Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas yra paminklai – žino ar bent nutuokia kiekvienas. O kas yra „įpaminklintojai“?

Tuo žodžiu aš vadinu mus visus, kurie gyvename šalia paminklų, praeiname pro juos, apžiūrime (ar nepastebime), pasigrožime ar pakritikuojame… O geriausiu atveju dar ir kokią savo miesto, miestelio, gyvenvietės tradiciją sukuriame, kurioje tam tikras vaidmuo skiriamas būtent paminklui. Pavyzdžiui, kiekvieną valstybinę šventę dažnas miestas miestelis pradeda gėlių puokšte prie Nepriklausomybės paminklo ar kitokio, valstybę simbolizuojančio skulptūrinio kūrinio.

Tiesa, nežinau, ar priskirti prie „įpaminklintojų“ tuos, kurie ne tik kritikuoja ir protestuoja prieš vieną ar kitą paminklą, teisėtai reikšdami savo nuomonę, bet ir ragina kokį nors paminklą nugriauti, sunaikinti? Gal jie vadintini „išpaminklintojais“? Bet tegu gyvenimas pats juos sudėlioja į reikiamas vietas.

Ne be šypsenos prisimenu, su kokiu įtarumu mano gimtojo miestelio žmonės kažkada priėmė paminklą – su gėle rankoje stovinčią jauno žmogaus skulptūrą – skverelyje šalia bažnyčios. Jis buvo skirtas anksti mirusiam, iš mūsų parapijos kilusiam ir į Italiją išvykusiam vienuoliui pagerbti. Net mano mama, mokytoja, šiek tiek prisimenanti tą kaimo vaikiną, skeptiškai (ir ne visai pelnytai) burbtelėjo: „Nojė, nojė. Muokslams sėlpną galvą tetoriejė, ūkė darbams svekatas naožteka, kas balėka – tikta melstėis“ („Taigi, taigi. Mokslams silpną galvą teturėjo, ūkio darbams sveikatos neužteko, kas beliko – tiktai melstis“).

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Bet metams bėgant prie skulptūros žmonės ne tik priprato, bet ir įtraukė ją į miestelio gyvenimą: kadangi vienuolis buvo vardu Petras, kasmetinius šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus bei su jais susietą miestelio šventę imta pradėti nuo paminklo. Išvakarėse skulptūra švariai nuplaunama, o atlaidų rytą apvainikuojama ąžuolo lapų vainiku. Ir visi šypsosi.

Panašiai miestelio bendruomenė „įpaminklino“ ir paminklą, skirtą Laisvės kovų kovotojams, Kardo rinktinės partizanams atminti. Juolab, kad jis atsirado miestelio gyventojo, pasiaukojančiai, net fanatiškai puoselėjančio partizanų atminimą, pastangų dėka. Suprantama ir priimtina bendruomenei pasirodė tiek paminklo intencija, tiek ir jos autoriaus, skulptoriaus pasirinktas vaizdinis sprendimas.

Ir gal būt todėl, kad nesuprato intencijos ir pasirinktų vaizdinių formų, vėliau ta pati bendruomenė skeptiškai priėmė Jakovo Bunkos fondo pateiktą projektą paminklo iš miestelio kilusiam garsiam litvakui, vienam iš sionizmo lyderių Dovydui Volfsonui bei ketinimą miestelio centrinės aikštės šaligatviuose įsprausti plokšteles su miestelyje gyvenusių ir nužudytų žydų pavardėmis.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paminklo D. Volfsonui projektas netenkino vizualiai, nes katalikams žemaičiams priminė žydų kapinėse pastatytus paminklus mirusiems. O juk buvo siūloma tokį paminklą pastatyti miestelio centre. Kapinių paminklą – miestelio centre?!

Diskusija dėl auksaspalvių plokštelių kilo, sužinojus būsimo įrašo tekstą, kuris kai kuriuo aspektu iškreipė istorinę tiesą. Vėliau, kai įrašo tekstas buvo paredaguotas, dvi plokštelės į šaligatvį įspraustos buvo, ir šiandien, išblukintos saulės, liūčių ir daugybės jas trypiančių kojų, jos  tapo nepastebimos, nežadinančios istorinės atminties – o juk tokia turėjo būti šio sumanymo intencija.

Nemanau, kad tik Žemaitijos „įpaminklintojai“ yra tokie priekabūs naujai kuriamoms skulptūroms ar į jas pretenduojančioms „vizualizacijoms“. Dauguma vilniečių ir Vilniaus svečių po šiai dienai purtosi iš pasibjaurėjimo, išvydę Neries krantinėje rūdijantį Vamzdį. Daug iečių buvo sulaužyta ir dėl projektuojamo paminklo Lukiškių aikštėje. O kai galiausiai vadinamasis Vytis buvo įkurdintas prie Kauno pilies, prieštaringi vertinimai netyla iki šiol.

Aš irgi labai atidžiai apžiūrinėjau tą skulptūrą ir mėgavausi jos sukeltais gausiais, greičiau teigiamais, negu neigiamais potyriais.

Kadangi nesu iš augalotosios dvimetrinių lietuvaičių kartos, žiūrėdama į paminklą iš priekio, praktiškai mačiau tik gerai įmitusio eržilo pilvą su raiškiais lyties požymiais. Apėjus skulptūrą ir atsistojus prie jos dešiniojo (jei žiūrėtume nuo žirgo galvos į jo uodegą) šono, atsivėrė galimybė aprėpti visumą, ir tuomet išjaučiau įspūdingą kontrastą tarp galingo, itin karingai nusiteikusio, nasrus grėsmingai iššiepusio žirgo ir jaunučio, švelnių bruožų raitelio, kuris menkai tepriminė žygiuose bei mūšiuose užgrūdintą Vytį. Bet manęs tai nė kiek nešokiravo. Priešingai: aš, žemaitė, priėmiau skulptūrą kaip pelnytą padėką ir pagarbą ištikimiausiam Lietuvos karžygių, vyčių bendražygiui, neretai ir gelbėtojui – žemaitukų veislės tvirtam, ištvermingam, raumeningam Žirgui. O eržilas Žirgu tampa tik dėka raitelio. Dėka Vyčio. Argi ne? O jei taip, tai skulptūra verta gyventi tarp žmonių, vertabūti priimta, „įpaminklinta“.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Suprantu, kad mano komentaras ne vieną skaitytoją šokiruos, o skulptorius profesionalus gal ir papiktins: ar ne per daug leidžia sau kažkokia moterėlė, nenusimananti skulptūros meno ir skulptoriaus darbo subtilybėse? Atsakau: ne, ne per daug. Skulptūros, mano įsitikinimu, kuriamos tam, kad būtų matomos, kad į jas būtų žiūrima. Jos statomos miestų miestelių viešosiose erdvėse, kad su jomis būtų gyvenama ir susigyvenama. Tik tokiu būdu jos yra „įpaminklinamos“.

O jei autorių ar kritikų-profesionalų netenkina toks „įpaminklinimas“, tai testovi tie kūriniai skulptorių dirbtuvėse ar muziejuose, nepretenduodamį į kasdienį (su)gyvenimą su visuomene, su tauta, su bendruomene, su eiliniais žiūrovais-praeiviais…

Šiuolaikinio meno pavyzdys. „Skulptūra“ ant Žaliojo tilto Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai santykius tarp skulptoriaus kūrinio ir žiūrovų, „įpaminklintojų“, sukomplikuoja tokie kūriniai, kurie, viena vertus, skirti žinomai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui įamžinti, tačiau, kita vertus, kurie be išsamios pažinties su autoriaus koncepcija, lieka nesuprasti ir nepriimtini tiek žiūrinčiojo akiai, tiek ir širdžiai.

Taip man nutiko, pamačius žinomo ir gerbiamo skulptoriaus kūrinį, skirtą dar labiau žinomai asmenybei. Kol neperskaičiau pavadinimo, galvojau, kad prieš mane – paminklas kokiam nors konclagerio kaliniui ar suskurdusiam, išbadėjusiam kaimo piemenėliui. Perskaičiusi užrašą, sužinojau bent tiek, kam skirtas paminklas. Bet tada dar labiau suglumino aliuzija į kalinį ar piemenėlį. Ir tik kai man nuodugniai buvo perpasakota skulptoriaus koncepcija, protas liko užganėdintas, tačiau širdis, emocijos taip ir liko „nakontėnas“ (žem. „nepatenkintos“).

Matyt, aiškaus, akimis pagaunamo ryšio nebuvimas tarp skulptoriaus vizijos ir žiūrinčiojo suvokimo šiandien kelia diskusijas dėl neseniai Liubave atidengto paminklo partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Tiesa, man paminklas, kokį aš jį pamačiau TV, padarė gerą įspūdį, bet pagerėjo jis vėlgi po to, kai išsiaiškinau tą „daiktą savyje“ – autoriaus koncepciją.

Na, kad aš ne tokia jau visiška neišmanėlė skulptūrų ir žmonių-žiūrovų santykių klausimuose, liudytų šios vasaros akcija, pagyvinusi mano gimtojo miestelio gyvenimą ir papuošusi jį dar viena skulptūra, skirta daugiatautės miestelio bendruomenės istorijai. Ji užbaigė kelis metus trukusį nesusikalbėjimą tarp Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo administratoriaus ir miestelio bendruomenės.

Nesusikalbėjimo esmė – skirtingas požiūris į žydų ir lietuvių santykius iki Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto, tiksliau, į tai, kaip ir ką iš tos istorijos atminti ir minėti.

Bendruomenė, biblioteka, gimnazija keletą paskutinių metų organizavo renginius, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek žydų ŽUDYNĖMS, kiek žydų bendruomenės GYVENIMUI ir tiems lietuviams, žemaičiams, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo kraštiečius žydus. Todėl bendruomenė santūriai ir su išlygomis priėmė Jakovo Bunkos fondo iniciatyvą statyti miestelio centre paminklus ir ženklus žydų žudynėms priminti (nes jų jau ir taip netrūksta) ir siūlė daugiau dėmesio skirti gyvenimui, žmonių gerumui, taurumui, prisiminimui tų, kurie Gelbėjo.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien Darbėnų bendruomenė gali pasidžiaugti: miestelyje šią vasarą atidengtas paminklas, kuriame gražiai dera ir patraukli forma – stilizuota, iš metalo obelis su ant jos pakibusiais obuoliais, – ir idėja: atminimas tų vietinių žmonių, kurie gelbėjo, ir kurie buvo išgelbėti. Neužmirštas ir Dovydas Volfsonas.

Na, ko gero, labiausiai džiaugiuosi aš, kad nepaisant nuolatinių grubių užsipuldinėjimų, kaltinimų antisemitizmu ir kitomis panašiomis „nuodėmėmis“, įgyvendinta tapo būtent ta idėja, kurią gynėme mes, bendruomenės Tarybos nariai: prisiminti ir priminti tai, kas bendro  lietuvių ir žydų (su)gyvenimo etape buvo gera ir verta perduoti ateities kartoms.

Malonu, kad šitą idėją išjautė ir gražiai pabrėžė paminklo atidengime dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Ji pasidžiaugė, kad Darbėnų miestelis – pirmas toks Lietuvoje, kuris pagerbė būtent žydų gelbėtojus, ir kai dabar kas norės prisiminti tuos taurius žmones, tegu žino: Darbėnų miestelio centre stovi obelis, šalia kurios galima pastovėti, pasėdėti, sušilti širdimi, kur galima padėti asmeninį atminimo simbolį – gėlę ar akmenėlį. Būtent taip ši skulptūra ir būtų „įpaminklinta“.

Beje, tai ne vienintelis paminklas, šią vasarą apgyvendintas miestelyje: vasarai vos prasidėjus, buvo atidengtas ir pašventintas įspūdingas paminklinis akmuo, įamžinęs vietą, kur prieš kelis šimtmečius stovėjo pirmieji katalikų maldos namai – koplytėlė.

Motiejus Valančius. Wikipedia.org

O kad ši vasara „derlinga“ paminklų visoje Lietuvoje, liudija dar ir netoli Darbėnų esančiame, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnų kaime įsikūrusiame muziejuje atidengta miniatiūrinė skulptūra „Vargo mokyklėlė“, jaudinanti savo idėja („koncepcija“…) ir vizualiniu įkūnijimu. Ji skirta paminėti 220-ąsias šio Didžiojo Žemaičio, Lietuvos švietėjo gimimo metines, vaizduoja sėdintį berniuką su knyga ant keliukų ir ją skaitantį. Autoriai – Darbėnų seniūnijoje įsikūrę menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai.

Skirtingai nuo aukščiau aptartų skulptūrų, paminklų, paminklinių ženklų, šį kartą nurodžiau autorių pavardes. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nuraminčiau neramią sąžinę. Mat, prieš keletą metų miestelio bendruomenės Taryba (ir aš su ja) nesuprato ir nepriėmė vieno jų kūrybinio sumanymo, kuris mums, nuo moderniojo meno atokiau besilaikantiems žmonėms pasirodė pernelyg abstraktus. Užtat šis naujausias Rasos ir Gedimino kūrinys, sprendžiant iš atsiliepimų, iškart “įkrito į širdį“ daugeliui, kas tik turėjo progą jį pamatyti. O tiems, kurie dar tik atvyks į Nasrėnus, linkiu susirasti skulptūrėlę erdvioje, medžiais apaugusioje sodyboje, paglostyti galvelę vaiko, kurį pasiekė Vyskupo paskleista žinių Šviesa, ir palinkėti jam, kad užaugęs jau pats šviestų Lietuvai, Žemaitijai, puoselėdamas ir skleisdamas Vyskupo Motiejaus dvasinį palikimą.

2021.09.08; 15:20

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad nemažai antradienį prie Seimo prieš Vyriausybės planuojamus COVID-19 suvaržymus protestavusių asmenų maištauja ne dėl šalį ištikusių problemų, o dėl noro susikrauti politinį kapitalą ar tiesiog kiršinti visuomenę.
 
„Yra tikrai labai rimtų problemų, bet ne dėl jų maištaujama. Maištaujama dėl pamaištavimo ir galbūt dėl kokio nors prasibrovimo į valdžią. Ne be reikalo tokie šūkiai: šalin Seimą, šalin Vyriausybę, aš noriu būti valdžia. Bolševikiniai metodai“, – Eltai sakė V. Landsbergis.
 
Kartu profesorius pažymi, kad kai kurie mitinge dalyvavę asmenys greičiausiai siekia pasididinti savo žinomumą.
 
„Žmonės turi energijos perteklių, nemokamas pasimankštinimas, Olimpiada be pinigų, pasistumdymai su policija. Išlieja tą energijos perteklių. O gal dar ekrane atsiras naujų lyderių. Tokiose sumaištyse kai kurie veikėjai, matyt, ir tikisi pasidaryti šiek tiek kapitalo, pasidaryti svarbesni, žinomi“, – mano jis.
 
Protesto organizatorių pareiškimų, neva šis įvykis Lietuvai yra svarbesnis nei Kovo 11-oji, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas apskritai nesiėmė vertinti. Visgi dalies susirinkusių protestuotojų veiksmus, kai jie atsigabeno imitacinę spygliuotą vielą, apkabinėtą Dovydo žvaigždėmis, o kai kurie renginio dalyviai žydų simbolius buvo užsikabinę ir ant savo drabužių, profesorius aiškina protestuotojų noru sukelti reakciją ir kiršinti visuomenę.
 
Protestuotojai blokuoja išėjimus iš Seimo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Žmonės, kurie užsiima tokiais politiniais išpuoliais, istoriškai yra kvaili, o praktiškai jie daro provokacinius dalykus, kad sukeltų reakciją. Ką nors užgauna tokie pasakymai. Jeigu užgauna, tai tada jau gerai, jau pasidaro rezultatą“, – tvirtino V. Landsbergis, kartu neatmesdamas, kad kai kurie asmenys COVID-19 valdymo priemones lygindami su Holokaustu tiesiog siekė tarptautinio dėmesio.
 
„Tai yra kiršinimas, emocijų ir jausmų kėlimas, netgi mėginant iš to padaryti kokį nors tarptautinį emocijų įtempimą. Galbūt bus pranešimai užsienyje. O tai bus didelis pasiekimas, jeigu praneš, kad Lietuvoje kokie nors puspročiai palygino pandeminius suvaržymus su holokaustu. Proto ribose net nebūtų ką diskutuoti, bet taip iš tikro yra įžeidžiami tie, kurie iš tiesų žino, kas yra holokauskas. Kvailybė kvailybe, bet ji gali ir įžeisti. Mes galime neįsižeisti, o holokausto aukos gali įsižeisti“, – įsitikinęs AT-AS pirmininkas.
Mitingas prieš planuojamus ribojimus nepasiskiepijusiems nuo COVID-19. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.
 
Profesorius pabrėžė, kad Vyriausybė šiuo sudėtingu laikotarpiu imasi teisingų pandemijos valdymo priemonių, o su raginančiais atsisakyti vakcinuotis asmenimis, jo nuomone, reikėtų kalbėtis tiesiau ir aiškiai pasakyti, kad jie yra atsakingi už koronaviruso platinimą.
 
„Reikia vartoti tiesesnę kalbą. Kiekvienas, kuris atsisako skiepytis, yra potencialus maro platintojas. Ir jam tai turi būti pasakyta: o kai tavo vaikai susirgs arba tavo tėvai seni uždus nuo kovido. Galbūt tu ir atnešei tą užkratą. Nesiskiepiji – sutinki būti užkrato šaltinis, nešiotojas. Manai, kad tu visai neatsakingas. Labai klysti – tu esi atsakingas“, – kalbėjo V. Landsbergis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.11; 06:00

Vilniuje pagerbtos Romų holokausto aukos. Tautinių mažumų departamento nuotr.

Minint Tarptautinę Romų holokausto aukų atminimo dieną, Tautinių mažumų departamentas prie Vyriausybės, viešoji įstaiga Romų visuomenės centras ir Lietuvos romų bendruomenė kvietė kartu prisiminti vieną tragiškiausių laikotarpių žmonijos istorijoje – vadinamąjį Porrajmos arba Samudaripen, nacių vykdytą Antrojo pasaulinio karo metu 1939-1945 metais. 
 
Panerių memoriale, pagerbiant nužudytus romus, buvo padėta gėlių. Minėjime dalyvavo Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis, Seimo narys Emanuelis Zingeris, kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, Tautinių mažumų departamento, Lygių galimybių kontrolierės tarnybos atstovai, Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, Tautinių bendrijų namų direktorė Alvida Gedaminskienė bei Lietuvos romų bendruomenės vadovas Ištvanas Kvikas ir bendruomenės nariai.
 
Romų genocidas Europoje
 
Antrojo pasaulinio karo metais nacistinėje Vokietijoje ir jos okupuotose teritorijose romų – didžiausios Europos tautinės mažumos – persekiojimas ir naikinimas vyko skirtingomis formomis. Vakarų Europoje gyvenę romai dažniausiai atsidurdavo koncentracijos stovyklose. Balkanų šalyse ir Sovietų Sąjungos Respublikose juos sušaudydavo mobilūs kolaborantų būriai, sudaryti iš vietinių gyventojų.
 
Koncentracijos stovyklose romai privalėjo nešioti rudą apverstą trikampį, kartais – raidę Z (nuo vokiško žodžio Zigeuner, čigonas). Didžiausia romų masinio naikinimo vieta buvo Aušvico koncentracijos stovykla. Romės moterys taip pat kalėjo Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje. Stovyklose su romais buvo atliekami žiaurūs medicininiai eksperimentai, priverstinė sterilizacija.
 
Dalis iš Lietuvos išvežtų romų buvo laikoma Lenkijoje, Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje, kurioje 1944 m. rugpjūčio 2 d. buvo sunaikintas romų lageris ir nužudyta apie 3000 jame kalintų romų tautybės žmonių. Skaičiuojama, jog iš 947.500 Europoje prieš karą gyvenusių romų 1939-1945 m. nužudyta 250 000-500 000 asmenų. Žymūs Holokausto tyrinėtojai Henry Friedlanderis ir Raulis Hilbergas teigia, kad romų aukų skaičius apytikriai proporcingas žydų aukų skaičiui Holokausto metu. 
 
Nuo 1972 m. rugpjūčio 2-oji minima kaip Romų holokausto atminimo diena. 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą, ir Rezoliucijos 14 punkte paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena.
 
2019 m. Seimas atmintinų dienų sąrašą papildė nauja diena – Romų genocido atminimo diena, kuri yra minima rugpjūčio 2-ąją.
 
Romų genocidas Lietuvoje
 
Nacistinė ideologija Antrojo pasaulinio karo metais tapo milijonų nekaltų žmonių žūties priežastimi. Jos propaguotojai išskyrė kelias asmenų grupes, kurių nariai nebuvo laikomi vertais gyventi. Į šį sąrašą pateko žydai, neįgalieji, homoseksualai, komunistai, taip pat romai, kurių sistemiškas naikinimas, jį išgyvenusiųjų pavadintas Pharrajimos, vis dar nesusilaukia pakankamai didelio dėmesio viešojoje sferoje.
 
Tarpukario Lietuvoje romų gyvenimo sąlygos nebuvo prastos. Nors tuometinėje visuomenėje buvo paplitęs romo – arkliavagio stereotipas, dauguma šios tautinės mažumos narių turėjo visas piliečio teises, valstybė nedraudė klajokliško jų gyvenimo būdo. Vis dėlto situacija kardinaliai keitėsi nacių okupacijos metais. Naujasis režimas, romus laikęs nevisaverte, darbo vengiančia tauta, pradėjo taikyti diskriminacinę politiką: romams buvo uždrausta klajoti, lankytis vokiečių pamėgtose vietose.
 
Tačiau jau 1942 m., Lietuvos romus pradėta areštuoti ir izoliuoti. Jie buvo uždaromi Pravieniškių, Pabradės, Ežerėlio stovyklose, kuriose buvo atrenkami darbui tinkantys asmenys. Pastarieji buvo deportuojami į koncentracijos stovyklas bei į Vokietiją ir Prancūziją įvairiems darbams atlikti. Manoma, kad iš Lietuvos buvo išvežta apie tūkstantį romų, kurių didžioji dalis karui pasibaigus sugebėjo grįžti į tėvynę.
 
Likusiųjų Lietuvoje likimas buvo liūdnesnis. Klajojantys romai, užtikti nacių įprastai buvo sušaudomi vietoje, o stovyklose kalinti ir nenaudingais įvardyti šios tautinės bendruomenės nariai, tarp kurių buvo daug moterų, vaikų, senyvo amžiaus žmonių, buvo žudomi masiškai. Daug romų gyvybių buvo atimta Kauno Devintajame forte, Paneriuose ir ypač Pravieniškių stovykloje, kurioje egzekucijos ne visuomet būdavo vykdomos šaudant, o dažnai dar gyvus žmones, ypač vaikus, užkasant žemėje.
 
Skaičiuojama, kad Europoje šio genocido aukomis tapo apie pusę milijono romų. Kadangi dalis romų neturėjo jų tapatybę patvirtinti galinčių dokumentų, yra sunku pasakyti kiek jų, nacistinės Vokietijos okupacijos metais buvo nužudyta Lietuvoje. Manoma, kad savo gyvybes prarado bent pusė tūkstančio šios tautinės mažumos narių, vadinasi, Lietuvoje buvo nužudytas kas trečias romas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.02; 16:00

Japonija. Olimpinės žaidynės. EPA – ELTA nuotr.

Tokijo vasaros olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos režisierius 48 metų amžiaus Kentaras Kobayashis ketvirtadienį atsistatydino dėl kilusio skandalo. Tai žurnalistams pranešė organizacinio komiteto vadovė Seiko Hashimoto.
 
Pasak jos, Kobayashis atsiprašė už savo žodžius, pasakytus prieš kelis dešimtmečius, ir pasitraukė iš pareigų savo noru. „Kaip daugelis pažymėjo, mano žodžiai buvo tikrai nederami. Aš apgailestauju ir kuo nuoširdžiausiai atsiprašau“, – perskaitė režisieriaus pareiškimą Hashimoto.
 
Skandalą sukėlė internete paskelbtas Kobayashio pasirodymo įrašas, darytas 1998 metais, kai jis buvo komikų dueto narys. Kadruose matyti, kaip jis, be kita ko, siūlo „pažaisti Holokaustą“ ir išmėto daugybę iš popieriaus iškarpytų žmogelių, vaizduojančių genocido aukas. Skečas sulaukė griežtos internautų kritikos, imta aktyviai reikalauti, kad Kobayashis atsistatydintų.
 
Tai jau ketvirtas didelis skandalas, susijęs su Tokijo žaidynėmis. Liepos 19 d. atsistatydino olimpinių žaidynių kompozitoriumi paskirtas 52 metų muzikas Keigas Oyamada. Po jo paskyrimo į šias pareigas Japonijos žiniasklaidoje pasirodė citatų iš interviu, kurį jis davė vienam iš muzikos žurnalų 1994 metais. Jame Oyamada prisipažino kad mokydamasis mokykloje dažnai tyčiodavosi iš neįgalių bendraklasių.
 
Pasakodamas apie savo poelgius jis juokėsi. Muziko žodžiai sukėlė japonų pasipiktinimą, jie paragino neleisti jam dalyvauti olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje.
 
Vasarį atsistatydino organizacinio komiteto vadovas Yoshiras Moris. Plataus atgarsio ir kritikos socialiniuose tinkluose sulaukė jo pareiškimas, jog dėl moterų skaičiaus didinimo sporto komitetuose ir federacijose posėdžiai trunka kur kas ilgiau, nes moterys ilgai kalba ir kiekviena iš jų mano, kad turi kažką pasakyti.
 
Kovo mėnesį savo postą paliko žaidynių direktorius Hiroshis Sasakis, pasiūlęs per atidarymo ceremoniją aprengti žinomą japonų aktorę ir televizijos laidų vedėją kiaule.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.22; 08:15

Lenkijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Lenkija pranešė išsikvietusi Izraelio pasiuntinę po to, kai Izraelis „amoraliu“ pavadino neseniai priimtą įstatymą, kuris, pasak ekspertų, gali užblokuoti bet kokias pretenzijas dėl Antrojo pasaulinio karo reparacijų.
 
Reikalų patikėtinė Tal Ben-Ari Yaalon „buvo iškviesta ir mes jai aiškiai bei konkrečiai paaiškinsime, apie ką yra šis įstatymas. Deja, manome, kad šiuo atveju kai kurie Izraelio politikai situaciją išnaudoja saviems politiniams tikslams“, – valstybinei televizijai TVP sakė Lenkijos užsienio reikalų viceministras Pawelas Jablonskis prieš pirmadienį numatytą susitikimą su Izraelio diplomate.
Izraelio vėliava
 
Ketvirtadienį po įstatymo priėmimo Izraelio ambasada Varšuvoje pareiškė, kad „šis amoralus įstatymas rimtai pakenks mūsų šalių santykiams“. Įstatymas esą „iš esmės užkirs kelią Holokaustą išgyvenusiųjų ir jų palikuonių reikalavimams grąžinti žydų turtą ar išmokėti kompensacijas“.
 
Tuo metu įstatymo autoriai tvirtina, kad reikėjo įvykdyti 2015 m. Lenkijos Konstitucinio teismo priimtą nutartį, kurioje teigiama, kad privalo būti nustatytas terminas, po kurio administraciniai sprendimai nebegali būti ginčijami. Remiantis priimtu įstatymu, atsižvelgiant į kiekvieną individualų atvejį, paraiškų terminas būtų nuo 10 iki 30 metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.28; 07:41

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gintaras Visockas

Dabar, pasibaigus Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitui į Pietų Kaukazą, galima brėžti keletą atsargių pastebėjimų. Be abejonės, vizito būta svarbaus. Aplankytos net trys valstybės: Armėnija, Sakartvelas (Gruzija) ir Azerbaidžanas. Ar nepadaryta klaidų? Oficialiame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos puslapyje skelbiami šie informaciniai pranešimai: „Ministras G.Landsbergis: tikime, jog Armėnija liks demokratinių reformų kelyje“, „Armėnijoje inauguruota „Lietuvos giraitė“, „Ministras G.Landsbergis: raginu visas Sakartvelo politines jėgas sutelkti reformoms“ ir „Ministras G.Landsbergis: Lietuva suinteresuota glaudesniais ES ir Azerbaidžano ryšiais“.

Visi ketinimai – solidūs, viltingi, prasmingi, pagirtini. Nė menkiausio priekaišto. Kas galėtų piktintis raginimais išlikti demokratiškais, įgyvendinti reformas, rimčiau bendradarbiauti su Europa?

Tėra vienas įtarimas – kodėl Lietuvos diplomatijos šefo kelionės į Pietų Kaukazą organizuotos balandžio pabaigoje – būtent tuo metu, kai Armėnija mini tragiškus 1915-ųjų įvykius? Esama įtarimų, kad tokiu subtiliai paslėptu būdu oficialusis Vilnius pareiškė ypatingą paramą Armėnijai ir tuo pačiu vylėsi per daug nesuerzinsiąs NATO sąjungininkės Turkijos. Tačiau kad ir kaip slėpsi ylą, ji vis tiek išlindo iš maišo. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas balandžio pabaigoje su oficialiu vizitu viešėjo Jerevane. Atskrido į Jerevaną ne ilsėtis. Oficialus LR URM.lt puslapis byloja: „Viceministras M.Adomėnas dalyvavo Armėnų Genocido 106-ųjų metinių minėjime“. Viešojoje erdvėje gausu nuotraukų, bylojančių, kaip viceministras M.Adomėnas prie paminklo padeda vainiką. Dar prisiminkime, jog G.Landsbergio viešnagė Pietų Kaukaze pradėta nuo Armėnijos, kad G.Landbergis Lori regione Armėnijoje padėjo sodinti „lietuviškąją giraitę“, – ir turėsime išsamų paveikslą, kuria linkme brėžiami svarbiausi lietuviškieji akcentai.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žinoma, galima dar prisiminti, jog balandžio pabaigoje tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje „armėnų genocidu“ pavadino net naujasis JAV prezidentas – Džo Baidenas (Joe Bidenas). Tad Lietuva tiesiog žingsniuoja sąjungininkės Amerikos praminti keliu. Ji neva neturinti kito pasirinkimo

Ir vis tik tiesa turėtų būti pati svarbiausia, svarbesnė net už politines intrigas. Lietuva – maža, silpna, ji, skirtingai nei didžiosios, galingosios šalys, neturi privilegijos elgtis neteisingai – tiesą paminti vardan politinių interesų. Jei mes neieškosime tiesos ir teisingumo visur ir visada, negalėsime reikalauti tiesos ir teisingumo iš kitų, jei patys pateksime į bėdą.

O tiesa štai kokia: „Nei JAV prezidentas, nei Amerikos Kongresas, nei Jerevanas neturi teisino pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu“. Tai – ne mano žodžiai. Taip tvirtina JAV konstitucinės ir tarptautinės teisės ekspertas, buvęs JAV prezidento Ronaldo Reigano patarėjas Briusas Feinas (Bruce Fein). Slaptai.lt skelbia šio JAV teisininko interviu, duoto vienai Amerikos televizijai, vertimą į lietuvių kalbą.

Bruce Fein, buvęs JAV prezidento Ronaldo reigano patarėjas teisės klausimais

Kalbinamas teisininkas Bruce Fein, kuris yra konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas. Nors JAV kongresas jau pripažįsta 1915 įvykius genocidu, kodėl yra svarbu, kad prezidentas Džo Bidenas taip pat tą viešai paskelbė? Ar dėl to bus teisinių pasekmių?

Bruce Fein, konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas, duoda interviu

Ne, tai neturi teisinės svarbos. Tai – politinis pareiškimas. Bidenas, kongresas ir armėnai neturi teisinio pagrindo 1915-uosius vadinti genocidu. Genocido konvencija, įsigaliojusi 1951 m, prieš 70 metų, 9 straipsnyje pažymi, kad bet koks ginčas dėl genocido buvimo turi būti perduotas tarptautiniam Hagos teisingumo teismui. Armėnai turėjo galimybę 70 metų pateikti savo kaltinimus Hagos teismui – organizacijai, kuri nėra politizuota ir nepriima politinių dovanų. 70 metų tylos iš Armėnijos pusės. Kadangi teisiniu požiūriu iš to bylos neparengsi, jie griebėsi politinių dovanų ir politinės galios, kad sulauktų politinių pareiškimų. Aš neabejoju, kad ponas Bidenas tikrai nesiėmė jokio rimto teisinio tyrimo dėl to, ką reiškia genocido konvencija, kokie yra genocido elementai, kas įvyko 1915 m. Ar jis kada nors skaitė Europos žmogaus teisių teismo sprendimą, kuriame teigiama, kad niekada nebuvo patvirtintas armėnų genocidas, kad 1915 metų įvykiai niekur niekada nepatvirtinti kaip genocidas. Aš manau, būtų buvę protinga ponui Bidenui paraginti Armėniją pasinaudoti savo teise į 9-ąjį straipsnį. Tarptautinis teisingumo teismas laukė 70 metų, kad Armėnija kreiptųsi į teismą, pateikdama savuosius argumentus. Deja, mes žinome, kad politikai yra motyvuoti politiniais motyvais, tačiau jie nėra motyvuoti išsiaiškinti istorinius faktus. Tai, deja, yra nuolatinis politizavimas, kuris nutolins šį reikalą nuo sprendimo. Genocidas vadintinas pačiu baisiausiu nusikaltimu, tad kodėl oficialusis Jerevanas turimos medžiagos neperduoda tarptautiniam teisingumo teismui? 70 metų – užtektinai ilgas laikotarpis pareikšti savąsias pretenzijas. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus, Justin Mc Carthy yra klausęs Armėnijos, kodėl jūs laikote savo archyvus uždarytus? Jeigu turite bylą, kurios įrodymams reikalingi archyvai, kodėl laikote juos uždarytus? Taip pat akivaizdi Bideno veidmainystė, kai jis sako, viena vertus, yra genocidas, bet, kita vertus, Armėnija ir Turkija turėtų susitikti ir išspręsti nesutarimus. Bet jis juk jau išsprendė bylą jiems dar nesusitikus! Jis jau pasakė, kad yra Armėnijos pusėje. Kodėl Armėnija turėtų atiduoti tai, ką Bidenas jau davė jai?

Jūs šia tema parašėte kelis straipsnius. Kokia jūsų asmeninė nuomonė dėl 1915 m. įvykių?

Visų pirma, aš manau, kad negalime pilnai pritaikyti genocido elementų, aprašytų Genocido konvencijoje veiksmams, kurie vyko prieš suformuluojant konvenciją. Netgi genocido terminas bendrinėje kalboje atsirado tik 1943 m. Taigi negalima įstatymo dėl genocido taikyti atgalios – 1915-iesiems metams.

Taip pat neįmanoma įrodyti, kad Turkijos valstybė anuomet norėjo sunaikinti dalį ar visus armėnus, nes jie buvo būtent armėnai. Pasinaudokime pačių armėnų teiginiais Paryžiaus taikos konferencijoje 1919 m. vasario 26 d. Ten armėnai nuolat kartojo: kilus karui mums buvo sultono pasiūlyta autonomija manais į ištikimybę; mes ją atmetėme, tapome kovotojais ir Turkijos priešais. Atminkite, šie armėnai buvo osmanų piliečiai, tad iš esmės jie pasirinko išdavystę. Jie apibūdino save Paryžiaus taikos konferencijoje kaip kovotojus. Jie pareiškė konferencijoje, kad osmanų turkų žuvo tiek pat kiek osmanų armėnų. Karas yra pragaras – kaip sakė mūsų garsusis generolas William Tecumseh Sherman. Tai nebuvo toks atvejis, kaip žydai ir holokaustas. Joks nacis nemirė Aušvice. Čia gi abi pusės kentė siaubingame kare. Aš tikiu kad yra didelis panašumas su mūsų pačių pilietiniu karu prieš konfederacines Amerikos valstijas. Pietinės valstijos norėjo atsiskirti, nors neturėjo tokios teisės. Jie apšaudė Fort Sumter. Kilo baisus pilietinis karas. Šimtai tūkstančių žuvo, bet niekas nesiūlė to vaidinti genocidu. Jie siekė politinio tikslo – nepriklausomybės. Kilo karas ir pietūs pralaimėjo. Pietiečiai buvo nedelsiant apkaltinti išdavyste, o sąjunga nebuvo apkaltinta genocidu.

Osmanų armėnai siekė tokio paties atsiskyrimo nuo osmanų, kaip ir konfederatų valstijos, tikėdami, kad, pasibaigus karui, gaus nepriklausomybę. Jų siekis nebuvo sėkmingas, Paryžiaus taikos konferencija nesuteikė jiems nepriklausomybės, bet tai buvo jų tikslas. Todėl aš netikiu, remdamasis pačių armėnų argumentais, kad yra įrodymų, jog turkai ketino sunaikinti armėnus dėl to, kad jie buvo armėnai. Žudynės buvo dėl to, kad armėnai susidėjo su turkų priešais karo metu, jų siekis buvo politinė nepriklausomybė. Kai genocido konvencija buvo rengiama, grupės naikinimas dėl jos politinio požiūrio buvo svarstomas kaip draudžiama kategorija, tačiau atmestas. Tai reiškia, kad žudynės (aš nesakau, kad nebuvo kitų įstatymų pažeidimų) politiniais tikslais, pavyzdžiui, siekiant nepriklausomybės, akivaizdžiai nėra genocidas.

Tad kokie yra Turkijos variantai, kaip jai toliau elgtis ir teisiškai atsakyti?

Manau, jog yra galimybė, kad Turkija, nieko nelaukdama, galėtų pati kreiptis į tarptautinį teisingumo teismą dėl 9-ojo straipsnio, sakydama, kad mus žeidžia melagingi kaltinimai dėl genocido, bei pateikti išteisinančius argumentus. Armėnija gi turėjo progą pateikti savo bylą, kad tai buvo genocidas. Tokiu atveju jau būtume turėję teisiškai išspręstą klausimą, kurį būtų galima pašalinti iš politikos.

Konstitucinės ir tarptautinės teisės specialistas Bruce Fein priekaištauja JAV prezidentui Joe Bidenui

Akivaizdu, kad armėnai yra puikiai prisitaikę manevruoti Amerikos politinėje sistemoje. Palenkti politikus į savo pusę dovanomis ir kitais būdais. Jei išliksite politinėje atmosferoje, be nešališko tribunolo Turkijos šansai yra labai maži. Tai galima ištaisyti. Aš dirbu su grupe Jungtinėse Valstijose vadinama Turkish Anti-defamation alliance (Turkijos kovos su šmeižtu aljansas). Jie bando sukurti švietimo programą apie tai, kas yra genocido įstatymas, kokie yra armėnų kaltinimai. Kad galėtume pateikti bylą, kuri yra sisteminga, atmesdami silpnus argumentus, pavyzdžiui, esą armėnai buvo skerdžiami dėl to, kad yra armėnai ir atmetant faktą, kad esą buvo priešai, siekiantys politinės nepriklausomybės.

Priežastis, kodėl reikia pasitikėti einant į teismą, yra artimiausias tribunolas, sprendęs šį klausimą – Europos žmogaus teisių teismo, kurio narė Armėnija yra, o Turkija ne. Teismas teigė, kad niekada nebuvo įrodyto armėnų genocido. Tai istorinė problema, į kurią negalima atsakyti galutinai. Ir tai aš siūlau apsvarstyti. Tai buvo politinėje erdvėje per ilgai. Šie genocido klausimai turi būti sprendžiami tarptautiniame teisingumo teisme, o ne politikos koridoriuose, kur visada yra užslėptų motyvų.

https://www.youtube.com/watch?v=pRqZVqoj_nM

Slaptai.lt redakcijos prierašas.

Ką į šiuos Bruce Feino argumentus atsakys Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas? Gal šie argumentai M.Adomėnui nežinomi? Kaip elgsis Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, jei Turkija po M.Adomėno vojažo atsisakys savo naikintuvais saugoti Baltijos šalių oro erdvę, siųsti savo karius Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos invazijos?

2021.05.03; 09:45

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.

Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.

Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti  iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.

Slaptieji agentai

Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.

Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Kaliningrado simbolis – tankas

Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.

Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.

Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.

Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.

2021.04.29; 17:01

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Prieš kelias dienas Jono Noreikos anūkė Silva Foti savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su J. Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją. Užvakar tai pranešė LRT.lt straipsnyje “Lietuva vėl skamba pasaulyje: Jono Noreikos anūkė priekaištauja šaliai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją”.

S. Foti kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.

LRT.lt atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniame valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.

Taigi, naujų dokumentų nėra, o esamus jau įvertino aukštesnė, negu LGGRTC, instancija – teismas. 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Tik ką naujuoju LGGRTC generaliniu direktoriumi Seimas patvirtino Arūną Bubnį, Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių. Prieš patvirtinant departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, “daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs”, sakė, kad J. Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.

Priminsiu, teismo nutartis dėl J. Noreikos, kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gelbėjusio ir žydus, vertinimo yra neskundžiama, nebent atsirastų naujos dokumentinės aplinkybės (bet ne Silvos Foti ar Vladimiro Putino interviu).

Nejaugi ruošiamės kapituliuoti prieš įžūlų prokremlinių jėgų, turinčių įtakos agentų ne vienoje valstybėje (kurie, pavyzdžiui, reikšmingai įtakojo prieš tai buvusio JAV Prezidento rinkimų rezultatą), spaudimą?

Greitai mūsų laukia ir kitas valdančiosios daugumos bei Prezidento panašus išbandymas. Birželio 23-osios 80-mečio paminėjimas valstybės mastu.

Parengė Kastytis Stalioraitis

2021.04.23; 06:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Kastytis Stalioraitis

Ant buvusių KGB rūmų gali nelikti kai kurių iškaltų atminimo lentose partizanų pavardžių? Šis klausimas keltas ir LNK televizijoje, ir portale delfi.lt.

Pagrindas taip klausti yra. „Paaiškėja, kad žmogus nužudė kažkokį partinį darbuotoją buitinėmis aplinkybėmis ir po to išėjo arba mėgino išeiti į partizanus, jam iškelta byla ir jis nuteistas. Kadangi buvo į tą situaciją pažiūrėta nelabai kritiškai, tas žmogus atsidūrė ant tos sienos – tokių ir panašių atvejų yra, yra“, – vakar LNK žinioms paaiškino LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas (delfi.lt portalas).

Bet juk jei byloje pažymėta, kad žmogus nužudė stalininio režimo partietį, nesvarbu, buitinėmis aplinkybėmis ar kitokiomis, ir dar siejamas su „banditais“ (partizanais, – K.S.), tai byla – vienareikšmiškai politinė baisaus totalitarinio režimo sąlygose. Tikėti tokių bylų objektyvumu nėra jokio pagrindo. Kitaip pripažįstame visus partizanų ar jų ryšininkų NKVD tardymo metodus, įkalčių surinkimo būdus, jų vertinimą, “liudytojus” ir pan. teisėtais ir nekeliančiais abejonių.

Istorikas, anksčiau LGGRTC dirbęs dabartinis krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas prisiminė, kad prieš iškalant pavardes ant buvusių KGB rūmų, biografijos peržiūrėtos nuodugniai. A. Anušauskas dėl nei vienos pavardės neabejoja. „Pabrėšiu, 1944-1947 metais sušaudytų MGB asmenų – buvo peržiūra kiekvienos pavardės, biografijos, buvo tikrinama, ieškoma duomenų, kad tarp jų nebūtų tokių žmonių, kurie būtų susiję su holokausto akcijomis, būtų nacistinės valdžios koloborantai arba tiesiog okupacinės kariuomenės kariškiai“, – sakė A. Anušauskas.

Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ministras žino, ką sako. Verta paskaityti jo straipsnį  „Genocidas. MVD—MGB tardymo metodai“, kuriame  nagrinėjama kaip NKVD—NKGB—MVD—MGB sistemoje 1944—1953 m. buvo naudojami kankinimai.

Pateiksiu tik portale partizanai.org paskelbto straipsnio išvadas:

1.    MVD ir MGB darbuotojai 1944—1953 m. plačiai naudojo kankinimus tardydami kaltinamus vadinamaisiais „valstybiniais nusikaltimais“, t.y. už pasipriešinimą okupacinei valdžiai.

2.    Kankinimų naudojimas buvo reglamentuotas specialių SSSR MVD-MGB instrukcijų.

3.    Tarp kankinimo priemonių vyravo mušimas rankomis ir kojomis, rimbais ir guminėmis lazdomis. Nors kitų kankinimo priemonių panaudojimas dokumentuose mažai atsispindi, bet buvo įmanomas bet kokių kitų priemonių naudojimas.

4.    Kankinimais ar be kankinimų išgautų prisipažinimų apie dalyvavimą pasipriešinime okupaciniam režimui, pakakdavo įrodyti suimtojo tariamai kaltei ir apkaltinti pagal Rusijos SFSR Baudžiamojo kodekso 58-ą straipsnį.

5.    NKVD—MVD ir NKGB—MGB pagrindinių tardymo metodų — kankinimų ir provokacijų taikymas neretai pasibaigdavo tardomųjų smurtine mirtimi.

6.    Tardydami suimtuosius kankinimus naudojo NKVD—MVD Kovos su banditizmu skyriaus (valdybos), MGB tardymo skyriaus, vietinių MVD—MGB skyrių darbuotojai (pradedant viršininku ir baigiant operatyviniu įgaliotiniu), MVD (vėliau MGB) Vidaus kariuomenės dalinių ir pasienio kariuomenės dalinių kariškiai (tardydami mūšio lauke į nelaisvę paimtus partizanus). Vykdydami savo viršininkų įsakymus arba savo iniciatyva milicininkai, MVD—MGB skyrių vertėjai ir stribai („liaudies gynėjai“) taip pat dalyvavo kankinimuose ir žudynėse.

7.    Kankinimų naudojimas — nusikaltimas žmogiškumui, todėl anksčiau minėtų įstaigų darbuotojai, kurie prisidėjo prie šių nusikaltimų, turėtų būti persekiojami Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka.

Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Turint tokias išvadas, nesunku įsivaizduoti, kad „teisiami“ partizanai, nenorėdami patirti dar baisesnius kankinimus ir trokštantys mirties kuo greičiau, „prisipažindavo“ bet ką padarę, net dalyvavę “tarybinių žmonių žudynėse” nacių okupacijos metais (tuo metu SSSR taip buvo įvardinamas Holokaustas). Tokie atvejai visiškai įmanomi, jei dalyvavimas grindžiamas tik “liudytojų” parodymų dėka kilusiais įtarimais, kai trūksta tik prisipažinimo.

Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie anų laikų liudytojus, neretai, matyt, ir suinteresuotus skundikus. Civilizuotoje suverenioje demokratinėje valstybėje liudytojas prisiekia sakyti tik tiesą ir priesaiką pasirašo, priesaiką savo valstybei, jos piliečiams. NKVD partizanų bylose liudytojai, matyt, prisiekinėjo, jei prisiekinėjo, sakyti tik tiesą draugui Stalinui.

Ne mano vieno nuomone, jei atrastos “juodosios dėmės” pagerbtųjų atminimo lentomis biografijose bus pagrįstos vien tik NKVD bylomis, NKVD dokumentais, jos neturėtų tapti pretekstu pašalinti jų atminimo lentas iš buvusios KGB rūmų sienų. Viliuosi, kad taip ir bus.

2021.04.18; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar esate mąstę apie tai, kur, kaip įsižiebė ir ruseno židiniai baisiausių, skaudžiausių įvykių, ištikusių Europą per porą paskutiniųjų šimtmečių?

Na, apie tai, kad abu pasaulinius karus pradėjo Vokietija, žino kiekvienas, bent kiek susipažinęs su Europos istorija. Bet karai – tai pasekmė tų tektoninių lūžių, kurie vyko visuomenėje, žmonių pasaulėžiūroje ir kuriuos provokavo žmonės, priklausę vienam ar kitam etnosui, išugdyti specifinės kultūrinės aplinkos.

Vienas toks „tektoninis lūžis“, iš esmės sukrėtęs Europą, siejamas su komunizmo šmėkla, XIX amžiuje pasileidusia klajoti po Europą. Cituoju  1847 m. – 1848 m. Karlo Markso ir Frydricho Engelso parašytą, 1849m. išspausdintą „Komunistų partijos manifestą“: „Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla“.

Ir tam, kad šmėkla įgautų kūną, „susirinko Londone įvairiausių tautybių komunistai ir  sudarė šį „Manifestą“, skelbiamą anglų, prancūzų, vokiečių, italų, flamandų ir danų kalbomis“.

Atkreipkite dėmesį: tarp kalbų, kuriomis buvo paskelbtas šitas šmėkliškas Markso ir Engelso jungtinių pastangų vaisius, nėra rusų kalbos. Ir gal dėl to piktosios jėgos suveikė taip, kad tos šmėklos blėnius uoliausiai ir karščiausiai šokosi realizuoti būtent rusų tauta?

Pasekmės visiems žinomos: iki pamatų sugriauta vienos turtingiausių (bent jau iškasenomis) pasaulio šalių ekonomika, gulaguose pražudyti milijonai žmonių, ir net šiandien, kai formaliai šalis atsisakė ją nustekenusio ekonominio modelio, ji tebekelia grėsmę ne tik savo artimiausiems kaimynams, bet ir eksportuoja agresiją, terorą į tolimiausius pasaulio kampelius.

Vokietijos Bundestagas. EPA – ELTA nuotr.

O „šmėklos“ gimdytojai – Vokietijos piliečiai, žydas ir vokietis.

Kitas europiečių sąmonėje XIX a. įvykęs lūžis – Vienoje, vokiečių kalbos ir vokiškai kultūrai giminiškoje šalyje užgimęs psichiatrijos metodas – gelmių psichologija arba psichoanalizė, kurią apie 1890 m. pradėjo taikyti Vienos neurologas Zigmundas Froidas (Freud).

„Naujagimis“ atrodė nepavojingas, ir keletą dešimtmečių jis nekėlė didesnio susirūpinimo visuomenei, apsiribodamas natūraliais ginčais tarp šitos srities specialistų, skirtingai vertinančių seksualumo poveikį žmogaus psichikai, charakteriui, elgesiui. Net ir pats Z. Froidas, įvedęs į psichoanalizę seksualumą kaip visų neurozių priežastį, vėliau pats suabejojo jo reikšmingumu.

Tačiau džinas, pasodintas į butelį, net ir kiek primirštas, augo, plėtojosi, kol  įvyko tai, kas paprastai atsitinka su džinais butelyje: butelis sudužo (ar buvo sudaužytas), džinas iššoko įlaisvę – ir 1968 m. įvyko garsioji seksualinė revoliucija.

Ir jei dėl seksualumo sureikšminimo ir išlaisvinimo iš pasąmonės gelmių pradininko Z. Froido priklausymo apibrėžtai etninei-kultūrinei terpei (vokiškos kultūros Austrijos žydas…) kyla šiokių tokių abejonių, tai vokiška seksualinės revoliucijos kilmė abejonių nekelia niekam. Kaip skelbia enciklopedijos, 1968-ųjų metų seksualinė revoliucija prasidėjo nuo idėjų, propaguojamų Frankfurto mokyklos mokslininkų Adorno, Horkheimerio, Marcuse‘s ir Habermaso.

Seksualinės fantazijos. Slaptai.lt nuotr.

Jie, jų idėjų šalininkai ir įgyvendintojai, pradėję seksualinę revoliuciją, praktiškai išsprogdino santuoką kaip socialinę lytiškumo erdvę ir  iškėlė „palaidumo, vaikų seksualizacijos, abortų ir homoseksualizmo vėliavą“ (Gabriel Kuby „Gender revoliucija“, p. 56). Jų skelbiamos idėjos, G. Kuby nuomone, nieko bendro neturi su mokslu, yra gryna propaganda, nes „revoliucionieriams“ rūpėjo ir teberūpi ne pažinti tikrovę, o ją keisti.

Įdomi ir savotiškai pamokanti yra vieno iš Frankfurto mokyklos lyderių Teodoro Adorno gyvenimo ir veiklos istorija. Joje politekonominės kairuoliškos idėjos persipynė su filosofiškai apipavidalintu etikos, moralės neigimu.

Gimęs Frankfurte-prie-Maino, daug metų ten ir dirbo, bet į valdžią atėjus nacistams, kaip „ne tos“ rasės atstovas Adornas buvo priverstas emigruoti į Angliją, paskui į JAV,  o 1949 m.  grįžo į Frankfurtą ir nuo 1953 metų ėmė vadovauti Socialinių tyrimų institutui.

T. Adorno, kaip ir kitų Frankfurto mokyklos autorių knygos suvaidino svarbų vaidmenį, rutuliojantis „naujųjų kairiųjų“ judėjimui. Adornas aštriai kritikavo kapitalizmą, smerkė karą Vietname ir pelnė nemažas sovietų ideologų simpatijas. Bet kai ant jo idėjų išaugę kairuoliai studentai – radikalai ėmėsi praktiško tų idėjų įgyvendinimo, Adornui tai labai nepatiko. Laiškuose tautiečiui ir ideologiniam „broliui“ Herbertui Markuzei (Herbert Marcuse) Adornas skundėsi studentų judėjimo neproduktyvumu. Savo ruožtu, studentai išplatino proklamacijas, kuriose buvo rašoma: „Profesorius Adornas visada pasirengęs paliudyti, jog Vakarų Vokietijos visuomenė linkusi pritarti viskam, kas nežmogiška/nehumaniška. Bet kai profesorius susiduria su realiomis nežmoniškumo apraiškomis, jis nenori išsakyti savo nuomonės. Jis bevelija tyliai nukęsti tuos prieštaravimus, kuriuos jis pats prieš tai buvo konstatavęs.“

Pabaisa. Slaptai.lt nuotr.

Nesutarimai su jo idėjų pripenėtais studentais pasiekė tokį laipsnį, kad trys studentės apnuogino prieš jį krūtines, apiberdamos profesorių rožių lapeliais, ir taip sutrukdė jo paskaitą „Įvadas į dialektinį mąstymą“. Po  šito konfūzo T. Adornas nutraukė visas paskaitas Vokietijoje, išvyko į Šveicariją, kur netrukus jį ištiko infarktas.

Išties, kaip sakoma: „Pasėsi vėją – pjausi audrą“… Gaila tik, kad dabar ta „audra“ šienauja visą Vakarų pasaulį.

Bet seksualinė revoliucija – ne vienintelis įvykis, kuris sukrėtė XX amžiaus Europą ir pasaulį:  XX a. pradžios Europoje užsimezgė dvi kruviniausios ideologijos, kurių pavadinimus šiandien dažnas laiko sinonimais: fašizmas = nacizmas.

Tačiau tai nėra sinonimai. Fašizmo tėvynė – Italija, nacizmo – Veimaro respublikos laikų Vokietija, kurios ekonomiką sunkiai slėgė Versalio taikos sutartis.

Beje, kai kurių istorikų ir politologų nuomone, nacizmas – tai švelnesnis fašizmo variantas, bet vėliau nacizmą „sukompromitavo“ jo išplėtota rasinė teorija – rasizmas, atvedęs iki antisemitizmo ir galiausiai prie neregėto žiaurumo tarptautinio lygio akcijos – Holokausto.

Nacizmas – totalitarinio tipo ultradešinioji ideologija, skirta sukurti ir įtvirtinti pagal rasinius  požymius „gryną“ valstybę. Tam tikslui pasiekti buvo nuspręsta likviduoti bet kokius nacizmui nelojalius elementus, nepaisant jų ideologijos ar tautybės, ir perskirstyti materialines vertybes tarp „teisingos“ ideologijos ir „teisingos“ tautybės atstovų.

Taigi, nacizmo teorijos pagrindą sudarė rasė, rasinio išskirtinumo principas. Todėl mūsų jaunieji politikai, politologai, skubantys kai kuriems moderniems Lietuvos politiniams judėjimams ar partijoms prikabinti etiketę „naciai“, „nacistai‘ ar net „fašistai,“ demonstruoja savo nemokšiškumą bei politinės kultūros stoką.

Tvora spygliuota. Slaptai.lt nuotr.

Bendra nacizmui ir fašizmui buvo kišimasis į valstybės ekonomiką, masinės nepatenkintųjų represijos, valdžiai nelojalių piliečių įskundinėjimai policijai, slaptosios policijos sukūrimas ir to viso viršūnė – konclageriai.

Bet ar tie požymiai bendri buvo tik fašizmui ir nacizmui? Ar tik ne Rusijos komunistai pirmieji ėmė įgyvendinti šiuos „principus“, sukurdami jų įgyvendinimui būtiną represinį aparatą – iki konclagerių, kurie tapo pavyzdžiu Vakarų Europos (ne tik Vokietijos ir Italijos, bet ir Ispanijos ir kt.) totalitarinių valstybių kūrėjams?

Tuo tarpu triada rasizmas–antisemitizmas–Holokaustas išlaikė tyrus nacistinius-vokiškus bruožus, nors specifinės žydų organizacijos pastaruoju metu mėgina jam prikergti ir kai kurių Vidurio bei Rytų Europos nacijų bruožus. Kodėl? Spėlioti galima visaip. Pavyzdžiui, gal ir tam, kad  kaip nors sušvelninus pasaulio nuostabą dėl to, kad daug žydų net iš paties Izraelio grįžta į Vokietiją ir kuria ten savo gyvenimus, nepaisant tebeskambančio Buchenvaldo varpo…

Galima būtų aptarti Vokietijos indėlį į Europos Sąjungos kūrimą, bet, viena, šitam „kūriniui“, kurio tikslas – Europos „europeizacija“, priskirti tokią neigiamą reikšmę, kokią turėjo komunizmas, nacizmas ar seksualinė revoliucija, būtų  neatsargu ir (bent kol kas) neteisinga.

Kita vertus, nebūtų teisinga ES idėjos gimdytoja paskelbti Vokietiją. Prancūzija, bent jau ankstyviausiame etape, suvaidino ar ne didesnį vaidmenį, nei Vokietija. O likimas, lyg tyčia, padovanojo  ES idėjos autoriui Roberui  Šumanui (Robert Schuman) idealią „europietišką“ biografiją, kokios gali pavydėti visi kiti ES entuziastai bei jos lyderiai: gimė Liuksemburge, jo tėvas buvo prancūzas, tapęs vokiečiu, kai regioną, kuriame gyveno, aneksavo Vokietija, o jo motina buvo liuksemburgietė. Pats R. Šumanas pagal gimimą buvo Vokietijos pilietis, bet  kai 1919 m. po Pirmojo pasaulinio karo Elzaso-Lotaringijos regionas buvo grąžintas Prancūzijai, jis tapo prancūzu. Todėl, spręsdamas savo komplikuotos tautinės-pilietinės tapatybės problemą, ES „tėvas“, galima sakyti, rado idealų sprendimą, susikurdamas sau naują „tėvynę“ – ES. Bet ar toks sprendimas  priimtinas kitų Europos šalių piliečiams – atsakymas anaiptol nėra toks aiškus, kokio būtų norėjęs pats R. Šumanas.

Imigrantai. EPA-ELTA nuotr.

Įžengus į XXI amžių, Vokietijos kaip visos ES lokomotyvo reputaciją „suteršė“ neatsargus totalinis atsivėrimas pabėgėliams iš Afrikos  ir Artimųjų Rytų, tarp kurių atsidūrė daug pabėgėlių-apsimetėlių, pasinaudojusių tragiškais įvykiais savanaudiškais tikslais ir tapusių našta Vokietijos ekonomikai ir kultūrai. Ir jei Vokietija tos problemos sprendimą būtų apribojusi savo valstybės ištekliais ir pajėgumais, būtų galima jos indėlio neminėti tarp įvykių, padariusių neigiamą įtaką kitų šalių gyvenimui. Tačiau pernelyg įsijautusi į ES „mamos“ vaidmenį, Vokietija atkakliai mėgino primesti šitą problemą visoms kitoms ES narėms – kas joms negalėjo patikti. Ir nepatiko.

Ir tai buvo pirma grėsminga „juodoji katė“, perbėgusi tarp šalių – ES narių. Pasekmė – Brexitas.

Bet ar Vokietijos lyderiai supranta, kad jie – šios pasekmės priežastis?  Vargu… Kaip nirtulingas žirgas, sukandusi žąslus, Vokietija šuoliuoja toliau į neaiškią ateitį, priiminėdama sprendimus, kurių naudingumas kitoms ES narėms labai ir labai abejotinas. Tarp tokių – dujų vamzdis Baltijos dugnu iš Rusijos, ant kurio vėl pavojingai suartėjęs Vokietijos-Rusijos duetas ruošiasi susmaigstyti likusias ES šalis.

Žinoma, kai kas gali pasvarstyti, kas didesnę žalą atneš Europai – tas nelemtas „Nord Stream 2“ vamzdis, ar Europos islamizacija dėl neapgalvotos imigracinės politikos? O gal vos ne prievarta brukamos hipertrofuotos įvairių „mažumų“ teisės daugumos beteisiškumo sąskaita, visokios Stambulo konvencijos ir kiti biurokratų šedevrai  – nesugebėjimo aktyviai ir sklandžiai veikti pasaulinės pandemijos fone?

Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus oro uoste bučiuoja Lietuvos žemę. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Pagyvensim – pamatysim. Bet jau dabar matome, koks pranašiškai įžvalgus buvo Jonas Paulius II, kuris savo knygoje „Atmintis ir tapatybė“ palietęs abortus ir homoseksualizacijos politiką, rašė: „Leistina ir net privalu klausti, ar čia vėl – galbūt klastingiau ir slapčiau – neveikia blogio ideologija, mėginanti prieš žmogų ir prieš šeimas panaudoti net žmogaus teises?“

O dabar kitas klausimas: prie ko čia Vokietija? O „prie to“, kad visiems matant, bet praktiškai neprotestuojant (išskyrus Vengriją ir Lenkiją) Vokietija iš įvairių idėjų generatoriaus ir ES lokomotyvo pamažu, bet nenukrypstamai tampa Europos žandaru. Tik šitas „žandaras“ ginkluotas ne tankais ir raketomis, o bankais, finansais ir įstatymais, kuriuos pats kuria ir paskui primeta kitoms šalims.

Kaip čia neprisiminsi žodžių, kuriuos žiniasklaida priskiria profesoriui Adui Jakubauskui, o profesoriaus tvirtinimu, juos ištarė vienas iš „Vilko vaikų“, Olafas Pasenau: „Markso ir Engelso šmėkla tebeklaidžioja po Europą, tik jau nebemojuoja raudonomis vėliavomis, bet, kaip ir visos bakterijos, ji mutavo“.

O juk vakcinos nuo ideologinio viruso – mutanto neturime…

2021.04.13; 04:00

LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Diskusijos dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovo Ado Jakubausko tinkamumo eiti pareigas tęsiasi.
 
Antradienį į Seimą laišku kreipėsi Laisvės premijos laureatai ir rezistentai. Pasak jų, situaciją Genocido centre tyrusios Seimo valdybos sudarytos darbo grupės išvada, kad vargu, ar A. Jakubauskas yra tinkamas toliau vadovauti LGGRTC, yra nepagrįsta. Laisvės premijos laureatai ir rezistentai ragina Seimo narius palaikyti kritikos pastaruoju metu itin daug sulaukusį LGGRTC vadovą.
 
„Raginame Seimo narius balsuoti už prof. Ado Jakubausko teisę toliau eiti Centro direktoriaus pareigas. Nepaprastą politikų ir žiniasklaidos dėmesį jo darbui laikome neproporcingu ir paremtu politiniais motyvais. Teisėtai paskirtas direktorius nepadarė nieko, dėl ko negalėtų eiti savo pareigų, nė vienas kaltinimas jam nebuvo pagrįstas konkrečiais įrodymais. Normalu, kad jo darbas nėra idealus ir jam išsakomi priekaištai, kaip kad būna visiems permainas pradėjusiems įstaigų vadovams. Tai ne priežastis atleidimui“, – rašoma viešame kreipimesi.
 
Pasak kreipimosi autorių, A. Jakubausko vadovaujamas centras tinkamai iki šiol gynė istorinę tiesą, nors ir patiria didelį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją.
 
„Prof. Jakubausko vadovaujamas Centras yra šiai misijai nepaprastai svarbi institucija. Centro istorikai labai kukliomis lėšomis atlieka didžiulį darbą, už kurį esame jiems dėkingi. Centras ilgai patyrė ir dabar patiria didžiulį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją, pasmerkti dalį už laisvę žuvusių rezistentų ir šios kovos organizatorių ar net ištisus Laisvės kovų tarpsnius suteršti tariamo dalyvavimo Holokauste dėme. Iki šiol Centras garbingai gynė istorinę tiesą ir Laisvės kovotojų atminimą“, – teigiama laiške.
 
Tai, kad A. Jakubauskas po kilusių įtampų tarp Genocido tyrimo centro darbuotojų susilaukė daug kritikos iš parlamentarų, kreipimosi autorių nuomone, rodo ne ką kitą, kaip esantį politinį spaudimą.
 
„Manome, kad šis aiškiai deklaruotas nusiteikimas buvo viena iš jo puolimo priežasčių. Esame tikri, kad nepaisant klaidų ir sunkumų, Centro vadovas ypač dėl savo pasiryžimo nepasiduoti politiniam spaudimui prieš Lietuvą ir jos laisvės kovas yra labai reikalingas šiose pareigose ir privalo jose likti. Todėl balsavimas dėl jo likimo yra ir savotiškas Lietuvos laisvės egzaminas. Atleisdamas prof. Jakubauską Seimas pasiųstų labai aiškią žinią, kad tikslinga spausti Lietuvą keisti savo istorijos vertinimus, nes Lietuva linkusi pasiduoti šiam spaudimui“, – rašoma kreipimesi, kartu raginant Seimą parodyti savo brandą ir vertę.
Konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Kadenciją tik pradedantis Seimas dar turės daug progų parodyti savo vertę ir brandą. Raginame nepradėti darbo gėdingu politiniu susidorojimu jau pirmaisiais kadencijos metais“, – teigiama rašte.
 
Laišką pasirašė Laisvės premijos laureatai Antanas Terleckas, Sigitas Tamkevičius, Nijolė Sadūnaitė, Jonas Kadžionis-Bėda, Bronislovas Juospaitis-Direktorius, Juozas Jakavonis-Tigras, Juozas Mocius-Šviedrys, Albinas Kentra-Aušra. Taip pat rezistentai Gediminas Dobkevičius-Šarūnas, Stasys Dovydaitis-Vaidila, Algirdas Endriukaitis, Monika Gavėnaitė ir kiti.
 
Situaciją LGGRTC analizavusi Seimo valdybos sudaryta darbo grupė pastarosios savaitės penktadienį pateikė išvadą, kurioje nurodoma, kad kyla abejonių, ar A. Jakubauskas toliau gali vadovauti įstaigai.
 
Darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės teigimu, A. Jakubauskui nepavyko konstruktyviai spręsti iškilusių problemų, o veiksmai, kurių jis ėmėsi pastaruosius kelis mėnesius, pasak politikės, tik dar labiau padidino įtampą bei susipriešinimą jo vadovaujamame centre.
 
Tuo metu su jam tenkančia kritika nesutinkantis A. Jakubauskas teigė pozityviai žvelgiąs į jam nepalankų konservatorės vadovaujamos darbo grupės priimtą sprendimą.
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad 17 Genocido tyrimų centro istorikų sausio pabaigoje kreipėsi į Seimo pirmininkę, teigdami esą LGGRTC darbuotojams kelia nerimą centre vykdomų tyrimų ideologizacija ir politizacija.
 
Įtampą centre pakurstė tai, kad pastarąją savaitę A. Jakubausko vadovaujamas centras iš pareigų atleido istorikę dr. Mingailę Jurkutę, kuri bene garsiausiai reiškė kritiką darbovietės vadovybei.
 
Dėl to 27 LGGRTC darbuotojai vėl kreipėsi į parlamento vadovę V. Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą. Pasak jų, istorikė iš pareigų buvo atleista dėl to, kad naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis laisvai reikšti savo įsitikinimus.
 
Tačiau, pasak A. Jakubausko, M. Jurkutė buvo atleista ne už pareikštą kritiką centrui, bet už neteisingos informacijos skleidimą. Jam tekusią kritiką centro direktorius atmetė ir ketvirtadienį išplatintame viešame laiške Seimo nariams. Pasak A. Jakubausko, jį ne kartą sukritikavusi konservatorė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė – kuri ir vadovauja situaciją centre tyrusiai darbo grupei – atsižvelgia tik į nedidelės dalies LGGRTC darbuotojų nuomonę.
 
Pasak jo, R. Morkūnaitė-Mikulienienė ignoruoja faktą, kad 61 Genocido tyrimo centro darbuotojas Seimui buvo nusiuntęs poziciją, kurioje palaikoma centro kryptis.
 
Seimo valdybos sudaryta darbo grupė išvadas turėjo pateikti iki kovo 10 d., tačiau vėliau nuspręsta grupės darbo laiką pratęsti.
 
Centre kilus nesutarimams, iš LGGRTC direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigų jau pasitraukė žurnalistas, publicistas, knygų autorius Vidmantas Valiušaitis. Dalis centro darbuotojų reiškė abejones dėl jo kompetencijos eiti šias pareigas.
 
A. Jakubauskas centro direktoriumi paskirtas 2020 m. birželio pabaigoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.23; 10:15

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ką tik publikuotame straipsnyje „Kokias temas Lietuvos Seimo pirmininkė aptars su JAV, Izraelio ir Vokietijos ambasadoriais“ Gintaras Visockas išsako nejaukius nuogąstavimus apie tai, kad 2021 metų kovo 24 dieną numatytame Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikime su JAV ambasadoriumi Robert S.Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon bus siekiama spustelėti Seimo pirmininkę, bandant įpiršti nuomonę, jog prof. Adas Jakubauskas yra netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.  

Kaip atrodo, tokie nuogąstavimai nėra laužti iš piršto, jeigu prisiminsime, kad visai neseniai kai kurie iš čia paminėtų aukščiausiojo rango diplomatų labai piktai sureagavo į Valdo Rakučio pasisakymą Holokausto aukų atminimo dieną. V. Rakutis tąkart droviai užsiminė, kad Holokausto nusikaltimuose dalyvavo ir žydų tautybės asmenys, tarnavę getų policijoje. Žinia, bandymas prikabinti V. Rakučiui antisemito etiketę dėl tokio pasisakymo yra daugiau nei juokingas užmanymas, nes apie sadistinius getų policininkų žydų siautėjimus liudija perėję pragarus ir išlikę gyvi jų tautiečiai iš geto. Liudija tokius  dalykus, kad net plaukai stojasi piestu. Taigi nebus didelis spalvų sutirštinimas pasakyti, kad dėvinčius skirtingas uniformas dušanskius buvo galima sutikti abiejose pusėse.

Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist

Kita vertus, jeigu aptartu atveju yra suprantamas dalykas skirtingai dedami akcentai arba net pasirinkimas nutylėti nepatogius dalykus, kad nebūtų kurstomos nereikalingos aistros, tai savo ruožtu minėtų ambasadorių galimas kišimasis į LGGRTC veiklą ir vadovybės formavimo peripetijas turėtų būti vertinamas kaip sunkiai protu suvokiama, visą mūsų gyvenimą dabar staigiai pasmardinusi istorija, kai niekingi asmenys persiėmė nešvankiausių okupantų vaidmenimis. Ne pro šalį bus pastebėti ir tai, kad šįkart žydų nacionalistų išpuolį išprovokavo klausimas – ar galima tikėti pasaulio teisuolio liudijimais, jeigu jie netelpa į nusistovėjusias ir kažkam labai parankias lietuvių dergimo schemas?

Jeigu pastebėjote, kalbu ne apie valstybių santykius, juolab čia neminiu sąjungininkų tarpusavio įsipareigojimų. Kalbame apie atskirus piktavalius asmenis, kurie, kaip dabar jau turime didesnį ar mažesnį pagrindą teigti, netinkamai atstovauja savo valstybėms ir, be visa ko kito, gali paskatinti  antisemitinių nuotaikų pasidauginimą. Žmogiškasis faktorius čia yra ne paskutinėje vietoje, o mes privalėtume paieškoti būdų, siekiant pranešti sąjungininkų politikos formuotojams ir visiems geros valios žmonėms apie tai, kad negabios ir šiurkščios būtybės yra blogas pasirinkimas tarpininko vaidmeniui. Nenustebčiau, jeigu sužinočiau ir tai, kad ir dabartinis JAV ambasadorius Lietuvoje taip pat yra žydų tautybės asmuo, atstovaujantis ne tiek didžiosios valstybės interesams, kiek užkulisiniams veikėjams su nesubalansuotomis ambicijomis.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy

G. Visockas užsiminė apie galimą spaudimą, savo ruožtu aš tokį grubų ir nevalyvą ambasadorių kišimąsi į mūsų šalies istorinės atminties formavimo sferą būčiau linkęs vadinti prievartautojo nesusiturėjimu, pademonstruojant labiausiai iškrypėliškus refleksus. Dabar pabandykime įsivaizduoti visi kartu – ar liks nors mažiausias pasiryžimas būti sąjungininku, ginant laisvės ir demokratijos vertybes, išprievartautam, pažemintam žmogus, ar turėsime teisę, iškilus būtinybei, kviesti tautiečius ginti savo šalį su ginklu rankose, jeigu dabar pasisakome už moraliai išprievartautųjų subkultūros suklestėjimą? Kaip taip atsitiko, kad kovojant už laisvę visame pasaulyje, savo šalyje užsiauginome visą vidujai nugalėtų, nelaisvų žmonių generaciją, gyvenimo sampratą grindžiančią prisitaikėliškumo ir pataikūniškumo įpročiais, individų sėkmės istoriją ir tarptautinės karjeros galimybes siejančią su tautos istorinės atminties išniekinimo veikla.

Kaip jums atrodo, su dideliu džiugesiu ar pažymėta liūdesio bei rezignacijos atšešėlių Seimo pirmininkė atvyks į susitikimą su ambasadoriais būti (galimai) išprievartautai? O gal Viktorijos Čmilytės-Nielsen nuspręs atidėti susitikimą iki geresnių laikų, kai sąjungininkių interesams atstovaus jau kiti ambasadoriai, labiau atviri nuomonių įvairovei. Kažin kažin… Šiandienos nusakymui, kaip atrodo, labiausiai tinka posakis, kad, galimas daiktas, per mūsų nepriklausomybės laikotarpį buvo ir blogesnių valdžių dalykiniu požiūriu, tačiau tokių morališkai nusususių anksčiau tarsi ir nepasitaikydavo.

O kas lieka mums, kai Lietuva tapo vienu iš svarbiausių judonacizmo išbandymo poligonu? Gal kitą kartą į Seimą jau reikės rinktis politikus, kurie skelbsis, kad Palestiną palaiko labiau nei Izraelį, a?

2021.03.22; 13:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nieko gero, kai jaunas žmogus yra atleidžiamas iš darbo dėl savo priešgyniauti linkusio charakterio ir nesutarimo su viršininkais. Pats ant savo kailio esu išbandęs kažką panašaus. Todėl žinau ir tai, kad žmonės tokiu atveju užjaučia nekaltai nukentėjusį, bet žemė dėl to neapsiverčia, paprastai laimi galios svertus savo rankose turinti pusė. Teisuoliai ar pseudoteisuoliai pralaimi kiekvieną dieną, o pasirinkęs susipriešinimo kelią drąsuolis tai turėtų žinoti iš anksto.

Kaip supratau iš pranešimų spaudoje, M.Jurkutė buvo atleista iš darbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) remiantis darbo santykius reguliuojančiais įstatymais, nepažeidžiant nei tokių įstatymų raidės, nei dvasios. Nežiūrint to, dėl M.Jurkutės atleidimo Lietuvoje kilo neregėtas nematytas šaršalas, žurnalistai Rimvydas Valatka ir Vytautas Bruveris susidraskė marškinius ant savo komjaunuoliškų krūtinių, pažadėję sugrįžimą į sovietmetį, penkių akademinių institucijų vadovai kreipėsi į Seimą, informuodami, kad dėl M.Jurkutės atleidimas mažiausiai yra pažeidžiamas viešasis interesas ir reikalaudami Centro vadovo Ado Jakubausko pareigų suspendavimo, o Seimo žymūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulienėnė, užbėgdama  įvykiams prieš akis, ką tik pareiškė, kad A.Jakubauskas netrukus bus išspirtas iš posto su trenksmu. Kita vertus, apie tai, kad A.Jakubauskas  jokių šansų išsilaikyti poste neturi, mums leidžia spėti dar ir ta aplinkybė, jog apie jį savo labai neigiamą nuomonę viešai išsakė Arvydas Anušauskas, kuriam Centro direktorius visų pirma užkliūva dėl to, kad anas esą pažeidė kažkokius įtakingojo konservatoriaus draugo ar draugų, dirbančių LGGRTC, interesus (maloniai nustebau dėl to, kad A.Anušauskas turi draugų, nes visados laikiau jį karjeros darymo mašina, susitelkusia išimtinai į save).  

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nepretenduodamas į galutinę nuomonę, vis tik ryžtuosi čia pasiaiškinti – kodėl man, tokiam jautruoliui, nepagailo M. Jurkutės, išgirdus apie jos atleidimą iš darbo, dabar  gerai suprasdamas ir tai, kad kilęs skandalas buvusiai centro darbuotojai galiausiai taps nuostabios karjeros tramplinu (ar M.Jurkutė būtų geresnis kandidatas į Centro direktoriaus postą nei Zuroffas – nežinau)?

zurof_2
Efraimas Zurofas

Pirmiausiai, kas krito į akis, skaitant  M.Jurkutės pasisakymą delfi.lt apie subjurusius žmonių tarpusavio santykius LGGRTC, – tai  neįtikėtinai suvešėjusi autorės pagieža ir nuožmumas. M.Jurkutės pasakojimai apie tikrus ar tariamus Centro veiklos užkulisius turi labai aiškų oponentų pažeminimo tikslą. Nesunku pastebėti, kad mūsų autorė yra kraštutinai intoksikuota būtybė, šalia kurios tikriausiai nėra paprasta išbūti ir bendradarbiams. Įdomu ir tai, kad Lietuva turi etatinį dviprasmiškų gandų, kaip atrodo, išplaukiančių iš tokių ar panašių jurkučių, apie LGGRTC veiklą viešintoją. Tai yra V.Bruveris, kuris nepraleidžia nė mažiausios progos apdergti Centrą, nekvaršindamas sau galvos ir neatsiprašydamas skaitytojų, kai anojo kurstomi gandai kaip taisyklė nepasitvirtina.

Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuvilia ir tai, kad kritikuodama Centro veiklą, siejamą su Jono Noreikos vardu ir naujų faktų paviešninimu, ji nepasako nieko naujo, o tik atkartoja žodis į žodį kaip savo Alvydo Nikžentaičio ne kartą išsakytus pastebėjimus. Na, pasakytų nors vieną žodelytį nuo savęs turinio požiūriu, paįvairindama mums gerai žinomą nuomonę, tačiau dabar geriausiu atveju tik sukarikatūrina Daliaus Stanciko oponentų ne kartą ištrimituotą poziciją. Tokia papūga būti ne kiekvienas sugebėtų, tam reikia specifinio pasirengimo, užtikrinančio ypatingąjį intelektinį nususimą!

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

O dabar, kol dar nėra priimtas įstatymas dėl neapykantos kalbos, leiskite pasakyti dar keletą žodžių, neslepiant savo neapykantos. Neapkenčiu tokių jurkučių, kurios tvirtina ir tvirtina, kad tiesos sakymas gali supykdyti mus su strateginiai partneriais. Jeigu mūsų strateginiai partneriai ir sąjungininkai būtų tokie mulkiai, tai bala jų nematė… Iš tiesų, įkyriai peršami tokio tipo tvirtinimai gali įpūsti mūsų žmonėms blogą nuomonę apie sąjungininkus ir pasitarnauti priešininkams. Tačiau ačiū Dievui yra taip, kad tiesa mus suartina, o ne atstumia vienas nuo kito, tiesa yra ir pasitikėjimo tarp sąjungininkų gyvybingumo pagrindas.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, regis, M.Jurkutė vieną kartą yra teisi, leisdama skaitytojui suprasti, kad baudžiamieji būriai prieš LGGRTC buvo atsiųsti dėl to, kad Dalius Stancikas išviešino JAV teisme pateiktą jėzuito, kunigo ir pasaulio teisuolio Jono Borevičiaus liudijimą apie tai, jog Jonas Noreika prisidėjo prie žydų gelbėjimo. Žinia, naujai paviešinti faktai netilpo į tikrai ne mūsų sąjungininkų nustatytas lietuvių dergimo schemas. Kita vertus, kaip atrodo bent man, net jeigu D.Stancikas būtų sugebėjęs nuspėti tai, kaip naujų faktų paviešinimas gali atsigręžti prieš patį Centrą, jis nebūtų pasielgęs kitaip nei leido istoriko sąžinė.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

V.Bruveris daug nesivaržydamas sako, kad visos Centro negandos prasidėjo dėl ten įsišaknijusio antisemitizmo. Tegul nudžiūsta jam jo dvišakis liežuvis, kitaip nepasakysi. Tas pats V.Bruveris mėgsta papostringauti apie tai, kad mūsų nesugebėjimas visa apimtimi pripažinti Holokausto nusikaltimų gali pasitarnauti priešiškai propagandai, jo žodžiais tariant, priešingai pusei. Tačiau tiesa yra ir tai, kad intensyvėjanti V.Bruverio veikla tam tikra kryptimi rodo, kad labiausiai priešinga pusė Lietuvai yra pati V.Bruverio veikla, sąmoningai ar nesąmoningai nukreipta į antisemitizmo atsigavimo paskatinimą.

Tas pats V.Bruveris labai mėgsta pagąsdinti mus, kad būsime nubausti tarptautinės bendruomenės, jeigu nevykdysime jo, t. y. V.Bruverio nurodymų, atseit ir LR prezidentas tuoj-jau-tuoj bus pastatytas į kampą pasaulio akivaizdoje kaip neatsikratęs patriotinių prietarų politikas. Taigi drąsiai galima tvirtinti, kad V. Bruveris yra mūsų dienų Zimanas. Mūsų dienų  Zimanu beprotiškai norėtų tapti toks Arkadijus Vinokuras, tačiau laurai čia neabejotinai atitenka V. Bruveriui, labiau spontaniškai būtybei.

2021.03.18; 18:34

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), toliau – Centro, generalinio direktoriaus patarėjo Vidmanto Valiušaičio ūdymą ir atsistatydinimą rašiau slaptai.lt š.m. vasario 1 d. (Tamsūs debesys virš LGGRTC). Tarp kitų ūdymų jis Lietuvos žydų bendruomenės, vadovaujamos Fainos Kukliansky (pristatyti nereikia), smerkiamas už įžymaus Lietuvos politinio ir karinio veikėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros dalyvavimo Holokauste neigimą. Tuo, matyt, galima apkaltinti ir visą Centrą:

“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienio rytą išplatino naujausias išvadas dėl nevienareikšmiškai vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu” (Simona Voveriūnaitė, Delfi 2019-12-18).

Esu filosemitas pagal paveldėjimą. Mano tėvas, vokiečių okupacijos metais dirbdamas Vilniaus miesto sekretoriumi (antroji po vokiečio burmistro pareigybė), slapta gelbėjo žydus, išduodamas jiems dokumentus, pagal kuriuos jie buvo ne žydai. Geroji likimo ironija. Traukdamasis su vermachto inžinieriniu daliniu (Todt) prie Gdansko tėvas pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Tardė karininkas žydas Rabinovičius. Ištardęs liepė vykti į vokiečių kariuomenę ir aiškinti, kad priešintis beviltiška, geriausia – sudėti ginklus. Dalinys, su kuriuo toliau traukėsi tėvas, pasidavė į nelaisvę britams. Kai “atšilimo” SSSR laikais grįžo iš Vakarų Vokietijos, žydai to neužmiršo. Galiu tik spėlioti, koks būtų jo likimas, jei būtų pakliuvęs į NKVD nagus. Turbūt, panašus į J. Noreikos. Stalino laikais oficialiai Holokaustas okupuotose teritorijose būdavo įvardinamas kaip taikių gyventojų žudymas, neminint tautybės. Jų gelbėjimas karo metu nebuvo laikomas dideliu nuopelnu ir po karo (Увековечение Холокоста в СССР, yadvashem.org/ru/).

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tęsiu toliau.

Bet viskas V. Valiušaičio atsistatydinimu nesibaigė.

Priminsiu, prieš tai, sausio 28 d., septyniolika Centro darbuotojų istorikų išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių komitetą, Švietimo ir mokslo komitetą bei Centro generalinį direktorių (Modesta Gaučaitė-Znutienė. Akibrokštas Genocido centre: už viešai išsakytas abejones – įspėjimas centro istorikei, LRT.lt 2021.01.28). Jei trumpai, kreipimesi reiškiamas susirūpinimas istorijos mokslo nuvertinimu, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“), naujojo vadovo reformomis, planuojamais struktūriniais pertvarkymais, vadovybės kaita. Ypač buvo piktinamasi Vidmanto Valiušaičio paskyrimu Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai jam pritaikytus pareiginius nuostatus. Galima spėti, kad aukščiau paminėtą Centro pranešimą apie J. Noreiką jie priskyrė “prie istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme”.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Kreipimesi siūloma sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, įtraukiant į ją užsieniečius, prie Centro įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “Akibrokštas…”).

Jokių kaltinimų Centro vadovybei, ar tai administracinės teisės pažeidimais, ar tarnybiniais nusižengimais, aplaidumu darbe ir panašiai, nerasite. Įspūdis tik toks, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriui ir kitiems, pasirašiusiems Kreipimąsi, nepatinka numatomos reformos, nors jos, kaip suprantu, neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymui.

Vasario 1 d. Centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas agentūrai BNS komentuodamas susidariusią situaciją teigė, kad įtampa centre kilo pradėjus pertvarką. „Pradedant reformas, o reformuoti įstaigą reikia, visuomet atsiranda dalis žmonių, kurie yra nepatenkinti. Kaip taisyklė, tokių žmonių yra mažuma, bet kai sutrikdyta žmonių komforto zona, jie pradeda priešintis“, – sakė A. Jakubauskas. Jis tvirtino penktadienį surengęs Genocido centro Istorijos departamento darbuotojų pasitarimą. Direktoriaus teigimu, per jį paaiškėjo, kad problema išpūsta, o kai kurie LGGRTC raštą pasirašę darbuotojai nežinojo, ką pasirašo. „Vieni sakė: aš pritariu vienam punktui, kiti sako: aš pritariu kitam punktui, o tokios bendros pozicijos ir nebuvo. Čia buvo trijų-keturių žmonių pozicija neva centre kažkas negerai“, – sakė direktorius.

Vasario 4 d. sekė kitų Centro darbuotojų kreipimasis į Seimą (Pasirodė alternatyvus Genocido centro darbuotojų kreipimasis į Seimą: apgailestauja, „kad keli kolegos pasisakė visų vardu“ LRT.lt 2021.02.05). Straipsnio pavadinimas LRT.lt viską pasako. Pasirašiusieji – už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu (pasirašė šešiasdešimt vienas Centro darbuotojas,  darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre).

Vasario 10 d. LGGRTC portale Genocid.lt pranešama, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (toliau – Komisija) nuotoliniame posėdyje buvo svarstomas 17-kos Centro darbuotojų viešas krepimasis į Seimo vadovybę ir dabartinė padėtis Centre. Posėdžiui pirmininkavęs Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša sakė, kad šis klausimas svarstomas todėl, kad pagal Komisijos nuostatus Komisija „atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos parlamentinę kontrolę“.

Posėdžio metu buvo išklausyti tiek skundą pasirašiusios pusės atstovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, tiek Centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, kiti Centro darbuotojai.

Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę. Taip pat buvo pabrėžta, kad niekas negali varžyti istorikų akademinės laisvės ir nurodyti jiems galutinio tyrimų rezultato, tačiau istorikai turi tirti atsakingai. Seimo nariai taip pat pažymėjo, kad Centras nėra mokslinė, akademinė įstaiga, Centro įstatyme numatytos Centro veiklos ir uždaviniai yra žymiai platesni, nei moksliniai tyrimai, todėl negalima Centro paversti dar vienu istorijos institutu, kaip to, matyt, siekia Kreipimosi autoriai ir jų rėmėjai už Centro ribų.

Posėdžio pabaigoje Komisija nutarė kreiptis į Seimo Valdybą prašydama įtraukti Komisijos atstovą į Seimo darbo grupę, nagrinėsiančią 17 darbuotojų kreipimąsi.

Atrodytų, Seimui pradėjus svarstyti Kreipimąsi, už jo ribų reikalas baigtas, bent kol Seimas padarys išvadas.

Bet ne, po dviejų savaičių septynioliką nepatenkintųjų Centre iš išorės parėmė dar trylika Vilniaus Universiteto istorikų (VU istorikai laišku kreipėsi į Jakubauską: „problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio“, LRT.lt, 2021.02.25). Savo atvirame laiške A. Jakubauskui jį pasirašiusieji žeria jam priekaištus, kuriais gali tikėti ar netikėti, citatų ar nuorodų laiške nėra. Laiškas, bent man, labiau primena panelės atsisveikinimąsu jau buvusiu mylimuoju susipykus ir išdėjus laiške viską, ką apie jį patį ir jo draugus ji galvoja (visų pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “VU istorikai laišku…”).

„Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“, – parašė šie trylika.

Net tie septyniolika iš Centro, kreipdamiesi į Seimą, neprašo, kad Adas Jakubauskas būtų atleistas iš pareigų, bent jau kol nepraeis jo pirmoji  penkerių metų kadencija iš dviejų galimų.

Už lango, o gal jau ir namie – pandemija su visomis pasekmėmis sveikatai, ekonomikai, asmeninėms pajamoms ir t.t. Ir Seimas tokiu metu mažos grupelės, kuri nesutaria su Centro vadovybe, prašomas atlikti vidinę Centro reformą, pareikalausiančią, galbūt, įstatymo pataisų, o tai – ne vieno mėnesio darbas.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Jei minėtiems septyniolikai atrodo, kad reikia keisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą jų įsivaizduojamai reformai, reikia ne viešus laiškus rašyti, o parengti įstatymo su atitinkamomis pataisomis projektą, surinkti 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų jam paremti, ir Seimas privalės jį svarstyti. Galimas ir paprastesnis būdas – surasti projekto šalininkų Seime, kurie teiktų Seimui jį svarstyti. Nors Kreipimąsi pasirašiusieji eksponuoja save ir į save panašius, juos remiančius, aukštos kvalifikacijos istorikais profesionalais, panašu, kad teisėje jie nenusimano. O Centro istorikams teisę, ne tik tiriamojo laikotarpio, išmanyti – būtina. Kitaip jų profesionalumu ir kvalifikacijomis galima suabejoti.

Tačiau jei įstatymo keisti nėra būtinybės, tai kiekvienas teisininkas pasakys, kad jokio teisinio pagrindo Seimui su jame esančiais įvairių partijų politikais kištis į jo paskirto LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko vykdomą reformą nėra. Kitaip klausimas iš tiesų būtų, anot Kreipimosi autorių, politizuotas.

Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tikėkimės, kad viskas baigsis taip, kaip buvo pasisakyta aukščiau minėtame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuotoliniame posėdyje, dalyvaujant tiek skundą pasirašiusios pusės atstovui, Centro departamento direktoriui dr. Arūnui Bubniui, tiek Centro generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui. Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę.

2021.03.01; 16:17

Prof. Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę“ fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. Ji pavadinta – „KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS“. Istorikas, istorijos tyrinėtojas, publicistas Vidmantas Valiušaitis tvirtina, jog šį tekstą verta atidžiai perskaityti.

Kęstutis Skrupskelis

Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas

Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.

Filosofas Stasys Šalkauskis

Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.

Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.

Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.

a.maceina_skaitymai
Filosofas Antanas Maceina

Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.

Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.

Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.

Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau, kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.

Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.

Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.

Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.

Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.

Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.

Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.

Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.

Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.

Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. „Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.

Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.

Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.

Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.

Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.

Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.

Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį, labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.

Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.

1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys. Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.

Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi, ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.

Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.

Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.

Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.

Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.

Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.

Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.

Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.

Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.

Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.

Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.

Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinome, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.

Molotovo – Ribentropo paktas

Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.

Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.

Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome, ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.

Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.

Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.

Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.

Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.

Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.

Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.

Juozas Brazaitis

Brazaitis sako: „Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.

Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.

Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.

Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.

Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?

Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.

Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.

Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.

Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.

Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.

Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.

Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.

Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.

Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.

Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.

Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas, pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.

Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.

Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.

Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.

Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.

Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.] Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.

Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.

Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.

Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino, kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.

Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.

1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.

Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.

Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?

Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?

Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.

Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.

Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.

Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.

Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.

Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.

Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.

Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.

Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.

Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.

Anykščiai, 1999 m. birželio 24

2021.02.14; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pabandykime už nugaros palikti visas retorikos priemones ir ideologinius pagudravimus, išgrynintoje erdvėje tiesiai šviesiai savęs paklausdami – ar turėjo teisę toks Lietuvos gyventojų ir rezistencijos centro (LGGRTC) darbuotojas D. Stancikas išviešinti plačiajai visuomenei netikėtai aptiktą jėzuito kunigo Jono Borevičiaus liudijimą JAV teisme apie tai, kad dabarties atminties karų centrine figūra tapęs Jonas Noreika savo laiku prisidėjo gelbstint žydus.  

Suprantu, kad liudijimai, net ir labiausiai autoritetingi, turėtų būti patikrinti, skirtingais rakursais verifikuojami, nors aš pats būčiau linkęs beveik be išlygų patikėti jėzuitu, kunigu ir žydų gelbėtoju viename asmenyje, juolab kad JAV vykęs teismo posėdis buvo nukreiptas į kitas personalijas, o žymaus žydų gelbėtojo liudijimai apie antinacinio pogrindžio dalyvį J.Noreiką prasprūdo atsitiktinai. Tačiau štai LGGRTC vyriausioji istorikė Mingailė Jurkutė sako portale delfi.lt, kad D.Stancikas neturėjo teisės taip begėdiškai prasiplepėti, išviešinant nepatogius (kažkam?) faktus, nes esą toks paatviravimas gali mums užtraukti baudžiamųjų būrių pavojų (sic). Negalėdamas patikėti savo akimis, kelis kartus perskaitau iš naujo šį autorės perspėjimą, tačiau nerandu  jokio preteksto niekaip kitaip suprasti M.Jurkutės žodžių, o tik kaip skambinimą varpais apie didelį pavojų, kurį mums visiems ar galbūt LGGRTC užtraukia D.Stanciko nesugebėjimas nulaikyti liežuvio ir pretenzingumas nurodant dar ir kitus nei įprasta šaltinius. Dar  įdomesnis dalykas – apie kokius baudžiamuosius būrius čia kalbama, kai pats tokio būrio paminėjimas pašiupina odą?

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas straipsnio kontekstas byloja tik apie tai, kad tokiais neatremiamais, pasiruošusius mus nušluoti nuo žemės paviršiaus būriais po D. Stanciko prasiplepėjimo gali tapti pasaulinė žydų bendruomenė, o ypač litvakai. Negali būti! Kas ne kas, o aš tikrai esu nepalyginamai geresnės nuomonės apie pasaulinę žydų bendruomenę ir Lietuvos žydus. Tačiau autorė dar ir patikslina, kad tokių kaip D.Stancikas personažų nesugebėjimas nutylėti naujai aptiktus liudijimus kelią įtampą Lietuvoje ir už Lietuvos ribų, užtraukia nereikalingus skandalus ar net konfliktus su mūsų strateginiais partneriais Europoje, Artimuosiuose rytuose ir už Atlanto. Kaip baisu, ar ne?

Tačiau galbūt velnias išties nėra jau toks baisus, kaip čia bandoma mums nupiešti? Kaip atrodo bent man, daug didesnį nesusipratimą kelia, palankią terpę neprincipingumo įsivyravimui sukuria ir sąmonės suskaldymą užkoduoja tai, kad straipsnio autorė M.Jurkutė, iš vienos pusės, deklaruodama objektyvumo, nešališkumo ir istorinio tyrimo metodų tobulinimo siekius, iš kitos, labai aiškiai leidžia suprasti, kad istoriniai tyrimai neva pasiteisina tik tuo laipsniu, kiek jie yra reikalingi kažkam patogių nuomonių aptarnavimui. Toks dvilypumas, kaip atrodo bent man, yra dar ryškesnis, raudona gija pereina per visus Istorijos instituto direktoriaus Alvydo Nikžentaičio pasisakymus istorinės atminties klausimais, kur istorinės tiesos pasija yra išmainoma į konjunktūrinį ir karjeristinį apsidraudimo imperatyvą – o ką pasakys kiti, ar nauji tyrimai nepažeidžia vienpusio, bet patogaus jiems iš anksto nustatytų schemų vyravimo? Tiesą sakant, tai baisiau net už sovietinių laikų cenzūrą, nes dabar sąmonės konjunktūrinis nususimas yra dangstomas mums visiems brangiais laisvės lozungais.

O gal M. Jurkutė, užsiminusi apie baudžiamųjų būrių priartėjimą, turėjo galvoje tik tai, kad to paties A. Nikžentaičio pastangomis jau yra brukama idėja, kad LGGRTC tolesnio ir labiau teisingo funkcionavimo užtikrinimu reikia įsteigti Centro veiklos priežiūros instituciją, pavadinant ją Mokslo taryba ar kitaip (kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Žinia, tokiam minėto Centro veiklos perstruktūravimui pretekstą visų pirma teikia grupelės kolegų surašyti skundai į visas instancijas, taigi, kaip atrodo, M. Jurkutei, nederėtų juoktis iš to, kad didžioji dalis Centro darbuotojų pasirašė po laišku, deklaruojančiu jau visai kitą nuomonę, tokiu būdu bandydami apsaugoti Genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo visiško sunaikinimo arba, jeigu norite, tobulo iškastravimo. Kad kažkas nesuspėtų pasakyti anksčiau už mane, skubu pasiūlyti kandidatus į galimą Centro veiklos priežiūros tarybą – tai galėtų būti Zuroffas, Zuroffienė-Vanagaitė ir Zuroffaitė (nieko nesakykite, jaunimas taip pat turi teisę kartas nuo karto pareikšti savo nuomonę).

Mirtina dvikova. Vytauto Visocko nuotrauka

Kalbant rimčiau, būtina pastebėti, kad LGGRTC užsipuolimui buvo ištaikytas labiausiai patogus momentas, kai svarbiuose valdžios postuose Lietuvoje įsitvirtino liberalai, jaučiantys prigimtinę alergiją tokioms institucijoms kaip LGGRTC. 

Lietuvos partiniai liberalai yra žavinga brolija, tačiau ne vienas iš jų gėdijasi tokio dalyko kaip Lietuvos kultūrinės ir istorinės atminties puoselėjimo užduotis, lietuvių tautos atstovavimo interesai ir reikalai. Štai liberalė Seimo pirmininkė sako tiesiai, pernelyg nevyniodama žodžių į vatą, kad kuo greičiau reikia imti ir įsteigti kokią nors LGGRTC veiklos priežiūros instituciją, ne kitaip! Leiskite ta proga pastebėti, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atsikūrimo pradžios interesų grupės, kurioms tokį nepriklausomybės atgavimo akibrokštą sunku yra pernešti, savo nepasitenkinimą neretai perkelia į reikalavimą sukurti išplėtotą Lietuvos prižiūrėtojų ir prievaizdų sistemą, galinčią užkardinti šalies dvasingumo prabudimą.

Šių eilučių autorius šiame gyvenime nieko doro nenuveikė! Iš tiesų, ką geriausiai prisimenu – valgiau, gėriau, miegojau, kirkinau mergas, – taigi savo oponentų naudai galiu pripažinti, kad esu tik mėšlo krūva, tačiau prieš palikdamas šį pasaulį, vedamas vis tik dorų intencijų, noriu perspėti savo tėvynainius apie tai, kad kasimasis po LGGRTC pamatais turėtų būti vertintinas kaip pasalūniškas Lietuvos valstybės užpuolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

P.S.

M.Jurkutė išviešino ir labiausiai baisią D.Stanciko paslaptį, pranešdama visai Lietuvos visuomenei apie tai, kad anas J.Boreikos garsiąją liudijimo pažymą atidavė išversti vertimų agentūrai, kuri, be visa ko kito, neva kažkada yra neteisingai išvertusi du žodžius. Vaje vaje… Ar turėtume tokią nuorodą dabar suprasti taip, kad D.Stancikas yra mulkis, nesugebantis išsiversti nesudėtingo teksto iš anglų kalbos? O gal yra taip, kad tokia vertimo užduotis buvo patikėta vertimo profesionalams, oficialiai apipavidalinat pavedimą, vien dėl to, kad nebūtų galima prisikabinti prie žmogaus, išviešinusio J.Boreikos liudijimą, tariamo vertimo subjektyvumo?

202102.11; 15:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau  buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir  yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo  užviršuota mintis, kad Holokausto aukų  minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti  žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą

Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę,  savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai  terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo  įvaizdį.

F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!

2021.01.29; 16:50

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, reaguodama į konservatorių frakcijai priklausančio Seimo nario Valdo Rakučio pasisakymus, ragina Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo.
 
„Atstovaudama Lietuvos žydų bendruomenei, reikalauju Seimo etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą dėl Seimo nario V. Rakučio elgesio, Švietimo, mokslo ir sporto bei Krašto apsaugos ministerijų pradėti tyrimą, ar V. Rakutis tinka profesoriaus pareigoms, o Generalinio prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo. Pabarimai mūsų netenkina. Mes, Lietuvos piliečiai, čia gyvenantys žydai, reikalaujame įstatymo viršenybės ir mūsų fundamentalių teisių gynybos. Galų gale, turėkite gėdos prieš tuos, kurių krauju yra permirkusi Lietuvos žemė“, – pranešime teigė F. Kukliansky.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
 
ELTA primena, kad istoriko V. Rakučio trečiadienį publikuotas straipsnis susilaukė kritikos tiek iš Lietuvos politikų, tiek užsienio valstybių atstovų.
 
Tarptautinę Holokausto atminimo dieną publikuotame straipsnyje parlamentaro mandatą turintis istorikas svarstė, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti klausimams, apie tai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. V. Rakutis taip pat teigė, kad buvo žydų, kurie kolaboravo su nacių režimu.
 
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderiai pabrėžia, kad V. Rakučio mintys nėra partijos pozicija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.29; 06:08

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Konservatorių simboliai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pabrėžia, kad viešumoje pasirodęs parlamentaro Valdo Rakučio autorinis tekstas „Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena: ar jau suvokiame tragedijos priežastis ir išmokome pamokas?“ nėra frakcijos pozicija.
 
Konservatorių frakcijai priklausančio istoriko V. Rakučio straipsnis, viešumoje išplatintas trečiadienį minint tarptautinę Holokausto atminimo dieną, susilaukė nemažai kritikos dėl kai kurių išsakytų teiginių.
 
Savo tekste parlamentaro mandatą turintis istorikas svarstė, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti klausimams, apie tai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. V. Rakutis taip pat teigė, kad buvo žydų, kurie kolaboravo su nacių režimu.
 
„V. Rakučio tekste išreikštos mintys nėra frakcijos pozicija. Tai yra Seimo nario asmeninė nuomonė“, – išplatintame pranešime teigia TS-LKD frakcijos seniūnė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.
 
„Šiandien minime tarptautinę Holokausto dieną. Ši diena skirta pagerbti Holokausto aukas. Turime suprasti, kad mūsų šalį ši tragedija palietė itin skaudžiai. Šiandien turime kalbėti apie atjautą bei atminti žmonių išgyventą siaubą. Nėra jokio pateisinimo Holokaustui – žmonijos tragedijai, pražudžiusiai milijonus šeimų“, – teigia frakcijos seniūnė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.27; 16:39