Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstoti vargšę filosofiją paragino tai, kad kiekvieną dieną viešoje erdvėje girdėdami politologų, ekonomistų ar net sociologų spygavimus, mes filosofijos balso kasdieniniame pasaulyje beveik negirdime, net jeigu ir nujaučiame, jog ir ji kažką norėtų pasakyti, dabar nebyliai žiopčiojanti  ant scenos. O gal iš tiesų filosofija yra ta jau dūstanti ant kranto žuvis, kuri dabar mūsų akivaizdoje išleidžia paskutinį kvapą, pralaimėjusi lenktynes sausumoje?

H. Heideggeris į nusiklausytą raginimą palengvinti filosofijos studijas universitetuose, truputėlį pyktelėjęs atsako, kad filosofijos studijos visur turėtų būti pasunkintos, nes esą kiekvienas daiktas privalo turėti savo prigimtinį svorį. Na, o jeigu ieškome tik lengvatinių sąlygų, pagalvokime apie tai, kad išties numesti lengvutį pūką į tolį sunku net kelis metrus, o sunkų metalinį rutulį net didžiausias dvasna (kartą kažkas man bandė įrodyti, kad būtent nuo žodžio „dvasna“ atsiranda žodis „Dvasia”) nesunkiai nustums arba bent paridens kelis kartus toliau.

Sakote, kad filosofija yra išminties meilė, gr, phileo+sophia, kai išmintis čia traktuojama kaip visiškai skirtingas dalykas nei praktinis apsukrumas. Tačiau problema net ne ta, jeigu mūsų laikais kažkas Sofiją priverstų plušėti už Zosę. Kažkuris iš Romos imperatorių buvo įpareigojęs net senatorių žmonas vieną kartą per savaitę padirbėti prostitutėmis, tačiau neteko girdėti, kad kažkas dėl to būtų labai skundęsis.

Mūsų bėda yra truputėlį kitokio pobūdžio, tačiau tai, ką toliau pasakysiu, prašau laikyti didele paslaptimi, ypač svarbu, kad nesukontroliuoti autoriaus paatviravimai nepasiektų mokslo administratorių ausų, kurie savo ruožtu tik ir taikosi sumažinti universitetuose dėstomos filosofijos valandų skaičių, taigi – šiukštu – neišplepėkite nepatikimiems personažams to, ką dabar sužinosite.

Yra tik du variantai: arba filosofiją reikia uždrausti universitetuose kaip žalingą veiklą, arba privalome jaunąją kartą supažindinti su filosofija pilnaverčiu pavidalu, kviečiant jaunuosius pasaulio užkariautojus skaityti didžiuosius  Vakarų mąstymo tradicijos tekstus, bandant įskiepyti bundančiai asmenybei  žiūrėjimo į bedugnę įprotį ir poreikį.  „Trupučiukai“ filosofijoje gali atnešti daugiau žalos nei naudos, taigi čia galioja dėsnis: arba viskas, arba nieko.

Žalinga filosofija tampa ypač tada, kada supažindinimas su mąstymo tradicija yra pajungiamas įprastiems pedagogikos kanonams, įpareigojantiems palengvinti dėstomo dalyko naštą, pritaikant filosofijos vardu pavadintą žinių kompendiumą prie nereflektuojančios sąmonės poreikių reljefo. Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi.

Žinoma, negalima ignoruoti informacijos įgijimo laipsniškumo principo, reikalaujančio iš pradžių pateikti maksimaliai supaprastintus paaiškinimus. Tačiau čia ir išryškėja didžiausia bėda, kad tokie supaprastinimai pagal sąmonės inercijos dėsnį labai dažnai prigyja kaip galutiniai, užbaigti atsakymai, o pati sąmonė tokiu atveju pavožiama po dangčiu, sukalant colines karsto vinis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti, kad filosofija yra giluminis pačios sąmonės poreikis nebūti palaidotai per anksti informacijos srauto gausybėje.

 Žinia, filosofija nėra jokia informacija, dar daugiau, – filosofija žengia diametraliai priešingu įprastam sąmonės farširavimui keliu, visų pirma užsimodama užgriozdintą sąmonę iškrauti, tiesą sakant, pradėdama nuo sąmonės karsto dangčio atvožimo. Todėl didžiausia sėkmė filosofijos studijas lydi tada, kai auditorijoje susirenka nelinkę žinių sandėliuoti žmonės, nors dėmesingiausi filosofijos paskaitų klausytojai vis dėlto yra paukščiai.

Netiesa, kad net sugedęs laikrodis per parą du kartus parodo teisingą laiką arba, tarkime, filosofija yra reikalinga kaip muziejinė vertybė. Sustojęs laikrodis, tiesą sakant, visą laiką rodo tik sustojusį laiką. Kaip atrodo, tokią sugedusio laikrodžio funkciją atlieka manieringoji filosofija, kuri lengvai prisiima kultūrinio prusinimo užduotį, sakydama sau, kad jeigu nėra kito būdo būti visiems naudingai, būsiu bent kultūringos laikysenos pavyzdžiu, tarsi ta išties panaši į šmėklą senyva dama su impozantiška skrybėlaite ir nerūdijančiomis etiketo normomis.

Kultūra taip pat yra vienas iš uždarumo kodų, leidžiančių užsirakinti savo terpėje. Taigi visiškai teisėtai filosofiją būtų galima pavadinti nonkultūriniu reiškiniu kaip atsirakinimo būdą totalinio pirmapradiškumo stichijoje, kaip sąmonės testavimo neprijaukintos paslapties duotybėje užsitęsusias pratybas.

Filosofija prasideda tada, kai pritrūksta žodžių atnešti atsakymą.

2018.12.17; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesutarimai ir sumaištis dėl universitetų jungimų, ypač keliant klausimą – technologiniai, gamtos ar humanitariniai mokslai turėtų būti plačios aprėpties klasikinio universiteto pagrindas – suteikė papildomą stimulą diskusijų dėl gamtos ir humanitarinių mokslų balanso, mokslininkų bendradarbiavimo ir konkurencijos pagyvinimo aktualizavimui.

Tiesą sakant, čia prisidėjo ir neužbaigti, metai iš metų besitęsiantys ginčai dėl būtino moksliškumo rodiklių skirtingų mokslų grupėse suvienodinimo, taikomosios mokslo vertės nustatymo ir pan. Nepulsiu neperspėjęs tarsi niekas iš nieko iškart įrodinėti apie išskirtinę humanitarijos reikšmę tautos gyvastingumo ir kultūrinio vyksmo nenutrūkstamumo palaikymui, nes toks veržimasis pro atviras duris gali tik paskatinti oponuojančios pusės įtarumo suvešėjimą. Tačiau net ir pabandžius išsižadėti išankstinio užsiangažavimo (kiek tai įmanoma), neįmanoma nukreipti žvilgsnį taip, kad imtum ir nepastebėtum, jog vienodų sąlygų skirtingoms esmiškai humanitarijos ir gamtamokslio sferoms reikalavimo forsavimas sukuria gausybę kultūros vientisumą ardančių disproporcijų arba, kitaip tariant, formalus lygybės reikalavimas čia kaip tik leidžia įtvirtinti turinio požiūriu nelygiavertę mokslų padėtį.

O taip yra visų pirma dėl to, jog šie mokslai skiriasi ne tik savo tyrimo dalyku, bet ir savo sąranga, tyrimo metodais, tyrimo metodų prasmingumą grindžiančiais principais (įsivaizduokime, jog šeriant tomis pačiomis avižomis asilą ir katiną, vienas iš šių gyvūnų riebės, o kitas anksčiau ar vėliau nudvės). Siekiant suvokti tokio skirtumo esmę išplėtotu pavidalu, toliau privalėsime atkreipti dėmesį į vieną kitą principinės reikmės aplinkybę.

Mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t.y. paties žmogaus ir objekto, t.y. gamtos sferas. Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančio subjekto.

Kaip buvo minėta, modernusis mokslas atsiranda tik subjekto ir objekto priešpriešos kontekste, orientuodamasis į užsubjektinę gamtos duotybę, t.y. į dalykų padėtį tuo pavidalu, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tokiu būdu naujųjų amžių mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi ir tokia moderniojo mokslo raiška yra neginčijamai pozityvus dalykas. Tačiau kyla klausimas – kiek tokia naujųjų amžių mokslo dehumanitarizuota patirtis tinka jau žmogaus tikrovės pažinimui, ar, pasiteisinusi gamtos tyrime, ji yra pakankama žmogaus, visuomenės ir istorijos pažinimui?

Labai iškalbingas yra psichologijos pavyzdys, bylojantis apie tai, kad nuo XIX a. pabaigos žengianti septynmyliais žingsniais moksliškumo linkme, besilygiuodama į gamtamokslio standartus, psichologija laimėjo tik tiek, kad pateikė žmogaus sampratos vulgarizacijos versiją ir išplėtojo pseudomokslinį žargoną su savaime besidauginančiais terminais. Tiesa sakant, nesuprantu net to, kas čia yra pirminis, o kas antrinis dalykas – žmogaus nuosmukis ir po to atsirandanti mokslingoji psichologija ar tokios psichologijos sugebėjimas ne tik sukonstruoti savo tyrimų objektą protingo kirmino pavidale, bet ir sudaiginti tikrovėje homo vulgaris tipažą.

Arturo Konandoilio detektyviniai apsakymai. Slaptai.lt nuotr.

Iš kitos pusės, pripažįstant žmogaus tikrovės specifiškumą, istorinėje metodologinės minties plėtotėje buvo bandoma apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Šalia gamtamokslinio metodo apibrėžties, drauge neigiant tokio metodo universalumą, atsisakant fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį, plėtojosi diskusijos apie humanitarinio ir socialinio žinojimo metodologinių procedūrų savitumą, tuo pagrindu neokantininkams bandant išskirti du mokslo tipus, o hermeneutinėje tradicijoje gamtos mokslams priešpastatant vadinamuosius dvasios mokslus.

Tiesa sakant, diskusijos šiuo klausimu literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta. Lengva įsivaizduoti, jog mokslininkas, užsiėmęs konkrečiais tyrimais ir čia pelnantis sėkmę, neturi nei laiko, nei noro įsivelti į tokios diskusijos prieštaras. Kaip atrodo, toks atsiribojimas gali būti suprastas kaip visiškai sveikas dalykas. Kita vertus, didelė problema iškyla tada, kai, pavyzdžiui, fizikas (gali būti chemikas ir t.t.), remdamasis savo patirtimi fizikinių tyrinėjimų sferoje, daug nesusimąstydamas dalina patarimus, tarkime, lituanistams ar filosofams, bando nustatyti jų darbo „moksliškumo” koeficientą, vertina kitose sferose dirbančių žmonių darbo rezultatyvumą. Žiūrint iš šio taško, žinoma, pageidautina, jog mokslo politiką vairuojantys asmenys nors kažką minimaliai nujaustų apie mokslų skirtumus, taip pat apie principinę perskyra žinojimo struktūroje.

Vis tik yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius. Tai detektyvas. Kaip atrodo, šio žanro plėtotėje labai netikėtai, taigi, galimas daiktas, ne dėsningu pavidalu, o visai atsitiktinai, prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo refleksijos klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi, iškilę A. Konan Doilio (Arthur Ignatius Conan Doyle) ir atitinkamai G. Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūryboje, detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra kažkiek pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, kurios įtikinamu būdu leidžia paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.  

Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi, detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu.

Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią” reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa rankose antspaudą. Iš kitos pusės, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, neretai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.

Garsus mokslo istorikas, filosofas, fizikas pagal išsilavinimą Thomas Kuhnas savo epochinės reikšmės darbe Mokslo revoliucijų struktūra taip ir apibrėžia mokslo įprasta to žodžio prasme raiškos pobūdį, t.y. mokslo pažangą visų pirma nusako kaip galvosūkių sprendimo pažangą. Krinta į akis ir tai, jog tokia šiandienos mokslo raiška lemia ir mokslinio darbo rezultatyvumo demonstracijos formas. Kaip pastebi tas pats T. Khunas, labiausiai adekvačiu pavidalu tokio (kaip galvosūkių sprendimo) mokslinio darbo rezultatyvumą liudija trumpi straipsniai, neretai būtent kolektyvinės publikacijos tarptautiniuose mokslo žurnaluose, išdėstant paprastai laboratorijoje rastą sprendimą trumpai ir aiškiai. Todėl esą monografijos čia jau vis labiau akivaizdžiai traktuojamos kaip lengvabūdiško diskurso pavyzdžiai, tinkamas dalykas tik pateikiant mokslo istorijos, kuri, kaip žinome, pačiam mokslininkui dažniausiai yra menkai svarbi, apybraižas, komponuojant vadovėlinę medžiagą, bet pernelyg griozdiška forma tyrimo aktualijų išsakymui.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, koks nykus ir nuskurdęs būtų mūsų kultūros peizažas be žodingųjų Arvydo Šliogerio tomų, kviečiančių mus į kelionę be pabaigos ir neretai paklaidinančių miško tankmėje.

Dar viena asociacija leidžia susieti šio straipsnelio temą su A. Konan Doilio kūryba. Čia turiu galvoje objektiškumo (ir objektyvumo) potemę. Jau kalbėjome apie tai, jog mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda tik moderniaisiais laikais, kai „realybės esatis įstatoma į objektiškumą” (M. Heideggerio išsireiškimas). Tačiau akivaizdu ir tai, jog toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo garantija. Dar daugiau, – galime sakyti, jog pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio prasme. Savo ruožtu technikos pažangos poreikiai apsprendžia, jog toks konstrukcinis pradas vis labiau įsivyrauja mūsų sąmonėje ir pasaulyje, tampa mūsų gyvenimo dominante. Taigi yra pagrindas manyti, jog objektyvuojančios nuostatos moderniųjų laikų mokslinis pažinimas vis labiau atplyšta nuo realios būties, kaupia savyje nubūtinimo energiją, neretai tampa tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. O pasirinkę detektyvinį siužetą kaip atskaitos tašką diskusijoje apie mokslų skirtumus atkreipkime dėmesį dar į tai, kad tikrasis Šerloko Holmso talentas geriausiai išryškėja siekiant atskleisti talentingo matematikos profesoriaus, genialų nusikaltimo galvosūkių konstruktoriaus Moriarti kėslus, kuris savo ruožtu, ko gero, yra garsiojo seklio arter ego kraštutinai susvetimėjusiu, taigi neatpažįstamu jau kaip toks pavidalu.

Savo ruožtu tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo” personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą apsprendusius motyvus, siekiant prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Terminologiškai tariant, čia numatoma transsubjektyvumo procedūra.

Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.

Šerloko Holmso profilis

Savęs pažinimo imperatyvas vis tik nėra toks aiškus ir paprastas, kaip to norėtųsi, taigi čia kol kas atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog kultūros rezultatų pažinimas grįžtamuoju ryšiu veda žmogų savęs pažinimo linkme. Tokia kelionė, žinoma, užsitęsia, be galo ištįsta laike. Čia nėra tokių aiškių etapų, atkarpos padalijimų kaip galvosūkių spendimo ir išsprendimo atvejais, tačiau visados lydi neprarandamas paslapties plevenimas.

Tačiau tikrai detektyvinį siužetą kuria įsisąmoninimas fakto, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad  neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga.Filosofija geriausiai liudija tą esminį žmogaus būties paradoksalumą, jog baigtinė būtybė gali būti atvira begalybei. Forsuojant tokią filosofijos sampratą, drauge nenorime įpiršti minties, kad filosofinis švietimas yra nereikalingas kaip neva nieko negalintis prie žmogaus nei pridėti, nei atimti.

Na, pastebėkime bent tai, kad nemąstymo epochoje filosofija praverčia kaip  priemonė, neleidžianti susitapatinti su epocha. Todėl keistai bent šių eilučių autoriui atrodo garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto, kurio artes liiberales programai negali nepritarti sveiko proto žmogus, apsisprendimas filosofiją universitete laikyti laisvai pasirenkamu dalyku, lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas (tokį, švelniai tariant, neadekvatų  apsisprendimą strimgalviais puolė pamėgdžioti ir Aleksandro Stulginskio universitetas, greitu laiku planuojantis susijungti su VDU). Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą. Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos spektro batų parduotuvėje, galiausiai turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, tačiau neįtikėtina, kad alternatyvos pavidalą įgytų stokojantys bendro vardiklio, nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai ir galėtume laisvai rinktis tarp tokių palyginimo atskaitos taško neturinčių, taigi iš principo nekonvertuojamų vienas į kitą dalykų kaip, tarkime, debesys ir batai…

201810.18; 07:30

 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma (1)

Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.

O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.

Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.

Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas,  migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.

A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.

Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo  aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį  būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo  dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir,  jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.

Antra (2)

Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai.  Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį  ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad  pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška,  maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.

Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose,  aukščiausiame dvasios pakilimo taške,  jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes  mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas,  jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.

Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:              

 pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

 žiūrėti į priekį buvo  truputį keista

 ten tolyje nyko didžiulis laivas

 į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

 koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti

 kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –

 padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

 pasirodo  dūko nenuskendusios  žuvys

 

  per visą kraštą drugelis nurištas leidos

  naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

  tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

  jau nepažinom  be ašarų iš raukšlėtojo veido

Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net  humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.

Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…

Trečia (3)

Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.

Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą  būtų atsitikę kitaip.

Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus  jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.

Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl  profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.

Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.

Ketvirta (4)

Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.

Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas  lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau  greitai turės perdegti…

2018.09.11; 06:30

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Radžviliada atsinaujina. Daug ką papiktino faktas, kad šiandien 14 valandą protestuojama prie VU TSPMI ir jis vadinamas vienos tiesos institutu. Reaguojant į tai rengiamas reakcingas kontraprotestas, kviečiantis ginti TSPMI nuo juodinimo. Keli TSPMI studentai viešai pakvietė „sunaikinti Pro Patrią“, kuri pasirodo esanti antivalstybinė organizacija. 

Galima suprasti TSPMI studentus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pykstančius ir negalinčius įsileisti minties, kad jų mylima alma matter daro kažką absoliučiai neteisingo ir yra verta tokios kritikos. Pats kadaise buvau toks studentas. V. Radžvilo ir TSPMI konfliktas studentui yra panašus į tėvų skyrybas. Dar daugiau, iki vakar dienos net nebuvo paviešinta, kas išprovokavo tokią reakciją. Pasirodo negalint rasti formalaus preteksto pašalinti įkyrėjusio ir „nepažangaus“ V. Radžvilo iš jo užimamų pareigų, sugalvota panaikinti pačias pareigas. Citata iš naujienos:

„VU TSPMI administracija kovo 15 d. instituto tarybai pristatė siūlymą nebeskelbti konkurso į profesoriaus pareigas, kurių pareigybės numato politinės teorijos išmanymą ir kurias šiuo metu užima profesorius Vytautas Radžvilas. Instituto tarybai iš pradžių teiktas siūlymas skelbti konkursą į vienintelę politinės filosofijos profesoriaus vietą, tuo siekiant priversti dėl darbo kautis ir supriešinti prof. V. Radžvilą ir prof. Alvydą Jokubaitį. Paaiškėjus, kad pastarajam dėl pareigose praleisto laiko konkursas nebėra reikalingas, nutarta apskritai atsisakyti konkursinio profesoriaus etato, kurio pareigybės numatytų politinės filosofijos išmanymą.“

Ir rektorius siūlė, ir dar turbūt ne vienas gudročius pasiūlys ciniškiausią dalyką pasaulyje – tegu Radžvilas dalyvauja konkurse į kitos specializacijos profesoriaus vietą. Tegu žuvis lipa į medį. Reakcijoje į tokius siūlymus ir darbo vietos naikinimą, nei pilietinė, nei moralinė pareiga neleidžia tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai.

Šioje vietoje negalima nepriminti, kas vyko prieš beveik metus. Tada 9 studentai pasirašė skundą, kuriame piktinosi Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis, kurios iškreipia teisingą ES supratimą. Skundas buvo patenkintas, Radžvilo privalomas kursas paverstas pasirenkamu. Kadangi tai padaryta motyvuojant pažiūromis (juoda ant balto parašyta studentų prašyme), V. Radžvilas viešai ir tikrai ne gražiai pradėjo kalbėti apie susidorojimą ir cenzūrą jo atžvilgiu. Jis atkreipė dėmesį ir į prieš tai visą R. Vilpišausko vadovavimo laikotarpį vykusius ir administracijos toleruotus išpuolius ir bandymus karpyti jo kursus (arba karpyti pačią filosofiją, kaip pažiūrėsi). Plačiai visą Radžvilo ir TSPMI santykių istoriją galima rasti aprašytą LRT – niekada ne vėlu susipažinti. Administracija visas kalbas apie tai vadino melu, direktorius kartojo, kad akademinė laisvė gerbiama, o profesorius  Radžvilas institute toleruojamas. 

Įsižeidę ar pretekstą atleidimui įžvelgę kolegos dėl Radžvilo kreipėsi į akademinės etikos komisiją. Po gero pusmečio VU centrinė akademinės etikos komisija neskundžiamu sprendimu išaiškino, kad Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Ar TSPMI administracija elgėsi etiškai, atsisakyta vertinti, nes administracija, tai ne fizinis asmuo. Po sprendimo niekas institute Radžvilo neatsiprašė ir nepagrįstų kaltinimų neatsiėmė.

Pats Radžvilas yra tik triukšminga ir nesusitaikanti uogelė ant TSPMI problemų torto. Jį pagrįstai galima vadinti vienos minties institutu. Neprogresyvias pažiūras jame šiandien kaip nors viešai reiškia viso labo trys dėstytojai – Vytautas Radžvilas, Alvyas Jokubaitis ir Algimantas Jankauskas. Jokubaitis atrodo nepajudinamas, nors ir jis susilaukia grasinimų ir užuominų, kurias atsisako viešinti. Radžvilas vejamas lauk jau šiandien. Pažiūrėsime, kas po šios dienos mitingo laukia Jankausko. Dar man studijuojant vienas administracijos atstovas drąsiai sakė, kad po Radžvilo ir Jokubaičio paskaitų pirmame kurse vėliau „stengiamės atsverti studentų pažiūras į kitą pusę“. Tačiau institutas tapo ne tik vienos minties.

Per Vilpišausko vadovavimo dešimtmetį jį paliko visa eilė pripažintų savo sričių ekspertų, politikos mokslų atstovų. Vietoje jų priimta visa eilė su politikos mokslai nieko bendra neturinčių darbuotojų. Pristeigta atvirai ideologinių feminizmo kursų, daugybė fundamentalių kursų tiesiog panaikinta arba, geriausiu atveju, tapo pasirenkami. Ekonomikos studijos virto laisvos rinkos instituto propaganda, pašiurpinusia net Raimondą Kuodį. Per dešimtmetį balas, su kuriuo praeinama į valstybės finansuojamą studijų vietą nukrito beveik dvigubai. 2009 m. tam reikėjo 19+ iš 20 galimų balų. Tuo metu pirmame kurse turėjome 10 studijų dalykų, arėme kaip jaučiai. Metinės TSPMI ataskaitos, žaisdamos statistika ir lygindamos su kitais fakultetais, o ne ankstesniais metais, vis apsimeta, kad šių tendencijų nėra. Šiandieniniai studentai net negali žinoti, ką prarado, yra patenkinti ir didžiuojasi. Gi vyresnieji, jeigu nemėgo Radžvilo ir jo pažiūrų, gali užsimerkti prieš kokybės pokyčius, kad tik apgintų vertybiškai artimesnę poziciją nuo nekenčiamų „radikalų“. Tiesa miela, bet draugas mielesnis. Natūralu, kitaip beveik negali būti.

Grįžtant prie radžviliados ir protestų, o ypač pasipiktinusios TSPMI bendruomenės, norisi pakartoti prieš metus dėstytojams ir studentams be jokio atsako kantriai kartotą klausimą:

Ar prašymas, motyvuojamas ES vaizdą esą iškreipiančiomis euroskeptiškomis Radžvilo pažiūromis, nėra skundas dėl dėstytojo pažiūrų ir įsitikinimų? Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?

Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos. Neapsimetinėkime, kad visa tai svarbu. Prieš dėstytoją veiksmai pradėti dėl jo pažiūrų ir nieko kito, tai raštiškai užfiksuota. Viskas, kas nuo 2017 m. vasaros vyko, vyksta ir vyks toliau tarp Radžvilo ir TSPMI, o gal ir tarp jį smerkiančios ir palaikančios visuomenės dalies, yra tiesioginės to pasekmės. Todėl viskas susiveda į šį vienintelį klausimą, į kurį būtinas atsakymas, ypač dabar, kai neradus jokios formalios priežasties V. Radžvilą atleisti (užtenka krūvio, publikacijų, nepažeista akademinė etika), nutarta tiesiog panaikinti darbo vietą su jo pareigybėmis. Atsakyti man į šį klausimą V. Radžvilo nekentėjams, žinoma, bus per sunku. Atsakykite į jį bent sau patiems.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2018.04.26; 07:11

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Per nepriklausomybės dešimtmečius TSPMI parengė gabių diplomatų, politikos mokslo ir administravimo specialistų. Tačiau pastaraisiais metais, vadovaujant direktoriui prof. Ramūnui Vilpišauskui, TSPMI studijų kokybė ėmė kelti abejones ne tik studentams, alumnams, politikams, mokslininkams, Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio įstaigose dirbantiems diplomatams, administratoriams ir tarnautojams, bet ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei.

TSPMI akivaizdžiai ėmė reikštis politikos mokslų ideologizavimo tendencijos – studijų programų formavimas įgijo sovietmečio bruožų: daugėja ideologizuotų kursų (feminizmas, lyčių lygybė ir kt.), mažinama filosofijos, kultūros, politikos, ekonomikos teorinių mokslų dalis, varžomas kritinis požiūris į Europos Sąjungos institucijas, ribojamos pasaulėžiūrinės diskusijos (uždrausti institutą viešai kritikavusio studentų ir alumni sambūrio „Pro Patria“ renginiai) ir dėstymo laisvė.

Institute pradėti taikyti ir sovietmečiu išmėginti „neteisingų pažiūrų“ dėstytojų šalinimo metodai. Tai ypač išryškino skandalas, kai Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojos, galimai paskatintos ir remiamos pačios Atstovybės, suburta studentų grupė kreipėsi į TSPMI administraciją su prašymu, kad prof. Vytauto Radžvilo dėstomas kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį, nes kursas „iškreipiąs Europos Sąjungos suvokimą“. Skundu iš esmės išreikštas pageidavimas visą prof. Vytauto Radžvilo dėstymą TSPMI paversti pasirenkamu, nes, nepaisant aukšto teorinio dėstomų kursų lygio, jo esą euroskeptiškas pažiūras turėtų girdėti tik joms pritariantys studentai.

Toks „vieningos“ ideologinės krypties reikalavimas akivaizdžiai prieštarauja VU Statute ir Konstitucijoje įtvirtintiems laisvo įsitikinimų, pažiūrų reiškimo, laisvo dėstymo aukštojoje mokykloje principams. Nepaisant to, TSPMI administracija patenkino „neteisingomis“ dėstytojo pažiūromis motyvuotą prašymą ir pavertė kursą pasirenkamu, o vietoje jo sukūrė naują, ES studijų srityje apskritai nedirbančio doktoranto dėstomą privalomą kursą. Ankstesni studentų pasirašomi dalykiški, o ne pažiūromis grįsti skundai dėl administracijai artimos dėstytojos nebuvo tenkinami, priešingai, studentai sulaukdavo įtarimų, ar tikroji jų teikiamų administracijai skundų priežastis nėra jiems nepriimtinos dėstytojos pažiūros. Santykiuose su „progresyvių“ ir „euroskeptiškų“ pažiūrų dėstytojais atvirai taikyti dvigubi standartai.

Atvirai diskriminacinio studentų prašymo tenkinimas tebuvo dalis ilgametės „neteisingų“ pažiūrų prof. V. Radžvilo persekiojimo kampanijos, kurią prof. R. Vilpišausko vadovaujama TSPMI administracija toleravo bei kurstė. Nuo 2010 metų kelis kartus mėginta siaurinti, jungti, naikinti prof. V. Radžvilo fundamentinius filosofijos kursus arba žeminti jų statusą ir pasiekiamumą. Tai darant motyvuota finansų trūkumu, tačiau atsisakyta tiek išorinių rėmėjų, tiek neatlygintino dėstymo pasiūlymų. 2012 m. TSPMI doc. K. Maniokas viešai išvadino prof. V. Radžvilą „paranojiku ir pseudomokslininku“, tačiau administracija ne tik tylėjo dėl akivaizdaus VU akademinės etikos pažeidimo, tačiau minėtą tekstą įsidėjo į oficialų tinklaraštį.

Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėlesniais metais prof. V. Radžvilo kursai jungti, siaurinti ir panaikinti. 2017 m. vasarą V. Radžvilas dėl viešų komentarų apie neigiamas tendencijas TSPMI įskųstas Akademinės etikos komisijai, kurios nepalankus sprendimas būtų suteikęs formalų pagrindą jo atleidimui. Galutiniu ir neskundžiamu VU centrinės akademinės etikos sprendimu pripažinta, kad prof. V. Radžvilas akademinės etikos nepažeidė, o TSPMI administracijos veiksmų etiškumą vertinti atsisakyta.

Paskutinis ir įžūliausias bandymas atleisti prof. V. Radžvilą vykdomas šiuo metu, kai VU rektorius, panaudojęs administracinę galią ir remdamasis „profesorių pertekliaus“ ir “personalo proporcijų“ argumentu nutarė neteikti konkursinės vietos politinės filosofijos profesoriui (de facto – prof. V. Radžvilo vietos).

Profesorių skaičius mažinamas nesant jokių patvirtintų pokyčių programoje ir kursuose, dėl kurių iki šiol egzistavo prof. V. Radžvilo užimta vieta. Netrukus vyksiančiame konkurse dėl vienos profesoriaus vietos TSPMI Europos studijų katedroje prof. V. Radžvilas konkuruos su prof. Gediminu Vitkumi, kuriam ir yra pritaikytos konkursinės sąlygos ir kuris yra TSPMI Tarybos pirmininkas bei eurofederalistų sąjungos narys, taigi „teisingų“ pažiūrų atstovas.

Toks „subtilus“ atleidimas būtų ne tik grubus akademinės bendruomenės nario teisių pažeidimas, tačiau smūgis TSPMI studijų programų kokybei – visų pakopų studijos nuvertėja, likusios be aukščiausio lygio filosofinių disciplinų dėstymo. 

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Faktų visuma patvirtina, kad dabartinė TSPMI administracija kryptingai siekia įtvirtinti Institute „teisingo politinio mąstymo“ doktriną ir atitinkamai rengti indoktrinuotus politikos mokslų specialistus, t.y siekia paversti Institutą ideologizuota politikos specialistų rengimo įstaiga, primenančia sovietmečio marksizmo-leninizmo universitetą ar aukštąją partinę mokyklą. Tokie revizionistiniai TSPMI administracijos tikslai yra visiškai nepriimtini, jie prieštarauja VU misijai, pažeidžia VU Statuto ir Konstitucijos nuostatas.

Tai menkina TSPMI prestižą ir Institute įgijamos kvalifikacijos vertę. Galiausiai kritinės minties suvaržymas Institute kelia pavojų ir Lietuvos nacionaliniam saugumui – mažinant filosofijos, politikos teorijos, idėjų istorijos studijų apimtį, varžant kritinį požiūrį bei ribojant pasaulėžiūrines diskusijas, neišvengiamai smukdomas akademinis ir bendrasis intelektinis lygis, o tai lemia būsimųjų politologų ir diplomatų politinės situacijos suvokimą bei vertinimų adekvatumą, kuris tam tikromis sąlygomis gali būti lemtingas Lietuvos valstybei. Mes, Vilniaus Sąjūdžio“, „Vilniaus forumo“, „Talkos kalbai ir tautai“, „Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro“ ir kitų organizacijų atstovai, reikalaujame:

  1. Pašalinti iš Instituto studijų programų menkavertes ideologizuotas disciplinas ir kursus.
  2. TSPMI Tarybą griežtai laikytis VU Statuto reikalavimų užtikrinant TSPMI mokslo bei tyrinėjimų dėstymo laisvę.
  3. Be išlygų vykdyti TSPMI nuostatuose įtvirtintą įsipareigojimą plėtoti atvirą diskusijų aktualiais politikos klausimais erdvę.
  4. Nedelsiant grąžinti iš pasirenkamojo į privalomąjį prof. Vytauto Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“.
  5. Nutraukti bet kokį prof. V.Radžvilo ir kitų TSPMI mokslininkų bei dėstytojų persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus; nutraukti prof. V. Radžvilo pašalinimo iš TSPMI vykdymą.
  6. TSPMI Tarybą ir VU Rektorių iki š.m. liepos 1 d. nuspręsti dėl TSPMI administracijos vadovo tinkamumo įgyvendinant VU misiją.

Raginame TSPMI ir visą Universiteto akademinę bendruomenę, politikus ir politologus, studentus ir alumnus aktyviai reikalauti, kad Institutas netaptų ideologizuota „teisingų pažiūrų“ politikos mokykla, kad būtų tvirtai laikomasi VU misijos, saugomas Instituto prestižas bei jame įgytos kvalifikacijos diplomo vertė, VU Statute įtvirtinta TSPMI atsakomybė tautai ir Lietuvos valstybei.

Pasirašo: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas Romas Pakalnis, Vilniaus Sąjūdžio Taryba Leonas Kerosierius, Vilniaus Forumas Kęstutis Dubnikas, Talka kalbai ir tautai Gintaras Karosas, Žmogaus teisių koordinacinis centras Vytautas Budnikas, Jaunimo sambūris Pro Patria.

2018.04.25; 09:40