Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko nuotr.

Taigi dar kartelį apie mus pačius, lietuvius (nors šia tema jau  ir nemažai kalbėta) – dauguma mūsų neturime elementarios savivertės, nesuprasdami, nesuvokdami, kokie unikalūs, išsilavinę šiaip jau esame.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Ar ne dėl tos prarastos, o, galbūt, ir niekada neturėtos savivertės, aklai mėgdžiojame „vakarus“, bandydami tuos „vakarus“ persitempti į Lietuvą, daryti viską taip, kaip anie daro – bandydami net ir susitapatinti su jais, būti jais – bet tik ne lietuviu! Ar ne dėl tos priežasties (savivertės stokos) renkame į Seimą niekam tikusius – prastesnius už daugumą mūsų, vien dėl to, kad  jie yra triukšmingesni, „geriau susisukę“ – buvo gudresni prasimušti ten.

Mes dažnai klaidingai žmogaus pasyvią agresiją priimame, kaip kokį jo vidinį stiprumą, kaip tvirtą jo asmenybę, kaip sugebėjimą vadovauti, būti lyderiu, nors ten tik primityvi – paprasta akimi įžiūrima – agresija. Svarbu suprasti, kad pasyviai agresyviam žmogui svarbus tik laimėjimas arba pralaimėjimas – jie tik taip mato pasaulį.

Mes nesugebame, nemokame išgirsti tylius, bet itin protingus intelektualus – neretais atvejais perspėjančius mus apie artėjančias arba jau esamas bėdas, nelaimes. Kalbant apie tokius protinguolius iš karto mintyse iškyla puiki profesoriaus Vytauto Radžvilo asmenybė.

Moteris (feministes) – vos ne kiekvieną dieną spaudoje ar facebook’e belinčiuojančias vyrišką giminę (dabar tai itin madinga!)  – aklai priimame kaip savo globėjas, bičiules, vyresnes seseris, jau moteriškos giminės lyderes, kovotojas už moterų teises, kaip pavyzdžius – kokia turi būti moteris.

O dažniausiai tame – tiktai kokios tai konkrečios – jau tos  moters patirtos, išgyventos asmeninės nuoskaudos ir iš to išplaukusi kokia tai beveik neapykanta vyriškai giminei. Prisiminkime – dvi skirtingos lytys, du skirtingi poliai niekada nebūna priešingi vienas kitam. Taigi, tai  tik dirbtinai sukurptos visuomenėje priešingybės.

Gedimino stulpai. Vytauto Visocko nuotr.
Motociklininkai su trispalvėmis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors – ačiū dievui – dauguma moterų – žino, kas svarbiausia moteriai ir kokia ji turi ar gali būti. Tiksliau – gali, nes niekas neturi, neprivalo „būti“ tuo, kuo ji / jis nėra.

Pamąstykime!

Gal ir daugiau būtų norinčių TIKRAI dirbti Lietuvai, jei egzistuotų ne tik ta, tikroji atsakomybė už savo Tėvynę, bet ir ta, čia jau daug kartų mano minėta – vidinė savivertė, tas pasididžiavimas savimi, savąja  tauta.

Lietuviai, galbūt, net nežino, kokie jie iš esmės yra puikūs, ypač, kas liečia mūsų išsilavinimus, pasiekimus moksluose, menuose (talentinga menams tauta), supratimą apie gyvenimą (čia kiek vyresniems), siekimus pažinti pasaulį.

Bet ir tuo pačiu labai akivaizdu – mes po truputi save vis labiau lenkiame prie žemės, mažiname save – mažiname iki kažkokios tai nepakančios vienas kitam, išsidraikiusios, susipriešinusios tautos, o naujai iškilę liberalai – jų tos „burbulo“ partijos, kaip ir ta „Laisvės“ partija – tik įmeta degtuką į jau rusenančią lavą, mat jiems naudinga – kuo mažiau vienybės, kuo mažiau tikrojo patriotizmo Lietuvai, tuo jiems jau lengviau siekti savųjų tikslų – Lietuvai visai nenaudingų tikslų. 

2020.10.28; 06:00

DIJANA APALIANSKIENĖ

Skaitant spaudoje straipsnius, akis užkliuvo už keletos senesnių tekstų, kuriuose nepaprastai gražiai buvo kalbama apie mūsų įžymiąją aktorę Eugeniją Pleškytę, kuri, beje, šių metų sausio 6-ąją dieną būtų atšventusi savo 78 -ąjį  gimtadienį.

Nebuvo ten gailima gražių žodžių aktorės fiziniam grožiui, jos tvirtai asmenybei, o taip  pat ir daugybei jos sukurtų įdomių vaidmenų. Viename iš tų straipsnių netgi buvo apgailestaujama, kad aktorė gimė „ne tame laikmetyje“ ir „ne toje geografinėje plotmėje“, nes kitaip ji tikrai būtų tapusi pasaulinio garso aktore, būtų pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, ir tuo pačiu – būtų galėjusi maudytis pasaulinėje šlovėje ir piniguose.

Negalėčiau nesutikti su tokiais teiginiais. Juk aktorė buvo viena gražiausių pasaulio moterų! Mano akimis – grožio simboliu laikomos Sophia Loren grožis nublanksta prieš Pleškytės lietuviškąjį.

Ir iš tiesų – negalėjai nepastebėti Pleškytės žmonių minioje – nepaprastai taisyklingų bruožų – tiesiog skulptūriško veido, išraiškingų akių ir aristokratiškos laikysenos. Ir, be abejo, ilgai ir daug galėtumėme kalbėti apie aktorės talentą, apie jos sukurtus įdomius, ryškius vaidmenis, kurie jau įėjo į Lietuvos kino aukso fondą.

Ir taip aktorė gyveno, buvo žymi Lietuvoje ir už jos ribų, vaidino ne savo gyvenimus, o koks iš tikrųjų buvo jos pačios gyvenimas, kokios mintys, įdėjos, siekiai ją kamavo ar suteikė gyvasties, deja, bijau, – to mes jau niekada ir nesužinosime. Kiek žinau, yra išleista viena jos biografinė knyga – Birutės Vyšniauskaitės „Vienintelė. E. Pleškytės laikas“ ir  yra sukurtas gan paviršutiniškas, vos 74 minučių trukmės dokumentinis filmas „Savi keliai“. Filmo kūrėjai – Birutė Vyšniauskaitė ir Valdas Babliauskas.

Filmas apie Pleškytę buvo kuriamas tuo metu, kai aktorė jau sunkiai sirgo. Tai buvo kaip ir kukli jos draugų, bičiulių padėka už jos ilgametę ir reikšmingą tarnystę Lietuvos teatrui ir kinui. Juk sunku būtų įsivaizduoti Lietuvos kiną be Pleškytės sukurtų vaidmenų, be jos įamžintų tvirtų, ambicingų moterų charakterių.

Bet, mano manymu, tai tik labai kukli ir skubota padėka aktorei, nes minėta dokumentinė juosta  buvo sudėta palyginus greitai, mat skubėta, kad ji pasirodytų dar aktorei esant gyvai – buvo  nuogąstauta, kad dėl sparčiai progresuojančios ligos pati aktorė gali to filmo ir nepamatyti. Vis tik filmuotą medžiagą Pleškytė dar spėjo pamatyti.

Tačiau, kaip jau minėjau, tai nepakankamas tokios žymios aktorės pagerbimas. Mūsų laikmetyje, kai šitiek laiko ir pinigų švaistoma vienadienių „pupyčių“ ar vienkartinio sužybejimo „žvaigždelių“ paviešinimams, turetumėme atrasti lėšų ir laiko rimtesniam šios didžiausios pagarbos ir įvertinimo nusipelniusios aktorės gyvenimo ir nuveiktų darbų įamžinimui.

Gal ilgainiui kas apsiims išsamiau, detaliau ekrane įamžinti ne tik aktorės kūrybinį kelią, bet ir jos pačios sudėtingą, prieštaringą asmenybę. Juk aktorės kaip E. Pleškytė gimsta labai retai!

Galbūt anksčiau, dar pačiai aktorei esant gyvai ir sveikai, nebuvo imtąsi kurti filmo apie ją vien dėl jos gerai žinomo sudėtingo – anot jos kolegų „sunkaus“ charakterio, o gal savotiškai įsižeidus, kad aktorė artimųjų ir draugų nuostabai – viską metusi, niekam nieko nepasakiusi, netikėtai išvyko gyventi už Atlanto?

Įdomu pastebėti, kad aktorė dažnai sarkastiškai pabrėždavo, kad aktorystė tarsi išskirtinai „vyrų pasaulis“ ir kad moteriško vaidmens paskirtis lietuviškame filme yra tik paryškinti, sustiprinti vyriškąjį. Aktorė nevengdavo šiuo ar ir kitais klausimais atvirai diskutuoti, ginčytis tiek su savo kolegomis, tiek ir su režisieriais.

Grįžtant prie emigracijos reikia pabrėžti, kad Eugenija Pleškytė Amerikoje išgyveno apie penkioliką metų. Pati asmeniškai turėjau malonumo ją susitikti, kai ji dar gyveno San Franciske. Susitikome viename iš oficialių banketų, į kurį aktorė buvo atvykusi su savo vyru. Buvo smagu susitikti žemietę tokioje svetimoje, neįprastoje aplinkoje. Šypsojosi ir maloniai šnekėjo tą vakarą aktorė su manimi ir nejutau jokių tarpusavio barjerų ar svetimumo.

Tiesa – ir gyvendama užsienyje aktorė buvo ypatingai uždara, nelinkusi bendrauti, turėjo tik labai siaurą savo bičiulių ir artimųjų ratą. Retai ji kur ir išeidavo. Nebuvo aktorė labai laiminga gyvendama Amerikoje. Kaip pati sakė – „gyveno ten vaidindama jau amerikonės vaidmenį“. Kaip puikiai išjausta, kaip teisingai suprasta pati atvykėlio situacija, nes iš tikrųjų – patekęs į svečią šalį gyveni kitokį, kaip ir ne savąjį gyvenimą. Juk tokio niekada neįsivaizdavai, tokio niekada neplanavai ir tokiam nesiruošei. Tu čia atvyksti ir jis tau toks „pateikiamas“ – gyvenk, kaip išmanai ir daryk, lipdyk iš jo, kas įmanoma geriausia. Jei pavyksta – gerai, bet jei ne – tada apninka vidiniai prieštaravimai ir blaškymasis.

Tiesa,  po vyro mirties aktorė grįžo gyventi į Lietuvą. Grįžusi neilgai džiaugėsi teviškės padange, netrukus ji buvo išlydėta į Vilniaus Antakalnio kapines. Į Lietuvą aktorė sugrįžo  jau sunkiai sirgdama.

Išeina po truputi ta vyresnioji mūsų menininkų karta, tas solidus kultūros branduolys, kuriam teko ypatingai sunkūs tuometiniai išbandymai – būti tikrais menininkais, išlikti garbingais žmonėmis ir kažkaip išsilaikyti svetimomis idėjomis pagrįstoje tuometinėje kultūrinėje terpėje.

Tai buvo velniškai alinantys, sekinantys išbandymai. Dauguma jų puikiai tuos bandymus ir išlaikė.

Juozo Budraičio nuotraukoje: aktorė Eugenija Pleškytė (Juozo Budraičio fotografijų paroda „Mano kinas“).

2016.05.30; 13:14

Nieko nėra įdomiau, kaip stebėti senstančio aktoriaus, dainininko ar šiaip "viešo" žmogaus bandymus  jau brandžiame amžiuje įgyti naują kvėpavimą.

Atnaujinamas kūnas – sunkios, bet ryžtingos treniruotės, varginantys kūno alinimai, medicininiai pilvų nuriebalinimai, sėdmenų padidinimai, kojų šlaunų "suveržimai", veido odos patraukimai, botulino injekcijos, plaukų persodinimai, naujų priklijavimai arba tik papildomų sruogelių prisegimai.

Continue reading „Hollywood realybė ir fantazijos…“

Taigi vis dejuojame, kad pasaulis ne toks, kokio norėtumėm, tuo pačiu lyg ir laukiame,  kada  kažkas iš viršaus mums nuleis  teisingumą ir lygybes.

Taip jau anksčiau buvome įpratę, kad kažkas už mus nuspręsdavo, padarydavo, mums į rankas paduodavo, nors ir didžiausią skurdumą, bet paduodavo. Taip  gyvenome minimalistinėje  visuomenėje, tiek savo laisvėmis, tiek ir pragyvenimo lygiu.

Continue reading „Nedelsiant būtina keisti…“

Kalėdos – tai toks metų laikas, kai į tavo gyvenimą vienaip ar kitaip sugrįžta anksčiau sutikti žmonės, kuriais tu kažkada džiaugeisi, mylėjai, turėjai tvirtus dvasinius, emocinius ryšius.

Jie iškyla į paviršių, kaip kokie narai, visą tą ankstesnį laiką pratūnoję po vandeniu – mat ten ieškojo gyvenimo prasmių.

Tu  nustembi, apsidžiaugi – jie tau atneša tavo praeitį, buvusius vaizdus, tavo ankstesnį gyvenimą. Ir tada tu pati pasineri į senus prisiminimus…

Continue reading „Kalėdiniai apmąstymai“

Na, visuomenės aistros jau rimsta, mat Lietuvos Nacionalinės Premijos paskirstytos ir visi supratome – Vilniaus "vamzdis" stovės amžinai, o jo autorius nueis į Lietuvos istorijos glūdumas tik kaip to vamzdžio kūrėjas – matyt, tas vamzdis yra geriausia, ką jis yra sukūręs.

Stebiesi ir neatsistebi meniniais apdovanojimais, kai šalia rimtų kūrinių pastatomas ir tas, kuris sukėlė didžiulį visuomenės nepasitenkinimą. Beje, gal kas ir užmiršo ar net nežino – Nacionalinės Kultūros ir Meno Premijos dydis – 30 400 eurų.

Continue reading „Vamzdis ir kiti menai!“

Vilnius turi tris įžymybes – surūdijusį vamzdį šalia Neries – jau girdžiu balsus – tai "postmodernistinis menas", poną Užkalnį ir "geležinę lady" – ponią Maldeikienę. Kiekvienas savaip unikalus, "įstabus" ir kiekvienas skirtingai reiškiasi.

Vamzdis aprūdyjęs, liūdnai žiūri į tekančią Nerį ir žmonių minias, besispitrinančias į jį, ir besistebinčias, kodėl gi jis ne po žeme, mat, dauguma jį palaiko kanalizacijos vamzdžiu…

Continue reading „Nelabai šventa Vilniaus trejybė…“

Kai pagalvoji, yra du pasauliai – tas "normalusis", kuriam ir tu priklausai, ir tas "hollywoodiškasis", kur žmonės tikrai negyvena paprastą mirtingojo gyvenimėlį… Tas pasaulis nelabai kam suprantamas ir pažintas, nebent tu pats/pati jam priklausai.

Įvairios taisyklės, taisyklėlės, visko perteklius, apsauga ir uždarų durų orgijos. Žmonės palaipsniui tampantys plastikinėmis lėlėmis ir visai neįsivaizduojantys, kad egzistuoja ir visiskai kitoks pasaulis – su skurdu, karais, bet ir su mokslu, naujais atradimais ir puikiais literatūriniais pasiekimais. 

Continue reading „Hollywood ir likęs pasaulis“