Čekijos žvalgybos BIS emblema

Advokatas, atstovaujantis buvusiam Rusijos žurnalistui ir kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjui Ivanui Safronovui, kuris antradienį buvo sulaikytas dėl kaltinimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai, teigia, kad panašu, jog jo byla yra išgalvota.
 
„I. Safronovo teisininkams nebuvo pateikta jokių įrodymų“, – interviu radijo stočiai „Ekho Moskvy“ sakė advokatas Ivanas Pavlovas.
 
„Tyrėjai nieko mums nepaaiškino“, – pridūrė jis.
 
I. Safronovas apkaltintas valstybės išdavyste. Kaip teigiama, jis perdavė Čekijai slaptą informaciją apie Rusijos karinį bendradarbiavimą Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tačiau advokatas mano, kad I. Safronovas yra persekiojamas dėl ankstesnės savo žurnalistinės veiklos.
 
Rusijos žiniasklaida taip pat spėja, kad byla gali būti grindžiama I. Safronovo straipsniais apie Rusijos ginklų siuntas, ypač straipsniu apie karinio orlaivio pristatymą į Egiptą.
 
„Pateiktų įrodymų trūkumas kelia susirūpinimą, kad tyrėjai bando nuslėpti savo ketinimus. Mums akivaizdu, kad tai tiesiogiai susiję su jo žurnalistine veikla“, – teigė I. Pavlovas.
 
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
 
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo. Jis sulaikytas antradienį prie savo namų Maskvoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.09; 00:30

Romanas Putinas. Instragam.com nuotr.

Kaip praneša svoboda.org, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turįs aktyvų giminaitį. Tai – Romanas Putinas.

Visai neseniai R.Putinas pradėjo vadovauti partijai „Tauta prieš korupciją“.

Jis į šią partiją koją įkėlė vos prieš keletą savaičių. Dabar jai – vadovauja. Išrinktas balsų dauguma slapto balsavimo metu.

Kas tas Romanas Putinas? Ar jis labai artimas Vladimirui Putinui? Svoboda.org informuoja, kad Romanas – verslininkas, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotojas.

Informacijos šaltinis – Svoboda.org

2020.07.08; 08:00

Maskvoje antradienį dėl kaltinimų valstybės išdavyste sulaikytas buvęs žurnalistas ir Rusijos kosmoso agentūros „Roskosmos“ vadovo patarėjas Ivanas Safronovas.
 
Pasak „Roskosmos“, atliekamas tyrimas ir agentūra visapusiškai bendradarbiauja su tyrimą vykdančiomis institucijomis. Agentūra teigia, kad I. Safronovo sulaikymas nėra susijęs su jo darbu „Roskosmos“, kur jis pradėjo dirbti gegužę.
 
Kaip praneša agentūra dpa, remdamasi Rusijos naujienų agentūros „Interfax“ pranešimais, patarėjas sulaikytas dėl įtarimų šnipinėjus NATO valstybės narės naudai. Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB) įtaria, kad I. Safronovas rinko konfidencialią Rusijos karinę informaciją NATO valstybės narės prašymu.
 
I. Safronovas, buvęs Rusijos laikraščių „Kommersant“ ir „Vedomosti“ žurnalistas, vos prieš du mėnesius tapo „Roskosmos“ vadovo Dmitrijaus Rogozino viešųjų ryšių patarėju. Kai dirbo žurnalistu, I. Safronovas rašė politinius ir karinius straipsnius.
 
I. Safronovui už valstybės išdavystę gresia iki 20 metų kalėjimo.
 
Tuo metu Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigė, kad, remiantis Kremliui pateikta informacija, I. Safronovas sulaikytas ne dėl žurnalistinės veiklos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.07; 17:00

Juozas Grigulevičius. Paminklinė lenta

1951-aisiais metais Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrėjus Vyšinskis.

Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė būtent tas Lotynų Amerikos valstybes, kurios simpatizavo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras chamas. O tuometiniai Kosta Rikos vadovai buvo pasimetę. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo.

O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui nieko kito nebeliko kaip gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A.Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A.Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A.Vyšinskis apibūdindavo poną T.B.Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir “sarginiu imperializmo šunimi”, ir “aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru”. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip “itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių”.

Kosta Rika

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T.B.Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius ir su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengdamas išskirtinį priėmimą.

Tačiau vertindamos pono T.B.Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T.B.Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T.B.Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas – nelegalas, – 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat šio žvalgo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti tik po 1991-ųjų, kai žlugo pati Sovietų Sąjunga.

Kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T.B.Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T.B.Kastro iš tikrųjų buvo … Lietuvoje gimęs karaimas Juzef Grigulevič.

J.Grigulevič gimė 1913-aisiais metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzef Grigulevič. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzef Grigulevič tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J.Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J.Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje. Čia jis užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J.Grigulevič dirbo Paryžiuje prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J.Grigulevič nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu. O Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J.Grigulevič teko apsimesti dar ir tikru argentiniečiu bei tikru meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J.Grigulevič. Maskvoje puikiai žinojo, kad “karaimas Juzekas” iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi lietuviška nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J.Grigulevič Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J.Grigulevič tėvas, ir sūnus nedelsdamas išplaukė į Buenos Aires karšinti senojo tėvo. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J.Grigulevič neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi minėtasis pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J.Grigulevič kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį “argentinietį” lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Šnipai, žvalgyba, kontržvalgyba. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė “iš Vilniaus kilusį Juzeką”. Ir nusprendė “poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą” užverbuoti neatidėliojant šios procedūros vėlesniems laikams. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). “Juzeką iš Vilniaus” užverbuoti buvo itin lengva. J.Grigulevič seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su to meto SSRS slaptosiomis tarnybomis. Slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J.Grigulevič savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J.Grigulevič yra patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti.

Pats J.Grigulevič savo rankomis greičiausiai nieko nežudė. Jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai. Jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J.Grigulevič vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J.Grigulevič pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi “Juzefas iš Vilniaus”, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu tą garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, “Juzefas iš Vilniaus” sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti nužudymo plano J.Grigulevič neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip puikiai pasisekė kaip pasisekė J.B.Tito. L.Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L.Trockio šeima, o po kelerių mėnesių – ir pats L.Trockis. Ši politinio pobūdžio žmogžudystė išsamiai ir smulkiai aprašyta tūkstančius kartų. Tiek rusų, tiek anglų ar prancūzų kalbomis. Bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L.Trockį planą rengė būtent tas iš Lietuvos išvažiavęs J.Grigulevič.

Po L.Trockio nužudymo sovietų nelegalas J.Grigulevič persikėlė į Argentiną, kurioje nesedėjo sudėjęs rankų. 1941 – 1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausio pobūdžio krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

snipinejimas_enciklopedija
Šnipinėjimo enciklopedija

Į Maskvą nelegalas J.Grigulevič grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo “už tėvynės išdavimą” arba sovietinių lagerių už “nelojalumą sovietų valdžiai”. Išėjęs iš žvalgybos J.Grigulevič apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30-im mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys – korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzef Grigulevič įvardinamas kaip itin svarbus, reikšmingas, daug gero Maskvai nuveikęs “šaltojo karo” laikų agentas – nelegalas. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J.Grigulevič nieko kito nebeliko, kaip kuo greičiau bėgti į užsienį.

Parengta remiantis užsienio spaudos pranešimais.

2020.06.02; 07:00

Igorius Girkinas, Vladimiras Putinas. Azov. Press

Buvęs Rusijos karinės žvalgybos karininkas Igorius Girkinas pripažino „moralinę kaltę“ dėl to, kad 2014-ųjų metų vasarą virš Rytų Ukrainos buvo numuštas civilius gabenęs lėktuvas MH17 (Malaysia Airlines). Šis orlaivis skrido virš teritorijos, kurią tuomet kontroliavo Igorio Girkino (šaukinys – Strelkov) vadovaujami prorusiški separatistai. Omenyje turima Donecko sritis Ukrainos rytuose.

Tądien žuvo visi keleiviai – 298. Dauguma žuvusiųjų – Nyderlandų, Malaizijos, Australijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai. 80-imt iš jų – vaikai.

Į atsargą išėjęs FSB pulkininkas I.Girkinas (Игорь Гиркин) – vienas iš tų, kurį tarptautinis Hagos tribunolas įtaria esant atsakingą už tai, kad į Donecko sritį 2014-ųjų vasarą buvo atgabentas zenitinių raketų kompleksas „Buk“. Nė vienas iš įtariamųjų (trys – Rusijos piliečiai, vienas – Ukrainos pilietis) teismo posėdžiuose Hagoje nepasirodė.

„Kadangi buvau sukilėlių vadas ir aktyvus konflikto dalyvis, aš jaučiu moralinę atsakomybę už tą aviakatastrofą,“ – viešai pareiškė I.Girkinas. Ar šie žodžiai reiškia, kad dėl civilius gabenusio orlaivio katastrofos kalti rusų kariškiai, atgabenę į Ukrainos teritoriją „Buk“ kompleksą? Į šį „The Times“ leidinio klausimą I.Girkinas atsakė, esą „žmonės gali jo žodžiu interpretuoti kaip tik nori“. Nuo išsamesnių komentarų buvęs FSB karininkas išsisuko.

Igorius Girkinas (Игорь Гиркин)

Tyrėjai iš Nyderlandų yra paskelbę, kad jiems pavyko perimti telefoninius pokalbius, kurie įrodo, jog būtent rusų kariškiai dislokavo zenitinių raketų kompleksą „Buk“, iš kurio buvo paleista mirtį nešusi raketa. Būtent rusų kariškių atgabento „Buk“ raketa numušė Malaysia Airlines lėktuvą MH17. Tyrėjų perimtuose 2014-ųjų pokalbiuose dalyvauja Vladislavas Surkovas, vienas iš artimiausių Vladimiro Putino patarėjų Rytų Ukrainos klausimais, ir generolas – majoras Andrejus Burlakas, FSB pasienio kariuomenės vado pavaduotojas.

Manoma, kad lemtingąją zenitinę raketą paleidę rusų kariškiai supainiojo civilių orlaivį su kariniu Ukrainos lėktuvu. Manė numušią Ukrainos karo lėktuvą, o susprogdino civilius keleivius skraidinusį orlaivį.

Informacijos šaltinis – „The Times“ (Markas Bennetts)

2020.05.25; 07:50

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.

Te jie paspringsta faktais ir argumentais

Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į  Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą  rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.

Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).

Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone“. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne“; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka“. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.“

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų“.

Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę“. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.“ Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.“ Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.“

Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai“ (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.“ Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga“, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis“ požiūris dažnai iškreipia istoriją.

Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso“ veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią“, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą“ ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų“ – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?

Klastojimo nuojauta

Po Putino „užčiaupsime“ kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas“. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.

„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.“ Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo“. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.

Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai,  kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.

Komunistų išpažintis miniai reikalaujant

2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas“ atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.“ (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija“; deja, ne „visa“, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais“, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times“). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.

nkvd_000
NKVD budeliai

1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad  politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1“, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.

Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai“ buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.

1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai“ pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją“ (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA  triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.

Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?

Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija“, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija“.

Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») –  išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais“ iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.

KGB archyvų paslaptys

Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.

Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.

Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки“), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos“ laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.

Tie kiti  iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos“. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos“) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?“

Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…

Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas“) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.“

Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo

Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams“, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.

Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai“ pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške“. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,“ – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.

Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.“

2020.05.05; 08:00

Įtariamasis Valerijus Šaitanovas

Po balandžio 14-ąją sėkmingai atlikto generolo majoro Valerijaus Šaitanovo arešto Ukrainos slaptoji tarnyba SBU balandžio 16-ąją sulaikė dar vieną asmenį, įtariamą bendradarbiavus su Rusijos žvalgybomis. Ir generolas V.Šaitanovas, ir naujasis įtariamasis kaltinami palaikę ryšius su Rusijos Federaline saugumo tarnyba FSB pulkininko Igorio Jegorovo pagalba.

Svarbu pabrėžti, kad pas antrąjį įtariamąjį (jo pavardė kol kas neskelbiama) rastas įspūdingas ginklų arsenalas – nuo granatsvaidžių ir pistoletų su duslintuvais iki kovinių granatų.

Slaptai.lt primena savo skaitytojams, kad V. Šaitanovas, Ukrainos slaptųjų tarnybų generolas, turėjęs labai daug svarbios informacijos apie Ukrainos pasipriešinimą Rusijos agresijai, sučiuptas balandžio 14-ąją. Kardomoji priemonė suėmimas jam pritaikyta iki šių metų birželio 14 dienos.

Slaptai.lt inform.

2020.04.17; 06:00

Įtariamasis Valerijus Šaitanovas

Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi itin aukšto rango rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU (СБУ).

Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perduodavo Maskvai slaptą ir labai slaptą informaciją, be kita ko, taip pat – ir apie slaptas Ukrainos operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje bei duomenis apie ukainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos ir prorusiškų separatistų kontroliuojamose Ukrainos žemėse. Be to, jis verbavo kitus Ukrainos asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Į Rusijos pusę perėjusiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) užfiksuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Chorvatijoje.

Igorius Jegorovas

Išdavyste įtariamas generolas Rusijos pavedimu ruošėsi nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, visąlaik palaikė Ukrainos interesus, rėmė čečėnų nepriklausomybininkus.

Dabar jau žinoma ir įtariamojo pavardė. Tai – Ukrainos Saugumo tarnybos generolas majoras Valerijus Šaitanovas (Шайтанов). Kaip teigia internetinis ukrainiečių leidinys Gordonua.com, Valerijus Šaitanovas palaikė ryšius su savo kuratoriumi iš Rusijos slaptųjų tarnybų pulkininku Igoriu Jegorovu. Ukrainos slaptoji tarnyba SBU turi slapta padariusi įrašų, kaip V.Šaitanovas kalbasi tiek su FSB (ФСБ) karininku I.Jegorovu (Егоров), tiek su užverbuotu agentu „N“, kuriam pavesta nužudyti čečėną A.Osmajevą. Už tą nužudymą pažadėtas ir rusiškas pasas, ir pensija, ir solidus honoraras. Agentą „N“ perspėja, kad labai svarbu deramai „užkasti“ – po operacijos batus būtinai reikės sunaikinti.

Charakteringa dar ir tai, kad pokalbio su I.Jegorovu metu V.Šaitanovas vadina 2017-ųjų įvykius Ukrainoje „perversmu“, nepagarbiai atsiliepia apie Maidano gynėjus. Ukrainos portalo gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas viename iš savo paskutiniųjų videopareiškimų (youtube.com kanalas) tvirtina, kad žinia apie tokio aukšto rango Rusijos šnipo demaskavimą – pats tikriausias šokas Ukrainai. Nes V.Šaitanovas žinojo labai daug apie Ukrainos priešinimosi Rusijai operacijas. Pavyzdžiui, turėjo bylų apie ukrainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos okupuotame Donbase ir Kryme. Kaip tvirtina D.Gordonas, dabar aišku, kodėl kai kurios Ukrainos slaptosios operacijos Rytų Ukrainoje labai dažnai žlugdavo, o ukrainiečių žvalgai – patekdavo į nelaisvę arba tiesiog dingdavo be žinios, žūdavo.

Ukrainos slaptoji tarnyba SBU

D.Gordonas, skelbdamas interviu savo youtube.com kanale pareiškimą, sakė, kad V.Šaitanovas greičiausiai buvo užverbuotas gerokai iki 2014-ųjų metų, kai Rusijos ir Ukrainos slaptosios tarnybos oficialiai dar draugiškai bendradarbiavo (bendros pratybos, bendri pasisėdėjimai prie vaišėmis nukrauto stalo). D.Gordonas atkreipė dėmesį, kad išdavyste įtariamas generolas užmėmė itin aukštus postus tuo metu, kai Ukrainos prezidentas buvo Petro Porošenko. 

Ukrainiečių žurnalistas taip pat minėjo, jog buvo ruošiamasi likviduoti ir Ukrainos vidaus reikalų ministrą Arseną Avakovą.

Informacijos šaltinis – gordonua.com, slaptai.lt. ELTA

2020.04.16; 08:34

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiliauju stebėjęsis vieno Lietuvos politikos apžvalgininko visažinyste ir vieno buvusio pareigūno gailestingumu…

Kęstučio Girniaus visažinystė

Tas politologas, kurį turiu omenyje, sužinojęs, jog VSD generaliniu direktoriumi antrąjai kadencijai paliekamas Darius Jauniškis, kategoriškai brėžia: „Visų mūsų nestebi ir VSD, bet ji stebi ir seka gerokai daugiau negu ji turėtų, negu leistina Vakarų demokratijose“.

Po paraliais, gal tas Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas yra teisus? Ir vis dėlto kuo remiantis jis sako „gerokai daugiau“? Kur ta riba, kurios jau negalima peržengti demokratiniame pasaulyje? Galų gale ar toji riba vienoda visame demokratiniame pasaulyje – Vokietijoje ir Latvijoje, Prancūzijoje ir Lietuvoje, JAV ir Estijoje? Ar vis tik padėtis Vakarų Europose šiek tiek skiriasi nuo padėties Rytų Europoje, turinčioje tiesioginę sieną su agresyvia, civilizuotų elgesio normų nesilaikančia, nuolat meluojančia, kaimynines šalis puldinėjančia Rusija?

Tas pats politologas, omenyje turint visą jo teksto „Pakeliui į 1984-uosius?“ kontekstą, piktinasi, kad VSD visai neseniai tikrino daugiau nei 60 žmonių iš verslo, kultūros, pramogų sferų, kurių dauguma siejami su Gitano Nausėdos rinkimų kampanija. Ir vėl belieka suglumus gūžčioti pečiais: kodėl 60 patikrinimų – jau per daug? Jei žino, kad būtent tiek – per daug, kodėl neparašo, kiek, jo manymu, būtų „kaip tik“? Gal visažinis politikos apžvalgininkas siekia Lietuvos slaptosioms tarnyboms nustatyti kvotas, kiek per metus leidžiama tikrinti, sugauti, demaskuoti? Gal VSD – medžiotojų arba žvejų būrelis, kuriam kiekvienais metais privalu nurodyti, kiek galima surengti medžioklių, žvejybų, kiek leistina sumedžioti vilkų, stirnų, sužvejoti lynų, karšių, lydekų?

Politologas Kęstutis Girnius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Vos tik VSD vadovas Darius Jauniškis pareiškė, kad jo vadovaujama tarnyba, be kita ko, domisi ir vidaus nuotaikomis, kadangi pasaulį sukaustęs pavojingas koronavirusas, ir Lietuva patekusi į situaciją, kokios dar niekad nebuvo patyrusi, politikos apžvalgininkas vėl piktinasi. Jis įrodinėja, esą toks Lietuvos saugumo elgesys – netoleruotinas, mat vidaus nuotaikų stebėjimas yra visuomenės nuomonių apklausos agentūrų „Vilmorus“, „Sprinter tyrimų“ ar „Baltijos tyrimų“ teisė. Taip – ir jų. Bet kodėl visuomenės nuomonių apklausos agentūroms leidžiama domėtis nuotaikomis, o štai mūsų džeimsai bondai to daryti negali, nors COVID-19 ne vien mus, lietuvius, pasmerkė karantinams, depresijoms ir finansiniams nuostoliams? Argi išsilavinęs, mokslų ragavęs, pasaulio regėjęs intelektualas nemato skirtumo tarp, pavyzdžiui, „Vilmorus“, kurios uždavinys – nustatyti, kiek gyventojų „už“, „prieš“, „nežinau“, ir VSD, kurio tikslas – dar išsaiškinti, kas nuotaikas specialiai, krytingai kursto Lietuvai pavojingomis kryptimis? O gal Lietuva – ideali valstybė, kurioje niekas nieko specialiai nekursto, nekenkia, nelaužo? 

Taigi skaitau balandžio 13-ąją portale delfi.lt paskelbtą Kęstučio Girniaus rašinį „Pakeliui į 1984-uosius?“ ir nuoširdžiai neperprantu priešiškumo Lietuvos slaptosioms tarnyboms priežasčių. Ieškoti klaidų – kodėl gi ne? Kiekvieno rašančiojo tikslas – ne vien girti, bet ir kritikuoti. Kad VSD instituciją kaip ir visas kitas valstybines įstaigas būtina atidžiai prižiūrėti, – kas gi ginčija šią prievolę? Tačiau priežiūra neturėtų tapti rankų ir kojų pančiojimu į pagalbą pasitelkiant tramdomuosius marškinius. Be to, kas galėtų būti Lietuvos saugumo prievaizdais – juk į šias pareigas sodinti derėtų ne vienas patikimus, sąžiningus, bet ir žvalgybinius niuansus suvokiančius asmenis?

Kęstučio Girniaus ir jo šalininkų žiniai pasakysiu dar ir tai, kad rimta ir tuo pačiu civilizuotai, demokratiškai dirbanti žvalgyba negali išvengti „žodinių pavedimų“. Itin pavojingas užduotis atliekantys mūsų saugumo darbuotojai ne visuomet trokšta, jog „viskas būtų smulkiai dokumentuota“. Kai kada raštiškų pavedimų vengiama tam, kad informacijos nutekėjimo atveju priešo nepasiektų gyvybiškai jautrios žinios. Bent jau tokia mano asmeninė įžvalga, kuriai politologas, žinoma, prieštaraus…

Jurgio Jurgelio galestingumas

K.Girnius – ne vienintelis, kuris puola į atlapus VSD net tais atvejais, kai to nereikėtų daryti. Panašiu keliu kaip K.Girnius žygiuoja Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis. Susiraskite delfi.lt portale paskelbtą publikaciją „Mums reikia šnipų“, kurioje jis, be kita ko, ironizuoja: „Mums reikia šnipų. Šnipai nuskaidrina mūsų gyvenimą. Jie skatina mus būti budrius, neužmigti ant sunkiai iškovotos nepriklausomybės laurų. Šnipai suteikia mums daugiau pasididžiavimo savimi, savo valstybe. Reiškia, mes kažko verti, reiškia, mumyse esama kažko ypatingo, kas labai domina priešą. Mes nesame tuščia vieta žemėlapyje“.

Arba štai įsiminė toks J.Jurgelio pastebijimas: „Pagaliau šnipai įprasmina mūsų specialiųjų tarnybų egzistenciją. Būtent šnipų dėka mes suprantame, kad biudžeto pinigai, skiriami specialiosioms tarnyboms, neišmetami į balą, neiššvaistomi vėjais. Jie skiriami šnipams gaudyti. Šnipo pagavimas yra įvykis. O labai pavojingo šnipo – neeilinis įvykis“.

Internete gausu informacijos apie Jurgį Jurgelį. Slaptai.lt nuotr.

Šie kandūs, piktai ironiški J.Jurgelio pastebėjimai negali būti teisingi dėl daugelio priežasčių. Vienas iš svarbiausių kontrargumentų – Rusijos elgesys. Lietuvoje tikrai esama rusų šnipų. Sunku patikėti, kad Lietuvoje nebūtų rusų agentų, kad Rusijos slaptosios tarnybos Lietuvoje neieškotų naujų galimybių ir variantų, juolab – kad Lietuvoje neruoštų specialios aikštelės tramplinui arčiau priartėti prie didžiųjų NATO sostinių.

Taip kalbėti, kaip kalba J.Jurgelis, būtų galima nebent tuo atveju, jei nieko nežinotume iš žvalgybos enciklopedijos, žvalgybos istorijų, jei neturėtume karčios patirties. Nejaugi J.Jurgelis nieko negirdėjo apie per pastaruosius kelis dešimtmečius iš JAV, Vokietijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Lietuvos išvytus Rusijos agentus, nelegalus, nėra skaitęs buvusių SSRS, Rusijos žvalgybininkų Viktoro Suvorovo – Rezuno, Olego Gordijevskio, Aleksandro Litvinenkos, Jurijaus Šveco straipsnių, interviu, knygų?

Stebina ir J.Jurgelio publikacija „Meilė ir teisingumas „koronos“ metu“. Pasirodo, J.Jurgeliui labai gaila į belangę ilgam uždaryto Algirdo Paleckio. Suprask, A.Paleckiui  būtų galima parinkti švelnesnę kardomąją priemonę (netrukus taip ir nutiko).

Prisipažinsiu, man irgi gaila A.Paleckio. Kai imu skaičiuoti, kiek ilgai jis jau sėdėjo vienutėje (ne viešbutyje, ne bendrabutyje), laukdamas teismo, – plaukai šiaušiasi. Bet man A.Paleckio gaila kaip jauno, gabaus, šeimą turinčio vyro. O štai kaip lietuvio, kaip Lietuvos piliečio – nė kiek. Net jei jis išties nėra pavojingas Lietuvai, kaip bando įrodyti J.Jurgelis, prieštaraudamas VSD versijai, vis vien jo negaila. Ne tą kryptį pasirinko jaunikaitis. Ne lietuvišką kryptį. Štai kodėl A.Paleckiui nesinorėtų paduoti nei rankos, nei su juo kada nors atsidurti prie vieno stalo.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Suprantama, ribos tarp to, kas priskirtina žodžio laisvei, pliuralizmui, teisei turėti specifinius įsitikinimus, o kas jau – išdavystė, – ne visuomet lengvai nustatoma. Pavyzdžiui, tikrai leistina lyginti A.Paleckiui skirtą išties ilgai užsitęsusią pačią griežčiausią kardomąją priemonę (iki teismo) su Rusijos kalėjimuose kalintu opozicionieriumi Alėksėjumi Navalnu. J.Jurgelis tarsi badė pasakyti, kad net Kremlius su savo priešais elgiasi humaniškiau nei Lietuvos saugumas – su savo aukomis.

Bet toks J.Jurgelio sugretinimas nėra etiškas vien dėl to, kad A.Navalnas … simpatiškas Kremliui. Jis – imperinių pažiūrų žmogus, pritaręs, sakykim, Gruzijos teritorijų okupacijai, raginęs rusų kariauną žygiuoti net į Tbilisį, ir, koks sutapimas, į dienos šviesą jis vilko kompromituojančias žinias vien apie tuos Rusijos politikus, kuriais, kaip vėliau paaiškėdavo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas būdavo nusprendęs atsikratyti. Sutapimas? Galbūt! Bet vis tik, pasak į JAV pasitraukusio Andrėjaus Ilarionovo, kuris kadaise buvo rimtas V.Putino patarėjas ekonomikos klausimais, – tai velniškai iškalbingas sutapimas.

Algirdas Paleckis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Štai kodėl nesuprantu J.Jurgelio. Jei buvęs VSD direktorius J.Jurgelis labai nori ką nors užjausti, siūlau prisiminti Aristido Tamošaičio bei Jevgenijaus Matačio pavardes. Šie du Lietuvos piliečiai Rusijos kalėjimuose praleido maždaug po ketverius metus. Ir dar sėdėtų maždaug po dešimt metų, jei Lietuva su Rusija nebūtų suderėjusi pasikeisti už šnipinėjimą teistais asmenimis.

Jei J.Jurgeliui šios istorijos nėra žinomos, priminsiu: 2015-aisiais metais tiek A.Tamošaitį, tiek J.Mataitį Rusija apkaltino esant Lietuvos žvalgais, neteisėtai rinkusiais slaptą informaciją Kaliningrade ir Maskvoje, ir nuteisė kalėti po daugiau nei dešimt metų. Jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės (į keitimosi žvalgais operaciją įsijungė net Norvegija, kurios pilietį Rusija taip pat kaltino esant šnipą), jie būtų iki šiol kankinęsi rusiškuose kalėjimuose ar kolonijose. Lyginant su A.Paleckiu – jie taip pat jauni, taip pat turi šeimas, vaikų. Kodėl jų nepagailėjus?

Bet viešojoje erdvėje neaptikau J.Jurgelio straipsnių, kuriuose būtų pergyvenama dėl šių vyrų likimo. Gal kartais nepastebėjau?

Beje, viešojoje erdvėje pasigedau ir rimtų analizių, kodėl tie du mūsų piliečiai įkliuvo Rusijos slaptosioms tarnyboms. Dėl prasto paruošimo, dėl išdavystės ar vis tik nebuvo įmanoma išvengti nemalonumų, nes Rusijos slaptosios tarnybos, turėdamos nepalyginamai gausesnius resursus nei Lietuvos VSD ir AOTD kartu sudėjus, dirbo gudriau ir išradingiau? 

Gal šią situaciją išsamiai, konkrečiai ir smulkiai pakomentuotų visuomet viską žinantis politologas iš TSPMI?

Man regis, štai kas turėtų neraminti…

2020.04.15; 09:00

Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU.
 
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perdavinėjo Maskvai informaciją, be kita ko, apie slaptas operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje. Be to, jis verbavo kitus asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Šiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje (FSB), be kita ko, vyko Vokietijoje, Prancūzijoje ir Kroatijoje.
 
Įtariamasis taip pat Rusijos pavedimu mėgino nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje Pietų Ukrainoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.15; 07:00

Zelimchanas Changošvilis

2019 m. balandžio mėnesį įtariamasis rusas buvo atvykęs į FSB mokymo centrą, esantį netoli Maskvos. Šioje bazėje, esančioje prie Averkievo kaimo, įrengtos kelios šaudyklos, skirtos apmokyti FSB pareigūnus šaudymo technikos. Ne pelno siekianti žurnalistų organizacija „Bellingcat“ nustatė, kas tas asmuo, kuris buvo atvykęs į FSB šaudyklą prie Maskvos. Tai – Vadimas Krasikovas.

Remdamasis mobiliųjų pokalbių duomenimis, šis vyras praleido keturias paras minėtoje Rusijos Federalinės saugumo tarnybos šaudykloje. Ir tai – svarbi užuomina, kas 2019-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Berlyne nušovė Rusijai nepalankų čečėnų kovotoją. Taip rašo „The Washington Post “ redakcija.

Taigi „Bellingcat“ įtaria, kad V.Krasikovas, kuris keliavo prisidengęs svetimu vardu į Vokietiją, ir yra būtent tas vyras, kurį Vokietijos federaliniai prokurorai apkaltino rugpjūčio 23 dieną Berlyne nužudžius Zelimkhaną Khangoshvili, buvusį Čečėnijos karo lauko vadą, kovojusį prieš Rusijos ginkluotąsias pajėgas Antrajame Čečėnijos kare.

Rusija neigia bet kokią savo atsakomybę. Tačiau „Bellingcat“ ir partneriai iš „Der Spiegel“ bei „The Insider“ dabar surado informacijos, kuri tiesiogiai pirštu beda į FSB. Pasak žurnalistų, nustatymas, jog V.Krasikovas prieš atvykdamas į Vokietiją treniravosi FSB šaudykloje, tik sutvirtina įtarimus, kad būtent Rusijos Federalinė saugumo tarnyba organizavo ir įvykdė žmogžudystę Berlyne.

„Tyrimas, paremtas mobiliaisiais duomenimis ir informacija apie prisijungimą prie mobiliųjų bokštų, fiksuoja būtent V.Krasikovo skambučius ir judesius. Jis dažnai kalbėdavo su Eduardu Benderskiu, kuris vadovauja FSB veteranų asociacijai ir privačioms saugos agentūroms, teikiančioms paslaugas valstybinėms įmonėms. Duomenys rodo, kad V.Krasikovas aštuonis kartus lankėsi ir FSB specialiųjų operacijų centre Balašihoje netoli Maskvos, įskaitant ir paskutiniąsias dienas prieš pat išvykstant iš Rusijos…“, – skelbia minėtas leidinys.

„Vokietija išsiuntė du Rusijos diplomatus, bausdama Kremlių už tai, kad šis nepadeda ištirti nusikaltimo. Tačiau tokio atsako Maskvai akivaizdžiai neužtenka. per daug švelnus atsakas. Tyrimas, kurį atliko Bellingcat ir partneriai, byloja apie valstybės remiamų žmogžudysčių Vokietijos žemėje vaizdą, nepanašų į bandymą nunuodyti Sergejų Skripalį ir jo dukrą Didžiojoje Britanijoje, o prieš tai – dar ir Aleksandro Litvinenko nunuodijimą radioaktyviuoju poloniu. Vokietija turėjo pasielgti žymiai griežčiau, demonstruodama Kremliui, kad nesitaikstys su jos išpuoliais. Taip mano „The Washington Post“ redakcija.

Informacijos šaltinis – „ The Washington Post“

2020.02.25; 08:53

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Jau išdėsčiau, ko galima laukti iš Kremliaus, kai Astravo AE pradės veikti, https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kodel-vladimiras-putinas-stato-astravo-ae/

Pakartosiu trumpai. Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.

Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…

Tačiau galimas ir kitas variantas tuo atveju, jei Vilnius bei Europos Sąjungos ir NATO vadovai branduolinės grėsmės inscenizacija nepatikės.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Nepamirškime, kad turime reikalą su pamišusiais žudikais maniakais.

Daugelis vyresnio amžiaus lietuvių prisimena, kaip prasidėjo antrasis Rusijos – Čečėnijos karas. Koks pretekstas buvo jį pradėti po to, kai Vladimiro Putino atstovas generolas Aleksandras Lebedis, gelbėdamas Kremliaus armijos dalinius kariaujančios Čečėnijos Respublikos Ičkerijos teritorijoje nuo visiško sunaikinimo, Čečėnijos Chasaviurte 1996 m. rugpjūčio 31 naktį pasirašė su jos prezidentu Aslanu Maschadovu paliaubų sutartį, kurioje nurodyta pradėti abiejų šalių politinį, o ne karinį “dialogą”.

Ir štai 1999 metų rugsėjis tapo baisiu laikotarpiu Rusijos gyventojams.

Rugsėjo 16 dienos 6 valandą ryto prie devyniaaukščio gyvenamojo namo Rostovo srities Volgodonske į orą išlėkė sunkvežimis, prikimštas sprogstamos medžiagos. Žuvo 19 žmonių, 89 buvo sunkiai sužeisti, nukentėjusiais pripažinti apie 16 tūkst. miesto gyventojų, tarp jų – daugiau kaip tūkstantis vaikų.

Susprogdintas gyvenamasis namas Rusijoje. Ap/Scanpix nuotr.

Prieš tai sprogimai nugriaudėjo Maskvoje. Rugsėjo 8 d. – Gurjanovo gatvėje ir rugsėjo 13 d. – Kašyro plente. Aukų skaičius siekė 500, nukentėjusieji skaičiuoti tūkstančiais. Gyvenamieji namai griuvo ir Buinakske.

Šie sprogimai ir tapo Kremliaus paaiškinimu terorizmo įbaugintam Vakarų pasauliui, kodėl Rusija, sulaužydama minėtą Kremliaus ir Aslano Maschadovo paliaubų sutartį, pradėjo naują karą su Čečėnija.

Tačiau neilgai trukus visame pasaulyje pasirodė pranešimai, kad sprogimus organizavo Rusijos Federalinė Saugumo Tarnyba.

Galime nesunkiai padaryti išvadą, kad avarija Astravo AE gali būti ir tikra, tikslinga. Jei Kremliaus žudikams maniakams savų civilių, net vaikų, negaila gviešiantis svetimų teritorijų, tai ką jau kalbėti apie kažkokius gyventojus Vilniuje ar Baltarusijoje.

Sprogimas Maskvoje prie Kaširskoje bokšto

Po ilgesnio laiko radioaktyvios medžiagos skyla, ir su reikiamomis apsaugos nuo radiaktyvumo priemonėmis karinėms pajėgoms belieka tik išsaugoti užimtą teritoriją iki nepavojingo radiacijos lygio. O po to ją – užtvindyti naujais gyventojais.

Manau, kad Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, atsižvelgdamas į tokias ir panašias rizikas, turėtų duoti direktyvą mūsiškiams Briuselyje komisarams ir parlamentarams veikti, reikalaujant įtraukti Astravo AE problemą į ES dienotvarkę, o pats – kreiptis į ES Vadovų Tarybą, reikalaujant to paties.

Visiškai teisus yra pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Respublikos vadovas, tuometinio Sąjūdžio, atkūrusio Nepriklausomybę, lyderis profesorius Vytautas Landsbergis, tvirtindamas, „jog pavojui ir neteisybei sakyti „ne“ niekada nėra per vėlu. Nors negalima neigti, jog Astravo atžvilgiu iki šiol buvusios Vyriausybės padarė klaidų, visuomenė turi savęs paklausti: „O ką mes galime padaryti dabar?“. Lietuvos balsas gali ir turi būti išgirstas, bet tam turime dirbti išvien.“ https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1138794/vilniuje-isteigtas-visuomeninis-judejimas-sajudis-pries-astravo-atomine-elektrine

Kaip teisus jis ir dėl to, kad, anot jo, Astravo AE yra Kremliaus projektas, siekiant nubausti Lietuvą už Nepriklausomybę https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1133559/vytautas-landsbergis-astravo-ae-yra-kremliaus-projektas-siekiant-nubausti-lietuva-uz-nepriklausomybe.

2020.02.02; 17:30

JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad „puikus ir svarbus bendradarbiavimas“ tarp JAV ir Rusijos padėjo užkirsti kelią teroro išpuoliui Sankt Peterburge.
 
„Prezidentas (Vladimiras) Putinas paskambino ir padėkojo man ir visoms Jungtinėms Valstijos už tai, kad informavome juos apie planuojama teroristinį išpuolį labai gražiame Sankt Peterburgo mieste“, – tviteryje rašo D. Trumpas.
 
„Jiems pavyko greitai sulaikyti įtariamuosius, buvo išgelbėta daug žmonių gyvybių, – teigė JAV prezidentas. – Puikus ir svarbus bendradarbiavimas!“
 
Rusijos teismas pirmadienį leido suimti du vyrus, įtariamus planavus išpuolį Sankt Peterburge Naujųjų metų išvakarėse.
 
Rusijos saugumo tarnybos (FSB) teigimu, vyrai prisiekė ištikimybę „Islamo valstybės“ (IS) džihadistų grupuotei.
 
FSB pranešė, kad abu vyrai buvo sulaikyti penktadienį pagal iš „amerikiečių partnerių“ gautą informaciją. Įtariamieji prisipažino rengę išpuolius.
 
Paskelbta, kad sulaikytieji yra 22-ejų Nikita Semionovas ir 23-ejų Georgijus Černyšovas.
 
Vietos naujienų portalas „Fontanka“ skelbė, kad vyrai planavo išpuolius prekybos centre ir katedroje, jie esą buvo nusiuntę nuotraukas kontaktiniams asmenims iš IS, kad patvirtintų savo taikinius.
 
Nors Maskva ir Vašingtonas nesutaria dėl daugelio klausimų, abi šalys reguliariai pabrėžia bendrą ryžtą kovoti su terorizmu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.01; 10:45

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Mirė antrasis per ketvirtadienio šaudynes prie Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) būstinės Maskvos centre sužeistas saugumo pareigūnas, praneša BBC.
 
Vienas pareigūnas mirė dar šaudynių metu ketvirtadienio vakarą, o antrasis FSB pareigūnas dėl patirtų sunkių sužalojimų mirė ligoninėje.
 
Rusijos tyrimų komiteto teigimu, šaudynes surengė 39 metų Rusijos pilietis Jevgenijus Maniurovas. Jį incidento vietoje nukovė saugumo pajėgos. Per šaudynes dar penki asmenys buvo sužeisti, tarp jų – vienas civilis.
 
Tyrimų komitetas patvirtino ankstesnius žiniasklaidos pranešimus, kad J. Maniurovui – 39 metai ir jis gyveno Podolsko mieste, esančiame maždaug už 40 km į pietus nuo Maskvos.
 
Rusijos žiniasklaida skelbė, kad šaudynes surengęs asmuo anksčiau dirbo apsaugos darbuotoju, o laisvalaikiu užsiėmė šaudymu.
 
Ketvirtadienio naktį policija apieškojo J. Mariunovo butą, kuriuo jis dalijosi su motina, ir sulaikė ją apklausai. Motina pasakojo, kad sūnus dirbo apsaugos darbuotoju, bet neseniai neteko darbo. Motinos teigimu, J. Mariunovas „kalbėdavosi telefonu su kažkokiais arabais“, bet pridūrė nesupratusi jų pokalbių anglų kalba. Policija rado bute penkis šaunamuosius ginklus, kurie buvo teisėtai registruoti ir laikomi saugiai, bei daugybę šovinių.
 
Šaudynės įvyko praėjus vos kelioms valandoms po prezidento Vladimiro Putino metinės spaudos konferencijos, trukusios ilgiau nei keturias valandas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.22; 04:00

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Ketvirtadienį Lubiankos aikštės rajone Maskvos centre nežinomas ginkluotas vyras pradėjo šaudyti. Yra nukentėjusiųjų. Tai naujienų agentūrai „Interfax“ pranešė Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) ryšių su visuomene centro atstovai.
 
Pasak jų, piktadarys neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę.
 
Anot „Interfax“ korespondento, iš Lubiankos aikštės, kur ir įsikūrusi FSB būstinė, buvo evakuojami žmonės. Policininkai prašė praeivius palikti aikštę dėl jų pačių saugumo.
 
Agentūros „Moskva“ duomenimis, per šaudynes Maskvos centre žuvo du žmonės. Žuvo Federalinės apsaugos tarnybos darbuotojas ir vienas iš žmonių, užpuolusių Federalinės saugumo tarnybos priimamąjį.
 
Tuo tarpu kanalas „112“ pranešė apie tris nušautus pareigūnus, o agentūros „Lenta.ru“ šaltinis patvirtino, kad per ataką žuvo Federalinės saugumo tarnybos komendantūros darbuotojas.
 
Anksčiau FSB pareigūnai pranešė, kad ugnį paleidęs vyras neutralizuotas, dabar stengiamasi nustatyti jo tapatybę. Jie taip pat informavo, kad per šaudynes nukentėjo keli žmonės.
 
Agentūros TASS duomenimis, du FSB pareigūnai sužeisti labai sunkiai.
 
Pasak Kremliaus atstovo Dmitrijaus Peskovo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas informuotas apie šį incidentą.
 
Lubiankos aikštėje budi didelės policijos pajėgos, taip pat daugybė greitosios pagalbos automobilių.
 
Uždaryta Lubiankos metro stotis, nutrauktas transporto eismas aplinkinėmis gatvėmis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 05:50

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2015 metais buvo galima numanyti, jog mūsų slaptosios tarnybos dirba profesionaliai, todėl turime teisę jomis didžiuotis.

Lietuvos slaptosios tarnybos – „kietas riešutas“

Numanyti, kad mūsų „džeimsai bondai“ ne veltui valgo duoną, leido būtent du 2014 – 2015 metų demaskavimai. 2014-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo sučiuptas Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas Sergejus Moisejenka. Netrukus, 2015 metų balandžio 29-ąją, keliaudamas traukiniu iš Kaliningrado srities į Baltarusiją per Lietuvos teritoriją, buvo areštuotas Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) karininkas Nikolajus Filipčenka.

Karo chirurgu dirbusio S.Moisejenkos sulaikymas iš pradžių neatrodė labai įspūdingas. Remiantis viešaisiais šaltiniais, pavyzdžiui, BNS informacija, jis dar 2012 metais užverbavo nuo vaikystės pažįstamą Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose karininką Sergejų Pušiną. Užverbavo tam, kad šis teiktų konfidencialios informacijos apie Lietuvos kariuomenę bei NATO oro policijos misiją, karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, pajėgumų dislokacijos vietas bei operacijas Afganistane.

Analizuojant viešus VSD pranešimus N.Filipčenka atrodė kur kas svarbesnis žaidėjas. Remiantis VSD informacija, N. Filipčenka, naudodamasis padirbtais asmenybės dokumentais, siekė „prasiskverbti į Lietuvos valstybės valdymo institucijas bei Lietuvos teisėsaugos ir žvalgybos tarnybas“. N. Filipčenka buvo kaltinamas, pavyzdžiui, tuo, kad siekė užverbuoti Lietuvos Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus. N.Filipčenkai žūtbūt reikėjo, kad kas nors iš VAD pareigūnų įtaisytų pasiklausymo įrangą Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir jos rezidencijoje.

Po šių dviejų sulaikymų neprabėgo nė ketverių metų, kai Rusija juos abu susigrąžino. Rusijos skubėjimas, paženklintas neginčijant pasikeitimo sąlygų (Lietuvoje sulaikyti Rusijos šnipai buvo iškeisti į Rusijoje sulaikytus du Lietuvos ir vieną Norvegijos pilietį) netiesiogiai byloja, kad Kremliui tiek S.Moisejenka, tiek N.Filipčenka – itin svarbūs agentai. O tai – dar vienas Lietuvos slaptųjų tarnybų profesionaliosios veiklos pripažinimas.

FSB emblema

Kad Lietuva jau turi stiprias slaptąsias tarnybas, leidžia manyti ir aplinkybė, jog Rusijoje 2016-aisiais metais buvo sulaikyti bei žvalgybine veikla apkaltinti du Lietuvos piliečiai – Aristidas Tamošaitis, nuteistas Maskvoje kalėti 12 metų, ir Jevgenijus Mataitis, turėjęs Kaliningrade kalėti 13 metų. Ar šie du Lietuvos piliečiai Rusijos teritorijoje atliko Lietuvos žvalgybų užduotis, ar Rusijos kontržvalgyba juos sučiupo tik kaip vadinamuosius įkaitus, kuriuos vėliau būtų galima iškeisti į įkliuvusius saviškius, – mes nežinome.

Tačiau 15min.lt portale paskelbtas Dovydo Pancerovo videopokalbis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu Arvydu Anušausku bei Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiuoju analitiku Mariumi Laurinavičiumi leidžia manyti, kad tiek VSD, tiek AOTD (Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas) turi užtektinai raumenų, kad galėtų imtis pačių sudėtingiausių ir painiausių operacijų. 15min.lt kalbinti saugumo ekspertai pastebėjo, kad mūsų slaptosios tarnybos pastaraisiais metais pateikė Rusijos žvalgybai daug nemalonių staigmenų, siurprizų, todėl Rusijos SVR, FSB, GRU agentai jau seniai Lietuvoje nesijaučia saugūs.

Indijos faktorius

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Indijos viceprezidentas Venkaiah Naidu. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tačiau nepraraskime budrumo. Rusija turi neišsemiamų galimybių. Jos nevaržo demokratinėms šalims privalomos taisyklės. Ji nebūtinai mums siųs rusą, baltarusį, latvį ar lietuvį agentą. Kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda neseniai Vilniuje priėmė aukšto rango Indijos politiką bei prabilo apie norą plėsti draugiškus Lietuvos – Indijos tarpusavio santykius, iškart prisiminiau paauglystę, kai sovietinė televizija dieną naktį skalambijo pompastiškus pranešimus apie nesulaužomą Indijos ir Sovietų Sąjungos draugystę, apie Deliui tiekiamas sovietines raketas, apie Maskvos universitetuose sėkmingai studijuojančius tūkstančius indų studentų. Todėl ir klausiu: kiek tų studentų Kremliui pavyko užverbuoti, kiek jų šiandien užima aukštus postus Indijoje, kiek jų, tapusių Indijos diplomatais, politikais, ekonomistais bei verslininkais, rašytojais, fotografais, keliauja po įvairiausias pasaulio šalis, įskaitant ir Lietuvą?

Taip buvo maždaug prieš kelis dešimtmečius. O kaip Delio ir Maskvos draugystė klostosi šiandien? Ar mūsų prezidentas, priimdamas aukšto rango svečią iš Indijos, turėjo išsamios informacijos, kaip oficialusis Delis nūnai bendradarbiauja su Vladimiro Putino valdoma Rusija?

„Vingiuoti pėdsakai Dauguose“

Galimi ir kiti variantai. Vieną iš jų kadaise aprašė Seimo NSGK narys Arvydas Anušauskas straipsnyje „Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“.

Žvelgiant paviršutiniškai – jame nėra sensacijos. Tik pamanyk, kažkas iš Rusijos verslininkų prie vaizdingo Didžiulio ežero Daugų apylinkėse panoro nusipirkti žemės bei poilsinių. Daugelis iš mūsų sušuktų – puiku. Tegul investuoja. Juk dėl trumpų ir lietingų vasarų tokio pobūdžio verslas Lietuvoje nėra nei lengvas, nei pelningas. Tačiau Seimo narys A.Anušauskas atkreipė dėmesį į keletą suklusti verčiančių aplinkybių.

Pirma, Dauguose investuoti sumanyta svarbių politinių įvykių išvakarėse – kai Lietuvai teko pirmininkauti Europos Sąjungai, t.y. kai Ukraina, Armėnija, Azerbaidžanas, Moldova svarstė, ar joms verta pasirašyti asocijuotos ES narės sutartis, o Rusija visomis įmanomomis priemonėmis žlugdė sutarčių pasirašymą. Antra, tie verslininkai, kurie nei iš šio, nei iš to sugalvojo skirti milijonus poilsio ir sporto verslo gaivinimui Dzūkijoje, sprendžiant iš viešai prieinamų šaltinių, nebuvo itin žymūs. Tad kelti klausimą, kas ir kodėl panoro skirti lėšų poilsiavietės Dauguose įrengimui, Lietuvoje nepopuliarios žolės riedulio sporto šakos puoselėjimui bei sukarinto gelbėjimo centro kūrimui, – verta.

Trečia, kai kuriuose viešuosiuose šaltiniuose kalbėta apie Dauguose verslauti sumaniusius būtent Rusijos verslininkus. Tačiau šis teiginys nėra tikslus. Tarp tų, kurie minimi Daugų detektyve, – armėnų tautybės verslininkai. Gal jiems netaikytini tokie pat griežti kriterijai kaip Rusijos verslininkams?

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Dera atkreipti dėmesį ne tiek į verslininkų tautybę (pagal tautybę žmogaus vertinti nedera), bet į aplinkybę, iš kur jie kilę, kur gyveno ir kur dirbo. Pasirodo, labai problemiškose vietose. Pavyzdžiui, tame pačiame Armėnijos mieste Giumri, kur dislokuota Rusijos karinė bazė, kur veikia Rusijos karinė žvalgyba ir kur sėkmingai bizniauti be Rusijos valdžios palaiminimo keblu. Arba Rusijos mieste Novosibirske, kur įsteigta Rusijos žvalgybos mokykla, veikia galinga Federalinės saugumo tarnybos valdyba ir daug mokslinių – žvalgybinių centrų, taigi be FSB pritarimo – taip pat nė žingsnio.

Seimo narys A.Anušauskas rašė: „Viena stipriausių Rusijos FSB valdybų visą laiką buvo Novosibirske, kuriame itin daug jų prižiūrimų mokslo centrų ir FSB mokykla. Pačiame mieste buvo iki 40 tūkst. narių priskaičiuojanti armėnų bendruomenė. Tad dalis FSB operacijų buvo nukreipiamos ir per ją, siekiant išlaikyti Armėniją savo įtakos orbitoje“.

Remiantis parlamentaro rašiniu galima daryti dar vieną svarbią prielaidą: „Vos tik buvo sudarytas sandoris Lietuvoje, „2013 m. vasario mėn. 12 d. įvyko Rusijos aukščiausios valdžios proteguojamo politiko ir sportininko, Valstybės Dūmos užsienio reikalų komiteto nario Aleksandro Karelino fondo „Karelin-Fond“ atstovų susitikimas su projekto iniciatyvinės grupės nariais Grantu Petrosianu (Hrač Petrosiano broliu) ir Novosibirsko verslininku Artūru Movsesianu“.

Vadinasi, tų verslininkų veiklą Dauguose rėmė Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimi Rusijos politikai? Tikrai iškalbinga detalė. Išsamesni paaiškinimai nereikalingi…

Su Armėnijos ambasada suderinti būtina…

Kodėl prisiminiau asmeniniame www.arvydasanusauskas.lt bloge dar 2016-aisiais metais paskelbtą politiko publikaciją? Nagi visai neseniai mano kolega žurnalistas tekstą Kalnų Karabacho tema buvo nusiuntęs vienam prestižiniam Lietuvos leidiniui. Redakcijos vadovai po ilgokos pauzės pasiūlė rašinį apie Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho pirmiausiai suderinti … su Armėnijos ambasada.

Kolega liko kaip maišu per galvą gavęs: kodėl savo publikaciją jis turėtų derinti su Armėnijos, kuri kontroliuojama per Rusijos karinę bazę, ambasada, o ne su, sakykim, Azerbaidžanu, kuriame nėra nė vienos Rusijos karinės bazės?

Nikolas Pašinianas ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Kolegai pasirodė įtartinas pasiūlymas. Juk jei lietuviui žurnalistui, publicistui ar politikui kyla abejonių dėl informacijos tikslumo, patikimumo, protingiausia būtų teirautis ne svetimų šalių ambasadorių, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijos specialistų nuomonės.

Ypač keista šį lietuvišką pasiūlymą buvo išgirsti dabar, kai Armėnija demonstratyviai neigia net Ukrainos teisę į Krymą. Užsienio spaudoje, omenyje turiu pirmiausia ukrainietiškus leidinius, jau užtektinai daug informacijos apie Ukrainos pasipiktinimą, kodėl Armėnijos piliečiai, savo vizitų nederinę su oficialiuoju Kijevu, važiuoja į Rusijos kontroliuojamą Krymą – tarp Armėnijos ir Krymo kuria tiesioginius prekybinius ryšius. Vos tik Ukraina pareiškė pastabą Jerevanui, girdi, taip elgtis negražu, oficialūs Armėnijos URM atstovai puolė demagogiškai įrodinėti, esą Armėnija – laisva šalis, todėl valdžia negalinti nurodinėti, kur jos piliečiams leistina keliauti (skaitykite Armėnijos užsienio reikalų ministerijos atstovės viešiesiems ryšiams Anos Nagdalian pareiškimus).

Žodžiu, turime akivaizdų spjūvį dėl Rusijos agresijos teritorijų netekusiai Ukrainai. Nes kitos šalys, sakykim Prancūzija, Italija, Vokietija, kurių piliečiai neteisėtai nuvykdavo į okupuotas teritorijas, pavyzdžiui, tą patį Krymą, teisinasi, apgailestauja, prižada dėti visas pastangas, kad tai nepasikartotų. Jerevanas nei atsiprašė, nei apgailestavo.  

Todėl pagrįsta abejonė: jei Armėnija negerbia Ukrainos teritorinio vientisumo, kokios garantijos, kad ji gerbs Lietuvos, Latvijos, Estijos interesus? Beje, visi, kas domisi užsienio politika, puikiai žino, jog Armėnija Jungtinėse Tautose dėl ginčytinų teritorijų, pavyzdžiui, Pietų Osetijos, Abchazijos, Padniestrės, jau senokai balsuoja lygiai taip pat, kaip ir Rusijos delegacija.

Be to, prisiminkime neseniai viešai, garsiai ištartus Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžius, esą Jerevanas renkasi organizacijas, kuriose pirmuoju smuiku griežia Kremlius (šis Armėnijos Ministras Pirmininkas po išrinkimo į valdžią jau devynis kartus viešėjo Kremliuje, šių metų gruodį numatytas dešimtasis vizitas į Maskvą).

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

Tuo tarpu Lietuvoje solidaus žurnalo redakcija prašo, kad tekste išguldytas žurnalisto mintis prieš publikavimą lietuviškame leidinyje palaimintų Vilniuje reziduojantys armėnų diplomatai?! Kas tai – nesusipratimas, nevykęs juokelis ar kažkas rimčiau? Nejaugi kultūriniame žurnale dirbantys Lietuvos intelektualai nepajėgūs suvokti, jog teksto derinimas su po pasaulį išsibarsčiusiomis Armėnijos ambasadomis, nebūtinai Vilniuje, – tai tas pats, jei rašinį derintume su Rusijos ambasadų, kuriose, kaip žinoma, knibždėte knibžda slaptųjų tarnybų darbuotojų, diplomatais?

Beje, Lietuvos žiniasklaidoje pasigendu paaiškinimų (kad ir Edmundo Jakilaičio „Dekonstrukcijose“), kodėl vis dar turime jėgų, kurios visiškai nuo Rusijos malonės priklausomą Armėniją stengiasi įrašyti į Rytų partnerystės programas arba pamiršta pabrėžti, jog NATO ir Europos Sąjungos šalys Kalnų Karabachą, dėl kurio tarp Jerevano ir Baku kilo karinis konfliktas, vieningai priskiria Azerbaidžanui.

2019.11.18; 10:38

Čekijos saugumo informacijos tarnybos (BIS) direktorius Michalas Koudelka pirmadienį šalies Deputatų Rūmuose (parlamento žemuosiuose rūmuose) pranešė, kad jo žinyba susekė Čekijos teritorijoje veikusį Rusijos specialiosioms tarnybos dirbusių agentų tinklą.
 
„Išaiškinti ir likviduoti tinklą padėjo puikus bendradarbiavimas su Nacionaliniu kovos su organizuotu nusikalstamumu centru, – cituoja pareigūną laikraštis „Mlada Fronta dnes“. – Jo veiklos tyrimas tęsiamas. Mes užkirtome kelią žvalgybinei veiklai Čekijos teritorijoje. Jis (agentų tinklas) buvo dalis ilgesnės grandinės, kurią rusai naudojo Čekijoje ir ketino panaudoti kitose Europos šalyse“.
 
Pasak M. Koudelkos, agentų tinklą Čekijoje sukūrė Rusijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). „Jam priklausė asmenys, turintys ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Jį finansavo Rusija ir šios šalies ambasada Čekijoje“, – pareiškė BIS vadovas.
 
Išsamesnių detalių pareigūnas nepateikė. Anot jo, ši informacija bus įtraukta į metinę ataskaitą apie tarnybos veiklą, kurios dalis, skirta visuomenei, bus paskelbta iki šių metų pabaigos.
 
Savo ruožtu Prahos savaitraštis „Respekt“ praneša, kad agentų tinklas rengė kibernetines atakas prieš taikinius Čekijoje, jį sudarė Rusijos piliečiai ir rusai, gavę Čekijos pilietybę.
 
Leidinio žiniomis, šnipai veikė dviejų kompanijų, įregistruotų Prahoje ir pardavinėjusių kompiuterius bei programinę įrangą, priedangoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.21; 16:41

Priešais Rusijos ambasadą atidarytas B. Nemcovo skveras. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) ketvirtadienį priėmė rezoliuciją, kuria Rusija raginama atnaujinti 2015 m. įvykdyto opozicijos politiko Boriso Nemcovo nužudymo tyrimą.
 
Rezoliucijoje teigiama, kad Rusijos tyrėjai į bylą neįtraukė visų vaizdinių įrodymų, įskaitant ir Federalinės apsaugos tarnybos, kuri atsako už Kremliaus saugumą, turimus duomenis. Be to, sakoma priimtoje rezoliucijoje, Rusijos teisėsauga neapklausė visų galimų liudininkų. Taip pat ETPA pabrėžia neatitikimus teismo medicinos ekspertizėje.
 
„Todėl Asamblėja ragina Rusiją atnaujinti ir tęsti žmogžudystės tyrimą“, – teigiama priimtoje rezoliucijo
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Tuo metu Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis tikino, kad priimta rezoliucija yra politizuota ir angažuota.
 
„Tai rezoliucija ne apie Nemcovą, o apie jo vardo panaudojimą, bandant demonizuoti Rusiją ETPA. Be to, dokumente įvykusi tragedija vertinama šališkai, vertinimas neturi nieko bendro su tiesa. Visi rezoliucijos projekto raginimai yra ne kas kita, kaip elementarus spaudimas Rusijai ir šiam tyrimui“, – pareiškė L. Sluckis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.28; 07:05

Paulas Vhelanas (Paulas Whelanas) greičiausiai niekaip nesusijęs su Amerikos žvalgyba ir Rusijoje greičiausiai neatliko jokių JAV žvalgybos užduočių. Ir vis tik buvusį amerikiečių jūrų pėstininką rusų kontržvalgyba sulaikė Maskvoje. „The Washington Post“ apžvalgininkai Siobhanas O.Greidi ir Emis Feris-Rotmanas tvirtina, kad P.Vhelanui iškelta byla nėra panaši į šnipinėjimo bylą.

Paulas Whelanas. EPA-ELTA nuotr.

Šio leidinio žurnalistai pasiteiravo nuomonės apie šį skandalą Džono Saiferio, kuris kadaise dirbo CŽV agentu. Dž.Saiferis tvirtina, jog P.Vhelano biografija neleidžia manyti, jog jis būtinai turi būti susijęs su žvalgyba. Net ir aplinkybė, kad jis dirba Mičigano kompanijoje BorgWarner (korporatyvinis saugumas) nereiškia, kad tokias pareigas užimantis darbuotojas – būtinai žvalgybininkas.

Vašingtone puikiai suvokia, kokia stipri Rusijos kontržvalgyba. Todėl Amerika nesiunčia į Rusiją savo žvalgybininkų be deramos legendos ir diplomatinės priedangos. Mat rinkti slaptus duomenis Rusijoje labai sudėtinga ir pavojinga. Rizika dėl tokios veiklos žymiai didesnė nei vertė duomenų, kuriuos pavyksta išpešti.

Buvęs Amerikos žvalgybos specialistas Krisas Kostas, šiuo metu vadovaujantis Tarptautinio šnipinėjimo muziejui Vašingtone, mano: JAV nebūtų į Rusiją siuntusi P.Vhelano šnipinėti vien dėl to, kad jo užimamos pareigos galėjo atkreipti Rusijos kontržvalgybos dėmesį.

„Ši byla kardinaliai skiriasi nuo Rajano Foglo, amerikiečių diplomato, suimto Rusijoje 2013-aisiais metais, bylos. Tada R.Foglui buvo liepta palikti Rusiją, kai Maskva oficialiai apkaltino jį ryšiais su CŽV ir pastangomis užverbuoti rusų žvalgybos agentą“, – mano Dž.Saiferis.

Kur kas panašesnis nutikimas, kai 1986-aisiais buvo sulaiktas amerikiečių žurnalistas Nikolas Danilofas. Jis suimtas netrukus po to, kai amerikiečiai Niujorke areštavo sovietų fiziką Genadijų Zaharovą. N.Danilofas rusams buvo reikalingas tik tam, kad jį būtų galima iškeisti į fiziką.

Todėl neatmestina galimybė, kad P.Vhelanas sučiuptas tik tam, kad Rusija galėtų reikalauti mainų: tegul amerikiečiai atiduoda Maskvai šnipinėjimu kaltinamą Mariją Butiną (pareikšti kaltinimai dėl specialaus infliltravimosi į JAV politikų gretas siekiant gauti konfidencialios informacijos), o FSB amerikiečiams grąžins jūrų pėstininką.

Marija Butina

Beje, Rusija visuomet siekia nelygiaverčių maninų. Iš JAV stengiasi pasiimti ypač vertingą savo agentą, o amerikiečiams mainais pakiša menkavertį agentą ar tiesiog agentu nepelnytai pavadintą asmenį.

Per pastaruosius kelerius metus P.Vhelanas ne kartą lankėsi Rusijoje. Tie, kurie pažinojo buvusį jūrų pėstininką, tvirtina, kad jis mėgo pasilinksminimo vakarėlius ir nuoširdžiai domėjosi Rusija. Net buvo pramokęs rusų kalbos. Įtartina nebent tai, kad jis, negyvendamas Rusijoje, turėjo paskyrą Rusijoje mėgstamame socialiniame tinkle VKontakte.

Informacijos šaltinis – The Washington Post

2019.01.07; 03:00

JAV tikisi gauti iš Rusijos daugiau informacijos, kodėl Federalinė saugumo tarnyba sulaikė buvusį Amerikos jūrų pėstininką. Tai trečiadienį pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo, praneša BBC.

Paulas Whelanas. EPA-ELTA nuotr.

„Mes aiškiai išsakėme Rusijai savo viltį daugiau sužinoti apie kaltinimus, suprasti, kuo jis kaltinamas. Ir jeigu sulaikymas nepagrįstas, mes pareikalausime tučtuojau jį paleisti“, – sakė žurnalistams M. Pompeo.

Anot jo, Vašingtonas tikisi, kad konsulato darbuotojai jau artimiausiomis valandomis galės susitikti su amerikiečiu.

Gruodžio 31 d. Federalinė saugumo tarnyba pranešė, kad gruodžio 28 d. „šnipinėjimo akcijos metu“ buvo sulaikytas JAV pilietis Paulas Whelanas. Jam iškelta baudžiamoji byla pagal RF baudžiamojo kodekso 276-ąjį straipsnį (šnipinėjimas).

Kitą dieną jo brolis Davidas Whelanas žurnalistams papasakojo, kad Paulas išvyko į Rusiją dalyvauti savo draugo vestuvėse.

D. Whelanas taip pat pranešė, kad Paulas anksčiau tarnavo JAV jūrų pėstininkų daliniuose, bet vėliau išėjo į atsargą. Anot jo, Paulas ne kartą lankėsi Rusijoje nuo 2007 metų kaip turistas ir kaip konsultacinės kompanijos „Kelly Services“ darbuotojas, bet visi jo vizitai buvo trumpalaikiai.

48 metų amžiaus P. Whelanas išskrido į Rusiją gruodžio 22 d. Pastarąjį kartą jo šeima bendravo su juo gruodžio 28-ąją, vestuvių išvakarėse. Apie jo sulaikymą artimieji sužinojo iš žiniasklaidos.

Laikraščio „The Washington Post“ duomenimis, P. Whelanas pradėjo tarnybą armijoje 1994 metais, dalyvavo kampanijoje Irake, bet 2008 metais buvo atleistas iš ginkluotųjų pajėgų už vagystę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.03; 03:00