JAV prezidento Donaldo Trampo manieros nėra patrauklios, jos – šokiruojančios. Mes įsivaizdavome, kad galingiausios šalies vadovo manieros primins Baraką Obamą, kuris elgėsi kaip tikras džentelmenas, mokėjo gražiai pakalbėti ir žavingai šypsotis. Ir staiga tokia priešingybė: nemalonios grimasos, prieštaringos žinutės socialiniuose tinkluose, mažesniųjų šalių politikų stumdymai, užgaulios replikos moterų atžvilgiu…
Tačiau… Kas geriau pasauliui, mums, priklausantiems nuo didžiųjų šalių valios, gerų arba savanaudiškų sprendimų: gražiai besišypsantis, bet neryžtingas džentelmenas, ar storžievis, bet veiklus, ryžtingas, mums palankus politikas? Klausimas, į kurį galimas tik vienas atsakymas.
Taigi, kaip sako Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, Lietuvai kur kas svarbiau ne D.Trampo manieros, o konkretūs jo darbai. Jei analizuosime, ką D.Trampas nuveikė stiprindamas Baltijos šalių gynybą, būsime priversti pripažinti, kad jis pranoko mūsų lūkesčius. Viešėdamas Lenkijoje tiesiai pasakė: Amerika lieka ištikima 5-jam NATO straipsniui, išbarė Vakarų Europą, per mažai skiriančią lėšų karinėms reikmėms. Dar prisiminkime: būtent D.Trampas įsakė bombarduoti rusų kontroliuojamą aerodromą Sirijoje, parodydamas, kad tiek Damasko diktatorius, tiek jo sąjungininkas Kremliuje peržengė visas leistinas raudonąsias linijas (ansktesniojo JAV prezidento Barako Obamos manieros buvo nepriekaištingos, tačiau jis nedrįso iššauti nė vieno šūvio).
Jeigu pridėsime sugriežtintas ekonomines sankcijas Rusijai, aukštų JAV pareigūnų vizitus į Lietuvą, Latviją, Estiją, šiose šalyse gausėjančius amerikiečių karių kontingentus, Vašingtono planus padėt Europai atsikratyti priklausomybės nuo rusiškų dujų ir naftos, Patriot kompleksus prižiūrinčių kariškių pratybas Lietuvoje… – turėsime Baltijos šalims idealų JAV prezidentą.
Politologas Marius Laurinavičius, visąlaik įtaręs D.Trampą slaptu prielankumu Kremliui, lieka ištikimas savo nuostatoms. M.Laurinavičius nelinkęs pasitikėti D.Trampu. Girdi, jis šiandien bando nubausti nusistovėjusių sienų nepaisančią Rusiją tik dėl to, kad taip priverstas elgtis. Greičiausiai jis ir jo žmonės (net sūnus ir žentas) rinkiminės kampanijos metu vis dėlto ėjo su velniu obuoliauti. Tie kartūs vaisiai iki šiol nuodija ir gali dar ilgai nuodyti JAV prezidento gyvenimą. Tai gal jis baudžia Rusiją tik norėdamas įrodyti, jog nėra Vladimiro Putino pastumdėlis? Tiesa, JAV prezidentas nėra visagalis diktatorius: jam tenka paisyti ir kongresmenų bei senatorių valios.
JAV valstybės sekretorius, viešėdamas Juodkalnijoje, neseniai tapusioje NATO nare prieš Rusijos valią, pasakė, kad Amerika neketina nuversti Šiaurės Korėjos diktatoriaus, ji taip pat neketina sujungti Pietų ir Šiaurės Korėjas. Šį pareiškimą supratau kaip šiokį tokį Amerikos bejėgiškumą. Pchenjanas bando ir tobulina raketas, grasina sunaikinti Ameriką, o amerikiečiai nieko negali padaryti. Tenka atsitraukti, pažadant Pchenjano diktatorių palikti ramybėje, jeigu jis liausis įžūliai šiauštis. Nes jį remia Kinija ir Rusija. Karinis konfliktas blogiausiu atveju virstų dideliu karu, gal net branduoliniu, jei Amerika beatodairiškai siektų sutramdyti šiaurės korėjiečius.
O jeigu D.Trampas ryšis slapta šį konfliktą išspręsti V.Putinui mainais pažadėjęs mus – tris Baltijos valstybes? Viena su Šiaurės Korėja likusi Kinija dėl jos galvos neguldytų, o viena prieš Kiniją, Rusiją ir Šiaurės Korėją JAV taip pat nėra visagalė, todėl Vastybės sekretorius ir siunčia signalą, kad Amerika neketina versti tos šalies diktatoriaus, nebandys vienyti abiejų Korėjų.
Politika – nešvarus dalykas, nėra amžinų draugų – yra amžini interesai. Panašiai jau buvo, kai, sutriuškinus fašistinę Vokietiją, penkiasdešimčiai metų Franklinas Delonas Ruzveltas mus atidavė žmogėdrai, ne mažiau baisiam už Adolfą Hitlerį. Vašingtono skvere Vilniuje pernai ir šįmet apie tai nekalbėjome. Ir teisingai elgiamės. Tada JAV vargu ar galėjo kitaip pasielgti.
Ne, netikiu, kad bus realizuotas šis man pačiam sunkiai įsivaizduojamas scenarijus. Dabar trijų Baltijos valstybių paaukojimas reikštų NATO griūtį su daugeliu kitų skaudžių pasekmių visam Vakarų pasauliui. Tada mus paaukojo vardan nors ir netikros taikos, vadinamos šaltuoju karu, dabar mūsų negalima paaukoti dėl tos pačios priežasties.
Amerika mums palanki, mes jai taip pat akivaizdžiai rodome simpatijas. Kaip į tai reaguos didžiosios Vakarų Europos valstybės, ypač įtakingiausioji iš jų Vokietija? Ar neįsižeis? Turbūt sudėtinga bus įtikti ir vieniems, ir kitiems. Ar vis dėlto bus nutiestas dujotiekis Nord Stream-2, nepaisant ir mūsų, ir Amerikos nepasitenkinimo? Amerika siekia Europos Sąjungą priverst dujas ir naftą pirkti būtent iš jos, o ne iš Rusijos. Iki šiol Vokietija, Prancūzija negražiai flirtavo su Maskva, apeidamos Baltijos šalių interesus. Vilnius, Ryga ir Talinas prašė, kad Vokietijos valdžia nepritartų jokiems Nord Stream projektams Baltijos jūroje. Bet Berlynas nusispjovė į mūsų lūkesčius.
Taigi vargu ar kas šiandien neabejodamas galėtų pasakyti, kokia ateitis laukia Europos ir Europos Sąjungos, Amerikos, viso pasaulio. Aišku viena: labai džiūgauti preteksto nėra. Ypač mums, mažiems.
Amerika gali apginti mūsų teritoriją, istorijos apkarpytą iki minimumo, bet ji negali išsaugoti mūsų tautos, savižudiškai bėgančios į Europą, nors mes gyvename Europos centre. Teoriškai tą padaryti galėtų Europa (Didžioji Britanija, Vokietija, Norvegija ir kt.), jeigu panikuojantiems lietuviams pasakytų: sustokite, liaukitės, jūs mums reikalingi pirmiausia Lietuvoje. Lietuvoje kurkite savo gerovę, mes be jūsų kaip nors išsiversime.
Bet liberalioji, tautiškas vertybes pamynusi Europa taip nepasakys, nes jai savanaudiškai reikia mūsų gydytojų, inžinierių, menininkų, o pirmiausia – valytojų, slaugytojų…
Europa abejingai stebi, kaip trys Baltijos tautos nyksta, mažėja, traukiasi net nesuvokdama, kad šitaip užleidžia erdvę Rusijai, neįsivaizduojančiai savo imperijos be trijų Baltijos valstybių.
Šiomis dienomis pasirodžiusiame filosofo Vytauto Radžvilo straipsnyje rašoma, kad mes esame patekę į mankurtizmo spąstus.
Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.
Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.
Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Vladimiro Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.
Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį (Ištraukos iš Vytauto Radžvilo straipsnio „Manjkurtizmo spąstai“).
Didžiausi pavojai – mumyse pačiuose. Savižudį labai sunku apsaugoti nuo mirties. Net Amerika čia mums nedaug gali padėti.
2017.08.04; 10:14
