Žvakė. Slaptai.lt nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą dėl jūreivio, pasipriešinimo sovietų režimui dalyvio Simo Kudirkos mirties, sekmadienį pranešė Prezidentūra.
S. Kudirka mirė šeštadienį Pilviškių kaime, sulaukęs 92 metų. Jis žinoomas dėl to, kad 1970 metais, vykstant Jungtinių Amerikos Valstyjų ir Sovietų Sąjungos žvejybos organizacijų susitikimui JAV teritoriniuose vandenyse, perbėgo į JAV kranto apsaugos laivą „Vigilant“ ir pasiprašė politinio prieglobsčio, kuris jam suteiktas nebuvo.
Jo istorija įžamžinta 2020 m. Giedrės Žickytės dokumentiniame filme „Šuolis“.
„Skaičiau knygą apie šį nepaprastą žmogų ir mačiau filmą „Šuolis“. Neįtikėtino stiprumo bei giedro požiūrio į gyvenimą, išskirtinio humoro jausmo asmenybė. S. Kudirka simbolizuoja kartą, kuri nesusitaikė su sovietinio režimo primestomis taisyklėmis, nenorėjo vaidinti jam skirto visuomenės sraigtelio vaidmens ir demonstratyviai atsuko sistemai nugarą. Jis padrąsino ir kitus padaryti lygiai tą patį“, – rašoma G. Naudėdos užuojautoje.
Anot Prezidentūros, S.Kudirka buvo Lietuvos kovos už laisvę simbolis. 2008 m. jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.
Šiandien sukanka 100 metų, kai 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prienų raj., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje gimė vienas žymiausių Lietuvos partizanų Juozas Lukša. Ta proga šie metai pavadinti Juozo Lukšos-Daumanto metais.
1953 m. į JAV pabėgęs sovietų pulkininkas G. Burlitskis Kongreso komisijoje apie Juozą Lukšą sakė: „jis buvo žinomiausias Lietuvos partizanų sąjūdyje ir pridarė mums daugiausia rūpesčių. Lietuvos gyventojai jį laikė tautiniu herojumi, jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių“.
Į antisovietinę pogrindinę veiklą devyniolikmetis Juozas Lukša įsitraukė dar pirmos sovietų okupacijos metu, 1940 m. įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą. Buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys, už šią veiklą 1941 m. birželio 6 d. suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime – dar iki SSRS–Vokietijos karo pradžios. Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo jau antinacinėje veikloje, priklausė pogrindinei organizacijai Lietuvių frontas.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas.
1946 m. pradžioje oficialiai paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku: su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“.
1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, nuo 1946 m. rugsėjo mėn. Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Svariai prisidėjo prie itin svarbios MGB (KGB) operacijos sužlugdymo – išsiaiškino, kad sovietai partizaninį judėjimą bandė sunaikinti per agentą Juozą Markulį-Erelį.
1947 m. sausio 12 d. paskirtas Tauro apygardosBirutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
1947 m. gegužę kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.
1947 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas Tauro apygardos Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie okupuotos Lietuvos rezistencijos padėtį, mezgė ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, 1948 m. liepos 7-9 d. dalyvavo lietuvių organizacijų atstovų pasitarime Baden-Badene.
1949 m. spalio 11 d. paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.
1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose.
1950 m. liepos 23 d. Vokietijoje vedė Nijolę Bražėnaitę.
Remdamasis bendražygių surinkta medžiaga parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, knyga išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.
1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą.
1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas.
1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. J. Lukšos palaikus sovietai paslėpė, užkasimo vieta iki šiol nežinoma.
1997 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
Laikydamasis konspiracijos Juozas Lukša nuolat keitė savo slapyvardžius: užimdamas naujas pareigas pasirinkdavo naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis slapyvardis – Vytis, būdamas Birutės rinktinės vadu vadinosi Skirmantu, VGPŠ įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, o grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygą pasirašė kaip Daumantas. Įvairiu laiku taip pat turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Stan, Miko slapyvardžius.
Juozas Lukša legenda iš esmės tapo dėl dviejų sėkmingų prasiveržimų pro geležinę uždangą, todėl pateikiame jo paties rašytų atsiminimų ištraukas, kaip sudėtingai 1947 m. gruodį su bendražygiais veržėsi per SSRS (Kaliningrado srityje) – Lenkijos sieną ir kokie mitai apie tai sklido tarp lenkų.
—————————————————————————
„Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas“. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas — paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.
Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).
Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stojble…“
Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.
Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą — „vpe-riod“ (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.
Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje pozicijoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliaužęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto.
Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelti. Už kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.
(…) Mūsų nelaimė, Kariūnui bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: „Kariūnas sužeistas“. Du iš mūsų pribėgo jo apžiūrėti. Žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje turėjome su juo atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjome begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.
Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.
(…) Tik už kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai sutemę. Tik dabar išdrįsome pagalvoti apie mūsų paskutines valandas. Vos pajėgėme ištarti nusiraminimo žodžius, įkaitusiuose veiduose žybčiojo įdubusios akys, nė vienu lapo krustelėjimu nepasitikinčios. Tylą pertraukėm malda. Dėkojom Viešpačiui ir už tokią „laimę“. Tik dabar pasikeitėm keletu žodžių, bet jokia kalba nesirišo. Pajutom šaltį. Kautynių metu, belandžiodami po snieguotus eglynus, bešliauždami po sniegą ir kaip reikiant neužšalusius raistus, sušlapome kiaurai drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo. Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.
(…) Ilgokai pasiderėję su ketvirtuoju lenkų ūkininku, susėdome į roges ir išvažiavome į rytus. Neilgai trukus pamatėme į mus artėjančias trejas roges. Pasirūpinome kaip galint geriau užmaskuoti savo uniformų ženklus ir ginklus, kad jie neblizgėtų mėnesienoje. Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet deja…
Juozas Lukša rašo knygą
Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: „Stoj“.
Vienu akies mirksniu atsidūrėme iš rogių grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ginklų ugnies liežuviai laižė „smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per rūkstantį sniegą. Tokis buvo pirmasis pasisveikinimas lenkų su lietuviais partizanais. Šitaip sutvarkę pirmą pastotę be jokių savų nuostolių, įsitikinome, kad lenkai neturėjo jokio supratimo apie artimas kautynes.
Su pirmomis rogėmis susikibus, iš antrųjų ubistai iššoko ir susimetė į dešinėje kelio pusėje esančius trobesius. Keletas jų drąsiai sau traukė prieš mus, būdami visai tikri, kad nugalėtojai yra jų draugai iš pirmų rogių. Prie manęs prišoko iš už medžio išlindęs lenkų poručninkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam?“, lyg jis čia būtų nežinojęs, ko atvykęs.
Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam į pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“. Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šūktelėjo: „Idz do djabta, panie poručninku“.
Poručninkas sudaužė kulnimis, kilstelėjo porą pirštų prie kepurės ir po kariško sukinio pasileido smagia risčia prie „sudirbtų“ rogių. Prasilenkdamas su paskui besitraukiančiu Šarūnu, jis vėl atmušė pagarbą ir vis nemažino Mindaugo nustatyto tempo.
Kiti lenkai, kurie buvo sulindę trobesiuose, mūsų su poručninku padarytas taikos sąlygas puikiai matė. Jie susiorientavo, kad mes esame jau visai prie jų, vietoj jų lauktų draugų. Jie į mus atidarė ugnį. Juos ir mus skyrė gal nedaugiau, kaip 25 metrai. Į jų ugnį atsakėme sava, tik daug tankesne. Kur tik iš už trobesių žybteldavo šūvis, ten atsakėme savo serijomis. Lenkų pasirinktos pašiūrėse ir tvartuose uždangos jau nieko neapsaugojo. Kur ilgiau sutelkdavome ugnį, ten paliko iš pastatų tik rėtis, šaudėme stati, nes priklaupti nebuvo kada. Mūsų partneriai pradėjo padrikai bėgti. Už trobų tęsėsi sniegu padengta įkalnė, kurioje pasipylė keliolika bebėgančių lenkų. Žinodami, kad bėgančiam ypač daug jėgų teikia kulkų zvimbimas apie ausis, nesigailėjome jiems „padėti“. Pylėme kuo plačiau ir, kol iš akių pranyko mirgą juodi taškai, grojom sutartinę.
(…) Dieną, kaip ir buvo laukta, apylinkėje siautė stiprūs kopų ir UB daliniai, ieškodami Lietuvos partizanų. Apsikarstę sunkiaisiais kulkosvaidžiais roges, jie nardė iš vieno ūkio į kitą, darydami kratas. Vidudienį užsuko ir į mūsų sodybą. Mes jau buvome gerokai įmigę, šeimininkas vos nenumirė iš baimės — suprantama. Nespėjo net mums pranešti, bet jo baimė buvo mūsų laimė. Lenkai išlandžiojo po kluoną, po tvartą, apieškojo rūsius, visus pirkios kambarius, išskyrus tą mažytį, nuošalyje esantą kambarėlį, kuriame mes miegojome. Atrodė, kad mus išgelbėjo popierių užklijuotos kambarėlio durys, kurios sunkiai išsiskyrė sienoje. Po tokios kratos mūsų priešai, pasiėmę pastotę, išvažiavo. Atbėgo žegnodamiesi šeimininkai ir, mus bučiuodami, pradėjo pasakoti apie tik ką įvykusį „stebuklą“.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Kūčių dieną vėl atsirado apylinkėj būriai milicininkų, pas šeimininką užsuko iš medžioklės grįžtą Suvalkų UBistai. Visi smarkiai keikėsi, kur mes galėję taip be pėdsakų pradingti.
(…) Stotyje grūdosi keliasdešimt žmonių. Šalia mūsų susibūriavę keli lenkai dalinosi paskutinių dienų įvykiais, susietais su mumis. Vienas pasakojo, kad per sieną perėję apie dvylika Lietuvos partizanų, ant sienos primušę krūvas rusų, Smolnikuose sudirbę į šipulius Rutkos, Vyžonių kopus, milicijos įgulas ir iš Suvalkų prisiųstas UB pajėgas. Kautynėse žuvęs pats Suvalkų komendantas, o Rutkos milicijos viršininkas patekęs į nelaisvę. Cypiškių milicija labai besidžiaugianti, kad jiems netekę su litvinais akis į akį susidurti. Ne vienam būtų netekę Kalėdas švęsti. Kas, kad kopai turėjo kiekvienose rogėse po sunkųjį kulkosvaidį: kiekvienas litvinas vilko daug geresnius. Su žmonėmis litvinai esą labai mandagūs, net už pastotes sumoką doleriais, kalbėjo apie mus lenkas, krapštydamas pakaušį.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Dž. Bernardo Hatono intriguojančiu pavadinimu ir tikrais faktais grįsta knyga „Šnipės“ nukelia į Šaltojo karo laikus. Autorius pasakoja apie moteris šnipes ir jų vaidmenį atliekant sudėtingas žvalgybos ir kontržvalgybos užduotis, pabrėždamas moterų išmintingumą, gebėjimą aukotis, itin gerą intuiciją ir subtilų žavesį kaip neįveikiamą pranašumą verbuojant slaptuosius agentus ir kuriant jų tinklus.
Dž. Bernardas Hatonas – diplomatas, žurnalistas, patyręs Rytų ir Vakarų santykių, taip pat žvalgybos apžvalgininkas. Remdamasis sukaupta medžiaga, faktais, patirtim jis išsamiai pasakoja, kaip sovietai atrenka ir moko šnipus, ir vyrus, ir moteris. Kalbėdamas apie konkrečius atvejus, autorius vaizdingai ir įtraukiančiai aprašo keleto Rusijos, Kinijos ir kitų komunistinio bloko šalių svarbių ir įtakingų moterų šnipių paveikslus.
Rytuose rengtos šnipės, neretai patyrusios ypač drastiškų tikrovę imituojančių išbandymų, šalies labui imasi veikti net pasisavindamos svetimas mirusių žmonių tapatybes. Vienas tokių pavyzdžių – įtaigi Lelijos Žiedlapio istorija, kurią skaitydamas tarsi pamiršti, kad skaitai ne grožinį kūrinį, o tikrus faktus.
Antroje knygos dalyje sutinkame Rytų šnipių koleges vadinamajame laisvajame pasaulyje. Britanijos, JAV, kitų šalių žvalgybininkų mokyklos lyginamos su atitinkamomis įstaigomis Rytuose. Čia aprašomi atskiri atvejai pasakojant apie JAV, Britanijos, Prancūzijos, Vakarų Vokietijos, Izraelio ir kitų valstybių įtakingas šnipes, sėkmingai veikiančias ne tik už Geležinės, bet ir už Bambukinės uždangos. Hatonas išryškina svarbiausius Rytų ir Vakarų slaptųjų agentų mokyklų veiklos skirtumus, išsamiai aprašo besimokančiųjų dienotvarkę, gyvenimo sąlygas, aptaria šnipų integraciją užsienyje. Įdomu tai, kaip teigia autorius, kad sovietų rengiami šnipai ilgą laiką net nežino, jog yra ruošiami žvalgybos tarnybai, kai Vakarų pasaulio slaptieji agentai dažniausiai savo noru nusprendžia imtis tokios veiklos.
Slaptųjų agenčių kiekviena diena yra kupina rizikos, o baigus mokymus tai tampa neatsiejama darbo ir asmeninio gyvenimo (jei toks nors kiek įmanomas) dalimi. Knygos veikėjos dažnai prasitaria ištisus dešimtmečius gyvenančios nuolatinėje įtampoje, kaskart tikrinančios smulkiausią įtarimą keliančią detalę. Nors įpareigotos veikti pagal protokolą, neretai šnipės priima greitą sprendimą pasikliaudamos savo nuojauta. Ir dažnu atveju tai atrodo tarsi gerai iš anksto apgalvotas planas, pateisinantis tiesioginių slaptųjų agenčių vadovų tikslus. Net ir atsidūrusios situacijoje, kai reikia rinktis būti suimtoms priešininkų ar pakenkti savo sveikatai ir net aukoti gyvybę, tikros šnipės nedvejodamos renkasi antrąjį variantą. Tikslas pateisina priemones. Kad už priešininką būtum žingsniu priekyje, dažnai tas priemones reikia rinktis čia ir dabar.
Žvalgybos įranga besidomintys entuziastai knygoje ras šio amato įrenginių aprašymus, taip pat ir labiausiai ištobulintus miniatiūrizacijos, klausymosi, garso įrašymo prietaisus ir vaizdo kameras. Žinoma, šių dienų skaitmenizuotame pasaulyje, kai technologijoms tarsi nelieka ribų, knygos autoriaus minimos priemonės veikiausiai labai nenustebins, tačiau turint omenyje aprašomą laikotarpį, jos išties žavi. Lygiai taip pat žavi ir kuriozinės situacijos, kai, pavyzdžiui, net septynerius metus per slaptą siųstuvą rusai klausėsi kiekvieno JAV ambasadoriaus SSRS kabinete ištarto žodžio, o žvalgybininkai, siekdami aptikti kitos šalies naudojamas sekimo priemones, be skrupulų griaudavo didžiules dalis pastato, kur galimai būdavo įmontuoti įrenginiai.
Įdomios, painios, rizikos prieskoniais gardintos istorijos nepastebimai kiekvieną įtrauks į knygos puslapius ir nukels į laikus, kai visų vadinama tikrovė dažnu atveju buvo tik gerai užmaskuota apgaulė.
Psichopatas Lukašenka terorizuoja savo taikius gyventojus. Varo šlykščią propagandą ir dezinformaciją. Esą, JAV jau ruošia prieš Baltarusiją atominį smūgį, Vakarai nori atplėšti Baltarusijos perlą – Gardino sritį, toliau, visi teisėsaugininkai, jų šeimos netrukus revoliucionierių bus suplėšyti į skutelius, o už rusų kalbos vartojimą sodins į kalėjimus…
Batka tai keikia Rusiją, kad klastingai pasiuntė samdytus smogikus „vagnerovcus“ į Baltarusiją, tai vėl giriasi, kad Rusija jau ateina sąjunginei valstybei į pagalbą ir V. Putinui ranka nesudrebės…
Baltarusijos aneksijos rizikos akivaizdoje Lietuvoje pasigirsta įdomių interpretacijų. Tegul stovi ten tie Lenino paminklai, tegul batkos mentai kiša areštuotiems milicininko lazdą į išangę, tegul slapčiomis degina krematoriumuose nekaltų aukų lavonus, svarbu, kad rusai neateitų… Mums – Lietuvai – taip esą bus geriau? Ar tikrai?
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
Net mūsų šviesuolis, patriotas V. Radžvilas ir signataras R. Paulauskas panašiai mąsto. Manau, jie didžiai klysta. Tikrai paradoksali situacija – lietuvių tautiškumo smaugėjai dabar gulasi ant bėgių už baltarusių nacionalizmą. Tai tiesa. Visgi mums nebūtina žiūrėti, ką dar Lietuvos „sorošistai“ daro ir ko jie siekia. Kaip ten bebūtų, išsigimėliui A. Lukašenkai privalu pasakyti į veidą – „tu esi išsigimėlis“. Reika elgtis moraliai ir tebūnie tai, kas turi būti.
Politikoje ir geopolitikoje reikia, kiek įmanoma, siekti moralumo, turėti principus. Mažoms valstybėms tai vienintelis išsigelbėjimas, kitaip laukia Ribentropo-Molotovo paktai ir Miuncheno suokalbiai. Nereikia mums ir ES bei JAV bijoti paremti baltarusių laisvės siekį. Nereikia bijoti putinizmo, nes jo, kaip ir Lukašenkos, laukia sąlyginai greitas krachas. Putinizmas nesuderinamas su 21 a. Rusai nekentės ir pati Rusija jau kyla, bruzda.
Vinstonas Čerčilis
Tie, kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais. V. Čerčilis 1933 m. sausio mėn. šiltu laišku pasveikino ką tik reichskancleriu išrinktą Hitlerį. Netrukus suprato, su kuo turi reikalą, tad moraliai ir politiškai apsisprendė, kad su šituo moraliniu išsigimėliu sugyvenimas yra neįmanomas. Nors galėjo geopolitiškai gudrauti, kadangi Adolfas norėjo taikos su britais, netgi nusiuntė į salas ten disidento-pabėgėlio pavidalu savo parankinį – H. Hesą.
Čerčilis galėjo tikėtis nukreipti Adolfą į Rytus. Kai prasidėjo nacių ir sovietų karas, Čerčilis stojo sovietų pusėn. Jį – nuožmų antikomunistą – užpuolė britų politikai, ar išprotėjai, kodėl gini sovietus? Čerčilis pasakė: jei Hitleris okupuos pragarą, aš laikinai susidėsiu su Liuciferiu, kad išvaduočiau nuo Hitlerio ir nacių pragarą. Tai buvo principinga morali politika. Vėliau Čerčilis išdavė Rytų Europą Jaltoje ir Potsdame, bet vėliau pasakė Fultono mieste, JAV, garsiąją kalbą apie „geležinę uždangą“. Pragaro metafora ir Fultono kalba buvo didelės moralios politikos poelgiai.
EPA – ELTA nuotrauka: Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel) ir Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).
Gaila, bet tokių politikos milžinų kaip Čerčilis, dabar nėra – tik šrioderio pasekėjai merkeles ir macronai. Baltarusių laisvės kovos akivaizdoje mums tikrai nereikia geopolitiškai gudrauti.
Tai, ką aš moralizuoju, aš perėjau per individualią patirtį. Kai tik supratau, kas vyksta, aš ir blogiukui P. Baršauskui – buvusiam KTU rektoriui – viešai pasakiau, kad jis autokratas, korupcionierius ir plagiatorius. Manęs tada beveik niekas nepalaikė, išskyrus 3-4 žmones. Man rodė pirštu prie smilkinio, sakė, ar žinai, prieš ką tu šoki?
Man – liudininkui ir pranešėjui – Kauno STT buvo grasinama, buvo iškreipti mano parodymai. Kai tatai apskundžiau prokurorui, man proceso tvarka atsakė, kad tyrėjas turi teisę pasirinkti apklausos taktiką… Suprask – falsifikuoti pranešėjo parodymus. Patyrę pareigūnai, mano magistrantai ir doktorantai, perspėjo, mokė saugotis provokacijų, mašinoje pakištų narkotikų ir pan.
Istorija viską išsprendė, sudėliojo į vietas. Man ir mano artimiesiems teko daug iškentėti, bet aš galiu nesigėdydamas pasižiūrėti į veidrodį…
Aš noriu, kad ir Lietuvai nebūtų gėda. Moralinio pasirinkimo akivaizdoje niekada nestovėkime po medžiu.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Minint Okupacijos ir genocido dieną, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis ir seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė siūlo 2021 metus paskelbti Juozo Lukšos-Daumanto metais.
Parlamentarai pažymi, kad rezistentas J. Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių kovotojų už Lietuvos laisvę, todėl būtina įvertinti jo nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę laisvės kovose, jo veiklą prasiveržus už Geležinės uždangos, besąlyginę ištikimybę Lietuvai, rezistencijai, kovų draugams ir partizano priesaikai.
„Prieš 80 metų, birželio 15 d., sovietų armija įžengė į Lietuvą. Čia prasidėjo juodasis mūsų valstybės laikas, kurį anksčiau vienaip ar kitaip išgyvendavo mūsų senelių, prosenelių kartos. Prieš 80 metų prasidėjo mūsų valstybės ir jos žmonių gyvenimų niokojimas, tai tęsė nacistinė okupacija, o galiausiai – penkiasdešimčiai metų įtvirtino Sovietų Sąjunga, – teigė Seimo nariai. – Partizaninis pasipriešinimas tapo kova už Lietuvos laisvę ir valstybingumą, kova prieš okupaciją. Tūkstančiai žmonių rėmė Lietuvos laisvės kovas, ši dvasia atvedė mus į Kovo 11-ąją. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ir 1949 m. Deklaracija užakcentavo principus, kuriais vadovavosi Lietuvos partizanai ir ko jie siekė – laisvos nuo okupantų, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai jautrios, žmogaus teises ir orumą gerbiančios Lietuvos.“ 1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.
Anot R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, partizanas Juozas Lukša-Daumantas buvo vienas ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų, nesitaikstęs su okupantais, iš kurios pusės jie bebūtų, todėl deramas jo nuopelnų pagerbimas – būtinas.
„Šis partizanas ne tik ryškiai veikė Lietuvoje, bet sugebėjo du kartus prasiveržti pro Geležinę uždangą, užmegzti ryšius su Vakarų žvalgybomis, perduoti žinias į laisvąjį pasaulį iš okupuotos Lietuvos. Jis buvo vienas ryškiausių laisvės kovotojų lyderių, vykdęs unikalias užduotis. Nors partizanai tokios oficialios struktūros neturėjo, tačiau jį galima vadinti specialiųjų pajėgų kariu, kuris savo šeimos ir asmeninės laisvės neįsivaizdavo be savo šalies laisvės. Šiam tikslui jis paaukojo viską, suprasdamas ir nujausdamas, kad kiekvienas jo veiksmas jam gali būti paskutinis. Po išdavystės 1951 m. buvo nužudytas Kauno rajono apylinkėse, jo palaikai vis dar nėra rasti“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
Nutarimo projektą dėl Juozo Lukšos-Daumanto metų įregistravę parlamentarai siūlo Vyriausybei iki šių metų spalio 1 d. parengti Juozo Lukšos-Daumanto metų minėjimo programą ir numatyti lėšų 2021 m. biudžete jos įgyvendinimui.
Tbilisyje esančiame Davido Baazovo vardo Gruzijos žydų istorijos muziejuje sausio 18 dieną atidaryta paroda „Lietuvos žydai už geležinės užtvaros“, pasakojanti apie žydų bendruomenę Lietuvoje pirmosios sovietinės okupacijos metais.
Sukrečianti, istoriškai itin informatyvi fotografijų ir istorinių dokumentų paroda sukvietė Gruzijos žydų bendruomenę, diplomatinio korpuso atstovus, istorijos mylėtojus.
Parodą atidarė Lietuvos ambasadorius Gruzijoje Giedrius Puodžiūnas ir Tbilisio žydų bendruomenės pirmininkas Džamletas Chuchašvilis. Atidaryme kalbėjo Gruzijos kultūros ministras, susitaikymo ir pilietinės lygybės ministrė, Izraelio ambasadorius.
Pagrindinis dėmesys parodoje skiriamas individualioms pastangoms atsilaikyti prieš laisvės, tapatybės ir istorinės atminties suvaržymus. Paroda parengta remiantis prieinamais šaltiniais ir eksponatais iš Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkinių, dokumentais iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, iš Lietuvos ypatingojo archyvo bei asmeninių archyvų. Parodą parengė Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Dviračių takai nuo Lietuvos valstybės sienos su Latvija iki Nidos bus plėtojami kaip tarptautinės dviračių trasos „EuroVelo Geležinės uždangos“ („EuroVelo 13“) dalis.
Dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rugpjūčio 30 d. Palangos Kurhauzo salėje vyks projekto pristatymas, o rugpjūčio 31-ąją Palangos oro uoste – spaudos konferencija.
„Kelionės dviračiais Europoje itin populiarios. Įgyvendinus šį prasmingą projektą Lietuva neabejotinai sulauks didesnių turistų srautų. Išplėtota dviračių infrastruktūra galės džiaugtis ir šalies dviratininkai“, – sako susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.
„EuroVelo 13“ iniciatorius – Europos Komisijos Transporto ir turizmo komiteto pirmininkas, Europos parlamento (EP) narys Michaelis Crameris. Rugpjūčio pabaigoje jis viešės Lietuvoje ir dalyvaus šio projekto pristatyme.
Europarlamentaras taip pat susitiks su savivaldybių, per kurių teritorijas numatyta tarptautinė dviračių trasa, ir institucijų, atsakingų už dviračių infrastruktūros plėtrą Lietuvoje, atstovais. Susitikimo metu bus diskutuojama apie „EuroVelo13“ ir dviračių infrastruktūros plėtros galimybes.
Buvusią „Geležinę uždangą“ – po Antrojo pasaulinio karo padalintos Europos ribas – žyminti trasa tęsiasi 6800 km. Ji prasideda prie Barenco jūros Norvegijoje, eina palei Suomijos ir Rusijos valstybių sieną iki Baltijos jūros, toliau – Estijos, Latvijos, Lietuvos, Kaliningrado srities, Lenkijos pajūriu iki Liubeko miesto Vokietijoje.
Dviračių trasa tęsiasi palei Rytų ir Vakarų Vokietijas skyrusią sieną, Čekijos sieną su Vokietija ir Austrija, Austrijos sienas su Slovakija ir Vengrija, pasiekia buvusią Jugoslaviją, Rumuniją ir Bulgariją. Trasos pabaiga – Carevo miestas Bulgarijoje, prie Juodosios jūros.
Lietuvoje „Geležinės uždangos“ trasa driekiasi išskirtinėmis vietomis – pajūriu, per Kuršių neriją.
EP narys M. Crameris pastarąjį kartą Lietuvoje viešėjo 2011 m. ir šią tarptautinę dviračių trasą pristatė Susisiekimo ministerijoje.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja… Čia girtas vokietis jachta atsitrenkia į strateginį objektą… Keli šimtai vokiečių tyčiojasi iš Vakarų ir garbina Rusiją, kuri Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose jiems davė į kailį. Iš baimės garbina, kad negautų trečią kartą, kuris, kaip sakoma, nemeluoja…
Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia Premjeras negali atleisti užsibuvusio ir susikompromitavusio valdininko… O Seimo narys demonstratyviai valgo bakterijomis užkrėstus koldūnus, ir nieko – sveikas gyvas juokina būsimus rinkėjus…
Kas dar? Berankis žaidė kaip be rankų, o Rūta žalioji, per dažnai laistoma, ėmė vysti… Kas dar? Kapitonas Mazuronis palieka savo laivą likimo valiai…
Juokai juokais, bet Putinas gerai sugalvojo: neleidžiate laisvai iki Berlyno važinėti rusų baikeriams, tai dabar pabandykite į Lietuvą, Latviją neįsileisti papirktų vokiečių, apsikarsčiusių prorusiškais plakatais. Štai jums Šengeno zonos privalumai…
O tas girtas vokietukas man priminė jo gentainį, kuris Brežnevo laikais su sportiniu lėktuvėliu perskrido geležinę uždangą ir nusileido ne bet kur – prie Kremliaus vartų. Panašiai pasielgė anais gerais laikais Algirdas Didysis, lietuvių nepelnytai vadinamas tik kunigaikščiu.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Išgirdęs šią naujieną, aš klaidingai pagalvojau, kad vokietukas atsitenkė į Nepriklausomybės laivą. Viešpatie, to dar betrūko! Ir nėra kaltų, ir niekas žaibiškai nepasodintas iki gyvos galvos už tokį nusikaltimą! Kai susiprotėjau, kad apsirikau – net lengviau pasidarė. Bet ir vėl: o jeigu ir šis laivas taip saugomas? Juk čia Lietuva, kur ne tik lietūs lyja – ir įvairaus plauko ekonominiai nusikaltėliai, kyšininkai politikai jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jie tik pakratomi , atsistatydina arba atstatydinami, bet niekada nepasodinami.
Gražu mūs Lietuvoj… Ypač gražiai atrodo nelegaliai pastatytos milijonierių pilys draustiniuose, parkuose, net Neries pakrantėje ties Žvėrynu. Jos ne tik gražiai atrodo, bet ir budriai saugomos. Kaip ir dera pilims bei jų valdovams: jokie valdininkėliai visuomenės intereso apginti negali. Net buvęs gamtosaugininkas ir buvęs Prezidentas liko it musę kandęs. Gal dėl to dabar veikianti Prezidentė jų neužkabinėja. Sprendžiant pagal neįveikiamas pilis, turtuolių daug ir jų vis daugėja, greitai visi būsime milijonieriai…
Tikrai gražu mūs Lietuvoj… Ypač žvelgiant iš apžvalgos bokštų, kurių pridygo kaip grybų po lietaus. Dzūkijoj, Aukštaitijoj ir Žemaitijoj jų apie dvi dešimtys, ir vis daugėja. Man patinka… Prisimenu, su profesoriumi Česlovu Kudaba į Aukštaitijos nacionalinį parką žvelgėme nuo Ledakalnio.
Aš aikčiojau iš nuostabos ir apgailestavau, kad, dar vieną kitą metrą palypėjus, būtų gražiau. Reikėtų čia pastatyti apžvalgos bokštą. Nereikia, kaip yra, to ir užtenka, – nesutiko profesorius… Kažin, ką dabar jis pasakytų?
Tikrai gražioj Lietuvoj kartais nelabai gražius darbus dirbame. Lietuvai pagražinti draugijai dar yra ir bus ką veikti.
Parapsichologinė žvalgyba – žvalgybinės veiklos rūšis, kai naudojami neįprasti numanymo metodai, tokie kaip vadinamasis ekstrasensorinis suvokimas, ir pasitelkiamos mediumų paslaugos.
Tokie eksperimentai buvo atliekami Amerikoje apie dešimt metų. Turimais duomenimis JAV Gynybos ministerijos Žvalgybos valdyba (Defense Intelligence Agency – DIA) jiems išleido apie 20 mln. dolerių.
Projektas užkoduotas pavadinimu „Stargeit“ („Žvaigždžių vartai“) pradėtas devintajame dešimtmetyje ir buvo vykdomas iki pat 1995 metų, kai programa buvo nutraukta ir oficialūs DIA bei kitų specialiųjų tarnybų atstovai oficialiai pripažino, kad į žvalgybinę veiklą įtraukė mediumus.
Artėjant Vėlinėms atgyja epizodai, primenantys divyrišką vengrų tautos bandymą stoti į kovą su Kremliaus penimo komunizmo gaivalu.
Prisimename, kad Vengrijos revoliucijos įvykiai suteikė ir lietuviams drąsos ne tik išreikšti solidarumą su Vengrija, bet ir viešai prabilti apie laisvę.
2006-aisiais metais Vilniuje prie Aušros vartų buvo atidengta lenta, primenanti vieną ryškiausių vengrų ir lietuvių tautų istorinės bendrystės puslapių. Joje vengrų ir lietuvių kalbomis parašyta:
Paprasto recepto, kaip pagerinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veiklą, nėra.
Tačiau esu įsitikinęs, kad PLB dabartis ir ateitis priklausys nuo Lietuvos valstybės politikos ir jos priimamų sprendimų. Jeigu Lietuvos institucijos manys, kad sprendžiant su užsienio lietuviais susijusius klausimus PLB reikalinga, tai PLB išliks, jeigu ne – tai išnyks.
Todėl šiandien, šiek tiek provokuodamas, retoriškai paklausiu: ar PLB dar reikalinga? Vienas iš svarbiausių tikslų, dėl kurių ji buvo įkurta – padėti atgauti Lietuvai nepriklausomybę – jau pasiektas. Belieka kita užduotis – padėti užsienio lietuviams išsaugoti tautinę tapatybę. Tačiau lyginant su pirmąja užduotimi, tai jau ne toks svarbus uždavinys, o jį vykdyti (kas natūralu) vis labiau imasi Lietuvos valstybė.
Du JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) bendradarbiai, pabėgę į SSSR, pakeitė „Šaltojo karo“ eigą. Iki gyvenimo pabaigos jie stengėsi grįžti namo…
Tokios svarbios pasaulio politikai spaudos konferencijos Žurnalistų Centrinių rūmų (rus. – CDŽ) Marmurinėje salėje niekada nebuvo – nei iki to, nei po to.
Daugiau kaip du šimtai žurnalistų iš viso pasaulio suėjo ten 1960 metų rugsėjo 6 dieną 11 valandą ryto. „Jau pusvalandį iki renginio pradžios išilgai Suvorovo bulvaro, nuo Arbato aikštės iki Nikitinskije vartų išsirikiavo virtinė vos ne visų pasaulio markių automobilių“, – tos dienos vakare pranešė laikraštis „Izvestija“. Visame rajone pusantro kilometro spinduliu aplink CDŽ patruliavo šimtai KGB bendradarbių civiliais drabužiais.
1893 m. kovo 23 d., eidamas dvidešimtuosius metus, Ernestas Jonas Harisonas išvyko iš Anglijos į Naująjį Vestminsterį Britų Kolumbijoje ir kurį laiką ūkininkavo Kanadoje. Vėliau čia jis pradėjo dirbti Kanados spaudos žurnalistu.
Yra išlikusi labai įdomi fotografija, kurioje užfiksuotas prie lovos Vankuverio viešbutyje sėdintis jaunas „Vancouver News-Advertiser“ reporteris, šalia jo stovi dar du kolegos, o lovoje pasišiaušęs guli ir atsakinėja į klausimus pats Markas Tvenas.
Ši reta nuotrauka daryta paskutinės garsaus JAV rašytojo kelionės po pasaulį metu, 1896 metų rugpjūčio 18 dieną. E. J. Harisonas žymiai vėliau savo laiškuose draugui, Rytų kovų specialistui Robertui Smitui (Robert W. Smith) prisiminė, kad tuomet slapčia stenografavo sirguliuojančio M. Tveno kalbą, ir vėliau (rugpjūčio 20 d. – R. Č.) ją atspausdino ne tik „Vancouver News-Advertiser“, bet telegrafo laidais ji buvo išplatinta visose valstijose.
Tiems, kuriems pasisekė tai patirti, žino, kokia didelė garbė yra gimti lietuviu. Dalis tik vėliau patiria, kokia tai „pasiutiška“ atsakomybė. Visi, kurie sugeba iki pat mirties tą atsakomybę neišduodami nešti ir net savo vaikams lietuvių kalba perduoti, suvokia, kokia tai neišpasakyta sunkenybė. Deja, ne visiems duota tai patirti, ypač dabar, kai lietuvių tauta yra ties su(si)naikinimo riba.
Jeigu mums, tebekalbantiems šventa brahmanų kalba, yra taip sunku išlikti savimi, Savasties tiesą ir šviesą savyje išlaikyti, tai nenuostabu, kad visiems kitiems mus pažinusiems svetimtaučiams tai – tiesiog nepakeliamas uždavinys.
Bet pasitaiko ir neįtikėtinų išimčių. Tame, mums svetimame paraleliniame pasaulyje, svetimose tautose kartas nuo karto atsiranda žmonių, kuriems duota labai reta ir keista dovana pamatyti, gyvai pajusti tą mūsų Rūpintojėlio ir Vyčio pasaulį, duota teisingai suprasti Lietuvą arba bent jau priartėti prie to, ką mums patiems nelengva suprasti, ką mes giname, dėl ko gyvename ir privalome išlikti čia, o ne kitur.
Nors Sovietų Sąjunga buvo “geležinė uždanga”, bet ją “perlipti”, po ja “pralįsti” nuolat bandė įvairių profesių, įvairių tautų (ypač okupuotų) žmonės.
KGB nuolat gaudė tokius bėglius, įkalbinėjo, šantažavo, net žudė. KGB ir jo informatoriai nuolat bandė atspėti, kas yra potencialus bėglys, kas puoselėja viltį ištrūkti į laisvę. Ypač daug darbo, daug rūpesčių šia prasme turėdavo įvairiose šalyse dirbę rusų diplomatai – šnipai, atstovybių darbuotojai.
Štai vienas daug triukšmo sukėlęs anų laikų įvykis. Devyni sovietų tanklaivio “Tuapsė” jūrininkai San Franciske paprašė politinio prieglobsčio. Jūreiviai pareiškė, kad jie nenori grįžti į Rusiją. Jų pageidavimas buvo patenkintas.
1989 metais, byrant Sovietų imperijai, dabar garsus politikos filosofas Francis Fukuyama paskelbė straipsnį „Istorijos pabaiga“.
Tada daugelį šokiravo mintis, kad pilnutinė demokratija yra žmonijos raidos tikslas ir kad dar 19 amžiaus pradžioje „išrasta“ liberalioji demokratija idėjų mūšyje jau pasiekė galutinę pergalę. Nors straipsnis ir vėliau išleista knyga turėjo didžiulį pasisekimą ir iki šiol yra plačiai diskutuojama, stebina keistas svarbiausio Fukuyamos teiginio nesupratimas.
Filosofas niekada nėra teigęs, kad jo metaforiškai įvardyta istorijos pabaiga reiškia reikšmingų politinių įvykių baigtį. Ne!
