Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ketvirtadienį Seime parlamentarai svarstys draudimo propaguoti komunizmą ir kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo projektą.

Siūlomu projektu ketinama nustatyti tvarką, pagal kurią Lietuvos Respublikoje būtų pakeisti arba pašalinti viešieji objektai, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą arba kitą totalitarinę ideologiją ar santvarką.

Siūlomu įstatymu apibrėžiama tai, kas yra komunizmo ar kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimas. Teikiamame projekte pabrėžiama, kad tai yra asmenų, organizacijų, įvykių ar datų, susijusių su 1940-1941 ir 1944-1990 metų sovietine bei 1941-1944 metų nacistine okupacijomis, įamžinimas bet kokia forma.

Dokumento aiškinamajame rašte teigiama, kad draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose įstatymo rengimą paskatino siekis užkirsti kelią komunizmo arba kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimui, viešuosiuose objektuose įamžinant asmenis, organizacijas, datas ar įvykius, kurie būtų sietini su komunizmu arba kita totalitarine ideologija ar santvarka.

Pasak įstatymo autorių, Lietuvoje vis dar yra paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų, švietimo įstaigų, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis. Tokie su ideologiniu pėdsaku objektai primena apie sovietinės okupacijos laikotarpį, neretai skatina sovietinę nostalgiją.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tačiau 50 metų trukusi Sovietų Sąjungos okupacija Lietuvai padarė didžiulę žalą – beveik 300 tūkst. žmonių buvo išvežti į Sibirą. Partizaniniame pasipriešinime okupuotoje Lietuvoje dalyvavo daugiau nei 30 tūkst., iš kurių žuvo daugiau nei pusė. Komunistinė santvarka naikino per šimtmečius susiformavusią Lietuvos valstybingumo tradiciją.

Įstatymo aiškinamajame dokumente pabrėžiama, kad sociologiniai tyrimai rodo, jog sovietinė nostalgija yra susijusi su Kremliui palankios geopolitinės orientacijos palaikymu bei nusivylimu demokratine santvarka Lietuvoje. Ta visuomenės dalis, kuri yra nusivylusi Lietuvos demokratine santvarka, pozityviai vertina sovietmetį ir svarbiausiu savo informacijos šaltiniu laiko Rusijos televizijos kanalus, labiau linkusi pritarti Kremliaus vykdomai politikai. Todėl, turint omeny pasikeitusią geopolitinę situaciją, tikslinga įtvirtinti draudimą viešojo naudojimo objektams, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu ir kitomis totalitarinėmis ideologijomis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.17; 00:30

Kokiu tikslu stumiamas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas ir Tautos istorinės atminties tarybos institucija?

Akivaizdu, kad daugiau nei du dešimtmečius visuomenei nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas pseudo patriotinis Lietuvos Istorijos įvykių, procesų bei reiškinių vertinimas nebeatlaiko nepaliaujamai aiškėjančių, iki tol anksčiau ne šiaip atsitiktinai nutylėtų, o kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo ir vis labiau praranda gyvybingumą, netenka Ateities perspektyvų.

Liepos 31-osios, žinomos žudynių Medininkų poste bylos pavadinimu, ir Sausio 13-osios bylose palaipsniui atsiskleidžiantys faktai akivaizdžiai liudija, kad rezonansinės Naujausiųjų laikų istorinės 1991 m. įvykių Lietuvoje bylos (ir ne vien tik šios dvi) iki šiol absoliučiai neištirtos ir deramai net netyrinėtos.

Continue reading „Cenzūra – istorijos ar pseudo patriotizmo išsaugojimo garantas?“

Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?

Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?

Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )“

Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.

Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?

Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.

Continue reading „Tranų pasaulyje (drakonas)“

« 1 2 »

Tokio staigaus ir netikėto socialinio, kultūrinio, ideologinio perversmo, kuris vyksta dabar, mūsų akyse, turbūt nebuvo nuo trylikto, keturiolikto amžiaus. Net turint omeny penkis okupacijos dešimtmečius. Tada buvome naikinami fiziškai, tremiami į sibirus, pūdomi kalėjimuose, bet niekas mūsų nevertė keisti lytį arba būti belyčiu…

Kai stojome į Europos Sąjungą, mums buvo žadama: niekas nelies jūsų tradicijų, papročių, kalbos… Būsite ir liksite savimi. Tik dabar  ima ryškėti, kaip ir kuo turėsime atsilyginti už  eurus žemdirbiams, keliams, renovacijai, už laisvą judėjimą po Europos šalis. Mokėsime pačia didžiausia kaina: valstybės smurtu prieš šeimą, tarpusavio sekimo ir skundimo sistema, lytinės tapatybės ribų naikinimu, „socialinės lyties“ ideologija, vaikų skatinimu nesitapatinti su savo lytimi, įvedant tam skirtas mokymo programas…

Vakarų pasaulis atkakliai, ciniškai naikina pats save, nes naikina šeimą, tūkstantmečiais susiformavusias tradicijas, papročius, dvasines vertybes, tikėjimą…

Panašų išbandymą jau esame patyrę, žinome, kam už tai turime būti dėkingi: Marksui, Leninui, Stalinui, Hitleriui… Atrodė, kad jie jau niekada negrįš. Bent mes, lietuviai, to tikėjomės prieš ketvirtį amžiaus, kai „Baltijos keliu“ veržėmės į Europą.

Apsirikome, žmogaus nužmoginimo ideologija niekur nedingo, hidra vėl užsiaugino nukirstą galvą. XX amžiuje tautos ne iš karto suprato, kas dedasi „civilizuotame“ pasaulyje, todėl tas supratimas labai brangiai joms  kainavo. Dabar, XXI amžiuje, „nemirtingos komunizmo idėjos“ vėl valdo mus, skirtumas tik tas, kad vietoj raudonos spalvos – žydra. Ta pati panelė, tik kita suknelė.

Neišdegs ir šį kartą, tačiau aukų bus daug. Pakliuvome į gudriai paspęstus spąstus. Bėgome nuo vilko, užbėgome ant meškos.

Seime artimiausiu metu ketinama priimti įstatymų pataisas, kuriose, manipuliuojant „kova prieš smurtą“ ir „vaikų teisėmis“, sudaromos sąlygos pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į Šeimą, atimant iš vaiko brangiausius dalykus – tėtį, mamą ir gimtuosius namus, – citata iš lankstinuko, kurį vakar  parsinešiau  iš mitingo Arkikatedros aikštėje. „Apginsime Šeimą – išsaugosime Lietuvą! Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!“

Tėtės, mamos, kunigai, mokslo žmonės labai protingai ir suprantamai kalbėjo jaunoms mamoms, jauniems tėčiams su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose.  Kaip reta – labai graži kompanija buvo susirinkusi, kaip reta – jauna. Vis pensininkai, kurie neturi ko prarasti, o čia – jaunimas, Lietuvos ateitis.

Tačiau sekmadienį Arkikatedros aikštėje aš pasigedau visų tų, kurie pernai ir šiemet rinkosi Garliavoje, ne kartą mitingavo Mokslų akademijos salėje, prie Seimo, Vinco Kudirkos aikštėje, žygiavo Gedimino prospektu. Jų ir tų renginių organizatorių aš pasigedau.  Ar Šeimos gynimas – tik mažamečius vaikus auginančių tėvų reikalas? Tik nėščių moterų reikalas? Visų kitų tai neliečia?

Jeigu taip – mūsų reikalai prasti. Pasipriešinimas XXI amžiaus beprotybėms – aiškiai nepakankamas. Kaip sakė monsinjoras Alfonsas Svarinskas, „Gėda!“ – ne tas žodis, kurį dabar reikia skanduoti.  Jis sakė, kad reikia nebijoti  net savo kraują pralieti…

Burkimės į Lietuvos Šeimų sąjūdį!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.17 

Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės Rusijos imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai.

Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.

Čia pateiksim ir palygimimą. Jeigu vaikas ima valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.

Continue reading „Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 3 )“

zigmas_zinkevicius

[…] Mindaugo krikštas ir jo karūnavimas Lietuvos karaliumi buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Tai – Lietuvos atsivėrimas pasauliui, saviizoliacijos sulaužymas, tarptautinis mūsų šalies pripažinimas. Buvo sukurta Europos modelio valstybė, orientuota į Vakarų pasaulį. Tai įvyko tada, kai kūrėsi klasikinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos, tarp kurių Mindaugas rengė vietą Lietuvai.

Tuomet įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotinio Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais.

Continue reading „Lietuvos tragedija (straipsnio “Lietuviai ir krikščionybė” ištrauka)“

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.

Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kaip turime gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę“

rubavicius

Kapitalistinėje sistemoje į žmogų žvelgiama kaip į prekę. O pats žmogus per ideologiją ir kūrybą taip pat išmokomas žvelgti į save kaip į rinkai pateikiamą prekę.

Taip savo knygoje „Postmodernus kapitalizmas“ tvirtina kultūros kritikas Vytautas Rubavičius. Kokios iš tiesų yra kapitalizmo grėsmės žmonijai ir ar visuomenė sugebės pasimokyti iš visus sukrėtusios pasaulinės krizės? Apie tai LRT laidoje „Įžvalgos“ su V. Rubavičiumi kalbėjosi žurnalistas Virginijus Savukynas.

Continue reading „Vytautas Rubavičius: „Žmogus dabar save įsivaizduoja tik kaip paklausią rinkos prekę““

vytautas_visockas

Kartą gūdžiais brežneviniais laikais kolega pasakojo apie darbą žvejybiniuose laivuose, kai sugautą žuvį plukdydavo ne namo, o į Afrikos, Pietų Amerikos šalis, kurias Sovietų Sąjunga maitino, ketindama išlaikyti jas savo įtakoje, paversti komunistinėmis. Būdami arčiau kranto, pasakojo jis, matydavome vienos ar kitos kapitalistinės šalies televiziją.

Tribūnoje  matome tik švepluojantį Leonidą Iljičių, piktinamės, kad brangsta degtinė (Esli vodka būdet vosem, vsio ravno mi pitj nebrosim. Peredaite Iljičiu – nam i desetj po plečių. Nu, a esli budet bolše – vam dostanetse kak v Polše); televizijos ekranuose ir laikraščiuose džiaugiamės, kad kolchozuose užauginami didžiuliai javų derliai, gamyklose vykdomi ir viršijami penkmečio planai… 

Continue reading „Reklamiškai beprotiškas pasaulis“