Kandidatas į JAV prezidentus Joe Bidenas pavadino Donaldą Trumpą „visišku idiotu“, nes šis pasišaipė iš demokrato dėvėtos apsauginės kaukės.
J. Bidenas ir D. Trumpas pirmadienį dalyvavo atminimo renginyje, skirtame karų aukoms pagerbti – J. Bidenas dėvėjo kaukę, o D. Trumpas, kaip įprasta, buvo be jos. Vėliau prezidentas tviteryje pasidalijo kito vartotojo žinute su J. Bideno nuotrauka, kurioje jis veidą dengia kauke, ir piktdžiugišku komentaru.
J. Bidenas antradienį interviu CNN apie D. Trumpą sakė: „Jis idiotas, visiškas idiotas, jei taip kalba“. Visame pasaulyje medikai pataria per koronaviruso krizę viešumoje dėvėti kaukę. J. Bidenas apkaltino D. Trumpą „mačo-elgesiu“, kuriuo jis stato ant kortos žmogaus gyvybę.
Prezidentas savo ruožtu pareiškė negalįs suprasti, kodėl J. Bidenas lauke, esant „tobuloms sąlygoms“ ir „tobulam orui“, dėvi kaukę. „Todėl man buvo labai neįprasta, kad jis ją dėvėjo“, – sakė D. Trumpas Baltuosiuose rūmuose.
Nepaisant vyriausybės rekomendacijos dėvėti kaukę, JAV prezidentas viešumoje niekad nedengia veido ir nosies. Net lankydamasis apsauginių kaukių gamybos fabrike Arizonos valstijoje jis gegužės pradžioje buvo be kaukės. Kartą D. Trumpas argumentavo, kad kaukė netinka jo, kaip pasaulinės galios prezidento, įvaizdžiui.
J. Bidenas pirmadienį pirmą kartą nuo ribojimų, įvestų dėl koronaviruso krizės, pradžios kovo viduryje pasirodė viešumoje. Antradienį jis pakeitė savo profilio tviteryje nuotrauką: joje jis su juoda kauke ir saulės akiniais. J. Bidenui yra 77-eri, D. Trumpui – 73-eji. Abu jie priklauso rizikos grupei.
Baltieji rūmai griežtai sukritikavo rugsėjo 11 dieną prekyboje pasirodysiančią gerai žinomo JAV žurnalisto Bobo Woodwardo knygą apie Baltuosius rūmus prezidentaujant Donaldui Trumpui.
Knygoje „Fear: Trump in the White House“ žurnalistas B. Woodwardas tvirtina, kad Baltųjų rūmų administracijos vadovas Johnas Kelly’is asmeniškai vadino prezidentą Donaldą Trumpą „idiotu“, o padėjėjai kartais slėpė nuo D. Trumpo svarbius dokumentus, siekiant išvengti skubotų prezidento veiksmų.
Remiantis pranešimais, knygoje teigiama, kad J. Kelly’is abejojo protiniais D. Trumpo gebėjimais, o gynybos sekretorius Jimas Mattisas „artimiems kolegoms sakė, kad prezidentas elgiasi ir jo nusimanymas apie užsienio reikalus prilygsta „penktoko ar šeštoko lygiui“. Be kita ko, knygoje rašoma, neva D. Trumpas nurodė Pentagonui suorganizuoti Sirijos prezidento Basharo al-Assado nužudymą.
Kai kurias knygos ištraukas antradienį paskelbė JAV dienraštis „The Washington Post“. Žiniasklaidos priemonėms ir socialinio tinklo vartotojams pradėjus skelbti knygos ištraukas, Baltieji rūmai paskelbė savo pranešimą.
Baltųjų rūmų atstovės spaudai Sarah’os Sanders teigimu, „Ši knyga yra ne kas kita, kaip išgalvotos istorijos“.
Tuo tarpu D. Trumpas teigė, kad gynybos sekretoriaus J. Mattiso ir administracijos vadovo J. Kelly’io žodžiai yra „išgalvotos apgavystės“, ir pridūrė, kad B. Woodwardas dirbo demokratams. Pats J. Mattisas pavadino knygą „kažkieno lakios vaizduotės produktu“.
Lietuva daugiau praloštų, nei laimėtų, jeigu mūsų įstatymai draus viešojoje erdvėje vartoti apibūdinimą „idiotas“. Toks grubus epitetas kartais labai reikalingas.
Kodėl vartotinas žodis „idiotas“?
Pavyzdžiui, kaip dera vadinti lietuvius, kurie referendume, ar mūsų šaliai reikalinga atominė jėgainė, balsavo „už“ ir „prieš“ be dvejonių, be sąžinės graužaties? Atominė energetika – toks sudėtingas klausimas, kad vienintelis teisingas atsakymas galėjo būti šis: „nežinau, neišmanau, neturiu kompetencijos“. Bet juk labai daug lietuvių, neturėdami nei aukštojo išsilavinimo, nei specialių žinių, vis tik dėjosi rimtais šio galvosūkio ekspertais. Tad kodėl jų nepavadinus idiotais? Kodėl jų neįvardinus net pavojingais idiotais? Jie juk nulėmė valstybės likimą keliems dešimtmečiams į priekį neturėdami nė mažiausio supratimo, kodėl AE mums reikalinga arba kodėl atominė elektrinė mums nereikalinga.
Ypač būtų blogai, jei žodžio „idiotas“ negalėtų plenarinių posėdžių salėje vartoti Seimo nariai, kritikuodami kolegas. Žinoma, jei mūsų parlamentarai, kalbėdami iš šios tribūnos, vien keiksis, burnos, tyčiosis, turėsime bėdą. Tačiau pripažinkime, kad mūsų parlamentarai bent iki šiol buvo užtektinai mandagūs, korektiški. Korektiškus ginčus mūsų Seime palyginkime su debatais kai kurių kitų šalių parlamentuose – mūsiškiai nei mušasi, nei šaudo. Sakykim, neseniai Armėnijos parlamente tautos išrinktieji kibo vieni kitiems į atlapus. O dar anksčiau – net šūviai aidėjo. Prisiminkime, kas kartais nutikdavo Ukrainos, Turkijos, Pietų Korėjos parlamentuose, ir tada pamatysime, jog esame net per daug santūrūs.
Žodžiu, negaliu pritarti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nusprendusiai, jog asmenų vadinimas „idiotais“ nedera su Valstybės politikų elgesio kodekso nuostatomis, bei pripažinusiai, jog Seimo narės Aušros Maldeikienės pasisakymai apie kolegę Agnę Širinskienę yra nekorektiški. Vienas kitas drastiškas kreipinys tikrai nesužlugdys nei lietuviškos moralės, nei lietuviškos savigarbos. Jei norima, kad oponentas atsikvošėtų, šaltas dušas – pati veiksmingiausia priemonė. Idiotu pavadintas politikas neturėtų tuoj pat įsižeisti. Galbūt pirmiausia derėtų suklusti, susimąstyti, pažvelgti į veidrodį?
Todėl šių eilučių autoriui priimtinesnis apžvalgininko Romo Sadausko – Kvietkevičiaus straipsnis (delfi.lt), atkreipiantis dėmesį, jog reikia saugotis visai kitų blogybių, nei viešai išsprūdęs nepagarbus palyginimas ar keiksmažodis. Jis perspėja, kad ribodami galimybę vartoti aštresnius žodžius mes tarsi atveriame kelią kvailybei ir neišmanymui. Nes, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, „kvailybė ir neišmanymas triumfuoja tada, kai niekas viešai nedrįsta parodyti į juos pirštu ir nusijuokti“.
Taigi „visų šalių idiotai vienijasi labai sparčiai“, pasak R.Sadausko – Kvietkevičiaus, gindami savo „garbę“. Bet ar užtektinai rimtai ginamos teisės specialistų, ekspertų, žurnalistų, kurie siekia, skirtingai nei pirmieji, visuomenei naudingų dalykų – ne slėpti, o demaskuoti idiotizmą?
Kodėl draustinas žodis „gerbiamasis“?
Jei Seimo etikos sargams tikrai knieti ką nors uždrausti, tai siūlau neleist seimūnams vienas į kitą kreiptis žodžiais „gerbiamasis” arba „gerbiamoji“. Kam tie nenuoširdūs malonybiniai žodeliai? Vos ne kiekvienas į tribūną užlipęs parlamentaras pirmiausia ištaria dešimtis žodžių „gerbiamasis“, o po to puola įrodinėti, koks tas „gerbiamasis“ – neteisus, primityvus, negražus. Argi tokia veidmainystė civilizuotoje valstybėje turėtų būti toleruojama?
Solidūs VSD vadovo atsakymai
Nesuprantu ir tų parlamentarų, kurie visai neseniai į Seimą pasiaiškinti pakvietė VSD vadovą Darių Jauniškį. Kai kada slaptųjų tarnybų vadovų ir politikų akistata – reikalinga, naudinga, net būtina. Tačiau šį sykį bandžiusieji ištardyti VSD direktorių atrodė įtartinai. Kam klausinėti akivaizdžiai tendencingų dalykų, į kuriuos saugumo vadovas neatsakys net ir labai norėdamas? Pavyzdžiui, kokio velnio išdėstytas štai toks klausimas: „Ar VSD pažymose pateikta informacija nėra politiškai dozuojama, siekiant apsaugoti konservatorius ir Prezidentę Dalią Grybauskaitę?“ Arba štai toks svarstymas: „Kokios, Jūsų manymu, teisėsaugos institucijos kaltos, kad 10 metų dėl šios situacijos nebuvo imtasi jokių veiksmų?“
Juk ir taip aišku, kad VSD vadovas nieko konkretaus dėl tyrimo, susijusio su MG Baltic veikla galimai įtakojant politikus bei žiniakslaidą, ypač kol nebaigtos visos teisinės procedūros, nepaaiškins.
Ištardyti VSD direktorių panorę politikai, žinoma, nė nesitikėjo, kad D.Jauniškis puls atvirauti. Jie tiesiog siekė pažerti specifinių klausimų, kurie kelia abejones dėl specialiųjų tarnybų šiuo metu atliekamų tyrimų objektyvumo. Bet negi parlamentarai, savo klausimais troškę sukompromituoti mūsų „džeimsus bondus“, nesuvokia, kad jų primityvios klastos bent kiek atidesniam Lietuvos piliečiui, – seniai suprantamos, seniai akivaizdžios? Nejaugi parlamentaras Petras Gražulis mano, kad jis – labai teisingas, principingas, o štai visi kiti – durniai, nesuprantantys jo intrigų? Arba kam reikėjo prasižioti Seimo nariui Artūrui Skardžiui? Juk akivaizdu, kad politikas vargu ar pajėgus būti objektyviu. Jo veikla – mūsų specialiųjų tarnybų taikiklyje. Jis negalįs bent šiuo metu mylėti specialiųjų tarnybų.
Beje, VSD vadovą verta pagirti – Seimo tribūnoje jis kalbėjo trumpai, atsargiai, bet solidžiai. Mano supratimu, nieko kokretaus neatsakydamas jis vis tik sugebėjo demaskuoti bent jau pačius svarbiausius oponentų tendencingumus.
Atimti licenziją – argi tai išeitis?
O štai Seimo NSGK vadovą Vytautą Baką norėtųsi perspėti. Atimti licenziją iš televizijos vien dėl to, kad ją remia įtartinasis koncernas, – ne tas kelias, kurį Lietuvai derėtų pasirinkti. Jūsų dėmesiui – V.Bako mintys, su kuriomis nesutinku: „Manau, skubiai reikia daryti, priimti sprendimus, ar galima žiniasklaidą naudoti taip, kaip jinai buvo naudojama, nes tai yra licencijuojama veikla. Ji turi tarnauti viešiesiems interesams, tai yra verslas, bet tai yra licencijuojama veikla. Tu, jeigu, pavyzdžiui, gauni licenciją ginklui ir šaudysi centre, jis bus atimtas. Čia buvo šaudoma į valstybę, tai tie, kas šaudo į valstybę, turėdami žiniasklaidą, juos reikia tiesiog patraukti“ (LRT laida „Savaitė“).
Taigi elgtis taip, kaip siūlo šis politikas, būtų ne tik primityvu, bet ir neveiksminga. Pašalinus vieną angažuotą, tendencingą, priešišką žiniakslaidos priemonę netrukus atsirastų kita ne mažiau pavojinga. Vienintelė išeitis – Lietuva privalo sukurti sąlygas, kurios būtų palankios valstybės interesais besirūpinančioms žiniakslaidos priemonėms atsirasti. Dabar gi tokių sąlygų Lietuvoje, drįstu tvirtinti, nėra. Beveik nėra.
O juk valstybė, jei ji nori, kad šalyje veiktų kuo daugiau žiniakslaidos priemonių, ginančių jos interesus, neturi teisės pamiršti finansinių reikalų. Valstybės interesus ginantiems žurnalistams taip pat reikalingos laiku išmokamos algos, išlaidos kanceliarinėms prekėms, premijos. Vaizdingai kalbant, nepagailėkite dvigubai tiek, kiek žiniasklaidai atseikėjo tas įtartinasis koncernas, ir jūs turėsite žiniasklaidą, ne tik tarnaujančią viešiesiems interesams, bet ir sėkmingai konkuruojančią su MG Baltic vadovo Dariaus Mockaus imperija.
O jei manoma, kad viešąjį interesą įmanoma išgelbėti „nuogu užpakaliu“, tuomet, atleiskite už mintyse kirbantį epitetą, kurį nori uždrausti etikos sargai.
Tekstas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“
JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) teigia nesąs tikras, ar valstybės sekretorių Reksą Tilersoną (Rex Tillerson) paliks poste visą kadenciją, praneša agentūra „Reuters“.
Jis nesąs patenkintas tuo, kad kai kas Valstybės departamente neremia jo politikos, sakė D. Trampas interviu stočiai „Fox News“. „Tas, nuo ko tai priklauso, esu aš, – pabrėžė prezidentas. – Aš esu vienintelis, nuo ko tai priklauso, nes galiausiai aš priimu sprendimus dėl politikos“.
Atsakydamas į klausimą, ar paliks R. Tilersoną pareigose iki kadencijos pabaigos, prezidentas teigė: „Matysime. Aš nežinau“.
Įtampa tarp D. Trampo ir R. Tilersono vėl tapo akivaizdi spalį. Tada pasirodė pranešimų, kad R. Tilersonas prezidentą išvadino idiotu ir vasarą svarstė apie atsistatydinimą. Abiejų politikų pozicijos daugybe užsienio politikos temų visiškai skiriasi, be kita ko, dėl branduolinio konflikto su Šiaurės Korėja.
Po to, kai 1938 metais Čemberlenas įsiteikė Hitleriui, Britanijos specialioji tarnyba MI-5 įskundė Didžiosios Britanijos premjerui, kad Adolfas Hitleris neoficialiame pašnekesyje pavadino jį „subine“ („užpakaliu“), pasakoja „The Financial Times” apžvalgininkas Saimonas Kuperis.
„Čemberlenas buvo sukrėstas – jis nesitikėjo įžeidimų iš užsienio lyderių lūpų“, – sakoma straipsnyje.
Mūsų laikais Čemberlenui tektų susitaikyti su šiurkštumu. Antai, Barakui Obamai „dėl kinų valdininkų nesvetingumo teko pasalomis ropštis iš savo lėktuvo“, rašo autorius. O prezidentas Filipas Rodrigas Dutertė pavadino Obamą „kalės vaiku“. S.Kuperis daro išvadą: „Diplomatijos epocha eina į pabaigą. Asmeniniai įžeidinėjimai – bene pirmą kartą istorijoje – valstybės reikaluose tampa norma“.
Net Hitlerį retai įžeidinėdavo viešai. Šaltojo karo metais ir SSSR, ir Vakarai būgštavo, kad asmeninis įžeidimas gali įžiebti pasaulinio karo liepsnas.
„Pastaraisiais metais įžeidimai, skambantys už uždarų durų, vis dažniau prasiskverbia į spaudą. Tik dėka Amerikos Informacijos laisvės įstatymo (priėjimo prie slaptų dokumentų teismo nutartimi, – red. past.) mes sužinojome apie Pentagono 2008 metais atliktą tyrimą. Jo autoriai, peržiūrėję daugybę Vladimiro Putino vaizdo įrašų, priėjo išvados, „kad pastebima Rusijos prezidento neurologinė anomalija; vedantieji neurologai atpažino Aspergerio sindromą – autizminį sutrikimą, turintį įtakos visiems jo sprendimams“, – sakoma straipsnyje.
Kartais pasaulis sužino apie įžeidimus dėka mikrofonų, kurie atsitiktinai įsijungia. Antai, 2011 metais Nikolia Sarkozi prisipažino Obamai, kad „negali pakęsti“ Benjamino Netanjaho, o Obama pasiguodė, kad priverstas „kasdien turėti su juo reikalų“.
Bet dar prieš metus buvo likusi viena sfera, kur pasaulio lyderis galėjo nesitikėti įžeidimų savo adresu, – tai diplomatija.
Dabar tam galas. „Donaldas Trampas linkęs įžeidinėti užsienio šalis, o ne konkrečius lyderius. Galimas dalykas, jis paprasčiausiai nežino jų pavardžių“, – rašo autorius. Bet užsienio politikų, kurie įžeidinėja Trampą, neįmanoma suskaičiuoti. Britanijos deputatai vadino Trampą „idiotu“, „juokdariu“ ir „oranžiniu Amerikietiškos savireklamos princu“.
Borisas Džonsonas anksčiau yra pareiškęs, kad į kai kuriuos Niujorko rajonus nelįs, nes nenori rizikuoti sutikti Trampą. Šis juk palygino Hilari Klinton su „medicinos sesele sadiste iš psichiatrinės ligoninės“. Pažymėtina, kad, nepaisant visų šitų pasisakymų, ministrė pirmininkė Mei paskyrė Džonsoną užsienio reikalų ministru.
Kai šių laikų politikai įžeidinėja savo užsienio varžovus, jie visiškai nenori sukurstyti karo, tęsia S.Kuperis. Greičiausiai jie leidžia savo rinkėjams suprasti: „Aš nuoširdus žmogus, kalbu be užuolankų, įžeidinėsiu užsieniečius iš geriausių ketinimų ir ginsiu savo šalies interesus kovoje pagal principą „viskas arba nieko“.
O valstybių lyderiai daro išvadą, kad naujojoje epochoje reikia ugdyti savo nejautrumą įžeidinėjimams, mano autorius.
Ukrainos lakūnė, liaudies deputatė Nadežda (Nadija) Savčenko teismui parengtoje savo finalinėje kalboje pabrėžė, kad po nuosprendžio paskelbimo tęs sausą badavimą tol, kol ji nebus grąžinta į Ukrainą – gyva arba mirusi.
Ukrainos lakūnės, liaudies deputatės Nadeždos Savčenko Facebook portale publikuojamas jos paskutinis žodis, kurį ji planavo tarti per finalinius ginčus RF Rostovo srities Donecko miesto teisme kovo 3 dieną, bet teisėjai jai nesuteikė tokios galimybės. Portalas Gordon skelbia visą Savčenko kalbą (be sutrumpinimų).
Kiek demokratiniame Vakarų pasaulyje draudžiamų temų?
Kodėl Amerikoje jau nepageidaujami Marko Tveno romanai? Kodėl keičiamas Fiodoro Dostojevskio romano "Idiotas" pavadinimas? Kodėl demokratinėje Lietuvoje negalima kritiškai žvelgti į pabėgėlius? Kodėl demokratinėje Lietuvoje nepatartina atvirai kalbėti apie kultūrų susidūrimus? Kodėl Lietuva nepriglaudžia pabėgėlių iš kraujuojančios Ukrainos? Kodėl mūsų šalyje išdraskytas Migracijos departamentas? Ar atmestina versija, jog į Europą plūstančiais pabėgėliais suinteresuota Rusija? Kokių bėdų gali atnešti Lietuvoje įsitvirtinantis politkorektiškumas?
Į Slaptai.lt klausimus atsako Seimo narys Kęstutis MASIULIS.
Sergejus Polonskis nuo sausio kamuojasi karštoje Kambodžos kalėjimo kameroje, iš kur siunčia SOS signalus Rusijos valdžiai, kaltindamas tėvynės biurokratiją, kad ši nieko nedaranti savo tautiečiui išvaduoti. Jis jau sumokėjo 1,5 mlrd. dolerių mokesčių ir tuo pagrindu tikisi gauti „kokybiškas paslaugas savo laisvei, savo sveikatai, saugumui ir investicijoms apginti“, rašo Le Figaro.
Nusikaltimo sudėtis atrodytų juokinga: Naujiesiems metams S.Polonskis su trim draugais išsinuomojo jachtą ir pasigėręs surengė joje fejerverką, uždaręs komandą triume, o paskui išmetė šešis jūreivius per bortą. Vėliau su aukomis pavyko susitarti, ir jie atšaukė skundą, gavę po 1000 dolerių.