Kalnų Karabacho konfliktas

Rugsėjo 27 dieną anksti ryte, maždaug 6 valandą vietos laiku, Armėnijos ginkluotosios pajėgos, pažeidusios visus galiojančius „ugnies nutraukimo“ susitarimus, atakavo Azerbaidžano teritoriją. Iš stambiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių ir artilerijos pabūklų Armėnijos kariškiai apšaudė Tertero, Agdamo, Fizuli, Džebrailo rajonus.

Oficialusis Baku praneša, kad nuo šių išpuolių žuvo tiek civilių, tiek kariškių. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Manoma, kad šis rugsėjo 27-osios Armėnijos karinis išpuolis savo intensyvumu primena 1992-ųjų vasario mėnesio įvykius, kai armėnų ginkluoti daliniai ruošėsi pulti Azerbaidžano miestą Hodžaly.

Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Ant kojų pakelta visa Azerbaidžano kariuomenė, išsidėsčiusi palei fronto liniją. Azerbaidžanas skelbia sunaikinęs 12 armėnų zenitinių pabūklų ir netekęs vieno karinio sraigtasparnio (lakūnams pavyko išsigelbėti).

Kurdų karinė grupuotė

Taip pat pranešama, kad Armėnija intensyviai tęsia draugystę su karine kurdų grupuote PKK. Po šių metų pradžioje įvykusių susirėmimų Tovuzo regione oficialusis Jerevanas į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą permeta vis gausesnius būrius vyrų iš kurdų sukarintų grupuočių, sutikusių rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius bei diversijas prieš azerbaidžaniečius.

Oficialusis Azerbaidžanas ne sykį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad Jerevanas intensyviai ruošiasi karinėms provokacijoms. Taip ir nutiko.

Oficiali Turkijos valdžia teigia, kad gins Azerbaidžano interesus visomis, įskaitant karines, priemonėmis.

Remiantis paskutinėmis Baku žiniomis, Azerbaidžano kariuomenė pereinanti į kontrpuolimą. Visomis įmanomomis priemonėmis Azerbaidžanas informuoja Kalnų Karabache gyvenančius civilius žmones, kad šie laikytųsi kuo atokiau nuo armėnų karinių objektų. Baku pabrėžia, kad laikysis visų tarptautinių teisės normų, neleidžiančių jokiomis formomis skriausti civilių. Tačiau Baku pabrėžia, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos iki šiol mėgdavo specialiai įsikurti teritorijose, kur gyvena daug su kariuomene nieko bendro neturinčių armėnų, taip juos paversdama įkaitais.

Slaptai.lt informacija

2020.09.27; 10:40

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Hodžaly „didvyriai“

Gintaras Visockas

Kiekvienas nusikaltimas turi specifinių bruožų.

Kiekvienas nusikaltimas neįmanomas be užsakovų ir atlikėjų. Nuo visuomenės jie slepiasi. Nukentėjusieji elgiasi priešingai – „didvyrius“ stengiasi demaskuoti.

Šiomis dienomis Azerbaidžanas minėjo 28-ąsias Khodžaly tragedijos metines. Hodžaly miesto šturmas irgi turi išskirtinį braižą. 1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Atakos metu 366-ąjame pulke turėjo tarnauti maždaug 1800 karininkų ir kareivių. Tačiau 1985-aisiais šis pulkas pakeitė dislokacijos vietą – iš Giandžos (sovietiniais laikais Azerbaidžano senoji sostinė buvo vadinama Kirovobadu) į Hankendį (Kalnų Karabacho sostinę, kurią armėnai dabar vadina Stepanakertu).

Tuo metu pulkas buvo performuotas, ženkliai sumažintas. 1992-aisiais metais pulke tarnavo perpus mažiau karininkų ir kareivių, nei turėjo tarnauti remiantis karine logika. Hodžaly šturmo išvakarėse pulke tebuvo apie 630 karininkų, puskarininkių ir eilinių. Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai, jį iš tiesų kontroliavo armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai. Azerbaidžano teisėsauga tvirtina surinkusi neginčijamų duomenų, kad atakos išvakarėse pulke vadovaujančius postus užėmė būtent 49 armėnų tautybės karininkai ir puskarininkiai.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Pulkui, kurio kareiviams užpuolus Hodžaly miestą žuvo 613 azerbaidžaniečiai, 487 buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, o 150 dingo be žinios, vadovavo Jurijus Zarvigorovas. Būtent Jurijus Zarvigorovas šturmo metu buvo oficialus 366 pulko vadas.

Taip pat minimi ir svarbias pareigas užėmę 366 pulko majorai Valerijus Čitčianas, Seiranas Oganianas ir Jevgenijus Nabokichin.

Chodžaly aukoms atminti

Sraigtasparnius, kurie raketomis apšaudė Hodžaly miestą, pilotavo lakūnai Romb Galakčijan, Razdan Minojan, Ararat Saradčian ir Suren Pirimian.

Taip pat žinoma, jog vieną sraigtasparnį pilotavo iš Libano atvykęs Zachidas al – Muhammadas.

Azerbaidžanas nustatė visų Hodžaly žudynėse dalyvavusių 366 pulko kariškių tapatybes. Tarp tų, kurie puolė jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau strategiškai svarbų Hodžaly miestą siekiant okupuoti Kalnų Karabachą, būta politikų, sovietinių milicininkų, kalėjimo viršininkų, prižiūrėtojų.

Kur jie dabar gyvena, ką veikia?

Po 1992-ųjų vasario 25 – 26-ąją surengtų skerdynių Hodžaly mieste dauguma 366 pulko kariškių tapo civiliais.

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjęs pulko vadas J. Zarvigorovas šiuo metu gyvena Rusijos federacijoje – Pskovo mieste. Dirba draudimo kompanijoje. Vl.Ponomariovas – Kemerovo srityje. Tapo net vietinio universiteto docentu. O tūlas S.Oganianas keleriems metams buvo tapęs net Armėnijos gynybos ministru. J. Nabokichin – pasislėpė kažkur Pietų Amerikoje. Greičiausiai – Argentinoje.

Azerbaidžano valdžia paskelbusi tarptautinę paiešką visiems Hodžaly šturmo operacijoje pasižymėjusiems „didvyriams“. Juos būtų lengva išgaudyti. Deja, didžiausia kliūtimi tapo Rusija, atsisakanti juos išduoti. Žinoma, Hodžaly budelių neišduoda ir Armėnija.

Tačiau Azerbaidžano teisėsauga šios bylos nėra padėjusi į archyvą. Paieškos tęsiamos. Informacija apie žudikus teberenkama. 

2020.02.27; 06:00

Žurnalo „Karabachas“ viršeliai

Gintaras Visockas

Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiais besidomintys portalo slaptai.lt skaitytojai, be abejo, žino, jog Baku jau senokai leidžiamas specializuotas žurnalas „Karabachas“ (Garabagh). Tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų, tiek, matyt, ir kitomis kalbomis.

Didžiausią dėmesį žurnalo sudarytojai ir leidėjai sukoncentravę į karinį konfliktą, prieš kelis dešimtmečius įsiplieskusį dėl Kalnų Karabacho regiono (tarptautinė bendruomenė šią teritoriją laiko azerbaidžanietiška, bet ji šiuo metu vis dar kontroliuojama okupacinių Armėnijos pajėgų).

Žurnalo privalumas – tarptautinę bendruomenę leidėjai informuoja apie tikrąsias konflikto priežastis, o ne tas, kurias sugalvojo armėnų propagandistai.

Žurnale taip pat pateikiami pasiūlymai, kaip konfliktą dėl Kalnų Karabacho būtų galima taikiai, sąžiningai sureguliuoti. Be to, Kalnų Karabacho konfliktas lyginamas, gretinamas su kitais pasaulyje kilusiais teritoriniai ginčais. O tai – labai įdomi tema.

Vienas iš neabejotinų žurnalo privalumų – čia skelbiami ne vien azerbaidžaniečių mokslininkų, istorikų, politikų tekstai. Čia publikuojami ir nuoširdžiai Kaukazo istorija besidominčių JAV, Europos autorių tekstai.

Lietuvai turėtų būti svarbu, kad šiame specializuotame žurnale karts nuo karto pasirodo ir lietuvių autorių rašiniai. Nenorėdamas plačiau plėstis, galiu pasidžiaugti, jog, pavyzdžiui, 18-ąjame straipsnių rinkinyje esama lietuvių žurnalistų tekstų, kuriuose Hodžaly tragedija (1992-ųjų vasario 25-26) ar provokacija Sumgaite (1988 metai, vasario 27-29 dienos) lyginamos su Lietuvai tragiškomis akimirkomis. Sakykim, kuo žudynės Hodžaly mieste skiriasi (arba panačios) į lietuvių netektis Kaniūkuose, Klepočiuose?

Labai protinga taktika: jei nebūtų lietuviškų – azerbaidžanietiškų palyginimų, vargu ar šis žurnalas taptų toks įdomus lietuvių skaitytojams, ir atvirkščiai. O dabar – visai kita byla.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, azerbaidžaniečiams dar būtų vertinga išgirsti mūsų istorikų komentarus, kaip 1923-aisiais metais Lietuva susigrąžino Klaipėdą (kareivius perrengė civilių drabužiais ir pasiuntė į Klaipėdą organizuoti sukilimą, kurio metu iš uostamiesčio buvo sėkmingai išvytos visos svetimos kariuomenės, įskaitant prancūzų kariškius).

Tad kodėl lietuviams nebendradarbiauti su žurnalu „Karabachas“? Juolab kad šių metų kovo 28-ąją dieną Azerbaidžano sostinėje Baku organizuojama tarptautinė konferencija „Karabachas vakar, šiandien ir rytoj“. Taip, svarbiausioji šios konferencijos tema – ne Lietuvos praeitis, ne Lietuvos istorija. Tačiau neabejoju, kad būtų itin sveikintina, jei tame renginyje nuskambėtų kur kas daugiau nei iki šiol Lietuvos ir Azerbaidžano istorijos palyginimų, sugretinimų, vertinimų.

Žurnalas „Karabagh“ – atviras visiems sąžiningai istorija besidomintiems autoriams.

Slaptai.lt informacija

2020.02.26  

Chodžaly aukoms atminti

Kiekviena tauta turi skaudžių prisiminimų. Azerbaidžaniečiams – ypač tragiška 1992-ųjų vasario 25-oji. Prieš 28-erius metus, naktį iš vasario 25-osios į vasario 26-ąją, Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir 366-asis buvusios Sovietų Sąjungos pėstininkų pulkas užpuolė Azerbaidžano miestą Chodžaly.

Prieš miesto puolimą, vasario 25 d. vakarą, dar buvo surengtas masinis apšaudymas iš artilerijos ir sunkiosios karinės ginkluotės. Dėl to kilo gaisras, o 5 valandą ryto jau degė visas miestas. Mieste likę gyventojai, apie 2500 žmonių, buvo priversti palikti savo namus tikėdamiesi pabėgti į Agdamą – artimiausią rajono centrą. Bet šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Kelią pastojo Armėnijos ginkluotosios formuotės.

Dėl šio išpuolio gyvybių neteko 613 žmonių, iš jų: 63 vaikai, 106 moterys, 70 senyvo amžiaus vyrai ir moterys. 487 žmonės buvo sužeisti, 1275 paimti įkaitais, 150 žmonių dingo be žinios.

Šie skaičiai byloja kruviniausią Kalnų Karabacho konflikto tragedijos epizodą. Konfliktas dėl kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominėje srityje gyvenantys etniniai armėnai pradėjo iš regiono masiškai vyti azerbaidžaniečius ir iškėlė neteisėtus reikalavimus – prisijungti prie Armėnijos SSR. Teritorines pretenzijas Azerbaidžanui pateikti leido puikūs tuometiniai Armėnijos SSR vadovų ir Kremliaus CK lyderių santykiai. Oficialusis Jerevanas puikiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos valdžia jų ekspansinę politiką neoficialiai, tyliai rems.

Chodžaly – pagrindinis taikinys

Armėnijos ginkluotųjų formuočių įsiveržimas į Chodžaly buvo nulemtas iš anksto, žinant jo geografinę padėtį. Šis miestas, tuomet turėjęs apie 7000 gyventojų, yra įsikūręs 10 km į pietryčius nuo Chankendy miesto, Kalnų Karabacho sostinės. Chodžaly išsidėstęs išilgai automagistralės Agdam-Šuša bei Askeran-Chankendy ir turėjo vienintelį azerbaidžaniečių kontroliuojamą oro uostą Karabache.

Jau vėliau armėnų pusė pripažins, kad vienas pagrindinių Armėnijos ginkluotų formuočių uždavinių buvo Chodžaly placdarmo likvidacija, koridoriaus, jungiančio Askeraną ir Stepanakertą (Hankendis – tikrasis miesto pavadinimas), atidarymas per šį punktą ir vienintelio azerbaidžaniečių kontroliuojamo oro uosto atblokavimas.

Tragedijos chronika

Chodžaly buvo blokuojamas nuo 1991 m. spalio mėnesio. Spalio 30 d. buvo atkirsti sausumos keliai – pasiekti miestą buvo įmanoma tik malūnsparniais. Paskutinis civilinis malūnsparnis atvyko į Chodžaly sausio 28 dieną (kai vienas civilinis malūnsparnis buvo numuštas virš Šušos miesto ir žuvo 40 žmonių, susisiekimą sraigtasparniais nutraukė).

Nuo sausio 2 d. mieste nebuvo elektros. Miestas gyvavo tik dėl jo gyventojų drąsos ir gynėjų didvyriškumo. Miesto gynybą organizavo vietinės gynybos pajėgos, milicija ir nacionalinės armijos kovotojai, daugiausia ginkluoti automatiniais ginklais.

hodzaly_3
Hodžaly aukos

Antroje vasario pusėje Chodžaly buvo apsuptas Armėnijos formuočių ir kasdien apšaudomas artilerijos ir sunkiosios karinės technikos, Armėnijos kariuomenė atlikdavo nuolatinius antpuolius.

Pasiruošimas Chodžaly puolimui prasidėjo vasario 25 d. vakarą, kai pulko Nr. 366 karinė įranga buvo dislokuota aplink miestą. Miesto puolimas prasidėjo po 2 valandų šaudymo iš tankų ir šarvuotųjų transporto priemonių, buvo naudojamos raketos „Alazan“. Chodžaly buvo atkirstas iš trijų pusių, tad žmonės mėgino pabėgti Askerano kryptimi. Bet netrukus jie suprato, kad tai buvo spąstai. Netoli Nachčivaniko kaimo Armėnijos ginkluotosios pajėgos atidengė ugnį į beginklius žmones. Būtent čia, Askerano-Nachčivaniko dauboje, Armėnijos ginkluotųjų formuočių žiaurumo aukomis tapo daugybė vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių, sušalusių ir nusilpusių miškuose bei kalnų perėjų sniege.

Šie įvykiai nutiko tada, kai Irano Islamo Respublikos užsienio reikalų ministras Ali Akbar Vilajati lankėsi regione vykdydamas tarpininko misiją. Vasario 25 d. jis susitiko su Azerbaidžano lyderiais Baku mieste, vasario 27 d. ketino vykti į Karabachą, o tada į Armėniją. Dėl šio vizito abi konflikto pusės buvo sutarusios nutraukti ugnį nuo vasario 27 d. iki kovo 1 d., bet Armėnijos pusė šio susitarimo nepaisė.

Taip jau buvo nutikę vasario 12 d., kai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos misija atvyko į Karabachą siekdama susipažinti su situacija konflikto zonoje ir analizuoti jos sprendimo galimybes, o tada turėjo vykti į Jerevaną ir Baku. Būtent vasario 12 d. Armėnijos ekstremistai užgrobė Malibeilio ir Guščularo kaimus Šušos rajone ir visiškai juos sugriovė, sudegino. Vien Malibeilio kaime maždaug 50 žmonių buvo nužudyta, sužeista ir paimta įkaitais.

Tomis dienomis Azerbaidžano pajėgos negalėjo prasiveržti ir padėti Chodžaly gyventojams, nebuvo galimybės ir išvežti žuvusiųjų kūnus. Tuo pačiu metu Armėnijos specialiųjų pajėgų grupės baltais maskuojamaisiais apsiaustais iš malūnsparnių ieškojo žmonių miškuose, rasti žmonės buvo sušaudomi arba imami įkaitais ir kankinami.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Vasario 28 d. vietos žurnalistų grupei pavyko dviem malūnsparniais pasiekti azerbaidžaniečių žudynių vietą. Baisus vaizdas pribloškė visus – laukas buvo nuklotas nužudytųjų kūnais. Nepaisant antrojo malūnsparnio palydos, jiems pavyko išgabenti tik keturis kūnus, nes malūnsparnius nuolat apšaudė armėnų kovotojai. Kovo 1 dieną, kai į šią vietą galėjo atvykti grupė užsienio ir vietos žurnalistų, vaizdas, kurį jie išvydo, buvo dar siaubingesnis. Žuvusiųjų kūnai buvo išniekinti. Daugelis jų turėjo šautines žaizdas galvoje, tai rodė, kad sužeistuosius tiesiog pribaigdavo. Medikams apžiūrėjus kūnus, buvo nustatyta daug kankinimo atvejų.

Štai ką rašė užsienio laikraščiai:

Žurnalas „Crual L’Eveneman“ (Paryžius), 1992 m. kovo 25 d.: „Armėnai užpuolė Chodžaly rajoną. Visas pasaulis išvydo sudarkytus nužudytųjų kūnus. Azerbaidžaniečiai kalba apie tūkstančius nužudytų žmonių.“

Laikraštis „Sunday Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 1 d.: „Armėnijos kareiviai sunaikino šimtus šeimų“.

Laikraštis „Financial Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 9 d.: „…Armėnai sušaudė pabėgėlių koloną, bėgusią į Agdamą. Azerbaidžaniečiai suskaičiavo maždaug 1200 aukų…

… Fotoreporteris iš Libano patvirtino, kad „turtinga dašnakų bendruomenė jų šalyje siunčia ginklus ir žmones į Karabachą.“

Laikraštis „Times“ (Londonas), 1992 m. kovo 4 d.: „…Daug žmonių buvo suluošinta, o nuo vienos mažos mergaitės buvo likusi tik galva.“

Laikraštis „Izvestija“ (Maskva), 1992 m. kovo 4 d.: „…Vaizdo kameros įraše matėsi vaikai su nupjautomis ausimis. Vienai senai moteriai buvo nupjauta pusė veido. Vyrams buvo nulupta galvos oda …“.

„Financial Times“, 1992 m. kovo 14 d.: „Generolas Poliakovas sakė, kad šturme dalyvavę 103 kariškiai armėnai iš pulko Nr. 366 liko Kalnų Karabache.“

Laikraštis „Le Monde“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „… Užsienio žurnalistai Agdame tarp nužudytų žmonių matė moteris ir tris vaikus nulupta galvos oda ir nuplėštais nagais. Tai ne Azerbaidžano propaganda, tai tikrovė.“

Laikraštis „Izvestija“, 1992 m. kovo 13 d.: „Majoras Leonidas Kravecas: „Ant kalvos mačiau maždaug šimtą negyvų žmonių. Vienas berniukas buvo be galvos. Visur gulėjo moterų, vaikų ir senyvo amžiaus žmonių kūnai, nužudyti ypač žiauriai.“

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Žurnalas „Valer actuel“ (Paryžius), 1992 m. kovo 14 d.: „Šiame autonominiame regione Armėnijos ginkluotosios pajėgos ir žmonės iš Artimųjų Rytų turi moderniausią karinę įrangą, įskaitant malūnsparnius. ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) turi karines bazes ir amunicijos sandėlius Sirijoje ir Libane. Armėnai naikino Karabacho azerbaidžaniečius ir vykdė kruvinas žudynes daug kur – daugiau nei 100 musulmoniškų kaimų.“

Britų televizijos kompanijos „Funt man news“ žurnalistas R. Patrick, kuris lankėsi tragedijos vietoje: „Viešoji nuomonė negali pateisinti Chodžaly įvykdyto nusikaltimo“.

Iš žmogaus teisių centro „Memorial“ ataskaitos – apie Chodžaly tragediją: „…Nuo 1991 m. rudens Chodžaly buvo praktiškai užblokuotas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, o iš Kalnų Karabacho pasitraukus vidaus daliniams, prasidėjo visapusiška Chodžaly blokada. Nuo 1992 m. sausio buvo nutrauktas elektros tiekimas į Chodžaly. Dalis gyventojų paliko miestą, bet nepaisant pakartotinių Chodžaly miesto vykdomosios valdžios vadovo Elmano Mamadovo prašymų, visiška taikių gyventojų evakuacija nebuvo organizuojama.“

366-asis pulkas

Būtina pabrėžti 366-jo pulko, dislokuoto Chankendi mieste, vaidmenį Chodžaly tragedijoje.

Šis pulkas ne vieną kartą dalyvavo Azerbaidžano kaimų, Šušos ir Chodžaly miestų apšaudyme. Šiuos faktus įrodo šio pulko dezertyrų pasakojimai, kurie leidžia įsivaizduoti pulko karių moralinį nusiteikimą ir tarpusavio asmeninių santykių pobūdį. Tiesioginis 366-jo pulko dalyvavimo Chodžaly įvykiuose įrodymas – staigus šio pulko išvedimas iš Chankendi, kuo buvo siekiama nuslėpti šios tragedijos pėdsakus.

366-jo pulko karių moralinė degradacija buvo pasiekusi tokį lygį, kad jų nepavyko išvesti tariamai dėl vietinių gyventojų įsikišimo. Šiai operacijai atlikti buvo įtrauktos desantinės divizijos pajėgos, dislokuotos Giandžos mieste. Tačiau prieš desantininkų atėjimą, 103 žmonės iš pulko, daugiausia armėnų kilmės, tiesiogiai pripažindami savo dalyvavimą piktadarystėje, atsisakė paklusti komandai ir liko Karabache. Pagal pulko vyriausiosios vadovybės nusikalstamąjį susitarimą, o taip pat dėl kitų aukštesniųjų viršininkų, atsakingų už kariuomenių išvedimą, neveikimo, dalis pulko ginkluotės, tuo tarpu ir šarvuota technika, buvo perduota Armėnijos pusei faktiškai tam, kad būtų tęsiami separatistiniai veiksmai prieš Azerbaidžaną.

Nikolos Pašiniano fantazijos

Tačiau šiandieninis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas net dabar bando iškraipyti faktus. Savo asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“. Neprabėgus nė kelioms valandoms, šis pareiškimas buvo pakoreguotas. Matyt, N.Pašinianas suprato, jog Kremlius, nuo kurio Armėnija visiškai priklausoma, nepagirs jo už tokius kaltinimus.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA-ELTA nuotr.

Be kita ko, N.Pašiniano bandymas suversti kaltę tuometinei Rusijos pulko vadovybei akivaizdžiai prieštarauja kadaise ištartiems buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano žodžiams. 2000 metais, būdamas Armėnijos gynybos ministru, štai kaip jis atsakė knygą rašančiam britų tyrėjui Tomui de Vaalui į klausimą, kas atsitiko 1992 m. naktį į vasario 26 d.

Štai toji citata, žodis į žodį: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai sau manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“, – atsakė Sargsianas, tais metais ėjęs separatistų „gynybos ministro“ pareigas.

Žodžiu, vienas iš aukštas pareigas daug metų ėjusių Armėnijos vadovų pripažino,jog Hodžaly skerdynės buvo surengtos dar ir … bauginimo sumetimais. Suprask: tegul azerbaidžaniečiai išsigąsta, tegul suvokia, jog Armėnija, okupuodama Azerbaidžano teritorijas, naudos visas priemones, eis iki galo…

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Bet vertinant 366-ojo motorizuotojo šaulių pulko kaltę būtina suprasti dar tų dienų specifiką. Dar 1988-aisiais metais Sovietų Sąjungoje buvo pradėta aktyvi Užkaukazėje tarnaujančių karininkų ir puskarininkių (praporščikų) rotacija pagal tautybę. Pavyzdžiui, armėnų karininkai buvo siunčiami tarnauti į Armėnijoje dislokuotus karinius dalinius, azerbaidžaniečiai – į Azerbaidžano dalinius, gruzinų karininkai į – į Gruziją.

Karinis ekspertas iš Baltarusijos Aleksandras Tichanskis yra nustatęs, jog Hodžaly šturmo išvakarėse 366 pulkas nebuvo iki galo sukomplektuotas. Vietoj 1600 kariškių jame tebuvo 630 vyrų. Iš jų – daugiau nei 50 karininkų ir puskarininkių tikrai buvo armėnų tautybės. Manoma, kad Hodžaly šturmui vadovavo 2-ojo bataliono majoras Seiranas Oganianas (šturmui pasitelkė iš pulko pavogęs kelis tankus, artilerijos pabūklus ir apie 20 šarvuočių). Spėjama, kad jis, už šį išpuolį gavęs solidų atlygį, persikėlė gyventi į Argentiną. Azerbaidžano teisėsauga dar žino, kad vienas iš šio pulko vadų apšaudė Agdamą ir Hodžaly, nors pulko vadovybė nebuvo davusi įsakymo taip elgtis.

Azerbaidžaniečių teisėsauga jau žino ir pavardes tų lakūnų, kurie pilotavo Agdamą ir Hodžaly atakavusius sraigtasparnius. Tai daugiausia – Libano ir Sirijos armėnai.

Tad N.Pašinianas tiesiog meluoja, kai visą kaltę verčia Rusijai, kai sako, jog Armėnija dėl Hodžaly tragedojos – niekuo dėta. Beje, jis dar melavo ir Miunchene, kur kartu su Azerbaidžano prezidentu Ilhamu Alijevu buvo atvykęs derybų dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo. Ten, Vokietijoje, N.Pašinianas vėl suokė visiems nusibodusią giesmelę, esą derybose, kam turi priklausyti Juodasis Sodas (pažodžiui išvertus Kalnų karabacho pavadinimą), privalo dalyvauti Armėnija, Azerbaidžanas ir kažin kokia Arcacho tauta, neva nuo senųjų amžių gyvenanti Kalnų Karabache. Visi puikiai žino, jog nėra jokios Arcacho tautos. Kalnų Karabache gyvena lygiai tokie pat armėnai, kaip ir Armėnijoje. Be to, jeigu jau prabilta apie etninių Kalnų Karabacho armėnų teises, tuo pačiu dera pripažinti, kad ir etniniai Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiai turi tokias pat teises – sugrįžti į Šušą, Hankendį, Hodžavendą… Jų buvo kur kas daugiau nei armėnų.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Hodžaly tragedijos išvakarėse – dar vienas svarbus pastebėjimas. Šių metų vasario 22 dieną Romoje buvo surengtas Popiežiaus Pranciškaus ir Azerbaidžano prezidento Ilhamo Alijevo susitikimas. Žinote, dėl ko Šventasis Tėvas dėkojo musulmoniškojo Azeraidžano lyderiui? Ogi dėl azerbaidžanietiškos kantrybės ir tolerancijos. Katalikų Bažnyčios vadovas yra svečiavęsis tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane. Bet Armėnijai jis nėra dėkojęs už kantrybę ir toleranciją.

Padėka už toleranciją įvarioms tautybėms, įvairių tikėjimų žmonėms buvo skirta Azerbaidžanui.

2020.02.24; 07:32

Slaptai.lt skelbia dar vieną žiupsnelį nuotraukų. Jos darytos visur – Kernavėje, Vilniuje, Alytuje, Baku, Ordubade, Punske… Jos – kelerių metų senumo. Nuotraukos – pačios įvairiausios. Kai kurios iš jų turi išliekamąją vertę, kai kurios brangios tik šių eilučių autoriui.

Gintaras Visockas

« 1 2 »

2019.12.20; 00:30

Karabacho grupės kilimas, vaizduojantis tradicinę „Gėlės sode“ kompoziciją.

Okupantai visur elgiasi vienodai. Jie ne tik okupuoja teritorijas, bet ir grobia tai, ką randa vertinga.

Taip elgėsi sovietai, 1945-ųjų balandį įsiveržę į Berlyną: ko nepajėgė išsivežti – sunaikino. O  kilnojamąjį turtą – meno vertybes, baldus, prabangos daiktus – į Sovietų Sąjungą gabenosi vagonais. Ypač godūs buvo aukštieji karo vadai, tarp kurių minimas ir vadinamasis „pergalės maršalas“ Georgijus Žukovas. Eiliniai kareiviai pasitenkindavo kur kas menkesniu grobiu.

Tokiu pat grobuoniškumu pasižymėjo ir 90-tieji praėjusio šimtmečio metai, kuomet griuvo viena didžiausių ir nuožmiausių imperijų – Sovietų Sąjunga. Praėjus ištisiems dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, žmonija nieko nepasimokė. Vėl – teritorijų perdalijimas, grobikiški karai, vertybių (kultūrinių taip pat) pasisavinimas, naikinimas, masiniai žmonių ir ištisų tautų prigimtinių teisių pažeidimai.

Tokiu pat bjauriu elgesiu Rusija pasižymėjo ir Rytų Ukrainoje 20014 metais, pradėjusi ten iki šiol besitęsiantį konfliktą. Pasak ukrainiečių, buvo išmontuojami ir masiškai išvežami pramonės įrengimai, ko nesugebėta – sunaikinta.

Kitas pavyzdys – Armėnijos okupuotas, Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas. Tai chrestomatinis atvejis, akivaizdžiai demonstruojantis, kaip nesiskaitoma su kitu tautų teritorijų vientisumu, kaip paminamos ir pasisavinamos kultūrinės vertybės.

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Armėnijos okupuotose teritorijose armėnų buvo sugriauta per 600 istorinių ir architektūrinių paminklų, 22 muziejai. Ypač vertingi buvo Kelbedžaro ir Lačino istorijos ir kraštotyros muziejų eksponatai – įvairių istorinių epochų paminklai. Muziejai buvo tiesiog nusiaubti, o didžioji dalis vertingų kolekcijų išvežta į Armėniją. Štai tarp sunaikinto muziejaus Agdame eksponatų buvo toks retas eksponatas kaip suakmenėję kviečiai, kurių amžius – septyni tūkstančiai metų.

Išvežtos iš Azerbaidžano arba sunaikintos ne tik muziejinės vertybės, bet ir iš privačių asmenų įsigyti arba atimti meno kūriniai.

Apie vieną tokį atvejį – Karabacho audėjos išaustą kilimą pasakoja Filosofijos mokslų daktarė, Azerbaidžano kilimų muziejaus direktorė, Azerbaidžano ICOM (Tarptautinės muziejų tarybos) prezidentė Širin J. Melichova.

Garsusis Azerbaidžano kilimų muziejus

Pasak jos, JAV gyvenantis azerbaidžanietis Elšadas Tairovas kolekcionuoja azerbaidžaniečių kilimus ir knygas apie Letifą Kerimovą – pasaulyje žinomą ir garsų mokslininką, kilimų tyrinėjimo pradininką ir audėją.

Prieš keletą metų viename iš meno dirbiniais prekiaujančių interneto portalų jis išvydo Karabacho kilimą. Aukcione pateiktą kaip armėnišką, nors jo piešinyje buvo aiškiai matyti azerbaidžaniečių kalba kirilicos rašmenimis užrašyta: „1971 metų sausio 1 d. motinos atminimo dovana Sarvarui gimimo dienos proga“.

Elšadas Tairovas iš karto suprato, kad tas kilimas buvo armėnų pagrobtas ir išgabentas iš Azerbaidžano. Jį už savo lėšas išpirkęs kolekcininkas atsiuntė į Bakų ir padovanojo muziejui. Dabar juo pradedama Šušos filialo ekspozicija.

Šušos filialas buvo atidarytas 1985 metais. Jame eksponuojama Karabacho liaudies kūryba – kilimai, siuviniai, tautiniai rūbai, papuošalai. 1992 metais, kai Karabachą okupavo Armėnija, šio filialo vos neištiko toks pats likimas, kaip ir kitų muziejų, bet jo direktoriui pavyko daug eksponatų išvežti į Baku.

Dabar ši ekspozicija pristatoma muziejuje, o azerbaidžaniečiai viliasi, jog ateis laikas, kai ji vėl užims teisėtą vietą išvaduotoje Šušoje.

Šis kilimas, pasakoja muziejaus direktorė Širin J. Melichova, vaizduoja tradicinę Bachčadagullar (Gėlės sode) kompoziciją. Jame sodriomis spalvomis skleidžiasi didžiulės karmininės rožės.

Pasak direktorės, pasakojimas apie jį įtrauktas į paskaitų ciklą apie meną. Paskaitas lanko daugybė žmonių, meno mylėtojų. Šio kilimo istorijos įkvėptas Valstybinio pantomimos teatro režisierius Bachruzas Achmedly net pastatė spektaklį „Motinos dovana“.

Armėnija – artima Rusijos Federacijos sąjungininkė, regis, eina savo globėjos pėdomis. Pastaroji ne taip seniai bandė savintis garsųjį filosofą Emanuelį Kantą, Armėnija – garsiąją azerbaidžaniečių operetę. Tik tai buvo gerokai anksčiau. Tai nutiko 1916-aisiais…

„Arshin mal alan“ operetės afišos

1916 metais armėnai pamėgino nuplagijuoti azerbaidžaniečių muzikos perlą – Uzeiro Gadžibekovo operetę „Aršin mal alan“. Ir jiems tai pasisekė; diskusijos, kieno iš tikrųjų šis kūrinys, – truko ištisus dešimtmečius.

Gėda, kuri yra moralinė dimensija, šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau lieka paraštėse, bet juk jos nebuvimas arba ignoravimas yra daugelio žmonijos bėdų viena iš priežasčių. Tik tai mes, deja, dažnai pamirštame.

Tragiškiausias įvykis  šiuolaikinėje istorijoje įvyko 1992 m. vasario 26 d. naktį, kai Armėnijos pajėgos įvykdė pasibaisėtiną azerbaidžaniečių genocidą Chodžaly kaime.

Chodžaly aukoms atminti

Tai buvo baisiausias masinis genocidas, įvykdytas armėnų separatistų ir Armėnijos karinių dalinių, kurį galima lyginti su fašistų rengtomis žudynėmis II-ojo pasaulinio karo metu. Tai Armėnijos pajėgoms leido užimtą Šušą 1992 m. gegužę, taip įsibraunant kone į visą Kalnų Karabacho teritoriją. Čia Armėnija nesustojo ir tęsė karą su Azerbaidžanu, 1993 m. liepos–spalio mėnesiais įsiverždama į Agdamą, Fizulį, Džebrajilą ir Zengilaną.

1993 metais azerbaidžaniečių tautai kilo būtinybė sukurti tvirtus valstybės pamatus, išplėtoti žmogiškąjį potencialią.

Heidaro Alijevo grįžimas 1993 m. birželio 15 d. atvertė naują puslapį Kalnų Karabacho konflikto istorijoje. 1993 metais Heidaras Alijevas padėjo pamatus naujajam Azerbaidžano valstybingumui. Čia į Kalnų Karabacho problemą buvo žvelgiama tik per šią prizmę: „Azerbaidžano teritorinis vientisumas nėra ir niekada nebus derybų objektas. Azerbaidžanas nesitrauks iš savo pozicijos nė per žingsnį. Tai reiškia, kad nebus jokių kompromisų dėl Azerbaidžano teritorinio vientisumo.“ Šie žodžiai atspindi Heidaro Alijevo politinio kurso tęsimą, vykdomą dabartinio Azerbaidžano Respublikos Prezidento Ilhamo Alijevo.

Jungtinių Tautų Organizacija pripažino, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT Saugumo Taryba priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 822, 853, 874, 884) dėl Armėnijos pasitraukimo iš azerbaidžaniečių žemių, bet Armėnija šių rezoliucijų nevykdė.

Okupacinio karo prieš Azerbaidžaną metu Armėnija įsibrovė 360 kilometrų nuo sienos, užgrobė 20 proc. azerbaidžaniečių žemių ir perėmė kontrolę regionuose nuo Horadiso Fizulio rajone iki Zangilano bei 198 kilometrų ilgio Azerbaidžano ir Irano pasienį. Vykdant invaziją, buvo užimti du miestai, vienas  rajonas ir 53 kaimai Karabache, į nelaisvę paimta beveik 50 tūkstančių žmonių. Be Karabacho, karinės invazijos metu buvo užimta 890 miestų, kaimų ir rajonų. Sunaikinta daug pastatų, užimta daug žemių ir miškų: 150 000 gyvenamųjų pastatų, 7000 viešųjų įstaigų, 693 vidurinės mokyklos, 695 medicinos įstaigos, 800 km automobilių kelių, 160 tiltų, 2300 km vandens vamzdynų, 150 000 km elektros linijų, 280 000 hektarų miškų, 200 000 hektarų pievų, 464 istorijos muziejai ir paminklai.

Azerbaidžanui padaryta žala iš pradžių buvo įvertinta 60 milijardų JAV dolerių. Be to, okupuotose žemėse buvo visi gyvsidabrio, vulkaninio stiklo ir perlito ištekliai, 35 proc. statybos ir apdailos medžiagų, 23,8 proc. miškų, 7,8 proc. vandens išteklių ir kito turto.

Chodžaly tragedija – dokumentinėse knygose. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – azerbaidžaniečių širdgėla. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių tapo priverstiniais pabėgėliais, išvytais iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos.

Tačiau pasaulis jau beveik tris dešimtmečius, tarsi užmerkęs akis abejingai stebi šią neteisybę, tekusią Azerbaidžano  tautai ir jos žmonėms.

2019.08.31; 05:00

Birželio 11-ąją dieną Druskininkų visuomenei pristatytas dokumentinis lietuvių režisieriaus Aleksandro Broko filmas „Begalinis koridorius“. Toji juosta – apie tragiškus 1992-ųjų vasario įvykius, nutikusios Azerbaidžano mieste Hodžaly.

Slaptai.lt videoreportaže – žurnalisto Ričardo Lapaičio prisiminimai, neleidžiantys nurimti net ir šiandien, režisieriaus Aleksandro Broko pasakojimas, kodėl ir kaip kurta ši dokumentinė juosta, bei Lietuvoje viešėjusio International Eurasia Press Fund vadovo Umudo Mirzojevo padėka „drąsiems Lietuvos žurnalistams ir režisieriams, nepabijojusiems imtis skaudžios temos“.

Videoreportažo trukmė – 22 min.

2019.06.12; 10:05

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesiruošiau diskutuoti su Algiu Kasperavičiumi, portale bernardinai.lt parašiusiu straipsnį „Sunku suprasti, kodėl genocido ieškoma ten, kur jo nebuvo“.

Bet kadangi autorius, atsiliepdamas į Irmos Ąžuolės publikaciją „Sunku patikėti: genocidas moderniame pasaulyje“ keletą kartų paminėjo mano pavardę, juolab maniškę knygą „Juodojo Sodo tragedija“, – parašiau savąją nuomonę, tikėdamasis, kad bernardinai.lt leis ir man tarti keletą žodžių. Tačiau bernardinai.lt redaktorė atsiuntė trumputį atsakymą, kad mano komentarui tribūnos nesuteiks.

Štai kodėl šį tekstą skelbiu portale slaptai.lt.

Iki šiol viešpatavo vien armėniškoji versija

Pirmiausia noriu pabrėžti: analizuojant sudėtingus armėnų – turkų ir bei armėnų – azerbaidžaniečių santykius būtina prisiminti, jog maždaug du paskutiniuosius dešimtmečius Lietuvoje be menkiausios konkurencijos viešpatavo vien armėniškoji Kaukazo istorijos versija. Nuo pat Atgimimo laikų mes taip buvome apžavėti armėniškų pasakojimų, kad nekildavo nė menkiausia abejonė: gal jau privalu pasidomėti, ką apie 1915-ųjų tragediją ar Sumgaito ir Hodžaly žudynes mano oficialioji Ankara ir oficialusis Baku?

Tad ar verta stebėtis, kad dabar, kai lietuviškojoje viešojoje erdvėje kartais pasirodo azerbaidžanietiški – turkiški argumentai, ištikimiausius Jerevano gerbėjus apima šokas. Vos tik Mykolo Riomerio universitete parodomas užsieniečio režisieriaus (ne azerbaidžaniečio; juolab vienas iš liudininkų – lietuvis Ričardas Lapaitis) sukurtas dokumentinis filmas apie Azerbaidžano miesto Hodžaly tragediją, kurios kaltininkas – Armėnijos ginkluotosios pajėgos, o lietuvė autorė parašo daugmaž palankią recenziją, – nedelsiant keliamas triukšmas. Leiskite paklausti – kodėl pagal demokratiškus principus gyvenančioje Lietuvoje negalima parodyti Armėnijos ginkluotosioms pajėgoms nepalankaus filmo? Nejaugi norima pasakyti, jog 1992-ųjų vasario 25 – 26 dienomis nebuvo nužudyti 613 civiliai azerbaidžaniečiai iš Hodžaly miesto?

Kokia oficiali Lietuvos pozicija?

Antras svarbus argumentas – griežta NATO ir Europos Sąjungos valstybių pozicija dėl Kalnų Karabacho. Visas civilizuotas Vakarų pasaulis, taip pat ir Lietuva (jei netikite, kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją) pripažįsta Kalnų Karabachą esant Azerbaidžano teritorija. Jungtinės Tautos ne sykį (iš viso keturios rezoliucijos) reikalavo, kad Armėnija savo ginkluotąsias pajėgas nedelsiant išvestų iš Kalnų Karabacho – šį regioną grąžintų Azerbaidžanui.

Tad bet kokios diskusijos, kas Juodąjame Sode (taip azerbaidžaniečiai vadina Kalnų Karabachą) gyveno prieš 50 ar 100 metų, – beprasmės. Vakarų civilizacija vadovaujasi valstybių teritorinio vientisumo principais. Ir tai – teisinga pozicija. Nes jei pažeisime šį principą, kils chaosas. Tąsyk labiausiai kentėtų nedidelės, ne itin stiprios valstybės. Tokios kaip Lietuva. Nes Šalčininkų lenkai galėtų pasivadinti esantys kažin kokia ypatinga tauta – panorėtų prisijungti prie Varšuvos. Latvijoje esančio Latgalijos regiono rusai apsimestų kažin kokiais rusėnais ir panorėtų prisišlieti prie Rusijos, Estijoje esančios Narvos gyventojams taip pat pasirodytų mielesnė ne Talino, o Maskvos valdžia. Jei ignoruosime valstybių teritorinio vientisumo principus, jei vadovausimės vien tik tautų apsisprendimo teise, kaip nori oficialusis Jerevanas, turėsime pripažinti, kad ir nuo Gruzijos, Ukrainos, Moldovos šiandien atplėšiamos žemės … teisėtai.

Dirbtinė Kaukazo kolonizacija

Bet net jeigu atidžiai analizuotume duomenis, kas gi Kalnų Karabache gyveno prieš šimtą ar kelis šimtus metų, matysime šiandieninei Armėnijai nepalankių faktų. Jei mums nepriimtini azerbaidžaniečių, turkų autoriai, susiraskite mūsų bibliotekose esantį istoriko Algimanto Liekio 2016-aisiais išleistą veikalą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ arba publicisto Leono Juršos 2017-aisiais dienos šviesą išvydusią brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Ten – daug svarbių pastebėjimų. Pavyzdžiui, kaip Rusija ištisus 150 metų nuo pat 1763 iki 1913 metų brutaliai, kryptingai kolonizavo Kaukazą. Kaip rašo L.Jurša, „Rusija, perkeldama armėnus į užkariautas žemes, ne tiek saugojo juos nuo asimiliacijos Irano ir Osmanų valstybėse, kiek siekė savo politinių, konfesinių ir apskritai kolonijinių tikslų“. Žodžiu, 1828 metais perkelta 40 tūkst. armėnų, 1829-aisiais – apie 90 tūkst… Ir taip – ne vieną sykį. Ypač lemtinga azerbaidžaniečiams buvo 1828-aisiais tarp Irano ir Rusijos pasirašyta Turkmančajaus sutartis, kada armėnus pradėta masiškai kelti į azerbaidžaniečių gyvenamas teritorijas.

Net Jerevano kilmė – azerbaidžanietiška

Irevanės tvirtovės žlugimas. Franco Rubo paveikslas. Slaptai.lt nuotr.

Jei žvelgsime dar atidžiau, net 20-ojo amžiaus pradžioje dabartinė Armėnijos sostinė Irevanas (Jerevanas – armėniška pavadinimo versija) buvo musulmoniškas – azerbaidžaniečių ten gyventa žymiai daugiau nei armėnų. Kad dabartinis Jerevanas dar ne taip seniai buvo musulmoniškas, byloja anuomet nutapytas Franco Rubo paveikslas, kuriame pavaizduota, kaip Rusijos imperijos kariai 1827 metų spalio 1 dieną įžengia Irevano tvirtovėn. Taigi anuomet, o ne dabar tapytame paveiksle – gausybė musulmoniškų maldos namų. Nė vienos bažnyčios. Tas paveikslas – netiesioginis, bet iškalbingas įrodymas, jog dabartinis Jerevanas, Armėnijos sostinė, tuo metu buvo išskirtinai musulmoniškas, t.y. azerbaidžanietiškas miestas. O gal kiekvienu Armėnijos žodžiu aklai tikintys lietuviai nori pasakyti, jog dailininkas melavo: vietoj bažnyčių specialiai piešė mečetes?

Kas buvo prieš 1000 metų – prisimena, kas nutiko prieš 100 metų – neprisimena

Deja, Lietuvoje vis dar gajūs mitai, esą Armėnija – labai sena valstybė, kurią žiloje senovėje sunaikino žiaurūs musulmonai. Prisimenu, kaip Vilniaus Karininkų Ramovėje pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“ sulaukiau tiksliųjų mokslų profesoriaus replikos, girdi, Armėnija – tūkstančius metų skaičiuojanti valstybė, egzistavusi dar tuomet, kai jokio Azerbaidžano nė nebuvo (cituoju iš atminties).

Labai keista, kai mūsų profesoriai puikiai prisimenama, kur ir kaip prieš tūkstantį metų gyveno armėnai, o kas Pietų Kaukaze dėjosi vos prieš šimtą arba du šimtus metų, – ignoruoja, neprisimena. Net jei iš tikrųjų prieš tūkstantmetį egzistavo minėta armėnų valstybė, kunigaikštystė ar karalystė, ar tai reiškia, kad dabartinės valstybių sienos turi būti braižomos pagal anuos senuosius laikus? Mes kadaise irgi turėjome nuo jūrų iki jūrų išsiplėtusią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet jei šiandien pradėtume reikalauti prieš tūkstantį metų valdytų teritorijų, Pasaulis mus laikytų pavojingais bepročiais.

Kas pirmasis pakėlė ranką?

Beje, jei žvelgsime į Kaukazo istoriją be emocijų, visuomet svarbu išsiaiškinti, kas gi pirmasis pakėlė ranką prieš savo kaimyną. Jei analizuosime šį klausimą principingai, paaiškės, kad ne azerbaidžaniečiai pirmieji pradėjo vyti iš gimtųjų namų armėnus. Pirmosios pabėgėlių virtinės pajudėjo ne iš Azerbaidžano, o iš Armėnijos. Pirmieji pabėgėliai, netekę gimtųjų namų, buvo būtent Armėnijoje gyvenę azerbaidžaniečiai. Po to iš gimtųjų namų buvo stumiami ir Kalnų Karabache gyvenantys azerbaidžaniečiai. Armėnams puikiai sekėsi įgyvendinti šią išstūmimo politiką, nes tuometinė SSRS vadovybė, įskaitant ir Michailą Gorbačiovą bei jo proarmėniškai nusiteikusius patarėjus, gynė išskirtinai Armėnijos interesus, o į Azerbaidžano teises žvelgė atsainiai, pro pirštus.

Sumgaito niuansai

Kai įrodinėjama, jog 1988-aisiais azerbaidžaniečiai Sumgaite surengė armėnų skerdynes, pirmiausia derėtų prisiminti tų dienų specifiką. Ar tokią stambią provokaciją įmanoma surengti be KGB vadovybės Kremliuje žinios ir palaiminimo? Vargu. O ar pogromai prieš armėnus Sumgaite buvo naudingi Azerbaidžanui? Vėl gi – ne. Po jų Vakarai vartojo itin nepatraukliai azerbaidžaniečius apibūdinančius epitetus. 

Eduardas Grigorianas

Galų gale kodėl Azerbaidžaną kaltinantys istorikai, politikai bei žurnalistai nenori prisiminti, jog smurtautojams Sumgaite nurodinėjo vis tik ne azerbaidžanietis? Pogromams vadovavo Eduardas Grigorianas, kurį tuometinė Sovietų Sąjunga ir sovietinė Armėnija labai švelniai nubaudė – ne tik kad nesušaudė, bet ilgainiui paleido net į laisvę.

Taip pat kirba paklausti – kodėl Sumgaito įvykiams tirti buvo pasiųsti išskirtinai armėnų tautybės tyrėjai, o visi azerbaidžaniečių tautybės prokurorai, milicininkai, teisininkai – nustumti į šalį?

Protingiausiai pasielgė latviai ir estai

Dabar – dėl 1915-ųjų tragedijos. Taip, Lietuva jau senokai pripažino, kad toji nelaimė yra ne kas kitas, o genocidas, kurį anuomet turkai surengė prieš armėnus. Bet juk taip nusprendėme net paviršutiniškai nepavartę turkiškų, azerbaidžanietiškų archyvų. Vaizdžiai tariant, žengėme labai svarbų žingsnį neišklausę kitos, vadinamosios antrosios, nuomonės. Ar tai – profesionalu, sąžininga? Beje, nei latviai, nei estai tų tolimų 1915-ųjų įvykių nepavadino prieš armėnus surengtu genocidu. Susilaikė. Pasirinko švelnesnę formuluotę.

Mano supratimu, Ryga ir Talinas pasielgė teisingiau nei Vilnius. Nes nė vienas latvių ir estų istorikas nė trumpam nėra pravėręs Ankaros, Stambulo ir Baku archyvų durų. Taip pat, kaip ir lietuviai, estai ir latviai nevartė ir Jerevano archyvuose saugomų dokumentų (armėnai į savo archyvus neįsileidžia).

Ar nėra keista, kad armėnai, siekdami kuo didesnio viešumo, vis tik savo archyvus laiko uždarytus? Gal tie dokumentai saugomi nuo kitataučių akių todėl, kad juose – duomenys, bylojantys, jog turkai jų imperijoje gyvenusius armėnus pradėjo persekioti tik po to, kai paaiškėjo, kas ginklu, klasta ir visomis kitomis įmanomomis priemonėmis talkina Osmanų imperiją teriojančiai carinei Rusijai?

ASALA ir kitos teroristinės organizacijos

Nereikia idealizuoti turkų su azerbaidžaniečiais. Bet kodėl tada idealizuojame Armėniją? Prisiminkime, kas dar visai neseniai surengė dešimtis teroro aktų prieš turkų ir azerbaidžaniečių diplomatus, istorikus, mokslininkus ne Turkijoje ir Azerbaidžane, o JAV, Europoje, Australijoje? Ogi smogikai iš ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun… Kas šioms teroristinėms organizacijoms vadovavo, kas joms priklausė? Ar oficialusis Jerevanas jas pasmerkė?

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Žodžiu, keista, labai keista logika: dėl nesutarimų su turkais ir azerbaidžaniečiais mirtiną pavojų kelti niekuo dėtiems amerikiečiams, australams, prancūzams, vokiečiams, belgams, danams, austrams…

Kalbėkime atvirai, be užuolankų: nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai vien tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 žmones. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti.

Gal Lietuvai, kritiškai apibūdinusiai senus, tolimus 1915-ųjų įvykius, derėtų įvertinti ir tai, kas dėjosi visai neseniai – tik vakar, užvakar ir ne bet kur tolimame Kaukaze, o pačiame Europos centre? Kodėl Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune dygsta armėniški kryžiai – chačkarai, kuriais armėnai dažniausiai prisimena 1915-ųjų netektis, o štai Lietuvoje paminklų, pagerbiančių nuo teroristinių organizacijų ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun nukentėjusių bent jau aeuropiečių atminimą, – nė vieno?

Dar prisiminkime, jog Turkija – mūsų sąjungininkė, nes kaip ir mes priklauso NATO aljansui, dar pabrėžkime, jog Azerbaidžane nėra nė vienos Rusijos karinės bazės, o Armėnijoje rusų ginkluotosios pajėgos Giumri mieste pagal sutartį įsikūrusios labai ilgam, – ir turėsime itin keistą vaizdą.

Slaptai.lt redakcija. Šis straipsnis buvo nusiųstas bernardinai.lt redakcijai, bet ji atsisakė jį skelbti. Atsisakymo motyvų nenurodė.

2019.04.04; 13:17

LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai Azerbaidžano žmonės paminėjo 26-ąsias Chodžalio tragedijos metines. 1992 metų vasario 26 d. armėnų separatistų pajėgos, užėmusios šį nedidelį miestelį Kalnų Karabache, surengė masines taikių gyventojų žudynes. Dabar, prabėgus kelioms savaitėms po metinių minėjimo visame pasaulyje, galime apibendrinti, kaip oficialusis Jerevanas tebemeluoja bandydamas nuslėpti savąją kaltę.

Armėnų akibrokštas metinių dieną

„Chodžalio skerdynių metinės: šiurpus istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti“ – taip pavadintą straipsnį paskelbė Rusijos naujienų tarnyba „Federal Pres“ vasario 26-ąją.

Jame rašoma, jog „istorikai Chodžalio genocidą laiko vienu sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš azerbaidžaniečių tautą, tačiau ir prieš visą žmoniją.“ Tos nakties įvykiai kelia siaubą iki šiol. Kaltieji privalo būti nubausti – kad to pasaulyje niekur ir niekada nepasikartotų.

Apie tai parašė ir kai kurie kiti Rusijos leidiniai. „Nezavisimaja gazeta“ priminė („Безразличие к трагедии в Ходжалы неприемлемо“), kad sutinkamai su tarptautine teise prieš Chodžalio gyventojus įvykdytas nusikaltimas turi būti pripažintas genocidu, o jo kurstytojai patraukti atsakomybėn. „Svobodnaja presa“ priminė („Ходжалы: память, которую не убить“), kad karas Kalnų Karabache įsiplieskė „Armėnijai pareiškus teritorines pretenzijas Azerbaidžanui“. Pasaulis nepamiršo nedidelio Azerbaidžano miestelio ir jo gyventojus ištikusios tragedijos. Ją primena paminklai: Olandijoje – Hagoje, Bosnijos mieste Sarajave, Turkijos sostinėje Ankaroje, tolimajame Mechike… Pastararųjų metinių išvakarėse Turkijoje atidengtas dar vienas paminklas Hodžalio genocido aukoms pagerbti. Internetinis laikraštis „Dni.ru“ savo ruožtu priminė: tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ tiesioginiais Chodžalio tragedijos kaltininkais paskelbė armėnų separatistus. Esama daugybės žudynių vietoje pabuvojusių žurnalistų liudijimų apie šiurpų susidorojimą su taikiais gyventojais. 

Rusijos valstybės dūmos deputas, Rusijos – Azerbaidžano tarpparlamentinės draugystės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas pasiuntė vyriausybinę telegramą Azerbaidžano Respublikos prezidentui Ilhamui Alijevui. „Rusijos liaudis, – sakoma joje, – šiandien liūdi kartu su Azerbaidžano žmonėmis. Genocido aktas, nusinešęs 613 žmonių gyvybes, pasaulio bendrijos turi būti pasmerktas, o kaltieji susilaukti griežtos bausmės. Negalima likti abejingam žvelgiant į šiurpius fotokronikos kadrus, užfiksavusius nežmoniško žiaurumo nusikaltimą. Visi drauge turime padaryti visa įmanoma, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų.“

Tokią dieną Armėnijoje reikėtų bent patylėti. Kur tau!

Vasario 26 d. Armėnijos naujienų tarnyba „News.am“ paskelbė rusišką tekstą miglotu pavadinimu – „За Ходжалинской трагедией стоит Азербайджан“. Tačiau iš pirmojo sakinio paaiškėja, kas turima galvoje: „už įvykius Chodžalio mieste atsakinga Azerbaidžano pusė, o ne Armėnijos“. Taip pasakė „Pabėgėlių iš Azerbaidžano SSR  kongreso“ atstovė Mariam Avakian. Esą armėnams užpuolus miestą („Chodžalio užėmimas armėnų pusei turėjo milžinišką reikšmę“) taikūs gyventojai traukėsi Agdamo miesto link ir ten buvo azerbaidžaniečių pajėgos, kurios, „pamačiusios žmones, atidengė į juos ugnį“.

Didesnio melo išgalvoti neįmanoma!

Vadinasi, melavo visi, kurių liudijimai paskelbti antai knygoje “Khojaly Witness of a war crime – Armenia in the Dock”, pasirodžiusioje Londone 2014 metais, o vėliau išleistoje rusiškai (2015), prancūziškai (2016). Visi – žmonės, liudiję, ką matė savo akimis; apie tai rašę įvairių šalių žurnalistai ir tuos įvykius tyrę mokslininkai. Ir visos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos (Memorial, Human Rights Watch/Helsinki) – apgaulė? Žiniasklaidoje – ir užsienio (The Washington Post, Le Monde, The Times), ir Rusijos (Труд, Комсомольская правда, kt.) – skelbtos nuotraukos irgi  yra kažin kokia klastotė?

Išeina, viso pasaulio sąmokslas prieš armėnus – ne kitaip? Vadinasi, ne Armėnija turi stoti prieš tarptautinį teismą, o Azerbaidžanas?

… 1992 metų vasario 26-osios rytą Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, valdomas Leonido Kraveco, skrido viršum Chodžalio apylinkių, kai antrasis pilotas šūktelėjo: „Žiūrėkite, kiek visko primėtyta!” Įgulos vadas paleido mašiną žemiau: tai, kas margavo, buvo keli šimtai žmonių kūnų. „Po lauką vaikščiojo smogikai ir šaudė į sužeistuosius, – vėliau pasakojo Kravecas. – Mus pamatę, jie atidengė ugnį į sraigtasparnį. Mums pavyko pasprukti“.

Tą patį vakarą Azerbaidžano prezidento atstovas paprašė Rusijos karinės vadovybės malūnsparnio Azerbaidžano TV grupei į tą vietą nuskraidinti; kartu su Baku žurnalistu Čingizu Mustafajevu (po trijų mėnesių žuvo Kalnų Karabache, sprogus separatistų minai) skrido grupelė Rusijos ir užsienio žurnalistų. Nors sraigtasparnis buvo paženklintas raudonu kryžiumi, juos apšaudė. Vis dėlto pilotui pavyko nutupdyti sraigtasparnį, o netrukus vėl įsodinti Čingizą ir kitus, spėjusius paimti kelis nužudytų vaikų kūnelius, tarp kurių buvo ir atskridusio milicininko „baisiai sužalotas“ 3-4 metų sūnelis. „Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka, kai kulka pataiko į vaiko galvą? Beveik nelieka galvos.“

Šiuo sraigtasparniu skridęs Rusijos televizijos žurnalistas Jurijus Romanovas filmavo 37 sekundes, tačiau savo akimis spėjo pamatyti daugiau. „Visas didžiulis laukas iki artimojo horizonto buvo nusėtas moterų, senių, visokio amžiaus, nuo kūdikių iki paauglių, berniukų ir mergaičių lavonais…“  O tolumoje jis įžvelgė karuomenės maskuojamąja uniforma vilkinčias žmogystas,kurios „iš automatų leido ugnį į mūsų sraigtasparnį, kaip ugniagesiai vandenį iš žarnų.“

Patikėjus Mariam Avakian, išeitų, kad „azerbaidžaniečių pajėgos“ apšaudė sraigtasparnį, kuriuo nuskraidinti žurnalistus prašė Azerbaidžano prezidento atstovas?

Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste

Galiausiai. Bene pati nesuvokdama, ką sako, Mariam Avakian melu apkaltino… patį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą. Išeitų, jis melavo, kai prieš penkiolika metų, būdamas Armėnijos gynybos ministru, britų žurnalistui Tomui de Valui pasakė: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad su mumis galima juokus krėsti, kad armėnai neišdrįsiantys pakelti rankos prieš taikius gyventojus. Tačiau mes įstengėme pergalėti tai [sulaužyti stereotipą]. Štai kas atsitiko.“ Šiuos žodžius randame Tomo de Valo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“, dienos šviesą išvydusioje 2003 metais.

Jerevanui tarptautinė teisė – tuščias garsas

Kaip žinome, 2001 metais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančių žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos“.

Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Paminklo Hodžaly aukoms pagerbti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos Respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas.

EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus – ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra galutinis. EŽTT sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  kontroliuoja atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Būtume neteisūs sakydami, jog Strasbūro teismo sprendimo svarbą pasaulinė žiniasklaida visiškai nutylėjo. 2015-ųjų rudenį įtakingas amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį apie Kalnų Karabachą („Revisiting evenst in Nagorno-Karabakh“), kurio motto: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“, – teigia jo autorius profesorius Aleksandras Muronsonas. Straipsnis įsidėmėtinas būtent tuo, kad savo teiginį profesorius grindžia ne tik žinoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“.

Iš tiesų – „Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas“. Šių metų sausio 24 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė kalbą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje. Jo žodžiais, „Azerbaidžanas įžiebė karą, siekdamas visiško armėnų išnaikinimo Arcache“. Armėnai turi teisę vadinti Kalnų Karabachą Arcachu arba dar kaip, tačiau meluoti viso pasaulio akivaizdoje…

Agresorių laukia atpildas

Žinomas rusų istorikas, karinis ekspertas ir politologas Olegas Kuznecovas praėjusių metų pavasarį parengė peticiją Rusijos Federacijos valstybės dūmai, ragindamas pripažinti armėnų teroristų nusikaltimus Chodžalyje mieste azerbaidžaniečių tautos genocidu (nusikaltimu žmoniškumui). Tai padarė, kaip sakė žurnalistams, „iš vidinio įsitikinimo, nesiekdamas kokios šlovės ir liaupsių.“ Monografijos „Armėnų transnacionalinio terorizmo istorija XX šimtmetyje“ autorius po daugelio metų tyrinėjimo mano suvokęs šio „etninio kriminalinio reiškinio“ esmę. „Aš tai žinau ir noriu, kad tai žinotų ir mano tėvynainiai.“

Šiame dokumente sakoma, kad Chodžalio gyventojų masines žudynes vykdė Kalnų Karabacho armėnų separatistų grupės „Arabo“ smogikai, vadovaujami Libano piliečio Manvelo Jegizariano. Bedrininkavo buvusios Sovietų Sąjungos, o tuo metu – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ginkluotųjų pajėgų 366-to motorizuoto šaulių pulko 2-ojo bataliono, vadovaujamo Seirano Oganiano, kariai, daugiausia armėnai; Oganianas 2008–2016 metais ėjo Armėnijos Respublikos gynybos ministro pareigas. Peticijoje nurodoma, jog įsakė susidoroti su taikiais gyventojais asmeniškai Kalnų Karabacho „savigynos pajėgų komiteto pirmininkas“ Seržas Sargsianas (2008 metais tapo Armėnijos Respublikos prezidentu).

Hodžaly aukoms atminti

Masinių žudynių metu žuvo 613 žmonių, iš jų 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių; 56 žmonės nužudyti itin žiauriai; Iš 8 šeimų neliko nei vieno gyvo. 487 žmonės, tarp jų 76 vaikai, buvo sužeisti, 150 žmonių dingo be žinios, 1 275 žmonėms teko įkaitų dalia. Savuosius namus turėjo palikti iš viso 5 379 žmonės.

Peticijoje taip pat primenama, jog šį armėnų teroristų nusikaltimą Azerbaidžano gyventojų genocidu pripažino Meksikos, Turkijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Peru, Jordanijos, Hondūro, Džibučio parlamentai; nusikaltimu žmoniškumui – Pakistano, Sudano, Izraelio, Čekijos parlamentai, taip pat Islamo Konferencijos Organizacijos parlamentinė asamblėja.

Rusijos visuomeninio-politinio laikraščio „Tribuna“ vasario 26 d. išspausintame straipsnyje („Война всех против всех: уроки Ходжалы“) rašoma, kad „jau nuo XIX amžiaus armėnų šovinistai-nacionalistai nuosekliai varė azerbaidžaniečių tautos etninio valymo ir genicido politiką. Apie tai liudija daugybė istorinių dokumentų“. Chodžalio tragedija yra Armėnijos vadovybės įvykdytas azarbaidžaniečių tautos genocidas, nors pasaulio bendrija šito dėl „regioninių elitų interesų“ iki galo nepripažįsta. Tačiau po to, kas įvyko, pasaulio žmonės į Armėniją žvelgia kaip į agresorę ir tokia ji išliks ateities kartose. Chodžalio tragedija pasaulio visuomenę perspėja, kaip pavojinga nuolaidžiauti Armėnijos vadovybei, linkusiai į karines provokacijas ir avantiūras. Galiausiai, agresorių neišvengiamai laukia istorinis atpildas ir tai gali įvykti kievieną valandą.

Slaptai.lt informacija

2018.03.15; 04:50

Kilimas „Ovčulug“. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku

Portalas Slaptai.lt turi sumanymą – apklausti visus Lietuvos europarlamentarus, reziduojančius Briuselyje. Tikslas – išsiaiškinti, kaip Europos Parlamente dirbantys mūsų atstovai vertina Europos Sąjungos ateitį, ES santykius su JAV, Rusija bei Rytų partnerystės programos perspektyvas.

Keli mūsų europarlamentarai, pavyzdžiui, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, jau davė išsamius videointerviu. Kitų interviu tikimės sulaukti artimiausiu metu. Treti kažkodėl tyli. Vienas iš ilgiausiai tylinčiųjų – europarlamentaras Petras Auštrevičius. Tikriausiai taip ir nepavyks jo prakalbinti, nes, įtariame, politikui labai nepatinka vienas mūsų klausimas – kodėl ES vadovybė taiko dvigubus standartus, vertindama Armėniją ir Azerbaidžaną. Parlamentaras tikriausiai norėtų, kad nerašyta, sumaniai maskuojama nuostata – visuomet palaikyti Jerevaną, o Baku nuolat peikti – išliktų Europoje ir ateityje. 

Be abejo, Rytų partnerystė – sudėtinga tema. Oficialusis Briuselis dėl glaudesnių europinių santykių šiuo metu kalbasi su šešiomis labai skirtingomis Rytų partnerystės programoje dalyvavusiomis, dalyvaujančiomis valstybėmis. Tai Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija, Azerbaidžanas ir Armėnija. Jos visos turi specifinių rūpesčių ir bėdų. 

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau įtartiniausia šioje kompanijoje – Armėnija. Drįstu manyti: jei ES elgtųsi principingai, vargu ar į Rytų partnerystės programą ji įtrauktų šią šalį. Armėnija, iš kurios pusės žiūrėsi, – agresorė. Moldova, Gruzija, Ukraina, Baltarusija ir Azerbaidžanas nėra okupavę nė pėdos svetimų žemių. Atvirkščiai – tai jos kenčia nuo Kremliaus politinių ir karinių intrigų. O štai Armėnija dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, užpuolė Azerbaidžanui pagal visas tarptautines teises ir normas priklausantį Kalnų Karabachą. 

Žinoma, Kalnų Karabacho užimti armėnams nebūtų pavykę be politinės, karinės ir finansinės Rusijos pagalbos bei Kremliaus palaiminimo. Kad Armėnija neišsiverčia be Rusijos tankų, byloja ir tai, kad armėniškame Giumri regione ilgam dislokuotas rusiškas karinis dalinys. Bet, diskutuojant diplomatų kalba, Rusija atvirai nedalyvavo atimant iš Azerbaidžano regioną, vadinamą Kalnų Karabachu (kaip žinome, Rusija nepripažįsta dalyvavusi okupuojant ir Moldovos, Gruzijos, Ukrainos žemių).

Tad garbingo Europos tautų sambūrio vadovai, šnekėdamiesi su oficialiuoju Jerevanu, nė akimirkai neturėtų pamiršti: tarp Armėnijos ir kitų europietiško pakvietimo trokštančių šalių – milžiniškas skirtumas. Taip, tiek NATO, tiek ES šalys armėnų veiksmus Kalnų Karabache pripažįsta neteisėtais, nuolat ragina oficialųjį Jerevaną išvesti karines pajėgas iš azerbaidžanietiškų žemių. Bet juk Armėnijos vadovybė nereaguoja į Europos pastabas. Jau ištisus du dešimtmečius Jerevanas ignoruoja europietiškas rezoliucijas. Kalbant atvirai, spjauna Europai į veidą. Ir vis dėlto Europa šią šalį užsispyrusi bando atvesti į ES.

Ar nebūtų logiška pirmiau Armėnijai iškelti ultimatumą – arba grąžinate tai, kas jums nepriklauso, arba jums durys į ES – uždarytos. Juk nė viena kita Rytų partnerystės programose dalyvaujanti šalis nėra okupavusi kaimyninių žemių. Galų gale ar protinga Armėniją traukti į ES, kol Giumri dislokuota Rusijos kariauna? Tokia turėtų būti logika.

Tačiau Lietuvoje vis dar atsiranda politikų, kurie į nepaneigiamus argumentus (Lietuva kartu su NATO ir ES pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą kartu su Kalnų Karabachu) keistai atsako: „o tu paklausyk, ką apie savo geopolitinę padėtį kalba Armėnijos politikai, pavyzdžiui, ilgametis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas“? Absurdų absurdas. Šitokia logika vadovaudamiesi pražūsime. Pirma, jei jau privalu išklausyti Armėnijos vadovų „minčių“, tai kodėl tada ignoruojame Rusijos prezidento Vladimiro Putino „matymus“? Kodėl neįsiklausome į Šiaurės Korėjos bepročio „branduolinius argumentus“, kodėl rimtai nežiūrime į apsišaukėlių Donbaso, Luhansko ar Padniestrės respublikų „prezidentų“ svaičiojimus?

Antra, vadovaujantis logika, jog visuomet privalu išklausyti ir kitokią nuomonę, galime įklimpti net ir lietuviškoje problematikoje. Kad ir dėl Vilniaus ar Klaipėdos žemių priklausomybės ar Kaliningrado srities praeities. Juk tokių, kurie Vilnių laiko lenkišku miestu, o Klaipėdą – vokišku arba rusišku, – gausu. Nejaugi mus gali sugraudinti kai kurių Rusijos politikų, intelektualų, žurnalistų pareiškimai, esą „Kaliningradskaja oblast – jokia ne Prūsija, jokia Mažoji Lietuva, o tik „isskonno ruskije zemli“?

Tad kodėl pametame sveiką protą, kai išgirstame Armėnijos veidmainiškas aimanas, esą šalis iš visų pusių apsupta agresyvių, priešiškų musulmoniškų šalių, todėl ji, suprask, neturi kur dėtis, tik slėptis Rusijos glėbyje? Man regis, atsakymas – paprastas. Nereikėjo okupuoti to, kas tau nepriklauso, ir santykiai su Azerbaidžanu nebūtų blogi. Net ir dabar nėra vėlu – grąžinkite Kalnų Karabachą azerbaidžaniečiams, atsiprašykite jų, ir Azerbaidžanas atleis. Dabar gi armėniškas dviveidiškumas akivaizdus – iš kaimyno atima žemės sklypą, o paskui visam pasauliui skundžiasi, kad kaimynas – susiraukęs, piktas.

Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje

Dėl Turkijos – ta pati logika. Liaukitės terorizavę turkus dėl 1915-ųjų įvykių. Taip, 1915-ųjų tragedija nusinešė milijonus gyvybių. Beje, iš visų pusių. Bet laikrodžio rodyklės jau nebepasuksi atgal. Po šios nelaimės praėjo daugiau nei šimtas metų. Nepamirškite šios tragedijos, gerbkite aukas, statykite paminklus, rašykite knygas, kurkite filmus, bet tai darykite Armėnijoje. Liaukitės nurodinėti turkams, taip pat – ir Europai, ir Lietuvai, kaip mes visi privalome traktuoti 1915-ųjų nelaimes. Turėkite drąsos pripažinti, kad 1915-aisiais jumis manipuliavo su Osmanų imperija kariavusi carinė Rusija, ir jūs, norom – nenorom, pasirinkote ne turkų, tarp kurių gyvenote, o jų mirtinų priešų pusę – Kremlių. Beje, daug ką jums derėtų prisiminti: carinės Rusijos organizuotus masiškus jūsų perkėlimus į azerbaidžanietiškas žemes, Turkmančajaus sutartį, azerbaidžanietišką Jerevano praeitį, Hodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių likimą, pogromų prieš armėnus Sumgaite organizatoriaus Eduardo Grigoriano armėnišką kilmę… 

Taip pat labai svarbu, kad pripažintumėte, jog dešimtys teroro aktų, kuriuos Europoje, JAV ir Australijoje vos prieš kelis dešimtmečius surengė jūsų teroristinės organizacijos, įskaitant ir ASALA, – didelė klaida. Atsiprašykite dėl jūsų teroristų agresijos bent jau nukentėjusių prancūzų, vokiečių, belgų, amerikiečių, danų, norvegų… Ir tada jūs, armėnai, pajusite, kiek daug oponentų be ypatingų pastangų tampa jūsų draugais. 

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

O tiems, kurie vis tiek nori išklausyti armėnų argumentus, galiu priminti, jog pasaulyje esama įvairiai mąstančių armėnų. Seržas Sargsianas – dar ne visa Armėnija. Paskaitykite, kokį laišką Seržui Sargsianui 2017-ųjų paskutinėmis gruodžio dienomis parašė įtakingas jo tautietis.

Omenyje turiu Rusijoje gyvenantį armėną Levoną Markosą. Skelbiame laišką be sutrumpinimų, nors ne su visomis jo mitimis sutinkame (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/60061).

Ir vis dėlto gal perskaitę laišką pradėsime blaiviau žvelgti į Armėnijos vadovus, neva nuoširdžiai susirūpinusius Armėnijos ir armėnų tautos ateitimi?

XXX

Levono Markoso atviras laiškas Seržui Sargsianui

Pone Prezidente!

Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas

Dar kartą ir, sprendžiant iš visko, paskutinį, kreipiuosi į Jus atviru laišku per žiniasklaidą. Kodėl paskutinį? Nes Jūs ir Jūsų padėjėjai atkakliai nekreipiate dėmesio į mano laiškus ir visiškai juos ignoruojate. Tai jau, švelniai sakant, žinote, prastas tonas.

Pirmiausia, Seržai Azatovičiau, – nedidelis ekskursas į istoriją. Nes reikia Jums kai ką priminti. O būtent – kaip 2000 metų pradžioje to meto AR prezidentas Robertas Kočarianas, Jūs (tuomet AR gynybos ministras ir Saugumo tarybos sekretorius) ir Armėnijos CB (Centrinio banko) pirmininkas Tigranas Sarkisianas, pasinaudoję mano patriotiniais jausmais, nutarė įtraukti mane į Armėnijos ekonomikos gelbėjimą.

Jeigu Jūs turite nors truputį sąžinės, tai Jūs turite atsiminti, kokią reikšmingą materialinę ir finansinę paramą aš teikiau Arcachui jo teisingoje kovoje prieš agresorių Azerbaidžaną. Praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje aš ėmiausi aktyvių veiksmų išlaisvinant armėnus pabėgėlius iš Baku ir apskritai iš Azerbaidžano, gelbėjau tėvynainius nuo jiems grėsusios tikros mirties. Beje, dalis iš tų pabėgėlių ir šiandien, beveik po ketvirčio amžiaus, tebegyvena Maskvoje mano viešbutyje, kuris tuomet buvo paverstas bendrabučiu…

Aš teikiau pagalbą pagal išgales ir Jums, ir Jūsų giminėms, pone Prezidente. Tikiuosi, Jūs to neužmiršote?

2000-ųjų metų pradžioje Jūs, pone Prezidente, asmeniškai atvykote į Maskvą su man adresuotu pasiūlymu: išpirkti/įsigyti kai kurias Armėnijos gamyklas, fabrikus ir kitas įmones, kurios faktiškai „grimzdo į dugną“ ir ekonominiu požiūriu buvo visiškai neįdomios. Be to, Jūs ilgai mane įkalbinėjote – vos nepalaužėte – įsigyti bankrutuojantį „Credit-Yerevan bank“-ą. Dabar nesismulkinsiu, bet faktas lieka faktu. Visa tai Jūs motyvavote tuo, kad, girdi, „šalies biudžetas tuščias ir reikalauja finansinių įplaukų“.

Tada aš Jumis patikėjau. Ir nusprendžiau investuoti į Armėnijos ekonomiką nemažai lėšų. Dėl to, beje, sumažinau kai kuriuos savo perspektyvius ir net labai konkurencingus aktyvus Rusijoje. Tarp jų, antai, buvo degalinių tinklas „Sretenka–Petroleum“, aprėpiantis apie 25 degalines vien tik Maskvoje. Be to, aš paėmiau didelius kreditus Rusijos bankuose. Ir visas tas didžiules lėšas įdėjau į Armėnijos ekonomiką. Nes nuoširdžiai troškau padėti savo Tėvynei, patekusiai į sunkią padėtį.

Pasitikėjęs Jumis ir priėmęs Jūsų pažadus kaip „tikrą pinigą“, aš įsigijau Armėnijoje virtinę įmonių bei objektų, kurie bankrutavo ir ekonomiškai buvo visiškai neįdomūs. Be „Credit-Yerevan bank“-o, Jums rekomendavus aš įsigijau: Sisiano akmens apdirbimo gamyklą, Kapano vario-molibdeno kombinatą, AAB „Bazalt Džrvež“, UAB „Agrineks“, Hrazdano šiltnamių kompleksą, kompleksą „Sevan Motel“, UAB „Intermotor Armenija“ (2002 m. ši kompanija buvo oficiali Mersedes Benz atstovė Armėnijoje), grožio saloną „Zepiur“.

O gerokai prieš tai aš Jerevane jau turėjau nuosavus tris turgus: 000 „Jerevano turgus Nr.1“ (šalia centrinės parduotuvės, dabar ten „Taširas“); 000 „Jerevano turgus Nr.2“ („Dengtas turgus“ Maštoco prospekte); 000 „Jerevano turgus Nr.7“ (3-jame Norkos masyve).

Aš neslėpiau, kad atėjau į Armėniją rimtai ir ilgam, ir ketinu plėtoti daugiaprofilinį verslą. Čia minėtų ir virtinės kitų pramonės objektų pagrindu sudariau keletą perspektyvių pramoninio profilio projektų. Jų bendrą vertę nepriklausomi auditoriai iš Maskvos nustatė 300 milijonų JAV dolerių. Tie projektai galėjo duoti rimtą impulsą Armėnijos ekonomikos plėtrai. Ir kai kurie iš jų priartėjo prie pat starto. Tačiau toliau reikalai taip ir nepajudėjo. Nieko konkretaus, vien muilo burbulai ir tušti žodžiai.

Galų gale, įdėjęs į Armėnijos ekonomikos šimtus milijonų dolerių, įskaitant tam tikrą „stabilizacinį užstatą“, aš patyriau didžiulių nuostolių ir buvau priverstas aiškintis su vietiniais teismo antstoliais. Tik neapsimeskite, kad Jūs su tuo niekaip nesusijęs. Ir dar kaip susijęs!

Jūs pasielgėte nesąžiningai, pone Sargsianai (tai tik kalbant diplomatiškai). Jūs apgaule, taip sakant, „Tėvynės gelbėjimo“ dingstim, „įbrukote“ man bankrutavusį „Credit-Yerevan bank“-ą, iš kurio tuo metu pumpavo pinigus visi, kas netingėjo. Jūs, kaip aukštas valstybės vadovas, neturėjote jokių teisių nei įgaliojimų siūlyti išpirkti objektą, užgultą daugybės skolų ir įsipareigojimų. Ši afera – vadinkime daiktus savais vardais – buvo prasukta tiesiogiai dalyvaujant tuomečiam valstybės vadovui – Robertui Kočarianui, buvusiam „Credit-Yerevan bank“ savininkui Martynui Oganesianui, AR Centrinio banko pirmininkui Tigranui Sarkisianui, taip pat Jums ir Jūsų šeimai. Gal aš neteisus?

Šiandien į mane kreipiasi daug tėvynainių, kurie skaudančia širdim ir su kartėliu pasakoja apie netvarką ir savivalę Armėnijoje. Jūsų sukonstruota korupcinė ir užgrobimų sistema toliau dirba savo juodą darbą. Pastaraisiais metais Jūsų komanda, iš esmės, apiplėšė 34 stambius armėnų verslininkus. Naudojama jau išbandyta schema: iš pradžių iš žmonių „Tėvynės labui“ išviliojami dideli pinigai, o paskui jiems surezgami kaltinimai – kad nušalintumėte nuo verslo, išstumtumėte iš Armėnijos, o „parduotus“ objektus pasisavintumėte, kaip ir sumokėtus už juos pinigus. Su tais verslininkais kartojasi visiškai tokia pat istorija, kokią Jūs, Robertas Kačarianas ir Tigranas Sarkisianas, surezgėte man. Štai kaip Jūs ir tokie kaip Jūs susikrovėte sau milijoninius turtus skurstančioje Armėnijoje.

Mano įsigytus objektus Jūs, pone Prezidente, neteisėtai, plėšikiškai užgrobėte ir atidavėte sau artimiems žmonėms – Samvelui Aleksanianui ir Gagikui Chačatrianui. Beje, aš turiu žinių, jog Aleksanianas ir Chačatrianas ne kartą savo aplinkoje yra sakę, kad pinigus ir pajamas iš mano objektų jie perduoda Jums valstybės reikalams, o Jūs juos dedate į savo kišenę. Kas gi tada gaunasi?  O tas, kad jau daugiau kaip pusantro dešimtmečio Jūs neteisėtai pasisavinate pajamas iš mano objektų, kuriuos banditiškai užgrobėte Jūs ir Jūsų  „parankiniai“ (Lfiko Samo, Juodojo Gago ir kit).

Asmeniškai Jūsų nurodymu, pone Sargsianai, man Armėnijoje absoliučiai nepagrįstai buvo iškelta baudžiamoji byla, o man pačiam paskelbta tarptautinė paieška. Nors aš apskritai nuo nieko slėptis nė neketinu. Jums mano adresas Maskvoje puikiai žinomas, jau nebūkite per kuklus. Bet esu priverstas Jus nuvilti. Dalykas tas, kad Rusijos Federacijos tyrimo institucijos, nuodugniai išstudijavusios kelerių metų bylos medžiagą, priėjo išvadą, kad mano veiksmuose nėra jokios nusikaltimo sudėties. Man raštu buvo pranešta (aš Jus jau keletą kartų apie tai informavau!), kad tai – galutinis ir nekeičiamas Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų sprendimas. Jis numato teisę, kad man, kaip RF piliečiui, turi būti grąžintas visas mano Armėnijoje neteisėtai atimtas turtas.

Jums tikriausiai labai nepatinka toks autoritetingų Rusijos tyrimo institucijų verdiktas. Matyt, Jums labiau tiktų namudiniai juristai – kliauzių keverzotojai, seniai ištreniruoti šokti pagal Jūsų dūdelę. Tuomet kam gi Jūs reguliariai švaistote ditirambus tai pačiai Rusijai, šlovindamas ją kaip „svarbiausią strateginę sąjungininkę“? 

Atėjo metas grąžinti teisėtai man priklausančią ir plėšikiškai užgrobtą nuosavybę Armėnijoje. Už kurią aš Rusijoje, beje, iki šiol moku už tais laikais paimtus kreditus.

Pone Prezidente! Tikiuosi, kad Jūs bent jau šį kartą susipažinsite su mano kreipimusi ir sureaguosite į jį iš esmės. Primygtinai raginu Jus, remiantis teisėsaugos institucijų sprendimais, grąžinti man mano nuosavybę. Pademonstruokite gi, pagaliau, pilietinę drąsą ir padarykite teisingą ir teisėtą sprendimą grąžinti man mano turtą ir atlyginti mano patirtus finansinius nuostolius.

Esu įsitikinęs kad anksčiau ar vėliau teisingumas vis dėlto nugalės. Tad kodėl Jūs taip atkakliai nenorite, kad tai nutiktų Jūsų prezidentavimo laikotarpiu? Ne dėl savęs vieno prašau – dėl visų apgautų armėnų diasporos verslininkų, kuriuos Jūs su savo parankiniais, gvieždamiesi jų finansinių resursų, suviliodavote rytietiškai gražbylingai ir rytietiškai klastingai. O patikrinus, tie gražiai įvynioti saldainiukai, kaip taisyklė, būdavo tuščiaviduriai.

Pone Prezidente! Pagalvokite apie nacionalinį valstybingumą, apie mūsų Tėvynės Armėnijos, kurios valdymo vadžias armėnų tauta kuriam laikui patikėjo Jums, prestižą. Pasirodykite, pagaliau, kaip tikras valstybės vadovas, nekenčiantis smurto ir apgaulės,  atjaučiantis tautos poreikius. Grąžinkite apgautiems armėnų diasporos verslininkams jų nuosavybę, plėšikiškai užgrobtą su Jūsų žinia ir Jums betarpiškai dalyvaujant. Nusiimkite tą sunkią nuodėmę sau nuo širdies.

Gal bent tada armėnų tauta Jums atleis…

Levonas Markosas

Maskva, 2017 metų gruodžio 17

Informacijos šaltinis – Lragir.am

2018.01.05; 06:52

Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.

Dažniausiai „fakenews“  kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.

O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.

Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako

Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.

Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.

Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.

Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).

Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.

Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.

Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.

Rusija Hagoje pateikė fakenews

Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.

Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.

Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių). 

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.

Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).

Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.

Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.

Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!

Armėnų propaganda seniai tai daro…

Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.

1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.

Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis. 

Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromus prieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.

Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians“ (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…

Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“ viršelis

2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.

Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.

1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).

1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.

Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.

Kasė duobę kitiems – įkrito patys

JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d.  išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).

Formos apačia

Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…

Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.

Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.

Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų –  257 vaikus.

Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje,  – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.

2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos  tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…

Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?

Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.

Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.

2017.05.22; 09:45

Tūlas gali nežinoti, jog norint nukakti į Kalnų Karabachą privalu apie tai pranešti Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijai. Vienas tris pilietybes turintis „LiveJournal autorius nelestinai lankėsi Armėnijos okupuotoje teritorijoje, dėl to Azerbaidžanas įtraukė jį į „juodąjį sąrašą“ – uždraudė jam daugiau ten kelti koją.

Tačiau jis vėl nusigavo į Azerbaidžaną, prieš tai apsiskelbęs, kad keliaus tyčia pažeisdamas šios valstybės sienos įstatymą…

Avantiūristo kelionė į Kalnų Karabachą baigėsi Baku areštinėje

Pastarasis vojažas į Azerbaidžaną ponui Aleksandrui Lapšinui, nuo jo ir pradėjome šį pasakojimą, baigėsi apverktinai. Šį kartą jis prisistatė kaip Ukrainos pilietis, vardu Oleksandras, ir prasmuko pro pasieniečius. Tačiau šį dar dviejų valstybių, Rusijos ir izraelio, pilietį sulaikė praėjusių metų pabaigoje, kai atvyko į Minską. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pats prezidentas Aleksandras Lukašenka savuoju papratimu išsamiai paporino apie incidentą: „Kai šitas klausimas iškilo, aš matau – štai yra toks žmogus. Pavedu užsienio reikalų ministerijai: klausykite, nereikia skandalo, suderinkite su Izraelio, Rusijos ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministrais, kad jis netaptų kokiu nors įkaitu. Jeigu Izraelis, Rusija ir Azerbaidžanas susitars, mes padarysime taip, kaip jie nori. O derėtis niekas nepanoro. Tada aš atsidūriau situacijoje, kada kažin ko nori Rusija, kažin ko nori Izraelis, neaišku ko, bet visiškai aišku, ko nori Azerbaidžanas, o ir pagal įstatymą taip turi būti. Ir aš nutariau veikti pagal įstatymą“.

Azerbaidžanas buvo paskelbęs Lapšino tarptautinę paiešką per Interpolą, o baltarusiai jį sulaikė ir išdavė azerbaidžaniečiams pagal abiejų valstybių susitarimą dėl ieškomųjų ekstradicijos. Rusija ir Izraelis liko nepatenkinti tokiu veikimu „pagal įstatymą“, tačiau didelės audros nekėlė (tiesa, iki Lapšinui atsiduriant šių metų vasario pradžioje Baku, izoliatoriuje, Izraelio užsienio reikalų ministerija priešinosi blogerio išdavimui Azerbaidžanui, o Rusijos nesutikimas nuskambėjo iš užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo lūpų). Skaitytojai įklimpusio autoriaus labai negailėjo. Ir teisingai elgėsi – argi pagarbos verti sąmoningai teritorinio vientisumo principus neigiantys žmonės? Šiandien jie tyčiojasi iš Azerbaidžano teritorinio vientisumo principų norom nenorom talkindami armėnų separatistų užgaidoms, rytoj, žiūrėk, jau neigs Lietuvos, Latijos ar Estijos teises.

O šit Armėnijoje kilo tikra isterija. „Ažiotažas“, kaip parašė kitas autorius. Įvairaus plauko veikėjai agitavo žmones boikotuoti Baltarusiją, nevažiuoti į šią šalį, dargi atšaukti iš Minsko savo pasiuntinį ir suimti (?!). „Armėnijos balso“ (Голос Армении) žurnalistas parašė, kad „dabar dauguma Armėnijos piliečių, kuriuos Azerbaidžanas atvirai vadina priešais, saugiai jaustis Baltarusijoje negali“. Partija „Dašnakcutiun“ surengė piketą Jerevane, prie Baltarusijos pasiuntinybės pastato. Respublikos ombudsmenė (tiria skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų) netgi užsipuolė Rusiją su Izraeliu: esą šių valstybių protestai dėl Lapšino išdavimo Azerbaidžanui buvę nepakankamai griežti ir reiklūs: „Lapšino istorijoje susiduriame su cinišku savo šalies piliečio žmogaus teisių ir interesų nepaisymu, nes Rusijai ir Izraeliui yra svarbiau šios dienos nauda iš ginklų pardavimo“ (Azerbaidžanui – red.).

Nežinia, kiek būtų trukusi ši isterija Jerevane, tačiau galą jai padarė pats Lapšinas, tiksliau žinia, kad jis parašė Azerbaidžano prezidentui atgailos laišką. 40-mečio sūnaus nesubrendėlio pasigailėti prašė ir jo motina, Izraelio pilietė. Armėnų simpatijas vargšui Aleksandrui tartum karvė su liežuviu nulaižė. Kas dar vakar drąsiai gynė Lapšiną, vadino jį vos ne geriausiu armėnų tautos bičiuliu, štai nuo tos akimirkos pradėjo kaltinti visomis nuodėmėmis, tarp jų armėnų nacionalistų ypač mėgstama segioti – išdavyste. Tik Armėnijos delegacijos PACE narė Naira Zagrabian su didžiu pasipiktinimu reikalavo, kad Europos Taryba pasmerktų Azerbaidžano valdžios vykdomą „neteisėtą persekiojimą“. Tiesa, rūsčią kalbą rašydama narė pražiopsojo jau parą praėjus nuo to, kai Jerevane pasikeitė nuomonė dėl „armėnų tautos draugo“…

Viešas prisipažinimas apie būsimą nusikaltimą

Pats Lapšinas laiške Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui, kiek žinoma, parašė viską atsitikus dėl jo naivumo ir panašiai. Tuo tarpu paskaitykime, ką jis dėstė savojoje „Gyvojo žurnalo“ (kirilicos rašmenimis ЖЖ) skiltyje prieš kelionę į Karabachą. Pirmiausia į akis, suprantama, krinta didžiosios raidės: REIKIA 150 BAKSŲ AZERBAIDŽANO ĮSTATYMAMS PAŽEISTI. Blogeris praneša, kad maždaug po savaitės rengiasi vykti išsinuomotu automobiliu į Jerevaną su reikalais, bet turįs idėją dar kartą nuvažiuoti į Karabachą/Arcachą tam, kad pakiltų Azerbaidžano „juodajame sąraše”, nes dabar esąs 16 vietoje, o norįs būti pirmas. Tik štai kokia bėda: automobilio nuoma kainuoja 50 dolerių per dieną, o kelionė į Karabachą – tai trys papildomos nuomos dienos. „Trūksta 150 baksų tam, kad pažeisčiau Azerbaidžano įstatymus. (…) Padėkite gerieji žmonės, kas kuo gali”.

Iš rimtųjų? Skaitome dar kartą. A-a-a! Pačiame viršuje skliaustuose parašyta: „Ne reklama, o pokštas, pinigų nereikia!” Kitas šitą pastabą gal pirmiausia ir perskaitė, dar tekste šypsosi saulutė, mielas pokštas – aukoti nereikia. Bet važiuoti važiuos – tai ne pokštas. Už savus ar kokių labdarių pinigus. Izraelio užsienio reikalų ministerija prieš Lapšino ekstradiciją protestavo tokiais žodžiais: „Izraelis negali leisti, kad Izraelio pilietis nukentėtų dėl dienoraštyje pareikštos nuomonės“. Iš anksto sumanyto nusikaltimo, tyčios viešas prisipažinimas – irgi nuomonė?! Įdomu, kaip pasielgtų Lietuva, Vokietija, Prancūzija ar kokia kita Europos Sąjungos šalis, net ir tas pats Izraelis, jei ponas Lapšinas atvirai prisipažintų norįs pažeisti jų įstatymus, viešai neigtų jų teritorinio vientisumo principus? Taip pat tvirtintų, esą blogeris Lapšinas turi teisę pažeisti Lietuvos, Vokietijos, Prancūzijos, Izraelio įstatymus, mat įstatymų pažeidimas ir tarptautinių principų nepaisymas tėra nekalta nuomonė?

Dabar paskaitykime, ką Lapšinas parašė grįžęs iš kelionės. Teksto antraštė „Rungtynės čempionų lygoje: Azerbaidžano Respublika prieš Sašą Lapšiną, santykis 1:0 blogerio naudai!” (Игра в лиге чемпионов: Республика Азербайджан против Саши Лапшина, счет 1:0 в пользу блогера!). Sužinome, kad kai 2012 metais Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija įtraukė jį į neteisėtai Karabache pabuvojusių asmenų sąrašą ir uždraudė įvažiuoti į šalį, taigi ir į armėnų okupuotas teritorijas, Lapšinas pasakė sau rasiąs būdą vėl atvažiuoti į Baku. Buvo du kartus nuvykęs į Azerbaidžaną jau būdamas įrašytas į „juodąjį sąrašą“. O kaip gi: jis turįs milžinišką kelionių po pasaulį patyrimą, aplankė 150 be trupučio valstybių, daugybė kirstų sienų su pačiais įvairiausiais pasais daug reiškia.

Toliau blogeris aiškina, kad Azerbaidžano pasienyje veikia „morališkai pasenusi“ kontrolės sistema, be to, jis turėjo tam tikrą informaciją: kurio paros laiku kertant sieną yra mažiausia tikimybė įkliūti. Visa tai žinant jam pavyko be didelio vargo, ramiai įvažiuoti į šalį (мне несоставило труда спокойно приехать в страну). 2017 metais jis žada vėl atvažiuoti į Azerbaidžaną ir guldo galvą: pasieniečiai jį pražiopsos ir vėliau pakels į aukštesnę vietą „juodajame sąraše“.

„Tik visiškas idiotas gali girtis internete savo kombinacijomis su pasais, negerbti buvimo šalies įstatymų ir manyti išvengsiąs už tai bausmės. Skamba kietaširdiškai: negaila man jo“, – parašė vienas „Gyvojo žurnalo“ komentatorius. „Lapšinas, žinoma, unikalus žmogus. Sąmoningai padaryti nusikaltimą, o po to smulkiai jį aprašyti, pridėti nuotraukų – kiekgi proto turi turėti žmogus?“ – parašė kitas. Lapšinas pats prisistato rašąs į socialinius tinklus „apie gyvenimą ir keliones“, ir idiotu vargu ar laikytinas. Nebent „naudingu idiotu“, kuriuos išnaudojo Rusijos bolševikų vadas Leninas ir kiti klastingesni veikėjai saviems kėslams įgyvendinti.

Rusijos užsienio reikalų ministras pasakė: „Mes esame prieš žurnalistų ar privačių asmenų apsilankymo toje ar kitoje teritorijoje kriminalizavimą“. Melas. Pabandytų Lapšinas pasišaipyti iš Rusijos noro įteisinti Krymo okupaciją, – iškart atsidurtų kalėjime ilgiems dešimtmečiams.

Armėnai (kai dar gynė) ir kiti aiškino, jog Lapšinas nukentėjo „dėl kelionės į Kalnų Karabachą“. Suprask, už nieką. Anaiptol! Lapšinui Baku iškelta baudžiamoji byla dviejų baudžiamojo kodekso straipsnių pagrindu: 318.2 (valstybinės Azerbaidžano sienos kirtimas  be nustatytų dokumentų arba ne per valstybinės sienos kontrolinį praleidimo punktą…) ir 281.2 (vieši raginimai prievarta užgrobti valdžią, pažeisti Azerbaidžano teritorinį vientisumą…). Griežčiausia bausmė – 8 metai nelaisvės.

Ar Karabache medumi patepta, kad širšes taip traukia?

„30 blogerių iš 11 pasaulio šalių apsilankė Arcache (taip armėnai vadina Kanų Karabachą, specialiai stengdamiesi ištrinti iš visuomenės atminties tikrąjį šio regiono pavadinimą). Lapšino precedentas nesuveikė“ – pranešė šių metų kovui baigiantis Armėnijos rusakalbė svetainė (Арм Рус Инфо). Kiti dalyviai neminimi, tik Antonas Nosikas. Jo kišenėje – Rusijos ir Izraelio pasai, todėl į ataskaitą patenka iš karto dvi šalys. Išsamiai atkartojama, ką jis parašė savo ŽŽ dienoraštyje prieš išskrisdamas. Žinąs, jog atvykdamas į Kalnų Karabachą be oficialaus leidimo pažeidžia Azerbaidžano įstatymus, tačiau tai jo netrikdo. „Todėl kad patį Azerbaidžano kaip suverenaus valstybinio darinio gyvavimą aš laikau apmaudžia istorine klaida ir nesusipratimu (досадной исторической ошибкой и недоразумением). Štai kaip nebuvo šios šalies iki 1918 metų, taip ir paskesnėse epochose pasaulio žemėlapyje galėjo be jos apsieiti. Gaila, kad laiminga galimybė nebuvo išnaudota“.

Blogerio Nosiko internetinis slapyvardis dolboeb, lietuviškas atitikmuo – bukagalvis. Dar jis pravardžiuojamas Ketaminyčiumi (Кетаминыч, kaip rusiškas tėvavardis). Tiems, kas nežino: ketaminas yra  medicinoje ir veterinarijoje vartojamas narkozės preparatas, paaugliams ir jaunimui atstoja draudžiamus kvaišalus, veikia silpniau nei LSD ir ekstazis, tačiau „naujas realybes“ atveria. Geriau būtų parašęs savo tekstą nuo ko nors apkvaišęs, negu būdamas sveikos nuovokos – haliucinacijos po kiek laiko išsisklaido… Keliaujantiems  į Izraelį Rusijos piliečiams užsienio reikalų ministerijos atmintinėje patariama: turėkite omenyje tai, kad šios šalies gyventojai labai jautrūs ir pačios Izraelio valstybės, ir paskirų jos gyvenimo pusių kritikai. Tikrai dolboeb‘ui gal geriau nesirodyti Azerbaidžane, kur gyventojai irgi jautrūs, juo labiau, jog blogeris net ne kritikuoja, o tiesiog bjauriai įžeidinėja. Žodžiu, kas šių niuansų nepaiso, vadovaujasi dvigubais standartais: Izraelis gali būti jautrus, iš Azerbaidžano tokią teisę kažkodėl norima atimti.

Iš armėnų žiniasklaidos sužinome, jog Stepanakerte surengto tarptautinio blogerių forumo tema yra konfliktų atspindėjimas socialiniuose tinkluose ir žodžio laisvės garantavimas interneto autoriams bei žurnalistams. Apišaukėlės Kalnų Karabacho respublikos ministro pirmininko spaudos sekretorius pabrėžė blogerių viešnagės iš Azerbaidžano atimtame Kalnų Karabache svarbą. Mat blogeriai turi didelę įtaką savo auditorijoms ir neva objektyvios informacijos apie armėnų interesus skleidimas tarptautinei auditorijai yra labai svarbus. Forumo pažiba – dolboeb‘as – davė interviu Armėnijos naujienų tarnybai („Новости-Армения“). Ar nesibaimina, kad jam gali atsitikti lygiai taip, kaip atsitiko Lapšinui? „Mano pricipinė pozicija – erzinti žąsis.“

Nosikas, pristatomas dar kaip žurnalistas ir visuomenės veikėjas, savo terpėje iš tikro gerai žinomas, o štai paprasti plačiosios šalies žmonės apie šį asmenį galėjo išgirsti praėjusiais metais, kai Maskvos teismas jį nubaudė 300 tūkst. rublių bauda. Parašė tekstą ЖЖ „Nušluoti Siriją nuo žemės paviršiaus“ (Стереть Сирию с лица земли), kuriame ekspertai įžvelgė „priešiškumo sirams kurstymą“. Autorius aiškina, kad jam, kaip ir kiekvienam izraelitui, Sirija visada buvo ir lieka „ne potencialus, o visiškai realus karinis priešininkas“. Teksto svarbiausioji vieta: „Kad ir kas šiandien bombarduotų Siriją, aš šitai karštai sveikinu. O jeigu ją iš viso nušluos nuo Žemės paviršiaus – visai neliūdėsiu, tik ačiū pasakysiu“.

Kai advokatas pasiūlė šitą įrašą (запись) pašalinti kaip veiksmingos atgailos ženklą, autorius nesutiko: „Aš nesigailiu nei veiksmingai, nei neveiksmingai“. Tai šitokio blogerio (blogas autorius) armėnų žurnalistas klausia, ar galima tikėtis jį atvyksiant į Kalnų Karabachą dar kartą. „Žinoma. Aš čia su malonumu atvažiuosiu dar ne vieną kartą“.

Nežinia, kaip ten bus kitą kartą. Labai gali būti Lapšino atvejį tapsiant precedentu. Rašoma, Europos parlamento nariai, viešėję kadaise Kalnų Karabache, dabar į tą pusę nė nežiūri – tų šalių, kurios pasirašiusios su Azerbaidžanu susitarimus dėl ekstradicijos. Gali būti, jog blogeris Nosikas kitą kartą nė nepastebės, kad erzina ne žąsis, o liūtą.

Murmame po nosimi, kai reikia aiškiai ir garsiai pasakyti

Pačioje 2016-ųjų pabaigoje ir Vilniuje, prie Baltarusijos pasiuntinybės, trys vyriškiai ir viena mergina šypsodamiesi reikalavo laisvės  Aleksandrui Lapšinui. Šmėkštelėjo žiniasklaidoje ir BNS pranešimas „Baltarusija išdavė Azerbaidžanui rusų tinklaraštininką“. Skaitome aptakiai parašytą tekstą (http://www.tv3.lt/naujiena/899297/). Kelionė į ginčijamą Kalnų Karabacho regioną, dėl kurio Azerbaidžanas konfliktuoja su Armėnija. Kalnų Karabachas, kuriame gyventojų dabar daugumą sudaro armėnai, oficialiai priklauso Azerbaidžanui. Jerevano remiami etninių armėnų separatistai šio regiono kontrolę perėmė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje per karą. Šis karas baigėsi 1994 metais taip ir neišsprendus regiono statuso klausimo. „Kauno diena“ BNS tekstą palydėjo viena nuotrauka su nežinia kokiame mieste ir kokioje vietoje esančiais žmonėmis, kurie laiko plakatus, reikalaujančius Lapšiną paleisti į laisvę. Išeitų, tarytum ir pats leidinys pritaria protestuotojams…

Koks „ginčijamas regionas“, koks „regiono statuso klausimas“? Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucijos (2008, balandžio 25) reikalauja „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas Armėnijos ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; esama kitų ją įpareigojančių dokumentų. Pasiskelbusios nepriklausoma Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta nė nei valstybė ir tarptautinė organizacija. 2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre.

Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. EŽTT sprendimas yra galutinis. Armėnija įpareigojama nutraukti azerbaidžaniečių žemių okupavimą ir nedelsdama, be išlygų išvesti iš ten visas savo ginkluotąsias pajėgas. Turi būti sudarytos būtinos sąlygos pabėgėliams grįžti į savo namus. Europos žmogaus teisių teismo sprendimai yra privalomi, jų vykdymą  turi kontroliuoti atitinkamos Europos Tarybos institucijos.

Tai kodėl kokią dieną, pavyzdžiui, vasario 26 d., kai 1992-aisiais metais armėnų separatistai, padedami rusų kariuomenės, išžudė Hodžaly kaimo gyventojus ir nušlavė patį kaimą, nesusirinkus protesto akcijoms prie Armėnijos pasiuntinybės ne tik Vilniuje, bet ir kitose šalyse? Vykdykite tarptautinės teisės reikalavimus! Šalin rankas nuo tautiečių, kurie smerkia Kalnų Karabacho okupaciją! Juk pasaulyje gausėja armėnų, kurie trokšta susitaikymo su azerbaidžaniečiais; jie buriasi į praėjusių metų rudenį įsteigtą Armėnijos-Azerbaidžano draugystės platformą.

Tam reikia turėti drąsos. Viena tokių dorų drąsuolių – armėnų rašytoja, visuomenės veikėja Ana Paitian, griežtai pasmerkusi armėnų ir rusų karių siautėjimą Hodžaly 1992-aisiais: „Kas nužudė azerbaidžaniečių vaiką, tas nužudė ir armėnų kūdikį“. Arba armėnų rašytojas Vaganas Karapetianas – Anglijos rašytojų sąjungos narys, Ukrainos žurnalistų sąjungos atstovas, žurnalo „Literaturnaja Kanada“ vyriausiasis redaktorius, 13 knygų autorius. Jis pareiškė, jog „anksčiau ar vėliau Azerbaidžanas susigrąžins Kalnų Karabachą, ir tai bus teisinga“.

Šitai viešai sakyti drįstantys armėnai sulaukia ir atvirų, ir rafinuotų oficialiojo Jerevano priekaištų. Vienus mėginama apšaukti psichiniais ligoniais, kiti bauginami fiziniu susidorojimu, grasinama imtis smurto prieš artimuosius. Antai Vaha Avetianas, viešai užjautęs Azerbaidžaną dėl patirtų aukų Kalnų Karabacho skerdynėse, sulaukė grasinimų internetu: išprievartausime tavo 4-ių metukų dukrytę, o paskui – nužudysime. Armėnijos laikraščiuose sumirgėjo  straipsniai, kurių autoriai beveik atvirai reikalauja šiam žmogui mirties bausmės.

Jeigu mes esame nuoširdūs žmogaus teisių gynėjai, nepripažįstame nei dvigubų standartų, neskirstome tautų į geras ir blogas, tai mums turėtų rūpėti ir čia išvardytų ir kitų dorų armėnų likimai.

2017.04.18; 12:30

 

„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“ 

Dėl Armėnijos - Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.

Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.

Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.

Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.

Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje. 

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.

Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.

Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.

Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.

Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.

Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.

Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.

Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams. 

Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis  tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?

2016.11.29; 05:05

Armėnijos prezidento interviu nėra pirmojo svarbumo įvykis Lietuvai. Tačiau neturėti jokio supratimo, kokios nuotaikos vyrauja Jerevane, – vis tik būtų didelis aplaidumas.

Lietuva privalo išmokt atskirti imperinių ambicijų kamuojamas valstybes nuo separatizmo liga nesergančių šalių. Nesugebėdami atpažinti okupantų mes rizikuojame patys pakliūti į keblią situaciją, nes norom nenorom tampame okupantų rėmėjais.

Continue reading „Ko norėčiau paklausti Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano?“

Ilgai svarsčiau, nuo ko derėtų pradėti publikaciją azerbaidžanietiška – turkiška tema.

Apsispręsti tapo lengviau, kai viename iš Vilniaus knygynų aptikau į lietuvių kalbą išverstą Franco Verfelio (Franz Werfel) romaną „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“.

Dienos šviesą romanas išvydo „Versus Aureus“ leidyklos dėka 2014-aisiais metais.

Kas bent mažumėlę domisi sudėtingais turkų – armėnų santykiais, be abejo, bus girdėję, jog šiame romane pasakojama, kaip „žiaurūs turkai 20-ojo amžiaus pradžioje masiškai žudė vargšus armėnus“.

Kuo ypatingas Franco Verfelio romanas?

Continue reading „Europa nemoka bendrauti su taikiais musulmonais“