Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje  svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.

Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa  populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.

Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.

Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.

Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic,  Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.

Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).

Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir  visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo  baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?

Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.

Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…

Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.  

Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją  įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų  tvirtumo sąskaita.

XXX

Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui,  tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“  (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

„Piešinys“ požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia. 

Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.

2020.01.10; 06:02

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

BNS naujienų agentūra ką tik išplatino pranešimą su atkreipiančia dėmesį antrašte – „Nausėda atsitraukia nuo idėjos teikti įstatymą griežčiau reguliuoti atminimo lentas“ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-atsitraukia-nuo-idejos-teikti-istatyma-griezciau-reguliuoti-atminimo-lenteles.d?id=83175425.

Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.

Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.

Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o  greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.  

Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.

Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!

Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.

Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!

Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.

Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.

Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad  mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.

Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.

O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį?  Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.

Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.

„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.

„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).   

 

 Lėta šalis

 

 gyvenimas staiga 

sustojo

         tavo vidiniame taške

 nors išorėje

dar tęsėsi judėjimas

įprastais pagreičiais

 

sraigių

 banda

nurūko

kaip raketos

palikdamos dūmų uodegas

achilas vėžlys

                      baigė

                       trasą

                       apšviestas

                       didingo

                       fotofinišo

                        o

                        įsčiose

                        paseno

                        dar neužgimę

                        kūdikėliai

                         visai

 

                       „lėta šalis“

                         sako

                        karalienė

                        Alisai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su  mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

 Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.  

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento  lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam  duota būti E.Nekrošiumi), tokiam  pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje. 

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?  

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus. 

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Sovietinių laikų nomenklatūrą buvo partinio tipo, valdančiąją totalitarinės visuomenės klasę formavo Komunistų partija, pasivadinusi epochos protu, garbe ar sąžine.  

Komunistų partija ypatinga dėmesį skyrė savo kadrų politikai, siekdama į aukščiausius postus iškelti ištikimus komunistinei idėjai ir okupaciniam režimui asmenis, tačiau, norite tikėkite, norite ne, net tarp sovietinių valdininkų Lietuvoje pasitaikydavo vienas kitas žmogelis, kuris daugiau ar mažiau paslapčiomis puoselėjo kažką panašaus į tautiškumo sentimentą, arba kalbant to meto ideologiniu žargonu, nebuvo iki galo atsikratęs nacionalistinių prietarų.

Savo ruožtu dabar be tuščio laiko gaišinimo, iškart dėl sugretinimo akivaizdumo pastebėsiu, kad, kaip atrodo bent man, šiandieninės Lietuvos nomenklatūros formavimosi svarbiausiu atskaitos tašku yra aiškiai išreikštas antilietuviškumas, totalinis „nacionalistinių prietarų“ atsikratymas.

Kas be ko, bėgant laikui, istorijos pervartose keitėsi, įvairavo taip pat ir vadinamosios nomenklatūros struktūrinė sudėtis: svarbiu sovietinės nomenklatūros padaliniu buvo ūkiniai veikėjai, stambiųjų gamyklų direktoriai, vadinamieji socialistinės ekonomikos flagmanai, kai dabartinėje mūsų visuomenėje net stambiausių verslininkų niekaip nepavyktų pavadinti nomenklatūros atstovais, nes laisvosios rinkos žaidėjai visų pirma patys atsako už save, taigi jie nesiduoda įspraudžiami į „sąrašinių“ užvardijimą. Kaip atrodo bent man, dabartinė Lietuvos nomenklatūra visų pirma yra tie žmonės, kuriems išpuolė pareiga sukurti ir palaikyti viešąjį Lietuvos veidą, užimti ištuštėjusią, bet dar neišsivadėjusią ideologinių veikėjų vietą, taigi pagal profesiją jie yra įvairiausi humanitarinių institutų direktoriai, įtakingų kultūrinių leidinių redaktoriai, vienas kitas akademinio pasaulio atstovas, keli ypatingo statuso žurnalistai, kiti užimantis privilegijuotą padėtį viešosios nuomonės formuotojai. Tai išties yra labai marga minia, tačiau juos vienija, kaip stipriausi klijai suriša baisi alergija bet kokiam tautos reikalui.

Pasakų herojus. Slaptai.lt fotografija

Klausiate – ar šių eilučių autorius nesutirština spalvų, nes, žinia, valstybinės šventės pas mus tradiciškai yra švenčiamos, iškeliant visas vėliavas, vėl ir vėl yra minimas Lietuvos vardas, pasakomos kalbos iš tribūnų? Tačiau nerašyta taisykle tokių tautos išsilaisvinimo kelio datų minėjime jau yra tapusi kraštutinė formalizacija, forsuotas turinio nususinimas, kai bet kokia prasisunkus netyčia čia gyva emocija naujosios nomenklatūros iškart yra atpažįstama kaip  bjaurus nesusipratimas, gerojo tono išniekinimas, pasibaisėtinas netaktas. Tokia naujosios nomenklatūros atstovų negatyvi reakcija į gyvo žmogaus saviraišką jiems yra jų tarpusavio atpažinimo kodas, įgalinantis telktis ir stoti vieningu frontu.

Sovietinė valdžia draudė svarbių tautai datų minėjimą, už trispalvės iškėlimą tautiečiai buvo sodinama į kalėjimą, tačiau net ir labiausiai aršūs to meto politrukai lietuviškos trispalvės pagerbimo nelaisvės sąlygomis nevadino fašistinės ideologijos simbolių pagarbinimu. Tačiau štai dabartinės Lietuvos naujosios nomenklatūros vienas iš vėliavnešių, o būtent toks Bernardas Gailius skelbia, kad lietuviškoji trispalvė ir Gedimino stulpai yra fašistiniai arba, geriausiu atveju, beveik fašistiniai simboliai. Taigi jau ši atskira ištara man leidžia tvirtinti, kad naujosios Lietuvos nomenklatūros užgimimo pagrindas yra kraštutiniojo laipsnio šizofrenija.

Raguotasis. Slaptai.lt nuotr.

Kas atsitiko, kokia sąmonės griūtis prasidėjo, kas čia iš tiesų vyksta, kai tokius niekus pradeda pliaukšti iš pažiūros tarsi ir visiškai normalūs arba net labai respektabiliai atrodantys vyrai. Kaip dingojasi bent man, Europos sąjungos faktoriumi to nepaaiškinti, apskritai bandymas dėti lygybės ženklą tarp Sovietų sąjungos ir truputėlį niekinančiai vadinamojo Eurosąjūzo greičiau užtemdo reikalo esmę nei padeda ieškoti atsakymų https://www.alfa.lt/straipsnis/50203630/apie-analogiju-nepakankamuma. Europos sąjunga galėjo tapti palankiu faktoriumi mūsų tautos kultūriniam pasistūmėjimui į priekį, tačiau mums pritrūko vaizduotės tinkamai priimti naujus iššūkius.

Kad ir kaip ten būtų, naujoji Lietuvos nomenklatūra atsiranda ne kaip Europos sąjungos užkratas, o kyla iš lietuviškos populiacijos gelmių, yra vidinės žmogiškosios prigimties degradacijos pasekmė, klaikaus nuosmukio rezultatas, pulsuojantis lietuviškoje padangėje taršos židinys.

(Bus daugiau)

2019.12.20; 16:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kai užklumpa negandos, kyla klausimas, kaip pralaukti užstojusį sunkmetį nepalūžus, neparklupus? Dėl tos priežasties tampame labiau atviri artimų (arba tolimų) žmonių pamokomosioms ištaroms, bandome užsikabint už psichologo patarimų.

Kita vertus, kaip tik šiame kontekste verta prisiminti F. Nietzsche‘s pasvarstymus apie tai, jog kartais ypatingai sunkiomis sąlygomis nevalingai pastūmėta iracionalių savisaugos impulsų žmogaus gyvastis pati savaime „užmiega rusų kareivio miegu“. Neįmanomomis išgyventi sąlygomis tai esą yra bemaž vienintelė galimybė išsaugoti būtinus galimam atgimimui resursus.

Pamėginkime ta tema paimprovizuoti drauge su F.Nietzsche. Tarkime, čia kalbama apie savotišką meškos žiemos miego porūšį, kai mirtinai išvargintas žmogus atviromis akimis pradeda sapnuoti pasaulį. Pabandykime įsivaizduoti, jog baudžiavinės Rusijos rekrūtas bado, šalčio ir nežmoniško muštro sąlygomis tik radikaliai susvetimėjęs sau pačiam, žiūrėdamas į savo paties vargus tarsi per atstumą (tarsi ne gyventų, o tik sapnuotų savo gyvenimą), galėjo demonstruoti neįtikėtinus ištvermės stebuklus.

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Galimas dalykas, tokioje padėtyje gailestis sau pačiam, juolab kokios nors godos apie teisingumą verstų tuščiai eikvoti jėgas ir pastūmėtų tiesioginiu keliu į pražūtį, todėl užstojusio sunkmečio sąlygomis tarsi ir nelieka nieko kito kaip tik savotiškai apmirštant išplėsti nejautros zoną iki maksimaliai įmanomos ribos.                   

Įšalęs kosmosas, speigo horizontai, žiemos naktis, apšviesta šaltos mėnulio šviesos, ir paskutinė melancholijos stadija arba net melancholijos užribis – visiška nejautra. Tokioje nejautros zonoje taupomi visi judesiai, ypač vengiama sielos apsukų, blokuojamos emocijos. Šitaip užgimsta terpė miegligės užkratui. Tikėtina, jog iš tiesų organizmo savireguliacijos dėka vykstantis temperatūros numušimas padeda išlikti labiau nei tuo atveju, kai karšta emocija nutvilko kažkokį paviršių.

Lietuvos kaimas žiemą. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tokio sugretinimo kontekste ne pro šalį bus pajuokauti apie tai, jog amžino įšalo zonoje mamutų mėsa negenda per ištisus tūkstantmečius.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, į miegligę žmogų gali pastūmėti ne tik išorinio gyvenimo išbandymai, bet ir  užsitęsusi vidinio neadekvatumo būsena, kurią sąlyginai pavadinkime sunkio dvasia.

Kaip sunku prabusti iš tokio miego, esu jau rašęs https://kaunozinios.lt/svarbu/is-embrionu-gyvenimo_99235.html. Taip užsišaldęs žmogus dažnai neatgyja net ir stojus pavasariui, kai naujam gyvenimui staiga didingai prisikelia visa gamta, dygsta aštri kaip skustuvas žolė, jau kelia  galvas suįžūlėjusios gėlės, sualma tyras kaip vyro ašara pamiškės upelis.

Visų išsaugotų tavosios gyvasties resursų dabar geriausiu atveju užtenka tik kaukės nusilipdymui, įvaizdinant normalumo ritmiką, kad tarsi niekas nieko, neatpažintu pavidalu, gyveni šalia kitų, kasryt skubi į darbą, pelnai duoną savo prakaito garuose, kartais metiesi į pramogas, bandai išlipti iš daugiadienių, ilsiesi ir t. t. Dabar net užstojęs klaikus danties skausmas nėra toks realus, kad galėtų pažadinti iš miego, net politikų melas nuteka kažkur pro šalį, nepasiekęs gyvasties, net košmariškas Karbauskio vaizdinys iš TV neprikelia iš sapno, neįgalina prabusti vidury nakties išpiltam šalto prakaito.   

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokioje būsenoje labiausiai linksminti turėtų jaunų ar pasenėjusių doktorančių kalbos apie kažkokį emocinį intelektą, bet nebeužtenka jėgų net liūnai nusišypsoti.

Yra taip, tarsi tavo likusių biologinių jėgų pagrindu užgimsta ir jau pagal savo dėsnius vystosi vidinis zombis, kažkokia parazitinė gyvenimo atauga. Tačiau toks  likimo subendrinimas su vidiniu negyvėliu nėra toks baisus prakeikimas, kaip galėtų atrodyti, pastebint, kad tave supantys aplinkiniai personažai gyvena pagal tą patį principą, neišeidami už kapinių tvoros.

Gal tąkart vis dėlto reikėjo palūžti, tragiškai užlaužus rankas, tokiu būdu ne tokią jau baisią kainą užmokant už teisę išlikti gyvųjų pasaulyje?..

2019.12.18; 19:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jaunystėje, kuri prasidėjo ir užsibaigė dar praeitame tūkstantmetyje, man visas kosmosas skambėjo kaip muzika, o su parskridusiais pavasarį paukščiais, netvyrodamas savo kailyje, akis į akį kalbėdavausi  eilėmis.

Todėl žiūrint iš šiandienos taško labai keista, kad pirmasis eilėraštis, kurį tąkart, t. y. praeitame tūkstantmetyje jau dėliodamas žmogaus kalbos žodžius sukurpiau ir įsisąmoninęs išklojau ant popieriaus lapo kaip savotišką būties prisilėtimo liudijimą, vadinosi „Žiemos melancholija“:

                                        tarsi geltlige sergant kepenys

                                        nepaprastai išdidėjęs

                                        geltonas mėnulis

                                        virš apsnigtos plynės

                                        nuodija sielą

 

                                         menkai primindamas

                                         tavo dvasios tėvą

                                         po sidabrine egle

                                         stovi

                                         apsnigtas

                                         brangių kailinių

                                         šakalas

 

                                         keistos vežimo liekanos

                                         kyšo iš sniego

                                         neprimindamos

                                         nieko iš praeities

 

                                         tik

                                         dabar

                                         iš mėnulio išlindusios

                                         vėžio žnyplės

                                          prakerpa

                                          debesį

                                          tačiau

                                          kur veda

                                          apsnigtos

                                          vėžės

                                          pro išretėjusį mišką

                                          niekas nežino

Senosios graikų kalbos atodangos leidžia forsuoti hipotezę, kad žodis „būtis“ visų pirma nurodo į surinktumo užduotį žmogui kaip būtybei, kuri yra linkusi viską pamesti, išbarstyti, paleisti vėjais. Mums sunku sukaupti dėmesį, užmirštame daugiau nei prisimename, bėgant metams pasidalijame į nesurenkamas dalis, išbarstome savo plaukus, dantis, sveikatą, prarandame draugus ir artimuosius. Tačiau net ir žinodamas pirmapradę žodžio „būtis“ reikšmę nežinau to, kur veda pirmapradės melancholijos įspūdžio praradimas, gerai ar blogai yra ta nauja padėtis, kai melancholija jau nebetyko už kiekvieno kampo, išsibarsčiusi kažkur kasdienybės vingiuose, nematydamas reikalo priekabiauti prie žmogaus, grįžusio iš mirtinos kelionės.

Sodyba žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ankstų prasidėjusios žiemos rytą išvesdamas savo šunis pasilaukinėti kaskart matau ne tik atbundančius namus, pradedant mirksėti šviesoms languose, bet viename lange atitrauktomis užuolaidomis – visados dar su voratinklio rašto apatinukais po kambarį šmirinėjančią grakščių judesių moterį, – nors greičiau ji tenai plaukioja dar palaidais plaukais arba šoka su baldų šešėliais.

Ne, ne, nesu joks vojeristas, juolab – futuristas, nesu atgailaujantis marksistas ar bankrutavęs kapitalistas, tačiau neįmanoma nežvilgtelėti bent akies krašteliu, kai išbudinto džiaugsmo grožybės yra išstatomos brėkštančio ryto vitrinoje. Būtų didelis nejautrumas praeiti pro šalį užsimąsčius apie būties paslaptį ir nieko čia nepamačius.

Net jeigu priverstų kokia gyvenimo būtinybė, niekados nesurasčiau šio buto ne tik dėl to, kad tarp namų ir butų pasiklystu greičiau nei miške, bet dar labiau dėl tos aplinkybės, jog šis langas mirksi taip ypatingai, suspindi ir vėl temsta, tarsi būtų užkilęs virš visų langų ir atspindėtų dangaus gyventojų įpročius. Žinoma, grakščiosios nimfos nepažinčiau, jeigu sutikčiau ją gatvėje šią žiemą stipriai apsimuturiavusią, – savo ruožtu iš veido nesu dar matęs, galiu tik bandyti nuspėti, vaizduotėje dėliojant viliokės fotorobotą. Daug geriau buvo tam personažui (fetišistui?), kuris turėjo pamestą kurpaitę ir, išmatavęs visų pasaulio moterų pėdas, po ilgų vargų atpažino paslaptingą nepažįstamąją.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi net tada, kai viską prarandi, tau dar lieka erotinė būties įtampa, ar ne? Daug kartų esu bandęs paaiškinti klausiančiajam, kas tai yra, bet niekados nepavykdavo. Kaip atrodo, čia trukdo žinojimas, kad pradininkas Parmenidas visa ko išeities tašku laikė būties ir mąstymo tapatybės dėsnį, tokiu būdu tarsi įgalindamas harmonizuoti būties duotybę minties kelyje ir klystkeliuose, palengvinti jos naštą. Tačiau minties kelias ne kartą buvo tik būdas apeiti būtį, kai pati būtis didingai stūksodavo nepajudėjusi iš vietos. 

Tai nebūtinai yra perteklinis gamtos grožis, šiandien tai yra žiemos dienos prieblanda, drėgna migla su mėlynais ornamentais pakraščiuose, į kurią įsistebeilijau kaip išdžiūvęs vabzdys už akinių stiklų. Būtis priartėjo, supratus, kad ilgiau žiūrint išdegtų akys, kaip volframo siūlelis perdegtų vadinamoji siela, nežiūrint to, kad būties siužetai kartais būna truputėlį pabodę arba buvinys vėl pridengia būtį.

Žinia, nepridengtumas taip pat vargina, vargina kaip besikartojanti žiema be sniego https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-kol-nepasnigo/   

Jau laukiu, kada pradės snigti  didžiuliais kąsniais!

2019.12.11; 05:41

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau yra sakoma nuo seno, jeigu gali nerašyti, tai ir nerašyk. Šių eilučių autorius tokį išbandymą, ypač artėjant šventiniam laikotarpiui, gali pakelti palyginus lengvai, be trauminių pasekmių ir apie tai nusprendė parašyti kažką panašaus į pasiaiškinimą raštingai visuomenei, atskirai kreipdamasis į straipsnių komentatorius, kaskart surašančius savo nuomones apie autorių ir jo beviltiškas pastangas rašyti vardan rašymo.

Pradėti neberašyti kartais yra pravartu jau vien dėl to, kad atrastum laiko ištylėti tai, kas paprastai prasprūsta pro žodžių tarpus, išbyra pro spaudos ženklus kaip neturintis formos smėlis. Kita vertus, kaip yra pastebėjęs vienas protingas rašeiva, pauzė yra labiausiai intensyvi kalbos forma.

Kartais mūsų padangėje bandoma rašyti anonimiškai arba prisidengus pseudonimu, tačiau niekas dar taip ir neišmoko ištylėti visą tiesą tokiu pat anoniminiu būdu. Ta proga verta prisimininti, kad Pitagoro mokykloje visų pirma buvo mokomasi tylėti ir tik po to, užtvenkę savo sielą tylėjimu, mokiniai buvo įšventinami į tolesnes matematikos ir filosofijos studijas.

Dar žinome patarlę, skelbiančia, kad kalbėjimas – tai sidabras, o tylėjimas – jau lygus auksui. Čia, žinoma, reikėtų skirti ištariamą žodį, kurį gretai nupučia vėjas ir užrašomą, išbetonuojamą žodį, stūksantį mums ilgai prieš akis kaip laikui nepavaldžios piramidės.

Štai Sokratas yra pastebėję, kad svarbiausių dalykų neįmanoma užrašyti, o jo mokinys Platonas, prirašęs didžiausius foliantus, drauge užrašė štai tokią paslaptingą ištarą, kad neva būtis apskritai yra neišmatuojama logos‘u (t. y. žodžiu), tačiau, Platono žodžiais tariant, apie būtį kalbėti privalome, nes nuo to ji turtėja. Ieškant geriausio varianto, kaip atrodo, rašyti reikėtų tik ant jūros paplūdimio smėlio, tikintis, kad atbėganti banga viską tuoj pat nuplaus.

Tačiau nebūk naivus, mielas drauge, nesitikėk, kad paslaptį pavyko išsaugoti, jeigu niekam nieko nepasakojai ir neparašei skundo kompetentingoms instancijoms. Lietuvių liaudies pasakos siužetas daug sakančiu būdu byloja apie tai, kad bijant viešai prasiplepėti, ir todėl išrėkus paslaptį į specialiai iškastą gilią duobę žmonių negyvenamoje vietoje, o po to ją užkasus, vis tiek visi viską sužinos, nes toje dykvietėje anksčiau ar vėliau išaugs karklas, iš kurio pasidaryta piemenėlio birbynė, pučiant ją, ištrimituos visam pasauliu tavo užkastos paslapties turinį su suspaustos spyruoklės jėgos atatranka.

Galimas daiktas, yra dalelė tiesos pasakyme, kad vieni tylėjo praradę žadą, priartėjus būties paslapčiai, kiti dėl to, jog neturėjo ką pasakyti, dar kiti – dėl kvapą užgniaužiančio pasidygėjimo.

Štai apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą (LLRA-KŠS) užvis geriausia būtų nieko nesakyti, neprasižioti, valingai  nutylėti, neišsiduodant dėl pro kraštus besiveržiančių karčių žodžių, dėl šventos ramybės, – artėjant šventoms Kalėdoms, – nepastebimai nuryjant tokį kartėlio gumulą. Tačiau ir čia kaip toje piemenėlio melodijoje nediskretiškai prasikiša visa esmė, kai Lenkų rinkimų akcijos vėliavnešiu tampa toks Zbignevas Jedinskis, jau savo pavardės fonetiniu skambesiu primenantis nešvankųjį Jedinstvos fenomeną.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija – krikščioniškų šeimų sąjunga

Nepraleiskime geros progos apie tai patylėti, nes geras tonas neleidžia šaipytis iš žmogaus pavardės (tikiuosi, kad niekas dar nežino ir niekados nesužinos, jog Lietuvių kalbos žodynuose yra kataloguojamas žodis „čiuldė“, nurodant, jog taip vadinamas – neaiškiai kalbantis, vograujantis, švepluojantis, taigi čiuldantis žmogus; čia net yra cituojama liaudies dainos strofa – arielkėlė čiuldė vedė mane gulti, ir bevesdama į purvyną paguldė), taip pat nesiruošiu garsiai išsakyti savo prielaidos, kad Vilniau krašto lenkai šį savo tautietį pasirinko atstovauti Seime, galimai sugundyti visų pirma pavardės skambesio, tvirkinančio vaizduotę ir prikeliančio neaiškius užkulisinius lūkesčius.

Tačiau apie tai patogiau mums visiems būtų patylėti, tokį verbalinį supanašėjimą laikant atsitiktiniu sutapimu, nebylios likimo ironijos liūdnoku šypsniu.

Tas pats Jedinskis neseniai iš tribūnos citavo arba, tiksliau tariant, įsiaudrinęs bandė išrėkti, pakartoti tokio Rolando Paulausko, kito liūdnos šlovės herojaus neva pasakytus žodžius, kad Lietuvos bandymas pasipriešinti Rusijai būtų tokia pat neįmanoma užduotis kaip iš anksto pasmerktos pastangos stikline išsemti jūrą.  

Pro pasakytus žodžius dar labiau iškalbingu pavidalu nei keliamas triukšmas prasikiša nutylėta mintelė, kad populiacija iš anksto privalo nusiteikti pasidavimui, auginti darželio gėles okupanto pasveikinimo puokštėms susukti, laukti skeltanagių ordos atidundėjimo kaip išganymo. Nekelsiu klausimo – kodėl leidžiame nuodyti žmonių sielas iš aukščiausios Seimo tribūnos net neužmaskuotais priešiškos propagandos išpuoliais, susitaikome su pasidavimo nuotaikų dirvos purenimu.

Žinia, demokratija užtikrina žodžio laisvę ir gina nuomonių įvairovės galimybę, naujai išrinktas Lietuvos prezidentas kviečia puoselėti dialogo kultūrą, o aš neišjudu iš vietos, pykdamas ant savęs, kad, nežiūrint nieko, renkuosi teisę primygtinai tylėti, negalėdamas pradėti dialogo vien dėl to, jog oponento nekultūringumas ir vulgarumas iškart atstumia, bjauriai nutvilko. Štai minėtas palyginimas su jūra yra švento Augustino pamokslo, kuriame buvo kalbama, kad bandymas suvokti Švenčiausiosios Trejybės paslaptį galėtų būti prilygintas nevaisingoms žmogaus pastangoms išsemti jūrą su riešuto kevalu, bjauri karikatūra, prorusiškos akcijos kultūrtregeriams tokį palyginimą pritaikant rusų imperinių užmačių pašlovinimui. Kukliai nutylėkime faktą, kad didžiojo krikščionybės apologeto atminimą yra pasiryžę išniekinti žmonės, prikišamai demonstruojantys savo krikščioniškumą.

LLRA vadovo Valdemaro Tomaševskio reklama Buivydiškėse. Slaptai.lt nuotr.

Kitas Lenkų rinkimų akcijos krikščionis, toks Jaroslavas Narkevičius, ne taip seniai žadėjęs užkurti Maidaną Lietuvoje, į valdžią puolė su tokia audringa, visus kultūrinius sąlygotumus nušluojančia aistra ministro poste, panašiai kaip koks seksualinis maniakas, ilgai laikytas pririštas lenciūgais tvarte, o dabar, nuplėšęs grandines ir pasileidęs paskui nuogą moterį, gąsdinančiai riaumodamas. Kas aprašys tą valdžios aistrą, prilygstančią nebent  laukiniam seksualiai išbadėjusio žmogaus pamišimui ar narkotinei priklausomybei? Kadangi čia jokie civilizuotumo požymiai neprasimuša, – apie tai taip pat nekalbėsime.

Iš Lenkijoje vykstančių pasvarstymų apie Lietuvos santykius su vietiniais lenkais net keletą girdėjosi mintis, kad neva dėl Valdemaro Tomaševskio koloradinio užsiangažavimo kalčiausi yra patys lietuviai, kurie neva niekaip nesugeba šio lenkų tautybės politiko patraukti į savo pusę.

O lietuvių patarlė savo ruožtu skelbia: baidykis ne vilko miške, o netikro draugo namuose. Iš tiesų, šios liaudiškos ištaros įtampos lauką sukuria ne paskiri žodžiai, o prasmingi nutylėjimai, kaip atrodo, tinkantys iš mūsų aptariamam atvejui.

2019.12.03; 05:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ši Garliavos istorija, palikusi vaizduotę šokiruojančius kruvinus pėdsakus, bėgant laikui, vis labiau panašėja į labirintą (kiti pasakys – primena niekados nesibaigiančią kinematografinę Tvin Pykso miestelio istoriją), todėl siekiant įgyti bent pirminį supratimą apie tai, kas vis dėlto įvyko, kaip atrodo, svarbiausia būtų pabandyti atsijoti faktus nuo per laiką susikaupusių mistifikacijų, išmokti atskirti butaforijos ir realybės abipusį persidenginimą, įveikti operetinio dekoratyvumo perteklių, atgaunat tikrovės pojūtį.

Iš tiesų, nežinau kito panašaus atveju, kai su tokiu įsibėgėjimu kažkas būtų bandęs statyti dūmų uždangas, net dideles žmonių minias siekęs nuvilioti į neišbrendamas miglas. Taigi čia taip pat svarbu išlaikyti panoraminę žiūrėjimo kryptį, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems klaidinantiems orientyrams, nepasimetant tarp sparčia besidauginančių dėl tikrovė sukergimo su fantasmagoriniu pasauliu detalių. Be visa ko kito, kaip atrodo bent man, svarbu atsekti, kad ši vaizduotę užnuodijusi Garliavos istorija pasižymi labai griežta dvitakte struktūra, yra, jeigu būtų galima taip pasakyti, įvykių seka su dviem skirtingais kėliniais arba dvisluoksnės tapybos pavyzdys, kai ant seno peizažo, dedant naują dažų sluoksnį, yra nutepliojamas visiškai kitas, skirtingos manieros ir stilistikos siužetinis vaizdinys.

Siekiant tokio išgryninimo, svarbu prisiminti pradžių pradžią, niekados nepametant iš akių to pirmojo postūmio, nuo kurio prasidėjo išgalvotos pedofilijos istorija, nepasiduodant dėmesį blaškančių aplinkybių vilionei. Žinia, tokia pradžių pradžia buvo Drąsiaus Kedžio užsakyta ir policijos komisariato pateikta melaginga (klastotės faktas jau yra įrodytas be jokių išlygų) pažyma apie mergaitės tvirkinimą  Laimutės Stankūnaitės tėvų namuose, tyrėjams neradus jokio reikalo atvykti į tariamo nusikaltimo vietą, apklausti liudininkus ir pan. Kaip sakoma tokiais atvejais, pažyma buvo nukopijuota iš lubų, tačiau būtent tokios kriminalinio pobūdžio, pašvinkusių nusikaltėlių su uniformomis surašytos  klastotės pagrindu buvo priimtas teismo nutarimas dėl mergaitės gyvenamosios vietos, atskiriant motiną nuo dukros.

Neringa Venckienė. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, nereikia apsimesti, tik asilas su raudonais batais dar galėtų nuduoti nesupratęs, kad Pakaunės banditėliui D.Kedžiui sekėsi kaip peiliu per sviestą, surenkant tokių pažymų derlių, tik dėl įtakingos teisėsaugos sferoje savo sesers, tuometės Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės tarpininkavimo. Vis tik, kaip atrodo, minimas ekscesas yra vertas nepalyginamai didesnio dėmesio nei paprastai  skiriama šiam apgailėtinam nutikimui dar ir šiandien, – jeigu iš tiesų siekiame tiesos ir gerovės savo kraštui.

Kyla klausimas – ar tokia melagingų pažymų praktika buvo tuomet paplitusi, ar nėra daugiau panašiai nukentėjusių nuo papuvusios tarnybos žmonių, kurie neturėjo galimybės apsiginti, ar galbūt jau būtų laikas nusiraminti, nes šitokio pobūdžio užkratas nebekamuoja šiandienos teisėsaugos institucijų, nežiūrint to, kad iš tos pusės dar kartas nuo karto pakyla nekoks kvapelis? Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jau šiame epizode susiduriame su pagrindine nešvankios istorijos heroje, kurią lengvai galime atpažinti kaip žmogų, iš savo turtingos patirties žinantį, kad pažymos mūsų padangėje neretai reiškia daugiau nei nenuginčijami faktai, o rėksmingas melas laimi dažniau nei kukli tiesa.      

Kitas kėlinys arba nauja teplionė – tai bandymas vienos šeimos sukilusių ambicijų užgimusios intrigos pagrindu persikelti į visai kitą plotmę, į Kauno apygardos teismą, primetant neįtikėtinus kaltinimus šio teismo teisėjui Jonui Furmanavičiui ir, kaip atrodo, tokiu būdu pradedant pasiruošimą paties nešvankiausio pobūdžio Lietuvoje žudynėms. Tačiau kaip įmanomas toks skrydis iš pusiau kriminalinės, nykiai buitinės D.Kedžio aplinkos į raudonais kilimais nuklotą apygardos teismo sceną, kai atrodytų jokio lifto tarp šių skirtingų stichijų neegzistuoja?

Iš tiesų, kaip atrodo bent man, labiausiai žeminantis Lietuvos žmones skandalo režisūros dalykas, pranešantis apie kruvino spektaklio užmanytojų apgailėtiną įsivaizdavimą, kad neva dauguma tautiečių yra tik beviltiški kvailiai, šioje melagingoje istorijoje bus bandymas prasikišančiais baltais siūlais sujungti šias dvi nesujungiamas sferas. Dėl minios kvailumo pasakysiu dar tai, kad, žiūrint abstrakčiai, žmogus nėra tiek kvailas, kiek jam norisi būti kvailiu, – taip gyventi yra patogiau! Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti, kad šios dvigubos istorijos susisiekiančio indo funkciją iškūnijo, nesusiejamas sferas susiejo ne kas kitas, o tuometė teisėja N. Venckienė,  savotiška paribio atstovė, jeigu norite, įtakingos šeimos, vienijančios kriminalinio pasaulio žymūnus ir gausią teisininkų plejadą, princesė. Na, o gavosi taip, kad šiandien jai labiausiai prie veido tiktų būtent kruvinosios princesės titulas.

Ne kartą forsavau klausimą, kas finansavo projektą „Pedofilų klanas“? Ne kartą turėjau progą išsakyti savo nuomonę, kad svarbiausia Garliavos istorijos grandis yra banditų keršto akcija, užsakant teisėjo J. Furmanavičiaus nužudymą su iškrypėliškos vaizduotės įpliekstu labai įmantriu jojo atminimo išniekinimu. Visa kita yra tik klaidinantys manevrai, neskoningos mistifikacijos kaip firminis, lengvai atpažįstamas šios kampanijos ženklas. Dar daugiau, – esu linkęs manyti, kad, nužudęs teisėją J. Furmanavičių, D. Kedys nušovė L. Stankūnaitės seserį tik dėl klaidinančio afekto, siekiant užmaskuoti pasirinkimą, jog taikinys iš esmės buvo tik vienintelis teisėjas, būčiau linkęs ginčytis net dėl to, kad, nežiūrint užderėjusios folklorinių pasakojimų gausos, D.Kedys nė iš tolo nesiruošė žudyti nei L.Stankūnaitės, nei Andriaus Ūso; A. Ūsas dėl savo apatiško veido, ištransliuojamo TV reportažuose, labai tiko tolesniam skandalo pūtimui, maskuojant tikrąsias nusikaltimo užmačias,  dėl savo  gražaus veidelio išgalvotos pedofilijos istorijai taip pat labiau tiko, siekiant palaikyti įtampos dramatiškumą, gyva, o ne mirusi  L. Stankūnaitė (be gyvos L. Stankūnaitės ši kruvinų režisierių išgalvota istorija būtų likusi kaip mėnulio gatvė be mėnulio). O nužudymai   tęsėsi dar ir kitais metais, kaip atrodo, tik dėl išgalvotos pedofilijos istorijos inercijos.

Antrankiai

Neįrodyta šios loginės dėlionės prielaida yra niekaip nenustumiama į pašalį mintis, kad J. Furmavavičiui galėjo būti kerštaujama dėl to, kad teisėjas griežtai kalėjimo bausmei pasmerkė H. Daktaro sūnų. Tačiau turėkime galvoje dar ir tai, kad J. Furmanavičius Garliavos istorijoje buvo pradėtas minėti tuo laiku, kai jau stipriai buvo užveržta pabėgusio H. Daktaro paieškos kilpa, o padugnės teisėją nušovė po mėnesio, kai į Lietuvą iš Bulgarijos buvo parvežta kriminalinio pasaulio įžymybė H. Daktaras.

Iš visos eilės kaltinimų šiandien pargabentai į Lietuvą N.Venckienei liko tik katino ašaros, neužtraukiančios realios laisvės atėmimo   bausmės. Žiū: bus taip, kad eksteisėja ir atšaukta Seimo narė ilgai nelaukus prisiteis dar ir milžiniškas kompensacijas iš Lietuvos valstybės už pradėtą ekstradicijos bylą ir įkalinimą JAV perkėlimo kalėjime. Visuomenė jau pratinama prie tokių ar panašių minčių. Ar tai reiškia, kad ta populiacijos dalis, kuri nepalaikė  neįtikėtinai įkyriai pučiamo vadinamosios pedofilijos skandalo liks su ilga nosimi? Neramu ne dėl to, kad, taip pasisukus įvykiams, paliktų neužganėdintas satisfakcijos poreikis, labiau neramina tai, jog  reto įžūlumo nusikaltėliams, su kriminalinių jėgų pagalba užsimojusiems prieš nepriklausomos valstybės tęstinumą ir demokratinę šalies sandarą, lengvai pavyktų sumėtyti pėdas, tokiu  būtų pažeminant pačią valstybės idėją (apmaudo kartėlis  nusėstų kažkur taip giliai į paslėpsnius, kad neįmanoma būtų to nei atkosėti  ar nuskaidrinti refleksijos šviesa).

Knygos "Tikroji Daktarų istorija" virselis
Dailiaus Dargio knygos „Tikroji Daktarų istorija“ virselis

Prokurorai mus pratina prie minties, kad N. Venckienė negali būti nuteisiama už tariamus ar kažkieno įsivaizduojamus, loginėje dėlionėje atpažįstamus nusikaltimus, kai nėra jokių duomenų, kad tokie nusikaltimai išties buvo padaryti. Tačiau, kaip atrodo bent man, tokius duomenis apie N. Venckienės galimą įsitraukimą į  kraupių nusikaltimų sūkurį galėtų pateiktis tas pats H. Daktaras, jeigu tyrėjams pavyktų susitarti su  garsiuoju kaliniu dėl bausmės naštos palengvinimo, imtinai iki liudytojo apsaugos programos pritaikymo šiai kriminalinio pasaulio įžymybei.

H. Daktaras dabar sėdi kalėjime, t. y. užima savo vietą. Aristoteliniu požiūriu, tobulumas yra sugebėjimas užimti savo prigimtinę vietą kosmoso struktūroje, tačiau lyginamuoju požiūriu, gretinant su N. Venckiene, H. Daktaras yra tik sutrikęs skautas su trumpomis kelnaitėmis. Kad ir kaip ten būtų, N.Venckienė kelia didesnį pavojų visuomenės moralei, stabilumui ir saugumui nei šiandien garsiausiojo kalinio Lietuvoje dalinis atleidimas nuo bausmės.

Kas išdrįs išrauti Garliavos princesės geluonį, apsaugojant visuomenę nuo tolesnio nuodijimo ir klaikaus protų drumstimo?

2019.11.20; 15:04

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ankstyvosios jaunystės metais apie mirtį kartas nuo karto pagalvodavau labai romantiškai kaip apie paslaptingą nepažįstamąją, taigi, jeigu norite, nederamai, net nepateisinamai naiviai. Žinia, tai buvo įsikalbėtas mirties įvaizdis, atėjęs, galimas daiktas, iš spiritistinės pakraipos poetų ir įvairiausio plauko simbolistų tekstų.

Dabar, prabėgus daugybei metų, jau būčiau linkęs manyti, – kaip ir dera pusamžiui vyriškiui, – kad nepalyginamai didesnė paslaptis nei mirtis yra pati neišsakoma būtis.

Kita vertus, būtis kaipo neišsemiama paslaptis išnyra mūsų akivaizdoje tik tada, kai visą tai, kas yra, jau sugebame pamatuoti nebūties galimybės įvaizdinimu, tardami, kad to galėjo ir nebūti, nes labiau tikėtina būtų, jeigu nieko nebūtų, nei tai, jog kažkas pagaliau neįtikėtinu būdu yra. Tačiau mirtis nėra tik paprasčiausia nebūtis, nes numirti gali tik tas, kas ilgiau ar trumpiau užsibuvo būtyje, kam galėjo prisisapnuoti pati būtis. Taigi išvada peršasi savaime, kad mirtis vis tik yra kažkokia akistata.

Sudervės kapinės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, būtis yra užtvenkiama su paslapties nuojautos pagalba, dar daugiau, nesunku įsivaizduoti, kad savo ruožtu akistata su mirtimi paslaptingos nepažįstamosios veidu yra toks niekam neprilygstantis nuotykis, kai pozityvas čia galop viršija pačios mirties teikiamus nepatogumus kaip uždelsto ir tolimo veikimo padarinį.  

Tačiau šiandien, prabėgus daugybei metų, ryškėja išvada, kad mirties paslapties ištuštėjimas, radikali desakralizacija yra ne mažiau triumfališkas įvykis nei būties pilnatvės pagava, atsispiriant nuo paslapties tramplyno, kaip buvo daroma žengiant diametraliai priešingu keliu. Toks įvykis gali būti sąlyginai pavadintas triumfu dėl to, kad transcendencijos ženklai dabar priartėja taip betarpiškai, kad yra lengvai apčiuopiami pirštais, būties paslaptis tampa pernelyg buitiška, įkyriai kasdieniška, taip lengvai atpažįstama, kad nelieka jokios įtampos ir pretenzijų. 

Tai paprastai įvyksta spalio pabaigoje arba pirmosiomis lapkričio dienomis, kai, įkyriai lašnojant už lango, pasijunta, kad tavo mirtis susigyveno su tavimi ir iš kitos lango pusės per užlietą stiklą dabar stebeilija tave visai nesigėdydama pagyvenusios damos su, tarkime, didele karpa ant nosies veidu, akimis. Tau nedraudžiama prabėgomis dar pagalvoti, kad tokiam mirties įvaizdžiui yra  reikalinga plastikos chirurgo pagalba.

 

                              Keturi didaktiniai mišių momentai

                                                    I

               kūrėjui žvakės tai kaip žmogui gėlė

               o žmogui gėlės kaip kūrėjui žvakės

               kur dar dvasia pažįsta gėrį

               o grožį mokosi pažinti akys

                                                      II

                išmoksi kada nors matyti viską naiviai

                su nuostabos prakiurusiu žvilgsniu naiviu

                kada matysis iki dugno pakeleiviai

                iš žuvusių nakties laivų

 

                ir žuvę mums nebus daugiau jau žuvę

                o išsisklaidę nuo gyvųjų pašaliais

                kaip slenkančios per gelmę būna žuvys

                paliečiančios akis tuščias purslais žaliais

 

                 kaip žuvys sutvėrėjo žodžiai gilūs

                 ir svaigsta nuo gelmės žmogaus lengva galva

                 tuštėja prasmės žodžio „infantilas“

                 ir jau žinai: naivumas – meilės dovana

 

                                                      III

 

                 kai nyksta tarp akių nelygstamas kažkas

                  neturintis pavidalo dalumo net kiaurymės

                  prasmės pasaulis praplečia ribas

                  nusitrina ankstesnės to pasaulio žymės

 

                 per viršų lekia užtaisas petardos

                 tuščiai be triukšmo ir be dūmų žydi gėlės

                 nusistovėję kontūrai dienos yra išardomi

                 į rojų grįžta dieviškasis kūdikėlis

 

                                                     IV

               dar nesupratęs ar esu jau nusikaltęs

               vėl patikėjau kad manęs tu neapleidai

               žinojau kad tai atspaudas tiktai per kalkę

               bet meile spinduliavo susapnuotas tavo veidas

 

                net žodžiai į tave iškart įsišaknijo

                netyčia tik per sapną ištarti

                nedomino manęs stebuklo orgijos kai nukirsta šaka prigyja

                tik būtį pilnatį nakties norėjosi patirti iš arti

 

                 kažkam kitam tačiau ji atsivėrė

                 ne man tiktai ne mano valiai

                kai krūpteli visa žmogaus esmė prieš gėrį

                ir švysteli pro tuštumą ugnies ovalas

1990 m. lapkričio 1 d.

 

                                               XXX

                 iškrito visi puikieji medžių lapų karpiniai

                 tik karpovas

                                       vis dar masažuoja

                 savo mirtinos sugyventinės karpas

                 nuobodžiai krapnojant už lango

2019 m. spalio 30 d.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ne kartą girdėjosi atsargūs išmintingų žmonių perspėjimai, kad neva šioje Garliavos istorijoje tiesa yra kažkur per vidurį, taigi, vengiant batalijų atnaujinimo, kiekvienas privalėtų nueiti savo kelią link tiesos, atsižadėdamas kraštutinių apibendrinimų. Kažkada ir aš pats stengiausi patikėti tokio trečiojo kelio galimybe, patikėti tuo, kuo, kaip greitai aiškėja, neįmanoma patikėti!

Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, kiekvienas normalių refleksų žmogus, taip įsismarkavus aistrom, matydamas, jog laivelis pavojingai siūbuoja į šonus, verčiamas vien rūpesčio dėl populiacijos saugumo užtikrinimo, privalėtų ieškoti kompromiso, aukodamas jo labui savo subjektyvius nusiteikimus, dėl to paties reikalo nepastebimai nurydamas susikaupusį kartėlį, tramdydamas įsikalbėtas ar tikras antipatijas.

Žinia, kaip tik  brandi asmenybė paprastai atkreipia dėmesį savo sugebėjimu laikytis auksinės vidurio taisyklės, mokėjimu laviruoti, įgudimu išlaikyti pusiausvyrą net ant skustuvo ašmenų, nenukrintant nė į vieną pusę. Taigi labai pagirtinas ir godotinas dalykas yra nusiteikimas ieškoti subalansuoto požiūrio, tačiau, kaip atrodo, šiuo atveju, vis tik yra truputėlį kitaip: abipusiai kaltinimai ir pretenzijos, primetami įtarimai yra tokie fantasmagoriškai baisūs, kad kompromisas čia reikštų tai, jog laisva valia prisiimame niekšybės ir silpnaprotystės naštos dalį, net pusę tokios naštos.

Dar kartą užtikrinu, jog labai norėčiau sutikti tokį proto bokštą, kuris pasiūlytų garbingo kompromiso receptą, žemai nusilenkčiau visus pranokusiam išminčiui, bet tiesa ta, kad net kažkoks susitarimas dėl diskusijų kultūros, korektiškumo reikalavimų, apsiraminimo, nusiteikimo susėsti ir pasikalbėti čia yra neįmanomas dalykas iš principo, nes anosios pusės veiklos (ar kovos) priemonės yra kaip tik nepamatuotas aistrų kurstymas, neįtikėtinų gandų platinimas, triukšmo ir dūmų uždangų konstravimas, nelabai kvapnaus dumblo pakėlimas nuo pasąmonės dugno, kitaip tariant, visa tai, kas verčia žmogų išklysti iš proto kelio ir užsiimti nesveikos vaizduotė kultivavimo apeigomis.

Kitas dalykas, kad tulžingam žodžiui savo ruožtu iš principo nėra galimybės priešpastatyti ką nors kitą kaip tokį patį ar panašų tulžingumą, taigi, kažkam davus toną, tulžingumas tampa visuotinu užkratu.

Taigi, dar kartą perklausiu – kodėl joks kompromisas čia neįmanomas?

Neringa Venckienė. Slaptai.lt nuotr.

Užskliauskime esmę, atsiribojant trumpam nuo dėmesį blaškančių detalių, įrėminkime, stabilizuokime ją taip, jog  būtų galima įsižiūrėti į tikrą dalykų padėtų, nepasiduodant dėmesį nukreipiantiems dūmų ir triukšmo manevrams. Taigi, kaip kitaip, jeigu ne išgrynintu niekšybės be jokios paslapties pavyzdžiu reikia laikyti vaiko pavertimą gyvu skydu, statant jį prieš langą ir duris policijos operacijos metu, kai tos durys yra laužiamos, o langas daužiamas, kaip kitaip pavadint ketinimus užstatyti vaiko gyvybę ir sveikatą, pastūmėjant  bejėgę būtybę į suluošinimo svetimomis rankomis situaciją, tokiu būdu, tikėtina, siekiant nušauti du zuikius. Labai jau gudru, ar ne?…  

Kita vertus, nieko nuostabaus, mergaitė čia visados buvo įkaitu be jokios simbolinės įvardijimo gelmės, pačia grubiausia to žodžio reikšme. Ar tai ir yra Garliavos vertybės? Kaip galima labiau išniekinti žodžio reikšmę, kai tokio užsiangažavimo žmonių pozicija yra vadinami sąžinės kalinio kančios istorija ir pan.

Koks kompromisas gali būti rastas buvusios teisėjos baudžiamosios atsakomybės klausimu, kai pasinaudodamas savo statusu Garliavos įžymybė galimai ilgą laiką darė sunkius nusikaltimus? Be Generalinės prokuratūros iškeltų įtarimų, būtina atsakyti taip pat į klausimą – koks yra šios teisėjos vaidmuo žudynių bylose, gi nuo į viešumą prasisunkusių liudininkų parodymų piestu stojasi plaukai ant galvos. Kaip toliau gyventų Lietuva, jeigu klausimai apie banditinio mūsų šalies užpuolimo aplinkybes, galimai talkininkaujant Rusijos specialiosioms tarnyboms, liktų neatsakyti, užmesti.   

Neverskite įsivaizduoti, brr, negalėčiau rasti kompromiso net ir stovint Paskutiniojo Teismo akivaizdoje su žmogėnais, paskelbusiais tarsi ir žaismo dėlei motinos ir dukros įslaptintos gyvenamosios vietos paieškos vajų, taigi pradėjusiems motinos sumedžiojimo akciją, varovais kviečiant telktis triukšmingų kretinų minias, įvairiausio galo pusgalvius. Tai jau yra visų žmogaus prigimties ribų peržengimas, išgamų žaidimai iš nuobodulio, nesveikos vaizduotės padarų galutinių lūkesčių išsipildymas.

Be jokios abejonė, buvo ir blogesnių laikų Lietuvos istorijoje, tačiau bjauresnio epizodo, kai viešai didžiuojamasi savo apsigimimu, sunku  beprisiminti. Dėl savęs mielaširdingai prašau tik vieno dalyko, oi nereikalaukite, kad imčiau ir patikėčiau, jog banditų nuosprendis principingam teisėjui yra kažkokia antisisteminė revoliucija.

XXX

2014 Garliavos metų Siurrealistinė Lietuva

Tas triušis slaptame bute – tai užsimaskavęs keturkojis pedofilas arba mažų mažiausiai gudrus žaltys, apsimetantis švelniakailiu padarėliu! Dar mažametė, bet jau aštuoniarankė chtoninė būtybė, virpindama keturiasdešimtimis pirštukų, plevena svaigiame sapne, neįstengdama niekaip prabusti. Kažkur ano pasaulio pakrašty skęsta kita mergaitė sulėtintu iki begalybės ritmu, niekaip nesugebėdama paskęsti, o šiapus ritasi suvisai paskandinusios realybės likučius audrotos vaizduotės bangos gražiosios audronės 9 balų stiprumo.

Kelias. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai vienarankis Ginklininkas stoja vėl į tarnybą, visur užstoja kraupi ramybė, nuslopsta vėjelis, sustingsta medžių lapai, nuščiūva netgi žolė, – ramybė tokia, jog plaukai stojas piestu, per vasaros karštį vanduo atvėsta. Triakė Vienuolė su pridžiūvusiu laurų  vainiku ant galvos dabar žiūri kaip rentgenas kiekvienam tiesiai  į širdį.

Dėl ryte pražydusios ryžos Rožytės užgaidų vėl kyla reali involiucijos grėsmė, kažko nepaprasto laukimas užvaldo žmones. Kyla realus įtarimas, jog netrukus pradės lašnoti. Pažeme, žinoma, pažeme juda dulkės. Dabar aišku net arkliui nepabalnotam, jog lis.

Daugiaprotis Patriarchas pro daugiabučio langą prieš lietų vėl medžioja marsiečius. Ne sezono metas, tačiau nėra liūdna.

2019.10.14; 15:57

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Žinia, garsusis amerikiečių filosofas Francis Fukuyama istorijos pabaigos idėją susiejo su liberaliosios demokratijos triumfu, kaip atrodė, galutinai ir visuotinai įtvirtinančiu nelygstamą laisvosios rinkos pavyzdį.

Kas be ko, F.Fukuyama išvados yra lengvai kritikuojamos, jam galima prikišti vienpusį užsiangažavimą arba, priešingai, metodologinį nenuoseklumą. Tačiau čia mums rūpi ne vienos ar kitos doktrinos garbė, o tai, kad mūsų laikais žmogus išties vis dažniau pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. 

Taigi, kaip atrodo, šiandien kalbėti apie istorijos pabaigą yra labiau prasminga remiantis tokios jausenos, įgijusios epidemijos pavidalą, pagrindu, nei puoselėjant ištikimybę atskirai doktrinai ar griežtai apibrėžtos teorijos loginį nuoseklumą, o tai savo ruoštu reiškia, kad toks  kalbėjimas 1) visai nepranašauja pasaulio pabaigos, nesusisaisto su įprastinėmis eschatologijos idėjomis, 2) istorijos pabaigos terminologinis užkeikimas gali būti vartojamas ne tiek žymint konceptualią įžvalgą, kiek išties neaiškų žmogaus nerimą ir prieštaringo įsivaizdavimo viražus ar net begalinį sumišimą.

Skirtingai nei F. Fukuyamos atveju, kai istorijos pabaiga yra susiejama su  hegeline maniera išpranašauto progreso lemiama pergale, čia jau kalbame apie istorijos pabaigos nuojautos sumišimo pavidalu įsivyravimą, kuris yra susijęs su progreso idėjos įsibėgėjusia kompromitacija, plačiai išplitus žiniai, jog būtent pažangos forsavimas ne kartą užtraukė ne tokias jau menkas negandas žmonių bendruomenei. Be didesnio teorinio gudragalviavimo dauguma iš mūsų supranta, jog vadinamoji pažanga neretai yra labai prieštaringas procesas, kai vieną įgydami, kažką kitą prarandame, už laimėjimus kartas nuo karto skaudžiai užmokame. Net ir nebūnant prisiekusiu postkatastrofistu, kartas nuo karto kyla pagunda pagalvoti, kad vartotojiškumo suklestėjimas takiosios modernybės pasaulyje neišvengiamas yra susijęs su visuomenės antropologiniu nuosmukiu.

„Pasaulio pabaigos laikrodis“. EPA-ELTA nuotr.

Taigi nesunku įsivaizduoti, jog istorijos idėjos puoselėjimas, kvestionuojant visapusės pažangos sampratą, švelniai tariant, yra komplikuotas reikalas. Leiskite šį komplikuotumo atvejį prilyginti tokiai situacijai, jog nelyg būtume priversti orientuotis laike tik pagal laikrodžio tiksėjimą, kai pats laikrodis yra jau be rodyklių ir ciferblato atžymų. Tarkime, tokia „ištiksinčio laiko“ samprata šiandien vienam jau asocijuojasi su užvestos minos paskutinėmis atkarpomis, o kitam su vis dar lipančio į kalną žmogaus širdies dūžiais, tačiau išties pačios istorijos idėjos ,,iškilimo ir pradingimo“ istorija yra neatskiriamai susijusi su laiko įžvalgų kaita.

Tačiau čia taip pat privalu paminėti dvi patikslinančias aplinkybes: 1) toliau kalbėsime  ne apie vadinamą objektyviuoju  fizikinės mechanikos teoriškai rekonstruojamą laiką ir ne apie kraštutinai subjektyvių išgyvenimų individualizuotą laiką, bet kaip tik apie žmonių bendrabūvio sąlygas ir visuomenės pokyčius leidžiantį nusakyti intersubjektyvaus laiko tipažus, 2) ,,istorijos ištirpimo“ nūdienoje problemą galime susieti su laiko įžvalgų kaita tik labai suinteresuotai, nebijant įtampos išbandymų, pilna apimtimi grįžtant į praeitį,   įsižiūrint į įvardytos problemos priešistorę.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

Laikrodis rodo atėjus Naujuosius metus

Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios  būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t.y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“.

Tiesą sakant, apie šitokį virsmą skirtingais rakursais esu jau diskutavęs šen bei ten ir anksčiau, o šįkart, esant progai, leiskite patikslinti terminus ir pabandyti įvaizdinti perskyras. Kaip atrodo, ciklinė ir tiesinė laiko sampratos gali būti vadinamos linijinės laiko sampratos porūšiais, kuriuos iš tiesų (kaip pamatysime, tai svarbu dėl tolesnių gretinimų) galima pavaizduoti atitinkamais vienos linijos grafiniais simboliais a) ciklinė laiko samprata, b) tiesinė laiko samprata:

Transcendencijos idėja visiška nereiškia, jog paslaptis yra iškeliama išimtinai į anapus, šiapusybei suteikiant totaliai nuskaidrėjusios sferos statusą. Moderniųjų laikų eigoje palaipsniui aiškėjo, jog ir pats pasaulis yra daugiaplotmė, begalinės įvairovės, kintančių parametrų  visuma, kurios aiškinimo neįmanoma įsprausti į nuoseklią linijinės logikos sistemą, o tuo labiau į sustingusią formulę.

Taip pat ir visuminės slinktys, persistruktūravimai, įvykių mobilumas, apskritai pokyčio įsivaizdavimas pradeda nebetilpti į šablonišką linijinės tiesinės laiko įžvalgos pagrindu susiformavusią neatšaukiamo progreso sampratą. Trumpai tariant, mūsų laikais linijinę laiko sampratą keičia daugialijininė laiko samprata, suponuojanti kitokį įvykių sekos įsivaizdavimą, savo ruožtu čia siūlyčiau laiko esmės persimainymą, kai vienalinijiškumą keičia daugialinijiškumas,  pabandyti įsivaizduoti pagal tokius grafinius simbolius: a) penklinė, b) horizontalės ir vertikalės sankryža, c) tinklas (pateiktų grafinių pavyzdžių seka nėra užbaigta, ją galimą tęsti, be to, patys pavyzdžiai, žinoma yra labai sąlygiški):

a) Progreso sampratą iš esmės keičia, galima pasakyti dar taip, pradeda pavaduoti reikalų padėties optimizavimo imperatyvas. Ne tik ES, bet ir visas pasaulis įsivaizduojamas kaip skirtingų greičių takelių paralelinis koegzistavimas, todėl ypatingą reikšmę įgyja visumos subalansavimo, pusiausvyros įtvirtinimo, sprendimų harmonizavimo užduotis. Net ir tuo atveju, kai kalbama apie vienos ar kitos šalies atsilikimo įveikimą, turima galvoje ne tiek toks ar kitoks prasiveržimas į naują būtį, ne tiek išėjimas į naują tiesę, kiek lygiavimasis į tam tikrą standartą, sugebėjimas vykdyti užsibrėžtus normatyvus, atitikti nustatytą normą. Pokyčiai yra laikomi teisėtais tik kaip harmoninių intonacijų paįvairinimas.

b) Nepaprastas gyvenimo tempas, komunikacijų greičiai, daugiapusis įvykių eismas, besimainančių įspūdžių srautai, informacijos įgijimo ir praradimo sparta lemia, jog žmogaus sąmonė kiekvieną laiko akimirką lieka išsisibarsčiusi horizontalioje laiko slinktyje. Tuo metu vertikalės vektorius pažymi sąmonės surinktumo užduotį. Gali būti, jog anksčiau paminėto horizontalaus vyksmo atžvilgiu šis vektorius nurodo į nieko nevykimo plotmę, į pertrūkį, į nepaprastą pauzės intensyvumą. Tarkime, nieko neveikimas totalinio veiklumo pasaulyje suteikia prielaidas gilesniam laiko išgyvenimui, jeigu norite, yra savotiška laiko sargyba.

c) Žiūrėkime: skaitmeninis ekrano tinklas, globalinis kompiuterių tinklas, galų gale – internetas kaip pasaulinis kompiuterių tinklas. Toks tinklas užtikrina mainų patikimumą. Kita vertus, TINKLO įsivyravimas sukuria galimybę fizinį kontaktą pakeisti virtualiais kontaktais, o tai reiškia, leidžia palaipsniui  įsitvirtinti vienatvei kaip pasaulio sandaros formai. Savo ruožtu tai suponuoja ,,laiko iškorėjimo“ slinktį. Kitaip tariant, gyvename epochoje, kai klasikinės mąstysenos linijinę laiko sampratą po truputėlį išstumia ,,laiko korio“ samprata ir jausenos akistata.

2019.09.19; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip visiems daugmaž turėtų būti akivaizdu, Bernardas Gailius driokstelėjo, pavadindamas žinomus Lietuvoje žmones fašistais, ne tiek vedamas noro atrasti konceptualiai tiksliausią įvardijimą, kiek pastūmėtas užgaidos atstumti, pažeminti, suniekinti savo oponentus https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-jono-noreikos-ir-kazio-skirpos-problema-fasizmas.d?id=81849217.

Tokį žmogaus įvardijimą šiandien galima vadinti drastišku iškoneveikimu. Tai nėra toks jau nekaltas prasivardžiavimas, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio mums, jau įpratusiems prie nemandagios oponentų tarpusavio retorikos, dėl tos paprasčiausios priežasties, kad civilizuotoje visuomenėje fašistinės ideologijos populiarinimas ir atitinkamos simbolikos naudojimas yra draudžiamas įstatymu, gali tapti baudžiamojo persekiojimo dalyku.

Kita vertus, kaip jau buvo užsiminta praeitą kartą https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-nefasisto-zodis/, B.Gailius galop tarsi palieka ramybėje konkrečius žmones (ar ilgam?) ir žengia temos plėtotėje teorizavimo keliu, užsimoję pateikti struktūriškai išplėtotą fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639. Kaip jam sekasi šiame kelyje?

Žinia, fašizmas tikrąja to žodžio reikšme yra eklektiškas reiškinys, užimantis tarpinę nišą tarp komunizmo ir liberalizmo. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu pat eklektišku gali būti fašizmo apibrėžimas, kai tikrovėje sutinkamas ir fašizmu vadinamas reiškinys yra perkeliamas į loginį planą. Didžiausia B.Gailiaus bėda yra būtent toks teorinis eklektiškumas, kai jis, forsuodamas fašizmo apibrėžimą, iš esmės remiasi dviem diametraliai priešingomis ideologinėmis pozicijomis, užsimojęs suderinti nesuderinamus dalykus, į vieną visumą  bandydamas surišti stalinistinio Komunistų internacionalo pateiktą mokymą, kad fašizmas yra reakcingiausių finansinio kapitalo elementų diktatūra ir ultraliberalistinį, kol kas dar ne tiek konceptualiai, kiek instinktyviai apčiuoptą požiūrį, kad  visos ideologijos anapus liberalizmo yra užkrėstos fašizmo idėjų arba bent jau turi fašizoidinių intencijų.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Nesunku nuspėti, kad tikras liberalas be didesnių svyravimų gali pasakyti, kad komunistas yra bjauriausioji fašisto atmaina, savo ruožtu nereikėtų nustebti išgirdus, jog komunistinės ideologijos šalininkas skelbia, kad labiausiai pavojinga fašizmo forma yra liberalfašizmas. Čia iš tiesų turėtų stebinti ne pažiūrų įvairovė, plati įsitikinimų paletė, o naivus įsivaizdavimas, kad iš skirtingų lopų galima pasiūti vientisą drabužį, tenkinant dar ir tokį pageidavimą, jog mechaninio sujungimo siūlių nesimatytų.

B.Gailius pateikia net penkis  politinės fašizmo ideologijos bruožus, pastebėdamas, kad čia „Pirma ir pati svarbiausia yra visuomenės mobilizavimo idėja“. „Ši idėja, – tvirtina autorius, – kyla iš fašistinio istorijos suvokimo – kad tai nuolatinė kova dėl išlikimo“. Iš tiesų, pradėjus cituoti B.Gailių, sustoti sunku, juolab kad dabar išsirinktas tekstas apie fašizmo esmę yra nepaprastai įdomus savo netikėtais posūkiais ir drauge toks juokingas, jog norisi išsirašyti ištisas pastraipas pažodžiui, siekiant nepažeisti išviešintų minčių integralumo ir stilistinio unikalumo, mėgaujantis tokiu tekstu visokeriopai, deklamuojant jį kaip eilėraštį.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Toliau rašoma: „Fašistinė mobilizacijos idėja geriau išryškėja palyginta su konservatyvia valstybės samprata. Konservatoriui istorija yra gyvenimo mokykla. Iššūkiai, netikėtumai, sėkmės ir nesėkmė ugdo politinę tautą ir ji tampa iš tikrųjų atspari – pasiruošusi net tiems iššūkiams, kurių negali numatyti.“

Galima pabandyti pakišti šią nuorodą lietuviško kirpimo konservatoriams kaip mokančią žmogų susitaikyti su likimu, kviečiančia nesišiaušti, raginančia atsikratyti aktyvizmo kompleksų, tarkime, įpareigojančią susitaikyti net su Karbauskio išsidirbinėjimais, tačiau kažin ar kas nors iš jų būtų linkęs tokį pasmerktojo nuolankumą laikyti už istorinės patirties įpirštą išmintį.

Nuoroda į visuomenės mobilizacijos idėją persidengia su techniniu karinės semantikos visuotinės mobilizacijos terminu. Tačiau mobilizacija mobilizacijai – nelygu. Totalitarizmas yra ne visuminė žmonių masių mobilizacija, o totalinė visuomenės kontrolė, žmonių iniciatyvos ir valios paneigimas. Jeigu imtume už gryną pinigą išvadą, kad svarbiausiu politinės fašizmo ideologijos bruožu yra visuomenės mobilizacijos idėjos, loginės sekos būtume stumiami pripažinti net tokią nesąmonę, jog neva nacionaliniai išsivaduojamieji judėjimai yra fašistiniai dariniai.

Įsivaizduokime, pagal tokią apibrėžtį Indijos Nacionalinio kongreso steigėjas M.Gandhi yra fašistų fašistas, Sąjūdis yra išsiliejęs iš ribų fašistinis  sujudimas, o „Baltijos kelias“, kurio trisdešimtmetį neseniai paminėjome, yra fašistinio pakilimo aukščiausioji viršūnė, apskritai kažkokia fašizmo kvintesencija. Tokiu atveju net ir pilietinės mobilizacijos akcijos „Darom“, draugijos „Lietuvai pagražinti“ veikla, visuomeninė iniciatyva dėl sąžiningų rinkimų „Baltosios pirštinės“, apskritai visos iš visuomenės gelmės kylančios pilietinė iniciatyvos turėtų būti vertinamos kaip  fašizmo užkrato padauginimas.

O jeigu remiantis tokiomis prielaidomis, mes, kaip matome, pelnome, švelniai tariant, keistas išvadas, labai tikėtina, kad kažkas blogai yra su mūsų prielaidomis, ar ne? Taigi apverskime tezę, bandydami įsivaizduoti, kad ne žmonių iniciatyvos, piliečių sugebėjimas akimoju mobilizuotis, ne telkimasis net apie spontaniškai kilusias idėjas, o totalitarizmo bet kokiu pavidalu užmačios blokuoti tokias iniciatyvas, visuomenės gyvenimą pajungiant smulkmeniškai kontrolei ir prievartos mechanizmams, kelia didžiausią pavojų visuomenės pažangai, žmonių saugumui ir istoriškai susiformavusios bendruomenės išlikimui. Valdžia gali būti geresnė ar blogesnė, labiau ar menkiau atspari dezinformacijos poveikiams, daugiau ar mažiau sėkmingai pasitarnaujanti krašto gerovei ir saugumui, tačiau didžiausiems mūsų neprieteliams geriausia dovana vis tik yra visiškai pasyvi visuomenė.  

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau anksčiau išsakytas B.Gailiaus pastebėjimas, kad neva Gedimino stulpai mūsų padangėje faktiškai tapo fašistine atributika, o trispalvei kyla didelė rizika virsti fašistiniu simboliu, nes esą trispalvė labai vilioja fašistus kaip tautos ir tautiškumo ženklas, normalių refleksų žmogui turėtų padaryti tokį pat ar panašų poveikį kaip šalia susprogusi linksminamųjų dujų granata, tačiau keista, kad pareigingasis autorius neparodo reikiamo budrumo susidūręs su rinkimų Lietuvoje nepriklausomų stebėtojų visuomeninės organizacijos „Baltosios pirštinės“ pavadinimu, pražiopsodamas galimas asociacijas su  liūdnos šlovės Kukukslano simbolika.

Tiesą sakant, man taip pat labai nepatinka visuose sąjūdžiuose atsirandantis pasidalijimas į vadus ir mases, tačiau tai tikriausiai vis tik yra masių psichologijos epifenomenas, o ne fašistinės ideologijos oksidacijos nuosėdų padarinys.

Baikite juodinti Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Taigi B.Gailiaus pateiktas nuodugnus fašizmo esmės nusakymas tarsi įpareigoja mus pasidaryti išvadą, kad didžioji lietuviškosios populiacijos dalis yra fašistai, kitaip nepasakysi. Ne fašistų čia yra tiek pasibaisėtinai nedaug, kad būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ogi paskaičiuokime: Algirdas Paleckis, Rūta Vanagaitė, Remigijus Šimašius, kas be ko, pats Bernardas Gailius… Ką čia dar labiau išreikštu ne fašisto pavidalu būtų galima paminėti?

Kaip atrodo, penktojo piršto vakansija kol kas lieka neužimta.

2019.09.05; 07:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Toli gražu nesu joks pranašautojas, juolab nesu būrėjas iš žvaigždžių išsidėstymo ar kavos tirščių. Žmogui apskritai neduota skaidriai kaip veidrodyje permatyti ateitį, nuspėti – kuo viskas užsibaigs.

Vis tik pernelyg nesipūsdamas pastebėsiu, kad keletą kartų man yra pavykę nuspėti įvykių seką, sprendžiant apie užgriūsiančius išbandymus pagal pradėjusios ryškėti patologijos požymius. Ką čia turiu visų pirma galvoje, taip porindamas? 

Per visą nepriklausomybės laikotarpį aš pats daugiausiai esu rašęs apie neabejotinai mums Kremliaus režimo primestą pralaimėjimą, kai ne kartą kėlę ambicingus planus pasistatyti atominę elektrinę (AE) Lietuvoje, buvome priversti atsitraukti, didingus savo užmanymus nužudydami dar įsčiose. Švelniai pasakius, stebino ir tebestebina šiandien, dar negalint atsistebėti, tąkart lygioje vietoje užvirusi kova pieš Lietuvos ambiciją turėti savo AE, lietuviškoje žiniasklaidoje kilus kritikos audrai, nukreiptai prieš AE statybos planus, niekinant visais nešvankiausiais būdais tokį užmanymą, šitaip naikinant ir lietuviškos populiacijos savigarbos likučius.

Tai buvo pats ryškiausias naujosios Lietuvos užpuolimas, kai į jautriausius mūsų sanglaudos taškus buvo nukreipta uraganinė ugnis. Nežiūrint to, kad totalinis žmonių kvailinimas vyko išnaudojant visų pirma žiniasklaidos turimas priemones, informaciniu karu to pavadinti negaliu, nes čia mūsų pralaimėjimą, ginant savo interesus, lėmė ne tiek kažkoks informacinių pajėgumų trūkumas, kiek purvinųjų užkulisių meinstrymo žiniasklaidoje dominavimas, giliai įsišaknijęs tokių žiniasklaidininkų poreikis parsiduoti, didžiosios žiniasklaidos nuperkamumas, žema jos kaina.

Jau tikriausiam niekam, net didžiausiam naivuoliu nekyla abejonių, kad  tąkart Rusija pametėjo didelius pinigus, siekdama dar užuomazgoje sunaikinti Lietuvos sėkmės istoriją bent vienoje sferoje. Jeigu norite, nešvarių pinigų didele apimtimi dalyvavimą kažkaip iliustruoja dar ir tai, kad jų įpūsti skandalai turi butaforinį pobūdį, jie išties primena rusų kinematografo masines vadinamosios liaudies pseudovalios įkūnijimo scenas, tačiau, iš kitos pusės, tokie skandalai greitai perdega, neužsilaiko, nes, pasibaigus juos įplieskusiems pinigams, visos išgalvotos aistros subliūška, o iš su tikrove nieko bendro neturinčio svaigulio savo ruožtu lieka tik pašvinkusios pagirios. Aistros buvo surežisuota ir suvaidintos, tačiau drauge nešvarus darbas  sudrumstoje iki kraštutinės ribos atmosferoje – padarytas, jo rezultatai – neatšaukiami.

Kita vertus, man nuo pat batalijų pradžios visados nedavė ramybės dar vienas klausimas – kodėl Kremlius taip neįtikėtinai azartiškai, su pertekliniais užmojais stojo prieš Lietuvos užmanymus energetikos sferoje,  bandė prastumti (ir prastūmė) Lietuvos sustabdymo šioje sferoje planus su tokiu užsidegimu, kad to paprasčiausiais ekonominiais sumetimais paaiškinti neįmanoma.

Taigi jau tuomet bandžiau prazonduoti išvadą, kad  Rusijos veiksmų prieš AE statybos Lietuvoje planus neįmanoma paaiškinti tik ekonominio karo logikos priemonėmis, kai tokių veiksmų intensyvumas ir neįtikėtinai nešvarus pobūdis leidžia užgimti įtarimams, jog čia slypi iki galo tuomet dar neatidengti ketinimai pastūmėti Lietuvą į kažkokius labai pavojingus spąstus, pakišti kiaulę.

Šiandien jau visi žinome atsakymą, kad Astravas yra tokia mums pakišta radioaktyvi kiaulė, nešvaraus branduolinio sprogimo pavojaus ir psichologinio šantažo mina Lietuvai. O užminavimai prasidėjo dar tada, kai dirbtinai sukeltose isterijos putose buvo paskandinta LEO.LT ir užblokuoti Visagino AE statybos planai.

Dar kartą prisiminiau šią skaudaus pralaimėjimo istoriją tikrai ne dėl to, kad norėčiau pasigirti dėl savo menamo įžvalgumo (labiau turėtų stebinti ne paskirų žmonių tuomet išsakytos abejonės, bet masinės haliucinacijos pobūdį įgijusi AE statybos Lietuvoje idėjos niekinimo ir iniciatorių dergimo akcija), o tik dėl to, kad šiandien mūsų padangėje lygioje vietoje sukelta isterija dėl neva Lietuvoje užkilusio fašizmo pavojaus savo stilistika kaip du vandens lašai primena andai Rusijos pinigų įsuktą AE statybos Lietuvoje demonizavinimo skandalą, kuris iki pastarojo meto gali būti laikomas  viena iš labiausiai masyvių naujausiųjų laikų istorijoje žmonių kvailinimo ar sutelkto sąmonės farširavimo kažkokia negyva medžiaga akcija.

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Kas be ko, fašizmo sąvoka yra labai komplikuota ir plati, šiandien kartais apimanti net estetinės butaforijos, t. y.  karnavalinių persirengimų ir klounados rekvizitą, tačiau ne juokais kaltinimai fašizmo subkultūros puoselėjimu iškyla gyvenantiems šalia Rusijos, kuri paknopstomis veržiasi išvaduoti kaimynines šalis nuo tariamo fašizmo, Kremliui dieną naktį puoselėjant tokius planus, atviromis akimis sapnuojant apie tokią galimybę.

Kas nežino, kad brandžiojo socializmo metais sovietinės armijos rekrūtai iš Lietuvos automatiškai buvo vadinami fašistais, o, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, imperijos leksikone mūsų šalis net ir oficialiu lygiu yra vadinama profašistine valstybe.

Tu, mielas skaitytojau, turi teisę laikyti autorių paranojiku, tačiau aš išties neatmetu priežastinio ryšio tarp to, kad patriotinių Lietuvos pajėgų kaltinimas fašistinių nuotaikų toleravimu, ypač kai tokius kaltinimus pagal Rusijos propagandos pavyzdį kaip veidrodinį atvaizdą kartas nuo karto atgamina kažkas iš mūsų populiacijos vidaus, net lietuvių tautybės personos, rodo tai, jog Rusija jau yra pasirengusi užpulti Lietuvą ne po dešimties ar daugiau metų, o po metų kitų, kol dar niekam neprilygstančio rusiško nešvankumo propagandinio karo nesąmonės neatvėso, gali duoti nuodingų vaisių, nenukeliant užpuolimo datos į neapibrėžtą ateitį.

Dabar sukeltos, tarsi iš niekur niekas, propagandinės isterijos dėl fašizmo paūmėjimo Lietuvoje fakto paprasčiausiu naudingų idiotų faktoriumi jau neįmanomą paaiškinti, taip pat sunku būtų patikėti, kad tokios aktyviai populiarinamos, per svarbiausius žiniasklaidos kanalus peršamos nesąmonės užgimsta savaime pagal kažkokį inercijos dėsnį.

Ar sakote, kad čia išsakytos abejonės didesniu ar mažesniu laipsniu gali būti siejamos su, tarkime, Algirdo Paleckio vardu, tačiau iš tolo prasilenkia, negali būti gretinamos, visiškai nedera su respektabiliu žinomo apžvalgininko Bernardo Gailiaus įvaizdžiu, net jeigu pastarojo išvados didele dalimi jau pradeda panašėti į pirmojo pobjaurius kalambūrus? Kad ir kaip būtų, išmušė B.Gailiaus žvaigždžių valanda, kai ilgą laiką desperatiškai siekęs publikos dėmesio, bet paprastai kaip užkeiktas likdavęs viešųjų diskusijų paraštėse, šiandien atkaklusis apžvalgininkas su savąja fašizmo Lietuvoje teorema sulaukė nemažo susidomėjimo. Kaip sako J.W.Goete, bijok savo jaunystės svajonių, nes jos išsipildo…

Kelias į žvaigždes gali būti visoks, tačiau Lietuvoje neretai tampama žvaigždūnu, pasakius didžiausia nesąmonę, o nuostolius čia patiria visi sveiko proto žmonės jau vien dėl to, kad nukabintos iš oro tokios  nesąmonės įgyja pamėklišką gyvastingumą, kai, negalėdami nutylėti, net ir labai nenoromis pradedame diskusijas dėl jų iššaukiančio nesąmoningumo. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume toleruoti obskurantizmą.

Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai

Nemažiau įdomu yra tai, kad pastaruoju metu B. Gailius po daug nesusipratimų sukėlusių  drastiškų priekaištų ideologiniams priešininkams dėl neva jų fašizoidinių polinkių galop pasuka tarsi ir labiau neutraliu teorizavimo keliu, užsimojęs pateikti kažką panašaus į struktūriškai išplėtotą  fašizmo sąvokos apibrėžtį https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/bernardas-gailius-kodel-parasiau-ir-dar-parasysiu-apie-fasizma-europoje-ir-lietuvoje.d?id=82024639.

Kaip atrodo bent man, to nereikėjo daryti, nes teorinė refleksija nėra stipriausioji šio guvaus polemizuotojo pusė. Labai nemalonu, bet privalu pastebėti, kad B.Gailiaus pastangos pateikti patogų sau dėl jau užsiimtos iš anksto pozicijos fašizmo apibrėžimą nuveda į tokius lėkštumo užkaborius, kad visa tai bendrai sudėjus jau be didesnių išlygų gali būti vertinama kaip žmogaus intelekto pažeminimas.

Apie tai detaliau – netrukus.

(Bus daugiau)

2019.09.03; 19:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš gerą pusmetį universiteto koridoriuose netikėtai susimačiau su visados pasižymėjusia specifiniu humoro jausmu kolege, kuri tąkart jau ištikta labai sunkios ligos ir žinodama negailestingą diagnozę apie paskutiniąsias gyvenimo dienas, mūsų pokalbio pabaigoje nepraleido progos pašmaikštauti, pareikšdama – „Išeinu atostogų!“ 

Pasukau į priešingą pusę, nespėjęs net dorai atsisveikinti, nežinodamas, ką tokiu atveju dar būtų galima pasakyti, tik bandydamas nuslėpti kažką panašaus į staiga susitvenkusias ašaras. 

Tačiau šiandien krūptelėjau, kitaip nepasakysi, išgirdęs žinią, kad iš atostogų grįžta Šimašius. Jau buvo galima viltis, kad Vilniuje, gražiai nulijus, vėl atsigaus vasaros pabaigos spalvos ir kvapai, bet dabar nesunku įsivaizduoti ir tai, su kokiu uoslės diskomfortu susidurs miestelėnai, kai valdyti Vilniaus iš atostogų sugrįžta totalinis politinis lavonas. Nesakykite, tai nėra tik vieno nevykėlio Šimašiaus, truputėlį anksčiau ar vėliau nueisiančio nuo arenos, problema.

Su Šimašiaus vardu siejamas politinio lavono dvokas gali nepaprastai sustiprėti dėl to, kad Šimašius-Saulė jau savo pirmajame kreipimesi po atostogų į delfi.lt skaitytojus https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/remigijus-simasius-apie-viena-lenta-du-parasus-ir-55-tukstancius-vilnieciu.d?id=82023673, be didelio konfūzo tapatinasi su Vilniumi, kalba visų vilniečių vardu, tokiu būdu totalizuodamas lavonėjimo dvoką iki kraštutinė ribos. Tikriausiai net anų laikų lietuvių emigrantų bendruomenei, įsikūrusiai Čikagos priemiesčių skerdyklų kaimynystėje, neteko patirti tokio sąmonę paralyžiuojančio dvoko, kokį užtraukia miestiečiams Šimašiaus politinio lavonėjimo kaimynystė.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl, kaip atrodo bent man, Šimašiui grįžus iš atostogų, Vilnius iškart tampa nelaimės zona, kai dėl užkrato ir dvoko keliamo pavojaus šiandien Lietuvos sostinė turėtų būti nedelsiant uždaroma kitų miestų lankytojams.  Apskritai pats Šimašius yra linkęs uždaryti beveik viską, pradedant nuo teatrinių įstaigų ir skrydžių bendrovių, išskyrus gėjų klubus. Šimašiaus pavyzdys baisiai prikišamai rodo, kad Vilniaus lankytinomis vietomis pirmiausiai turėtų būti laikomos gėjų pasilinksminimo įstaigos.

Kita vertus, lavonėjimo dvokas pasiekia aukščiausiąjį tašką būtent tada, kai Šimašius praveria burną, t. y. kažką pasako, pabando suformuluoti vadinamąją mintį, kai jo vardu yra paskelbiama kažkokia rašliava, pasakojanti apie anojo titaniškas pastangas su moraliniu kompasu rankose atrasti ir demaskuoti užsimaskavusį antisemitą.

Žinia, nudraskius atminimo lentas, pakabintas laisvės kovotojų garbei, ir  išprovokavus natūralų žmonių pasipiktinimą, lengva ranka yra sukuriamas mitas apie užsimaskavusį atisemitą. Galimas daiktas, nereikėtų pernelyg nuvertinti Šimašiaus, nes jis antisemitizmo išpopuliarinimo reikalui, kaip atrodo bent man, nusipelno tikrai ne mažiau nei visa nacių propaganda kartu sudėjus! Kita vertus, tikriausiai nereikėtų anojo ir demonizuoti (būtų pernelyg didelė garbė), nes Šimašius savo niekingų tikslų pasiekia ne tiek pasikinkęs kažkokį priklydusį demoną, kiek tapdamas kraštutine liberalizmo karikatūra, kaip atrodo, turinčia atstumti visus sveiko proto žmones.

Jeigu tokio mero iškamša tik stovėtų nejudėdama, būtų galima pakęsti, tačiau šiai stovylai prabilus lavoninės stiliumi, suvimdo ne juokais. Žinote, metafizinio pasišlykštėjimo jausmas toli pranoksta fizinio pasišlykštėjimo sukeliamus nepatogumus, ištampo vidurius nepalyginamai intensyviau nei būtum apsinuodijęs pašvinkusių silkių porcija.

Mūsų padangėje buvo galima sutikti ne vieną apsišaukėlį ir aferistą, tačiau taip išniekinti moralines sąvokas ir aukos prasmėvaizdį, kaip lengvai purkštaudamas daro Šimašius, tikriausiai nepavyks niekam niekada. Šimašiaus kalbėjimas ta tema yra nuodinga bet kokių įvardijimų karikatūra, pagal savo esmę visados yra užnuodytas tortas. O nemeilės atsakas tokiu atveju tikriausiai yra pats geriausias priešnuodis.

Tiesą sakant, mane labiausiai neramina net ne tokio Šimašiaus fenomenas,  kiek tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos neišdrįsti naikinti neteisinių, iš vandališkų sumetimų užgimusių Šimašiaus sprendimų nuplėšti atminimo lentas Lietuvos laisvės kovotojams. Dėl to mes visi esame pastūmėjami į baisią priešpriešą, kuri gali (neduokDie) labai greitai išvirsti į neramumus ir gatvės susirėmimus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, patriotinė Lietuvos kohorta atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti atkurs ir neprašydama Šimašiau leidimo pakabins ten, kur jai ir pridera būti pagal jau susiformavusią tradiciją.   Neabejokite, yra žmonių, kurie visomis išgalėmis, jeigu norite, dantimis ir nagais, gins savo teisę apsaugoti laisvės kovotojų atminimą.

Dabar pabandykime įsivaizduoti, kad naujoji Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė pasiunčia vidaus pulkus išvaikyti laisvės gynėjo paminklinės lentos gynėjus. Fiziškai tai padaryti nebus sunku, nes tokių gynėjų vartotojiškoje visuomenėje lieka vis mažiau (?), didelė dalis iš jų – jau pagyvenusio amžiaus žmonės. Tačiau, pabandykime toliau įsivaizduoti, fizinė prievarta prieš senolį, atėjusį apginti bendražygio atminimą, reikštų, kad Lietuva įžengė į naująjį okupacinį sezoną. Ne postai ir pavadinimai lemia  visuomenė raidą ir pažangą, o žmonės, kita vertus, kai svarbius politinės teisinės sanglaudos postus užima kvailiai ir bailiai, visuomenė yra okupuojama nešvankybės.

Čia dabar nupieštas vaizdelis yra mintinis eksperimentas, siekiant užbėgti labiausiai nepageidaujamiems įvykiams prieš akis. Tačiau taip gali atsitikti iš tiesų, jeigu Lietuvoje ir toliau šitaip atkakliai bus nesilaikoma įstatymo normos, kai įpareigota ginti įstatymo viršenybę prokuratūra neria į krūmus, nedrįsdama užginčyti akivaizdžiai neteisinių Šimašiaus sprendimų.

P.S.

Keletas pažįstamų manęs klausė – kodėl štai jūsų autorius viešus pasisakymu apie Šimašių kartas nuo karto užbaigia eiliuota forma, suposmuodamas išvadą, ar tai esą nėra savotiškas Šimašiaus fenomeno pašlovinimas? Atsakau: eiliuota forma, užbaigiant pokalbį, užgimsta tada, kai norisi išsikeikti iki širdies gelmių, bet išsiauklėjimas to neleidžia daryti viešai. Eilėraščio forma su rimo ir ritmo reikalavimais uždeda kažką panašaus į apynasrį.

2019.08.22; 09:26

                                        X X X

Vilnius, rugpjūčio 20-osios naktis

 

mėnulis dabar toks vaiskus be energijos

kaip jį taurina vaistinės pilies gatvėje fonas! –

vokus staiga ten pramerkia

kažko nudžiugęs lavonas

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Remigijus Šimašius savo akcijos prieš Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimą kritikus neseniai vienoje TV laidoje pavadino užsimaskavusiais antisemitais.

Na, aš taip pat esu garsiausio Vilniaus vandalo kritikas, bet kažkodėl, – Dievas mato, – nesijaučiu nei antisemitas, nei juolab – nuslepiantis savo esmę, linkęs užsimaskuoti situacijos dalyvis. Greičiau dabar yra taip, kad jaučiu nepatogumą tik dėl to, jog ką tik kviečiau liudyti Dievą bedievio akivaizdoje ir tarsi buvau pasirengęs parodyti savo širdį ten, kur to niekam nereikia. Taigi, jeigu norite, demaskuosiu save iki galo – man net kažkiek gėda ir neramu, kad, šitaip užvirus košei, niekaip kol kas nepavyksta pasigauti žmogaus charakterį vienaip ar kitaip paspalvinančio antisemitizmo užkrato. Kartais net pavydžiu antisemitams, kurie  neapsunkina savęs problemų sudėtingumu ir yra pasiryžę viską paaiškinti radikalaus supaprastinimo būdu, plėtodami savotišką atpirkimo ožio teoriją.

Kalbant daug rimčiau, svarbu pastebėti, kad blogiausia, kas galėtų mums dabar atsitikti, būtų tautinės nesantaikos pakurstymas, dar didesnės priešpriešos tarp  lietuvių ir žydų paakinimas. Tai labai pasitarnautų tokiems žmonės kaip R.Šimašius, kuris, paaštrėjus tautinei nesantaikai, tikrai nepraleistų progos pasigirti, kad atseit anas jau buvo perspėjęs anksčiau, jog čia iš kiekvieno pakampio žybsi užsimaskavusių antisemitų akys (brrr..).

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesunku įsivaizduoti, kad pirmasis tokios nesantaikos kurstytojas ir yra pats R.Šimašius, sumanęs pažvejoti nešvariame vandenyje, nusprendęs pasireklamuoti ant jo paties sukelto nešvankaus skandalo aukuro. 

Kažkada poetas Gintaras Patackas gražiai surimavo žodį „meras“ su  garsiausiojo dainiaus vardu, parašęs štai tokį eilėraštuką: o europos mere homere/ pasodinęs tu gėlę bodlerą/ uostai ir pats raukais. Tai tikrai neturi  nieko bendro su liūdnai pagarsėjusiu Vilniaus meru turinio požiūriu, bet tinka čia nupieštu uostinėjančio mero paveikslėliu, kai ir mūsų atveju būtų galima pasakyti: o europos mažiau šimašiau/ kodėl tu pats staiga pagadinęs orą/ kitus apuostai raukais/ vaidindamas šitaip pilietį nekaltą dorą.

Kaip atrodo bent man, mes visi bėgant metams tampame profesiniais išsigimėliais, profesija mums uždeda nenuplaunamą antspaudą, savo refleksais persisunkia net į pasąmones gelmes. Savo ruožtu esu pastebėjęs dar ir tai, kad liberalų profesionalų (kai liberalizmas tampa profesija) smegenėlės bėgant laikui kažkur išteka, išsilygina, tampa plastmasinėmis (šios taisyklės, kaip atrodo, negalima pritaikyti tik Eugenijui Gentvilui, kuris, net ir būdamas nepalaužiamu liberalu, išsaugo savo dinozauriškai žmogišką prigimtį).

Iš tiesų, kai R.Šimašius kalba apie moralinį kompasą, užsimaskavusius antisemitus ir panašius dalykus, garsų artikuliacijos reikšminė skirtis palaipsniui išsitrina, viskas susilieja į tuščios puodynės barškėjimą. Gal iš tiesų nieko daugiau ir nebuvo galima tikėtis iš tokio R.Šimašiaus, tačiau aš dėl pilnos satisfakcijos vis tik norėčiau (įsisvajojau), kad aukštesniosios instancijos uždraustų apsimelavusiam merui vartoti žodį „moralė“, taip apsaugant lietuvių kalbą nuo išniekinimo.

Kaip visi žinome, net lengva intonacija neutraliam žodžiui gali suteikti melagingą prasmę, savo ruožtu Vilniaus nevykėlis meras, teisindamasis dėl savo barbariškų veiksmų, nepasidrovėjo tiesmukiškai pareikšti, kad neva būtent Jonas Noreika-Generolas Vėtra uždarė Šiaulių apskrities žydus į getą, tarsi okupuotoje šalyje butaforinės lietuviškos valdžios tarnautojas būtų galėjęs daryti kokius nors valingus veiksmus. Žinia, mūsų tautietis tik lietuviškai įgarsino okupacinės valdžios sprendimą, taigi, formaliai žiūrint, tarsi ir teisingi R.Šimašiaus žodžiai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros nusižengimus yra iš tos pačios serijos melų, kai skelbiama, jog pasaulinį Holokaustą sukėlė arba II-ąjį pasaulinį karą pradėjo niekšai lietuviai.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Ar jau girdėjote, yra tokių lietuviškos spaudos darbininkų, kurie garsiai trimituoja pašaliais, kad Vilniaus meras, išniekindamas laisvės kario atminimą, pasielgė drąsiai ir garbingai. Jeigu Tu, skaitytojau manai, kad jie yra lietuviai, tokie patys kaip ir mudu abu, leisk man tapti konvertitu, atvirsti į žydą. Tie niekados nėra pasmerkę net ir didžiausio budelio, baisiausio sadisto iš savo tarpo, nors nedidelė paslaptis yra faktas, kad daktaras Josefas Mengele, palyginus su Nachamu Dušanskiu, buvo tik spuoguotas paauglys.

Ar reikėjo dar kartą užsiminti apie žydus, kai čia aptariamas visai kito pobūdžio klausimas, diskutavome apie niekingą R.Šimašiaus poelgį ir jo nepraustaburniškas kalbas? Nagi, dėl pilnesnio vaizdo nepraleisiu progos dar kartą pareikšti, kad žydai neabejotinai yra didvyriška, labai talentingų žmonių tauta, iš kurios  būtų galima daug ko gero pasimokyti. Tačiau šįkart labai nuvylė Lietuvos žydų bendruomenės oficialūs atstovai, pritarę R.Šimašiaus iniciuotam vandalizmo aktui. Kaip atrodo bent man, šįkart buvo prašauta pro šalį net žiūrint iš egoistinio žydų bendruomenės taško.

Klausiu – ar išties reikėjo prisidėti prie laisvės kario atminimo  išniekinimo, juolab kad kalbame apie tokį žmogų, kuris pogrindžio spaudoje smerkė Holokaustą, kuris, kaip liudija garsiausi Šiaulių krašto žydų gelbėtojai, buvo nepaprastai tauri, talkinusi asmenybė?

Kita vertus, šalies žydų bendruomenės nedraugiškumas šioje istorijoje pasireiškė dar bjauresniais ekscesais. Štai mūsų didvyrio anūkė liudija, kad Kauno miesto žydų bendruomenės pirmininkas anajai neva bandė įpiršti nuomonę, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra pats asmeniškai dalyvavo žydų žudynėse, kastuvu pribaigdamas sužeistas aukas. Kodėl šitaip prireikė dergti Lietuvos didvyrį? Žydai yra tokie pat žmonės kaip ir lietuviai, tačiau šitoks melas yra tikrai nežmogiškas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas, operacijų prieš Lietuvos partizanus organizatorius

Kitas, ne mažiau baisus pavyzdys. Žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris, pasitelkę vaizduotės sparnus, piešia vaizdelį, kad neva nacių kalinamas Štuthofo koncentracijos stovykloje mūsų minimas herojus jautėsi kaip kurorte, nepatyrė jokio vargo, čia jam buvo suteiktas vos ne garbės svečio statusas. Kodėl šitaip nežmogiškai meluojama? Kokie tai buvo kurortai, – vaizdžiai aprašė tokiu pat pagrindu kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra į koncentracijos stovyklą įgrūstas Balys Sruoga savo atsiminimų romane „Dievų miškas“. Ar jūs mane palaikysite antisemitu, jeigu aš dabar palinkėsiu minėtam žydų tautybės rašytojui, pliauškiančiam apie kurortus, to, kad nudžiūtų jo dvišakis liežuvis?.. Tačiau aš pats savęs nelaikau antisemitu net didžiausio įtarumo akimirkomis, net ištiktas panikos priepuolio.

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Kaip matote, šiame straipsnelyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą – kas yra tie užsimaskavę antisemitai? Kaip manau aš pats, tai yra visokie šimašiai, vanagaitės, ivaškevičiai, gailiai, labai darbštūs ir atkaklūs žmonės, su tanko rimtumu siekiantys tarptautinės karjeros,  be visa ko kito naiviai tikintys, kad pasaulyje įtakingi žydai gali jiems patalkinti, puoselėjant neeilinio skrydžio į viršų planus. Toks požiūris yra antisemitinis, nes čia pasaulio žydai yra traktuojami instrumentiškai, o ne jų nelygstamos žmogiškos vertės požiūriu. Todėl galima pasakyti dar ir taip, kad antisemitizmo išsižadėjimas reikalauja neapkrauti žydų savuoju balastu.

2019.08.02; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.

Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos  pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.

Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs  liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.

Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.

Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas.  Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.

Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad  politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.

2019.07.27; 18:16 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis akivaizdžiau pas mus į viešumą prasikala nuomonė, kad pastaruoju metu išryškėję Ramūno Karbauskio veiksmai nepaklūsta jokiai logikai, taigi neva sunku būtų atrasti kokią nors racionalumo liekaną visur, ką sako ir daro R.Karbauskis. Tarsi būtų taip, kad racionalumo grūdo paieška čia – misija neįmanoma. 

Štai net žaliųjų valstiečių patrono kadencijos bendražygis Saulius Skvernelis šiandien jau linkęs abejoti tik dėl to – skandalingi R.Karbauskio pareiškimai dėl traukimosi iš valdžios, bjauriai šantažuojant rinkėjus, yra padiktuoti iracionalios piktumo valios ar paprasčiausio kvailumo? Tačiau – ar iš tiesų  R.Karbauskis yra toks durnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

Na, imkime ir pabandykime skandalinguosius R.Karbauskio pareiškimus suprasti tiesiogiai, be jokios pridėtinės vertės, neieškodami čia jokių poteksčių, kabliukų. Sakote, kad tai iš tiesų yra neįmanoma misija, nes girdite raginimą už tikrą pinigą priimti labai melagingos dvasios žmogaus pareiškimus? Kodėl gi ne? Tarkime, R.Karbauskis visomis savo poromis jausdamas, kad valdžios svertai palaipsniui, bet nenumaldomai slysta jam iš rankų, siūlo trauktis iš valdžios in corpore labiausiai jam patogiu momentu, kai tokio pasirinkimo kaltininku tiesiogiai ar netiesiogiai būtų galima nurodyti kitą žmogų, t. y. šiuo konkrečiu atveju partijos deleguotą asmenį dalyvauti prezidento rinkimuose.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip matote, šiame straipsnelyje yra keliama versija, kad R.Karbauskis iš anksto daugmaž nutuokė arba savo kailiu pajuto, kad valstiečių partija pralaimės visus iš eilės, savivaldybių, prezidento ir Europos parlamento, rinkimus, kaip ir tai, kad partijos įvaizdį palaikantys, didžiausio populiarumo susilaukę žmonės anksčiau ar vėliau pabandys atsiriboti nuo jo, stos priešpriešai, – taigi anas nusprendžia užbėgti įvykiams prieš akis, bijodamas loginės pabaigos kaip didžiausios gėdos akimirkos. 

Jeigu norite, R.Karbauskis pasiūlė partijai trauktis iš valdžios tuo kulminaciją pasiekusios įtampos momentu, kol visuotinai dar neišaiškėjo tai, kad šis bjaurusis ančiukas tikrai niekados netaps gulbe. (Kas gi daugiau yra tas R.Karbauskis be Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio, Vytauto Bako, jeigu ne patologiškai užbambęs bjaurusis ančiukas, rus. gadkiy utionok?..)

Ar tai reiškia, kad R.Karbauskis yra įtikėjęs į amžino sugrįžimo ir kvailos begalybės logiką, puoselėdamas viltį, kad, laiku pasitraukus, po naujų Seimo rinkimų bus galima pabandyti tokias pat nesąmones pakartoti iš naujo, o galbūt, siekdamas partijos pralaimėjimo, jau primena tą maniaką žudiką, kuris pasąmoningai trokšta, kad jo nusikalstama veikla būtų kuo greičiau užkardyta? Vis tik greičiau anas yra panašus į beviltišką ligonį, kuris, sužinojęs negailestingą diagnozę, renkasi savižudybės kelią, nelaukdamas loginės pabaigos, natūralios paliegėlio mirties.

Tačiau problema ta, kad kartu su savimi anas į nebūtį yra pasiryžęs nusitemti visą miestą, visą partiją, tarsi siekdamas, kad neliktų nė vieno jo totalinio pralaimėjimo, jo didžiausios gėdos liudininko. Kaip gi kitaip būtų galima bandyti racionaliai šiandien paaiškinti R. Karbauskio konvulsijų, užstojusių koalicijos sutarties pasirašymo metu, faktorių? Kaip atrodo, R.Karbauskiui svarbu, kad pralaimėjimo naštą būtų galima pasidalinti su iš esmės jau seniai viską pralaimėjusiomis partijomis, kad jo pralaimėjimą galop būtų galima vertinti kaip taktinės klaidos pasekmę, vengiant skaudžios akistatos su tiesa, kad toks pralaimėjimas neabejotinai bus jojo giliausias asmenybinis pralaimėjimas, egzistencinis kolapsas. Lietuvoje jau tikrai neliko tokio kvailio, kuris dar nesuprastų, kad sveikas isteblišmento protas jokiomis aplinkybėmis neprileis, kad Krašto apsaugos ministeriją pradėtų kontroliuoti tokie personažai kaip Remigijus Žemaitaitis. Taip tikrai neatsitiks, jeigu nepasirinksime savižudybės kelio.

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jau girdėjome keliant triukšmą, be paliovos mechaniškai kartojant išvadą, kad valstiečių partijos taryba parodė milžinišką pasitikėjimą savo pirmininku, teigiamai prabalsavusi už R.Karbauskį. Nejaugi? Už pasitikėjimą partijos pirmininku pasisakė 65 tarybos nariai iš 80, o 15 – vienaip ar kitaip pareiškė nepasitikėjimą. Žinia, kalbame apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą partijos vadovu, kuris yra ne šiaip vienos politinės, net parlamentinės partijos pirmininkas, o greičiau tos partijos savininkas, vienintelis akcininkas.

Taigi nurodyti skaičiai yra drastiški, bylojantys apie prasidėjusius dezintegracijos procesus artimiausiame partijos vadovybės rate. Kyla klausimas – kas toliau? Jeigu valstiečių partijoje išties būtų stengiamasi rasti išeitį, siekiant, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, kaip atrodo, reikėtų paieškoti tokio naujo statuso R.Karbauskiui, kuris, iš vienos pusės, įpareigotų bendražygius išsaugoti partijos kūrėjo orumą, o, iš kitos, leistų į priekį išstumti, partijos veidu padaryti kitus asmenis.

Kaip atrodo bent man, žmogui iš pašalės, neprašytam patarėjui, R.Karbauskiui labai tiktų ne tik formalus garbės pirmininko, bet ir labiau realus generalinio sekretoriaus ar panašus  (generalinio kontrolieriaus ir t.t., imtinai iki generalisimo) partinis postas, kasdieninius partijos veiklos reikalus perduodant tvarkyti, pirmininko skeptrą įteikiant didesnio pasitikėjimo susilaukusiems, mažiau visuomenę alergizuojantiems bendražygiams.

Kaip atrodo, vis tik nepavyks iki begalybės pratemti, be liūdnų pasekmių valstiečių partijai išsaugoti tos kraštutinai paradoksalios padėties, kai partijos reitingus į viršų tempia, šios partijos populiarumo įvaizdį kuria visų pirma partijos disidentai. V.Pranckietis šiandien visų pirma žadina neaiškius lūkesčius, kad valstiečių partija dar neišnaudojo iki galo savo galimybių, V.Pranckiečio užsispyrimas ir kova už Seimo orumo išsaugojimą be visa ko kito tarsi rodo ir tai, kad žalieji valstiečiai turi bent teorinį atsinaujinimo potencialą.

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga leisiu užsiminti sau užsiminti apie nemalonų, sakyčiau, žurnalistų etikos požiūriu nešvarų incidentą, kai Seimo pirmininkas buvo užpultas iš pasalų, paklausus jį dėl gyvulių ūkio. Tik visiškos vaizduotės negalios ištiktas žmogus gali stebėtis, kad žemės ūkio universiteto profesorius, dar vakar iki užkimimo diskutavęs dėl išmaniosios gyvulininkystės arba išmanaus gyvulių ūkio studijų programos universitete (labai gerai prisimenu tas diskusijas), paklaustas apie gyvulių ūkį, ne iškart persijungė nuo profesiniais įgūdžiais grįstos tiesioginės nuorodos į metaforinę literatūrinę plotmę.

Be to, reikia pastebėti, kad ši metafora, kaip ir visos kitos ekonomisto Raimondo Kuodžio metaforos, įvestos į lietuvių politologinį žargoną, yra klaidinanti, stipriai šaunanti toli pro šalį. George‘as Orwellas Gyvulių  ūkyje kalbėjo apie totalitarinio sovietinio socializmo tragikomiškus paradoksus ir stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą tuščiagarbiai (ir barbariškai) pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Labai tikėtina, kad nei ekonomistas, nei juolab žurnalistas minėtosios antiutopijos puslapių nebuvo vartę nė iš tolo. 

Labiausiai liūdina tai, kad Lietuvoje žurnalistai kvailėja dar sparčiau nei politikai.

2019.07.17; 21:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.

Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?

Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.

Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.

Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“.  Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.

Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.

Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?

Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris  iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje

Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.

2019.06.13; 18:37

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Prieš įsijungdamas 10-ojo, t. y. paskutiniojo Dalios Grybauskaitės prezidentinio metinio pranešimo Seimo rūmuose TV transliaciją, pagavau save tebegalvojantį – kodėl jau baigiančios kadenciją, paliekančios postą prezidentės atžvilgiu puolimas pastarosiomis dienomis sustiprėjo iki tokio lygio, kad nesuinteresuotam stebėtojui belieka tik kraipyti galvą, iškart nerandant paprasto atsakymo?

Vis tik nesinori tikėti labai panašiu į tiesą, tačiau pernelyg lengvai besiperšančiu situacijos nušvietimu, kad taip pasitinka D.Grybauskaitės epochos pabaigą žmonės, kurie dešimt metų bailiai tylėję, dabar išėjo į viešumą paklykauti, pasiryžę ištrėkšti visą savo sutaupytą pagiežą, tokiu būdu tarsi bandydami susigražinti savivertę ar net kažką panašaus į kritiškojo herojaus, niekuo nerizikuojančio kovotojo už tiesą statusą.

Tačiau į akis krinta dar labiau intriguojanti detalė, kad labiausiai nuodingais paskviliais baigiančią antrąją kadenciją prezidentę apdovanojo beveik tie patys stambiosioms verslo korporacijoms tarnaujantys viešosios nuomonės formuotojai, kurie su baisiais prakeiksmais andai labai panašiai palydėjo taip pat ir Valdo Adamkaus prezidentavimo paskutiniąsias dienas.

Jau tada kėliau klausimą – „Kodėl oligarchija keršija Valdui Adamkui?“, kai atrodytų jau nebuvo jokio racionalaus motyvo spardyti atitarnavusį, nuo reikalų tvarkymo pasitraukusį liūtą (straipsnelis tokiu pavadinimu buvo išspausdintas Rimvydo Valatkos redaguojamame lrytas.lt dienraštyje, tačiau neturiu galimybės pateikti internetinės nuorodos, nes vėliau, pasikeitus redaktoriui, šis straipsnelis buvo pašalintas iš dienraščio archyvų).

Krito į akis dar ir tai, kad besitraukiantį iš valdžios V.Adamkų anąsyk nesirinkdami žodžių, labai nešvankiai dergė tie politikos apžvalgininkai, kurie D.Grybauskaitės žengimą į sostą sveikino kaip tamsumus pašalinantį naujo ryto užtekėjimą, tautai tekusią laimingą dalią, juolab turėtų būti keista šiandien, kad tie patys, su viena kita išimtimi, V.Adamkaus kritikai D. Grybauskaitės prezidentavimo pabaigą pasitinką su dar didesne pagieža nei jos pirmtako atžvilgiu. 

O, tiesą sakant, nieko keisto čia nėra, kai pagalvojęs pradedi pagauti mintį, kad vadinamosios oligarchijos pagiežingą įniršį didina nuvilti andai nesveikai sukilę lūkesčiai. Didelė garbė prezidentei D.Grybauskaitei tenka jau dėl to, kad ji, be visa ko kito, sugebėjo atsispirti vadinamosios oligarchijos gundymams, kai visi bandymai parišti ją ant pavadžio sulaukė diametraliai priešingo efekto nei buvo užmanyta, skaudžiai bumerangu sugrįžo atgalios gudručių atžvilgiu.

Kita vertus, prisipažinsiu, kad su nelabai švaria sąžine čia vartoju jau perkrautą interpretacijomis ir praplautos prasmės žodį „oligarchija“, suprasdamas tokį reiškinį visų pirma kaip kai kurių stambiojo verslo kompanijų veiklą, kai dėl įsivaizduojamos verslo sėkmės nesibodima paminti net valstybę po kojomis, naikinant tautos valstybingumą kaip netramdomų užmačių verslo trukdį.

Žinia, labiausiai akivaizdžiai valstybės naikinimo požymiai išryškėjo tokio necivilizuoto verslo užmačiose demoralizuoti valstybės institucijas, nusipirki politikus ir žiniasklaidą. Net nepuoselėjant jokios sąmokslo teorijos, drauge pripažįstant kiekvienam subjektui teisę turėti subjektyviai geriausią nuomonę apie save, šiandien jau sunku būtų paneigti faktą, kad objektyviai tokio verslo veiklos tiesioginės ar uždelsto veikimo pasekmės,  naikinant valstybės tvarumo pagrindus, sutampa su Lietuvos savarankiškumui priešiškos imperinės Rusijos interesais.

Kažkada rašiau, kad būtent neprotingo populizmo stichijos vedama D.Grybauskaitė tapo ta fatališka moteris, kurios apsisprendimas lėmė LEO.LT mirtį – https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2012/01/03/news/geroji-ir-blogoji-prezidentes-d-grybauskaites-populizmo-puses-5397758/

Kaip visi gerai prisimena, labai intensyviai kurstoma isterija dėl LEO.LT tapo D.Grybauskaitės tramplynu į aukščiausiosios valdžios postą. Drauge bus pravartu užsiminti, kad šios istorijos plėtotėje užsiaugino raumenis ir pakėlė sparnus virš Lietuvos devyngalvis „MG Baltic“ slibinas. Kartu būtų  mažadvasiška nepastebėti, kad sugebėjimas užblokuoti visus Lietuvos  ambicinguosius AE statybų planus, kaip atrodo, yra didžiausioji imperinės Rusijos pergalė prieš mūsų šalį po nepriklausomybės paskelbimo –https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2010/08/26/news/isdavystes-anatomija-5640742/, dar baisiau, yra toks mūsų tautos pralaimėjimas, kuris galiausiai lėmė tiksinčios Astravo bombos atsiradimą mūsų padangėje –https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.

Jau visą dešimtmetį puoselėju štai tokią Lietuvos politinio gyvenimo atpasakojimo fabulą, siekdamas surišti visus mus ištikusius svarbiausius pastarojo dešimtmečio išbandymus į vieną visumą. Nesu joks tyrėjas, nė iš tolo neturiu jokių slaptų informacijos šaltinių, disponuodamas tik visiems  viešojoje erdvėje prieinamais pranešimais, taigi neatmetu ir tos galimybės, kad tokia mano pasakojimo seka yra didesne ar mažesne dalimi klaidinga, kita vertus, savo pasiteisinimui pasakysiu, jog būtent šitokia loginė dėlionė, bėgant laikui, tampa vis labiau įtikinama, nes ji lengvai leidžia paaiškinti ir naujai išryškėjusius faktus.

Logizacija nėra tik minties tvarkingas dėstymas, ji – neretai atspindi ir santykius tarp daiktų. Iš kitos pusės žiūrint, gyvenimas yra pernelyg iracionalus dalykas, kad jį būtų galima sutalpinti į vieną loginę schemą. Įdomiausias, labiausiai intriguojantis šios fabulos momentas vis tik yra tai, kad joks purvo lašelis nuo purvo lavinos, iškilusios su LEO.LT naikinimo vajumi neprilipo mūsų prezidentei, nes ne jie (vadinamosios oligarchijos skalikai) pasinaudojo ja, o ji – jais, drauge palikusi niekam neįsipareigojusi ir tokio nepriklausomo stoto tarsi būtų pats faraonas.

Taigi mažiausiai ką būtų galima gero pasakyti apie paliekančią postą prezidentę, ji – puikiai išlaikė prezidentavimo testą. Dar daugiau, – galima pasakyti net ir taip, kad jeigu kiekvienas iš mūsų sugebėtų taip atsakingai vykdyti savo tarnybines prievoles kaip tai sugebėjo padaryti D.Grybauskaitė savo poste, mūsų šalis išsiveržtų į priekį viso demokratinio pasaulio lenktynėse.

Yra laikas mėtyti akmenis, ir laikas – juos rinkti. Per šį dešimtmetį labai dažnai kritiškai, kartais tulžingai vertinau prezidentės D.Grybauskaitės veiksmus. Nesiruošiu išsižadėti savo minčių, nes iš tiesų prezidentė ne kartą teikė pretekstą nesutikti, diskutuoti, priešgyniauti. Tačiau šiandien jau tiesiog privalau, ilgiau nelaukęs, atsiprašyti už savo kartais nekorektiškus ar net chuliganiškus pasisakymus prezidentės atžvilgiu, nes palaipsniui besikaupusi galop subrendo ar net perbrendo nuomonė, kad man, kaip Lietuvos respublikos piliečiui, vis dėlto yra nepaprastai didelė garbė, jog mūsų prezidente buvo toks stipraus charakterio ir tvirto vertybinio stuburo žmogus, nuodugnus valstybininkas kaip D.Grybauskaitė.

Paskutinis prezidentės D.Grybauskaitės metinis pranešimas iš tiesų mane patraukė net ne tiek savo turiniu, kiek forma kaip tam tikras atsisveikinimo ritualas arba, jeigu norite, kaip verbalinis gulbės baletas su paskutiniuoju pagrindinio personažo klyksmu. Kaip atrodo, dabar klausančiajam pranešimo išties buvo parsminga dėmesį perstumti nuo teisingai sudėliotų, profesionaliai apdorotų sakinių, kaip ir buvo galima laukti, motyvuotų kritinių pastabų vyriausybės atžvilgiu į tai, kaip buvo sudėti akcentai kraštutinai lakoniškame pranešime potemių išryškinime viena kitos atžvilgiui arba net į tai, ko prezidentė nepasakė, kaip į labai iškalbingą dalyką.

Skiriamasis šio metinio pranešimo bruožas buvo, kaip pasirodė bent man, būtent tai, kad prezidentė mažiau nei įprasta panašiais atvejais dėmesio skyrė iš tiesų jau ne kartą aptartoms kietojo saugumo problemoms, šįkart lakoniškame pranešime neįprastai ilgai (sąlygine to žodžio reikšme) apsistojusi prie kultūros klausimų. Ar dėl to jau būtų galima forsuoti išvadą, kad iš esmės technokratinio pobūdžio D.Grybauskaitės valdymo stiliuje į kadencijos pabaigą prasikalė kažkas panašaus į humanitarinį profilį.

Kaip atrodo, tokia išvada būtų pernelyg ankstyva (o kaip galėtų būti vėliau – nesužinosime) arba teisinga tik iš dalies, nes apie tokią humanitarinę katastrofą kaip socialinė atskirtis prezidentė užsiminė tik trimis kraštutinai sutrauktais, taigi dėl perdėto lakoniškumo beprasmiais žodžiais (tokia beprasmybė yra vadinama brachilogija), drauge pasigyrusi, kad visas pasaulis žavisi mūsų kosmopolitiniais miestais, bet užmiršusi paminėti, jog provincija kapanojasi skurde, kol kas nematant prošvaisčių – kaip būtų galima išlipti iš šitokio tautos gyvybingumo pagrindus naikinančio nuosmukio.

2019.06.12; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Tai tikriausiai bus pirmas kartas, kai mane aplanko geras jausmas, valstybėje kilus „mažai politinei krizei“ (kabutėse paimti Ramūno Karbauskio žodžiai). Jeigu norite, širdis dainuoja matant tai, kaip, ilgai rusenęs kažkur paslėpsniuose, staiga visų mūsų akyse įsiplieskė  konfliktas tarp Seimo pirmininko ir  Valstiečių partijos vado, iškart, tarsi  pavasario saulėje nutirpus sniegui, pasimatė tikrasis šių žmonių bendravimo komplikuotumo reljefas.

Jau seniai nedavė ramybės klausimas – kokia politinė akrobatika gali vienyti tokias skirtingas asmenybes, nežiūrint net to, kad buvusio Agronomijos fakulteto dekano artumas valstietiškai ideologijai yra visiems suprantamas dalykas. Žinia, R. Karbauskis yra buvęs  V. Pranckiečio studentas, tačiau, ne paslaptis, kad ne taip retai net žingeidus, imlus  dalykinės kompetencijos žinioms mokinys lieka nutolęs nuo mokytojo vertybių rato, nepersiima jo sukauptos gyvenimiškos patirties užkratu.

Taigi, vis tik tikriausiai yra taip, kad ne R. Karbauskis V. Pranckiečiui, o V. Pranckietis R. Karbauskiui suteikė didžiulę garbę, priėmęs kvietimą dalyvauti partijos veikloje, – garbę, kurios pastarasis, kaip atrodo, nebuvo vertas.

Negaliu sakyti, kad nors kažkiek pažįstu V. Pranckietį, nors andai dažnai jį matydavau žirgliojantį Aleksandro Stulginskio universiteto koridoriais, įvairiose universiteto sueigose aistringai besiginčijantį su aukštesne administracija dėl labiau civilizuoto ir darbuotojų socialinius lūkesčius atitinkančio universiteto darbo organizavimo. Žiūrint iš pašalės atrodydavo, kad šis humoro jausmo nestokojantis žmogus yra maištininkas pagal savo prigimtį, nepraleidžiantis progos paglostyti valdžią prieš plauką.

Kita vertus, skyrėsi jis nuo kitų universiteto dekanų visų pirma tuo, kad labai maloniai sveikindavosi, sustodavo pasikalbėti, jautė pareigą išklausinėti iki galo apie kylančias problemas ir rūpesčius, nepraleisdavo progos pademonstruoti visokeriopą geranoriškumą paprasto lektoriaus atžvilgiu. Nesakykite, tai nėra jau tokia smulkmena, kai šalia čia aukštesnius akademinius postus užimantys žmonės neretai plaukioja taip pasikėlę, tarsi būtų užsidėję karūnas arba prisišikę į kelnes, nematydami reikalo net žvilgtelėti į besisveikinantį, jeigu jau mano, kad anas yra žemesnio rango kolega (universitete, kaip ir kariuomenėje, svarbiausias dalykas yra antpečiai).

Norite tikėkite, norite ne, tačiau nepraleisiu progos pastebėti, kad tik po kelių metų sužinojau, jog V. Pranckiečio dukra buvo mano studentė, nes tuomet, kai ji studijavo, nė iš tolo negalėjau pagalvoti, kad ši, labai kukli, šiltai bendraujanti, nepaprastai stropi, mergina yra dekano atžala. Išties, tai reikšminga detalė, paryškinama to kontrasto, jog Lietuvos politinio elito palikuonys labai dažnai pagal rusišką pavyzdį savo įtakingų tėvų yra siunčiami studijuoti į užsienius, nes Lietuvos universitetai jiems tikriausiai yra „ne tas lygis“.

Tačiau, kaip nesunku nuspėti, ne šie visiškai subjektyvūs ir sentimentalūs mano įspūdžiai pastūmėjo, o pačios dalyko esmės esu įpareigotas tarti keletą žodžių apie žiežirbų fontanu ištryškusį konfliktą pačioje mūsų politinio gyvenimo šerdyje. Kaip sakiau, laukiau, kad anksčiau ar vėliau  V. Pranckietis iššaus, nes ne jo būdui yra taikytis su nuopuoliu ir politine beskonybe.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Vis tik dar svarbiau bus pastebėti, kad dėl įvairių aplinkybių susiklosčiusioje patologinėje situacijoje V. Pranckietis kaip niekas kitas iki jo labai aukštai kelia parlamentarizmo vėliavą, stipriai truktelėjo į priekį, įtvirtinant parlamento orumo vaizdinį. Kaip dabar neprisiminsi, kad mūsų politinėje padangėje jau senokai įsivyravo tradicija, jog Seimo pirmininkas yra partijos vadų lengviausiai mainoma moneta, neretai yra laikomas tik už dekoratyvinę figūrą, kurią užsimanius sprigtu galima pašalinti nuo lentos.

Žinia, tokį politinės kultūros pavyzdį mūsų padangėje visų pirma pabandė įskiepyti Viktoras Uspaskichas, kuris skirdavo ir atleisdavo Seimo pirmininkus greičiau nei jie spėdavo susivokti savo postuose. Kaip atrodo, V. Karbauskis yra linkęs pratęsti ir pagilinti šią liūdną tradiciją, Seimo pirmininko figūrą geriausiu atveju pripažindamas tik  kaip nuskriausto berniuko politinį žaislą.

Todėl sveikinu priešpriešai infantilizmui stojantį, besivadovaujantį sveiku protu ir suaugusio žmogaus refleksais V. Pranckietį, Seimo pirmininką, kuris nesiruošia šokti pagal infanto dūdelę, bet su visa parengtimi stoja ginti parlamento orumą.

Džiaugiuosi už profesorių, kuris išėjo iš šešėlio, atgavo žadą ir tikrąjį savo balsą ir, kaip atrodo, toliau ruošiasi gyventi pagal jam būdingos prigimtinės stichijos dėsnius.

2019.05.31; 19:00