Atsargiai – jus stebi. Slaptai.lt nuotr.

Žvalgybos tarnybos gali būti suinteresuotos ne tik rinkti informaciją kitose valstybėse, bet ir daryti įtaką priimamiems sprendimams ar kontroliuoti kurią nors bendruomenę. Pavyzdžiui, Kinijos žvalgybos tarnybos įtakos darymui Australijoje pasitelkė žinomus kinų bendruomenės lyderius,  o kinų programišiai šnipinėja užsienyje gyvenančius uigūrus.

Ilgos Pekino „rankos“

Australijoje jau kuris laikas viešai kalbama apie vieno iš kinų bendruomenės lyderių, buvusio kandidato į parlamentą Duongo Di Sanho veiklą. Įtariama, kad jis šnipinėjo Kinijai ir bendradarbiavo su šios šalies žvalgybos tarnybomis bei Jungtinio fronto darbo departamentu – tai organizacija, kuri atsakinga už kinų bendruomenių užsienyje kontrolę, informacijos rinkimą bei Pekino įtakos skleidimą Komunistų partijos naudai. Įkalčiai prieš šį asmenį yra tokie išsamūs, kad Australijos žvalgybos tarnybos netgi paprašė teismo pratęsti laiką, skirtą jų patikrinimui.

Sąsajomis su Kinija įtariamas ir dar vienas kinų bendruomenės lyderis, dirbęs vienos iš Australijos partijų patarėju, Zhangas Johnas. Pasak Skynews.com.au, manoma, kad per ryšius su Kinijos konsulu Sidnėjuje, Kinijos žurnalistais ir akademinės bendruomenės nariais, kurių daliai uždrausta atvykti į Australiją, jis bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis bei jau minėtu Jungtinio fronto darbo departamentu. 

Veikiama ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, socialinis tinklas Facebook viešai paskelbė, kad Kinijos programišių grupė šnipinėjo uigūrus, gyvenančius užsienyje. Ji konkrečiai taikėsi į uigūrų kilmės aktyvistus, žurnalistus ar disidentus Turkijoje, Kazachstane, JAV, Sirijoje, Australijoje, Kanadoje ar kitur.

Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto

Programišiai susikūrė netikras paskyras ir apsimetė žmogaus teisių rėmėjais, siekdami įgyti pasitikėjimą. Vėliau dalindavosi nuorodomis į kenkėjiškas svetaines, kurios užkrėsdavo vartotojų kompiuterius ar išmaniuosius įrenginius ir suteikdavo galimybę juos sekti. Socialinis tinklas pranešė užblokavęs svetaines ir pašalinęs netikras paskyras.

Uigūrai yra daugiausia Kinijos Sindziango provincijoje gyvenanti tautinė ir religinė mažuma, prieš kurią Kinija vykdo itin represyvią politiką. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2018 metais paskelbė, kad Kinija daugybę musulmonų uigūrų laiko įkalinusi perauklėjimo stovyklose. Už Kinijos ribų apsigyvenę uigūrai dažnai skundžiasi Pekino persekiojimu ir bauginimais.

Kaip veikia Maskva?

Tuo metu Rferl.org praneša, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) Kryme sulaikė dvigubą Rusijos ir Ukrainos pilietybę turintį laisvai samdomą žurnalistą Vladislavą Jesipenką ir apkaltino jį šnipinėjimu Ukrainai. Remiantis žurnalisto advokatu, vyras buvo mušamas, kratomas elektros šoku, jam grasinta mirtimi. Žurnalistui palūžus jis buvo priverstas perskaityti paruoštą tekstą prieš kamerą – per televizijas parodyta, kaip jis prisipažįsta šnipinėjęs Kijevo naudai.

Vakarų žiniasklaida ir oficialūs pareigūnai pasmerkė šį poelgį ir pareikalavo paleisti žurnalistą į laisvę.

Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.

Žurnalistų kankinimai – ne vienintelis Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo būdas. Vokiečių Der Spiegel pranešė, kad su Rusijos karine žvalgyba (GRU) siejama grupuotė bandė įgyvendinti kibernetinę ataką prieš Vokietijos valdančiųjų partijų parlamento narius. Nusikaltėliai taikiniams siuntė suklastotus laiškus ir įsilaužė į kai kurių politikų pašto dėžutes, nors parlamento infrastruktūros nepažeidė.

Beje, Rusija arba Šiaurės Korėja įtariamos slypinčios ir už atakos prieš Australijos televizijos transliuotoją Channel 9. Kaip praneša Skynews.com.au, ataka siejama su Maskva ar Pchenjanu dėl to, kad televizija tuo metu kaip tik turėjo transliuoti kritiškus reportažus Rusijos ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.04.15; 05:42

FST sprogdina Rusiją. Aleksandras Litvinenka ir Jurijus Felštinskis

Ši knyga Rusijoje niekada nebuvo išleista, 2002 m. pagal ją sukurtas dokumentinis filmas „Pasikėsinimas į Rusiją“ – irgi uždraustas, nemažai tų įvykių dalyvių ir liudininkų, kaip ir vienas šios knygos autorių Aleksandras Litvinenka, – negyvi.

Į JAV iš Rusijos emigravusio istoriko Jurijaus Felštinskio ir radioaktyviuoju poloniu-210 nunuodyto buvusio KGB, vėliau FST darbuotojo A. Litvinenkos parašytą knygą „FST sprogdina Rusiją“ išleido leidykla „Briedis“.

1999 m. rugsėjo 4–16 d. Rusijoje susprogdinami keturi daugiaaukščiai gyvenamieji namai –vienas Buinakske, du Maskvoje ir vienas Volgodonske. Nužudoma per 300 žmonių, daugybė suluošinama. Federalinė saugumo tarnyba (FST), neturėdama jokių įrodymų, iškart ima kalbėti apie „čečėnų pėdsaką“ šiuose baisiuose teroro aktuose (beje, po ilgai trukusių tyrimų net FST nė vieno čečėno, kaip šių namų sprogdinimų kaltininko, taip ir nesugebėjo nurodyti). Tuo laikotarpiu čečėnai su Džocharu Dudajevu priešakyje siekia nepriklausomybės, bet Maskvai tai reikštų domino principu sukeltą imperijos subyrėjimą.

Rugsėjo 23-iosios paryčiais dar vienas daugiaaukštis į oro turėjo išlėkti Riazanėje, bet pastabus šio namo gyventojas privertė miliciją reaguoti ir taip užkirto kelią 77 butų namo susprogdinimui.

Sprogdinimo užtaiso laikrodžio mechanizmas buvo nustatytas 5.30 val. ryto – tada, kai įprastai dar tik ruošiamasi naujos dienos pradžiai.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad ši turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Iškart puolusi sveikinti šio namo gyventojų su naujuoju gimtadieniu, po poros dienų šalies ir FST vadovybė šį atvejį ėmė aiškinti neva Riazanėje vykdytais mokymais. Tai sustiprino įtarimus, kad visi Rusijoje įvykę sprogdinimai – pačios FST darbas, kuriam atlikti ji gavo aukščiausių šalies pareigūnų palaiminimą. Kaip to įrodymas antroje papildytos knygos dalyje pateikiamas akivaizdus FST vadovybės melas, Riazanėje profesionaliai dirbusių tyrėjų darbo menkinimas, elementarios logikos įvykių eigoje stoka ir žmonių, bandžiusių išsiaiškinti šių sprogdinimų aplinkybes, keistos mirtys.

Jau kitą dieną po Riazanėje nepavykusio sprogdinimo Čečėnijoje Rusija pradeda antrąjį karą. Sutapimas? Istorija moko: ieškok to, kam tai naudinga. O Čečėniją išdeginta žeme pavertęs karas buvo naudingas tai pačiai FST, kuri juo pasinaudodama sutelkė valdžią į savo rankas ir galiausiai 2000 m. kovą į prezidento postą padėjo atsisėsti buvusiam šios tarnybosvadovui Vladimirui Putinui. Kaip žinome, jis šiame poste įsitvirtino ilgam.

Spėlionės, kad namus Rusijoje į orą pakėlė FST siekdama didesnės valdžios, nedrąsiai sklandė iškart po sprogdinimų, tačiau patiems šios versijos skleidėjams buvo sunku patikėti, kad dėl valdžios galima ryžtis tokiems baisiems veiksmams prieš savo pačių tautą.

Jurijus Felštinskis. Gordonua.com nuotr.

Bet istoriką, šios knygos sumanytoją ir vieną autorių J. Felštinskį (g. 1956 m.) tarsi apsėdo ši įkyri mintis ir kelis mėnesius nedavė ramybės. Jis ėmė ieškoti gijų, sąsajų, liudininkų, žmonių, dirbusių KGB arba jau FST, kurie galėtų šią versiją patvirtinti arba paneigti kaip neįmanomą. Po susitikimo su FST darbuotoju A.Litvinenka (1962–2006) abejonių neliko – versija net labai tikėtina. Beliko ją įrodyti ir pagrįsti.

Ši knyga, išversta į daugiau nei 20 kalbų, tai dabartinės Putino Rusijos kūrimosi ištakos ir FST – valstybės valstybėje, besivadovaujančios mafijai, organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms būdingais veiklos metodais – įsitvirtinimo liudijimas. Bet kas, kas stoja skersai kelio, siekia išsiaiškinti, kastis po šios organizacijos pamatais, ją reformuoti, – pašalinami. Bet kokie mėginimai ieškoti tiesos – užgniaužiami.

Nors šios knygos pirmasis leidimas pasirodė beveik prieš du dešimtmečius (vėliau išėjo dar du papildyti leidimai), ji tebekelia grėsmę dabartiniam Kremliaus režimui, todėl 2020 m. lapkritį teismo sprendimu iš laikraščio „Novaja gazeta“ internetinio puslapio buvo pašalintos ten 20 metų pragulėjusios „FST sprogdina Rusiją“ ištraukos, nes knyga RF generalinės prokuratūros buvo pripažinta ekstremistine.

2021.04.12; 14:05

Bulgarijos kariuomenė

Apie žvalgybos tarnybų veiklą paprastai viešai nekalbama, o žvalgų ir kontržvalgų darbas dažniausiai nėra matomas. Tačiau Bulgarija nutarė žengti kitu keliu: šioje šalyje buvo ne tik sučiupti šeši su Rusijos karine žvalgyba bendradarbiavę asmenys, iš šalies išsiųsti du Rusijos diplomatai, bet ir paviešinta filmuota medžiaga, kuri parodo, kaip parduodamos ir perkamos valstybės paslaptys.

Estijoje situacija ne tokia dramatiška, bet čia neseniai už šnipinėjimą kinams nuteistas žinomas mokslininkas, susiviliojęs kelionėmis, prabangiais viešbučiais ir pinigais.  

Kaip šnipinėta Bulgarijoje?

Bulgarijos generalinė prokuratūra viešai pranešė apie sulaikytus šešis valstybės piliečius, bendradarbiavusius su Rusijos karine žvalgyba (GRU) ir rinkusius informaciją apie Bulgariją, taip pat partnerius NATO bei Europos Sąjungoje. Šių agentų veiklą Bulgarijoje koordinavo du Rusijos diplomatai, kurie buvo išsiųsti iš šalies.

Bulgarų agentų grupei, kuri tiekė paslaptis rusams, vadovavo buvęs Bulgarijos karinės žvalgybos vadovybės narys, o dvigubą Rusijos ir Bulgarijos pilietybę turinti jo žmona atliko tarpininkės vaidmenį tarp Rusijos ambasados ir sutuoktinio vadovaujamos paslapčių išdavikų grupės.

GRU emblema

Šis sulaikymas niekuo nesiskirtų nuo įprasto pobūdžio šnipų sučiupimo, jeigu generalinė prokuratūra nebūtų paviešinusi dvidešimties minučių trukmės filmuko, kuriame atskleidžiama Rusijos GRU veikla Bulgarijoje. Vaizdo įraše pateikiama, kaip vienas iš įtariamųjų mobiliuoju telefonu fotografuoja įslaptintą informaciją kompiuterio ekrane, taip pat kaip GRU šaltinis Bulgarijoje skaičiuoja gautą honorarą, parodomas nufilmuotas kurjerės vizitas į Rusijos ambasadą, transliuojami garso įrašai iš GRU pareigūnų susitikimų su bulgarais. CNN reportažą, kuriame publikuojama ir Bulgarijos generalinės prokuratūros paskelbta medžiaga, galima rasti čia.

Šnipinėjimo skandalas, tik be filmuotos medžiagos paviešinimo, kilo ir Italijoje, kuri išsiuntė du Rusijos diplomatus ir sulaikė savo karinio jūrų laivyno kapitoną, už pinigus pardavinėjusį įslaptintą informaciją Maskvai, pranešė įvairios žiniasklaidos priemonės. Pasak dienraščio La Repubblica, karinio jūrų laivyno kapitonas dirbo gynybos štabo vado biure, todėl turėjo prieigą prie įvairių dokumentų, susijusių su Italijos nacionaliniu saugumu bei NATO veikla.

Estijos mokslininkas šnipinėjo kinams

KaPo – Estijos slaptoji tarnyba

Estijoje už šnipinėjimą Kinijai buvo nuteistas mokslininkas, dirbęs NATO jūrininkystės ir povandeninių laivų tyrimų institucijoje, paskelbė The Daily Beast. Mokslininką ir jo bendrininkę, vienos konsultacinės įmonės vadovę, užverbavo Kinijos karinės žvalgybos direktoratas (MID).

Mainais už įžvalgas vyrui Kinijos karinė žvalgyba atsilygindavo kelionėmis, apgyvendinimu brangiuose viešbučiuose, vakarienėmis ir piniginėmis išmokomis, bet estų pareigūnai buvo priversti nutraukti Pekino veiksmus ankstyvoje fazėje, nes užverbuotas mokslininkas turėjo prieigą prie jautrios informacijos, kurios netekti būtų buvę pernelyg rizikinga.

Beje, Estija – ne vienintelė regiono valstybė, pastaruoju metu susidūrusi su Kinijos aktyvumu. Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) paskelbė išsiaiškinusi, kas vykdė kibernetinę operaciją prieš Suomijos parlamentą praėjusių metų pabaigoje. Paaiškėjo, kad tai su Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis siejama grupuotė APT31. Kibernetinės operacijos metu buvo įsilaužta į vidinę parlamento komunikavimo sistemą, įskaitant ir parlamentarų bei darbuotojų elektroninio pašto dėžutes.

Suomijos slaptoji tarnyba SUPO

Pasak Nbcnews.com, Kiniją didžiausiu geopolitiniu iššūkiu JAV vadina ir naujuoju Centrinės žvalgybos agentūros (CIA) vadovu paskirtas Williamas Burnsas, o amerikiečiai ketina ieškoti daugiau specialistų, mokančių mandarinų kalbą, stiprinami gebėjimai kovoje su kibernetiniais išpuoliais.

Rusijos FSB netikrais dokumentais aprūpina įtariamų žudikų šeimas

Der Spiegel, Bellingcat ir The Insider išsiaiškino, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) netikrais dokumentais aprūpina ne tik žudikiškas užduotis užsienyje atliekančius savo pareigūnus, bet ir jų šeimas.

Pasak leidinių, įtariama, kad 2019 m. FSB pareigūnas Vadimas Krasikovas Berlyne nužudė čečėnų kovotoją Zelimchaną Changošvilį, o kai buvo išsiaiškinta galimo žudiko tapatybė, jo žmona ir dukra, pasinaudojusios netikrais dokumentais, nuskrido iš Maskvos į Krymą.

Pats V. Krasikovas šiuo metu yra teisiamas Berlyne.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.04.07; 06:00

Iskander raketos. AP – Reuters nuotr.

Lietuviams nėra ko aiškinti, kuo pavojingos rusiškos raketos „Iskander“.

Apie šių ginklų pavojingumą tiek lietuviškoji, tiek užsienio žiniasklada rašo nuo pat 2008 metų, kai tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, esą Kaliningrado srityje artimiausiu metu bus dislokuoti operatyviniai taktiniai raketų kompleksai „Iskander“.

Kodėl Lietuva bijo Kaliningrade dislokuotų Iskander raketų?

O kai 2013-aisiais vokiečių leidinys „Bild“ pranešė turintis duomenų, kad Kaliningrado srityje ruošiamos specialios aikštelės ir angarai, kur bus dislokuoti „Iskander“ kompleksai, Lietuvos dėmesys šiam ginklui – dar didesnis. Ne tik todėl, kad iš minėto komplekso paleistos raketos padengtos specialiu sluoksniu, apsunkinančių jų aptikimą. Ne vien todėl, kad jas sunku numušti, mat skrieja beveik kaip sparnuotosios raketos – zigzagais, kilpomis. Ne tik todėl, kad jos skirtos naikinti strategiškai svarbiems objektams, kadangi turinčios milžiniškąją sprogstamąją galią.

Nedera pamiršti ir aplinkybės, kad šios raketos – labai taiklios. Pataiko 20 metrų atstumu. Įsidėmėtina ir tai, kad jos pajėgios nešti raketas su branduoliniu užtaisu. Paruošti jas tokiam specifiniam šaudymui – vos keliolikos minučių trukmės pasiruošimo darbai.

Iskander raketos nuolaužos. Šuša, Azerbaidžanas

Tačiau pavojingiausia tikriausiai tai, kad „Iskander–M“ modifikacijos raketos galinčios skrieti apie 400 kilometrų. O tai reškia, kad iš Kaliningrado srityje esančio Černiachovskio miesto (anksčiau – Įsrutis) paleistos raketos „Iskander–M“ pasiektų Vilnių, Rytą, Taliną, Kopenhagą, Berlyną, centrinę Suomiją, pietinę Lenkiją. Žodžiu, jos kelia pavojų pusei Europos, ne vien Baltijos šalims. Rusijos federacija galinti jomis apšaudyti pusę Europos neperžengdama savo valstybinių sienų.

Beje, apie šių raketų keliamą pavojų kalbėjo tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, prie Rusijos ambasados Vilniuje protestavo LATA (Atlanto sutarties Lietuvos bendrija) nariai, rašė Lenkijos agentūra PAP, delfi.lt, LRT.lt, „Respublika“, „Veidas“ (beveik visi lietuviški leidiniai), reportažus skelbė Estijos ir Turkijos transliuotojai. NATO vadovybė ne sykį rengė specialius posėdžius Briuselyje, kaip apsaugoti savo nares nuo galimų „Iskander“ atakų, tarėsi su Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadovybe, kaip netralizuoti „Iskander“ keliamus pavojus.

Šušoje azerbaidžaniečiai aptiko Iskander-M nuolaužų

Dabar dėl šių raketų skandalas kilo Azerbaidžane. Mat BBC agentūra šių metų pradžioje pranešė, jog Kalnų Karabacho išminavimo darbais užsiimant agentūra ANAMA strategiškai svarbiame Šušos mieste 2021-ųjų kovo 15 dieną aptiko dviejų „Iskander“ raketų nuolaužų. Nustatytas net vienos raketos identifikacinis numeris – 9M723. O tai reiškia, kad Šušoje aptikta būtent „Iskander-M“ modifikacijos raketa. Tai – rimtas skandalas.

Visų niuansų nežinantiems skaitytojams paaiškinsiu, kodėl tai – skandalas. „Iskander“ raketos turi tris modifikacijas. Iskander-M skirtos tik Rusijos karinėms pajėgoms (jos skrieja 400 km.; sveria 480 kg.). Iskander–K modifikacijos raketas naudoja vėlgi tik Rusijos ginkluotosios pajėgos (jos skrieja 500 km. panašiai kaip sparnuotosios raketos, sveria 480 kg.). O štai „Iskander–E“ skirta vien tik eksportui. Jos galia menkesnė: skrieti galinti tik 280 km; svoris tas pats – 480 kg.

Iskander raketos, aptiktos Šušoje

Tad Šušoje surasti būtent „Iskander –M“ raketos likučiai byloja, jog šią raketą galėjo paleisti tik Rusijos ginkluotosios pajėgos. Jei minėtą raketą būtų paleidusi Armėnija, tai Šušoje būtų aptikti eksportui skirtos „Iskander–E“ nuolaužos.

Kokie įmanomi paaiškinimai? Versijos tegali būti dvi. Ir abi – blogos Rusijai. Pirmoji: šią raketą tikrai Azerbaidžano pusėn paleido Rusijos ginkluotosios pajėgos. Nebūtinai iš savo teritorijos. Galbūt – iš Armėnijoje dislokuotos savo karinės bazės. Bet tai reiškia, kad praėjusių metų pabaigoje per 44 dienų karą, kai Baku kariniu būdu sėkmingai susigrąžino didžiąją 1988 – 1994 metais prarastų teritorijų, įskaitant Kalnų Karabachą, Rusija savo raketiniais išpuoliais prieš Azerbaidžaną talkino armėnų separatistams. Tariant dar atviriau – slapta kariavo prieš Azerbaidžaną.

Nelegali prekyba ginklais

Galimas ir kitoks paaiškinimas. Galingosios „Iskander–M“ pateko į Armėniją neteisėtai („Iskander–E“ raketų Armėnija buvo įsigijusi legaliai). Bet jei tokie ginklai kaip operatyvinis taktinis raketų kompleksas, pajėgus gabenti net branduolinius užtaisus, atsidūrė Armėnijos kariškių žinioje neteisėtai, vadinasi, Rusija šiandien nekontroliuojanti savo karinių arsenalų?!

Įdomu tai, kad dar šių metų vasario mėnesį premjeras Nikolas Pašinianas viešai spaudoje prisipažino, jog 2020-ųjų pabaigoje kovose dėl Kalnų Karabacho armėnai pagalbon pasitelkė „Iskander“. Tuomet Maskva griežtai kritikavo Armėnijos premjerą, neva šis meluoja, neva jis išsigalvoja, o rusiškoji žiniasklaida kaltino premjerą kaip nekompetetingą kariniuose reikaluose. Tačiau šių metų kovo 15-ąją Šušoje aptikti „Iskander–M“ likučiai tarsi leidžia manyti, jog N.Pašiniano vis tik nemelavo.

Kas buvo skraidinama orlaivyje Il-76?

Triukšmo dėl Šušoje aptiktų raketos padaugėjo tuomet, kai Rusijos Federalinės saugumo tarnybos kontržvalgybos skyrius pradėjo oficialų tyrimą, kaip Jerevanas sugebėjo įsigyti tik Rusijos armijai skirtus kompleksus ”Iskander–M“. Viešojoje erdvėje pasirodę pranešimai leidžia įtarti, kad minėti kompleksai į Armėniją pateko greičiausiai iš Rusijos pietinės karinės apygardos. Užsienio žiniasklaidoje vis daugiau priminimų, kaip įtakingas armėnų verslininkas Karenas Karapetianas pirko transportinį rusišką lėktuvą Il-76 ir kaip šis orlaivis karo išvakarėse nuolat iš Rusijos skrisdavo į Jerevaną. Kas juo buvo gabenama? Nejaugi – statybinės medžiagos?

Iskander nuolaužos, aptiktos Šušoje

Beje, Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas dar 2020-ųjų metų spalį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad ginklai iš Rusijos slapta keliauja armėnų separatistams. Tačiau tarptautinė bendruomenė tylėjo.

Dabar vis daugiau požymių, jog Rusijos armėnų diaspora išties Rusijos pietuose buvo subūrusi specialią komandą, kuri nelegaliai aprūpindavo armėnų kariškius naujausia galinga rusiška karine technika. Neatmetama galimybė, kad tokiu būdu į Armėniją ir pateko mažų mažiausiai trys kompleksai „Iskander-M“. Išlaidas už ginklų kontrabandą padengdavo armėnų verslininkai iš Krasnodaro, Tulos, Orlovo, Maskvos, Sankt Peterburgo ir Chabarovsko.

2021.04.04; 17:20

Maskvos centre į protestą prieš V. Putiną susirinko tūkstančiai opozicijos šalininkų. EPA-ELTA nuotr.

Protestai Rusijoje

Nors žvalgybos tarnybos veikia neviešai, tačiau dalis informacijos apie jų veiklą vis tiek patenka į žiniasklaidą. Iš tokių paviešintų duomenų aiškėja, kad šiuo metu įkalinto Rusijos opozicijos veikėjo Aleksejaus Navalno palaikymo mitinguose visoje šalyje dalyvavo devynis kartus daugiau žmonių nei skelbta oficialiai, o britų atstovai pradėjo viešai kalbėti apie Rusijos tarnybų veikimą prieš rusų išeivius Jungtinėje Karalystėje.

Taip pat vis labiau akivaizdu, kad kibernetiniai išpuoliai tampa daugelio valstybių galvos skausmu, ypač jeigu sugebama nulaužti elektros infrastruktūrą.

FSB skaičiavo A.Navalno palaikytojus

Portalas  medusa.io pranešė, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) pareigūnams buvo nurodyta išsiaiškinti realų A. Navalno palaikymo renginių, vykusių sausio 23 ir 31 dienomis, mastą. Iš vidinio dokumento aiškėja, kad protesto renginiuose dalyvavo apie 90 tūkst. gyventojų, kai anksčiau valstybės institucijos oficialiai skelbė tik apie 10 tūkst. dalyvių. Per renginius buvo sulaikyta apie 12 tūkst. žmonių, iš jų 761 – nepilnametis.

Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

FSB savo dokumente nemažai dėmesio skiria Rusijos gynybos ministerijos ir Rosgvardijos pareigūnų dalyvavimui protesto akcijose. Iš viso paminėti penki tokie dalyvavimo protesto akcijose atvejai, bet daroma prielaida, kad jie taip elgiasi norėdami paspartinti savo atleidimą iš karinių pajėgų, mat Rusijoje tai nėra lengvas procesas.

Tačiau apie 10 gynybos sektoriaus atstovų iš tiesų yra išreiškę paramą A. Navalnui ir deklaruoja ryžtą dalyvauti protesto akcijose. Prieš šiuos žmones pradėti patikrinimai, bet FSB karinė kontržvalgyba domisi ne tik pačiais ginkluotųjų pajėgų nariais, bet ir jų šeimomis, jų nuostatomis ir viešais pasisakymais.

Britai prakalbo viešai: rusų tarnybos taikosi į rusų išeivius

Jungtinės Karalystės vidinė saugumo tarnyba (MI5) viešai prakalbo apie Rusijos žvalgybos tarnybų atstovų arba su jomis susijusių asmenų veikimą prieš rusų išeivius Didžiojoje Britanijoje.

Didžiosios Britanijos prokurorai šiems rusams pareiškė kaltinimus dėl Skripalių apnuodijimo. EPA-ELTA nuotr.

Su SkyNews pokalbyje dalyvavę du MI5 pareigūnai, neatskleidę savo tapatybės, daugiausia pasakojo apie 2018 metais Rusijos įvykdytą išpuolį prieš Sergejų Skripalį ir jo dukrą Juliją bei britų tarnybų reakciją, tačiau buvo paliestos ir kur kas naujesnės tendencijos. 

Iš pokalbio aiškėja, kad Rusija renka informaciją apie Kremliui nepalankius asmenis Jungtinėje Karalystėje – ypač daug dėmesio sulaukia išeiviai iš Rusijos, gyvenantys Didžiojoje Britanijoje. Apskritai Jungtinėje Karalystėje veikia ne tik rusų žvalgybininkai, pasislėpę po diplomatine priedanga, bet ir kiti su Maskva siejami asmenys, siekiantys destabilizuoti padėtį.

Tai lėmė, kad MI5 sustiprino bendradarbiavimą su policija, todėl dešimtims potencialių rusų tarnybų taikinių Jungtinėje Karalystėje yra skirta fizinė apsauga. Ir nors britų tarnybos vienija jėgas, MI5 pareigūnai negalėjo užtikrinti, kad Didžiojoje Britanijoje nepasikartos toks išpuolis, koks įvyko prieš Skripalius Solsberyje.

Kibernetinės atakos prieš JAV bei rusų internetinius nusikaltėlius

Kibernetinės atakos jau beveik nieko nestebina, valstybių institucijos nuolat praneša apie tokius incidentus.

Pavyzdžiui, kibernetinio saugumo kompanija Dragos kasmetinėje ataskaitoje paskelbė, jog su Rusijos karine žvalgyba GRU siejama kibernetinio šnipinėjimo grupuotės rengė atakas prieš JAV elektros tinklus ir net kelis skyrius sėkmingai įsiskverbė į kritinę infrastruktūrą. Microsoft grėsmių žvalgybos centras paskelbė apie su Kinijos vyriausybe siejamos grupuotėsišpuolį prieš JAV svarbias institucijas pasisavinant elektroninio pašto duomenis iš maždaug 30 tūkst. organizacijų.

Kibernetinis saugumas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau šįkart ataką patyrė ir Rusijos kibernetinių nusikaltėlių forumų duomenų bazės. Apie tai pranešė kibernetinių grėsmių vertinimo kompanija Intel 471. Ataką patyrę juodajame internete veikiantys uždari forumai, kaip Verified, Crdclub, Raid Forums, Maza, yra vadinami elitiniais.

Po atakos buvo paviešinta nedidelė dalis išpuolio metu gautos informacijos su galimybe pirkti duomenis, be to, iš virtualios forumo piniginės pavogta BitCoin kriptovaliutos, kurios vertė siekia apie 150 tūkst. JAV dolerių.

Kol kas nėra žinoma, kas įvykdė išpuolius prieš pačius kibernetinius nusikaltėlius, bet pasirodė svarstymų, jog tai galėtų būti žvalgybos tarnybų darbas arba JAV nacionalinio saugumo agentūros (NSA) atsakas į Rusijos žvalgybos tarnybų įvykdytas SolarWinds atakas anksčiau.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.21; 08:31

Įvairių valstybių žvalgyba siekia užkirsti kelią priešiškų tarnybų veiklai savo šalyje bei apsaugoti valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią informaciją. Šioji žvalgybos tarnybų veiklos dalis itin išryškėjo žiniasklaidos pranešimuose sausio mėnesio antroje pusėje: per keletą savaičių buvo paskelbta apie tris Rusijos tarnybų užverbuotus, bet išaiškintus Europos šalių piliečius, valstybių ruošimąsi kibernetinėms grėsmėms bei pastangas apriboti priešiškų valstybių „minkštosios galios“ sklaidą.

Išaiškinti trys Rusijos agentai

Čekijos žvalgybos BIS emblema

Čekijoje Rusijos karinė žvalgyba (GRU) buvo užverbavusi prekiautoją ginklais ir iš jo bandė įsigyti Rusijai draudžiamos parduoti ginkluotės: šarvus pramušančių kulkų snaiperio šautuvams, viršgarsinių kulkų pistoletams su duslintuvais bei pistoletų be identifikacijos žymų. Pasak čekų naujienų portalo Respekt, teisėsauga sulaikė prekeivį ir įtikino jį dalyvauti kontržvalgybinėje operacijoje prieš Rusijos karinės žvalgybos pareigūną, dirbusį su diplomatine priedanga. Rusų žvalgybininkas buvo trumpam sulaikytas, o vėliau Rusija atšaukė jį iš Čekijos. Čekų teisėsauga aiškinasi, kam buvo siekiama įsigyti ginklus ir kokioms operacijoms jie galėjo būti panaudoti.

Kitoje Europos Sąjungos šalyje Austrijoje sulaikytas buvęs vidaus saugumo tarnybos BVT pareigūnas, kuris įtariamas penkerius metus mainais į piniginį atlygį perdavinėjęs įslaptintą informaciją Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Die Presse informuoja, kad tas pats asmuo yra kaltinamas ir įslaptintos informacijos perdavimu Austrijos politikams bei Interpolo ieškomam verslininkui.

Ukrainos slaptoji tarnyba SBU

Tuo metu Ukraina Chersono srityje sulaikė Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentą, kuris už atlygį rengė protesto akcijas, vadovavo prokremliškai partijai ir rinko įvairią informaciją apie situaciją Ukrainos srityse, besiribojančiose su Rusijos okupuotu Krymu. Ukrainos saugumo tarnybos (SBU) vertinimu, ši informacija galėjo būti renkama tikintis ją panaudoti destabilizuojant situaciją šalyje bei skatinant kitus Ukrainos regionus siekti autonomijos.

N. Pelosi kompiuterio kietąjį diską norėjo parduoti Rusijai

JAV vis dar vyksta tyrimai, susiję su radikalių protestuotojų įsiveržimu į Kapitolijų. Šturmo metu buvo pavogtas Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi nešiojamasis kompiuteris. Washington Post skelbia, kad JAV pareigūnai sulaikė šturmo dalyvę Riley Williams, kuri įtariama prisidėjusi prie kompiuterio vagystės ir, anot vieno liudininko, ketinusi parduoti jo kietąjį diską Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Tačiau sandoris neįvyko, nes mergina sugadino kietąjį kompiuterio diską, o N. Pelosi atstovai informavo, kad kompiuteryje nebuvo jautrios informacijos.

Tie, kurie įsiveržė į Kapitolijų. EPA-ELTA nuotr.

Vis tik šis atvejis patvirtino nuogąstavimus, kad Kapitolijaus šturmu galėjo pasinaudoti JAV priešiškų valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybos. Portalo Zdnet.com kalbintų ekspertų teigimu, incidento metu nežinomi asmenys dvi valandas veikė nekontroliuojami patalpose, kuriose apstu kompiuterinės įrangos su jautria informacija, todėl, jų nuomone, visa Kapitolijaus kompiuterinė įranga turėtų būti pripažinta netinkama naudojimui, taip pat reiktų užtikrinti nuodugnią patalpų kontržvalgybinę patikrą.  

Naujas Parler partneris ir instrukcijos Rusijos institucijoms

Po Kapitolijaus šturmo trumpam savo veiklą sustabdžiusi socialinių tinklų platforma Parler, kurioje daugiausia ir buvo koordinuojami protestuotojų veiksmai, dalinai atnaujino savo veiklą pasitelkusi naują partnerį – DDoS Guard Corp. Naujojo partnerio prireikė, nes JAV internetinių paslaugų įmonės po šturmo pašalino Parler iš internetinių parduotuvių. Apie tai pranešė leidinys The Wired. Pasak Bloomberg, naujasis Parler partneris DDoS Guard Corp. yra valdomas dviejų Rusijos piliečių Jevgenijaus Marčenko ir Aleksejaus Lichačiovo. Kibernetinio saugumo ekspertų manymu, ši partnerystė gali reikšti, kad programėlės vartotojų duomenys taps prieinami Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Tuo metu portalas Zdnet.com praneša, kad Rusijos FSB priklausantis Nacionalinis kompiuterinių incidentų koordinacinis centras šalies institucijoms išsiuntė instrukcijas, kaip stiprinti savo kompiuterinių sistemų apsaugą ir apsiginti nuo galimų kibernetinių išpuolių. Tai buvo padaryta po to, kai naujoji JAV prezidento administracija viešai apkaltino Rusiją sąsajomis su kibernetiniu išpuoliu prieš JAV institucijas pasinaudojus kompanijos SolarWinds pažeidžiamumu.

Kinijos talentų programos – mokslininkų pritraukimo įrankis

Kinija savo ruožtu plėtoja talentų programas, į kurias siekia pritraukti įvairių šalių mokslininkus, turinčius konkrečių žinių ar prieigą prie užsienio technologijų, intelektinės nuosavybės. Australijos naujienų portalo The Sunday Morning Herald duomenimis, vien šioje šalyje yra apie 300 mokslininkų, dalyvaujančių įvairiose Kinijos mokslo programose, suteikiančiose komunistiniam režimui informacijos apie užsienio technologijas ir išradimus.

Kinijos vėliava. Slaptai.lt iliustracija

Australijos vidaus saugumo tarnyba ASIO įspėja, jog šalies švietimo ir mokslo sektoriai dėl savo svarbos valstybės politikos ir tyrimų raidai tampa užsienio valstybių šnipinėjimo objektu.

Panašios tendencijos matyti ir JAV. Sausio mėnesį JAV teisingumo departamentas pranešė apie vyresnįjį NASA mokslininką, kuris nuslėpė ryšius su Kinijos institucijomis, bei sulaikytą Masačiusetso technologijos instituto mechaninės inžinerijos profesorių, kuris už piniginį atlygį atliko patarėjo funkcijas įvairiose Kinijos valstybinėse institucijose bei dalyvavo talentų programose.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.09; 07:20

KaPo – Estijos slaptoji tarnyba

Lietuvos VSD kovo 5-ąją pristatė Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą 2021. Paantraštė skelbia: vertinime – Lietuvos piliečiams aktualūs iššūkiai, apie kuriuos reikia žinoti. Tekstas paskelbtas vsd.lt internetinėje svetainėje. Šia tema portale slaptai.lt jau buvo rašyta, dėmesio šiai ataskaitai skirsime ir ateityje.

Dabar jūsų dėmesiui – Estijos žvalgybos pranešimas „Rusijos milžino kojos išlieka molinės“, kuriame, be kita ko, vertinamas praėjusių metų pabaigoje kilęs karas dėl Kalnų Karabacho. Estijos žvalgyba mano, kad „prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azeraidžanas“. Šią citatą verta įsidėmėti, nes Lietuvoje dėl Kalnų Karabacho vis dar daug dezinformacijos.

Estijos žvalgyba: Rusijos milžino kojos išlieka molinės

Rusija ir toliau bando sustiprinti savo reikšmę tarptautinėje politikoje, siekdama palenkti į savo pusę Afrikos valstybes, skatinti Vakarų valstybių tarpusavio nepasitikėjimą ir daryti įtaką jų vidaus politikai psichologinėmis operacijomis bei kibernetinėmis atakomis. Tačiau susipriešinimas auga ir pačioje Rusijoje, jos režimas vis dažniau imasi masinių represijų, ambicingus kariuomenės modernizacijos planus trikdo tarptautinės sankcijos ir motyvuotų karių trūkumas, o savo artimiausioje interesų sferoje Rusija priversta skaitytis su kitų regioninių galių, pavyzdžiui, Turkijos ir Kinijos, įtaka. Tokias išvadas savo 2020-ųjų viešoje veiklos ataskaitoje pristatė Estijos užsienio žvalgybos tarnyba (EFIS).

Estijos sostinė Talinas. Slaptai.lt nuotr.

Kai kurias Afrikos valstybes naudoja kaip placdarmą prieš Vakarus

Palyginti daug dėmesio ataskaitoje skiriama Rusijos pastangoms sustiprinti savo įtaką Afrikoje. EFIS nuomone, kol kas Rusijos pasiekimai šioje srityje yra labiau viešųjų ryšių negu realios politikos pergalės. Nors Rusija išlaiko nemažas prekybos apimtis su Alžyru ir Egiptu bei siekia nulemti Libijos politinę ateitį, nematyti realių postūmių įgyvendinant 2019 m. skelbtą pažadą per penkis metus padvigubinti prekybos apimtis su Afrika.

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Rusija atrodo suinteresuota didelių investicijų nereikalaujančiu paviršutinišku bendradarbiavimu su Afrikos valstybėmis, nes taip užsitikrina jų paramą tarptautinėse organizacijose, visų pirma Jungtinėse Tautose. Todėl Rusijai parankūs tokie oligarchai kaip Jevgenijus Prigožinas, vystantis verslo projektus Centrinės Afrikos Respublikoje ir taip stiprinantis šioje valstybėje prorusišką lobizmą, nuo kurio pats Kremlius gali bet kada atsiriboti.

Kai kurias Afrikos valstybes Rusija naudoja ir kaip placdarmą prieš Vakarų pasaulį nukreiptoms psichologinės įtakos operacijoms. Pavyzdžiui, Malyje fiksuota net keletas organizacijų, platinančių prorusišką informaciją, nukreiptą prieš Prancūziją ir kitas Vakarų valstybes. Tai dalis  visame pasaulyje vykdomo Rusijos informacinio-psichologinio poveikio galimiems oponentams. Šioje veikloje dalyvauja visos Rusijos specialiosios tarnybos, taip pat ir karinė žvalgyba GRU, turinti atskirus psichologinės kovos vienetus. Tokie padaliniai nuolat stebi Vakarų valstybių viešąją erdvę ir siekia į ją įterpti Rusijai naudingas žinutes, turinčias skatinti Vakarų vidinį susiskaldymą, užsienyje gyvenančių rusakalbių mobilizaciją ir Rusijai naudingos Vakarų valstybių politikos palaikymą.

Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas – pasirengimas plataus masto konfliktui su NATO

Nemažą dalį Rusijos įtakos operacijų užsienyje sudaro kibernetinės erdvės pažeidimai ir manipuliacijos. Kibernetinės atakos leidžia generuoti paveikesnį turinį psichologinės įtakos operacijoms (pavyzdžiui, paviešinant nelegaliai užvaldytus dokumentus), išplėsti šių operacijų pasiekiamą auditoriją, o taip pat kelti žalą pasirinktam priešininkui trikdant informacinių ar sudėtingos įrangos valdymo sistemų veiklą.

Rusijos pasirengimas konfrontacijai su Vakarais neapsiriboja vien psichologinėmis ir kibernetinėmis operacijomis. Strateginis Rusijos kariuomenės tikslas, kaip pabrėžia EFIS, yra būti pasirengus plataus masto kariniam konfliktui su NATO.

Siekiant šio tikslo ne tik dislokuojamos naujos ginkluotės sistemos Europoje, gilinama Rusijos ir Baltarusijos kariuomenių integracija ir vykdomos reguliarios pratybos, bet ir ieškoma naujų kovos metodų. Vienas iš jų – specialūs oro desanto daliniai, kuriuos galima itin greitai dislokuoti kovai „pilkosiose zonose“, kur atviras priešiškumas slepiamas ar nėra pakankamų pajėgų atviram konfliktui.

Iki 2025 m. Rusija turėtų suformuoti keturias tokio tipo desantininkų brigadas (po vieną kiekvienai strateginei krypčiai), kurios pakeistų dabar veikiančius oro desanto dalinius. Tačiau praktiškai įgyvendinti šiuos planus sudėtinga, nes naujo tipo pajėgoms reikia naujos įrangos ir ginkluotės, o jos vystymo projektai stringa iš dalies ir dėl Vakarų įvestų sankcijų. Kita svarbi problema formuojant naujus dalinius yra motyvuotų karių ir karininkų trūkumas, kurį sukelia karinės tarnybos ir karininko profesijos nepopuliarumas visuomenėje.

Rusijos elitas baiminasi Baltarusijos pavyzdžio

Pasak EFIS, Rusijos visuomenėje apskritai auga nepasitenkinimas valdžios struktūromis. Šį procesą ypač stimuliuoja COVID-19 pandemijos atskleisti sveikatos apsaugos sistemos trūkumai bei augantis interneto žiniasklaidos ir socialinių tinklų populiarumas, kurį lydi televizijos reikšmės smukimas. Dėl to prarandantis įtaką režimas vis dažniau lieka priverstas imtis griežtų represijų, skatinančių naujas protesto bangas. Rusijos elito nerimą ir perdėtą reakciją į protesto apraiškas stiprina ir baimė, kad Rusijos visuomenė gali perimti plačios konfrontacijos su valdžia pavyzdį iš Baltarusijos.

Baltarusijoje vėl vyksta masinis opozicijos protestas. EPA – ELTA nuotr.

EFIS požiūriu, po 2020 m. Baltarusijos režimą sukrėtusios masinių protestų bangos tapo aišku, kad Baltarusijos visuomenė nenurims tol, kol nepasitrauks Aleksandras Lukašenka. Tik po jo pasitraukimo įmanomos ekonominės ir socialinės reformos, kurios padėtų pakelti Baltarusijos visuomenės gyvenimo lygį.

Valdžios kaita Baltarusijoje suinteresuota ir Rusija, nes Kremliui būtų naudinga susilpninti Baltarusijos prezidento valdžią ir sukurti kaimyninėje valstybėje keletą politinių centrų, kuriais būtų galima manipuliuoti. Tačiau dėl baimės „užkrėsti“ protesto nuotaikomis savo visuomenę Rusijos valdžia negali leisti, kad A. Lukašenka būtų tiesiogiai nuverstas protestuotojų ir yra priversta bent oficialiai remti perspektyvų netekusį diktatorių.

Propaguotas daugiapoliškumas atsisuka prieš Rusiją

Krizė Baltarusijoje nėra vienintelis atvejis, kai Rusijai sunkiai sekasi spręsti problemas savo pagrindinėje įtakos ir interesų sferoje, vadinamajame „artimajame užsienyje“. Panašią pamoką pateikė Kalnų Karabacho karas, kurį prieš Rusijos remiamą Armėniją laimėjo Turkijos remiamas Azerbaidžanas.

Turkijos vėliava

Nors Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį užbaigiant karo veiksmus, sustiprino įtaką Armėnijai ir su taikos palaikymo misija įvedė į Kalnų Karabachą savo karines pajėgas, tuo pat metu jai teko pripažinti išaugusį Turkijos vaidmenį Pietų Kaukaze. Pasak EFIS, tai puikus pavyzdys, kaip Rusijos propaguojama daugiapolė tarptautinė politika atsigręžia prieš ją pačią: daugiapoliškumas suteikia naujas galimybes ir kitoms regioninę įtaką stiprinančioms valstybėms.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Tokiame kontekste svarbią reikšmę įgyja ir auganti Kinijos galia. EFIS nuomone, Kinijos politiką reikia vertinti atsižvelgiant į jos strateginį tikslą iki 2035 m. tapti galingiausia pasaulio valstybe. Vieningas Vakarų pasaulis yra didžiausia kliūtis šiam tikslui pasiekti, todėl Kinija deda pastangas suskaldyti Vakarus, ypač didinti atskirtį tarp Europos ir JAV. Šioje srityje svarbų vaidmenį vaidina Kinijos psichologinės įtakos operacijos, kurių taktiką ir metodus Kinijos tarnybos dažnai perima iš Rusijos. Šį ir kitą (karinį bei ekonominį) Kinijos ir Rusijos bendradarbiavimą kol kas nulemia bendri tikslai ir pragmatizmas. Požiūriams išsiskyrus, Rusija atsiduria silpnojo partnerio pozicijoje, kaip tai atsitiko jai nepajėgiant apginti Vietnamo ir kompanijos „Rosneft“ interesų Pietų Kinijos jūroje.

EFIS atkreipė dėmesį, kad Kinijos ir Rusijos sąjungai sustiprėjus Vakarų valstybėms galėtų kilti pagunda patraukti Rusiją labiau į savo pusę siūlant jai kokių nors nuolaidų. Kadangi Rusija neslepia ambicijų Baltijos jūros regione, EFIS paragino Estiją griežtai pasisakyti prieš Rusijos viliojimo scenarijus, kurie galėtų kelti grėsmę Estijos saugumui.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.06; 06:00

Įkalinto Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno rėmėjai sekmadienį kviečia žmones į naujus visuotinius protestus. Demonstracijos planuojamos daugiau kaip 100 šalies miestų, pranešė opozicijos lyderio komanda. Žinybos primygtinai įspėja dėl dalyvavimo nesankcionuotose akcijose.
 
Sostinės Maskvos centre dėl čia 12 val. vietos laiku (11 val. Lietuvos laiku) planuojamų protestų bus uždarytos septynios metro stotys.
Jau praėjusį savaitgalį šimtai tūkstančių žmonių daugiau kaip 100 miestų reikalavo paleisti A. Navalną ir kartu protestavo prieš prezidentą Vladimirą Putiną. Per protestus, žmogaus teisių aktyvistų duomenimis, buvo sulaikyta apie 4 000 asmenų, būta daug sužeistųjų.
 
Kad užgniaužtų naujus protestus, šią savaitę rusų tarnybos ėmėsi ryžtingų veiksmų prieš vyriausybės kritiko bendražygius. Penktadienį dviejų mėnesių namų arešto bausmės skirtos A. Navalno broliui Olegui, jo įkurto Kovos su korupcija fondo teisininkei Liubov Sobol ir kitiems rėmėjams. 30 dienų arešto bausmę atliekantis A. Navalanas  paragino žmones dalyvauti naujuose protestuose. „Išeikite ir nebijokite“, – rašė jis.
 
A. Navalnas buvo sulaikytas prieš dvi savaites iš karto po to, kai iš Vokietijos grįžo į Rusiją. Vokietijoje jis penkis mėnesius gydėsi po apnuodijimo „Novičiok“ grupės kovine medžiaga. 44-ejų A. Navalnas dėl nusikaltimo kaltina V. Putiną ir federalinę saugumo tarnybą (FSB).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.31; 12:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Aleksėjus Navalnas – drąsus žmogus. Po apnuodijimo „Novičioku“ grįžti į Rusiją, kur tavęs laukia areštas, – ne kiekvienas drįstų. Ne kiekvienam užtektų dvasios stiprybės ir youtube erdvėje atskleisti samdomų žudikų komandos narių nuotraukas, pavardes. Ar užtektų smarvės skambinti, prisidengus Kremliaus atstovu, t.y. saviškiu, tiems, kurie tave nuodijo, ir juos kvosti, kaip rengta žudymo operacija, o paskui visa tai – viešai skelbti internete?

Kodėl verta prisiminti Ukrainos lakūnę Nadieždą Savčenką

A.Navalno susuktas dokumentinis filmas apie Vladimirui Putinui priklausančią įspūdingų dydžių vilą Gelendžike prie Juodosios jūros – taip pat įspūdingas. Kaltinti Rusijos prezidentą korupcija žinant, koks jis kerštingas, klastingas, kokios jo didelės galimybės pakratyti už atlapų oponentus, – vėl, sutikit, reikalinga drąsa.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Bet tai – tik pirmasis įspūdis. Neramina būtent A.Navalno drąsa. Ar tai – ne apsimestinės akcijos? Lietuvos televizijose, radijo laidose, internetiniuose portaluose gausu pareiškimų, esą Navalnas tvojo tokį antausį Putinui, kurio šis dar nebuvo gavęs per visą XXI amžių“ (pavyzdžiui, Vladimiras Laučius, delfi.lt). Gal ir tvojo. Bet ar ilgainiui nepaaiškės, kad „Navalnas – Kremliaus projektas?“ Kiek istorija žinanti klastingų operacijų mėtant pėdas, keičiant įvaizdžius, piktnaudžiaujant visuomenės patiklumu? Kiek istorija užfiksavusi nutikimų, kai KGB karininkas pasirodė esąs CŽV agentas, o Amerikos žvalgybininkas uoliai tarnaudavo KGB? Kiek sykių mus jau mulkino prisidengdami demokrato kauke, o vėliau paaiškėdavo – nė velnio! Nejaugi V.Putino žodžiuose „jei būtume norėję, būtume nunuodiję“nėra nė kruopelytės tiesos?

Žvelgdamas į A.Navalną televizijos ar interneto ekranuose dažnokai prisimenu Ukrainos lakūnę didvyrę Nadieždą Savčenko. Ji irgi elgėsi drąsiai, principingai. Taip pat kalėjo Rusijos kalėjimuose, skelbė bado streikus, iš už grotų rodė pergalės ženklus. Ukraina dėjo titaniškas pastangas, kad ją išlaisvintų, o išlaisvinusi – paskelbė didvyre. Bet netrukus paaiškėjo, kad N.Savčenko – visai ne tas, kuo įsivaizdavome ją esant. Šiandien Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir mūsų kariškiams tikriausiai labai gėda, jog kadaise fotografavosi drauge su N.Savčenko.

Štai kodėl politikams, dievinantiems A.Navalną, patarčiau elgtis santūriau, atsargiau. Kad nenutiktų taip, kai apsijuokėme, besąlygiškai pasitikėdami ukrainiečių lakūnės padorumu. Apimti euforijos kažkodėl pamiršome, kaip Rusijos slaptosios tarnybos moka palaužti, užverbuoti, supančioti, ypač žmogų, pakliuvusį į rusiškąjį tardymo izoliatorių.

Ukrainos lakūnė Nadija Savčenko ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Tie protestai Vilniuje prie Rusijos ambasados, kurių metu kritikuota Rusijos valdžia, areštavusi iš Vokietijos sugrįžusį sveiką ir gyvą A.Navalną, – reikalingi. Bet nepamirškime Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus keliamų abejonių: A.Navalnas nepasmerkė nei Krymo, nei Sakartvelo teritorijų okupacijos, kilus Gruzijos – Rusijos karui, teigė, jog gruzinus reikėtų užmėtyti sparnuotosiomis raketomis, tvirtino, jog galėtų kartu vienoj komandoj darbuotis su Baltijos šalis nuolat okupuoti grasinančiu Vladimiru Žirinovskiu. M.Laurinavičius, duodamas interviu įvairiems mūsų leidiniams ir televizijoms (pavyzdžiui, TV3 laidai „Dienos pjūvis“), kėlė ir tokį klausimą: kas finansiškai remia antiputiniškas A.Navalno akcijas, ar tie oligarchai nėra iš buvusių V.Putinui lojalių turtuolių komandos?

Be kita ko, ir režisierius Oskaras Koršunovas taikliai svarstė, abejojo, lygino: ar Navalnas galįs būti demokratas, jei palaiko Krymo ir Sakartvelo okupacijas; koks būtų Kremlius, jei V.Putiną pakeistų A.Navalnas (delfi.lt)? Juk A.Navalno svajonė – galinga Rusija, tik jis galbūt manąs, jog V.Putinas tai daro neefektyviai?

Man regis, vien šių klausimų užtenka, kad Lietuva atsargiai žvelgtų į V.Putiną kritikuojantį A.Navalną. Žinoma, neverta pamiršti ir V.Žirinovskio viešų burnojimų iš Rusijos valstybės Dūmos tribūnos, girdi, A.Navalnas esąs kelių įtakingų Vakarų žvalgybų žmogus. Jei tai – tiesa, tai turime dar vieną sudėtingą, painią versiją. Tačiau vis tik paaiškinkite, kodėl man, lietuviui, turi rūpėti A.Navalno, nesmerkiančio Kremliaus už svetimų žemių okupacijas, likimas? Kodėl neturėtume atkreipti dėmesio į M.Laurinavičiaus pastabas, kad Kremlius kuria naujus lyderius tam laikotarpiui, kai išauš valdžios pasikeitimo diena.

Kaip A.Navalną yra pavadinusi V.Novodvorskaja?

Galų gale prisiminkime, kaip A.Navalną yra apibūdinusi disidentė, demokratė Valerija Novodvorskaja. Ogi pavadino fašistu, kritikuodama jo dalyvavimą nacionalitiniame „Rusų marše“ prieš dešimt metų – 2011-aisiais. Žinoma, galima A.Navalną teisinti, jog „bet kuris Rusijos politikas, pažadėdamas Krymą atiduoti Ukrainai, tą pačią akimirką liautųsi buvęs Rusijos politiku“. Bet jei bandome suprasti A.Navalno elgesio motyvus, supraskime ir tuos, kurie „A.Navalną laiko Kremliaus projektu“ – neskuba į protesto akcijas prie Rusijos ambasados Vilniuje.

novodvorskaja_1
Valerija Novodvorskaja

Tas A.Navalno komandos susuktas filmas apie V.Putino dvarą Gelendžike, net 39 kartus didesnį už Monaką, akylai saugomą FSB ir kaštuojantį milijardus dolerių, drįstu manyti, – ne itin aktualus. Visi puikiai žinome, kad V.Putinas neskursta, kad turįs daug kilnojamojo ir nekilnojamojo turto. Puikiai numanome, kad visa tai – įsigyta neteisėtai. Neatmestina, kad tuos apartamentus prie Gelendžiko tikrai V.Putinas pasistatė tam, kad turėtų kur ramiai sulaukti gilios senatvės išėjus į pensiją. Susirentė apiplėšdamas, nuskurdindamas milijonus savo tautiečių.

Kas svarbiau – Vladimiro Putino vila ar Nord Stream 2 dujotiekis?

Tačiau toji vila – Rusijos vidaus reikalas. Man asmeniškai labiau rūpi galima politinė korupcija, tarkim, tiesiant Nord Stream 2 dujotiekį. Štai kur derėtų mums koncentruoti smalsumą: ar rusiški korupcijos čiuptuvai nėra apraizgę Vokietijos politikų, vokiečių verslininkų? Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai pergyvenanti, kad Rusija, gink Dieve, nepažeistų A.Navalno ir jo rėmėjų teisių. Už tai ją giriu, net į žanduką galėčiau švelniai pabučiuoti. Žmogaus teisės – svarbu.

Bet ta pati A.Merkel kažkodėl nesipriešina rusiškų dujų antplūdžiui į Europą, šitaip akivaizdžiai stiprindama žmogaus teises ignoruojantį, svetimas valstybes puldinėjantį V.Putiną. A.Merkel rūpi A.Navalno teisės, bet jai nusispjauti į Nord Stream 2 dujotiekį kritikuojančių lietuvių prašymus nestiprinti dabartinio Kremliaus režimo perkant rusiškas dujas!

Taigi man būtų įdomiau, jei A.Navalnas skalbtų būtent rusiškomis dujomis dvokiančius vokiškus skalbinius. Džiaugčiausi ir tuomet, jei A.Navalnas analizuotų asmeninę V.Putino atsakomybę puldinėjant Sakartvelą ir Ukrainą. V.Putino nusikaltimai stumiant Berlyno link dujotiekį Nord Stream 2 ir okupuojant svetimas žemes – kur kas svarbiau nei toji vila, juolab kad jos V.Putinas į kapus tikrai nenusitemps (vėliau bus galima įrengti korupcijos muziejų).

Europos atsakomybė

Net ir tie gausūs europietiški užkeikimai ginant protestuojančių prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą teises neatrodo labai nuoširdūs. Taip elgtis su protestuotojais, kaip su jais elgiasi A.Lukašenkos jėgos struktūros, – nežmoniška, barbariška, nusikalstama. Bet Vakarai juk nesiėmė taikyti jokių rimtų ekonominių sankcijų Baltarusijos diktatoriui pažaboti. Tik kosmetines, tik paviršutiniškas sankcijas. Savo veidmainiškumą ir bejėgiškumą Europa labai gražiai pridengia gausiomis kalbomis apie būtinybę rūpintis žmogaus teisėmis.

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Ką dėl žiaurumų Baltarusijoje yra pasakęs Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas Edvardas Lukasas (Edwardas Lucasas)? BNS paskelbusi jo rašinį „Protestai pabrėžia opozicijos silpnybę, o ne jos stiprybę“. Šiame tekste radau daug įdomių minčių. Pavyzdžiui, E.Lukasas klausia, kodėl Vakarai neįšaldo ne tik V.Putino ir A.Lukašenkos, bet ir visų jų patarnautojų, bankininkų, teisininkų, buhalterių sąskaitų? Šį sykį sunku nesutikti su E.Lukasu: įšaldę kelias dešimtis ar net kelis šimtus sąskaitų nieko nepasieksime. Finansiškai turi kentėti tūkstančiai tiek V.Putino, tiek A.Lukašenkos aplinkos žmonių. Deja, E.Lukasas nusiteikęs pesimistiškai: „Jei dėl savo bailumo ir godumo to nesiimame, drąsių ir idelistiškų žmonių likimas gula ant mūsų sąžinės“.

Kodėl nepasveikinome Azerbaidžano?

Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui, užuot visą dėmesį koncentravus į A.Navalno ir kelių tūkstančių jo rėmėjų likimus ar įvykius Baltarusijoje, derėtų žvelgti plačiau. Viena žioplumo klaida jau padaryta. Praėjusių metų pabaigoje Azerbaidžanas susigrąžino prieš tris dešimtmečius prarastą Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Susigrąžino tai, kas jam priklauso pagal tarptautinę teisę, jei vadovaujamės Vakarų pripažįstamomis teritorinio vientisumo taisyklėms, o ne Jerevano pasakomis apie kadaise egzistavusią „Didžiąją Armėniją nuo jūrų iki jūrų“. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę grįžti į gimtuosius namus, į Tėvynę. Tačiau šią teisę – susigrąžinti teritorijas, grįžti namo, į tėvų ir senelių namus – mes tarsi ignoruojame.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Suprantu, sveikinti Azerbaidžaną – keblu. Mažumėlę pikta, pavydu. Juk ši Rytų Europos partnerystės programoje dalyvaujanti musulmoniška valstybė sėkmingų pergalių pasiekė be Europos Sąjungos pagalbos. Galima dar griežčiau tarti – laimėjo nepaisydama pačių įvairiausių europietiškų išdavysčių ir tendencingumų, kai daugelis Prancūzijos, įskaitant ir Lietuvos, politikų, viešai niekaip nedrįsdavo ištarti keturių žodžių „Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė“.

Europai nekylanti ranka sveikinti Azerbaidžano dar ir todėl, kad 2020-ųjų metų pabaigos azerbaidžanietiškos pergalės Kalnų Karabacho fronte – pretekstas susimąstyti Moldovai, Sakartvelui ir Ukrainai. Nei Moldova, nei Sakartvelas, nei Ukraina, labai garsiai remiamos Europos, savo teritorinio vientisumo neatkūrė. Tai padarė tik Europos dažnai kritikuotas Azerbaidžanas.

Taip, žmoniškai sunku pripažinti savas klaidas, kitų pranašumus. Ir vis tik, jei gerbiame žmogaus teises, Lietuvos diplomatija privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną. Dešimtys, šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių atgavo teisę į Tėvynę. Tai – taip pat žmogaus teisės. Tai – ne tušti žodžiai.

Filipo Ekozjanco pasveikinimas

Filipas Ekozjancas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų užtekę bent jau tokio sveikinimo, kokį paskelbė armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas. Armėnų kilmės istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas pasveikino Azerbaidžaną atkūrus teritorinį vientisumą savo asmeniniame youtube.com kanale. Jis pasveikino ir Armėniją, pabrėždamas, kad nuo šiol ji „pradedanti nusimesti nereikalingą melo naštą“, taip pat išreiškė pagarbą visiems minėtame kare žuvusiems kariams ir civiliams, nepaisant tautybės ir religijos.

F.Ekozjancas pasielgė kaip tikras istorikas, tikras tyrinėtojas, kuriam nuoširdžiai rūpi tiesa, teisingumas, žmogaus teisės.

Kas sutrukdė Lietuvos politikams žengti panašų žingsnį?

2021.01.28; 07:54

Prie Kapitolijaus. EPA – ELTA nuotr.

Kapitolijaus šturmas Vašingtone sausio 6-ąją – per daug rimtas įvykis, kad jį būtų galima pamiršti deramai neišanalizavus. Slaptai.lt nusprendė remtis dviem autoriais – buvusiu KGB darbuotoju Jurijumi Švecu ir buvusiu Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėju ekonomikos klausimais Andrejumi Ilarionovu.

Beje, šie analitikai laikosi kardinaliai priešingos nuomonės. Dėl savo pozicijos A.Ilarionovas net buvo atleistas iš JAV Katono instituto, kur dirbo vyriausiuoju analitiku.

Pirmiausia persispausdinome iš echomoskvy.ru portalo A.Ilarionovo komentarą „Reichstago padegimas“ – 2021″. Dabar jūsų dėmesiui – gordonua.com paskelbtas J.Šveco interviu. Slaptai.lt skaitytojai tegul patys sprendžia, kurioj pusėj – tiesa.

Jurijus Švecas. D.Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V.Putinas

Jelena POSKANNAJA

V. Putino bendrakursis, KGB eksžvalgybininkas J. Švecas: D. Trumpas įvarė save į tą patį kampą kaip ir V. Putinas

Jurijus Švecas. Aleksandro Chomenkos (gordonua.com) nuotr.

Interviu leidiniui „Gordon“ buvęs TSRS KGB žvalgybininkas, Rusijos prezidento Vladimiro Putino KGB instituto bendrakursis Jurijus Švecas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), papasakojo, kaip pasikeitė politinių jėgų pasiskirstymas po to, kai prezidento Donaldo Trumpo šalininkai šturmavo Kapitolijų, kaip su šiais įvykiais gali būti susijusios Rusijos specialiosios tarnybos, per kokias organizacijas Rusijos federalinė saugumo tarnyba (Федеральная служба безопасности (FSB)) veikia Amerikos rusakalbę diasporą ir kaip Rusijos Federacija (RF) bandė įtraukti Ukrainą į 2020 metų prezidento kampaniją.

J. Švecas: „Stipriai triukšmauja tik viena potrampinė socialinė grupė – rusakalbiai Amerikos emigrantai“.

Niekada prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis JAV prezidentas.

– Kokia dabar situacija JAV po sausio 6 d. įvykių Vašingtone?

– Tai, kas įvyko, turiu omenyje Kapitolijaus šturmą, buvo bandymas įvykdyti valstybinį perversmą. Jo tikslas buvo neleisti ateiti į valdžią teisėtai išrinktam prezidentui Joe Bidenui ir palikti valdžią apsišaukėliui, žmogui, kuris pralaimėjo, bet vis dar skelbia, kad jis laimėjo, – D. Trumpui.

Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria šį įvykį kaip vidinio terorizmo apraišką ir mano, kad tai didžiausia JAV saugumo grėsmė. Suimta daugiau nei 100 žmonių, bet tai tik pradžia. Kol kas suimami tik tie, kas išsidavė Kapitolijaus vestibiulyje. Įdomūs aukštesni pareigūnai, dėl kurių šis šturmas tapo įmanomas. Juos irgi anksčiau ar vėliau suras.

Trims žmonėms, kurie įsiveržė į Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

To, kas įvyko, išsigando net respublikonai. Daugelis iš jų laikosi distancijos nuo D. Trumpo. Bendrovės, susijusios su socialiniais tinklais ir platformomis, blokuoja jam priėjimą. Nuo jo ir nuo Respublikonų partijos laikosi distancijos ir didžiausi finansiniai donorai. Vakar gautas pranešimas, kad Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ pasirengęs dovanoti D. Trumpui 300 mln. JAV dolerių skolos, kad tuojau pat nutrauktų su juo ryšius. Ir „Signature Bank“, kuris aptarnavo D. Trumpą ir jo šeimą, taip pat nutraukia su juo ryšius.

– Kaip jūs galvojate, ko būtent D. Trumpas norėjo pasiekti, ko tikėjosi?

– D.Trumpas ilgai kaitino žmones pasakėčiomis apie tai, kad rinkimai buvo falsifikuoti, ir faktiškai nukreipė juos į Kongresą. Visa tai dokumentuota. Kiekvienas, kas supranta anglų kalbą ir matė per televiziją nufilmuotą vaizdo įrašą, negali neigti šio fakto.

Sprendžiant iš visko, gana aukštame, kariuomenės vadovybės, Nacionalinės gvardijos vadovo lygmenyje, o taip pat slaptųjų tarnybų (tarnybų, užtikrinančių prezidento, administracijos, vyriausybinių įstaigų apsaugą) vadovybėje buvo tam tikro pobūdžio sąmokslas, dėl kurio susiklostė situacija, kai sukilėliai prasiveržė į Kongresą. Kadangi juos turėjo sustabdyti gatvėje dar gerokai iki prieinant Kapitolijų, bet kelias buvo atviras. FTB vertinimu, Kapitolijų šturmavo apie 8 tūkst. maištininkų, o jiems priešinosi apie 1,4 tūkst. policininkų, kurie, iš esmės, neturėjo šansų.

Kalbomis, kad rinkimai sufalsifikuoti, tiki tik apkvailinti D. Trumpo šalininkai. Daugiau nei 60 teismų išmetė D. Trumpo komandos ieškinius dėl falsifikacijos į šiukšliadėžes. Čia tai vadinama „frivoliškais teismo ieškiniais“. Tai yra tokie ieškiniai, kurie pateikiami be jokio „faktažo“ ir įrodymų.

Priminsiu, kad per ketverius vadovavimo metus D. Trumpas paskyrė 25 proc. teisėjų. Jo šalininkai gyrėsi, kad jis faktiškai pradėjo kontroliuoti šalies teismų sistemą. JAV Aukščiausiajame Teisme iš devynių teisėjų dauguma – konservatoriai, tai yra respublikonai, o tris iš jų paskyrė būtent D. Trumpas, beje, jam tai kainavo daug pastangų. Ir vis dėlto visi teismai kaip niekam nereikalingus popierius išmetė D. Trumpo komandos ieškinius, nes jokių rinkimų masinės falsifikacijos įrodymų nebuvo.

Sąmokslininkai turėjo tokį planą: 8 tūkst. šturmuoja Kongresą, grobia senatorius ir kongresmenus, kurie tuo metu formaliai skaičiavo balsus. Pagal įstatymą Kongresas privalo tik užfiksuoti (kaip sąskaitininkas) savo dokumentuose skaičių rinkėjų, atidavusių savo balsus valstijų lygmenyje. Nei aptarinėti, nei kelti abejonių, nei imtis kokių nors kitų diskretiškų veiksmų už arba prieš šiuos balsus nei Senatas, nei Atstovų Rūmai neturi teisės.

Trims žmonėms, įsiveržusiems į JAV Kapitolijų, pateikti kaltinimai. EPA-ELTA nuotr.

D. Trumpo šalininkų apskaičiavimu, du senatoriai respublikonai – vienas iš Teksaso, kitas – iš Misūrio – sugalvojo, jų nuomone, genialų planą ir pasiūlė: „Mes nesakome, kad buvo masinės falsifikacijos, bet jūs juk matote, žmonės suskilę, todėl įkurkime laikiną taikinamąją komisiją, kuri išnagrinės šiuos klausimus ir taip mes sutaikysim šalį“.

Tai buvo Nikolo Makiavelio stiliaus planas, nes nėra nieko pastovesnio nei laikina komisija, kaip rodo daugelio šalių istorija. Komisija būtų dirbusi 10 dienų, dvi savaites, o D. Trumpas visą tą laiką sėdėtų. Artėja naujo prezidento inauguracijos laikas, o komisija dirba ir D. Trumpas sėdi Baltuosiuose rūmuose. Paskui jie atneša D. Trumpui išnagrinėti bet kokį rezultatą, o jis teigia, kad nesutinka su išvadomis, ir komisija vėl tęsia darbą. Ir taip visus artėjančius ketverius metus. Tai yra sistema lūžta. Štai kam visa tai buvo numatyta.

Žlugo planas tik dėl vienos priežasties: kol šturmuotojai užiminėjo Kapitolijų, slaptosios tarnybos spėjo išvesti kongresmenus ir senatorius požeminėmis perėjomis į saugią vietą. Šturmuotojams nieko nepavyko užimti.

D. Trumpas, matyt, kurį laiką pats išsigando. Po šio įvykio kilo rimtas įtarimas dėl jo psichinės būklės. Jis save beveik įvarė į tą patį kampą kaip ir V. Putinas. Ir vienas, ir kitas supranta, kad vienintelis jų saugumo šaltinis – turėti valdžią. Nuėjai į šoną, ir viskas. Ir tai veikia jo psichiką.

Kitą dieną po Kapitolijaus šturmo JAV psichiatrų asociacija nusiuntė laišką į Kongresą prašydama nušalinti D. Trumpą nuo valdžios, nes jis prarado nuovoką. Nepakaltinamas žmogus, galintis prieiti prie raudonojo mygtuko, atominio ginklo, tampa pavojingas ne tik savo šaliai, bet beveik visam pasauliui.

D. Trumpas iš pradžių prigulė po kerplėša, pritilo ir net apkaltino savo šalininkus, kuriuos dar neseniai kvietė eiti šturmuoti Kapitolijų, ir pažadėjo jiems priklausančią bausmę. Kitą dieną dezavavo šį pareiškimą. Trumpai tariant, žmogus kaip nesavas.

Tuomet FTB ir teisėsaugos organai kartkartėmis paskelbia pareiškimus. Jie neatmeta tikimybės, kad iki sausio 20 d. D. Trumpo šalininkai gali suorganizuoti panašių, o gal ir pavojingesnių akcijų. Vienas iš scenarijų, kuris būtent vakar buvo įgarsintas teisėsaugos organų: apsupti Kapitolijų, JAV Aukščiausiąjį Teismą, kitas įstaigas ir suteikti respublikonams galimybę užimti valdžią organizavus valstybinį perversmą. Manau, tai nepavyks. Vašingtonas bus visiškai izoliuotas, apsaugotas, ir saugumas bus užtikrintas.

Tačiau lieka grėsmė, kad panašūs prasiveržimai gali įvykti 50 JAV valstijų. Tuomet teisėsaugos sistema bus perkrauta. Ji tiesiog neturės jėgų, kad užtikrintų saugumą.

Svarbiausia šioje situacijoje štai kas: niekuomet prieš tai JAV istorijoje svarbiausia nacionalinio saugumo grėsme nebuvo vidinis terorizmas, kurio kurstytojas yra kol kas dar pareigas einantis prezidentas. Tai precedento neturintis atvejis.

– Jūsų nuomone, ar įsivėlė į šią situaciją Rusijos specialiosios tarnybos?

– Tai, kas įvyko, sukrėtė Ameriką. Rinkimai įvyko. Visuose lygmenyse net respublikonai pripažino J. Bideno pergalę. Liaudis iš esmės aprimo. Yra tik viena gyventojų socialinė grupė šioje šalyje, mano pastebėjimais, kuri yra egzaltuotos, įsiaudrinusios būsenos ir baisiai triukšmauja. Tai Amerikos rusakalbių emigrantų grupė.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Normalų išsilavinimą turintys žmonės, kurie sugebėjo įsikurti ir realizuoti save šioje šalyje, yra ramūs. Tačiau, kuo žemesnis išsilavinimas, kuo prasčiau įsikūrę, tuo jie agresyvesni ir protrampiškai nusiteikę. Vietiniai ekspertai aiškina, kad didžioji dalis rusų emigracijos – tai vadinamoji dešrinė emigracija, kuri dėl savo mentaliteto, prichotipo pavaldi išorinėms manipuliacijoms.

Tačiau aš manau, kad problema ne tik ši, bet dar ir tai, kas vadinama „Maskvos ranka“. JAV, be ambasados, Rusijos valstybę pristato organizacija, kuri vadinasi Rusijos mokslo ir kultūros centras. Jis pavaldus agentūrai „Rossotrudnichestvo“. O „Rossotrudnichestvo“ tęsia Tarybinių draugystės su užsienio šalimis draugijų sąjungos (Союз советских обществ дружбы с зарубежными странами (ССОД)) tradicijas ir yra jų paveldėtojas. Ši organizacija buvo kuriama TSRS kaip KGB išorinės žvalgybos stogas, priedanga. Aš tai žinau kaip faktą.

„Rossotrudnichestvo“ visose išsivysčiusiose šalyse, palaikančiose diplomatinius santykius su RF, laiko vadinamuosius Mokslo ir kultūros centrus. Tai FSB stogas arba priedanga. Organizacija užsienio šalyse kuria ir valdo penktąją koloną.

FSB agentūra įsiskverbė į rusų emigraciją. Čia sukasi labai dideli pinigai. Rusų emigracijoje yra visas tarpsluoksnis žmonių, kurie gyvena išskirtinai iš kešo, gaunamo iš šių centrų. Situacija tiesiog idiotiška iš JAV pusės. Tai prasidėjo dar Billo Clintono laikais ir tęsiasi iki šių dienų, nors Rusijos valdžia išvarė iš šalies visas užsienio organizacijas, susijusias su vyriausybėmis. Tarp jų British Council, ISAID ir t. t. Tačiau JAV iki šiol veikia rusų centras.

Vladimir Putin and Donald Trump. EPA – ELTA foto

Žinoma, ne visa rusų emigracija yra potrampinės būsenos. Tačiau socialiniuose tinkluose, kad visi pradėtų spiegti, daug nereikia. Pakanka kelių žmonių, kurie gražbyliaus (tuščiažodžiaus), ir kelių trolių, kurie visa tai palaikys, kuo, tiesą sakant, jie ir užsiima.

Beje, jeigu atkreipėte dėmesį, prieš kelias dienas kelis Ukrainos atstovus įtraukė į juoduosius sąrašus už jų dalyvavimą prezidento rinkimuose JAV-2020 Rusijos specialiųjų tarnybų pusėje. Įdomus momentas. Įtariu, kad ne visi supranta, todėl paaiškinsiu.

Svarbiausia Rusijos įsikišimo į 2016 m. Amerikos rinkimus kryptis buvo tokia: programišiai įsilaužė į JAV serverius ir per „WikiLeaks“, kurią per Julianą Assangą kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos, nutekino pavogtą informaciją. 2020 m. rinkimuose buvo planuota, kad „WikiLeaks“ vaidmenį atliks grupė „draugų“ iš Ukrainos, per kuriuos Rusijos specialiosios tarnybos nutekins informaciją. Šį kartą amerikiečiai padarė tai, ką derėjo padaryti anksčiau. O derėjo iš karto pasakyti: „Bičiuliai, tai, ką nutekina „WikiLeaks“, – tai Rusijos specialiųjų tarnybų darbo rezultatas“.

Tačiau 2016 m. tas nebuvo padaryta. Todėl gavo tai, ką gavo. Bet šį kartą, kai tik Kijeve pradėjo veikti aktyvistų grupė, kuriems vadovavo draugas A. Derkačius, JAV į tai iš karto atkreipė dėmesį, iš karto visi suprato ir bandymą neutralizavo gemalo stadijoje. Tai vienintelė priežastis, kodėl Ukraina nebuvo įtraukta į 2020 m. rinkimus pagal visą programą su visais negatyviais padariniais, kurių pasitaikytų, jeigu „draugų“ planą pavyktų įgyvendinti.

– Tai reiškia, kad Kremliaus ranka, nors ir po priedanga, bet visgi pasiekė JAV prezidento rinkimus?

Julianas Assange. EPA – ELTA nuotr.

– Be abejo. Ši JAV rusų diasporos egzaltacija ir bandymas naudoti Ukrainą „WikiLeaks“ vaidmenyje tik patvirtina šį faktą.

– Ir kaip, jūsų nuomone, susidariusi situacija gali išsispręsti?

– JAV teisėsauga ir FTB labai sunerimę dėl šalyje susidariusios situacijos. Manau, kad tyrimo mastai bus neregėti. Ir pagaliau bus imtasi priemonių, kurių seniai reikėjo imtis.

Amerikiečiai visgi vykdo įstatymus. Bepročių nėra daug. Branduolį ekstremistų, kurie dabar daro betvarkę, aš palyginčiau su sektantais. Su jais neįmanoma diskutuoti. Jie tiki, ir viskas. Jie bus sugniuždyti. Man susidarė įspūdis, kad daugelis jų jau patys suprato, kad D. Trumpas pasirodė esąs netikras pranašas, kuris gali nuvesti dievai žino kur.

Didžiausia auka bus Respublikonų partija. Jeigu pažiūrėtume į praėjusių rinkimų žemėlapį, pamatysime, kad Respublikonų partija atstovavo daugiausiai depresyvios ekonomikos valstijoms ir žmonėms, kurie gyveno Amerikos žemės ūkio regionuose. Miestai ir valstijos, kurių ekonomika yra pažengusi ir šiuolaikinė, palaikė demokratus. Ir pastarieji Kapitolijaus įvykiai paaštrins Respublikonų partijos padėtį.

Kaip jau sakiau, dabar nuo jų bėga finansiniai donorai – didžiausios Amerikos korporacijos ir bankai. T. y. D. Trumpo dėka Respublikonų partija gali virsti marginaline organizacija ir atsidurti Amerikos politinio gyvenimo pakraštyje.

Analitikai, kuriuos aš pažįstu kelis dešimtmečius ir stipriai gerbiu, tikiu jų išmintimi, sako, kad demokratai atėjo į valdžią mažiausiai 10-iai metų. Demokratai gavo vietą Baltuosiuose rūmuose ir abiejuose Parlamento rūmuose. Jie sukurs dvi naujas valstijas – Kolumbijos apygardą ir Puerto Riką – ir gaus dar keturis senatorius demokratus. Jie praplės Aukščiausiojo Teismo sudėtį iki 15 žmonių ir dar paskirs ten savo demokratų.

– O kaip ši istorija gali baigtis Maskvai?

– Čia nebus nieko gero. Rusijos centro aktyvumo pliūpsniai Amerikoje vis dar išsiveržia, tačiau aš manau, kad jie bus užgesinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose aiškiai, iš esmės suvokia ir specialiosios tarnybos, ir su užsienio politika susijusios valstybinės agentūros, kad štai už tokią „dovaną“ kaip D. Trumpas, kurią gavo Amerika pastariesiems ketveriems metams, ji turi būti dėkinga Kremliui. Taigi niekas nebus pamiršta.

Gordonua.com

2021.01.18; 19:00

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. URM nuotr.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sekmadienį pareiškė, kad į Maskvą sugrįžtantis Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas turi likti laisvas.
 
„IEŠKOMAS: laisvas ir nesužalotas. Navalnas turi toks likti po nusileidimo Rusijoje. Jei taip nebus, Europos Sąjunga (ES) turės reaguoti greitai ir ryžtingai“, – socialiniame tinkle tviteryje rašo G. Landsbergis.
 
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Kremliaus kritikas A. Navalnas sekmadienį vakare planuoja parskristi į Rusiją iš Vokietijos, kur buvo gydomas po apnuodijimo.
 
Laboratorijos Vokietijoje, Prancūzijoje ir Švedijoje nustatė, kad A. Navalnas buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Pats A. Navalnas dėl savo apnuodijimo apkaltino Rusijos slaptąją tarnybą FSB, kuri, kaip jis teigia, vadovavosi prezidento Vladimiro Putino nurodymais.
 
A. Navalnui ruošiantis sugrįžti, Rusija valdžia didina jam spaudimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.18; 00:30

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos opozicionieriaus Aleksejaus Navalno šalininkai antradienį apkaltino Kremlių, kad šis naudoja grasinimus įkalinimu, siekdamas užblokuoti A. Navalno sugrįžimą į Rusiją iš Vokietijos, kur jis šiuo metu gydosi po pasikėsinimo nunuodyti.
 
Kremliaus kritikas A. Navalnas pernai rugpjūtį neteko sąmonės skrydžio iš Tomsko į Maskvą metu, o po kelių dienų, praleistų Omsko ligoninėje, buvo nugabentas į Berlyną. Vakarų ekspertai vėliau pranešė įrodę, kad opozicionierius buvo apnuodytas nervus paralyžiuojančia „Novičiok“ medžiaga.
 
A. Navalnas antradienį tviteryje paskelbė Maskvos miesto teisme užregistruotus teisinius dokumentus, siekiančius jam paskirtą lygtinio nuteisimo bausmę pakeisti laisvės atėmimo bausme, ir teigė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip siekia jį nubausti, kad šis išvengė atakos mirtina medžiaga.
 
„(Vladimiras) Putinas taip įsiuto, kad aš išgyvenau apnuodijimą, kad nurodė FSIN (Federalinei kalėjimų tarnybai) imtis teisinių veiksmų ir pareikalauti, kad mano lygtinio nuteisimo bausmė būtų pakeista į realią“, – sakė jis, omenyje turėdamas bausmę, kurią gavo 2014 m. lėšų pasisavinimo byloje.
 
Pirmadienį Maskvos miesto teismo internetinėje svetainėje paskelbtame dokumente teigiama, kad A. Navalnas pažeidė 2014 m. paskirtos bausmės atlikimo sąlygas, tačiau nebuvo pateikiama detalių apie tai, kieno iniciatyva dokumentas buvo pateiktas ir kuomet jis bus svarstomas.
 
A. Navalnui byloje buvo paskirta 3,5 metų laisvės atėmimo bausmė, o jo brolis Olegas buvo įkalintas, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) vėliau nurodė Rusijos vyriausybei abiem vyrams išmokėti kompensacijas dėl, institucijos teigimu, neteisingo teismo proceso.
Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija
 
FSIN anksčiau sakė, kad A. Navalnas pažeidė bausmės atlikimo sąlygas, kadangi negrįžo į Rusiją po to, kai rugsėjį buvo išrašytas iš ligoninės.
„Ko jie dar gali prisigalvoti, kad tik Navalnas negrįžtų į Rusiją“, – tviteryje retoriškai klausė A. Navalno atstovė Kira Jarmyš.
 
A. Navalnas kiek anksčiau sakė, kad už jo atakos stovi Federalinė saugumo tarnyba (FSB), veikusi Vladimiro Putino nurodymais, tačiau pažadėjo pasveikęs sugrįžti į Rusiją.
 
Rusijos tyrėjai savo ruožtu gruodį pareiškė iškėlę baudžiamąją bylą A Navalnui dėl neva pasisavintų daugiau kaip 4 mln. dolerių suaukotų lėšų.
 
A. Navalnas kartu su sąjungininkais šį žingsnį aiškino kaip dar vieną bandymą užkirsti jam kelią sugrįžti į tėvynę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.13; 01:00

Spygliuota viela virš kalėjimo sienos

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kauno tardymo izoliatoriaus paslaptis

Vilniaus autobusų stoties duris specialiai pravėriau gerokai anksčiau nei reikėjo. Tikėjausi pirmoje pasitaikiusioje stoties kavinėje ramiai apmąstysiąs, kaip elgsiuosi, jei kelionėje persekios bėdos. Tačiau manęs jau laukė. Pasirodo, keturiolikmetis Aslambekas atlėkęs iš Kauno greituoju autobusu, vadinamuoju „ekspresu“. Baiminosi, kad nepavėluotų. Tad dabar beveik valanda, kai nuobodžiauja slampinėdamas po stotį.

Iškart pasiteiravau, ar nepamiršęs dokumentų. Ne, neužmiršęs, dokumentai saugiai sugrūsti į vidinę striukės kišenę. Tada čečėnų berniuką pakviečiau pasistiprinti. Mūsų laukianti sunki naktis. Aslambekas kukliai padėkojo: ragausiąs viską, kuo jį vaišinsiu, tik neprisiliesiąs prie kiaulienos patiekalų.

Kai abu šveitėme žuvies kotletus, vaikis lyg tarp kitko, nesureikšmindamas, prasitarė, esą iki Vilniaus visąlaik paskui autobusą vilkęsis paslaptingasis „mersedesas“ tamsiais langais. Tas pats automobilis, kurį kelis kartus matęs prie savo namų. Čečėnų berniukas įsitikinęs, kad tai buvo tie, apie kuriuos man jau ne sykį užsiminęs. Išlipęs Vilniaus autobusų stotyje jis, be abejonės, „mersedesą“ pametęs iš akių. Bet negalįs guldyti galvos, jog „mersedesu“ atsidanginę vyrai nepasilikę Vilniuje. Gal jie iš už kampo dabar akylai stebi, kaip pigioje stoties valgykloje užkandžiaujame. Tik mes jų nematome, o jie mus regi kaip ant delno. O gal pasielgta kur kas klastingiau – juos pakeitę vilniečiai, apie kuriuos neturime nė menkiausio supratimo?

Įsitempiau. Berniukui derėjo apie tai papasakoti iškart, vos tik susitikome. Jei būčiau žinojęs, tikriausiai būčiau pasirinkęs kitą, labiau uždarą valgyklėlę. Bet gerai, kad mažakalbis Aslambekas vis tik pasidalinęs įtarimais, nenutylėjęs. „Jie lipa mums ant kulnų, vadinasi, jiems rūpi, jiems skauda. Nejaugi viskas taip rimta?“, – tyliai mąsčiau.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip elgčiausi jų vietoje, jei turėčiau griežtą nurodymą bet kokia kaina sužlugdyti Aslambeko spaudos konferenciją Helsinkyje. Sumečiau, kad spąstus greičiausiai paspęsčiau pasienyje, kur kertama Lietuvos – Latvijos arba Latvijos – Estijos siena. Pasieniečiai turį puikią progą prisikabinti, girdi, čečėnų paauglio dokumentai netvarkingi, trūksta mažyčio brūkšnelio ar taškelio. Tad išlaipinsią berniuką, neleisią jam tęsti žygio.

Taip jiems būtų lengviausia sužlugdyti susitikimą su suomių korespondentais, apžvalgininkais, komentatoriais. Be paauglio parodymų konferencija Suomijos sostinėje ne taip garsiai skambėtų. Galų gale jei Aslambeką pasienyje sulaikytų, kaip elgtis man? Vis tiek strimgalviais skubėti į Helsinkį? Tikriausiai tai – vienintelis protingas pasirinkimas. Bent jau suomių žurnalistams aš paporinčiau, kas nutikę, ir, svarbiausia, parodyčiau prieš keletą dienų Kaune nufilmuotą Aslambeko pprisipažinimą, ko gi iš jo norėję saugumiečiai. Palikčiau net keletą filmo kopijų. Lai žiūri, platina, kam įdomu.

Čečėnų berniuko išpažintis verta žurnalisto plunksnos, verta pirmųjų puslapių. Slaptosios saugumo tarnybos pažymėjimus prieš nosį kaišioję vyrai grasino berniūkščiui, kad, jei spyriosis, neklausys suaugusių dėdžių, neteks teisės įvažiuoti nė į vieną Europos Sąjungos šalį ir bus ištrenktas iš Lietuvos. Tuomet paauglį neabejotinai deportuotų atgal į gimtinę, kur šeimininkauja ne tie, kuriems, regis, simpatizuoja jį įvaikinusi šeima. O tai – jau pavojinga gyvybei. Dabartinė Čečėnijos valdžia nepaglostysianti oponentų įvaikinto berniuko, o jei glostytų, tai tik prieš plauką, ir dar – dratiniu šepečiu. Ar verta priminti, jog užsienio spaudoje jau prasprūsdavę pranešimų apie Turkijoje, Vokietijoje, Norvegijoje šaltakraujiškai nužudytus Džocharo Dudajevo šalininkus.

Tačiau išdidusis Aslambekas slapukams atkirtęs, jog nešmeišiąs savo tėvų, nors jie ir netikri, ir neprisigalvosiąs pasakų apie „smurtą artimojoje aplinkoje“.

Nuogąstavimais apie įmanomus nesusipratimus pasienyje su vaikiu nepasidalinau. Kam iš anksto jaudinsiąs berniuką? Čečėnų paauglys laikėsi vyriškai, nė vienu judesiu neišsidavė, kad jaučiasi sutrikęs. Karą Čečėnijoje ištvėrusių, tėvų netekusių čečėnų paauglių taip lengvai neįbauginsi. Jie matę tiek, kad patys bet ką išgąsdintų. Tačiau ką gali žinoti, kas iš tiesų dedasi jo galvelėje. Dar labai jaunas, liesutis, vieni kaulai ir skūra, veidas – liūdnai papilkėjęs.  Juoduose plaukuose – keletas žilų plaukų kuokštų. Vis tik per bombardavimą Grozno turgavietėje žuvę tėvai, motina jam mirusi tiesiai ant rankų, jis likęs vienas kaip pirštas, prieš keletą metų jį atvežė į šalį, kuri visiškai nepanaši į gimtąją Čečėniją. Kaip jausčiausi aš, atsidūręs jo kailyje, – ištižčiau, pravirkčiau?

Buvau tvirtai nusprendęs Aslambekui kuo mažiau porinti apie pavojus, kurie tykos artimiausias keletą dienų. Nors padėtis – labai sujaukta. Aslambeką įvaikinę čečėnai Bekas ir Bela iki teismo uždaryti Kauno tardymo izoliatoriuje. Net keliems mėnesiams. Tokia štai kardomoji priemonė. Jie kaltinami mušę savo globotinius, ypač mergaitę. O kaunietis, paprašęs, kad užfiksuočiau Aslambeko pasakojimą, kaip mūsų džeimsai bondai prievartauja vaikiną duoti melagingus parodymus, mainais viliodami migracinėmis lengvatomis, – areštuotas dviems savaitėms. Kad niekur nepaspruktų, kad nesumanytų paveikti liudytojų. Jis oficialiai kaltinamas finansinėmis machinacijomis, kurias neva kurpė prisidengdamas tėvų netekusių vaikų priežiūra.

Žodžiu, pasitarti, kaip elgtis iškilus nesusipratimams kelyje, neturėjau su kuo. Naudos iš leidinio, kuriam žadėjau reportažą iš Helsinkio, – nė menkiausios. Redaktorius išspaudęs nenuoširdžią šypsenėlę: privalau vadovautis sava galva, juk ne kvailas esąs. Bet jei kas nors pakryptų ne ton pusėn, nujaučiau, pirmasis atsižegnotų, nepažintų, iškeiktų.

Skurdžių žinių teturėjau ir apie Helsinkio jūrų uoste lauksiančius suomius. Kelioms paroms apsistosime pas kažin kokį žmogaus teisėmis besirūpinantį žinomą aktyvistą Hansą. Bet gal žmogaus teises ginanti organizacija Suomijoje tėra fikcija, tik priedanga? Kiek skandalingų istorijų užfiksuota žvalgybos istorijų vadovėliuose: pavadinimas – gražiausias, solidžiausias, gausu nuorodų į demokratiją, lygybę, brolybę, o iš tikrųjų kyšo KGB ausys. Tereikia mokėt jas pastebėti.

Suomijos vėliava (Finland)

21 valandą vakaro su Aslambeku jau sėdėjome autobuse „Vilnius – Ryga – Talinas“. Keleivių – vos keletas. Autobusas – pustuštis. Mes įsitaisėme ten, kur atrodė bus patogiausia praleisti ilgą žiemos naktį. Už autobuso lango – tamsu tarsi niūriausiame rūsyje. Kad ir kaip atidžiai dairiausi, niekur nemačiau paslaptingojo „mersedeso“. Nė vienas į autobusą įsiropštęs keleivis neatrodė įtartinas, nė vienas nepriminė to, kuris priklausyti seklių komandai. Bet ką gali žinoti ! Aš juk neišmaniau žvalgybų specifikos. Jei ką ir nutuokiau, tai tik iš knygų, enciklopedijų, iš žvalgybininkų memuarų, meninių filmų. Kokių netikėčiausių triukų sugeba iškrėsti šiandien plušantys kontorose – nė menkiausio supratimo.

Aslambekas iškart užmigo, atsirėmęs į minkštos sėdynės atlošą. O mano galvoje pynėsi įtarimai ir abejonės. Visiškai atmesti tikimybės, jog čečėnų mažylius įvaikinę įtėviai grubiai prižiūrėję savo auklėtinius, – neverta. Čečėnai vaikus auklėja kiek kitaip, nei mes, lietuviai. Nors tai – jokia nuodėmė.

Kvailoka šventai pasitikėti, žinoma, ir kauniečiu, kuris supažindinęs su duoti viešą išpažintį sutikusiu čečėnų berniūkščiu. Gal tas nedidukas kaunietis iš Laisvės alėjoje įsikūrusio biuro tikrai neteisėtai pelnėsi, manipuliuodamas iš Vakarų gaunamomis labdaros siuntomis.

Bet tai – jo valia. Aapmaudžiausia būtų, jei paaiškėtų, jog ir Aslambekas – nenuoširdus. Kur slėpčiausi iš gėdos, jei pasirodytų, jog vaikis, kurio parodymus vežiau net Suomijon, vis tik nepelnytai koneveikia saugumiečius? Maniau, protingiausia būsią laikytis principo, jog žvalgyba – tai toks specifinis užsiėmimas, kada niekuo negalima pasitikėti. O jei niekuo, tai ir čečėnų berniuko neturėčiau išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

Ir vis tik pats didžiausias galvosūkis, niekaip neleidžiantis atsipalaiduoti, – kodėl akivaizdžiai buitine istorija taip atkakliai susidomėjusios mūsų specialiosios tarnybos? Nuo kada lietuvių agentams parūpę drausminti vaikus mušančius tėvus? Jaučiau, jog čia – kažin kokia paslaptis, kurios man nepavyksta perprasti. Kai kreipiausi į Kauno tardymo izoliatoriaus viršininką, oficialiai prašydamas, kad šis bent valandžiukei leistų susitikti su nūnai uždarytais Beku ir Bela, – sulaukiau griežto atkirčio. Gal aš kvanktelėjęs, jei viliuosi sulaukti leidimo? Maždaug toks atsakymas atkeliavęs.

Atžagarus pareiškimas, jog žurnalistams griežčiausiai draudžiama net artintis prie bloko, kuriame uždaryti čečėnai, įnešė dar daugiau sumaišties. Įtariau, kad įkalintieji turį ką papasakoti. Todėl ir trukdoma su jais susitikti. Taip pat neabejojau, kad, prieš atsiųsdamas neigiamą atsakymą, Kauno tardymo izoliatoriaus viršininkas tarėsi su Laikinojoje sostinėje reziduojančiais saugumiečiais. Kaip gi be slaptų pasišnabždėjimų?

Snūduriavau į Taliną lekiančiame autobuse ir visąlaik pergyvenau, kad per savo naivumą ar neatsargumą nebūčiau susidėjęs su blogiukais. Dievas mato, nenorėjau pakenkti Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Vadovavausi nuostata, jog kiekvienas doras pilietis, jei tik atsiranda rimta priežastis, privaląs talkinti saviesiems slapukams. Tačiau nė kiek neabejojau, jog ten, Vilniaus pakraštyje įsikūrusioje tarnyboje, greičiausiai esama įvairiausio plauko avantiūristų. Net ir tokių, kurie stuksena priešiškoms žvalgyboms. Taip negali būti, kad prie Vilniaus aukštomis tvoromis aptvertoje kontoroje neatsirastų nė vieno patogiai įsitaisiusio dvigubo agento, vogčiom besibičiuliaujančio, pavyzdžiui, su Maskva ar Minsku. Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Estijos, Latvijos žvalgybose – knibždėte knibžda niekšelių, o štai lietuviškoji – skaisti kaip jaunamartė!

Todėl dingojosi, jog čečėnų persekiojimo Lietuvoje operacija, kuria intensyviai domėjausi jau keletą savaičių, – tai tų, su Rusijos slaptosiomis tarnybomis flirtuojančiųjų provokacija. Rusijai negali patikti, jog į Vakarus pasitraukė tiek daug čečėnų, ir jie visur, kur tik įmanoma, kloja tiesą, kaip iš tiesų rusų kariškiai elgėsi užimtame Grozne. Štai ir sumislijo FSB ar GRU agentai klastingų būdų, kaip sukompromituoti liežuvio už dantų nelaikančius čečėnus Paryžiuje, Osle ar Stambule. Lietuvoje pagalbon pasitelkta legenda, bylojanti, kokie bjaurūs čečėnai, priglaudę našlaičius – jie vaikučius net tik finansiškai išnaudoja, bet dar ir muša juos, iš jų tyčiojasi.

Kad ir kaip laužiau galvą, nepajėgiau perprasti, kodėl lietuviškieji džeimsai bondai, jei viskas sąžininga ir švaru, reikalavę, jog čečėnų našlaitis purvais drabstytų jį priglaudžiusius žmones. Tai juk – pati tikriausia kiaulystė. O jei paaiškėtų, jog mūsų džeimsai bondai čečėnų name tikrai sumontavo slaptą filmavimo kamerą, kryptingai jauną čečėnaitę pykdė su įtėviais, nuolat kurstė, kad ši erzintų patėvį, pavyzdžiui, kiaurą naktį negrįždama namo arba demonstratyviai rūkydama, gurkšnodama vyną, – tai jau turėtume dvigubą kiaulystę.

Tad pats svarbiausias, jau keletą savaičių ramybėje nepaliekantis klausimas, – kodėl saugumui parūpusi byla, kurios imtis pritiktų vaikų teisių apsaugos kontorai? Vienintelis logiškas paaiškinimas – vaikus įvaikinę čečėnai įtariami tarnaujantys Rusijos slaptosioms tarnyboms arba prorusiškai Čečėnijos valdžiai. Tokiu atveju pateisinama, kodėl Bekas ir Bela sukišti į kalėjimą. Tik nebesuprantama, kodėl VSD atvirai nepareiškia, kokios tikrosios persekiojimo priežastys?

Egzistuojanti ir dar viena versija: saugumas bandęs užverbuoti čečėniukus globojusius vyrą ir moterį, bet šie atsisakę, todėl jiems dabar kerštaujama. Bet jei kenkiama tiems, kurių nepavyko užverbuoti, – ar taip turėtų elgtis solidi, garbinga, tegul ir slapta, organizacija? Nepavyko – tai nepavyko, ieškok kitų kandidatų. Lietuvos žvalgybai čečėnai talkinti nepanoro galbūt tik todėl, kad nepasitiki mumis, lietuviais. Baiminasi būti išduoti prie Vilniaus įsikūrusioje kontroroje plušančių dvigubų agentų. Įtaria, kad vos tik puls bičiuliautis, ši informacija nedelsiant keliaus Maskvon. Tuomet – peilis po kaklu, vos tik atsidurtų Rusijos Federacijos teritorijoje. Ką gali žinoti, gal ir Kaune patrenktų sunkvežimis, sumaniai iš nelaimės vietos pasprukdamas, skradžiai žemę prapuldamas. Labai panašiai, kaip nutikę kunigui Broniui Laurinavičiui judrioje Kalvarijų gatvėje Vilniuje.

Štai kokia painiava, kurią vyliausi iškuopti. Snausdamas monotoniškai ūžiančiame autobuse vyliausi, kad bent kiek daugiau paaiškėsią, jei su Aslambeku sėkmingai pasieksime Helsinkį. Tereikia mažumėlės kantrybės.

Lietuvos – Latvijos pasienyje dokumentus tikrinę pasieniečiai prie Aslambeko neprisikabinę. Latvijos – Estijos pasienyje Aslambeko popierius tikrinusiems pareigūnams irgi niekas neužkliuvę.

Kiek lengviau atsipūčiau. Gal velnias – ne toks juodas, ne toks raguotas, kaip mes jį įsivaizduojame? Su čečėnų berniuku sėkmingai pasiekėme jūrų uostą. Sulipome į Baltijos jūros bangų viršūnėmis švilpsiantį keltą. Dar niekad nebuvau plaukęs Baltijos jūra žiemą. Nors jūra kaip pašėlęs prerijų mustangas rimtai pyko, siuto, draskėsi, tačiau supimo nejautėme. Ant specialių milžiniškų pagalvių įtaisytas keltas lengvai, tarsi sviestu slydo per putojančias bangų keteras. Retsykiais pakratydavo, bet vos vos, tarsi lėktume per juokingai mažytes duobes.

XXXX

Helsinkio jūrų uoste mus pasitiko Žmogaus teisių gynimo organizacijos vadovas – vidutinio amžiaus energingas, nutrintą odinę striukę dėvintis vyriškis. Šalia Hanso mindžikavo moteriškė, kuri padėsianti susišnekėti. Puiku. Nes be vertėjo – kaip be rankų. Nei Aslambekas, nei aš nemokėjau deramai angliškai, tik rusiškai, o suomiai, žinoma, porino vien suomiškai ir angliškai.

Mus iškart nuvežė į Helsinkio centrą pietauti. Paskui – į ofisą. Spaudos konferencija numatyta rytoj 10 valandą ryto populiarioje žurnalistų konferencijų salėje. Pažadėję dalyvauti visų stambiausių suomiškų leidinių atstovai. Po konferencijos aš visiems jiems išdalinsiąs diskelius, kuriuose įamžinta Aslambeko išpažintis, kaip man dingojosi, akivaizdžiai demaskuojanti amoralias saugumo aferas.

Vakarop žmogaus teisių gynėjas mus nuvežė į kavinę mažumėlę pasistiprinti. Bet prašė per daug neprisikimšti, nes žmona ruošianti žuvies vakarienę – galėsime ragauti rečiausių Baltijos jūros žuvų. Virtų, keptų, garintų. Po to – pakursiantis pirtį, kur kaitinsimės su svečiuosna sugužėjusiais jo šeimos bičiuliais ir, išskyrus Aslambeką, gurkšnosime alų.

Ar begali būti geriau? Suklusau tik tuomet, kai netyčia perpratau, kas toji mums priskirta vertėja. Regis, ji – ne vietinė, ne suomė. Ji – iš Nižnij Novgorodo į Vakarus pabėgusi Kremliaus kritikė. Rusijos opozicionierė. Gal pasidariau per daug įtarus, tačiau mintyse savęs pasiteiravau: tai būtų juoko pro ašaras, jei kada nors paaiškėtų, jog dama tik apsimeta esanti Kremliaus kritikė. Jos tikroji darbovietė – ten, Lubiankoje.

Užkandžiaujant kavinėje prieš žuvies balių atkreipiau dėmesį į dar vieną niuansą. Pasirodo, vertėjos pareigas atliekanti Ana į Helsinkį pabėgusi su dukra. Toji dukra, maždaug tiek pat metų turinti, kaip ir Aslambekas, atlėkė į kavinę ir mamai pasigyrė nusipirkusi naujausio modelio mobilųjį telefoną, kuris ne vien naujausias, bet, regis, ir daugiausiai kaštuojantis. Motina nieko neatsakiusi. Iš motinos veido mimikos supratau, kad ji jaučiausi sutrikusi. Ana buvo graudžiai pasakojusi, net verkšleno, kaip iš Rusijos spruko viską palikusi, net dantų šepetėlio neturėjusi. Dabar gi aiškėja, kad jos nepilnametė dukrelė perkanti pačius brangiausius mobiliuosius telefonus, nors puikiausiai galėjusi išsiversti naudodama senąjį! Stengiausi neparodyti savosios nuostabos. Bet Ana, regis, suprato, jog įsidėmėjau, ką jos dukrelė čiauškė apie patį madingiausią šių dienų mobilųjį telefoną.

XXX

Į konferencija sugužėjo daug suomių žurnalistų. Meluočiau, jei tvirtinčiau, jog nejaučiau jaudulio. Kaip gi kitaip – jaudinausi. Džinas sprunka iš butelio. Po suomiškus laikraščius greit pasklisiančios informacijos nebeiškaposi net pačiu aštriausiu kirviu. Žinoma, aš šito sąmoningai siekiau – tegul kuo daugiau išgirsta apie nenuoširdų Lietuvos saugumo susirūpinimą tėvų ir vaikų barniais. Kokia gėda – mūsų agentai įsidarbinę lopšelių ir darželių auklėmis ! Bet jei esu vedžiojamas už nosies, mano žurnalistinė karjera nebepataisomai žlugusi.

Konferencija prasidėjo. Kelio atgal nebėra. Aslambekas savąją versiją išguldė vykusiai: nuoširdžiai, logiškai, įtikinamai. Tuo metu būtų buvę šventvagiška abejoti berniuko pasakojimu. Suomiai atidžiai peržiūrėjo mano susuktą filmuką, kuriame pagrindinis herojus – lietuvių saugumiečių persekiojamas čečėnų našlaitis. Žmogaus teisių gynėjai įtarė, kad Aslambeką įvaikinusius čečėnus persekioja Rusijos specialiosios tarnybos. Tai jos atlieka, kaip bebūtų gėda, lietuviškojo saugumo rankomis. Man teko viešai pripažinti, kad tai – panašu į tiesą.

Vakare suomio namuose, valgydami tikrai labai skaniai pagamintą žuvį, žiūrėjome suomišką televiziją. Visi pagrindiniai kanalai parodė ištraukų iš konferencijos ir maniškio filmo. Suomis plojo rankomis ir šūkčiojo „all right“. Kitą dieną suomis atvežė šūsnį laikraščių, kuriuose apie spaudos konferenciją paskelbta solidžių reportažų. Žvelgiant į antraštes ir nuotraukas buvau tikras, kad nuo šiol visa Suomija žinanti apie keistą Lietuvos saugumo operaciją. Suomis kartojo ir kartojo „all right“. Aš irgi džiūgavau. Bet stengiausi džiaugtis kuo santūriau. Mintyse kirbėjo tas pats blogiausias variantas – o jei mane vis tik pakišo?

Rusijos žvalgybos ženklas. Slaptai.lt nuotr.

Vakare mums aprodė Helsinkį. Bevaikščiojant Suomijos sostinės gatvėmis paprašiau, kad nuvestų prie Rusijos ambasados. Tai, regis, būta vieno iš didžiausių pastatų visame mieste. Kol apėjome aukštomis tvoromis iš visų pusių aklinai asuptą mūrą, net pailsome. Į mano klausimą, kodėl Rusijai prireikė tokioje nedidelėje šalyje išlaikyti įspūdingai milžinišką ambasadą, suomiai atsakė: pats turėčiau susiprasti…

XXX

Po paros su Aslambeku vėl stovėjome Vilniaus autobusų stotyje. Abu nusijuokėme, girdi, kažko trūksta – niekur nematyti įtartinojo „mersedeso“. Tikriausiai už tamsintų langų besislapstę vyriškiai pridirbo į kelnes, pabūgę viešumo. Taip juokavome. Tačiau man buvo neramu.

Aslambekas išvažiavo atgal į Kauną. Aš nuskubėjau namo. Peržiūrėjęs elektroniniame pašte susikaupusius laiškus radau Kauno tardymo izoliatoriaus viršininko, jau, beje, kito, patikinimą, jog verdiktas „neleist susitikti su Beku ir Bela“ atšaukiamas. Aš galįs iš įkalintų čečėnų paimti videointerviu kada tik panorėsiąs

Strimgalviais, tarsi išdegęs akis, lėkiau į Kauną. Troškau kuo greičiau susitikti su įkalintais čečėnais. Kad tik nepersigalvotų. Tardymo izoliatoriaus vadovybė nepersigalvojo – šnekučiuotis leido į valias. Kamantinėjau Beką ir Belą ištisą valandą. Viską nufilmavau. Dabar jau žinojau jų versiją. Bekas manąs, kad nemalonumai prasidėję tuomet, kai jis atsisakęs talkinti lietuviams. Atsisakęs ne todėl, jog nenorėtų pagelbėti jį priglaudusiai šaliai. Tiesiog jaučiasi labai pavargęs. Vis tik pergyveno du kruvinus karus. Tokiems žaidimams jaučiasi per senas. Ką bekalbėti, bijąs ir šūvių, paleistų iš pasalų, jei vėl tektų važiuoti į Kaukazą. 

XXX

Tuomet, kai montavau videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, laišką elektroniniu paštu atsiuntė vienas parlamentaras, įsitaisęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Jis porino, jog mano įtarimai dėl lietuviškųjų slaptųjų tarnybų nederamo elgesio persekiojant čečėnus – iš piršto laužti. Pramanai, nesąmonė. Aš neturįs tiek informacijos, kad galėčiau daryti griežtus apibendrinimus. Jis raginantis mesti šią temą, kol dar neapsijuokiau, kol dar iki galo nesusikompramitavau.

Vis tik videointerviu iš Kauno tardymo izoliatoriaus, ilgai nesvastęs, paskelbiau savo asmeninėje internetinėje svetainėje. Greta Aslambeko išpažinties. Peržiūrų – daugiau nei tikėjausi. Jaučiausi padaręs viską, ką privalėjau nuveikti.

XXX

Ilgainiui šia tema nebesidomėjau. Ką daugiau begalėjau nuveikti? Kai po keliolikos metų Beką ir Belą atsitiktinai pastebėjau Vilniuje einant prie užsienio reikalų ministerijos, supratau, jog tai akivaizdus ženklas, jog jie nėra Rusijos šnipai. Jei būtų užverbuoti FSB ar GRU, argi mūsų tarnybos leistų jiems vaikštinėti po Vilniaus centrą? Susenę, sublogę čečėnai prisipažino, kad mano kelionė su jų auklėtiniu į Suomiją šauniai pagelbėjusi. Aukščiausi Lietuvos teismai juos beveik išteisinę. Palikę galioti tik kaltinimus dėl netinkamos vaikų priežiūros. Nė menkiausių užuominų apie ryšius su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suomija jiems galbūt suteiksianti politinį prieglobstį.

Po šių Beko ir Belos patikinimų lengviau atsipūčiau. Kaip akmuo nuo širdies nusirito. Klaidos nepadaręs.

Tačiau didelio džiugesio taip pat nejaučiau. Juk pačio svarbiausiojo, nors užmušk, vis tiek nežinąs. Neturiu konkretaus patikinimo, kodėl į tos musulmoniškos šeimos tarpusavio santykius kišosi mūsų saugumas.

Guodžiau save, kad, skirtingai nei mano kolegos, aš bent ieškojau, bent pabandžiau. Toji moteriškė iš įtakingo internetinio leidinio juk net į kalbas nesileido, kai pasiūliau jos leidiniui paskelbti sensacingąjį čečėnų berniuko pasakojimą. O ir kitų leidinių redaktoriai, kuriems užsimindavau apie Beko ir Belos bylą, kratėsi jos visomis keturiomis.

Slaptai.lt 

2021.01.11; 00:30

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Portale slaptai.lt praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo paskelbti du straipsniai apie Rusijos opozicionierių Aleksejų Navalną. Štai kaip skambiai jie buvo pavadinti: „Aleksejus Navalnas: aš žinau, kas mane nunuodijo“ ir „Kaip Aleksejus Navalnas demaskavo FSB agetus – nuodytojus“.

Nedrįsčiau tvirtinti, kad šios publikacijos – nereikalingos. Politika besidomintiems būtina susipažinti, kaip gi viskas klostėsi tomis lemtingomis dienomis ir kaip tuos įvykius vertina pati auka?

Tačiau brėžti kategoriškas išvadas, esą jau aišku, kas kokius žaidimus čia bežaidžiąs, ankstoka. Juolab nederėtų mėgautis optimizmu, kaip tai darąs jūsų autorius Saulius Kizelavičius: „…Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami. Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.“

Ar tikrai – įtikinami, ar tikrai viskas šioje istorijoje skaidru ir nuoseklu?

Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com

Kai kalbama apie konkrečias Rusijos slaptųjų tarnybų operacijas, aš visuomet ieškau, ką gi apie jas mano, sakykim, JAV Katono instituto mokslinis bendradarbis, buvęs Rusijos prezidento Valdimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Ilarionovas arba, pavyzdžiui,  JAV gyvenantis ir verslo ekspertu ten besidarbuojantis buvęs KGB darbuotojas, buvęs V.Putino bendrakursis KGB mokykloje Jurijus Švecas, arba į Vakarus senokai pasitraukęs KGB žvalgas Viktoras Suvorovas – Rezunas (jų komentarus galima rasti Gordonua.com, svoboda.org ir echo.msk.ru portaluose).

Viktoras Suvurovas – Rezunas. Gordonua.com nuotr.

Verta išsamiai susipažinti ir su Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus ciklu „20 Putino metų“ (LRT.lt portalas). Ypač su 16-uoju M.Laurinavičiaus tekstu, pavadintu „Ar Aleksejus Navalnas tikrai įrodė, kad Rusijos FSB virto nevykėlių priebėga?“

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Būtent. Istorija, kaip A.Navalnas buvo nuodijamas „Novičioku“, kaip šaukė skausmo draskomas lėktuve, kaip, atsigavęs po gydymo Berlyno ligoninėje, sugebėjo demaskuoti visus jį persekiojusių „nuodytojų komandos“ narius ir net vienam iš jų paskambinti bei telefoninio pokalbio metu išgauti prisipažinimą, – labai įdomi, sensacinga, verta meninių filmų, romanų. Bet ar viskas čia švaru ir skaidru?

Klausimų, į kuriuos norėtųsi sulaukti konkrečių atsakymų, – labai daug.

Kodėl A.Navalnas buvo nuodijamas būtent „Novičioku“, kurį panaudoti – užtektinai sudėtinga, kodėl nepasirinktas paprastesnis, mažiau rezonansinis būdas? Juk „Novičiokas“ jau susikompromitavęs Solsberyje. Kodėl leista A. Navalną išskraidinti į Vokietiją, nors nuodytojai puikiai suprato, kad vokiečių medikai sugebės aptikti „Novičioko“ pėdsakų? Gal tikrasis A.Navalno žudymo tikslas tėra sukelti kuo didesnį triukšmą? Gal šitaip Kremliaus režimas ir FSB specialiai reklamuoja A.Navalną, krauna į jo bagažinę gausius populiarumo taškus, o nuodijimas – tik priedanga, puikiai apskaičiavus, kad „auka“ tikrai atsigaus?

Verta įsidėmėti buvusio KGB darbuotojo J.Šveco įtarimus, girdi, A. Navalno nuodijimas tėra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną pavyzdys. Suprask šitaip: FSB, tebekontroliuojama Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo, intensyviai ruošiasi perimti valdžią, tad A. Navalno apnuodijimas greičiausiai tėra provokacija, kuriame stengiamasi kuo bjauriau sukompromituoti Rusijos prezidentą.

Jurijus Švecas

O gal tokiu būdu kuriamas specialus A.Navalno, turėsiančio pakeisti V.Putiną, autoritetas: iš tiesų abu labu tokie pat, tačiau visuomenei atrodys, kad A.Navalnas – demokratiškesnis, padoresnis už V.Putiną? Kad ir kaip A.Navalnas dėtųsi aršiu Kremliaus kritiku, jis tikrai turįs ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais (apie tai savo straipsnių serijoje minėjęs analtikas M.Lautinavičius; LRT.lt). Nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog A.Navalnas laiko Krymą neatskiriama Rusijos dalimi, taigi nepripažįsta, jog Rusija šiandien okupavusi šį pusiasalį. Tai reiškia, kad visi, kurie gerbia teritorinio šalių vientisumo taisykles, A.Navalną privalo vadinti „nepatraukliu imperininku“. Dėl požiūrio į Krymą opozicionierius A.Navalnas neturėtų būti patrauklus nė Lietuvai. 

Žodžiu, neatmestina versija, kad A. Navalnas vis tik yra sumaniai užsimaskavusi V. Putino režimo dalis. Istorija žino atvejų, kai demokratais besidedantys politikai pasirodydavo esą tokie pat niekšai, kaip ir jų pirmtakai. Reikia argumentų? M.Laurinavičius savo analizėje rašo: „Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti“ (LRT.lt).

Jei norime išlikti būdrūs, turime net svarstyti, ar A.Navalno telefoninis pokalbis su jį nuodijusiųjų komandai priklausiusiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu, – autentiškas, nesurežisuotas? Kai kurie Ukrainos žvalgybos specialistai nelinkę tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo netikėtai A. Navalno užkluptas. Jie tvirtina matą imitacijos bruožų. Ypač keista, kad K.Kudriavcevas nepažino, jog telefonu šnekasi ne su oficialiu Rusijos slaptųjų tarnybų atstovu, o būtent su A.Navalnu. Juk jei K.Kudriavcevas priklausė A.Navalną pražudyti cheminiu ginklu siekusiai komandai, per ketverius metus trukusią operaciją turėjo įsidėmėti A.Navalno balsą kaip „tėve mūsų, kurs esi danguje“.

Videopasakojimas, kurį A.Navalnas paskelbė youtube ir kuris sulaukė per 20 milijonų peržiūrų, šį Rusijos opozicionierių tarsi reklamuoja kaip drąsų, principingą kovotoją su negerovėmis Rusijoje. Bet atidesni, giliau žvelgiantys analitikai ten pastebi įtartinų epizodų. Jau pastebi. Sakykim, imkime Kremliaus kritiką, buvusį Rusijos Valstybės Dūmos deputatą Ilją Ponomariovą (nebalsavo už Krymo okupacijos įteisinimą Rusijos Dūmoje), iki šiol neigusį, kad A.Navalnas tėra Rusijos slaptųjų tarnybų projektas. Tačiau po paskutiniojo A.Navalno nuodijimo ir tų sensacingų videoreportažų „iš įvykio vietos“ jis jau įtaria, kad A.Navalno ir K.Kudriavcevo pokalbis telefonu – FSB specialiai sukurpta inscenizacija, o A.Navalnas joje – sąmoningai dalyvavęs asmuo.

Šiuo atveju pritarčiau slaptai.lt redaktoriaus Gintaro Visocko, ne sykį tvirtinusio, kad žvalgybų operacijos – per daug painus ir sudėtingas žaidimas, jog galėtume tvirtinti tiksliai žiną, kas iš tiesų nutiko, nuomonei.

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Ypač klastingos yra Rusijos slaptosios tarnybos. Nes jos nesibodi jokių, net pačių šlykščiausių priemonių. Jei reikia, susprogdins gyvenamuosius namus Volgodonske ir Maskvoje, o kaltę suvers čečėnams. Susidarys specifinė situacija – nužudys savąjį, bėdą primesdamos Vakarų žvalgyboms. Trokšdama įbauginti potencialius perbėgelius, nunuodys buvusį FSB darbuotoją Aleksandrą Litvinenką. Bus reikalinga, žudys Dūmos narį Jurijų Ščekočichiną…

Spąstai. Slaptai.lt nuotr.

Jei bus naudinga, apsimes degradavusia, primityvia organizacija, nesugebančia deramai įgyvendinti jokių svarbių operacijų. Kam FSB ar GRU dėtis išsigimusia žvalgyba? Ogi Vakarai tegul praranda budrumą. Mes visi dėmesį sukoncentravę į „vargšo“ A.Navalno pasakojimus, o FSB ir GRU tuo metu kurpia išties rimtas akcijas ir džiūgauja, kad apart neįtikėtinų A.Navalno nuotykių, primenančių meninius filmus apie Džeimsą Bondą, mes nieko rimto nepastebime. Susigriebsime tik tuomet, kai jau bus per vėlu.

Štai kodėl netikiu nė vienu A.Navalno „garbės žodžiu“. Štai kodėl privalu išsaugoti blaivų protą – kad nepakliūtume į spąstus.

2021.01.03; 08:00

Kirilas Budanovas

Ukrainos gynybos ministerija paskelbė dviejų buvusių Ukrainos slaptųjų tarnybų karininkų, kurie po Krymo okupacijos perbėgo Rusijos pusėn, pokalbių išklotines. Išklausius įrašą tampa aišku, kad Rusijos slaptosios tarnybos intensyviai ieško medžiagos, kuri kompromituotų naująjį Ukrainos žvalgybos vadovą Kirilą Budanovą.

Kad būtina bet kokia kaina rasti Kirilą Budanovą kompromituojančių žinių, tarpusavyje šnekasi Aleksandras Sklianko ir Nikolajus Černych. Pokalbio metu jie buvo Donecke ir Simferopolyje. Šie du vyrai iki išdavystės tarnavo Ukrainos žvalgybos (SBU) Krymo skyriuje.

Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis paskyrė Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovu Kirilą Budanovą visai neseniai – 2020 metų rugpjūčio 5 dieną.

Taip pat žinoma, kad Rusijos FSB agentai organizavo pasikėsinimą į K.Budanovą dar 2019-ųjų balandžio 4 dieną. Tąsyk bandyta susprogdinti karininką vežusį automobilį Kijeve.

Kuo Rusijos žvalgybai toks neparankus K.Budanovas?

Informacijos šaltinis – gordonua.com

2020.12.29; 09:25

Rusijoje penktadienį pradėtas tyrimas prieš opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno kolegę Liubovę Sobol. Ji įtariama grasinimu vyrui, kuris galėjo dalyvauti pasikėsinime nunuodyti A. Navalną, informuoja AFP.
 
A. Navalno Antikorupcijos fondo vadovas Ivanas Ždanovas teigia, kad tyrimas pradėtas neva dėl įsibrovimo naudojant jėgą ar grasinant ją panaudoti po to, kai L. Sobol paskambino į tariamo Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agento namų duris.
 
Pirmadienį A. Navalnas pareiškė, kad jam pavyko pergudrauti Konstantiną Kudriavcevą, tariamą FSB cheminių ginklų ekspertą, ir šis prisipažino, kad žvalgybos agentūra vasarą bandė A. Navalną nunuodyti, o nuodai buvo patalpinti į jo apatinius.
 
Vėliau pirmadienį L. Sobol nuvyko į butą Maskvoje, kur „Bellingcat“ žurnalistinių tyrimų svetainės duomenimis gyvena K. Kudriavcevas.
 
Penktadienio rytą Rusijos policija sulaikė 33 metų opozicijos aktyvistę L. Sobol per reidą jos namuose Maskvoje. Policija konfiskavo jos kompiuterį ir telefoną. Apie tai socialiniame tinkle „Twitter“ pranešė A. Navalno Antikorupcijos fondas.
 
Teisininkės išsilavinimą turinti L. Sobol planuoja kitais metais dalyvauti rinkimuose į Rusijos Dūmą.
 
Vakarų valstybės tvirtina, kad 44 metų A. Navalną buvo bandyta nunuodyti naudojant tarybiniais laikais sukurtas nervus paralyžiuojančias dujas „Novičiok“.
 
FSB tikina, kad A. Navalno skambutis K. Kudriavcevui buvo sufabrikuotas, tačiau nepaneigė, kad pastarasis dirba žvalgybos agentūrai.
Kremlius pripažino, kad žvalgyba sekė A. Navalną, bet neigia bandymą jį nunuodyti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.25; 08:00

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Saulius Kizelavičius

Jeigu tai, ką paskutiniąjame videointerviu papasakojo Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas, yra tiesa, tai Rusijos slaptųjų tarnybų vadovams derėtų nusišauti. Įskaitant FSB vadovą Sergejų Naryškiną ir karinį chemiką Konstantiną Kudriavcevą iš FSB. Iš gėdos, pykčio ar apmaudo pritiktų nusišauti ir pačiam Kremlaus bosui – Vladimirui Putinui.

Kas gi nutiko gruodžio 20-ąją čekisto dieną iškilmingai švenčiančioms Rusijos slaptosioms tarnyboms, kad jos net ketverius metus atidžiai sekė A.Navalną, ieškodamos patogiausios progos opozicionierių nunuodyti chemine medžiaga „Novičiok“, o šis – vis dar gyvas? Bandymų A.Navalną pasiųsti Anapilin per pastaruosius ketverius metus būta net keletą. Vienas iš paskutiniųjų – kai jis skrido iš Tomsko į Maskvą rugpjūčio 20-ąją ir pasijuto lėktuve taip blogai, kad orlaivį piltotavę lakūnai buvo priversti skubiai nusileisti Omske.  

Kad A.Navalnas vis išsikapanoja iš pavojingiausių situacijų, – tik viena medalio pusė. Labai svarbu, kad A.Navalnas sugebėjo išsiaiškinti, kas iš Rusijos slaptųjų tarnybų ištisus ketverius metus jį ruošėsi nutildyti visiems laikams. Opozicionierius įvardino aštuonetą vyrų iš Rusijos slaptųjų tarnybų. Youtube.com kanale viešai paskelbė ne tik tų aštuonerių nuotraukas bei pavardes. Šių metų gruodžio 21-ąją jis sugebėjo apsimesti Rusijos Saugumo tarybos sekretoriaus Nikolajaus Patruševo komandos nariu ir paskambinti FSB darbuotojui Konstantinui Kudriavcevui. Paskambinęs paprašė pokementuoti, kodėl A.Navalnas – gyvas.

O tas naivuolis ėmė ir atvirai papasakojo, kad opozicionieriaus nunuodijimo operacija buvo parengta itin kruopčiai ir išmintingai. Tik štai lakūnai sugebėjo labai greitai nutupdyti lėktuvą Omske, o greitosios pagalbos medikai Omske – skubiai suleisti aukai reikalingų antinuodų. Štai kodėl A.Navalnas likęs gyvas. Dar atviravo, kaip skubiai atskridęs į Omską naikino ant A.Navalno drabužių galėjusius užsilikti „Novičiok“ pėdsakus. Pasirodo, šia nuodinga chemine medžiaga buvo padengta vidinė A.Navalno trumpikių pusė. FSB darbuotojas neįsivaizduoja, kaip vis tik Vokietijos, Prancūzijos ir Švedijos ekspertai aptiko „Novičioko“ pėdsakų net ir po kelerių parų.

Šiandien FSB tvirtina, kad tas A.Navalno telefoninis pokalbis su apgaulės neįtariančiu K.Kudriavcvu – klastotė.  FSB įrodinėja, kad K.Kudriavcevo tardymas A.Navalnui apsimetus Rusijos Saugumo tarybos vadovo pavaduotoju neapsaugotu nuo pasiklausymo telefoniniu ryšiu – Amerikos slaptųjų tarnybų provokacija. FSB dabar jau net neneigia, kad jos agentai stebėję A.Navalną. Bet stebėję tik kaip asmenį, kuris kontaktuoja su užsienio slaptosiomis tarnybomis. Tik nepaaiškino, kodėl tie aštuonetas smogikų, paskutiniuosius ketverius metus A.Navalną lydėjusių visose jo kelionėse, būtent karo medikai ir chemikai. Pats V.Putinas, duodamas interviu, šaipėsi, esą jei Rusijos slaptosios tarnybos būtų norėjusios A.Navalną nunuodyti, taip ir būtų padariusios. Jei jis gyvas – suprask, nenuodijo.

Tačiau jei K.Kudriavcevas, su kuriuo apsimetęs A.Navalnas šnekučiavosi apie pusvalandį, tikras personažas, o kol kas preteksto abejoti A.Navalnu nėra, tai akivaizdžiai paneigia V.Putino versiją. Nuodijo A.Navalną, oi kaip nuodijo, tik nenusišypsojo laimė. Nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės. Koją pakišę greitai susiorientavę lakūnai ir greitosios pagalbos medikai Omske.

Tad Rusijos FSB ne tik kad neįvykdė užduoties, bet dar ir išplepėjo daug paslapčių: kad tikrai norėjo nunuodyti ir kaip nuodijo.

Nėra lengva patikėti, kad opozicionieriui A.Navalnui drauge su kai kuriomis nevyriausybinėmis organizacijomis taip lengvai pavyko demaskuoti nuodytojų žygius. Bet kol kas žurnalistiniai tyrimai, kurių ėmėsi A.Navalnas, – labai įtikinami.

Matyt, Rusijos slaptosios tarnybos, kurioms vadovauja pats V.Putinas, taip smarkiai degradavusios, kad toliau – nebėra kur.

2020.12.22; 11:00

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt fotografija

Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas kanale youtube.com paskelbė dėmesio vertą 51 min. trukmės videokomentarą. Nufilmuotas interviu įsimintinas, nes A.Navalnas pateikia pavardes tų, kurie jį stebėjo, sekė, nuodijo. Šį sykį susikoncentruota tik į vykdytojus. Kas užsakovas – jau, regis, nebeįdomu. Ir taip visiems aišku – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Bent jau A.Navalnui atrodo, kad užsakovas tegali būti tik jis – V.Putinas.

V.Putino įsakymo vykdytojus demaskuojančiam pasakojimui solidumo suteikia tai, kad opozicionierius tvirtina besiremiantis patikimų šaltinių kaip Bellingcat, The Insider žiniomis bei Bulgarijoje gyvenančio Kristo Grozevo analizėmis. Pagalbon pasitelkiamos ir Der Spiegel, El Pais, CNN publikacijos.

A.Navalno pasakojimas įtikinamas. Kodėl viskas panašu į tiesą? Opozicionierius pateikia schemą, kas ir kaip jį sekė pastaruosius kelerius metus. Schema – paprasta. Labai paprasta. A.Navalnui tereikėjo pasidomėti, ar esama „keliauninkų“, kurie jį nuolat lydėdavę  išvykose į Tomską, Archangelską, Vladivostoką, Novosibirską, Kirovą, Čeliabinską ar Kaliningradą, ir kokios jų profesijos?

Pasirodo, A.Navalną nuolat lydėdavusi ta pati komanda iš kelių vyrų. Tiesa, kartais nutikdavę taip, kad „palyda“ į miestą, į kurį susiruošdavęs A.Navalas, atvykdavusi keliomis valandomis anksčiau. Kartais A.Navalnas skirsdavo lėktuvu, o jo „eskortas“ – traukiniu. Arba – atvirkščiai. Bet tie vyrai jį ištikimai, kaip šunys, globojo nuo pat 2017-ųjų. Jei A.Navalnas skrenda į Kaliningradą, į šį miestą skrenda ir anie. Jei A.Navalnas susiruošia į Novokoznucką, iš šie beldžiasi į tą miestą. Sutapimas?

A.Navalnas tvirtina, kad nebuvo sunku įsigyti duomenų, kokios jį be perstojo sekusiųjų pavardės. Tereikėjo peržiūrėti lėktuvais skridusiųjų ar traukinio bilietus įsigijusiųjų sąrašus. Visur – tos pačios pavardės. Ištisus ketverius metus. Atsitiktinumas? Tikriausiai ne. Juolab kad tie vyrai – ne iš kelmo spirti, ne iš piršto laužti. Arba – iš FSB, arba karo medikai, arba chemikai iš karinių laboratorijų ir institutų. Štai kodėl A.Navalnas tvirtina, kad jį nuo pat 2017-ųjų visose kelionėse lydėdavusi karo medikų, chemikų ir FSB atstovų grupė. Jis pateikia jų nuotraukas, pavardes. Pavyzdžiui, Paniajevo, Frolovo ir Spiridonovo pavardes. Paskui jų pavardes ir fotografijas palygina su viešai prieinamais duomenimis, ir paaiškėja, kur iš tiesų pluša A.Navalną lydinčios grupės atstovai.

Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB). Slaptai.lt foto

Bet tai – dar ne viskas. A.Navalnas tvirtina atsekęs, su kuo ir kada telefonais susiekdavę jį lydėjusieji asmenys. Didžiausias dėmesys kreipiamas į tuos laikotarpius, kada A.Navalnas arba jo žmona, manoma, buvo nuodijami. Pasirodo, visi keliai veda į Rusijos specialiąsias tarnybas, atsakingas už cheminius ginklus ir chemines laboratorijas.

Remdamasis šiais duomenimis A.Navalnas nė neabejoja, kad jį sekė mažų mažiausiai ketverius metus. A.Navalnas nustatęs, kad tie patys veidai šmėžuoja keliavus mažų mažiausiai po 15-a Rusijos miestų (30 maršrutų). Kai kurie užfiksuoti pokalbiai mobiliaisiais telefonais puikiai išduoda, kas su kuo ir iš kur kalbėję.

Pasiruošimas nunuodijimui greičiausiai prasidėjęs dar 2016-aisiais, kai A.Navalnas pareiškė ketinantis dalyauti Rusijos prezidento rinkimuose. Štai tada Rusijos vadovas V.Putinas mirtinai įsižeidęs.

A.Navalnas įsitikinęs, kad jį bandyta nunuodyti mažiausiai tris sykius. Nuodijo būtent cheminiu ginklu „Novičiok“, nors V.Putinas yra tvirtinęs, kad šis, kaip ir visi kiti cheminiai ginklai, Rusijoje neva buvo sunaikinti dar 2017-aisiais.

„Novičiok“ nuodas labai patogus tuo, kad, jam suveikus, nustatyti, dėl kokių priežasčių mirė žmogus, – labai sunku. Esą „Novičiok“ pėdsakai pradingsta po 48 valandų. Tačiau labai keblu, pasirodo, parinkti reikiamą dozę – kad auka per greitai nenumirtų ir kad jai nepavyktų išsikapanoti.

Žodžiu, žudikams iš FSB nuolat nesiseka – jie parenka netinkamą dozę, tad A.Navalnas išsikapstęs net ir paskutinį sykį. Beje, paskutinį kartą FSB itin negrabiai mėgino paslėpti pdėsakus – pavogė A.Navalno drabužius, sunaikino vaizdo įrašus iš stebėjimo kamerų, paskleidė gandų, esą A.Navalnas gėręs samogoną ir vartojęs narkotikus. Bet melai neprilipę. Nepriklausomi eskpertai iš Vakarų šalių neabejoja, kad paskutinį sykį A.Navalnas tikrai buvo žudomas būtent „Novičioku“, kurio pasigaminti namų sąlygomis neįmanoma. „Novičiok“ pagaminamas tik specialioje, modernioje laboratorijoje.

Aleksejus Navalnas. Slaptai.lt nuotr.

Beje, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus V.Putinas yra užsiminęs, kad A.Navalną išties stebėjusios Rusijos žvalgybos. Bet tik todėl, kad šiam opozicionieriui talkinanti amerikietiškoji CŽV. Dėl nuodijimo – tai A.Navalno niekas iš Rusijos slaptųjų tarnybų nenuodijęs. Pasak V.Putino, A.Navalnas – per daug susireikšmina, jaučiasi esąs per daug svarbus. Norėtų prilygti stambaus kalibro politinėms figūroms, bet neprilygsta, taigi išsigalvoja įvairiausių nebūtų dalykų.

O kaip A.Navalnas paaiškintų, kodėl Rusijos slaptosioms tarnyboms vis nepavyksta jo nunuodyti? Tame videointerviu jis pateikia atsakymą – V.Putinui vadovaujant viskas išsigimsta, taigi išsigimsta ir Rusijos slaptosios tarnybos.

https://www.youtube.com/watch?v=smhi6jts97I&feature=emb_logo

Parengė Saulius Kizelavičius

2020.12.18; 18:00

Jo ieško policija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Susitikimas „Žemaičių“ užeigoje

Troleibusas  atpūškavo  prie buvusio „Lietuvos“ kino teatro. Iššokęs patraukiau Trakų gatve. Vokiečių gatvės link žingsniavau neskubėdamas. Iki pokalbio užtektinai laiko. Į susitikimą „Žemaičių“ užeigon specialiai susiruošiau gerokai anksčiau, kad, patekus į transporto spūstis, netektų lėkt iškišus liežuvį.

Nenorėjau vėluoti. Jaučiau, kad pašnekesys būsiąs lemtingas. Aludėje lauksiantis vyriškis – svarbi persona. Net nežinau, ar turiu teisę išduoti paslaptį, kas pakvietęs slaptam pokalbiui. Bet jei ėmiausi pasakoti šią istoriją, privalėčiau būti atviras iki galo, ar ne taip?

Į „Žemaičių“ alinę užsukti paprašęs naujasis karinės žvalgybos vadovas.

Šio kvietimo laukiau. Nujaučiau, kad anksčiau ar vėliau teksią akis į akį susidurti su naujai iškeptu slaptosios karinės tarnybos pulkininku, nors pokalbis nebūtinai būsiąs malonus. Tačiau bent vienas bandymas išsiaiškinti, kaip kas suprantąs gyvenimą, – neišvengiamas.

Ir štai saulėtą vidurvasario rytą – skambutis. Išgirdęs balsą supratau – tai jis. Piktokai, tarsi būčiau pavaldinys, burbtelėjo vakare lauksiąs „Žemaičių alinėje“. Griežtai nurodė, kurią valandą privalau praverti „Žemaičių“ duris. Tada nedelsiant nutraukė pokalbį. Lyg žinotų, kad mūsų klausosi, todėl ilgai aušinti burnas – pavojinga. O gal tiesiog baiminosi, kad atšausiu neisiąs į jokius susitikimus. Nei su vadais, nei su pavaduotojais. Tegul pasiunta, tegul pasikaria…

Atvirai kalbant, ožiuotis neketinau – reikia eiti. Bent žinosiu, kur viskas krypsta. Jaučiausiai gal net pamalonintas – konfidencialiam pasitarimui kviečia pats slaptosios tarnybos vadas! Kam nors iš redakcijos kolegų paporink – netikės. Prikaišios, kad susireikšminu, fantazuoju, gal net sapnuoju…

Ir vis tik, tarsi kažką blogo nujausdamas, nenoriai kulniavau į „Žemaičių“ alinę. Į žvalgybos ir kontržvalgybos vado krėslą pulkininką pasodino politikai, kuriais nepasitikėjau. Tad vargu ar buvo protinga pasitikėti ir pačiu slaptosios tarnybos vadovu.

Beveik pusmetį atidžiai dairiausi, kokių permainų atnešiančios rokiruotės karinėse struktūrose. Įtampa augo. Per tarpininkus vis dažniau nugirsdavau, kad naujasis džeimsas bondas nepatenkintas maniškėmis publikacijomis. Jis intensyviai domisi, kas aš per paukštis, kokių silpnybių turįs? Tokių perspėjimų nugirsdavau pačiuose įvairiausiuose kabinetuose. Tad įtariau, kad užuominos apie nepasitenkinimą – ne iš piršto laužtos.

Tačiau rašęs nesilioviau. Vieną po kito kepiau straipsnius apie, sakykim, į Rusiją atostogauti pas savo žmonų tėvus dažnai keliaujančius, ten rusiškų slaptųjų tarnybų dėmesio sulaukiančius, bet pranešti apie tai mūsų kontržvalgybai nelinkusius karininkus. Temos, ar batalionuose sočiai maitinami šauktiniai, ar ne per griežti seržantai, ar leistina tęsti karines pratybas kilus audrai, – imdavausi retai. Už atlapų griebdavau majorus, pulkininkus, net generolus. Man labiausiai rūpėjo, kokia tikroji jų biografija. Pavyzdžiui, ar slapta imąs rusišką pensiją, ar mušąs žmoną ir dėl to šantažuojamas, ar tebepalaikąs ryšius su mokslus karinėse Maskvos, Sankt Peterburgo akademijose baigusiais kursiokais, ar šie nieko iš jo neprašę?

Ginkluotas ir labai pavojingas. Slaptai.lt nuotr.

Jaučiausi atliekąs svarbų darbą – demaskuojąs įtartinuosius, nepatikimuosius. Kompromituojančios informacijos žurnalistiniams tyrimams pamėtėdavo keli, man regis, patikimi šaltiniai iš karinių struktūrų, nors tokiuose reikaluose, žinoma, negali būti iki galo tikras.

Karinėmis temomis domėjausi ilgokai – beveik penketą metų. Taip, būta nesusipratimų ir su ankstesniąja valdžia, o kaip gi be barnių? Bet ginčydamiesi, kokių viešumo – slaptumo ribų nevalia peržengti, vis tik jautėmės esą bendraminčiais.  

Pasikeitus krašto apsaugos ministrams bei viceministrams labai greitai buvo pakeista ir žvalgybos vadovybė. Naujieji piktai šnairavo mano pusėn. Buvo akivaizdu, kad jei tik galėtų – sutraiškytų. Tačiau sumaniai apsimesdavo draugais, mat už mano nugaros – įspūdingą tiražą turintis leidinys.

Žodžiu, žingsniuodamas į aludę Vokiečių gatvėje vyliausi bent jau žinosiąs, ko jie iš manęs norį? Jei neužsuksiu į „Žemaičius“ išlenkti alaus bokalo, iškilusius nesusipratimus jie tikrai gvildensią kažin kaip kitaip – man už nugaros. Ar man to reikia?

Nejaukiai jaučiausi ir todėl, kad prabangos rimtesniems apmąstymams neturėjau. Ryte perspėjo, vakare – susitikimas. Pasitarti su saviškiais – nė menkiausios galimybės. Nė neabejojau, kad nuo šios minutės mane daboja budri jų akis. Naująjam „antrukų“ vadui žūtbūt knietėjo išsiaiškinti, pas ką, užkluptas netikėto pasiūlymo, skubėsiu guostis. Jie iki šiol taip ir nepagavę, su kuo iš tarnybos slapta pasikuždėdavome. Dabar jiems pasitaikiusi proga išniukštinėti. Jie galbūt manė, kad pakniopstomis lėksiu pas draugus, karts nuo karto įmetančių lagaminan slaptų dokumentų, ir tokiu būdu juos išduosiu.

Tačiau jei naujieji tikisi, kad taip primityviai suklupsiu, – klysta. Špygą taukuotą! Niekam neskambinsiu, į svečius pas nieką nevažiuosiu. Verčiau ramiai pasportuosiu sporto klube Pilaitėje. Po to keletą valandų lindėsiu Vrublevskių bibliotekoje, skaitydamas laikraščius, po to netoli namų esančioje „Pupos“ kavinukėje sušlampsiu porciją cepelinų ir tik tada lėtai patrauksiu „Žemaičių“ pusėn. Pasisėdėjimo „Žemaičiuose“ įspūdžius aptarsiu su saviškiais vėliau, kai išorės žvalgyba bus nusimušusi nuo kojų – negi jie visą gyvenimą mane kontroliuos?

Taigi aplinybės susiklostė taip, kad šį sykį privalėjau vadovautis tik savo galva.

Pirmiausia svarsčiau, žinoma, blogiausius variantus. Ką darysiu, jei suprasiu atviliotas į spąstus? Gal mėgins sukompromituoti, pavyzdžiui, pakišdami narkotikų? Gal siūlys bendradarbiauti, o paskui, net nesvarbu, sutiksiu ar ne, šią informaciją sutirštinę išplatins žiniasklaidoje, žiūrėkit, koks aš žurnalistas! Ne žurnalistas, o pats tikriausias informatorius. Išvertus į rusų kalbą – stukačius. Po tokios etiketės prikabinimo pabandyk kur nors įsidarbinti!

O kokie gerieji variantai? Nė vieno. Vargu ar jie sutiksią pratęsti karinio priedo leidybą. Naujieji ministerijos ir gynybos štabo šeimininkai įsiutę dėl mano įžulumo už ministerijos pinigus išlaikomame priede pasakoti apie karininkiškus jų šunkelius.

XXX

Į „Žemaičių“ alinę įžengiau lygiai 8 valandą vakaro, kaip lieptas. Prie baro taures rūpestingai šluostęs barmenas perspėjo, kad manęs jau laukia apačioje, pirmojoje salėje iš dešinės. Vadinasi, jis jau viduje. Tikriausiai net diktofoną įjungęs, kad pokalbis nuo pat pirmųjų akimirkų liktų užfiksuotas. Tuomet prireikus jis galėtų tiksliai pacituoti, kas, kaip ir ką sakęs. Žodžiu, aš privaląs būti budrus – kiekvienas neatsargus žodis galįs mane pražudyti.

Stačiais laiptais nusileidau žemyn. Spalvinga užuolaida pridengtą kampą radau lengvai. Tai buvo iš tų, mažųjų salyčių, skirtų dviems. Jis gurkšojo kavą. Taip, tai buvo naujasis karinės žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius.

Pirmą kartą jį mačiau iš arti. Žvelgiant iš šono, nė nepasakysi, kad jis būtų naujai iškeptas Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos bosas. Pulkininko laipsnį tuomet turėjęs karininkas vilkėjo šviesų vasarišką švarką. Greičiau buvo panašus į atsipalaiduoti po dienos vargų užklydusį sėkmingai besiverčiančios firmos vadovą. Tik atidžiau įsižiūrėjus nuspėjama, kad vyriškis – įsitempęs. Niekas aludėje taip sukaustytas nesėdi, jei užsukta vardan linksmo paūžavimo. Ypač akys neramiai bėgiojo – tai vienon, tai kiton pusėn. Tarsi sumąstęs kažką negražaus, negarbingo. Niekaip nepajėgė paslėpti savojo nerimo. Bet ko jis galėtų baimintis? Kad ir aš vogčiom įrašinėsiu pokalbį? Tai aš turėčiau šlapintis į kelnes. Juk jis – vienos iš galingiausių, slapčiausių Lietuvos specialiųjų tarnybų šeimininkas. O kas aš toks – žurnalistėlis, tegul ir iš solidų skaitytojų ratą subūrusio leidinio. Jei norėtų, į miltus sumaltų. Net viauktelėti nespėčiau.. 

Prisėdau.

Vyriškis nepasiūlė nei kavos, nei arbatos, nei konjako. Ilgokai tylėjo, o paskui, žvelgdamas kažkur pro šoną, pareiškė, kad aš daugiau neturįs nieko rašyti nei apie kariuomenę, nei juolab – apie karinę žvalgybą. Nė eilutės. Nei palankiai, nei kritiškai. Tabu. Šią temą privaląs pamiršti. Amžiams.

Tokios pradžios nesitikėjau. Juolab kad tonas priminė įsakymą. Keletą minučių apstulbęs svarsčiau, kaip turėčiau atkirsti?

  • Jei nerašysiu, mane redaktorius išmesiąs iš darbo, tapsiu bedarbiu. Kaip tada patarsite užsidirbti duonai? – dėsčiau šventą tiesą, nieko nemelavau.

Nedidukas, kresnas vyriškis niūriai tylėjo. Iš jo veido mimikos nesupratau, kas dedasi jo galvoje. Civilius drabužius dėvintis pulkininkas į kompromisus nesileido. Dar keletą sykių įsakmiai priminė, kad aš turįs tik vieną galimybę – pamiršti karinę tematiką. Kartojo šiuos žodžius tarsi mintinai išmoktą eilėraštuką. Laukiau, kad galbūt ims grasinti: kitaip neva turėsiu didelių nemalonumų. Bet nebaugino ir nieko nesiūlė mainais.

Tylėjau. Nežinojau, kaip reaguoti. Nutariau verčiau mįslingai parymoti spoksant jam tiesiai į akis. Bus paslaptingiau, painiau. Negi dabar pulsiu aiškinti, kad su redaktoriumi seniai sukurtę rankomis: jei ministerija liaunasi skyrusi lėšų karinės tematikos priedui, mes vis tik šios temos nepamirštame. Aš kaip ieškojau, taip ir ieškosiu įtartinų karininkų.

Nesulaukęs mano atsakymo pulkininkas dar kiek susiraukęs pasėdėjo, tada pakvietė oficiantą, sumokėjo už savąją kavą, kvitą įsikišo kišenėn ir neatsisveikinęs iškulniavo.

Likau mūrinėje celėje vienas. Kyštelėjęs per užuolaidas galvą barmenas paklausė, ar nenorėčiau šviežio žemaitiško alaus. Užsisakiau bokalą. Bet kai atnešė, nė neparagavau. Dėl šventos ramybės – gal bus prilašinę kokių nors miltelių, kad užmigčiau ar pradėčiau siautėti.

Žvelgdamas į sklidiną bokalą susigriebiau nepasiteiravęs žvalgybos vadovo: o jei vis tik nesiliausiu rašęs – nušaus ar užtampys po teismus?  

Prieš keletą dienų redaktorius tikrai buvo liepęs organizuoti kuo daugiau žurnalistinių tyrimų karinėmis – žvalgybinėmis temomis. Vyriausiasis siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikalinga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotosiose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų kopijų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikomame pačios ministerijos. 

Prisiminkite, kokį triukšmą sukėlė maniškis pasakojimas apie Vilniuje kvailon situacijon pakliuvusį Amerikos slaptųjų tarnybų agentą. Tai nutikę, kai Lietuvoje viešėjo JAV prezidentas Džordžas Bušas – vyresnysis. Keli jo apsauginiai, lydimi mūsiškių, pasisvečiavo prestižiniame naktiniame klube. Lyg ir nieko nusikalstamo. Tik vienas amerikiečių karininkas praradęs dokumentus. Kažkas ištraukęs piniginę su CŽV agento pažymėjimu, kai švarkas kabojęs ant krėslo briaunos. Apmaudi klaida, kai pasidarbuota jokių politinių tikslų neturėjusio ilgapirščio, ar vis tik amerikietiški dokumentai nugvelbti tam, kad keliautų tiesiai į Maskvą? Jei nušvilptas amerikiečių agento pažymėjimas, kur po perkūnais, žiūrėjo mūsų slapukai? Nejaugi juos taip lengvai pergudravo?

Krašto apsaugos ministro padėka. Slaptai.lt nuotr.

O toji keista istorija, kai garbės sargybos kuopos kariai masiškai apsinuodijo maistu? Iškrito beveik visa tuomet labai negausi kuopa. Kai šį nutikimą man papasakojo, ilgai kvatojau. Nenorėjau imtis. Bet kai paaiškino, kad garbės sargybos kuopos vyrai masiškai sunegalavo būtent vieno svarbaus užsienio politiko vizito į Lietuvą išvakarėse, – suklusau. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Jei ispanų ponas su svita būtų neatšaukęs vizito, Lietuvos garbės sargybos kuopa tądien nebūtų galėjusi jo pasitikti. Jie visi tuo metu tupėjo tualetuose. Juokas – pro ašaras! Tik vėliau paaiškėję, kad maistą tai kuopai teikusi vieno įtakingo pulkininko žmonos firma.

O tos garsiosios muštynės Šiauliuose! Į miestą atvyko aukšto rango britų karininkai rūpintis Zoknių karinės aviabazės saugumo klausimais. Vieną vakarą nutarė pasivaikščioti po Šiaulius, užsuko kavinėn. Paragavo lietuviško alaus, samanės, likerių. Išėjus iš baro juos sumušė. Tuomet pažįstamas agentas paprašęs nuvažiuoti į Šiaulius ir keletą dienų apsimetus latru paslampinėti po barus. Gal pavyks kažką suuosti.

Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.
Krašto apsaugos ministras dėkoja už Lietuvos kariuomenės ir NATO populiarinimą. Slaptai.lt nuotr.

Nejaugi mano vizitas į Šiaulius buvo nereikalingas? Kai kurie vietiniai laikraščiai triūbijo, esą štai kokie ištvirkę NATO kariškiai – prisitašė kaip kiaulės, iššaukiančiai kabinėjosi prie merginų, net susimušė su kultūringai kavinėje poilsiavusiais šiauliečiais. O kad šias muštynes per tarpininkus inspiruoti galėjusi mums nedraugiška valstybė, – nė eilutės, nė žodelio. Tad mano publikacija, nagrinėjusi būtent versiją apie slaptą Kremliaus ranką, – buvo svarbi. Man taip atrodė. Įsivaizdavau, kad „antrukų“ vadas bent padėkos už savarankišką tyrimą Šiauliuose.

Bet, kaip vėliau išlindo, per mane tarnyba turėjusi nemalonumų. Trokšdama išvengtų rimtų Briuselio priekaištų dėl negebėjimo kontroliuoti Maskvos agentus, bėdą suvertė vietinėms padaužoms. Taip manė užtušuosianti skandalą – tegul visi kuo greičiau pamiršta po akim įtaisytas mėlynes ir pramuštas lūpas. Bet štai tada tarsi Pilypas iš kanapių išlindo mano tekstas apie surengtą Rusijos slaptųjų tarnybų provokaciją. Tarnybinis tyrimas įgavo visai kitokį atspalvį. Užsienio karininkų saugumo neužtikrinę „specai“ sulaukė dvigubų pipirinių porcijų – kam susikoncentravę tik į chuliganizmą ir nutylėję galimas GRU, SVR ar FSB intrigas.

XXX

Apie keistą susitikimą „Žemaičių“ alinėje niekam nepasakojau. Net redaktoriui. Nutariau pasižiūrėti, kuo viskas baigsis. Laikraščio viršininkui, kaip jį kartais vadindavome, pateikiau keletą aštrių rašinių karine tema. Jis pagyrė už publikacijas. Pažadėjo per keletą savaičių viską paskelbsiąs. Dar sykį pakartojo, kad nesiliausime domėjęsi karine tematika net ir tuomet, jei ministerija mums atsuksianti nugarą. Leidinys – turtingas. Lėšų užteksią. Aš galįs būti ramus.

Tada neatkreipiau dėmesio į keistą redaktoriaus pasiūlymą kelias savaites atsikvėpti, patinginiauti. Dabar – vasara. Rudenį lauksią rimti darbai. Tad man, sukaupusiam keletą mėnesių atostogų dar už praėjusius metus ir palikusiam aštrių rašinių ateičiai, pats metas paspirginti šonus užsienietiškame paplūdimyje po kaitria Ispanijos, Tuniso ar Turkijos saule.

Kodėl gi ne?   

Krašto apsaugos bičiulių padėka. Slaptai.lt nuotr.

Išskridau į Turkiją. Tai buvo vienas iš pigiausių variantų. Prie garsiojo Marmario esančiame Ičmelere praleidau dvi savaites. Turėjau nuostabią galimybę atsipalaiduoti. Rytais maudydavausi Egėjo jūroje, dieną leisdavausi į išvykas po kalnus ar išplaukdavau žvejybon nuo jachtos denio. Vakare – vakarienė restorane, muzika, šokiai.

Tačiau atostogų vis tik ramiomis nepavadinčiau. Nė akimirkai nepamiršau susitikimo „Žemaičių“ alinėje. Džiaugiausi kaitria turkiška saule, o nerimas, kad „antrukų“ bosas supynė gudrią operaciją, kaip manim atsikratyti, nepalikdavo ramybėje. Juk ten sėdį ne kvailiai.

Kad tikrai nutikę kažkas itin nepageidautina, supratau, kai vėlų vakarą, parskridęs iš Turkijos, peržiūrėjau pašto dėžutėje sumestus laikraščius. Neišspausdintas nė vienas mano straipsnis.

Atėjęs į darbą iškart sulaukiau boso pasiūlymo užeiti į jo kabinetą. Redaktorius pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką. Mane įpareigojantis rašyti kriminalinėmis bei sveikatos temomis. Apstulbęs keletą minučių sėdėjau svečiams skirtame minkštame, odiniame krėsle. Redaktorius smalsiai žvelgė į mane. Įsistebeilijęs laukė, kaip reaguosiu. Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaitęs jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti.

Buvau įsiutęs. Bet tvardžiausi. Ramiai, tik griežtai, be dvejonių, patikinau, kad kitų temų nenagrinėsiu, nes jų neišmanąs.

Redaktorius, regis, to tik ir laukęs. Sunkiai beslėpdamas džiugesį suplojo delnais – puikumėlis. Tuomet privaląs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, arba jis mane išmesiąs už pravaikštas.

Jei jau šitaip, geriau būti jėga ištrenktam, nei pasitraukti gera valia.

Po pietų sekretorė paprašė užeiti į jos kabinetą susipažinti su įsakymu. To ir reikėjo tikėtis: atleidžiamas iš darbo, nes neatlieku vadovovybės skirtų užduočių.

XXX

Taip aš atsidūriau gatvėje.

Didžiojio Britanija. Notrhamptonas. Slaptai.lt nuotr.

Po kelių savaičių, neradęs darbo Lietuvoje, jau plušėjau Northamptono šiltnamiuose, kur auginamos gėlės. Darbas, žinoma, nuobodus, monotoniškas, visai nepriderąs karo korespondentui. Be to, ne taip lengva jį buvo gauti. Net tris savaites teko durnių volioti belaukiant laisvos vietelės. Tikra nuobodybė sėdėt svetimoje šalyje, svetimame mieste, tarp visiškai nepažįstamų žmonių. Bet prieš vėją nepaspjaudysi.

Danija. Kopenhaga. Symfonivei gatvė. Namas, kuriame teko gyventi. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ten, tampydamas sunkias dėžes su gėlėmis nusprendžiau, jog kvaila ieškoti padorių, solidžių redakcijų. Pabaiga visuomet ta pati – arba pats neši kudašių, arba tave ištrenkia lauk. Vientelė protinga išeitis – kurti savąją, kurioje tavęs niekas nestumdytų, nemulkintų. Bet tam reikią kapitalo. Kur paimti lėšų? Po pirmųjų uždarbių britiškuose šiltnamiuose supratau, kad šitaip lengdamas nugarą susitaupysiu apvalią sumelę ne anksčiau kaip po šimto metų. Buvau priverstas ieškoti kitų galimybių. Kaip tik tada pasitaikė naktinio paštininko tarnyba Danijoje – naktimis išvežioti laikraščius. Ten neva atlyginimai – riebesni…

XXX

Šiandien, kulniuodamas Vokiečių gatve, kartais prisimenu „Žemaičių“ alinėje vos keletą minučių užtrukusį susitikimą. Jei tvirtinčiau, jog apima džiugūs jausmai, – meluočiau. Reikia mokėt pripažint pralaimėjimą. Po „nuoširdaus“ pasišnekėjimo su pulkininku tikrai užklupo rimti nemalonumai – nesėkmė po nesėkmės. Tačiau neprapuoliau. Tad meluočiau ir tuomet, jei neigčiau, kad tai buvo viena iš įdomiausių mano gyvenimo atkarpų. Bendradarbiavimas su slaptaisiais agentais man neatrodė nei smerktinas, nei nusikalstamas. Taip atrodo ir dabar. Visuomenė turinti teisę bent nujausti, kokia kartais karti tikroji tiesa.

Jei ko nors ir gaila, tai skaitytojų, anuomet netekusių karinio laikraščio, – kiek dar visokiausių nutikimų galėjau jiems papasakoti! Vėlu juos prisiminti. Šaukštai – po pietų. Per didžiausius vargus kadaise įgytos sensacingos istorijos dabar senstelėjusios, išsikvėpusios, išblukusios. Tai, kas anuomet buvo gyvybiškai svarbu, šiandien – nė trupučiuko.

Nūnai – visai kitokio sukirpimo rūpesčiai ir bėdos.

2020.11.07; 09:00

Alesia Bacman ir Jurijus Švecas. Gordonua.com

Internetiniame portale Gordonua.com vėl skelbiamas interviu su Jurijumi Švecu – buvusiu KGB pareigūnu, prieš kelis dešimtmečius pasitraukusiu į JAV ir ten šiuo metu sėkmingai užsiimančiu verslo žvalgyba.

Tik šį sykį Rusijos prezidento Vladimiro Putino politiką visuomet aštriai kritikuojantį Jurijų Švecą kalbina ne leidinio savininkas ir redaktorius Dmitrijus Gordonas, o portalo bendradarbė Alesia Bacman.

Tačiau šiuo atveju svarbiau, ne kas pateikia klausimus, o kaip į juos atsakoma.

Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia keletą pastabų apie tai, kokias prognozes skelbia V.Putiną asmeniškai pažinojęs J.Švecas

Jurijus Švecas nė neabejoja, jog Aleksejų Navalną mėgino nunuodyti. J.Švecas žinąs, kam reikėjo opozicionieriaus A.Navalno mirties. Į A.Navalno gyvybę pasikėsino vadinamoji „grupė draugų“, kuri Rusijoje šiuo metu įgyvendina „šliaužiantį perversmą“. Šiai grupei vadovauja FSB grietinėlė su Nikolajumi Patruševu priešakyje. Būtent N.Patruševas, būdamas Saugumo tarybos sekretorius, tuos perversmininkus rūpestingai pridengia tarsi skėčiu.

Perversmą organizuojanti jėga bijo masinių protestų Rusijoje, todėl neramumams ruošiasi iš anksto. Jie supranta, kad masinių protestų šalyje nepavyks sustabdyti. Jie vis tiek kils. Tad belieka tik vienas sėkmę nešantis variantas: jei revoliucijos nesustabdysi, pabandyk jai vadovauti. Štai kodėl šliaužiančio perversmo įgyvendintojams prireikė A.Navalno galvos. Opozicionierius Borisas Nemcovas – seniai pakištas po velėna. Beliko  atsikratyti kitu maištams sėkmingai vadovauti galėjusiu aktyvistu – A.Navalnu. A.Navalną jie neutralizavo, nepaisant, kad šis – išgyveno. Taigi N.Patruševo prižiūrima gauja nūnai turinti keletą mėnesių, kad sėkmingai surengtų valdžios perdavimą į kitas rankas.

J.Švecas akcentavo, jog Rusijoje sovietmečiu veikė itin slapta nuodus gaminanti ir juos tyrinėjanti laboratorija. Aukščiausios klasės mokslininkai mokėjo pagaminti pačių įvairiausių nuodų – oponentą galėjo pasiųsti Anapilin sukeldami infarktą, smegenų paralyžių, mirtiną skrandžio ligą. Jie sugebėjo paruošti tokių nuodų, kurių mirusiojo kūne neįmanoma aptikti.

Vladimiras Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Sovietų Sąjungai subyrėjus štai tokie nuodų specialistai liko be darbo. Jie išblaškyti kas kur. Bet vis tik šiandieninė Rusija pajėgi pagaminti bet kokios rūšies nuodų tiek, kiek prireiks. Rusijos valdžia pajėgi kontroliuoti tai, kas likę iš nuodus tyrtinėjusio bei juos gaminusio mokslinio instituto. Jei Rusijos opozicionieriai bijo tapti nunuodijimo aukomis, nedera pamiršti, jog mirtinos nuodų dozės bijo ir pats V.Putinas. Todėl jis užsidaręs savo bunkeryje ir labai mažai su kuo bendraująs. Jis suvokia, kad valdžia Rusijoje sprūsta iš jo, FSB statytinio, rankų į FSB atstovo rankas. Taip, N.Patruševas norėtų pakeisti V.Putiną prezidento krėsle. Bet kaip, jei jo, kaip ir V.Putino, rankos suteptos krauju?

Tada Alesia Bacman verslo žvalgybos analitikui iš JAV pateikė labai įdomų klausimą. Jis skambėjo maždaug taip: ar tiesa, kad FSB nūnai perduoda amerikiečių žvalgybai pačias slapčiausias žinias apie V.Putiną?

Štai ką į šį netikėtą pasiteiravimą atsakė J.Švecas. Operaciją „Tranzit“, kurios uždavinys – vietoj V.Putino pasodinti saviškį taip, kad neprieštarautų nei Rusijos liberalai, nei Vakarai, išties norima įgyvendinti Rusijoje. Tam reikalingas, sakykim, profesorius Valerijus Solovei. Šis profesorius visai neseniai Novosibirske viešos lekcijos metu atskleidė visiškai slaptų Rusijos paslapčių. Taip pat – ir apie FSB kontaktus su CŽV perduodant amerikiečiams dabartinį Rusijos prezidentą kompromituojančių žinių. Vadovaujantis sveiku protu, FSB agentai profesorių turėjo griebti už atlapų. Privalėjo jį į kalėjimą uždaryti mažų mažiausiai dešimčiai metų. Bet FSB kažkodėl jam neužsega antrankių. Bijo, kad pradėję profesorių kamantinėti, sulauks prisipažiimų, kad jis atliekąs FSB vadovybės nurodymus. Taigi FSB struktūrose vekia vadinamoji „Krasnaja Kapela“

Kodėl slapčiausios žinios apie V.Putiną siunčamos tiesiai į CŽV centrinę būstinę? Operacijos „Tranzitas“ sumanytojai turį du variantus – švelnųjų ir griežtąjį. Pirmuoju atveju atvesti į Kremlių naują žmogų stengiamasi kuo civilizuočiau, demokratiškiau, be didelių sukrėtimų ir be jūros kaujo. FSB vadovybė trokšta, kad JAV nesikištų į jų intrigas keičiant V.Putiną kitu žmogumi. Todėl baugina Vašingtoną: esą V.Putinas paruošęs planą, kaip po kelių mėnesių bus puolama vieną iš Baltijos valstybių, kaip bus okupuojama visa Ukraina. O NATO juk nesugebės apginti nei Baltijos šalių, nei Ukrainos, tuomet Aljanse prasidės sąmyšis, NATO ims byrėti, JAV autoritetas smuks iki neregėtų žemumų…

Šią versiją FSB skeidžia tam, kad užsitikrintų JAV paramą. N.Patruševas tikrai norįs, kad Amerika taptų neutrali. V.Putiną kitu žmogumi keičianti FSB viršūnėlė trokšta CŽV vadovybei pasirodyti esanti „dora ir garbinga jėga“, gelbėjanti pasaulį nuo bepročio V.Putino beprotiškų avantiūrų, o NATO – nuo subyrėjimo.

Tas Novosibirske valstybės paslaptimis švaistęsis profesorius – FSB vadovybės planą įgyvendinantis žmogutis. Jis šaukia: V.Putino dainelė sudainuota, be to, V.Putinas – kvanktelėjęs, jis ruošiasi sukelti Trečiąjį pasaulinį karą. Štai kodėl mes priversti jį pastumti į šalį. Štai kokia žinia dabar siunčiama amerikiečiams.

Tačiau negalima pamiršti, kad toji FSB vadovybė, neva siekianti išgelbėti pasaulį nuo sveiką protą praradusio V.Putino aresijų, – pati kruviniausia iš visų kruvinų Rusijos federacijos gaujų. Tai ji be menkiausios sąžinės graužaties sprogdino 1999 metais gyvenamuosius namus Maskvoje ir Volgodonske, tai jie nuodijo į Vakarus pasitraukusį Aleksandrą Litvinenką, Sergejų Skripalį. Kad išsilaikytų valdžioje, jie pasiruošę išžudyti milijonus tiek svetimų, tiek savų piliečių. Bet jie norį Vakarams atrodyti pačiais geriausiais, gražiausiais ir švenčiausiais. Tad FSB puoselėja viltį, jog vieną didelį niekšą pavyks pakeisti kitu … niekšu.

Ką tie galvažudžiai iš FSB galėtų pasiųlyti Vakarams, kad Vašingtonas atleistų jiem jų mirtinas nuodėmes? Pasak J.Šveco, FSB vadovaujasi Vladimiro lenino patirtimi: „jei revoliucijos neįmanoma numalšinti, privalu jai vadovauti“. Jie pašalina A.Navalną, kad šis, kai įsisiūbuos masiniai protestai, būtų miręs arba gulėtų ligoninėje, ir pasiunčia agentą – provokatorių. Būtent jų pasiųstas agentas – provokatorius ims vadovauti protestams. Jie norėtų, kad taip nutiktų. Jie viską daro, kad taip nutiktų. Bet tuo pačiu metu Rusiją ims drebinti daug žiaurių, kruvinų teroro aktų. Tuos žudymus organizuos FSB grupuotė, bet koiia kaina trokštanti išsilaikyti Kremliuje po V.Putino pasitraukimo, bet kaltę jie vers, sakykim, Ukrainos slaptosioms tarnybos. Tada jie vėl imsis diktatūros, vėl perims iniciatyvą, vėl apmulkins milijonus permainų trokštančių rusų. Į usiją ilgiems dešimtmečiams ateis politinė žiema.

Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas kviečia atkreipti deramą dėmesį į prof. V.Solovei. Beje, jis jau save pakrikštijo „pačiu įtakingiausiu Rusijos politologu“. Bet jo rankos – supančiotos. Jį bet kada FSB turės teisę ilgiems dešimtmečiams uždaryti į griežtojo režimo koloniją už valstybės paslapčių išdavimus. Jis jau mažų mažiausiai du sykius išdavė Rusijos valstybės paslaptis. Jis – pažeidžiamas. Jį visąlaik bus galima kontroliuoti. Jis – jų rankose.

Tas profesorius, Novosibirske viešai pasakodamas, kaip Kremlius po keliolikos dienų surengs agresiją, sakykim, prieš Lietuvą, elgiasi maždaug taip, tarsi Gebelsas, iš anksto ir atvirai visam pasauliui papasakojęs apie Barbarosos planą. Bet FSB jo nečiumpa.

Taigi tas provokatorius, pradėjęs vadovauti gražių tikslų turintiems protestuotojams, paskelbs naujųjų šalies gelbėtojų pavardes. Ir protestuotojai juo tikės, tikės ir tais naujaisiais gelbėtojais, nors tai bus ne gelbėtojai, o avelių kailiais prisidengę vilkai iš FSB vadovybės.

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

J.Švecas retoriškai teiravosi: ar liberalai galį ateiti į valdžią Rusijoje? Gal ir galėtų. Bet kur jie? Nemcovo nėra, Navalnas irgi ilgam pašalintas. O visi kiti … Jei norima vadovauti protestams Rusijoje, neužtenka tapti poluliariu socialiniuose tinkluose. Taip, protingų, populiarių, sąžiningų politikų Rusijoje – nors vežimu vežk. Bet jiems trūksta charizmos. O be charizmos – nė iš vietos.

J.Švecas ragino prisiminti ir neseniai V.Putino duotą interviu apie Baltarusiją. Analizuojant tą tekstą galima susidaryti štai tokią nuomonę: dabar Baltarusijoje stumiamas minkštasis valdžios pakeitimo variantas. Derybininkų grupė tarsi suformuota.Bet ji formuota Maskvoje. Jie siekia naujų rinkimų, bet jau be A.Lukašenkos. Tokių rinkimų garantais galėtų tapti Vokietija su Prancūzija. Ką ta reiškia? Baltarusija turėtų tapti panaši į Armėniją. Armėnija tarsi dar nepriklausoma šalis. Kaip ir Baltarusija, kurios vis jėga nesugrūdo į Rusijos federacijos sudėtį. Bet Baltarusijos armiją ir specialiąsias arnybas, kaip ir Armėnijoje, kontroliuoja Kremlius.

Parengta pagal Alesios Bacman interviu su Jurijumi Švecu portale Gordonua.com

2020.09.09; 07:02