JAV prezidentas Donaldas Trumpas žurnalistams nepaneigė, kad Rusijos įvykdyta Ukrainos Krymo pusiasalio aneksija gali būti pripažinta, kai jis liepos mėnesį susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, praneša naujienų agentūra AFP.
Žurnalistų paklaustas, ar JAV pozicija nesikeis ir ji toliau reikš nepritarimą 2014 m. įvykusiai aneksijai, D. Trumpas atsakė, kad „teks pažiūrėti“.
D. Trumpo atsisakymas patvirtinti ilgalaikį JAV nepritarimą Rusijos intervencijai Ukrainoje turėtų kelti nerimą Europos sąjungininkams prieš liepos mėnesį įvyksiantį NATO viršūnių susitikimą.
Vakarų valstybių lyderiai dalyvaus NATO susitikime Belgijoje liepos 11 d., o po kelių dienų, liepos 16 d., JAV prezidentas Helsinkyje susitiks su V. Putinu.
Pripažinimas, kad Krymas niekada nebeatiteks Ukrainai, būtų itin didelė Rusijos pergalė, kuriai po aneksijos buvo įvestos griežtos tarptautinės prekybos sankcijos.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir JAV prezidentas Donaldas Trumpas liepos 16 dieną susitiks Helsinkyje, praneša naujienų agentūra „Interfax“, remdamasi Kremliumi.
Kiek anksčiau, liepos 11-12 dienomis, D. Trumpas lankysis Briuselyje, kur dalyvaus NATO aukščiausio lygio susitikime.
Trečiadienį Maskvoje lankėsi JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas. Ten jis susitiko su V. Putinu, teigusiu, kad norėtų atgaivinti dvišalius santykius.
Pastaruosius kelerius metus JAV ir Rusijos santykiai itin pablogėjo dėl Maskvos vaidmens Ukrainos krizėje bei dėl įtarimų, kad Rusija kišosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus.
Maskva siekia „atkurti santykius lygybės ir pagarbos viena kitos interesams pagrindu“, per trečiadienį Kremliuje vykusį susitikimą J. Boltonui sakė V. Putinas.
„Rusija niekada nesiekė konfrontuoti“, – pridūrė Rusijos vadovas.
Prieš susitikimą V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas sakė, kad jo metu daugiausia dėmesio bus skiriama „liūdnai dvišalių santykių būklei“, pranešė naujienų agentūra TASS.
„Negalime pasigirti intensyviu dvišaliu bendravimu, juo labiau bendravimu aukštu lygiu, – agentūra citavo D. Peskovą. – Todėl, žinoma, tokios progos išnaudojamos pasikeisti nuomonėmis apie svarbiausius globalinius klausimus“.
Antradienio rytą Helsinkio policija miesto centre dėl ginkluoto žmogaus turėjo paleisti ugnį, sakoma Suomijos teisėsaugos institucijų pranešime.
„Policijai buvo pranešta apie žmogų, buvusį gatvėje su pistoletu. Atvykę į incidento vietą pareigūnai su šiuo asmeniu pradėjo pokalbį. Bet apie 6 valandą ryto padėtis susikomplikavo, ir policija panaudojo šaunamuosius ginklus“, – pažymima pranešime.
Kaip informuoja laikraštis „Helsingin Sanomat“, incidentas įvyko Mannerheimintie ir Korppaanmaentie gatvių rajone.
Pasak policijos atstovų, ginkluotas vyras buvo sužeistas ir dabar yra ligoninėje. Incidento aplinkybės tiriamos.
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žinomos šnipų istorijos nukelia net į 1800-uosius metus prieš Kristaus gimimą, kuomet asirai įkūrė slaptąją valstybės tarnybą „Karaliaus akis“. Įvairiais amžiais slaptosios tarnybos rinko įvairaus pobūdžio informaciją karinėms invazijoms ir jų metu.
Tarp vyrų įsiamžino ir moterys. Pirmojo pasaulinio karo metais garsiausių šnipų gretose buvo talentinga olandų šokėja, kurtizanė Margaretha Geetruida Zelle (1876-1917), pagarsėjusi Matos Hari vardu. Ši Prancūzijos ir Vokietijos agentė H21 jau įamžinta pustrečio šimto dokumentinių ir meninių romanų puslapiuose, TV serialuose, filmuose prieš pat mirtinus šūvius, atvirai žvelgianti budeliams į akis, pasiunčia oro bučinį… Jos garbei gimtajame Leuvardene pastatyta skulptūra.
2017 metais suomių rašytojas Martti Backmanas paskelbė dokumentinį romaną „Šnipai“ („Vakoojat“) ir skaitytojams atvertė skandalingiausią Suomijos bylą – 1933 metais atskleistą užsienio agentų sambūrį. Ši knyga iškart tapo pretendente būti geriausia Suomijos metų knyga. Latvijos laikraštis „Latvijas Avīze“ paskelbė J. Rislaki publikaciją „Latvių „Mata Hari“ sovietų tarnyboje. Marijos Emmos Šūlės aristokratiškas gyvenimas ir tragiška pabaiga“. Štai apie ką pasakoja J. Rislaki ir M. Backmanas.
M. E. Šūlė (1896-1943) – Duobelės vežiko dukra. Vaikystėje ganė kiaules. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo padavėja ir „baro gražuole“ Kijeve bei Rygoje. Tuomet ją užverbavo tarptautinė komunistų organizacija Kominternas. Būdama profesionali šnipė, ištekėjo už Janio Tiltinio ir abu drauge dirbo Paryžiuje, Niujorke. Į Suomiją atvyko kartu su sūnumi Georgu ir prisistatė turtingo Kanados verslininko žmona Marija Luiza Martina. Šnipų grupės draugai ją pažinojo tik kaip „Ireną“. Šūlė nedelsdama pasikvietė iš JAV matematikos studentą Arvydą Jakobsoną, kurį užverbavo Raudonosios armijos žvalgybos vado Janio Bėrzinio agentė Aino Kuusinen, garsaus suomių komunisto O.V. Kuusineno žmona.
M. E. Šūlė apsigyveno Helsinkio turtingųjų rajone, buvusio amerikiečių diplomato bute, šalia Carlo Gustafo Mannerheimo vilos. Jos bute nuolat vykdavo pobūviai, laisvai liejosi šampanas.
Atvykusi į Helsinkį, Šūlė iškart ėmė vadovauti GRU agentų ratui. Jai ypač padėdavo Toivo Vehe, tikriau – rusų pasienietis Ivanas Petrovas.
Reikšmingiausias Šūlės agentas buvo Suomijos armijos leitenantas Vilho Pentikeinenas. Šis naktimis iš Gynybos ministerijos generalinio štabo seifo imdavo dokumentus su slapta valstybės karine informacija ir perduodavo gatvėje laukiančiam SSRS karo atašė. Sovietų Sąjungos ambasadoje dokumentus tuojau perfotografuodavo ir tą pačią naktį juos gražindavo į seifą.
Rašytojo Martti Backmano dokumentinis romanas „Šnipai“ („Vakoojat“)
Po ilgų šnipinėjimo metų neatlaikė leitenanto Pentikeineno nervai, ir jis 1933 metų spalį automobiliu pabėga į Sovietų Sąjungą, sukeldamas Suomijoje didžiulį skandalą. Sovietų Sąjungoje bėglį sutiko šaltai. Teko GRU vadui J. Bėrziniui patvirtinti, kad Pentikeinenas buvo jo agentas. Pabėgėliui buvo suteikta galimybė dirbti „organuose“ iki 1941 metų, kuomet jis buvo apkaltintas šnipinėjimu Suomijai. Po metų Pentikeinenas mirė įkalinimo įstaigoje.
Šūlės suomių agentų neprofesionalumas buvo lemtingas. Beje, ir pati Šūlė suklydo. Ji su Jakobsonu autobusu vyko aplankyti Vehės šeimos, gyvenusios netoli Helsinkio. Vairuotojas atkreipė dėmesį į prašmatniai apsirengusią moterį, kuri už kelionę atsiskaitė didelės vertės kupiūra, ir apie tai pranešė Suomijos slaptajai policijai. Ši pradėjo slaptą telefono pokalbių pasiklausymą. Areštas ir krata įvyko per patį pokylio įkarštį. Šilko suknele vilkinti Šūlė laikėsi ramiai ir šypsojosi, o jos aukšti suomių svečiai protestavo: ponia Martina yra garbinga ledi, pasaulio moteris iš Kanados!
Kai moterį areštavo, jos septynerių metukų sūnus Georgas liko vienas nemokėdamas suomių kalbos. Pažįstami padėjo berniukui išvykti į Norvegiją, o po to, manoma, jis pateko į Sovietų Sąjungą.
Susipažinęs su šia byla, vienas Suomijos slaptosios policijos vadų sušuko: „Tai tikra Mata Hari!“
Per tardymą Šūlė nieko nepasakojo ir neprisipažino. Ji kartojo nesuprantanti rusiškai. Niekas nežinojo tikrosios „Irenos“ pavardės, net Jakobsonas. Netrukus paaiškėjo, kad ji yra latvė. Tada buvo gauta papildomos informacijos iš Latvijos.
Šūlę įkalino aštuoneriems metams. Kalėjime ji išmoko suomių ir švedų kalbas, siuvo apatines Suomijos armijos kareiviams. Jai simpatizavo Suomijos slaptosios policijos vadas Esko Riekis. Jis šnekučiuodavosi su ja, veždavo papietauti į ištaigų Helsinkio restoraną. Tačiau Šūlė nepasidavė vilionėms, net siūlymui išvykti į Vakarus. Būdama kalėjime, ji sužinojo, kad jai paskirtas aukštas SSRS apdovanojimas. 1939 m. Suomijos prezidentas atmetė Šūlės malonės prašymą. 1940-1941 vyko Suomijos ir SSRS derybos dėl apsikeitimo belaisviais. Buvo minima ir Šūlė, bet suomiai už ją norėjo vienintelio Pentikeineno. SSRS nesutiko.
1942 metais pasibaigė Šūlės įkalinimo bausmės laikas, bet moters nepaleido, ją laikė slaptosios policijos kameroje. Tuomet suomiai svarstė: gal „vokiečiai galėtų ja kažkaip pasinaudoti“. Pati Šūlė norėjo vykti tik į Švediją. Riekis, jau buvęs Suomijos slaptosios policijos viršininkas, padarė išvadą, kad Šūlė nepakeitė savo nuostatų, „kalėjime nemaž nepaseno“, priedo „geležinių nervų“.
Veltui jis prašė neatiduoti Šūlės į gestapo rankas. 1942 metais moteris kartu su aštuoniais Austrijos žydais buvo išduota Vokietijai: juos laivu nuplukdė iki Talino, o iš tenai traukiniu nuvežė į Berlyną.
Po M. Backmano knygos išėjimo paaiškėjo, kas vėliau nutiko Šūlei. Jos pavardė yra Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, skirtos moterims ir komunistams, sąrašuose. Iš pradžių ją tardė gestapas Berlyno policijos kalėjime. Areštantai ją laikė suome, ji tai nepaneigė. Berlyne Šūlė neišdavė nei savo darbdavio, nei organizacijos narių.
1943 metų pabaigoje Mariją Emmą Šūlę perkėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą, kur 1943 metų gruodžio 15 dieną nužudė.
Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose
„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.
Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).
Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?
Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.
Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.
Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.
Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?
Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.
Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.
Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.
Keli šimtai žmonių šeštadienį protestavo prieš Suomijos vyriausybės politiką. Protesto akcijos vyko sostinės centre.
Akcijos dalyviai išėjo į miesto gatves su plakatais, raginančiais vyriausybę atsistatydinti, ir skandavo „Mes surengsime naujus rinkimus!“. Prie akcijos prisijungė opozicinių partijų atstovai, taip pat visuomeninės organizacijos, ginančios moksleivių, švietimo sistemos darbuotojų, nepasiturinčių žmonių, pensininkų, judėjimų, ginančių prieglobsčio prašytojų teises, narių interesus.
„Mes pasisakome prieš „premjero“ Juha Sipilės (Juha Sipila), Peterio Orpo (Petteri Orpo, finansų ministras) ir Timo Sonio (Timo Soini, užsienio reikalų ministras) politiką, kuri negerbia žmogaus teisių. Reikalaujame, kad vyriausybė nedelsiant atsistatydintų ir kad būtų surengti nauji rinkimai“, – skelbė organizacinis komitetas.
Akcijos dalyviai protestuoja prieš išlaidų švietimui mažinimą, vargingą nepasiturinčiųjų padėtį, kurios ministrų kabinetas, jų nuomone, nesistengia pagerinti, taip pat prieš priverstinę pabėgėlių deportaciją iš Suomijos į gimtinę.
Akcija vyko be incidentų, tvarką palaikė policijos pareigūnai. Protestus paskatino šią savaitę vykusios permainos vyriausybėje. Anot protestuotojų, ir po šių permainų ministrų kabineto politika nepasikeitė.
Koalicijai, sudarytai iš Centro, Nacionalinės koalicijos ir „Finns“ partijų, vadovaujantis J. Sipilė pirmadienį iš koalicijos pašalino „Finns“ ir net planavo antradienį įteikti šalies prezidentui savo vyriausybės prašymą atsistatydinti, siekiant gauti mandatą ieškoti naujos koalicijos partnerės. Tačiau antradienį netikėtai 20 iš 37 partijos „Finns“ parlamento narių pranešė atsiskiriantys nuo partijos ir formuojantys modernesnę frakciją „Naujoji alternatyva“, norinčią valdyti J. Sipilės koalicijoje. Šalies premjeras J. Sipilė sutiko tęsti su jais darbą.
Suomijos premjeras jau pareiškė, kad naujos sudėties ministrų kabinetas toliau laikysis priimtos vyriausybės darbo programos, kurią dar prieš dvejus metus kritikavo ir opozicija, ir visuomeninės organizacijos, visų pirma, dėl karpymo politikos.
Suomijos sostinėje Helsinkyje balandžio 11 dieną buvo pasirašytas Susitarimo memorandumas dėl Europos kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro įsteigimo. Jį pasirašė Lietuvos, Suomijos, Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, JAV ir Prancūzijos atstovai.
Lietuvai renginyje atstovavo ir susitarimo memorandumą Lietuvos Respublikos Vyriausybės vardu pasirašė Užsienio reikalų ministerijos Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamento ambasadorius ypatingiems pavedimams Eitvydas Bajarūnas.
Lietuva skiria ypatingą dėmesį naujoms grėsmėms ir, specifiškai, kovai su mišriomis grėsmėmis. Tai įtvirtinta ir Vyriausybės programoje bei Vyriausybės programos įgyvendinimo plane. Prisijungdama prie kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro veiklos, Lietuva patvirtina pasiryžimą praktiškai prisidėti prie kovos su naujais iššūkiais.
Planuojama, kad Helsinkyje veiksiantis centras bus tarptautinis, tarpdisciplininis „bendruomenių tinklas“, kuriam vadovaus dalyvaujančios ES ir NATO valstybės narės. Centro tikslas – įgyti geresnį supratimą apie mišrias grėsmes ir visuomenių pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudojama mišrių (hibridinių) operacijų metu. Centras turėtų padėti atrasti naujų būdų bendradarbiauti, dalytis informacija ir įžvalgomis, aptarti perspektyvas.
Pasitelkus dalyvaujančių šalių žmogiškuosius ir kitus resursus, centras veiks kaip kompetencijos centras, palaikantis dalyvių individualias ir kolektyvines pastangas sustiprinti pasirengimą, civilinius-karinius pajėgumus ir atsparumą kovoti su mišriomis grėsmėmis, ypatingą dėmesį skiriant Europos saugumui. Numatoma, kad siekdamas savo tikslų, centras skatins dalyvių, ES ir NATO strateginio lygmens dialogą ir konsultacijas, tirs ir analizuos mišrias grėsmes ir kovos su tokiomis grėsmėmis metodus, vystys doktriną, vykdys mokymus ir rengs pratybas, skirtas stiprinti dalyvių individualius pajėgumus bei dalyvių, ES ir NATO tarpusavio sąveiką kovojant su mišriomis grėsmėmis.
Savo veikloje centras skatins dialogą su plataus spektro profesinių ir mokslo sektorių vyriausybiniais ir nevyriausybiniais ekspertais ir bendradarbiaus su suinteresuotomis bendruomenėmis, ypatingą dėmesį skiriant problemoms, iš kurių kyla hibridinės grėsmės, jų atpažinimo metodologijai bei gerinti organizacijų gebėjimų kovoti su hibridinėmis grėsmėmis gerinimui.
Prisijungti prie Europos kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro veiklos taip pat planuoja ES ir NATO. ES ir NATO skiria ypatingą dėmesį kovai su mišriomis (hibridinėmis) grėsmėmis. 2016 metais buvo patvirtintas bendrasis Europos Komisijos ir ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai komunikatas „Bendra kovos su mišriomis grėsmėmis sistema. Europos Sąjungos atsakas“, kuriame ES valstybės narės buvo raginamos apsvarstyti kovos su mišriomis grėsmėmis kompetencijos centro įsteigimą.
2016 metų rudenį buvo priimtas Suomijos Vyriausybės sprendimas dėl centro įkūrimo Helsinkyje ir su centro veikloje dalyvauti pasiryžimą išreiškusiomis ES ir NATO šalims buvo parengtas daugiašalio susitarimo memorandumo dėl centro steigimo, statuso ir veiklos projektas.
Pažymėtina, kad centras, įkurtas mūsų regione, sudarys galimybę Šiaurės ir Baltijos šalims, Lenkijai aktualizuoti kovos su mišriomis grėsmėmis tematiką platesniame kontekste bei atkreipti dėmesį į Baltijos jūros regiono saugumo iššūkius, tarp kurių – Rusijos informacinis karas, kibernetinis saugumas, kritinės infrastruktūros apsauga, energetinis saugumas ir kiti. Centras taps galimybe Lietuvos ekspertams įsitraukti į kovos su hibridinėmis grėsmėmis veiklą, perteikti Lietuvos patyrimą ir praktiką.
Informacijos šaltinis – Lietuvos užsienio reikalų ministerija.
Pirmiausia pacituosiu Amerikos prezidentą. Labai jau pažymėtinas jo pasisakymas apie Rusiją!
„Daugiau nei prieš dvidešimt metų… aš ryžtingai simpatizavau rusų tautai… tikėjausi, kad Rusija išspręs savo pačios problemas ir kad jos vyriausybė galų gale taps taikinga vyriausybe, išrinkta laisvu balsavimu, kuri nesikėsins į savo kaimynų vientisumą. O šiandien viltis arba dingo, arba atidėta iki geresnių dienų. Toji šalis, kaip supranta kiekvienas, kam užtenka drąsos pažvelgti faktams į akis, valdoma tokios absoliučios diktatūros, kokią sunku surasti pasaulyje. Ji… įsibrovė į kaimynės, kuri troško tik vieno – gyventi taikiai kaip demokratinė šalis, laisva ir žvelgianti pirmyn šalis, teritoriją“.
Suomiškų Pietų ir Šiaurės Karelijos provincijų aštuonių municipalinių darinių iniciatyva, siūlanti leisti moksleiviams vietoj privalomos švedų kalbos mokytis rusų kalbos, nesulaukė Helsinkio pritarimo.
Švietimo ministerija atmetė atitinkamą užklausimą dėl galimo nesuderinamumo su konstitucija“, – praneša „Neue Zürcher Zeitung”. Leidinio duomenimis, galima buvo laukti neigiamo atsakymo į užklausimą, nes anksčiau buvo atmestas panašus to paties regiono bendrijų prašymas. Be to, tęsia leidinys, rusų turistų srautas metai iš metų gausėja: 2011 metais Suomiją aplankė 3 mln. Rusijos piliečių, kas antras turistas – iš Rusijos.
Lietuva ir Suomija yra visiškai priklausomos nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos, todėl abiejų šalių sprendimai statyti suskystintųjų dujų terminalus yra aiškiai motyvuoti ir sveikintini.
Tai – viena pagrindinių temų, aptartų energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir Suomijos ekonomikos ministro Jyri Hakamies susitikime Helsinkyje.
Suomijos tikslas – diversifikuoti dujų tiekimą, todėl šiuo metu renkama tinkamiausia vieta suskystintųjų dujų terminalo statybai. Suomijos suskystintų dujų terminalas galėtų būti panašaus dydžio koks statomas Klaipėdoje.
Lietuviškoje spaudoje aptinku daug įdomių publikacijų. Kitaip ir būti negali. Žurnalistai, politikos apžvalgininkai, komentatoriai – ne iš kelmo spiriti žmonės. Tačiau lietuviškoje spaudoje dažnokai pasigendu tikrųjų politinių, kultūrinių, visuomeninių akcentų. Tarsi bijotume pažvelgti karčiai tiesai į akis. Tarsi vengtume prisipažinti, kas gi iš tiesų dedasi.
Nūnai daugelio dėmesys sukoncentruotas į sudėtingus Lenkijos – Lietuvos santykius. Apie tai būtinai tarsiu keletą pastabų. Bet pirmiausiai norėčiau prisiminti buvusią Mažają Lietuvą. Štai neseniai viename lietuviškame internetiniame portale buvo paskelbtas interviu su Sigitu Šamborskiu, ilgamečiu Kaliningrado srities lietuvių bendruomenės pirmininku. Publikacijoje taip pat pateiktos Lietuvos užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijų pareigūnų nuomonės. Žodžiu, domėtasi, kokios dabar Kaliningrado srityje gyvenančių lietuvių nuotaikos.
Lietuviai mėgsta iš ko nors imti pavyzdį. Žengiant į rinkos ekonomiką, kai kuriuos Lietuvos politikus žavėjo švediškojo socializmo modelis, tvirtinę, kad tai „socializmas su žmogiškuoju veidu“.
Paskui mus traukė Norvegijos socialinės politikos ir socialinio aprūpinimo sistema, nors ji labiau pritaikoma tik esant skandinaviškiems uždarbiams ir norvegiškoms kainoms.
Nenustojame liaupsinti bekompromisę suomių kovą už nepriklausomybę ir deramą atkirtį sovietų invazijai 1940-1941 m. Žiemos kare. Esą jie prarado teritorijų, bet neprarado laisvės.
„Helsinigin Sanomat“, didžiausiu tiražu išeinantis Suomijos laikraštis, primindamas 70-ąsias sovietų – rusų Žiemos karo pabaigos metines, paskelbė galimo rusų – suomių karo scenarijų. Ši publikacija apie įsivaizduojamus štabų mokymus Rusijoje sukėlė pasipiktinimą. Straipsnyje primenama, kad 1939 metų rudenį Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad Suomija jai „perleistų“ dalį Karelijos teritorijų. Stalinas šiuos reikalavimus aiškino tuo, kad tai esą susiję su milijonus gyventojų turinčio Leningrado saugumu. Kai Helsinkis nesutiko vykdyti šių reikalvaimų, Raudonoji armija 1939 m. lapkričio 30 d. puolė Suomiją.
Žiemos karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. Pagal Maskvoje pasirašytą sutartį Suomija neteko dalies Karelijos teritorijų, bet šalis išsaugojo nepriklausomybę. „Helsinigin Sanomat“ žurnalistai kreipėsi į vieną Aukštosios karininkų mokyklos specialistą, prašydami papasakoti, kaip atrodytų karas dabartinėmis sąlygomis.
![mannerheim220[1]](https://slaptai.lt/wp-content/uploads/2010/05/mannerheim220[1].jpg)
