Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis užsimena apie didžiules grėsmes valstybei, komentuodamas tai, kad ne visi Seimo nariai koronaviruso grėsmės akivaizdoje laikosi rekomendacijų, raginančių saviizoliuotis ar nekontaktuoti su asmenimis, jei teko grįžti iš viruso plitimo židinių.
Pasak premjero, Seimo nariai patys pirmieji turėtų rodyti pavyzdį visuomenei.
„Mes turėtume pavyzdį patys pirmieji rodyti, – jeigu jau išvažiavome į tą valstybę po to momento, kada Lietuvoje jau buvo nustatytas pirmas atvejis, reikėjo galvoti, ar tai būtina daryti. Ir grįžus reikėtų dvi savaites nesilankyti (Seime. – ELTA). Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu Seime atsirastų bent vienas Seimo narys, kuris susirgtų, – tai praktiškai būtų paralyžiuotas Seimo darbas“, – teigė Vyriausybės vadovas.
Premjero teigimu, saviizoliacijos reikėjo laikytis visiems net tada, kai tai buvo tik neįpareigojanti rekomendacija. Vyriausybei ketvirtadienį priėmus sprendimą, akcentavo S. Skvernelis, 14 dienų saviizoliacija bus privaloma. Egidijus Vareikis. Slaptai.lt nuotr.
Rizikingomis šalimis šiuo metu dėl koronaviruso laikomos Kinija, Italija, Honkongas, Iranas, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras, Vokietija, Ispanija ir Prancūzija. Būtent pastarojoje kovo 4-6 dienomis komandiravosi parlamentaras Egidijus Vareikis.
Pasak mišriai Seimo narių grupei priklausančio politiko, jis visiškai sutinka su premjeru, užsiminusiu, kad Seimo nariai turėtų patys pirmieji rodyti tinkamą pavyzdį.
Visgi politikas pabrėžė, kad tuomet, kai jis išvyko į Prancūziją, ši dar nebuvo paskelbta rizikinga dėl koronaviruso valstybe.
„Jeigu ji būtų laikoma rizikinga šalimi, tai, pagal tai, ką sakė premjeras, būtų geriau rodyti pavyzdį ir nevykti. Aš buvau į ją išvykęs tuomet, kai ji nebuvo laikoma rizikos zona“, – sakė E. Vareikis.
Todėl, jo teigimu, šią savaitę lankydamasis Seime jis nepadarė nieko blogo. Visgi, pabrėžė jis, kelias dienas stengsis vengti dalyvavimo masiniuose renginiuose.
„Kalbėjau su Seimo vadovais… Tai sutarėme, kad iš tikrųjų neturiu indikacijų, kad buvau nesaugioje šalyje ir nesaugioje vietoje, bet dėl ramumos nutariau, kad reikia bent kelias dienas masinių renginių vengti“, – kalbėjo Seimo narys.
Ministrų Kabinetas ketvirtadienį dėl didėjančios koronaviruso grėsmės nutarė dviem savaitėms sustabdyti visų šalies švietimo, kultūros, sporto ir laisvalaikio įstaigų veiklą bei uždrausti keliones į kai kurias valstybes. Vyriausybė taip pat nutarė iki kovo 27 dienos uždrausti visus renginius šalyje. Bus taikomos tik nedidelės išimtys.
Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.
Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.
Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.
Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.
Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.
Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.
O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.
Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.
E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?
Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?
Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?
Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.
Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.
Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.
Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.
Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…
Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?
Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?
Tai – dar viena portalo Slaptai.lt publikacija metropoliteno tema.
Nuomonę, kodėl Vilniui praverstų būtent požeminės metro linijos, dėsto Seimo narys Egidijus Vareikis. Parlamentaras palaiko metro šalininkus. Kadaise būta nuomonės, jog metro pasiteisina tik miestuose, kurie turi daugiau nei milijoną gyventojų. Dabartinė praktika byloja, jog metro šiandien statomi ir miestuose, kurie teturi pusę milijono gyventojų.
Tačiau tam, kad Lietuvos sostinėje būtų pradėtos metro statybos, pirmiausiai reikalingas politinis susitarimas. Kol kas galutinio politinio sprendimo dar nėra. Kodėl jo nėra, Seimo narys Egidijus Vareikis nežino. Gal mes per daug ilgai ginčijamės ten, kur ginčų neturėtų būti?
Ar tikrai Europa gyvena tik šia diena? Kodėl Europos Sąjunga neturi ryžtingų politikų? Mes juk nežinome, kokia ES vizija po dešimties metų…
Deja, neturime ir mechanizmo, kaip atskirti tikrą pabėgėlį nuo apsišaukėlio. Ar suvokiame, kuo skiriasi pabėgėliai ir migrantai nuo kolonistų? Po Antrojo pasaulinio karo į Vakarus bėgantieji taip pat buvo kruopščiai tikrinami, kad neprasmuktų sovietų ar Gestapo agentai. Beje, Europos genetinis fondas per pastaruosius šimtmečius beveik nepasikeitė.
Bažnyčia pati sprendžia, kokius pabėgėlius jai priimti, o kokių – ne. Bažnyčiai nurodinėti niekas negali. Europoje puikiai veikia biurokratiniai mechanizmai, bet šito – mažoka; dar reikalinga ir krikščioniška meilė, krikščioniška atjauta…
Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – parlamentaras Egidijus VAREIKIS.
Buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis teisus, kai rašo, jog Lietuvai reikia herojų. Herojų reikia visoms valstybėms, visoms tautoms. Kas nežino šios tiesos? Taip pat nieko nenustebinsime primindami, jog, bėgant metams, požiūris į herojus kartais keičiasi. Pasaulio istorijoje gausu pavyzdžių, kai herojai ilgainiui nuvainikuojami ar net išmetami į šiukšlyną.
Taip, herojus nelygu herojui. Geriau, kai jie – be menkiausio nuodėmės šešėlio. Tačiau publikacijos „Mums reikia herojaus“ autorius padarė grubią klaidą, kai pamėgino sumenkinti Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną. Girdi, šis vyras nevertas mūsų pagarbos, apdovanojimų ir meninių filmų, nes „nužudęs ar dalyvavęs nužudant ne mažiau kaip vienuolika (bet galimas daiktas – daugiau) civilių asmenų“.
Visi laimėjusieji atstovauja režimo politiką palaikančioms partijoms. Deputatas neišrinktas tik Gomelio srityje, Novobelecko apygardoje. Buvo 16 apygardų, visur rinkta tik iš vieno kandidato.
Nuosaikiosios opozicijos veikėjai, kurie dalyvavo rinkimuose, iš partijos „Teisingasis pasaulis“ ir Liberalų demokratų partijos savo kandidatų neatšaukė, tačiau jie vis tiek į parlamentą nepateko.
Dėl gausių rinkimų tvarkos pažeidimų ir protestuodamos prieš deputatų „skyrimą“ Baltarusijos parlamento rinkimus boikotavusios dvi pagrindinės opozicijos jėgos – Jungtinė piliečių partija ir Baltarusijos liaudies frontas – ragino žmones verčiau vykti grybauti arba žvejoti, užuot balsavus, tokiu būdu išreikšti protestą dėl disidentų kalinimo ir rinkimų klastojimo.
Kiek daug Lietuva prarado, atsidūrusi Lenkijos įtakoje, ir kiek daug laimėjo latviai, kuriems likimas leido artimiau bendradarbiauti su vokiečiais…
Lietuva tarsi pamiršusi, jog turi vienintelius šioje Žemėje brolius – latvius. Jei dėl santykių su Lenkija mes pasidalinę į kategoriškai priešiškas stovyklas, tai lietuviškasis požiūris į Latviją – kur kas vieningesnis. Nėra lietuvių, kurie priešiškai žvelgtų į latvius. Bet tuo pačiu gyvename taip, tarsi neturėtume brolių baltų…
Tik nenumaldomai artėjant lemiamiems 1940-ųjų įvykiams Baltijos šalių vadovai aiškiau suprato šio regiono kraštų vienybės būtinumą. Šiandien graudžiai juokinga skaityti apie Baltijos federacijos projektą 1940 metų birželio mėnesio spaudoje…
Latvija privalo būti brangi kiekvienam lietuviui. Taip ir yra. Tačiau kol kas Lietuvoje kuriama informacinė erdvė, kurioje nėra vietos nei latviškoms žinioms, nei latviškoms dainoms, nei latviškiems filmams. Ukrainietiški, rusiški, lenkiški, baltarusiški, net korėjietiški TV kanalai egzistuoja, latviško – nė vieno…
Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila).
Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”.
Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”.
Lietuvoje kuriasi atvirai Lietuvos valstybingumui priešiška politinė organizacija – Europos federalistų sąjunga Lietuvoje.
Tai net nėra Lietuvos organizacija, o tik Vakarų Europoje dar 1946 susikūrusios ekstremistinės organizacijos filialas. Ši organizacija skelbia karą visoms nacionalinėms valstybėms. Jos statute reiškiamas įsitikinimas, kad „žmonių rasės padalijimas į suverenias valstybes sukelia nesiliaujančias neteisybes, nesantaikas, karus, kančias ir vargus“. Todėl itin stebina, kad tokios organizacijos padalinio Lietuvoje kūrime aktyviai dalyvauja Lietuvos Respublikai prisiekę Lietuvos Respublikos Seimo nariai – Petras Auštrevičius, Egidijus Vareikis, Emanuelis Zingeris.
Nūnai Lietuvoje tapo įprasta ir net galbūt madinga kritikuoti žurnalistus, leidinių savininkus, esą šie ir tokie, ir anokie.
Priekaištų pažeriama pačių įvairiausių: neobjektyvūs, tendencingi, vaikosi vien pelno, linkę parsiduoti abejotinos reputacijos verslininkams, net svetimoms valstybėms, praradę visuomeniškimo, patriotiškumo jausmus.
Klausantis tokių svarstymų vis dažniau į galvą šaua mintis: o gal šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes ji įstumta į labai sudėtingas finansines sąlygas? Kaip iš tiesų turėtų klostytis mūsų žiniasklaidos ir politikų, visuomenės, teismų santykiai?
Į visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako žurnalistas Rimvydas VALATKA. Su žurnalistu Rimvydu VALATKA kalbasi Slaptai.lt korespondentas Gintaras Visockas.
Čia pat – rinkimai į savivaldybių tarybas. Už ką derėtų balsuoti? Kokiomis partijomis galima pasitikėti, o kurių pažadus būtina ignoruoti? Ar žmonėms įmanoma nūnai atskirti pelus nuo grūdų? Kaip į politiką ir į rinkimus derėtų žiūrėti Bažnyčios tarnams? Ar dera kunigams komentuoti politikų žingsnius?
Mūsų pašnekovas – kanauninkas, bažnytinės ir civilinės teisės daktaras, italų civilinės teisės dr. teologijos lic. docentas Robetas PUKENIS. Kanauninką Robertą PUKENĮ klausinėja žurnalistas Gintaras Visockas.
