Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Edvardas Čiuldė. Perkėlimo punktas

Nebuvo jokio supratimo dėl to, kaip aš čia patekau, tačiau sąmonės nevargino tokia nežinia, kažkokiu, tarsi ir ne visai legaliu, beveik kontrabandiniu būdu jau pradėjus nutuokti, kad nežinojimas šiuo atveju taip pat priklauso aukštesniajai daiktų tvarkai. Čia iš tiesų nebuvo vietos jokiai nuostabai, vyravo susitaikymas ir abejingumas. Net ir demonas, kuris buvo paskirtas man kaip gidas ar prižiūrėtojas, neišgąsdino savo bjauriu, kaip atrodė, liepsnų sužalotu veidu. „Toks ir turėtų būti mano paties vidinio balso veidas“, – dar suspėjau pagalvoti, prieš užmezgant telepatinį pokalbį su savo palydovu.

Teritorija priminė senobinį uostą su keliais prirakintais botais, prikabintomis prie krantinės skirtingo pavidalo valtimis ir plūduriuojančiais apačioje palaikiais plaustais, niekur aplink neužmatant modernaus garlaivio ar turistinio lainerio. Į uosto teritorijos gylį netvarkingai driekėsi skirtingų tūrių pašiūrės, iš lentų sukalti  neaiškios paskirties priestatai, atokiau stūksojo keli daugiaaukščiai, debesis siekiantys barakai. „Čia talpinami, kraunant į rietuves nugyventi, draiskalai patapę buvusio pasaulio vaizdiniai“, – burbtelėjo atsakymo forma randuotasis demonas, man dar nespėjus suformuluoti klausimo pagal kanonines klausimo logikos taisykles.

Labiausiai gyvu dalyku mano sąmonėje buvo užsilikęs supratimas, kad uosto teritorijoje vis dėlto vyravo vėlyvas ruduo, pro palaikį drabužėlį, galimai ligoninės išduotą pižamą ar prozektoriumo kliento chalatą, visomis kūno poromis jaučiamas kraštutinai subjurusių orų paskutinės stadijos ruduo, toks visiškai ne sezono metas, kuris ima ir užstoja kaip pauzė pasitinkant ilgai užsitęsusią žemos pradžią, kai net jūra užmiršta laukime, nebesiųsdama jokių dovanų į krantą ir galiausiai tapdama panaši į nedidelėmis bangelėmis sustingusį šiferio lakštą, atsiremiantį krantinės apačioje.

Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau dar nespėjus pagalvoti apie kažkur girdėtą Marmuro jūros pavadinimą, sąmonės tuštumoje nuaidėjo demono žodžiai, kad šis uostas toli gražu nėra įsikūręs prie jūros, o yra tik užutekio infrastruktūra, tarpinė stotelė, vedanti į tolimus sielų uostus ir dangaus gyvybės ežerus.

Pro kojas kartas nuo karto nurūkdavo labai panašūs į žiurkes, bet didesnių gabaritų padarai, savo pavidalu ir dydžiu primenantis dar ir taxo veislės šunis, bet nepalyginamai greitesni, zigzagais lakstantys sutvėrimai. Vienam ar kitam iš jų nudūmus raketos greičiu, kartas nuo karto čia pakvipdavo siera. „Tai yra žmonių neišsipildžiusios viltys, tveriančios ilgiau už gamtinius kūnus, taip pat nerealizuotos idėjos, kurios dėl savo inteligibilios padėties užsilaiko ilgiau nei organiniai dariniai“, – galvoje spengė labai aiškiai suformuluotas, tobulai užviršuotas atsakymas. Nebuvo jokio reikalo klausti, savaime buvo aišku, kad tokie padarai  nėra pavojingi mums, jau apsivaliusiems nuo svajonių ir idėjų.

Už sandėlio matėsi trys užvertę į dangų galvas trimitininkai, tačiau priėjus arčiau pastebėjome, kad čia viso labo dūlėjo tik keli papuvusiomis ir apsmukusiomis kepurėmis grybai, ant kurių netyčia užlipus būtų galima stipriai paslysti.

Nespėjus net pagalvoti apie tai, ar tokios haliucinacijos kyla dėl sutrikusių perspektyvų erdvėje, ar dėl  užsistovėjusio laiko trombų, kai mūsų dėmesį atkreipė praskriejanti pro šalį Lutherio rašalinė, paleista į piktąją dvasią.

Vienatvė, ramybė, liūdesys ar tuštuma. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už kampo šmurkštelėjo kažkokia būtybė, užsidėjusi naktinę kepuraitę su prakirptėmis dėl ausų asilo. Dar tolėliau didžiojo stiliaus griaučiai žaidė šaškėmis, ir šakėmis, žinoma, šakėmis viskas buvo įrašoma į skystosios materijos atmintį.

Visi gerai žinojo, kad jau įvyko tai, ko neįmanoma pakeisti, tačiau užsiminti apie tai buvo neleista arba greičiau  jau ir nesinorėjo nė vienam iš klaidžiojančių po teritoriją, gerai suprantant, kad prasitaręs čia bus laikomas išdaviku.

„Neįtikėtina, kad tau dar ir dabar, radikaliai pakitusiomis aplinkybėmis, rūpi neatsakyti Sokrato filosofijos klausimai“, – gyvai stebėjosi,  negalėdamas atsistebėti, randuotojo veido palydovas.  

„O gal iš tiesų  Sokrato vizitas į mūsų užkampį padėtų užpildyti užstojusią pauzę, kai nieko neveikimas pradeda varginti net infrastruktūros tarnautojus“, – balsu pagalvojo demonas.

Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.

Man buvo leista įsivaizduoti, kad Sokratas atkeliauja per dirbtinę jūrą maža kibirkščiuojančia valtele, peršokančia iš padalos į padalą, kai mažas taškas tampa dideliu tašku oscilografo tinklainėje, o už ribos jau išmuitinti kūnai įgyja atpažįstamus pavidalus.

Tačiau įvestas į patalpą iš pradžių nebuvau tikras dėl sėdinčio ant gultų su pariestomis po savimi kojomis asmens, kuris, pamatęs įėjusįjį, nervingai pasikasė ranka nugarą, o po to mandagumo sumetimais vis tik atsisėdo ant gulto krašto, nuleisdamas kojas ant žemės. Kita vertus, toks kūno persigrupavimas leido su didele tikimybe spėti, kad kameros šeimininkas buvo tikrai ne prabudęs Buda, o greičiau žado netekęs dėl mūsų, kartu su demonu, įžūlumo, nerimastingai tabaluojantis kojomis, basos pėdos pirštai vos žemę liečiantis seneliukas Sokratas, filosofijos entuziastų ne kartą vadintas pagoniškuoju Kristumi.

Ta aplinkybė, kad užstojusi tyla buvo ne mažiau iškalbinga nei sparnuotųjų giesmininkų trelės, o visi klausimai – jau atsakyti, labai trukdė man, neleido užmegzti pokalbio. Reikėjo paklausti kažką iš to, ko dar nebuvo niekados klausta Sokrato, to, kas staiga susprogdintų tylą!

– Jūs savo kalboje teismo metu pats apkaltinote savo kaltintojus su tokia aistringa jėga, buvote toks tvirtas dėl savo teisumo, kad, skaitant prisiminimus apie šį gėdingą teismo farsą, kyla įspūdis, kad žiūrėdamas į ateitį tarsi pro šulinio dugno vandenį matėte po jūsų mirties užstosiančią pasaulinę šlovę, žmonijos nusiteikimą iš jūsų gyvenimo ir mirties istorijos pasigaminti vieną iš labiausiai garbinamų ikonų, – paklausiau to, kas man visados labiausiai rūpėjo.

Sokratas prabilo tik po užsitęsusios pauzės labai nerangiai, tarsi ką tik išsilukštenęs viščiukas su palikusia tylos lukšto nuolauža ant galvos, labai pamažu, iš pradžių su pastebimais trikdžiais iš naujo įdarbindamas artikuliacijos mechanizmus:

– Ė, žmonijos vaizdinys yra tik dykumos miražas, kaip savo ruožtu būties požiūriu nėra tokio dalyko kaip pasaulis apskritai. Būties diena gali išaušti tik tėvynėje, o vadinamasis pasaulis yra bergždžias klaidžiojimas olos tamsos labirintuose.

Kaip atrodo man, žmonijos apskritai, pasaulinio progreso ir ateities žmogaus vaizdinius išpopuliarino pabėgę vergai, taip ir neradę kelio namo.

Žinia, mums rūpėjo tik Atėnai, nieko daugiau. Viską dariau tik dėl to, kad išmokyčiau atėnietį gerbti įstatymą ir pastatyčiau altorių gyviesiems Atėnams doro piliečio širdyje. Stengiausi ne dėl ateities žmogaus moralės, tikrai – ne,  bet tik dėl to – kaip būtų galima sustiprinti atėniečių dvasią ir drauge atrasti skiepus, padedančius mano tėvynės jaunimui atsispirti sofistų tvirkinančių kalbų vilionėms, o vadinamasis platonizmas, kurio atsiradimui tarpininkavau ir aš, tik vėliau buvo pavadintas pasaulinio masto antihomoseksualine revoliucija. Čia daug netuščiažodžiaujant būtų galima išpešti nebent štai tokį moralą – tik savo tėvynės labui triūsiantys, tėvynės idėją puoselėjantys žmonės drauge teikia kažką panašaus į pridėtinę vertę vadinamajam pasauliui, bent iš dalies atstato jo tikroviškumą.

Senovės filosofas Platonas

Kaip visiems gerai žinoma, buvau stumiamas tapti pasaulio piliečiu, bet aš pasirinkau mirtį. Nesigailiu to net dabar, jau apturėjęs progą įsitikinti, kad mūsų kadaise puoselėti pomirtinio gyvenimo vaizdiniai buvo, švelniai tariant, truputėlį netikslūs. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, pasaulio piliečio būsena vis tik yra labiau kankinantis dvasią pasirinkimas nei numarinto, nekaltai pražudyto žmogaus padėtis.              

Ne kitaip, o tik savyje susitelkę Atėnai galėjo tapti vartais į vadinamąjį pasaulį.

Mums dabar taip pat jau žinoma, kad kitame pasaulio pakraštyje, vadinamuosiuose Šiaurės Atėnuose, viskas staigiai apsivertė, kai buvo apiplėšti laisvės garbei pastatyti paminklai, o prie valstybės vairo stojo barzdotos moterys.  

Tada užstojo sutemų metas, įsivyravo kiaurojo žmogaus subkultūra.

Neabejoju ir aš, kad prakiurusios kanalizacijos vamzdis yra labiausiai tinkamas tokios kiauro žmogaus subkultūros, užteršiančios visas pakrantes, simbolinis įprasminimas.

Sokratas

Universitetų profesoriai tvirtina, kad aš pirmasis senovės pasaulyje nedviprasmiškai pasipriešinau pederastijos populiarinimo ar net prievartinio diegimo vajui, tačiau net ir aš nė iš tolo nesuprantu to – kodėl Šiaurės Atėnuose populiarinama, per visus galus stumiama kiaurojo žmogaus subkultūra yra vadinama verslo sąlygų pagerinimo programa?

Toliau truputį sumišęs paklausiau Sokrato:

– Tačiau galop, bėgant laikui, visur laimėjo sofistai. Kam dar gali būti reikalingas visuose frontuose pralaimėjusio Sokrato pavyzdys, užstojus trečiojo tūkstantmečio pradžiai.

Sokratas atsakė greitai, neuždelsęs:

– Galbūt jau tiems, kurie pabandys atvynioti visų laikų pradžią, nelaukdami tūkstantmečio pabaigos.

Dabar galutinai išsidrąsinęs, paklausiau, nevengdamas tam tikrų savo paties pamintijimų:  

– O amžino sugrįžimo idėja, ar nebus pernelyg įžūlu ją dabar prisiminti?

Friedrichas Niezsche

Friedrichas Nietzsche apie amžiną sugrįžimą andai, būdamas gyvas, kalbėjo labai užsidegęs, tačiau neįtikėtinai painiai ir neaiškiai, užuominų pavidalu, panašiai kaip lietuviškos popso scenos dainininkai kartais labai ilgai stena, kol jiems pavyksta ištarti pirmą labiau artikuliuotą, daugiau ar mažiau visuotinai atpažįstama žodį. GinkDie, nesakau, kad F.Nietszche vargino vidurių užkietėjimas. Štai Martinas Heideggeris bando įpiršti nuomonę, kad mokymas apie amžiną sugrįžimą yra bene vertingiausia F.Nietzsches filosofinio palikimo dalis. Tačiau kaip  didelis kontrastas F.Nietzsches įpročiui lemiamu momentu pasukti pokalbį kita linkme, iškyla jūsų sugebėjimas tą amžino sugrįžimo temą išdėstyti labai paprastai ir įtikinamai. Ar dabartinė padėtis leistų šią temą  dar labiau sukonkretinti ir patikslinti?                                         

– Mums taip pat iš pradžių reikėtų apmąstyti neapmąstytas M.Heideggerio mąstymo prielaidas… O amžinas sugrįžimas kartais užtrunka be galo ilgai, būna dar ir taip, kad  kelionėje įsivelia nedidelės paklaidos ir grįžtantieji išlipa į kitą krantą, – tarė Sokratas, gęstant rūkstančios lempos dagčiui.

Kai dūmams išsisklaidžius išėjau į lauką, uosto teritorijoje svyruodamos tarsi girti parašiutininkai leidosi pirmosios snaigės.

2020.10.29; 12:21

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kadangi visi sukamės tame pačiame kultūriniame kontekste, skaitantieji supranta, jog turiu galvoje žodžius apie homoseksualius žmones ir jų vietą (Dievo?) šeimoje, kurie (žodžiai, ne žmonės) buvo įkomponuoti į popiežiaus kalbą liūdnai pragarsėjusiame filme.

Sakė ar nesakė? Jei sakė – ar tikrai tuos žodžius? O gal kitus? O gal netikslus vertimas? O jei ir vertimas geras, ir žodžiai „tie“, tai dar nežinia, o ką, juos sakydamas, turėjo galvoje pats popiežius…

Žodžiu, kalbų mums – dar ne vienai savaitei ar net ne vienam mėnesiui. Aš jau irgi ne vieną kartą pasisakiau ta tema savo feisbuko paskyroje, atmesdama bet kokį popiežiaus žodžių komentarą, kuriuo būtų įteisinama prievolė besąlygiškai priimti viską, ką sako popiežius, kai jo žodžiai skiriasi nuo Biblijos Žodžio.

Bet neatmetu galimybės, jog popiežius kalbėjo būtent taip, kaip jo žodžius suprato homoseksualų bendruomenė. Kodėl? Todėl, kad jo pašnekovas buvo gėjus. O jei kitą kartą jo pašnekovas bus žmogus ar žmonės, ištikimai besilaikantys Biblijos Žodžio ir Biblijoje pateiktos homoseksualių santykių traktuotės, popiežius, labai galimas daiktas, nedviprasmiškai paneigs galimybę  pripažinti gėjų/lesbiečių poras Bažnyčios laiminama šeima.

Kodėl taip manau?

Prisiminkime, ką kalbėjo popiežius Pranciškus, atvykęs į Lietuvą ir vėliau, kai lankėsi kitose Baltijos šalyse. Jis kalbėjo būtent apie tai, tarė tuos žodžius, kokių iš jo laukė ir tikėjosi išgirsti susitikti su juo atvykę žmonės. Ir kadangi, greičiausiai, tarp jų gėjų nebuvo ar buvo taip mažai, kad jų troškimų „bangos“ popiežiaus nepasiekė per kitokių troškimų sieną, tai ir popiežius sakė tai, kas buvo svarbu „tuo metu ir toje vietoje“ susirinkusiems tikintiesiems. Liberalai, beje, tarp jų irgi nebuvo pastebėti…

Nusišneku? Neskubėkite…

Maždaug prieš 21-22 metus, kaip dar gyvenau Sankt Peterburge ir dirbau Rusijos Mokslų Akademijos Lingvistinių tyrimų institute, savaitraščio „Dienovidis“ vyr. redaktorė Aldona Žemaitytė paprašė paimti interviu iš akademiko Aleksandro Pančenkos, filologo, rusų literatūros ir kultūros tyrinėtojo, 1996 metų Rusijos Valstybinės premijos laureato.

Buvome pažįstami su juo dar nuo tų laikų, kai jis, ką tik aspirantūrą baigęs Saša Pančenko, kaimyninio Rusų literatūros instituto jaunesnysis mokslo darbuotojas, atbėgdavo į mūsų institutą, į mūsų kambarį. Mat čia, kartu su dar devyniais  kolegomis (ir manimi), kalbos mokslus į priekį stūmė pora jo bičiulių, kurie, neišsitekdami siauruose kalbotyros rėmuose, dar pasižvalgydavo ir po literatūrą, ir po dailę bei kitas kultūros sritis. Tad kalbų jie turėdavo įvairių įvairiausių – nemenkam mūsų, kitų, mažiau rusų kultūros baruose išprususių įvairių tautybių „mokslo žiurkių“ pasitenkinimui.

Metai bėgo, ir kažkaip nepastebimai Saša iš išstypusio, pasišiaušusio jaunuolio virto solidžiu, augalotu, barzdotu akademiku, garsėjančiu visame Leningrade – Sankt Peterburge ir už jo ribų savo temperamentingomis ir originaliomis įžvalgomis ne tik apie rusų literatūrą ir kultūrą, bet ir apie Rusiją – valstybę, ieškančią savo vietos tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos. Matyt, dėl to ir „Dienovidis“ panoro savo skaitytojus supažindinti su šia ryškia asmenybe.

Bet tai jau buvo metai, kada akademikas vis rečiau beužeidavo į mūsų institutą. Ir kai aš jo bičiulės, savo kolegės ėmiau teirautis, kaip man susitikus Sašą – Aleksandrą Michailovičių, Lora (ta pati Lora, kurios vardą galima sutikti Josifo Brodskio biografijoje ir prisiminimuose…) ėmė mane atkalbinėti nuo  sumanymo imti interviu. Sakė, kad jis – „nebe tas“, kad jo asmenybę griauna daugelį iškiliausių rusų pražudęs potraukis svaigalams…

Kol aš svarsčiau, ką daryti, akademikas ėmė ir užėjo į mūsų institutą. Mes ėmėme kalbėtis, ir aš pajutau, kad su juo išties kažkas negerai. Jis buvo lyg užgesęs, bendravo labai maloniai, bet lyg iš už rūko uždangos. Sužinojęs, jog juo susidomėjo Lietuvos skaitytojai, jis pagyvėjo, ėmė teirautis apie Lietuvą, apie ką mes kalbėtumėmės, ėmė dalintis kai kuriomis mintimis.

Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.

Ir čia mane ištiko panika: akademikas tarsi atspėdavo mano mintis, ir mano žodžius pratęsdavo taip ar atsakydavo taip, kaip būtų patikę, kaip būtų priimtina man. Kaip aš pati būčiau pasakiusi. Jis net šiek tiek pasilenkdavo, gaudydamas mano žvilgsnį – labai jau didelis buvo mūsų ūgių skirtumas, – tarsi norėdamas pro mano akis giliau įsiskverbti į mano mintis. Bet jo paties minčių lyg ir nebeliko, ir pasijutau kalbanti tarsi su savimi…

Šiaip taip išsivyniojau iš nejaukios padėties, susitarusi, kad paskambinsiu dėl kito susitikimo. Ir nepaskambinau, nes, kaip man tuomet atrodė, nebebuvo prasmės jo kalbinti, kad paskui Lietuvos skaitytojui pateikčiau savo mintis neva kaip akademiko įžvalgas, kurių nebuvo.

O po trejų ar ketverių metų A.Pančenka mirė, nesulaukęs nė 65-erių…

Nei jam gyvam esant, nei po mirties nieko negirdėjau apie kokius nors ekstrasensorinius akademiko gebėjimus, todėl niekaip negaliu paaiškinti to keisto, „minčių skaitymo“ fenomeno, kokio man nei iki tol, nei po to daugiau neteko patirti. Nes jau nebėra ir Loros, ir niekas nieko man nebegali paaiškinti.

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Gal ir pats akademikas nesuvokė, neįtarė turintis kokių nors paranormalių savybių, gal toks keistas bendravimo stilius – gaudyti pašnekovo mintis ir pateikti jas kaip savo – buvo tik laikina svaigalų išvarginto buvusio galingo intelekto savotiška „poilsio“ forma ar būdas?  Juk ne veltui Lora perspėjo mane nesitikėti ko nors gero iš to mūsų interviu: matyt, artimi draugai jau buvo pastebėję pokyčius akademiko asmenybėje, kuriuos paprastai atsargiai vadiname „keistumais“…

Žmogus vis dar tebėra paslaptis sau ir kitiems, kad ir kiek mokslas besididžiuotų savo laimėjimais. Ir kuo didingesnė, kuo ryškesnė asmenybė, tuo sunkiau ji telpa į standartinius „normalaus žmogaus“ rėmus. O popiežius Pranciškus – tikrai ne eilinė asmenybė, ir ne koks nors per stebuklą išlikęs Homoerectus.

Nors ką gali žinoti, ar kartais neatgyja kuriame nors Homosapiens‘e ta ypatinga intuicija, antgamtišku laikomas gebėjimas „pajusti“ pašnekovą, kitą žmogų, kuo, sakoma, pasižymėję mūsų seniausieji protėviai, dar nepažinę rašto, neįvaldę moderniųjų technologijų?…

Tai ką pasakė popiežius? Gali būti, tai, ko iš jo laukė, ką norėjo išgirsti pašnekovas…

2020.10.28; 11:33

Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus trečiadienį išleistame dokumentiniame filme paskelbė pritariantis tos pačios lyties asmenų civilinei partnerystei, skelbia „Reuters“.
 
„Homoseksualūs žmonės turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas dėl to neturėtų būti atstumtas, gyvenimas dėl to neturėtų būti skurdesnis“, – „Oskarui“ nominuotame Jevgenijaus Afinejevskio režisuotame dokumentiniame filme „Francesco“ teigia popiežius.
 
„Turime tai įtvirtinti įstatymu. Žmonės turėtų būti apsaugoti. Aš tam pritariu“, – teigė jis.
 
Popiežius Pranciškus palaikymą civilinei partnerystei yra išreiškęs ir anksčiau, kai ėjo Buenos Airių arkivyskupo pareigas. Tuo metu jis nepritarė tos pačios lyties asmenų santuokai, tačiau rėmė tam tikros teisinės apsaugos užtikrinimą tos pačios lyties poroms.
 
Popiežiaus biografo Austeno Ivereigho nuomone, popiežiaus komentarai trečiadienį išleistame filme yra aiškiausias savo požiūrio apibūdinimas šiuo klausimu nuo išrinkimo 2013 m.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.22; 03:00

Vladimiras Putinas Sibire. EPA – ELTA nuotr.

Kol Vladimiras Putinas bus Rusijos prezidentas tos pačios lyties asmenų santuokos nebus įteisintos, ketvirtadienį pareiškė šalies vadovas.
 
„To nebus, kol esu prezidentas“, – susitikime, kuriame buvo aptariamos galimos Konstitucijos pataisos, teigė V. Putinas.
 
Pagal įstatymus, kuriuos V. Putinas pasirašė 2013 m., viešas homoseksualumo propagavimas Rusijoje laikomas nusikaltimu.
 
67-erių V. Putinas valdžioje kaip prezidentas ar premjeras yra jau du dešimtmečius, dabartinė jo kadencija baigsis 2024 m. Jis yra ilgiausiai valdantis Rusijos vadovas.
 
Kai kurie šiuo metu svarstomi Konstitucijos pakeitimai galėtų užtikrinti, kad net ir baigęs kadenciją V. Putinas išsilaikys valdžioje – kaip daugiau įgaliojimų turintis premjeras, parlamentaras visam gyvenimui arba kaip patariamosios Valstybės Tarybos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.14; 00:30

Manoma, kad apie 1 proc. Rusijos gyventojų yra užsikrėtę ŽIV, o šalies prezidentas Vladimiras Putinas epidemiją laiko „grėsme nacionaliniam saugumui“.
 
„Situacija tik blogėja“, – sakė Federalinio tyrimų ir prevencijos centro, kuris specializuojasi ŽIV ir AIDS srityje, vadovas Vadimas Pokrovskis.
 
Pasak jo, problema yra kilusi dėl prieinamos informacijos trūkumo ir nepakankamų gydymo galimybių. Nepilnamečių lytinis švietimas šalyje taip pat yra tabu tema, jį dar labiau apsunkina įstatymai, draudžiantys „homoseksualumo propagandą“.
 
Rusijos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) tvirtina, kad šalyje gyvena apie 900 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. V. Pokrovskio teigimu, šis skaičius siekia 1,5 mln.
 
Palyginimui, federalinio Roberto Kocho ligų kontrolės instituto duomenimis, Vokietijoje ŽIV užsikrėtę apie 88 tūkst. žmonių – 0,1 proc. populiacijos.
 
V. Pokrovskis teigia, kad gerokai daugiau nei pusė visų naujų ŽIV atvejų atsiranda dėl lytinių santykių tarp vyrų ir moterų.
 
Pernai Rusijoje mirė 36 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Tai yra rekordinis mirčių skaičius nuo 1987 m., kai buvo užfiksuoti pirmieji viruso atvejai.
 
V. Pokrovskis taip pat apgailestauja, kad ŽIV gydymui Rusijoje išleidžiama pernelyg mažai lėšų. Kitąmet šiam tikslui skirti 29 mlrd. rublių (apie 410 mln. eurų).
 
Pasak eksperto, šaliai reikia mažiausiai triskart didinti išlaidas gydymui, nes Rusijai trūksta naujausių vaistų, diagnostinės įrangos ir kvalifikuoto personalo.
 
Dvi didžiausios Europos sveikatos apsaugos agentūros – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ir Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuras – ketvirtadienį paskelbė, kad Europoje būtina rasti geresnių kovos su ŽIV būdų, nes ši liga moterims vis dar diagnozuojama vėliau nei vyrams.
 
2018 m. Europoje užfiksuota daugiau nei 141 tūkst. naujų ŽIV atvejų, sakoma agentūrų parengtoje ataskaitoje. Pasak organizacijų, vos trečdalį ŽIV atvejų sudaro moterys, o ankstyva diagnozė reiškia anksčiau pradėtą gydymą.
 
Labdaros organizacijų finansuojamo AIDS centro Maskvoje direktorius Sergejus Abdurachmanovas taip pat kritikavo Rusijoje stringančią ŽIV diagnostiką ir gydymą.
 
Kaip naujienų agentūrai DPA sakė S. Abdurachmanovas, Vakarų Europoje šiuo metu „yra piliulės apsaugai prieš seksą“. Tuo tarpu Rusijoje, tvirtino jis, „sąlygos kaip Vakarų Europoje 1990-aisiais“.
 
AIDS centro direktorius taip pat pabrėžė, kad Rusijoje ŽIV užsikrėtę daugiau nei milijonas žmonių, deja, „bet šis skaičius ir toliau auga“.
„Tai nebėra tik homoseksualų, intraveninius narkotikus vartojančių ir sekso darbuotojų problema. ŽIV kelia grėsmę visai Rusijos visuomenei“, – sakė S. Abdurachmanovas.
 
Šiemet paskelbtame dekrete V. Putinas ŽIV vadina „grėsmę nacionaliniam saugumui“, šalies gyventojų skaičius vis krintant.
 
Rusijoje gyventojų informavimą apie ŽIV epidemiją apsunkina 2013 m. priimtas įstatymas prieš vadinamąją „homoseksualumo propagandą“.
 
Įstatymas yra gana abstraktus, todėl juo iš esmės uždraudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie netradicinius lytinius santykius.
 
„Mūsų interneto svetainė yra prieinama visiems, kuriems suėjo 18 metų. Bandome aiškinti apie prezervatyvų naudojimą kolegijose ir universitetuose“, – sakė S. Abdurachmanovas. Visgi, tikino jis, 18 metų sulaukusiam žmogui apie tai aiškinti gali būti jau per vėlu, tačiau geriau vėliau nei niekada.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.29; 00:05

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jeigu neklystu, būtent garsusis vokiečių poetas Friedrichas Schilleris (1759 – 1805) yra pasakęs maždaug taip, kad esą pasaulį valdo du dalykai, t. y. badas ir meilė.

Iš tiesų, nesunku pastebėti, kad pasakytuose žodžiuose kraštutinai sutrauktu pavidalu yra pažymėta po to sekusių amžių redukcionizmo įsivyravimo humanistikoje jau beveik visa apimtimi programa, redukcionizmą žmogaus tikrovės tyrimuose suprantant kaip metodologinę nuostatą, orientuojančią į tai, kad sudėtingus reiškinius reikia aiškinti supaprastinant, suvedant į paprastesnius pradus.

Andai Karlas Marxas visas visuomeninio gyvenimo prieštaras užsimojo paaiškinti ir sprendimo ieškojo ekonominio redukcionizmo pagrindu, o psichoanalizė gyvenimo paslaptis pabandė redukuoti į libido kompleksus.

Žinia, tokiam redukcionistiniam nusiteikimui platesniuose visuomenės sluoksniuose didelės reikšmės turėjo gamtos mokslų laimėjimai ir pažangiečių tikėjimas, kad nedelsiant būtina perkelti gamtos mokslų patirtį į žmogaus tikrovės pažinimo sferą, per jėgą brukama užduotis, kad trūks plyš reikia sukurti visuomenės mokslą pagal gamtos mokslų pavyzdį.

Tačiau štai skaitytojas, perskaitęs šias įvadines pastabas, visiškai teisėtai gali paklausti – o „prie ko čia“ lipdomas dar ir homoseksualizmas, nes aptarti dalykai ir minėtoji seksualinė orientacija yra nevienarūšiai reiškiniai, ar ne?

Prieš gerą dešimtmetį (arba greičiau – prieš 20 ar 15 metų) mūsu lietuviškoje spaudoje, o ypač interneto portaluose, įsisiūbavus paskiepijimo nuo netolerancijos plačiosioms masėms vajui, kviečiant neniekinti  kitokių,  ne kartą buvo rašoma, kad visa eilė homoseksualios orientacijos žmonių yra nusipelniusios pasaulinės kultūros raidai asmenybės ir čia, kaip taisyklė, visiškai be jokio ryšio arba išgalvotu pretekstu buvo minimi Sokrato ir jo mokinio Platono vardai.

Sokratas
Senovės filosofas Sokratas

Nepulsiu iš karto tvirtinti, kad tokia melaginga informacija, liečianti antikos filosofus, atsirado iš piktų užmačių, kai tolerancijos kultūros ugdymas nepastebimai perauga į homoseksizmo (leiskite pasiūlyti štai tokį naujadarą, kurį, kaip atrodo, dar bus ne viena proga pritaikyti) apraiškas. Čia tikriausiai suveikia blogosios, mechaninės asociacijos dėsnis, iš vienos pusės, visiems kažką girdėjus apie tai, kas senovės Graikijoje homoseksualizmas buvo neįtikėtinai išplitusi praktika (kartais homoseksualizmas yra vadinamas tiesiog graikiškuoju seksu), o, iš kitos, bent jau universitetą baigusiems žmonėms žinant, kad senovės graikų kultūra yra įstabi pirmiausiai dėl to, jog padovanojo pasauliui didžiąją filosofiją, visų pirma siejamą su Atėnų mokykla, t. y. su Sokrato, Platono, Aristotelio vardais.

Tačiau tokia įsikalbėta asociacija sugriūna greičiau nei kortų namelis, pastebint tą paprasčiausią faktą, kad Sokratas buvo pirmasis žinomas senovės Graikijos žmogus, vienareikšmiškai pasisakęs prieš tokią seksualinę praktiką ir homoseksualizmo subkultūrą, ypač smerkęs pederastijos apraiškas savo laikmečio visuomenėje, o Platonas tokią kritiką dar labiau sustiprina, net nesistengdamas pernelyg nuslėpti savo asmeninės alergijos to meto visuomenėje tarsi ir toleruojamos praktikos atžvilgiu.

Senovės filosofas Platonas

Jau esu rašęs apie tai, kad mūsų laikais Platonui atimtų kompiuterį, jeigu toks atgimęs Platonas pasidalintų savo įžvalgomis internete apie homoseksualizmo fenomeną kaip tokį. Nenoriu pernelyg susireikšminti, tačiau, kaip atrodo, yra didesnis ar mažesnis pagrindas manyti, jog falsifikacijų lavina apie Platoną kaip homoseksualizmo draugą liovėsi iškart, kai tąsyk keliuose interneto dienraščiuose pasižadėjau pateikti visas pažodines Platono ištaras šiuo klausimu, jeigu toliau būtų tęsiama dezinformacijos akcija, išnaudojant melagingai pateiktą Platono įvaizdį.

Kita vertus, šiandien šią temą ruošiuosi pratęsti ir pagilinti, žengdamas rizikingu redukcionizmo keliu su daugybe išbandymų. Iš tiesų, pagilinkime, sustiprinkime, išdidinkime šį požiūrį, taigi, leiskite dabar išsakyti net tokią drastišką hipotezę, kad platonizmas apskritai kaip toks užgimsta homoseksualizmo kritikos pagrindu, yra genetiškai apspręstas tokios kritikos poreikio.

Jeigu daugiau ar mažiau pagrįstu laikysime garsiojo matematiko ir filosofo Alfredo Northo Whiteheado posakį, kad visa vakarų filosofija yra tik pastabos paraštėse prie Platono darbų, vien dėl to dar neturime teisės skelbti, jog visa  vakarų filosofija yra pasiskiepijusi nuo homoseksualumo propogandos įtakos, tačiau teisėtai galime pasakyti labai panašų, gretutinį dalyką, kad visos klasikinės vakarų filosofijos pathos yra moralinės hierarchijos idėjos puoselėjimas. Diametraliai priešinga padėtis, kaip žinome, susiklosto vadinamojo postmodernizmo, siekiančio ištrinti šią idėją iš visų užkaborių, naudojantis įmanomomis ir neįmanomomis dekonstrukcijos strategijomis, plokštumose (aliuzija į knygą Tūkstantis plokštikalnių). Kartais sakoma, kad vadinamojo postmodernizmo dėl jo įvairovės ir pretenzingo miglotumo neįmanoma struktūriškai apibrėžti, tačiau tyrinėtojai sutinka ir dėl to, kad visas postmodernizmo apraiškas, tūkstantį jo skirtingų veidų, vienija tai, kad postmodernistams priskiriama marga minia labiau už viską trokštą nuversti Platoną.

Senovės filosofas Aristotelis

Postmodernistai nemėgsta būti vadinami postmodernistais, kaip atrodo, jau vien dėl to, jog yra įtikėję, kad jų unikalumo terminologiškai atvaizduoti neįmanoma. Tačiau šios mąstymo paradigmos vienas iš vėliavnešių Michaelis Foucault savo homoseksualistinės pasijos ne tik kad neslepia, bet kartais net prikišamai demonstruoja.

M.Foucault garbei reikia pastebėti, kad šis prancūzų mintytojas savo Seksualumo istorijos puslapiuose pastebi, jog homoseksualumo išpopuliarėjimas tarp senovės graikų vis tik tų pačių graikų nebuvo priimamas kaip savaime suprantamas dalykas (taip apie senomės graikus kartais pasakoma šiandien), anot M.Foucault, dėl homoseksualizmo išplitimo to meto visuomenė patyrė baisios įtampos perkrovas. Kita vertus, kaip tikriausiai jau pastebėjote, čia forsuojama hipotezė, kad iš tokios įtampos spąstų pasprukti padėjo Platono teorija.

Pradėkime nuo nusistovėjusios, daug kartų išsakytos interpretacijos apie Platono filosofijoje randamą grožio sampratą. Penktoje Valstybės knygoje kaip tik per grožio pavyzdį siekiama išplėtotai paaiškinti skirtumą tarp tikrosios būties ir tarsi būties, tarp idėjos ir jusliškai patiriamo daikto, tarp pirmavaizdžio ir atvaizdo. Esą yra mėgėjai klausytis ir gėrėtis gražiais garsais, gražiomis spalvomis, formomis ir visais tais kūriniais, kuriuose pasireiškia šių dalykų grožis, bet jų protas nesugeba įžvelgti paties grožio prigimties ir jį pamilti, todėl jie neva gyvena šešėlio pasaulyje, tarsi būties sferoje ir esą yra filosofai, kurie įžvelgia grožį patį savaime, įstengia mąstyti patį grožį, ir visa, kas jį sudaro, todėl jie iškopia į tikrosios būties sferą.

Tačiau tokia spiritistinę grožio apibrėžtis čia vis tik yra kažkoks pernelyg paslaptingas ritualas, kuris nėra nuosekliai plėtojamas kitur, nes ir Platonui, nežiūrint jo spiritistinių užmojų, visiškai akivaizdu, jog grožio patirtis yra galima tik kaip juslinės patirties atvejis.

Šiandien gražia ar dailia vadinti visų pirma esame linkę moterį, tačiau, skaitantys antikinę literatūrą, tikrai yra pastebėję, jog tais laikais neretai gražiu buvo pavadinamas jaunuolis. Platonas, kaip ir Sokratas, yra ultraradikalūs homoseksualizmo kritikai, kuriems visų pirma svarbu buvo atplėšti grožio idėją nuo homoseksualizmo praktikos. Drauge platonizmas  kaip būties priauginimo teorija su atlaisvintos spyruoklės ir išlaisvintos prigimties jėga sugrąžina mums apsinuoginusios moters su visa vaisingumo atributika kaip grožio etalono pavyzdį, o platoniškoji eroto teorija įgalina erotinį potraukį suprasti kaip tokį žmogaus kūrybinį veržlumą, kai žmogus visų pirma siekia to, ko jam labiausiai trūksta. Bendrąja prasme mirtingai būtybei labiausiai trūksta būties pilnatvės, o žemiškajame gyvenime vyrui labiausiai trūksta moters, o moteriai – vyro. Jeigu norite, čia kalbame apie seksą veidas-į-veidą (face-to-face).

Ar labai šventvagiška būtų sutirštinto redukcionizmo pagrindu pasakyti, kad vadinamasis postmodernizmas, prancūziškoji Foucault-Deleuze linija filosofijoje yra teorinis konceptualus homoseksualumo pašlovinimas.

Žinoma, toks įmantraus, daugiaplanio, nevienareikšmio reiškinio suvedimas į antrąjį galą yra nešvankus pasirinkimas, tačiau, kaip atrodo, radikalų supaprastinimą ir kraštutinį redukcionizmą aptartu atveju galima pateisinti siekiu atsispirti dirbtinai pučiamoms migloms, noru pasilaikyti  tai kaip priešnuodį, kuris gali praversti, kai prieš tavo akis yra renčiama greitai dykstančių labirintų infrastruktūra.

Koks neredukuojamas į nieką vadinamojo postmodernizmo savaiminis turiningumas dar liktų, jeigu nuo jo atplėštume vienai subkultūrai išskirtinai palankias radikalaus pliuralizmo, daugybinės logikos ar, tarkime, grynosios imanencijos idėjas?

Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad vadinamais postmodernizmas siekia atstatyti savigarbą tų žmonių grupių, kurios buvo atstumtos moderniaisiais laikais. Žinia, kalbama apie mažumas. Tačiau, kaip atrodo, vadinamojo postmodernizmo diskurse seksualinėms mažumoms yra suteikiamas ypatingas mažiausiosios mažumos statusas, panašiai kaip kitu atveju vieni yra laikomi lygesniais už kitus.

Vienas iškilus mūsų dienų žmogus prancūziškąją vadinamojo postmodernizmo versiją yra pavadinęs šiuolaikine kontinentine filosofija. Nežiūrint mano čia, o ir kitur liudijamos didžiausios pagarbos šiai asmenybei, drauge privalau pastebėti, kad pateiktas filosofinio kryptingumo įvardijimas yra viena iš didžiausių klastočių, kurias yra tekę girdėti.

homoseksualu_paradai
Homoseksualų paradas

Visų pirma verta pastebėti, kad filosofija visados yra bent truputėlį prasikišusi virš laiko, nepavaldi laiko dėsniams, taigi kalbėti apie filosofijos šiuolaikiškumą yra kažkas panašaus į oksimorono pavyzdžio piršimą. Štai net toks užsiangažavęs tradicinės metafizikos kritikas kaip Martinas Heideggeris sako, kad autentiškai būties klausimas buvo keliamas tik pirmosiose antikos filosofijos ištarose, anksčiausiojo filosofijos ryto metu, kai savo ruožtu įdienojus, t. y.  įsisiūbavus tos pačios antikos filosofijos prieštaroms po šimtmečio neva prasideda būties užmaršties istorija.

Žiūrint šiuo rakursu, šiuolaikiškumas – tai didžiausiojo iškaršimo metas. Kita abejonė kyla dėl to – ar „Foucault linija filosofijoje“ gali būti laikoma visu kontinentu. Galop vadinamasis postmodernizmas yra ne filosofija, o postfilosofija pasaulyje po pasaulio pabaigos.

Taigi kas lieka mums, neapžavėtiesiems šiuolaikiškiausiojo šiuolaikiškumo? Galbūt net tada, kai nieko nelieka, vis tik dar lieka, to paties M.Heideggerio žodžiais tariant, užduotis apmąstyti neapmąstytas vakarų mąstymo prielaidas, pabandant suprasti tai, kas atsitiko, kad, spartėjant pažangai visose žmogaus gyvenimo sferose, drauge užgimsta ir pralenkdama laiką plečiasi dykuma pačioje žmogiškumo šerdyje.  

2019.06.24; 07:00

Tūkstančiai brazilų protestavo prieš kraštutinių dešiniųjų kandidatą į prezidentus. EPA-ELTA nuotr.

Tūkstančiai brazilų protestavo prieš kraštutinių dešiniųjų kandidatą į prezidento postą Jairą Bolsonarą, kuris šeštadienį buvo išleistas iš ligoninės po mėnesio pradžioje įvykusio užpuolimo. Politikas laikomas favoritu laimėti spalio 7 d. vyksiančius rinkimus.

Protestai, dažnai vadinami moterų judėjimu, surengti San Paule, Rio de Žaneire ir kituose miestuose.

„Dėl savo amžiaus dar negaliu balsuoti, bet esu čia, nes kalbame apie kai ką daugiau nei rinkimai. Kalbame apie kur kas svarbesnius dalykus: toks rasistas negali užimti valdžios“, – žurnalistams sakė proteste dalyvavusi 16-metė Ana Clara Pontes.

Apklausose pirmaujantis 63-ejų buvęs armijos kapitonas, palaikomas maždaug 28 proc. Brazilijos gyventojų, sukėlė pasipiktinimą savo seksistiniais, rasistiniais ir homofobiškais pareiškimais.

Prieš keletą metų vienos parlamento narės apkaltintas moterų prievartavimų kurstymu, J. Bolsonaras jai atrėžė, kad ši esanti pernelyg „bjauri“, kad būtų išprievartauta. Be to, politikas yra sakęs, kad juodaodžiams sverti turėtų būti naudojami tokie patys svorio matavimo vienetai kaip ir karvėms sverti. Jis taip pat teigia, kad negalėtų mylėti savo sūnaus, jei jis būtų homoseksualus.

Protestus prieš kandidatą parėmė vietinės įžymybės, taip pat JAV atlikėjos Madona ir Cher.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.01; 03:00

Indijos Aukščiausiasis teismas (AT) priėmė istoriniu laikomą verdiktą, pagal kurį seksas tarp tos pačios lyties asmenų nebebus laikomas nusikalstama veika, praneša BBC.

Šiuo nuosprendžiu panaikintas 2013-aisiais teismo priimtas verdiktas, palikęs galioti kolonijinių laikų įstatymą, kuriuo homoseksualių asmenų lytiniai santykiai kategorizuoti kaip „nenatūralus nusižengimas“.

Tai buvo vienas seniausių seksą tarp tos pačios lyties asmenų kriminalizavusių įstatymų pasaulyje ir Indija ilgą laiką priešinosi iniciatyvoms jį panaikinti.

Tačiau pastaraisiais metais šalyje vis stiprėjo kampanijos, pasisakiusios už homoseksualumo dekriminalizavimą.

„Kriminalizuoti kūnų sueitį yra neracionalu, savavališka ir tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai“, – skelbdamas nuosprendį teigė vyriausiasis teisėjas Dipakas Misra.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 05:56

Portalas Slaptai.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su aštriu, bet įdomiu, dėmesio vertu politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos straipsniu “Tapinokratija“. Mūsų manymu, apžvalgininkas Vytautas Sinica taikliai įvardina mūsų šiandienos problemas. Jo pažerta kritika – ir prasminga, ir teisinga.

TAPINOKRATIJA

Kaip veikia tapinokratija mūsų šalyje? Kaip gyvulių ūkis. 

Lietuvoje, kai mokytoja netikrina pamokai pasitelktos brošiūros šaltinių – ji, pasirodo, nebegali dirbti. O kai ministrė švaistosi atleidimo nuosprendžiais be jokio tyrimo – viskas gerai, galima dirbti toliau. Bet kurio įtakingo politiko ar pareigūno veiklos įvertinimas paskęsta tyrimuose, bet štai mokytojus galima „nuteisti“ ir atleisti tiesiog paskaičius laikraščius ar pažiūrėjus žinias. Skirtingoms kastoms ūkyje skirtingos taisyklės. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Turbūt visos žinių laidos parodė, kad Telšių Žemaitės gimnazijos tikybos mokytoja pamokoje apie lytiškumą rodytose skaidrėse įrašė, jog dauguma serijinių žudikų, kurie suvalgė savo aukas, buvo gėjai. Dar vaizdingai aprašė, ką gėjai daro miegamajam ar kur ten jiems patinka. Skaidrės šokiravo moksleivę, buvo paviešintos internete. Dar labiau šokiruojanti buvo reakcija. Viešais susidorojimais pagarsėjęs žurnalistas Andrius Tapinas pasakė, kad „Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Ir tą pačią dieną valdžia vykdo komandą: ir mirusios Darbo partijos iškeltas Telšių meras patvirtina, kad mokytoja dirbti nebegali, ir švietimo ministrė antrina, dalinasi atleidimais. Sakytume, gal ne Tapino klauso, o vadovaujasi įstatymu, gal per pusdienį buvo atliktas tyrimas.

Bet ne. Čia tokia nauja mada R. Šimašiaus pavyzdžiu: išgirsti iš žiniasklaidos informaciją ir atleisti iš darbo. Kai tuo tarpu mokytojai yra atleidžiami pagal Darbo kodeksą, Švietimo įstatymą ir žemesnius teisės aktus. Gal galėtų būti išimties tvarka nusikaltusiai mokytojai, nes pažangūs balsai užuosdami kraują jau rėkia, kad pažeistas Baudžiamojo kodekso 170 straipsnis. Bet kaip žinia, dėl jokio nusikaltimo mokytoja kalta nepripažinta, nebent ministrė su meru neigia nekaltumo prezumpciją.

Reakcija neadekvati, nors ir ne visai tuščioje vietoje. Paviešintų mokytojos skaidrių turinys sunkiai paaiškinamas, dėl įvairių priežasčių apskritai diskredituoja tradicinių pažiūrų stovyklą LGBT klausimais ir pačiai mokytojai nedaro garbės, o mokiniams – naudos. Problemos su tomis skaidrėmis bent trys.

Pirma, skaidrėse pateikti teiginiai galimai neatitinka tikrovės. Jų autoriaus P. Camerono reputacija dviprasmiška ir net skandalinga, bet neišvengiamai tenka į tai žiūrėti kritiškai, nes pseudomokslininkais yra apšaukiami visi, kurie paskelbia tyrimus, neigiančius LGBT reikalavimų „mokslinį pagrįstumą“ (M. Regnerus, R. Spitzer – plačiau knygoje „Kaip gėjai tampa norma?“). Visgi pagrįstumo skaidrėse esama. Kilus triukšmui netruko surasti jau ir kitų autorių šaltinių apie gėjų kriminologines koreliacijas (pvz., kad jie sudarė daugumą JAV sulaikytų serijinių žudikų), o labai nepatogios statistikos šita tema yra tikrai daug ir ji dažnai absurdiškai nutylima.

Tobulas pavyzdys – kunigų pedofilijos atvejai. Daugiau nei pusė jų – homoseksualūs, nors LGBT asmenų visuomenėje tėra 2-3 proc. Ar šį tikrą, ne alternatyvų faktą nurodžiusi mokytoja irgi būtų neapykantos kurstytoja? Vienu metu išeitų ir prieš gėjus, ir prieš Bažnyčią. Tokio informacinio konteksto žinojimas verčia bent suabejoti, ar statistika buvo tokia išgalvota, kaip teigia, tarkime, Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

Jeigu visgi taip ir yra, mokytoja dėstė klaidinančią medžiagą, kuri turėtų būti vertinama lygiai taip pat, kaip klaidinanti medžiaga, moksleiviams pateiktas nepasitvirtinęs ar ydingas tyrimas bet kuriame kitame dalyke, bet kuria kita tema, neliečiant gėjų. Apie atrastas planetas, kurmius, ligas ir lygiašonius trikampius. Žinoma, taip būtų, jeigu mokytojos skaidrėmis iš tiesų piktinamasi dėl jų neprofesionalumo, o ne tiesiog politiškai/ideologiškai todėl, kad buvo paliesti gėjai – vis labiau neliečiama visuomenės grupė.

Taigi klausimas yra vienas: ar už blogai parinktą mokymo medžiagą standartinė bausmė anksčiau neprasižengusiems mokytojams yra atleidimas iš darbo? Būtų įdomi mokytojų, mokyklų direktorių nuomonė. Nemokslinė švietimo darbuotojų apklausa veda prie išvados, kad taip tikrai nėra. 

Vilniuje esama ir tokių gatvių. Beje, pačiame sostinės centre, netoli Krašto apsaugos ministerijos. Slaptai.lt nuotr.

Antra, net jei informacija skaidrėse buvo pagrįsta tyrimais, nelabai aišku, kuo ji reikšminga doriniam ugdymui. Studijos apie JAV serijinių žudikų seksualinę orientaciją apima viso labo šimtus asmenų šimtamilijoninėje valstybėje. Homoseksualumas krikščioniškoje perspektyvoje yra problema, o homoseksualių santykių praktikavimas – moralinis blogis. Normalu, kad tikybos mokytoja norėtų tą paaiškinti. Galimai religijos laisvės pažeidimas yra uždrausti aiškinti katalikišką poziciją tam ir skirtose tikybos pamokose.

Bet homoseksualumo problema Bažnyčios akyse tikrai ne ta, kad koks šimtas gėjų buvo žudikai ir dešimt kanibalai. Ne dėl to krikščionybė smerkia politinį LGBT judėjimą. Smerkia už tai, jog šis ydą verčia elgesio norma. Mokytojos pateikta medžiaga atrodo tiesiog nereikšminga ir perteklinė, siekianti šokiruoti, o ne argumentuoti. Šiuo požiūriu nesunku suprasti kilusį pasipiktinimą.

Trečia, informacija skaidrėse tiesiog vulgari. Tačiau tikėtina, kad sukilusiems pries mokytoją piliečiams tai užkliuvo mažiausiai. Nežinia, ar tai užkliuvo pačiai skaidres paviešinusiai moksleivei. Turėjo užkliūti. Mokiniams rašyti, kas ką kur kiša, masažuoja ir ryja, nėra pedagogiška, kad ir kokios būtų tokio dėstymo intencijos. Nuosekliai žiūrint, smerkiant aptariamas skaidres turėtų būti pasmerktos ir visos liberalios lytinio švietimo programos, seksualizuojančios vaikystę ir dėstančios apie absoliutų kontracepcijos saugumą, lytinio gyvenimo malonumą, įvairovę, pozas ir t.t. „Įvairovės namai“ ir panašios NVO, kai kalba apie „mokslu, o ne dogmomis grįstą lytinį švietimą“, visada nepamiršta paminėti, kad jis turėtų būti pagal Pasaulio sveikatos organizacijos standartus.

M. A. Pavilionienė kaip tik tokį švietimą siūlė įvesti būdama Seimo nare. Tikriausiai mažai kas skaitė tuos „mokslu grįstus PSO standartus“, tačiau visiems labai reikėtų tai padaryti (ypač nuo 40 puslapio), nes nėra abejonės, kad jie ir toliau bus aktyviai peršami Lietuvos švietimo sistemai. Vulgaresnės vaikystės seksualizacijos jūs niekur nematėte ir nepamatysite. Masturbacija iki 4 metų, seksualinio malonumo pažinimas iki 6-erių ir taip toliau. Neskaitę netiki, kaip A. Bumblauskas, todėl reikia perskaityti ir pagalvoti, ar tikrai tokio „mokslu grįsto“ lytinio švietimo nori dauguma tėvų. Tikriausiai ne.

Bet vien tai, kad Telšių istoriją iškart sekė P. Gritėno straipsnis apie tai, kodėl VDU Teologijos fakultetas rengia lytiškumo ugdymo specialistus, bent kiek įskaitančiam politinio veiksmo logiką aiškiai rodo, kad Telšių istorija bus naudojama būtent „išlaisvinančiam“ lytiniam švietimui pagal PSO standartus įvedinėti. Vienas šio pažangaus lytinio švietimo aspektas jau dabar akivaizdus – seksualinių mažumų lobistinių organizacijų atstovų kelionės į mokyklas tiesiogiai bendrauti su vaikais, kad „LGBT pažinimas būtų ne teorinis, o praktinis“. Lietuvos gėjų lygos atstovas Tomas Raskevičius iškart po Telšių istorijos tą pasiūlė ne vienai žiniasklaidos priemonei. 

Tenka atkreipti dėmesį į plačiai paplitusį išimtinai emocinį argumentą esą homoseksualūs vaikai klasėje turėjo baisiai jaustis klausydami tokios pamokos. Neabejotina, taip ir buvo. Tačiau pats argumentas vertas panašiai kiek ir priešingos stovyklos argumentas „kaip aš paaiškinsiu vaikams?“

Verta šį argumentą apmąstyti iš principo. Užduodant tokį klausimą apie vaikų jauseną pamokoje kitas loginis žingsnis yra tik safe spaces („saugias erdves“) įvedimas mokyklose ir universituose, kaip tai Obamos valdymo laikotarpiu buvo padaryta JAV. Vaikučius reikia apsaugoti nuo nemalonios informacijos, net jeigu ji teisinga. Tai totalinės nemalonių ir neparankių faktų cenzūros darbotvarkės dalis. Nes jeigu skaidrių turinys nebuvo melagingas, faktai tėra faktai ir švietimo sistema negali vadovautis tuo, kaip kažkas jausis. Faktai eina pirmiau emocijų.

Mokyklose taip pat sėdi daug girtaujančių tėvų vaikų, daug sugyventinių vaikų ir t.t. Daug komunistų, kolonistų vaikų, stribų anūkų. Pagal tą pačią logiką turėtų būti uždrausta minėti realius faktus, kad geriantys tėvai smurtauja dažniau nei negeriantys, kad susimetę smurtauja dažniau nei susituokę, kad vienišų tėvų vaikai pagal n rodiklių gyvenime „pasirodo“ blogiau už abu tėvus turinčius vaikus ir t.t. Nutylėti, ką darė SSRS režimo šalininkai ir kaip dabar juos turėtume įvertinti. Juk vaikams skaudu. Biologijos pamokose būtina nutylėti, jog ŽIV yra statistiškai daugiausiai tarp homoseksualių vyrų paplitusi liga (JAV sveikatos organizacijos 2013 m. duomenys). Juk kas svarbiau: kaip pasijaus homoseksualūs vaikai klasėje, ar galimybė, jog išgirdę šią informaciją jie gales išvengti rizikingos seksualinės elgsenos?

Įprasta sakyti, kad homoseksualumo nesirenkama, todėl tai taip jautru ir svarbu. Tėvų taip pat nesirenkama. Ar gerai jaučiasi vaikas girdėdamas tokius faktus apie šeimas, tokias kaip jo paties? Tikriausiai ne. Ar dėl to turėtų būti uždrausta tuos faktus pasakyti, kai/jeigu jie atitinka pamokos temą temą ir kažką prasmingo įrodo (kaip šiuo atveju, deja, nebuvo)? Pagal dalį besipiktinančių, yra būtent taip. Bet tai niekaip nesiderina nei su demokratija, nei su žodžio laisve, nei su ugdymo sistemos tikslais ir principais. Kiekvienas besijuokiantis iš JAV universitetuose esančių saugių erdvių studentams išsiverkti, turėtų su tuo sutikti.

Ir visgi centrinis rūpesčio objektas šioje istorijoje kol kas turėtų būti susidorojimo taikiniu tapusi mokytoja. Kad ir kokios prastos buvo jos skaidrės, vulgari ir galimai klaidinga pateikta informacija. Jeigu mokytoja, pagal R. Šimašiaus Laisvės gimnazijoje sukurtą precedentą, bus atleista be jokio tyrimo, tai bus elementarus susidorojimas dėl pažiūrų, dar daugiau, dėl religinių įsitikinimų. Visi suprantame, kad jeigu vietoje Bažnyčios mokymui užkliūnančių gėjų skaidrėse būtų beveik bet kas kitas, bet kuri visuomenės grupė ar gamtamokslio faktas, o ypač tie nelemti pedofilai kunigai (kurių tėra gal panašiai nedaug kaip ir serijinių žudikų gėjų), panašaus triukšmo ir kalbų apie atleidimą niekada nebūtų buvę. Politinis susidorojimas yra blogas savaime, bet dar blogiau, kai tampa tendencija, kuri skatina pati save.

Kiekviena dėl A. Tapino komentaro „nulėkusi galva“ Lietuvoje užveda entuziazmą skųsti dėl pažiūrų, dėl klaidų, dėl gramatikos klaidų ir t.t. Būtent taip kuriama liberali diktatūra – santvarka, kurioje vienintelė saugi pasaulėžiūra yra „pažangi“, o šio „pažangumo“ turinys keičiasi pagal įtakingiausių liberalių veikėjų užduodamą toną (štai JAV, kur šį toną užduoda spauda, o palaiko Holivudo žvaigždutės, 2013 metais dar buvo „pažangu“ pritarti vienalytėms santuokoms, o 2016 metais „pažangumas“ jau reikalavo pritarti translyčiams vyrams moterų dušuose).

Neseniai visai pagrįstai pradėta kalbėti apie žiniasklaidos laisvę Lietuvoje. Premjeras sake, kad ji kone tobula, akademikai kritikavo vidinę medijų cenzūrą. Bet apie kokią laisvę galim kalbėti, kai laisvės šaukliu apsiskelbęs įtakingas žurnalistas leidžia sau atvirai aiškinti, kas turi būti atleisti iš darbo ir – įspūdinga – politikai tai vykdo. Jau praėjusioje Seimo kadencijoje buvo akivaizdu, kad kelių žurnalistų politikai bijo kaip velnio ir bet ką padarys, pasakys, apsigalvos ir balsuos, kad tik jiems įtiktų.

Šiandien Seime ir Vyriausybėje turint tiek politikos naujokų tas reiškinys tik stiprėja. Ant rankų pirštų tilptų ratelis žurnalistų, kurių pažiūros tarpusavyje kone nesiskiria, visiškai neatspindi visuomenės pažiūrų, bet kurių įtaka politikų elgesiui didesnė už bet kokių visuomenės apklausų ar ekspertinių rekomendacijų. Groteskiška Telšių Žemaitės gimnazijos mokytojos „galvos lėkimo“ istorija yra tiesiog išraiškingas šios tendencijos pavyzdys.

Stebint pastarųjų metų tendencijas, nesunku įžvelgti intenciją kurti tokį informacinį foną, kuriame kiekvienas suprastų, kokios pažiūros negalimos ir kuo baigiasi bandymai būti nepažangiu. Sėkmingai jį sukūrus visų lygių karjeros tarnautojai, bibliotekininkai, muziejininkai, mokytojai, politikų padėjėjai, žurnalistai ir kiti specialistai – visi – pagal nutylėjimą žinos, kad kur jau ten nesąmonės apie kanibalus, kai kuriomis temomis geriau išvis nekalbėti nieko, nes niekada nežinai, kokios gali būti pasekmės. Skundimai ir parodomieji atleidimai, kurių kitomis, mažiau jautriomis temomis, niekada nebūtų, tikėtina, skirti būtent tam. Bent Seime ši baimė yra labai sėkmingai paskleista ir išplitusi.

Tokiame kontekste mūsų visų rūpestis ir interesas yra, kad mokytojos skaidrės ir kurso medžiaga būtų nešališkai ištirta įprasta tvarka ir, jeigu buvo klaidinga, vienaip, o jeigu tik perteklinė, kitaip įvertinta ir drausminama lygiai taip pat, kaip mokytojai Lietuvoje yra ir būtų baudžiami už bet kokias klaidas, parenkant netinkamą pamokose dėstomą medžiagą. Jau dabar minėtos mokytojos kolegos, mokiniai ir tėvai renka parašus už jos darbo vietos išsaugojimą, o mokiniai ir organizuoja piketą mokytojai ginti.

Tikriausiai nebuvę laisvės piknike ir nesupratę, kas yra „tikra laisvė”, moksleiviai renkasi dorą žmogų ir sąmoningai ar ne nesutinka būti naudingais idiotais parodomajame nepažangiųjų valyme. Tą matant aišku, kad jeigu bus susidorota dėl netinkamos medžiagos atleidžiant šiaip jau niekada neužkliuvusią ir bendruomenės mylimą mokytoją, Lietuvoje bus suteiktas pats geriausias šansas patikrinti jau senokai šalyje neapmokamų, ujamų ir žeminamų pedagogų profesinį solidarumą ir mūsų visų pilietinę savimonę. Juk kiekvienas gali būti sekantis tapinokratijos girnose.

„Naujo žmogaus“ kūrimas, kaip ir ankstesnėje santvarkoje, reikalauja aukų. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2017.04.29; 19:30

Buvusio JAV vice prezidento Diko Čeinio (Dick Cheney) vyresnioji duktė nori kovoti dėl senatoriaus krėslo nuo Vajomingo valstijos ir viešai pasisako prieš vienalytes santuokas, nors jos jaunesnioji sesuo yra netradicinės seksualinės orientacijos, apiformino santuoką su sena drauguže ir auklėja toje šeimoje du vaikus, rašo Konstans Žamė (Constance James) laikraštyje Le Figaro.

„Naujametės šventės buvusio Amerikos vice prezidento Diko Čeinio šeimoje pranašauja įelektrintą atmosferą: dvi jo dukterys šį savaitgalį surengė aiškinimąsi, į kurį buvo įtraukta žiniasklaida ir socialiniai tinklai, – rašo žurnalistė. – Esmė – jų požiūris į vienalytes santuokas. Vyresnioji, Liz, yra prieš tokias santuokas ir vis dažniau skelbia pareiškimus tuo klausimu. 

Continue reading „Diko Čeinio dukterys viešai skalbia nešvarius baltinius“

Sovietmečiu nevertinome kolektyvinių laiškų. Puikiai žinojome, kaip jie organizuojami. Tik pabandyk nepritarti komunistų partijos pozicijai – nedelsiant būsi išbrauktas iš studentų sąrašo ar išmestas iš bent kiek padoresnės darbovietės. Atgimimo metais kolektyviniai laiškai įgavo pažangią prasmę. Kolektyvinių laiškų pagalba įrodinėjome Kremliui ir jo vietininkams, kodėl esame nepatenkinti sovietine santvarka, kodėl mums nepriimtina rusifikacija. Dabar, prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams, kolektyvinių laiškų vertė vėl smukusi. Jei Sąjūdžio laikais kolektyviniai laiškai bylojo daugumos poziciją, dabar – dažnusyk prieštaringai vertinamų, ne itin skaitlingų grupių nuomonę.    

Tačiau Gruzijos inteligentų kolektyvinis laiškas "Gerbkite mūsų tradicijas" – maloni išimtis. Specialiajam Europos Sąjungos atstovui Gruzijoje Tomui Hammarbergui adresuotas kolektyvinis Gruzijos rašytojų, režisierių, poetų, kompozitorių, verslininkų, politikų laiškas  – vertas visų mūsų, ne tik lietuvių, dėmesio (laiškas pirmiausiai buvo paskelbtas Gruzijos laikraštyje "Kviris palitra", paskui jį persispausdino Православие.Ru, po to jo vertimai į lietuvių kalbą atsidūrė lietuviškuosiuose internetiniuose portaluose). 

Continue reading „„Jeigu jūs tikrai gerbiate pasaulio tautų ir tradicijų įvairovę…““

Viešai nuskambėjusi žinia apie tai, kad kažikuriuose vaikų darželiuose gauti savivaldos institucijų nurodymai „mokyti vaikus vieniems kitus vadinti ne berniukais ir mergaitėmis, o "žmogeliais", o registruojant vaiką į eilę darželiuose jau „nustatytos skiltys „tėvas I ir tėvas II, arba motina I ir motina II“,palietė nūdienos laikų piktžaizdės temą ir privertė ne juokais, rimtai susimąstyti.

Tikiuosi neprieštarausite, jog ši belytės ar homoseksualios asmenybės formavimo vaikų darželiuose tema nebėra jau vien diskusijų klausimas. Sodomos ir Gomoros likimas vaizdžiai aprašytas Biblijoje.

Viliuosi, pritarsite, kad nuolatinis bandymas iškraipyti ir pakeisti Žmogaus prigimtį bei įgimtas teises, dangstantis pseudo tolerancijos sąvoka, negali būti toleruojamas. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos politikų tarpe dar yra sugebančių suvokti, jog tai, kas prieštarauja Žmogaus prigimčiai, veda į Žmogaus, Šeimos, Tautos ir Valstybės pražūtį.

Tai, beje, žeidžia daugelį žmonių, tačiau apie toleranciją tradicinių vertybių besilaikantiesiems kažkaip keistai pamirštama.

Continue reading „Pseudo tolerancijos pasekmės peržengė bet kokias ribas“

temide__________

JAV terapijos metodai, kurių tikslas – „atstatyti“ heteroseksualinę orientaciją, stengiasi per teismą apginti savo teisę egzistuoti, – praneša „La Vanguardia“ straipsnyje, parengtame pagal EFE agentūros medžiagą.

Nuomonės apie tuos metodus skiriasi, aiškina leidinys. „Medikų bendruomenė vertina juos kaip potencialiai žalingus“, – sakoma straipsnyje.

„Tie, kas „išsigydė“, pastiprina terapeutų argumentus savo paliudijimais. Tie, kas laiko save nukentėjusiais nuo gydymo metodų, juos kritikuoja“, – sakoma straipsnyje.

Tuo tarpu, jeigu teisėjai nevetuos, Kalifornijoje sausio 1 įsigalios „Bandymų pakeisti seksualinę orientaciją įstatymas“. Jis draudžia bet kokius „gydymo“ metodus, kurių tikslas – pakeisti seksualinę orientaciją asmenims iki 18 metų.

Continue reading „„Homoseksualizmo išgydymas” – terapijos metodas, kuris tapo teisminio nagrinėjimo objektu“

steponavicius_gintaras

Spa­lio 25 die­ną vi­suo­me­ni­nin­kų klu­bas „Sa­vas­tis“ pri­ėmė pa­reiš­ki­mą, ad­re­suo­tą pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei, Sei­mo pir­mi­nin­kei Ire­nai De­gu­tie­nei ir mi­nist­rui pir­mi­nin­kui An­driui Ku­bi­liui, ku­rį pa­skel­bė por­ta­las www.savastis.lt.

Ten teigiama, kad „kei­čia­ma at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­cep­ci­ja“.

Lie­tu­vo­je su­si­klos­tė to­kia prak­ti­ka, kad Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius sa­vo veik­lą ir kon­cep­ci­jas kon­struo­ja ab­so­liu­čiai ne­pri­klau­so­mai nuo is­to­riš­kai su­ve­re­nios Lie­tu­vos vals­ty­bės idė­jos ir li­be­ra­liai, t. y. at­mes­da­mas Lie­tu­vos Są­jū­džio pro­kla­muo­tą tau­ti­nės mo­kyk­los idė­ją, Lie­tu­vos pir­mo­sios ne­pri­klau­so­my­bės ir oku­pa­ci­jos me­tų pa­tir­tį iš­lai­kant is­to­ri­nius ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės sa­vi­mo­nės sie­kių pa­ma­tus.

Continue reading „Švietimo ministras griauna valstybės pagrindus“

nikolajusaleksejevas

Rusijos Sankt Peterburgo teismas skyrė realią, konkrečią baudą žinomam gėjų teisių gynėjui. Gynėjas nuteistas už „homoseksualumo propagavimą“ tarp nepilnamečių remiantis pagal mieste naujai priimtą įstatymą. Tas įstatymas, beje, traktuojamas kaip prieštaringas.

Taigi Nikolajus Aleksejevas, organizavęs ne vieną dešimtį nesankcionuotų gėjų paradų Maskvoje, dabar bausmės jau neišvengs – privalės sumokėti 5 tūkstančių rublių baudą. Tai – maždaug 445 litų. Bauda skirta pagal naują regioninį įstatymą, draudžiantį homoseksualizmo ir pedofilijos propagandą tarp nepilnamečių. Bent jau tokia oficiali versija pateikta agentūrai AFP.

Continue reading „Už “homoseksualumo propagavimą” Sankt Peterburge nuteistas pirmasis aktyvistas“

nera kuo didziuotis

Atviro žodžio portalas TiesiaiSviesiai.LT ir Facebook grupė „Stop pedofilijai Lietuvoje“ palaiko Lietuvių Tautinio Centro pareiškimą dėl galimos homoseksualizmo propogavimo Lietuvoje ir kviečia apsaugoti mūsų vaikus nuo neigiamos jų psichikai įtakos, bei nuo panašių „projektų“.

Lietuvių Tautinis Centras (LTC) sunerimęs dėl spaudoje pasirodžiusių pareiškimų apie Lietuvos mokyklas turinčius pasiekti mokymo projektus, kurių ugdymo turinys gali labai neigiamai paveikti mokinių psichiką, moralę, seksualinę tapatybę ir socialinę saviraišką.

Vienas iš tokių projektų – „Mokytojų, moksleivių, tėvų ir NVO atstovų tarpkultūrinių gebėjimų plėtra“ – remiasi J. Reingardės, N. Vasiliauskaitės ir R. Erentaitės parengtu tyrimu „Tolerancija ir multikultūrinis ugdymas bendrojo lavinimosi mokyklose“.

Continue reading „Lietuvos mokyklose per mažai kalbama apie homoseksualumą?“

rs

Jungtinių Tautų Ekonomikos ir socialinių reikalų departamentas paskelbė naują raportą. 2045 metais pasaulyje pirmą kartą senų žmonių bus daugiau nei vaikų ir ”demografinė žiema“ sukels didelius socialinius neramumus.  Pagal “World Population Ageing 2009”, 22 proc. viso pasaulio gyventojų bus vyresni nei 60 metų. ”Mokyklos bus pertvarkomos į senelių namus. Žaidimų aikštelės taps kapinėmis“, sakė “Už gyvybę” lyderis Don Feder. ”Kas dirbs mūsų gamyklose ir fermose? Iš kur ateis policijos, gydytojų, slaugytojų, gaisrininkų personalas?“, klausė jis. 

Didžiosios Britanijos lordas Carey sakė, kad šalis turi apsaugoti savo krikščionišką paveldą, nes kitu atveju žlugs “socialinė harmonija“. Lord Carey pabrėžė: “Manau, mums reikia tvirtesnės bažnyčios. Mes, krikščionys, esame labai minkšti ir leidžiame kitiems žmonėms lipti mums ant galvos ir mes neesame tokie tvirti, kokie norėtume būti, išreikšdami savo tikėjimą, kadangi nenorime kitų liūdinti”.

Continue reading „Mokyklos bus pertvarkomos į senelių namus…“

donskis_slaptai

Dešimtmečius kentusi sovietinę vergiją visuomenė iškart netapo pilietine, didžioji jos dalis iki šiol pasiliko “liaudimi“, kuriai tautiškumas, valstybingumas, pareiga, atsakomybė, dora tebėra sunkiai suvokiamos abstrakcijos; į tikrųjų vertybių lauką ji dar negrįžta. Tik atgauta laisvė be kliūčių iškart pateko į apyvartą, tačiau, apvilkta demokratijos rūbu, ji netapo išsvajotu laisvės angelu, o virto patvorių kekše. Tokį virsmą lėmė nesuvoktos ir neišugdytos minėtos vertybės, liberalizmo įsigalėjimas. Kankinta, žudyta, buldozerinio ateizmo ir marksistinės ideologijos “šviesoje“ prievartauta lietuvių tauta patyrė neišmatuojamus nuostolius, didelė jos dalis prarado ne tik tautinę savimonę, bet ir sveiką nuovoką, išsižadėjo krikščioniškojo tikėjimo, blaškosi po įvairias sektas, atstovais į valdžias renka vakarykščius prievartautojus. Valstybėje tebetvyro raudonas rūkas, o gudrūs ir klastingi mokslinčiai, filosofai, politiniai verteivos ir net kitataučiai siūlosi į vedlius, ir iš to rūko taiko vesti į naujas sutemas.

Continue reading „Filosofuojantis Leonidas Donskis pūtė į liberaliosios Europos dūdą“