Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka
Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės įvairių socialinių bei tautinių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams, Atskleidžiama sovietų ir nacių kolaborantų veikla 1920–1941 m. Anykščių krašte. Apžvelgiami dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais.
Knygoje išsamiai nagrinėjama penktosios kolonos formavimosi ir jos virsmo okupacijos metais kolaboracine sistema Anykščių krašte priežastys bei eigą 1920–1940 metais. Šio krašto tautinių bendruomenių; lietuvių, rusų ir žydų dalyvavimas kolaboruojant su SSRS ir Vokietija bei jų bendradarbiavimas vykdant antivalstybinę veiklą, pateikiamas išsamus Anykščių bei Kavarsko valsčių komunistinių organizacijų dalyvių bei jų rėmėjų sąrašas, kuriame įvardinti 255 asmenys.
Kolaborantų judėjimas Lietuvoje atsirado Sovietų Rusijai aktyviai ir slaptai remiant. Bolševikinė Rusija niekada nebuvo atsisakiusį pasaulinės revoliucijos idėjos, todėl Rusijoje dar tebevykstant pilietiniam karui Lietuvoje 1919-1920 m. jau kūrėsi pirmosios komunistinės kuopelės. Vertinant nepriklausomybės metais veikusių bendrą kolaborantų ir jų rėmėjų skaičių Anykščių valsčiuje (mieste ir kaimuose), jų buvo nedaugiau kaip 80 asmenų – komunistų, komjaunuolių ir MOPR-o narių skaičius nesudarė nei 1 proc. (0,58) valsčiaus gyventojų (1939 m. rugsėjo mėn., valsčiuje gyveno 13741 žmogus). Iš viso Anykščių vlsč. 1940 m. buvo 18 komunistų ir apie 30 komjaunuolių ir MOPR-o narių bei tiek pat (apie 30) jų rėmėjų (daugiausiai laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistus). Anykščių mieste 1936 m. gyveno (dalis iš jų tuo metų atliko bausmę kalėjimuose) 37 komunistinių organizacijų nariai, iš jų 33 žydai, tai sudarė tik 2,34 proc Anykščių mieste gyvenusių žydų bendruomenės (1939 m. rugsėjo mėn. duomenimis Anykščių mieste gyveno 1405 žydai). Lietuvos saugumo policija sėkmingai kontroliavo komunistų veikimą ir jie nebuvo valstybei labai pavojingi. Dėl savo neskaitlingumo ir didžiosios visuomenės dalies priešiškumo komunistams jie neturėjo jokių galimybių ir būdų pakeisti valdžią nei rinkimų metu (LKP Lietuvoje buvo uždrausta), nei naudojant jėgą -smurtiniu keliu.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Padėtis iš esmės pasikeitė Sovietinei Rusijai okupavus Lietuvą, kada buvusi Penktoji kolona – komunistinių organizacijų nariai ir jų rėmėjai, kartu su okupantų atstovais, užėmė beveik visus svarbiausius valdžios postus bei darbo vietas ir ėmėsi griauti, naikinti viską, kas susiję su Lietuvos nepriklausoma valstybe ir savarankiškumu. Sovietams užėmus Anykščių kraštą, ryškiausias viešosios nuotaikos pasikeitimas buvo tarp anykštėnų žydų. Ankščiau jie viešajame gyvenime aktyviai nedalyvavo, bet prasidėjus sovietinei okupacijai joks mitingas neapseidavo be jų džiaugsmingo žodžio. Lietuviai negalėjo suprasti ir menkai buvo informuoti apie tai, kad žydų viešai demonstruojamas džiaugsmas okupantais ir jų veikla reiškė pasitenkinimą ir viltį, jog Lietuvą užėmus sovietams visai jų bendruomenei nebegrės nacių persekiojimai bet lietuviai pasikeitusiame žydų elgesyje įžiūrėjo tik jų norą įsiteikti sovietiniams okupantams.
Apžvelgiant patriotinės visuomenės veiklą daug dėmesio knygoje skyriama Anykščių valsčiaus šaulių organizacijai, parodomas šaulių dalyvavimas pasipriešinime sovietinei okupacijai bei 1941 m. Birželio sukilime, jų kova su kolaborantais, pateikiamas 289-ių sukilimo dalyvių ir Anykščių apsaugos kuopos narių sąrašas, vadovaujantis šiuo sąrašu sudarytas Anykščių valsčiaus sukilimo dalyvio socialinis portretas – tai 30 metų amžiaus vyras gyvenantis miestelyje arba besiribojančiame su miesteliu kaime, pradinio išsilavinimo ūkininkas, vedęs, Lietuvos šaulių sąjungos narys. Pirmųjų partizanų būrių organizatoriai bei pasipriešinimo dalyviai Anykščių valsčiuje buvo šauliai. Prieš pirmąją sovietinę Lietuvos okupacija 1940 m. valsčiuje veikė keturi 2-osios Utenos šaulių rinktinės būriai; 4-asis Anykščių, kurį sudarė 3 būriai; vienas pėstininkų, vienas raitininkų (dragūnų) ir vienas moterų šaulių būrys, tai pat 38-asis Andrioniškio miestelio, 48-asis Burbiškio bažnytkaimio ir 36-asis Pavarių kaimo. Bendras šaulių skaičius juose buvo apie 200 narių. Šaulių sąjungos nariais buvo beveik visas tuometinis Anykščių miesto bei valsčiaus visuomenės elitas.
Prasidėjus sovietinei okupacijai sukilimui prieš okupantus Anykščių krašte pradėta ruoštis 1941 m. balandžio mėnesį, kai prasidėjo aktyviausių šaulių suėmimai ir represijos, tuo metu dalis buvusių Anykščių ir Andrioniškio šaulių pradėjo slapstytis Pavarių bei Andrioniškio miškuose ir burtis į partizanų būrius. 1941 m. birželio 24 d. Anykščių valsčiuje prasidėjo visuotinis sukilimas ir vyko 2 dienas. Birželio 24 dieną sukilėliai Anykščių mieste apšaudė besitraukiančius rusų kareivius, nuginklavo ir suėmė Šeimyniškių kaime (priemiestyje) sargybos poste budėjusius rusų kareivius, o birželio 25 d. visiškai išvadavo valsčiaus centrą – Anykščius. Sukilimas, prasidėjęs birželio 24 dieną, baigėsi birželio 25 d., kai antroje tos dienos pusėje Anykščių valsčiuje pasirodė vokiečių kariuomenės avangardas – motorizuotas žvalgų būrys. Birželio 25 d. pasiektas galutinis sukilimo tikslas – Anykščių valsčius išvaduotas nuo sovietinės okupacinės valdžios.
Birželio sukilimas Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos patriotinės visuomenės daugiausiai Anykščių, Andrioniškio, Burbiškio, Niūronių-Pavarių šaulių būrių narių sėkmingai įvykdyta karinė-politinė operacija. 1941 m. birželio 25 d. įvyko laisvų piliečių susirinkimai Anykščiuose, Andrioniškio ir Burbiškio bažnytkaimiuose. Sukilėliai, užėmę Anykščius birželio 25 d., Anykščių valsčiuje suformavo 8 apsaugos būrius (AB), sujungtus į vieną karinį organizacinį vienetą – Jungtinę apsaugos kuopą (AK), kurią sudarė 289 kovotojai, jai vadovavo birželio 25 d. sukilėlių vadovybės suformuotas štabas. Anykščių valsčiuje suformuota (AK) savarankiškai veikė labai trumpai – iki birželio 29 d., kai į Anykščius iš Utenos vokiečių karinės komendantūros atvyko 6 vokiečių kariškiai. Jie Anykščių mieste įvykdė ir pirmuosius masinius, parodomuosius sulaikytų žydų vyrų šaudymus. Vokiečiai nuo 1941 m. birželio 29 d., remdamiesi karo stoviu, stengėsi perimti (AK) kontrolę, taip siekdami jos būrių narius panaudoti nacistinės Vokietijos vykdomai masinio žydų tautos genocido politikai bet tik nedidelė (AK) kovotojų dalis bendradarbiavo (kolaboravo) su vokiečiams persekiojant ir žudant žydus. Anykščių (AK) vokiečių karinės administracijos Utenos apskrityje nurodymu išformuota 1941 m. rugsėjo mėnesio pradžioje. Vietoj (AK) Anykščių valsčiuje sudarytas pagalbinės policijos būrys.
Dėl gyvenimo sąlygų ryškaus pablogėjimo, represijų, sovietizacijos ir rusifikacijos, lietuviai karo laukė kaip išsigelbėjimo. Todėl jie karo pradžią sutiko tai pat džiaugsmingai kaip žydai 1940 m. sovietinės okupacijos pradžią. Lietuviai džiaugėsi kad prasidėjęs karas nutraukė sovietų represijas ir visko kas buvo lietuvišką naikinimą, tuo tarpu žydai prasidėjus sovietinei okupacijai džiaugėsi kad jų bendruomenei nebegrės vokiečių persekiojimai. Pirmoji sovietinė ir iš karto po jo sekusi vokiečių okupacija sukiršino lietuviškąją ir žydiškąją Anykščių krašto bendruomenes pasėjo neapykantą, tai buvo viena iš svarbiausių priežasčių kodėl tarp sukilėlių vadovybės sudarytos Anykščių AK kuopos narių atsirado asmenų kurie kolaboravo su vokiečiais persekiojant ir naikinant žydus, bet juos nustatyti nemažiau sudėtinga kaip kolaboravusius su sovietų valdžia asmenis. Autoriui pavyko surasti ir išnagrinėti 63 anykštėnų Birželio sukilimo dalyvių ir policininkų baudžiamasias bylas. Nors liudininkų parodymuose daug prieštaravimų, išsigalvojimų ir melo bet 109 liudininkų parodymai 63 baudžiamosiose bylose kurios su pertraukomis buvo keliamos ir nagrinėjamos nuo 1944 rugsėjo mėn. iki 1955 m. rugpjūčio mėn. leidžia jas sugretinus išsiaiškinti ir išryškinti svarbiausius 1941 metų įvykius bei jų dalyvius Anykščių valsčiuje.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais. LGGRTC; 2023 metai
Knygos VI skyriuje „Apsaugos kuopos (AK) kovotojų veikla Anykščių valsčiuje įsigalėjus vokiečių okupaciniam režimui. Žydų genocidas ir kolaboravimas su naciais“ parodomas Anykščių žydų bendruomenės persekiojimas ir sunaikinimas bei nacių kolaborantų veikla, knygos gale pateikiamas 24-ių kaltinamųjų ir liudininkų parodymais sudarytas dalyvavusių šaudant žydus, asmenų vardinis sąrašas. Apsaugos kuopos narių, kolaboravusių su nacistiniu režimu, skaičius buvo nedidelis. Iš 63 suimtų sukilėlių ir Anykščių apsaugos kuopos narių per tardymą kad šaudė žydus prisipažino tik 5 liudininkai. Nors parodymai baudžiamose bylose kelia nemažai abejonių, knygoje pateikiami tokie bendradarbiavusių su naciais Apsaugos kuopos narių skaičiai: žydus saugojo ir konvojavo apie 20-30 (7-10 proc.) iš 289 Apsaugos kuopos narių, o tiesiogiai šaudymuose dalyvavo apie 10-15 (3-5 proc.) jos narių iš 289. Kiti patruliavo miesto gatvėmis, saugojo svarbesnius miesto objektus, vykdavo į kaimus sulaikyti RA kareivių bei sovietinių aktyvistų, palaikė viešąją tvarką mieste ir valsčiuje.
Knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išsamiai ištirtas Anykščių krašto visuomenės įvairių grupių atstovavimas patriotinei visuomenės daliai ir kolaborantams. Išryškinami kolaborantų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bei po sukilimo susikūrusios Anykščių apsaugos kuopos narių veiklos ypatumai. Kritiškai įvertinti ir išanalizuoti
istoriniame tyrime naudoti šaltiniai. (Žr. VII knygos skyrių „Liudininkų parodymai kaip informacijos šaltinis 1941 Birželio sukilimo dalyvių baudžiamosiose bylose. Anykščių valsčiaus pavyzdys“). Knygoje atskleidžiamos aktyviausių kolaborantų bei patriotų biografijos kurios parodo abiejų pusių mentaliteto ypatybes. Autoriaus pateiktas išvadas apie kolaboravimą ir patriotizmą apibendrina 14 diagramų, knygos tekstą pagyvina virš 20 fotografijų. Knyga „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ papildo sukilimo bei kolaboravimo su SSRS bei Vokietijos okupaciniais režimais Lietuvos provincijoje istoriją naujai faktais ir išvadomis.
Nebesuprantu, kas mums nutiko? Paaiškinkite šių eilučių autoriui – Lietuva vis dar demokratinė, žodžio ir nuomonės laisvę gerbianti valstybė, ar jau – žlugusi šalis, nes čia leidžiama kalbėti ir rašyti tik taip, kaip nurodoma „iš viršaus“?
Kada KODĖL taps TODĖL?
Jei mes – demokratai, tai neturėjo kilti jokio šurmulio dėl Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio išsišokimų. Laisvoje visuomenėje turėtų būti leidžiama skaudžiomis temomis ginčytis visaip – net ir grubiai, netaktiškai, naudojant bjaurius epitetus, skaudžius palyginimus. Brandi visuomenė leidžia net klysti analizuojant sudėtingas temas. Nuo klaidų niekas neapsaugotas.
Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”
Taip, kaip parlamentaras R. Žemaitaitis leptelėjo socialiniuose tinkluose žydų ir lietuvių bei žydų ir palestiniečių temomis, – tikrai netinkamas tonas. Tokius Gordijaus mazgus teisinga analizuoti tik taip, kokį kelią pasirinko, sakykim, rašytojas Jonas Mikelinskas savo veikale „Kada Kodėl taps Todėl“ arba istorikas Gintaras Vaičiūnas savo naujausioje knygoje „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. Kruvinos temos čia narpliojamos santūriai, pagarbiai, atsargiai, remiantis faktais, dokumentais, bet tuo pačiu – atvirai. Nenutylint visiems nemalonių aplinkybių.
Jei lietuvių autorių neužtenka vardan objektyvumo, imkime žydų darbus. Pavyzdžiui, G. Finkelšteino knygą „Holokausto industrija: kaip išnaudojama žydų kančia“ arba I. Pappės veikalą „Palestinos etninis valymas“. Čia į žydiškas temas patys žydai žvelgia be pagražinimų. Santūriai, remdamiesi faktais, bet nieko nenutyli, nieko neslepia.
Palestinos etninis valymas. Knygos viršelis
Taigi šių eilučių autoriui patinka būtent J. Mikelinsko, G. Vaičiūno, G. Finkelšteino ir I. Pappės, o ne politiko R. Žemaitaičio tonas. Bet užsipulti seimūną R. Žemaitaitį bauginant apkaltomis, baudomis ar pašalinimais iš partijos, mano supratimu, – taip pat nepriimtina taktika. Kaip nepriimtina neseniai visuomenę audrinusi seimūno, istoriko Valdo Rakučio pasmerkimo kampanija, kaip netoleruotina tuometinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriaus Ado Jakubausko pjudymo operacija.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Jei Lietuva tikrai atsikračiusi nepilnavertiškumo kompleksų, privalome leist R. Žemaitaičiui kalbėti „be stabdžių“. Tokia demokratijos kaina. Tribūna suteikiama visiems, net ir niekus tauškiantiems.
Juolab kad „kolaborantų ir patriotų tema“ niekur nedingusi. Ji tebeegzistuoja. Ji – amžina. Be abejo, lietuvius įmanoma išprievartaut, nes mūsų – vos trys milijonai. Lietuvius lengva paverst abejingais, apolitiškais, nes Lietuva per maža, kad pajėgtų kaip lygus su lygiu ginčytis su Izraeliu ir JAV. Liūdniausia, baisiausia, kad taip greičiausiai ir nutiks – tapsime savo tikrosios istorijos nežinantys mankurtai. Tačiau tada pripažinkime – gyvename sumaniai slepiamos cenzūros sąlygomis.
Ką pasakytų Matas Valeika?
Kita tema – lenkiški užrašai Vilniaus krašte. Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka pareiškė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“– turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus.
Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.
„Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas. (…) Lietuvoje gali būti tik lietuviški vietovardžiai. Tai reglamentuoja valstybinės kalbos įstatymas ir, apskritai, yra bendra tokia europinė praktika“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Valotka.
Man regis, labai teisinga pozicija. Poną A. Valotką derėtų pasveikinti už principingumą. Bet kas nutiko Lietuvoje? Tiek žurnalistai, tiek politikai, tiek teisininkai, tarsi sulaukę komandos „pulk“, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininką kaltina pačiomis bjauriausiomis nuodėmėmis. Vienas iš pikčiausių priekaištų – neva Lietuva kiršinama su savo strategine partnere Lenkija. Panašu į provokaciją? Suprask, šiandien Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai kaip niekad puikūs, Lietuva jaučia karinę Lenkijos paramą, ir tai labai svarbu, nes Rusija jau pusantrų metų naikina Ukrainą, nėra jokių garantijų, jog nebus puolamos ir Baltijos šalys. Tad kam reikėjo kelti triukšmą dėl kelių lentelių? Atsirado net karštakošių, kurie svarsto, ar pono A. Valotkos nederėtų išspirti iš viršininko pareigų.
Demokratinėje visuomenėje svarstykime visus variantus. Ir vis tik vienpusiškas A. Valotkos pjudymas – įtartinas. Vienas įtakingos televizijos žurnalistas – vedantysis net lygino: Punske ir Seinuose gausu viešų užrašų lietuvių ir lenkų kalbomis, tad kodėl Pietryčių Lietuvoje negalėtų kaboti lietuviški – lenkiški užrašai?
Priežasčių, kodėl Lietuva turi moralinę teisę nepatikliai žvelgti į Lenkiją, nors Varšuvos ir Vilniaus santykiai šiandien kuo puikiausi, – dešimtys. Paminėsiu tik keletą. Pirma, Lenkija oficialiai iki šiol neatsiprašiusi mūsų už Pietryčių Lietuvos okupaciją – du dešimtmečius trukusią grubią, žiaurią, cinišką polonizaciją. Nuo šios temos oficialioji Varšuva visuomet diplomatiškai išsisuka. Tiesiog pripažįstama, kad Vilnius – Lietuvos sostinė. Bet apie lenkiškas okupacijas – jokio aiškaus pareiškimo pačiu aukščiausiu lygiu. Jei Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda – nuoširdus Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos draugas, kodėl negalėtų tarti bent kelių atsiprašymo žodelių, sakykim, prie dr. Jono Basanavičiaus paminklo Vilniaus senamiestyje? Bet net tada Lietuva turėtų išlikti budri, nes … prezidentų parašais sutvirtintos sutartys kartais pamirštamos, sulaužomos. Šiandien valdžioje – A. Duda, o kas vadovaus Lenkijai rytoj, poryt?
Antroji priežastis – Vilniaus ir Vilniaus krašto miestelius lyginti su Seinais ir Punsku neteisinga. Milžiniškas skirtumas. Vilnius niekad nebuvo Lenkijos teritorija. O Seinai ir Punskas – lietuviškos žemės, kurias želigovskiai ir pilsudskiai kadaise okupavo. Mes niekad nebuvome užgrobę Varšuvos ir ten gyvenusių lenkų nepersekiojome už tai, kad šie kalba ir rašo lenkiškai, neprievartavome jų kalbėti vien lietuviškai, nelietuvinome jų pavardžių.
Matas Valeika. Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte
O Lenkija du ilgus dešimtmečius lenkino Pietryčių Lietuvą. Apie tai išsamiai rašyta Mykolo Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis” (pirmą kartą išleista 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu).
Apie žiaurius lenkinimus rasite žinių ir Mato Valeikos knygutėje „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ (pirmą kartą „Spaudos fondas“ išleido 1934 metais Kaune; 2-oji fotografuotinė laida išleista 1989 metais „Minties“ leidyklos dėka). Beje, antrajame knygutės viršelyje apie M. Valeiką štai kas rašoma: „Įsiveržusių lenkų suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime, iš kur buvo išvaduotas, todėl vėliau lenkai jį nuteisė mirties bausme ir paskyrė 3000 auksinų, kas jį išduos“ (Lietuvių enciklopedija, 32 tomas, JAV, Bostonas, 1965 metai).
Kam prisiminiau šiuos darbus? Niekas neragina kerštauti. Bet jei Lenkija – nuoširdi Lietuvos bičiulė, kodėl jai į lenkų kalbą neišsivertus šių istorinių darbų ir neišplatinus savo knygynuose didžiuliais tiražais? Kodėl bent vieną sykį lenkams nepažvelgus į 1918 – 1940-uosius metus Vilniaus krašte lietuvių akimis?
Trečioji priežastis – skirtingos svorio kategorijos. Lietuvių – saujelė. Lenkų – per trisdešimt milijonų. Lietuva nekelia Lenkijai nė menkiausio pavojaus. O Varšuva mus galėtų lengvai pavergti ir kariškai, ir politiškai, ir kultūriškai. Tad jei mūsų strateginis partneris nuoširdžiai mus myli, turėtų suprasti mūsų baimes ir atsargumus. Vardan gerų santykių Varšuva galėtų Lietuvai grąžinti Punską, Seinus, Suvalkus. Apie reparacijas – nė nebekalbu, neužsimenu.
Bet kamuolys spardomas tik į vienus vartus. Lietuviai privalo įsiklausyti į visus lenkiškus pageidavimus, pradedant lenkiškomis lentelėmis ir baigiant lenkiškomis raidėmis lietuviškame alfabete, o štai lenkams suprasti lietuvių godų – nereikia.
Kodėl nutylima oficialiojo Baku pozicija?
Dabar – apie Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Kodėl toks tendencingas lietuviškas žvilgsnis į Kaukazą? Tarsi ir čia mums kažkas iš viršaus griežtai nurodė neieškoti tiesos ir teisybės. Mums leista vien aklai palaikyti Armėniją.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.
Pavyzdžiui, AFP ir ELTA agentūros liepos 21-ąją citavo Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano pareiškimus, esą iškilo didelė naujo karo su Azerbaidžanu tikimybė, esą Baku vykdo genocidą ginčijamame Kalnų Karabacho regione, esą azerbaidžaniečiai savivaliauja uždarę Lačino koridorių.
O kur, leiskite paklausti, Azerbaidžano pozicija? Jei esame demokratai, jei mums visuomet rūpi išgirsti abi puses, kodėl pamirštame pridėti Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo nuomonę? Jei tai būtų tik pirmas kartas, kuomet žinia pateikiama vien Jerevanui naudinga linkme, – galėčiau nekreipti dėmesio. Bet proarmėniškos tendencijos vyrauja beveik visoje Lietuvos žiniasklaidoje. Azerbaidžano nuomonės dažniausiai nutylimos. O jei ir nenutylimos, Azerbaidžano pareiškimai sutalpinami į vieną sakinį, kai N. Pašinianui leidžiama tarti dešimt sakinių.
Žodžiu, žvilgtelėkime atidžiau į žinutę, kurią pacitavau. Net trys grubios klaidos. Kalnų Karabachas – jokia ginčijama teritorija. Tarptautinė teisė bei taisyklės, kuriomis vadovaujasi Vakarai, analizuodami šalių teritorinio vientisumo klausimus, vieningai pripažįsta šį regioną esant išskirtinai azerbaidžanietišku. Taigi, žiūrint per tarptautinę prizmę, jokių ginčų nėra. Žodis „ginčijama“ čia tikrai netinka.
Azerbaidžano pasieniečiai. Įteikiama Azerbaidžano vėliava
Į akis krenta ir atkaklus kartojimas, esą Karabachas – vis dar – Kalnų, nors oficialusis Baku, susigrąžinęs didžiąją dalį šio regiono 2020-ųjų rudenį karinėmis priemonėmis, pavadinimą „Kalnų Karabachas“ pakeitė į pavadinimą „Karabachas“. Tad kodėl lietuvių skaitytojams nepranešus apie šiuos pakeitimus?
Karabachas – tai Azerbaidžanas. Slaptai.lt fotografija
Dar stebina N. Pašiniano pasipiktinimai, kodėl azerbaidžaniečiai uždarė Lačino koridorių. Atvirai sakant, kvailas N. Pašiniano klausimas. Jei Karabachas – azerbaidžaniečių, kodėl jie negalėtų Lačino koridoriaus blokuoti? Savo namuose turi teisę elgtis kaip tinkami.
Juolab kad oficialusis Baku tvirtina: civiliams gyventojams, negabenantiems nei ginklų, nei narkotikų, leidžiama judėti pirmyn ir atgal be trukdžių. Lačino koridorius uždarytas tik ginkluotiems armėnų separatistams. Bet apie tai daugelyje lietuviškos žiniasklaidos pranešimų – nė užuominos.
Dar stebina N. Pašiniano užsispyrimas naudoti terminą „genocidas“. Tai juk Armėnija 1988 – 1994-aisiais jėga išvijo iš Karabacho ir gretimų septynių rajonų visus azerbaidžaniečius. Jei ką ir galima kaltinti dėl genocido, tai – armėnų separatistus, įskaitant jų teroristines organizacijas ASALA, Dašnakcutiun, Gnčak.
Vėl priminsiu – vos prieš šimtą metų net Armėnijos sostinėje Jeravane dauguma gyventojų buvo azerbaidžaniečiai. Armėnai sudarė mažumą. Bet šiandien Jerevane nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Jie iš Jerevano, kaip ir vėliau – iš Karabacho, pasitraukė ne savo valia. Tik kokiame lietuviškame laikraštyje, kokioje lietuviškoje televizijoje buvo išsamiai pasakojama apie milijoną azerbaidžaniečių, kuriems teko priverstinių pabėgėlių dalia?
Štai kodėl vis dažniau atrodo, jog esame suspausti cenzūros replėmis. Kas tie nematomieji, laikantys suspaustas cenzūros reples?
Prisimenu, kaip kadaise džiūgavau, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Maniau, kad Lietuva tapo kaip niekad saugi. Buvau įsitikinęs: jokios karinės okupacijos bei milžiniškos katastrofos dabar mūsų nepasieks.
Anų laikų optimizmas nūnai išgaravęs. Negaliu sakyti, jog šalis, kurią vadinu savo Tėvyne, šiandien neturėtų nė menkiausių saugumo garantijų. Tačiau neapsiverčia liežuvis ištarti ir žodžio „saugi“. Bjauriausia, kad mes, lietuviai, dėl dviprasmiškos padėties – „nei saugi, nei atidūrusi mirtinam pavojuje“ – niekuo dėti. Tiksliau sakant, mūsų kaltė dėl nesaugumo – menkutė. Dar aiškiau kalbant, mes dėl šios situacijos mažiausiai kalti.
Mūsų didžiausia kaltė – nenorime auginti daug vaikų. Jei kiekviena mūsų šeima augintų bent po tris vaikus, – būtų visai kita šneka. Mes ne tik netirptume, bet net po truputį gerintume savo „demografinę padėtį“. Dabar gi nenumaldomai nykstame. Dar keletas tokių „vaisingų“ dešimtmečių, ir mūsų nebeliks. Liūdniausia, kad niekas iš Lietuvos politikų, komentatorių, ekonomistų, filosofų nežino, kaip būtų galima lietuvius priverst auginti bent trejetą mažylių. Vienintelė paguoda, kad šio galvosūkio nepajėgia išlukštenti ir daugelis kitų Europos Sąjungai priklausančių šalių.
O visos kitos mūsų bėdos – mums primestos mūsų sąjungininkų ir strateginių partnerių. Šitaip kalbu kiek apibendrindamas. Nereikėtų šių žodžių suprasti vienpusiškai.
Tvora išvirtusi. Slaptai.lt nuotr.
Ir vis dėlto mūsų mylimi sąjungininkai bei godotini strateginiai partneriai dažnusyk elgiasi taip, tarsi būtų mūsų priešai. Štai turime sieną su bjauraus diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos valdoma Baltarusija. A. Lukašenka – ypatingas diktatorius. Jis flirtuoja su Ukrainą užpuolusiu Rusijos diktatoriumi Vladimiru Putinu. Regis, Briuselis ir Strasbūras turėtų džiaugtis, jog statome aukštą tvorą su Baltarusija, jog neįsileidžiame iš Baltarusijos į Lietuvą plūstančių nelegalių migrantų. Juk kas yra tie neteisėtai įsibrovusieji – mes nežinome. Tarp jų gali būti ir teroristų, ir finansinių aferistų, ir Rusijos bei Baltarusijos šnipų. Tačiau Briuselyje ir Strasbūre gyvena tetų ir dėdžių, kurios ir kurie kaltina Lietuvą „nežmonišku elgesiu“. Prievartauja mus plačiai atverti duris: kas nori – tegul užeina į svečius. Lietuva nusipelnė, jų manymu, tapti … niekieno teritorija, kurią trypti leidžiama visiems, kas tik pavadins save „politiniu pabėgėliu“.
Lietuva jau senokai murkdoma įteisinti ir dvigubą pilietybę. Ką čia bekalbėti – užsimenama net apie daugybinę pilietybę. Esą tai yra šventa žmogaus teisė – turėti tiek pilietybių, kiek geidžia širdis. Štai krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad karinės divizijos suformavimui Lietuvoje kasmet iki 2030 m. reikėtų išleisti vidutiniškai po 200 mln. eurų. Aš – visomis keturiomis už tai, kad Lietuva turėtų diviziją. Stipri kariuomenė – stipri valstybė, ypač kai tavo kaimynė – iki beprotybės agresyvi Rusija. Tikiu, jog net pinigų surasime formuojamai divizijai. Bet, leiskite retoriškai paklausti, iš kur paimsime tiek kareivių, jei negimdome vaikų, jei saviškiams leisime turėti bent dvi – tris pilietybes, jei be menkiausių trukdžių jau senokai suteikiame galimybę lietuviams laisvai keliauti po visą ES teritoriją?! Dar pridėkime aplinkybę, kaip tautiškumą, lietuviškumą, nacionalumą mūsų mokyklose ir universitetuose stelbia kosmopolitizmai ir liberalizmai, kaip mūsų mokyklose ir universitetuose mokinius ir studentus „leidžiama“ supažindinti su minimaliomis „karinėmis žiniomis“, dar prisiminkime pastangas įteisinti galimybę nebaudžiamiems truputėlį „parūkyti žolelių“, ir turėsime pripažinti, jog Lietuva … nepajėgi suformuoti brigados. Neužteks jaunų, stiprių, drąsių vyrų.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Regiu ir kitą svarbią bėdą. Ar benorėsime ginti Lietuvą? Kas gi šiandien belikę iš Lietuvos? Ar mes gerbiame savo kalbą? Drįstu manyti, jog lietuvių kalbą niekina visi tie mūsų europarlamentarai, prezidentai, ministrai, kurie garbingose Briuselio ar Strasbūro tribūnose šneka ne lietuviškai, bet tik angliškai, nors mūsų kalba – oficiali ES kalba. Lietuvių kalba niekinama ir tuomet, kai paklūstama strateginės partnerės Lenkijos spaudimui į lietuviškąjį alfabetą įbrukti keletą lenkiškų raidžių sugriaunant visą struktūrą, visą konstrukciją. Tarsi niekas iš mūsų neskaitė kalbininko Vinco Urbučio veikalo „Lietuvių kalbos išdavystė“, tarsi neįsidėmėjo poeto Justino Marcinkevičiaus formulės, kas yra lietuvių kalbos išdavystė? Lietuvių kalbą niekina ir tie žurnalistai, politikai, kurie perša nuomonę, jog lietuvių kalba – labai sudėtinga, todėl nenutiks nieko blogo, jei atsisakysime keliolikos lietuvių kalbos vartojimo taisyklių. Kitaip tariant: leiskime saviems kalbėti ir rašyti netaisyklingai. Svarbiausia, kad būtų patogu. Kaip noriu, taip pliurpiu.
Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė
Kartais Lietuva primena šalį, kuri tėra … Lenkijos provincija. Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris visai neseniai ragino, jog Lietuva švęstų Gegužės 3-osios Konstituciją, nors tame prieš kelis šimtus metų parašytame dokumente – nė žodelio apie Lietuvą ir lietuvių teises. Ten – vien lenkiškos teisės. Tiesa, po kelių mėnesių anuomet buvo išleistas tos prolenkiškos Konstitucijos priedas, kur Lietuva ir lietuviai – jau paminėti. Tad kodėl apsimetame nežiną, kaip elgtis? Visi savigarbos nepraradę lietuviai turėtų, mano supratimu, liaupsinti ne lenkiškąją Konstituciją, o būtent Konstitucijos priedą, kuriame įrašytas žodis „Lietuva“.
Imkime kitą pavyzdį. Vilniuje neseniai atidarytas Lenkų kultūros namų priestatas, kurio statybos truko beveik dvejus metus. Ceremonijoje dalyvavo net Lenkijos Ministras Pirminkas Mateuszas Morawieckis. Labai gražu, kad Lietuva ir Lenkija – draugauja. Tačiau ši draugystė, regis, tik į vieną pusę. Jei Lenkija į lenkų kalbą išsiverstų Mykolo Biržiškos veikalą „Vilniaus Golgota“ ir ją išleistų specialiu veikalu, paskui Varšuvoje surengtų objektyvią tarptautinę konferenciją apie „okupuotos Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 m. dienoraštį“, tuomet manyčiau, jog oficialioji Lenkija – objektyvi, sąžininga, išties nori bičiuliautis. Bet oficiali Varšuvos laikysena byloja, jog beveik dešimt kartų gausesnė lenkų tauta nelinkusi atsiprašyti lietuvių už Vilniaus okupaciją, visomis išgalėmis nutyli šią temą arba ją subtiliai pakreipia į kitas temas, pavyzdžiui, patys lietuviai kalti, nesupratę genialaus Pilsudskio ir Želigovskio plano. Liepia, kad mes pamirštume lenkinamus Punsko, Seinų, Suvalkų lietuvius. Esą jie vis tiek bus sulenkinti. O juk vardan gerų santykių mums galėtų net grąžinti Punską ir Seinus. Vietoj to mus šantažuoja kaip tik išmano, nes šiandien visą dėmesį tenka koncentruoti į galimą Rusijos agresiją. Taip, Rusijos agresija prieš Baltijos šalis – joks sapnas, jokia fantastika. Taip pat akivaizdu, kad nuo Rusijos atakų be Lenkijos ramsčio neapsiginsime. Bet kodėl tokia didelė draugystės su Lenkija kaina? Vaizdžiai kalbant, kodėl norėdami sulaukti Lenkijos karinės paramos būtinai turime sulenkėti?
Bjauru ir tuomet, kai Izraelio ambasada vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, labai garsiai ir aršiai smerkdama mūsų politikus, istorikus, žurnalistus, išdrįsusius brūkštelėti bent vieną nepalankų žodį, o Lietuvos valdžia klusniai lyg prasikaltęs mokinukas puola verkšlenti „daugiau taip nedarysiu“. Įspūdis toks, jog Lietuva tėra … Izraelio priedas. Jau ko vertas vien istoriko parlamentaro Valdo Rakučio „suvalgymas“ arba ankstesniojo Izraelio ambasadoriaus neva draugiškas, neva neutralus vizitas į Lietuvos gyventojų rezistencijos tyrimų centrą pamokant, kaip mums privalu nagrinėti žydams jautrias temas (keistas sutapimas – po to krito LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas).
Paskutinysis incidentas: Izraelio ambasada užsipuolė Seimo narį Remigijų Žemaitaitį, socialiniuose tinkluose tarusį žodį apie Palestiniečių mokyklos netoli Betliejaus nugriovimą.
Izraelio ambasadai siūlyčiau elgtis kukliau, net jei R. Žemaitaitis pasielgė netinkamai. Lietuva – ne Izraelio provincija. Užuot svaidęsi pasmerkimais į savo kalbas išsiverskite rašytojo Jono Mikelinsko senokai išleistą knygą „Kada kodėl taps todėl“? Labai vertingas darbas norint suvokti, kas, kaip ir kodėl klostėsi Lietuvoje tuo lietuviams ir žydams itin tragišku metu.
Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte. Istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, ar Izraelio ambasada žino, kad dienos šviesą vos prieš keliolika dienų išvydo istoriko Gintaro Vaičiūno veikalas „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (LGGRTC; 2023 metai)? Labai vertingas tyrimas, nes panašios tendencijos anuomet klostėsi ir kituose Lietuvos regionuose. Jei Izraelio ambasadorius myli tiesą ir teisingumą, kodėl nenori žinoti J. Mikelinsko bei G. Vaičiūno gvildenamų faktų, palyginimų, išvadų? Kodėl Lietuva, trokšdama gerų santykių su Izraeliu, būtinai privalo žvelgti į savo istoriją tik Tel Avivo ir Jeruzalės akimis? Kodėl, vardan Tel Avivo ir Jeruzalės palankumo, privalome tapti didesniais Izraelio patriotais nei patys žydai? Kas lietuvius taip įbaugino, kad šie nedrįsta giliau pažvelgti į palestiniečių bėdas? Manote, jog nežinome? Iš Vašingtono tuoj atlėks JAV kongresmenų ir senatorių delegacija grūmodama kumščiu: jei netrepsėsite pagal Izraelio muziką, prarasite Amerikos karinę paramą. Štai kaip painu ir sudėtinga. Padėtis be išeities.
Ginkluotas kardu. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir liūdna: Lietuva seniai praradusi savigarbą. Mums primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Kas tik netingi, tas mus stumdo. Kai literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys išleido labai rimtą tyrinėjimų veikalą „Lietuvių Karaliai ir Lietuvos Karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“, kur, remdamasis senovės dokumentais, įrodo Lietuvą turėjus ne vieną, o net keliolika karalių ir vieną karalienę, daug lietuvių istorikų stojo piestu. Esą A. Bučio knygoje išvardintų mūsų valdovų vis tiek negalima traktuoti buvus karaliais, mat jie – tik didieji kunigaikščiai. Suprask, lietuviai – mažiukai, lietuviai – silpnučiai, lietuviai niekaip negali vadintis karaliais. Štai lenkai turi teisę turėti daug karalių, o mums užteks ir to vieno – Karaliaus Mindaugo.
Todėl šiandien galvoje kirba du klausimai. Pirmasis: iš kur sukrapštysime karių brigadai? Antrasis: ar ilgainiui bebus norinčiųjų ginti nepilnavertiškumo kompleksų užspaustą Lietuvą, kuri negerbia savo kalbos, istorijos, kultūros?
Gintaras Vaičiūnas. Istorikas. Slaptai.lt nuotrauka
Slaptai.lt skelbia 5-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie trėmimus į Sibirą.
1941 m. gegužės 23 d. LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Piotro Gladkovo įsakymu Nr. 0037 buvo sudarytas Lietuvos žmonių trėmimo operatyvinis štabas, susidedantis iš devynių čekistų. Kiekvienoje apskrityje trėmimui rengti ir vadovauti buvo paskirti vadinamieji operatyviniai trejetai (operatyvinės trejukės), sudaryti iš NKGB ir NKVD pareigūnų, kurių dauguma buvo rusai, atsiųsti iš įvairių SSRS respublikų ir sričių.
Anykštėnų trėmimus rengė ir jų vykdymą kontroliavo Utenos apskrities operatyvinis trejetas: Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininkas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Aleksandras Železniakovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus Kontržvalgybos poskyrio viršininko pavaduotojas, valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Nikolajus Kuzminas ir Vilniaus miesto NKGB skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, valstybės saugumo seržantas Sergejus Metelkinas, kartais jį pavaduodavo LSSR NKGB tardymo dalies tardytojas, valstybės saugumo leitenantas Ivanas Nozdrevas. Šeimų trėmimus Anykščių valsčiuje tiesiogiai vykdė Utenos apskrities NKVD-NKGB skyriaus ir Utenos apskrities LKP(b) partijos ir vykdomojo komiteto potvarkiais sudarytos operatyvinės trėmimo vykdytojų trejukės.
Tuo metu Utenos apskrities NKVD skyriui vadovavo Georgijus Leonovas, LKP(b) partijos komitetui – Vilhelmas Mačiūnas, Vykdomajam komitetui – Petras Kukta. Vadovaudamiesi valsčių vadovų atsiųstomis rekomendacijomis, jie paskyrė trėmimų vykdytojus vietose. Anykščių valsčiuje trėmimų vykdytojus iš vietinių sovietinių įstaigų darbuotojų ir sovietinių aktyvistų pasiūlė Anykščių apskrities LKP(b) partijos komiteto sekretorius Petras Katinas ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Andrius Navickas, bet operatyvinių trejukių vadovais buvo paskirti Utenos apskrities NKVD skyriaus čekistai iš NKVD kariuomenės dalinių, kurie buvo atsiųsti į Lietuvą trėmimams vykdyti. Rengiantis trėmimams informaciją apie asmenis, numatytus ištremti, rinko sovietinių įstaigų darbuotojai, sovietiniai aktyvistai ir sovietų saugumo agentai. Vadovaujantis jų surinkta medžiaga (valsčiaus vykdomojo komiteto pažymomis, agentų pranešimais), buvo sudaromos trėmimų bylos.
Teroras ir represijos buvo nukreipti ne tik prieš lietuvius, bet ir prieš žydus. Nemaža jų dalis, ypač pasiturintys žydai, sovietų valdžios nerėmė. Labiausiai jiems buvo nepriimtina sovietų vykdoma turto nacionalizacija. 1941 m. birželio 14 d. iš Anykščių miesto okupantai ir jų talkininkai ištrėmė 10 žydų šeimų ir 7 lietuvių šeimas. 2 tremtinių šeimos buvo turtingų žydų, 3 šeimos – žydų sionistų ir 5 šeimos – žydų savanorių, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę. 1941 m. iš viso buvo ištremti 79 Anykščių miesto gyventojai, iš jų 43 žydai (10 šeimų), 5 lenkai (1 šeima) ir 31 lietuvis (7 šeimos). Dar papildomai 29 lietuviai (7 šeimos) ir 3 lenkai (1 šeima) ištremti iš Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių.
Pateikiami žydų prisiminimai apie trėmimą
Samuelis Taicas:
Žydus vežė į Sibirą kaip ir lietuvius. Antai Kagano šeimą ištrėmė vien todėl, kad vienas sūnus Hiršas buvo sionistas-revizionistas. Juos bandė gelbėti antrasis sūnus Rufkė, komunistas. Tėvų reikalu jis nuvažiavo į Vilnių, į CK. Tėvai jau buvo nuvežti iki Švenčionėlių, bet juos sugrąžino, tačiau seserys Minucha ir Brainė vis tiek atsidūrė Sibire. Beje, seserys liko gyvos, o tėvus nužudė Anykščiuose.
Naumas Eingornas:
Tą liūdną birželio naktį mus iš namų išvedė raudonarmiečiai ir keli vietos komjaunuoliai žydai. Taigi lietuviai man nieko blogo nepadarė. Na, o tėvo turtelis buvo visai menkas: jei pirkdavo karvę, niekad neužtekdavo savų pinigų, reikėdavo skolintis. Vienintelis jo „nusikaltimas“ tegalėjo būti tai, kad savanoriu ėjo į Lietuvos kariuomenę. Bet argi Lietuva jam – ne tėvynė?
Danielius Eingornas:
Buvo penktadienis, baigiau darbą, laukėm šabo. Ketvirtą valandą ryto prie mūsų namų suburzgė mašina, pabeldė keli vyrai. Jie buvo ginkluoti, vieną iškart pažinau – Dovydą Pamą. Stovėjau vienais apatiniais, bet, pistoletu pasidrąsinęs, naktinis „svečias“ dėl visa ko patikrino, ar po naktiniais neturiu ginklo… Paskui pasakė: „Duodam 40 minučių, ruoškitės!“ Išsigandę, nieko nesuprasdami, sumetėm daiktelius į vežimą (mašina nubirbė toliau, matyt, pas kitus…), ant jų susodinom vaikus. Mudu su žmona iki stoties paskui vežimą ėjome
pėsti. Žmonai ta kelionė buvo apskritai baisi, nes jai artėjo laikas gimdyti…
Nors iš Anykščių žydų (43 asmenys, 10 šeimų) buvo ištremta daugiau negu lietuvių (31 lietuvis, 7 šeimos), bet lietuviai 1941 m. trėmimo dienomis kalbėjo, kad žydai tremia žmones.
Valerija Žemaitytė:
1941 m. birželio 14-ąją išgirdom: „Žydai žmones veža!“ Tokia buvo anykštėnų lietuvių reakcija į pirmąjį masinį trėmimą. Netrukus sužinojom, kad išvežtos ir kelios turtingesnių žydų šeimos. Bet niekas tuo netikėjo, sakė: pavežės dėl akių iki kito miestelio ir paleis. Juk valdžioj – vieni žydai!
Trėmimų traukinys. Slaptai.lt nuotr.
Iš archyvinių dokumentų matyti, kad operatyvinėse trejukėse buvo žydų tautybės sovietinių aktyvistų, bet jų viršininkais buvo skiriami enkavėdistai, dažniausiai įvairių NKVD kariuomenės dalinių kariškiai, atvykę tremti Lietuvos gyventojų. Tarp Anykščių valsčiaus trejukių narių buvo ir sovietinių aktyvistų – lietuvių bei rusų. Vieną operatyvinę trejukę sudarydavo nuo dviejų iki keturių asmenų. Paprastai viena operatyvinė grupė (trejukė) turėdavo iš namų išvaryti ir nuvežti arba pėsčiomis nuvaryti iki Anykščių geležinkelio stoties 2–3 tremtinių šeimas. Kai kuriose tremtinių bylose išliko trėmimo vykdytojų (trejukių narių) pavardės. Anykštėnus trėmė enkavėdisto Aleksandro Čiupachino vadovaujama grupė, kurią sudarė pats Čiupachinas, Anykščių veltinių artėlės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas ir kino teatro direktorius Abelis Zilberis (ši grupė ištrėmė ir Eingornų šeimą), enkavėdisto Konstantino Farafonovo grupė, kurią sudarė pats Farafonovas, komjaunuolis Nikolajus Šaripovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicininkai Petras Bareikis ir Jonas Ilčiukas, enkavėdisto Ivano Sibatorkino grupė, kurią sudarė pats Sibatorkinas, komunistas Abraomas Dovidavičius ir Anykščių MTS direktoriaus pavaduotojas Abrosimas Baranovas, Utenos apskrities NKGB skyriaus darbuotojo Georgijaus Konstantinavo grupė, kurią sudarė pats Konstantinovas, Anykščių valsčiaus NKVD skyriaus milicijos įgaliotinis Antanas Vilimas ir 1-osios apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas J. Tutkus, enkavėdisto Ivano Alajevo grupė, kurią sudarė du nariai – Alajevas ir Andrioniškio apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkas Ignas Labeika. Tarp trėmimo vykdytojų – operatyvinių trejukių narių – nurodyti 7 rusai, 5 lietuviai ir 3 žydai, dauguma rusų, penki iš septynių, buvo nevietiniai NKVD dalinių kariškiai ir čekistai, atsiųsti į Anykščius trėmimo metu.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Operatyvinių trejukių nariai tremtinių šeimas nuveždavo arba nuvarydavo pėsčiomis į Anykščių geležinkelio stotį. Ten juos prieš išvežant saugojo enkavėdistai ir vietiniai Anykščių valsčiaus milicininkai bei sovietiniai aktyvistai. Palyginus 1941 m. archyvinius dokumentus trėmimų bylose ir liudininkų pasakojimus apie trėmimus 1994–1995 m., matyti, kad jie sutampa. 1941 m. tremiant Kaganų šeimą iš Anykščių, sustojus tremtinių ešelonui Švenčionėliuose, jie buvo ešelono viršininko įsakymu, jam gavus nurodymą iš Vilniaus, išlaipinti, paleisti ir autobusu parvežti atgal į Anykščius, bet iš ešelono ištrūkti pavyko tik komunisto Ruvino Kagano, tuo metu dirbusio Vilniuje, tėvams Bereliui ir Lėjai Kaganams. Matyt, kalbos Anykščiuose, kad žydai tremia savus tik iki artimiausios geležinkelio stoties, pasklido, kai Kaganai grįžo namo, nors jų dukros ir Ruvino seserys Braina ir Minucha Kaganaitės buvo ištremtos. Tėvus nuo dukrų atskyrė čekistai, kai tėvai, paleisti iš vagono, nuėjo į stotį tvarkytis dokumentų, o nepilnametės seserys perone liko saugoti iš vagono iškrautų daiktų. Tuo metu jas, besėdinčias perone, pamatė ešelono sargybiniai, kurie nežinojo, kad Kaganai paleisti, o seserys to paaiškinti nesugebėjo, nes rusiškai nemokėjo, ir kol jų tėvai buvo stotyje, Braina ir Minucha vėl buvo sukištos į vagoną ir iškeliavo į Altajaus kraštą.
Masiniai trėmimai į Sibirą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nors iš tremtinių ešelono išleido ne tik žydus Kaganus, bet ir vieną lietuvį, Anykščių verslininką, komunistų rėmėją Joną Laskauską. Jis buvo išleistas Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje tiesioginiu LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus nurodymu ešelono viršininkui, deja, Laskausko žmona Ona ir mažametė dukra Nijolė tuo metu jau buvo vežamos kitu ešelonu į tremtį per Baltarusiją. Prasidėjus karui ir kilus suirutei, A. Gudaičio-Guzevičiaus telefonograma ešelono viršininko nepasiekė, ir komunistų rėmėjo Laskausko šeima atsidūrė Altajaus krašte.
Tačiau neabejotina, kad žydų komunistų pozicijos partijoje ir administracijoje, jų dalyvavimas sovietizuojant kraštą negali būti pagrindas kaltinti visą Lietuvos žydų etninę bendruomenę masiniu kolaboravimu ir suversti jai atsakomybę už Lietuvos okupaciją ir sovietizavimą.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai).
Slaptai.lt skelbia 4-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama apie kadrų politikos ypatumus Anykščių krašte pirmaisiais sovietinės okupacijos metais.
(…) Anykščių valsčiaus pagrindinėse įstaigose – LKP(b) partijos ir vykdomuosiuose komitetuose – po komunistų partijos valymo naujų žmonių atsirado nedaug, keitėsi tik vadovai. 1940 m. spalio–lapkričio mėnesį Anykščių valsčiaus LKP(b) partijos sekretoriumi vietoje A. Bermano paskirtas P. Katinas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininku vietoje R. Kagano paskirtas A. Baniūnas, valsčiaus LKP(b) vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju vietoje A. Baniūno paskirtas A. Navickas ir LKP(b) vykdomojo komiteto sekretoriumi vietoje C. Jofaitės paskirtas P. Katinas (ėjo dvejas pareigas). Žydų komunistų vadovai I. Meskupas ir Ch. Aizenas, nuo 1940 m. vasaros vadovavę LKP(b) kadrų politikai, koordinavę visų grandžių partijos ir sovietinės administracijos aparato formavimą ir socialinį politinį valymą, plačiai įtraukė žydus į sovietinę administraciją ir stiprino jų pozicijas.
Beveik 79 proc. visų žydų komunistų buvo įdarbinti administracijoje: jie sudarė apie 15 proc. sovietinių valdininkų ir jų atstovavimas sovietinėse įstaigose buvo beveik du kartus didesnis, palyginus su jų skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Žydai buvo susitelkę ir LKP(b) organuose: jie sudarė 25,4 proc. LKP(b) centro ir 22 proc. miestų bei apskričių komitetų aparato darbuotojų. Ypač daug žydų dirbo partijos ir sovietinių įstaigų kadrų, ypatinguosiuose ir finansų skyriuose. Kadangi kadrų skyriai vadovavo visų grandžių valdininkijos valymui ir jį vykdė, jie įgijo didelę įtaką parenkant bei iškeliant darbuotojus ir lėmė įstaigų tarnautojų tarnybinį likimą, juose klestėjo protekcionizmas. Aizenas ir kiti kadrų skyrių vedėjai bei darbuotojai atvirai proteguodavo savo aplinkos, dažniausiai žydų tautybės, žmones: parūpindavo jiems darbo ir iškeldavo į aukštus postus, kadrų valymo metu užtardavo netgi bolševikams nepriimtinus buvusius įmonių savininkus ir neleisdavo jų pašalinti iš darbo.
Kadangi to nesulaukė kitų tautybių valdininkai, tai suformavo sovietinių valdininkų nuomonę, kad žydai atlieka lemiamą vaidmenį partijoje, ir sudarė terpę antisemitinėms nuotaikoms plisti. Okupacijos pradžioje komunistinio judėjimo dalyvių skaičius Anykščių miesto žydų bendruomenėje buvo menkas – 35, arba 2,28 proc. visų Anykščių mieste gyvenusių žydų (1939 m. rugsėjo mėn. duomenys), bet jie užėmė svarbiausius postus vietinėje okupacinėje administracijoje, ir tai galėjo būti viena iš priežasčių, kodėl anykštėnai 1940 m. sovietinę valdžią
pradėjo vadinti žydų valdžia (…).
Kadrų pokyčiai kitose valsčiaus valdžios įstaigose Anykščių valsčiaus partijos ir vykdomieji komitetai, kuriuose bendrai dirbo apie 10–15 valdininkų, neskaitant techninio personalo, buvo svarbiausios, bet ne vienintelės įstaigos valsčiuje. Pirmosios sovietinės okupacijos metais atsirado daug naujų darbo vietų, nes Lietuvos nepriklausomybės metais dirbę žmonės net ir turėdami kompetencijas netiko okupantų administracijai, jie niekada nepriklausė komunistinėms organizacijoms ir net nebuvo šių organizacijų rėmėjai, ne visi buvo darbininkiškos ar pusiau darbininkiškos kilmės ir nepasižymėjo besąlyginiu klusnumu naujajai valdžiai, todėl daugelis iš jų buvo atleisti.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Naujų darbo vietų atsirado ir prasidėjus nacionalizacijai, nes komunistams reikėjo nacionalizuojamų įmonių ir dvarų administratorių (komisarų), žemės reformos specialistų, naujai įsteigtų Liaudies teismo, globos namų, mašinų traktorių stočių, liaudies namų, švietimo ir gydymo įstaigų vadovų, administratorių ir specialistų. Komunistai steigė profsąjungas ir pirmines partines organizacijas nacionalizuotose įmonėse, kurioms taip pat reikėjo vadovų ir sekretorių. Mokant, kaip kurti „naująjį“ gyvenimą, reikėjo instruktorių. Naujiems darbuotojams komunistų keliamus partiškumo, „revoliucinės praeities“ „geros“ (darbininkiškos arba pusiau darbininkiškos) kilmės reikalavimus galėjo mažiau ar daugiau atitikti šie anykštėnai komunistai ir komjaunuoliai bei buvę MOPR-o nariai: Joselis Birgeras, Hodė Bermanaitė, Sofija Bermanaitė, Abramas Bermanas, Chackelis Berzonas, Judelis Berzonas, Michlė Bulovkaitė, Mina Bulovkaitė, Abromas Dovidavičius, Boruchas Dovidavičius, Dovydas Dovidavičius, Chaimas Druskinas, Dobė Dubinovskaitė, Antanas Jačys, Jocha Gantvergeraitė, Feigė Gantvergeraitė, Cipė Jofaitė, Sara Lėja Kacaitė, Ruvinas Kaganas, Golda Karabelnikaitė, Leizeris Karabelnikas, Izraelis Kravecas, Faivušas Laferis, Kalmanas Laferis, Ruvinas Laferis, Zelikas Laferis, Boruchas Montviliškis, Dovydas Pamas, Antanas Petronis, Chava Piketkinaitė, Estera Levinaitė-Stakliškienė, Jankelis Šapira, Chana Ševachaitė, Beilė Ševachaitė, Liuba Ševachaitė, Zelikas Ševachas, Samuelis Taicas. Taip pat Anykščių valsčiaus kaimiškųjų vietovių gyventojai: Juozas Dilys, Matas Kalčys, Vladas Kalčys, Adomas Laucius, Balys Labeika, Jonas Labeika, Ignas Labeika, Juozas Laskauskas, Anėlė ir Juozas Leščinskai, Tadas Mickūnaitis.
Nepriklausomybės metais Anykščiuose gyveno trys lietuviai komunistai: Antanas Jačys, Vaclovas Gliaudelis ir Antanas Petronis, bet buvę komunistai – Anykščių gyventojai V. Gliaudelis, Z. Bermanas ir Š. M. Kopansas – bendradarbiavo su Lietuvos policija, todėl buvo laikomi išdavikais.
1940-ųjų vasarą, pačioje okupacijos pradžioje, okupantai galėjo pasikliauti 40–50 jų pačių nustatytus reikalavimus atitinkančiais Anykščių valsčiaus gyventojais, iš jų lietuvių buvo apie 12–15 ir vienas rusas Safronas Šaripovas. Tačiau dalis iš jų komunistiniame judėjime reiškėsi silpnai ir buvo gana pasyvūs. 1934–1936 m. laisvės atėmimo bausmėmis už komunistinę veiklą Lietuvos kariuomenės teismo buvo nubausti 17 anykštėnų komunistų – 14 žydų ir 3 lietuviai: A. Jačys, A. Petronis ir A. Laucius, o kiti dėl įrodymų stokos buvo išteisinti.
Okupacijos metais gal ir 17 teistų komunistų būtų pakakę svarbiausioms pareigybėms ir darbo vietoms užimti, bet dalis jų išvyko iš Anykščių dirbti į kitus miestus, kaip ištikimi Maskvos vykdomai politikai komunistų partijos kadrai buvo nusiųsti dirbti vadovaujančiais darbuotojais į formuojamas sovietinio ir partinio administracinio aparato struktūras, kiti papildė okupacines represines NKVD ir NKGB žinybas (A. Bermanas, V. Gutauskas, R. Kaganas, N. Kaškinas, M. Kaštaljanovas, A. Vildžiūnas, J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas), o dalis, matyt, neteko savo narystės partijoje per jos gretų valymą.
A. Bermanas, visoje apskrityje atsakingas už komunistų kadrų politiką, apgailestaudamas pripažino, kad iki 1941 m. gegužės Anykščių valsčiaus partinė organizacija priėmė tik du buvusius kandidatus (matyt, tai buvo valsčiaus komunistų vadovas P. Katinas ir Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Navickas)26. Nėra žinoma, kuriuo metu tapo komunistais anykštėnai Nikolajus Kaškinas ir Michailas Kaštaljanovas, kurie iki karo dirbo Utenos apskrities LKP(b) komitete instruktoriais ir priklausė ne Anykščių, bet Utenos komunistų organizacijai, nors jų šeimos tuo metu gyveno Anykščiuose. Greičiausiai iki Sovietų Rusijos ir Vokietijos karo nespėta priimti kandidatų į LKP(b) narius Jono Barkausko, Vlado Butėno, Vlado Butkevičiaus, Stasio Kačergio, Juozo Sabaliausko ir Ivano Trofimovo.
Sovietinei valdžiai labiau sekėsi didinti komjaunuolių skaičių: 1940–1941 m. į komjaunimą įstojo Alfonsas Baltenis ir Pranas Baranauskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Epifanas, Leontijus ir Marija Berezniovai, Chaimas Druskinas, Mejeris Fainbliumas, Chana ir Leiba Hechteriai, Nikolajus Šaripovas – visi iš Anykščių, Vladas Kalčys iš Andrioniškio bažnytkaimio, Marjaša Karabelnikaitė iš Anykščių, Edvardas Kruopienis iš Burbiškio bažnytkaimio, Leiba, Mejeris ir Zelikas Kurklevskiai iš Anykščių, Anastazija ir Jerofėjus Nikiforovai iš Naujonių kaimo, Povilas Repečka, Balys Slavinskas – abu iš Andrioniškio bažnytkaimio, Aleksandras ir Leontijus Špalovai, Samuelis Taicas – visi iš Anykščių, Julija Vildžiūnaitė iš Andrioniškio bažnytkaimio.
1940–1941 m., pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu, archyviniuose šaltiniuose kaip LKP nariai ir komjaunuoliai Anykščių valsčiuje iš viso paminėti 19 lietuvių, 14 žydų ir 13 rusų.
Okupacijos pradžioje žydai Anykščiuose nesudarė daugumos tarp valsčiaus įstaigų darbuotojų, bet užėmė svarbiausius valdžios postus: valsčiaus LKP(b) komiteto sekretoriaus, Vykdomojo komiteto pirmininko ir sekretoriaus. Nors po LKP reorganizacijos ir valymo juos pakeitė lietuvių tautybės komunistai, bet daugelyje kitų valsčiaus įstaigų vadovais dirbo žydai: Anykščių ambulatorijos vedėjas Chaimas Icikovičius, kino teatro direktorius Abelis Zilberis, nacionalizuojamų įmonių – lentpjūvių, malūnų, vyno daryklos – komisaras Dovydas Rivesmanas, vyr. buhalteris Zelikas Ševachas, veltinių artėlės, sudarytos iš aštuonių nacionalizuotų veltinių gaminimo įmonių, vadovas Jankelis Ševachas, šios įmonės partinės organizacijos sekretorius Dovydas Pamas, buvusių Šaulių namų, pavadintų Liaudies namais, direktorius Henochas Talas, ugniagesių komandos viršininkas Benjaminas Šliosbergas, Liaudies teismo tarėjai Leiba Gechteris, Ruvinas Kaganas, Izraelis Kravecas, Abromas Pamas, Henochas Talas ir Abelis Zilberis, įgaliotiniai valstybiniam kreditui remti Anykščių miesto 2-ojoje apylinkėje Boruchas Dovidavičius, Boruchas Garberis, Chaimas Margolis, Rocha Reznikavičienė ir Menachas Talas.
Nemaža dalis išvardytų įvairias pareigas gavusių žydų archyvinėje medžiagoje nėra įvardijami kaip komunistai ar komjaunuoliai, bet vietinė okupacinė administracija jais, be abejonės, pasitikėjo skirdama vadovais ar kitas svarbiais valdininkais. Okupantams ir jų marionetinei valdžiai vykdant nacionalizacijos ir sovietizacijos politiką nemažai lietuvių prarado darbus. Norint mieste gauti geriau apmokama darbą reikėjo pažįstamų iš vietos valdžios atstovų.
Sofija Kazlauskienė, 1940 m. netekusi darbo Anykščių ambulatorijoje, apie savo padėtį papasakojo taip: „Tada mano kaimynė Jofienė sako: „Parašysim tau laišką, nuvažiuosi Utenon pas žydą Bermaną.“ Nuvažiavau. O kai grįžau, po trijų dienų mane priėmė į ligoninę.“
Pagalbos į žydus kreipėsi ir verslininkas, buvęs komjaunuolis ir nuolatinis komunistinio pogrindžio rėmėjas Jonas Laskauskas. Po sovietinės nacionalizacijos jis neteko pragyvenimo šaltinio – iš jo buvo atimta geležies parduotuvė, lentpjūvė ir knygynas. Turėdamas aukštąjį išsilavinimą ir tikėdamasis gauti ekonomisto darbo kurioje nors nacionalizuotoje Anykščių įmonėje, jis kreipėsi į savo draugus iš buvusio komunistinio pogrindžio. Laskauskui rekomendaciją parašė vienas Anykščių komunistų partijos komiteto vadovų Ruvinas Kaganas ir Vykdomojo komiteto sekretorė Cipė Jofaitė.
Netrukus Laskauskas, gavęs jų raštišką rekomendaciją, įsidarbino ekonomistu Anykščių vyno gamykloje. Tokie ir panašus įvykiai, taip pat vietinės sovietų valdžios vadovų tautybė, įtvirtino žmonių sąmonėje stereotipą, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia, nors žemutinės grandies valdininkai – Anykščių valsčiaus apylinkių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai – buvo lietuviai, išskyrus Šlavėnų apylinkės vykdomojo komiteto pirmininką rusą Stepaną Kaštaljanovą.
Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nėra žinoma, kiek žydų tautybės asmenų įsidarbino valsčiaus milicijoje, įvairiose įstaigose ir nacionalizuotose įmonėse, bet jų ten galėjo būti daugiau negu lietuvių, nes valdančiųjų gretose daugumą sudarė žydai (…).
(…) Komunistinė veikla pogrindyje Lietuvos valstybei nebuvo itin pavojinga, nes ji tuo metu apsiribojo komunistinės spaudos platinimu, agitacija ir organizaciniais darbais. Tačiau prasidėjus sovietinei okupacijai visi komunistai, komjaunuoliai, MOPR-o organizacijos nariai bei kiti sovietų valdžios rėmėjai tapo pagrindiniais okupacinio režimo planų vykdytojais Lietuvoje. Jie rinko informaciją apie priešiškai nusiteikusius, okupantų priskirtus prie socialiniai pavojingų asmenų Lietuvos piliečius, dalyvavo juos sulaikant ir siunčiant į kalėjimus bei tremtį, organizavo turto atėmimą, vykdė sovietizacijos politiką visose gyvenimo srityse. Antrasis pasaulinis karas ir pirmoji sovietinė okupacija sustiprino politinius bei tautinius prieštaravimus Anykščių krašte ir visoje Lietuvoje, taip pat paskatino penktosios kolonos susiformavimą tarp anykštėnų žydų ir rusų.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Slaptai.lt skelbia 3-ąją ištrauką iš istoriko Gintaro Vaičiūno veikalo „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“ (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras; 2023 metai). Šiame tekste pasakojama, kaip Anykščių krašte iki sovietinės okupacijos buvo platinama komunistinė spauda.
Vienas svarbiausių LKP darbų, aptariamų beveik kiekviename LKP Anykščių–Kavarsko parajonio komunistų susirinkime ar pasitarime, be organizacinės veiklos uždavinių, buvo komunistinės spaudos platinimo klausimas.
Į LKP Anykščių–Kavarsko parajonį komunistinė literatūra – laikraščiai, atsišaukimai, instrukcijos – patekdavo dviem keliais. Pagrindinis kelias aprūpinant vietinius komunistus komunistine literatūra ėjo iš LKP Panevėžio rajono komiteto. Spauda keliaudavo siauruoju geležinkeliu iš Panevėžio į Anykščius, paslėpta keleivių (kurjerių komunistų) bagaže. Ją veždavo ir LKP Anykščių–Kavarsko komiteto vadovai, komiteto sekretorius Jankelis Šapira, LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas ir 4-osios kuopelės sekretorius Adomas Laucius, kuris buvo tiesiogiai atsakingas už ryšius su LKP Panevėžio rajono komunistų vadovybe.
Iš Panevėžio gautą spaudą paimdavo LKP Anykščių–Kavarsko komiteto narys A. Jačys, gyvenantis Anykščiuose, Malūno gatvėje. Jis perduodavo spaudą šio komiteto nariui, nuo 1933 m. komiteto sekretoriui Zelikui Laferiui arba jo broliui, komiteto nariui Ruvinui Laferiui. Jie spaudą paslėpdavo ir vėliau išdalindavo LKP parajonio nariams, atsakingiems už platinimą. Dalį iš Lauciaus gautos literatūros Jačys perduodavo savo kaimynui komunistui A. Petroniui, kuris parajonio komunistų vadovybės nurodymu savo namuose buvo įrengęs komunistinės spaudos slėptuvę. R. Laferis sutartu laiku Anykščiuose, ant Šventosios upės tilto, susitikdavo su dviračiais iš Kavarsko valsčiaus Naujokų kaimo atvykusiais komunistais Jonu Maskaliūnu bei Juozo Šleikum ir jiems slapta perduodavo komunistinę literatūrą. Šie ją perduodavo Kavarsko valsčiuje Devenių, Dečionių, Naujokų, Varnelių kaimuose gyvenantiems komunistams ir komjaunuoliams.
LKP Dabužių apylinkės sekretorius Jonas Vildžiūnas Paraiščio miške, netoli savo namų, buvo įsirengęs komunistinės literatūros slėptuvę. Kavarsko komunistai LKP išleistą literatūrą dažniausiai gaudavo iš Ukmergės, bet jeigu dėl kokių nors priežasčių to padaryti nepavykdavo, juos aprūpindavo anykštėnai – LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Zelikas Laferis arba to paties parajonio MOPR-o kuopelės sekretorius Leizeris Karabelnikas.
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Pagrindinis komunistinės spaudos tiekėjas iš Ukmergės buvo komunistas, Kavarsko žydų sporto draugijos „Vienybė“ vadovas Kalmanas Rachmanas – jis dirbo keleivinio autobuso vairuotoju, todėl vežioti draudžiamą literatūra jam buvo labai patogu. Rachmanui siuntą paruošdavo kavarskietis, komjaunuolis, Ukmergės gimnazijos moksleivis Zelmanas Cukeris, gavęs literatūros iš LKP Ukmergės parajonio komunistų. Kartais siuntą iš Ukmergės pristatydavo šio LKP parajonio komiteto narė kavarskietė Chaja Šapotkinaitė. Už gautos komunistinės literatūros perdavimą Kavarsko valsčiaus Dauginčių kaimo komunistų kuopelei buvo atsakingas kavarskietis Šimkė Cukeris – jis palikdavo literatūrą slėptuvėje netoli kryžiaus prie Kavarsko–Pienionių vieškelio arba nuveždavo į Dauginčių kaimą komunistui Petrui Meškauskui.
Didesnę dalį komunistinės literatūros sudarydavo atsišaukimai, bet būdavo ir nelegalių laikraščių,brošiūrų, įvairių veiklos instrukcijų. Anykščių krašto komunistai gaudavo tokius LKP leidinius kaip „Balsas“, „Ėnės“, „Kareivių tiesa“, „Komunistas“, „Mūsų kova“, „Partijos darbas“, „Tiesa“, „Spalių revoliucija ir jaunimas“, „Komunistai fašistiniame teisme“. Dauguma šių leidinių buvo spausdinama tuometinėje Vokietijos teritorijoje Klaipėdoje bei Tilžėje ir su apmokamų kontrabandininkų pagalba per sieną nelegaliai pakliūdavo į Lietuvą.
Ne kartą Lietuvos policija buvo konfiskavusi į Anykščius pristatomos literatūros siuntas. Taip nutiko ir 1933 m. rugpjūčio 1 d., kai su visa draudžiamos literatūros siunta buvo sulaikytas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio sekretorius Jankelis Šapira.
Po tokios nesėkmės Anykščių komunistai įsigijo šapirografą ir pradėjo patys kopijuoti ir dauginti atsišaukimus. Šapirografą jiems nupirko anykštėnas verslininkas Jonas Laskauskas, simpatizavęs komunistams ir juos slapta rėmęs. Dabužių apylinkės komunistai buvo įsigiję antrą šapirografą. 1933 m. balandžio mėnesį LKP Anykščių-Kavarsko parajonio Naujokų kaimo kuopelės narys Donatas Maskaliūnas tame pačiame kaime pas Juozą Staniūną šiuo prietaisu daugindavo atsišaukimus, bet kadangi jų tekstus rašė savo ranka, todėl policijos greitai buvo išaiškintas.
Policijai pavykus konfiskuoti keletą draudžiamos spaudos siuntų, vienas LKP Anykščių–Kavarsko parajonio vadų A. Karosas pasiūlė komunistams įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti naujausių žinių iš Maskvos.
Komunistinė literatūra buvo skirta komunistų savišvietai ir „liaudžiai“ šviesti, ypač tam tiko atsišaukimai. Jie buvo spausdinami lietuvių, žydų, lenkų bei rusų kalbomis, jų tekstuose atsispindėdavo LKP tikslai. 1933 m. liepos 23–30 d. Anykščių bei Kavarsko gatvėse komunistai P. Misonis, D. Maskaliūnas ir J. Vildžiūnas išmėtė atsišaukimus, kuriuose buvo skelbiama:
Visam kapitalistų pasauly kaip ir Lietuvoje viešpatauja ekonominis krizis. Buržuaziją visą krizio naštą krauna ant darbininkų ir valstiečių pečių. Šalin fašistų bado ir skurdo valdžią. Tegyvuoja proletarinė revoliucija visam pasauly. Tegyvuoja mūsų vadas komunistų partija.
1934 m. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, kratos metu rastas LKP CK 1934 rugpjūčio 12 d. atsišaukimas žydų kalba, kuriame Lietuvos valdžia buvo kaltinama žydų pogromais:
Šalin fašistų pogromščikų valdžią. Kovokim prieš fašistinius pogromščikus. Draugai darbininkai ir vargdieniai šio mėnesio bėgyje fašistai organizavo visą eilę pogromų prieš žydus, Šiauliuose, Kuršėnuose, Kelmėje ir Kauno Slabodkėje. Pogromai yra fašistų valdžios išpuolis prieš darbininkų mases. Mes negalime pasitikėti fašistų valdžia nes ji pati organizuoja pogromus.
Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.
Kai kuriuose atsišaukimuose buvo kreipiamasi į tam tikras gyventojų socialines bei profesines grupes ir jaunimą, kviečiama kovoti prieš Lietuvos valdžią: „Draugai darbininkai ir darbo valstiečiai“, „Draugai darbininkai ir darbininkės, valstiečiai ir valstietės“, „Smulkūs valstiečiai ir kaimo biedniokai“, „Lauko darbininkai ir jų vargai“, „Zimagorai, ravakasiai, jų bėdos ir vargai“, „Draugai jaunuoliai ir jaunuolės“.
Komunistų susirinkimuose būdavo skiriami organizacijos nariai, atsakingi už komunistinės literatūros platinimą vietiniams gyventojams. Jie rinkdavosi įvairius platinimo būdus: atsišaukimus dažniausiai pritvirtindavo prie medžių ir stulpų, greta vieškelių ar geležinkelio. Pavyzdžiui, 1933 m. gegužės mėnesį LKP Anykščių parajonio komiteto narys A. Jačys atsišaukimus platino kartu su kaimynu komunistu A. Petroniu, eidami geležinkeliu, 6 kilometrų atstumu nuo Anykščių, iki Bičionių kaimo, taip pat juos klijavo ant kilometrų rodyklių ir Bičionių geležinkelio stotyje ant durų.
1932 m. gegužės 1 d. Anykščiuose, Beilės Ševachaitės namuose, J. Biliūno g. 19, vykusiame komunistų susirinkime LKP parajonio sekretorius Z. Laferis paskyrė organizacijos narius, atsakingus už komunistinės literatūros platinimą Anykščiuose, ir išdalijo komunistinę literatūrą, paskelbdamas jos platinimo savaitę. Nutarta
900 egzempliorių atsišaukimų lietuvių bei žydų kalbomis ir komunistinę spaudą išdalinti tamsiu paros metu, kad niekas nepastebėtų, padedant ją prie gyventojų durų, sukaišiojant pro plyšius durų apačioje. Atsakingi už spaudos platinimą Skiemonių gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno g.) buvo paskirti Beilė Ševachaitė, Chaja Piketkinaitė, Ruvinas Laferis ir Leizeris Karabelnikas, o Ažupiečių gatvėje (dabar Tilto g.) – Jocha Gantvergeraitė, Michlė ir Mina Bulovkaitės. Dažnai komunistinė spauda būdavo padedama ant kelio tikintis, kad važiuojantieji pro šalį ją paims, nes popierius praversdavo ir namų ūkyje.
Susipratę piliečiai, radę ant kelio draudžiamos literatūros, apie tai pranešdavo policijai, kiti į komunistų „dovanas“ nekreipdavo dėmesio arba parsiveždavo į namus ne skaityti, o ūkiniams reikalams, tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie šią komunistinę propagandą perskaitydavo. Dar vienas platinimo būdas buvo literatūros dalinimas asmenims, prijaučiantiems vienoms ar kitoms komunistų idėjoms. Tokiems pirmiausia duodavo pasiskaityti nelegalios literatūros, o paskui stengdavosi įtraukti į savo gretas.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tam reikalui vienas iš LKP Kavarsko parajonio vadų, provizorius Alfonsas Karosas 1925 m. įsteigė Kavarsko laisvamanių draugijos skyrių ir skaityklą šalia. Su kiekvienu atėjusiu skaitytoju jis stengdavosi pasikalbėti įvairiais klausimais. Jeigu interesantas pritardavo komunistinėms idėjoms, gaudavo iš Karoso pasiskaityti nelegalios literatūros.
Kartais komunistinė spauda būdavo platinama ir atvirai, viešai. 1934 m. vasario mėnesį Zelikas Laferis su Kalmanu Rachmanu Anykščiuose organizavo darbininkų streiką, kuriame rinko aukas streikuojantiesiems ir platino atsišaukimus. 1930 m. vasarą Vladas Gutauskas ir Jonas Žemaitis išplatino komunistinius atsišaukimus Kavarsko–Traupio vieškelyje juos išdalindami keliu važiuojantiems ūkininkams.
Tokį pat platinimo metodą pasirinko ir komunistai Šimkė Cukeris ir Šolomas Mendelis Komašas. Dėl drąsos apsiginklavę revolveriais, 1931 m. kovo 31 d. jie viešai platino spaudą Kavarske Anykščių gatvėje ir vieškelyje tarp Kavarsko ir Bebrūnų kaimo. Tai pastebėjęs Kavarsko šaulių būrio vadas Jonas Raudonikis liepė jiems sustoti ir parodyti, ką jie dalija praeiviams. Nelegalios spaudos platintojai, išgirdę šaulių būrio vado reikalavimą, išsigandę numetė komunistinę literatūrą ant kelio ir atsišaudydami iš revolverių paspruko į Kalnuočių kaimo krūmynus, Šventosios upės link.
Gintaras Vaičiūnas. „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais“. LGGRTC; 2023-ieji metai
Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920 – 1941 metais
Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras šių metų balandžio mėnesį išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 metais“. Tai – neabejotinai vertingas mokslinis darbas, kadangi į Lietuvos praeitį autorius žvelgia objektyviai: dėsto surinktus faktus tiek apie kolaborantus, išdavikus, prisitaikėlius, tiek apie į sudėtingą situaciją anuomet patekusius patriotus, sukilėlius, partizanus. Tiksliau tariant, nenutyli įvykių, kurie klostėsi Anykščiuose ir jo apylinkėse 1940 – 1941-aisiais metais, kai į Lietuvą įsiveržė sovietų okupantai. Išsamiai nagrinėjami ir 1920- 1940-ieji: kaip ir kodėl Anykščių krašte kūrėsi Kremliui palankios organizacijos. Taigi čia rasite ir tokių temų: „Žydai – Anykščių krašto komunistinių organizacijų vadovai ir aktyvistai“, „Lietuvių ir žydų komunistų bendradarbiavimas“, „Anykščių krašto komunistų, 1940–1941 m. užėmusių vadovaujančius postus sovietinėje okupacinėje administracijoje, charakteristikos“, „Lietuviškosios visuomenės emocinė ir psichologinė būsena Anykščių krašte pirmosios sovietinės okupacijos metais“
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Autoriui leidus slaptai.lt redakcija artimiausiu metu paskelbs keletą labiausiai sudominusių ištraukų iš šio veikalo. O dabar publikuojame ištraukų iš knygos įvado.
„Lietuvių tauta, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusi Lietuvos valstybę ir apgynusi ją kovose dėl laisvės, per dvidešimt Pirmosios Lietuvos Respublikos metų subrandino pilietinę visuomenę, kuri gindama pamatines laisvės idėjas įrodė, kad Nepriklausomybė jai yra didžiausia vertybė. Tuometinę Lietuvos visuomenės struktūrą sudarė įvairios politinės, socialinės ir tautinės grupės. Šioje knygoje apžvelgiami Anykščių krašto dviejų politinių viena kitai priešingų visuomenės grupių gyvenimo ir veiklos etapai – Lietuvos nepriklausomybės, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos ir pirmaisiais vokiečių okupacijos metais. Trumpai jas galima įvardyti kolaborantų ir Lietuvos patriotų grupėmis. Kolaborantų grupei priklausė komunistinio judėjimo dalyviai, padėję SSRS sukurti Lietuvoje kolaboracinės sistemos pagrindus ir įtvirtinti sovietinį okupacinį režimą, ir nacių talkininkai, dalyvavę žydų genocide ir represijose prieš vietos gyventojus.
Antrajai Lietuvos patriotų grupei priklausė daugelis šaulių, dalis įvairių lietuviškųjų visuomeninių organizacijų ir vietos lietuvių inteligentijos atstovų, 1941 m. pavasarį susibūrusių į partizanų būrius ir pradėjusių ginkluotą kovą prieš sovietinius okupantus ir kolaborantus, aktyviai dalyvavusių 1941 m. Birželio sukilime, vykdžiusių pasyvų pasipriešinimą prieš vokiečių okupacinę administraciją (…).
SSRS niekada nebuvo atsisakiusi plano okupuoti Lietuvą, tik laukė tam palankaus momento. Bolševikai, rengdamiesi pasaulinei revoliucijai, sudarė tarptautinę komunistų partijas vienijančią organizaciją – Komunistų internacionalą, organizavusį ir brandinusį revoliucines jėgas pasaulinei revoliucijai daugelyje Europos ir Amerikos šalių, tarp jų ir Lietuvoje. LKP vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas ir Zigmas Aleksa-Angarietis rezidavo Maskvoje ir palaikė nuolatinius ryšius per LKP kurjerius, taip pat SSRS diplomatiniais bei spec. tarnybų kanalais su LKP vadovybe Lietuvoje. LKP bei Komunistų internacionalas Lietuvoje sukūrė, kontroliavo ir finansavo komunistinių organizacijų tinklą: MOPR-ą1, komjaunimą, komunistines profsąjungas, įvairias komunistinės veiklos priedangos organizacijas – laisvamanių, sporto, kultūros klubus ir būrelius. Visos šios organizacijos, taip pat Raudonoji armija, SSRS diplomatinės ir specialiosios tarnybos buvo įrankiai okupuojant kitas šalis (…).
Anykščių krašte nuo 1918 m. iki 1944 m. galima išskirti du komunistinio judėjimo dalyvių kolaboravimo su Rusijos okupaciniu režimu ir du pogrindinės komunistinės veiklos laikotarpius:
Anykščių valsčiaus revoliucinio komiteto veiklos etapas prasidėjo 1918 m. gruodžio 28 d. valsčių okupavus Raudonosios armijos Pskovo divizijos daliniams. Okupantams remiant buvo sudarytas valsčiaus revoliucinis komitetas, veikęs trumpiau nei keturis mėnesius. Jo veikla nutrūko 1919 m. gegužės 20 d., kai Lietuvos kariuomenė išvadavo Anykščius nuo bolševikinės okupacijos.
Komunistinių organizacijų nelegalaus veikimo nepriklausomoje Lietuvoje (1920–1940 m.) laikotarpis.
(…) 1920 m. pirmąjį komunistų būrelį Anykščiuose įkūrė buvęs Rusijos bolševikų partijos narys, nuo 1919 m. Švenčionių apskrities revoliucinio komiteto komisaras, mokytojas Edvardas Makštys.
Komunistų veikla pogrindyje Anykščių valsčiuje plėtėsi ir pamažu didėjo komunistinio pogrindžio narių skaičius. 1923–1924 m. susikūrė pirmosios LKP (komunistų) ir LKJS (komjaunuolių) kuopelės, 1926 m. – LKP ir LKJS Anykščių–Kavarsko parajoniai, nors komunistų ir komjaunuolių skaičius šiame krašte visada buvo negausus. Daugiausia narių Anykščių komunistinė organizacija turėjo 1927–1928 m., kai ją sudarė apie 20 komunistų ir apie 15 komjaunuolių, bet bendras jų skaičius Anykščiuose nuo 1920 m. iki 1940 m. pirmosios sovietinės okupacijos neviršijo 40 žmonių, ir visi jie, išskyrus tris lietuvius Antaną Jačį, Vaclovą Gliaudelį ir Antaną Petronį bei rusą Safroną Šaripovą, buvo žydai. Anykščiuose iki 1940-ųjų bendrai visoms komunistinėms organizacijoms – LKP, LKJS ir MOPR-ui – priklausė 40 miesto gyventojų, iš jų 35 žydai, 3 lietuviai ir 1 rusas, taip pat komunistinėje veikloje dalyvavo 8 lietuviai, gyvenantys Anykščių valsčiuje.
Komunistinių organizacijų rėmėjų skaičius Anykščiuose siekė apie 30–40 žmonių, daugiausia tai buvo laiduotojai savo turtu už sulaikytus komunistinio judėjimo organizatorius ir aktyvistus arba jų artimieji, ir visi jie buvo žydų tautybės asmenys (…).
Nepriklausomybės metais nelegaliai veikę komunistai Lietuvos ateitį matė tik Sovietų Rusijos sudėtyje ir savo antivalstybine ardomąja veikla stengėsi įgyvendinti priešišką mūsų valstybei planą – ją susilpninti, okupuoti ir inkorporuoti (aneksuoti). Pagrindinis šio judėjimo tikslas buvo Lietuvos valstybės savarankiškumo panaikinimas ir komunistinės valdžios, tokios kaip Sovietų Rusijoje, įtvirtinimas“.
Taigi knygos autorius istorikas G. Vaičiūnas savo veikale atidžiai žvelgia į visas sudėtingas Lietuvos istorijos atkarpas, nenutylėdamas net ir 1940-1941-aisiais nutikusių išdavysčių.
(Bus daugiau)
2023.04.21; 09:00
Informacijos šaltinis – Gintaras Vaičiūnas. Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920- 1941 metais. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC); 2023 metai.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus apie muziejines veiklas per 30 metų ir ukrainiečių laisvės kovos palaikymui skirta meninė instaliacija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“
Atidaroma lauko paroda „Okupacijų ir laisvės kovų muziejui 30“
Nuo rytoj sostinės centre vaikštinėjantys turistai ir miesto gyventojai turės galimybę lauke pradėti pažintį su Okupacijų ir laisvės kovų muziejumi – išstatoma pirmoji lauko paroda, kuri iki gruodžio 31 d. bus eksponuojama šalia muziejaus pastato. Stendai rikiuojami prie namo, lietuviams tapusio svetimos, kraštą okupavusios valdžios žiaurumo ir brutalumo simboliu.
„Per lakonišką ir kartu kontrastingą apžvalgą to, kas vyko pastato viduje, kaip jis pavirto kalėjimu, neteisybių, fizinio skausmo, dvasinių kančių, visuotinio persekiojimo ir mirties vieta, ir to, kaip vėliau Lietuvos žmonių drąsos, jų patriotizmo ir laisvės troškimo dėka statinys tapo svarbių istorinių įvykių liudytoju, savotišku viešąją erdvę formuojančiu veiksniu bei, galiausiai, savarankiškos valstybės istorinės atminties atrama – atskleidžiama esminė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus paskirtis“, – sako istorikas Remigijus Černius, neseniai pradėjęs eiti muziejaus direktoriaus pareigas.
Pasak R. Černiaus, visuomenei pristatančio muziejaus parodą apie vykdytą muziejinę veiklą, per 3 dešimtmečius įamžinta autentiška klaikaus tautų genocido planuotojų ir vykdytojų realybė, sudėtinga Lietuvos partizanų kova, pagrindiniai ginkluoto ir dvasinio pasipriešinimo herojai, sukaupti unikalūs muziejiniai fondai ir atidarytos unikalios ekspozicijos, vykdomos edukacijos bei atminimo renginiai. Muziejaus veiklos jubiliejui skirtoje parodoje užfiksuoti pagrindiniai muziejininkų ir jo lankytojų susibūrimai.
Jubiliejinę parodą sudaro 3 struktūrinės dalys: pirmoji pasakoja pastato istoriją, eksponuoja statinio planus, kur egzekucijų vykdymo kambarys KGB-istų įvardytas „virtuve“, primena svarbiausius KGB kalėjimo kalinius. Antroji parodos dalis skirta supažindinti su prie muziejaus pastato vykusiais svarbiais Nepriklausomybės atkūrimo įvykiais – paradais, mitingais, protesto akcijomis, paminklų griovimu ir statymu bei pan. Vis dėl to, muziejininkų veiklos užkulisiai, jų kasdienybė žiūrovui lieka tik numanoma – trečioji, gausiausiai nuotraukomis iliustruota lauko parodos dalis demonstruoja išskirtinių atmintinų ir kultūrinių renginių įvairovę ir lankytojų patiriamų emocijų paletę – nuo pasididžiavimo iki pasibaisėjimo, nuo ašarų iki šypsenų.
Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, taip pat Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sukaupta vizualinė medžiaga.
Meninė instaliacija – skatinti muziejaus lankytojus viešu pareiškimu išreikšti ukrainiečių laisvės kovos palaikymą
Kultūrinių iniciatyvų grupės „Kvadratas“ vadovo menininko Tomo J. Daunoro per meninę instaliaciją „Karo šukės“ Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje įgyvendinama pilietinė akcija „Mes kaltiname Maskvą dėl vykdomo ukrainiečių tautos genocido“ įsiliejo į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus jubiliejinių renginių programą.
Mes kaltiname. Meninė instaliacija. Plakatas
„Aš praleidau daug laiko Ukrainoje 2019–2021 m. Sukūriau šį projektą, nes norėjau parodyti karo fragmentus, kuriuos surinkau pats kartu su kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio 30-osios ukrainiečių brigados kariais iš gynybos linijų apkasų Rytų Ukrainoje“, – sako T. J. Daunoras, kurio projektas po 2022 m. vasario 24 d. įgyja naują pobūdį. Instaliacija susideda iš autentiškų šautuvų vamzdžių, lengvųjų ir sunkiųjų kulkosvaidžių amunicijos, sprogstamųjų minosvaidžių liekanų, suvarpytų šarvų fragmentų detalių, kurias Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus lankytojai galės ir liesti, ir fotografuoti bei filmuoti. „Užfiksuotas įspūdis, tikimės, virs vieša Ukrainos palaikymo ar/ ir Maskvos kaltinimo žinia ar jos iliustracija, kurią į socialinius tinklus bus galima paleisti per platformą www.warshards.lt“, – kviečia menininkas.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pažymi, kad meninė instaliacija totalitarinių režimų nusikaltimų istorijos muziejuje leis pajusti šiandieninę ukrainiečių kančią, o viešų žinučių srautas tarptautinei bendruomenei leis išlaikyti visuomenės spaudimą sprendimų priėmėjams, kad taiką ir humaniškumą niekinantys agresoriai sulauktų realios bausmės už savo nusikaltimus.
Renkant karo Ukrainoje šukes aktyviai bendradarbiavo Ukrainos kariai, karo kapelionai ir vietiniai gyventojai. Taip pat prisidėjo Ukrainos nacionalinis karo istorijos muziejus ir Lietuvos Respublikos ambasada Kijeve.
PLAČIAJAI VISUOMENEI INSTALIACIJA ATSIVERIA 2022 M. SPALIO 28 D. PENKTADIENĮ 15.00 VAL. Iki tol – lankytojams atviras Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus ekspozicijų ir parodos „30 daiktų iš muziejaus rinkinių“ lankymas
ŽURNALISTUS KVIEČIAME 12.00 VAL. Į IŠKILMINGĄ RENGINĮ, INSTALIACIJA JUMS BUS PARODYTA IŠ KARTO PO JO.
Primintina, kad Okupacijų ir laisvės kovų muziejus buvo įsteigtas 1992 m. Ant steigimo dokumento tuometinio LR kultūros ministro Dariaus Kuolio ir Lietuvos tremtinių bei politinių kalinių sąjungos prezidento Balio Gajausko parašai. Muziejus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui perduotas 1997 m.
Iš pradžių muziejus buvo vadinimas Genocido aukų muziejumi, 2018 m. jo pavadinimas pakeistas į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus pavadinimą.
Muziejui 1992–1997 m. vadovavo Gintaras Vaičiūnas, 1997–2022 m. – Eugenijus Peikštenis. Nuo 2022 m. rugsėjo 9 d. muziejaus vadovu paskirtas istorikas Remigijus Černius.
Gintaro Visocko knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – publicistinio pobūdžio straipsnių rinkinys, papildantis ir tęsiantis autoriaus jau prieš 10 metų pasirinktą temą apie tragišką Karabacho istoriją, prieštaringus Armėnijos ir Azerbaidžano santykius, lietuvių visuomenės laikyseną šių dviejų kaimyninių šalių atžvilgiu.
Deja, iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi tik armėniška įvykių versija, todėl žurnalisto G. Visocko tekstai, omenyje turiu „Juodojo sodo bylą”, „Ilga kelionė į Hankendį” bei naująją knygą „Didžioji Karabacho paslaptis”, padeda išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, atkreipia dėmesį į aplinkybes ir faktus, kurios nesutampa su mūsų visuomenėje politikų bei visuomenės veikėju pateikiamais vetinimais.
Knygą „Didžioji Karabacho paslaptis” yra lyg ir ankstesnės autoriaus knygos „Ilga kelionė į Hankendį” tęsinys. Abiejose knygose daug intriguojančių biografinio pobūdžio pasakojimų bei nutikimų iš autoriaus kelionių po Azerbaidžaną. Abi knygas galima vertinti kaip grožinės literatūros kūrinius, nors autorius pirmiausiai save laiko žurnalistu, todėl knygose esama tiriamosios žurnalistikos stiliumi parašytų apsakymų. Įdomūs ir įvairiapusiški pasakojimai nepalieka skaitytojo abejingu, skatina domėtis neiškraipyta Azerbaidžano istorija. Knygoje „Didžioji Karabacho paslaptis” greta pasakojimų apie autoriaus keliones po Azerbaidžaną pateikiama daug istorinių faktų apie žiaurias kovas dėl Karabacho, Armėnijos teroristinių organizacijų susikūrimą ir veiklą, nutylėtus istorikų komentarus dėl 1915 m. tragedijos Turkijoje, klastingus armėnų teroristų išpuolius prieš turkų diplomatus Europoje, armėniškas istorijos falsifikacijas.
Knyga skirstoma į keletą didesnių temų: klausimai dėl 1915 m. įvykių Turkijoje ir vadinamojo armėnų genocido; armėniškojo terorizmo atsiradimas ir jo veiklos istorija, slaptųjų tarnybų veikla ir provokacijos, armėnų ir azerbaidžaniečių tautų santykiai, Lietuvos politinio ir visuomenės elito laikysena Armėnijos ir Azerbaidžano atžvilgiu.
Didžioji Karabacho paslaptis. Slaptai.lt fotografija
Mane kaip istoriką šioje knygoje labiausiai sudomino autoriaus pateiktas faktas, kad Armėnija į savo archyvus neįleidžia kitų šalių piliečių, nors Azerbaidžano ir Turkijos archyvuose užsieniečiams susipažinti su archyviniais dokumentais galima. Daugelis mūsų tautiečių iš žiniasklaidos ir politikų yra girdėję, kad 1915 m. Turkijoje vyko armėnų tautos genocidas, ne vienos šalies, tarp jų – ir Lietuvos parlamentas, yra pripažinęs šį faktą. G. Visockas knygoje pateikia žymių istorikų armėno Filipo Ekozjanco, austro Ericho Faiglo, olando Jano Boekestižno, brito Gvino Daierio, prancūzo Fernano Brodelio bei kitų Vakarų šalių istorikų, kurie yra tyrinėjo 1915 m. įvykius Turkijoje ir kurie mano, kad tuo metu šioje šalyje vyko pilietinis karas ir mažiau ar daugiau nukentėjo visos tautos, o genocido nebuvo. Deja, šie faktai Lietuvos skaitytojui nėra žinomi, G. Visockas pasidomėjo, ar lietuviškų knygynų lentynose yra istorikų, kurie pateikia alternatyvią nuomonę dėl 1915 m. įvykių Turkijoje veikalų. Ne, nėra. Užtat esama rašytojo Franco Verfelio į lietuvių kalbą išleistas romanas „Keturiasdešimt Musa Dagos dienų”, kuriame išdėstyta armėniška šių įvykių versija.
G. Visockas savo knygoje pateikia faktus apie Lietuvoje beveik nežinomą armėniškąjį terorizmą ir jo veiklos istoriją nuo 1885 iki 1988 metų, Turkijos ambasadų sprogdinimus ir šios šalies diplomatų žudymus. Knygos „Didžioji Karabacho paslaptis” skyriuje, pavadintame „Šiurpi Turkijos diplomatų medžioklė”, aprašytos 29 armėnų teroristinių organizacijų atakos prieš turkų diplomatus įvairiose pasaulio šalyse nuo Australijos iki Kanados, nuo Portugalijos iki Serbijos. Šių kruvinų atakų metu, vykusių beveik kasmet nuo 1973 iki 1987 metų, žuvo 15 turkų diplomatų ir 4 buvo sunkiai sužeisti, sprogimų metų žuvo nemažas būrys ir kitų šalių, kuriose buvo puolamos Turkijos diplomatinės atstovybės, piliečių. Daugeliu atveju šių kraštutinių priemonių buvo imamasi dėl keršto arba reikalaujant įvairių politinių nuolaidų. Po 1983 m. birželio 27 d. incindento Lisabonoje, kai armėnai teroristai pabandė šturmuoti Turkijos ambasadą, įkaitais pagrobė diplomatinės misijos pavaduotojo žmonaą, du vaikus ir nužūdė ambasadą saugojusį policininką, JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškė, kad armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti bei niekaip nepateisinami, ir nurodė šalies specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų priemonių prieš teroristus.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Armėniškasis terorizmas, viena iš kertinių G. Visocko knygos temų, plėtojama ne viename pasakojime. Pradedant bandymu nužudyti žurnaliste Tatjaną Čeladzę Rygoje 1988 m., baigiant kruvinomis skerdynėmis Armėnijos parlamente 1999 m., kai buvo iššaudyti beveik visi Armėnijos vyriausybės nariai. Gaila, kad autorius neparyškino azerbaidžaniečių požiūrio į terorą, įdomu, ar autoriaus išgirta tauta nesiėmė teroro veiksmų prieš armėnus, kai jie Rusijos kariškių remiami nuo Azerbaidžano atplėšė Karabachą ir dar 6 pasienio rajonus bei išvarė iš namų ten nuo seniausių laikų gyvenusius azerbaidžaniečius.
Kita autoriui bene aktualiausia tema – slaptųjų tarnybų veikla. G. Visocko knygoje ji atspindima rašant apie pagrindinio knygo herojaus žurnalisto Mikio (G. Visocko) nutikimus ir mintys pakliuvus į įvairias netikėtas situacijas. Skrendant į Baku dėl audros lėktuvui pakeitus kursą ir nusileidus Teherane knygos herojus Mikis nuogastauja, kad bus ap[klausiamas Irano slaptųjų tarnybų, o ši šalis Azerbaidžane garsėja tuo, kad masiškai verbuoja slaptaisiais agentais vietinius azerbaidžaniečius ir užsieniečius, kurie vyksta iš Irano pasisvečiuoti į Azerbaidžaną. Mikis bijo, kad netikėtas nusileidimas Irane sugriaus sunkiai pelnytą azerbaidžaniečių pasitikėjimą žurnalistu iš Lietuvos, jis neteks galimybės pakeliauti po šalį ir aplankyti atokius pasienio rajonus, kur dar neseniai vyko kariniai veiksmai.
Kitas įtemptas nuotykis Mikiui nutinka Baku oro uoste, kai jis ruošiasi skristi į namus, bet patikros poste yra sustabdomas muitininkų įtariant Mikį vežant neleistinus daiktus. Pirma, dėl šio atsitikimo kylusi mintis Mikiui – armėnų slaptosios tarnybos jam nežinant į jo bagažą įkišo narkotikų ir juos aptikus Mikio reputacija ir pasitikėjimas juo azerbaidžaniečių akyse bus sugriauti. Bet, pasirodo, kad tai buvo tik dovana – Kaspijos eršketo ikrų dvi dėžutės, o galima vežtis buvo tik vieną. Šios knygos herojaus mintys daug ką pasako ir apie patį autorių, kuriam pasitikėjimas yra svarbiausia, bet lengvai prarandama tarpusavio santykių vertybė. Kodėl knygos herojus, patekęs į netikėtas situacijas, pirmiausiai įžvelgia slaptųjų tarnybų pėdsaką, nėra tik fantazijos dalykai. Knygos apsakymuose, pavadintuose „akistata su FSB karininku” ir „zagonščikas” Mikis tiesiogiai susidūria su slaptųjų Rusijos bei Armėnijos tarnybų atstovais ir provokacijomis. Apsakymuose išsamiai aprašoma, kaip Mikį buvo bandoma užverbuoti ir sukompromituoti
Dar viena aktuali knygos „Didžioji Karabacho paslaptis ” tema – armėnų ir azerbaidžaniečių tautų charakterio bruožų palyginimas. G. Visockas savo knygoje armėnus vaizduoja juodomis o azerbaidžaniečius – šviesiomis spalvomis. Tai išryškinama rašant apie armėniškąjį terorizmą, grobikišką karą prieš Azerbaidžaną ir nacionalinį azerbaidžaniečių kultūrinį paveldą: Karabacho kilimą, muzikines azerbaidžaniečių operetes ir Karabacho veislės žirgus. Pasirodo, visas šias vertybes armėnai plačiai reklamavo kaip savo tautos paveldą. G. Visockas trijuose šios knygos pasakojimuose parodo, kad tikrieji šių vertybių kūrėjai ir saugotojai yra iš Karabacho kilę azerbaidžaniečiai.
G. Visockas bene vienintelis iš žinomų Lietuvos žurnalistų ir publicistų palaiko Azerbaidžano poziciją dėl Karabacho, bet daugelis pamiršta, kad ši pozicija teisinga ir tarptautinės teisės požiūriu, pripažįstant šį kraštą Azerbaidžanui, nors daug šalių, taip pat ir Lietuva, neoficialiai yra armėnų pusėje. Bet autoriui vertėtų ir armėnų tautoje paieškoti daugiau teigiamų savybių ir asmenybių, ne tik istoriko Filipo Ekozjanco, nes būtų įtikinamiau autoriui siekiant pagrindinio tikslo papasakoti neiškraipytą Azerbaidžano istoriją.
Juodojo Sodo byla. Knygos viršelis. Slaptai.lt foto
Knygoje yra pateikiama nemažai faktų, kai mūsų šalies politikai, žinomi visuomenės veikėjai atvirai proteguoja Armėniją ir vengia pasisakyti Azerbaidžano naudai. Daugelis nebando gilintis į šių kaimyninių šalių santykių istoriją, bet masto labai stereotipiškai; armėnai krikščionys ir jie yra nukentėję nuo musulmonų. Bet armėnai, o ne azerbaidžaniečiai buvo užgrobę svetimas žemes ir 30 metų jų negrąžino, kol sustiprėjęs Azerbaidžanas susigrąžino savo žemes tik karo veiksmų dėka. Iki šiol Armėnija yra ne Vakarų šalių, bet Rusijos sąjungininkė. Toks armėnų apsisprendimas kyla iš istorinės praeities ir šios tautos prigimties, to pačio kaip rusų pravoslavų tikėjimo.
Galima būtų suabejoti autoriaus objektyvumu, nes G. Visockas visada palaiko tik Azerbaidžaną, tuo tarpu armėnai šioje knygoje vaizduojami kaip blogiečiai. Tai manes iki galo neįtikina, be to, darant tokia išvadą reikia gerai žinoti šia temą, turėti daug kompetencijos ir sąžiningumo.
Visa tai autorius turi, bet į Azerbaidžaną jis žiūri per daug susižavėjusio šia šalimi žmogaus akimis, o tai gali trukdyti siekiant tiesos ir teisingo padėties nušvietimo. Bet knyga „Didžioji Karabacho paslaptis” – pirmiausiai grožinės literatūros kūrinys, todėl kai kurie netikslumai šio žanro knygoms yra leistini, svarbiausia, kad knyga yra parašyta įdomiai su daug intriguojančių pasakojimų ir daugeliui nežinomų faktų, todėl traukia skaitytoją, tą tvirtinu iš savo asmeninės patirties. Tad, mielas Lietuvos skaitytojau, nepagailėk vieno savo vakaro šiai įdomiai knygai, tikrai nesigailėsi ją perskaitęs.
„Ilga kelionę į Hankendį”. Tai dar viena žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną, šios knygos įvade autoriaus pavadintu antrąja savo Tėvyne.
Esminis šios knygos skirtumas nuo ankstesniųjų G.Visocko darbų apie jo pamiltą šalį – šios knygos tekstas yra ne žurnalistinis, bet grožinio pobūdžio. Autorius vertindamas savo naująjį kūrinį įvade rašo, kad bijantis svarstyti, kokia yra šios knygos literatūrinė vertė, nes įsitikinęs – „30 metų žurnalistinio darbo stažas įklampino į žurnalistinių štampų ir bjaurių bei primityvių konstrukcijų liūną“. Nors kuklumas žmogų puošia, šiuo atveju, manau, kad autorius neteisus. Man labai įdomu buvo skaityti ankstesnę G.Visocko autobiografinių prisiminimų knygą „Ieškau kelrodės žvaigšdės“, kurioje atsiskleidžia neabejotini literatūriniai jo sugebėjimai.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Perskaitęs„Ilga kelionė į Hankendį“ dar kartą galiu tvirtai pasakyti, kad autorius be reikalo neigiamai vertina savo gebėjimus kurti grožinės literatūros kūrinius. Knygoje „Ilga kelionė į Hankendį“ aprašoma pagrindinio knygos herojaus žurnalisto pažintinė kelionę į Azerbaidžaną, kurios metu jis patiria įvairiausių nuotykių. Autorius savo knygos tekstą paskirstė į 8 dalis su intriguojančiais pavadinimais: „Teherano agentas“, „Dar verksi kruvinomis ašaromis“, „Akistata su FSB karininku“, „Amerikos žvalgybų klaidos“, „Nepilnavertiškumo kompleksas“ ir kt. Kiekvienoje knygos dalyje papasakojamas vis kitas nuotykis, kurį teko patirti pagrindiniam herojui šios „odisėjos“ metu.
Autorius šioje knygoje naudodamas publicistiką ir prozą įdomiai perteikia lietuvio žurnalisto įspūdžius svečiuojantis Azerbaidžane. Jo išgyventų nuotykių centre – įdėmios akys žmogaus, ginkluoto vien meile savo antrajai Tėvynei ir jo žmonėms, ištverme ir kantrybe. Tą patvirtina šie autoriaus teiginiai knygos įvade: „Už šią knygą esu dėkingas azerbaidžianiečiams draugams, kurie padėjo keliauti po Azerbaidžaną. Jei ne jų kantrybė, nuoširdus rūpestis, šios odisėjos nebūtų buvę“, „šioje „kelionėje“ aprašau ir kitą ne iškart suvoktą gyvenimišką patirtį: tik ilgai ir kantriai plušant įmanoma patirti pergalių.“
Šią, antrąją literatūrinio pobūdžio knygą G.Visockas dedikavo šviesiam savo senelių atminimui.
Antroji žurnalisto Gintaro Visocko knyga („Juodojo Sodo byla”) apie sudėtingus dviejų kaimyninių šalių Armėnijos ir Azerbaidžano santykius yra vertingas tiriamosios žurnalistikos pavyzdys, neskaitant daugybės autoriaus parengtų ir publikuotų analitinių straipsnių bei videointerviu šia tema internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Užkaukazės ir Kaukazo regionuose vykstančiais konfliktais G.Visockas pradėjo domėtis, kai 1994-1995 m. dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Knygos autorius nuosekliai šie tema domisi beveik 30 metų, todėl galima tvirtinti, kad niekas Lietuvoje nėra geriau įsigilinęs į šią problemą.
Labiausiai man knygoje “Juodojo sodo byla” patiko autoriaus pasirinktas analizės būdas, kuris pasižymi stipria teksto logika ir ypač geru aprašomo objekto žinojimu. Knyga skirta ne tik politikams, politologams, žurnalistams, bet ir plačiajai visuomenei, besidominčiai politiniais procesais bei jų tendencijomis Užkaukazėje, bei Lietuvos ir pasaulio didžiųjų valstybių vykdomai politikai šiame regione.
Juodojo Sodo byla. Slaptai.lt nuotr.
Įvade išdėstyti esminiai teiginiai, apibūdinantis Azerbaidžano pergalę ilgame konflikte su Armėnija atsiimant po 26 metų okupacijos Kalnų Karabachą ir septynius gretimus rajonus:
Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų parastas teritorijas;NATO narės Turkijos remiamas Azerbaidžanas per mažiau kaip per 6 savaites nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją;Azerbaidžano pergalė susilpnino Rusijos pozicijas ir įtaką Užkaukazėje, išryškino visas silpnasias jos puses; Nors Azerbaidžanas karinio konflikto metu turėjo galimybę užimti dalį savo priešininko teritorijos, bet to nedarė, susigrąžino tik 1988-1994 metais Armėnijos su Rusijos pagalba užgrobtas teritorijas, tarp jų ir Kalnų Karabachą, kurias Europos valstybės ir JAV visada pripažino Azerbaidžano jurisdikcijai.
Europos Sąjungos tris dešimtmečius vykdyta politika stengiantis sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktą patyrė visišką nesėkmę.
G.Visocko knygoje įvairiais požiūriais ištirtas Armėnijos-Azerbaidžano konfliktas ir jo esminis lūžis 2020 m., kai buvo išvaduotas Kalnų Karabachas ir kitos Armėnijos okupuotos Azerbaidžano teritorijos. Daug dėmesio knygoje skiriama proarmėniškai Lietuvos politikai, atskleidžiamos jos šaknys. Parodoma, kad nemažai mūsų tautiečių masto vadovaudamiesi tokiu stereotipu – “krikščioniška armėnų tauta yra skriaudžiama musulmonų azerbaidžianiečių”. Nors taip šnekantis ir galvojantis tautiečiai nesusimąsto, kad lietuviai daugiausiai skriaudų per visą istoriją patyrė tik nuo krikščioniškų tautų, pirmiausia rusų, antroje vietoje – vokiečių, paskui – lenkų.
Knygos autorius polemizuoja Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto klausimais su proarmėniškais Lietuvos politikais, politologais bei kitais Armėnijos pozicijas palaikančiais autoriais, lygina jų teiginius ir išvadas su kitų žinomų pasaulyje analitikų pasisakymais bei analizėmis.
Daug dėmesio knygoje skiriama ir istoriniams šio regiono klausimams; 1915 m. Osmanų imperijos žlugimui bei dėl to kilusiam pilietiniam karui, Dašnakcutiun armėnų nacionalistų organizacijos narių veiklai kartu su bolševikais, naikinusiems azerbaidžianiečius ir jų kaimus 1918 metais, civilių asmenų žudynėms ir pogromams Sumgaito mieste 1988 metais, Azerbaidžano miesto Hodžaly tragedijai 1992 m., kai jis per 2 paras buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus nužudant daugiau kaip 600 jo gyventojų. Visos šios istorijos išnagrinėtos šioje knygoje.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Įdomiai aprašytos Armėnijos politinės intrigos Lietuvoje. Mane labiausiai nustebino knygoje aprašytas Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje interviu, kuriame jis nepagrįstai teigia, kad armėnai dalyvavo Žalgirio kautynėse 1410 metais lietuvių ir lenkų pusėje prieš kryžiuočių ordiną ir knygos autoriaus aprašyti armėnų tautybės publicisto, istoriko ir vertėjo Filipo Ekozjanco darbai, kuris nešališkai vertina savo tautos istoriją ir prieštarauja oficialiai Armėnijos proteguojamai tautos istorijos koncepcijai.
„Juodojo Sodo byla” ugdo skaitytojo politinę savimonę, formuoja teisingą požiūrį į Armėnijos-Azerbaidžano konfliktą, skatina domėtis Azerbaidžano istorija. Gal būt šią knygą paskaitęs Lietuvos politikas ar žingeidus pilietis susimąstys, kodėl mes palaikome Armėniją, kurios teritorijoje yra Rusijos kariuomenės karinės bazės, o Armėnijos kariškiai dalyvauja “Zapad” pratybose, kuriose kartu su Rusijos kariais mokosi pulti Lietuvą ir kitas NATO šalis bet nepalaikome Azerbaidžano, kurio teritorijoje šiuo metu yra nedidelis NATO šalies Turkijos kontingentas, pasiryžęs ginti nuo Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos savo sąjungininką Azerbaidžaną. Tos pačios Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Lietuvos oro erdvę nuo tos pačios Rusijos.
Kodėl mes remiame Rusijos sąjungininkę Armėniją, o ne didžiausios po JAV NATO bloko šalies Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną?
Lauksime naujos G.Visocko knygos apie “Juodąjį sodą”.
LGGRTC vyriausiasis istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Kaip proletaras S.Kiaušinis virto sovietų valdžios priešu
Sovietų valdžia ypatingai didelį dėmėsi skirdavo okupuotų šalių gyventojų registracijai ir jų suskirstymui į priešiškai nusiteikusių ir sovietų valdžios rėmėjų klases. Komunistai savo rėmėjais įvardindavo darbininkus ir varginguosius valstiečius, kuriuos vadindavo proletarais.
Rusijos kariuomenei okupavus kaimynines šalys bolševikų propogandistai skelbdavo, kad Raudonoji armija išvadavo nuo kapitalistų vergovės šių šalių proletariatą, nors okupantams smarkiai apiplėšus užimtas šalis proletariato gyvenimas taip pat smarkiai pablogėdavo.
Proletarinė žmogaus kilmė bei okupantų veiksmų palaikymas užtikrindavo karjerą, padėdavo gaunant žemės ar kito turto atėmus iš tų nelaimingųjų, kuriuos okupantai ir jų vietiniai talkininkai įrašė į priešiškų klasių sąrašus. Pagal Stasio Kiaušinio kilmę, išsilavinimą, turtinę padėtį sovietai net neabejodami jį priskyrė prie proletarų.
Sunkus S. Kiaušinio gyvenimas
Stasį pagimdė vieniša, bežemė ir beturtė motina Ona, dirbusi samdine pas ūkininkus. Vaikas neturėdamas tėvo augo skurdžiai ir, matyt, buvo pravardžiuojamas bei ujamas, nes tuometinėje visuomenėje nebuvo didelės pagarbos nesantuokiniams vaikams bei jų susilaukiusioms motinoms. Stasys baigė tik dvi pradinės mokyklos klases ir nuo 9 metų pradėjo dirbti pas ūkininkus iš pradžių piemeniu, paskui pusberniu, o nuo 16 metų bernu. Sulaukęs 21 m. buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomene. Tarnavo 4-ame pėstininkų pulke Panevėžyje, kariuomenėje pramoko batsiuvio amato. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje Stasys prisimindavo kaip vieną iš šviesiausių savo gyvenimo momentų.
Atitarnavęs kariuomenėje dar 4 metus dirbo samdiniu pas ūkininkus. Suėjus 27 metams ėmesi savarankiško darbo, išsinuomavo patalpas Anykščiuose ir pradėjo dirbti batsiuviu. Šiuo amatu vertėsi 7 metus iki pirmosios Lietuvos okupacijos. Vedė 39 metų jau prie sovietų valdžios 1945 m. Pirmosios sovietinės okupacijos metais (1940 m.) susirado lengvesnio ir geriau apmokamo prižiūrėtojo darbo Lukiškių kalėjime Vilniuje. Matyt, okupantai priėmė dėl proletarinės kilmės, nepriekaištingos reputacijos bei mokėjimo elgtis su ginklu, nors rusų kalbos nemokėjo.
Bet tarnyba truko nepilnus metus, nes prasidėjus karui kalėjimo administracija su čekistais išsivarė kalinius į geležinkelio stotį ir išvežė į Rusiją, prižiūrėtojai buvo palikti Vilniuje. Likęs be tarnybos S.Kiaušinis grįžo į Anykščius ir užsiregistravo komendantūroje. Buvo apklaustas ir iš karto paleistas, jokių nuobaudų už darbą kalėjime negavo, S.Kiaušiniui leido dirbti batsiuviu Anykščiuose. (Čekistas Aleksankinas 1947 m. apklausdamas S.Kiaušinį kaip įtariamąjį niekaip negalėjo patikėti, kad 1941 Birželio sukilimo dalyviai nenubaudė S.Kiaušinio už darbą Lukiškių kalėjime, todėl primigtinai reikalavo patvirtinti, kad jis registracijos metu pasirašė, nes čekistinė logika jam sakė, kad S.Kiaušinio nebaudė dėl to, kad jį sukilėliai užverbavo kaip savo agentą, todėl ir paleido).
Vokiečių okupacijos metai S.Kiaušiniui praėjo be nuotykių darbuojantis Anykščiuose batsiuviu. 1944 m. vasarą grįžus į Lietuvą rusų kariuomenei ir čekistams S.Kiaušinis vėl nutarė grįžti į valstybinę tarnybą ir pradėjus okupantams kurti skrebų būrius, vienas pirmųjų įstojo į Kurklių valsčiaus skrebų būrį. Kaip matyti iš Kurklių skrebų būrio vado 1947 m. prieš suėmimą S.Kiaušiniui rašytos charakteristikos ir šio būrio skrebų liudijimų S.Kiaušinis nebuvo uolus skrebas ir kartais skųsdavosi sunkia tarnyba. Tarnybinėje charakteristikoje jo viršininkas parašė „dirbo nęsažiningai, ne visada vykdė būrio vado nurodymus. Yra pasišalinęs iš tarnybos niekam nieko nepranešęs, kartu su skrebu Justinu Blažiu dažnai gerdavo. Tarp skrebų buvo uždaras, bet kartais išgėręs neigiamai pasisakydavo apie sovietų valdžią, skųsdavosi sunkia tarnyba“.
Skrebas Ivanas Jakimovas apie S.Kiaušinį atsiliepė taip: „Į tarnybą jis žiūrėjo prastai, pasitaikydavo, kad kautynėse su banditais (partizanais) parodydavo savo bailumą. Būryje būdavo uždaras ir tylus“.
Skrebas Stasys Leita apie S.Kiaušinį: „Į tarnybą žiūri neigiamai, dažnai išgėrinėja, kartais be leidimo išeidavo iš būrio, o kur jis eidavo, aš nežinau“.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Tokia buvo čekistų labiausiai gerbiamų ir turinčių jų akyse didžiausią autoritetą Kurklių skrebų nuomonė. Net 5 broliai Jakimovai tarnavo Kurklių skrebų būryje, o S.Leita buvo šio būrio vadu. Kurklių skrebams 1944-1946 m. tikrai buvo baisu eiti į tarnybą, nes 1944 rugpjūčio 29 ir 1944 rugsėjo 7 dienomis A.Bagdono-Aro būrio partizanai buvo užėmė Kurklių miestelį ir abu kartus paleido į laisvę suimtuosius, tuo metu skrebai vos suspėjo pabėgti iš miestelio. 1945 balandžio 13 d. Kurklių skrebų būrys, vadovaujamas J.Brazausko, buvo patekęs į partizanų pasalą miške prie Gudonių kaimo, žuvo 7 skrebai ir 3 pateko į partizanų nelaisvę, iš kurių 2 partizanai sušaudė. 1946 kovo 6 d. patekę į partizanų pasalą žuvo Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius J.Šantaras, partorgas A.Čiukšys, vykdomojo komiteto pirmininkas J.Kulikauskas ir 2 skrebai.
Gal būt S.Kiaušinis bijodamas dėl savo gyvybės nutarė baigti savo trumpą (dirbo tik 4 mėnesius) skrebo karjerą. Tuo labiau, kad jam pasitaikė gera proga – okupacinė valdžia nutarė didinti savo rėmėjų skaičių kaimuose ir pradėjo dalinti nacionalizuotą žemę bežemiams ir mažažemiams. S.Kiaušinis padavė prašymą jo šeimai (kaip tik tais pačiais metais po ilgo viengungiško gyvenimo būdamas 39 metų jis vedė) skirti žemės sklypą Paulinavos dvare. Dvaras iki okupacijos priklausė 1941 m. birželio mėnesį į Krasnojarsko kraštą ištremtiems Mikalajūnams. Sąlygos ūkininkauti buvo tinkamos, sovietai negailėdami Kiaušinių šeimai skyrė 8 ha 6,5 arus geros žemės, apgyvendino juos dvaro pastate kartu su naujakurių Mišinių šeima, atvykusia ūkininkauti į Paulinavą iš Jononių kaimo Alantos valsčiaus. Gyvulius naujakuriai galėjo laikyti dvaro ūkiniuose pastatuose.
Bet, matyt, laimingiems naujakuriams tuo metu nesakė, kad žemę jie gauna laikinai tik iki kolchozų sukūrimo. S.Kiaušinis nebijojo sunkaus darbo, nes ilgą laiką dirbo samdiniu pas ūkininkus. Bet ūkininkauti sovietų valdžios dovanotoje žemėje Kiaušiniams teko tik 8 mėnesius. Nekviestais svečiais, apsigyvenusiais ištuštėjusiame po 1941 m. birželio dvare, susidomėjo vietiniai Lietuvos partizanai. Jiems sovietų valdžios naujakuriai buvo įtartini, jie pagrįstai manė, kad jie gali būti čekistų užverbuoti, todėl naujakuriais domėjosi ir rinko apie juos informaciją.
Partizanai greitai išsiaiškino, kad S.Kiaušinis buvęs skrebas ir pareikalavo atiduoti šautuvą, bet Kiaušinis jo neturėjo ir gavo gerai į kailį, išeidami iš jo namų partizanai pasakė, kad jeigu neatiduos šautuvo, tai jį nušaus. Tokią versiją apie susidūrimą su partizanais Paulinavoje čekistui Aleksankinui per tardymą papasakojo 1947 m. pats S.Kiaušinis. Per 8 mėnesius, kol S.Kiaušinis gyveno Paulinavoje, partizanai jį aplankė 3 kartus, bet nesušaudė, matyt, susitarė su partizanais, kaip jis galėtu jiems padėti.
Kitokią įvykių versiją 1947 m čekistui Aleksankinui apie S.Kiaušinio susitikimus su partizanais papasakojo jo artimiausi kaimynai, dvare gyvenę Juozas ir Rozalija Mišiniai. Jie tvirtino, kad pas pas S.Kiaušinį dažnai lankėsi partizanai, jis juos gerai priimdavo ir pavaišindavo, teikdavo jiems žinias. Rozalija informavo čekistą Aleksankiną, kad ji girdėjusi, kaip S.Kiaušinis prašė partizanų, kad jie nušautų žmonos brolį Praną Savicką ir kad šį prašymą partizanai įvykdė 1945 m. pavasarį. Taip pat Mišiniai papasakojo Aleksankinui, kad 1945 m. rudenį pas juos atėjo 8 partizanai ir smarkiai sumušė Juozą Mišinį, konfiskavo jų kiaulę ir keletą daiktų. Netrukus po šio įvykio Kiaušiniai išsikėlė gyventi į Kurklius, o Stasys Kiaušinis vėl įstojo į Kurklių skrebų būrį, bet atvykdavo į Paulinavą sėjos metu arba nuimti derliaus sklype, kur jam dovanojo sovietų valdžia.
Atvykęs į Paulinavą 1946 pavasarį Stasys Kiaušinis užėjęs pas J.Mišinį į namus išvadino jį sovietų šnipu ir pasakė: „aš žinau, kas tu per žmogus, davė kartą tau į skūrą partizanai ir dar duos, paskui sumušė Mišinio žmoną ir 13 metų sūnų, juos išvadinęs komunistų politrukais ir pasakė: „aš jums parodysiu, kaip padėti komunistams. Jus turite išvykti iš Paulinavos“.
Apie šiuos įvykius iki S.Kiaušinio suėmimo, anot Mišinių, jie niekam nėra sakę, nes jo bijojo. S.Kiaušinis gyvendamas Paulinavoje dažnai konfliktavo su kaimynais Mišiniais. Ypač S.Kiaušinį piktino, kad Mišiniai negerbia jo darbo ir nuosavybės, kasdien tyčia paleidžia savo gyvulius ganytis jo pasėliuos. Taip jis tvirtino tardytojui Starkovui.
Dabartine biurokratine kalba, Mišinius galima būtu pavadinti žmonėmis, stokojančiais socialinių įgūdžių. Matyt, tokių žmonių anūkai ir dabar tebevirtina pasiklausę savo senelių, kad visi buvo vienodi „doram“ ūkininkui, tik vieni ateidavo dieną, kiti naktį”. Dėl kaimynų ir aplink vykstančio karo S.Kiaušinio noras gyventi kaime ir ramiai ūkininkauti žlūgo, 1945 m. rugsėjo mėnesį jis antrą kartą įstoja į Kurklių skrebų būrį. Byloje trūksta duomenų tvirtinti, kad jis vėl tapo skrebu tik savo noru arba tai padarė paprašytas partizanų ar tiesiog jų bijodamas, bet pakanka informacijos teigti, kad jis nuoširdžiai nekentė okupantų valdžios ir sovietinių aktyvystų. Nuolat konfliktavo su kaimynėmis skrebų ir aktyvystų žmonomis. Toks sunkus S.Kiaušinio gyvenimo etapas pilnas vidinių ir išorinių konfliktų tęsėsi pustrečių metu iki pat jo suėmimo.
Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinyno viršelis
Visi liudininkai, apklausti S.Kiaušinio baudžiamojoje byloje, pastebėjo, kad jis mėgsta išgerti, o išgėręs daužo arba mėto savo šautuvą ir keikia skrebišką tarnybą. Toks buvo savotiškas šio žmogaus protestas prieš nekenčiamą darbą. Bet S.Kiaušinis nebuvo visiškai degradavęs sovietinis pilietis, turėjo žmoną ir du mažamečius vaikus ir stengėsi juos išlaikyti bei ginti. Nors išgėręs kartais plūsdavo savo žmoną, bet prieš ją rankos nekėlė. Tai būtų iškarto pastebėjusi ir apie tai čekistui Aleksankinui pasakiusi duodama parodymus tame pat kambaryje už pertvaros gyvenusi kaimynė Uršulė Šantarienė. S.Kiaušinio žmona Anastasija Savickaitė buvo darbšti moteris, ne tik rūpinosi šeima, bet stengėsi uždirbti papildomų pajamų veldama namuose veltinius ir juos parduodama miestelio gyventojams.
S.Kiaušinis padėdavo jai parduoti šią produkciją, todėl jis labai pyko ant dar vienos kaimynės skrebo J.Mačionio žmonos Veronikos ir pagrįstai iš jos reikalavo sumokėti už dvi poras jos prašymu pagamintų veltinių, bet V.Mačionienė visus metus taip ir neatsiskaitė, o kai S.Kiaušinį suėmė, buvo viena iš tų liudininkų, kuri davė jam nepalankius įrodymus.
Labiausiai S.Kiaušinį sukrėtęs ir supykdęs iš gyvenimo Kurkliuose įvykis – jo mažamečio sūnaus dingimas. Sūnus Stasys buvo tik 2,5 metų, kai jį iš kiemo niekam nematant išsivedė 9 metų Kiaušinių kaimynės U.Šantarienės duktė Angėlė ir nuvedusi į lauko tualetą paliko užkabinusi durys. Mažasis S. Kiaušinis galėjo įkristi į išmatų duobę ir ten nuskęsti, nors to neatsitiko, bet vaikas, kai jį surado, buvo labai išsigandęs.
Neaišku, ką po šio įvykio pasakė S.Kiaušinis savo kambario kaimynei U.Šantarienei, bet, matyt nepagyrė. Tokie mažesni ir didesni buitiniai konfliktai buvo miestelių ir miestų gyventojų kasdienybė. Toks sunkus ir įtemptas buvo tikro proletaro pagal kilmę S.Kiaušinio gyvenimas nuo pat gimimo. Iš jų penkius savo gyvenimo metus S.Kiaušinis praleido sovietiniame „rojuje“ ir dar dešimt metų po to sovietiniame „pragare“ lageryje. Jį į tą pragarą atvedė gyvenimas „klietkinyke“, sunkus choleriškas charakteris ir palaidas liežuvis. Toks, atsiprašant, šūdinas buvo tikro proletaro ir skrebo gyvenimas.
S. Kiaušinio gyvenimas skrebų „klietkinyke“ Kurkliuose
S.Kiaušinis apsigyveno Kurkliuose 1945 rugsėjo mėnesį ir gyveno miestelyje bei dirbo skrebu iki pat suėmimo dienos 1947 birželio 26. Nors miestelis einant frontui smarkiai nenukentėjo, bet tuo laiku labai aštri buvo gyvenamojo ploto problema. Iš kaimų į miestelį bijodami partizanų bei jų paskatinti atbėgo sovietų valdžios rėmėjai ir jų šeimos, įsikūrė čekistų vidaus kariuomenės NKVD (nuo 1946 m. MVD) įgula, atvažiavo bei pareikalavo sau butų įvairaus plauko čekistai bei operatyvininkai.
Pirmaisiais partizaninio karo metais kaimuose partizanai veikė gana aktyviai, todėl sovietai vengė ardyti tremtinių namus ir juos vežti į miestelį, be to, pirmasis po karo 1945 metų trėmimas nebuvo toks masinis. Algimanto apygardos vadas A.Starkus-Montė su piliečiais, gyvenusiais kaime ir palaikiusiais sovietų valdžią, elgėsi mandagiai. Atėjęs į namus jiems pasiūlydavo keltis į miestelį arčiau savo valdžios, tai yra keisti savo namus kaime į kambariuką miestelyje, o žemės sklypą į daržiuką, bet jeigu sutikdavo partizanams padėti, jų iš kaimo nevarydavo. Montė sakydavo, jeigu savo valdžią gerbi ir myli, dėl jos reikia aukotis ir šie žodžiai labai paskatindavo sovietų valdžios rėmėjus greitai išvykti gyventi į miestą arba miestelį.
Kaip Kurklių krašto partizanai gausino miestelio gyventojų skaičių, nėra gerai žinoma, bet iš naujakurių Mišinių ir Kiaušinių gyvenimo aprašymo matyti, kad jų santykiai su partizanais buvo gana sudėtingi ir komplikuoti. Sovietų valdžia buvo patenkinta, kad J.Kiaušinis grįžo į tarnybą skrebų būryje ir jo šeimai skyrė pusę didelio kambario miestelio centre stovėjusiame name. Šį pastatą vietiniai vadindavo skrebų bendrabučiu, nes jame gyveno vien sovietų aktyvystų ir skrebų šeimos, kiti klietkinyku, nes kambariai tarp šeimų buvo padalinti lentinėmis pertvaromis.
Darbovietė – Kurklių valsčiaus skrebynas S.Kiaušiniui tai pat buvo netoli toje pačioje gatvėje. Skrebai buvo įsikūrę buvusioje vaistinėje, aplink būstinę buvo išsikasę apkasus, pastatą saugodavo visą parą. Atrodė, kad gyvenimas susitvarkė, bet čia vėl Kiaušiniui nepasisekė su kaimynais. Jie buvo įtakingi sovietiniai aktyvystai, už lentinės sienos tame pačiame kambaryje gyveno Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus J.Šantaro trijų asmenų šeima. J.Šantaro žmona Uršulė nuolat skųsdavo S.Kiaušinį valdžiai už gėrimą ir antisovietines kalbas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Matyt, tai buvo įprastinė šios moterytės veikla ir gyvenimo būdas, todėl net čekistai ilgą laiką netikėjo, kad du kartus skrebas, sovietams dirbęs nuo 1940 m., gali keikti sovietų valdžią. Sovietinio tipo bendrabutis buvo labai geras komunistų valdžios išradimas, kuris mažiausiomis sąnaudomis leido kontroliuoti didelį žmonių skaičių, jis gerokai palengvindavo agentūrinį darbą gyventojų tarpe. Gyvenimas viename kambaryje su kaimynu labai palengvindavo tokių informatorių kaip U.Šantarienė darbą. Labiausiai U.Šantarienė užpyko ir nutarė, kad truks pliš, bet S.Kiaušinį pasodins po vieno jos barnio su kaimynu, kuris įvyko kelios dienos iki U.Šantarienės vyro žūties. Apklausiant ją kaip liudytoją S.Kiaušinio byloje čekistui Aleksankinui ji tvirtino, kad jai užsistojus S.Kiaušinio žmoną, kurią tuo metu jis plūdo, S.Kiaušinis jai pasakęs „nesipūsk kad tavo vyras valsčiaus sekretorius, jo dienos jau suskaitytos, užteks čia viršininkauti, tuoj tu nebūsi Šantarienė“.
Praėjus kelioms dienoms (koks sutapimas) iš tikrųjų U.Šantarienė neteko savo vyro. Tuo metu patekę į partizanų pasalą žuvo 3 aukščiausi sovietų valdžios pareigūnai Kurklių valsčiuje. Kurklių valsčiaus kompartijos sekretorius, vykdomojo komiteto pirmininkas ir valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Uršulės vyras.
Antisovietinių S.Kiaušinio kalbų perklausa
S.Kiaušinio kaimynė U.Šantarienė visada įdėmiai klausėsi kiekvieno Kiaušinių ir jų svečių pokalbio. Matyt, tą darydavo ir netyčia, nori ar nenori, vis tiek girdėsi, ką kaimynas kalba, kai gyveni su juo viename kambaryje ir tavo gyvenamąjį plotą nuo jo skiria tik plonų lentų pertvara. Kadangi į Uršulės nuolatinius skundus prieš S.Kiaušinį niekas rimtai nereagavo ir skaitė, kad S.Kiaušinį jį skundžia dėl buitinių konfliktų, U.Šantarienė nutarė pasikviesti į savo kambarį kelias savo drauges, kad jos kartu pasiklausytų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų ir su Uršule vėliau paliudytų, kad S.Kiaušinis yra užsimaskavęs sovietų valdžios priešas. Ta diena atėjo netrukus, nes S.Kiaušinis mėgo pagerti savo kambaryje su bičiuliais skrebais Justu Blažiu ir Motiejum Šimulioniu.
1947 birželio 15 d. išgirdusi, kad pas S.Kiaušinį atėjo į svečius M.Šimulionis, liepė dukrai Angelei nubėgti pas kaimynes ir pakviesti į S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausą. Visos jos mielai sutiko tai padaryti, nes gyvenimas miestelyje buvo nuobodus, bent kiek skurdžią buitį praskaidrindavo tik alkoholio vartojimas ir apkalbos. Visos šios perklausos dalyvės, suėmus S.Kiaušinį, buvo apklaustos kaip liudininkės, ko labiausiai ir siekė šio sambūrio šeimininkė U.Šantarienė. Perklausoje dalyvavo: nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriaus Jono Šantaro žmona Uršulė Šantarienė, skrebo Juozo Dūdos žmona Petrusė Dūdienė, skrebo Povilo Mačionio žmona Veronika Mačionienė ir nuo partizanų kulkos žuvusio Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko Kulikausko žmona, kandidatė į VKP (b) eiles Emilija Kulikauskienė.
Apie tai, ką išgirdo savo kambaryje birželio 15 d., U.Šantarienė čekistui Aleksankinui pradėjusiam S.Kiaušinio bylą papasakojo taip: „ Iš pradžių S.Kiaušinis garsiai numetė savo šautuvą ant grindų ir pasakė; „Ech ir kokio velnio aš tave tampau, bet paskui pakėlė jį nuo grindų pabučiavo (pas. įdomu kaip U.Šantarienė sugebėjo matyti kiaurai per lentų sieną) ir pasakė: na, tuoj ateis kiti laikai, ir aš pasuksiu šį durklą į kitą pusę. Prisiekiu kad šiuo durklu nuleisiu kraują mažiausiai 4 bolševikams, pirmiausiai savo viršininkams ruskiams, kurie atsiųsti čia iš Rusijos gaudyti miškuose mūsų brolių, kovojančių už Tėvynės išlaisvinimą. Aš iš karto be teismo užmušiu tuos niekšus, kurie padeda komunistams. Pirmieji mano sąraše bus Šantarienė, skrebas Dūda ir jo boba Petrusė Dūdienė, nes tai pirmieji komunistų politrukai. Juos reikia jau dabar užmušti, nelaukiant permainų, tada liks daugiau mūsų žmonių laisvėje, o jeigu aš to negalėsiu padaryti, tai sumokėsiu dvi algas savo draugams, kad juos pašalintų. Na užteks bolševikams gerti lietuvių kraują, ateis mūsų laisvė, bet kad tai įvyktų tik pašaukus, turi stoti visa tauta. O bolševikai yra amžinai alkani ir toliau tokie liks“.
Gal būt lygiai tokių žodžių girdint draugui skrebui M.Šimulioniui S.Kiaušinis ir nesakė, bet žinodamas, kad U.Šantarienė jo įdėmiai klauso, neabejotinai jai ir jos draugei netiesiogiai pagrasino.
Išklausę visų S.Kiaušinio antisovietinių kalbų prie degtinės butelio trys draugės ir kaimynės U.Šantarienė, P.Dūdienė ir V.Mačionienė apskundė S.Kiaušinį už antisovietines kalbas ir grąsinimus. Šis trejukės pasisedėjimas nulėmė tolesnį S.Kiaušinio likimą. E.Kulikauskienė išėjo iš U.Šantarienės kambario neišklausiusi S.Kiaušinio kalbų ir vėliau per apklausą tvirtino, kad niekada negirdėjo jo kalbant prieš sovietų valdžią. Neaišku, ką apie antisovietines savo draugo S.Kiaušinio kalbas būtu pasakęs su juo tuo metu gėręs M.Šimulionis, bet čekistas Aleksankinas nesuspėjo jo paklausti, nes praėjus kelioms savaitėms po svečiavimosi pas S.Kiaušinį jį rado nužudytą prie Kurklių malūno.
Čekistas Aleksankinas pradeda bylą prieš skrebą S.Kiaušinį
Apklausti dėl antisovietinių kalbų. skrebai J.Blažys, S.Leita ir I.Jakimovas tvirtino, kad jie negirdėjo S.Kiaušinio kalbant prieš sovietų valdžią, bet jų parodymų išteisinti S.Kiaušinį neužteko. Lemiami apkaltinant S.Kiaušinį buvo kaimynės U.Šantarienės parodymai, kurią apklausęs kaip liudininkę bei pasidomėjęs, ką žino apie S. Kiaušinį, MGB agentai iš Kurklių, Ukmergės apskrities MGB skyriaus jaun. leitenantas operatyvinis įgaliotinis čekistas Aleksankinas pradėjo žymaus sovietų valdžios priešo S.Kiaušinio bylą.
Apkalbėdama kaimyną U.Šantarienė ne tik kaltino S.Kiaušinį, bet ir guodėsi čekistui Aleksankinui tokiais žodžiais: „Ką aš jam padariau, aš jokio pykčio jam nejaučiu, bet jis vis tiek mane vadina komunistų politruke ir žada užmušti. Aš daug kartu esu girdėjusi, kaip S.Kiaušinis kalbėjo, kad valdžia greitai keisis ir komunistų Lietuvoje neliks“. U.Šantarienė taip pat Aleksankinui tvirtino, kad S.Kiaušinis yra partizanų ryšininkas. Ji papasakojo apie vieną S.Kiaušinio pokalbį su žmona. Ji pasakė savo vyrui girdėjusi, kad iš Kurklių valsčiaus nežinia kur dingo Češūnas, palikęs savo namus ir beveik visą turtą. S.Kiaušinis žmonai atsakė: „Matai, žmona, kai aš būdavau čia vietoje, Kurkliuose, iš anksto visus įspėdavau ir jie su visu savo turtu suspėdavo pabėgti, bet aš nebuvau tik 2 dienas, ir Češūno niekas neįspėjo, todėl jis turėjo bėgti palikęs savo turtą.
U.Šantarienė taip pat papasakojo čekistui Aleksankinui S.Kiaušinio pokalbį su jo žmonos seserimi Polina Justinavičiene. Ji tiksliai prisiminė, ką jie abu kalbėjo prieš du metus 1945 m. balandžio mėnesį S.Kiaušinio kambaryje. Tuo metu P.Justavičienė buvo atvykusi pas Kiaušinius iš savo namų Balninkėlių kaime ir pasiskundė S.Kiaušiniui, kad jį 3 paras niekur negalėjo išvykti iš savo namų, nes pas ją svečiavosi partizanai ir niekur neišleido. Bet kai ji partizanams pasakė, kad ji būtinai turinti aplankyti savo svainį skrebą S.Kiaušinį Kurkliuose, ją iš karto partizanai išleido paprašę iš jo sužinoti, kas šiuo metu vyksta Kurkliuose. S.Kiaušinis į tai žmonos seseriai atsakęs: „Jeigu jie dar per tave norės kažką sužinoti, negalvok, Polia, kad aš esu skrebukas, aš visada tau padėsiu“. Kaltinimus prieš S.Kiaušinį Aleksankinui tai pat padėjo suformuoti ir buvusių kaimynų Juozo bei Rozalijos Mišinių parodymai ir „negraži“ charakteristika iš darbovietės.
S. Kiaušinio „golgotos“ pradžia kaltinimai ir tardymas
S.Kiaušinis buvo suimtas 1947 m. birželio 26 d. savo namuose. Čekistas Aleksankinas kaltinimo išvadoje įvardino net 4-ius Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso straipsnius, kuo jis yra kaltinamas; 58-1. kontrrevoliucinė veikla, 58-1b kariškio įvykdytas tėvynės išdavimas (pas. skrebai buvo prilyginami kariškiams). 58-2. dalyvavimas ginkluotame sukilime, bandymas užgrobti valdžią ir 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Aleksankinas buvo uolus jaunas čekistas, kuris taikė kaltinamajam ir fizinio poveikio priemones. Tai matyti iš dažnai S.Kiaušinio tardymo protokoluose įrašytų frazių; „jūs sakote netiesą“, „užteks neigti parodymus“ ir pan. Daug ką pasako ir labai ilgas tardymo laikas. S.Kiaušinis buvo tardomas pusę metų nuo birželio 26 d. iki gruodžio 29 dienos.
Bet šis S.Kiaušinis buvo tikrai kietas net čekistui Aleksankinui. Belieka stebėtis šio žmogaus ištverme, nes tardydavo beveik kiekvieną naktį arba dieną, o atsisakius patvirtinti pateiktus kaltinimus, kankindavo įvairiais būdais, dažniausiai daužydavo gumuota lazda, neleisdavo išsimiegoti, mušdavo per padus su liniuote arba šautuvo grūstuvu, kartais badydavo panages įkaitintom adatom, spausdavo pirštus ar lyties organus tarp durų, arba geležiniu specialiai pagamintu lanku spausdavo galvą. Kiti tardytojai mėgdavo svilinti ugnimi pirštus arba užpakalį.
Kankinimo būdai priklausė nuo tardytojo fantazijos ir patirties. Neaišku, kokius kankinimo būdus taikė Aleksankinas S.Kiaušiniui, bet jam niekaip nepavyko įrodyti, kad S.Kiaušinis turėjo ryšių su partizanais ir dirbo jų naudai ar kad bandė nuversti sovietų valdžią. Matyt, S.Kiaušinis atsilaikė todėl, kad buvo užgrūdintas sunkaus fizinio darbo, kurį jam teko dirbti beveik visą gyvenimą, bei nepriteklių, kuriuos teko patirti nuo vaikystės, todėl jis visus kankinimus atlaikė ir visus kaltinimus atkakliai neigė. Padėjo kai kurių skrebų bei kandidatės į VK (b) narius E.Kulikauskienės parodymai jo naudai ir tai, kad atsisakė per akistatą savo parodymų Rozalija Mišinienė, su S.Kiaušiniu gyvenusi Paulinavoje ir ankščiau tvirtinusį, kad S.Kiaušinis nuolat palaikė ryšius su partizanais ir prašė jų užmušti savo žmonos brolį P.Savicką.
Įvertinęs visas aplinkybęs čekistas Aleksankinas nutarime dėl kaltinimo pateikimo paliko tik vieną straipsnį: 58-10. antisovietinė propaganda ir agitacija. Taip triumfavo sovietinis teisingumas ir čekistinis gailestingumas.
Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.
Bet tai nebuvo bylos nagrinėjimo ir kaltinimo pabaiga. S.Kiaušinis ir toliau neigė vienintelį jam likusį kaltinimą dėl antisovietinės propagandos. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes Ukmergės MGB skyriaus viršininkas papulkininkis Pochomičiovas pakeitė tardytoją vietoje jaunojo Aleksankino, paskyrė labiau patyrusį vyr. leitenantą Starkovą. Jis dar kartą apklausė visus liudininkus S.Kiaušinio byloje ir patį kaltinamąjį. Per šias apklausas (pas. tai rodo byloje išlikę protokolai) paaiškėjo, kad S.Kiaušinis buvo susipykęs su visais tais asmenimis, kurie davė jam nepalankius parodymus. Starkovui papasakojo ir kodėl jie pykdavosi. Paiškėjo, kodėl S.Kiaušinis buvo susipykęs ir su kaimynu skrebu Juozu Dūda bei jo žmona Petruse. Kartu su J.Dūda vieną kartą jam reikėjo eiti sargybą prie Kurklių milicijos skyriaus ir J.Dūda be jokios priežasties neaišku į ką pradėjo šaudyti iš automato, grumtynių metu S.Kiaušiniui su milicininku Bareiša pavyko girtą Juozą Dūdą nuginkluoti. Po tokios sargybos į namus J.Dūda grįžo apdaužytas, guzuotas ir suplėšytais drabužiais, be to, vyresnybės buvo nubaustas, dėl to sutuoktiniai Dūdai pyko ant S.Kiaušinio.
Kai Starkovas antrą kartą apklausė liudininkes, dalyvavusias S.Kiaušinio antisovietinių kalbų perklausoje U.Šantarienės kambaryje, nei viena iš jų savo parodymų nepakeitė, pakartojo tai, ką jau buvo sakiusios Aleksankinui. Tik V.Mačionienė pridėjo, kad neva ji yra girdėjusi, kaip negražiai S.Kiaušinis yra atsiliepęs apie rusų kariškius. Tai buvo, kai pro jų namus, kur gyvena skrebai, žygiavo 20 rusų kareivių. Išėjęs į prieangį S.Kiaušinis neva pasakęs „atžygiavo mūsų apryti, broliai, ateikite iš miškų, muškite juos ir nebijokite“.
Bet šita V.Mačionienės „teisybe“ Starkovas, matyt, nepatikėjo, nes S.Kiaušinio apie tai net nepaklausė. Savo parodymus prieš S.Kiaušinį papildė ir jo buvęs kaimynas iš Paulinavos Juozas Mišinys, prisiminęs seną istoriją iš 1945 m. rudens, kai pas jį į svečius užėjęs gerai išgėręs S.Kiaušinis numetė ant grindų savo šautuvą. J.Mišinis tuomet jo mandagiai paklausęs: „Kodėl tu daužai savo šautuvą, taip daryti negerai“.
S.Kiaušinis jam tada atsakęs: „Tu ką, galvoji, kad aš jį tampau iš didelio noro, mane tai privertė daryti komunistai. Aš šiandien su tuo šautuvu į nieką nešaudau ir nešaudysiu, bet ateis laikas, kada rasiu į ką šauti“.
Kadangi kaltinamasis viską neigė, Starkovas nutarė daryti teisminį eksperimentą.
Sovietinis teisingumas triumfuoja
1947 gruodžio 19 d. į Kurklių miestelį atvyko MGB skyriaus vyr. tardytojas vyr. leitenantas Starkovas ir Ukmergės apskrities 3-ojo rango prokuroras Konevskich. Juos pasitiko Kurklių valsčiaus MGB skyriaus leitenantas Grumbinas bei Kurklių valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojai Adėlė Subaitė, Juozas Skrebėnas ir Povilas Valiauga. Atvykę prie skrebų bendrabučio svečiai pasidalino į 2 grupes. Anastasijos Kiaušinienės kambario pusėje susėdo prokuroras Konevskich, A.Subaitė ir J.Skrebėnas, U.Šantarienės kambario pusėje čekistai Starkovas, Grumbinas, P.Valiauga ir pati U.Šantarienė.
Iš pradžių buvo kalbama vienoje S.Kiaušinio kambario pusėje, o klausomasi U.Šantarienės pusėje, paskui atvirkščiai. Teisminio eksperimento išvada tokia; 1. Kambario pertvara padaryta iš 1,5 mm storio lentų, per pertvarą praėjimo nėra. 2. Kalbant ramiu balsu ne visi žodžiai suprantami, bet atsižvelgiant į tai, kad S.Kiaušinis antisovietiškai kalbėjo būdamas girtas ir šūkavo, todėl jo balsas girdėjosi gerai. 3. Tuo vadovaujantis konstatuojame, kad U.Šantarienė ir kitos liudytojos, buvusios tuo metu jos bute, S.Kiaušinio žodžius suprato ir girdėjo aiškiai.
Šiuo teisminiu eksperimentu buvo padėtas taškas pusmetį vykusiame skrebo ir antisovietinio veikėjo S.Kiaušinio bylos nagrinėjime. Nors ir kaip atkakliai besigynė S.Kiaušinis, jis buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-10. straipsnį už antisovietinę propagandą ir agitaciją 10 lagerio ir 5 metus be pilietinių teisių. Reiškia, gavo lygiai tokio paties dydžio bausmę, kokia buvo taikoma ir daugumai Lietuvos partizanų ryšininkų ir net kai kuriems partizanams.
1948 kovo 21 d. Stasys Kiaušinis iš Lietuvos buvo išvežtas į lagerį Sibire Tiumenės srityje pavadintu „Statyba Nr. 501“, 1952 spalio 11 d. jis buvo perkeltas iš Sibiro į Vytergolagą Rusijos europinėje dalyje Vologdos srityje, bet tolesnis Stasio Kiaušinio likimas nėra žinomas.
Peržiūrėdamas asmeninį archyvą aptikau savo pirmąją publikaciją azerbaidžanietiška tema. Tai – 1999-aisiais metais rugpjūčio mėnesį tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“ paskelbtas straipsnis apie Lietuvos partizanu tapusį azerbaidžanietį. Už šį rašinį esu dėkingas istorikui Gintarui Vaičiūnui. Būtent jis man pasiūlė 1999-ųjų vasarą imtis pasakojimo apie Lietuvos miško broliu tapusį azerbaidžanietį Šakirą Sadykovą.
Istorikas Gintaras Vaičiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – tikroji Šakiro gyvenimo istorija.
Tikroji Šakiro gyvenimo istorija
Azerbaidžanietį Abdulą Sadykovą Gasrat-ogly, Kazikumlato kaimo gyventoją (Azerbaidžanas), 1950-aisiais iškvietė į Kirovobado MGB skyrių. Sovietinio saugumo darbuotojai, dauguma kurių buvo rusai, pasiteiravo, ar Abdula turi brolį Šakirą. Abdula patvirtino, jog Šakiras Sadykovas – jo brolis. Tačiau nežinąs, kur šiuo metu esąs jaunėlis. Paskutinį sykį brolį matė 1941 ųjų pradžioje, kai šiam buvo įteiktas šaukimas į sovietų kariuomenę.
Azerbaidžano saugumo karininkai „paguodė“. Šakiras gyvas. Jis – Lietuvoje. Tiesa, suimtas, „nes kaltinamas banditizmu, nekaltų lietuvių žudymu, plėšikavimu“.
Abdula apstulbo. Brolį Šakirą Kazikumlato kaimo gyventojai laikė ypatingai doru, principingu, nuoširdžiu, išsilavinusiu žmogumi. Abdula dar bandė teisinti brolį, esą visi, kas pažinojo Šakirą, greičiau galvą leis nukirsti nei patikės, jog Šakiras tapo banditu. Tačiau saugumiečiai į kalbas nesileido:
Ruoškis kelionei. Turėsi atpažinti brolį.
Vilniaus KGB kalėjime kalinamas azeraidžanietis, pasirodo, tikrai buvo jo brolis. Brolių susitikimas truko trumpai. Šakiras, be abejo, nespėjo papasakoti Abdulai, kodėl „žudė lietuvius“.
„Tikroji Šakiro gyvenimo istorija”. 1999 metų rugpjūčio mėnuo. „Valstiečių laikraštis”
Abdula į gimtąjį Geokčajaus rajoną grįžo skaudančia širdimi. Jis nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, nesidomėjo politika, nesusigaudė, kas vyksta Baltijos kraštuose. Todėl į sovietinių saugumiečių kaltinimus žiūrėjo labai rimtai.
1950-ųjų gruodžio mėnesį jam pranešė, esą brolis Šakiras – nuteistas. Kokią bausmę Šakirui skyrė sovietinis Lietuvos teismas, Abdulos niekas neinformavo. Tik 1975 metais Abdula sužinojo, kad jo broliuką „už banditizmą Lietuvoje“ sušaudė. Mirties nuosprendį įvykdė 1951 metų balandžio 18 dieną Vilniaus MGB kalėjime.
Abdula buvo paskutinysis vaikas gausioje Sadykovų šeimoje. Taigi niekas iš azerbaidžaniečių Sadykovų giminės taip ir nesužinojo tikrosios Šakiro gyvenimo istorijos. O būtų žinoję, būtų didžiavęsi Šakiru, nes jį, priešingai negu teigė KGB karininkai, Raseinių apskrities lietuviai gerbė ir mylėjo.
Kaip Šakiras Sadykovas atsidūrė Lietuvoje? 1941 metų liepos mėnesį Baltarusijos tetitorijoje jis pateko vokiečiams į nelaisvę. Iki 1941-ųjų gruodžio pabaigos buvo kalinamas įvairiose karo belaisvių stovyklose. O 1942 metų pardžioje jį perdavė Raseinių apskrities ūkininkams kaip „pigią darbo jėgą“. Azerbaidžanietis Rasienių krašte plušo iki pat 1944 metų pabaigos. Kai rusai antrą sykį okupavo Žemaitiją, Šakiras pradėjo slapstytis. Slapstytis sekėsi. Raseiniškiai žinojo, jog tas juodaplaukis azerbaidžanietis – savas. Ir darbštus, ir sąžiningas, ir ištvermingas. Todėl žemaičiai jį noriai priglausdavo, parūpindavo maisto.
Susišnekėdavo su Šakiru, beje, lietuviškai.
Azerbaidžanietis turėjo puikią atmintį, taigi jau 1944-ųjų pabaigoje laisvai šnekėjo lietuviškai. Net rašyti lietuviškai pramoko. KGB archyvuose yra išlikusi jo užašų knygutė, kurioje esama eilėraščių tiek azerbaidžanietiškai, tiek lietuviškai surašytų. Keli posmai skirti ir „gražiajai Lietuvai“.
O 1945 metų rugpjūčio 8 dieną, kai azerbaidžanietis ilsėjosi Aleksandraičių kaime pas Liudviką Čepienę, į sodybą užsuko du moteriškės sūnūs partizanai ir jų vadas. Miško broliai į Aleksandraičių kaimą atvyko specialiai – jie pasiūlė Šakirui tapti Lietuvos partizanu. Šakiras ilgai nedvejodamas sutiko. Žemaitijos miško broliai taip pasitikėjo azerbaidžaniečiu, kad jį iš karto supažindino su garsiais to meto partizanų vadais. Taip Šakras tapo Kęstučio apygardos partizanu. 1948 metais jam, buvusiam sovietinės armijos kulkosvaidininkui, teko saugoti net Kęstučio apygardos štabo narius.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
Šakiro nuopelnai Lietuvos partizaniniam judėjimui – neabejotini. Jis dalyvavo keliuose rimtuose susidūrimuose su NKVD kariuomene, padėjo likviduoti keletą sovietų valdžios pareigūnų, sėkmingai atliko keliolika kolūkio turto konfiskavimo operacijų. Jo priešinimąsis sovietų valdžiai nutrūko 1950 metų balandžio 10 dieną. Tądien jį suėmė. Tardė iki pat lapkričio. Žinių, kaip buvo kankinamas, nėra. Tačiau tais metais sovietų valdžia dar taikydavo „fizines bausmes suimtiesiems“. Oficialiai kaltintas dėl to, kad įstojo į „nacionalistinę lietuvių gaują, kurioje aktyviai veikė penkerius metus“.
Nuosprendžio būta negailestingo. Skyrė mities bausmę sušaudant. Kartu su Šakiru tą pačią dieną Vilniuje sovietai sušaudė dar du miško brolius.
Štai kokia tikroji azerbaidžaniečio Šakiro gyvenimo istorija.
Gintaras Visockas, Gintaras Vaičiūnas
„Valstiečių laikraštis“, 1999 metų rugpjūčio 21 diena
Netrukus dienos šviesą turėtų išvysti istoriko Gintaro Vaičiūno parengtas „ŽUVUSIŲ ANYKŠČIŲ KRAŠTO PARTIZANŲ ŽINYNAS“
Kuo jis svarbus, aktualus ir prasmingas?
Pirmiausia skelbiame prof. habil. dr. Antano TYLOS įvadinį žodį.
Šis Gintaro Vaičiūno leidinys – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ − yra kruopščiai ir kantriai, su didžiuliu asmeniniu pasišventimu parengtas darbas apie anykštėnų ryžtingą pasipriešinimą sovietinių okupantų režimui, siekiant jį dezorganizuoti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Kiekvienas, šią knygą paėmęs ir perskaitęs, pajus, kad iš tikrųjų sunku suvokti, kaip Anykščių krašto žmonės, siaučiant sovietinės kariuomenės baudžiamiesiems būriams, stribams, šnipams, vykstant masiniams trėmimams į Sibirą, suiminėjimams ir įkalinimams, galėjo turėti tiek ryžto ir valios priešintis didžiulei okupanto karinei ir administracinei jėgai, tikėti sunkiai pasiekiama pergale. Miškuose ir sodybose prieglobstį rado ginkluoti partizanai, keliais, takais, laukais keliavo ryšininkai – moterys, merginos, jaunuoliai. Virė nematomos, tik jaučiamos slaptos, okupantams nepasiduodančios valstybės gyvenimas.
Anykščių kraštas tapo Aukštaitijos partizanų kovos centru. Čia daug vietų, menančių partizanines kovas. Burbiškio miškas, Šimonių giria, Kurklių šilas, Drobčiūnų, Pajuodžio, Baltušavos ir kiti miškai, Trakinių, Rubikių, Valų, Ivonių, Žvirblėnų, Aknystėlių, Paandrioniškio, Balteniškių kaimai 1948–1949 m. tapo partizanų tvirtove. Buvo sumanyta į Šimonių girią perkelti visos Lietuvos partizanų vadovybę. Sutrukdė tik sustiprėjusios represijos. Anykščių rajonas buvo vienintelis Lietuvoje, pagal partizanų organizacinę struktūrą priklausęs net penkioms − Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio, Vytauto ir LLA 3-osios Šiaurės Lietuvos − Aukštaitijos partizanų apygardoms. Didžioji rajono dalis priklausė Vytauto apygardos Liūto rinktinei ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinei. Čia buvo svarbios partizanų vadavietės, štabai, iš čia vadovavo žymūs partizaninės kovos vadai. Čia buvo leidžiami partizanų periodiniai leidiniai: „Partizanų kova“, „Tėvynei šaukiant“, „Aukštaičių kova“, „Pragiedruliai“, „Į Laimės žiburį“.
Lietuvos partizanė
Anykščių krašte virė žūtbūtinė kova su okupantais, čia nuolatos jautėsi pasipriešinimo dvasia. Iki šiol tik savarankiškai išsivadavimo kovą tyrinėjusiems buvo žinoma, kas buvo tie Anykščių krašto Laisvės kovotojai, jų žygiai, žūtys, tragedijų vietos. Istorijos nežinantys lieka vaikais… Kas tie kariai, kovoję ir tą kovą laimėję nenugalėti, kas tie partizanai, žuvę kartu su savo jaunyste, palikę nepavergtųjų vardą, pasakoja ši knyga. Ji padės įsiminti jų ryžtą, narsą, jų vardus, jų žygių, kovų ir žūties vietas. Jie taps visų mūsų bendražygiais.
Prof. habil. dr. Antanas TYLA
XXX
Iš partizano Albino Milčiuko-Tigro dienoraščio, rašyto 1945–1949 m.
Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją.
Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai. O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo…
Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas, mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.
Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime.
Kiekvienas blaiviai mąstantis Lietuvos pilietis mato ir supranta, kas ištiko mūsų mažą tautą po to, kai į mūsų žemę įsibrovė milijoninė armija puslaukinių sužvėrėjusių bolševikų, kurie vos įžengę į Lietuvos kraštą neparodė lietuviams jokio, net mažiausio, žmogiškumo. Gyva drama: nuo pirmųjų dienų kaimuose pilna bolševikų kareivių-enkavedistų. Lietuviai nestoja į bolševikinę armiją. Lietuvos jaunuoliai ieško, kur gauti ginklų, ir eina į miškus, kur susibūrę ginkluoti priešinasi žvėriškiems NKVD organams. Kiti dar lieka namie, nenorėdami palikti savo šeimos. Ateina kareiviai ir pamatę namie jauną vyrą, kartais net nepatikrinę jo dokumentų, išsiveda į kiemą ir nušauna. Dega sodybos, o gaisrų liepsnas palydi laukinis bolševikų kvatojimas.
Partizanas su motina
Baisi mirties šmėkla apglėbė Lietuvos žemę – mūsų tautą. Lietuvis nežino, kur dėtis. Mirtis, ašaros… Aimanos ir pagalbos šauksmai skamba Lietuvos vaikų lūpose… Kas padės žūstančiam Lietuvos kraštui? Gal tik Dievo stebuklas. Gal tik patys Lietuvos vyrai, pasiryžę kovoti už tautos laisvę. Pamažu formuojasi partizanų būriai ir pradeda kovą prieš milijoninę armiją. O kur ginklai, kur šaudmenys? Jie įsigyjami visokiais būdais. Visa tai priklauso nuo meilės Tėvynei, nuo ryžto. Ar kiekvienas iš šių vyrų tikisi laimėti kovą? Ar gal tik sau pačiam siekia laisvės? Apie tai jis mažiausiai galvoja. Jo širdyje – meilė Tėvynei, o kovai pakėlė niekuo nekaltų lietuvių kraujas, nekaltai į Sibirą tremiamų senelių ir vaikų ašaros. Jeigu būčiau rašytojas, aš, be abejo, gražiau parašyčiau šį savo pasakojimą, tačiau, kita vertus, jei būčiau rašytojas, mano pasakojime būtų daug fantazijos, o dabar aš rašau tikrą tiesą. Esu eilinis Lietuvos pilietis – partizanas ir džiaugiuosi, kad galiu būti Lietuvos partizanų gretose, savo krauju ir veikla siekti laisvės Lietuvai.
O jeigu jos siekdamas žūsiu nuo azijato kulkos, mano pasakojimas nutrūks, bet liks mano tauta, mano broliai, kurie gal sugebės dar geriau papasakoti. Savo pasakojimą pradedu rašyti ne už stalo, ne kokiame nors kabinete, sėdėdamas minkštame krėsle, bet miške ant kelmo. Tai dar būtų nieko, bet nereikia pamiršti, kad mane persekioja bolševikų gaujos ir todėl turiu nuolat dairytis. Rašau todėl, kad žmonės žinotų, ką išgyveno Lietuvos partizanai, kovodami prieš bolševikinę priespaudą. Mes trokštame ir siekiame laisvės savo tautai. Ryžtingai ir nenuilstamai veikdami, sutelkę visas jėgas mes nugalėsime šį raudonąjį milžiną, kuris anksčiau ar vėliau nusprogs dėl savo klastingų kruvinų darbų.
Nors mūsų nedaug, tačiau mes kovosime ir nugalėsime. Geriau mirsime Lietuvos laukuose, bet azijatui- bolševikui nevergausime.
XXX
PRATARMĖ
„Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parengtas remiantis LYA (buv. KGB archyvo) dokumentais ir liudininkų atsiminimais apie partizaninį karą Anykščių krašte nuo 1944 m. rugsėjo mėn. iki 1953 m. spalio mėn., kai žuvo paskutinieji mūsų krašto partizanai. Iš viso žinyne paminėti 1 385 Lietuvos partizanai (iš jų – 1 048 anykštėnai), 348 partizanų ryšininkai bei rėmėjai (iš jų − 203 anykštėnai), 183 okupantų ir jų talkininkų nužudyti civiliai, kurie slapstėsi be ginklo arba buvo nužudyti iš keršto. (iš jų − 173 anykštėnai).
Per devynerius metus – nuo 1944 m. rugsėjo iki 1953 m. spalio mėn. − 236 Anykščių rajono vietovėse žuvo 830 Lietuvos partizanų (812 vyrų bei 18 moterų).
Anykščių rajone gimė arba gyveno bet žuvo kituose Lietuvos rajonuose 114 partizanų.
Buvo suimti 225 Anykščių krašto partizanai. Iš jų 46 mirė kalėjimuose ir tremtyje, 17 buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti, 160 grįžo iš tremties.
Bendras žuvusių kautynėse, nužudytų Lietuvoje, mirusių kalėjimuose, lageriuose ir tremtyje Lietuvos partizanų anykštėnų skaičius – 1 006.
Susišaudymų ir karinių susidūrimų tarp partizanų ir Rusijos čekistų bei jų vietinių talkininkų metu mūsų rajone žuvo arba iš keršto buvo nužudyti 47 partizanų rėmėjai bei ryšininkai, 158 mirė per tardymus, lageriuose bei tremtyje.
Bendras žuvusių laisvės kovotojų (partizanų, ryšininkų ir rėmėjų) anykštėnų skaičius – 1 212 asmenų.
Taip pat žinyne paminėti 263 partizanai ir 2 ryšininkai, kilę ne iš mūsų krašto, bet žuvę vienoje iš 67 kaimyninių rajonų vietovių 5 km atstumu nuo Anykščių rajono ribos.
Kartu su partizanais lietuviais mūsų rajone žuvo 2 vokiečiai, 1 čekas (buvę Vermachto kariai) ir 1 ukrainietis (buvęs RA dezertyras).
Pirmasis žuvęs ginkluoto pasipriešinimo dalyvis Anykščių rajone − elmininkietis šaulys Julius Stolia.
Jis žuvo 1944 m. liepos mėn. 14 d. prie Vosgėlių k., Anykščių sen., susišaudyme su antrą kartą mūsų kraštą okupuojančios Raudonosios armijos žvalgais.
Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).
Paskutiniai partizanai mūsų krašte žuvo 1953 metais. Jie slapstėsi po vieną, nes visi bendražygiai jau buvo žuvę. Paskutiniuosius partizanus nužudė MGB agentai smogikai. 1953 m. birželio mėn. 30 d. Garbėnų miško pakraštyje, netoli Plentaukos vnk., Kavarsko sen., žuvo Pranas Jurkėnas-Eimutis − paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Laisvės rajono Tigro būrio partizanas. 1953 m. rugpjūčio mėn. 9 d. Broniaus Bernadišiaus sodyboje Umėnų k., Troškūnų sen., nušautas paskutinis Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Traidenio būrio partizanas Mykolas Šileika-Kaimynas. 1953 m. rugsėjo mėn. 27 d. Elenos Dailidėnienės sodyboje Šapio k., Traupio sen., žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos partizanas, Vyčio apygardos štabo ūkio skyriaus viršininkas Mykolas Janulis-Tautvydas. 1953 m. spalio mėn. 11 d. Rakutėnų k., Troškūnų sen., netoli savo namų nužudytas Vytauto apygardos Vaižganto rinktinės Vilties tėvūnijos Kęstučio būrio partizanas Vincas Peslikas-Griausmas. 1953 m. spalio mėn. 23 d. Putriškių k., Traupio sen., nušautas Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Aušros tėvūnijos Radvilos būrio partizanas Jonas Tilindis-Žvalgas. Ilgiausiai mūsų krašte partizanavo Vytautas Petronis-Nemunas iš Diktarų k., Skiemonių sen., legalizavęsis 1954 m. kovo mėn. 11 d. Anykščiuose.
Jis kartu su Antanu Kraujeliu-Siaubūnu buvo paskutiniai Vytauto apygardos Liūto rinktinės Žėručio rajono partizanai. A. Kraujelis-Siaubūnas dažnai lankydavosi ir Skiemonių seniūnijoje. Vienas patikimiausių jo rėmėjų ir ryšininkų buvo Jonas Ruzgas iš Smaltiškio kaimo. Tik 1962 m. KGB nustatė, kad A. Kraujelis daug kartų lankėsi pas šį ryšininką, ir tais pačiais metais J. Ruzgą nuteisė 10 m. lagerio. Atlikęs bausmę, į Tėvynę J. Ruzgas grįžo 1972 m.
Ilgiausiai Anykščių rajone išsilaikė J. Raudonikio-Patašono būrio „Už laisvą Lietuvą“ partizanas Povilas Strolia iš Kubiliškių k., Kurklių seniūnijos. Jis buvo sužeistas 1944 m. spalio mėnesį, netrukus suimtas, bet pabėgo iš saugomos palatos Utenos ligoninėje. Grižęs į tėviškę slapstėsi be ginklo, bet buvo KGB agento susektas. 1959 m. kovo mėn. 21 d. čekistai jį sulaikė Kirkų k., Anykščių seniūnijoje.
Paskutinieji Anykščių krašto partizanai Vytautas Petronis ir Povilas Strolia nebuvo teisiami, nes KGB tikėjosi, jog tai išgirdęs A. Kraujelis-Siaubūnas ateis legalizuotis. Sovietiniuose laikraščiuose buvo aprašyta, kad legalizavęs V. Petronis laisvai gyvena Anykščiuose ir dirba veltinių fabrike „Spartakas“, o sulaikytajam P. Stroliai išduotas sovietinis pasas ir jam leista balsuoti rinkimuose į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.
Jeigu A. Kraujelis būtu legalizavęsis, jo likimas tikriausiai būtų buvęs toks pat, kaip ir paskutinio Rokiškio krašto partizano − Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyčio kuopos vado Juozo Streikaus-Stumbro. Jis legalizavosi 1958 m. liepos mėn. 18 d., gavęs Lietuvos SSR VRM ministro generolo Kazio Liaudžio garantiją raštu, kad nebus teisiamas, tačiau 1961 m. rugsėjį buvo suimtas, o 1962 m. birželį nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.
„Pokario metu susiformavę partizanų būriai išaugo į didelius junginius − visą Lietuvą apimančią karinę struktūrą. Partizanų kariniai gebėjimai ir pasiaukojama kova dėl nepriklausomybės atsiskleidė tūkstančiuose susirėmimų ir kautynių su kur kas gausesnėmis karinėmis okupantų pajėgomis. Daugiau kaip dvidešimt tūkstančių lietuvių žuvo su ginklu rankose arba buvo nukankinti. Šie skaudūs praradimai buvo reikšmingi ir prasmingi, nes Lietuvoje buvo pristabdyta asimiliacija ir tautinio identiteto naikinimas. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas Lietuvos įsijungimas į SSRS yra mitas. Tai paskatino laisvojo pasaulio valstybes nepripažinti Lietuvos okupacijos ir sustiprino pogrindinį laisvės judėjimą. Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį − dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva ir išlieka“ (ištrauka iš Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, pasakytos 2010 m. gegužės mėn. 14 d. teikiant apdovanojimus Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga).
Bendras represuotų rajono gyventojų skaičius – 5 952 (1941−1953 m. dabartinio Anykščių rajono teritorijoje gyveno nuo 40 000 iki 45 000 gyventojų, represuota nuo 14 iki 16 %).
Iš jų:
ištremta – 4 902;
nužudyta tėvynėje – 1 050;
nužudyta kalėjimuose ir tremtyje arba mirė tremtyje − 829 (nėra žinomas mirusių tremtyje skaičius
nuo 1950 m. iki 1953 m.).
Bendras žuvusiųjų rajono teritorijoje partizaninio karo metu skaičius − 1 627.
Iš jų:
Lietuvos partizanų – 830;
okupantų nužudytų civilių (besislapstančių be ginklo, partizanų šeimų narių, partizanų ryšininkų ir
rėmėjų bei jų šeimų narių) – 222;
kitų civilių, kurių žūties aplinkybės nėra gerai žinomos – 382;
sovietinių aktyvistų (stribų, milicininkų, komunistų, sovietinės valdžios partinių, administracinių bei
ūkinių struktūrų tarnautojų) – 193.
XXX
Priežastys, skatinusios kovoti partizanų gretose
Dauguma istorikų, tyrinėjančių partizaninį judėjimą Lietuvoje, nurodo keturis pagrindinius veiksnius, skatinusius jaunus Lietuvos vyrus išeiti partizanauti: pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijos patirtis; nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; Vakarų intervencijos viltis; patriotizmas (1).
Patirtis 1940−1944 m. bei patriotizmas
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.
Pirmosios bolševikų okupacijos 1940−1941 m. patirtis parodė, kur link veda kapituliacija ir nesipriešinimas okupacijai: nuolankumas bolševikams nesustabdė pirmųjų masinių trėmimų, suėmimų, turto konfiskavimo bei visų pasiekimų, sukurtų Nepriklausomoje Lietuvoje, naikinimo. Bet jau po metų daugelis lietuvių ryžosi pradėti kovą prieš okupacinį režimą, todėl prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui kiekviename
Lietuvos valsčiuje, miestelyje, kaime ar bažnytkaimyje spontaniškai kūrėsi partizanų būriai. Šių būrių nariai yra vadinami ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviais, nors patys sukilimo dalyviai save vadino Lietuvos partizanais.
Anykščių miesto partizanų būrys, kuriame buvo 179 partizanai, susikūrė 1941 birželio 25 d. Dauguma šio būrio partizanų priklausė Nepriklausomybės metais veikusiam Dariaus ir Girėno šaulių būriui. Anykščių partizanų būriui buvo pavaldūs Andrioniškio (43 partizanai) ir Burbiškio (32 partizanai) būriai. Tokie būriai susikūrė visuose Anykščių rajono miesteliuose.
Vien tik Anykščių valsčiaus ribose veikę partizanai išaiškino ir sulaikė 56 sovietinės valdžios aktyvistus ir rėmėjus, per 60 Raudonosios armijos karių, apsaugojo vietinius gyventojus nuo plėšimų ir besitraukiančių bolševikų keršto (2).
Nuo 1943 m. daugelis partizanų įstojo į vietinius savisaugos būrius, palaikiusius tvarką apylinkėse, kuriose aktyvėjo iš SSRS atsiųstų diversantų organizuojami raudonųjų partizanų būriai. 1944 m. nemažai jų stojo savanoriais į generolo P. Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę.
Visi Lietuvos partizanai buvo išaugę Nepriklausomybės metais, per kuriuos buvo pasiekta nemaža pažanga visose gyvenimo srityse. Tėvynės patriotais juos išugdė tėvai, Nepriklausomos Lietuvos mokyklos bei visuomeninės organizacijos. Dėl savo pasirinkimo − „geriau žūti už Tėvynę, negu vergauti bolševikams“ − jie neabejojo. Pasiryžimą kovoti už Laisvę stiprino ir tikėjimas: išlikusios partizanų maldaknygės liudija, kad partizanai kasdien melsdavosi, dažnai priimdavo sakramentus, nešiojo rožančius; jų tarpe ateistų nebuvo.
Tikėjimas jiems teikė vilties sulaukti Laisvės.
Varnabūdės miške žuvę Tauro apygardos partizanai
Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Rusiją išvesti savo kariuomenę. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis: juk Lietuvoje nėra nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiai pasislėpti, nebuvo ir tokių kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinam poilsiui. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie gyvenimo po žeme, to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Slėgė ir tai, kad priešas ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo partizanų šeimas.
Be to, greitai Rusijos saugumo organų pagrindiniu kovos būdu tapo klasta ir išdavikų verbavimas. Ir vis tiek partizanai nepalūždavo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių, suimti ir kankinami neišdavė savo bendražygių. Tik nedaug suimtų partizanų buvo užverbuoti ir tapo MGB agentais smogikais. Anykščių rajone tokių neatsirado nė vieno.
Sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais
Pirmieji antrosios sovietinės okupacijos metai (1944−1945 m.) buvo didžiausio teroro prieš Lietuvos gyventojus metai. 1944 m. rugpjūčio 1 d. rusų okupuotoje Lietuvos dalyje buvo paskelbta 18−35 m. amžiaus vyrų mobilizacija į Raudonąją Armiją. Taip SSSR dar kartą sulaužė Hagos konvencijos nuostatas, draudžiančias imti vietos gyventojus į okupantų kariuomenę (3). Pirmieji mūsų krašto beginkliai gyventojai „išvaduotojų“ armijos buvo nužudyti jau pirmąjį okupacijos mėnesį: 1944 07 23 nužudė Vilių Ordą jo paties namuose Eidrigonių kaime, Kavarsko valsčiuje, o Šventupio viensėdyje, prie Vilkabrukių kaimo (Vyžuonų vlsč., dabar − Svėdasų sen.), 1944 07 26 nužudė šio viensėdžio šeimininkų Tuskenių žentą Petrą Zarembą.
Rusų karininkui patiko Tuskenių tarnaitė Ona, tad norėjo ją išsivesti. Zaremba pabandė merginą užstoti ir čia pat, prie namų, buvo nušautas. Taip pat RA kareiviai 1944 m. liepos mėn. prie namų nušovė Petrą Vildžiūną iš Vaišviliškių kaimo, Kavarsko valsčiaus, ir Kostą Kinderį iš Vaitkūnų kaimo, Svėdasų valsčiaus. Einant frontui per Lietuvą ir Anykščių kraštą daugelis vietinių gyventojų buvo apiplėšti plėšikaujančių RA kareivių; pirmiausiai atimdavo arklius ir maisto produktus. RA fronto kariuomenės daliniai mūsų krašte laikėsi apie 2 savaites, netrukus juos pakeitė NKVD (čekistų) užnugario kariuomenės daliniai, kurie jau rugsėjo mėnesį pradėjo gaudyti šaukiamojo amžiaus vyrus ir persekioti sovietų valdžios priešus. Dauguma lietuvių boikotavo prievartinę mobilizaciją, slapstėsi arba stojo į partizanų būrius, nenorėdami būti aukomis kare už bolševikinės Rusijos pergalę.
Vengiančių tarnauti vyrų šeimos patirdavo okupantų bei jų talkininkų stribų smurtą, terorą, suėmimus. 1944 m. rudenį čekistų aukomis tapo besislapstantys šaukiamojo amžiaus beginkliai jaunuoliai iš Kavarsko valsčiaus: Aloyzas Keiba ir Povilas Žemaitis iš Varnelių kaimo, Bronius Sadauskas iš Dvarelių kaimo, Kazys Kvieska iš Jakūnų kaimo. Suimtas ir per tardymą Kavarsko NKVD skyriuje nužudytas kalvis Vincas Vildžius iš Juodžių kaimo, Kavarsko valsčiaus. Pavienių sovietų priešų naikinimas siekiant kuo daugiau mobilizuoti į RA šauktinių ir įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvos kaimuose nepavyko, todėl vykdyti Maskvos genocido politikos 1944 m. rugsėjo mėnesį į Lietuvą atvyko SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Sergejus Kruglovas. Susitikime su NKVD darbuotojais jis nurodė: „Užtenka švelnaus elgesio, sentimentalumoǃ Šukuokite miškus, kirtimus, kaimusǃ Jei operacijų metu kas nors mėgintų sprukti, nors ir būtų neginkluotas, − laikykite banditu ir nušaukite be jokio tolesnio tyrimo. Jokio teismo jiems nereikiaǃ Jei tokiems asmenims pavyktų įbėgti į namus, ūkį ar kaimą, laikykite banditų namais, banditų ūkiu, banditų kaimuǃ Ir tuos kaimus sudeginkite. Turtą, gyvulius konfiskuokite ir perduokite partiniams ir sovietiniams organams“ (4).
Sovietiniai nusikaltėliai
S. Kruglovas 1944 m. gruodžio mėn. pradžioje parengė masinių baudžiamųjų akcijų prieš Lietuvos gyventojus planą, patvirtintą SSRS NKVD-NKGB komisaro L. Berijos įsakymu Nr. 001257/00388, kuris NKVD kariams suteikė visišką veiksmų laisvę Lietuvoje (5).
Per šias baudžiamąsias čekistų operacijas Anykščių rajone buvo nužudyti 97 beginkliai gyventojai. Vien tik per 1944 m. gruodžio 14 dieną Plikiškių, Sedeikių, Šilagalių, Žliobiškio (Andrioniškio sen.), Kanapynės, Mitrų, Pajuodžių, Surdegio, Žviliūnų (Troškūnų sen.) kaimuose buvo nužudyti 23 žmonės. Žudynes Andrioniškio seniūnijoje vykdė NKVD pasienio kariuomenės 95-ojo pasienio būrio 3-osios komendantūros 70- ies kareivių būrys, vadovaujamas šios komendantūros vado majoro Čertovo, o Troškūnų seniūnijoje − to paties 95-ojo pasienio būrio 1-osios komendantūros kareiviai, vadovaujami majoro Saltykovo ir vyr. leitenanto Lukino (6). 1945 m. enkavedistai ir jų talkininkai stribai bei sovietiniai aktyvistai Anykščių rajone nužudė 95 beginklius civilius gyventojus; iš jų 49 beginkliai slapstėsi savo namuose ar netoli jų. Dalis nužudytų jaunuolių net nesislapstė, tikėdamiesi, kad jų nelies dėl jauno amžiaus (daug kas iš jų turėjo suklastotus gimimo pažymėjimus), kiti turėjo įvairias valdžios išduotas pažymas, leidžiančias atidėti tarnybą armijoje, pvz., apie darbą prie geležinkelio ar miškų ūkyje.
Deja, siautimų ir gaudynių metu visi jauni vyrai buvo sulaikomi, vieni nušaunami vietoje, kiti suimami ir uždaromi į kalėjimus, o iš ten išsiunčiami į lagerius. Dauguma sulaikytų šaukiamojo amžiaus vyrų buvo išsiunčiami į karių rengimo stovyklas Baltarusijoje bei Rusijoje, kur juos paskubomis, per 3 mėnesius, paruošdavo frontui.
Didžiausios baudžiamosios operacijos 1945 m. vyko balandžio bei liepos mėnesiais. 1945 m. balandžio 30 d. enkavedistai prie Rubikių ežero esančiuose Mačionių, Meliaušiškio, Rubikių bei Šiaulių kaimuose nušovė 10 vyrų, iš jų 3 buvo partizanai, kiti 7 slapstėsi nuo kariuomenės. Šešiolikmetis Alantos amatų mokyklos moksleivis Juozas Tyla nesislapstė, nes dėl amžiaus į kariuomenę dar nebuvo šaukiamas, bet vis tiek buvo nušautas (7). 1945 m. liepos 9 d. enkavedistai Levaniškių ir Šapio kaimuose (Traupio sen.) nužudė 12 jaunų vyrų, iš jų 3 šešiolikmečius jaunuolius. 1945 m. liepos 10 d. NKVD kariuomenės daliniai vykdė siautimą Kavarsko valsčiuje. Šios operacijos metu aktyviai dalyvavo ir saugumo operatyviniai darbuotojai, vietinių apylinkių užverbuoti agentai, kurie ir suteikdavo visą informaciją apie savo kaimynus partizanus, jų rėmėjus ar besislapstančius vyrus. NKVD kareiviai išvaikščiojo rugių laukus, išmindė vasarojų, degino namus, kuriuose įtardavo esant besislapstančiųjų. Veršelių kaime jie sudegino Pivorų namus, kurių du sūnūs, Bronius ir Albinas, buvo Broniaus Sudeikio-Čigono būryje. Taip pat sudegino miško aikštėje esančios eiguvos trobesius, kad juose nesilankytų partizanai, Dabužėlių kaime sušaudė eigulį Bronių Mackevičių jo paties namuose. Netoli Narbutų kaimo esančiame Tumų vienkiemyje padegė klojimą, iš jo iššokusį Viktorą Tumą subadė šakėmis ir vėl įmetė į ugnį, o kieme nušovė sodybos šeimininkę Oną Tumaitę (8).
Juozas Markulis, sovietų agentas
Dideli kariuomenės siautimai 1945 metais mūsų rajone vyko beveik kas mėnesį. Šių operacijų metu buvo žudomi žmonės, atimamas bei naikinamas jų turtas, padegami namai. Rajone nėra nė vienos seniūnijos, kurioje partizaninio karo metais okupantai nebūtų deginę sodybų. 1945 m. birželio 27 d. kautynių metų buvo sudegintas Maskoliškio kaimas Kurklių seniūnijoje – visos 6 sodybos (9). Po susidūrimo su partizanais 1944 m. gruodžio 22 d. Važdėlių kaime NKVD kariuomenės čekistai ir stribai gretimuose Čiunkių, Petkūnų bei Maldeikių kaimuose sudegino 6 sodybas, nušovė 7 vietos gyventojus, tarp jų ir šešiolikmetį Vladą Arlauską (10).
1944−1945 m. masinių baudžiamųjų akcijų metu Anykščių rajono teritorijoje buvo nužudyti 192 civiliai beginkliai gyventojai, iš jų − 105 jauni vyrai, kurie slapstėsi be ginklo savo namuose ar greta jų.
Ne visus sugautus šaukiamojo amžiaus jaunuolius čekistai bei jų talkininkai šaudė vietoje, didesnę dalį sulaikydavo ir išsiųsdavo į šauktinių apmokymo stovyklas. Ten naujokai kentė nuolatinį badą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis ir dėl to masiškai sirgo įvairiomis peršalimo bei infekcinėmis ligomis. Kai kurie dėl nuolatinio badavimo ir ligų taip nusilpdavo, kad net tekdavo komisuoti. Tadas ir Jonas Kavoliūnai iš Mikierių kaimo, Andrioniškio seniūnijos, 1944 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pateko į Raudonosios armijos karių rengimo stovyklą Kozelsko mieste, prie Smolensko (Rusija), bet nebaigę apmokymų nuo nuolatinio bado ir peršalimų susirgo distrofija. Abu smarkiai ištino, jų kūnai apteko votimis, iš kurių nuolat bėgo pūliai, dėl to jie, kaip nebetinkami rusų armijai, buvo komisuoti ir paleisti, bet sugrįžę į namus nebeatsigavo ir greitai mirė (11).
Tokie atvejai apmokymo stovyklose nebuvo reti. Uždarytieji RA šauktinių apmokymo stovyklose apie savo varganą būklę išsiliedavo laiškuose giminaičiams. Tuos laiškus cenzūruodavo čekistai ir apie šauktinių nuotaikas pranešdavo vadovybei. Štai šauktinis V. Vačys savo laiške į namus rašė: „Milinė mums atstoja patalynę, duonos gauname 500 gramų ir 1,5 litro sriubos per dieną, šaukštelį cukraus ir 20 gramų žuvies arba pusę silkės, bet žuvies būna tik dukart per savaitę. Kai mūsų žmonės grįš į Lietuvą, jų nepažins, visi labai sublogę. Vienas kito negalime pažinti. Daug iš mūsų serga ir miršta. Per dieną miršta po 2 ir 3 žmones. Kiaules geriau maitina už mus, jeigu mus maitintų taip, kaip Lietuvoje kiaules, tai mes būtume patenkinti. Nelaimingas tas žmogus, kuris į kariuomenę pakliuvo“.
Partizanų palapinė
Tie, kurie nenumirė nuo bado ir ligų, nepabėgo ar nenusižudė, iš apmokymų stovyklų buvo išsiųsti tiesiai į frontą, į Rytprūsiuose ar Kurše kariaujančius dalinius. Į mirtį fronte juos lydėjo ginkluota rusų karių sargyba. „Jauni vyrai eina mirti išbalusiais ir pageltonavusiais veidais, patys nežinodami už ką“, − laiške rašė mobilizuotas A. Paliūnas (12).
Per pusantrų metų − nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. iki 1945 m. pabaigos − sovietai į Raudonąją armiją mobilizavo apie 70 000 lietuvių, iš jų daugiau kaip pusė − 44 562 − į karinius komisariatus buvo atvesdinti jėga. Dalis vėliau pabėgo iš komisariatų arba pakeliui į karines stovyklas, ar vežant iš apmokymo stovyklų į frontą. Kare žuvo kas trečias − ne mažiau kaip 25 000 (36%) mobilizuotų į Raudonąją armiją lietuvių (13). Iš Piktagalio kaimo, Kavarsko valsčiaus, kilę keturi vyrai – Jonas ir Aleksas Giniečiai, Alfonsas Riška ir Juozas Dziena buvo pabėgę iš Raudonosios armijos ir slapstėsi. Jų šeimoms buvo paskelbtas ultimatumas – jeigu jie neprisistatys į Kavarsko NKVD skyrių, bus sudegintos sodybos. Visi keturi, norėdami išgelbėti savo šeimas, nuvyko „prisiduoti“ į Kavarską. Nė vienas iš fronto į namus nebegrįžo (14).
Toks nežabotas masinis teroras, pradėtas vykdyti Rusijos čekistų vidaus kariuomenės, privertė daugelį jaunų vyrų imtis ginklo. Visi, pasiryžę kovoti, susibūrė į partizanų būrius, nes vieni besislapstydami daug greičiau žūdavo. Ginkluotas partizanų būrys atsilaikydavo ir prieš nedidelius NKVD kariuomenės dalinius, išvaikydavo vietinių stribų gaujas.
Vakarų intervencijos viltis
Lietuvoje jau vokiečių okupacijos metais iš gausios antinacinės, pogrindinės spaudos bei vietinių lietuviškosios administracijos pareigūnų buvo žinoma, kad 1941 m. rugpjūčio 14 d. antihitlerinės koalicijos narės JAV ir Anglija pasirašė Atlanto chartiją, kurioje įsipareigojama atstatyti visų iki karo egzistavusių valstybių suverenumą ir sukurti kolektyvinio saugumo sistemą Europoje. Prie Atlanto chartijos rugsėjo mėnesį prisijungė Belgija, Nyderlandai, Norvegija, Lenkija, Jugoslavija, Graikija, Čekoslovakija, Liuksemburgas, emigracinė generolo Š. de Golio vadovaujama Prancūzijos vyriausybė ir net Sovietų Sąjunga, kuri, nors chartiją ir pasirašė, niekada jos nesilaikė − kaip ir kitų svarbių tarptautinių sutarčių.
Lietuvos partizanai, pradėję savo kovą 1944 m. vasarą, grįžus į Lietuvą okupacinei Rusijos kariuomenei tikėjo, kad pasibaigus karui su Vokietija Lietuvai bus sugrąžintas suverenitetas, kaip tai buvo nurodyta Atlanto chartijoje. Šio dokumento antrasis punktas skelbė: JAV ir Didžioji Britanija nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais suinteresuotų tautų laisvai pareikštiems norams. Trečiajame chartijos punkte buvo pabrėžiama, kad šalys, pasirašiusios šį dokumentą, gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdymo formą, kokią šios nori: jos siekia atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo prievarta jų netekusios (15).
Lageriuose ir tremtyje
Nors šiame dokumente nebuvo rašoma, kokiais būdais bus siekiama atstatyti suverenumo teises ir savivaldą tų tautų, kurios buvo jų netekusios, ir kada tai įvyks, bet beveik visi partizanai tikėjo, kad tai įvyks iškart pasibaigus karui, kai bus pasirašyta taikos sutartis. Taigi pasibaigus Antrajam pasauliniam karui jie kovojo toliau ir nesiruošė pasiduoti okupantams. Viltis, kad kils naujas karas ir Lietuva vėl bus laisva, nuolat ruseno beveik iki pat ginkluotojo pasipriešinimo pabaigos. Kiekvieno partizanų dalinio štabas stengėsi įsigyti radijo imtuvą ir pasiklausyti žinių iš užsienio, kurias paskui skelbdavo partizanų spaudoje. Partizanus pasiekiančios žinios nuolat teikė vilčių, kad Vakarai imsis žygių dėl Lietuvos išvadavimo. Bet koks tarptautinės padėties paaštrėjimas, partizanų nuomone, vedė į Vakarų karą su SSSR. Viltingų žinių teikė V. Čerčilio kalba Fultone (JAV) 1946 m. kovo 5 d., laikoma šaltojo karo prieš SSRS pradžia, 1946 m. vasarą ir rudenį vykusi Paryžiaus taikos konferencija, 1947 m. kovo 12 d. paskelbta JAV prezidento H. Trumeno doktrina, kuria buvo įsipareigojama demokratinių šalių vyriausybėms, kovojančioms su komunistais, padėti užtikrinti pasaulio stabilumą ir taiką, visoms tautoms grąžinti turėtą suverenitetą, taip pat 1948 birželio 24 d. SSRS pradėta Vakarų Berlyno blokada, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) sukūrimas 1949 m.
Bet dauguma partizanų vadų nuo 1948 m. ėmė suvokti, kad greito išvadavimo iliuzijos sklaidosi. Kai kuriose partizanų apygardose įvairiais įsakymais ar nurodymais buvo mėginama riboti naujų partizanų priėmimą. Tai parodo ir pogrindžio spaudoje jau maždaug 1948-aisiais ar 1949-ųjų pradžioje vyravusios nuostatos, kad vargu, ar Vakarai rengiasi kariauti su rusais, ypač dėl Baltijos kraštų laisvės. Partizanai nežinojo, kad Atlanto chartiją pasirašiusi SSRS dar 1943 m. vykusioje Teherano konferencijoje sugebėjo išsiderėti sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos abejingumą pakartotinei okupacijai, neatsisakant okupacijos ir aneksijos nepripažinimo nuostatų. Taigi, dėl Baltijos šalių okupacijos niekas nesirengė kariauti. Šį kartą okupacija buvo pavadinta „išvadavimu“ (16).
Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris
Beveik visi partizanai tikėjo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas, kai kurie vadai meluodavo eiliniams kovotojams, norėdami suteikti vilties. Šiaurės rytų srities vadas Juozas Kimštas-Žalgiris, nuo 1947 m. kovo mėnesio įsikūręs Šimonių girioje, partizanams rodydavo amerikiečių gamybos automatą bei pistoletą, sakydamas, kad jie yra iš krovinio, lėktuvais atgabento iš Vakarų ir pristatyto į Labanoro girią. O iš tiesų tuos ginklus kažkas buvo išsaugojęs nuo Nepriklausomos Lietuvos laikų ir juos perdavęs partizanams… (17)
MGB agentai, siekdami savo tikslų, kartais taip pat tvirtindavo, kad greitai prasidės Lietuvos išvadavimas iš sovietų valdžios. 1946 m. čekistai, norėdami įtikinti Vytauto apygardos partizanų vadus, kad MGB agentas Juozas Markulis-Erelis turi ryšių su Vakarais, išleido neva JAV lietuvių emigrantų parengtą žurnalą „Šviesa“ (1946 11 06 Nr. 3), kuriame įdėjo Vytauto apygardos partizanų fotografijas, ištraukas iš partizanų laikraščio „Laisvės šauklys“, partizanų dokumentus, JAV prezidento Hario Trumeno fotografiją ir neva jo pasakytus žodžius apie Lietuvos partizanų kovą. Šis žurnalas kartu su kita MGB agento J. Markulio-Erelio korespondencija buvo pristatytas Vytauto apygardos vadui (18).
Žinyną parengė GINTARAS VAIČIŪNAS
Nuotraukos iš asmeninio autoriaus archyvo bei Lietuvos ypatingojo archyvo (p. ), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (p. ), A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus skaitmeninio archyvo (p. )
Istorikas Gintaras Vaičiūnas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Partizaninis judėjimas Svėdasų krašte kaip ir visoje Rytų Lietuvoje prasidėjo 1944 metų rudenį. Pirmasis partizanų būrys Svėdasų valsčiuje buvo įkurtas 1944 spalio 29 d. Pirmojo partizanų būrio kūrimo iniciatoriai buvo keturi Svėdasų valsčiaus gyventojai – Lietuvos kariuomenės (LK) puskarininkis, Svėdasų vls. šaulių būrio vadas (J.Tumo-Vaižganto sesers Marijonos Nakutienės anūkas) Albertas Nakutis iš Malaišių kaimo, ūkininkas, šaulys Augustas Baltuška iš Kunigiškių kaimo, inžinierius-geodezininkas (kultūrtechnikas) Jurgis Guzas iš Galvydžių kaimo ir inžinierius geodezininkas (kultūrtechnikas) Juozas Rimkus iš Vikonių kaimo. J.Guzas ir J.Rimkus buvo baigę Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, kultūrtechnikos skyrių.
Vokiečių okupacijos metais J.Guzas dirbo Svėdasų valsčiaus inžinieriumi-melioratoriumi, J.Rimkus ūkininkavo tėvų ūkyje Sliepsiškio kaime. Šie partizaninio judėjimo Svėdasų krašte pradininkai 1944 spalio 29 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos nepriklausomybę ir pasiskirstė pareigomis; štabo viršininku ir sekretoriumi išrinktas Jurgis Guzas, partizanų būrio vadu Albertas Nakutis, būrio vado padėjėju Augustas Baltuška, būrio I-ojo skyriaus vadu Juozas Rimkus. Visi keturi partizanų būrio kūrimo iniciatoriai sudarė štabo tarybą. Tarybos nariams nustatytos tokios pareigos; J.Guzas sekė radijo žinias, jas pasižymėdavo ir apie tai informuodavo kitus štabo tarybos narius, bei rūpinosi laikraščio ir atsišaukimų spausdinimu. A.Nakutis – rūpinosi būrio organizavimu, vadovavo būriui ir stengėsi užmegzti ryšius su kitais partizanų būriais. A.Baltuška – visais aukščiau minėtais klausimais padėjo būrio vadui. J. Rimkus organizavo savo apylinkėje; Galvydžių, Sliepsiškio, Vikonių kaimuose partizanų skyrių.
Iki 1944 gruodžio 24 dienos būrio organizatoriams pavyko Svėdasų valsčiuje sukurti 3 partizanų skyrius iš viso 60 partizanų, 1-asis Vikonių-Sliepsiškio apylinkės, skyriaus vadas Juozas Rimkus, skyriuje buvo 16 partizanų, 2-asis Kunigiškių –Vaitkūnų apylinkės, skyriaus vadas Augustas Baltuška skyriuje 24 partizanai, 3-asis Butėnų apylinkės, skyriaus vadas Steponas Šukys skyriuje 20 partizanų. Visi 3 partizanų skyriai buvo pavaldūs pogrindinės Svėdasų valsčiaus organizacijos „Nepriklausoma Lietuva“ štabui. Štabui vadovavo J.Guzas, jo nariais buvo A.Nakutis, J.Rimkus, A.Baltuška, be to, prie štabo buvo priskirti nuolatiniai ryšininkai; Romas Šalaka iš Pauriškių kaimo, Bronius Stukas iš Galvydžių kaimo ir Stasys Nakutis iš Malaišių kaimo.
Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.
Dauguma pirmųjų 1944 metais veikusių Svėdasų krašte partizanų laikėsi apie savo namus, kai valsčiuje pasirodydavo NKVD kariuomenė ir pradėdavo kratas kaimuose, partizanai pasitraukdavo į Šimonių girią ir kitas atokesnes vietas; 1-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Priegodo ežero (Šimonių girios 181 kvartale), 3-ojo skyriaus partizanai turėjo savo slėptuvę (bunkerį) netoli Ešerinėlio balos (Šimonių girios 188 kvartale), 2-ojo skyriaus partizanai kilus pavojui iš Kunigiškių ir Vaitkūnų kaimų pasitraukdavo į užpelkėjusio Jaros (Vaitkūnų) ežero nendrynus netoli Vaitkūnų kaimo. 1944 metų pabaigoje Svėdasų valsčiaus teritorijoje buvo apie 180 ginkluotų partizanų. „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai stengėsi plėsti savo įtaką ir į kaimyninius Debeikių, Šimonių bei Skapiškio valsčius ir nusiuntė pas kaimynus štabo ryšininką Aleksą Matelį, kad užmegztų ryšius, bet jis grįžęs pranešė, kad šių kraštų partizanai dar neturi aiškios vadovybės, todėl tuo metu pastovesnių ryšių su kaimynais užmegzti nepavyko. Šis faktas rodo, kad svėdasiečiai šiame krašte pirmieji pradėjo organizuotą partizaninę kovą. Jie pirmieji visame Rokiškio, Anykščių, Kupiškio regione pradėjo leisti pogrindinę spaudą. Tai buvo nedidelis laikraštėlis, apie 100 egzempliorių tiražu išleistas „Į kovą“, iš viso per 2 (lapkričio-gruodžio) mėnesius buvo išleisti 4 šio laikraštėlio numeriai, spausdinti buvo paruoštas ir 5 numeris, bet 1944 12 24 dieną NKVD-istams sunaikinus organizacijos štabą visi partizanų dokumentai ir spausdinimo mašinėlė pateko priešui į rankas.
Taip pat Šimonių girioje veikęs pirmasis šio krašto partizanų štabas parengė ir išplatino valsčiuje 12 egzempliorių atsišaukimų „Į lietuvius“, šiuose atsišaukimuose buvo kviečiami stoti į partizanų gretas, partizanų būrio įstatų išspausdinta 20 egzempliorių, 8 egzemplioriai „Įspėjimai milicininkams ir skrebams“ ir 8 egzempliorai atsišaukimų „Į Svėdasų miestelio gyventojus“, 10 egzempliorių partizanų skyriaus kūrimo instrukcijų. Partizanų skyriaus kūrimo instrukcijoje buvo aprašyta ir partizanų priesaikos davimo tvarka. Pirmieji šio krašto partizanai prisiekdavo taip; atsistojęs be kepurės prieš būrio arba skyriaus vadą, naujokas pakelia dešinės rankos du pirštus aukštyn ir kartoja žodžius, kuriuos skaito skyriaus vadas, o stojantis į būrį kartoja. Priesaikos žodžiai: „Įstodamas į lietuvių partizanų būrį akivaizdoje Dievo, Tėvynės kankinių ir visų kritusių už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę prisiekiu: Visomis jėgomis kovoti už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę ir lietuvių tautos gerovę, pasiduodu šios organizacijos drausmei vykdydamas vadovybės įsakymus ir švenčiausiai laikydamasis man patikėtų paslapčių. Gerai žinau, kad už sąmoningą paslapčių išdavimą ir įsakymų nevykdymą gresia man mirties bausmė. Tai, ką pasižadu, tegu Aukščiausiasis man ištesėti padeda. Galiu žūti, bet priesaikos nesulaužysiu“.
Davęs priesaiką naujokas savo ranką žodžius nusirašydavo ir atmintinai juos išmokdavo.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Matyt, daugelis Svėdasų vyrų apsisprendė stoti į partizanų gretas perskaitę 1944 12 03 dieną Nepriklausomos Lietuvos būrio štabe 100 egzempliorių tiražu išspausdintą ir valsčiuje išplatintą atsišaukimą, kuris skelbė: „Lietuviai! Sunkus ir žiaurus dabartinis mūsų gyvenimo momentas, kurį mes dabar ypatingai jaučiame. Geriausi mūsų tautos sūnus kaip šunys iš savo sodybų vaikomi ir šaudomi. Mes esame visai beteisiai vergai. Mūsų tautos išsigimėliai ir įvairaus plauko išdavikai deda visas pastangas mus sugaudyti ir išsiųsti pražūtin. Neturime teisės ramiai gyventi savo tėvų sukurtose ir kruvinu prakaitu nulaistytose sodybose, kurias mes turime su skaudančia širdimi perleisti, kad išsaugotume gyvybę. Lietuvi, būk veiklus ir organizuotas ir užmiršk asmeniškas ambicijas ir savanaudiškumą. Susirišk su dirbančiais partizanais, stok į jų eiles. Gana po krūmus pletkavoti, bet reikia veikti, reikia imtis konkretaus darbo. Tamstai bus pasiūlyta stoti į organizuojamą savisaugos partizanų skyrių. Tad stok ir įstojęs visomis jėgomis dirbk. Viskas mūsų brangiai Tėvynei Lietuvai. Perskaitęs siųsk toliau“.
Kaimynystėje Adomynės parapijoje ir Svėdasų valsčiaus vakarinėje dalyje veikė buvusio policijos vachmistro Alfonso Paškevičiaus – Liūto, kilusio iš Miškinėlių kaimo Adomynės parapijos 40 vyrų partizanų būrys, pavadintas LPS Gedimino rinktinės Karalienės pulko būriu. Šiame būryje daugiausiai buvo vyrų iš Šimonių valsčiaus, bei svėdasiečiai iš Jotkonių, Miškinių, Rimdžių, Čiukų, Zoviškių. Šis būrys taip pat kaip ir Nakučio 1944-1945 m. pastovios dislokacijos vietos neturėjo, dažnai keldavosi iš vienos vietos į kitą. Veikė Svėdasų, Šimonių, Kamajų, Skapiškio valsčiuose. Priešams nuo 1945 vasaros sunaikinus LPS Gedimino rinktinę, kuri dar buvo vadinama Rokiškio rinktine, nes dauguma šios rinktinės partizanų būrių veikė Rokiškio apskrityje, Svėdasų valsčiuje veikę A.Paškevičiaus–Liūto ir A.Nakučio-Viesulo vadovaujami partizanų būriai sukūrė valsčiaus LLA organizaciją. Jos vadu išrinktas A.Nakutis, organizacijos štabo viršininku A.Paškevičius. Jis dar buvo vadinamas Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantu arba Šimonių girios komendantu.
Svėdasų valsčiaus rytinėje dalyje bei kaimyniniuose Užpalių ir Vyžuonų valsčiuose veikė 1941 m. sukilimo dalyvio policininko Stasio Gimbučio 30 partizanų būrys. Jį sudarė Užpalių valsčiaus bei Svėdasų valsčiaus Liepagirių, Aulelių, Narbūčių kaimų vyrai. Būrio vado gimtinė – Liepagirių kaimas. Greta šio būrio buvusioje Vyžuonų valsčiaus Šventupio apylinkėje. Dabar dalis šios apylinkės priklauso Svėdasų seniūnijai. Šioje apylinkėje taip pat kaimyniniuose Vyžuonų bei Debeikių valsčiuose veikė 1941 metų sukilimo dalyvio Vlado Buitvydo iš Vilkabrukių kaimo vadovaujamas 35 partizanų būrys. Jame buvo vyrai iš Svėdasų seniūnijos Vilkabrukių, Kunigiškių, Žaliosios, Debeikių seniūnijos Šventupio, Varkujų kaimų.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.
Dažnai į Svėdasų valsčiuje esančią didžiausią Šiaurės Rytų Lietuvoje Šimonių girią atvykdavo kaimyninių Debeikių, Vyžuonų, Skapiškio, Viešintų, Kamajų, Kupiškio, Utenos valsčių partizanai. Pagrindinės partizaninio judėjimo atsiradimo priežastys buvo prasidėjęs sovietinis teroras, masinė nuo 18 iki 35 metų amžiaus vyrų mobilizacija į frontą ir tikėjimas, kad sovietinė okupacija truks neilgai.
Norėdamas sunaikinti partizanus sovietinis saugumas ėmėsi represijų prieš partizanų šeimas. Pradėtas aktyviausių partizanų šeimų turto konfiskavimas, nuolatinės kratos ir bauginimai. 1945 metais konfiskuotas 23 Svėdasų valsčiuje gyvenusių partizanų šeimų turtas. Tais pat metais suimti 35 valsčiaus gyventojai, kurių dauguma apkaltinti ryšiais su partizanais. NKVD-istai kartu su skrebais ne tiek kovojo su partizanai, kiek terorizavo ir žudė civilius gyventojus, 1944-1945 metais valsčiuje nužudyta 18 civilių gyventojų, iš jų 12 beginklių nuo kariuomenės besislapstančių jaunuolių, 4 nešaukiamojo amžiaus vyrai ir 2 moteris.
Pirmas per antrąją sovietinę okupaciją 1944 07 26 nužudytas Petras Zaremba gyvenęs Šventupio vnkm., pas savo uošvius stambius ūkininkus Tuskenius. Atėjęs į šį vienkiemį RA karininkas norėjo iš namų išsivęsti Tuskenių tarnaitę Oną. P.Zaremba bandė ją užsistoti ir čia pat kieme buvo nušautas.
Svėdasų valsčiaus gyventoją Aleksą Zobarską iš Grikepelių kaimo 1944 m. rugsėjo mėnesį prie Adomynės bažnyčios šventoriaus nušovė rusų kareiviai, 1944 metų gruodžio mėnesį nušauti Vladas Būga iš Galvydžių kaimo, Augustas Tamošiūnas iš Kušlių, Albinas Pilkauskas iš Gykių, Vladas ir Jonas Buitvydai iš Narbūčių, Vincas Budreika ir Kostas Kinderis iš Vaitkūnų kaimo. Dalis jų slapstėsi nuo kariuomenės, kiti nušauti kaip sovietų valdžios priešai, jų tarpe – aktyvus šaulys Juozas Lapienis ir LK savanoris Augustas Tamošiūnas.
Dalis žmonių nužudyti rusų kareivių ir skrebų per susidūrimą su partizanais. Taip atsitiko Šeduikių kaime 1945 09 12 dieną, NKVD kareiviai, vadovaujami kapitono Kirnasovo, čia nužudė 4 partizanus ir dvi moteris vietines gyventojas Eleną Pajėdienę ir Valeriją Čerškuvienę.
Nepriklausomos Lietuvos būrio vadas Jurgis Guzas savo dienoraštyje, 1944 12 21 rašytame Šimonių girioje, užrašė: „Jau 5 mėnesiai kaip Raudona armija mūsų krašte Svėdasuose. Jie pasirodė liepos 14 dieną. Tuo metu lietuviai nežinojo, ką daryti, ar lįsti į žemę, ar bėgti į užsienį, ar prašyti prieglaudos, ar laukti galo. Per trumpą laiką ir jų valdžia iš miško susirinko. Kurį laiką buvo ramu, po to jie pradėjo važinėti po kaimus, rinkti radijas ir nešioti šaukimus į Raudoną armiją. Kai niekas į tai nereagavo, pradėjo niekšai siautėti, gaudyti sabotažininkus, šaudyti beginklius. Vienas kitas pakliuvo į lagerius, ten juos trumpai apmokė ir į frontą. Valsčiuje prasidėjo partizanų judėjimas. Liepagirių kaime jie sudegino Gimbučio pastatus, patį šeimininką, partizano tėvą ir 14 metų brolį nušovė vietoje. Bet mūsų valsčiuje lyginant su kitais valsčiais plėšimų dar nedaug. Kamajų valsčiuje baisiau“.
Svėdasų valsčiaus partizanų aktyvumą rodo Rokiškio apskrities NKVD viršininko kapitono Kiselio 1945 01 02 dienos pranešimas savo viršininkams į Vilnių. Jis rašė: „Svėdasų, Panemunio ir Skapiškio valsčiuose įvažiavimas ir išvažiavimas į valsčių centrus uždarytas. Niekas negali pravažiuoti neapšaudytas. Daugelį gyvenamųjų vietų kontroliuoja partizanai. Svėdasų valsčiaus partizanai tiek suįžūlėjo, kad net pradėjo savo žemės reformą. Atima žemę iš tų, kuriems davė tarybų valdžia, ir perduoda ją savo rėmėjams. Kai kuriose vietose partizanai paskelbė vyrų mobilizaciją, Svėdasų valsčiaus vykdomojo kabineto pirmininkas Baltuška nušautas. Kiti vykdomo komiteto darbuotojai, bijodami dėl savo gyvybės, ruošiasi išvykti į Rokiškį. 1944 12 21 prie Svėdasų apšaudytos 8 karinės mašinos, važiavusios į Daugpilį“.
1945 03 01 tas pats kapitonas Kiselis savo viršininkui generolui Bartašiūnui rašė: „Rokiškio apskrityje veikia 8 partizanų būriai, kuriuose yra apie 600 partizanų, be to, 700 vengiančių eiti į kariuomenę ir dezertyrų iš Raudonosios armijos. Svėdasų valsčiuje nėra operatyvinių darbuotojų, dirbančių kovos su banditizmu linija. Valsčiaus NKVD viršininkas leitenantas Djakovas nužudė raudonarmietį, todėl patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Operatyviniai darbuotojai sėdi valsčiaus centre ir retai iš jo išvyksta į kaimus ir vienkiemius, nesusitinka su agentais, netgi nežino savo valsčiaus kelių, todėl operatyvinis darbas labai silpnas. Milicijos viršininkas smarkiai panikuoja, kartais prie kitų piliečių šneka antisovietiškai. Valsčiaus NKVD skyrius turi tris agentus Dalgį, Kliną ir Subotą, abu jie dirba pagal bylas „Teroristai“, užvesta A.Paškevičiaus būriui ir „Pogromininkai“ užvesta A.Nakučio būriui. Valsčiuje žudomi sovietiniai partiniai aktyvistai, plėšiamas ir naikinamas valstybinių įmonių, sovchozų turtas. Vykdoma aktyvi propaganda valstiečių tarpe, jie kviečiami stoti į partizanus, draudžiama naujakuriams dirbti žemę. Ruošiamasi Svėdasų užėmimui. Didžiausią pavojų kelia Šimonių giria. Dėl karinės operacijos šioje girioje reikalinga solidi jėga, todėl prašau į tai atsižvelgti. Šiuo metu turimo kontingento 261 NKVD pulko 60 karių, kurie pridengia Svėdasų ir Skapiškių valsčius, neužtenka, nes partizanai daug juda iš vieno valsčiaus į kitą.“
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
1945 metais partizanai Svėdasų krašte nukovė 8 skrebus, 3 NKVD kariškius tarp jų viršilą, valsčiaus VK pirmininką Baltušką, valsčiaus milicijos įgaliotinį Baroną, 6 sovietinius partinius aktyvistus. Vilkabrukių kaimo partizanai tame pačiame kaime nušovė 5 Vyžuonų valsčiaus skrebus, o kartais su kitais partizanais Debeikių valsčiuje ties Černaučyznos kaimu nušovė 12 Vyžuonų valsčiaus skrebų ir aktyvistų. A.Paškevičiaus būrio partizanai Kamajų valsčiuje Gučiūnų kaime 1945 06 21 nukovė Kamajų valsčiaus NKVD poskyrio viršininką leitenantą Goriačevą. 1946 vasario iš 9 į 10 naktį Svėdasų valsčiaus partizanų štabo komendantas Alfonsas Paškevičius –Liūtas planavo su savo vyrais atakuoti Svėdasus. Prieš ataką visi partizanai numatė susitelkti Rimdžių miške ties Gykiais, bet netrukus Juodonių kaime A. Paškevičiui žuvus šio plano buvo atsisakyta“.
Norėdami įbauginti okupantai sutelkė 1944 12 22 Svėdasuose savo pajėgas iš Rokiškio, Šimonių, Kupiškio ir apsupo Šimonių girią. Nepriklausomos Lietuvos partizanų būrio vadas apie tos dienos įvykius rašė taip: „NKVD jungtinės pajėgos, kurios buvo sutelktos Svėdasuose apsupo Galvydžių, Dienionių, Kušlių, Sliepsiškio kaimus. Vienas NKVD dalinys judėjo nuo Sliepsiškio, o antras nuo Dienionių ir Paliegės, trečias nuo Galvydžių pusės. Aš pasiunčiau žvalgybą į miško pakraštį. Paaiškėjo, kad rusai pagavo ir išsivarė 5 žmones; brolius Vladą ir Petrą Pajėdas jų tėvą ir Joną Skipitį. Dar Valevičių kieme suėmė, Juozą Lapienį ir Vladą Būgą. Juozą sumušė iki sąmonės netekimo, Būgą ten pat sušaudė. Visi kiti mobilizuojami ir buvo išvaryti į Svėdasus. Ar kas išsigelbės, sunku pasakyti. Visus išsivarė surištomis rankomis“.
Vėliau sudarytose šiems asmenims baudžiamosiose bylose paaiškėjo šių nelaimingųjų likimas. Vladas Pajėda 1945 02 06 pasiskundė į Maskvą SSSR CK-ui. Jis rašė: „NKVD 1944 12 22 suėmė mano tėvą bei jaunesnįjį brolį (pas. Vladas taip pat buvo suimtas, bet skunde kažkodėl apie tai neužsimenama, tikriausiai todėl, kad jam tik slapta pavyko išsiųsti laišką iš kalėjimo) ir išvežė į Šimonys. Ten 4 paras mušė su lazdom ir šampalais (šautuvų grūstuvais), nedavė valgyti, tik gerti, panages badė įkaitinta viela. Paskui pervežė į Panevėžį, ten tardė 3 paras, pririšę prie stulpo lėtai lašino lašus į galvą, geležiniu lanku spaudė suimtųjų galvas, nes suimtieji neigė tai ką pasakė Šimonyse. Vilniuje laikė apie mėnesį, kaliniai badavo, vėl mušė per tardymą“.
Dar baisesnio likimo sulaukė kartu su Pajėdais suimtas svėdasietis 24 metų amžiaus Jonas Skipitis. Jis mirė 1945 08 18 Vilniuje Lukiškių kalėjime. Mirties priežastis nurodyta baudžiamojoje byloje įdėtame mirusiojo medicininės apžiūros akte. Akte pažymėta mirties priežastis – hipertoninė liga ir inkstų nepakankamumas, aprašant mirusiojo kūną, pažymėta; oda gelsvos spalvos, riebalinio sluoksnio po oda nerasta, raumenis atrofavęsi, išoriškai apžiūrėjus ant kūno jokių sužalojimų nerasta.
Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Pasibaigus karui su Vokietija okupantai visoje Lietuvoje, o taip pat ir Aukštaitijoje padidino savo karių skaičių. Daugumoje valsčių buvo dislokuotos pastovios NKVD kariuomenės įgulos. Svėdasuose, Kamajuose, Skapiškyje būrio dydžio, Šimonyse, Rokiškyje kuopos dydžio. Tai buvo 4-osios NKVD divizijos, kuri pagarsėjo žiaurumu tremiant į Kazachstaną ir Vidurinę Aziją 1944 metais Krymo totorius, čečėnus, ingušus bei kitas Šiaurės Kaukazo tautas. Panevėžyje buvo dislokuoti 3 žvalgybiniai PO-2 markės lėktuvai, kurie dažnai skraidė virš Šimonių girios sekdami partizanus. Kelyje Šimonys-Svėdasai pradėjo budėti tanketės. NKVD (vėliau pavadinta MVD) kariuomenės kariškiams tarnyba Lietuvoje buvo prilyginta frontinei – už vienerius metus buvo užskaitomi treji. Už pasižymėjimą kautynėse su partizanais buvo mokamos nuo 100 iki 500 rublių premijos, mokami padidinti dienpinigiai, pasižymėję enkavadistai buvo skatinami įvairiomis deficitinėmis prekėmis; laikrodžiais, kostiumais, batais ir kt.
Skrebams buvo nuo 1945 metu rudens mokamos algos iš pradžių 350-400 rublių per mėnesį, vėliau nuo 500 iki 600 rublių per mėnesį, už nukautus ar suimtus partizanus jiems buvo mokamos nuo 100 iki 200 rublių premijos. Taip situacija pasikeitė partizanų nenaudai ypač dėl išdavysčių. Išdavikai partizanams padarė daugiau žalos negu jungtinės okupantų pajėgos kartu sudėjus.
Pirmąjį rimtą smūgį Svėdasų valsčiuje patyrė „Nepriklausomos Lietuvos“ organizacijos partizanai. Dauguma šios organizacijos partizanų prieš 1944 metų Šv. Kalėdas iš Šimonių girios grįžo į namus pas saviškius. NKVD-istai namuose Butėnų kaime suėmė šio būrio partizanus brolius Steponą ir Osvaldą Žvirblius bei Vacį Budreiką. Budreiką per tardymą pasakė, kad žino partizanų bunkerius Šimonių girioje. Jis parodė priešui savo būrio bunkerius prie Sliepsiškio ir Galvydžių kaimų.
1945 01 03, 4 valandą ryto NKVD 95-ojo pasienio pulko, 3-ojo šaulių bataliono 7 kuopa, vadovaujama leitenanto M.Sidorič, užpuolė partizanų bunkerius, bet juose rado tik 7 partizanus, 6-ius suėmė, tarp jų – Svėdasų valsčiaus partizanų štabo viršininką Jurgį Guzą, šio būrio I-ojo skyriaus vadą Juozą Rimkų, taip bunkeriuose baudėjai surado nemažai partizanų ginklų, štabo archyvą, spausdinimo mašinėlę, atsišaukimų, pirmojo Svėdasų krašto partizanų leidinio „Į kovą“ egzempliorių.
1945 07 15 dieną Kurkliečių kaime Kamajų valsčiuje, kurį nuo Svėdasų valsčiaus skiria tik Malaišos upelis, ilsėjosi LLA A.Nakučio – Viesulo būrio partizanai, kai netikėtai juos užklupo skrebai bei kareiviai. Juos išdavė Kunigiškių kaimo Antanas Zovė, partizano Albino Mėginio sesuo pati matė jį tą rytą jojant link Svėdasų. Ši išdavystė kainavo 14 gyvybių. Žuvo 5 partizanai ir buvo nužudyti 9 civiliai Kurkliečių kaimo gyventojai.
Vyriausiajam iš Julijonui Vaičiui buvo 80 metų, Petrui Pajarskui ir Terėsei Mateikienei – 70. Baudėjai sudegino penkias sodybas ir į degantį namą įmetė Birutės Mateikienės trejų ir ketverių metų vaikus Algį ir Nijolę Mateikius. Motina po kurio laiko išprotėjo. Vėliau keršydami partizanai sušaudė išdavyste įtariama Antaną Zovę, Elžbietą Zovytę, aktyvisto tėvą Kazį Baukį, skrebo tėvą Feliksą Zovę, Antaną ir Praną Braknius.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografuota iš LGGRTC nuotr.
MGB agentas „Seibutis“ 1945 06 19 išdavė Gučiūnų kaime Kamajų valsčiuje stovyklavusius Alfonso Paškevičiaus būrio partizanus. 1945 06 21 25-ojo NKVD šaulių pulko 3 kuopos apsupo kaimą, žuvo 21 partizanas, suimta 10 partizanų rėmėjų.
MGB agentė „Stasė“ 1945 09 30 Šeduikių kaime Svėdasų valsčiuje suorganizavo partizanų vakaronę ir apie tai pranešė čekistams. MGB 12-ojo pasienio pulko pasieniečiai apsupo Elenos Pajėdienės sodybą, kur vyko vakaronė. Baudėjai nušovė 8 šio kaimo gyventojus, iš jų trys buvo partizanai. Jie sudegino E.Pajėdienės sodybą, tarp žuvusiųjų buvo 2 moterys; Elena Pajėdienė ir Valentina Čerškuvienė.
Partizanai išaaiškindavo išdavikus ir juos bausdavo; 1944 12 30 Vyžuonų valsčiaus NKGB agentas „Gaidukas“ čekistui leitenantui Trofimovui pranešė:
„1944 11 15 apie 8 valandą vakaro į mano namus Vilkabrukių kaime įsiveržė 15 partizanų. Įsiveržę į vidų jie liepė uždegti šviesą, 3 kartus šovė į lubas ir liepė abiems su žmona gultis ant grindų. Jiems vadovavo Vladas Buitvydas, kuris liepė vienam iš savo „bandytų“ įkrėsti mums po 15 šampalų, tada vienas iš įsiveržėlių sumušė mano žmoną Konstanciją Pabedinskienę. Kai atskaitė 15 kartų, pats Buitvydas dar pridėjo 5 šampalus, pareiškęs, kad čia tau boba už Staliną. Paskui liepė laikyti liežuvį už dantų.“
Bet agentas „Gaidukas“ įspėjimo nepaklausė ir po poros mėnesių buvo išvestas į mišką ir iš ten nebesugrįžo.
1945 03 30 partizanai Čiukų kaime Svėdasų valsčiuje sulaikė Čiukų pieninės punkto direktorių, malūnininką ir Svėdasų MGB skyriaus agentą „Paštą“. Juos nusivedė į mišką ir ištardė. Pienininką ir malūnininką po tardymo paleido, o „Paštą“ išsivedė į mišką ir jis iš ten nebesugrįžo.
Partizanų ryšininkas Stasys Indrašius prisimena, kad pas jį bunkeryje gyvenę partizanai stengėsi be reikalo daug šnekančių nešaudyti. Kai netoliese gyvenęs S.Indrašiaus kaimynas pradėjo per daug šnekėti pašaliniams, ko nereikia. Partizanai Viesulas, Rukas ir Vėjas išsivedė žmogelį vėlai rudenį prie gilios kūdros ir liepė plaukti iš vieno kranto į kitą. Taip žmogelis plaukiojo iš vieno kūdros kranto į kitą, kol smarkiai užduso ir sušalo. Tada partizanai paklausė, ar tam jau praėjęs karštis, kai jis patvirtino kad nebekaršta, paleido. Taip įspėtas žmogelis jokių rūpesčių partizanams daugiau nebekėlė.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be karinių priemonių ir teroro prieš partizanų šeimas MGB ir MVD operatyvininkai ėmėsi ir klastos. 1945 metų birželio mėnesį jie partizanų šeimoms išsiuntinėjo laiškus, kuriuose buvo pranešama, kad karas baigėsi ir kvietė visus legalizuotis, o nepaklausius žadėjo nubausti partizano šeimą. Tokį laišką iš Svėdasų valsčiaus MGB viršininko leitenanto Kartašovo gavo ir Palskių šeima iš Tadauskų kaimo. Trys broliai Palskiai kovojo Nakučio – Viesulo būryje. Į šį saugumiečio laišką atsakė miško partizanų vadas, tikriausiai šiuo vardu pasivadino Albertas Nakutis-Viesulas. Jis čekistui atsakė taip:
“Gerbiamas viršininke, kad karas baigėsi, aš puikiai žinau. Kad gyvenimas mums miške nelengvas taip pat žinau. Balys Palskys yra mano būryje ir su Jūsų laišku atvyko pas mane kaip savo viršininką. Todėl aš rašau atsakymą jums vietoje jo. Apgaudinėjate jus mus jau nebe pirmą kartą. Laisvės mums neduosite, o kalėjimą pažadėsite ir todėl iš miško niekas neis. Mes puikiai informuoti iš užsienio, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai grius, todėl Jūsų įtikinėjimai mums nereikalingi. Mūsų kova yra teisinga, mano būrys tik iš ūkininkų, bet jie gerai supranta mūsų kovos tikslus ir uždavinius. Mes nenaikiname nekaltų žmonių. Mes mušame tik savo išdavikus ir mušime, nes tam yra mūsų štabo leidimas. Komunistų, kurie nieko blogo mums nėra padarę, nemušame. Bet turėkite omenyje, jeigu jus sovietų valdžios atstovai, apsunkinsite mūsų šeimų gyvenimą arba sugalvosite ištremti, už tai mes žiauriai atkeršysime. Tegu žydi Laisva ir Nepriklausoma Lietuva. Miško partizanų vadas.“
Tokie buvo pirmieji Laisvės kovų metai Svėdasų krašte. Bet toliau šis karas tesėsi dar 8 metus. Vien tik Svėdasų valsčiuje partizaninio karo metais žuvo 154 partizanai ir 9 partizanų ryšininkai bei rėmėjai, dar 29 svėdasiečiai partizanai ir jų ryšininkai bei rėmėjai mirė kalėjimuose bei lageriuose.
Naudoti informacijos šaltiniai; J. Guzo ir kt. baužiamoji byla LYA F K-1. Ap.58 B P-15304; LYA K-1 fondo, apyrašų Nr. K-15, K-19, ir K-21 Rokiškio apskrities NKVD-NKGB skyriaus operatyvinės bylos; Laisvės kovų archyvas 21 T 1997 Kaunas “Svėdasų partizanai”, sudarė ir parengė Vytautas Valunta.
Turkija ir Azerbaidžanas šiuo metu mums artimesni nei Armėnija. Šitaip sakydamas rizikuoju sulaukti proarmėniškai nusiteikusiųjų lietuvių nuostabos. Tačiau savąją mintį ginsiu į pagalbą pasitelkdamas mažų mažiausiai tris svarbius argumentus.
Turkija – įtakinga NATO narė
Turkija – įtakinga NATO narė, turinti skaitlingą kariuomenę. Turkija yra svarbi Jungtinių Valstijų partnerė sprendžiant sudėtingus konfliktus musulmoniškuose kraštuose. Todėl turkai – ir mūsų, lietuvių, sąjungininkai. Tuo tarpu Armėnija nėra Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso narė.
Aktualijų portalasSlaptai.lt tęsia pasakojimų apie sudėtingus turkų, azerbaidžaniečių santykius su armėnais ciklą. Šiandien Jūsų dėmesio centre – istoriko Gintaro Vaičiūno straipsnis, analizuojantis Nadžibos Mustafajevos monografiją „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“.
Nadžibos Mustafajevos monografija „Tarptautinės teisės principai ir Kalnų Karabacho konfliktas“ – aktuali tiems, kurie domisi Azerbaidžano Respublikos teisine kova už savo teritorinį vientisumą. Šioje monografijoje išsamiai nagrinėjami tokių tarptautinės teisės principų kaip jėgos nenaudojimo, valstybinių sienų neliečiamumo, teritorinio vientisumo, žmogaus teisių bei laisvių užtikrinimo teoriniai pagrindai bei jų veikimas praktikoje.
Tarptautinės teisės principai – visuotinai pripažintos teisės normos. Jas pripažįsta visos pasaulio tautos – jie įtvirtinti JT įstatuose. Deja, agresoriai dažnai jais naudojasi kaip širma pateisinti savo neteisėtus veiksmus.
Tas gerai matoma ir sprendžiant Armėnijos kariuomenės ir vietinių separatistų užimto Karabacho krašto klausimą. Pagrindinis agresorius Europoje – Rusijos Federacija, visose kaimyninių šalių užgrobtose teritorijose organizavo referendumus, pradedant Moldovos Padniestre ir baigiant Krymo, Luhansko, Donecko sritimis Ukrainoje.
Tai ne vieną kartą sovietų okupuotose šalyse taikyta bei praktiškai gerai patikrinta taktika naudojant neva laisvų rinkimų techniką.
