Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Anksčiau cituota žurnalistė sveiko proto sąvoką tapatina su mokslo sąvoka arba bent laikosi tokio požiūrio, kad sveikas protas yra mokslo dabartine to žodžio reikšme platforma. Vis tik, kaip atrodo bent man, diletantui, net ir moksliniai tyrimai neretai peržengia sveiko proto ribas, tarkime, klasikinė Niutono fizika tarsi ir dera su sveiko proto refleksais, tačiau Einšteino reliatyvumo teorija jau yra užribinis sveikam protui dalykas.

Kita vertus, sveikas protas galimai iš tiesų yra patogi platforma LRT vadinamajam tyrimų skyriui, su minėta žurnaliste priešakyje pagreitintu tempu gaminančiam falsifikacijas ir šmeižtus https://www.pozicija.org/nida-vasiliauskaite-atviras-laiskas-lrt-tyrimu-skyriui-paskleidete-melaginga-smeizikiska-informacija/. Tikriausiai čia sveiku protu vadinamas gundytojas ima ir pakužda žurnalistams, kad žmonės paprastai nekreipia dėmesio į detales ir negirdi protingų argumentų, taigi, siekiant įpiršti kokią nors tendencingą nuomonę, užtenka po žurnalistinio tyrimo skraiste viską efektingai supainioti. Taip sveiko proto formate yra išplėtojamas ciniškasis protas, kitaip nepasakysi. Todėl nesunku įsivaizduoti ir tai, kad vadinamojo sveiko proto adeptu ir vėliavnešiu gali tapti net ir visiškas beprotis.

Kas be ko, su niekam neprilygstančiu pietetu užkeikimą „sveikas protas“ kartoja Rimvydas Valatka, neretai tokia žodžių kombinacija bandydamas pridengti būtent liberalus ištikusias negandas. Nenuostabu, nes sveiką protą R.Valatka daugmaž apibrėžia kaip liberalizmo pagrindų pagrindą, paprastai nerasdamas laiko atsakyti į  klausimą – kas vadinamąjį sveiką protą įgalina tokiu reikšmingu pagrindu tapti?

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių įpročių bagažui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu.

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet.  bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda neįtikėtinas prasmės sudarkymas.

Grimasos. Slaptai.lt nuotr.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, išryškėjantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politikų bendravimas visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto konceptas yra forsuojamas kaip tik siekiant priešpastatyti lietuviško kirpimo pseudo-elitą žmonių masėms, pataikaujant stambiesiems verslininkams ir niekinant sunkiai besiverčiantį tautietį. 

Jeigu neklystu, pirmasis į politinį žargoną žodį „sveikas“ mūsų aplinkoje stipriai angažuota deformacijos būdu reikšme įvedė andai tuomečio „Rubicono“ vadovas, kaip girdisi iš slapta padarytų, bet prasisunkusių į viešąją erdvę įrašų, skelbęs, kad Seime šalia beviltiškų ligonių taip pat yra ir sveikai mąstančių žmonių.

Teatro skulptūros. Slaptai.lt nuotr.

Kaip atrodo, jau tada keli garsūs liberalų veikėjai buvos priskirti prie tų sveikųjų nebūtinai vien dėl to, kad daro rytinę mankštą ir sveikai maitinasi.

Labiausiai toleruotinu atveju sveikas protas gali būti suprastas kaip per šviesmečius nuo tiesos nutolęs protingasis egoizmas, kuris taip pat neturi nieko bendro su moraline žmogaus refleksija. Laisvė taip pat nėra lengvai atrajojama duotybė užbrėžtose ribose, laisvės gyvybingumas neretai yra patikrinamas žmogaus sugebėjimu peržengti sveiko proto ribas, tokiu būdu įgyjant Tėvynės idėja apvaisintą protą.

2021.11.24; 14:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Žinia, dėl tokio savo užsidegimo anas pagrįstai susilaukė pajuokos viešojoje erdvėje, žmonėms atkreipiant dėmesį, kad mokslinės hipotezės yra grindžiamos įrodymais arba eksperimentine baze, paliekant tikėjimą Šventajame Rašte apreikštų tiesų išpažinimo sferai. Galima pasakyti ir taip, kad mokslo tiesų pagrindimui nėra jokio reikalo pasitelkti aukštesniosios tikėjimo sąmonės, neretai išeinančios už patirties ribų, resursų. Tai taip akivaizdu, kad mes iš inercijos pražiopsome faktą, kad Vakarų istorijoje iš tiesų jau ne vieną kartą buvo kviečiama tikėti mokslu, – šio fakto taip pat nederėtų apeiti!

Čia pat galime pateikti  kažką panašaus į apibrėžimą apie tai, kad mokslu paprastai yra kviečiama tikėti būtent tada, kai mokslo vardas yra ideologiškai nusavinamas kokios nors politinė grupuotė naudai, drauge visą mokslo infrastruktūrą nukreipiant prieš ideologiškai nepageidaujamus reiškinius arba politinius oponentus. Dar kitaip tariant, mokslu paprastai kviečiama tikėti tada, kai mokslas yra įpainiojamas į ideologines kolizijas.

Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Mokslu kvietė tikėti dar XVII ir XVIII amžių Apšvietos filosofija, atstovaujanti III luomo arba, kitaip tariant, nekilmingųjų interesus, kovoje su privilegijuotais to meto visuomenėje bajorijos ir dvasininkijos luomais. Būtent Apšvietos filosofija sukūrė precedentą ypač radikaliam  mokslo ir religinės pasaulio interpretacijos priešpastatymui, šventai įtikėjusi, kad visuomenės pažangą galiausiai lemia mokslo žinių populiarinimas. Kaip atrodo, būtent tada užgimė posakis, kad mokslas yra šviesa, o ne mokslas – tamsa, bažnytininkus pavadinant tamsybininkais.

Apšvietos amžiaus filosofijos pozicijos yra tūkstančius kartus aptartos ir išnarstytos po kaulelį, taigi būtų nuodėmė dar kartą kalbėti apie tą minties sferą, kuri yra ne kartą apsvarstyta, išvaikščiota ir išvažinėta taip, tarsi viskas čia galop patampa suplūkta asla. Vis tik galbūt  reikėtų atkreipti dėmesį į ne tokią vienareikšmę kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio Apšvietos filosofijoje užgimusią iš esmės matematinę valstybės kaip bendrosios valios  santykyje su atskira individo valia sampratą, kai valstybė prieš atskirą individą iškyla kaip visų bendrijos individų valių suma -1 santykyje su nuogu vienetu. Todėl, be visa ko kito, čia laikomasi požiūrio, kad visa, kas skiria, individą ir valstybę, t. y patriarchalinė šeima ir patriarchalinė priklausomybė, bažnyčia, kitos žmonių organizuotumo korporacinės formos yra istoriškai netikslingi dariniai, kuriuos reikia panaikint.

Vilniaus Universitetas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kita vertus, taip išlukštentas iš bendruomeniškumo formų atskiras žmogus dažnai praranda tą paskutinę apsaugos priemonę, kuri galėtų amortizuoti nemotyvuotą valstybės prievartą. Iš tiesų, istorinė patirtis rodo, kad ta pati Apšvietos filosofija, kuri suformulavo visuomenės demokratinio organizavimo pagrindinius principus, iš kitos pusės, korporacijos neigimu užtikrino palankios terpės autoritarizmo ar totalitarizmo atsiradimui išsaugojimą. Įdomu, kad Apšvietos filosofijos paruošta Didžioji prancūzų revoliucija buvo ne šiaip paprasta giljotinos šventė ir krikštas krauju, šios revoliucijos nusiteikimą mokslo labui rodo ir tai, kad to meto Prancūzija buvo padalinta į departamentus, žemėlapyje su liniuote nubraižius taisyklingus kvadratus.

Žodyne rasime maždaug tokį paaiškinimą, kad korporacija yra vadinama teisiškai įforminta asmenų grupė, kurią sieja bendri profesiniai ar luominiai interesai. Žinia, luominėje visuomenėje korporacija visų pirma buvo vadinami cechas ir gildija. Tačiau ir šiuolaikinėje beluomėje visuomenėje galime rasti korporacijos likučius, tarkime, universitetų autonomijos principo užtikrinime ir sėkmės lydimoje profsąjungų veikloje. Kaip jau buvo užsiimta, korporacijos adaptuotu pavidalu, pritaikant ją mūsų laikmečio sąlygoms, susigrąžinimas yra svarbus dalykas, siekiant realios žmogaus teisių apsaugos. Paprastai modernioje visuomenėje perdarytos korporcijos principo didžiausi gynėjai būna konservatorių partijos, o Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai, čia konservatoriais besivadinantys politikai yra didžiausi universitetų autonomijos ir profsąjungų priešai.

Gerasis nykštukas. Slaptai.lt foto

Jau XIXa. viduryje atsirandančio pozityvizmo pradininkai, vieninteliu pozityviu žinojimu pripažindami tik specialiojo mokslinio pažinimo rezultatus, ne tik atsiriboja nuo religinės tikrovės interpretacijos, bet su dar didesne aistra siekia užginčyti filosofinės refleksijos prasmingumą, kai filosofija tuometės mokslų diferenciacijos sąlygomis buvo radusi pakankamai patogų prieglobstį žmogaus tikrovės, istorijos ir visuomenės problematikos aptarimo sferoje. Taigi nenuostabu, kad pozityvistinės mąstysenos kūrėjams ypač svarbu buvo pagrįsti mokslinio visuomenės pažinimo galimybę, tai suprantant kaip užduotį į visuomenės pažinimą perkelti tas metodologine procedūras, kurios jau yra pasiteisinusios gamtos pažinime ir sukuriant visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį, drauge tokiu būdu siekiant išmušti filosofijai bet kokį jos prasmingumo pagrindą, paliekant jai nebent teisę toliau vegetuoti tik kaip muziejinei disciplinai be jokio realaus turinio.

Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, kaip atrodo šių eilučių autoriui, tai, ko nepavyko padaryti pozityvistinės mąstysenos korifėjams, su trenksmu ir pertekliumi, tiesa, remdamiesi visai kitais pagrindais, padarė  marksizmo kūrėjai, pagal gamtamokslio pavyzdį užsimoję nustatyti geležinius istorijos dėsnius, o po to su žiaurių režimų pagalba pabandę įkišti žmonių gyvenimus į taip nustatytus visuomenė raidos ir funkcionavimo dėsnius. Žmogus, nesugebantis susitapatinti su tokiais visuomenės raidos dėsniais, geriausiu atveju buvo atpažįstamas kaip psichinis ligonis. Taigi, kaip atrodo bent man, mokslinis komunizmas yra karikatūrinė visuomenės aiškinimo perspektyva ne dėl to, kad tokiam aiškinimui iš tiesų trūksta reikiamo mokslinio pagrindimo, o greičiau dėl mokslinio požiūrio pertekliaus, įvertinat tą aplinkybę, kad jokia kita doktrina negali prilygti moksliniam komunizmui pagal nuoseklumą ir ypač brangintiną universalaus mokslo teorijoje sugebėjimą iki loginės pabaigos įvykdyti gamtos mokslų patirties perkėlimą į žmogaus tikrovės aptarimo sferą.

Už mokslinį komunizmą mokslingesnis gali būti nebent tik mokslinis ateizmas!

2021.11.22; 16:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienos odiozinės LRT žurnalistės garbei reikėtų pastebėti, kad ji teisingai atkreipia dėmesį į mus visus jau turėjusį šokiruoti faktą, kad pastaruoju metu ypač katastrofiškai sumenko žmonių pasitikėjimas žiniasklaida. Kažkada besipuikavusi reitingų viršūnėse, šiandien Lietuvos žiniasklaida murkdosi kažkur labai žemai apačioje, nerodydami iš esmės didesnių pastangų pakilti iš nuopuolio dugno. Tikriausiai nėra jokio kito visuomeninio instituto, kuris apžvelgiamu laikotarpiu būtų patyręs tokią ar panašią metamorfozę neigiama kryptimi, a? Tačiau  žavioji žurnalistė tvirtina, kad dėl to galvos kvaršinti nereikėtų, nes esą meinstryminė žurnalistika stovi mokslo ir sveiko proto pusėje, o, kaip sako kiti propagandistai, ir, pasigavęs  kiekvieną dieną kartoja Arūnas Dulkys, – mokslu reikia tikėti!

Iš tiesų, visuomenės mentalinius pokyčius galiu pajusti beveik iškart greitai pašiurpstančia oda, – štai, atrodytų, dar taip neseniai mokslo galimybių, jo įgalinimo, tuščių iliuzijų ir neįgalumo klausimus nesibaigiančiose diskusijose svarstė filosofai, paskyrę šiai temai visą savo gyvenimą, taip pat ir žymiausi mokslininkai, pasukę mokslo filosofijos keliais, o šiandien diskusijai dėl mokslo galimybių kritinės inventorizacijos ir pretenzijų pamatavimo tašką dėti yra pasiruošusi žurnalistė, pasižyminti, meiliai tariant,  šventuoju naivumu.

Praeitą kartą su panašiu aplombu apie mokslo visagalybę, gelbstint žmogų iš keblios situacijos, kalbėjo nebent mokslinio komunizmo kūrėjai ir pasekėjai, – teisybės dėlei pripažįstant ir tą aplinkybę, kad šios doktrinos kūrėjai buvo išsilavinę, baigę klasikines gimnazijas žmonės, kai savo ruožtu šiandien mokslo kaip panacėjos nuo visų negandų vardą su užsikirtusios plokštelės balsu neretai kartoja labai lėkšto ideologinio turinio propagandistai, baigę paspartinto ugdymo komjaunuoliškas mokyklas, nežiūrint to, kaip nominaliai jos būtų pavadintos. Nedaug betrūksta pasijusti patekusiam į  naujai atgimusią proletkulto epochą, kur mokslo vardu į visas puses puses yra pyškinama iš makarovo ar nagano!

Svarbiausias klausimas

Nedidelę paslaptį praversiu pasakydamas, kad dar taip neseniai žiniasklaidai aukštus reitingus lėmė garbingas anosios pasirinkimas būti žmogaus pusėje, ginant jo orumą valdžios kasdieninio savivaliavimo arba net politinio susvetimėjimo situacijoje. Ar kažkas pasikeičia iš esmės taip ryškiai, kad šalia žurnalisto reikia statyti policininką, ginantį jį nuo žmonių pasišlykštėjimo, kai žiniasklaida pereina į kitą, o būtent mokslo ir sveiko proto pusę? Ar mokslas ir sveikas protas yra priešinga žmogui stichija, nežiūrint to, kad mokslas yra žmogaus kūrinys, o sveikas protas yra žmogaus proto drausminimo idealas, o gal mokslas ir sveikas protas yra kita, t. y. nežmogiška to paties žmogaus pusė? O gal čia žurnalistė paprasčiausiai nusišnekėjo? Tačiau net stovintis laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką, o, be to, mus nuo seno mokė, kad vaikų ir kvailių lūpomis neretai ištrykšta pati tiesa. Įstabi tai būtų tiesa, nuskambėjusi idioto/ės lūpomis, ar ne?

Kadangi ši tema yra bedugnė, trumpindamas pokalbį, paklausiu iškart labai šiurkščiai – ar žmogus kaip toks gali būti mokslinio pažinimo objektu?

Jau ne kartą buvo kalbėta, jog mokslas pažįsta tik tai, ką gali išardyti, o, kaip suprantame, gyvos būtybės atveju toks išardymas yra nugalabijimas. Jeigu neklystu, būtent Arvydas Šliogeris yra pasakęs, kad mokslas pažįsta tik lavonus, taigi, nuo savęs galėtume pridurti, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas yra lavoninės produktas. Jeigu norėtumėte sušvelninti toną, būtų galima pasakyti taip – mokslinio pažinimo objektas yra iškastruota būtis. Laimingo atsitiktinumo dėka turime pavaduojantį terminą „žmoga“, taigi būtų galim patobulinti apibrėžimą, tvirtinant, kad žmogus kaip mokslinio pažinimo objektas tampa žmoga, t. y. antropologiniu likučiu be lyties, tautybės ir kitų žmogui svarbių parametrų. Tikriausiai kiekvienas reaguoja kitaip, tačiau dėl savęs prisipažinsiu, kad išgirdusios aplinkoje be reikalo kartojant žodį „mokslas“ mano juslės fantasmagoriškai pasišiaušia ir pradedu užuosti iš toli atplaukiančius lazareto kvapus, nori nenori pradedu įsivaizduoti po metodo svoriu  užpūliavusį žmogą, t. y.  apipjaustytą, be galūnių, drauge be amputuoto lytiškumo ir tautiškumo padargų, taigi tik iš inercijos žmogumi vadinamą padarą,  jeigu norite, žmogaus pamėklę be tos neišskaidomos išeigos, kuri Biblijoje yra vadinama „Pagal Dievo atvaizdą ir panašumą“.   

Žinia, mokslas yra  įvairiapusis, kintantis kultūros reiškinys, o kultūrologinė refleksija neleidžia fetišizuoti net ir moderniojo mokslo metodų  taip, tarsi jie būtų visiems laikams duoti, invariantiški, nekintantys mokslinio tyrimo būdai ir priemonės.

Kita vertus, istorikui, kultūrologui, filosofui svarbu yra išryškinti mokslo dabartine to žodžio reikšme skiriamuosius bruožus, nes ypač dramatiškai, galingai ir drauge prieštaringai, mokslas apsireiškė būtent moderniaisiais laikais. Taigi – kuo moderniųjų laikų mokslas arba, kitaip tariant, mokslas dabartine to žodžio reikšme skiriasi nuo episteme ir doctrina, t. y. nuo antikoje ir viduramžiais savaip kultivuotų mokslinio pažinimo standartų?

Mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t. y. paties žmogaus ir objekto, t. y. visų pirma gamtos sferas.

Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.

Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio reikšme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančiojo subjektyvumo.

Kaip sako Martinas Heideggeris, visais laikais mokslas buvo suprantamas kaip realybės teorija, tačiau moderniųjų laikų mokslo apimtyje realybė yra įspraudžiama į objektiškumą, taigi yra suvokiama objektinėje perspektyvoje. Kita vertus, čia privalome labai aiškiai pažymėti, kad toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors tos realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo išraiška, tarkime, panašiai kaip ankstų vasaros rytą mes atidarome langą į švytintį sodą. Dar daugiau,- galima sakyti net taip, kad mokslinio pažinimo objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio reikšme. Šiuolaikinis mokslinis pažinimas yra pažintinis pasaulio konstravimas, tampantis efektyviomis technologijomis, o technikos pažangos poreikiai lemia, jog toks konstrukcinis pradas įsivyrauja žmogaus sąmonėje ir pasaulyje. Žinoma, tai galiausiai lemia, kad moderniųjų laikų objektyvuojančios nuostatos mokslinis pažinimas atplyšta nuo realios būties, tapdamas prigimtinę tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi, tačiau mainais už tokį nutikrovinimą žmonija įgyja technikos pažangą.

Mokslo dabartine to žodžio reikšme forsuojamas objektyvumo idealas, be visa ko kito, reiškia, kad toks moderniaisiais laikais atsiradęs mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi, t. y. atplyšta nuo žmogaus spontaniškumo tiesioginės raiškos. Be jokios abejonės, aptartas mokslo dehumanitarizacijos atvejis yra svarbus pažangos rodiklis, nes tik tokia mokslo dehumanitarizacijos seka užtikrina pažangiųjų technologijų išplitimą. Kita vertus, kyla klausimas – ar aptarto tipo dehumatirizuota mokslo patirtis, pasiteisinusi gamtos pažinime, drauge tinka ir visuomenės, istorijos bei žmogaus tikrovės pažinimui? Išryškėjus moderniojo mokslo laimėjimams gamtos pažinimo sferoje, ne kartą buvo bandoma įrodyti, kad tą mokslo patirtį, kuri pasiteisino gamtos pažinime, reikia perkelti į žmogaus tikrovės pažinimą, nors, kaip atrodo, labiau teisūs yra tie tyrinėtojai, kurie skelbia, jog mokslas gali būti dviejų tipų ir siekia išryškinti savitus žmogaus tikrovės pažinimo metodus.

 Tačiau  štai A. Dulkys nepavargdamas kartoja ir kartoja, kad mokslu reikia tikėti. Plačiau apie tai – kitą kartą.

(Bus daugiau)

2021.11.19; 09:38

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Būtų klaikiai nepadoru, jeigu aš ar kitas Lietuvos pilietis laikytųsi požiūrio, kad jau vien dėl savo, pasakykime taip, tradicinės seksualinės orientacijos esame pranašesni už bendrapilietį homoseksualų žmogų. Tikriausiai visi sutiksite, kad heteroseksuali orientacija savaime nėra joks mūsų nuopelnas ar atpildas už gerus darbus, kaip ir konvertitu, t. y atsivertėliu čia tapti tikriausiai neįmanoma.

Vienoje archainėje žydų maldelėje yra sudėti žodžiai: „Dėkoju Tau, Viešpatie, už tai, kad nesukūrei manęs moterimi ir ne žydu“, – tačiau blaškyti Kūrėjo dėmesį dėkojant už tekusią mums seksualinę orientaciją, kaip atrodo, jau būtų  didelis persistengimas. Neabejoju, kad gyvename tik vieną kartą, tačiau išpažįstantys karmos dėsnius gali pabandyti įsivaizduoti, kad heteroseksualus vyras, pernelyg užrietęs nosį dėl savo taisyklinga vadinamos seksualinės orientacijos, kitame gyvenime būtinai atgims moterimi lesbiete. Todėl nesiruošiu čia kažką perauklėti, tačiau prisipažinsiu, kad kuo toliau, tuo labiau nesugebu suprasti  mums bandomos įpiršti mąstymo logikos, kad visuomenės pažangos klausimas iš esmės susiveda į homoseksualumo pašlovinimo užduotį su keliais dėl įvairovės prikabinamais pribumbasais.  

Tarkime, homoseksualas čia visų pirma yra suprantamas kaip padidinto rūpesčio objektas dėl jo interesų tariamo ar tikro pažeistumo, todėl visuomenė laikoma modernia tik tokiu atveju, kai ji sugeba su forsuota atida pasirūpinti homoseksualais, tarsi niekados nesubręstančiais vaikais. Tačiau be didesnio intarpo homoseksualas čia suprantamas ir kaip savaiminis pažangos variklis, pažangos figūra par exellence

Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nebūtinai tokį pasikėlimą į dausas populiarina išimtinai tik LGBT bendruomenės žmonės, tikriausiai dar labiau homoseksualo figūros sureikšminimu Lietuvos žemėje yra suinteresuoti vadinamieji pažangiečiai, homoseksualų gretose rasdami palankią dirvą radikaliam sąmonės nutautinimui, dar kitaip tariant, tokie štai homoseksualų piemenys, kurie išstato seksualines mažumas į priekį kaip patrankų mėsą su jų gretose išugdyta giežta antilietuviškumo pathos nuostata. Jeigu pastebėjote, ką tik vardan homoseksualizmo su žmogišku veidu idėjos pabandžiau užsistoti bendrapilietį homoseksualą, darydamas pauzę ir neperskubėjęs su išvada, kad neva homoseksualumas yra toks spaudimas į smegenis, kuris tiesiogiai lemia tautinio nihilizmo suvešėjimą žmogaus dvasioje, palikdamas daug laisvos vietos skaitytojo įsivaizdavimui, kad antitautiškumas čia greičiau yra neliestų dirvonų potencialumas, progresyvistams nepraleidžiant progos įdirbti ir aktualizuoti tokius dirvonus savo naudai.

valatka_3
Rimvydas Valatka

Paprastai gyvenimo gėlėmis vadiname vaikus. Tačiau garsusis Rimvydas Valatka niekados nepraleidžia progos būtent homoseksualus pavadinti žemės druska, auštančio ryto gaivia rasa ar kažkaip panašiai. Kaip dabar jo, tokio saldžialiežuvio, nepavadinsi homoseksualų draugu. Tačiau drauge ir kainą anas už savo meilikavimus užplėšia nežmonišką, vedančią į žmogaus sąmoningumo bankrotą. (Kažkas manęs neseniai paklausė – ką tau blogo padarė tas Valatka, kad tu ant jo taip pyksti? Atsakau – nieko blogo, greičiau – atvirkščiai, nes jis, būdamas redaktoriumi, uždegdavo žalią šviesą net ir  mano  negrabiems, be pridėtinės konjunktūrinės vertės pasisakymams. O pykstu aš ne ant Valatkos, bet ant savęs  dėl to, kad kažkada jį laikiau puikiu žmogumi, įžvalgiu  žurnalistu – pastabiu laikmečio metraštininku, galiausiai – talentingu redaktoriumi. Tačiau kai šis buvęs žurnalistas šiandien sako, kad Vytis yra balvonas, kažkas apsiverčia taip pat ir mano viduriuose, – viliuosi, kad tokio fiziologinio konstatavimo, atsakant į klausimą, turėtų užtekti.)

Tikriausiai tik komunistai sugebėjo iki tokio begėdiško lygio klastoti sąvokas, be visa ko kito, išverčiant jas į priešingą pusę, kaip šiandien pažangiečiais pasivadinantys propagandistai. O  mūsų tarpusavio pažiūrų kardinalų priešiškumą liudija ir tai, kad homoseksualumo pašlovinimą ir jo integralumo atstatymą vadinamieji pažangiečiai sieja su žengimu į priekį ir pažanga, kai savo ruožtu oponuojantys jiems turi tvirtą pagrindą sakyti, kad tokie lūkesčiai veda į praeitį, įpareigoja daryti atgalinį įtūpstą, siekiantį ikisokratinės antikos laikus. Iš tiesų, problemos, kurią užsimojome teoriškai nusakyti, svarbiausi motyvai susikryžiuoja dar IVa. pr. Kr. pirmoje pusėje parašytame Platono dialoge „Puota“, kurį, pavyzdžiui, filosofijos tyrinėtojas V. Sezemanas yra pavadinęs ryškiausiu didžiojo senovės Graikijos mąstytojo filosofinio palikimo brangakmeniu.

Priminsiu, kad „Puotos“ fabula yra labai paprasta: pažįstamų būrelis susirinko paminėti vieno iš jų pergalę poezijos turnyre ir jaukioje namų aplinkoje nusprendė iš eilės pasakyti panegiriką Erotui, meilės dievui, pašlovinti dažnai nutylimus šio dievo žygdarbius. Taigi pokalbis iš tiesų vyksta apie meilę, grožį ir gėrį. Iš dialoge randamų vienas už kitą įtaigesnių pasisakymų (Agatono himnas Erotui pašlovinti visus lenkia poetiniu virtuoziškumu), dėl mūsų pasirinktos temos plėtotės išskirkime Pausanijaus, kuris aptaria homoseksualios pasijos Eroto reikalus, iš Sokrato, atvėrusio Eroto kaip būties sampratos įvaizdinimo per kūrybinį žmogaus veržlumą perspektyvą, pasisakymus. Dėl čia įrėmintų Sokrato žodžių Platono mokytojas Sokratas yra laikomas pirmasis iš žinomų senovės Graikijos žmonių homoseksualizmo kritikas, nors niekam tiesiogiai  jokio pikto žodžio anas čia nepasako, o tik pasidalija savo giluminėmis įžvalgomis apie žmogų kaip kūrėją. Būtų nuodėmė nepastebėti, kad Platonas bent šiame dialoge numanomų Sokrato oponentų nesukarikatūrina, nepalengvina jų svorio sparingo dvikovoje.

Sofistas Pausanijas sako, kad yra du Erotai, t. y. žemiškasis ir dangiškasis. Pirmasis esą siejamas su vulgaria vyro ir moters meile, o antrasis yra pakylėtos vyrų tarpusavio meilė globėjas. Pausanijas pripažįsta, kad kai kuriose šalyse homoseksualūs santykiai yra smerkiami, taip esą yra ten, kur valdo barbarai. Be visa ko kito, Pausanijas piktinasi, kad jo meto visuomenėje laisvosios moterys turi pernelyg daug teisių (įdomu, ką apie šį diskutanto pastebėjimą pasakytų mūsų dienų feministės, neretai palaikančios pažangos ideologiją).

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip Pausanijas nusako tai, kas yra homoseksualumas? Jis pateikia logiškai tikslų net žiūrint iš vėliau atsiradusios sąvokų apibrėžimo logikos viršūnių dalyko nusakymą, per nuorodą į artimiausią gimininę sąvoką, drauge pažymint to dalyko rūšinį skirtumą, kad tai yra savanoriška vergystė. Kas be ko, kalba sukasi apie jaunuolio vergystę vyresniam pagal amžių vyrui, kuris čia yra vadinamas mylėtoju.

Koks yra tokios vergystės tikslas? Perskubėjote, jeigu pagalvojote apie kažkokio malonumo vaikymąsi. Kaip sako Pausanijas, tokios savanoriškos vergystės tikslas yra tobulumo siekimas. Taigi jau čia yra keliamas pažangos reikalavimas aukščiau visko. Dėl teisybės reikėtų pastebėti, kad to meto visuomenėje išplitusi homoseksualumo praktika drauge buvo ir jaunuolių įvesdinimo į politinį elitą technologinė priemonė, lėmusi partijų, įtakos grupių, politinių klanų formavimąsi. Taigi, kaip atrodo, ES politikai, gražbyliaudami apie atsinaujinimo siekius, dažnai suka jau kadaise ištryptu keliu.

Prieš pereidamas prie Sokrato nesusilaikysiu nepacitavę minėtojo Agatono dėl poetinės frazę grožio, nusakant dievo Eroto stotą: „O graži šio dievo odos spalva pareina nuo to, kad jis gyvena tarp gėlių: Erotas nelanko nežydinčių ir nužydėjusių kūnų, sielų nei ko kito. Tik tose vietose, kurios žydi ir kvepia, Erotas sustoja ir gyvena“. Sokratas kalba tuoj po Agatono, todėl sunku bus nepastebėti, kad jo prakalba išsiskiria iš visų pasisakymų žodžių taupumu, kraštutinai asketine kalbėjimo maniera, – ko ne ko, o prikaišiotų gėlyčių čia tikrai nerasime. Dar daugiau, – mes iš tiesų tikriausiai pernelyg mažai stebimės, kad svarbiausios Vakarų filosofijos savimonei mintys ir šios temos aptarimui išskirtinai reikšmingos nuorodos Sokrato kalboje nuskamba kaip pasenėjusios moteriškės Diotimos Sokratui papasakotų dalykų perpasakojimas. Apskritai „Puota“ yra savotiškas perpasakojimų šedevras. Apolodoras pasakoja tai, ką jis papasakojo atsitiktiniam praeiviui apie vykusius kadaise pokalbius apie meilę, perpasakodamas tiesioginio liudininko Aristodemo pasakojimą apie  įsiplieskusios diskusijos seką, kur Sokratas savo ruožtu persako Diotimos ištaras.

Į Diotimos, neabejotinai išgalvoto personažo lūpas, Sokratas įdeda labai savitai nuskambančią buvusių pasakojimų kontekste, su trenksmu nuaidinčią išvadą, kad Erotas iš visų dievų išsiskiria savo dramatišku prietaringumu, nes esą jo motina buvo Penija, t. y. trūkumo arba stokos deivė, o tėvu laikomas Poras, kuris dažnai yra pavadinamas pertekliaus dievu. Toks meilės dievo gimdytojų tarpusavio atbulumas lemia, kad mūsų gyvenime erotinė energija yra atpažįstama kaip kūrybinė įtampa,  kurios iškrova savo ruožtu yra veržimasis su pertekliumi į tai, ko žmogui labiausiai trūksta.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Ko žmogui labiausiai trūksta? Žmogui kaip mirtingai būtybei labiausia trūksta būties, ar ne? Savo ruožtu vyro ir moters erotinė sąjunga leidžia atsirasti naujai būtybei, tokiu būdu nukeliant mirtingumą. Gimdymą Sokratas vadina gražiausiu kūrybingumo pasireiškimu, kai mirtinga būtybė dalyvauja nemirtingume. Pasak Sokrato, „Vyro ir moters sujungtumo padarinys yra gimdymas. Tai dieviška, nes pradėjimu ir gimdymu mirtingoje būtybėje reiškiasi nemirtingumo pradas“.

Kaip kūrybinis veržlumas žemiškajame lygyje eroto energija leidžia įveikti žmogaus pasmerktumą myriop naujų kartų atsiradimu, tačiau Sokratas išsako užuominą ir apie aukštąją pažinimo erotiką kaip apie žmogaus veržlumą į esmę, tiesą ir būtį, leidžiantį susiliesti su amžinybe. Kaip atrodo, čia jau kalbama apie filosofiją,  kuri net pagal savo etimologinę apibrėžtį yra meilė, ne kitaip. Tikriausiai neatsitiktinai vėliau F. Nietzsche filosofiją pavadino linksmuoju mokslu. Tačiau esame girdėję ir tai, kad filosofija nesišypso dekostruotiems žmonėms, o akį kartais pamerkia tik vyrams ir moterims…

2021.11.10; 14:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau ne kartą turėjau progą pastebėti, vadinamieji pažangiečiai arba progresyvistai šiandien paprastai nurodo dvi svarbiausiai visuomenės pažangos kryptis, t. y. visuomenės pažangą jie, iš vienos pusės, supranta, kaip pasistūmėjimą į priekį kovoje už homoseksualių žmonių teises, o, iš kitos, kaip kovos laimėjimus, siekiant išnaikinti antisemitizmo apraiškas visuomenėje.

Įdomu yra jau tai, kad, skirtingai nei ankstesniais laikais, kai visuomenės pažanga buvo siejama su visos visuomenės laimėjimais (net komunistai naujo tipo visuomenės sukūrimą laikė universaliu gėriu, aukštesne civilizacijos pakopa), dabar visuomenės progreso užduotis yra suvedama į atskirų žmonių grupių, pasakykime taip, padėties pagerinimą. Su visos visuomenės idėja tokia progreso samprata siejasi nebent negatyviu pavidalu, daugiau ar mažiau tiesmukiškai tvirtinant, kad pažangioje visuomenėje joks žmogus negali būti laikomas pažangiu ir respektabiliu visuomenės nariu, jeigu neišpažįsta nurodytų pažangos orientyrų. Čia su didesniu ar mažesniu įsisąmoninimo laipsniu yra numatoma ir tokių žmonių nušalinimo taktika, sakoma, kad nepripažįstantis naujųjų pažangos orientyrų žmogus nepadarys karjeros arba bent nebus puoselėjamas toks žmogaus vietos visuomenėje įsivaizdavimas.

Žinia, visais laikais pažangos ideologijos labai aiškiai apibrėždavo žygiams įkvepiantį idealą, kuris drauge būdavo suprantamas kaip atskaitos taškas, siekiant išmatuoti pasiektos pažangos laipsnį, žengiant į priekį to idealo nušviestu keliu. Tačiau aptariamu atveju kyla dar ir papildomas klausimas – ar mūsų dienų progresyvistų numatomi du pažangos orientyrai gali būti subendravardiklinti kokiu nors aspektu? Kalbėti apie mažumų teises kaip bendrą pagrindą būtų nepateisinama, nes jokia tauta pasaulyje nėra mažuma, – tauta niekados nėra mažesnioji dalis, o visados yra pakankama sau.

Galiausiai progreso samprata neatskiriamai yra susijusi su vienokia ar kitokia laiko samprata. Visuomenės pokyčių sekos supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išpažįstamos laiko sampratos konceptualizacijos. Taigi, kyla klausimas – kokios laiko sampratos vėjus į savo bures yra linkę pasikinkyti mūsų dienų progresyvistai arba, tiksliau tariant, taip besivadinantys propagandistai, naujosios konjunktūros kulto išpažintojai? Kaip atrodo, siekiant atsakyti į šiuos klausimus pravartu būtų bent prabėgomis apžvelgti laikinės idealo struktūros principinius momentus istorijos bėgyje.

Kas čia visų pirma krenta į akis?

1909-aisiais tapyto Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ fragmentas

Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija, – pabandykime įsižiūrėti, – Platono ideali valstybė primena M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ karalių rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Platonas savo idealios valstybės projekte pabandė susieti žmogaus idėją su viso kosmoso idėja, pateikdamas kažką panašaus į visuminės kosmologinės konstrukcijos žmogus – valstybė – kosmosas projektą. Tačiau tas pats Platonas pastebi, kad čia randamas idealios valstybės aprašas yra realiai neįgyvendinamas pageidavimas. Iš tiesų, Platonas, ne kartą kėlęs teisingumo lūkesčius išpildantį visuomenės pertvarkymo užduotį, tuo pačiu papuola į neišsprendžiamo paradokso spąstus dėl tos paprasčiausios aplinkybės, jog antikos kultūra neturi istorinės perspektyvos vizijų, taigi ir galimybės įsivaizduoti visuomenės pertvarkos idealo įgyvendinimo galimybės istorinės realybės skalėje, numatančioje visų pirma ateities atvirumą kaip pažadėtąją žemę tokio idealo gyvendinimui. Kaip pastebi garsusis antikos mąstytojas, ideali valstybė gyvuoja vien tik   mūsų kalbose, nes niekur pasaulyje jos nėra, pridurdamas, kad tokia valstybė galėjo egzistuoti nebent tais mitologiniais laikais, kai dar nebuvo Heraklio stulpų. Savo ruožtu vienas iš viduramžių filosofijos pradininkų, krikščionių mąstytojas Šv. Augustinas, daug kur sekęs Platono pavyzdžiu, vis tik skirtingai nei pastarasis įkvėptai prabyla apie istorinį progresą, leidžiantį gyvendinti (tuo Augustinas šventai tiki) jo puoselėjamą idealą jau šio gyvenimo pervartose, nežiūrint kasdienybės inertiškumo.

Visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Ogi visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą, todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau buvo užsiminta, istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas. Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi linijinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos „įsimagnetinusias“  amžinybės ir laiko „puses“.

Jeigu taupant laiką būtų leista neaprėpiamą minties įvairovę įsprausti į patogiai užrašomą formulę, būtų galima pasakyti, kad andai teologinio išmontavimo priemonėmis apčiuopta istorinio progreso samprata amžių eigoje įgijo istorijos teleologijos pavidalą (švietėjai, Hegelis, Marxas). Nežiūrint visų sąlygiškumų, tokia formulė, be visa ko kito, leidžia pastebėti, kad mūsų laikų progresyvistų išsakomi pažangos orientyrai iš esmės prasilenkia su Vakarų kultūroje puoselėtomis progreso sampratomis jau vien dėl to, kad mūsų dienomis forsuojamas homoseksualizmo ideologijos atgaivinimas įpareigoja grįžti į praeitį, būtent į tolimus ikisokratinės antikos laikus, apeinat aukštąją antikos filosofiją ir krikščionybės laikus, užstrigus selektyvaus pakartojimo ciklinėje, jeigu norite, mažojo rato laiko sampratoje.

Toks pakartojimas ypač akivaizdus, kai homoseksualizmo propagandai atveriamos bendrojo lavinimo mokyklos durys, šitaip tarsi bandant pakartoti tą precedentą, jog senovės Graikijoje mokyklinio amžiau berniukų seksualinis išnaudojimas buvo pačiu tampriausiu pavidalu siejamas su jų būsimos politinės karjeros perspektyvomis to meto visuomenėje su išplitusia homoseksualizmo praktika. Taigi galima pasakyti ir taip, kad mūsų dienų progresyvistai yra neopagonybės skelbėjai, savo ruožtu neopagonybės iškilimą, sugrįžimą prie taip suprantamos pagonybės idealų vis dėlto suprantant kaip truputėlį kitokios prigimties darinį nei ateizmo išplitimas, sekuliarizacija ar pasaulietinės kultūros įsivyravimas.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Kitas dalykas, kad kalbėjimas apie žydus apskritai ir konkrečiau apie  antisemitizmo problemą taip pat gesina istorinio laiko pagavą tikriausiai jau dėl to, kad žydai, kad ir kaip žiūrėtume, yra eschatologinė tauta, nepripažįstanti jokio istorijos neinvariantiškumo. Postkatastrofistais besivadinantys žmonės sako net taip, kad po Holokausto katastrofos istorijos kaip tokios nebelieka. Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, vadinamojo antisemitizmo įveikimo problema savo ruožtu yra uždaro rato problema, kai kovos prieš antisemitizmą užsivedimas neretai tik paskatina antisemitizmo paūmėjimus. Taip atsitinka tikriausiai dėl to, kad šventą kovą prieš pasitaikančias antisemitizmo apraiškas dažniausiai siekiama laimėti iš jėgos pozicijų, nevengiant net tokių nešvarių priemonių kaip nedoras gudravimas, moralinis papirkinėjimas, konjunktūros užkrato padauginimas, kitų tautų niekinimas.

                                                              XXX

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

O ar mūsų popiežius Pranciškus nėra toks mūsų dienų progresyvistas, išsiskiriantis savo modernumu iš buvusių Bažnyčios monarchų būtent kaip popiežius pankas? Štai Šventasis Tėvas retoriškai klausia: kas aš toks esu, kad galėčiau pasmerkti homoseksualus? Čia popiežius tarsi kvestionuoja Popiežiaus neklaidingumo dogmą, ar ne? O kas gali būti dar aukščiau už popiežiaus neklaidingumo dogmą, jeigu ne dieviškasis humoras? Todėl tokį popiežiaus klausimą būtų galima savaip peradresuoti ir homoseksualizmo dogmą išpažįstančiam žmogui: kas jis toks yra, kad dėl savo homoseksualinio užsiangažavimo reikalautų papildomų garantijų ir teisių?

Įsidėmėtina, kad pastarosiomis dienomis popiežius dar kartą pasmerkė antisemitizmo blogį, kviesdamas pabandyti tokią piktžaizdę įveikti puoselėjant dialogą kultūrą ir bendrai plušant visos žmonijos labui

                                                                     X  X  X

Ta pati Dievo kaip anapusybės, t. y. transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.

Moterų figūros. Slaptai.lt nuotr.

Biblijinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą taip pat ir kultūrologiniu požiūriu turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį. Tokiu būdu yra atrandama nauja žmogaus teritorija, t. y. vidujiškumas visiškai unikalia, anksčiau nekultivuota prasme, dabar orientuojantis ne tiek į vidaus organų dislokacijos nustatymą kaip antikoje, kiek į psichologinį bedugniškumą. Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad tokiu būdu yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Tačiau ta proga būtina pastebėti ir tai, kad Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.

Vis dėlto dar svarbiau pastebėti, jog remiantis tokiu pagrindu, yra apčiuopiama žmogaus laisvės idėja. Taigi tiems, kurie jaučią alergiją  laisvės lozungų įgyvendinimui neoliberalizmo apipavidalintu pavidalu, verta priminti neabejotiną tiesą, jog europinė žmogaus laisvių ir teisių programa turi krikščionišką pamušalą. Neoliberalizmo nesėkmės neteikia pagrindo neigti laisvės idėją ir žmogaus orumo puoselėjimo užduotį apskritai.

2021.09.22; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Šiandien, jau prabėgus keletą metų, tarsi ir būtų galimą per saugų atstumą pabandyti įvertinti tuos nuostolius, kuriuos andai atnešė visą šalį išjudinusi kampanija „Padovanok idėją Lietuvai“. Kita vertus, strimgalviais, praradus atsargumo jausmą, to daryti nereikėtų, nes populiacija po tų liūdnų įvykių dar nesugebėjo iki galo atsigauti, užslinkęs ant žmogaus sielos apdujimas taip greitai neišsisklaido. Trumpai tariant, žmonės liko įskaudinti, nusiminę…. 

Tąsyk dorieji piliečiai  giliai į širdį priėmė Komiteto paraginimą padovanoti idėją Lietuvą, ir panašiai kaip tie sovietinių laikų pionieriai, tempiantys iš visų pašalių metalo laužą į krūvą, sukrovė didžiulį idėjų laužą turgaus aikštės viduryje. Įspūdis – buvo nemenkas. O, tiesą sakant, dar ir šiandien sunku atsakyti į klausimą – kaip tokioje mažutėlėje šalyje, vadovaujantis  vien tik nuogu entuziazmu, buvo galima supilti tokį milžinišką banalybių kalnagūbrį? Piramidžių statytojai privalėtų nusprogti iš pavydo!

Ir kaip tokia išskirtine proga  būtų galima imti ir neprisiminti Platono idėjų teorijos kontroversijų, neužsiminti apie tą painiavą, kurią platoniškoji idėjų teorija įneša į sveiko proto ritmiką.

O savo ruožtu, kas įstengtų pasakyti kažką banaliau pirmai pradžiai nei priminti, kad Platonas idėją (gr. idea, eidos, ousia) suprato ne tiek kaip kažkokį ketinimą, užmanymą, racionalizacinį pasiūlymą, kurį būtų galima su didesne ar mažesne sėkme įgyvendinti tikrovėje, kaip kartais sakoma, įkūnyti, kiek kaip tokį idealų pradą, kuris yra tikroviškas savaime, dar daugiau, yra tikroji tikrovė, Platono žodžiais tariant, būtiškoji būtis (gr. to ontos on)?

Senovės filosofas Platonas

Vadovėliniu žargonu tariant, Platonas yra idealistas, idealizmas apskritai pagal savo radikaliausią pavyzdį neretai yra vadinamas platonizmu, o mes savo ruožtu esame linkę tokį idealizmą įsivaizduoti kaip kažkokį klajojimą padebesiais, atitrūkus nuo realios tikrovės. Tačiau tikriausiai esate girdėję sakant žmogų apie kitą žmogų, kad anas yra tikras žmogus, o mes teisingai supratome, kad taip gražiai įvertintas buvo  kasdieninius lūkesčius pranokstantis, didesniu ar mažesniu laipsniu idealus žmogus, drauge suvokiant, kad empiriškai išsibarsčiusiam žmogui labiausiai už viską trūksta realumo. Kas nutuokia tokių posakių prasmę, daugiau ar mažiau yra platonikas, nori to ar nenori. Užvis įdomiausias dalykas, su kuriuo tenka kartas nuo karto susidurti, baisiai nustebus, yra tai, kad neretai nuo Platono triukšmingai atsižegnoja, labai rezervuotai jį vertina kraštutiniais realistais save laikantys žmonės, kurie iš esmės yra didesni platonikai net už šių eilučių autorių, linkusiu save laikyti neoplatoniku tik priešokiais, kai kartas nuo karto esu išprovokuojamas ekstremalių nutikimų, tokių kaip, tarkime, nacionalinė iniciatyva „Padovanokite idėją Lietuvai“.

Pagal Platoną, idėja arba, kitaip tariant, ideali daikto esmė yra tikroji būtis, kai savo ruožtu jusliškai patiriamas daiktas geriausiu atveju esą yra tarsi būtis, dalyvaujantis būtyje tik per savo idėjos tarpininkavimą. Kitaip tariant, Platonas daikto būtį iškelia į jo idėją, tokiu būdu nubūtindamas patį daiktą. Kyla klausimas – ar toks daikto nubūtinimas kartais nėra kažkoks nesusipratimas, nepateisinamas savivaliavimas, galimas daiktas, žmogiškų silpnybių nulemtas kaprizas, sukeliantis sumaištį būties teorijoje? Ta proga būtina pastebėti, kad moderniųjų laikų mokslas ir technika, tarsi pakartodami platonizmo judesį, labai panašia maniera pasitinka tikrovę priešpriešais keldami idėjas kaip tos tikrovės tikroviškumo nusakymo ir užtikrinimo pagrindą, tokiu būdu nubūtinant prigimtinę tikrovę ne tik teoriniu, bet ir  naujojo daiktiškumo kristalizacijos pavidalu. Taigi platonizmas gali būti vadinamas vienu iš svarbiausiu Vakarų kultūros kodų dar ir dėl to, nes iš anksto paaiškina mokslo santykio su būties teorija aplinkybes.

Kaip pasakytų pats Platonas, idėjos neatsiranda ir neišnyksta, yra amžinos, tačiau idėjas galima atrasti ar prarasti, surinkti ar išbarstyti. Kartais atsidaro visos idėjų skrynios, nepriklausomai nuo tavo pasiruošimo jas priimti ir nuopelnų žmonijai, o, kaip skelbia amerikiečių patarlė apie likimo ironiją, neretai būna ir taip, kad didžiausios bulvės uždera pas kvailiausią fermerį. Svarbiausią pakliūti į tą tiesos tašką, kur kartas nuo karto beprotiškai dyksta idėjos, – senovės graikai tą vietą vadino topos noeta, t. y. protinga vieta. Atmetimo būdu galima nustatyti, kad tokia idėjų derlumo vieta tikrai nėra tribūna, kabinetas ar menė, net nėra rašomasis stalas su išalkusia žodžių klaviatūra ir vylingai mirksinčiu monitoriumi. Intuicija mums kužda, kad greičiausia į tokią protingą vietą galima užklysti keliaujant miško takeliais, kol galiausiai atsiremiama į tamsą. Todėl tikriausiai nieko nuostabaus, jog paskelbus kampanijos „Idėja Lietuvai“ pradžią, žmonės miniomis patraukė į Lietuvos miškus ieškoti idėjų, apsimetę vienas prieš kitą niekuo dėtais grybautojais. 

Pabandykime įsivaizduoti, jog ir didysis vokiečių filosofas M.Heideggeris buvo prisiekęs grybautojas. Užteks prisiminti tik tai, kokią didelę reikšmę šio mąstytoje raštuose turi tokie prasmėvaizdžiai kaip „tankmė“, „laukymė”, „proskyna”, „prošvaistė“. Yra labai rimtas pagrindas teigti, kad šie prasmėvaizdžiai yra įkrauti būtent grybautojo, o ne medžiotojo patirtimi. Nepaslėpties (tiesos) kaip proskynos ar prošvaistės įvardijimuose nėra nė mažiausios užuominos apie taikinio ieškančio žvilgsnio įtampas. Iš tiesų nusitaikyti į būtį kaip į objektą neįmanoma išvis, tačiau likimo esame įpareigoti jungti į vieną neužbaigiamą visumą pasaulio galimybės profilius, tokiu būdu tarsi siekdami suklijuoti sudužusį veidrodį iš šukių. Kas nežino ir to, jog gr. kilmės žodis „logos”, t.y. žodis nurodantis į mąstymo procesą ir kartu tapęs vakarietiškos mąstysenos savotiška etikete (liet. verčiamas – žodis, mintis) kyla iš archajiško žodžio „legein“, graikų kalboje reiškiančio  „surinkti“. Žinoma, tokia etimologija mažai ką turi bendro tiesiogiai su grybavimo patirtimi, tačiau netiesiogiai mūsų, grybautojų, savimeilę glosto. Kad ir kaip ten būtų, grybai – ne bulvės, jų sodinti nereikia. O tuos fantasmagorinius personažus, kurie savo ruožtu renka žibutes ant sniego, pavadinkime tiesiog radikalais.

Dabar vėl žiema, bet jau ištolo laukiu susitikimo su rudeniu miško laukymėje, išeinant iš tankmės. Čia esi įleidžiamas į akistatą su klaikiu, visų reiškinių laikinumą manifestuojančiu grožiu. Būtent tokiu metu laikinumas tampa besaikiu puošnumu, įgyja miško laukymėse stebimo žiauraus grožio pavidalą. Skaudi melancholijos adata perveria kiaurai nelyg kokį vabzdį. Tai katastrofa ir kartu laimė, aitrus skausmas tampantis neįtikėtinu džiaugsmu. Tačiau jau čia kyla klausimas – kaip amžinoji grožio idėja gali lemti tokį ekstremistinį grožio prasiveržimą, kurį įgalina tik laikinumas.

Didžiausias keblumas Platono filosofijos interpretatoriui – kaip paaiškinti tą paradoksą, jog grožio idėja, t. y. grožis savaime, tapatus sau grožis yra apčiuopiama tik proto aukštybėse, t. y. tik užsikeberiojus proto kopėčiomis, pasistiebus ant viršutinės protingumo pakopos, kai savo ruožtu net ir Platono idėjų teorija neatšaukia supratimo, kad grožis kaip toks gali skleistis tik jusliniais pavidalais? Kaip būtų galima pamatyti, staiga išvysti grožio veidą, t. y. tikrąjį grožio veidą nejusliniu pavidalu? Juk  nesunku bus pastebėti, kad Platono filosofijoje lengvai prijaukinama analogija tarp, tarkime, arklio idėjos proto pasaulyje ir pievoje besiganančio arklio dabar nesuveikia, nes mūsų aptariamu atveju nejuslinė grožio idėja yra suprantama nelyg paties jusliškumo prasmingo įsišaknijimo baigtinume manifestacijos kreditas su neįmanomais pagesinti procentais. Nuoroda į nežemišką grožį neturi jokios konceptualios reikšmės ir yra tik graži metafora, sugrąžinanti stebėtoją į žemės prieglobstį su trenksmu ir baisia atatranka. Jeigu, tarkime, kalbame apie po pūgos atsivėrusį apsnigtų laukų dangiškai sferišką grožį, žiemos permatomą kupolą be pasąmonės  drumzlių, tai žodžiais pažymime ne ką daugiau kaip savo sustiprėjusį įspūdį apie žemės žiemišką grožį, kai priblokštas stebėtojas jau nebetelpa savo kailyje iš jam pritrūksta įprastų žodžių, siekiant nusakyti įspūdžio intensyvumą.

Rožės. Slaptai.lt fotografija

Lotyniškoje interpretacijoje“protinga vieta“ yra apibrėžiama kaip inteligibilumo dimensija, t. y. kaip tokia  sfera, kuri, jeigu pavyks pasakyti nenusilaužus liežuvio, pasižymi sugebėjimu būti mąstoma, panašiai kaip automobilis turi sugebėjimą judėti pats, o debilas, jeigu norite, jokio sugebėjimo neturi. Žemė ir yra tokia protinga vieta visokeriopa to žodžio reikšme – kaip planeta, kaip stichija, kaip gyvybės versmė, kaip Tėvynės kraštovaizdis ir teritorija, kaip gimtosios kalbos terpė, galiausiai kaip didžioji informacinė sistema. Tačiau Žemė drauge yra ir užkeikta vieta, nes kartu su tiesa Žemė ant savo pečių užsikrauna nepakeliamą grožio naštą. Žinia, nuo tokios naštos  galima ir patrūkti. Todėl mes, drovieji, nedrįstame spoksoti į Žemės grožį išpūtę akis, tik retkarčiais nutaikę progą žvilgtelėdami į tą pusę, drauge suvokdami tokio savo nuodėmingo nesusilaikymo, tarsi būtume užsimoję pamatyti labiausiai pikantišką būtiškosios dramos siužetą pro rakto skylutę, nelegalumą. Kaip atrodo, tik ši ribinė patirtis pateikia vienintelį išimtinį pavyzdį, kai grožio įžvalga gali būti didesniu ar mažesniu laipsniu susiejama su jusliškumo sutramdymu.

Galimai vedamas tokių ar pančių sumetimų W. Dilthey tvirtina, kad Platono idėjos yra muzika, tarsi girdėjimas būtų  prisodrintas kitokio tipo jusliškumo tinko nei regėjimas. Tačiau ir mes bent trumpam pabandykime įsivaizduoti, kad idėjų pasaulis visų pirma yra sąskambis. Neturiu nė mažiausio noro įrodinėti, kad tokiu idėjų pasaulio sąskambiu gali būti loginių  formų dermės elegantiškumas. Loginė sąvokų tvarka greičiau yra tik topografinis idėjų gaivališkos netvarkos ir spontaniškumo žemėlapis. Todėl būtų galima tvirtinti ir taip, kad idėjų pasaulis yra ne tiek loginių, kiek etimologinių formų dermės ir ne dermės kontrapunktas, ne tiek loginio nerimo įtampos laukas, kiek ritmų ir rimo arimai, kur užduotą toną jau klibina naujosios intonacijos.

Tarkime, idėjų pasaulyje tarpusavyje diskutuoja, barasi, priešgyniauja vienas kitam sumedžiota lapė (SM) ir medžio lapas (ML).

 

                    ML:  – nužydėjo jau gėlė

                    SL: – liko didelė skylė

 

Pirmasis   barasi su antruoju, ginčijasi, kartais ima ir pradeda  sutarti, galop stoja vienas prieš kitą ginti buvusio priešininko pozicijų.

 

                      SL:  –  nudriskęs šešėlis togos tuščiaviduris ragas nulūžęs

                      ML: –  būtis neišmatuojama logos vėluoja kažkur užstrigęs laiškas meilužės

 

                     ML: –  maskuojas daiktai iš ryto kol spalvos užgauna tingiai

                     SL: –   į nežinią sparčiai ritamės niekas nepasitinka

 

                     SL: –  nieko neįrodžiusi in re – kur dabar materija esi?

                     ML: – sugipsuotos sniego formos tuščias sodas vėl užstrigęs sausio vakare

 

                     SL: – daiktų vaizdai tinklainėje užstrigo apversti dangaus sietynas išverstas į vandenį dūlėjo

                     ML: – trumpam neliko nieko (pauzė) kol kita versmė prasimušė iš naujo dar tuščiom alėjom

 

                     ML: –  taip  lyjant girdis monotonija pačių daiktų –   bedugnis daikto kontrapunktas sapno tylai

                     SL:   – ten nesukaupęs sąmonės dar laipo po medžius ilgai kažkas jau pasibaigus laikui

 

                      SL:  –  visame kosmose mėtosi mėtosi „Lego“ detalės

                      ML:  – ką dabar pasakytų Talis iš Mileto?..

 

                      SL:  – toli patrepsėjęs batais įėjusysis įneša šaltį pirmykštį

                      ML:  – taip dabar tiktai  žolės arbatos užplikytos išsiskleidžia ryškiai

 

                      ML:  – griuvėsiuose mūsų vėlės rankioja dienos medžiotojo išneštą lesalą

                      SL:  – už kampų šviečia aukso šeriais po mirties atžėlusi saulė

 

                     ML: – baltu vaiduokliu ožiu daužė rūkas visur medžius

                     SL: – ošė miškas nei odė graži tarškiai krito kankorėžiai

 

                     SL:  – paraidžiui skaidrios  bus jurgino raidos nužydėjimo rievės

                     ML:  – bet pridulkėjusi jau yra ajero nudobta galva jergutėliau

 

                     ML: – sirpo uogos nuodingos ir nenuodingos bei formų skirtingų dar brendo vaisiai

                     SL: –  praskrido  uodas pro galvą ūždamas  kaip  helikopteris ir pavojingas baisiai

 

                     SL: – mainėsi keliu arklių kelių priderintos kanopos vinguriavo jau į atspalvius  pasklidę karčiai

                     ML: –  keitėsi laukai miškai kaimeliai kopos įlankos kalnai pakalnės skardžiai

 

Kažkada žirnių lysvėje sutikta paprasta kirmėlaitė Platono rožynuose išaugo į karalaitę, o nupūsta nuo pyragaičio cukraus pudra čia pat pavirsta tiršta tiršta pavasario pradžios pūga. Kas be ko, geriausiai Platono rožyne vis tik dera išsikerojusi Ironijos rožė su  rožiniu tarp pirštų, tačiau kartais čia savo pumpurus sukrauna net ir saviironijos piktžolės.

Iš kitos pusės žiūrint, nesunku bus pastebėti ir tai, kad danguje sukaupti turtai užstojus rudeniui išsibarsto pavėjui su krentančiais medžių lapais, o visas Platono aukso fondas vėlyvą rudenį kraupiai atsainiai voliojasi po kojomis.

2021.01.15; 16:07

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Filosofinis žvilgsnis. TSPMI vitrina. Slaptai.lt nuotr.

Nieko nereiškiantis Lietuvos Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas po Arvydo Šliogerio mirties, praleidęs progą reikšmingai patylėti, parašė išplėstinį nekrologą, įvardydamas svarbiausius garbiojo filosofo nuopelnus.

Arvydui Šliogeriui norėjosi prisikelti iš mirties patalo ir išmalti snukį tokiam kultūros ministrui, nes garbusis filosofas visą savo gyvenimą praleido triūsdamas dėl to, kad kultūra ką nors reikštų.

Žmonės, prašau, nemirkite, nes po to nieko nereiškiantys ateina iškraustyti jūsų kišenių.

                                                                      X

Medžio drožėjo Antano Česnulio sukurta skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teikiantis vilčių Martino Heideggerio vertėjas, vieno universiteto filosofijos dėstytojas, save vadinantis geriausiu Arvydo Šliogerio mokiniu, po anojo mirties prisipažino, kad iš visos  garbiojo filosofo raštų krūvos yra perskaitęs tik vieną jo knygą. Tai rodo milžinišką Arvydo Šliogerio sugestiją, kai net geriausias jo mokinys forsuotai neskaitė anojo veikalų, siekdamas išsaugoti nepaliestu pavidalu savąjį originalumą. Didelė dalis Lietuvos filosofų, siekdami neprarasti savojo originalumo, apskritai nesidomėjo filosofija.

                                                                       X          

Ne mažiau sėkmingai nei Arvydas Šliogeris filosofijoje protus drumstęs toks Tomas Sodeika bandė iš savęs užsiauginti didelį asketinį kūną: nerūkė, nevartojo alkoholio, gatvėje pamatęs kaip vėjas užverčia žvitriai moteriškaitei sijoną, užsimerkdavo iki kraujo akyse.

Sokratas

Tačiau kartą – palūžo.

Atsibudęs suprato, kad iš paprasto europinių standartų filosofijos profesoriaus nenoromis patapo lietuviškuoju Sokratu. Taip bjaurusis ančiukas kada nors vis dėlto pavirsta gulbe.

                                                                        X

Galop Alvydas Jokubaitis taip tauriai pražilo, kad jį jau buvo galima pavadinti filosofijos blondine.

                                                                       X

Kartą susiginčijo Aleksandravičius su Sodeika – kurio iš jų intelektas yra labiau apvalus?

Medžio drožėjo Antano Česnulio skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aleksandravičius demonstravo savo paties išrastą visko suapvalinimo aparatą, Sodeika užsiciklinęs kliedėjo apie hermeneutinį ratą.

                                                                       X

Visi žinojo, kad Sabonis yra ligonis, o Sodeiką skaityti prieš miegą yra sveika.

                                                                       X

Universiteto chebra kiemelyje rūkė, spaudėsi, keikėsi, pasakojo vienas kitam anekdotus, kol pamatė iš tolo ateinantį, stipriai gestikuliuojantį ir kažką šaukiantį Sodeiką. Kai anas priėjo ir reikšmingai nutilo, visi suprato, kad yra kažko nusikaltę prieš pačią filosofijos sąžinę.

                                                                       X

O prie ko čia Ivaškevičius?

Kaip iliustracija, kad nei Mariaus Ivaškevičiaus vardo, nei pavardės padorioje kompanijoje niekas nemini!

(Bus daugiau)

2020.08.02; 14:31

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau tarsi ir būtų galima apsiraminti, karantinui riedant į pabaigą, tačiau nelyg druska pilama ant žaizdos veikia įkyriai kartojami perspėjimai, kad neva labai tikėtina, jog netrukus sulauksime antros koronaviruso išplitimo bangos, po to – galimai trečios, ir t.t.

Mes pratinami prie minties, kad tas pat gali pasikartoti, taigi nėra garantijos, jog pavyks nutraukti beprasmiškų pasikartojimų be pabaigos ratą, rusų folklore vadinamą kvaila begalybe. 

Kol pažadas apie skiepus yra visiškai neaiškus, mes pratinami prie minties, kad koronavirusą reikės prisijaukinti, leidžiant jam apsigyventi šalia, drauge bandant suvaldyti jo protrūkius, perdėtą agresyvumą, nenusakomą veržlumą.

Toks užkeikimo kartojimas apie beprasmį to paties pakartojimą pažadina iš atminties Friedricho Niezsches filosofijoje bandytą įprasminti amžino to paties sugrįžimo idėją, kaip didžiausią anojo filosofijos misteriją ir gluminantį proto mitą. Tas pats F.Nietzsche perspėja, kad apie šią idėją galima kalbėti tik pašnibždomis, bauginantis atidengti visą užuolaidą, kur pats mąstymas randa savo slėptuvę. Tai iš tiesų yra tamsiausia F.Nietzsces idėja, žadinanti neaiškius mūsų lūkesčius ir giluminį sielos maudulį.

F.Nietzches filosofijoje už užuolaidos puoselėjama amžino to paties sugrįžimo idėja vis tik, kaip atrodo, prasilenkia su mums gerai žinoma, ne kartą aptarta ciklinio laiko žmogaus tikrovės ritmikoje arba pasaulio kaip kosminio ciklo samprata. Nuolankus jūsų tarnas apie tiesinės ir ciklinės laiko sampratos skirtumus visuomenės vyksmo aptarime yra kalbėjęs begalę kartų, nevengdamas įkyraus pasikartojimo, o čia dar kartą pateiksiu ilgą išrašą iš straipsnelio, publikuoto slaptai.lt, dabar jau siekdamas išryškinti būtent negatyvų reljefą F.Nietzsches filosofijoje atsirandančiai cikliškumo ar pseudocikliškumo sampratai.

Friedrichas Niezsche

Štai visuomenės kitimo istorinis apmąstymas yra visiškai nežinoma antikai visuomenė apmąstymo perspektyva. Visuomenės kitimą antika įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusia stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas kaip toks vyksmas ratu, kuris pastoviai kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas.

Istorijos idėja Vakarų mąstysenoje pirmą kartą, bet drauge užbrėžiant lemtingą pavyzdį, iškyla istorijos teologijos pavidalu krikščionių mąstysenoje dar viduramžių istorinės epochos priešaušryje, o tiksliau tariant, iškilaus krikščionių mąstytojo Šv. Augustino darbuose. Krinta į akis, jog šios idėjos kristalizaciją didžiausia dalimi apsprendė tai, jog krikščionių religija ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios  būties, suprantamos kaip transcendentinis (lot. transcendens – peržengiantis, išeinantis už ribų) Dievas ir laike išsibarsčiusio pasaulio sferas.

Vardan palyginimo prisiminkime, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono apibrėžtis, jog laikas yra kintantis amžinybės pavidalas. Tuo metu Šv. Augustinas amžinybei ir laikui suteikia diametraliai priešingas reikšmes, pažymėdamas, jog laikas, priešingai nei amžinybė, yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas. Taip formuojasi tiesinė laiko samprata, įgalinanti visuomenės kitimo istorinį, pagrįstą progreso lūkesčiais, supratimą, leidžianti, be visa ko kito, unikalizuoti įvykius praeities, dabarties, ateities vaizdinių kontekste.

Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo transcendencijos idėja, įgalinusi atplėšti vieną nuo kitos ,,įsimagnetinusias“ amžinybės ir laiko ,,puses“ https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-laiko-grafika-po-istorijos-pabaigos/.

Iš pirmo žvilgsnio tarsi ir artima pirmapradėms F.Nietzsches intuicijoms ciklinė laiko samprata nedera su amžino to paties sugrįžimo idėja esmiškai, nes cikline vadinama laiko samprata yra susijusi su tam tikru laiko automatizmo postulavimu, o F.Nietzsches ištaros padeda forsuoti nuojautą, kad būties ištakomis yra neapribota jokiu laiko automatizmu valia.

visata_1
Visata

Tiesa sakant, nežiūrint  teologinio pamušalo, tiesinė laiko samprata taip pat yra savitos pakraipos automatizmo postulavimas, pagal tą patį principą, jog pasaulio laikinumas yra tam tikro tipo automatizmas.

Laikrodis Gedimino prospekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

F.Nietzsches filosofija yra valios valiai manifestacija, kai, nežiūrint laikmečio instaliacijų įvairovės, valia visados nori tik pati savęs pagal amžino to paties sugrįžimo dėsnį. Tokiu būdu valios filosofas taip pat numato valios dvigubumą, žiūrėdamas toli į priekį kiaurai tarsi per vandenį ryto šviesoje, kai, vienu atveju, valia yra valia galiai, gyvenimui, būčiai, žemei, tikrovei, mąstymui gimtosios kalbos pavidalu, žmonių bendravimui, o, kitu atveju, tai yra valia neįgalumui, virtualumui, beždžioniavimui, nuotoliniam mokymui, kriminalinių nusikaltėlių romantizavimui, papūgavimui pagal anglų kalbos pavyzdį.

Kodėl žemės civilizacija nesutinka kitos civilizacijos pėdsakų beribėse Visatos erdvėse?

Tarkime, visos kitos civilizacijos jau laimingai išnyko totaliniame virtualume, patogiausiu visiems pavidalu neužimdamos vietos nei laike, nei erdvėje, o žemės civilizacija, nepasiduodanti grynajai žmonių tikrovės multiplikacija, laikosi įsikibusi tikrovės paviršiaus dėl įskiepytų mums F.Nietzsches tipo mąstytojų ištarų apie žmogaus kaip būties sargo misiją.

 (Bus daugiau)

2020.06.15; 16:47

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Užstoti vargšę filosofiją paragino tai, kad kiekvieną dieną viešoje erdvėje girdėdami politologų, ekonomistų ar net sociologų spygavimus, mes filosofijos balso kasdieniniame pasaulyje beveik negirdime, net jeigu ir nujaučiame, jog ir ji kažką norėtų pasakyti, dabar nebyliai žiopčiojanti  ant scenos. O gal iš tiesų filosofija yra ta jau dūstanti ant kranto žuvis, kuri dabar mūsų akivaizdoje išleidžia paskutinį kvapą, pralaimėjusi lenktynes sausumoje?

H. Heideggeris į nusiklausytą raginimą palengvinti filosofijos studijas universitetuose, truputėlį pyktelėjęs atsako, kad filosofijos studijos visur turėtų būti pasunkintos, nes esą kiekvienas daiktas privalo turėti savo prigimtinį svorį. Na, o jeigu ieškome tik lengvatinių sąlygų, pagalvokime apie tai, kad išties numesti lengvutį pūką į tolį sunku net kelis metrus, o sunkų metalinį rutulį net didžiausias dvasna (kartą kažkas man bandė įrodyti, kad būtent nuo žodžio „dvasna“ atsiranda žodis „Dvasia”) nesunkiai nustums arba bent paridens kelis kartus toliau.

Sakote, kad filosofija yra išminties meilė, gr, phileo+sophia, kai išmintis čia traktuojama kaip visiškai skirtingas dalykas nei praktinis apsukrumas. Tačiau problema net ne ta, jeigu mūsų laikais kažkas Sofiją priverstų plušėti už Zosę. Kažkuris iš Romos imperatorių buvo įpareigojęs net senatorių žmonas vieną kartą per savaitę padirbėti prostitutėmis, tačiau neteko girdėti, kad kažkas dėl to būtų labai skundęsis.

Mūsų bėda yra truputėlį kitokio pobūdžio, tačiau tai, ką toliau pasakysiu, prašau laikyti didele paslaptimi, ypač svarbu, kad nesukontroliuoti autoriaus paatviravimai nepasiektų mokslo administratorių ausų, kurie savo ruožtu tik ir taikosi sumažinti universitetuose dėstomos filosofijos valandų skaičių, taigi – šiukštu – neišplepėkite nepatikimiems personažams to, ką dabar sužinosite.

Yra tik du variantai: arba filosofiją reikia uždrausti universitetuose kaip žalingą veiklą, arba privalome jaunąją kartą supažindinti su filosofija pilnaverčiu pavidalu, kviečiant jaunuosius pasaulio užkariautojus skaityti didžiuosius  Vakarų mąstymo tradicijos tekstus, bandant įskiepyti bundančiai asmenybei  žiūrėjimo į bedugnę įprotį ir poreikį.  „Trupučiukai“ filosofijoje gali atnešti daugiau žalos nei naudos, taigi čia galioja dėsnis: arba viskas, arba nieko.

Žalinga filosofija tampa ypač tada, kada supažindinimas su mąstymo tradicija yra pajungiamas įprastiems pedagogikos kanonams, įpareigojantiems palengvinti dėstomo dalyko naštą, pritaikant filosofijos vardu pavadintą žinių kompendiumą prie nereflektuojančios sąmonės poreikių reljefo. Tokie pedagoginiais sumetimais daromi supaprastinimai, kai siekiama pateikti aiškius ir galutinius atsakymus, kuria sufalsifikuotą sąmonę, sustabdo ašinį žmogaus vystymąsi.

Žinoma, negalima ignoruoti informacijos įgijimo laipsniškumo principo, reikalaujančio iš pradžių pateikti maksimaliai supaprastintus paaiškinimus. Tačiau čia ir išryškėja didžiausia bėda, kad tokie supaprastinimai pagal sąmonės inercijos dėsnį labai dažnai prigyja kaip galutiniai, užbaigti atsakymai, o pati sąmonė tokiu atveju pavožiama po dangčiu, sukalant colines karsto vinis. Taigi dabar pabandykime įsivaizduoti, kad filosofija yra giluminis pačios sąmonės poreikis nebūti palaidotai per anksti informacijos srauto gausybėje.

 Žinia, filosofija nėra jokia informacija, dar daugiau, – filosofija žengia diametraliai priešingu įprastam sąmonės farširavimui keliu, visų pirma užsimodama užgriozdintą sąmonę iškrauti, tiesą sakant, pradėdama nuo sąmonės karsto dangčio atvožimo. Todėl didžiausia sėkmė filosofijos studijas lydi tada, kai auditorijoje susirenka nelinkę žinių sandėliuoti žmonės, nors dėmesingiausi filosofijos paskaitų klausytojai vis dėlto yra paukščiai.

Netiesa, kad net sugedęs laikrodis per parą du kartus parodo teisingą laiką arba, tarkime, filosofija yra reikalinga kaip muziejinė vertybė. Sustojęs laikrodis, tiesą sakant, visą laiką rodo tik sustojusį laiką. Kaip atrodo, tokią sugedusio laikrodžio funkciją atlieka manieringoji filosofija, kuri lengvai prisiima kultūrinio prusinimo užduotį, sakydama sau, kad jeigu nėra kito būdo būti visiems naudingai, būsiu bent kultūringos laikysenos pavyzdžiu, tarsi ta išties panaši į šmėklą senyva dama su impozantiška skrybėlaite ir nerūdijančiomis etiketo normomis.

Kultūra taip pat yra vienas iš uždarumo kodų, leidžiančių užsirakinti savo terpėje. Taigi visiškai teisėtai filosofiją būtų galima pavadinti nonkultūriniu reiškiniu kaip atsirakinimo būdą totalinio pirmapradiškumo stichijoje, kaip sąmonės testavimo neprijaukintos paslapties duotybėje užsitęsusias pratybas.

Filosofija prasideda tada, kai pritrūksta žodžių atnešti atsakymą.

2018.12.17; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nesutarimai ir sumaištis dėl universitetų jungimų, ypač keliant klausimą – technologiniai, gamtos ar humanitariniai mokslai turėtų būti plačios aprėpties klasikinio universiteto pagrindas – suteikė papildomą stimulą diskusijų dėl gamtos ir humanitarinių mokslų balanso, mokslininkų bendradarbiavimo ir konkurencijos pagyvinimo aktualizavimui.

Tiesą sakant, čia prisidėjo ir neužbaigti, metai iš metų besitęsiantys ginčai dėl būtino moksliškumo rodiklių skirtingų mokslų grupėse suvienodinimo, taikomosios mokslo vertės nustatymo ir pan. Nepulsiu neperspėjęs tarsi niekas iš nieko iškart įrodinėti apie išskirtinę humanitarijos reikšmę tautos gyvastingumo ir kultūrinio vyksmo nenutrūkstamumo palaikymui, nes toks veržimasis pro atviras duris gali tik paskatinti oponuojančios pusės įtarumo suvešėjimą. Tačiau net ir pabandžius išsižadėti išankstinio užsiangažavimo (kiek tai įmanoma), neįmanoma nukreipti žvilgsnį taip, kad imtum ir nepastebėtum, jog vienodų sąlygų skirtingoms esmiškai humanitarijos ir gamtamokslio sferoms reikalavimo forsavimas sukuria gausybę kultūros vientisumą ardančių disproporcijų arba, kitaip tariant, formalus lygybės reikalavimas čia kaip tik leidžia įtvirtinti turinio požiūriu nelygiavertę mokslų padėtį.

O taip yra visų pirma dėl to, jog šie mokslai skiriasi ne tik savo tyrimo dalyku, bet ir savo sąranga, tyrimo metodais, tyrimo metodų prasmingumą grindžiančiais principais (įsivaizduokime, jog šeriant tomis pačiomis avižomis asilą ir katiną, vienas iš šių gyvūnų riebės, o kitas anksčiau ar vėliau nudvės). Siekiant suvokti tokio skirtumo esmę išplėtotu pavidalu, toliau privalėsime atkreipti dėmesį į vieną kitą principinės reikmės aplinkybę.

Mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimas yra apspręstas objektinio gamtos priešpastatymo žmogui kaip veiklos ir pažinimo subjektui. Tikrovė naujaisiais amžiais jau tarsi suskyla į aiškiai iš žmogaus pozicijų atspindimas subjekto, t.y. paties žmogaus ir objekto, t.y. gamtos sferas. Tokia subjekto ir objekto priešprieša yra ryškiausias naujųjų amžių įvykis, įgalinantis, kaip sakyta, mokslo dabartine to žodžio prasme atsiradimą ir to mokslo naująjį turiningumą, pasireiškiantį objektyvumo siekimu. Būtent tik įsisąmonintoje subjekto ir objekto priešpriešoje iškyla žinojimo objektyvumo idealas, suprantamas kaip pažintinė orientacija į tokią dalykų padėtį, kokia ji yra pati savaime, nepriklausomai nuo pažįstančio subjekto.

Kaip buvo minėta, modernusis mokslas atsiranda tik subjekto ir objekto priešpriešos kontekste, orientuodamasis į užsubjektinę gamtos duotybę, t.y. į dalykų padėtį tuo pavidalu, kokia ji yra nepriklausomai nuo žmogaus. Tokiu būdu naujųjų amžių mokslas labai aiškiai dehumanitarizuojasi ir tokia moderniojo mokslo raiška yra neginčijamai pozityvus dalykas. Tačiau kyla klausimas – kiek tokia naujųjų amžių mokslo dehumanitarizuota patirtis tinka jau žmogaus tikrovės pažinimui, ar, pasiteisinusi gamtos tyrime, ji yra pakankama žmogaus, visuomenės ir istorijos pažinimui?

Labai iškalbingas yra psichologijos pavyzdys, bylojantis apie tai, kad nuo XIX a. pabaigos žengianti septynmyliais žingsniais moksliškumo linkme, besilygiuodama į gamtamokslio standartus, psichologija laimėjo tik tiek, kad pateikė žmogaus sampratos vulgarizacijos versiją ir išplėtojo pseudomokslinį žargoną su savaime besidauginančiais terminais. Tiesa sakant, nesuprantu net to, kas čia yra pirminis, o kas antrinis dalykas – žmogaus nuosmukis ir po to atsirandanti mokslingoji psichologija ar tokios psichologijos sugebėjimas ne tik sukonstruoti savo tyrimų objektą protingo kirmino pavidale, bet ir sudaiginti tikrovėje homo vulgaris tipažą.

Arturo Konandoilio detektyviniai apsakymai. Slaptai.lt nuotr.

Iš kitos pusės, pripažįstant žmogaus tikrovės specifiškumą, istorinėje metodologinės minties plėtotėje buvo bandoma apibrėžti ir sunorminti adekvačių tai tikrovei tyrimo priemonių arsenalą. Šalia gamtamokslinio metodo apibrėžties, drauge neigiant tokio metodo universalumą, atsisakant fetišizuoti gamtamokslio metodologinę patirtį, plėtojosi diskusijos apie humanitarinio ir socialinio žinojimo metodologinių procedūrų savitumą, tuo pagrindu neokantininkams bandant išskirti du mokslo tipus, o hermeneutinėje tradicijoje gamtos mokslams priešpastatant vadinamuosius dvasios mokslus.

Tiesa sakant, diskusijos šiuo klausimu literatūra yra be galo gausi, įvairi, sunkiai aprėpiama, be to, pati diskusija nėra baigta. Lengva įsivaizduoti, jog mokslininkas, užsiėmęs konkrečiais tyrimais ir čia pelnantis sėkmę, neturi nei laiko, nei noro įsivelti į tokios diskusijos prieštaras. Kaip atrodo, toks atsiribojimas gali būti suprastas kaip visiškai sveikas dalykas. Kita vertus, didelė problema iškyla tada, kai, pavyzdžiui, fizikas (gali būti chemikas ir t.t.), remdamasis savo patirtimi fizikinių tyrinėjimų sferoje, daug nesusimąstydamas dalina patarimus, tarkime, lituanistams ar filosofams, bando nustatyti jų darbo „moksliškumo” koeficientą, vertina kitose sferose dirbančių žmonių darbo rezultatyvumą. Žiūrint iš šio taško, žinoma, pageidautina, jog mokslo politiką vairuojantys asmenys nors kažką minimaliai nujaustų apie mokslų skirtumus, taip pat apie principinę perskyra žinojimo struktūroje.

Vis tik yra toks literatūros žanras, kurio, kaip intrigos tipo, privalomumus vienodai išpažįsta tiek vieno, tiek kito žinojimo tipo adeptai, be to, išpažįsta kaip laisvalaikio priemonę, leidžiančią trumpam palikti nuošalyje profesijos rūpesčius. Tai detektyvas. Kaip atrodo, šio žanro plėtotėje labai netikėtai, taigi, galimas daiktas, ne dėsningu pavidalu, o visai atsitiktinai, prasimuša veržli intuicija tyrimo užduočių skirtumo refleksijos klausimu. Turiu galvoje tai, jog tokie visiems žinomi, iškilę A. Konan Doilio (Arthur Ignatius Conan Doyle) ir atitinkamai G. Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūryboje, detektyvinio žanro personažai kaip Šerlokas Holmsas ir tėvas Braunas labai gyvu pavidalu iliustruoja skirtingo tipo dėmesingumą žmogaus rūpesčių atpažinimo sferoje, yra kažkiek pritemtos, bet labai vaizdžios iliustracijos, kurios įtikinamu būdu leidžia paryškinti skirtumus tarp dviejų tyrimo strategijų. Pirmasis atvejis iliustruoja gamtamokslinę žmogaus intuiciją, antrasis – bandymą rasti sprendimą žmogaus tikrovės specifikos įvertinimo pagrindu.  

Mokslininkas neretai dar yra vadinamas tyrinėtoju, o nusikaltimą tiriantis žmogus pagal jau nusistovėjusią pavadinimų nomenklatūrą šiandien yra vadinamas tyrėju. Ta proga dar galime prisiminti, jog ne kartą kultūros istorijos darbuose buvo pažymėta, kad tokie gamtamokslinio žinojimo standartai kaip tikslumas ir griežtumas formavosi perimant dar anksčiau išplėtotą juridinių procedūrų patirtį. Taip pat visi gerai žinome, jog labiausiai populiarūs, o visų pirma būtent čia minimi, detektyvinio žanro personažai, garsiosios seklio mistifikacijos yra siejamos su vienokiu ar kitokiu nusikaltimo tyrimo metodu.

Šerlokas Holmsas savąjį metodą vadina dedukcija, nors, jeigu būtų leista ginčytis su personažais, regis, būtų galima išgauti prisipažinimą, jog neretai dedukcijos vardu čia pažymimos kaip tik indukcijos teikiamas galimybes. Šiaip ar taip, šis personažas demonstruoja savo užaštrintą pastabumą, taigi sugebėjimą įdėmiai stebėti ir pastebėti net smulkmenas, turinčias „konceptualią” reikšmę, o mūsų vaizduotėje palieka detektyvo visados su lupa rankose antspaudą. Iš kitos pusės, sprendimas, kurį pateikia A. Konan Doilio detektyvinės apysakos, neretai yra loginės prigimties. Sprendimas čia galop randamas būtent kaip sukonstruoto galvosūkio išsprendimas.

Garsus mokslo istorikas, filosofas, fizikas pagal išsilavinimą Thomas Kuhnas savo epochinės reikšmės darbe Mokslo revoliucijų struktūra taip ir apibrėžia mokslo įprasta to žodžio prasme raiškos pobūdį, t.y. mokslo pažangą visų pirma nusako kaip galvosūkių sprendimo pažangą. Krinta į akis ir tai, jog tokia šiandienos mokslo raiška lemia ir mokslinio darbo rezultatyvumo demonstracijos formas. Kaip pastebi tas pats T. Khunas, labiausiai adekvačiu pavidalu tokio (kaip galvosūkių sprendimo) mokslinio darbo rezultatyvumą liudija trumpi straipsniai, neretai būtent kolektyvinės publikacijos tarptautiniuose mokslo žurnaluose, išdėstant paprastai laboratorijoje rastą sprendimą trumpai ir aiškiai. Todėl esą monografijos čia jau vis labiau akivaizdžiai traktuojamos kaip lengvabūdiško diskurso pavyzdžiai, tinkamas dalykas tik pateikiant mokslo istorijos, kuri, kaip žinome, pačiam mokslininkui dažniausiai yra menkai svarbi, apybraižas, komponuojant vadovėlinę medžiagą, bet pernelyg griozdiška forma tyrimo aktualijų išsakymui.

Tačiau pabandykime įsivaizduoti tai, koks nykus ir nuskurdęs būtų mūsų kultūros peizažas be žodingųjų Arvydo Šliogerio tomų, kviečiančių mus į kelionę be pabaigos ir neretai paklaidinančių miško tankmėje.

Dar viena asociacija leidžia susieti šio straipsnelio temą su A. Konan Doilio kūryba. Čia turiu galvoje objektiškumo (ir objektyvumo) potemę. Jau kalbėjome apie tai, jog mokslas dabartine to žodžio prasme atsiranda tik moderniaisiais laikais, kai „realybės esatis įstatoma į objektiškumą” (M. Heideggerio išsireiškimas). Tačiau akivaizdu ir tai, jog toks realybės įstatymas į objektiškumą nėra koks nors realybės adekvatumo iššaukimas, nėra jos absoliutumo garantija. Dar daugiau, – galime sakyti, jog pažintinis objektas yra žmogaus sąmonės konstruktas griežčiausia to žodžio prasme. Savo ruožtu technikos pažangos poreikiai apsprendžia, jog toks konstrukcinis pradas vis labiau įsivyrauja mūsų sąmonėje ir pasaulyje, tampa mūsų gyvenimo dominante. Taigi yra pagrindas manyti, jog objektyvuojančios nuostatos moderniųjų laikų mokslinis pažinimas vis labiau atplyšta nuo realios būties, kaupia savyje nubūtinimo energiją, neretai tampa tikrovę nutikrovinančiu faktoriumi. O pasirinkę detektyvinį siužetą kaip atskaitos tašką diskusijoje apie mokslų skirtumus atkreipkime dėmesį dar į tai, kad tikrasis Šerloko Holmso talentas geriausiai išryškėja siekiant atskleisti talentingo matematikos profesoriaus, genialų nusikaltimo galvosūkių konstruktoriaus Moriarti kėslus, kuris savo ruožtu, ko gero, yra garsiojo seklio arter ego kraštutinai susvetimėjusiu, taigi neatpažįstamu jau kaip toks pavidalu.

Savo ruožtu tėvas Braunas, tarsi ir diskutuodamas su žinoma „dedukcijos metodo” personifikacija, numato visai kitą nusikaltimo tyrimo perspektyvą. Nusikaltimo tyrimo metodo esmė čia nusakoma taip: siekiant suprasti nusikaltimą padariusio žmogaus paslaptį, tiriamo įvykio struktūrą apsprendusius motyvus, siekiant prognozuoti to žmogaus tolesnius veiksmus, nori nenori reikia mėginti pamatyti pasaulį to žmogaus akimis, rasti būdą, įvertinus esamą distanciją, persikelti į kito žmogaus subjektyvumo sferą. Terminologiškai tariant, čia numatoma transsubjektyvumo procedūra.

Kitas žmogus gali būti atpažįstamas taip tik tada, kai mes įsisąmonintu būdu pripažįstame faktą, kad kitas žmogus yra kitas aš. Taigi objektinis žmonių tarpusavio susvetimėjimas yra įveikiamas intersubjektyvumo raiška. Kita vertus, tai primena, jog kito žmogaus, kultūrinės žmogaus kūrybos, dvasios pasaulio apskritai pažinimo išeities taškas yra žmogaus savęs pažinimas.

Šerloko Holmso profilis

Savęs pažinimo imperatyvas vis tik nėra toks aiškus ir paprastas, kaip to norėtųsi, taigi čia kol kas atkreipsiu dėmesį tik į tai, jog kultūros rezultatų pažinimas grįžtamuoju ryšiu veda žmogų savęs pažinimo linkme. Tokia kelionė, žinoma, užsitęsia, be galo ištįsta laike. Čia nėra tokių aiškių etapų, atkarpos padalijimų kaip galvosūkių spendimo ir išsprendimo atvejais, tačiau visados lydi neprarandamas paslapties plevenimas.

Tačiau tikrai detektyvinį siužetą kuria įsisąmoninimas fakto, kad štai filosofija apskritai nėra joks mokslas. Kaip pastebi M. Heideggeris, kelti filosofijai moksliškumo reikalavimus yra tas pat kaip reikalauti, kad žuvis laimėtų lenktynes sausumoje. Filosofija netelpa mokslų kvalifikacijoje dar ir dėl to, kad  neįmanoma jos turinio sudalykinti taip, kad būtų galima atplėšti nuo žmogaus ir paversti katedrų nuosavybe. Vieno filosofo žodžiais tariant, tikroji ar gyvoji filosofija yra su kiekvienu žmogumi kaip natūrali žmogaus prigimties atbaiga.Filosofija geriausiai liudija tą esminį žmogaus būties paradoksalumą, jog baigtinė būtybė gali būti atvira begalybei. Forsuojant tokią filosofijos sampratą, drauge nenorime įpiršti minties, kad filosofinis švietimas yra nereikalingas kaip neva nieko negalintis prie žmogaus nei pridėti, nei atimti.

Na, pastebėkime bent tai, kad nemąstymo epochoje filosofija praverčia kaip  priemonė, neleidžianti susitapatinti su epocha. Todėl keistai bent šių eilučių autoriui atrodo garbingojo Vytauto Didžiojo universiteto, kurio artes liiberales programai negali nepritarti sveiko proto žmogus, apsisprendimas filosofiją universitete laikyti laisvai pasirenkamu dalyku, lengva ranka išmainomą į kitas disciplinas (tokį, švelniai tariant, neadekvatų  apsisprendimą strimgalviais puolė pamėgdžioti ir Aleksandro Stulginskio universitetas, greitu laiku planuojantis susijungti su VDU). Kažkas čia ne taip jau vien dėl to, kad būtent filosofija yra artes liberales vėliavnešys arba galima pasakyti dar ir taip, kad artes liberales korpusas be filosofijos yra panašus derinys kaip raitelis be galvos.

Batai. Slaptai.lt nuotr.

Kažkas ta proga tikrai pasakys, kad filosofija yra laisvės sargybinis, taigi ji turėtų visada ir visur ginti laisvą pasirinkimą kaip labai godotiną dalyką. Tačiau iš tiesų laisvas pasirinkimas tarp, tarkime, filosofijos, istorijos ir literatūros studijų programose nėra net pasirinkimas (nekalbant apie laisvę), nes tokiu atveju formali teisė rinktis maskuoja turiningos alternatyvos nebuvimą. Pabandykime įsivaizduoti, kad žmogus turi galimybę laisvai pasirinkti sau tinkamus batus iš plačios pasiūlos spektro batų parduotuvėje, galiausiai turi galimybę, neturėdamas pinigų nusipirkti vaikščioti basas po išlytų debesų pelkes, tačiau neįtikėtina, kad alternatyvos pavidalą įgytų stokojantys bendro vardiklio, nevienarūšiai, visiškai skirtingų sferų reiškiniai ir galėtume laisvai rinktis tarp tokių palyginimo atskaitos taško neturinčių, taigi iš principo nekonvertuojamų vienas į kitą dalykų kaip, tarkime, debesys ir batai…

201810.18; 07:30

 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pirma (1)

Pagal šią istoriją kada nors bus sukurptas kino filmas, tačiau vieno seno rusiško filmo pavadinimas peršasi jau dabar savaime kaip pasiūlantis konceptualią užuominą. Kol kas mus domina tik pavadinimas, visiškai nesiruošiant populiarinti sovietinio kino. Galimas daiktas, iš to filmo ir liko tik pavadinimas „Tarnavo du draugai“, nes mačiusio šią kino juostą žmogaus nėra tekę sutikti, net ilgą laiką skelbus užklausas spaudoje.

O šitoks jau štampu tapęs situacijos nusakymas per kino filmo pavadinimą, norime to, ar nenorime, tinka kaip niekur kitur mūsų istorijos herojams, t. y. Vilniaus prestižinio universiteto labai madingo Tarptautinių santykių ir politologijos mokslų instituto profesoriams Alvydui Jokubauskui ir Vytautui Radvilavičiui, kurie papildydavo vienas kitą kaip savotiškas kontrapunktas.

Klausiate – kam jie tarnavo? Kaip mano kartos žmonės dar atsimena, sovietmečiu tarnyba buvo vadinamas karinės prievolės atlikimas, atbuvimas rekrūtuose. Tačiau apie mūsų herojus galima drąsiai sakyti, kad jie tarnavo studentams, tiesai, Tėvynei. Norėjosi, pratęsiant reikšmingų dalykų išvardijimą, sakyti, kad jie tarnavo ir demokratijai, bet čia privalome stabtelėti. A.Jokubauskas, kaip ir V.Radvilavičius mėgdavo papozuoti, dažnai užuominomis, o retkarčiais ir atviru tekstu leisdami žiūrovams, klausytojams, skaitytojams suprasti, kad jie pirmiausiai galvoja apie tokius dalykus, kurie yra aukščiau už demokratiją.

Kokie tai dalykai – šį klausimą visados dengė lengva paslapties miglelė, kartas nuo karto papučiama iš naujo (jeigu laužas yra pakurstomas,  migla turėtų būti kartas nuo karto paputinėjama, kad visiškai neišnyktų). Tarkime, vienam tokiu aukščiausiuoju dalyku, savo begaliniu reikšmingumu pranokstančiu visokias demokratijas, buvo tauta, jos mobilizacinė būsena, kitas lengvą alergiją demokratinei visuomenės tvarkai tikriausiai demonstravo ne tiek dėl idėjinių sumetimų, kiek vedamas profesoriškos fanaberijos, įpareigojančios daugumos valdžią traktuoti skeptiškai. Filosofas apkritai gali prarasti savo gerą vardą, jeigu imtų ir nusilenktų demokratijai kaip tokiai, visiems dar prisimenant, ką apie demokratiją kalbėjo, kaip ją vertino Sokratas. Žinia, Sokrato priesakų neišduos nė vienas save gerbiantis filosofijos profesorius. Kaip atrodo, filosofijos profesoriui prie veido labiausiai tinka monarchijos pašlovinimas, nes minties aristokratas filosofas bjaurisi minios refleksais ir, kaip jau buvo sakyta, jaučia didesnę ar mažesnę panieką demokratijai kaip kvailių valdžiai. Be to, laikui bėgant be didesnių sukrėtimų, dienoms vienodai sekant viena paskui kitą, demokratija ima ir atsibosta, taigi filosofai palieka demokratiją kaip įkyrėjusią žmoną, pasirinkdami nuotykių kelią, ieškodami tokių idėjų, kurios paspartintų kraujo cirkuliaciją.

A.Jokubauskas ir V.Radvilavičius buvo instituto veidai, nors toks pasakymas nereiškia, kad minimas institutas buvo dviveidis. Juos studentai mylėjo beveik vienodai, balsavime dėl geriausiojo instituto dėstytojo pasisakydami tai už vieną, tai už kitą paeiliui, – joks trečias čia neturėjo nė menkiausiosios galimybės įsiterpti.

Visa, ką kalbėjo, darė, kaip bendravo mūsų minimi profesoriai – buvo  aukščiausiosios prabos veiksmai, visados šiek tiek, mažiausiai bent per rūkomojo popieriaus storį, pranokstantys profesoriškos veiklos ir gyvenimo kanoną, iš anksčiau žinomus geriausiuosius pavyzdžius. Nuo jų povyzų tiesiog spinduliavo kokybė, gyvenimas buvo užrašomas pilnatvės šriftu. A.Jokubauska ir V.Radvilavičius buvo savotiška kokybės instancija dar ir kaip atsvara bandymams institute vis didesnį dėmesį skirti madingiems tuščiažiedžiams niekučiams, tokiems kaip Feminizmo teorija ir panašus mėšlas (geriau pagalvojęs supranti, kad tų naujų disciplinų pavadinti mėšlu neturime jokios teisės jau vien dėlto, kad naujieji diskursai, kaip dažytos plastmasės gaminiai, neturi jokio kvapo, yra beskoniai, bekvapiai, bereikšmiai). Kokybiškiausi dalykai, kaip visi gerai žinome, paprastai būna įpakuoti retro stiliumi… Todėl suprantama, kad minimi profesoriai, kaip ir dera įstabiems protams, buvo truputėlį senamadiški, skoningai įstrigę laike.

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Įdomiausiai tai, kad tą metafizinį profesorių senamadiškumą buvo galima įžvelgti ir fiziškai, – jį  būtų buvę galima net pasverti, – įsižiūrėjus ryškėjant faktui, kad profesoriai Vytautas ir Alvydas savo gyvenamoje aplinkoje palieka nepalyginamai didesnį nei paprastieji žmonės dulkių pėdsaką. Apie tai geriausiai žinojo valytojos, užvis ilgiausiai užtrunkančios kopiant mūsų profesorių kabinetus, jau ne valančios, o atkasinėjančios ten baldų paviršius nuo storo  dulkių sluoksnio. Jeigu kuris iš jų skaitydavo knygą bibliotekoje, nesunku buvo pastebėti – po valandos kitos ant profesoriaus stalo gulintis leidinys visiškai supanašėdavo su dulkių prisigėrusiais senaisiais foliantais, o netoli sėdinčių žmonių plaučiai pradėdavo kunkuliuoti nuo išmintingų dulkių. Pabandykime įsivaizduoti, kad toks profesorius tauriai palinksta ne ties atverstos knygos, primargintos tipografiniais ženklais, jau kažkuo panašiais į dulkes, puslapiu, o ties tuščiu, baltu popieriaus lapu. Tokiu atveju dulkių kaupimosi procesas čia būtų pastebimas dar aiškiau, po valandėlės kitos jau reikėtų imti į rankas šepetėlį ir,  jeigu norėtumei vėl prasibrauti iki tuščio popieriaus lapo ekrano, sustumti dulkes į reljefišką kauburėlį lapo pakraštyje, – paprasto papūtimo, pakeliant dulkes į viršų, čia neužtektų. Kas be ko, suintensyvėjęs aplinkos apdulkinimas visur, kur tik įžengdavo minėti profesoriai, ne kiekvienam krito į akį taip aiškiai, kaip čia aprašoma, nes laikas daug ką paslepia, ištęsdamas ir padalindamas procesus. Tačiau ši aplinkybė paaiškėtų iškart, jeigu filmavimo kamerų, stebinčių profesorių gyvenimą dieną naktį, atmintyje sukauptos juostos būtų paleistos pagreitintų kadrų ritmu.

Antra (2)

Užstrigimai laike tai pat būna labai įvairūs, skirtingų rūšių ir porūšių, užstrigimas užstrigimui nelygus. Turėkime galvoje, kad ne visados tai yra liūdni gyvenimo pavyzdžiai, iš tiesų būna ir taip, kad toks užstrigimas tampa atsparos tašku valios akumuliacijai.  Liūdniausią atvejį, kaip atrodo, tipizuoja Zygmuntas Froidas, numatęs kūdikio raidos stadijas ir aprašęs situaciją, kai žmogiškoji būtybė užstringa kūdikėlio, besidominčio savo ekskrementais, stadijoje. Tokį žmogiškos dramos atvejį Z. Froidas vadina analinio charakterio žmogumi, pastebėdamas, kad šį tipažą, užstigusį  ne pačioje kvapniausioje infantilizmo būsenoje, suaugusių žmonių pasaulyje atpažinsime iš anojo keliaklupsčiavimo prieš auksą, užsiangažavimą turtų kaupimui. Prisirišimas prie aukso nurodo į dar labiau pirmapradį žmogaus prisirišimą prie fekalijų, auksas yra tik šūdo simbolis, ar taip supratome F.Froidą? Čia dar atkreipiamas dėmesys, kad  pamišusi dėl turtų analinio charakterio žmogiška būtybė, kaip taisyklė, yra nepaprastai atkakli, tvarkinga, pedantiška,  maniakiškai sureikšminanti formalizacijos procedūras persona.

Diametraliai priešingą užstrigimo laike pavyzdį mums teikia V.Radvilavičius, tarsi užstrigęs savo jaunystės romantiškame laikotarpyje, geriausiuose savo metuose,  aukščiausiame dvasios pakilimo taške,  jokiu pretekstu nesiruošiantis nulipti nuo iškovotos viršūnės. Kartais tai panašėdavo į atsisakymą nulipti nuo scenos. Savo brandžiosios jaunystės laikais V.Radvilavičius buvo vienas iš Sąjūdžio kūrėjų, aktyvus to meto išsivadavimo kovų dalyvis. Neabejotina, tai buvo herojiniai laikai. Kelią abejones tik tai, ar tokią herojinių laikų dvasią įmanomą perkelti į mūsų laikų vartotojišką visuomenę. Kažkas yra pastebėjęs, kad neva dedamos pastangos atkurti kažką panašaus į Sąjūdį mūsų laikais primena bandymus uždegti laužą šlapiais degtukais, priešingai nei tada, kai mažiausia kibirkštėlė galėjo sukelti didžiulį gaisrą, nes  mūsų sielos buvo perdžiūvusios, įkrautos tarsi sprogimo dagtis. Tačiau tokie blaivūs perspėjimai nedarė jokio įspūdžio V.Radvilavičiui, kuris vėl ir vėl bandė išjudinti visuomenę sąjūdietiška ideokratine maniera, pasitikėdamas savo kovos refleksais, susiformavusiais nepakartojamais herojiniais laikais. V.Radvilavičiaus netrikdė net Herakleito fontanu ištryškusi išmintis, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma. Žinoma, iš Sąjūdžio kilo ta upė, tačiau dabar čia jau plaukioja garlaiviai, bangas skrodžia kariniai kateriai, upe keliauja kontrabandos vilkstinės, kartas nuo kartos ten nelegaliai dar nuleidžiama didesnė ar mažesnė porcija kanalizacijos, – upė ta pati, bet vandenys jau kiti. Ar išmatuosime tos upės gylį braidydami, pasikaišę skvernus ir pasiraitoję kelnes?

Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Sąjūdis be visa ko kito buvo nuostabus galios žaidimas, įgalinantis žmogaus biografiją paversti epu, leidęs trumpiausiu keliu duonos valgytojui patekti į legendą. Tačiau net ir legendiniai kovotojai anksčiau ar vėliau pavargsta, išsikvepia, nusėda. Vėl čia išsiskiria V. Radvilavičius, Sąjūdžio „apsėstasis“, kurį muziejinė judėjimo šlovė vis dar neleido pasisotinti, užsiganėdinti, pasitenkinti. Neherojiniais laikais ypač prasikiša tokių žmonių neistoriškumas,  jis lieka užstrigę legendoje kaip savotiškas praėjusių laikų inkliuzas.

Minint Lietuvos Sąjūdžio užgimimo 30-metį (Sąjūdžio iniciatyvinė grupė įsisteigė 1988 m. birželio 3 d.) vienas V.Radvilavičiaus jaunystės laikų pažįstamas parašė jam laišką-pasveikinimą eiliuota forma:              

 pagaliau nuo pavasario mes išsiblaivėm

 žiūrėti į priekį buvo  truputį keista

 ten tolyje nyko didžiulis laivas

 į vandenį rodos ką tik nuleistas

 

 koks amžius buvo užtrukęs? – sunku atspėti

 kokioje erdvėje dar buvom užkliuvę? –

 padvelkus natai pirmai laukai pradėjo žydėti

 pasirodo  dūko nenuskendusios  žuvys

 

  per visą kraštą drugelis nurištas leidos

  naujom spalvom suformavęs krašto peizažą

  tik triušio kurį už ausų tampei dar mažą

  jau nepažinom  be ašarų iš raukšlėtojo veido

Eilės buvo šiaip sau, be didesnių pretenzijų, tačiau kažkodėl V.Radvilavičius labai užsigavo, pradėjo vengti buvusio pažįstamo, drauge negalėdamas nuslėpti baisaus susierzinimo, atsitiktinai susitikus. Yra rimtas pagrindas manyti, kad profesorių užsiutino paskutinėje eilutėje minimos ašaros kaip provokacinė užuominą į jo galimą sentimentalumą. Labai tikėtina, kad didžiausia profesoriaus V.Radvilavičiaus paslaptis ir buvo jo prigimtinis geraširdiškumas, kurį reikėjo trūks plyš nuslėpti, stengiantis neapvilti naujųjų pasekėjų, iš kurių ne vienas anojo asmenyje matė tautos vadą, tėvą ar net  humanizuotą pagal postmodernistinių laikų poreikį fiurerio fikciją.

Savo ruožtu A. Jokubauskas užstrigo laike 1988 m., gimus sūnui Linui. Laiko spąstai šiuo atveju užsitrenkė klaikiai džergždami…

Trečia (3)

Ar V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas buvo bendraminčiai? Kažin kažin… Juos vienijo, kaip jau buvo užsiminta, atsainus požiūris į demokratijos idealus, kartas nuo karto paūmėjantis koketavimas su krikščioniškomis vertybėmis, tradicinės šeimos gynimas, nedviprasmiški pasisakymai prieš homoseksualumo subkultūros adeptų siautėjimą šalyje. Kai juos dabar matai kartu vaizduotėje, nesunku pastebėti tai, kad profesorius A.Jokubauskas nepraleisdavo progos pasišaipyti iš kolegos Vytauto, kaip sakoma, mėgdavo draugiškai patraukti bičiulį per dantį, kuris savo ruožtu dėl įgimto korektiškumo kiek įmanoma vengdavo tokio žaismingumo viešoje erdvėje, nesistengė atsilyginti tuo pačiu net tauriu linksmos nuotaikos palaikymo pretekstu.

Ilgai juokaujant, galima ir prisijuokauti, ar ne? Kai pasikeitusi instituto ir universiteto administracija, pagal savo atvaizdą ir panašumą pasukusi instituto veiklą visiško nususinimo linkme, nusprendė atsikratyti V. Radvilavičiaus kaip žmogaus, neparodžiusio pakankamos pagarbos Feminizmo diskursui, A.Jokubauskas jau ne juokais per dieną po tris kartus atsiribodavo nuo V.Radvilavičiaus, stvarstydamas už rankovių net atsitiktinius praeivius, skubėdamas kiekvienam pranešti apie savo nepanašumą į buvusį bendražygį. Nieko nuostabaus, tokių pavyzdžių žinome tiek, kad būtų galima vežimu vežti, būtų buvę nuostabiau, jeigu bent šį kartą  būtų atsitikę kitaip.

Tačiau viena detalė vis tik neduoda ramybė. Išgujus V.Radvilavičių, legendinį, jo išpuoselėtą Klasikinių politinių teorijų kursą institute perėmė skaityti neseniai disertaciją apsigynęs geltonsnapis A.Jokubausko sūnus Linas. Ar sakote, kad tokiu būdu, pamaloninusi sūnų, administracija pabandė užsitikinti įtakingo profesoriaus palaikymą arba, dar daugiau, įteikė jam dovaną už gelžbetoninį lojalumą? Taip galvodami, dar būtume toli nuo tiesos. Kaip atrodo, čia daug svarbiau buvo įskaudinti V.Radvilavičių, smogus  jam iš pasalų, stengiantis ne tik įžeisti iki esmės gelmių buvusį bendradarbį, pažeisti žmogaus integralumą, bet ir užnuodyti žaizdą, užteršti… Iš atminties dabar galiu iškrapštyti tik vieną panašų atvejį, kai mafijos boso atžalą nuteisęs teisėjęs ne tik buvo nužudytas, bet po mirties dar ilgai buvo dergiamas, bjaurojamas, ant jo kapo iškrypėliams šokant pergalės šokius.

Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žmonės, išguję labiausiai studentų mėgstamą profesorių iš instituto, geidautų, patirtų pilnąją satisfakciją ir džiaugsmo alpulį, jeigu mes dabar pradėtume baisiai klykauti, pasisriūbaudami – „kaip tai galima“, „kokie jie yra niekšai“ ir pan. Jie patys gerai žino apie save, kokie iš tiesų yra, galvodami – „papūskite mums į uodegą“. Neverta ir mums čia, puoselėjant iliuzijas, užtrukti.

Tačiau anksčiau ar vėliau privalėsime atsakyti į klausimą – kodėl  profesorius A.Jokubauskas taip negailestingai užstatė savo sūnų, pastūmėjo jį po ledu, kodėl normalus žmogus pasielgė nenormaliai, racionali būtybė įklimpo į baisų iracionalumą. Net už pusę karalystės ir princesę žmogus niekados nesiryžtų tokiam poelgiui, jeigu bent kažką nutuoktų apie moralinę pražūtį, o profesorius A.Jokubauskas nutuokia apie tai daugiau nei „kažką“, moralinės pražūties mechaniką išmano nepalyginamai geriau nei eilinis pašlemėkas. Tokį poelgį racionaliu galima būtų pavadinti nebent tik pagal atvirkštinę logiką ir tolimą analogiją su hiperrealizmo pretenzija pranokti realybę, kai iš tiesų pavadinimas su priešdėliu hiper lyginamuoju atveju tik maskuoja realybės trūkumo kraupią patologiją.

Iš tiesų, yra tik vienas racionalus šios kolizijos sprendimas, įpareigojantis mus dar kartą prisiminti įstrigimo laike vargus. Racionaliuoju požiūriu labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra toks, kad profesorius A.Jokubauskas yra ištiktas pogimdyvinės traumos, peraugančios į pogimdyvinę depresiją. Klaidinga nuo seno yra manyti, kad tokios negandos gali ištikti tik moterį! Neužmirškime, kad ir vyras dalyvauja gimdyme bent jau mentaliniu pavidalu. Nereikia daug pasakoti, kokia baisi nelaimė yra pogimdyvinė depresija, kartais net taip sudrumsčianti sąmonę motinai, kad ji pakelia ranką prieš kūdikėlį, nužudo savo vaiką. Jeigu tai – klinikinis atvejis, motina nėra teisiama, o gydoma. Taigi neteiskime ir tėvo, kuris kankinamas panašių kompleksų pasiunčia savo sūnų į moralinę pražūtį.

Ketvirta (4)

Tik įlipęs buvau priverstas sumokėti dar pusę kainos už šešėlį ir šešėlinį bagažą. Įtartinai uolaus veido kontrolierius padavė bilietą ir dingo nei oro burbulas, paliestas pirštu (nors neliečiau). Garvežys grėsmingai artėjo į naktį. Už ribos pasijuto katastrofiškai plintanti drėgmė, palanki žemesniųjų rūšių floros vystymuisi, visur – ant realių daiktų ir vaizduotės šmėklų – krito ir sklaidė voratinkliai, panašūs į bangų siūbuojamą jūros žolę. Ir nors mane dar vis kalbino moteriškė, pasislėpusi už laikraščio, jau rudens saulės apžlibinti artėjo grybautojai mažais būreliais.

Žiū: ten paskutinėje eilėje linksmai mosuodami pintinėmis ir draugiškai tarpusavyje postringaudami žygiuoja V.Radvilavičius ir A.Jokubauskas. Jų veidus ir povyzas  lengva vėl atpažinti, nežiūrint to, kad pasenusios kino juostos kadrai baisiai mirga, o sudrėkusi lemputė jau  greitai turės perdegti…

2018.09.11; 06:30

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Radžviliada atsinaujina. Daug ką papiktino faktas, kad šiandien 14 valandą protestuojama prie VU TSPMI ir jis vadinamas vienos tiesos institutu. Reaguojant į tai rengiamas reakcingas kontraprotestas, kviečiantis ginti TSPMI nuo juodinimo. Keli TSPMI studentai viešai pakvietė „sunaikinti Pro Patrią“, kuri pasirodo esanti antivalstybinė organizacija. 

Galima suprasti TSPMI studentus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pykstančius ir negalinčius įsileisti minties, kad jų mylima alma matter daro kažką absoliučiai neteisingo ir yra verta tokios kritikos. Pats kadaise buvau toks studentas. V. Radžvilo ir TSPMI konfliktas studentui yra panašus į tėvų skyrybas. Dar daugiau, iki vakar dienos net nebuvo paviešinta, kas išprovokavo tokią reakciją. Pasirodo negalint rasti formalaus preteksto pašalinti įkyrėjusio ir „nepažangaus“ V. Radžvilo iš jo užimamų pareigų, sugalvota panaikinti pačias pareigas. Citata iš naujienos:

„VU TSPMI administracija kovo 15 d. instituto tarybai pristatė siūlymą nebeskelbti konkurso į profesoriaus pareigas, kurių pareigybės numato politinės teorijos išmanymą ir kurias šiuo metu užima profesorius Vytautas Radžvilas. Instituto tarybai iš pradžių teiktas siūlymas skelbti konkursą į vienintelę politinės filosofijos profesoriaus vietą, tuo siekiant priversti dėl darbo kautis ir supriešinti prof. V. Radžvilą ir prof. Alvydą Jokubaitį. Paaiškėjus, kad pastarajam dėl pareigose praleisto laiko konkursas nebėra reikalingas, nutarta apskritai atsisakyti konkursinio profesoriaus etato, kurio pareigybės numatytų politinės filosofijos išmanymą.“

Ir rektorius siūlė, ir dar turbūt ne vienas gudročius pasiūlys ciniškiausią dalyką pasaulyje – tegu Radžvilas dalyvauja konkurse į kitos specializacijos profesoriaus vietą. Tegu žuvis lipa į medį. Reakcijoje į tokius siūlymus ir darbo vietos naikinimą, nei pilietinė, nei moralinė pareiga neleidžia tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai.

Šioje vietoje negalima nepriminti, kas vyko prieš beveik metus. Tada 9 studentai pasirašė skundą, kuriame piktinosi Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis, kurios iškreipia teisingą ES supratimą. Skundas buvo patenkintas, Radžvilo privalomas kursas paverstas pasirenkamu. Kadangi tai padaryta motyvuojant pažiūromis (juoda ant balto parašyta studentų prašyme), V. Radžvilas viešai ir tikrai ne gražiai pradėjo kalbėti apie susidorojimą ir cenzūrą jo atžvilgiu. Jis atkreipė dėmesį ir į prieš tai visą R. Vilpišausko vadovavimo laikotarpį vykusius ir administracijos toleruotus išpuolius ir bandymus karpyti jo kursus (arba karpyti pačią filosofiją, kaip pažiūrėsi). Plačiai visą Radžvilo ir TSPMI santykių istoriją galima rasti aprašytą LRT – niekada ne vėlu susipažinti. Administracija visas kalbas apie tai vadino melu, direktorius kartojo, kad akademinė laisvė gerbiama, o profesorius  Radžvilas institute toleruojamas. 

Įsižeidę ar pretekstą atleidimui įžvelgę kolegos dėl Radžvilo kreipėsi į akademinės etikos komisiją. Po gero pusmečio VU centrinė akademinės etikos komisija neskundžiamu sprendimu išaiškino, kad Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Ar TSPMI administracija elgėsi etiškai, atsisakyta vertinti, nes administracija, tai ne fizinis asmuo. Po sprendimo niekas institute Radžvilo neatsiprašė ir nepagrįstų kaltinimų neatsiėmė.

Pats Radžvilas yra tik triukšminga ir nesusitaikanti uogelė ant TSPMI problemų torto. Jį pagrįstai galima vadinti vienos minties institutu. Neprogresyvias pažiūras jame šiandien kaip nors viešai reiškia viso labo trys dėstytojai – Vytautas Radžvilas, Alvyas Jokubaitis ir Algimantas Jankauskas. Jokubaitis atrodo nepajudinamas, nors ir jis susilaukia grasinimų ir užuominų, kurias atsisako viešinti. Radžvilas vejamas lauk jau šiandien. Pažiūrėsime, kas po šios dienos mitingo laukia Jankausko. Dar man studijuojant vienas administracijos atstovas drąsiai sakė, kad po Radžvilo ir Jokubaičio paskaitų pirmame kurse vėliau „stengiamės atsverti studentų pažiūras į kitą pusę“. Tačiau institutas tapo ne tik vienos minties.

Per Vilpišausko vadovavimo dešimtmetį jį paliko visa eilė pripažintų savo sričių ekspertų, politikos mokslų atstovų. Vietoje jų priimta visa eilė su politikos mokslai nieko bendra neturinčių darbuotojų. Pristeigta atvirai ideologinių feminizmo kursų, daugybė fundamentalių kursų tiesiog panaikinta arba, geriausiu atveju, tapo pasirenkami. Ekonomikos studijos virto laisvos rinkos instituto propaganda, pašiurpinusia net Raimondą Kuodį. Per dešimtmetį balas, su kuriuo praeinama į valstybės finansuojamą studijų vietą nukrito beveik dvigubai. 2009 m. tam reikėjo 19+ iš 20 galimų balų. Tuo metu pirmame kurse turėjome 10 studijų dalykų, arėme kaip jaučiai. Metinės TSPMI ataskaitos, žaisdamos statistika ir lygindamos su kitais fakultetais, o ne ankstesniais metais, vis apsimeta, kad šių tendencijų nėra. Šiandieniniai studentai net negali žinoti, ką prarado, yra patenkinti ir didžiuojasi. Gi vyresnieji, jeigu nemėgo Radžvilo ir jo pažiūrų, gali užsimerkti prieš kokybės pokyčius, kad tik apgintų vertybiškai artimesnę poziciją nuo nekenčiamų „radikalų“. Tiesa miela, bet draugas mielesnis. Natūralu, kitaip beveik negali būti.

Grįžtant prie radžviliados ir protestų, o ypač pasipiktinusios TSPMI bendruomenės, norisi pakartoti prieš metus dėstytojams ir studentams be jokio atsako kantriai kartotą klausimą:

Ar prašymas, motyvuojamas ES vaizdą esą iškreipiančiomis euroskeptiškomis Radžvilo pažiūromis, nėra skundas dėl dėstytojo pažiūrų ir įsitikinimų? Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?

Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos. Neapsimetinėkime, kad visa tai svarbu. Prieš dėstytoją veiksmai pradėti dėl jo pažiūrų ir nieko kito, tai raštiškai užfiksuota. Viskas, kas nuo 2017 m. vasaros vyko, vyksta ir vyks toliau tarp Radžvilo ir TSPMI, o gal ir tarp jį smerkiančios ir palaikančios visuomenės dalies, yra tiesioginės to pasekmės. Todėl viskas susiveda į šį vienintelį klausimą, į kurį būtinas atsakymas, ypač dabar, kai neradus jokios formalios priežasties V. Radžvilą atleisti (užtenka krūvio, publikacijų, nepažeista akademinė etika), nutarta tiesiog panaikinti darbo vietą su jo pareigybėmis. Atsakyti man į šį klausimą V. Radžvilo nekentėjams, žinoma, bus per sunku. Atsakykite į jį bent sau patiems.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2018.04.26; 07:11

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Per nepriklausomybės dešimtmečius TSPMI parengė gabių diplomatų, politikos mokslo ir administravimo specialistų. Tačiau pastaraisiais metais, vadovaujant direktoriui prof. Ramūnui Vilpišauskui, TSPMI studijų kokybė ėmė kelti abejones ne tik studentams, alumnams, politikams, mokslininkams, Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio įstaigose dirbantiems diplomatams, administratoriams ir tarnautojams, bet ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei.

TSPMI akivaizdžiai ėmė reikštis politikos mokslų ideologizavimo tendencijos – studijų programų formavimas įgijo sovietmečio bruožų: daugėja ideologizuotų kursų (feminizmas, lyčių lygybė ir kt.), mažinama filosofijos, kultūros, politikos, ekonomikos teorinių mokslų dalis, varžomas kritinis požiūris į Europos Sąjungos institucijas, ribojamos pasaulėžiūrinės diskusijos (uždrausti institutą viešai kritikavusio studentų ir alumni sambūrio „Pro Patria“ renginiai) ir dėstymo laisvė.

Institute pradėti taikyti ir sovietmečiu išmėginti „neteisingų pažiūrų“ dėstytojų šalinimo metodai. Tai ypač išryškino skandalas, kai Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojos, galimai paskatintos ir remiamos pačios Atstovybės, suburta studentų grupė kreipėsi į TSPMI administraciją su prašymu, kad prof. Vytauto Radžvilo dėstomas kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį, nes kursas „iškreipiąs Europos Sąjungos suvokimą“. Skundu iš esmės išreikštas pageidavimas visą prof. Vytauto Radžvilo dėstymą TSPMI paversti pasirenkamu, nes, nepaisant aukšto teorinio dėstomų kursų lygio, jo esą euroskeptiškas pažiūras turėtų girdėti tik joms pritariantys studentai.

Toks „vieningos“ ideologinės krypties reikalavimas akivaizdžiai prieštarauja VU Statute ir Konstitucijoje įtvirtintiems laisvo įsitikinimų, pažiūrų reiškimo, laisvo dėstymo aukštojoje mokykloje principams. Nepaisant to, TSPMI administracija patenkino „neteisingomis“ dėstytojo pažiūromis motyvuotą prašymą ir pavertė kursą pasirenkamu, o vietoje jo sukūrė naują, ES studijų srityje apskritai nedirbančio doktoranto dėstomą privalomą kursą. Ankstesni studentų pasirašomi dalykiški, o ne pažiūromis grįsti skundai dėl administracijai artimos dėstytojos nebuvo tenkinami, priešingai, studentai sulaukdavo įtarimų, ar tikroji jų teikiamų administracijai skundų priežastis nėra jiems nepriimtinos dėstytojos pažiūros. Santykiuose su „progresyvių“ ir „euroskeptiškų“ pažiūrų dėstytojais atvirai taikyti dvigubi standartai.

Atvirai diskriminacinio studentų prašymo tenkinimas tebuvo dalis ilgametės „neteisingų“ pažiūrų prof. V. Radžvilo persekiojimo kampanijos, kurią prof. R. Vilpišausko vadovaujama TSPMI administracija toleravo bei kurstė. Nuo 2010 metų kelis kartus mėginta siaurinti, jungti, naikinti prof. V. Radžvilo fundamentinius filosofijos kursus arba žeminti jų statusą ir pasiekiamumą. Tai darant motyvuota finansų trūkumu, tačiau atsisakyta tiek išorinių rėmėjų, tiek neatlygintino dėstymo pasiūlymų. 2012 m. TSPMI doc. K. Maniokas viešai išvadino prof. V. Radžvilą „paranojiku ir pseudomokslininku“, tačiau administracija ne tik tylėjo dėl akivaizdaus VU akademinės etikos pažeidimo, tačiau minėtą tekstą įsidėjo į oficialų tinklaraštį.

Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėlesniais metais prof. V. Radžvilo kursai jungti, siaurinti ir panaikinti. 2017 m. vasarą V. Radžvilas dėl viešų komentarų apie neigiamas tendencijas TSPMI įskųstas Akademinės etikos komisijai, kurios nepalankus sprendimas būtų suteikęs formalų pagrindą jo atleidimui. Galutiniu ir neskundžiamu VU centrinės akademinės etikos sprendimu pripažinta, kad prof. V. Radžvilas akademinės etikos nepažeidė, o TSPMI administracijos veiksmų etiškumą vertinti atsisakyta.

Paskutinis ir įžūliausias bandymas atleisti prof. V. Radžvilą vykdomas šiuo metu, kai VU rektorius, panaudojęs administracinę galią ir remdamasis „profesorių pertekliaus“ ir “personalo proporcijų“ argumentu nutarė neteikti konkursinės vietos politinės filosofijos profesoriui (de facto – prof. V. Radžvilo vietos).

Profesorių skaičius mažinamas nesant jokių patvirtintų pokyčių programoje ir kursuose, dėl kurių iki šiol egzistavo prof. V. Radžvilo užimta vieta. Netrukus vyksiančiame konkurse dėl vienos profesoriaus vietos TSPMI Europos studijų katedroje prof. V. Radžvilas konkuruos su prof. Gediminu Vitkumi, kuriam ir yra pritaikytos konkursinės sąlygos ir kuris yra TSPMI Tarybos pirmininkas bei eurofederalistų sąjungos narys, taigi „teisingų“ pažiūrų atstovas.

Toks „subtilus“ atleidimas būtų ne tik grubus akademinės bendruomenės nario teisių pažeidimas, tačiau smūgis TSPMI studijų programų kokybei – visų pakopų studijos nuvertėja, likusios be aukščiausio lygio filosofinių disciplinų dėstymo. 

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Faktų visuma patvirtina, kad dabartinė TSPMI administracija kryptingai siekia įtvirtinti Institute „teisingo politinio mąstymo“ doktriną ir atitinkamai rengti indoktrinuotus politikos mokslų specialistus, t.y siekia paversti Institutą ideologizuota politikos specialistų rengimo įstaiga, primenančia sovietmečio marksizmo-leninizmo universitetą ar aukštąją partinę mokyklą. Tokie revizionistiniai TSPMI administracijos tikslai yra visiškai nepriimtini, jie prieštarauja VU misijai, pažeidžia VU Statuto ir Konstitucijos nuostatas.

Tai menkina TSPMI prestižą ir Institute įgijamos kvalifikacijos vertę. Galiausiai kritinės minties suvaržymas Institute kelia pavojų ir Lietuvos nacionaliniam saugumui – mažinant filosofijos, politikos teorijos, idėjų istorijos studijų apimtį, varžant kritinį požiūrį bei ribojant pasaulėžiūrines diskusijas, neišvengiamai smukdomas akademinis ir bendrasis intelektinis lygis, o tai lemia būsimųjų politologų ir diplomatų politinės situacijos suvokimą bei vertinimų adekvatumą, kuris tam tikromis sąlygomis gali būti lemtingas Lietuvos valstybei. Mes, Vilniaus Sąjūdžio“, „Vilniaus forumo“, „Talkos kalbai ir tautai“, „Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro“ ir kitų organizacijų atstovai, reikalaujame:

  1. Pašalinti iš Instituto studijų programų menkavertes ideologizuotas disciplinas ir kursus.
  2. TSPMI Tarybą griežtai laikytis VU Statuto reikalavimų užtikrinant TSPMI mokslo bei tyrinėjimų dėstymo laisvę.
  3. Be išlygų vykdyti TSPMI nuostatuose įtvirtintą įsipareigojimą plėtoti atvirą diskusijų aktualiais politikos klausimais erdvę.
  4. Nedelsiant grąžinti iš pasirenkamojo į privalomąjį prof. Vytauto Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“.
  5. Nutraukti bet kokį prof. V.Radžvilo ir kitų TSPMI mokslininkų bei dėstytojų persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus; nutraukti prof. V. Radžvilo pašalinimo iš TSPMI vykdymą.
  6. TSPMI Tarybą ir VU Rektorių iki š.m. liepos 1 d. nuspręsti dėl TSPMI administracijos vadovo tinkamumo įgyvendinant VU misiją.

Raginame TSPMI ir visą Universiteto akademinę bendruomenę, politikus ir politologus, studentus ir alumnus aktyviai reikalauti, kad Institutas netaptų ideologizuota „teisingų pažiūrų“ politikos mokykla, kad būtų tvirtai laikomasi VU misijos, saugomas Instituto prestižas bei jame įgytos kvalifikacijos diplomo vertė, VU Statute įtvirtinta TSPMI atsakomybė tautai ir Lietuvos valstybei.

Pasirašo: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas Romas Pakalnis, Vilniaus Sąjūdžio Taryba Leonas Kerosierius, Vilniaus Forumas Kęstutis Dubnikas, Talka kalbai ir tautai Gintaras Karosas, Žmogaus teisių koordinacinis centras Vytautas Budnikas, Jaunimo sambūris Pro Patria.

2018.04.25; 09:40