Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Ukrainos ir Lietuvos ekonomikos forumo dalyvius, trečiadienį susirinkusius Prezidentūroje aptarti šalių ekonominio bendradarbiavimo perspektyvos.
 
Verslo forumas, kuriame dalyvauja daugiau nei šimtas įmonių atstovų, organizuotas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio oficialaus vizito Lietuvoje metu.
 
Anot Prezidento komunikacijos grupės, Lietuvos vadovas akcentavo glaudžius Ukrainos ir Lietuvos santykius, paremtus broliška parama siekti laisvės ir nepriklausomybės.
 
Pasak šalies vadovo, valstybių santykius dar labiau sustiprina bendras siekis kurti tvarią regiono verslo rinką. Tam ypač pasitarnautų dalijimasis gerąja verslo bendruomenių patirtimi.
 
„Lietuva daug ir sunkiai dirbo, siekdama politiškai sugrįžti į Europą – ten, kur visada buvo mūsų vieta. Vykdyti reformas nebuvo lengva, tačiau mums padėjo mūsų draugai. Šiandien jau mes esame tie draugai, pasiryžę padėti Ukrainai įgyvendinti būtinas reformas ir tvirčiau susieti savo likimą su Europa“.
 
Prezidentas akcentavo, kad Lietuva pasiryžusi prisidėti prie Ukrainos siekio tapti konkurencingesne rinkos dalyve regione.
 
Pasak šalies vadovo, auganti Lietuvos ir Ukrainos prekyba ir investicijos atveria galimybių naujai pažvelgti į bendradarbiavimą tradiciniuose ekonomikos sektoriuose – energetikos ir transporto srityse bei pastūmėti jį į naują etapą, atrandant bendrų taškų inovatyviuose sektoriuose, tokiuose kaip informacinės, finansinės technologijos, kibernetinis saugumas, atsinaujinančios energijos rinkos plėtra.
 
Ypač pabrėžtas dvišalis bendradarbiavimas energetikos, energetinio saugumo ir branduolinės saugos srityse.
 
Prezidentas paskatino Ukrainą ir toliau aktyviai siekti energetinės nepriklausomybės bei elektros tinklų sinchronizacijos su Europos sistemomis, nes tai sustiprintų Ukrainos atsparumą Rusijos įtakai.
 
G. Nausėda pasiūlė Ukrainai alternatyvų dujų tiekimą, išnaudojant esamą ir būsimą infrastruktūrą – tiek veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje, tiek Lenkijos ir Lietuvos dujų jungtį.
 
Prezidentas atkreipė dėmesį į glaudžius Ukrainos ir Lietuvos žmogiškuosius ryšius ir paskatino verslo bendruomenes aktyviau bendradarbiauti siekiant bendrų regiono ekonominės plėtros planų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.28; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Dėmesio centre – Edmundas Jakilaitis

Reikia tramdyti žurnalistą Edmundą Jakilaitį. Tiesiog neįmanoma žiūrėti ypač jo vedamos laidos „Forumas“. Nejaugi visuomeninio transliuotojo vadovybė nemato, kad šis žurnalistas laidoje dalyvaujantiems politikams, visuomenės veikėjams, politologams tiesiog neleidžia prasižioti. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šių komentarų autorius.

Taip buvo ir lapkričio 24 d. Gerai, kad Irena Degutienė kelis kartus paprašė netrukdyti, leisti užbaigti mintį. Bet Jakilaitis, atrodo, ir po to nesuprato, kad, kaip žurnalistas, jis elgiasi neprofesionaliai, netinkamai: skeryčiojasi, nuolat kiša savo trigrašį.

Visuomeniniam transliuotojui reikia arba pasiieškoti kito laidos vedėjo, arba jam uždėti apinasrį. Žurnalistas pirmiausia turėtų kiek įmanoma trumpiau paklausti ir kantriai laukti, kol laidos dalyvis kalbės tiek, kiek jam (visiems vienodai) leista. Jakilaitis turėtų tramdyti tuos, kurie, kaip jis pats, įsiterpia kitam kalbant, replikuoja.

Toks laidos vedėjas gali atbaidyti žiūrovus, kuriems įdomi pirmiausia pakviestų pašnekovų, o ne žurnalisto, nuomonė.

Reikia pripažinti, kad Jakilaitis dalykine prasme paprastai būna gerai pasiruošęs „Forumo“ arba „Dėmesio centre“ laidoms, bėda ta, kad jis netinkamai tą savo išmanymą panaudoja, įkyriai, netinkamai jį kur nereikia kaišioja.

XXX

Manęs neįtikino

„Auksinis balsas“, „Auksinis protas“, „Auksinė daina“, auksiniai šaukštai… Ar nėra per daug to aukso? Ne viskas auksas, kas auksu žiba, – sako tautos išmintis. „Vien tik auksas valdo mus!“ – ironizuoja Mefistofelis Šarlio Guno operoje „Faustas“.

Nustebau, kad teatro, kino aktoriai taip puikiai dainuoja. To negalėčiau pasakyti apie jų vertintojus. Labai dažnai vertintojai neturi ką pasakyti, ir pliauškia banalybes, stengiasi patys pasirodyti kaip labai šmaikštūs, sąmojingi. Todėl dažnai girdime nei šį, nei tą, pavyzdžiui, kad dainininko dantys labai gražūs; jeigu jis turėtų tokius dantis, negriežtų smuiku, o dainuotų.

Mane įtikino. Manęs neįtikino. Šie bejėgiai, mažai ką reiškiantys žodžai labai dažnai kartojami. O manęs neįtikina laidos vedėjų ir komisijos narių juokeliai, ypač pastarųjų reakcija į vieną ar kitą bandymą pašmaikštauti. Jau taip juokinga, taip juokinga! Kvatojasi net atsilošę. Turbūt visi žinome, kas juokiasi „iš piršto“. Netikras jūsų juokas, gerbiamieji vertintojai. Užtektų kartais tik nusišypsoti, o kai kada gal net patempti lūpą. Manau, televizijos žiūrovai būtent taip ir reaguoja į beatodairiškai žarstomus „šposus“.

Nesakau, pasitaiko ir perliukų, aukso grūdelių, bet retokai. Geriau mažiau, bet geriau – tokia mano, „Auksinio balso“ televizijos žiūrovo, nuomonė. O aktoriai dainuoja įspūdingai.  

XXX

Turbūt esu naivus

Prastuomenei reikia duoti duonos ir žaidimų – Romos laikų išmintis, kuria valdantieji vadovaujasi iki šių dienų. Duonos mums duodama šykščiai, galima sakyti, labai šykščiai, užtat žaidimų – per akis. Omenyje turiu pirmiausia televizijų žaidimus, bet ne tik. Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Parėjai iš Vilniaus Gedimino prospekto žaisliuku nešinas, rytoj gali važiuoti į Kauną, Klaipėdą ar Alytų… Ten irgi rasi tuos pačius žaisliukus, dar pyrago, į kurį pensininkas gali tik paspoksoti, net duona toje „šventėje“ jam neįperkama.

Yra ir kitas posakis – puota maro metu. Politologai, politikai, generolai sako, kad jau prasidėjęs trečiasis pasaulinis karas. Jis jau vyksta. Ne tik konvencinis, bet ir tas tikrų tikriausias, kai griuvėsiais paverčiami miestai, karo pabėgėliai miniomis, milijonais plūsta į Europą.

O mes švenčiame, žaidžiame, diskutuojame: teisi naujoji Seimo sveikatos komiteto vadovė, savo disertacijoje abejojanti prezervatyvų nauda sutuoktinių gyvenime, ar neteisi.

Visi suprantam  – šį, tuo tarpu dar visaip vadinamą karą, pradėjo Rusija. Mes, trys Baltijos valstybės, esame jos dėmesio centre, kaip pasakytų iškilusis žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Apsupti iš visų pusių taip, kad NATO sąjungininkai gal tik labai norėdami galėtų ateiti mums į pagalbą.

Bet to noro mažai, ir vis mažėja. O kai kurie įtakingi generolai neabejoja – Rusija mus puls, vienaip arba kitaip, bet puls. Nesunku atspėti, kaip pasielgtų galimai būsimas Prancūzijos prezidentas, tas, kuris sako, kad Rusija turi daug atominių ginklų, todėl reikia jai nusileisti. Seimo narė, NATO Parlamentinės Asamblėjos viceprezidentė Rasa Juknevičienė lapkričio 27 d. kalbėjo: būsime ginami tik tada, jeigu šiuo mums gyvybiškai svarbiu reikalu vieningai balsuos visos NATO narės. Bent viena nepritars, susilaikys – ir Rusijai bus atrištos rankos.

Taip kalbėdama, R.Juknevičienė sakė nenorinti mūsų gąsdinti. O gal reikėtų?

Vyresnieji dar prisimename, kaip gynėme Televiziją, televizijos bokštą, Parlamentą… Šimtai tūkstančių susirinkdavome, pasiryžę nesitraukti. Ir jie, tie patys, kurie dabar mus puola, neišdrįso.

Tai gal jau metas ginti ne tiek Parlamentą (kol kas dar nesusikompromitavusį), o Valstybę? Tikrųjų šiuolaikinių karo ginklų turime nepakankamai, ir jų niekada užtektinai neturėsime. Bet mūsų dar yra daugiau kaip du milijonai. Ateikime bent kas antras, pavyzdžiui, prie Rusijos ambasados ir vieningai pareikalaukime: „Šalin rankas nuo Baltijos valstybių, nuo Lietuvos!” Putinas susimąstytų.

Reikėtų kitą dieną susirinkti prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados ir nieko nereikalauti, o paprašyti, priminti: sakėte, kad Lietuvos priešas – Amerikos priešas; nekartokite Antrojo pasaulinio karo klaidų; mes ginsimės, bet ir jūs ateikite mums į pagalbą… Maždaug toks turėtų būti daugiatūkstantinis mitingas prie JAV ambasados arba Vašingtono skvere, arba prie Parlamento. Ir Trampas gal susigėstų dėl kai kurių savo rinkiminių kalbų. Realiai ginti ir apginti mus gali tik Amerika. Diplomatai, politikai tegul ten aktyviai dirba savo darbą, o mes jiems padėkime tuo, kuo galime.

Turbūt esu naivus: tokie mitingai dabar neįmanomi net akivaizdžiai matant, kad labai didelė tikimybė netrukus netekti Laisvę?

Gal vis dėlto liaukimės puotauti maro metu.

2016.11.28; 09:22

Saulius Kizelavičius

Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.

Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.

Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.

O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.

Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.

Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.

Taip ir išauga ragai…

2016.11.18; 05:05

Naujieji metai jau prasidėjo. Tada, kai gimė Kristus. Tada, kai Žemelė pradėjo naują ratą aplink Saulę. Kitokių Naujųjų aš nepripažįstu. Kvailiojimas gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją man nedaro jokio įspūdžio.

Džiugu gal tik tiek, kad pagaliau baigiasi prekybos centrų apgultis, banalių, dažnai nenuoširdžių linkėjimų vajus, šiek tiek nuslūgs alkoholio upių potvynis, vieniši, nelaimingi žmonės gal vėl nesijaus tokie beviltiškai vieniši ir nelaimingi. Paaugliai dar savaitę kitą vakaro ir nakties ramybę drums petardų šūviais, vienas kitas gal net sušižalos, bet gyvenimas, kaip ištvinusi upė, neišvengiamai pagaliau ims tekėti senąja, tikrąja vaga. Suskaičiuosime potvynio padarytus nuostolius ir grįšime prie nebaigtų darbų.

Continue reading „Gana šiurpių rekordų“

vsd-emblema

2012 01 05 dieną žurnalisto Virginijaus Savukyno Lietuvos radijo laidoje „Forumas“ kalbėjo Lazdijų rajono Rudaminos miestelio bendruomenės pirmininkė Rūta Cimakauskienė.

Ji minėjo, kad gyventojams pradėjus aktyviai domėtis strategiškai svarbaus projekto – elektros tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos tiesimo –  aplinkybėmis, jai paskambino žmogus ir prisistatė esąs iš Valstybės saugumo departamento. Jis sakęs, kad nori susitikti ir pakalbėti bendruomenei aktualiu klausimu, tačiau nedetalizavo apie ką. R.Cimakauskienė tokį skambutį įvertino kaip galimą spaudimą bendruomenei.

Continue reading „VSD atliko tyrimą dėl pareigūno veiklos“

gintaras_portretas_2

Po norvegų skerdiko Anderso Breiviko šūvių ir bombų prabėgo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima brėžti plačius apibendrinimus. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado užtektinai įdomių publikacijų, kurios leidžia žvelgti atidžiau ir priekabiau į tai, ką mums pirmosiomis dienomis pateikė oficialios struktūros ir stambieji leidiniai.

Vienu iš įdomiausių pasakojimų, porinančių apie tikrąsias tragedijos Norvegijoje priežastis, laikyčiau interviu su iš Uzbekistano į Norvegiją emigravusiu žurnalistu Jevgenijumi Djakonovu. Interviu pasirodė portale Patriotai.lt. Norvegijoje jau beveik septynerius metus gyvenantį Jevgenijų Djakonovą kalbino žurnalistas Jevgenijus Zubriovas.

Continue reading „Apie dešinįjį ekstremizmą, cenzūrą ir norą išlikti lietuviu“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Iki naujųjų Seimo rinkimų liko šiek tiek daugiau nei vieneri metai. Ilgai netrukus tiek parlamentinės, tiek nė vienos vietos Seime šiuo metu neturinčios partijos ir partijėlės pradės grumtis dėl vietos “po saule”.

Ar būsimoji rinkiminė kova taps įsimintina, išskirtinė, arši? Ką potencialiems rinkėjams jau dabar žada naujai besikuriančios partijos? Ar rinkėjams verta patikėti naujokų pažadais?

Birželio 30-ąją žurnalistas Virginijus Savukynas šiomis temomis diskusijų laidoje “Forumas” kamantinėjo politikos apžvalgininką Vladimirą Laučių ir politologą Vytautą Dumbliauską. Laidos vedėjas Virginijus Savukynas prisiminė, kad artėjantys Seimo rinkimai ir vėl patvirtina senokai egzistuojančią Lietuvos politinio gyvenimo taisyklę: “prieš rinkimus būtinai pradeda kurtis naujos partijos”. Bet ar naujosios partijos turi rimtų idėjų? Ar jos tikrai žino, ką ir kaip reikia daryti, norint šalį išvesti iš ekonominės, politinės ir kultūrinės krizės?

Continue reading „Diskusijų laidoje “Forumas” – ginčas dėl naujų partijų perspektyvų“

olga_3-k

Vasario 22-ąją Lietuvos Mokslų Akademijos didžiojoje salėje buvo surengtas Forumas, kurio rengėjai bei dalyviai gilinosi į šiandien įgyvendinamos aukštojo mokslo reformos klaidas bei klystkelius.

Iš karto noriu pabrėžti: beveik tris valandas trukęs renginys, kokias grubias klaidas nūnai daro Švietimo ir mokslo ministras liberalas Gintaras Steponavičius, – paliko dalykiškos diskusijos įspūdį.

Ne vien dėl to, kad susirinkimui sumaniai vadovavo politologas Alvydas Medalinskas. Forume kalbėję prof. Vytautas Daujotis, filosofas Vytautas Radžvilas, poetas Marcelijus Martinaitis, “Solidarių Lietuvos Studentų” lyderė Olga Suprun, rašytojas Vytautas Bubnys ir daugelis kitų pateikė šiurpą keliančių faktų, palyginimų, skaičių.

Continue reading „Pražūtinga aukštojo mokslo reforma“

polska_polska

LRT televizijos žurnalistas Virginijus Savukynas nepraranda vilties išmokyti mus neskriausti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje, susirūpinęs pablogėjusiais Lietuvos ir Lenkijos santykiais, bando išspręsti lenkiškų pavardžių, gatvių užrašų problemas, todėl kartais į televizijos laidą “Forumas” pakviečia ir skriaudėjus, ir skriaudžiamuosius. Gal šį kartą, po perkūnais, rasite bendrą kalbą, bent šiek tiek suartėsite?

Kur tau! Iš anksto galiu pasakyti tiems, kurie V.Savukyno laidos “Forumas” nesiklausė – suartėjimo nebuvo. Istorikui Eligijui Railai Lietuvos laikysena nepriimtina: jeigu Lenkija lietuvių tautinei mažumai kažko neduoda, tai ir mes neduosime? Nekonstruktyvu.

Continue reading „Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose Lenkija kuria anklavą?“

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų prisipažins, jog žiūri lietuviškas televizijos laidas, įskaitant ir visuomeninį transliuotoją, ir komercines televizijas. Ir kiekvienas iš mūsų, be abejo, turime susidarę nuomonę apie televiziją. Dažnusyk – labai kategorišką. Vieni iš mūsų pasigenda pramoginių laidų, kiti – probleminių. Vieni įsitikinę, jog laidai vadovaujantis žurnalistas gali turėti savo nuomonę, kiti mano, jog žurnalistas privalo būti itin neutralus. Tačiau ar visuomet čia kaltos televizijos ir jose dirbantys žmonės? Juk daug kas priklauso ir nuo to, koks yra laidos biudžetas, kiek laiko pasiruošti laidai turi jos vedėjas. Galų gale laidos kokybė priklauso ir nuo į laidą pakviestų pašnekovų išminties, drąsos, oratorinio meno.

Apie naujojo televizijos sezono ypatumus su LRT žurnalistu, diskusijų laidų “Savaitės atgarsiai” bei  “Forumas” vedėjumi Virginijumi SAVUKYNU  kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „LRT žurnalistas Virginijus Savukynas: “Kol nepradėjau vesti laidų, irgi panašiai maniau…”“