Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Slaptos tarnybos

Labai sudėtingą Jono Noreikos veiklos tyrimą (jis sudėtingas ir dėl J. Noreikos drąsos imtis itin rizikingų veiklų dviejų okupacijų sankirtoje, ir dėl liudininkų, o ypač dokumentų trūkumo) dar labiau apsunkina šios istorijos tarptautinis politizavimas ir slaptųjų tarnybų veikla. Ir ne tik šiandieninė, bet ir ta, kuri vyko tuomet, XX amžiuje.  

JAV gyvenančių lietuvių pasipiktinimą A. Pakalniškio pateikta Plungės žydų žudymo versija sukėlė ne tiek ten minima Noreikos pavardė, kiek Pakalniškio kaltinimai, neva Plungės žydai išžudyti ne nacių, o lietuvių iniciatyva. Tai iš esmės kirtosi su kitų lietuvių emigrantų patirtimi ir žiniomis. Nacių okupacijos metu dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos ne kartą įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukdavo atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Dar daugiau – vokiečių slaptųjų tarnybų kompetencija.

Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministras Stasys Raštikis savo apsilankymą pas generolą Franzą von Roques prisimena taip: „Aš pradėjau pasakoti lietuvių visuomenės ir vyriausybės nepasitenkinimą ir susirūpinimą vokiečių pradėtu Lietuvos žydų persekiojimu ir naikinimu — Bet juk tai daro ne vokiečių kariuomenė, bet Gestapo [pareiškė generolas]. — Taip, pone generole, bet mūsų vyriausybė ir aš pats manome, kad karo metu, ir ypač pas mus Lietuvoje, kuri dabar yra artimiausiame karo veiksmų užnugary, karinė valdžia turi ne tik didžiausią, bet ir aukščiausią galią. Abudu vokiečių generolai truputį šyptelėjo. Aš kalbėjau toliau: —  Todėl aš ir atvykau pas Tamstą pareikšti visų mūsų didžiausio nepasitenkinimo ir susirūpinimo šiuo reikalu ir prašyti sustabdyti dabar Kaune ir provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Mačiau, kad mano pareiškimas nepatiko generolui, bet jis greit susivaldė ir pradėjo teisintis, kad tai esanti Gestapo darbo sritis ir kad karinė vadovybė negalinti turėti didesnės įtakos visam šiam reikalui.“

Slaptieji sąrašai. Top secret

1-oje dalyje buvo cituoti nepriklausomos Lietuvos ministro kun. Mykolo Krupavičiaus liudijimai apie „žydų kilmės spaudos žurnalistą Serebrovičių“, kuriam Gestapo pavedė rašyti knygas „Kaip lietuviai žudė žydus”. Šį nacių pagalbininką Josefą Kaspi-Serebrowiczių mini ir vokiečių istorikas dr. Wolframas Wette savo knygoje „Karlas Jėgeris. Lietuvos žydų žudikas“. Šios knygos herojus Karlas Jėgeris, Saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas okupuotoje Lietuvoje, SS štandartenfiureris 1941 m. gruodžio 1 d. slaptame raporte atsiskaitė: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys Einsatzkommando 3 pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000“.

Prisiminkim – būtent K. Jėgeris 1943 m. pripažino Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Apibendrindamas W. Wettes knygą Rimantas Jokimaitis rašo: „Dr. Wette knygoje nesureikšmina lietuvių vaidmens žydų žudynėse. Nėra nieko, kas leistų manyti, kad Lietuva nacių laikais turėjo bent minimalią veiksmų laisvę. Jo dažnai cituojamam Jägeriui tai buvo tiesiog dalis užkariautos erdvės, kur naciai vykdė tai, ką numatė įgyvendinti Rytuose. Jägeris rašė, kad atvažiavęs į Kauną, pirmiausia įvedė žydų ženklinimą, Vilijampolėje įsteigė getą. Tai buvo padaryta Einsatzgruppe A vado Stahleckerio nurodymu. Apie Jurgį Bobelį ir jo vaidmenį steigiant getą nėra nė žodžio. Tą epizodą, dažnai kartojamą lietuviškame naratyve, Wette apeina be komentarų. Skaitant knygą atrodo, kad apie lietuvių vaidmenį, priimant sprendimus dėl getų, Jägeris apskritai nebuvo girdėjęs.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

1941 m. birželio 17 d. [dar iki karo su Sovietų sąjunga] Jägeris ir dar apie 50 SS karininkų buvo iškviesti į Reicho saugumo tarnybos vyriausiąją būstinę Berlyne. Himmlerio pavaduotojas Reinhardas Heydrichas išdėstė einsatzkomandoms numatytus svarbiausius jų uždavinius, tarp kurių buvo žydų išnaikinimas. Keli instruktažo dalyviai po karo liudijo, kaip nustebo išgirdę, kad Rytuose turės sunaikinti visus žydus, neišskiriant vaikų ir moterų. Kažkuris iš karininkų net pasitikslino, ar teisingai suprato, kad jiems reikės žudyti žydus. Wette primena, kad istorikai iki šiol nesutaria, ar tikrai jau 1941 m. birželį Hitleris įsakė sunaikinti žydus, tačiau einsatzgrupių vadams toks klausimas nekilo – gavę nurodymus, jie juos vykdė“.

Garsus Holokausto tyrėjas Raulas Hilbergas taip pat rašo, 1941 m. birželio 17 d. Berlyne įvykusiame itin slaptame posėdyje SS ir policijos vadas H. Himmleris asmeniškai operatyvinių grupių A, B, C, D vadams išaiškino, kad karo su Rusija atveju viena iš pagrindinių šių grupių užduočių yra žydų žudymas. Tyrėjas M. Wildtas pažymi, kad 1941 m. birželio 29 d. R.Heydrichas telegrama dar kartą priminė operatyvinių grupių vadams, kad jų tikslas yra skatinti lokalinius žydų pogromus, bet neišsiduoti esant šių pogromų iniciatoriais.

Lietuvos teritorijoje šiam nežmoniškam ir labai suktam planui vadovavo specialiosios operatyvinės A grupės viršininkas SS brigadenfiureris Walteris Stahleckeris. W. Stahleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar  vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.

Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai. Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus. Tam pasitelkėme žurnalistą A. Klimaitį. A. Klimaičiui pavyko taip parengti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva“ (čia minimos 1941 m. birželio 27 d. žydų žudynės Lietūkio garaže Kaune).

Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas J. Ambrazevičius-Brazaitis prisiminimuose rašo, kad dėl šių žudynių pakraupusi Laikinoji vyriausybė per savo atstovus susirado ir ištardė A. Klimaitį: „Klimaitis verkęs ir aiškinęs, kad Stahleckeris grasinęs jam mirtimi, jei jis nevykdys įsakymų.“ Klimaičiui buvo įsakmiai patarta nebeklausyti tokių nacių nurodymų ir kuo greičiau dingti iš Lietuvos – šis taip ir padaręs.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Įdomu tai, kad po karo į JAV pasitraukusiam Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei Lietuvos laikinosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui buvo pradėtas tyrimas dėl galimo dalyvavimo Holokauste (po išsamaus tyrimo kaltinimai jiems buvo panaikinti), o štai Niurnbergo proceso dokumentuose kaip žydų žudynių dalyvis minimas Algis Klimaitis taip ir nenubaustas pragyveno sau Vakarų Vokietijoje ir mirė 1988 m. Hamburge. Dar įdomiau, kad A. Klimaičio gyvenamoji vieta po karo buvo žinoma ir KGB, ir vadinamajam nacių medžiotojui, R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ bendraautoriui E. Zuroffui. Specialistų nuomone, toks dvigubas teisingumas galėjo būti taikomas tik slaptųjų tarnybų agentams. Labai tikėtina, nes A. Klimaičio sūnus Algirdas Klimaitis jaunesnysis išlikusiuose KGB dokumentuose pažymimas ir kaip Vakarų spec. tarnybų, ir kaip Rytų Vokietijos slaptos policijos Stasi, ir kaip itin vertingas KGB agentas.

Tokių dvigubo teisingumo pavyzdžių yra ir daugiau. Šviežiai išleistoje Genocido tyrimo centro knygelėje „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys“ (autorius dr. Arūnas Bubnys) išvardinti atsakingi už žydų žudynes Paneriuose. Sunku patikėti, bet iš žinomų septynių teistų šio būrio vadovaujančių pareigūnų net keturi Vokietijos teismuose išteisinti!

SS hauptšarfiureris Heinrichas Ditzas, organizavęs Lukiškių kalėjime kalinčių asmenų šaudymą Paneriuose – išteisintas.

SS hauptšarfiureris Maxas Grossas, vienas iš Vilniaus saugumo policijos ir SD skyriaus viršininkų, dalyvavęs keliose Vilniaus žydų geto naikinimo operacijose, žydų vaikų paėmimo akcijose – išteisintas.

SS oberšarfiureris Horstas Schweinbergeras, organizavęs žydų suėmimo ir sušaudymo operacijas, kurių metu buvo nužudyta apie 5 tūkst. žydų – išteisintas.

SS oberšturmfiureris Erichas Wolffas, nacių saugumo policijos ir SS Vilniaus skyriaus vadas, duodavęs nurodymus Ypatingajam būriui, ne kartą pats buvęs žudynių Paneriuose metu – išteisintas.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje ir Lenkijoje teistiems šio būrio eiliniams nariams bausmės visai kitos: pvz., Lenkijoje teistas Wladyslawas Butkunas nuteistas mirties bausme (nuosprendį pakeičiant 25 metų kalėjimo); Viktoras Gilwinski Lenkijos teisme nuteistas 25 m. kalėjimo; Petras Černiauskas sovietų teismo nuteistas 25 m. lagerių, Antanas Granickas bei Stasys Livčinas sovietų sušaudyti ir pan.

Neturim žinių, kad A. Pakalniškis būtų susijęs su slaptosiomis tarnybomis, bet jo pasakojimas apie lietuvių inicijuotas žydų žudynes Plungėje labai atitinka tiek nacių, tiek sovietų propagandinius tikslus 1941 m. Birželio sukilimą vaizduoti kaip nacių pagalbinę operaciją, lėmusią Holokausto pradžią.

Prie tokio pobūdžio propagandinių priemonių reiktų priskirti ir šias vokiečių žiniasklaidoje paskelbtas dezinformacijas: į Vokietiją pasprukusio NKVD kontržvalgybos viršininko Aleksandro Slavino 1993 m. straipsnį „Inscenizuotas sukilimas“ savaitraštyje „Die Zeit“ ir savaitraštyje „Der Spiegel“ 1984 m. išspausdintą Leonido Olschwango straipsnį apie neva Jono Noreikos organizuotą Plungės žydų išžudymą. Kaip minėta, žudynių metu už tūkstančių kilometrų buvęs L. Olschwangas ne tik plačiai atkartojo kitų šaltinių paneigtą Pakalniškio versiją, bet netgi parašė daugiau už Pakalniškį: aiškiai sukonkretino žydų žudymo organizatoriaus tapatybę – „Jonas Noreika-Generolas Vėtra“.

Olschwangas taip pat melagingai kompromitavo nacių ir sovietų okupacijoms priešinusį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), teigdamas, neva to baisaus Jono Noreikos „žmona Marija Noreikienė, kaip žinoma, eina milijoninio Lietuvių tautos fondo New York‘e sekretorės pareigas“. „Tai melas, – 1984 m. rašo „Akiračiai“. – Fondo sekretorė Marija Noreikienė niekada nebuvo kpt. Noreikos žmona. Kpt. Noreikos žmona gyvena Čikagoje ir Tautos fondo veikloje nedalyvauja.“

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Savo stiliumi labai darniai į šį kontekstą įsipaišo ir jau minėto JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. Gochino bei jo samdomo tyrėjo A. Kulikausko po pasaulį skleidžiamos štai tokios pseudoversijos: Reikėtų pastebėti, kad sukilimo klausimais K. Škirpa artimai bendravo su būsimosios Vansee konferencijos [šioje konferencijoje 1942 m. pradžioje naciai galutinai apsisprendė dėl visų – Rytų ir Vakarų – žydų sunaikinimo] dalyviu Georgu Leibrandtu, taip pat nacių partijos strategu Peter Kleistu, kuris jau 1939 m. rūpinosi slavų tautų iškraustymu. Lietuvoje žydų tautos genocidas prasidėjo anksčiausiai iš visų nacių Vokietijos okupuotų kraštų. Ar tai etninis valymas apie kurį Škirpa skelbia vyriausybės pristatymo deklaracijoje? Gal Škirpa tokį valymą siūlė Kleistui? Ar sėkmingas Lietuvos žydų išžudymas turėjo įtakos Europos žydų išžudymui?“. Plungės ir Telšių žydai buvo sulaikyti pirmomis karo dienomis, kada patys vokiečiai troško, kad lietuviai rengtų pogromus. O Jonas Noreika žinojo vokiečių troškimus, nes karo pradžioje vokiečių žvalgai jį nuvežė į pasitarimą Klaipėdoje. Paprasčiausia manyti, kad per Klaipėdą į Lietuvą vykstantis Einsatzkommando 2 dalinys su juo tarėsi žydų išžudymo klausimais“.

Glaustai tariant, Gochinas bando įteigti, kad Holokaustą sumanė ir pradėjo ne naciai, kaip skelbia visuotinai pripažinta istoriografija, bet lietuviai – neva Kazys Škirpa įteigė Holokausto idėją nacių strategui Kleistui, o Jonas Noreika neva savo iniciatyva ir nurodymu įvykdė pirmuosius masinius žydų žudymus Plungėje, Telšiuose ir Žagarėje. 

Atrodytų absurdiški paistalai, bet vien jų pateikimas tarptautinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose yra kenksmingas Lietuvai.

Bus daugiau

2019.10.30; 19:43

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis dar Vilniaus meru besivadinantis Remigijus Šimašius savavališkai priėmė sprendimą nudrėksti atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.

Kita vertus, dar svarbiau pabrėžti, kad tokia nemotyvuota ir savavališka vadinamojo mero veikla, tarkime, jo kaprizai ir subjektyvumas stipriai kertasi su esamais teisės aktais ir civilizuotoje šalyje tarsi jau ir privalėjusia įsitvirtinti teisine aplinka.

R.Šimašius, kaip suaugęs žmogus ir miesto pareigūnas, nė iš tolo neturėjo jokios moralinės teisės negatyviame kontekste net paminėti Generolo Vėtros vardo, nes Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) išvada, kad  Jonas Noreika-Generolas Vėtra nekolaboravo su nacių režimu ir nedalyvavo Holokauste (taigi priešingas teiginys viešojoje erdvėje gali būti kvalifikuojamas kaip šmeižtas taip pat ir juridine prasme). Tačiau teisinio nihilizmo šioje nešvankioje istorijoje viršūne yra tai, kad nevykėlis meras pateikė tarnyboms nešvankų nurodymą demontuoti atminimo lentą, švelniai tariant, peržengdamas savo kompetencijos ribas, apeidamas tas institucijas, kurios yra juridiškai įgaliotos priimti (ar nepriimti) panašius nutarimus, puoselėjant miesto pavadinimų ir memorialinių ženklų motyvuotai subalansuotą infrastruktūrą.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus mieste šiandien yra įvestas tiesioginis R.Šimašiaus valdymas, naikinantis taikos meto įstatymus? Kad ir kaip žiūrėtume, sunku bus paneigti faktą, kad R.Šimašius paskubėjo išlėkti atostogų (įsivaizduoju jį dabar besimaudantį Juodojoje jūroje, šokinėjantį per bangas), palikęs kitiems galynėtis su bjauria teisinio vakuumo situacija, tarsi sakydamas: „Papūskite man į uodegą“.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, R.Šimašius nėra joks generalisimas, jo sprendimai gali būti greitai ir nesunkiai atšaukiami, dar daugiau, teisinės visuomenės puoselėjamas idealas, atrodytų, įpareigoja kuo greičiau ieškoti neteisinės situacijos išrišimo. Tačiau, kaip matome, Generalinė prokuratūra, Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje tarnyba, kitos institucijos, į kurias kreipėsi asmenys ir organizacijos dėl neteisėtų Vilniaus mero veiksmų, pabrėžtinai delsia, gudrauja, demonstruodamos sulėtinto veikimo strategiją, siekdamos išlaukti palankesnio momento valingos nuomonės pareiškimui.

Kodėl – šitaip tempiamas laikas, įšaldant žeminančią Lietuvos žmones, neteisinę padėties konfigūraciją, kai manding ne taip sunku būtų priminti reikalavimą laikytis Lietuvos įstatymų? Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad mūsų drąsuoliai aukštieji teisininkai ir valdininkai, iš kurių ne vienas pradėjo siekti karjeros dar komjaunimo struktūrose, nepraleido pro ausis R.Šimašiaus žodžių, kad neva visi tie, kurie vis dar kvestionuoja nešvankų sprendimą naikinti laisvės kovotojų pagerbimo memorialinius ženklus, yra užsimaskavę antisemitai. Na, nesunku įsivaizduoti, kad komjaunuoliško mentaliteto žmogui kaip audros debesis iškyla klausimas – o ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neišgirsime R.Šimašiaus perspėjimo?

Mossad slaptieji agentai

Savotiško atsakymo į tokį baisų klausimą parafrazė yra neseniai delfi.lt komentarų rubrikoje išakyta skaitytojo nuomonė, kad neva už tokias atminimo lentas Lietuva greitai bus išgrūsta iš Europos Sąjungos be teisės sugrįžti atgal net ir tokiu atveju, jeigu visi litovcai atsiklaupę maldautų atleidimo (aš vis tik manau, kad dabar pacituotas anoniminis nuomonės reiškėjas tik apsimetė žydu,  nes čia labai aiškiai prasikiša, bado akis rusiško trolių fabriko braižas).

Taigi, ką gali pasakyti tarptautinės žydų organizacijos, jeigu neatsisakysime savo nuostatos valingai pagerbti savo didvyrius? Nedaug gero, ar ne? (Tarsi kada nors buvo ar galėjo būti, jeigu būtume labiau pasistengę, kitaip.) O ką gero mes galime pasakyti apie tarptautines, jeigu norite, taip pat ir vietines, žydų organizacijas. Nuogirdų yra visokių, ne didelė paslaptis, kad kai kurios savo tarptautinę reikšmę ypač išpučiančios žydų organizacijos yra parištos ant trumpo V.Putino pavadėlio.

Tačiau, nežiūrint galimos įvairovės, aš labai nenorėčiau, kad mūsų padangėje tarptautinės žydų organizacijos būtų suprantamos kaip tas baubas, kuris naikina teisinę Lietuvos aplinką, įpareigoja atsisakyti įstatymo viršenybės principo, gali tapti teisinės visuomenė erozijos veiksniu (neduokite preteksto taip pagalvoti). Juolab kratausi, baiminuosi, vengiu net iš tolo įsivaizduoti, kad nuorodos į tarptautines žydų organizacijas siužetinė linija galėtų būti maždaug tokia: mes jūsų šventovių vietose ištempsime savo palapinę ir įsirengsime viešąsias išvietes.

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Dar nedaug praėjo laiko nuo išrinkimo, o prezidentas Gitanas Nausėda jau suspėjo pagarsėti kaip taikos pasiuntinys, kuris taip pat ir šioje situacijoje puolė ieškoti taikinančių priemonių, pakvietęs „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“, pasiūlęs burti institucijas ir specialistus, sprendžiant istorinės atminties klausimus. Kaip pareiškė G.Nausėda, Prezidentūra yra pasirengusi, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes, taip pat sudarydama sąlygas renginiams ir forumams vykti, būti šio proceso moderatoriumi. Taigi, atrodytų, visos suinteresuotos pusės yra labai mandagiai pakviestos diskutuoji, todėl vis tik apmaudu, kad keistieji R.Šimašiaus šalininkai šią moratoriumo idėją pasitiko su pašaipa, sarkazmu ar net pagieža, o didžiausiame šalies dienraštyje dar ir su menkai užmaskuotais grasinimais, jog neva dėl tokių savo taikdariškų užmojų naujai pradėjęs dirbti šalies prezidentas gali patirti didesnius ar mažesnius reputacijos nuostolius. (Čia nebuvo ištartas, bet liko lengvai numanomas,  dėl užspeitimo tyloje dar grėsmingiau turėjęs nuskambėti klausimas – „O ką pasakys tarptautinės žydų organizacijos?“.)

Taigi, ką daryti, kai Lietuvos teisinė sistema yra užblokuojama. Iš teorinio taško atsakyti į šį klausimą nėra sunku – tokiu nedėkingu teisinio cinizmo išplitimo atveju tauta kaip suverenas turėtų imtis tiesioginių veiksmų, atstatant teisinės visuomenės tvarką, tačiau, žiūrint praktiškai, sunku būtų patikėti, kad vartotojiškoje visuomenėje didelės žmonių masės galėtų išjudėti vardan įstatymo viršenybės principo, ginant teisinius tautos orumo idėjos pagrindus ar net pačią suvereniteto idėją.

Juolab kad tokių idėjų šalininkai kol kas yra tarpusavyje susiskaldę, graudu pripažinti, bet yra taip, jog šiandien kai kurių tautos suvereniteto idėjos trubadūrų kompleksai trukdo telktis ir temdo visumos matymą.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau net it tokiu atveju galima pabandyti atgauti dvasią ir, siekiant satisfakcijos, pradėti R.Šimašiaus pašalinimo iš Vilniaus mero posto procedūras. Žinia, įteisinus tiesioginius mero rinkimus, buvo apsunkinta ir jų pašalinimo iš posto procedūra – dabar neužtenka tik tarybos narių balsavimo, būtina Vyriausiojo administracinio teismo išvada, kad toks meras, dėl kurio abejones išreiškė dalis tarybos narių, sulaužė priesaiką ir nevykdė įstatymais jam pavestų įpareigojimų.

Šiuo atveju daug ką gali nulemti ir konservatorių, R.Šimašiaus koalicijos dabartinėje miesto taryboje partnerių, apsisprendimas, tiesa?   

2019.08.07; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau rašiau Slaptai.lt apie tą nesamonę, kurią sugalvojo kai kurie nepriklausomos Lietuvos Respublikos piliečiai ir Vilniaus miesto Tarybos nariai. O būtent: dėl to, kad pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę Kazys Škirpa neva buvo antisemitas, būtina pervardinti jo vardo nedidelę gatvelę – alėją Gedimino kalno papėdėje.

https://slaptai.lt/kastytis-stalioraitis-kazio-skirpos-by…/…

Straipsnio reziume išdėsčiau ir FB:

“Perskaičiau krūvas straipsnių bei komentarų apie tai, kodėl Kazį Škirpą reikia laikyti antisemitu. Taip pat ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažymą apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu.

Ir neradau nei vieno jo autentiško pasisakymo prieš žydus kaip tautą. Net pasisakymo apie žydus-bolševikus neradau, nors tai visai kita, ne antisemitinė savoka. Lietuviai taip pat nelaiko antilietuviais tų, kurie dalį lietuvių įvardina lietuviais-žydšaudžiais. Ir tie, ir tie žudė. Pirmieji dar ir trėmė. O kas buvo pirma – višta ar kiaušinis, tai jau kitas klausimas.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Maniau, gal kas nugirdo K. Škirpą kokį nors šlykštų antisemitinį anekdotą perpasakojant. Absoliučiai nieko. Tik Berlyno LAF organizacijos pareiškimai be K. Škirpos parašo. Įrodymų, kad jis juos laimino, nėra. Ar galėjo viešai paneigti savo dalyvavimą šiuose pareiškimuose nacių sostinėje Berlyne? Leiskite nusijuokti.

Jei įžymiajame Vilniaus miesto Tarybos liepos 10 d. posėdyje nieko konkretaus naujo, nesuklastoto ir neišsigalvoto pateikta nebus, neįsivaizduoju, kaip sveiko proto Tarybos narys galėtų padaryti išvadą, kad K. Škirpa – antisemitas.”

Apie jo, neva, dalyvavimą Holokauste net buvę kagėbistai ir bolševikai bei jų “ideologiniai” palikuonys, išvirtę iš bolševikų į taip jų persekiotus “kapitalistus”, dabar gyvenantys Lietuvoje, turintys Lietuvos Respublikos pasą, dalis kurių yra minėtos nesamonės iniciatoriai, nedrįsta viešai tvirtinti.

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Užtat aš iš senelių girdėjau, kad jaunystėje Vincas Kudirka buvo antisemitas. Ir aptikau, kad tai, pasirodo, net yra dokumentuota (skirtingai, negu K. Škirpos atveju).

Štai viešo Vinco Kudirkos antisemitizmo ne kokiame nors Pasaulinio karo sukūryje, o 1895 metais, pavyzdys – antisemitinis elėraštis:

Vincas Kudirka

Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?

Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,
Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,
Sykiu su mokintiniais, kaip Raštas mums sako,
Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.

Tada žydai surinko savųjų daugybę
Ir taikėsi patrempti mus Kristaus didybe.
Apsvarstė ir ištarė rodą paskutinę,
Užslėpė vieną Žydą, apvertė statinę.

Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,
Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabys:
Girdėjom, tu galybę turi neištartą,
Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.
Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,
Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.
Matai šitą statinę? Medus joje buvo.
Dabar gi pasakyki, kas į ją pakliuvo?

Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,
Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,
O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.

„Po statine gul kiaulė” — Kristus jam atsakė.

Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.
Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.

Tik štai, iš po statinės išlenda degloji
Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.
Sunku juk netikėti, kada akys mato,
O degloji, išlindus, ausimis tik krato
Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,
Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką
Žydai atrast ketino, šerius nušiūruoti
Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.

Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,
O Ickus tarpe kiaulių kaip liko taip liko.

Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,
Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.

O sviete visi žino tą žydišką būdą,
Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą.

https://wolnelektury.pl/…/kudirka-laisvos-valandos-delko-zy…

Paskutinės eilutės “O sviete visi žino tą žydišką būdą, Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą”, matyt, ir paskatino ne šiaip sau, o globalinį antisemitizmą ir Holokaustą.

Siūlau Vilniaus miesto Tarybai visu rimtumu, ironiškai tariant, įtraukti į savo liepos 10 dienos dienotvarkę ir klausimą “Dėl paminklo Vilniaus mieste Vincui Kudirkai nugriovimo ir LTSR himno Vilniaus miestui sugrąžinimo”.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Neabejoju (duok mūsų bendras Dieve man apsirikti), kad balsavimas kaip ir už Kazio Škirpos alėjos pervardinimą būtų “už”.

O gal geriau gyvenkime santarvėje? Juolab, kad Vinco Kudirkos Tautiškoje giesmėje – Lietuvos Respublikos himne – neminimi nei lietuviai, nei kieno nors Dievas. Tik Lietuva.

2019.07.03; 08:14

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Net jeigu ir labai iš toli pradėsime pokalbį apie laimę, vis tiek nepavyks išvengti akistatos su Aristoteliu, kuriam loginio nuoseklumo požiūriu, plėtojant šią laimės tematiką, niekam nepavyksta prilygti net iš šiandien, skaitmeninių technologijų įsivyravimo eroje.

Žinia, Aristotelis kritikavo savo mokytojo Platono pateiktą anapusinio gėrio sampratą, įrodinėdamas, kad gėriu galime vadinti tik tai, kas yra realu įprasta to žodžio reikšme, susiedamas ar net pradėdamas tapatinti gėrį su  žmogaus gyvenimiškoje raiškoje ir jo veikloje iškylančiais tikslais. Neva žmogus siekia tik to, kas jam turi kokią nors vertę, prasmę, dėl to jam ir yra gėris. Tačiau čia pastebima ir tai, kad žmonių veiklos tikslai gali būti įvairūs, be visa ko kito, vieni iš jų yra aukštesni, kiti – žemesni.

Aukštesnieji esą yra tie tikslai, kuriems žemesnieji yra jų įgyvendinimo priemonės. Tikriausiai net ir bankininkas pripažintų, kad pinigai nėra galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, net ir didžiausiam finansininkui turėtų būti aišku, kad pinigai visados yra tik priemonė (jeigu būtų galima taip pasakyti, labiausiai priemoniška priemonė), pinigai yra funkcionalūs tik kaip grynoji priemonė, čia slypi jų tobulumo paslaptis, kai savo ruožtu pinigų pavertimas savaiminiu gėriu veda į patologijos užgimimą ir įsikerojimą.

Kitas pavyzdys, tarkime, sportas, higiena, vitaminų kimšimas į savo organizmą, sveikas gyvenimo būdas yra sveikatos palaikymo priemonės, tačiau ir sveikata tikriausiai nėra galutinis gyvenimo tikslas, o tik  aukštesnių gyvenimo tikslų įgyvendinimo priemonė. Kur veda tokia tikslų ir priemonių grandinė, ar turi ji pabaigą? Pagal Aristotelį, toks galutinis savipakankamas gyvenimo tikslas, kuris jau nėra priemonė kitam tikslui pasiekti, yra laimė. Kitaip tariant, laimė yra tai, ko siekiame dėl jos pačios, o ne kaip priemonės kitų tikslų įgyvendinimui, todėl laimė yra aukščiausiasis gėris, toliau jau nebelaipsniuojama gėrio viršūnė.

Tokia štai yra laimės sąvokos loginė dėlionė pagal Aristotelį. Tačiau ar atpažintume laimę konkrečiame pavidale, jeigu ji pasibelstų į mūsų duris? Aristotelis nedvejodama čia pasakytų, kad laimė nėra konkreti būsena, o greičiau gyvenimo būdas, laimę užtikrina ne tiek momentiniai žmogaus išgyvenimai, kiek jo veikla, atitinkanti prigimtį, leidžianti realizuoti prigimtinį individo potencialą, atrasti jo prigimtinę vietą gyvenimo įvairovėje.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip matome, Aristotelis paperka savo loginiu nuoseklumu, kai net toks sunkai apibrėžiamas dalykas kaip laimė Aristoteliui tampa pretekstu pademonstruoti nelygstamą loginę eleganciją, visuotinai būtinų proto išvadų triumfą. Tiesa, vėliau Immanuelis Kantas pasakys, kad laimė vis tik yra ne tiek proto, kiek vaizduotės idealas, tačiau čia kol kas mus domina labiausiai tai, kad  Aristotelio „Nikomacho etikoje“ laimės sąvokos atvertyje pademonstruotas loginis nuoseklumas galiausiai Aristotelį nuveda į tragikomiško pobūdžio loginę painiavą.

Kaip seka iš Aristotelio pamąstymų, viena kregždė neatneša pavasario, o spręsti apie laimės paukštės apturėjimą galima tik sumuojant viso gyvenimo rezultatus, apmąstant tai – ar pavyko realizuoti savąjį „aš“ veikloje pagal prigimtinį kodą (poetas pagal prigimtį nesijaustų laimingu net ir tapęs likimo pamalonintu, sėkmės vedamu bankininku, ir atvirkščiai). Tačiau taip ištęsus laimės vaizdinį per visą gyvenimą, peršasi išvada, kad staiga užplūdusios, baisios, nepakeliamos nelaimės gyvenimo pabaigoje gali vienu mostu (kaip atsitiko biblijiniam Jobui) sugriauti sunkiai lipdytą laimės vaizdinį, apversti aukštyn kojomis net didžiausia laime spinduliavusio žmogaus pusiausvyrą, nugramzdinti jį į giliausią rezignaciją.

Galop pati mirtis neretai yra pasitinkama kaip tokia nelaimė, kuri nubraukia visas gyvenimo laimes. Taigi, ar nėra taip, kad apie žmogaus  laimingumą arba nelaimingumą galima spręsti tik po to žmogaus, kurio jau nebegalime paklausti, mirties? Toks klausimas peršasi pagal Aristotelio samprotavimų loginio nuoseklumo principą, nors, suprantama, tokio klausimo Aristotelis nepateikia, vengdamas loginės katastrofos kaip natūralios išsiplėtojusio samprotavimo pabaigos. Tačiau apie tokio klausimo įkyrų kabojimą virtualiu pavidalu liudija faktas, kad savo samprotavimų apie laimę pabaigoje garsusis antikos filosofas nei iš šio, nei iš to pradeda postringauti apie tai, kokią įtaką mirusio žmogaus laimingumo ar nelaimingumo pokyčiams gali daryti gyvų artimųjų, o ypač tiesioginių palikuonių poelgiai, jų paliekami pėdsakai gyvenime. Užvis svarbiausia čia pastebėti tą gluminantį, vaizduotę sutrikdantį dalyką, kad posūkis į mirusio žmogaus laimės pagavos aprašymą visiškai nedera su paties Aristotelio išplėtota beasmenio nemirtingumo samprata ir jo laikmečio religiniais tikėjimais.

Kaip matome, šis nesusipratimas čia buvo atpažintas kaip nesuvaldyto loginio nuoseklumo, atvedančio į loginę katastrofą, atvejis (į pasipiktinusio žmogaus  kausimą – ką čia kliedi autorius, kalbėdamas apie loginės mašinos nuvairavimą į loginę aklavietę – kontroversijos teisėmis pateiksiu pasaulinę katastrofą sukėlusio marksizmo pavyzdį, kuris gali būti atpažįstamas kaip gamtamokslio principų perkėlimo į visuomenės pažinimą loginės elegancijos kanonas, jeigu drauge nekelsime klausimo apie tokio perkėlimo teisėtumą), tačiau atėjo laikas prisipažinti, kad Aristotelio laimės sąvokos apibrėžties svyravimų aptarimas čia yra tik pernelyg užsitęsusi įžanga į  labai sunkią žmogaus sielai, kraštutinai nesmagią, užtraukiančią prislegiančios sunkio dvasios dominavimą, temą. Galimas daiktas, ši įžangą taip nesaikingai užsitęsė vien dėl to, kad labai sunku, beveik neįmanoma pradėti tiesiogiai kalbėti apie tuos nesmagiuosius dalykus, pokalbį trokštant nukelti arba bent atidėti ilgesniam ar trumpesniam laikui bet kokiu pretekstu. Tačiau, kaip atrodo, tokio pokalbio vis tiek nepavyks išvengti jau subrendus ar net perbrendus laikui.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Aristotelio pastabas apie palikuonių įtaka mirusio žmogaus nuotaikų svyravimui galime vertinti kaip anekdotinį nesusipratimą, tačiau aš šį filosofo, diskutavusio apie laimę, intelektinio palikimo pasažą ne juokais, kaskart nupurtomas nesmagumo drugio prisimenu tada, kai vėl ir vėl pasirodo pranešimai apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvios Foti piktus išpuolius prieš savo senelio atminimą. Tikriausiai niekas nepasakys, kad Jono Noreikos, palaidoto neatrastame kankinio kape, sveikatai galėjo pakenkti jo garbei iškabintos memorialinės lentos sudaužymas (greičiau yra taip, kad nesugebėję užkardyti kelio tokiai niekšybei, patys praradome garbę ir pakenkėme visos populiacijos psichinei sveikatai), tačiau, kaip atrodo, niekas iš mūsų kol kas nepasiryžta  S.Foti veiklos prilyginti Pavliko Morozovo „žygdarbiui“ tik dėl sveiku protu nepaaiškinamo diskretiškumo, tarsi iš tiesų toks sugretinimas galėtų užgauti pasipriešinimo totalitariniams režimams herojaus širdį, sudrumsti nežinia kur budelių pakasto iškilaus žmogaus dvasios ramybę.  

Tačiau iš tiesų toks sugretinimas prašosi savaime, jo neįmanoma išvengti,  pastebint nebent tik tą skirtumą – brandaus amžiaus moteris S.Foti  P.Morozovo „žygdarbį“ pakartojo su dar didesniu užmoju nei jos pirmtakas paauglys, laimėdama nešvankumo lenktynes – pastarasis baudžiamiesiems bolševikų būriams išdavė savo tėvą, bandžiusi nuo sovietų valdžios nulėpti nedidelį grūdų, reikalingų šeimos išmaitinimui, kiekį, o liūdnos šlovės anūkė leidosi lengvai suviliojama pačių niekingiausių melų apie savo senelį, nuduodama, kad neva patikėjo tokiomis klastotėmis, dar daugiau, pati įsijungdama į šmeižto prieš J.Noreiką kampanijos pirmutines gretas.

Vis tik labiausiai neramina net ne vieno ar kito žmogaus lengvatikystė ir nuopuolis, o tai, kad P.Morozovo poelgio išaukštinime ir S.Foti stūmime į pirmąsias publikacijų apie kraupius karo ir pokario įvykius gretas matosi tas pats braižas, tam tikro tipo klastočių kūrimo stilistika, perduodama per laiką nežinia kaip – niekados nesibaigiančio gripo nešvarių rankų prisilėtimo estafetės lazdele, oro lašeliniu būdu, per genetinį kodą, o gal paveldimų instrukcijų dėka?.. Kyla įspūdis, kad senieji specialistai su savo įgūdžiais niekur nedingo, nebent tik yra naujai tiražuojami, klonuojami pagal tą patį, laiko patikrintą pavyzdį.

Na, kartais keičiasi dekoracijos, scenos apipavidalinimas. Subliuškus mitui apie masinį lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse, kai tokio išgalvoto pasakojimo nepaliudija jokia statistika, solidūs istoriniai tyrinėjimai, buvo  nuspręsta tęsti puolimą išnaudojant P. Morozovo legendos fabulą modernizuotu pavidalu – „anūkė kaltina savo senelį“. Jeigu manęs neapgauna atmintis, jau Rūta Vanagaitė kažką paistė apie savo kaltą senelį, tačiau, regis, buvo pasirinktas labiau ryškus, lengviau artikuliuojamas S.Foti atvejis, aktyvuojant šmeižto kampanija prieš žmogų, kuris Lietuvoje yra gerbiamas kaip nepriklausomybės kovų karys, atidavęs savo gyvybę už tėvynės laisvę, drauge tokiu būdu, neva per archetipinį pavyzdį, bandant įpiršti susitepusios lietuvių tautos vaizdinį.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Apskritai bet kokio plauko  pavergėjai visų pirma siekia desubstancionalizuoti šeimos idėją kaip tautos gyvastingumo branduolio  sunkiausiai įveikiamą piktavaliams neprieteliams apsaugos ratą. Teisingai yra pastebėta, kad Lietuvos nepriklausomybės idėja per visas mūsų okupacijas, nežiūrint skaudžių pralaimėjimų skaitlingesniam priešui, buvo išsaugota šeimose.

Galima ir verta diskutuoti dėl to, ar J.Noreikos biografijos nebjauroja faktas, kad anas vokiečių okupacijos pradžioje buvo apskrities viršininku,  nežiūrint net tos teisinančios aplinkybės, jog lietuvis karininkas drauge dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, galop buvo uždarytas koncentracijos stovykloje, tačiau šiandien, turint svarius įrodymus ir liudijimus, privalu pastebėti, kad gandus apie šio laisvės kario dalyvavimą žydų žudynėse platinančios žmogystos yra vertos tik niekingiausių pašlemėkų vardo.

Ne vieną kartą, ar ne, girdėjome raginimus, kad Lietuvoje reikia plėtoti švietimą apie Holokaustą, dalintis informacija, drąsiai viešinant net nepatogius kažkam faktus. Tačiau, kaip atrodo, labai skirtingai suprantame tą nuorodą, kad būtina išplėsti informacinį lauką apie tragiškus Holokausto įvykius. Kaip teigia pati S.Foti, Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius pirmasis pakišo jai mintį, kad J.Noreika buvo piktadarys, kuris ne tik prisidėjo prie žydų žudynių, bet neva „būdamas kapitonas mokė karius, kaip efektyviau naikinti žydus: kaip juos atskirti, nuvesti į miškus, priversti išsikasti kapus, sušaudžius – užkasti“ https://www.delfi.lt/news/daily/demaskuok/generolo-vetros-anuke-mete-baisius-kaltinimus-seneliui-ir-lietuvai-kas-slepia-tiesa.d?id=78591343.

Ar taip ir reikėtų suprasti švietimo apie Holokaustą ribų praplėtimą, kad čia turi būti įteisinamas melas, kuris savo intensyvumu pasiekia pragaro smarvės lygį? Nepalengvėja net išgirdus, kad šiandien S.Dovidavičius jau bando atsižegnoti nuo tokių savo žodžių, griežtai neigdamas kažką panašaus sakęs, leisdamas suprasti, kad neva apsimelavo pati S.Foti, dabar išsisukinėdama bandanti perkelti kažkam kitam atsakomybę už savo paskleistus nežmogiško bjaurumo išsigalvojimus, šmeižtą ir falsifikacijas, nuduodama, kad yra nekaltai suviliota. Tarkime, kad dvigubas melagis yra visų pirma S.Dovidavičius, kuris melavo anksčiau, o dabar meluoja, kad nemelavo, tačiau dar labiau atstumiantis yra labai imlios melui anūkės, kuri įkvėpta melo, joja ant melo devintosios bangos tarsi tikra nešvankumo raitelė, vaizdelis.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Kalbėjome apie mirusiojo žmogaus nuotaikų svyravimus, tačiau baigiant noriu papasakoti sapną apie dar negimusio žmogaus prieštaras. Sapnavau, kad prieš gimimą buvau verčiamas pasirinkti – būti lietuviu ar žydu. Su dideliu džiaugsmu rinkausi galimybę tapti lietuviu, tačiau drauge nuo to momento į žydišką tapatybę žiūriu ne tik labai pagarbiai, bet ir nostalgiškai kaip į savo nerealizuotą antrąją galimybę, apie kurią, kaip nesunku suprasti, diskretiškai bus nutylima net trečiame paso puslapyje. Todėl kam ne kam, o man labai apmaudu, kad pradėjęs megztis dialogas tarp lietuvių ir žydų praranda nuoširdumą, vis labiau įgydamas kažkokį karikatūrinį pavidalą. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, nesumeluoto dialogo plėtotei visų pirma trukdo anos pusės bandymas kalbėtis iš jėgos pozicijų, pasitelkiant tarptautinės įtakos svertus arba net įpainiojant čia įtakingas JAV institucijas, trikdo gąsdinimai Rusija, kuri neva propagandos tikslams gali pasinaudoti mūsų užsispyrimu neišduoti savo herojų išniekinimui (tarsi laisvės kovotojų pagerbimas būtų tik propagandinio karo priemonė, apsimokėtų tik kaip viešųjų ryšių triukas).

Taigi, koks čia dialogas gali plėtotis, kai tu esi laikomas už kvailį arba lengvai nugandinamą bailį?.. Tačiau dar labiau neramina faktas, kad mums  bandoma primesti nuostatą, kad tokio dialogo mediatoriais neva turėtų tapti senieji specialistai. Tačiau ten, kur įžengia tokie specialistai, tikro dialogo vaisiai jau nebegali subręsti, jų vedamais pėdsakais užsisėja ir dera tik nuodingai žydinčios piktžolės.

2019.05.16; 12:20 

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinėse Amerikos Valtijose gyvenanti Silvia Foti, Jono Noreikos-Generolo Vėtros vaikaitė, prisistato Lietuvoje ir užsienyje su peticija „Jonas Noreika – ne didvyris“. Ji teigia, kad Lietuvos valdžia „slepia tiesą“, o Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), neigdamas jo kaltę, „išsisukinėja, dergia tautą ir žeidžia senelio aukų atminimą“. Ji kviečia „pašalinti visus jos senelio apdovanojimus“ ir „tokiu būdu pagerbti jo (?!) aukas“, ragina „pasirašyti peticiją vardan Jono Noreikos aukų“.

S. Foti dar 2018 m. liepą JAV kairiųjų pažiūrų leidinyje „Salon“ pažėrė paviršutiniškų samprotavimų, niekinančių Jono Noreikos atminimą, ir sukėlė visuomenės tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje supriešinimo bangą.

Būtina pabrėžti, kad S. Foti motina dr. Dalia Noreikaitė-Kučėnienė, profesionali mokslininkė – tyrinėtoja, knygų autorė, surinkusi medžiagą ir pradėjusi rašyti monografiją apie savo tėvą (dėl ankstyvos mirties užbaigti nespėjo), buvo visiškai priešingos nuomonės, negu tą medžiagą paveldėjusi jos dukra. To fakto ignoruoti nevalia, kaip ir spekuliuoti to laikotarpio istorijos tiesiogiai neišgyvenusios, užsienyje gimusios ir užaugusios vaikaitės emocijomis.

Dirva Lietuvos laisvės kovotojų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, šmeižimui rengiama labai kryptingai. Skandalingai pagarsėjęs Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zurofo duetas, valstybei paskelbus 2018 metus Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago metais, bandė sumenkinti jo šviesų atminimą. Ir tik LGGRTC dėka, suradus išniekintus palaikus, padedant pilietinei visuomenei, pavyko apginti jo garbingą vardą ir deramai su valstybės pagarba iškilmingai palaidoti.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

2019 metus valstybė pradėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos 70 metų sukakties paskelbimu ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio -Vytauto paminėjimu. Manome, nėra atsitiktinumas, kad būtent Vasario 16-ąją, Nacionalinė literatūros ir meno premija buvo įteikta rašytojui Mariui Ivaškevičiui, romane „Žali“ išsityčiojusiam ne tik iš partizanų vadovo Jono Žemaičio-Vytauto, kankinto ir sušaudyto Maskvoje, bet ir iš viso Lietuvos partizaninio judėjimo atminimo.

Jubiliejinių metų nepakantumo atmosferą beatodairišku puolimu prieš išskirtinę rezistencijos asmenybę – Joną Noreiką-Generolą Vėtrą papildo užsienyje gyvenančio ir per „pagalbininkus“ Lietuvoje veikiančio asmens Grant Gochin nesiliaujantis raštų srautas Lietuvos įstaigoms. Istorinį kontekstą neigiančiais aiškinimais, vienpusiška faktų atranka ir paviršutinišku jų interpretavimu (tą patvirtino istorikai ir teismas), jis aršiai puola ne tik kapitoną J. Noreiką, bet ir patį LGGRTC, bandydamas per teismus priversti Lietuvos mokslininkus vadovautis ne profesionalių tyrimų išvadomis, bet pareiškėjo pageidavimais.

Tai precedento neturintis atvejis, tai daugiau nei puolimas prieš vieną valstybės įstaigą! Tai kėsinimasis į laisvą mokslininkų valią savarankiškai atlikti tyrimus vadovaujantis sąžine ir profesine kompetencija. Tai ir puolimas prieš Lietuvos valstybės suverenitetą, siekiant teisės iš užsienio nustatinėti, ką ir kaip jos mokslininkai turi tirti, ką žmonės privalo gerbti, o ko ne. Lenkijos valdžia surado adekvačių priemonių reaguoti į bandymus iškraipyti Lenkijos valstybės istoriją. Mūsų politikams linkėtina solidarizuotis su kolegų lenkų pricipinga laikysena ir pagaliau išdrįsti atsistoti Lietuvos žmonių pusėje.

Negalima užmiršti, kad J. Noreika čia nėra „vienišas“. Šmeižto kampanijos prieš Birželio sukilimo iniciatorių pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Laikinosios vyriausybės vadovą Juozą Brazaitį, prezidento A. Smetonos sesers sūnų, žuvusį atkakliame mūšyje prieš sovietų kariuomenės dalinius Juozą Krikštaponį, ilgiausiai partizanų gretose išsilaikiusį kovotoją Antaną Kraujelį ir kitus antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo vadovus bei dalyvius atitinka Kremliaus ideologo, fondo „Istorinė atmintis“ direktoriaus Aleksandro Diukovo koncepciją ir Rusijos propagandos istorijos aiškinimus: kas nėjo su Maskva, tas ėjo su Berlynu; todėl visi, kurie nekovojo „už Maskvą“, dabar privalo dalytis su Berlynu po Antrojo pasaulinio karo tekusia atsakomybe.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Šitokį istorijos aiškinimą Maskvos valdantieji sluoksniai bando primesti sąmoningai ir apgalvotai. Naudojant šią rafinuotą istorijos traktavimo schemą sąmoningai eliminuojama lietuvių kova dėl sovietų užgniaužtos laisvės ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Nėra atsitiktinumas, kad iki šiol neigiamas Baltijos valstybių okupacijos faktas. Tai ne vien kompensacijų dėl okupacijos žalos atlyginimo klausimas. Tuo bandoma ignoruoti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus sovietų okupuotose Baltijos šalyse, išryškinti vien nacių okupacijos padarinius, o atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.

Visuomenė čia, deja, palikta viena argresyvaus informacinio karo akivaizdoje. Pavieniai autoriai deda daug pastangų atremti istorijos iškraipymus, tačiau jie aršiai puldinėjami asmeniškai. Politikai vengia reikšti poziciją, iš esmės „laikosi po medžiu“. Susidaro įspūdis, kad visuomenės informacinis saugumas Lietuvos valdžiai nelabai rūpi, nuo šių politinių procesų ji tarsi nusišalinusi. Pasekmės skaudžios: visuomenė supriešinta, mokslininkai ir įstaigų tarnautojai įbauginti, galvas kelia gaivalai.

Sunku paaiškinti akivaizdžiai dvigubų standartų taikymą. Sakysim, A. Diukovui užsimojus Vilniuje pristatyti propagandinę knygą „Holokausto išvakarėse“, įrodinėjančią, esą lietuvių rezistencija atsakinga „už Lietuvos žydų išnaikinimą“, neišduodama viza, į Lietuvą jis neįsileidžiamas. Tuo metu G. Gochino daromos žalos mastas dėl tedencingų aiškinimų ir šališkai interpretuojamų istorijos epizodų yra didesnis. Bet jis ne tik gali čia laisvai skleisti ir platinti savo pseudoistorinius „tyrimus“, trikdyti LGGRTC veiklą, bet dar ir apdovanojamas Lietuvos pilietybe!

Ponios Foti peticija, kaip ir skubotas dalies Prezidentinės komisijos sovietų ir nacių okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti pareiškimas, mūsų nuomone, yra aktyvaus politinio spaudimo „iš šalies“ priemonės. Ir nepriklausomai nuo to, kokiais išvedžiojimais visa tai būtų bandoma dangstyti, jų nėra ir nebus įmanoma atsieti nuo gerai koordinuojamo tarptautinio informacinio puolimo prieš Lietuvą srauto.

Šios atakos tikslas nėra Jonas Noreika-Generolas Vėtra. Jo atminimas yra labiau simbolis, ties kuriuo susitinka skirtingos pažiūros ne vien į istoriją, bet ir į tautos tapatybę, jos atminties paveldą, egzistencinius iššūkius, politinę šiandienos tikrovę.

Tai politinis aspektas. Dar yra teisinis ir dorovinis įpareigojimas, kuris paveda valstybei gerbti teisingumą, ginti jos piliečių nekaltumo prezumpciją. Juo labiau kai kaltinimai – apie seniai mirusius piliečius, ypač žuvusius kankinių mirtimi, kurių atsakomybės klausimo sąžiningai įvertinti nebėra nei teisinių, nei moralinių prielaidų – nebėra gyvų nei įvykių dalyvių, nei liudininkų. Čia vėlgi verta atsigręžti į Lenkijos patirtį.

Ko vertas teisingumas, jei laisvės kovotojai, kalinti, kankinti ir nužudyti nacių bei sovietinėse koncentracijos stovyklose, dabar kaltinami holokaustu, vadovaujantis vien priešų paliktais užrašais bei okupacinių režimų vietininkų sukurtais formaliais raštais, kurių dalis abejotino patikimumo? Esama bent penkių skirtingo tipo tikrų ar tariamų J. Noreikos parašų pavyzdžių. Ar kas nors atliko kvalifikuotą dokumentų autentiškumo ekspertizę?

Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.

Todėl privalu nutraukti tolimesnę šios temos politinę eskalaciją, įtampos visuomenėje didinimą, priešiškumo kurstymą. Tokiomis priemonėmis jokio pozityvaus rezultato pasiekti neįmanoma. Vykdomas beatodairiškas spaudimas, vadovaujantis tik vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo. Ten aiškiai pasakyta: „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Todėl niekas neturi teisės tvirtinti, kad istoriją „interpretuoja objektyviai“. Tačiau akivaizdu, kad būtent šito – teisės „objektyviai“ interpretuoti istoriją – kai kas gviešiasi.

Todėl kreipiamės į aukščiausius šalies vadovus, prašydami ir ragindami pagaliau išgirsti Lietuvos visuomenės balsą, ne vien klausytis pageidavimų „iš šalies“, ir stoti „ginti Lietuvos rubežių“ (S. Lozoraičio paskutiniai žodžiai): išmintingai įvertinti besiklostančią padėtį, imtis visų priemonių, kad būtų užtikrinta visuomeninė rimtis, teisės viršenybė ir teisingumas, sudarytos sąlygos istorikams dirbti savo darbą, o ne eikvoti jį teismuose, „aiškinantis“ neaiškius interesus atstovaujantiems veikėjams.

Šį laišką, adresuotą svarbiausioms Lietuvos valdžios institucijoms, pasirašė Lietuvos sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus (NOKT) koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vidmantas Samys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko pavaduotojas Petras Musteikis.

2019.05.01; 06:00

Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro replika apie Holokaustą itin stipriai supykdė Izraelį ir išprovokavo jo atsaką.

Prezidentui J. Bolsonarui pareiškus, kad Holokausto nusikaltimai yra atleistini, į šią repliką reaguodamas Izraelio prezidentas Reuvenas Rivlinas šeštadienį atkirto, kad žydų tautybės žmonės „niekada neatleis ir niekada nepamirš“.

Žinutėje, akivaizdžiai skirtoje J. Bolsonarui, R. Rivlinas sakė: „Visada prieštarausime tiems, kurie neigia tiesą, ir tiems, kurie nori ištrinti mūsų atmintį (…).„

„Žydų tautybės žmonės visada kovos su antisemitizmu ir ksenofobija. Politiniai lyderiai yra atsakingi už ateities formavimą. Istorikai aprašo praeitį ir tyrinėja, kas įvyko. Nei vieni, nei kiti neturėtų lįsti į vieni kitų teritoriją“, – rašė Izraelio vadovas.

Ketvirtadienį Brazilijos Rio de Žaneiro mieste vykusiame susitikime su dvasininkais J. Bolsonaras kalbėjo apie neseniai įvykusį jo apsilankymą Jad Vašeme – Izraelio memoriale Holokausto aukoms atminti. Susitikime Brazilijos vadovas pasakė apie Holokaustą: „Mes galime atleisti, bet negalime užmiršti“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.15; 11:00

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Pirmadienį Vilniaus centre, ant Vrublevskių bibliotekos sienos, kūju sudaužyta Jonui Noreikai-generolui Vėtrai skirta atminimo lenta. Įtariama, kad lentą sudaužė į Prezidento postą kandidatavęs Kazimieras Juraitis ir į Europos Parlamentą kandidatuojatis Stanislovas Tomas. DELFI žiniomis, pirmadienį policijos pareigūnams paskambino pats S. Tomas ir pranešė sudaužęs lentą kūju.

Kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) atmetė Granto Arthuro Gochino skundą dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) rašto, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą), panaikinimo ir įpareigojimo pakartotinai atlikti tyrimą, primena ELTA.

Simono Wiesenthalio centras ir garsusis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas pasipiktino ir pasmerkė esą nežmonišką Vilniaus apygardos administracinio teismo (VAAT) sprendimą atmesti Granto Arthuro Gochino skundą dėl Jono Noreikos-generolo Vėtros.

„Teismo sprendimas yra absoliučiai absurdiškas, tai yra nacių aukų ir visų žmonių su bent kruopele padorumo ir išminties įžeidimas“, – sakoma S. Wiesenthalio centro vadovo Rytų Europos reikalams E. Zuroffo pranešime.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas prašė teismo panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) raštą, kuriame teigiama, kad J. Noreika nedalyvavo masinėse žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Teismas tokį G. A. Gochino prašymą atmetė, argumentuodamas, kad LGGRTC rašte rėmėsi faktiniais duomenimis ir rašytiniais dokumentais, primena ELTA.

„Simono Wiesenthalio centras smerkia teismo sprendimą atmesti Lietuvos žydų palikuonio G. A. Gochino prašymą panaikinti J. Noreikai, kuris buvo aktyvus Lietuvos žydų žudynių dalyvis, skirtus apdovanojimus“, – sakoma S. Wiesenthalio centro pranešime.

Pasak E. Zuroffo, tokie teismų sprendimai niekada nebus priimtini.

„Joks sprendimas, išteisinantis nacių kolaborantus, aktyviai dalyvavusius brutaliame Lietuvos žydų naikinime, nebus priimtas“, – sakė E. Zuroffas.

Nacių medžiotojas taip pat pažėrė kaltinimų, esą Lietuvoje naciai žudikai yra pagerbiami, o kruvina jų praeitis yra ignoruojama, todėl, ragino jis, veiksmų turi imtis Europos Sąjunga.

G.A. Gochino teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, praėjusių metų liepos 18-ąją atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo, neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. Pasak G. A. Gochino, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią administracinę bylą, G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pirmiausia įvertinusi tą aplinkybę, kad pareiškėjo užklausa Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra prašymas, o ne skundas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Šis įstatymas nustato, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimą subjektą, o skundas – kreipimasis dėl asmens teisių pažeidimo. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Centrą, siekė ginti ne asmenines teises ar interesus, o gauti informaciją ir pateikti savo poziciją keliamu klausimu.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2019.04.08; 13:48

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

2015 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) paskelbė pažymą apie Jono Noreikos (Generolo Vėtros) veiklą nacių okupuotoje Lietuvoje. Per ketverius metus viešoje erdvėje J. Noreikos atžvilgiu buvo išsakyta daug vertinimų. 2018 m. pil. G.A. Gochinas Centrui pateikė dokumentų kopijas ir 69 psl. tekstą, viešai teigdamas, kad tai yra įrodymai neva J. Noreika kolaboravo su naciais ir vykdė nusikaltimus žmonijai. Taip pat G.A. Gochinas kreipėsi į teismą reikalaudamas, kad pagal jo medžiagą Centras pakeistų savo 2015 m. pažymą. Centras, atsižvelgdamas į viešoje erdvėje išsakomas kontraversijas bei papildomai įvertinęs J. Noreikos antinacinės veiklos aplinkybes, skelbia šį paaiškinimą.

1. Lietuvoje veikė kitoks nacių okupacinis režimas, nei kitose Europos šalyse.

Aiškinantis kolaboravimo klausimus nacių okupacijos metais būtina atsižvelgti į nacių įvesto okupacinio režimo tipą. Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe ir atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse.

Mitingas priešais Lietuvos URM. Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

1941 m. Birželio sukilimo metu ir po jo pilnai atkurdami nepriklausomoje Lietuvoje egzistavusią savivaldos sistemą, lietuviai veikė prieš vokiečių valią, jų tikslas buvo tarnauti Lietuvai, o ne Trečiajam Reichui. Tačiau į Vokietiją buvo žiūrima kaip į sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.

2. Vokiečiai stengėsi parodyti, kad už žydų žudymą atsakingi lietuviai.

Jau pirmomis okupacijos dienomis naciai sudaužė lietuvių viltis dėl nepriklausomybės. Vokiečiai pareiškė, kad aukščiausioji valdžia priklauso vokiečių kariuomenės vadams, sukilimo dalyviai buvo nuginkluoti, lietuvių administracijai teko taikstytis su vokiečių karinės administracijos reikalavimais. Ypač netikėtas lietuviams buvo žydų naikinimas, nacių suplanuotasdarprieš puolant Sovietų sąjungą. Šį planą okupuotoje Lietuvos teritorijoje įgyvendino specialioji operatyvinė A grupė, vadovaujama SS brigadenfiurerio Walterio Stahleckerio. Vokietijos – Lietuvos pasienyje, Gargžduose, Kaune, Vilniuje, Plungėjeįvyko nacių organizuotos masinės žydų žudynės, labai greitai miestuose ir apskrityse atsirado identiški vokiečių nurodymai dėl žydų gyvenimo varžymų ir getų steigimo. Iš slaptų vokiečių dokumentų akivaizdu, kad W. Sathleckerio taktika buvo kuo daugiau žydų sunaikinti pirmuoju okupacijos periodu, kol Lietuvos gyventojai Vokietiją vis dar  vertino kaip sąjungininką kovoje prieš Sovietų sąjungą.     

Tarp Niurnbergo proceso dokumentų yra W.Stahleckerio raportas Vokietijos vidaus reikalų ministrui H. Himleriui, kuriame rašoma, kad W. Stahleckerio grupė „turėjo sukurti neginčijamą faktą, įrodantį, kad išlaisvinti gyventojai patys ėmėsi griežčiausių metodų prieš bolševikus ir žydus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių nurodymai.(…) Mūsų nuostabai, nebuvo paprasta sukurstyti plačius pogromus prieš žydus“ (Henry A. Zeiger, Thecase against Adol fEichmann, The New American Library, 1960, p.64-67).

Dėl žydų naikinimo lietuvių delegacijos įvairiais lygiais kreipėsi į vokiečių vadovybes, bet sulaukė atsakymo, kad žydų klausimas yra išskirtinė vokiečių kompetencija. Į Laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministro StasioRaštikio pareikštą griežtą lietuvių tautos protestą dėl smurto prieš žydus generolas FranzasvonRoques atsakė, kad tam vadovauja ne kariuomenė, o Gestapas ir kad „ši akcija greitai baigsis“ (Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II, p. 307).Buvęs nepriklausomos Lietuvos ministras kun. Mykolas Krupavičius, kartu su buvusiu prezidentu Kaziu Griniumi ir buvusiu ministru Jonu Aleksa lietuvių tautos vardutaip pat reiškęs naciams protestą dėl žydų naikinimo, pažymi: „Tautos reakcijos [sukilimo] metu buvo nužudyta žydų, tačiau juos žudė ne kaip žydus, bet kaip bolševikus. Nuo šio tautos keršto daugiau nukentėjo lietuvių, negu žydų. Buvo lietuvių moralinių supuvėlių, kurie talkino naciams žudyti žydus ir plėšti jų turtą, bet tokių buvo, palyginti, nedaug, mažiau negu kitose tautose, atsidūrusiose tolygiose sąlygose.

Rabinas Sniegas, kuris dažnai užeidavo pas vysk. V. Brizgį, ne kartą žodžiu dėkojo už visų katalikų, ypač dvasininkijos, laikymąsi, pareikšdamas, kad katalikų laikysena negalės būti žydų kada nors pamiršta. Naciai dėl kažkokių sumetimų pasauliui paskelbė, kad žydus Lietuvoje naikiną ne jie, bet patys lietuviai. Tuo reikalu jie rengė net knygas — „Kaip lietuviai žudė žydus”. Jos buvo pavesta parašyti žydui gestapininkui, žydų spaudos žurnalistui Serebrovičiui, kuris visą laiką, kai jo tautiečiai sėdėjo getuose ir masiškai buvo žudomi, laisvas vaikščiojo su prigrūstu portfeliu po Kauno gatves (Mykolas Krupavičius, Lietuvių ir žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu, Laiškai lietuviams Vol. 37, 1986, Nr.6-7). 

3. Didelė dalis savivaldos įsitraukė į antinacinę rezistenciją, tačiau buvo ir kolaborantų.

Praėjus pusantro mėnesio dėl lietuviams nepriimtinų vokiečių reikalavimų savo veiklą nutraukė Laikinoji vyriausybė; sukilimo organizatorius Lietuvių aktyvistų frontas pasitraukė į antinacinį pogrindį ir sukūrė organizaciją Lietuvių frontas. Dėl antinacinės veiklos keturi Laikinosios vyriausybės nariai buvo įkalinti, kai kuriems (tarp jų ir buvusiam Laikinosios vyriausybės vadovui J. Ambrazevičiui-Brazaičiui) teko slapstytis, kai kurie prisidėjo prie žydų gelbėjimo.

Tačiau vietos savivaldos institucijos, nors ir vadovaujamos vokiečių valdžios, liko veikti – taip buvo stengiamasi sušvelninti naujos okupacijos poveikįžmonėms. Nemažai savivaldos tarnautojų stojo į įvairias lietuvių antinacinio pasipriešinimo pogrindines organizacijas ar bent rėmė lietuvių tautinį antinacinį pasipriešinimą. Antinacinio Lietuvių fronto taktika buvo maksimaliai saugoti Lietuvos gyventojus, balansuoti tarp okupacinės valdžios reikalavimų ir jų nepatenkinimo, vengti aštrios konfrontacijos ir emocingų deklaracijų. Jonas Noreika, būdamas Šiaulių apskrities viršininku, tuo pačiu veikė ir kaip pogrindinio Lietuvių fronto Šiaulių apygardos vadas, vykdė rezistencinės vadovybės nurodymus, o 1942 m. buvo paskirtas ir Lietuvių fronto Mažeikių apygardos vadu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p. 95,257).

Sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio ir savivaldos tarnautojų pastangomis pavyko sužlugdyti ne vieną nacių skelbtą lietuvių mobilizaciją į vokiečių kariuomenę, taip pat sutrukdyta  suburti SS lietuvių legioną (iš visų okupuotų Europos šalių SS batalionių tautiniu pagrindu vokiečiams nepavyko suburti tik Lietuvoje ir Lenkijoje). Žydas Chaimas Lazaras liudija, kaip susitarus su lietuviais policininkais geto kaliniai pabėgdavo iš Vilniaus geto per kanalizacijos šulinį Vilniaus policijos kieme (Lester Eckman, Chaim Lazar, The Jewish resistance, New York, 1977, p.37).

Visgi dalis savivaldos struktūrose tarnaujančių žmonių, ypač tų, kurių pavaldumą vokiečiai tiesiogiai prisiskyrė sau (lietuvių policijos batalionai, saugumo policija), kolaboravo su nacių valdžia ir prisidėjo prie žydų naikinimo.

4. Okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą.

2015 m. savo pažymoje Centras paaiškino, kodėl vieno asmens (Plungės komendantūros darbuotojo Aleksandro Pakalniškio) naratyvas, neva J.Noreika atsakingas už Plungės žydų masines žudynes, yra nepagrįstas – tai prieštaravo kitų šešių asmenų liudijimams ir kitai faktinei medžiagai. Tačiau Centras pripažino, kad okupacinei valdžiai pavyko J. Noreiką įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą. 1941 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių aps. viršininkas J. Noreika valsčių viršaičiams ir antraeilių miestų burmistrams perdavė Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke 1941 m. rugpjūčio 14 d. įsakymą žydus iškeldinti į Žagarės getą, taip pat įsakymą dėl žydų turto likvidavimo tvarkymo. Pabrėžtina, kad tai nebuvo J. Noreikos valia atsiradę įsakymai, tai buvo jo, kaip apskrities viršininko, vokiečių administracijos nurodymų perdavimas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Pažymėtina, kad J. Noreika nėra perdavęs jokių įsakymų dėl Šiaulių geto, nes pagal tuo metu galiojusį savivaldos įstatymą Šiaulių burmistras nebuvo pavaldus Šiaulių apskrities viršininkui.

5. 1941 m. okupuotos Lietuvos gyventojai nesuvokė getų kaip Holokausto dalies.

Lietuvos Respublikos ir tarptautinė teisė genocidą ir nusikaltimus žmoniškumui apibrėžia kaip sąmoningas veikas, daromas suvokiant savo veiksmų pasekmes.

1941 m. vasarą  dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų. Iki vokiečių okupacijos Lietuvoje buvo girdėta apie žydų suvaržymus Vokietijoje, getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis.

Po nacių organizuotų žydų žudynių Kaune SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių pogromų galės juos apginti tik tuo atveju, jei šie persikels gyventi į getus. „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“ (iš W. Stahleckerio pranešimo Himleriui; Henry A. Zeiger, The case against Adolf Eichmann, The New American Library,1960, p.64-67).

Lietuvos žydų bendruomenės atstovas, Vilniaus geto tyrėjas Ilja Lempertas teigia, kad iki 1941 metų pabaigos ir dar vėliau patys žydai Vilniaus gete negalėjo patikėti, kad jų buvimas getuose reiškia jų fizinį sunaikinimą: „Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežinojo, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems” (Zigmas Vitkus, Vilniaus getas – kai žmonės bandė įsivaizduoti gyvenimą, Kelionė, 2013).

Žmones klaidino tai, kad pirmieji masiniai šaudymai Lietuvoje vyko dar iki getų įsteigimo, taip pat skirtingas getų gyvavimo laikotarpis: mažieji getai su savo gyventojais buvo greitai sunaikinti, o didieji Vilniaus, Kauno getai gyvavo keletą metų, Šiaulių getas likviduotas tik 1944 m. Būta atvejų, kai išlaisvinti ir slepiami žydai neatlaikydavo įtampos ir patys grįždavo į getą – ten jiems atrodė saugiau.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, kurio filmuotųprisiminimų įrašai saugomi JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone, teigė, kad tuo metu jie nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. Anot H. Gewecke, vienas iš nacizmo ideologų „Rozenbergas pasakė, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Po karo sąjungininkai buvo sulaikę H. Geweckę, tačiau po tardymų paleido nepaisant jo tiesioginių įsakymų dėl Žagarės ir Šiaulių getų.

Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai (kolaboravimu su naciais ir prisidėjimu prie žydų izoliavimo) buvo pateikti ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui – Brazaičiui bei Vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui. 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo (LGGRTC. Genocido tyrimo centras nepasiduos vulgariam spaudimui, Delfi.lt, 2019).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautiniu mastu iki šiol diskutuojama ar geto vidaus tvarką palaikančios struktūros vertintinos kaip nacių kolaborantės. Žydų taryba (judenratas) ir geto žydų vidaus policijavykdė nacių nurodymus geto teritorijoje: atrinkdavo nedarbingus gyventojus (juos naciai veždavo sušaudyti), perduodavo vokiečių nurodymus dėl turto atidavimo, prižiūrėdavo, kaip vykdomos vidaus taisyklės ir t.t. Pasak žydų istoriko I. Lemperto, „Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda – balta istorija čia netinka.“ Pažymėtina, kad Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

6. J. Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pogrindžio dalyvis.

Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos veikla nevertintina kaip kolaboravimas pagal įprastą, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nurodomą kolaboravimo sąvoką(tėvynės išdavikas, bendradarbiaujantis su šalį okupavusios valstybės institucijomis, kenkiantis savo krašto valstybingumui ir piliečių interesams) dėl šių aplinkybių:

– J. Noreikia Šiaulių aps. viršininku paskirtas ne nacių, o lietuvių Laikinosios vyriausybės.

– J. Noreika, būdamas Šiaulių aps. viršininku, priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS legiono steigimui Lietuvoje, taigi, priešinosi lietuvių kolaboravimui su naciais; už tai dvejus metus buvo kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Kaip nurodo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Karlas Jėgeris, J. Noreika „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro  paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją” (Štuthofo koncentracijos stovyklos kortelės, Archiwum Muzeum Stutthof, Sygn., I-III-11224).

– J. Noreika buvo aktyvus pogrindinės antinacinės lietuvių organizacijos Lietuvių frontas dalyvis: įkūrė karinio padalinio „Kęstučio“ Šiaulių apygardos štabą, rūpinosi tokių štabųįkūrimu Telšių ir Mažeikių apskrityse, rūpinosi ginklais Lietuvos karinių pajėgų atkūrimui, platino draudžiamą Lietuvių fronto spaudą, prisidėjo prie pogrindinio Šiaulių apskrities laikraščio leidimo. „Lietuvių fronto“ tyrėjas Mindaugas Bloznelis J. Noreiką įtraukė tarp 53 žymiausių „Lietuvių fronto“ dalyvių. Pažymėtina, kad į „Kęstučio“ padalinio narius buvo priimami tik tie, kurie nebuvo susitepę  kolaboravimu su priešu (Mindaugas Bloznelis, Lietuvių frontas, Kaunas, 2008, p.91, 382, 398, 399; LYA, f. K-1, ap.58, b. 27355/3, t.7, p. 223; Viktoras Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, 1997, p.341, 428; Petras Jurgėla, Lietuviškoji skautija, 1975, p. 687).

– Žinomas Šiaulių antinacinės rezistencijos dalyvis, žydų gelbėtojas Domas Jasaitis J. Noreiką įvertino kaip aktyvų antinacinį rezistentą. Savo prisiminimuose D. Jasaitis rašo: „Mano nuomone, Bubas yra atsakingas už Šiaulių apskrities [viršininko] Jono Noreikos, didelio patrioto ir rezistento, suėmimą 1943 m. kovo mėn. ir išvežimą į Štuthofą.“ Lietuvių enciklopedijoje, kurios vienas iš redaktorių yra D. Jasaitis, rašoma: „J. Noreika 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių aps. viršininku. Eidamas šias pareigas susirišo su pogrindžiu ir griežtai gynė krašto reikalus prieš okupantus. 1943 m. po propagandinės kelionės į Vokietiją išspausdino lietuviškoje spaudoje straipsnį – „Šių dienų Vokietija“, kuris buvo nepalankus nacių režimui“ (Lietuvių enciklopedija, XX tomas, Bostonas, p.409; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001,p.45 ).

– 1946 m. sovietų tardomas J. Noreika sakė: „Tautine veikla buvau artimai susijęs su Šiaulių ligoninės direktoriumi Jasaičiu. Mes svarstydavome politinius klausimus, susijusius su Lietuvos ateitimi. Svarstėme tarptautinę padėtį ir padarėme išvadas, kad vokiečiai pralaimės šį karą, bet mūsų interesas buvo palaikyti su jais atsargius kontaktus, kad anglai ir amerikiečiai  pirmieji užimtų Vokietiją ir su jų pagalba Lietuva galėtų atsilaikyti prieš SSRS. Siekiant šių tikslų mes susitarėme su Jasaičiu aktyviai veikti kur bebūtume“. 1946 m. J. Noreika į savo kuriamą antisovietinę pogrindinę organizaciją buvo numatęs įtraukti į Vakarus pasitraukusį D. Jasaitį; siunčiamam į užsienį studentui Varaneckui J. Noreika nurodė surasti D. Jasaitį ir perjį užmegzti ryšius su užsienio lietuviais (LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.1, p.128-129);

– J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus: „Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“. J. Noreika „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasarį parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą  kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

– Sakydamas baigiamąją kalbą sovietų teisme J. Noreika sutiko su visais kaltinimais dėl pasipriešinimo sovietų valdžiai, išskyrus kaltinimą, kad „savanoriškai tarnavo vokiečiams“; J. Noreika pabrėžtinai prašė sovietų teismo jį išteisinti tik pagal šitą kaltinimo punktą(LYA, f-K1, ap.58, b.9792/3, t.4; V. Ašmenskas, Generolas Vėtra, Vilnius, p. 359, 384).

7. J. Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.

Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J. Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmėžydų gelbėjimu.

Vienisvarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjųbuvo Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis,organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas (Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941-1944 m., Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2011, p.59). „Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui.“

S. Jasaitienė liudija, kad „išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną [žydą], į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5-10 asmenų“. Jonas Daugėla liudija, kad Šiaulių žydų gelbėjimui „buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų“. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC,Vilnius, 2001, p.59, 196-204).

8. Jasaitis su J. Noreika buvo susiję tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais, draugavo ir bendradarbiavo leisdami ir platindami pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybębus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai. Pogrindiniam leidiniui savo antinacinį straipsnį parašė ir J. Noreika.

Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai. D. Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“. Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams, J. Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (Domas Jasaitis, Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje, Draugas, Čikaga, 1962; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.214). Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas” (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120).J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių (Genocidas ir rezistencija Nr.1 (39), Vilnius, 2016, p.50).

Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių. Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene, Domo Jasaičio žmonos  Sofijos Lukauskaitės-Jasaitienės seserimi.

8. Jonas Noreika savo gyvenimą paaukojo Tėvynės laisvei, jį represavo abi okupacinės nacių ir sovietų valdžios.

Jonas Noreika savo gyvenimu įrodė, kad kitų piliečių ir Tėvynės gerovė jam buvo aukščiau asmeninių interesų. Jis aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupacijoms, dėl ko buvo abiejų režimų įkalintas, o sovietų ir nužudytas.  Išlaisvintas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus, kur jo laukė žmona ir mažametė dukra, tačiau grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą ir siekdamas vienyti ginkluoto pasipriešinimo judėjimą ruošė sukilimą už Lietuvos laisvę.

Jono Noreikos humanizmą liudija:

– aktyvus priešinimasis okupaciniams nacių ir sovietų režimams;

– bendražygių liudijimai;

– pasiaukojanti šiltine sergančio Štuthofo lagerio kalinio prof. Vlado Jurgučio globa;

– Štuthofe kartu kalėjusio kun. Stasio Ylos vertinimas: „J. Noreika grįžo [į Lietuvą] mirti su kitais mirštančiais už tėvynę. Būdamas teisininkas jis suprato, kas jo laukė, tačiau tėvynės meilė buvo jam brangesnė už viską“;

– Štuthofo koncentracijos stovykloje sukurta J. Noreikos malda (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške, Kaunas, 1991);

– priešmirtinis palinkėjimas dukrai: „Ašnoriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga“ (Vidmantas Valiušaitis, Ką apie Generolą Vėtrą pasakojo jo dukra, Delfi.lt, 2018).

9. G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu.

Centras ištyrė G.A. Gochino išvadas bei pridėtus dokumentus ir pateikė jam ir teismui argumentuotus vertinimus. Centro nuomone, G.A. Gochino tyrimas vertintinas kaip bandymas pagrįsti kitų šaltinių nepatvirtintus jau minėto vieno liudininko (Aleksandro Pakalniškio) prisiminimus ir kaip nacių propagandos kopijavimas dėl lietuvių, o ne vokiečių atsakomybės už Holokaustą Lietuvoje. Jo pateikti dokumentai Centrui iš esmės buvo žinomi, tarp jų nėra jokių naujų svarių argumentų, suteikiančių pagrindą pakeisti 2015 m. Centro išvadą.

Genocido aukų muziejus. Slaptai.lt nuotr.

G.A. Gochino tyrimas negali būti laikomas objektyviu ir moksliniu dėl šių priežasčių:

– G.A. Gochinas savo pateiktiems istoriniams šaltiniams netaiko išorinės ir vidinės kritinės analizės, nevertina jų patikimumo;

– G.A. Gochinas dokumentus atrinko remdamasis ne objektyvumo kriterijais, o bandydamas pagrįsti išankstines nuostatas;

– G.A. Gochinas vertina pavienius dokumentus, nederindamas jų su kitų archyvinių dokumentų, žinomų faktų, liudijimų ir aplinkybių visuma, taip ignoruodamas mokslinei analizei būtiną bendrą istoriografinį kontekstą;

– G.A. Gochino pateiktos apibendrinančios išvados akivaizdžiai prieštarauja kai kuriems jo paties pateiktiems dokumentams;

– kai kurie G.A. Gochino teiginiai galimai pažeidžia LR Konstitucijos nuostatas ir visuotinai pripažintą nekaltumo prezumpciją.

Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

2019.03.28; 14:52

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Jau metus laiko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – Centras) sulaukia nuožmaus reikalavimo sudėtingą ir skausmingą Lietuvos istoriją vertinti ne pagal istoriografijoje priimtus metodus, ne pagal istorinius faktus, bet pagal atskirų asmenų norus.

Šis spaudimas pasireiškia dešimtimis skundų įvairioms valstybės institucijoms, redakcijoms, užverčiant Centrą paklausimais, viešoje erdvėje, taip pat ir tarptautinėje, skleidžiant netiesą apie Centrą, Lietuvą, istorinius veikėjus, šmeižiant bei atvirai grasinant sunaikinti Centrą arba pakeisti jo vadovybę. Vienas iš tokių netiesos skleidimo atvejų baigėsi tuo, kad pernai minint Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines jo gimimo vietoje, New Britaine (JAV), buvo nelauktai atsisakyta ilgai siekto susitarimo pastatyti partizanų vadui Centro pagamintą paminklą.

Centras ne kartą kantriai ir išsamiai aiškino savo tyrimų rezultatus, bandydamas šį puolimą paversti civilizuotu istoriniu dialogu, būdingu Vakarų demokratijoms, tačiau JAV gyvenančio Lietuvos piliečio G. A. Gochino sukurtas judėjimas remiasi principu, kad daug kartų pakartota netiesa galiausiai bus priimta už tiesą, o teiginiai, iš esmės prieštaraujantys tarptautinėje istoriografijoje pripažintiems faktams (pvz. kad neva ne vokiečiai, o lietuviai sumąstė ir pradėjo Holokaustą), taps moksliniu pagrindu.      

Vienas iš tokių necivilizuoto spaudimo pavyzdžių yra Arkadijaus Vinokuro straipsnis „Genocido centras gina netiesą. Kodėl?“ (DELFI, 2019-03-07), kuriame be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų Centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, šiuo metu nagrinėjantį G.A. Gochino skundą prieš Centrą. Centras  laikosi principo, kad teismo proceso metu diskusijos ir argumentai ginčijamu klausimu turi būti išsakomi teismo salėje, o ne žiniasklaidoje, todėl savo nuomonę apie Centrui metamus kaltinimus dėl tyrimo Jono Noreikos-Generolo Vėtros atžvilgiu atsakys tik teismui priėmus sprendimą. Tačiau į kitą neteisingą kaltinimą, pareikštą A. Vinokuro straipsnyje ir ne kartą minėtą G. A. Gochino ir jo advokato raštuose valstybinėms institucijoms, būtina sureaguoti dabar.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Tai kaltinimas, neva Centras „savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“ (G.A. Gochino ir A. Vinokuro leksika), teigdamas, jog Laikinosios Vyriausybės ministro pirmininko Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio veikla 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo išsamiai tirta ir jis reabilituotas JAV teisingumo ministerijos. Nepaisydami istorinių dokumentų ir daugkartinių Centro argumentų, jo priešininkai užsispyrusiai teigia savo: neva J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklos tyrimas buvo nutrauktas dėl jo mirties, todėl neva jis nereabilituotas ir neva Centras “sąmoningai meluoja”.

Šis istorinis faktas (ir tokios netiesos paneigimas) yra labai svarbus Lietuvai, nes tiek nacių, tiek komunistų režimų bandymai vokiečių nusikaltimus suversti lietuviams, o Lietuvos Laikinąją Vyriausybę paversti atsakingą už Holokaustą Lietuvoje, nuolat įvairiais lygiais tebekartojami ir šiandien.

Todėl Centras dar kartą viešai akcentuoja: dėl šių kaltinimų 1974 m. JAV Kongreso prašymu buvo tirta Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio ir šios vyriausybės vidaus reikalų ministro Jono Šlepečio veikla ir po išsamaus tyrimo jie buvo reabilituoti (išbraukti iš įtariamųjų sąrašo), nes jų veikloje nebuvo rasta nusikaltimo įrodymų. Tai akivaizdžiai liudija šie JAV institucijų dokumentai. 

XXX

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

 

JAV Atstovų rūmų Teismų Komitetas

Vašingtonas, KOLUMBIJOS APYGARDA 20515

JAV Kongreso Atstovų rūmų pastatas (2429 Rayburn House Office Building)

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda 20515

1975 m. sausio 13 d.

DEVYNIASDEŠIMT TREČIASIS KONGRESAS

IMIGRACIJOS, PILIETYBĖS IR TARPTAUTINĖS TEISĖS PAKOMITETIS

DŽOŠUA EILBERGAS (JOSHUA EILBERG), JAV Atstovų rūmų narys nuo PENSILVANIJOS valstijos, PIRMININKAS

DŽEROMAS P. VALDY (JEROME P. WALDIE), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

VALTERIS FLAUERSAS (WALTER FLOWERS), nuo ALIASKOS VALSTIJOS

DŽONAS F. SEIBERLINGAS (JOHN F. SEIBERLING), nuo OHAJO VALSTIJOS

ELIZABETĖ HOLTZMAN (ELIZABETH HOLTZMAN), nuo NIUJORKO VALSTIJOS

VILJAMAS J. KYTINGAS (WILLIAM J. KEATING), nuo OHAJO VALSTIJOS

TOMAS REILSBEKAS (TOM RAILSBACK), nuo ILINOJAUS VALSTIJOS

ČARLZAS R. VIGINSAS (CHARLES R. WIGGINS), nuo KALIFORNIJOS VALSTIJOS

HAMILTONAS FIŠAS, JAUNESNYSIS (HAMILTON FISH, JR.) nuo NIUJORKO VALSTIJOS

GARNERIS J. KLAINAS (GARNER J. CLINE), PATARĖJAS TEISĖS KLAUSIMAIS

ARTURAS P.ENDRESAS, JAUNESNYSIS (ARTHUR P. ENDRES, JR.) PATARĖJO PADĖJĖJAS

DONALDAS G. BENAS (DONALD G. BENN) PIRMASIS PATARĖJO PADĖJĖJAS

FRANSIS F. KRISTI (FRANCES F. CHRISTY), TEISĖS AKTŲ ANALITIKAS

 

Stanislovui A.Gečiui (Mr. Stanley A. Gecys)

JAV lietuvių bendruomenės (Lithuanian-American Community, Inc.)

Vykdomajam viceprezidentui

1004 Robinson Building

42 South 15th Street

Filadelfija, Pensilvanijos valstija 19102

Gerb. p. Gečy,

Siunčiame iš Imigracijos ir natūralizacijos tarnybos gauto rašto kopiją, kurioje teigiama, jog Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio pavardės pašalintos iš JAV gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo; šių asmenų atžvilgiu vykdytas tyrimas sustabdytas.

Toks sprendimas pagrįstas tuo, jog Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.

Tikiu, jog šis dokumentas pasitarnaus palengvinant spaudimo ir nevilties naštą, tekusią minėtiems asmenims ir jų draugams ryšium su jiems mestais kaltinimais.

Su geriausiais linkėjimais,

Pagarbiai

DŽOŠUA EILBERGAS /parašas/

XXX

JUNGTINIŲ VALSTIJŲ TEISINGUMO DEPARTAMENTAS

IMIGRACIJOS IR NATŪRALIZACIJOS TARNYBA

VAŠINGTONAS, KOLUMBIJOS APYGARDA, 20536

 

PRAŠOME ATSAKYMĄ PERSIŲSTI IR NURODYTI ŠIOS BYLOS NR. CO 703.951

Gerb. pirmininke Eilbergai,

Patvirtinu, jog gavau Jūsų  1974 m. gruodžio 20 d. laišką, kuriame prašoma pateikti bendradarbiavimu su naciais įtariamų Juozo Brazaičio ir Jono Šlepečio atžvilgiu šios Tarnybos vykdyto tyrimo ataskaitą. Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už  Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu.

Siekdamas Jums reikalingą informaciją pateikti aiškiai, kompaktiškai ir racionaliai, išvardiju pridedamų, su šiomis bylomis susijusių, dokumentų kopijų pavadinimus:

1.Informacinis dokumentas apie Joną Šlepetį.

2.Informacinis dokumentas apie Juozą Brazaitį.

3.Spausdintos medžiagos apie p. Brazaitį kopija. Medžiaga publikuota 1958 m. Juozo Kapočiaus leidyklos išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (anglų kalba), atspausdintoje spaustuvėje Lithuanian Encyclopedia Press, Inc., veikusioje Bostone, Masačiusetso valstija.

4.Dokumentas, sudarytas kiekvienai iš minėtų asmenų bylų atskirai, kuriame išvardyti subjektai, į kuriuos buvo kreiptasi vykdant minėtą tyrimą: karo dokumentų saugojimo centrai, organizacijos, pavieniai asmenys, Vokietijos prokurorai, žurnalistai ir kiti karo nusikaltimų sferoje pripažinti ekspertai.

Be to, kas paminėta pradžioje, buvo susisiekta su maždaug keturiasdešimt (40) galimų informacijos šaltinių Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nė iš vieno šių šaltinių nebuvo išgauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos. P. Šlepetys savo valia atvyko pas Tarnybos pareigūnus ir, patvirtinęs savo liudijimą priesaika, nuodugniai apibūdino savo buvusią tarnybą Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje bei su ja susijusius savo veiksmus. P. Šlepetys kategoriškai neigė kaltinimų tikrumą. Bandant išgauti panašų liudijimą iš p. Brazaičio, sužinota, jog pastaruoju metu šis asmuo buvo patyręs ketvirtą širdies smūgį ir buvo gydomas ligoninėje. P. Brazaičio gydytojas teigė, jog jo paciento prognozė nepalanki, gydytojas negalėjo pasakyti už kiek laiko būtų galima apklausti p. Brazaitį nepadarant žalos jo būklei.

Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus (žr. aukščiau) patvirtinančių įrodymų. Todėl komitetas mano, jog, nesant priešingai tvirtinančios informacijos, tolimesnis tyrimas tampa nereikalingas.

Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti. Nepaisant to kas atlikta, nagrinėjant tokio tipo bylas, yra įprasta, atsiradus naujiems informacijos šaltiniams, juos užklausti dėl tapatybės nustatymo ir įrodomąją vertę turinčios informacijos gavimo. Jei, vykdant tokią procedūrą, reikšmingi duomenys aptinkami, tyrimo veiksmai atnaujinami siekiant tų pačių tikslų.

Tikimės, jog aukščiau pateikta informacija buvo naudinga ir Jums pagelbėjo.

Pagarbiai,

Įgaliotasis komiteto narys

Leonardas F. Čapmanas, Jaunesnysis (Leonard F. Chapman, Jr.)/parašas/

XXX

Gerbiamam Džošua Eilbergui

Atstovų rūmai

Vašingtonas, Kolumbijos apygarda, 20515

Priedai

BYLOJE REGISTRUOJAMAS DOKUMENTAS

byla:  BRAZAITIS,     Juozas           A8 222 100

Siekiant informacijos aukščiau nurodytu klausimu, buvo susiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais. Šiai dienai nebuvo gauta jokios įrodomojo pobūdžio informacijos nė iš vieno tų šaltinių.

1-Žydų geto kovotojų, stovyklų kalinių ir nacių aukų Amerikos federacija, 505 Penktoji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

2-Žydų kultūros klubai ir draugijos, 1133 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

3-Morning freiheit, redaktorius Chaimas Suleris (Chaim Suller); 35 Rytų12-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

4-Jewish Currents, redaktorius Norisas Šapesas (Norris Schappes); 22 Rytų 17-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

5-Pasaulio žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

6-Amerikos žydų kongresas, 15 Rytų 84-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

7-Rusijos žydų bendruomenės centras, 20 Vakarų 72-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

8-Sandoros sūnų (B‘naiB‘rith) lyga prieš šmeižtą, 315 Lexington Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

9-Žydų darbo komisija, 25 Rytų 78-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

10-Lenkijos žydų federacija, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

11-Komitetas prieš nacizmą ir antisemitizmą, 345 8-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

12-Vienigosios restitucijos organizacija, 1241 Brodvėjus, Niujorkas, Niujorko valstija

13-Ukrainos naujienos, redaktorius Mikaelis Hanusiakas (Michael Hanusiak), 85 Rytų 4-oji Gatvė Niujorkas, Niujorko valstija

14-Žydų mokslinių tyrimų institutas YIVO, 86-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

15-Dorotė Rabinovič (Dorothy Rabbinovitz), reporterė, 55 Rytų 9-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

16-Fricas Veinšenkas (Frits Weinschenk), Vokietijos konsulato Niujorke konsulas, 630 5-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

1974 m. rugsėjo 23 d.,

Parengė /parašas//

XXX                                                                                                                                 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

17-Frederikas Alberti (Frederick Alberti), advokatas, 1180 6-oji Aveniu, Niujorkas, Niujorko valstija

18-Širlė Korman (Shirley Korman), ekspertė, 69-12 Exerter Gatvė, Kvinsas, Niujorkas

19-Čarlzas Alenas (Charles Allen), 175 Vakarų 79-oji Gatvė, Niujorkas, Niujorko valstija

20-Henrika Mitron (Henrika Mitron), stovyklą išgyvenusi kalinė, 65-39 171-oji Gatvė, Flašingas, Niujorkas

21-Elnaras Rauchas (Elnar Rauch), konsulas, Generalinis Vokietijos konsulatas, Niujorkas, Niujorko valstija

22-Deividas Trageris (David Trager), Jungtinių Valstijų prokuroras, Niujorko Rytų rajonas, Bruklinas, Niujorko valstija

23-Robertas Wolfe (Robert Wolfe), Trofėjinių dokumentų poskyris, Karinių archyvų skyrius, Nacionalinis archyvas, Niujorkas, Niujorko valstija

24-Rabinas Vornikas (Wornik), prezidentas, Safolko rabinų taryba, Rytų Nortporto žydų centras, Rytų Nortportas, Niujorkas

25-Leonardas Libermanas (Leonard Lieberman), Oklahoma Sitis, Žydų bendruomenės taryba, 1100 H. Dewy Gatvė, 103, Oklahoma Sitis, Oklahomos valstija

26-Natanas Lešolcas (Nathan Leshalc), Talsos Žydų bendruomenės taryba, 3314, Rytų 51-oji Gatvė, Ste T.,Talsa, Oklahomos valstija

27-Džordžas Voldas (George Wald), Mozės įstatymo kongregacija, 2300 Serra Bulvaras, Sakramento, Kalifornijos valstija

28-Rabinas Martinas Sandbergas (Martin Sandberg), Betelio (Beth-el) sinagoga, 903 Ponco de Leon, Santures, Puerto Rikas

29-Markas Solsotka (Mark Solsotka), Koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų bendrijos, Hartfortas, Konektikuto valstija

30-Savitarpio pagalba, 137 Wodbino Gatvė, Providencija, Rodo sala

31-LACR, 531 Pietų Plimuto teismas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Solo Godšteino (Sol Godštein) adresas

32-Janušo Korčako (Janusz Korgzak) namai, 2628 W. Touhy, Skokie, Ilinojaus valstija, Deivido Rozenscvaja (David Rosenswają) adresas

33-Naujųjų piliečių klubas, 6916 Algonquin, Čikaga, Ilinojaus valstija, Aleno Kredovo (Allen Kredow) adresas

34- Šalom (Shalom), 555 Vakarų Ruzveltas, Čikaga, Ilinojaus valstija, Leo Seifmano (Leo Seifman) adresas

35-Jom ha-Šoa (Yomha Shoah) Holokausto memorialo programa, Bafalas, Niujorko valstija

36-IMA klubas, 69 Carpenter Aveniu, Bafalas, Niujorko valstija

37-Naujųjų amerikiečių organizacija, 5 Greenside Lane, Ročesteris, Niujorko valstija

38-Kol Izraelio fondas, Klivlendas, Ohajo valstija

39-Nacizmą išgyvenusieji žydai, 1580 Summit Road, Cincinatis, Ohajo valstija

40-Naujosios vilties sinagoga, 1625 Crest Hill, Roselawn, Cincinatis, Ohajo valstija

41-Bendžaminas Miuleris (Benjamin Muler), ekspertas, 3618 Castano, Deitonas, Ohajo valstija

42-Žydų bendruomenių tarpusavio santykių reikalų taryba, Sent Polas, Minesotos valstija

43-Žydų advokatų paslaugos, Niuarkas, Naujojo Džersio valstija

 

NYC 50/40.378

(Dėl Jungtinėse Valstijose gyvenančių nacių karo nusikaltėlių sąrašo) (tęsinys)

44- Haris Feldmanas (Harry Feldman), ekspertas, 2616 Murray Aveniu, Pitsburgas, Pensilvanijos valstija

45-Išgyvenusieji nacių holokaustą, 1523 Joy Road, Detroitas, Mičigano valstija

46-Rabinas Haris Skai (Harry Sky), 400, Deering Aveniu, Portlandas, Meino valstija

47-Rabinas Aleksanderis (Alexander), B‘nai Emanuelio kongregacija, 3536 Travel Gatvė, San Franciskas, Kalifornijos valstija

48-Rabinas Traubas (Traub), Kongregacija Adath Izraelis, 1851, Noriega Gatvė San Franciskas, Kalifornijos valstija

49-Kongregacija B‘nai Izraelis, 1575 Annie Gatvė, Kolma, Kalifornijos valstija

50-Rabinas Cuche (Zucheu), 795, Carey Drive, San Leandras, Kalifornijos valstija

51-Amerikos žydų kongresas, 7803 Clayton Road, Kleitonas, Misūrio valstija

52-Žydų bendruomenių centrų asociacija, , 11001 Shuetz Road, Kreve Kueris, Misūrio valstija

53-B‘nai B‘rith draugija, 9378, Olive Bulvaras, Sent Luisas, Misūrio valstija

54-Sent Luiso žydų federacija, 611 Olive Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

55-Žydų bendruomenių taryba tarpusavio santykių reikalams, 722 Chestnut Gatvė, Sent Luisas, Misūrio valstija

56-Žydų įdarbinimo tarnyba, 1727 Lowst Aveniu, Sent Luisas, Misūrio valstija

57-Naujųjų amerikiečių klubas, 603 vakarų 86-oji Terasa, Kanzas Sitis, Misūrio valstija, Džeko Igielniko (Jack Igielnik) adresas

58-Naujojo gyvenimo asociacija, San Diegas, Kalifornijos valstija

59-Žydų bendruomenių centras, 2562 Balltown Road, Skenektadis, Niujorko valstija

60-Žydų šeimų tarnyba, 291, State Gatvė, Olbanis, Niujorko valstija

61-Naujųjų amerikiečių asociacija, 17 Silverbrook Road, Niutonas, Masačiusetso valstija

62-Simonas Vyzentalis (Simon Wiesenthal), Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Viena, Austrija

63-Ruta Kliuger (Ruth Kluger), rašytoja, Tel Avivas, Izraelis

64-Žydų geto kovotojų muziejus, Tel Avivas, Izraelis

65-Jad Vašem (Yad W‘shem) dokumentavimo centras, Jeruzalė, Izraelis

66-Nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras, Liudviksburgas, Vokietija

67-Berlyno dokumentų centras, Vokietija

68-Dokumentų centras, Vysbadenas, Vokietija

69-Frankfurto, Hanoverio, Dortmundo, Hamburgo apygardos prokurorų įstaigos, Vokietija

70-Vynerio (Wiener) biblioteka, Londonas, Anglija

/parašas/

Informacijos šaltinis – LGGRTC

2019.03.13; 06:00

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje. 

Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. 

G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 08:50

Lenkija gali visiškai nedalyvauti antradienį Jeruzalėje numatytame Vyšegrado ketverto (V4 – Čekija, Lenkija, Slovakija, Vengrija) šalių ir Izraelio lyderių susitikime dėl Izraelio URM vadovo Yisraelio Katzo pareiškimo apie lenkų antisemitizmą. Tai pirmadienį Lenkijos radijui sakė Lenkijos vyriausybės kanceliarijos vadovas Michalas Dworczykas.

Sekmadienį dėl Izraelio žiniasklaidos pacituotų Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žodžių, kad lenkai kolaboravo su nacistais, kelionės į Jeruzalę atsisakė Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis. Lenkijos vyriausybės vadovą V4 susitikime turėjo pavaduoti užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius.

Pasak M. Dworczyko, M. Morawieckio sprendimas turėjo „parodyti visiems partneriams užsienyje, kad istorinė tiesa ir Lenkijos bei lenkų tautos gero vardo gynimas yra fundamentalūs principai Lenkijos vyriausybei“.

„Nuo vakarykštės dienos padėtis pasikeitė“, – pabrėžė M. Dworczykas. „Mes išgirdome smerktiną naujojo Izraelio užsienio reikalų ministro pareiškimą. Turint jį omenyje kyla labai didelių abejonių dėl Lenkijos valstybės atstovų dalyvavimo V4 viršūnių susitikime Izraelyje“, – teigė kanceliarijos vadovas.

Anksčiau, komentuodamas situaciją dėl B. Netanyahu žodžių, Y. Katzas pareiškė, jog „ministras pirmininkas aiškiai išsakė savo mintis“. Y. Katzas priminė pats esąs Holokaustą išgyvenusių žmonių sūnus. Anot jo, „lenkai įsiurbė antisemitizmą su motinos pienu“. „Ir niekas mums nenurodinės, kaip mes turime kalbėti ir kaip gerbti mūsų kritusiųjų atminimą“, – pabrėžė Izraelio URM vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.18; 12:30

Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis ir Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu. EPA – ELTA nuotr.

Užsienio žiniasklaida sureagavo į premjero Sauliaus Skvernelio vizitą Izraelyje – sukritikavo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu dėl jo draugystės su S. Skverneliu, neva palaikančiu „iškreiptą holokausto paveikslą“.

Kaip rašo „The New York Times“, Izraelio Yad Vashem holokausto aukų memorialas, kuriame ir lankėsi premjeras S. Skvernelis, taip pat pateko į skandalo įkarštį.

Nors memorialas visada priėmė visus norinčius atvykti, Yad Vashem atstovai tikina, kad nepraleis pro pirštus jokio holokausto neigimo ar iškraipymo. Pasak Yad Vashem vadovo, S. Skvernelis sulaukė išsamių paaiškinimų apie holokaustą, įskaitant ir detales apie „nacių ir lietuvių, kolaboravusių naciams, įvykdytas tūkstančių Lietuvos žydų žudynes“.

Susitikime su Izraelio prezidentu Reuvenu Rivlinu antradienį S. Skvernelis tikino, kad Lietuva „išmoko praeities pamokas“ ir „gerina žydų bendruomenių gyvenimo sąlygas bei atstato jų istorinius paminklus“.

Tuo tarpu B. Netanyahu antradienio susitikime S. Skvernelio išsakytus pasisakymus vertino atsargiai. Izraelio premjeras taip pat užsiminė apie „praeities tragedijas“, tačiau nekritikavo šiandieninės Lietuvos ir džiaugėsi „draugystės dvasia“ ir „tiltu tarp praeities ir ateities“.

Kritikų teigimu, B. Netanyahu draugystė su Lietuva ir kitomis Rytų Europos valstybėmis yra sandoris su velniu. Izraelio premjero kritikai tikina, kad B. Netanyahu, dažnai kalbantis apie holokaustą, kai reikia kritikuoti priešišką Iraną, pro pirštus žiūri į sąjungininkų padarytus Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus.

Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškų šaknų turintis B. Netanyahu, pernai lankęsis Vilniuje, gyrė Lietuvos premjerą S. Skvernelį „imantis didžių priemonių įamžinant holokausto aukų atminimą“ ir kovojant su naujausiųjų laikų antisemitizmu.

Tuo tarpu Simono Wiesethalio centro vadovas, vadinamasis vyriausiasis nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas sukritikavo B. Netanyahu.

„Tai yra neatleistina. Netanyahu jiems (Lietuvai. – ELTA) uždega žalią šviesą“, – sakė E.Zuroffas.

„Tai yra panašu į „Kukluksklano“ gyrimą dėl rasinių santykių gerinimo Amerikos pietuose. Mes turime pasakyti tiesą. Mes tai skolingi aukoms“, – pridūrė E. Zuroffas.

Kaip rašo leidinys, Lietuva yra viena iš nedaugelio buvusių Sovietų Sąjungos valstybių, kurios įsisuko į Antrojo pasaulinio karo istorijos revizionizmą, kuriuo siekiama sumažinti prie holokausto prisidėjusių žmonių kaltę, tuo pačiu išaukštinant prieš sovietus kovojusius nacionalistus, kurie, „The New York Times“ teigimu, prisidėjo prie masinių žydų žudynių. Tuo tarpu Izraelyje B. Netanyahu daugelio yra kaltinamas ciniškai paminant šviesią aukų atmintį.

„The New York Times“ skelbia, kad Lietuva yra viena iš valstybių, besiruošiančių sujungti visų totalitarizmo aukų atminimą, taip nutrinant skirtį tarp nacių vykdyto holokausto aukų ir komunistinio Sovietų Sąjungos režimo aukų.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Leidinys taip pat kritikuoja Lietuvos įstatymais draudžiamą knygų, kurios „iškreipia Lietuvos istoriją“, kalbėdamos apie šalies populiacijos kolaboravimą su naciais, prekybą. Ne per seniausiai Lietuva atmetė raginimus nuimti atminimo lenteles, įamžinančias kovotoją prieš sovietus Joną Noreiką – Generolą Vėtrą, nepaisant jo pačio anūkės Silvijos Foti pareiškimų, kad J. Noreika buvo aršus antisemitas, dalyvavęs tūkstančių Lietuvos žydų žudynėse.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Holokausto metu buvo išžudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų.

S. Skvernelio vizitas Izraelyje vyko praėjus vos savaitei po to, kai raudonas kilimas buvo nutiestas Ukrainos prezidentui Petro Porošenko, kurios parlamentas, kaip rašo „The New York Times“, neseniai patvirtino 2019 metų paskelbimą Ukrainos Antrojo pasaulinio karo metų nacių kolaboranto Stepano Banderos metais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.02; 07:58

Vokietija paminėjo nacių pogromo, davusio pirmąją užuominą apie Trečiojo Reicho užmačias išnaikinti žydų tautą, metines. Minėjimas vyko tuo metu, kai vis garsiau pasigirsta kalbų apie Vakaruose iš naujo atgimstantį antisemitizmą ir nacionalizmą.

Bundestage pasakytoje kalboje, skirtoje paminėti 80-ąsias Krištolinės nakties (vok. Kristallnacht) metines, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris teigė, kad 1938 metų lapkričio 9 dienos įvykiai ženklino „su niekuo nepalyginamą nutolimą nuo civilizacijos, Vokietijos panirimą į barbarystę“.

Vokietija niekuomet negali nusukti akių, jei „kas nors mėgintų kalbėti už „realius žmones“ ir siektų atskirti“ tuos, kurie išpažįsta kitą religiją arba yra kitokios odos spalvos, sakė prezidentas.

Kalbėdamas apie šiuos laikus ir Vokietijoje stiprėjantį kraštutinių dešiniųjų judėjimą, F. W. Steinmeieris įspėjo dėl „naujoviško, agresyvaus nacionalizmo, kuris įsivaizduoja idilišką praeitį, kurios niekada nebuvo“.

Kanclerė Angela Merkel, vėliau prisijungusi prie F. W. Steinmeierio ir žydų bendruomenės lyderių didžiausioje Vokietijos sinagogoje vykusioje ceremonijoje, pabrėžė, kad Krištolinė naktis buvo ilgalaikio proceso, kurio metu antisemitizmas pirmiausia buvo toleruojamas, o vėliau – ir skatinamas, rezultatas.

Užkirsti kelią atskirčiai, rasizmui arba antisemitizmui privalu vos tik pasirodžius pirmiesiems jų ženklams, pabrėžė A. Merkel, įspėdama nekartoti praeities klaidų.

„Paprasti atsakymai, kurie dažnai eina koja kojon su šiurkštesne retorika gatvėse ir internete, – tai pradžia, kuriai turime ryžtingai užkirsti kelią“, – pridūrė kanclerė.

Naktį iš 1938 m. lapkričio 9-osios į 10-ąją Vokietijoje ir Austrijoje naciai per iš anksto suplanuotą operaciją puolė žydus, naikino ir grobė jų turtą. Tąnakt buvo nužudytas mažiausiai 91 žmogus ir nusiaubta 7 500 žydų įmonių.

Be kita ko, buvo sudeginta daugiau kaip 1 400 sinagogų, suimta iki 30 tūkst. žydų vyrų. Didžioji dalis jų išgabenti į koncentracijos stovyklas, tokias kaip Dachau ir Buchenvaldas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 02:00

Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje buvo sutikta nauja leidyklos „Briedis“ knyga. Omenyje turimas solidus veikalas „DEZINFORMACIJA. Slaptas ginklas: Laisvos visuomenės griovimo metodai“.

Tai – Rumunijos Saugumo agentūros buvusio sistemos kūrėjo Jon Michai Pacepos, emigravusio į JAV, ir Ronaldo J. Rychlako knyga su anų laikų analize ir šiandienos aktualijų įvertinimu.

Pokalbyje apie šią knygą, šiandienines Lietuvos ir pasaulio problemas, susijusias su dezinformacijos sklaida, dalyvavo Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas; Ignas Stankovičius, Nacionalinės bibliotekos Vadovybės informacijos skyriaus vedėjas; Dalius Stancikas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atstovas.

Pokalbio moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis.

Šiandien skelbiamoje diskusijoje narpliojami klausimai: kada KGB suprato, jog sovietinė santvarka žlugs; kodėl KGB buvo antisemitinė organizacija; kas sugalvojo lėktuvo užgrobimą; KGB rėmė visas pasaulio teroristines organizacijas; absurdai nagrinėjant holokausto ir getų temą; ar Vincą Kudirką galima apkaltinti antisemitizmu; kodėl Kremliui būtina apšmeižti Kazį Škirpą ir Joną Noreiką; Komunistų partija ir KGB – dvi skirtingos kontoros; kokią klaidą padarė Komisija nacių nusikaltimams tirti; koks skirtumas tarp Gorbačiovo ir Andropovo; kodėl negalima tikėti žmonių, kuriuos tardė KGB, parodymais?

2018.10.22; 12:00

Spalio 16-ąją prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Vilniuje buvo surengtas protesto mitingas, kurio dalyviai reikalavo liautis šmeižt Lietuvos patriotus. Oficialios, legalios protesto akcijos metu paaiškėjo, jog nūnai šmeižiamas ne tik Jonas Noreika (Generolas Vėtra).  Šmeižto kampanija – kur kas platesnė, agresyvesnė.

Slaptai.lt skelbia Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, komentarą, pasakytą prie Lietuvos URM spalio 16-ąją.

Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.

Vilniaus forumo pranešime teigiama:

„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.

Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.

L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.

Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.

Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.

Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“

Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.

2018.10.16; 16:20

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Atgimimo metu veikusi visuomeninė organizacija Lietuvos Respublikos piliečių chartija, kuriai vadovavo literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius, buvo pakvietusi iš JAV į Lietuvą atvykusį JAV lietuvių visuomenės veikėją, politologą Liną Juozą Kojelį gauti informacijos apie galimybes reikštis JAV žiniasklaidoje.

Iš patirties žinodamas, kad žydų bendruomenė JAV žiniasklaida itin sėkmingai naudojasi, L.J.Kojelio tvirtinimu, tuo pačiu klausimu jis kreipėsi į JAV Žydų bendruomenės vadovus. Atsakymas buvęs labai paprastas: „mes savo galimybes JAV išnaudojame 105 procentais“.  Kokiu procentu minimas galimybes išnaudoja Lietuva, turėtų atsakyti Lino Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Neabejotina, jog apie žydų galimybes JAV Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) žino. Todėl nenutrūkstamai į viešumą keliamas, tarsi prie žydų genocido Lietuvoje prisidėjusių iškilių Lietuvos patriotų, klausimas priminė gal 105, o gal ir didesnius LŽB keliamus ir teigiamus sprendimus gaunančius procentus Lietuvoje. Žinant, kad galimybių pilnatvę išreiškia 100 procentų, šį skaičių viršijančių galių demonstravimas yra dirbtinas, nenatūralus , perteklinis.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Antai rugsėjo 23 d. prie Mokslų akademijos bibliotekos LŽB pirmininkė Faina Kukliansky prieš prasidedant piketui sakė: „Mums prieinami dokumentai įrodė, kad Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdytos politikos Lietuvoje“.  Tai – išsakyta netiesa, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.  

Lietuva ir už nebūtas kaltes atsiprašinėja, Lietuvos žydų bendruomenei turtą, kurį SSRS nusavino, Lietuva pagal ribotas galimybes grąžino, išskirtinai žydų tautybės piliečių palikuonims net Afrikoje ir JAV dvigubą pilietybę be Konstitucijos pakeitimo, be referendumo Lietuva suteikia, tačiau LŽB to negana, siekti daugiau turbūt skatina tie niekuo nepagrįsti  pertekliniai procentai.

Kadangi nepamatuoti kaltinimai bei reikalavimai natūraliai susilaukia atoveiksmio, LŽB minima veikla tarsi pertekliniai vaistai kenkia pilietinei sveikatai,  prilygsta lietuvių kiršinimui tautiniu pagrindu su žydais. Tokiai veiklai neturi būti vietos.

2018.09.23; 07:99

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas“ – tokiu pavadinimu 2013 m. vasario 2 d. Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos tinklapyje buvo paskelbtas mano rašinėlis apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizito metu pas kaimynus lenkus iškrėstą akibrokštą.

Akivaizdu, kad LSDP koalicinės sutarties partnerė LRA neatsisakė teritorinės autonomijos ir visomis išgalėmis siekia ją įteisinti, pažeisdama LR Konstituciją. Yra rimtų požymių (Lietuvos piliečių lojalumo Lenkijai išraiška – „lenko korta“), kad ir Lenkijos valstybės siekiai yra panašūs ar dar didesni.

Po Seimo rinkimų naujoji vyriausybė pasišovė minimų valstybių kaimynių santykius reguliuoti konsolidavimo link. Tik kokia kryptimi, kieno sąskaita?

Pirmuoju Lietuvos vyriausybiniu žingsniu paminėtam tikslui tapo Užsienio reikalų ministro (URM) Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją 2013 m. sausio 7 d. Gero tikslo būta, tačiau… Gal komjaunuoliška ministro kilmė ir mentalitetas iškrėtė diplomatinį pokštą.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai, kad Lietuva jai davė karalių Jogailą ir jogailaičius, maršalą Juzefą Pilsudskį, pirmąjį atkurtos Lenkijos prezidentą Gabrielių Narutavičių, kad, 1939 metais hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, Lietuva internavo Lenkijos karius ir karininkus, jais rūpinosi, daugelį išgelbėjo nuo žūties.

Tikras diplomatas galėjo priminti Lenkijai apie lenkiškų mokyklų skaičių lenkų tautinei bendrijai, kokio neturi nei viena už Lenkijos ribų esanti valstybė.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikras diplomatas turėjo Lenkijos pusei priminti praeityje jos darytas skriaudas Lietuvai, liautis provokuoti lenkų tautinės mažumos Lietuvoje įstatymų pažeidinėjimus, baigti spaudimą Lietuvai. Tačiau …

Parodęs pariteto akivaizdų pažeidimą Lietuvos nenaudai, užuot sulaukęs Lenkijos palankumo, o gal ir atsiprašymo, pats atsiprašė už kaltę, kurios Lietuva Lenkijos atžvilgiu nepadarė. Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas.

Pasirodo, gal komjaunuoliškos praeitis neišdildomas pėdsakas, gal nesugebėjimas neklaidžiai persiorientuoti, ministrą paskatino iškrėsti naują akibrokštą, vėl žalingą savo valstybei.

Dabar Linkevičius ragina institucijas nukabinti karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo lentą Vilniaus centre, įvertinus jo kolaboravimą su nacių okupantais. Ministro teigimu, sąžiningas istorijos įvertinimas padėtų užkirsti kelią priešiškai propagandai, kuri melagingai juodina Lietuvos laisvės kovotojų atminimą. Kad prisideda prie melagingai juodinamo Lietuvos laisvės kovotojų atminimo, ministras tarsi nesuvokia.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį, jog J. Noreika-Generolas Vėtra buvo tarpukario Lietuvos karininkas, nukentėjęs nuo abiejų okupacinių rėžimų, tiek rudojo, tiek raudonojo. Vienu atveju jis, sabotavęs nacių SS legiono kūrimą, buvo išsiųstas į Štuthofo koncentracijos lagerį (mirties stovyklą), o Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, J. Noreika už antisovietinę veiklą buvo suimtas ir 1946 m. sušaudytas.

Taip pat atkreipiame visuomenės dėmesį, jog šiuo puolimu prieš Lietuvos didvyrį norima sukompromituoti visą Lietuvių prieš sovietus vykdytą partizaninį karą, žymiausius jo vadus ir netgi pripažintąjį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį – Vytautą, nes šmeižikiškose publikacijose, puolančiose J. Noreiką – Generolą Vėtrą, minimi ir kiti žymiausi  partizanų vadai, neva nacių okupacijos metu organizavę ar vykdę žydų tautybės Lietuvos piliečių žudynes. Atkreipiame dėmesį, kad šmeižto kompanija tokiu būdu vykdoma ir prieš valstybines Lietuvos Respublikos institucijas, konkrečiai prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, abejojant šio centro mokslininkų ir darbuotojų kompetencija.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad ši melaginga, grubi ir dezinformatyvi informacinė kampanija itin skaldo visuomenę, menkina valstybės idėją, taip pat bando palaužti valią priešintis, iškraipo istoriją, kelia įtampą tarptautiniuose santykiuose, diskredituoja mūsų valstybę ES ir NATO sąjungininkų akyse, taip pat nukreipia dėmesį nuo tikrųjų užsienio informacinių agresorių. Tokiu būdu, Lietuvos valstybinės institucijos užuot dirbę darbus, kuriančius Lietuvą ir stiprinančius jos gynybines galias, turi nukreipti savo dėmesį priešo diktuojama linkme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.

Lietuvos žinios“ būtent 2015-07-30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Noreikos parašyta ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklyksta, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Jonas Noreika

J. Noreikos veiklą ir JO ASMENYBĘ, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Knyga liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir Amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – tvaikas nuo išlikusių sovietinių pelėsių. Lenino komunistinio jaunimo auklėtiniams, reikalaujantiems naikinti J. Noreikos atminimo lentą,  nesuvokiama, jog J. Noreikos gilus tikėjimas ir yra geriausias liudytojas, kad jis negalėjo būti nacių kolaborantas, žydų genocido dalyvis.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai jį sušaudė.

2018.09.20; 15:45