės demonais ir praeities šmėklomis. Šis poetas iš tiesų gali būti vadinamas legendine asmenybe, nes savo kūryboje sugebėjo suderinti tarsi ir nesuderinamus dalykus, balansuodamas ant socialistinio realizmo ir tautinio romantizmo ribos. Tai didele dalimi paaiškina tautos dainiaus populiarumo paslaptį ir jo legendos prigimtį. J.Marcinkevičiaus kūrybos gerbėjas sovietmečiu galėjo save laikyti patriotu, be jokių sąmonės aktualizacijos pretenzijų, dar daugiau – net ir būdamas uoliu sovietinės santvarkos gynėju, atgimimo laikotarpiu lengvai pakeitęs kryptį, bet taip ir nesugebėję pakeisti amžinojo įšalo sąmonės prigimties. 

Ar sakote, kad meilės nesuvaidinsi, juolab meilės tėvynei? Tačiau ar jūs, įkvėpti J.Marcinkevičiaus, iš tiesų mylėjote Lietuvą, o ne guminę lėlę. Įsidrąsinęs pasakysiu, kad, kaip atrodo man dabar, visas J.Marcinkevičiaus poezijos meilės Lietuvai gremėzdiškas lozungų rinkinys su žmonių pasiūbavimais ir pasvyravimais teatrų salėse skanduojant „LIE-TU-VA“ sveria vis tik mažiau nei, tarkime, tėvynės paieškose tragiško likimo poeto Algimanto Julijono Stankevičiaus užrašytas ultralakoniskas eilėraštukas: „Ąžuolas miške užaugo,/ Baravykas jo ramybę saugo!“

 XXX

Įdomus faktas, kad ką tik praūžusiose diskusijose dėl J. Marcinkevičiaus indėlio į Lietuvos kultūros plėtotę ir tautinės sąmonės budinimą ant armatūrų lipo politikai ir politologai, teisininkai ir ekonomistai, žymūs anos kadencijos valdininkai ir dabartinės vyriausybės nariai, bet tylėjo tarsi prisisėmę vandens į burną kultūrologai, menotyrininkai, literatūrologai etc. Tačiau geriau pagalvojus supranti, kad taip ir turėjo būti pagal dalykų prigimtį, nes poeto vardu vėl buvo bandoma pasinaudoti siekiant vienokių ar kitokių politinių dividendų, o, kita vertus, tautos dainiumi kartais pavadinamo J. Marcinkevičiaus kūrybinio palikimo meninė vertė vis tik nėra jau tokia nebeatstojama, kad dėl jo gero vardo nusidraskytų marškinius ant krūtinės, demonstruodami nuogą širdį, kultūrologinės refleksijos puoselėtojai ir poetikos principus išmanantys žmonės. Ne tas atvejis. Todėl nieko labai nesujaudino vieno iš minėtosios diskusijos iniciatorių truputėlį suvaidinta nuostaba dėl to – kodėl neva nesukyla Lietuvos inteligentija, gindama iškiliojo kūrėjo garbę nuo piktavališkų užmojų suabejoti poeto legenda, o jeigu anas mielaširdingasis poezijos mylėtojas vis tik kalbėjo labiau nuoširdžiai nei veidmainiaudamas – tai truputėlį juokinga.

Tačiau pradedant pokalbį visų pirma susitarkime dėl to, kad šios temos plėtotės atskaitos tašku yra būtent poetikos principai, o visa kita – tik išvestinės paralelės.

Prieš keliolika metų jau nusistovėjusioje nepriklausomos Lietuvos padangėje driokstelėjo ir baisiu šuoru gimtinę apskriejo Kęstučio Navako žodžiai, kad neva J. Marcinkevičiaus poezija yra talentingojo kičo pavyzdys. Tuomet iškart buvo kraunami laužai sudeginti K. Navaką, bet palaipsniui viskas laiminga poetui seka užsimiršo.  

Dabar galima spėlioti, ar anuomet dar labai jaunas Kauno poetas pataikė į dešimtuką tiesiog pyškindamas Dievui į langus, t. y. atsitiktinai, ar viską apmąstęs ir gerai pasvėręs, tačiau, kaip atrodo, nieko tikslesnio pasakyti neįmanoma, siekiant nusakyti J. Marcinkevičiaus vietą poezijos olimpe. Užbėgdamas pats sau už akių jau čia pastebėsiu, kad toks įvertinimas visiškai nenuvertina J. Marcinkevičiaus kaip neeilinės reikšmės poeto, bet leidžia atskirti labiau vertingą ir mažiau vertingą jo kūrybinio palikimo puses.

Marcelijus Martinaitis ir Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Galima pasakyti dar paprasčiau, kad mūsų garsusis poetas iki aukščiausiojo meistriškumo viršūnių ištobulino anų laikų sentimentaliosios mergaitiškosios, rašomos dažniausiai mielų naivių gimnazisčių į atminimo sąsiuvinius ir aplaistytus ašaromis dienoraščius, poezijos tipą, sukūrė tokios poezijos pakraipos taisyklių kanoną, įtvirtino etalono pavyzdį. Tokiam darbui nuveikti reikėjo savotiško talento, apskritai didelio talento.

Apie tai kalbu neatsitiktinai, ne vardan mandagumo arba atiduodamas privalomą duoklę  visuomeninei nuomonei, o vedamas užduoties apmąstyti talento raiškos visuomenėje prieštaras.

Kaip kažkas yra labai tiksliai pastebėjęs, Lietuva yra tūkstančio poetų kraštas, –  nors dabar tikriausiai reikėtų kalbėti būtuoju laiku. Čia visados knibždėte knibždėjo poetinio pašaukimo talentų įvairovė, kad žiūrint net dabar darosi tiršta akyse. Tačiau taip pat sunku nepastebėti to, kokia neapsakomai didelė, gremėzdiška buvo sovietinių laikų Lietuvoje grafomaniškos, absoliučiai beskonybei priskirtinos, be jokios gyvos natos vadinamosios literatūros dalis. Kaip atrodo, vien ideologiniais sumetimais tolerancijos tokiai beskonybei paaiškinti net ir totalitarinės visuomenės kontekste neįmanomą.

Kai kurie iš tokių beviltiškųjų plejados tarsi ir nerašė diena iš dienos eilėraščių tik apie V. Leniną, kiekvieną dieną nesikovė už komunizmo pergalę, tačiau buvo sovietų valdžios rengiami, maitinami, dar kitaip aprūpinami, globojami, net apdovanojami. Kodėl? Gal tokios situacijos įtvirtinime slypėjo ir kažkoks (įsisąmonintas ar neįsisąmonintas) talentingųjų suinteresuotumas išsaugoti negatyvų reljefą vien dėl to, kad jų tikras ar tik pusėtinas talentas dar labiau suspindėtų. Dievaži, to griežtai netvirtinu, nesiginčysiu, jeigu kažkas mano kitaip, čia norisi atkreipti dėmesį labiau į tai, kad didelės dalies sovietinės literatūros kaip pasibaisėtino šlamšto pobūdis pasimato net lyginant su nevikriais, bet gyvastingo nerimo įkrautais, jausmingais gimnazistiško tipo eilėraščiais.

Jeigu tokią perskyrą pripažįstame už gryną pinigą, talentingiausiojo poezijos dvasios apskritai, poetiškumo bendriausia prasme pamėgdžiotojo J. Marcinkevičiaus figūra pasimato palankioje šviesoje.

 Tačiau mums visiems rūpi ir tai, kaip yra galima nekičinė poezija, kokios yra jau kitokio tipo nei anksčiau aptarta dailiojo kičo pretenzija, poezijos galimybės ir sąlygos. Kaip ją apibrėžti, neįsiveliant į teorinius apibendrinimus ir painius samprotavimus. Intuicija kužda, kad tokios poezijos užgimimui vien tik gražių jausmų neužtenka.

Tomas Venclova. Vytauto Visocko nuotr.

Ieškant labiausiai efektyvių nekičinės poezijos paaiškinimų, lakoniškumu tarp jų išsiskiria Tomo Venclovos nuoroda, jog poezijos vardo yra verta ta poezija, kuri įpareigoja žmogų ieškoti gilesnių savo sąmonės sluoksnių. Pratęsiant šią mintį, būtų galima sakyti, kad poezija kviečia išeiti už sąmonės nuodėvų pasaulio, su didesne ar mažesne sėkme lukštenat savo sąmonės daugiaplanę duotybę iš eilės (labai panašiai kaip būna lupant svogūną arba laužant kopūsto galvos lapus iki visų išsišakojimų šerdies), drauge bandant atkasti kasdienybės posūkiuose užmirštą daiktų pusę, kuri neretai būna esmingoji pasaulio dalis.   

Žinoma, čia apsiribojame kalba apie nuostatas, kurių įgyvendinimą gali užtikrinti tik didelis, netelpantis į jokias schemas, taigi unikalaus  kodo talentas.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Marcelijaus Martinaičio Kukutis labiau įtaigiai žadina sąmonę, drauge ir tautinę savimonę nei J. Marcinkevičiaus poetizmai ne todėl, kad būtų folklorinė figūra, sentimentaliai primenanti etnografinio kaimo koloritą, bet labiau dėl to, jog toks personažas tampa nepamainomu vedliu, iškeliaujant archetipinės sąmonės labirintais, laipiojant paradoksalioje daugybinės tikrovės erdvėje.

Jeigu leistumėte dabar pasielgti taip, kaip negalime elgtis padorioje kompanijoje iš principo, t. y. užsimojus sudaryti geriausių poetų sąrašą,  gyvosios sąmonės lietuvių poezijos raiškoje chronologine tvarka paminėčiau penkis poetus, t. y. Kristijoną Donelaitį, Maironį, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį, Tomą Venclovą. Žinoma, žiūrint kitu rakursu pasimato kiti prioritetai, paradigminę reikšmę įgyja dar ir kitos pavardės, tačiau čia įmanomi ir visokie persidengimai, kai paminėti poetai bus minimi šalia kitų kitame kontekste, gretinami kitoje sekoje.

Talentas yra kažkas artimo, šilto, tačiau nesakykite taip, kaip jau kartą buvo bandoma nesėkmingai pasakyti, kad mėšlas. 

Iš tiesų lietuvių poezijos talentų įvairovė yra neapsakomai didinga, jie, tie talentai, labai sėkmingai išpurena dirvą, kurioje galop pradygsta su nieko nepalyginamos genialiosios Tomo Venclovos poezijos eilės, taip nepanašios į anksčiau matytus pavyzdžius tarsi būtų šalčio ašigalio gėlės. Tokia yra lietuvių poezijos teleologija.

Net ir viskuo suabejojus neįmanoma suabejoti dėl to, jog čia minimas J. Marcinkevičius buvo nepaprastai taurus žmogus, talentingas poetas su valstietiškos išminties doze, įpareigojančia atsižvelgti į nuo žmogaus valios nepriklausančius atmosferos reiškinius. Kaip matosi ir be žiūronų, poetas tikrai nebuvo baukštus žmogus, o jo akcentuotą santūrumą, regis, lėmė ne tiek fiziologinis savisaugos instinktas, kiek atsakomybė už savo talento naštą, suprantant, kad grūdas gali pradykti tik jį pasėjus, net jeigu dirva ir nėra labai svetinga.

Sakysite, kad nebuvo užsiminta apie poeto užmačių monumentalumą, atsiskleidusį trilogijoje Mindaugas – Mažvydas – Katedra.

Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kartais būna ir taip, kad monumentalumas ne mažiau pridengia nei atveria, didingumo šešėlis gali užtemdyti principinės reikšmės smulkmenas.

Nebandant paneigti minėtosios trilogijos užmojų monumentalumo drauge pabandykime atlikti tokį mintinį eksperimentą, t. y. atsakykime bent sau į klausimą, kodėl mūsų garbusis poetas iš principo negalėjo parašyti trilogijos Vytautas Didysis – Knygnešys – Motiejus Valančius. To užteks siekiant suprasti atveria – užveria dinamiką.

Nieko nepadarysi, poezija visais laikais buvo ekstremalus sportas.

2020.01.23; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip klausimą kėliau dar praeitą kartą, tik prasidėjus šio šaukimo Seimo kadencijai, ėmęs skaičiuoti nuo striptizą R.Karbauskio spintoje šokančios Kildišienės skeleto, užbaigdamas fantasmagorinę inventorizaciją jo paties kaip maitinančios motinos (alma mater) žudiko skeletu https://kaunozinios.lt/naujienos/politika/kiek-skeletu-telpa-ramuno-karbauskio-spintose_101921.html.

Tačiau bėgant laikui tokių gyvenimo palydovų skaičius, kaip atrodo, šalia R. Karbauskio tik daugėjo ir daugėjo, spintos užsipildė iki pakraščių.

Stebina neįtikėtinas įvykis, kai ne taip seniai toks Viktoras Pranckietis, ilgai dūlėję R.Karbauskio skeletų skryniose, po vieno savaitgalio atsikasė iš negyvėlių krūvos, pasirąžė ir nuėjo savais keliais, nekvaršindamas naujai užsidėtos galvos dėl teatro direktoriaus Ugniarijo baisaus pasipiktinimo.

Laikas yra labai iškalbingas, šiandien jau visiems daugmaž akivaizdu, kad ne visi  R.Karbauskio spintose sudūlėję skeletai ar medinukai suspės atkeikti savo likimą. Kol jų gretos neišretėjo iki galo, galima sakyti, jog nešvankumo striptizas tęsiasi, vyriausiasis Lietuvos lėlininkas dar nenuleidžia rankų.

Žinia, viduramžiais teologų dialektikos pratybose buvo keliamas truputėlį kitokios konfigūracijos, bet labai panašių intencijų klausimas – kiek velnių galėtų sutilpti ant adatos smaigalio? Šį legendinį klausimą šiandien būtų labai pravartu prisiminti, siekiant įvertinti lenkų tautybės asmenų įdarbinimo pokyčius Susisiekimo ministerijos kuruojamose įstaigose nuo to momento, kai Lietuvos lenkų rinkimo akcijos-Krikščionių šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovas Jaroslavo Narkevičiaus buvo paskirtas ministru ir tokiu būdu tapo didžiausio dėmesio  susilaukusiu R. Karbauskio spintos vaiduokliu.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Taip gretindamas klausimus neturiu blogų ketinimų kiekvieną lenką prilyginti nelabajam, ginkDie! Tačiau ir mūsų atveju kalbame apie magišką skaičių, kuris, pasirodo, nepasiduoda įprastai skaičiavimo sekai.

Kaip galop išaiškėja, visa paslaptis susiveda net ne į skaičiaus 12 simbolikos ezoteriką ar tokių giminystės ryšių kaip antros eilės senelis bei vyro žmonos mamos vienintelės dukros vyras egzotiką, daug svarbiau čia yra tai, kad neva lenkų nevalia skaičiuoti, baksnojant pirštais, jokia intencija, net kaip viščiukus rudenį. LLRA-KŠS pirmininkas  Valdemaras Tomaševskis net pragydo apie teisinę atsakomybę prezidento patarėjams, kurie galimai pažeidė tokį reglamentą. Jo teigimu, valstybės vadovo komandos nariai, galimai inicijavę informacijos rinkimą apie asmenis, įdarbintus J. Narkevičiaus vadovaujamai ministerijai pavaldžiose įstaigose, duomenis rinko išskiriant lenkų tautybės piliečius. V. Tomaševskis pastebi, kad esą ES reglamentai draudžia tvarkyti asmens duomenis, atskleidžiančius rasinę ar etninę kilmę https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/tomasevskis-prabilo-apie-teisine-atsakomybe-prezidento-patarejams-grizome-30-metu-atgal.d?id=83323339.

LLRA-KŠS išplatino pranešimą, kuriama sakoma: „Tenka tik apgailestauti, kad prezidento patarėjų minėti neteisėti veiksmai eskaluoja tautinės nesantaikos kurstymą, diskredituoja Lietuvos valdžios institucijas ir menkina tolerantiškos ir teisinės mūsų Valstybės įvaizdį“ https://slaptai.lt/llra-kss-kaltina-prezidentura-nesantaikos-kurstymu/.

Skamba labai įsakmiai, net iškiliai, išties kanceliarinis žargonas mūsų laikui žmogui gali būti ne mažiau paveikus nei dialektikų argumentai viduramžių universiteto klausytojams. Vis tik V.Tomaševskis užmiršta paminėti  vieną detalę, kuri  jo išsakytą tiradą loginiu požiūriu apverčia visiškai priešinga kryptimi. Kaip visi gerai žinome, Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra politinis darinys, susiformavęs išimtinai tautiniu pagrindu, taigi ir jo veiklos specifika visų pirma yra atpažįstama pagal tautiškumo požymį (kitaip nei, tarkime, kaimynystėje įsikūrusių bebrų veikla yra atpažįstama pagal jų pomėgį statyti užtvankas, nesinaudojant brėžiniais), todėl nepotizmo apraiškų ir korupcijos rizikos faktoriaus nusakyme nuoroda į tautinę sudėtį čia yra neišvengiama. Būtų labai blogo precedento įtvirtinimas, jeigu mes bandytume tokias rizikas paslėpti po atitrauktomis nuo konteksto ES dokumentų frazėmis.

Valdemaras Tomaševskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ne su visai švaria sąžine pastebėsiu dar ir tai, kad manęs nesugraudino Koalicijos lyderių teiginys, jog, Narkevičiui tapus ministru, lenkų tautybės asmenys nebuvo urmu įdarbinami į vadovaujančias pareigas, o užėmė tik paprastąsias paštininko, kasininko ir pan. pozicijas. Galėčiau sukirsti iš litrinio viskio butelio, kad šie juodvarniais lakstantys, naujai įsidarbinę paprastųjų profesijų lenkai vis tik uždirbs nepalyginamai daugiau nei šių eilučių autorius, nuskurdęs kaip Bažnyčios žiurkė universiteto dėstytojas.

Tokie yra žengimo gerovės valstybės keliu šalutiniai nuostoliai ir uždelsto veikimo padariniai, ar ne?

2020.01.21; 13:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje  svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.

Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa  populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.

Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.

Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.

Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic,  Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.

Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).

Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir  visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo  baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?

Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.

Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…

Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.  

Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją  įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų  tvirtumo sąskaita.

XXX

Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui,  tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“  (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

„Piešinys“ požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia. 

Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.

2020.01.10; 06:02

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

BNS naujienų agentūra ką tik išplatino pranešimą su atkreipiančia dėmesį antrašte – „Nausėda atsitraukia nuo idėjos teikti įstatymą griežčiau reguliuoti atminimo lentas“ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-atsitraukia-nuo-idejos-teikti-istatyma-griezciau-reguliuoti-atminimo-lenteles.d?id=83175425.

Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.

Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.

Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o  greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.  

Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.

Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!

Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.

Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!

Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.

Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.

Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad  mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.

Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.

O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį?  Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.

Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.

„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.

„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).   

 

 Lėta šalis

 

 gyvenimas staiga 

sustojo

         tavo vidiniame taške

 nors išorėje

dar tęsėsi judėjimas

įprastais pagreičiais

 

sraigių

 banda

nurūko

kaip raketos

palikdamos dūmų uodegas

achilas vėžlys

                      baigė

                       trasą

                       apšviestas

                       didingo

                       fotofinišo

                        o

                        įsčiose

                        paseno

                        dar neužgimę

                        kūdikėliai

                         visai

 

                       „lėta šalis“

                         sako

                        karalienė

                        Alisai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su  mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

 Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.  

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento  lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam  duota būti E.Nekrošiumi), tokiam  pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje. 

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?  

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus. 

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12