Gestapas

Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!

Juozas Krikštaponis. Wkipedija.lt — **Juozas Krikštaponis. Wikipedija.lt**

Jonas BUROKAS

Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.

Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.

Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams, dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.

**Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.**

Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti.

Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja, ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.

**Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.**

Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas, daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti. Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant rūmų cokolio, nevertos pagarbos.

Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.

**Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.**

Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to, kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.

**Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist**

Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai yra neatsitiktiniai, jie vykdomi dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.

**Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy**

Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?

Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:

Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d. didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.
Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.

**Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.**

2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?

**Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams**

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.

Jonas Burokas, Laisvės kovų dalyvis

2021.11.30; 06:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Lietuva priešinosi abiems: ir raudoniesiems, ir naciams

**Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.**

Prieš 80 metų – 1940 m. lapkričio 17 d. Berlyne, Kazio Škirpos bute Achenbachstrasse 1 – įvyko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) steigiamasis susirinkimas.

Jame dalyvavo Kazys Škirpa, Ernestas Galvanauskas, Rapolas Skipitis, Petras Karvelis, Bronius Dirmeikis, kun. Stasys Yla, Juozas Pyragius, Jonas Pyragius, Klemensas Brunius, Aleksandras Danta, Jonas Čiuberkis, Jonas Viliušis, Jonas Našliūnas, Stasys Puodžius, Juozas Dženkaitis, Jonas Dženkaitis, Petras Skurauskas, Antanas Valiukėnas, Bronys Raila, Antanas Maceina, Martynas Brakas, Martynas Kavolis, pulk. Ambraziejus, kun. Kazys Barauskas, Juozas Katilius, Pranas Ancevičius ir Jonas Jurkūnas. Pagal politines pažiūras tai buvo 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 valstiečiai liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, 1 socialdemokratas ir 3 nepartiniai.

Kaip liudija išlikęs to renginio protokolas, K. Škirpa perskaitė įvadinį pranešimą, o po to vyko diskusijos. Škirpa pabrėžė, kad lietuviams tenka savo kovą derinti su Vokietijos kova, tad tenka su jais ir bendradarbiauti. „Tačiau tai dar nereiškia, kad mes su vokiečiais bendradarbiautume besąlygiškai. Mes turime užsitikrinti jų paramą, nes tik tada galėtume siekti savųjų tikslų, prisidėdami prie kovos prieš bendrą priešą“, – susirinkime kalbėjo K. Škirpa.

E. Galvanauskas, papildydamas Škirpos aiškinimus, sakė, kad „mes vokiečiams praktiškai niekuo negalime padėti. Visa tai, prie ko mes glausimės ar su kuo eisime, yra nei daugiau nei mažiau tik priemonė mūsų tikslams siekti, bet ne idealas arba tikslas. Taigi, esą, keisis laikai, gali pasikeisti ir mūsų priemonės, bet tikslas pasiliks vis tas pats, būtent: nežiūrint kokia kaina išlikti gyviems kaip tautai ir atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę.“

Kam buvo reikalingas LAF‘as ir kieno įgaliojimais jis veikė?

Dera prisiminti, kad Lietuvos valstybė 1940 m. biržely buvo okupuota vyriausybei ne tik nepasipriešinus, bet ir atidavus įgaliojimus neprotestuojant. Vieninteliai, kurie priešinosi, nesutiko paklusti svetimųjų pastatytai marionetinei valdžiai, buvo pasiuntiniai – Lietuvos diplomatinis korpusas. Visi diplomatiniai postai be išimties – nuo Berlyno iki Vašingtono, nuo Romos iki Buenos Airių protestavo prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė šalių, kuriose jie rezidavo, vyriausybėms formalius protestus nepriklausomos Lietuvos Respublikos vardu.

Pavyzdžiui, Petras Klimas 1940 m. rugpjūčio 4 – ąją, t.y. kitą dieną po to, kai SSRS Aukščiausioji taryba „priėmė“ Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį, notoje Prancūzijos vyriausybei rašė: „tie tautos atstovai buvo paskirti tuo metu, kada Lietuvos Respublikos teritorija buvo okupuota svetimosios SSRS kariuomenės, kuri, pažeisdama visas teises, 1940 m. birželio 15 d. skaitlingai atvyko į Lietuvą. Rinkimams buvo primestas tik vienas specialiai parinktų kandidatų sąrašas.

Kitų kandidatų laisvai išstatyti buvo neįmanoma. Susirinkimų ir diskusijų laisvė buvo panaikinta. Nebuvo nė kokios kontrolės, galėjusios laiduoti balsavimo taisyklingumą ir balsavimo kortelių skaičiavimą. Pageidaujamieji rezultatai buvo paskelbti iš anksto, net balsavimui dar nepasibaigus.

Savaime suprantama, kad atstovų kolektyvas, kilęs iš rinkimų tokiomis sąlygomis ir paminėtu būdu, jokiu būdu negali būti laikomas organu, galinčiu reikšti tikrąją lietuvių tautos valią. Taip pat šio kolektyvo, tariamųjų liaudies atsovų nutarimas prijungti Lietuvos valstybę prie SSRS jokiu būdu neatitinka lietuvių tautos valios, tautos, kuri visuomet kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę.

Šiuo atveju SSRS Vyriausybė pasielgė kaip agresorius, nes iš anksto apgalvotai pavartojusi karinę jėgą ir pažeidusi tarptautinės teisės nuostatus, lygiai kaip ir savo įsipareigojimus, kuriuos ji pareiškė 1920 m. liepos 12 d. Taikos Sutartimi, 1926 m. Nepuolimo Paktu, vėliau keletą kartų atnaujintu, 1928 m. Briando-Kellog Paktu, 1933 m. Konvencija apie agresijos definiciją ir, pagaliau, visai nepersenu 1939 m. spalių 10 d. Savitarpės Pagelbos ir Nesikišimo į vidaus reikalus Paktu.“

Pareiškę protestus, Lietuvos pasiuntiniai sprendė ką daryti toliau? Prezidentas pasitraukęs iš šalies, krašte šeimininkauja okupantas, plėšia ūkį, griauna visuomenės sąrangą, suiminėja, terorizuoja, žudo ir tremia žmones. Kur išeitis?

Diplomatai, kuriems tai buvo įmanoma karo meto sąlygomis (negalėjo atvykti Povilas Žadeikis iš Vašingtono ir Kazys Graužinis iš Buenos Airių), 1940 m. rugsėjo 19-26 dienomis susirinko Romoje ir savaitę trukusioje konferencijoje aptarė susidariusią padėtį bei priėmė nutarimus dėl tolimesnės veiklos, siekiant atgauti prarastą laisvę.

Konferencijoje, kuriai pirmininkavo Stasys Lozoraitis, sekretoriavo Eduardas Turauskas, buvo apsvarsti svarbūs klausimai: egzilinės vyriausybės sudarymo užsienyje tikslingumas, Respublikos prezidento padėtis, Tautinio komiteto sudarymas, santykiai su Amerikos lietuvių organizacijomis. Pasiuntinybių ir Tautinio komiteto finansiniai reikalai ir daugelis kitų.

**Du smaugliai. „Nežinau, kaip tau padėti, Adolfai, bet tavo požiūrį suprantu”**

Dėl Lietuvos vyriausybės užsienyje sudarymo apsipręsta jos nesudarinėti, nes abejota, kad karo meto sąlygomis atsirastų šalis, kuri sutiktų tokią emigracinę vyriausybę priglausti savo teritorijoje. Net jei tokia šalis ir atsirastų, tai tokiai vyriausybei būtų labai sunku gauti kitų valstybių pripažinimą. Ne vienos šalie vyriausybė, vadovaudamasi savo politikos interesais, turėtų aiškiai neigiamai pasisakyti tokios vyriausybės atžvilgiu. O tai neigiamai paveiktų ir visą akciją už Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Tokios vyriausybės sudarymas galėtų taip pat neigiamai paveikti ir vis dar pripažįstamų Lietuvos pasiuntinybių padėtį, nes vietos vyriausybės galėtų pagrįstai kelti klausimą: ką jūs atstovaujate? emigracinę vyriausybę, kurios mes nepripažinome ar okupacijos suspenduotą Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę? Taip jau buvo atsitikę su Vokietijos okupuotos Belgijos atstovais užsienyje.

Išsamiai buvo apsvarstyta užsienyje atsiradusio prezidento Antano Smetonos padėtis. Atsižvelgus į galimai visų lietuvių vienybės, taip pat valdžios legalaus tęstinumo (kontinuiteto) reikmę, nusistatyta su prezidentu palaikyti kontaktą, nedarant tačiau iš jo centrinio visos akcijos asmens. Padėti jam kur nors Europoje ramiai apsigyventi su žmona, parūpinti lėšų minimumą pragyvenimui. Atsižvelgiant į pavojų, kad prezidentas gali tapti viešos polemikos objektu ir pats į tokią polemiką gali būti įtrauktas, dėl jo sumanymo vykti į Jungtines Amerikos Valstijas nusistatyta neigiamai ir nutarta patarti jam nuo to sumanymo atsisakyti. Vengti viešos polemikos apie jo asmenį ir stengtis paveikti kitus ta prasme, ypačiai Amerikos lietuvių organizacijas ir spaudą.

Diplomtai tuo pat metu nusprendė sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą, kurio svarbiausieji uždaviniai būtų derinti visų lietuvių darbą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, kol Lietuva yra okupuota, rūpintis Lietuvos Valstybės ir Tautos reikalais. Tautinį komitetą sudaryti iš pirmininko ir keturių nuolatinių narių. Lietuvos pasiuntinių kolegija į Komiteto pirmininkus pakvietė buvusį Lietuvos ministrą pirmininką, užsienio reikalų ir finansų ministrą Ernestą Galvanauską, pirmininko pavaduotoju Lietuvos diplomatijos šefą Stasį Lozoraitį, Komiteto nariais – Kazį Škirpą ir Edvardą Turauską. Viena vieta buvo palikta Amerikos lietuvių delegatui.

Taip pat diplomtai sutarė, kad šiuo momentu vietintelė reali Lietuvos išsilaisvinimo perspektyva – karinis konfliktas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, kuriuo pasinaudojus reikėtų siekti atkurti prarastą Lietuvos nepriklausomybę.

Išsyk po Pasiuntinių konferencijos K. Škirpa P. Žadeikiui rašė: „Kuriais reikalais važinėjau į Šveicariją ir Romą, Tamsta patirsi iš p. Turausko pranešimo, kurį neužilgo gausi. Todėl čia apie tai nieko nerašau. Pasakysiu tik tiek, kad einame prie Tautinio komiteto sudarymo Europoje, kuris koordinuotų mūsų diplomatinių postų veiklą ir telktų visų lietuvių pastangas Lietuvos nepriklausomai Valstybei atstatyti.“ (K. Škirpos 1940 m. rugsėjo 29 d. laiškas.)

Tame pačiame laiške toliau Škirpa savo kolegą Vašingtone supažindina su savo diplomatinėmis pastangomis: „Kai dėl perspektyvų Berlyne, tai čia galiu pasakyti štai ką: nors viešai tuo tarpu negaliu nieko daryti, bet laiko veltui negaištu ir manau, kad stoviu ant tvirto pagrindo Lietuvai atsiekti geresnės padėties, neg ta, kurion ji dabar atsidūrė. Vėliava, kurią keliu Berlyne – tai savystovios ir nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Kadangi šiomis aplinkybėmis tai įmanoma tik vokiečių pagalba, tai, savaime suprantama, teks atsižvelgti ir į Reicho pageidavimus. Kol kas betgi čia man dar niekas jokių nepriimtinų sąlygų nėra statęs. Kaip bus ateityje tuo tarpu ir pats dar neturiu pakankamų elementų apie tai spręsti. <…>Mano prašymas Tamsta yra toksai: jei man pavyktų su vokiečiais prieiti prie ko nors konkretesnio, tai prašau tatai nesuprasti, kad tai bus mano vieno fantazija arba „otsebiačinos“ rezultatas: ne aš vienas, bet visi atbėgę iš Lietuvos į Vokietiją lietuviai inteligentai ir visa Lietuva galvoja vienodai, t.y. kad dabartinėmis aplinkybėmis, kurių pakeisti mes negalime, Lietuvos valstybės atstatymas įmanomas praktiškai tik Reicho pagalba. Antra, aišku, kad tai pasidarytų realu tik tuomet, kai pakitės rusų-vokiečių santykiai. Kad tai kada nors pasidarys – neturiu jokių abejonių.“

**Vilniuje sutinkami lietuviai kariai, Sukilimo metu išsilaisvinę iš Raudonosios armijos buvusio lietuvių korpuso**

Išsiuntinėdamas Pasiuntinių kolegijos konferencijos nutarimus visiems Lietuvos diplomatinio korpuso nariams, E. Turauskas savo lydraštyje rašė: „Nutarimai formuluoti tuo būdu, lyg visa Pasiuntinių Kolegija būtų, juos diskutuojant, in corpore dalyvavusi, kas, deja, dėl karo aplinkybių ir didelių atstumų, suprantana, negalėjo įvykti.<…>Nutarimai yra įvairiais požvilgiais išdiskutuoti ir pagrindinai išsvarstyti per keliolika posėdžių. Be to, nebuvo skubėta ir su jų išsiuntinėjimu, kad susidarius progos dar pergalvoti ir kai ką išlyginti. Todėl tikime, kad jie susilauks Tamstos pritarimo ir patvirtinimo. Tačiau ir duodant jiems pritarimą, jei Tamstai kiltų kurių naujų minčių ar pasiūlymų tais pačiais ar kitais klausimais, labai prašyčiau apie tai pranešti.“

„Priėjome išvados, kad emigracinės vyriausybės sudarinėti nereikia, – laiške Kaziui Pakštui 1940 m. spalio 10 d. rašė E. Turauskas, – nes ji tik apsunkintų darbą, sunku būtų jai rasti kur prieglaudą, daug tektų sugaišti laiko ir energijos kol kur išmelstum jai pripažinimą ir t.t. Galiausiai galėtų, kai kas kvestijonuoti ir pačių dar pripažįstamų mūsų pasiuntinybių padėtį, jei jos pareikštų savo obedienciją tai vyriausybei. Todėl nusistatėme sudaryti Tautinį Komitetą, kuris, kuklesniu vardu pavadintas, lietuviams reikšdamas tą patį, ką ir vyriausybė, galės laisviau savo darbą dirbti. Tokį komitetą „eliminuosime“ iš Pasiuntinių Kolegijos, kuri yra legali Nepriklausomos Lietuvos atstovavimo ir interesų gynimo tęsėja, juoba, kad visi pasiuntiniai okupacijos nepripažino ir okupacinės valdžios veiksmus laiko nuls et non-avenus[1]. Komitetas bus mažas ir lankstus. Pirmininkas galės veikti reikale ir pats vienas. Karo metui tenka aukauti kolegialinį dėsnį.“

Pakštas Turauskui atsakė: „Jeigu U.S.A. įsitrauktų į karą (tai labai galima tikėtis), tai Argentina, Brazilija ir gal kai kurios kitos pietų respublikos paseks U.S.A. pavyzdį, keletą mėnsių palūkuriavę. Taigi neitralios vietos T[autinio] K[omiteto] veiklai galbūt ir ten negalėtume tikėtis.<…>Jei ryšiai tarp Jūsų ir mūsų pasidarytų nebegalimi, tai Jūs veikite pagal turimas sąlygas, ogi mes pagal savo sąlygas. <…>Žiūrėsim kur karo laimė pasvirs. Gal Jūs rasite galimybių siekti tik tokios padėties, kurioje dabar yra Slovakija; tai irgi bus gerai. Gal aplinkybės mums leis siekti pilnos nepriklausomybės – tai bus dar geriau. Bet kacapai turi būti iš Lietuvos išmesti ir Lietuva sugrąžinta atgal į Europą. Dėl būdų ir priemonių ginčytis neverta.“ (1941 m. kovo 24 d. laiškas)

Savo ruožtu P. Klimas E. Turauskui rašė: „Ar nereikėtų vis tik atskirti linijas čia ir Amerikoje? Jei visa Europa pateks po Vokiečiais, teks nevienodai dirbti. Ypač jei Amerika aktyviai įsikiš į karą. Prie to jau dabar turėtume pratintis ir susiprasti su amerikiečiais, kad nebūtų skilimo mūsų pačių tarpe. <…> Mes galime būti viskas ką tik galima įsivaizduoti, kad tik ne kacapiška ir ne merdo-pouilleux… (prasčiokiška –V.V.)

Ar Kazys neužpyktų, jei aš jam parašyčiau Aktyvistų programą ir atsišaukimą? Juk tai nebūtų net paradoksas! Leibnitz rašė Rusijos samoderžcui valdymo taisykles, o Machiavelli – princui. Mažesniam skribai dar lengviau tat atlikti, nes jis leidžiasi pataisomas.

Pamėginsiu taip pat surašyti naują Lietuvos atstatymo proklamaciją, apie kurią pats kalbi savo laiške L[ozorai]čiui. Panaši proklamacija buvo mano surašyta 1915 metais, ir nuo jos prasidėjo po visą Lietuvą tam tikras vajus. Už ją daug [kas] kalėjime sėdėjo – jų tarpe ir aš pats – bet tai buvo reikalinga pabudinimui iš snaudulio. Nes snaudulys yra natūralus lietuvių stovis ar tikriau pogulis…“ (P. Klimo 1941 m. kovo 3 d. laiškas)

Taigi, LAF‘o organizavimas Berlyne nebuvo kažkokia K. Škirpos „otsebiačina“, kaip jis tai paminėjo savo laiške P. Žadeikiui, bet integrali tąsa veiksmų, išplaukusi ir 1940 m. rugsėjo 19-26 d. Pasiuntinių kolegijos nutarimų.

LAF steigiamojo susirinkimo dalyviai 1940 m. lapkričio 17 d. pasirašė steigiamąjį aktą. Steigėjai pareiškė „visišką pritarimą sumanymui sutelkti visas lietuvių tautos aktyviąsias jėgas į Lietuvių Aktyvistų Frontą kovai už Tėvynės Lietuvos išlaisvinimą iš komunistinio sovietų jungo“. Būdami įsitikinę, kad „atstatytos Lietuvos tvarkymas Aktyvistų Fronto ideologijos pagrindais yra tikriausias kelias lietuvių tautos idealams siekti, mes pirmieji stojame į Lietuvių Aktyvistų Frontą ir prisiimame visas jo nariams uždedamas pareigas ir drausmę.“ (http://alkas.lt/2017/11/19/v-valiusaitis-atrastas-lietuviu-aktyvistu-fronto-isteigimo-aktas/)

Savo knygoje „Sukilimas Lietuvos valstybingumui atstatyti“ K. Škirpa rašo: „Lapkričio 17-ji tebuvo tik viena iš lietuvių aktyvistų organizacinės veiklos datų, kuria tapo atžymėta formali LAF užuomazga. <…> Žiūrėjusiems į LAF branduolį Berlyne iš toli, iš Sovietų prislėgtos Lietuvos, galėjo atrodyti, jog tą branduolį sudariusių lietuvių darbas Tėvynės Lietuvos labui turėjo vykti labai sklandžiai, be jokių savitarpio nedarnumų. To iš jų reikalavo pati LAF-to užsibrėžtoji misija ir lietuviškas patriotizmas. Deja, taip tik galėjo atrodyti, bet faktiškai taip nebuvo. Tiek prieš LAF-to formalų įsikūrimą, tiek jam įsikuriant, o ypač jam pradėjus vystyti savo veiklą, buvo įvairių nesusipratimų bei nuomonių skirtumų, kurie pasunkino LAF vadovybės naštą ir kartais kėlė jai didelį susirūpinimą.“

Lozoraitis laiške Škirpai iškėlė klausimą ar organizacijos pavadinime panaudotas žodis „aktyvistai“ nereiškia tos pačios „antismetoninės“ politinės ašies, kuri buvo susidariusi Lietuvoje iš politinės opozicijos (voldemarininkai, valstiečiai liaudininkai, kriščionys demokratai, socialdemokratai)? Į tai Škirpa atsakė: „Tai, ką sukūriau nieko bendra neturi su tais aktyvistais, kuriuos turi omenyje Tamsta. Dabartinis lietuvių aktyvistų sąjūdis yra ne koks siauras fanatikų ar karštagalvių susibūrimas, bet reali tautos vienybė, ištikusios mūsų kraštą nelaimės išugdyta. Su buvusiais seniau aktyvistais šis naujas sąjūdis turi tik tiek bendro, kad panaudojo aktyvistų pasivadinimą. Tai buvo padaryta tuo sumetimu, kad pabrėžus, jog tik aktyviosios mūsų tautos pajėgos gali atstatyto Lietuvos Nepriklausomybę…“ (K. Škirpos 1941m. balandžio 7 d. laiškas)

Kitame laiške Škirpa Lozoraičiui rašo: „Buvau pasiuntęs vieną savo patikėtinį aplankyti repatriantų lagerius. Jų yra iš viso 70. Mano patikėtinis aplankė jų apie 40. Rado labai daug lietuvių, vertingų kaip intelektualinės pajėgos. Įvertinama, kad lietuvių, atvykusių su repatriacija į Vokietiją, bus apie 15-20 tūkstančių (su šeimomis). Visų jų ūpas yra toks, kad tegu tik vokiečiai duoda ginklus – visi tuojau vyktų atgal bolševikų mušti. Gaunu iš jų daug laiškų, kuriuose žmonės išdėsto savo viltis ir išlieja ašaras dėl viso to, kas dabar dedasi Lietuvoje. Lietuvoje kitos politinės koncepcijos nėra, kaip tik ta, kurią mes priėmėme pernai Romos pasitarimų metu. Visų, kaip inteligentų, taip ūkininkų ir paprastų darbininkų akys ir viltys nukreiptos į Berlyną, tai yra į tai, ar pavyks mums su Vokietija dėl Lietuvos atstatymo susigiedoti.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas)

„Iš mano aplankytų stovyklų Allensteine yra daugiau kaip pusė repatrijantų grynai lietuviškomis pavardėmis alba žinomi lietuviai, – savo 1941 m. kovo 23 d. raporte apie aplankytas repatriantų iš Lietuvos stovyklas rašo A. Koncė. – Iš jų prisimenu be p. Dantienės sekančius: A. Dumbrys, karininkai A. Jurgutis, Krikštaponis, su visomis šeimomis, K. Matutis, buv. ministr. Audėnas, agr. Dirginčius, Talmantų visa familija, Opasnovai, ir t. t. Ortelsburge, kurį taip pat aplankiau: Pov. Skučas, Juoz. Musteikis, Sprindys (dain.), Miglinas, inž. Kunevičius, teisininkas Bytautas, Kregždė, Mačiulaitis ir t. t., vis su šeimomis, kas jas turi. Visų išvardyti neįmanoma.

Įdomiausia buvo klausytis pasakojimų apie bolševikų valdomą Lietuvą. Tauta kenčianti didžiausį skausmą: labai daugelis iš šviesuomenės areštuota ir vis tebeina areštai, niekas netikras savo rytojum; atrodo, reta yra kas nepersekiojamas, retas kuris eidamas nesigrįžta į užpakalį pažiūrėti, ar kas jo neseka. <…> Beveik kiekvienas gaunąs laiškų iš užsienio esąs sekamas. Esą, jeigu kas prašo nerašyti laiškų, tai tikrai reikią paklausyti. Laiškai ir telegramos iš Kauno į Vilnių ar atvirkščiai einą po kelias dienas. Keleivių lagaminai esti dažnai iškratomi važiuojant iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai. Tai atlieka apskurę, visai nežymūs asmenys. Tokie pat daro ir areštus. Jie įvykstą daugiausia naktimis, arba dieną gatvėse. Išmestiems iš tarnybų „priešams“ neduoda darbo. Kai pasibaigs jų ištekliai – neturės kaip gyventi.<…>Iš sykio, užėjus bolševikams darbininkai džiaugėsi ir manė atėjusi jiems pakilimo gadynė. Dabar, išskyrus tikruosius komunistus, jau nebesidžiaugia, bet priešingai, esą, labai nepatenkinti. Taip pat nepatenkinti ir žydai, kurie vertėsi savarankiškai, nes nacionalizavus dabar ir mažas įmones įmonėles ar prekybas, atėmė iš jų gerą egzistencją. Labiausiai nepatenkinti ūkininkai. Rezultate – išskyrus saują buvusių visiškų plikarankių-niekaneturių ir aršiųjų komunistų visi žmonės nepatenkinti ir rodo didžiausį nepasitenkinimą ir kritiką.“

Tokias visuomenės nuotaikas patvirtina ir amerikiečių diplomatai. Į Kauną 1941 m. kovo mėnesį buvo atvykęs JAV diplomatas. Kovo 28 d. iš Maskvos į Vašingtoną perduotame memorandume „Sovietų veiksmai ir politika sovietų okupuotoje Lietuvoje“ rašoma: „Pokalbiai su bet kuriuo lietuviu Kaune prasideda klausimu: „Kada manai prasidės karas ir kas apie tai kalbama Maskvoje?“ Karo tarp Rusijos ir Vokietijos laukiama pavasarį. <…>Apie artėjantį karą dažnai užsimena patys rusų karininkai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, pas kuriuos jie yra apsistoję. Dažnu atveju raudonieji karininkai, po laikino pabuvojimo Lietuvoje, reiškia pasibjaurėjimą sovietiniu režimu, kai palygina čionykščius ekonominius standartus ir laisvę su tuo, kas yra pas juos.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Amerikiečių diplomatas ten pat atkreipia dėmesį, kad „prezidentas Smetona yra plačiai smerkiamas dėl savo politikos, o šiuo metu tėra nominalus vadovas ir kaip politinis veiksnys reikšmės nebeturi. Stiprus žmogus, turintis platų visuomenės palaikymą, yra Škirpa. Kaune kalbama, kad kitas Lietuvos ministras pirmininkas bus ponas Ernestas Galvanauskas, ir kad ilgai laukti neteks, kai jis perims Lietuvos ministrų kabinetą.“ Memorandumo autorius pabrėžia, kad „Lietuvoje veikia plataus tinklo ardomojo pobūdžio organizacija. <…>Neapykanta raudoniesiems yra tokia gili, kad net gimnazistai (17-19 metų amžiaus) sudarę slaptus būrius nešiojasi pistoletus.<…>Visuotinė žmonių nuotaika yra viena: nekantriai laukiama ir trokštama karo tarp sovietų ir nacių. Nors žmonės trokšta vietoj raudonųjų Lietuvoje išvysti vokiečius, jie tikisi, kad galų gale Vokietija vis dėlto pralaimės karą Didžiajai Britanijai, ir tai leis Lietuvai vėl prisikelti kaip nepriklausomai valstybei.“

„Bręstant bendriems įvykiams Rytuose, darosi vis daugiau jautrus ir mūsų reikalas, – rašė Škirpa Lozoraičiui 1941 m. balandžio pabaigoje. – Nors kol kas nieko galutino dar nepaaiškėjo, bet yra kai kurių ženklų, kurie verčia mane susirūpinti ar nekyla komplikacijų. Šiaip ar taip tam tikras mano dirksnių[2] bandymas iš vokiečių pusės bene jau prasideda. Tiesa, nesu tuo užkluptas, nes instiktyviai nujaučiau, kad kada nors vokiečiai pradės statyti sąlygas.<…>Esu pastebėjęs ir kitą simptomą, kad iš Gestapo pusės prieš mus rausiamasi. Prieš Velykas kai kurie mūsų atbėgėlių, buvusieji mūsų saugumo policijos valdininkai, kurie matomai dabar nori įsiteikti ar jau yra įsiteikę vokiečiams, kalbino kai kuriuos žymesnius čia esančius ir Aktyvistų Fronto priklausančius inteligentus reikšti daugiau iniciatyvos bei veiklos kultūrinėje srityje ir mažiau užsiimti gryna politika. <…>Kaip pas kitas tautines grupes, taip ir pas mus atsiranda asmenų, kurie besąlyginiai lenda į vokiečių bučį, operuoja bauginimu, kad siekdami visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos per daug užsiprašome ir kad todėl galime nieko negauti. Panašūs asmenys, greičiausia, veikia už vokiečių pinigą ar tuščios karjeros sumetimais, kad pasidaryti Lietuvos Quislingais. Kadangi jie jokio apčiuopiamo pasisekimo čia esančių rimtesnių lietuvių inteligentų tarpe neturėjo ir esu tikras, kad neturės, tai į šį reiškinį kolei kas esu linkęs žiūrėti pro pirštus ir pavojaus bendram lietuvių reikalui nematau.“ (K. Škirpos 1941 m. balandžio 24 d. laiškas S. Lozoraičiui.)

**Paskelbta Nepriklausomybė. Darbininkas**

Toliau tame pačiame laiške K. Škirpa rašo: „Balandžio 18 d., proga vieno eilinio reikalo, teko ir man plačiau išsikalbėti su tais pačiais gestapininkais, su kuriais kalbėjosi p. Galv[anauskas]. Pagrindinė jų mintis buvo tokia, kokią buvo pareiškę p. Galv[anauskui], t.y. kad aš per daug akcentuojąs Nepriklausomybę. Jie aiškino man, kad tai praktiškai būsią neįmanoma, nes, pirma, vokiečiams Pabaltijo kraštus nuo bolševikų išlaisvinus, tuo karo įvykiai Rytuose dar nesibaigtų, – vokiečių armijos nužygiuotų toliau, o mūsų kraštas pasidarytų jų etapų sritimi, kur negalima apsieti be įvairių suvaržymų; antra, iš viso, jei karo veiksmai frontuose ir pasibaigtų, tai esą dar praeitų eilė metų, kol padėtis Europos kontinente būtų stabilizuota ir gyvenimas grąžintas į normalias vėžes. Mūsų krašto gyventojai, kuriems dabar jau kalu į galvą visiškai laisvos ir nepriklausomos Lietuvos idėją, galėtų pasijusti apviltais ir to pasekoje galėtų kilti visokių nesusipratimų. <…>

Oponuodamas į mano išvedžiojimus, kad nuo nepriklausomybės joks lietuvis negalėtų atsisakyti, vienas iš gestapininkų aiškino, kad nepriklausomybė teesanti tik skambus žodis. Žmonėms gi pirmoje eilėje rūpi geresnės gyvenimo ir kultūrinės sąlygos. Lietuva, būdama Vokietijos įtakos zonoje ir artimuose su Vokietija santykiuose ūkinėje srityje, į keletą metų išvystytų tokį didelį gerbūvį, kad nepriklausomybės sąvoka nubluktų ir būtų pamiršta. <…>Kaip lietuvis, kol nežinau, ko Vokietija nori, aš tegaliu statyti grynai lietuvišką pageidavimą. Paklausiau, kad teiktųsi man paskyti, kokius Vokietija nori primesti Lietuvai saitus su Vokietija ir, bendrai, kaip mažąsias valstybes manoma Naujoje Europoje prie Vokietijos prišlieti. Nė vienas su manim kalbėjusių gestapininkų į šį klausimą negalėjo duoti man atsakymo. Matomai, neturėjo tam instrukcijų iš aukščiau.“

Tačiau Škirpa savo atsiminimuose pažymi, kad LAF vadovaujamosios grandies veikla buvo pakankamai konspiratyvi, nepaisant to, kad į vadovybės slaptus pasitarimus būdavo kviečiami ir ne vien vado patikėtiniai. Škirpa tvirtina, kad paslaptys buvo išlaikytos ir „vokiečių saugumas iki pat lemtingos birželio 23 dienos negalėjo patirti, kas LAF vadovybės buvo tariama, ir laiku susiorientuoti, jog Lietuvių Aktyvistų Frontas buvo vairuojamas pastatyti hitlerinį Reichą prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo įvykusį faktą, kuomet ėmė aiškėti, jog artėjant rusų – vokiečių karui vokiečiai keičia savo politiką Lietuvos klausimu ir planuoja ją paglemžti, kaip prieš tai buvo 1940 metais padariusi Sovietų Rusija.“

Buvęs JAV pasiuntinys Kaune Owenas Noremas 1941 m. liepos viduryje teisingai pastebėjo: „Lietuva priešinasi abiems: raudoniesiems ir naciams. <…> Lietuva yra prieš didžiulį iššūkį. Pasveikinti išsivadavimą iš Rusijos, net ir atsidūrus Vokietijos rankose, buvo natūralus jausmas. Tačiau tiesa yra ta, kad Lietuva, kaip ir daugelis mažų tautų, trokšta išsivaduoti nuo užsienio šalies, kuri dabar kontroliuoja jo teritoriją. <…> Ji išlieka kaip demokratijos pasienis ir kaip toks priešinasi: hitlerizmui ir visiems kitiems agresoriams.“

[1] Negaliojančiais (pranc.)

[2]Nervų.

2020.11.17; 14:38

Politinės intrigos Skaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Juozo Lukšos-Daumanto prie „garažo“ neprirakinsi

**Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.**

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

**Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas**

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt — **Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

**NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

***Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.***

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Politinės intrigos Skaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje

Pirmojoje straipsnio dalyje atkreipiau dėmesį į istoriko Arvydo Anušausko „Lietūkio“ garažo žudynių tyrimus (Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys), kuriuos jis grindžia Lietuvos ir Vokietijos archyvuose surinkta medžiaga bei lietuvių ir vokiečių istorikų, taip pat teisininkų darbais šia tema.

Tačiau didelis ir vis dar nepakankamai išnaudotas tolimesnių tyrimų išteklius yra atviri Jungtinių Amerikos Valstijų archyvai, kuriuose gausu su mūsų rezistencijos istorija susijusios medžiagos. Tiesa, šie archyvai tolėliau nuo Vokietijos, kaštai juos tyrinėti galbūt šiek tiek didesni, tačiau didelė dalis svarbios informacijos dabar jau pasiekiama ir internetu. Tačiau tai – atskira tema.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų dokumentą, saugomą JAV valstybės departamento archyve ir publikuotą išeivijos istoriko bei politologo Tomo Remeikio parengtame dokumentų rinkinyje anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“. Šis itin vertingas 732 psl. dokumentų rinkinys, kuriame skelbiamos 74 amerikiečių diplomatų depešos iš Stokholmo į Vašingtoną, išleistas, beje, Vilniuje, 2005 metais, tačiau istoriografijos apyvartoje knygoje sutelkta medžiaga naudojama kažkodėl gana retai.

O tai vis dėlto labai įdomus ir solidus žinių apie vokiečių okupuotą Lietuvą šaltinis. Jis aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – nuo 1942 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos.

Knygos įžangoje T. Remeikis rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija.“ (The American legationin Stockholm in a way performed the functions of the Office of Strategic Services, which it self was fed the information.)

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.“ (A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų)

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio, gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

Remeikis nurodo, kad Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją.“

Remeikis cituoja ištrauką amerikiečių telegramos, kuri buvo perduota Vašingtonui, ryšium su Stokholmo pasiuntinybėje gautais naujais dokumentais iš lietuviškų šaltinių. Telegramoje paaiškinama, kodėl jų kelias buvo toks ilgas ir sudėtingas: gautus dokumentus parengė „asmuo iš Lietuvos ar jų grupė Berlyne, kur jie, matyt, per Vengrijos kurjerį, buvo siunčiami į Švediją, pristatyti buvusiam Lietuvos ministrui, dabar gyvenančiam Stokholme. Stokholmo vengrai, gavę teisę medžiagą persifotografuoti, persiuntė dokumentus į Berną, adresatui nepristatytus… Esama tikimybės, kad gali būti naudojami patikimesni ekspedijavimo būdai, panaudojant oficialius Švedijos kanalus.“

Artimas A. Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas išeivijos teisininkas Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą.

Tai patvirtina ir istorikas A. Idzelis, pateikdamas papildomų detalių: „Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.“

Prie A. Valiukėno ir karo aplinkybėmis labai apsunkinto susisiekimo tarp Berlyno ir Stokholmo, siekiant išvengti vokiečių valdžios kontrolės, dar sugrįšiu. O kol kas pažvelkime į dokumentą, kuris yra svarbus mūsų nagrinėjamai temai.

Tai 32 puslapių memorandumas „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“, skelbiamas minėtos T. Remeikio knygos „Lithuania under German occupation 1941-1945“ 368-399 puslapiuose. Dokumento originalas parašytas vokiečių kalba ir amerikiečių pasiuntinybės Stokholme pastangomis išverstas į anglų kalbą. Jame aprašomi įvykiai ir gyvenimo atmosfera Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Tame memorandume esama itin svarbaus 7 puslapių skyriaus, pavadinto „Žydų sunaikinimas“. Jame chronologiškai pasakojama, kaip žydų naikinimo procesas buvo matomas TO METO lietuvių akimis. Kai kurias to skyriaus ištraukas čia pacituosiu. Ištraukos, liečiančios „Lietūkio“ garažo įvykius, iš esmės patvirtina tai, ką savo tyrimu, eidamas kitais keliais ir naudodamasis kitais šaltiniais, nustatė A. Anušauskas.

**Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

„Tai yra pati baisiausia tema. Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas dabar vyksta su Lietuvos žydais. Anksčiau niekas nebūtų patikėjęs, kad tokie dalykai gali atsitikti dvidešimtajame amžiuje, – šiais žodžiais pradedamas to skyriaus pasakojimas ir toliau tęsiama: – Tačiau čia pasakojami tikri faktai – nieko neperdėjome, nes tai neįmanoma. Greičiausia yra priešingai: sunku žodžiais apsakyti tų žmonių kančias. Trūksta žodžių pavaizduoti, kaip vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais, nes jų elgesys nežmoniškesnis už nežmoniškumą ir begėdiškesnis už begėdiškumą.“

Dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje žydai sudarė maždaug 8% Lietuvos gyventojų; apytikriais skaičiais tai būtų apie 220,000 žmonių. 1941 metų gruodžio pabaigoje, „gerai informuotų šaltinių duomenimis“ (According to figures received from well informed circles), Lietuvoje buvo likę tik apie 30,000 žydų. „Atsižvelgiant į tai, kad apie 20,000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, vokiečių baudžiamosios komandos per šešis mėnesius nužudė virš 170,000 žmonių. Išeitų, jog tame laikotarpyje kasdien buvo nužudoma apie tūkstantis nekaltų žmonių.“

Memorandume pabrėžiama, kad naikinant žydų gyventojus, „moterys ir vaikai nebuvo išimtys. Priešingai, stipresni vyrai, galintieji dirbti fizinį darbą, būdavo Gestapo karininkų atrenkami kariškų įrengimų darbams.“

Toliau pateikiama chronologija, kaip viskas vyko.

„Birželio 22 d. Vokiečių-sovietų karo pradžia. Žydai, kurie jautėsi nusikaltę, prisidėjo prie bėgančių bolševikų partijos pareigūnų. Likusieji turėjo padaryti likiminį sprendimą: bėgti į nežinią, ar mirti Gestapo rankose. Susisiekimo priemonių trūkumas apsprendė tūkstančių žydų likimą: 95% Lietuvos žydų buvo pasmerkti didžiausiam terorui, kokį pasaulis yra bet kada matęs.

Birželio 23 d. Lietuvoje sukilimas. Tuo pačiu metu, dešimt traukinių, perpildytų žydais, pajudėjo iš Kauno stoties rytų kryptimi. Kai paskutinis traukinys pasiekė Vilnių, sukilimas ir ten buvo prasidėjęs. Sukilėliai užpuolė traukinį, tikėdamiesi rasti ten bolševikų deportuojamus lietuvius. Atidarius gyvulinius vagonus, buvo rasti bėgantieji žydai. Lietuviai sukilėliai vietoje sušaudė komunistų partijos pareigūnus.

Birželio 24 d. Lietuvių sukilėlių kovų antra diena. Lietuvos sukilėlių vyriausybė pranešė per radiją, kad sukilimas pasisekęs. Tuo pačiu metu Kaune ir Vilniuje prasidėjo masiniai žydų, įtartų dalyvavimu bolševikinėje veikloje, areštai.

Objektyvumo dėlei dera priminti, kad sėkmingiausios veiklos laikotarpiu komunistų partija Lietuvoje turėjo 2,500 narių, t. y. mažiau kaip vieną procentą visų krašto gyventojų. Tačiau žydai parodė didelių gabumų prisitaikyti, nes per 80% komunistų partijos narių sudarė žydai. (The Jews, however, showed a great capacity for adaptability, since over 80 % of the membership of the Communist Party was composed of Jews alone.) Šis faktas labai neigiamai paveikė plačiąją lietuvių visuomenę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų iš šio fakto pasidarė atitinkamas išvadas apie visus žydus. Apskritai, žmonės buvo linkę kaltus išdavikus teisti vadovaujantis įstatymais.

Antroji priežastis, sukėlusi lietuvių pasipiktinimą, buvo ta, kad traukdamiesi iš Kauno ir Vilniaus bolševikai apginklavo tiktai žydus ir komunistų partijos narius ir įsakė jiems vykdyti naikinamąją veiklą. Blogiausia, kad dalis žydų gyventojų šiuos ginklus panaudojo prieš lietuvius sukilėlius. (The worst of all was that a part of the Jewsh population made use of the weapons they had received against the Lithuanians insurgents.) Ši padėtis neatsakingam elementui suteikė pretekstą įvairiems išsišokimams prieš žydus. Lietuvių valdžios griežta intervencija šiuos išsišokimus būtų greitai likvidavusi, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė vokiečių SS dalinių buvo neutralizuota. Kai vokiečių administraciniai organai perėmė Lietuvos kontrolę, pavieniai išsišokimai tapo paversti planinga visų Lietuvos žydų naikinimo veikla. (When the German administrative organs gained the upper hand into a planned annihilation action directed against the entire Jewsh populiation in Lithuania.)

Birželio 25 d. Šaudymas kai kurių žmonių, pavartojusių ginklą. Žydai vengia palikti savo namus. Areštuotieji siunčiami sunkiųjų darbų.

Birželio 28 d. (iš tikro – birželio 27 – V.V.) Pirma vieša žydų egzekucija „Lietūkio“ garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Per keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.

Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Egzekuciją įvykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai pro šalį eidamas vokiečių kariuomenės karininkas išreiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, vairuotojas pagal profesiją, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie patys kaip ir tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik užmušiau mano kalėjimo sargą žydą. Tu neturi supratimo, kiek tai suteikė man malonumo.“ (We were all human beings as you are, but the Bolshevik prison has transformed us. I have just killed my Jewish prison guard. You have not the fain test idea how much pleasure that gives me.)“

Ir toliau memorandume skaitome: „Už šiuos pasibaisėtinus veiksmus atsakomybė tenka nesąmoningam elementui (irresponsible elements), kuris piktam panaudojo lietuvių sukilimo idėją. Todėl būtų pagrindinai klaidinga (fundamentally wrong) padaryti išvadą, kad dėl šių veiksmų kaltė tenka sukilėliams ar net visai lietuvių tautai. Lietuviui patriotui su giliu skausmu tenka žvelgti į tai, kaip lengvai tautos herojus, kuriam buvo lemta kentėti bolševikų kalėjime už krikščioniškuosius ir tautinius idealus, gali smukti iki niekšo, su žemiausiais jausmais ir pojūčiais. (A Lithuanian patriot may, however, with deep regret observe how easily a national hero who has had to suffer in a Bolshevik prison as a martyr for the Christian and national idea can sink down to the level of a scoundrel with the lowest feelings and sensations.)

Kitą vertus, tai įrodo, iki kokio demoralizacijos ir pusiausvyros praradimo laipsnio priveda tokios santvarkos, kaip raudonasis ar rudasis bolševizmas.

Birželio 30 d. Per 5,000 Lietuvos žydų buvo kulkosvaidžiais sušaudyti netoli IX-to forto Kaune. Prieš egzekuciją nacionalsocialistinio teroro aukos buvo nurengtos, suvarytos į griovius ir sušaudytos. Pasitaikydavo, kad žmonės buvo užkasinėjami dar gyvi.

Liepos 5 d. Žydų šeimų nuosavi butai buvo užimti vokiečių kareivių. Žydams, kurie bandė bėgti į Sovietų Rusiją, buvo griežtai uždrausta grįžti namo. Vokiečių karinė valdžia išleido potvarkius, nurodančius žydams segėti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės kairėje ir ant dešinio peties.

Liepos 10 d. Visiems žydams įsakyta persikelti į getus iki rugpjūčio 15-tos dienos.

Rugpjūčio 1 d. Žydai buvo suvaryti į getus. Pakeliui daug jų buvo nužudyta. Pvz., Zapyškyje, Kauno apskrityje, 36 žmonės neteko gyvybės.

Rugpjūčio 15 d. Visi žydai buvo uždaryti getuose. Nuo rugpjūčio 15-tos iki 20-tos buvo nužudyta penkiolika žydų. Tuo pačiu metu įvestos maisto kortelės. Vienam žydui buvo skirta tokia maisto norma: 150 gramų miltų, 150 gramų avižinių kruopų, 50 gramų druskos ir 200 gramų duonos per dieną. Nebuvo duodama jokių riebalų, pieno ar cukraus. Žydams, kurie dirbo, buvo leista apsirūpinti daržovėmis. Vokietis, pavarde Kazlowsky, buvo paskirtas Kauno geto valdytoju, o esesininkas Jordan – komisaru žydų reikalams. Čia pateikiamas atvejis yra būdingas apibūdinti antrąjį pareigūną. Senamiesčio turguje vienas žydas nupirko daržovių kitiems geto gyventojams. Jordanas, išgirdęs apie tai, tą žydą nušovė čia pat, turguje, sakydamas, kad tai paskutinis įspėjimas žydams.“

Memorandumas pateikia faktus, susijusius su žydų likimu, beveik padieniui, iki pat 1941 m. vėlyvo rudens. Deja, straipsnyje, dėl ribotos apimties, neįmanoma perteikti jo viso. Bet dar porą ištraukų čia pacituosiu.

„Rugsėjo 17 d. Tądien įvyksta kažkas nepaprasto, ką verta gerai įsidėmėti. Ankstų rytą, daugiau nei 10,000 žydų įsakoma nedelsiant apleisti getą ir vykti link Kauno IX-to forto, kuris žinomas kaip naikinimo vieta nr. 2. Taip nutiko, kad ginkluota sargyba vilkėjo buvusios Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vykstant į nustatytą vietą, visa žydų minia buvo sulaikyta pravažiuojančio privataus vokiečių automobilio. Iš automobilio išlipo žmogus vokiečių karininko uniforma. Atsistojęs žydų minios priekyje, jis perskaitė atsišaukimą, kuriuo paskelbė, kad žydų naikinimas Lietuvoje yra dar negirdėtos iki šiol lietuvių savanorių savivalės pasekmė. Nuo šiol lietuvių teroras prieš žydus turės liautis, kadangi vokiečių kariuomenė negalinti sau leisti, kad su dalimi krašto gyventojų būtų elgiamasi taip žiauriai ir nežmoniškai. Žydai, kurie dar tebėra gyvi, bus dėkingi vokiečių kariuomenei, kad lietuvių vykdytam krašto žydų naikinimui padaromas galas.

**Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.**

Ši komedija buvo rūpestingai filmuojama vokiečių karo korespondento, kad pateikus įrodymus, kaip kilniai vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais.

Perskaičius šį atsišaukimą, žydai turėjo apsigręžti ir grįžti atgal į getą. Ryšium su tuo, minėtasis vokiečių komisaras Jordan užtikrino, kad Lietuvos žydai niekada daugiau „nebebus lietuvių keršto aukomis“.

Iš tikrųjų viskas įvyko visiškai kitaip. Dar tą pačią dieną 2,000 žydų buvo paimta iš Kauno geto ir nužudyta. Tokiu būdu, panašu, kad rugsėjo 17 dienos farsas buvo suvaidintas tik tam, kad kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo vokiečių valdžia suverstų lietuviams.“

Prisimenate Rūtą Vanagaitę? Kai ji savo „Mūsiškiuose“ ir susitikimuose su skaitytojais, rodė „didelę drąsą“, gėdijo „bailius istorikus“? „Bijančius valdžios“, nedrįstančius sakyti tiesos, kurią „žino“, tačiau „negalinčius“ Lietuvoje tos tiesos paskelbti, nes kitaip rizikuotų prarasti darbą? Ir kaip ši „tyrinėtoja“ grąžė rankas, kad „tiek mažai“ lietuvių gelbėjo žydus? Tai ji tvirtino nepaisydama to, kad proporcingai tautos dydžiui, lietuviai yra vieni didžiausių, jeigu ne patys didžiausi žydų gelbėtojai pasaulyje. Vanagaitė aiškino, kad tiems gebėtojams „niekas negrėsė“…

Skaitom memorandumą toliau:

„Rugsėjo 18 d. Lietuviams griežtai uždraudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydais. Už šio įsakymo nevykdymą grąsoma mirties bausme.

Rugsėjo 19 d. Penki lietuviai, kurie iš gailesčio atnešė maisto produktų į Kauno getą, vokiečių komisaro Jordano buvo sušaudyti vietoje. Tuo pačiu metu įspėjimas lietuviams buvo pakartotas spaudoje. <…>

Rugsėjo 27 d. Šį kartą buvo sušaudyta per 500 žydų moterų, vaikų ir senų žmonių. Vokiečių įsakymu, egzekucijas turėjo vykdyti lietuvių savisaugos dalinys, kuriam vadovavo kapitonas Kirkila. Lietuvis karininkas atsisakė vykdyti vokiečių įsakymą. Kai vokiečių karininkas lietuviams kareiviams įsakė sušaudyti kapitoną Kirkilą drauge su žydais, lietuviai kareiviai atkreipė ginklus į vokiečių esesininkus ir pabėgo. Po viso to kapitonas Kirkila ir 12 lietuvių kareivių buvo sušaudyti.

Rugsėjo 28 d. Lietuvių gydytojo šeima, suteikusi prieglobstį gydytojui žydui, buvo sušaudyta. Šis įvykis turėjo paveikti lietuvių šeimas, slapta priglaudusias žydus, atiduoti juos Gestapui.

Pasipiktinimas vokiečių elgesiu ir simpatijos jausmai žydams tarp lietuvių didėja ir virsta pasyvia rezistencija. Getų gyventojai gauna iš lietuvių skaitlingų siuntinėlių su laiškais, reiškiančiais žydams solidarumą ir nurodančiais žydų bei lietuvių likimų panašumą.“

Šis be galo dramatiškas ir šiurpus dokumentas yra svarbus bent keliais aspektas. Tačiau juos aptarsiu jau kitame straipsnyje.

2020.07.10; 08:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys

Kai Seimas 2021-uosius paskelbė Juozo Lukšos-Daumanto metais, istorikė Auksė Ūsienė savo Veidaknygės paskyroje paskelbė: „Labai puiki žinia, tik mažų mažiausiai keista, kad tokia naujiena nesusilaukė pagrindinių žiniasklaidos priemonių dėmesio. Bet dar svarbiau pastebėti kas šioje situacijoje atliks vanagaičių ir zurofų vaidmenį, tapatų veiksmams, kai buvo skelbiami A. Ramanausko – Vanago metai. Taigi, mieli mano fb draugai, kai tik pamatysit kas labiausiai verkia dėl šio Seimo nutarimo, žinokit, kad tai ne šiaip sau. Tai reiškia, kad Kremlius aktyvavo savo lėles, o jau už dienos kitos apie tai, kaip Lietuva garbina nacius bei fašistus rašys ir sputnik’ai su rubaltic’ais. Štai taip veikia propagandos mašina ir jos talkininkai.“

Reakcijos ilgai laukti neteko. Ji – žinoma. Apie tai – nekalbėsiu. Prasmingiau, manau, pažvelgti pozityviai: ką gero mums duoda ši antilietuviška propagandinė ataka?

Vargu ar Adolfas Ramanauskas-Vanagas šiandien būtų tokia populiari ir visuomenės plačiai gerbiama istorinė asmenybė, jeigu ir jis nebūtų apipiltas purvais, 2018-uosius Seimui paskelbus jo vardo metais. Neteisybė ir padaryta moralinė skriauda nukankintam partizanų vadui, žymiai sustiprino visuomenės dėmesį Vanago asmenybei, o istorijos tyrinėtojams sustiprino imperatyvą imtis darbų, kurių normaliomis aplinkybėmis tikriausiai nebūtų atlikę. Juozo Lukšos-Daumanto atveju istorija, matyti, kartojasi.

**Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.**

Šio straipsnio „normaliomis aplinkybėmis“ irgi tikriausiai nebūčiau rašęs. Tačiau mane paskatino televizijoje neseniai matytas interviu, kuriame viena asmenybė, nepatenkinta Seimo nutarimu, laidos vedėjos paklausta, ar turinti ji konkrečių žinių, kad J. Lukša-Daumantas dalyvavo holokauste, atsakė klausimu: „Gerbiama ponia, o kodėl aš turiu turėti žinių?“

Aš žinių šiek tiek turiu. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad žinau daugiau už kitus, bet ką žinau – tuo pasidalinsiu.

Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į faktą, kad Juozo Lukšos-Daumanto žmonos Nijolės Bražėnaitės šeima yra pasižymėję žydų gelbėtojai, mirtinai rizikavę vokiečių okuopacijos metais. Šią istoriją prieš septynetą esu aprašęs plačiame interviu su ponia Lukšiene, kur ji papasakojo kaip Bražėnai išgelbėjo 5 metukų mergytę Sara Šilingovski ir 9 metų berniuką Aleksą Gringaus (Vidmantas Valiušaitis. Legendinio partizano Daumanto žmona – apie okupantus, lietuvius ir žydus).

Jos šeimos žygdarbis yra atitinkamai įamžintas Jeruzalėje.

Čia tinka pridurti, kad Bražėnų šeima, įskaitant Nijolę, buvo išsilavinę inteligentai ir gilūs krikščionys. Nijolė niekada nebūtų tekėjusi už žudiko, jeigu bent mažiausias įtarimų šešėlis jai būtų praslinkęs.

Bet tai – moralinė plotmė.

Faktinė – irgi jokiais dokumentuotais įrodymais nepagrįsta, išskyrus insinuacijas, atsiradusias po to, kai prieš porą dešimtmečių Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapyje buvo pagarsintas iš Lietuvos kilusio žydo Josepho A. Melamedo tariamai „istorinių dokumentų“ rinkinys „Lietuva: nusikaltimas ir bausmė“ („Lithuania: Crime and Punishment“). Netrukus jis paskelbė vadinamąjį „Melamedo sąrašą“ – per keturis tūkstančius neva „lietuvių žudikų žydšaudžių“.

Tarp tikslų, kuriuos šiuo kūriniu kėlė sau Melamedas, pasak to tinklapio, buvo „ne tik kovoti su antisemitizmo banga Lietuvoje ir reikalauti teisingumo karo nusikaltėliams, bet ir grąžinti „pavogtą turtą“ Lietuvos žydams, gyvenantiems Izraelyje, ar jų palikuonims“.

Tame „Melamedo sąraše“ surašyti, praktiškai, visi žymesnieji asmenys, vadovavusieji arba aktyviau pasireiškusieji lietuvių antisovietinėje ir antinacinėje rezistencijoje. Apkabinėti, be kita ko, baisiausiais epitetais. Be jokių faktų ar pagrindimo. Tiesiog: taip autoriui atrodė.

Tarkim, „karininkas Adolfas Ramanauskas“ (slapyvardis jo neminimas) neva buvęs „žiaurus masinių žudynių dalyvis, vienas iš pagrindinių žydų žudikų Druskininkuose, Merkinėje, Butrimonyse, Jiezne ir kitur.“ Juozas Lukša (irgi neminint slapyvardžio) atestuojamas kaip „žiaurus sadistas“, „žudikas – 68 nekaltų žmonių žudynių „Lietūkio“ garaže 1941 m. birželio 27 d. herojus“. Ir t.t.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai ne vienu atveju (G. Šidlauskas. Sąrašai, sąrašai, magiški SĄRAŠAI) kritiškai įvertino šį „sąrašą“ (Dėl vadinamojo J. Melamedo sąrašo).

Kad tai nesąmonė – iškart suprato ir Chaimas Bargmanas, Kauno žydų bendruomenės narys, Kauno gidas ir istorijos žinovas. Jis pareiškė: „Nepatikėsite, bet aš pirmasis Lietuvoje sukritikavau „Melamedo sąrašą“. Parašiau įtakingiems izraeliečiams, kad partizanų vadas Juozas Lukša – Daumantas neturi būti linksniuojamas kartu su tikrais žydšaudžiais.“ (Dievas ar Zuroffas juos turi teisti?).

Bet čia – detalė. Šiandien tas „sąrašas“ jau yra dingęs iš Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje tinklapio, tačiau popierinis leidinys yra Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vis dėlto jo blogas poveikis, kaip matyti, yra padarytas ir pasekmės jaučiamos. Vėl mums tenka aiškintis ir tesintis dėl dalykų, kurie sąžiningiems istorikams jokių abejonių nekelia.

Kokie yra šių dienų žmonių manymai apie anų laikų įvykius – mažareikšmis dalykas, jeigu tos nuomonės nėra pagrindžiamos svariais įrodymais, tvirtais argumentais ar patikimais liudijimas. Patys vertingiausi, be abejo, yra amžininkų liudijimai: įvykių metu rašyti dokumentai, pačių įvykių dalyvių ar juos savo akimis mačiusiųjų žmonių parodymai.

**Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.**

Dera priminti, kad net sovietų propagandistai, Genriko Zimano redaguoto LKP laikraščio „Tiesa“ žurnalistai – Menašas Chienas, Kostas Šmigelskis ir Edvardas Uldukis, – 1961 metais, t.y. praėjus dešimtmečiui po J. Lukšos-Daumanto žūties, jo vardui suteršti išleidę ideologinį paskvilį „Vanagai iš anapus“, nepajėgė parengti dokumentais įrodomo ir įtikinamo pasakojimo apie herojaus „nusikalstamą veiklą“, o sukrapštė tik savotišką „literatūrinę kompoziciją“ su tiesiogine kalba, kurioje neįmanoma atskirti tikrų faktų nuo politinio užsakymo vykdytojų fantazijos.

Bet net ir šiame, pagal blogiausius sovietinės propagandos pavyzdžius orkestruotame leidinėlyje, nėra jokių nuorodų, kad J. Lukša-Daumantas būtų galėjęs dalyvauti „Lietūkio“ garažo žudynėse. Galima neabejoti, kad tos „kaltės“ jam būtų džiaugsmingai prirašytos, jeigu būtų buvę tam bent mažiausio pagrindo. Juk kaip tik tuo metu Kaune vyko sovietinis parodomasis žydšaudžių teismas, kurio metu buvo apklausinėjami žydų žudynių dalyviai, tarp jų – ir „Garažo“ žudynių veikėjai bei liudininkai. Tačiau apie Juozą Lukšą toje byloje niekur net neužsimenama, tad pritempinėti jo vardą prie „Garažo“ įvykių net ir sovietinei propagandai atrodė, matyt, gerokai per daug.

„KGB tardytojai galėjo naudotis savo turtingu archyvu“, – rašo istorikas Arvydas Anušauskas, vienas iš geriausiai į „Garažo“ žudynių epizodą įsigilinusių profesionalų. Drauge su žurnaliste Gražina Sviderskyte, apie tuos įvykius jis yra sukūręs 3 dalių dokumentinį filmą, išleidęs knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (2008), kurioje šią temą nagrinėja labai detaliai.

Jis tęsia: „Antai 1944 metais NKVD kontržvalgybininkai tardę Praną Baleniūną. <…> Baleniūno tardymo detalė: jam žinomas baltaraištis Josifas Vaitkevičius esą buvo tikras sadistas. Jis esą „garaže plovimo žarna pro burną pildavo vandens tol, kol žmogus mirdavo“. Bet enkavėdistus labiau domino kitas Baleniūno pažįstamas – nepriklausomos Lietuvos generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Todėl daugiau detalių apie Josifą Vaitkevičių neišliko ir jo galima kaltė buvo neįrodyta. Panašiai pro KGB koštuvą praslydo dar vienas įtariamasis – Algirdas Antanas Pavalskis, keliais slapyvardžiais dangstęsis NKVD ir gestapo agentas. Egzistuoja versija, jog ir Pavalskis galėjo dalyvauti pogrome – kad išvengtų bausmės už ryšius su NKVD ir įsiteiktų gestapui. Po karo jis vėl pakeitė pažiūras ir provokavo lietuvių partizanus.“

Remdamasis savo paties tyrimais, liudininkų parodymais, vokiečių ir lietuvių istorikų darbais, A. Anušauskas yra nustatęs, kad garažo žudynėse dalyvavo vokiečių gestapo, SS ir SD karininkai bei kareiviai, taip pat 5 ar 6 aktyviai prisidėję civiliai lietuviai. Tas „Lietūkio“ garažo epizodas buvo tyrinėtas vokiečių prokurorų, kai šeštame dešimtmetyje, netoli Štutgarto esančiame Liudvigsburgo miestelyje, buvo nagrinėjama už karo nusikaltimus teisiamų gestapininkų byla. Vokiečių teisininkai, pasak Anušausko, „buvo tikri, kad pogromą Kaune – kaip ir kitus pirmuosius SSRS-Vokietijos karo dienomis – organizavo vokiečių saugumo tarnybos – gestapas, SS ir SD. O teisingiau – šiems pavaldus operatyvinis dalinys, žinomas kaip „Einsatzgrupė“. Šie operatyvininkai į Kauną atvyko dar prieš įsigalint okupacinei vokiečių valdžiai.“

Galimų lietuvių-budelių pavardes, kiek tai buvo įmanoma nustatyti pagal šiuo metu prieinamą medžiagą Lietuvos ir Vokietijos archyvuose, Anušauskui yra pavykę identifikuoti. Jis mini šiuos asmenis: Juozas Surmas, Pranas Matiukas, Vytautas Čaikauskas (Čekaitis), Stasys Gailiūnas (Gasiliūnas). Dar įvardijami kaip galimai dalyvavę Vincas Paškevičius ir Edmundas Bžeskis.

Įdomu tai, kad KGB, pasak Anušausko, „skirtingu laiku sulaikė, tardė ar sekė beveik visus žinomus įtariamuosius, bet nė vienam nepateikė kaltinimų. Tik vieną iš jų sušaudė – už kitus nusikaltimus.“ Ir dar reikšminga detalė: nė vienos paminėtų įtariamųjų nuotraukos neišliko. Anušausko liudijimu, ir „iš Ypatingojo archyvo bylų ir net Centrinio valstybės archyvo jos dingo.“

Savo tyrimą Arvydas Anušauskas yra pristatęs Holkausto muziejuje Vašingtone. Ten žmonės nustebo visa tai išgirdę. Reakcija? Na, tai, sako, bet juk įvairios enciklopedijos rašo ką kita – organizavo ir žudė, girdi, vieni lietuviai…

Vis dėlto yra išlikę kitų svarbių dokumentų ir liudijimų, susijusių su įvykiais „Lietūkio“ garaže, kurie A. Anušausko tyrime neminimi ir, mano nuomone, nėra pakankamai plačiai žinomi. O juos ne tik žinoti, bet ir tarptautinei bendruomenei pristatyti tikrai verta.

Bet apie tai – kitame straipsnyje.

2020.07.09; 07:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Vidmantas Valiušaitis. Kada gyventi ir kada mirti?

Įprasta sakyti, kad iš istorijos mokomasi. „Žinote, kada tauta pasirodo išmokusi istorijos? – klausia išeivijos mąstytojas Feliksas Jucevičius ir čia pat atsako: – Kada ji žino, kada gyventi ir kada mirti. Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu esame menki istorijos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai.“

Kalbėti apie Birželio sukilimą „neatsiprašinėjant ir nesiteisinant“ tapo jau kaip „blogas tonas“. Sukilėliams „kaltė“ implikuojama jau „pagal nutylėjimą“…

Dera pripažinti, kad Birželio sukilimo traktavimo susidariusi padėtis rodo ne ką kita, o mūsų pačių vangumą. Per 30 nepriklausomybės metų šaltinių viešinimo ir pirmosios sovietų bei nacių okupacijų tyrimo srityse padaryta žymiai per mažai, atsižvelgiant į klausimo svarbą. Todėl vis dar esame priversti diskutuoti su oponentais sovietinio naratyvo primestų interpretacijų lauke.

Nenoriu supaprastinti: sąlygos buvo ir yra sunkios. 50 metų istorinius faktus selektyviai atrinkinėjo, juos interpretavo, tarptautinei bendruomenei pristatinėjo, šalies viduje „šviečiamąjį darbą“ kontroliavo okupacinė valdžia. Jai žūtbūt reikėjo pateisinti ir įteisinti nelegalų savo šeimininkavimą užvaldytose žemėse, o prievartą, represijas, žiaurumus pateikti kaip tariamą atpildą „fašistų pakalikams“ ir „kolaborantams“.

Sovietai nepripažino lietuvių siekio turėti savo nepriklausomą valstybę. Vadovavosi paprasta logika: kas ne su mumis, tas prieš mus, todėl visus, nepritariančius sovietinei okupacijai, laikė „fašistais“. Tai paliko pėdsaką. Pradedant archyvais, kurie buvo „švarinami“, naikinant neparankius dokumentus, o ypač įkalčius (prisiminkime, kaip sovietmečiu buvo klastojamos nuotraukos, retušuojant „nereikalingus“ asmenis ir prikombinuojant jose „tinkamus“), baigiant profesionalių istorikų studijomis, skirtomis bolševikų invazijai į Lietuvą ir sovietinei okupacijai pateisinti. Viskas turėjo tarnauti tokiai nuostatai įdiegti.

Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Amerikiečių istorikas Timothy Snyderis savo vertingoje, daugiau kaip 500 psl. knygoje „Kruvinos žemės“, apie Lietuvą rašo vos keliolikoje puslapių. Bet lemtingai. Pasikliovęs, matyt, ne itin patikimais šaltiniais, padarė esminių faktografinių klaidų. Jis tvirtina: „Sovietai trėmė lietuvius tą patį mėnesį, kai į Lietuvą įžengė vokiečių kariuomenė, o NKVD kalėjimuose juos šaudė vos prieš kelias dienas, iki atvykstant vokiečiams. Lietuvos diplomatas K. Škirpa rėmėsi šiomis kančiomis radijo laidose, skatindamas minias žudyti.“

Dar daugiau. Pirmojoje knygos „The Blood lands“ laidoje anglų kalba (2010) T. Snyderis teigė, kad K. Škirpa atvyko į Lietuvą su vokiečiais, kad Laikinoji vyriausybė buvo sudaryta iš kraštutinės dešinės politinių jėgų (members of the extreme right).

Tuo metu istorijos faktai yra visiškai priešingi: nei K. Škirpa kalbėjo per radiją, nei tuo metu buvo Kaune. Berlyne vokiečiai jam uždėjo namų areštą iškart po to, kai sužinojo, kad Lietuvoje prasidėjo sukilimas ir sukilėliai be vokiečių leidimo paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Jeigu K. Škirpa būtų buvęs vokiečių agentas arba nusiteikęs vykdyti nacių politiką, kam reikėtų jį areštuoti Berlyne? Naciams jis būtų daug naudingesnis Kaune, pastatytas vokiečiams tarnaujančios vyriausybės priešakyje. Bet ne, naciai K. Škirpą sulaikė. Kodėl?

Laikinosios vyriausybės branduolį sudarė nuosaiki centro kairė – valstiečiai liaudininkai ir jaunieji katalikai, vėliau susitelkę į Lietuvių fronto politinį sąjūdį, kuris laikėsi tolėliau į kairę nuo krikščionių demokratų. Kaip tik dėl šios priežasties, kad extreme right jėgos nebuvo vyriausybėje atstovaujamos, vadinamieji nacionalistai, padedami vokiečių gestapo, naktį iš liepos 23-iosios į 24-ąją surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Vokiečiams nebuvo patogu savo rankomis likviduoti vyriausybę, kuri turėjo didžiulį visuomenės palaikymą. Todėl jie pasiuntė savo parankinius, kurie jėga užėmė policijos būstinę, perėmė vadovavimą komendantūros batalionui, suėmė vidaus reikalų ministrą pulk. Joną Šlepetį ir LAF įgaliotinį Levą Prapuolenį, tačiau nuversti vyriausybės tuo metu dar neįstengė.

Vėl klausimas, į kurį rusišką propagandą aptarnaujantys istorikai ir komentatoriai neįstengia duoti rišlaus atsakymo: kam gi okupantui versti vyriausybę, vykdančią jo užmačias? Atsakymas paprastas: Laikinoji vyriausybė kaip tik ir buvo kliūtis, trukdžiusi naciams vykdyti savo planus visu pajėgumu. Absoliuti dauguma Lietuvos žydų sunaikinta po to, kai Laikinoji vyriausybė buvo priversta pasitraukti iš politinės scenos, o nacių final solution operacijos talkininkais tapo būtent pučistų prieš Laikinąją vyriausybę ideologinės platformos žmonės.

1941 m. birželio įvykių tikslus pats K. Škirpa apibūdina šitaip: „birželio 23 dienos sukilimas buvo suplanuotas ir organizuojamas ne kokiam įsiteikimui hitlerinei Vokietijai, kuri ruošėsi suduoti ginkluotą smūgį sovietiniam bolševizmui, bet nusikratymui sovietinės okupacijos, vienkart pastatant ir hitlerinę Vokietiją prieš Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo faktą. Taigi, aukos, kurių birželio 23 d. aktas pareikalavo iš mūsų tautos sukilėlių, buvo sudėtos ne už kokius svetimus tikslus, o tik už pačios lietuvių tautos politinį idealą.“

Neįmanoma suprasti ir objektyviai išnagrinėti to meto istorinių įvykių, ignoruojant faktą, kad lietuviai, kurių valstybė tapo Molotovo-Ribentropo pakto auka, turėjo savo politinių interesų – bandė atkurti vos prieš metus sunaikintą savo valstybę. Tačiau šis jų interesas nesutapo nei su nacių, nei su sovietų interesais. Todėl Laikinoji vyriausybė, kuri deklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimą, išreikšdama tautos didžiosios daugumos valią, buvo rakštis ir naciams, ir sovietams. Tiek vieni, tiek kiti norėjo ją pašalinti ir sukompromituoti.

Todėl prof. Kęstutis Skrupskelis daro teisingą išvadą: „Mano pagrindinė tezė būtų tokia: karinėje plotmėje sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietus; politinėje plotmėje – nukreiptas prieš vokiečius. Lietuvos geopolitinė padėtis kitos išeities nesiūlė: politinės struktūros kovoje prieš vokiečius tegalėjo būti sukurtos telkiant karines jėgas prieš bolševikus. Visiems buvo aišku, kad sukilėliai silpni ir karo eigos įtakoti negali.“

Politinės lietuvių struktūros, pasak Skrupskelio, buvo kuriamos tam, kad tarnautų „lietuviškiems reikalams santykiuose su naująja jėga“. Jis išskiria tris pagrindines sritis: švietimą, administraciją (vietinę policiją) ir kariuomenę. Tačiau vokiečiams įsigalint, šios struktūros slysta iš sukilėlių rankų, jose išsilaiko ir įsivyrauja tas sukilimo sparnas, ir tie lietuviai, kurie buvo vokiečiams artimesni. Tačiau esminius sprendimus priimančiose grandyse visur buvo vokiečiai.

„Toliausiai šia kryptimi nuėjo kariniai daliniai, kuriems pradžią davė sukilimas; mažiausiai – švietimo įstaigos. Politinėje erdvėje, žingsnis po žingsnio, sukilimas daug kur pralaimėjo. Tai liudija laipsniškas Laikinosios vyriausybės daugumos perėjimas į pogrindį“, – savo įžvalgas apibendrina Skrupskelis.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Sigmaras Gabrielis, ryšium su Lenkijos griežta reakcija į spaudos piknaudžiavimą terminu „lenkų koncentracijos stovyklos“, 2018-aisiais pareiškė: „Šias organizuotas masines žudynes įvykdė mūsų šalis, ir niekas kitas. Pavieniai kolaborantai nieko nekeičia.“ (This organized mass murder was carried out by our country and nooneelse. Individual collaborator schange nothing about that.)

Žinomas Izraelio politologas, profesorius Baris Rubinas (Barry Rubin) pastebi: „Nepabaigiami reikalavimai Centrinės Europos gyventojams reikalaujant nepabaigiamų kaltės išpažinimų, duoda priešingus rezultatus. Tai veikiau iššaukia apmaudą nei atsakomybės pripažinimą ir tikrą atgailą. Požiūris, kai atsisakoma pripažinti šių valstybių gyventojų kančias, įžiebia konfliktą, kurį netrunka išnaudoti antisemitiniai elementai. Mes turime pradėti dialogą, kuriame būtų gerbiama jų istorinė patirtis, esanti sykiu ir daugelio žydų patirtis. Mes galime būti draugais, galime tapti solidarūs, remdamiesi mums bendra antitotalitarine patirtimi.“

Tai tik dalis priežasčių, kodėl praėjus beveik aštuoniems dešimtmečiams nuo tų tragiškų įvykių pasigirsta svarstymų „vertėjo“ ar „nevertėjo“, „apsimokėjo“ ar „neapsimokėjo“ Birželio sukilėlių aukos?

„Savaime aišku, kad mirti niekada „neapsimoka“, – sakė filosofas Juozas Girnius. – Bet kas nesibaimino nė mirties, tas tikėjo savo aukos prasme. Tačiau iš tiesų mirusieji patiki savo aukos prasmę tiems, kurie lieka po jų gyventi. Todėl užuot arogantiškai svarsčius tuos, kurie savo žmogišką didybę paliudija didvyriškumu, greičiau turime atsakyti, kiek savo kasdienybe vertiname tai, dėl ko jie aukojosi. Atsakymas į šį klausimą ir liudys tai, kiek esame jų verti.“

2020.06.24; 06:00

Skaitomiausios Videonaujienos

Kazys Škirpa. Didvyris, gynęs Lietuvos nepriklausomybę (3)

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Apie Kazį Škirpą, gynusį nepriklausomos Lietuvos interesus ypatingai sudėtingomis sąlygomis, apie 1941-ųjų metų Birželio sukilimą, kuris labai nepalankus Rusijos imperialistams, teigiantiems, esą Lietuva savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, bei Vokietijos slaptųjų tarnybų intrigas Antrojo pasaulinio karo metais pasakoja knygos „Sukilimas“ leidybos iniciatorius dr. Petras Gervė, istorija profesionaliai besidomintis žurnalistas, publicistas Vidmantas Valiušaitis, istorikas, diplomatas Bronius Makauskas ir atsargos pulkininkas Ignas Stankovičius.

Šioje, trečiojoje, dalyje skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos karininko Igno Stankovičiaus pastabos.

2020.02.21; 13:07

Skaitomiausios Videonaujienos

Kazys Škirpa. Didvyris, gynęs Lietuvos nepriklausomybę (2)

Vilniaus knygų mugėje vasario 20-ąją buvo pristatytas pulkininko Kazio Škirpos veikalas „Sukilimas“ (pirmą kartą išleistas 1975 metais Vašingtone).

Šioje, antrojoje, dalyje – istoriko Broniaus Makausko komentaras.

Trečiojoje dalyje bus skelbiamos žurnalisto Vidmanto Valiušaičio ir atsargos pulkininko Igno Stankovičiaus įžvalgos.

2020.02.21; 13:00

Politinės intrigos Skaitomiausios

Edvardas Čiuldė. Naujosios nomenklatūros formavimo principai (2)

***Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius***

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/.

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

**Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija**

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam duota būti E.Nekrošiumi), tokiam pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje.

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

***Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.***

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

***Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.***

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus.

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12

Skaitomiausios Žvalgyba

Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (13)

***Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.***

Žydų gelbėjimas Šiauliuose

„Dėl to, kad J. Noreika bendravo su žydais gelbėjusiais asmenimis (Domu Jasaičiu), galėjo žinoti apie jų veiklą arba išreiškė pasipiktinimą vokiečių veiksmais, jokiu būdu nemažina jo kolaboravimo perkeliant žydus į getus ir nusavinant jų turtą pasekmės, nes šie veiksmai sudarė dalį proceso, kuris galiausiai baigėsi žydų žudymu“, – kovo pabaigoje pareiškė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Ir „išreiškė savo aiškų įsitikinimą, jog dėl Jono Noreikos veiksmų karo metu jis nenusipelno jokių viešo pagerbimo ženklų“.

Deja, šis Komisijos pareiškimas gavosi labiau politinis, nei mokslinis, jame nemažai dviprasmiškų ir paviršutiniškų teiginių (pvz., ką reiškia frazė „įrodymai apie J. Noreikos veiklą nėra galutiniai“ – tai gal jie nevadintini įrodymais; arba „griežtai vertinant šie aspektai nėra susiję su J. Noreikos dokumentuotu kolaboravimu vykdant Holokaustą“, – o ne griežtai vertinant?), ir dėl to kyla klausimai ir abejonės Komisijos objektyvumu.

Kodėl ne vienerius metus tylėjusi Komisija staiga pradėjo vertinti Genocido tyrimo centro ir litvako Gochino teisminį ginčą? Kiek šiais klausimais Komisija gali būti objektyvi, jei Komisijos pirmininkas E. Zingeris yra Lietuvos žydų bendruomenės garbės pirmininkas? Kiek kitų valstybių mokslininkai, nežinantys lietuvių kalbos, yra pajėgūs įsigilinti į sudėtingas lietuviškas aplinkybes (pvz., į kitokį, nei Prancūzijoje, nacių okupacinį režimą Lietuvoje), į itin painias Jono Noreikos gyvenimo ir vertinimo peripetijas, ar jie apskritai girdėjo apie Šiaulių antinacinį pasipriešinimą, Domą Jasaitį, Šiaulių komisarą Hansą Gewecke?

***Seimo narys Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.***

Ar Komisija geto vadovų veiklą taip pat vertina kaip dokumentuotą kolaboravimą: jei taip, tai kodėl nepasisakė dėl viešo Kauno geto vadovų pagerbimo, o jei ne, tai kokiu kolaboravimo apibrėžimu Komisija vadovaujasi? (Štai Komisijos pirmininko brolis Markas Zingeris mano, kad „nekorektiška, žinant realias aplinkybes, lyginti kolaborantus, nacių kalinius, geto tarybas ir policiją, su ne žydais kolaborantais, gyvenančiais kitapus getų spygliuotos vielos ir įsitaisiusiais nuovadose, ir kabinetuose, ir nebadmiriaujančius“. Tačiau, objektyviai žiūrint, kolaboranto sąvoka turėtų priklausyti nuo asmens tikslų ir veiksmų, o ne nuo buvimo vietos – juk kai kuriems geto kaliniams geto viršininko išskirtinės sąlygos taip pat atrodė kaip išdavystės kaina įgyta privilegija.

Štai S. Garbelis taip liudija: „1942 m. balandžio mėn. įstojau į Komunistų partijos pogrindinę organizaciją, įsteigtą Vilniaus gete, ir jos nurodymu buvau pasiųstas dirbti į gete buvusią žydų policiją. Žydų policija, kuriai vadovavo viršininkas Desleris ir geto komendantas Jakovas Gensas, Murerio ir Veiso nurodymu suimdavo žydus ir perduodavo juos vokiečiams sušaudyti. Geto rajone, Strašūnų g. name Nr.8 žuvusių tėvų vaikams buvo slaptai suorganizuoti vaikų namai. [Sužinojęs apie tai] Mureris įsakė Gensui likviduoti tuos vaikų namus. Po kokių dviejų dienų atvažiavo mašina, ir visi vaikai buvo išvežti. Spėliojame, kad jie buvo sušaudyti Paneriuose“.

Taip pat būtų svarbu žinoti, kaip Komisija vertina pasaulio teisuoliais pripažintus nacių karininkus? Kaip vertina partizanus, įsidarbinusius stribais ar NKVD-istais tam, kad tokiu rizikingu būdu padėtų partizaniniam pogrindžiui – ar kaip dokumentuotus kolaborantus, ar kaip pasiaukojančius kovotojus už laisvę? Pagaliau, ar tokia, metų metais nesusirenkanti Komisija apskritai yra reikalinga?

***Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.***

Komisija itin lengvabūdiškai įvertino Jono Noreikos santykį su Domu Jasaičiu – „bendravo“, nors Genocido tyrimo centro paskelbtuose paaiškinimuose buvo pasakyta gerokai daugiau: jie abu buvo antinacinio Šiaulių pogrindžio vadai ir itin pasitikėjo vienas kitu. Kodėl Komisijai neiškilo neišvengiami klausimai: ar žydų gelbėtojas Domas Jasaitis būtų pasitikėjęs „Holokaustą vykdančiu dokumentuotu kolaborantu“ – juk už žydų gelbėjimą naciai skelbė mirties bausmę? Ar gyvybe rizikuojantis D. Jasaitis galėtų žydus į mirtį siuntusį asmenį vertinti kaip „didelį patriotą ir rezistentą, griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“? Pagal Komisijos paskelbtą išvadą J. Noreika turėjo būti mirtinai pavojingas ne tik D. Jasaičiui, bet ir žydus gelbėjusiai jo žmonai Sofijai Lukauskaitei–Jasaitienei bei jų sūnui ir dukrai (žydų gelbėjimo darbe dirbusiais pasiuntinukais), ir jos seseriai Onai Lukauskaitei-Poškienei (su kuria po karo J. Noreika sukūrė antisovietinę organizaciją – vėlgi ypatingas tarpusavio pasitikėjimas) bei dviems jos sūnums! Ar Jasaitis, vienas iš antinacinės organizacijos Lietuvių frontas įkūrėjų, būtų rizikavęs visu Šiaulių pogrindžiu, jei Noreiką vertintų kaip E. Zingerio vadovaujama komisija?

Šis akivaizdus nelogiškumas, kurio nenori matyti Komisija, priverčia trumpam stabtelėti prie žydų gelbėjimo veiklos Šiauliuose – skirtingai nei Komisija, prieš darydami išvadas, turime suvokti, kas ten vyko, koks buvo tą veiklą organizavęs daktaras Domas Jasaitis – Jono Noreikos bendražygis, koks buvo komisaras Hansas Gewecke, nepaklusęs Jägerio nurodymui sunaikinti Šiaulių getą, ir kodėl būtent Šiauliuose pavyko sukurti tokį stiprų žydų gelbėjimo tinklą?

Iš D. Jasaičio liudijimų: „Žydų naikinimui Šiauliuose ir Šiaulių apskrityje prasidėjus (tomis dienomis visa Šiaulių apskritis buvo paniškai paveikta dėl 2000 žydų Žagarėje sušaudymo) sutikau SD viršininką leitenantą Bucalskį. Jis mane sustabdė ir išmetinėjančiai paklausė: „Tai ką, lietuviai nepatenkinti?“ „Ponas Bucalski, manau, ir jūs sutiksite, kad nėra galima būti patenkintu žinant ir išgyvenant, kas dedasi Žagarėje ir kitose vietovėse“. „Daktare, jei jūs panašiai kalbėsite, tai neabejotinai griūsite į tą pačią duobę.“

***Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.***

Visgi D. Jasaitis grasinimų neišsigando: „Liepos pirmoje pusėje Šiauliuose prasidėjo gausūs sušaudymai ir lietuvių, ir žydų [atkreipkim dėmesį – panašiu metu atsistatydinimus iš tarnybos pateikia Šiaulių apskr. viršininkas I. Urbaitis ir Šiaulių burmistras Juozas Naujalis]. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas buvo perpildytas. Į jį buvo sugrūsti komunistai, jų artimi bendradarbiai, o taip pat turbūt daug nekaltų žmonių. Kalėjimą tvarkė SD. Ji ir pradėjo vykdyti naktinius suimtųjų šaudymus. Buvo kalbama, kad tokių aukų skaičius buvo 5-600 žmonių. Šiaulių visuomenės vardu kun. J. Lapis, J. Bugailiškis ir D. Jasaitis nuvyko pas gebietskomisarą Geweckę ir prašė tuos šaudymus sustabdyti. Pastarasis atsisakė sustabdyti šaudymus, bet pažadėjo, kad ateityje šaudymai bus vykdomi tik teismo sprendimu. Komisaras [Gewecke] to pažado neišpildė. Šaudymai buvo vykdomi kaip ir pirmiau, SD, gestapo ir jo paties sprendimais, tik jie buvo labai negausūs. Žydus ištiko dar baisesnis likimas. Jau liepos vidury SD pradėjo jų masinį žudymą. Pirmomis aukomis buvo seniai, ligonys, apskritai nedarbingi asmenys ir vaikai našlaičiai. Jie buvo brutaliai suvaryti į sunkvežimius, išvežti už miesto ir nužudyti tarp Kuršėnų ir Gruzdžių miškuose. Tuo laiku sklido gandai, kad tokių aukų buvo apie 1500. Tie žudymai Šiauliuose sukėlė paniką.

Pirmasis Šiaulių visuomenės atstovų kun. J. Lapio, J. Orlausko ir D. Jasaičio kreipimasis į Šiaulių apygard. Komisaro štabsleiterį Schropferį su prašymu sustabdyti žydų naikinimą baigėsi nesėkmingai. Pastarasis pasikalbėjimą nutraukė ir grasomai patarė į tuos reikalus nesikišti, nes jie yra išimtinėje vokiečių žinioje ir jurisdikcijoje. Bet žydų šaudymai, nors ir mažesniais kiekiais, vis buvo vykdomi ir Žydų taryba neatlaidžiai prašė juos gelbėti. Todėl tie patys asmenys keliolika dienų vėliau kreipėsi į gebietskomisarą Geweckę ir prašė nekaltų žydų egzekucijas sustabdyti. Jis pažadėjo ir pažadą įvykdė. Iki okupacijos galo daugiau platesnio masto žudymų, išskyrus vaikų išvežimą 1943 m., nebuvo.“

Iš šio ir kitų liudijimų akivaizdu, kad po netikėto, siaubingo Žagarės geto likvidavimo susirūpinę lietuviai paveikė nacių komisarą Geweckę ir šis pasipriešino Jägerio spaudimui išžudyti taip pat ir Šiaulių getą. D. Jasaitis maksimaliai pasinaudojo Gewecke‘s pragmatizmu įtikindamas, kad žydai labai reikalingi jam paskirtai užduočiai įgyvendinti – Šiaulių apskrityje užtikrinti tvarką ir kariuomenės aprūpinimą. Būdamas Šiaulių sveikatos skyriaus viršininku Jasaitis įtikino Geweckę, kad be žydų daktarų (jų Šiauliuose buvo net 40 – pusė visų miesto gydytojų) Šiauliai karo metu pražus, nes „ore kabo įvairių eventualių epidemijų grėsmė“. Gewecke leido visiems žydams gydytojams dirbti laborantais, ir taip Šiauliai tapo vieninteliu Lietuvos miestu, kur žydai gydytojai turėjo išskirtines darbo sąlygas.

***Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.***

Šiaulių tekstilės fabriko direktorius žydų gelbėjimui taip pat panaudojo „baisiojo getų likvidatoriaus“ Gewecke‘s pragmatiškumą: „Dėl žaliavos trūkumo buvo numatyta fabriką likviduoti, bet šalta 1941–1942 m. žiema privertė vokiečius pakeisti savo nusistatymą. Buvo duoti dideli užsakymai ir įsakymu iš centro fabrikui buvo suteiktos pirmumo teisės tuojau po ginklų pramonės. Vieną gražią dieną gavau oficialų raštą, kad po kelių dienų žydų kolona bus atšaukta iš darbo. Tas atšaukimas žydams buvo didelis smūgis, nes jie tuo būdu liktų izoliuoti nuo miesto ir tas prilygtų lėtam jų išmarinimui badu. Paskambinau į getą ir pataikiau tuo momentu, kai ten sėdėjo Gewecke. Kategoriškai pareikalavau pasakyti, ar tikrai bus paimti žydai, nes aš turįs žinoti tai ryšium su terminuotais kariuomenės užsakymais ir t.t. Trumpai pagalvojęs Gewecke atsakė, kad po poros dienų pats [!] atvyksiąs į fabriką susipažinti su darbu ir vieta”.

Be šios pavojingos, bet viešos žydų gelbėjimo veiklos, D. Jasaitis suorganizavo ir pogrindinį žydų gelbėjimo tinklą – už tokius darbus naciai jau baudė mirties bausme. Kadangi vokiečiai nesistengė aprūpinti geto gyventojų vaistais, D. Jasaitis juos slapta perdavinėjo per geto tarybos narį Berą Kartūną. Taip pat į žydų gelbėjimo veiklą įsitraukė ir visa Jasaičių šeima. „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui. Išgelbėtų iš geto ir paslėptų vaikų motinos ateidavo gauti paskutiniųjų žinių. Laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Kartais tuose namuose galėdavo pasimatyti žydai, kurie gyveno ne vienoje vietoje ir neturėjo kitų galimybių susitikti. Jasaitienė laikinai priglausdavo savo namuose išvestą iš geto arba net savo inciatyva atėjusį žydą. Jie buvo išvežami iš miesto kiek galima greičiau ir įvairiais būdais. Ypatingais atvejais buvo panaudojama ligoninės sanitarinė mašina. Žydai buvo nugabenami į punktus, iš kurių juos paimdavo numatyti globėjai.“

Pabėgusius ar slepiamus žydus retai kada pavykdavo iškart nugabenti pas pastovų globėją, dažniausiai kurį laiką tekdavo slapstyti tarpinėse „stotelėse“. Viena iš jų buvo Šiaulių ligoninė. Ligoninės vaikų skyriaus vedėja Janina Luinienė liudija: „Vykonytė matuodavo [atvestiems žydukams] temperatūrą ir rašydavo ant lapo aukštą temperatūrą. Porą mėnesių vaikams išbuvus ligoninėje, prasidėjo šnibždėjimai. Kodėl temperatūrą matuoja tik Vykonytė? Kodėl tie visi berniukai apipjaustyti? Apipjaustytus vaikus buvo labai sunku paslėpti, todėl daug kas vengė juos gelbėti. Net metropolitas Andrejus Šeptyckis sutiko padėti gelbėti tik mergaites žydes. Kai visi pradėjo atvirai sakyti: „Tai žydukai“, vakare nubėgau pas S. Jasaitienę ir prašiau skubiai vaikus atsiimti ir kur nors išgabenti. Ponia Jasaitienė padėjo. Nakčia skubiai atvyko vaikų „tėvai“…“

Domo Jasaičio žmona, Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė, ypač gerai žinojo, kaip sudėtinga organizuoti žydų pabėgimą iš geto. „[Pirmiausia tekdavo] vaikui sudaryti gimimo metrikus [čia labai pagelbėdavo šiauliečiai kunigai], suaugusiam – asmens dokumentą. Suaugusiam sudaryti asmens dokumentą reikėjo arba išvogti iš savivaldybės pasams blanką su antspaudu, arba surasti savivaldybėje žmogų, kuris ant atitinkamo blanko su prilipdyta fotografija pasiryžtų antspaudą uždėti. Šito darbo vienas žmogus atlikti negalėjo. Antra – reikėjo turėti tinkamą vietą apgyvendinti, surasti pasiryžėlius, kurie sutikdavo tokį beteisį pilietį priimti. Retai žmonės gelbėdavo už materialines gėrybes, dažniausiai pasiryždavo tik religinio ir humaniškumo principo vedami.

Išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną žydą, į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5–10 asmenų. Už vieną išgelbėtą ištisos šeimos buvo statomos į pavojų.

***Pasaulio teisuoliai. Slaptai.lt nuotr.***

Kodėl buvo taip sunku išgelbėti žydą?1. Žydai buvo labai neryžtingi, jei pabėgimas buvo susijęs su rizika, jie rezignuodavo. Jie apleisdavo getą tik tuo atveju, jei buvo viskas iš anksto gerai suorganizuota. Apie tą ypatybę ne viena žydė man atvirai pasisakydavo. 2. Jeigu išėję į laisvę žydai buvo suimami ir gestapo tardomi, tai viską išpasakodavo iki smulkmenų apie savo gelbėtojų žygius, nurodydami jų pavardes, o tai sudarydavo didžiausią pavojų jų gelbėtojams.“

O štai dar keli liudijimai. „Dokumentuotas kolaborantas“, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža: „Esu išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų: p. S. Jasaitienei, dekanui kun. Vincui Bylai, kun Petrui Dzegoraičiui, Vilniaus geležinkelių valdybos kasininkei, kuri atveždavo pogrindinę spaudą ir kitiems – Radviliškin ir Joniškin. Dėl atsargumo ir galimo sugavimo kasininkė mano, o aš jos tikros pavardės nežinojome. Vokiečių saugumo agentai tris kartus buvo atėję teirautis dėl sugautų žydų su mūsų savivaldybės išduotais leidimais. Griežtai užginčijau, kad pažymėjimai yra fiktyvūs.“

Ūkininkas Jonas Daugėla: „Šiaulių mieste lietuviai labai plačiai vykdė žydų gelbėjimo ir jų pagalbos akciją ir šiam reikalui buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų. Ši akcija susilaukė labai didelio ūkininkų pritarimo. Šios organizacijos pagalba iš Šiaulių geto buvo pavogtas žydas Jokūbas Barilka. Mano tėvai savo ūkyje J. Barilką su dideliais pavojais išslapstė per visą okupacijos laikotarpį“.

Domas Jasaitis taip pat liudija, kad „Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinės tarybos pogrindinis laikraštis „Lietuva“ išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Stipru ir labai drąsu! Bet pala – juk Šiaulių apskrities pogrindžiui vadovavo Jonas Noreika! Holokaustą vykdantis dokumentuotas kolaborantas, pasak tarptautinės komisijos, leidžia ir platina įspėjamuosius tokio turinio leidinius? Pats sau grasina bausmėmis ir stengiasi jas kuo greičiau priartinti, beatodairiškai rizikuodamas dėl „Lietuvos atsistatymo“?

Vaizdas galutinai susifokusuoja, kai išgirstu iš vieno garbaus šiauliečio, kad jo tėvas, Šiaulių pogrindžio dalyvis, yra pasakojęs, jog Jonas Noreika buvo Šiaulių žydų gelbėjimo „stogas“. Logiška: vargu ar vieniems Jasaičiams būtų pavykę sukurti tokį platų ir taip sėkmingai veikusį žydų gelbėjimo tinklą – juk tam, kaip matome, reikėjo ir aukštų savivaldos pareigūnų pagalbos, ir rimtų finansų, ir valdiško transporto, ir daugybės kitų dalykų.

Deja, šis vertingas liudytojas (tėvas) jau miręs, o visos čia išvardintos istorinės aplinkybės ir prielaidos Komisijai ir litvakams kelia tik ironišką šypseną. Sergejus Kanovičius: „Pagal LGGRTC anoniminę pažymą – dieną jis žydus padėdavo naikinti, o laisvu nuo darbo laiku juos gelbėjo (įrodymų, beje, nėra).“; Markas Zingeris: „Dokumentuotų liudijimų apie J. Noreikos asmenišką požiūrį į Holokaustą nemačiau. Buvo minėta jo bičiulystė su vienu Gelbėtoju Šiauliuose [čia taip atsainiai įvardijamas Domas Jasaitis, kurio dėka išgelbėta šimtai žydų], jo perspėjimas apie pavojus kažkur vežimu važiuojantiems Šiaulių žydams, tačiau nežinia, kas ir kaip, ir kiek tai atitinka tikrovę. Taip kad Noreikos žmonos bandelės, kuriomis ji neva vaišino žydų vaikus, telieka bandelėmis“; o štai JAV gyvenantis litvakas G. Gochinas tuo žydų gelbėjimo „stogu“ greičiau sutinka pripažinti „baisųjį getų likvidatorių“ Geweckę, bet tik ne, gindie, Noreiką.

***Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.***

Deja, daugiau jokių Jono Noreikos pogrindžio pėdsakų nepavyko aptikti Domo Jasaičio archyve. Tačiau ten yra likusi svarbi jo įžvalga: „[Žydų gelbėjimo veikla] vyko slapta, be išėjimo į viešumą. Tik taip veikiant ji galėjo būti sėkminga, nes apie ją negalėjo sužinoti okupantų SD ir gestapas. Ji buvo žinoma tik tam, kas vykdė gelbėjimo veiksmą, ir tam, į kurį tas veiksmas buvo nukreiptas. Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų. Didelis darbas laukia mūsų istorikų surinkti esamus dokumentus, užrašyti liudininkų pareiškimus ir jais remiantis nupiešti istoriškai teisingomis spalvomis tos kruvinos, mūsų šalyje įvykusios epopėjos paveikslą. Nors jau labai pavėluota, bet dar nėra per vėlu“… Taip Domas Jasaitis Čikagoje rašė1 962 m. Taigi, prieš 57 metus…

Šią 2019-ųjų vasarą po „karštos“ televizijos laidos, skirtos Jonui Noreikai, paklausiau litvako Arkadijaus Vinokuro: „ar nesuabejojate, kad galbūt taip tūžmingai puolate žydų gelbėtoją?“ „Jei atsiras nors vienas jo išgelbėtas žydas, aš atsiprašysiu“, – ironiškai atkirto Vinokuras.

(Bus daugiau)

201912.12; 04:50

Skaitomiausios Žvalgyba

Latvių „Mata Hari“

**Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų**

Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.

Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.

2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga. Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.

M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.

M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.

Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau – rusų pasienietis Ivanas Petrovas.

Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.

**Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)**

Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.

Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!

Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.

Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“

Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.

Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.

1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.

Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.

Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.

1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.

Parengė Arvydas Valionis

2018.01.04; 06:00

Žurnalisto užrašai

Tarsi iškritę iš medžio

Štai ir vėl klausiu – kiek viltingų žinių suskaičiuočiau šiandien?

Kol kas – tik vieną. Lietuvoje, regis, neturės galimybės gastroliuoti Rusijos gynybos ministerijos finansuojamas Aleksandro Aleksandrovo akademinis Rusijos kariuomenės dainų ir šokių ansamblis. Lietuviškoje spaudoje gausu pranešimų, jog „bandymai surengti mūsų šalyje Raudonosios Armijos ansamblio koncertą baigėsi fiasko“.

Continue reading „Tarsi iškritę iš medžio” →

Žvalgyba

Bobulė numirė (1)

Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS

Džentelmenai neskaito svetimų laiškų! – esą taip naujasis JAV valstybės sekretorius Henris Stimsonas paaiškino, kodėl amerikiečiams nereikalingas Juodasis kambarys (slaptoji dešifravimo tarnyba, atskleidusi daug karinių ir diplomatinių paslapčių nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų iki 1929 metų, kai ją paleido).

Nors XX amžiaus pabaigoje JAV išleistos Špionažo enciklopedijos sudarytojai nėra visiškai tikri Stimsoną taip kalbėjus, bet neatsispyrė pagundai įtraukti jo pavardę tarp 1,5 tūkst. asmenų, tiesiogiai ar kitaip susijusių su didžiųjų valstybių žvalgybos ir kitomis viešumo vengiančiomis tarnybomis.

Continue reading „Bobulė numirė (1)” →

Žvalgyba

“Frau daktarė” prisipažino išdavusi šokėją Matą Hari

Apie profesionaliosios rytietiškų šokių atlikėjos Matos Hari gyvenimą jau esame rašę. Pagrindiniai M.Hari gyvenimo epizodai tarsi ir išnagrinėti.

Žinome, kuo toji nepaprasto grožio moteris vertėsi, žinome, kodėl jos pomėgis Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse bendrauti su aukšto rango politikais ir kariškiais sukėlė įtarimų žvalgyboms. Taip pat daugmaž aiškios aplinkybės, kodėl ji buvo apkaltinta “šnipinėjusi priešiškai stovyklai” ir kodėl jai skirta būtent griežčiausia bausmė – mirtis. Tikrai nesunku suvokti, kodėl to meto karo tribunolas jos nepasigailėjo.

Žinome ir kvapą gniaužiančių pasakojimų apie M.Hari dukrą Bandą. Remiantis gausiais rašytiniais šaltiniais, dukra pasuko panašiu keliu kaip ir jos motina. Beje, kai kuriose knygose apie moteris žvalges rašoma, jog duktė įsipainiojo į žymiai sudėtingesnes žvalgybines intrigas ir pasiekė rimtesnių rezultatų nei gimdytoja.

Continue reading „“Frau daktarė” prisipažino išdavusi šokėją Matą Hari” →

Fotoreportažai

Jeigu jiems pavyks sunaikinti pasididžiavimą savo tauta…

Kalba Vilius Bražėnas

Kova dar nebaigta

Vilius Bražėnas Utenoje

Akademikas Romualdas Grigas

Protestuotojai prie Švietimo ministerijos

Susitikimas mokykloje

Publicistas Zolubas

Čia mokėsi Vaižgantas

Visuomenės veikėjas Burokas

Prof. Ona Voverienė

Vilius Bražėnas Varpe

Vilius Bražėnas Ąžuolo mokykloje Kaune

Su moksleivėm Vaižganto mokykloje

Vilius Bražėnas su moksleiviais Kėdainiuose

Vilius Bražėnas ilsisi

Ąžuolo mokykloje

Pasvalyje su moksleiviais

Susitikime su visuomene

Vilius Bražėnas buvo puikus oratorius

Kėdainiuose

Pasodinome ąžuoliuką

Sodiname ąžuoliuką

Su Lietuvai pagražinti draugijos aktyvistais

Prie Vytauto Didžiojo bažnyčios

Panevėžio savivaldybėje

Vaižganto gimtinėje

LPD renginys gamtoje

Vilius Bražėnas Vaižganto bute-muziejuje

Kunigiškiuose

Po renginio mokykloje

« ‹ 1 iš 2 › »

Minint Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines

Grįžęs iš Viliaus Bražėno 100-ųių gimimo metinių minėjimo Vilniaus karininkų ramovėje, iškart ėmiau vartyti jo jubiliejui išleistą knygą „Kova dar nebaigta…” (sud. prof. Ona Voverienė). Politikos apžvalgininko tarptautininko , antikomunisto, antiglobalisto vienminčiai į šį rinkinį sudėjo jo straipsnius, neįėjusius į ankstenes knygas; beveik visus juos atrinko dar pats autorius. Knygoje analizuojamos trys pagrindinės temos: globaliniu mastu – antikomunizmas ir antiglobalizmas, Lietuvos mastu – patyrusio politiko argumentuoti patarimai, kaip išvengti Tautai ir Lietuvos valstybei nepagaidaujamų globalizmo pasekmių.

Nemažas skyrius – jo bendražygių tekstai žiniasklaidoje apie V. Bražėno publicistiką, visuomeninę veiklą. Įdomu tai, kad knygos leidybą parėmė įvairios visuomeninės organizacijos, kurias, kaip supratau, žymiai dosniau testamentu parėmė pats V.Bražėnas (pasak sudarytojos O.Voverienės, trylika organizacijų gavo po trylika tūkstančių litų).

Su iškiliuoju politologu esu daug važinėjęs po Lietuvą, ne kartą lankęsis jo namuose, padaręs, kaip netrukus paaiškėjo, paskutinę jo nuotrauką (sūnus Gintaras filmavo jo, sugrįžusio iš ligoninės po pirmo vos ne mirtino likimo smūgio, gelbstint sraigę, pokalbį su Nepriklausomybės akto signataru Romualdu Ozolu); dalyvavau ir paskutinėje jo žemiškojoje kelionėje… Šiam tekstui iliustruoti atrinkau kelias dešimtis įvairių susitikimų nuotraukų, o štai laidotuvių nuotraukos dingo kaip į vandenį. Peržiūrėjau didžiąją dalį kompiuterinių diskų, sugaišau daug laiko – nėra. Ir tada prisiminiau prof. O.Voverienės minėjime pasakytus žodžius: jeigu žmogus peržengia savo šimtmetį ir jis dar neužmirštas, minimas – toks žmogus gyvens ilgai. Maždaug taip ji pasakė.

Ir iš tiesų – kam reikalingos tos laidotuvių nuotraukos? Mums, artimiau jį pažinojusiems, sunku įsivaizduoti, kad šio žavaus žmogaus, iki paskutinių gyvenimo dienų labai šviesaus, išmintingo, jaunatviškai energingo, jau nebėra, juo labiau, kad šimtmečio minėjime jis mus mokė suprasti kiekvieną Vinco Kudirkos „Tautinės giesmės” žodį (ekrane matėme Albino Kentros nufilmuotą V.Bražėno gimtadienį 2008-ųjų balandžio 6-ąją). Parašiau žodį išmintingas ir prisiminiau jo susitikimą su Marijampolės visuomene. Po įsimintinos kalbos marijampoliečiai garbingam svečiui linkėjo sveikatos, ilgų gyvenimo metų. Visiems netikėtai jis įsiterpė: Linkėkite ne tik sveikatos, bet ir išminties, nes sveikas durnius gali daug bėdos pridaryti. O dėl ilgų gyvenimo metų ne kartą yra tarsi atsiprašinėjęs: Aš ir taip Dievui jau esu labai skolingas...

Iš tiesų, juk gyvenimas matuojamas ne metais. Ir ne pinigais, ne turtais. Savo litus ar dolerius jis išdalino tiems, kurie tęsia jo darbus. Kova dar nebaigta, – byloja jubiliejinė V.Bražėno monografija. Nepalyginamai didesnį savo turtą, išmintį jis išdalino paskaitų, knygų pavidalu. Pats V.Bražėnas tądien iš ekrano pasakė, kad jo knygų galima rasti M.Mažvydo, Vilniaus Universiteto, Mokslų akademijos, Adomo Mickevičiaus bibliotekose, bet prof. O. Voverienė, kalbėdama apie išmintingąjį šimtametį, reikšmingai įspėjo: minėtose bibliotekose jo knygų dar yra. Ir iš tiesų: jeigu būsime abejingi savo Tėvynei, nekovosime dėl jos likimo, globalistai, kosmopolitai gali tas knygas jeigu ne sudeginti, tai bent uždaryti į specfondus. Juk V.Bražėnas, bendraudamas su jaunimu, yra ne kartą drumstęs moksleivių protus. Jis sakydavo: Visus Lietuvos (ir ne tik) kosmopolitus reikia susodinti į kosminį laivą ir išsiųsti į kosmosą! Jūs tik pagalvokit, koks įžūlumas!

Arba štai:

Šėtonas turėtų stebėtis žmonių sukurta pragariška sistema – komunizmu. Jis galėtų sakyti: „Net aš pats negalėčiau sugalvoti nieko geresnio”. Teroras, masiniai kapai, Sibire išbarstyti kankinių kaulai, jų kančios, našlių ir našlaičių ašarų jūra yra tik dalis komunizmo apraiškų. Komunizmas gali didžiuotis savo brutalia jėga, galėjimu naikinti žmogaus dvasią, savigarbą, garbės jausmą, žmogaus-žvėries paleidimu nuo moralinės grandinės.

Globalizmas yra milžiniško masto utopija. Nėra nieko baisesnio už utopiją su ginklu. Ši utopija yra neregėtas siaubas, nes apginkluotas baisiausiais ginklais. Globalizmas – tai tautų „gripo” ideologija, skleidžianti visuotinį kosmopolitizmą: ji žudo tautas, kurios pasaulio gobšiems susimokėliams bando pastoti kelią siekiant pasaulinės politinės valdžios.

Globalizmas – pasaulinės timokratijos sudarymas – būtų Lenino, Stalino, Hitlerio svajonių įgyvendinimas, tik su kitais šūkiais ir kitomis priedangomis. Tokiame pasaulyje gerai jaustųsi tik KGB ir gestapo tipo kosmopolitai…

Ir taip toliau, ir taip toliau… Labai pavojinga knyga „Kova dar nebaigta…”, kurioje knibždėte knibžda tokios maištingos mintys.

V.Bražėnas ne kartą man skundėsi, kad niekaip negali patekti į televiziją. Amerikoje galėdavo (pats mačiau nufilmuotus jo pokalbius tūkstantinėse auditorijose), o Lietuvoje – labai atsiprašom, mums užtenka etatinių specialistų, patikimų, valdomų, nė neketinančių skristi į kosmosą.

Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, savo Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami kitų. Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti, kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo, ir toliau turėtų pirmauti, “PAREIGA TĖVYNEI”…Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas.

Pateikiau kelis sakinius iš V.Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, padovanotos Kėdainių Šviesiajai gimnazijai (“Gimnasium Iliustre”), kurios moksleiviai labai susidomėję, šiltai sutiko garbųjį svečią, mielai su juo fotografavosi. Bet ar galima šiais laikais prie jaunimo prileisti žmogų, kuris ragina didžiuotis savo tauta, savo Tėvyne ir pirmenybę teikia ne žmogaus teisėms, o pareigai Tėvynei?! Ar tik ne V.Bražėnas kaltas, kad į gatves išeina vis daugiau jaunimo su Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus, Maironio, Valančiaus, Vytauto Didžiojo atvaizdais, skanduodami Justino Marcinkevičiaus išmokytą žodį Lie-tu-va?

Reikia užbarikaduoti Gedimino prospektą ir išimti iš bibliotekų V.Bražėno knygas. Tačiau bėda ta, kad nemažai jo knygų išdalinta privatiems asmenims, mokyklų mokytojams, daug straipsnių paskelbta internete. Prof. O.Voverienė papasakojo, kad V.Bražėno šimtmetį labai gražiai paminėjo būtent Tautinio jaunimo sąjunga. Dar vienas minėjimas įvyko Mokslų Akademijos bibliotekoje.

Tai ką vis dėlto V.Bražėnas kalbėjo Kėdainių Šviesiosios gimnazistams? Jis papasakojo, kaip 1974 m. Chicago Tribune, didžiulis laikraštis, paskelbė Stalino receptą, kaip galima sunaikinti tautą. Stalinas komunistams yra sakęs: norint sukurti pasaulinę valdžią, reikia naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta. Jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos pasididžiavimą savo tauta, mes ją būsime nužudę. Paprastas receptas. Bet kardas dviašmenis. Pažvelkime į Stalino receptą iš kitos pusės – ir mes jau žinome, kaip galima išgelbėti tautą. Kelkime patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta!. Galime būti pavyzdys kitoms Europos tautoms, Europa, savo ruožtu, gali būti pavyzdžiu kitų kontinentų tautoms. Mes turime misiją įkvėpti kitas tautas kovoti su tautų naikintojais. Kodėl mes? Todėl, kad nėra kitos tautos, kuri būtų buvusi taip trypiama, naikinama, kaip lietuvių tauta. Bet ji išliko! Nes turėjo giliai įleistas kario ir valstybės kūrėjo šaknis. Jūs esate deimantiniai vaikai, nes daimantai susidaro milžiniškoms jėgoms slegiant anglį, – Šviesiosios salėje-vidiniame kiemelyje kalbėjo V.Bražėnas.

Pateikiau ištraukėlę iš savo rašinio. Sunkiai vaikštantis senukas negailėjo nei laiko, nei jėgų – važinėjo po Lietuvos mokyklas ir demaskavo sveikų durnių pastangas naikinti patriotizmą, pasididžiavimą savo tauta, moksleivius vadino deimantiniais vaikais, nes puikiai matė, kokią įtaką jiems daro bulvarinė žiniasklaida, pagal Stalino receptą sukurpti istorijos ir literatūros vadovėliai.

Bijau, kad sveiki durniai , du dešimtmečius žaloję Lietuvą, ypač jos jaunimą, padarę sunkiai bepataisomos žalos, į V.Bražėną atsigręš tik tada, kai jau bus sunku ką nors pakeisti. Jie labai panašūs į tuos, kurie daugiausia dėl durnumo važiavo parvežti Stalino saulės, o paskui, sugrįžę iš motinos Rusijos, toliau klimpo į savo niekšybes iki pat Atgimimo, iki šiol. Dabar jie rašo memuarus, bandydami nusiplauti tautos kraują ir ašaras, klastodami istoriją, žalodami vaikų sielas.

Bet viltis miršta paskutinė. V.Bražėnas buvo optimistas. Nepraraskime vilties ir mes. Kova dar nebaigta, dar ne viskas prarasta. Antikomunisto ir antiglobalisto 100-mečio minėjime apie pavojus tautai, apie niekingą Vyriausybės Globalios Lietuvos programą, kuria siekiama, kad mes greičiau ištirptume, kalbėjo prof. Romualdas Grigas. Nė viena tauta nesielgia taip neatsakingai. Mes šiandien gyvename su iškrypusiu stuburu. Nuo Mindaugo laikų, deja, pasigendame reikiamo dėmesio etniniams lietuviams. V.Bražėnas tarsi koks apaštalas sugrįžo į Lietuvą ir bandė atverti mums akis, – kalbėjo R.Grigas, prieš tai įvertinęs jo asmenį ir visą jo raštiją.

Minėjime kalbėjęs pranciškonas kunigas Paulius Vaineikis žavėjosi V.Bražėno asmenybe, jo įžvalgomis apie pasaulį. Reikėtų Viliaus Bražėno gatvės Vilniuje, ir ne bet kokios, reikėtų regėti jį maldose, reikėtų mums, vyresniesiems, daryti didesnę įtaką jaunimui, kuris jau mūsų nepaiso, neklauso, elgiasi rizikingai ir pavojingai, kaip mokė V.Bražėnas. Būkime su jais, skęstančius gelbėkime. Šioje salėje, deja, jaunų žmonių nėra, mes patys save agituojame. Daug sunkiau agituoti tuos, kurie tau priešiški, kurie tavęs nesupranta, iš tavęs pasišaipo, bet tik šitaip galime išlikti, išsaugoti savo tapatybę.

„Varpo” redaktorius Algimantas Zolubas V.Bražėną pavadino Kolumbu Lietuvai. Jis parodė mums dvi Amerikas – komunistinę ir demokratinę. Ir dvi mūsų išeivijos puses. Santara -Šviesa buvo veidu atsisukusi į Lietuvą, bet nugarą rodė Lietuvos nepriklausomybei. V.Bražėnas laikėsi kitokių nuostatų. Grįžęs į Lietuvą, jis skatino bendruomenių kūrimą, savivaldą. Vienu pirštu galima tik parodyti, dviem purštais net špygos neišlankstysi, o penki pirštai – jau kumštis. Reikia eiti į rinkimus ir atsivesti bent kelis abejinguosius, pasyviuosius, nes būtent jie, nebalsuojantieji, išrenka mums valdžią, kuri ir skandina Lietuvą. Priimkim V.Bražėno nuostatas ir su jomis eikim į priekį, – sakė A.Zolubas.

Minėjime dar kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos pirmininkas Jonas Burokas, LPD pirmininkas Juozas Dingelis, Lietuvos moterų lygos vadovė prof. Ona Voverienė. Jos tekstą „Kryptingas žvilgsnis į Lietuvos ateitį” paskelbsime vėliau.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.04.08

Žvalgyba

Iš žvalgybos enciklopedijos: Gestapas (Geheime Staatspolizei)

Gestapas (valstybinės slaptosios policijos – Geheime Staatspolizei – akronimas). Būdama, ko gero, klaikiausia Trečiojo reicho baudžiamoji organizacija, negailestingai susidorodavo su nacistinio režimo opozicija tiek pačioje Vokietijoje, tiek ir vokiečių okupuotose teritorijose, vykdė žvalgybą ir ardomąją veiklą įvairiose šalyse, o taip pat kuravo nacistų sukurtos ir išplėtotos koncentracijos stovyklų ir mirties stovyklų sistemos „darbą“.

Oficialiai pagrindinis gestapo uždavinys buvo formuluojamas taip: opozicijos tyrimas ir likvidavimas.

Gestapas buvo įsteigtas 1933 metais Germano Geringo, pakeitęs prūsišką politinę policiją. Pirmuoju viršininku tapo Rudolfas Dilsas. Iš pradžių G.Geringo nurodymu gestapas vykdydavo nacistų partijos priešininkų areštus ir egzekucijas.

Bet po Henriko Himlerio paskyrimo 1934 metų balandį Gestapas išsiplėtė, virto politinių represijų aparatu prie SS – sukarintos struktūros, kuri buvo savotiškas nacistų partijos (ir kuriai taip pat vadovavo H.Himleris) „kovinis avangardas“.

Continue reading „Iš žvalgybos enciklopedijos: Gestapas (Geheime Staatspolizei)” →

Aktualijos

Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )

Viena iš paskutiniųjų Julijos Latyninos laidų “Kod dostupa” buvo ypač įdomi. Kadangi žymi Rusijos politikos apžvalgininkė daug dėmesio skyrė Lietuvai.

Tiek Lietuvos istorijai, tiek ir šių dienų aktualijoms. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia Julijos Latyninos komentaro, skirto Lietuvos aktualijoms, vertimą. Pirmojoje dalyje kalbama apie lietuvių santykius su lenkais, Vilniaus atgavimą ir Antrojo pasaulinio karo pradžią.

O antrojoje dalyje dėmesys sukoncentruotas į šių dienų aktualijas. Pavyzdžiui, cituojamas prof. Vytautas Landsbergis, premjeras Andrius Kubilius, svarstoma, ar Lietuvai reikalinga atominė jėgainė…

Manome, kad šis J.Latyninos komentaras tikrai sudomins mūsų skaitytojus.

Continue reading „Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )” →

Politinės intrigos

Kolaborantas ar laisvės idealistas?

Triukšmas dėl Juozo Brazaičio laidotuvių

Padidėjus spaudimui 1941 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais dirbusios Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV) ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį perlaidoti Kaune aukščiausieji valstybės vadovai atsisakė šiam įvykiui suteikti oficialų valstybinį statusą.

Dalyvauti J. Brazaičio perlaidojimo iškilmėse Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atsisakė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė, ir premjeras Andrius Kubilius.

Kilęs triukšmas nenutyla iki šiol. Maskvos globą įsimylėjusių Seimo narių Algirdo Syso ir Vytenio Andriukaičio bei jų vienminčių neseniai sulipdytas „kolektyvinis“ atviras laiškas, paskelbtas interneto portale bernardinai.lt, rodo tolesnį Lietuvos interesų išdavimo tęsinį, vykstantį nuo pat okupacinės sovietinių kolaborantų valdžios įkūrimo.

Continue reading „Kolaborantas ar laisvės idealistas?” →

Žvalgyba

Apie Vakarų Vokietijos pralaimėjimus žvalgybos fronte

Po Antrojo pasaulinio karo atsirado dvi Vokietijos, taigi ir dvi specialiosios tarnybos: BND ir “Štazi”. Šįkart daugiau apie pirmąją, BND, “Konstitucijos apsaugos tarnybą”, Vakarų Vokietijos kontržvalgybinę žinybą.

Ji buvo kuriama pirmą kartą, daugiausia anglų ir amerikiečių specialiųjų tarnybų pastangomis, labiau orientuojantis į angliškąjį (MI 5) modelį. BND, pavyzdžiui, neturėjo įgaliojimų sulaikyti ir areštuoti. Vokiečių specialiosios tarnybos kūrėjai anglai ir amerikiečiai bijojo savo rankomis sukurti kažką panašaus į Gestapą arba SS. Juk jų kadrai – tai visų pirma buvusieji nacistai. O po to, kai Vakarų ir Rytų Vokietijos susijungė, iškilo “dvigubų agentų”, dirbusių “Štazi”, problema.

Continue reading „Apie Vakarų Vokietijos pralaimėjimus žvalgybos fronte” →

Žvalgyba

Kalinys Nr. 26336

Jis buvo Dachau koncentracijos stovyklos kalinys – Nr.26336. Jis buvo Vokietijos žydas Paulius Ernstas Fakenhaimas. Jam pasisekė: jis liko gyvas. Jį išgelbėjo admirolas Kanaris, kuriam prireikė agento, mokančio Rytų kalbų.

1941 m. balandžio 9 d. Fakenhaimas stovėjo kalinių rikiuotėje ir drebėjo nuo šalčio. Kas galėjo pamanyti, kad ir šalčiui, ir alkiui atėjo galas, kad kaliniui Nr.26336 pasisekė tarsi loterijoje vienas prie milijono. Visi kaliniai rikiuotėje nuėjo į darbą, o jam buvo liepta pasilikti. Kodėl jam liepė eiti į ligominę? Nejaugi dėl didžiulės voties ant kaklo? Viskas vyko tarsi sapne. Apžiūrėjo gydytojas, medicinos seserys. Skaniai maitino. Vadino ponu Fakenhaimu. Argi ne sapnas? Juk iki šiol jis buvo mirti pasmerktas Dachau kalinys.

Continue reading „Kalinys Nr. 26336” →

SLAPTAI

Kas apgins pulkininko Juozo Krikštaponio garbę?!

Vidmantas Valiušaitis. Lietuva priešinosi abiems: ir raudoniesiems, ir naciams

Vidmantas Valiušaitis. Juozo Lukšos-Daumanto prie „garažo“ neprirakinsi

Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje

Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys

Vidmantas Valiušaitis. Kada gyventi ir kada mirti?

Kazys Škirpa. Didvyris, gynęs Lietuvos nepriklausomybę (3)

Kazys Škirpa. Didvyris, gynęs Lietuvos nepriklausomybę (2)

Edvardas Čiuldė. Naujosios nomenklatūros formavimo principai (2)

Dalius Stancikas. Su kūju – per istoriją ir Lietuvą (13)

Latvių „Mata Hari“

Tarsi iškritę iš medžio

Bobulė numirė (1)

“Frau daktarė” prisipažino išdavusi šokėją Matą Hari

Jeigu jiems pavyks sunaikinti pasididžiavimą savo tauta…

Iš žvalgybos enciklopedijos: Gestapas (Geheime Staatspolizei)

Julijos Latyninos laidoje “Kod dostupa” – žvilgsnis į Lietuvą ( 2 )

Kolaborantas ar laisvės idealistas?

Apie Vakarų Vokietijos pralaimėjimus žvalgybos fronte

Kalinys Nr. 26336

Skaitomiausios naujienos

„Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – detektyvas žvalgybų tema

„Didžioji Karabacho paslaptis“ – knygos „Ilga kelionė į Hankendį“ tęsinys

Ką byloja „Ilga kelionė į Hankendį“

Trumposios naujienos

Azerbaidžano vadovas atsisakė Ispanijoje susitikti su Armėnijos premjeru

Rusija vėl grasins branduoliniais ginklais, bet tai rodo V. Putino silpnumą

V. Zelenskis ir I. Alijevas aptarė regiono saugumo klausimus

Lenkijos santykiai su Ukraina patiria „nuosmukį“

Vašingtone apiplėštas JAV Kongreso narys

Ką pareiškė Turkijos prezidentas po šalyje surengtos atakos

Ispanijos naktinio klubo gaisro aukų – vienuolika

JK premjeras neigia, kad britų kariai artimiausiu metu gali vykti į Ukrainą