Hibridinis karas

Aktualijos

Vadimas Volovojus, politologas. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvoje kilęs ažiotažas dėl Rusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ nėra visiškai pagrįstas, teigia politologas Vadimas Volovojus. Pasak jo, į Lietuvos pasienyje vykstančius manevrus būtina reaguoti, tačiau tai reikėtų daryti atsakingai, nekurstant nerimo visuomenėje.

„Lietuvos viešojoje erdvėje lazda su įtampos kėlimu buvo šiek tiek perlenkta. Be abejo, kiekviena valstybė turi kreipti dėmesį į karines pratybas, kurios vyksta šalia jos teritorijos, bet pas mus ta įtampa ir gal net dalies visuomenės gąsdinimas buvo per didelis. Jautėsi ir galbūt tam tikras politinis interesas. Reikėtų tokius įvykius vertinti santūriau“, – naujienų agentūrai ELTA penktadienį sakė V. Volovojus, Rusijai ir Baltarusijai šiomis dienomis vykdant didelio masto karinius mokymus.

Pasak politologo, vertinant galimas grėsmes būtina nepamiršti, kad šiuo metu esama ir „papildomo NATO faktoriaus“, kuris sustiprina Lietuvos ir regiono saugumą. V. Volovojus vis dėlto pažymi, kad priartėjus pratybų datai mūsų šalies politikų retorika sušvelnėjo.

„Galiausiai Prezidentė prabilo, kad esame pasiruošę, ir ne tik ji, bet ir kiti už saugumą atsakingi pareigūnai sumažino retorikos aštrumo lygį. Galima netgi pasidžiaugti, kad arčiau reikalo viešasis diskursas sušvelnėjo. Ir pareigūnai, ir politikai pradėjo šnekėti, kad ne taip viskas ir baisu“, – analizavo tarptautinių santykių ekspertas.

Paklaustas, kokie yra Rusijos tikslai rengiant pratybas „Zapad“, V. Volovojus teigė įžvelgiąs du Maskvos išsikeltus uždavinius. Pirmasis susijęs su faktu, kad praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Rusijos armija buvo iš esmės sugriauta.

„Jai labai sunkiai sekėsi kariauti tiek pirmą, tiek antrą Čečėnijos karus. Reikia suvokti, kad šiuo metu Rusijos kariuomenė vis dar yra atkūrimo fazės. Todėl tai, kad vykdomos tam tikros pratybos, kartu ir su Baltarusija, – tai yra normalu. Kiekviena didžioji valstybė nori stiprinti savo karinį potencialą“, – aiškino politologas. 

Vis dėlto pratybos „Zapad“ turi ir galios demonstravimo tikslą: Rusija norinti parodyti NATO, kokius pajėgumus ji turi savo vakariniame flange ir kam ji yra pasiruošusi. Tarptautinių santykių ekspertas nesiėmė vertinti, kokie gali būti tikrieji dislokuotų Rusijos karių skaičiai.

„Nesinori spekuliuoti skaičiais, tuo turi užsiimti žvalgybos struktūros. Galima daryti prielaidą, kad Rusija gali gudrauti, ir skaičius bus didesnis, bet tai nekeičia esmės: nereikėtų pervertinti pratybų reikšmės ir apie tai panašiu tonu ne kartą pasisakė ir Lietuvos vidaus reikalų, krašto apsaugos ministrai, ir galiausiai Prezidentė“, – teigė politologas.

Tiesa, atmesti galimų Rusijos provokacinių veiksmų bei siekio „zonduoti“ NATO gynybos sistemas nevertėtų, ir tam Lietuvos tarnybos esą turėtų pasiruošti. Savo ruožtu, orientuotis vien į konvencinius karo veiksmus negalima.

„Šiuolaikinio hibridinio karo kontekstas yra tas, kad vien kariniai veiksmai nevyksta, todėl teoriškai galime tikėtis, kad tokius didelius įvykius, kaip pratybos, gali lydėti tam tikras informacinis ir netgi kibernetinis fonas, bet analizuojant Rusijos diskursą, matyti, kad ji bandė nuraminti Vakarų pusę, kad čia nieko ypatingo nevyksta“, – teigė V. Volovojus pridūręs, jog kol kas nėra viešai regimų požymių, kad Rusijos pratybas galėtų lydėti kibernetinės ar informacinės atakos.

Į klausimą, ar Lietuvos visuomenė pakankamai pasiruošusi ypatingoms situacijoms, tarptautinių santykių ekspertas teigė, kad iš esmės gyventojai tinkamai informuoti.

„Krašto apsaugos ministerija (KAM) jau parengė specialią medžiagą visuomenei, kaip reikia elgtis, neduok Dieve, jeigu įvyks karas. Bet galbūt šią informaciją reiktų paskleisti plačiau, nes jeigu paskleidžiama tik KAM tinklapyje ir apie tai epizodiškai pranešama žiniasklaidoje, šiek tiek nepakanka“, – teigė V. Volovojus.

Rugsėjo 14 d. prasidėjusios pratybos „Zapad“ tęsis iki rugsėjo 20 d. Jos vyksta Baltarusijoje, Vakarų Rusijoje, Kaliningrado srityje ir Baltijos jūroje. NATO atidžiai stebi šiuos mokymus, kuriuose, Maskvos teigimu, dalyvauja 12,7 tūkst. karių. Tačiau pats aljansas mano, kad manevruose gali dalyvauti apie 100 tūkst. kareivių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.16; 05:30

SkaitomiausiosŽvalgyba

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Mantas Adomėnas ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį dėl naujo tilto per Baltosios Ančios upę, susirūpinę, kad naujas tiltas Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje gali tapti grėsme Lietuvos saugumui, ypač Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad 2017“ kontekste.

Premjero parlamentarai klausia, kaip šio tilto atsiradimas vertintinas šalies karinio saugumo užtikrinimo požiūriu? Ar pratybų „Zapad 2017“ metu šiam tiltui bus skiriamas padidintas budrumas, siekiant užkirsti kelią galimoms provokacijoms.

Seimo nariams papildomų klausimų kyla dėl Lietuvos automobilių kelių direkcijos lėšų panaudojimo tikslingumo, todėl prašoma įvertinti, ar šio projekto įgyvendinimas atitinka viešąjį interesą.

Prieš keletą savaičių Druskininkų savivaldybės administracijos užsakymu per Baltosios Ančios upę, Druskininkų savivaldybės teritorijoje, Sventijansko kaime, ties siena su Baltarusija, buvo pastatytas naujas tiltas. Lėšos tilto statybai – maždaug ketvirtis milijono eurų – skirtos iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos biudžeto vietinės reikšmės kelių programos. Tilto ilgis – 78 metrai, plotis – 3,5 metro, keliamoji galia – 40 tonų.

„Nenorime nuvertinti šio naujojo tilto reikšmės vietos gyventojams, bet pažymėtina, kad jo statyba baigta prieš prasidedant bendroms Rusijos ir Baltarusijos karinėms pratyboms „Zapad 2017“. Tai gali būti tiesiog sutapimas, tačiau dera atkreipti dėmesį į „Zapad 2017“ pratybų grėsmę Lietuvos ir viso regiono saugumui, ypač turint omenyje bendrą geopolitinę įtampą, – sako vienas iš kreipimosi autorių TS-LKD partijos pirmininko pavaduotojas M. Adomėnas. – Pirmiausia tai yra puolamojo pobūdžio, prieš Vakarus nukreiptos didžiulio masto pratybos. Oficialiai skelbiama, kad pratybose dalyvaus apie 13 tūkst. karių, tačiau į Baltarusiją atvykstantys Rusijos kariai su sunkiąja karine technika rodo, kad jų skaičius gali būti gerokai didesnis – daugiau nei įprastai reikalingas treniravimosi tikslais (į tai, beje, dėmesį atkreipė ir Valstybės saugumo departamentas). Tai kelia klausimą, ar pasibaigus pratyboms, visi Rusijos kariai iš ten išvyks“.

Pasak parlamentarų, tai labiau panašu į siekį užtikrinti Rusijos strateginį karinį buvimą Baltarusijos teritorijoje. Tokiu atveju, nepaisant grėsmės, kuri kyla pačios Baltarusijos suverenitetui ir nepriklausomybei, ši šalis, konservatorių teigimu, taptų Rusijos karinės konfrontacijos su Vakarais, ypač Baltijos valstybėmis, forpostu.

„Neabejotina, kad pratybų metu bus imituojamas karinis konfliktas su NATO, netrūks įvairių provokacijų. Be to, tokios pratybos suteikia ne tik priešo neutralizavimo patirties, bet ir žinių, kaip slapta infiltruoti savo karines pajėgas į kitų šalių teritorijas, ir su kokiomis problemomis jos gali susidurti. Pavyzdžiui, pratybų „Zapad 2013“ metu įgyta patirtis galėjo būti pritaikyta Krymo okupacijos metu, kada Rusijos specialios pajėgos infiltravosi į šį Ukrainos pusiasalį ir per trumpą laiką perėmė jo kontrolę. Tokia pat patirtis 2015 m. buvo panaudota ir karinei intervencijai Sirijoje. Kitas pavyzdys – 2008 m. vykusios Rusijos karinės pratybos „Kavkaz 2008“ netoli sienos su Gruzija nesibaigė karių grįžimu į savo bazes – jie patraukė toliau link Gruzijos, ir nuo to prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas, vedęs prie Abchazijos bei Pietų Osetijos faktinės okupacijos“, – pažymėjo dr. L. Kasčiūnas.

Seimo narių teigimu, neįmanoma užtikrinti, kad pratybų „Zapad 2017“ metu nebus mėginama įgyvendinti vienokią ar kitokią hibridinę operaciją, siekiant provokuoti NATO pajėgas ar patikrinti jų budrumą. „Ypač jautria vieta išlieka vadinamasis Suvalkų koridorius. Netoli jo ir minėtas naujasis tiltas per Baltosios Ančios upę, kurio parametrai leistų juo lengvai judėti, pavyzdžiui, kariniam šarvuočiui“, – sako kreipimosi autoriai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.25; 06:00

Aktualijos

Teroristinio akto Ispanijoje fone sunku lyginti baisumus, matant nekaltus žuvusius ar sužeistuosius žmones. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir reikalauja šių įvykių analizės bei prevencinių veiksmų. Protingi žmonės sako, kad vieno artimo netektis yra tragedija, o kelių ar daugiau – statistika. 

Teroro aktas Nicoje. EPA – ELTA nuotr.

Ačiū likimui ar kitai antgamtinei jėgai, kad Lietuvoje nieko panašaus dar nėra. Deja, kitokio pobūdžio įvykių – apstu. Teroro aktai yra veiksminga visuomenės bauginimo ir valdžios bejėgiškumą atskleidžianti priemonė.

Desperatiški įvairių šalių veiksmai apsaugoti piliečius nuo teroro aktų yra mažai veiksmingi, o noras bendradarbiauti keičiantis informacija apie teroristų ketinimus nieko gero neduoda. Teroro aktai kaip koks „virusas“ transformuojasi ir vystosi mažai nuspėjama kryptimi.

Lietuvoje taip pat vyksta blaiviu protu nesuvokiami dalykai. Darosi vis sunkiau įvardinti, kas atsakingi už mūsų moksleivių ekskursijas ir stovyklas, organizuojamas didžiosios kaimynės teritorijoje, kur vaikams suteikiama „visokeriopa parama“, tuo palengvinant mūsų valdininkų sunkią egzistencinę dalią.

Toliau – dar gražiau. Žurnalistas Gintaras Visockas jau rašė, kad Lietuvoje politikai priima net delegacijas iš tarptautinės bendrijos nepripažintų apsišaukėlių respublikų. Aš asmeniškai tik dabar sužinojau apie armėniškas pastangas azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą užsieniui, taip pat ir Lietuvai, demonstruoti kaip savą teritoriją. O kai kurie Lietuvos valdžios atstovai apsimeta, kad nežino, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė.

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Kas tai – mūsų politinis trumparegiškumas, politinis „vištakumas“ ar „kaimyno“ gerai suplanuoto hibridinio karo apraiškos? Būtų puiku, jei tai – tik mūsų politikų trumparegiškumas. Ir vis dėlto šie reikalai kur kas sudėtingesni. Gerbdamas armėnų tautą noriu pažymėti savo asmeninį požiūrį į šios šalies politinį gyvenimą, orientuotą būtent į Rusijos globą. Tai – viena iš nedaugelio NVS respublikų, labai glaudžiai susijusių su Kremliaus vykdoma politika. Grįžtant į praeitį pamenu, kai studijuojant Nyderlandų gynybos bei Romos (Italija) NATO gynybos koledžuose teko garbė pažinti karius iš Armėnijos, kurie labai uoliai studijavo ir stengėsi, kaip ir mes, greičiau integruotis į NATO ir ES.

Tačiau istorija sudėliojo įvykius kitaip. Mes galime didžiuotis, kad jau daugiau kaip trylika metų esame NATO ir ES nariai. Tuo tarpu Armėnijos politikai pasuko kitu keliu arba buvo „įtakoti“ taip pasielgti.

Rusija, kaip Sovietų sąjungos paveldėtoja, vadovaujasi ir tais pačiais valstybės valdymo  principais. Kas ne su mumis, tas prieš mus. Vykstant hibridiniam karui, aiškėja, kad Lietuvoje dalis valstybinių institucijų vis dar naudojasi Rusijoje sukurtomis kompiuterinėmis programomis, kurios galimai kontroliuojamos Rusijos specialiųjų tarnybų ir galėtų kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Rusijos imperinio vystymosi strategija orientuota į neapsisprendusiųjų piliečių sąmonės „zombinimą“. Tinkamiausia tam tikslui „žaliava“ yra jaunimas, kurio pasaulėžiūra tik pradeda formuotis, todėl „tinkamai“ suorientuoti juos yra paprasčiau ir pigiau nei „perauklėti“ piliečius, turinčius tvirtą ideologinį pagrindą.

Keista ir baugu, kai trumparegiški mūsų politikai ar visuomeniniai veikėjai pradeda veikti prieš oficialiai deklaruojamą valstybinę poziciją. Tai kenkia ne tik Lietuvai, bet ir visai demokratinių tradicijų besilaikančiai pasaulinei bendrijai. Suprantu, jog nėra „namų be dūmų“, bet tam yra aibės kontroliuojančių institucijų bei „ketvirtoji valdžia“, kuri pirmoji turėtų prabilti apie esamus ir galimus pavojus.

Jeigu viso to nėra, tai kyla pavojus valstybės demokratijai, nes „ketvirtoji valdžia“ galimai gyvena „simbiozėje“ su trimis pagrindinėmis valdžiomis (įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisėsauga).

Žmogaus prigimtis yra tokia: bandyt naudotis gamtos jau sukurtais darnaus egzistavimo modeliais. Viskas čia būtų puiku, jei tai pasitarnautų žmogaus bei visuomenės gerovei.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gerai suprantant mūsų didžiojo kaimyno politikų mentalitetą, nesunku suvokti jų ketinimus juodinti aplinkinius. Nespėjo amerikiečių žiniasklaida pateikti informaciją apie neva ukrainiečių nutekintą slaptą raketų variklių technologiją Šiaurės Korėjai, kai Rusijos žiniasklaida su „pasigardžiavimu“ iškart apkaltino Ukrainą šia „nuodėme“. O kai kaltinama pati Rusija, tai Kremlius ima „rėkti“, kad nėra jokių įrodymų. Taigi labai panašu į liaudies patarlę „Vagie, kepurė dega“.

Bandant atsakyti į klausimą, kas pavojingiau – teroras ar hibridinis karas, galime teigti, kad abu yra pavojingi. Tik vienas yra žiaurus ir visuotinai matomas, o kitas yra slaptas, sunkiai pastebimas „plika“ akimi, taigi ne mažiau pavojingas, nes būtent nematomas.

Moralas būtų toks – niekad neatsipalaiduokime, visąlaik būkime budrūs ir atidūs.

2017.08.23; 06:47

Aktualijos

Suomija nuo galimos Rusijos agresijos mokosi gintis po Helsinkiu įrengtuose požeminiuose bunkeriuose

„Rusija rudenį rengia vienas didžiausių karinių pratybų per pastaruosius kelerius metus, o kaimyninė Suomija mokosi su „žaliaisias žmogeliukais“ kautis po žeme.

Šią žinią visuomenei pateikė „The Wall Street Journal“ leidinys (Tomas Grouvas).

Ir vis dėlto – kaip po žeme, kodėl – po žeme?

Pasirodo, po Suomijos sostine jau senokai įrengtas didelis požeminis miestas. Miestas sukurtas karo atvejui. Požeminiuose bunkeriuose ir tuneliuose slėptųsi ne tik Suomijos Vyriausybė, bet ir Helsinkio gyventojai. Manoma, kad po sostine išraustuose požeminiuose bunkeriuose, kurių ilgis – 124 mylios, galėtų pasislėpti visi Helsinkio gyventojai – per 600 tūkst. žmonių.

Taigi Rusija planuoja karines pratybas Zapad – 2017, o suomiai nesėdi sudėję rankų. Jie mokosi kariauti po žeme. Tuneliai ir bunkeriai išdėstyti taip, kad suomių kariai pajėgtų sulaikyti gausias besiveržiančių priešų grupes. Įėjimai į bunkerius apsaugoti specialiais vartais ir dangčiais, atspariais galingoms bomboms ir sviediniams. Požeminiame mieste yra visko, ko gali prireikti nelaimės atveju. Ten veiktų net Wi-Fi internetas.

Ši požeminė gynybinė linija įrengta senų seniausiai, dar „šaltojo karo“ laikais. Tačiau dabar suomiai vėl prisiminė požeminį miestą, nes baiminasi, kad Rusija, prisidengdama karinėmis pratybomis, gali pežengti valstybinę Suomijos sieną.

Pavyzdžiui, suomių karo ekspertas Jarno Limnelas tvirtina, kad Suomijos valdžiai labiausiai rūpi ne pačios Rusijos karinės pratybos, o kas bus po jų, joms pasibaigus. Ar tik rusų kariškiai nebandys įsiveržti į jų teritoriją? O jei ir nesiverž, tai gal pasienyje slapta paliks pratybose dalyvavusius kariškius, kad šie pultų tuo metu, kai visi atsipalaiduos – manys, kad pavojus jau praėjo?

Beje, Suomija šių metų kovo mėnesį buvo surengusi specialias pratybas, kurių metu mokėsi gintis, jei kartais į šalį įsiveržtų Rusijos specialiųjų pajėgų kariškiai ir užimtų valstybinius šalies objektus. Žodžiu, Suomija intensyviai mokosi nekartoti 2014-aisiais Krymą praradusios Ukrainos klaidų. Mokosi atremti įvairiausio pobūdžio atakas, nes manoma, kad Rusija, jei pultų, tai pultų kaip nors kitaip – ne taip, kaip okupavo Krymą.

Aukšti Suomijos valdžios atstovai pastebi, kad Rusija jau seniai puola jų šalį – naudodama kibernetines atakas, dezinformaciją, politinį ir ekonominį spaudimą.

Suomija turi teisę pasigirti: dar šiais metais jų šalyje pradės veikti specialus institutas, kurio paskirtis – analizuoti „visus hibridinio karo niuansus“.

2017.07.05; 07:06

Žvalgyba

Samdomas žudikas

Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.

Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.

Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.

Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.

Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.

Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.

ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai). 

Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.

Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.

Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.

Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.

Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.

Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.

Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius  mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.

Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.

De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne. 

Žurnalistas Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.

Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba.  Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.

Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.

Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į  eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.

2017.07.10; 06:39

Aktualijos

Šis teiginys yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Eiliniam Lietuvos piliečiui šie žodžiai daugiau suprantami kaip įsipareigojimas ginti valstybę. Atnaujinus privalomąją karo tarnybą, Lietuvos piliečiai atlieką savo konstitucinę pareigą bei tampa savotišku valstybės saugumo garantu. Karybos ekspertams ar šiaip plačiau besidomintiems karyba, vaizdas apie šalies gynybą yra suprantamas žymiai plačiau ir giliau.

Lietuvos kariuomenės paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. 2012.12.23

„Šaltojo karo“ laikotarpiu viskas atrodė paprasčiau, buvo „geležinė uždanga“ – riba tarp rytų ir vakarų. Buvo dvi ideologijos, du pasauliai, žinojome kiek, kur, kokios ir kieno yra ginkluotosios pajėgos. Tiek rytuose, tiek vakaruose buvo sukurti mobilizaciniai planai, kurie galėjo būti aktyvuoti prasidėjus karo veiksmams ar naudojami kitokios grėsmės akivaizdoje. Ne tikėtas, bet ilgai lauktas, SSRS žlugimas vakarų pasaulį šokiravo, bet nuteikė optimistiškai, nes dauguma patikėjo, jog ateis kita, taikos era.

Prasidėjo masinis nusiginklavimas bei karinių pajėgumų mažinimas. Daugelį metų kurti ir pratybomis suderinti mobilizaciniai planai buvo primiršti ir atidėti ateičiai. Pradėjo plėstis NATO blokas, suteikiantis daugiau saugumo ir pasitikėjimo postkomunistinio bloko šalims. Rusija, kaip SSRS teisių perėmėja, darė taikios, norinčios permainų ir nusilpusios šalies įvaizdį.

Praėjus dešimtmečiui, Rusijos socialinis-politinis valdymo modelis ėmė keistis. Pradėjus Rusiją valdyti V. Putinui, šalies demokratizacijos vystymosi procesai beveik sustojo, nes Rusija beveik visada buvo autokratinio valdymo „gerbėja“. Susiklosčius palankioms ekonominėms sąlygoms ir sukaupusi nemažas sumas pinigų už dujas bei naftą Rusija puolė vėl ginkluotis ir dairytis, „ką čia nuskriaudus.“

Buvusi carinė ir SSRS imperija Rusija vėl užsimojo tapti didžia ir galinga valstybe, kurios visi bijotų. Tik po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą vakarai suprato, jog per anksti buvo pasitikėta „gera Rusijos valia“. Imperines Rusijos užmačias geriausiai supranta buvusios SSRS respublikos, ypač Baltijos šalys.

Iki Lietuvai įstojant į NATO aljansą, Lietuvos kariuomenė ir visuomenė buvo ruošiama visuotinei teritorinei gynybai, kuri tuomet atrodė esanti pati efektyviausia pasipriešinimo forma. 2004 metais Lietuvai įstojus į NATO kardinaliai pasikeitė požiūris į šalies gynybos modelį. Jis buvo perorentuotas į kolektyvinės gynybos modelį. Šalys, nepriklausančios NATO blokui, vėl grižta prie to pačio teritorinės gynybos modelio, t. y. atstato savo karinius pajėgumus. Modernizuoja ginkluotę, stiprina karinį rezervą. Kuo daugiau atsiranda grėsmių, tuo daugiau saugumo priemonių reikia įgyvendinti. Didžiausia problema įgyvendinant karines reformas yra laikas.

Dabartiniu metu darosi vis sunkiau identifikuoti potencialų priešą. Keičiantis grėsmėms, privalo keistis ir karinė strategija, todėl būtina reformuoti gynybos ir saugumo principus. Kuo didesnės reformos, tuo daugiau reikia ir laiko.

Manau, nėra paslaptis, jog Lietuvos gynybinėje gradinėje silpniausia vieta yra rezervas ir visuotinė mobilizacija. Kokia būtų stipri ir gerai paruošta kariuomenė, ji bus bejėgė be visuomenės ir rezevo paramos. Kovojant prieš „hibridinio karo“ modelį reikalingi dideli kariniai bei kiti gynybiniai resursai. Didžiausią paramą kariuomenei galėtų suteikti gerai paruoštas mobilizacinis rezervas. Šioje srityje eilinį kartą mus apstatė estai, jie jau vykdo pratybas bei naudoja mobilizacinį rezervą. Šalies stiprybė slypi kiekvieno jos piliečio mokėjime ginti ir gintis ir kompetencijos ribose būti naudingu. Kitais žodžiais tariant, kiekvienas šalies pilietis grėsmės akivaizdoje privalo žinoti, kaip ir kur turėtų prisidėti prie šalies gynybinio pajėgumo stiprinimo.

Karinio neutraliteto besilaikančios šalys yra geriausiai įvaldžiusios teritorinės gynybos ir visuotinio pilietinio pasipriešinimo principą, panaudojant visus turimus šalies gyvosios jėgos bei materialinius mobilizacinius išteklius.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Tiesa yra ta, jog kolektyvinė gynyba yra efektyvi tik tada, kai visi jos nariai gali ir nori kovoti drauge. Dar vis pasitaiko politikų bei visuomenės veikėjų, kurie tvirtina, jog Lietuvai reali grėsmė mažai tikėtina, todėl šalies gynybai nėra būtinybės skirti tinkamą finansavimą, geriau pasirūpinti kitomis socialinėmis problemomis.

Ačiū tiems politikams, kuriems užteko „proto“ pasirašyti susitarimą iki 2020 m. krašto gynybai skirti 2 proc. nuo BVP. Labai svarbu yra ne tik gauti norimą finansavimą, bet ir efektyviai jį panaudoti, kad nebūtų kaip su ES gautų asignavimų „įsisavinimu“.

Matant šių dienų įvairias karines pratybas, apima „balto pavydo“ jausmas, kaip pasikeitė karinių pratybų operacinis lygmuo bei techninis jų aprūpinimas lyginant su pratybomis, kuriose teko dalyvauti man. Tuomet pratybos būdavo daugiau teorinio nei praktinio lygmens, nes trūko karinės technikos, ginkluotės bei amunicijos.

Šią savaitę teko garbė dalyvauti susitikime su Vokietijos rezervo karių asociacijos atstovu, kuris papasakojo apie savo šalies gynybos modelį bei jo privalumus. Vokietijos kariuomenės rezervą sudaro tiek tarnavę kariai, tiek pagal savo profesinę kompetenciją – civiliai. Papildoma motyvacija tarnauti rezervo pajegose sudaro galimybė būti paaukštintam kariniu laipsniu. Toks piliečių panaudojimas šalies gynybai turi dvejopą naudą; pirma, kiekvienas tinkamas žmogus panaudojamas šalies saugumo bei gynybos stiprinimui; antra, pilietis jaučia moralinę savo vertę ir tai asmeniškai motyvuoja didžiuotis savimi bei valstybe.

Lietuvoje mobilizacinė situacija vis dar kebloka. Galiu savo asmeniniu pavydžiu paminėti, jog nuo 2003 m. išleistas į atsargą nei karto nebuvau kviestas ar gavęs priskirimą kokiai nors šalies gynybai reikalingos funkcijos atlikimui.

Susidaro toks įspūdis, jog Lietuvos kariuomenė yra tokia stipri, kad joks rezervas ir mobilizacija nėra reikalingi. Gal aš klystu? Būtų gerai.

2017.06.25; 21:05 

Fotoreportažai

Balandžio 28 d. prasidėjo didžiausios šiais metais Lietuvos kariuomenės organizuojamos nacionalinės pratybos „Žaibo kirtis 2017″ (angl. Lightening Strike 17). Jose treniruosis Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių operacinių pajėgų, Greitojo reagavimo pajėgų kariai ir juos remiantys padaliniai Marijampolės ir Vilkaviškio regionuose.

„Valstybės gynyba yra mūsų visų bendras reikalas, į kurį mes turime žvelgti atsakingai ir būti pasirengę kylančioms grėsmėms suduoti žaibišką atsaką. Mūsų visų bendras tikslas – užtikrinti Valstybės saugumą“, – sakė balandžio 27 d. Marijampolėje vykusioje spaudos konferencijoje pratybų „Žaibo kirtis 2017“ vadovas, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas generolas majoras Vitalijus Vaikšnoras.

Gen. mjr. V. Vaikšnoras pabrėžė, kad „šių dienų ginkluoti konfliktai, teroro aktai įvyksta tankiai apgyvendintose vietovėse. Hibridinio konflikto metu civiliai gyventojai, vietos valdžia tampa pirmosiomis aukomis, todėl siekiant suvaldyti konfliktus kariuomenei būtina treniruotis natūralioje aplinkoje – miestuose, gyvenvietėse, kad gyventojai matytų, jaustų ir suprastų Lietuvos karių ryžtą ir pastangas ginant mūsų visų valstybę“.

Pagrindinis pratybų „Žaibo kirtis” tikslas – treniruoti nacionalines pajėgas vykdyti bendras operacijas su Vidaus reikalų ministerijai pavaldžiais vienetais ir gerinti sąveiką su valstybės civilinėmis institucijomis hibridinių grėsmių atveju. Taip pat siekiama, kad nacionalinės pajėgos būtų pasirengusios nekonvenciniams iššūkiams bei veikti savarankiškai tam tikrą laiką, per kurį krizės atveju atvyktų sąjungininkų parama.

Pagrindiniai pratybų veiksmai šiemet vyks Marijampolėje ir Vilkaviškyje. Gegužės 2-7 d. miestų gatvėse ir kitose viešose erdvėse bus imituojami įvairaus pobūdžio incidentai, patruliuos kariai, judės karinė technika, sraigtasparniai. Dėl pratybų kai kuriose miestų gatvėse gali būti apribotas eismas, girdimi imitaciniai šūviai. Į juos reaguos Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių operacinės pajėgos ir Greitojo reagavimo pajėgos kartu su Vidaus reikalų ministerijos padaliniais ir kariuomenės remiančiaisiais vienetais. Vilkaviškio ir Marijampolės miestų savivaldybės taip pat bus įtrauktos į aktyvią veiklą.

Marijampolės ir Vilkaviškio regionuose vyksiančiose pratybose kartu su Lietuvos kariais treniruosis Policijos departamento, Viešojo saugumo tarnybos ir Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras” pareigūnai, Valstybės sienos apsaugos tarnybos bei Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento atstovai. Taip pat kartu treniruosis savivaldybių atstovai, ligoninių personalas. Iš viso šiose pratybose dalyvaus apie 3 tūkst. karių, apie 500 pareigūnų ir apie 200 civilinių institucijų darbuotojų. Taip pat bus pašaukta 2 tūkst. rezervo karių. Pratybose kartu dalyvaus apie 130 nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių.

Trečią kartą rengiamų šio tipo pratybų scenarijus sudarytas taip, kad pratybose būtų galima patikrinti ir įvertinti, kaip greitai ir efektyviai Vidaus reikalų ministerijos institucijos galėtų pasitelkti Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių operacines ir Greitojo reagavimo pajėgas ir kartu neutralizuoti ginkluotas diversines grupuotes, tuo pačiu apsaugoti civilius gyventojus ir jų turtą.

Pratybų metu taip pat bus šaukiami atsargos kariai atvykti į regioninius karo prievolės ir komplektavimo poskyrius patikslinti asmeninių duomenų

Gegužės 5 d., pratybų „Žaibo kirtis 2017″ metu, vyks dalinės mobilizacijos pratybos. Karo prievolę administruojantis personalas treniruosis vykdyti mobilizacijos atveju nustatytas užduotis. Pratybų siekiniams įgyvendinti Lietuvoje mokymo tikslais bus steigiama dvylika šaukimo punktų, į kuriuos bus kviečiami atvykti atsargos kariai, 2000-2012 m. atlikę karo tarnybą ir išleisti į atsargą.

Atsargos kariams yra planuojama suteikti galimybę vėliau – vasarą ir rudenį – dalyvauti Lietuvos kariuomenės organizuojamuose trijų savaičių trukmės kartotiniuose parengtojo rezervo mokymuose.

„Žaibo kirtis” – jau trečius metus vykstančios pratybos, kuriose treniruojamos nacionalinės greitojo reagavimo pajėgos, vykdomos bendros su Vidaus reikalų ministerijos pavaldžiais vienetais operacijos, gerinama sąveiką su valstybės civilinėmis institucijomis, taip pat vykdoma dalinė parengtojo rezervo karių mobilizacija.

Apie pratybų „Žaibo kirtis 2017“ scenarijų:

Pratybose modeliuojamos įvairiausio pobūdžio grėsmės, nuo hibridinio karo iki teroristinių išpuolių. Pagal pratybų scenarijų, nežinomos ginkluotos grupuotės kels neramumus ir riaušes miestuose, bandys užimti vietos administracijos objektus. Vidaus reikalų ministerijos padaliniams neturint pakankamų pajėgumų neramumams nuslopinti, į pagalbą bus pasitelktos Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgos ir įsteigtos karinės operacijų teritorijos.

Situacijai stabilizuoti ir reaguoti į incidentus planuojama panaudoti Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgas. Taip pat bus imituojami įvairiausio pobūdžio incidentai, siekiant treniruotis tinkamai užtikrinti miestų gyventojų saugumą.

Pratybų „Žaibo kirtis 2016“ įvykiai:

Balandžio 28 d.

Marijampolės ir Vilkaviškio miestuose rengiamos įvairaus pobūdžio prieš miestų valdžią nusiteikusių asmenų demonstracijos.

Balandžio 29-gegužės 1 d.

Pagal pratybų scenarijų, Lietuvos pasienio ruožuose padaugėjus įvairaus pobūdžio incidentų susijusių šalies saugumu, siekiama sustiprinti sienos apsaugos kontrolę, pasitelkiamos Lietuvos kariuomenės Taikos meto užduočių pajėgos, kurios kartu su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais vykdys sienos kontrolę. Pratybos vyks VSAT Pagėgių, Vilniaus ir Varėnos rinktinių užkardose.

Gegužės 1 d.

Marijampolės ir Vilkaviškio miestai paskelbiami karine operacijų teritorija: į miestus atvyks Lietuvos kariuomenės Greitojo reagavimo pajėgos. Apie 800 karių su technika iš Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono Alytuje bus dislokuoti Vilkaviškyje ir tiek pat 800 karių iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono Rukloje, Jonavos r. – Marijampolėje.

Gegužės 2-6 d.

Miestuose vykdomos bendros karinės operacijos, naudojami garsiniai šaudmenys ir pirotechnika. Gyventojai miesto gatvėse matys patruliuojančius ginkluotus Lietuvos kariuomenės karius su technika (M113 šarvuočiai), ore – Karinių oro pajėgų sraigtasparnius, taip bus naudojama mokomosios pirotechninės priemonės, garsiniai šaudmenys.

Gegužės 5 d.

Vyks dalinės mobilizacijos pratybos. Treniruojamasi vykdyti mobilizacijos atveju nustatytas užduotis – mokymo tikslais bus steigiama dvylika šaukimo punktų, į kuriuos kviečiami atvykti atsargos kariai, 2000-2012 m. atlikę karo tarnybą ir išleisti į atsargą.

Gegužės 6 d.

Svečių ir žiniasklaidos diena. Greitojo reagavimo pajėgos, ir kiti padaliniai vykdys įvairias jungtines operacijas.

Gegužės 7/8 d.

Greitojo reagavimo pajėgų išvykimas į nuolatinės dislokacijos vietas Alytuje ir Rukloje, Jonavos r.

Nuotraukų autorius vyr. ltn. Vytenis Miliušas ir vrš. Lina Ambroževičiūtė.

Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.

2017.04.30; 07:48

Atsargiai

Matthias Gebauer / Der Spiegel

Lietuvoje dislokuoti Bundesvero kareiviai atsidūrė tikslinės dezinformacijos kampanijos, už kurios tikriausiai slypi Rusija, centre.

Vokiečių žurnalo Der Spiegel duomenimis, prieš keletą dienų „nežinomi asmenys pradėjo skleisti gandus, neva tai misiją Lietuvoje atliekantys vokiečių kariškiai išprievartavo nepilnametę“.

NATO diplomatai įsitikinę, kad tos kampanijos tikslas – „diskredituoti bundesverą“, kuris prieš keletą savaičių nusiuntė į Lietuvą padalinius simboliškai gynybai nuo galimos Rusijos agresijos.

Kaip pabrėžia straipsnio autorius Matiasas Gebaueris, vykdytojų metodas (visų pirma, numanomo išprievartavimo paminėjimas) stulbinančiai primena mergaitės Lizos istoriją Vokietijoje, kai Rusijos žiniasklaida pačiame migracijos krizės Vokietijoje įkarštyje 2016 metais pasakojo, kad migrantai Berlyne išprievartavo jauną rusę.

Apgaulingas „puolimas“ prieš bundesverą buvo gerai parengtas. Taigi, vasario 14 dieną elektroninis laiškas, informuojantis apie išprievartavimą, atkeliavo į Lietuvos parlamento pirmininko ir kelių žiniasklaidos leidinių paštą. Jame detaliai aprašoma, kad vokiečių kareiviai Jonavoje išprievartavo jauną Lietuvos mergaitę. Iš pirmo žvilgsnio naujiena atrodė tokia tikra, kad keletas Lietuvos žiniasklaidos leidinių iškart ją paskelbė. Dar daugiau, Jonava buvo pasirinkta neatsitiktinai: vokiečių kareiviai dislokuoti šalia jos, praneša Gebaueris.

NATO į suklastotą žinią pažiūrėjo labai rimtai. Šiaurės Atlanto aljanso diplomatas įvykį pavadino „dar viena rusų, nepatenkintų laikinu kariuomenės dislokavimu prie NATO rytinių sienų, provokacija“.

Tokias atakas aljansas laiko pirmąja Rusijos hibridinio karo pakopa.

Šiuo atveju Maskva, rašo Der Spiegel, remdamasis NATO pozicija, „bandė kriminalizuoti NATO misiją ir sužlugdyti lietuvių pasitikėjimą aljanso padalinių dislokavimu“.

Informacijos šaltinis: Der Spiegel leidinys.

2017.02.22; 08:46

Politinės intrigos

Rusija netiki, kad Vakarai rimtai nusiteikę ginti savo rytinius pakraščius, ypač tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją.

O Vakarai netiki, kad Rusija tikrai nusiteikusi suskaldyti Europos Sąjungą, pajungiant ją savo politinėms ir ekonominėms reikmėms. Vakarai taip pat netiki, kad Rusija, siekdama turėti lemiamą įtaką ES, pasiryžusi tam panaudoti net karinę jėgą. Taigi dėl Rusijos per didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir Vakarų nerūpestingumo susiklostė situacija, kai egzistuoja didelė tikimybė kilti atsitiktiniam, bet rimtam konfliktui… 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.

Ši citata – iš žinomo britų publicisto ir apžvalgininko Edvardo Lukaso straipsnio, paskelbto leidinyje „The Times“.

Politikos ekspertas E.Lukasas prisimena buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Maskvoje sero Entoni Brentono žodžius: „nėra jokių abejonių –  Vladimiras Putinas ruošiasi karštąjam karui“.

Išties – paskutiniosios karinės pratybos ir manevrai, kuriuos rengia Kremlius, leidžia įtarti, kad paskutiniuos mėnesius, kai JAV keičiasi prezidentai, V.Putinas traktuoja kaip pačius patogiausius savo tikslams pasiekti. V.Putinas supranta, kad pastarosiomis dienomis, kai Barakas Obama – jau nebe prezidentas, o naujasis (arba Hilary Klinton, arba Donaldas Trampas) dar neišrinkti, oficialusis Vašingtonas bus ypač dvejojantis, kilus naujam kariniam konfliktui. Taigi viskas, ką šiomis dienomis V.Putinas iškrės Europoje, taps „įvykusiu faktu, kadangi naujoji naujojo JAV prezidento administracija iš karto nebus pasiruošusi valdyti šalį“.

E.Lukasas mano, kad Kremlius gali be didelio vargo iškrėsti karinį triuką Ukrainoje, Baltarusijoje arba Gruzijoje. Tačiau pergalės šiose valstybėse V.Putinui ne tokios svarbios ir reikšmingos. Jis norėtų išbandyti jėgas iškrėsdamas šunybę lengviausiai pažeidžiamoje NATO teritorijoje – Baltijos valstybėse, kurios visiškai priklauso nuo JAV ryžtingumo bei operatyvumo.

Bet šiandien, pasak britų apžvalgininko, Baltijos valstybių gynyba nuo Rusijos agresijos – dar keblesnė. Mat JAV karinės oro pajėgos jau prarado galimybę kontroliuoti virš šios terotorijos esančią oro erdvę. Rusijos priešlėktuvinė gynyba per pastaruosius keletą metų taip sukonstruota, kad lengvai numuštų bet kokius karinius JAV ar Didžiosios Britanijos orlaivius, skubančius Lietuvai, Latvijai ir Estijai į pagalbą.

Vadinasi, jei Kremlius būtent dabar pabandytų sukelti incidentą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, oficialusis Vašingtonas būtų priverstas atsakyti į klausimą: ar NATO dėl trijų Baltijos valstybių pasiruošęs kaktomuša susidurti su Rusijos karine mašina? Tiksliau tariant, ar Aljansas rizikuos siųsti savo karo lėktuvus ten, kur Rusija juos stengsis numušti? Egzistuoja ir toks galvosūkis: ar NATO turės valios atakuoti Baltijos valstybes apginti trukdančius Rusijos priešlėktuvinės gynybos objektus, dislokuotus pačioje Rusijoje?

Komentaro autorius primena, kad Rusija turi dar vieną neginčijamą kozyrį – taktinį branduolinį ginklą, kurį galima panaudoti mūšio lauke. Rusijos valdžia šiuo ginklu nuolat žvangina, baugindama Vakarus: taip, mes galime jį pasitelkti į pagalbą. Ir tai panašu į tiesą – juk Rusija nuolat rengia šio pobūdžio karines pratybas.

Bet mosikavimas kariškais kardais – tai tik viena medalio pusė. V.Putinas taip pat švaisto milijardus dolerių, kurie skiriami papirkti Vakarų politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, propagandos reikmėms bei šnipinėjimui. Būtent tokio pobūdžio veiksmai, sudėjus juos visus į krūvą, Kremliui atneša milžiniškos naudos – padeda skaldyti Vakarus kurstant ekstremizmą, terorizmą, etninius, religinius, kalbinius bei visokius kitokius nesutarimus. Pavyzdžių toli ieškoti net nereikia: visi puikiai matome, kokia didelė Rusijos propagandos įtaka šiuose JAV prezidento rinkimuose.

Kremliaus ideologo tikslai tarsi ant delno: kuo Vakarai silpnesni, tuo jie lengviau pažeidžiami nuo Rusijos manipuliacijų. Deja, ši tiesa Vakarams vis dar sunkiai suvokiama. E.Lukasas primena: 2008-aisiais jis parašė knygą „Naujasis šaltasis karas“, kurioje perspėjo, kad Rusija kelia mirtiną pavojų Vakarams. Daugelis tuomet šaipėsi, esą autorius sutiršina spalvas. Būta net tokių, kurie kaltino, kad autorius specialiai kursto įtampą ir baimes. Bet po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą, po Rusijos karinių veiksmų Sirijoje besišaipančiųjų iš E.Lukaso perspėjimais sumažėjo. Niekas jau nebesiginčija, kad tikrai atėjo naujasis šaltasis karas.

E.Lukaso manymu, pats efektyviausias būdas atšaldyti Rusijos politikų galvas – priminti jiems, kad jų pinigai saugomi Vakarų bankuose. Perspėjimas galėtų skambėti maždaug taip: „ponai, jei daug triukšmausite, pinigus matysite kaip savo ausis“. V.Putino liokajai, bankininkai, buhalteriai, asmens sargybiniai turi aiškiai suprasti – jei jų bosas elgsis ne pagal taisykles, jie liks tuščiomis kišenėmis.

E.Lukasas supranta, jog tai būtų skaudus žingsnis. Tačiau pelno negalima labiau vertinti nei saugumo ir laisvės. Jei jūs manote, kad tik pinigai turi vertę, tai jūs negalite būti saugūs. V.Putino hibridinė taktika veiksminga tik todėl, kad Vakarai godūs, patiklūs ir aptingę, neturintys rimtų tikslų apart sotaus, ramaus, nerūpestingo gyvenimo.

Informacijos šaltinis – „The Times“.

2016.10.31; 14:59

Aktualijos

Spalio 4 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje buvo pristatyta Akademijos išleista

Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims.
Evgeno Dykyi knyga „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims”.

Evgeno Dykyi knyga „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“. 

Susitikime, kurį organizavo Akademijos Karo mokslų instituto Karo istorijos centras, dalyvavo ir pats knygos autorius. Jis atsakė į svečių klausimus ir pasidalijo savo žiniomis ir ilgamete Ukrainos savanorio patirtimi.

Į knygos pristatymą susirinko Krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos kariuomenės atstovai, Karo akademijos bendruomenė.

Hibridinis karas – terminas, kurį vis dažniau girdime viešojoje erdvėje, taip pat ir klausimų ar pasvarstymų apie pasiruošimą tokiam karui. Siekdama atsakyti į šiuos klausimus, Lietuvos karo akademija pristatė E. Dykyi knygą „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“.

Pasak knygos recenzento, Akademijos prorektoriaus mokslui ir studijoms dr. Gintauto Surgailio, autorius suprantamai ir aiškiai skaitytojams atskleidžia, kas yra hibridinis karas, kuo jis skiriasi nuo klasikinių schemų: „Hibridinis karas iki karo Ukrainoje pradžios visuomenėje buvo sunkiai suprantamas, bet visi į jį atkreipė dėmesį stebėdami įvykius Ukrainoje. E. Dykyi leidinyje analizuoja hibridinį karą, kurį 2014 m. pradėjo Rusija prieš Ukrainą, nuo pat jo pradžios.“ 

Ukrainietis Evgen Dykyi.
Ukrainietis Evgen Dykyi – Lietuvos karo akademijoje.

Ukrainos savanoris pabandė apibendrinti vis dar tebesitęsiančios Rusijos Federacijos agresijos prieš suverenią Ukrainos valstybę ir pasipriešinimo šiai agresijai patirtį. E. Dykyi išsikėlė ambicingą tikslą išskirti tokio karo pagrindinius dėsningumus ir tendencijas.

Pagrindinė hibridinio karo ypatybė, pasak E. Dykyi, yra nuolatinis karinių ir nekarinių veiksmų derinimas, kas tiek kariuomenei, tiek saugumo tarnyboms kelia ypatingus uždavinius. „Viena pagrindinių Rusijos agresijos pamokų, kurią ukrainiečiai išmoko, yra tai, kad atremti ją galima tik bendromis visos visuomenės pastangomis. Kariškiams, policijai, specialiosioms tarnyboms, žurnalistams ir civiliams būtina veikti koordinuotai. Tik tai suteikia galimybę nugalėti priešą“, – kalbėjo Ukrainos savanoris ir padėkojo Akademijos prorektoriui dr. G. Surgailiui už idėją „išplėsti“ anksčiau skaitytą paskaitą iki metodinės priemonės apie hibridinį karą.

Pristačius knygą vyko diskusija, svečiai pasisėmė naujų žinių, pasidalijo savo mintimis ir samprotavimais, išgirdo įdomių geopolitinės situacijos vertinimų, pateikė aktualių klausimų tiesiogiai knygos autoriui.

Knyga „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims“ išleista lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Knygos autorius E. Dykyi nuo 15 metų įsitraukė į Ukrainos nacionalinį išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimą. 1991 m. subūrė studentų savanorių būrį, kuris dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo apsaugoje nuo sovietinių okupantų. Būrys viešai prisiekė Lietuvos Respublikai ir tapo vieninteliu užsieniečių daliniu Lietuvos savanorių pajėgose.

Autorius aktyviai dalyvavo kaip žurnalistas Čečėnijos Respublikos gynyboje nuo Rusijos agresijos. Taiki mokslininko karjera buvo nutraukta, kai 2004 m. teko ginti demokratiją Ukrainoje Oranžinės revoliucijos metu. Prasidėjus Rusijos intervencijai į Ukrainą, kartu su studentais jis papildė pirmųjų savanorių gretas, kurie išėjo į frontą ir sulaikė Rusijos agresiją, kol buvo suformuoti Ukrainos kariuomenės daliniai. Vadovavo pėstininkų kuopai Luhansko fronte. Asmeniškai dalyvavo išvaduojant 12-a Luhansko krašto kaimų ir miestų.

Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.

Nuotraukų autorius K. Dijokas.

2016.10.06; 09:24

Atsargiai

Teroristai Donbase atlierka nuolatinę ATO pajėgų kovinės tvarkos žvalgybą bepiločiais orlaiviais (dronais). Tačiau 2016 metų vasario viduryje smogikų bepiločiai orlaiviai perėjo prie atakų – ir ne fronte, o užnugaryje.

Jau seniai nebe paslaptis, kad Rusijos teroristinė kariuomenė vykdo nuolatinę ATO pajėgų kovinės tvarkos žvalgybą Donbase, taip pat ir bepiločiais orlaiviais. Ukrainos kariškiai ne tik daugybę kartų fiksavo dronų skrydžius virš dislokuotų dalinių ir sandėlių, bet net yra ir numušę „žvalgų“.

Continue reading „Hibridinis karas: dronų atakos” →

Aktualijos

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas praėjusį trečiadienį pasirašė įsaką, pagal kurį informacija apie karius, žuvusius taikos metu Rusijos ginkluotųjų pajėgų vykdomose „specialiosiose operacijose“, yra valstybinė paslaptis.

Štai, kaip šį įsaką įvertino  viena ukrainietė.

Rusų kareivi!  Perskaityk pats ir perduok kitam!

Viliuosi, tu dar suspėsi perskaityti šias eilutes. Perskaityti ir suprasti, ką tau sakau aš, paprasta boba Liusia.

Continue reading „Tiesa tokia, kad tavęs jau nėra, rusų kareivi” →

Aktualijos

Lietuvos Karo prievolės įstatymo pataisos, sugrąžinant privalomąją karinę tarnybą sukėlė plačias diskusijas visuomenėje ir tarp politikų.

Mano asmenine nuomone, tai buvo vienas iš geriausiai pavykusių Lietuvos politinės vadovybės sprendimų XXI amžiaus hibridinio karo aplinkybėmis, plačiai atkreipęs Vakarų ir Rusijos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį.

Continue reading „Vygaudas Ušackas: „Šauktiniai – vienas geriausiai pavykusių sprendimų“” →

Atsargiai

Ukrainos „draugai“ turi nuspręsti: mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar mes pasirengę kovoti patys už save?

Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, jie turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.

Vladimiro Putino tikslas – sugriauti NATO. Nors Rusijos intervencija į Ukrainą yra neatskiriama tos strategijos dalis, tai tik intermedija, o svarbiausias įvykis – priešaky, rašo Polas Roderikas Gregoris straipsnyje „Kas bus, jei Ukraina nustos kovoti?“, išspausdintame portale Forbes. com.

Continue reading „Forbes: kas nutiks, jei Ukraina nustos kovoti?” →

Politinės intrigos

Pastaruoju metu padaugėjo įvykių, verčiančių suabejoti, ar Vakarų išpažįstamos vertybės yra jau tokios fundamentalios. Suprantu, galiu būti apkaltintas, kad skelbiu prorusišką propagandą, kuri dėl Rusijos agresijos Ukrainoje jau metai nėra madinga. Tačiau man galbūt pagelbės tai, jog niekada, net sovietų okupacijos laikais, nesivaikiau „madų“ ir dėl to nukentėjau nuo KGB persekiojimo.

Paskutinį metų mėnesį JAV ir Lietuvoje nutiko du dalykai, kurie, mano požiūriu, daug kuo susiję. Mūsų prokuroras Gintas Ivanauskas pasiūlė nubausti 32,5 tūkst. litų bauda buvusią prezidentės atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę. Oficialūs kaltinimai jai skamba labai grėsmingai – esą dirbdama prezidentūroje atskleidė valstybės paslaptį ir piktnaudžiavo pareigomis. Dėl to buvusios valstybės tarnautojos biografijoje gali atsirasti įrašas apie teistumą.

Continue reading „Moralinis dvylipumas po Vakarų vertybių pamatais” →

Politinės intrigos

Vieni tvirtina, kad užpuolimo grėsmės praktiškai nėra. Tai, visų pirma, todėl, kad Baltijos šalys yra NATO narės, o NATO yra stipresnė už Rusiją.

Kiti abejoja, ar tikrai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas su jo aplinka nesusigundys, panaudodamas branduolinį šantažą, užpulti Baltijos valstybes. Ir atkurti buvusią SSRS Pabaltijo karinę apygardą nuo Sankt Peterburgo iki Kaliningrado. Mat nesutarimai Europos Sąjungoje dėl sankcijų Rusijai griežtumo byloja, kad panašūs nesutarimai gali iškilti ir tarp NATO narių (o jų dauguma – ir ES narės). Ir priimant sprendimą, kaip ginti užpultas Baltijos valstybes, NATO sutarties 5 straipsnis visoje apimtyje gali ir nesuveikti.

Continue reading „Ar užpuls Rusija Baltijos valstybes?” →

Aktualijos

Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atkreipė dėmesį, jog Donbase ir Luhanske prieš Ukrainą kariaujantys rusų kariai nedrįsta viešai iškelti Rusijos valstybės vėliavų, slepia skiriamuosius Rusijos ginkluotųjų pajėgų ženklus.

Suprask, toks slapukavimas Rusijai garbės nedaro, šitaip elgdamasi Rusija demonstruoja savo menkystę.

Taikliai pasakyta. Taikliau pasakyti neįmanoma. Garbingi, išdidūs, savo teisumu neabejojantys kariai niekad neslėptų skiriamųjų ženklų. Savąją priklausomybę dangsto tik nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamos teroristinės valstybės, suvokiančios, kad elgiasi ir neteisingai, ir neteisėtai.

Iki šiol niekas iš Europos Sąjungos lyderių taip skaudžiai nekritikavo Rusijos agresijos. Ar reikėjo atvirai žerti aštrius epitetus ir palyginimus?

Continue reading „„Raudonoji linija“, kurią Vladimiras Putinas būtinai peržengs…” →

Aktualijos

NATO karinių pajėgų Europoje vadas generolas Filipas Bridlavas perspėja Kremlių, jog NATO daugiau nepakęs nė vieno slapto ar neoficialaus įsiveržimo.

Tiksliau tariant, „žaliųjų žmogeliukų“ scenarijų prieš NATO valstybes oficialusis Briuselis traktuos kaip pačią tikriausią agresiją prieš visą Šiaurės Atlanto Sutarties Aljansą.

Šia tema išsamiai rašo Eli Leikas leidinyje „The Daily Beast“. NATO vadovybės užuomina Rusijai – aiški.

Continue reading „NATO vadovybė perspėja Rusiją: daugiau jokių „žaliųjų žmogeliukų“” →

Politinės intrigos

„Karinio įsikišimo nebus – mes pasisakome už vien taikų šios sunkiausios krizės, šios tragedijos sureguliavimą, – šypsosi Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas. – Viskas, ką darome, nukreipta į tai, kad būtų įgyvendinamas būtent politinis sprendinys.“

Zbignev Jedinskij, į kišenę įsidėjęs V. Tomaševskio padovanotą Georgijaus juostelę, siūlo NATO bombarduoti Kijevą.

Viskas vardan tos taikos. Tokios taikos, kokios nori Rusija.

Continue reading „Hibridinis melas ant Žaliojo tilto” →