Žemaitis paskerdė karvę Šiaulių getui

Nacistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje ėjusiuose dienraščiuose neretai galima aptikti straipsnių apie „spekuliantų“ gaudymą. Spekuliantais buvo vadinami ir ūkininkai, kurie bandydavo privačiai parduoti sviestą, grietinę ir kitus produktus. Didžiausios bausmės susilaukdavo ūkininkai, kurie slaptai paskersdavo gyvulį ir buvo pagaunami parduodant mėsą.

Vienas straipsnelis laikraštyje Wilnaer Zeitung, 1943 m. nr. 185, ypač patraukė dėmesį.

Tai yra informacija iš Šiaulių. Kainų kontrolės skyriaus pareigūnai, pasitelkę nemenkas policijos pajėgas, netikėtai surengė patikrinimą Šiaulių „juodojoje biržoje“, vadinamajame „bobų turguje.“

Staigiai buvo užtvertos gatvės, vedančios į turgų, po to atliktos kratos visoje teritorijoje,  apžiūrėti  visi galukiemiai. Policininkai suėmė daug spekuliantų, konfiskavo daug  įvairių maisto produktų. Akcija sėkmigai buvo pakartota ir naktį.

Kitas policijos būrys atliko kontrolę geležinkelio stotyje, taip pat Šiaulių-Pakruojo siaurojo geležinkelio ruože. Taip pat buvo konfiskuota daug produktų. Per kratas stotyje iš vieno asmens atimta 20 litrų naminės. Vienas ūkininkas iš Telšių rajono buvo pagautas, kai bandė pravežti į Šiaulių getą paskerstą karvę.

Vos prieš kelias dienas buvo viešai paskelbta apie spekuliantų veiklą, kuri prilyginta karo nusikaltimams, žmonės buvo įspėti, žinojo, jog už spekuliaciją gręsia griežčiausios bausmės. Tai neatbaidė net tokių, kurie buvo suimti per ankstesnę akciją, ir dabar tęsė savo purviną verslą. Tų laukia ypatingai griežta bausmė.

P.S. Skaitydama šį straipsnelį, prisiminiau mamos pasakojimą, kaip karo metais jos tėvas veždavo maisto produktų į Kauną – Juozo ir Felicijos Grigonių name gyveno Kauno universitete studijuojantis mamos brolis Ignas. Grigoniai (pasaulio teisuoliai) tuo metu  slėpė žydę su trim vaikais. Kaip žinome, miestiečiai maisto produktus pirkdavo pagal korteles, todėl geriausias atlygis už būstą buvo maistas. Tą kartą senelis vežė paskerstą veršiuką, kibirą sūdyto sviesto (tiek mama atsiminė iš močiutės pasakojimo). Kadangi be leidimo nebuvo galima vykti už savo apskrities ribų, matyt, kas nors senelį paskundė.  Policija sodyboje atliko kratą ir rado veršiukų kojų. Grįžtant senelis buvo suimtas kaimo prieigose ir pasodintas į kalėjimą už spekuliaciją.

2017.12.29; 06:33

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mūsų žiniasklaidoje jau kalbėta, kaip Rūta Vanagaitė savo monologuose Baltarusijoje, Rusijoje ir Latvijoje porino, jog iki šiol jos kartos lietuviai beveik nieko nežinojo apie žydus, abejojo, ar žydai į macą nededa kraujo – „juk šiaip sau niekas nieko nežudo“, nežinojo apie žydų gyvenimą, holokaustą, visada (!) nekentė žydų, nes nieko nebuvo parašyta, ką paprasti žmonės galėtų paskaityti ir tuo žavėtis. Rašyta apie tai tik akademinėse publikacijose, kurios išleistos mažu tiražu ir prieinamos tik bibliotekose (kaip ir daugelis dėmesio vertų knygų. – I.T.).

Diletantiški postringavimai

Diletantiškus Rūtos Vanagaitės postringavimus pirmasis viešoje erdvėje argumentuotai nutraukė Rimvydas Valatka studijos Svoboda laidoje. Jis taikliai pastebėjo: „Jeigu knyga būtų išėjusi prieš 10 metų, nebūtų buvę jokios isterijos, jokių diskusijų. Isteriją sukėlė dalis žmonių, nepatenkintų tuo, kas parašyta, Masmedija žaidžia socialiniais tinklais. Tokia reakcija kilo dėl feisbuko, o tai padėjo parduoti knygą.“

Į klausimą, kodėl po knygos išėjimo nebuvo rimtos diskusijos, žurnalistas atsake: „Atsiprašau, savo bibliotekoje turiu  50–60 gerų knygų, išleistų Lietuvoje per kelis dešimtmečius. Kaip galima sakyti, jog nieko nebuvo išleista? Jeigu neskaitėte, ką Grigorijus Kanovičius rašė prieš 50–60 metų, kur Jūs gyvenote?“ Paminėjęs Icchoko Mero, Sauliaus Šaltenio kūrinius, pasaulyje cituojamų istorikų Alfonso Eidinto, Solomono Atamuko, Antony Polonskio knygas, kurių Vanagaitė, matyt, nėra skaičiusi, žinomas žurnalistas tiesiai šviesiai pasakė: „Jūs negyvenote Lietuvoje.“ Kaip žinia, Vanagaitė iš tikrųjų daug metų negyveno Lietuvoje, užsieniuose gyvendama, neturėjo moksladraugių, kurios, kaip ir šių eilučių autorę, per žydų Velykas kursiokes vaišindavo maca.

Minėtosios Svoboda laidos vedėja taip pat priminė, jog Lietuvoje parašyta nemažai darbų apie žydų gyvenimą ir holokaustą. Viso to Vanagaitė nenorėjo girdėti, varė jau pažįstamą savo „maldelę.“

Klausantis Vanagaitės arogantiško gyrimosi, jog ji padarė tai, ko nepadarė istorikai, matyti, jog minėtųjų autorių, taip pat išgyvenusių nacių okupaciją žydų (H.Kruko, A. Tory, J. Beileso, R. Korčak) ar tyrinėjusių holokaustą žinomų istorikų darbų, ji tikrai neskaitė.

Bet ypač apmaudu, kad ji, pasitelkusi viešuosius ryšius, vokiečių ir rusų kalba prieinamose svetainėse paskleidžia daug netiesos ir šmeižto, kuriuo patiklūs skaitytojai ar klausytojai gali patikėti ir kitiems papasakoti. Kai vienam iš Rusijos paskambinusiam pažįstamui pasakiau, jog toje knygoje yra paskelbtos penkių lietuvių, dalyvavusių šaudant žydus, KGB  tardymo protokolų ištraukos, ir tų protokolų nurašinėtoja juos laiko patikimais dokumentais, jis pasakė „Viskas aišku“.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Šiame rašinyje norėčiau paminėti tik vieną siužetą, kuris  beveik žodis žodin panašiai skambėjo Vanagaitei kalbant Svetlanos Aleksijevič klube Minske (kovo 2 d., Lietuvos amabasados salėje buvo susirinkę nemažai intelektualų – I.T.) ir Jelgavoje gegužės 6 d. (patalpoje sėdėjo vos keli žmonės, bet viešieji ryšiai pasirūpino, kad Vanagaitės monologas abu kartus būtų filmuojamas. Abu siužetai yra internete – I.T.). Daugelis skaitytojų neturi interneto prieigos ir neįsivaizduoja, kaip skambėjo dėl giminių nuodėmių atgailaujančios lietuvės „paskaitos.“ Vis dėlto pati atgailos forma yra naujas dalykas Lietuvoje. Paprastai atgailaujame tyliai, tikintieji užperka mišias, kad tų giminių vėlės galėtų ramiai ilsėtis.

Ir Minske, ir Jelgavoje Vanagaitė pasakojo, kaip, atgailaudama už savo giminaičių kolaboravimą su vokiečiais II pasaulinio karo metais, ji nusprendė bent kiek išpirkti jų kaltę ir surengė Lietuvoje žinomą akciją pagal projektą „Būti žydu“ – moksleiviai buvo supažindinami su žydų papročiais, dainomis, kulinarija ir nuvažiuodavo į Panerius prie duobių, kur žydai buvo sušaudyti. (Vis dėlto atgailaudama Vanagaitė nesigėdijo imti pinigų iš Briuselio. – I.T.)

Lietuvos universitetus baigusios istorikės – bobytės

Kad būtų galima geriau įsivaizduoti, kaip arogantiškai kalbėjo Vanagaitė, stengdamasi pabrėžti ypatingus savo nuopelnus švietime apie holokaustą bei kaltindama visą Lietuvą, kai kuriuos jos kalbų fragmentus iš minėtųjų susitikimų rašysime kursyvu.

Viename projekto renginyje apsilankė vienas svarbus žmogus – Lietuvoje yra tokia komisija, kuri tiria nacių ir vokiečių (sic!) nusikaltimus (reikėtų suprasti, jog tai yra nacių ir sovietų nusikaltimus tirianti komisija. – I.T ). Ir tuos, ir tuos. Jie nieko ten netiria (!), tik gerai ten sėdi. Tas viršininkas man pasakė, jog mano projektas šiaip neblogas, bet metodologiškai (sic!) neteisingas. Pakvietė ateiti į konferenciją, kurią organizuoja istorijos mokytojams. Pasakė, jog jeigu gerai įsitrauksiu, gal paims į ekskursiją į Jad Vashemą. Pamaniau sau – Izraelyje niekada nebuvau, o gal pasiseks? Pasėdėsiu dvi valandas nuobodžioje (iš anksto žino, jog bus nuobodi – I.T.) konferencijoje. Nuėjau į tą konferenciją. Ten sėdi tokios bobytės (babusenki) iš visos Lietuvosjoms irgi nuobodu (Kas nuobodu? Juk ta konferencija dar neprasidėjo – I.T.). Nieko, pamaniau, kaip nors atlaikysiu.

Vanagaitės „paskaita“ – jauno genocido centro istoriko pasakojimas

Išėjo kalbėti jaunas lietuvių istorikas – iki tol žinojau, jog žydus šaudė naciai ir saujelė lietuvių išgamų. Žinojome, jog štai ten guli taikūs sovietiniai gyventojai, nužudyti fašistinių okupantų ir vietinių talkininkų. (Tos iš sovietų okupacijos laikų atėjusios klišės nuo 1990-ųjų metų kritikuojamos Lietuvos žiniasklaidoje, tai pat  konferencijose, ir tarptautinėse. Vanagaitė to iki šiol nebuvo girdėjusi. – I.T.)

Tas istorikas ėmė pasakoti, kaip „Lietuva (sic!) sudarė vyriausybę, kuri nusprendė – jei Lietuvoje neliks sovietų, vokiečiai mums grąžins nepriklausomybę, tik reikia su jais bendradarbiauti. (Minske: Visą nacistinę propagandą Lietuvos vyriausybė įtraukė į savo arsenalą (byla vziata na vooruženije – I.T.). Visais lygmenimis. Aišku, Hitleris tik ir svajojo apie nepriklausomą Lietuvą.

Jie sugrąžino visus į darbą, atkūrė visas prieškarines struktūras. Sugrąžino visus žmones (kurie nebuvo ištremti ar išvežti į sovietinius konclagerius – I.T.) ir atkūrė ikikarines struktūras. Vadinasi, turėjome profašistinę vyriausybę. Vienas iš ministrų – žinomo mūsų Landsbergio tėvas, ekonomikos ministras (komunalinio ūkio – I.T.)

Visa civilinė administracija – 20 000 žmonių – dirbo vokiečiams. Lietuvos vyriausybė sukūrė policijos batalionus ir bataljonus savanorių, kurie bus būsimos Lietuvos nepriklausomos armijos pagrindas (Minske dar pridėjo: „sukūrė armijos bataljonus“ – I.T.). Dar 20 000 žmonių. Sukūrėme tokią piramidę. Visa piramidė tarnavo žudymui. Ir baisiausia, ką tas istorikas pasakė – Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos (sic!).

Klausiu, kaip tai? Taip, – pasakė jis. Vokiečiai tikėjosi vietoje labai greitai susidoroti su sovietų armija. Jie nesitikėjo, jog rusai trauksis. Ir vokiečiai nuėjo paskui juos – į rytus, į Baltarusiją, Ukrainą ir taip toliau … iki Maskvos. Lietuvoje karo metais likdavo 600–900 vokiečių.

Laikrodžio tikslumu 30 000 dirbančių lietuvių struktūra (kalbėtoja kažkur „pametė“ 10 000 iš ką tik jos pačios minėtųjų kolaborantų. – I.T.) ir 600–900 vokiečių – tai ir buvo mirties piramidė. Po savaitės visi (!) vaikinai, atėję į batalionus, atsidūrė prie duobių ir šaudė žmones.(Tik viena pagalbinės policijos kuopa kartu su vokiečiais VII forte šaudė žydus. – I.T.).    

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC nuotr.

Buvo daug masinių žudynių vietų, kur nebuvo nė vieno vokiečio. Lietuvoje nužudyta 200 000 žmonių, du trečdaliai per tris mėnesius. (Jeigu Vanagaitė būtų paklaususi savo knygoje kalbinto gido ir holokausto tyrinėtojo Chaimo Bargmano, jis būtų jai pasakęs, jog Sniečkaus iniciatyva  IX forte sušaudytųjų aukų skaičius buvo net kelis kartus padidintas.I.T.).

Kaip ta mašina galėjo veikti? Kokia saujelė per tris mėnesius gali nužudyti 150 000 žmonių? Kažkas turėjo sudaryti sąrašus – kaip mano senelis, kažkas turėjo surasti tinkamas vietas – netoli miško, kad niekas nematytų, treti rūpinosi apsauga. Nes visus žydus suvarydavo į sinagogas, mokyklas, kiaulides, ten palaikydavo tris dienas, kad sugniuždytų; kažkas turėjo iškasti duobę. Nes duobės buvo didelės ir jas kasė vietiniai gyventojai. Kažkas turėjo atvažiuoti žydus sušaudyti, arba sušaudydavo vietiniai. Kažkas turėjo užkasti duobę ir organizuoti turto pardavimą. O turtą reikėjo saugoti, parduoti aukcione ar išdalyti. Toks buvo organizacinis darbas.

Istorikas apie visa tai papasakojo per 45  minutes.

Aš ėmiau virpėti, negalėjau patikėti savo ausimis… Vadinasi, ir mano senelis buvo vienas iš tų 30 000. Gal jis to nežinojo ar darė tai dėl Lietuvos. Kaip ir tie vyrukai savanoriai – jie gi ne iškart pradėjo šaudyti. Iš pradžių jie saugojo gamyklą, dar ką, paskui žydus, paskui varė prie duobių, paskui šaudė. Galvojo – jei ne aš, tai kas nors kitas. Nebuvo vokiečių, stovėjusių jiems už nugaros. Vokiečiai nemėgo purvino darbo, jie fotografuodavo. Tą darbą atliko lietuviai, kaip ir latviai. Taigi jie ir šaudė. Jiems duodavo išgerti ar kokius aulinius batus – juk atlyginimų nemokėjo … Ir aš pagalvojau – kaip – visa Lietuva dalyvavo? Buvo ir gelbėjusių. Bet kiek ne gelbėjo, o dalyvavo šioje žudymo mašinoje?

R. Vanagaitė norėjo tą istoriką pakviesti papietauti ar bent išgerti kavos ir daugiau sužinoti. Jis atsisakė, nes jam esą negalima. Ir Vanagaitė paaiškino istoriko nenorą susitikti: Mat, mane iš matymo jau daug kas pažinojo.

Tada ji pasiūlė susitikti parke. Istorikas sutiko ir pažadėjo kai ką atnešti.

Susitikome buvusioje Lenino aikštėje, Leniną, žinoma, pašalinome [ubrali], priešais tą Genocido centrą, kur tie visi KGB archyvai, kur tas draugas (tovarišč – I.T.) dirbo.

„Slaptieji“ sąrašai Martyno Mažvydo bibliotekoje

Jis atsinešė polietileninį maišelį, apsižvalgė, atsisėdo greta, ir aš apsižvalgiau. Visi apsižvalgėme. Ir jis perdavė man tą maišelį su kserokso kopija. Tai buvo Izraelyje išleisti žudikų sąrašai – garsusis Melamedo sąrašas. Crime and Punishment – 5000 pavardžių lietuvių, kurie žudė žydus. Jis buvo jį gavęs iš Izraelio ir paskolino man iki pirmadienio, kad pasižiūrėčiau, ar aptiksiu ten savo giminaičius – senelį ir mano tetos vyrą, kuris 1941 m. buvo viso Panevėžio policijos viršininkas. Kai 1945 m. atėjo sovietai, jis pasitraukė į Ameriką, gyveno puikiame name Majamyje, per visą sovietinį laikotarpį man ir seseriai atsiųsdavo džinsų. Mes jį taip mylėjome. Gyveno svetima pavarde, žinojome, lyg ten kažkas susiję su žydais. Dabar supratau, iš kur tie džinsai. Paėmusi tą maišelį, pagalvojau – jeigu ten rasiu jo pavardę, nežinau, kaip elgsiuos. Susitarėme susitikti pirmadienį. Jis nuėjo apsižvalgydamas, o aš likau sėdėti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Staiga kažką prisiminiau – sovietiniais metais taip susitikdavome parke ir iki pirmadienio skolindavomės Solženicyną ar Orwelą. 27 metai nepriklausomybės, ir turiu parke susitikti. Ne, to taip nepaliksiu. Kažkas, istorikas, man perduoda … jis bijo netekti darbo, nes, kaip jis man vėliau pasakė, istorikai apie tai gali rašyti, ir tik todėl, kad tų knygų niekas neskaito (sic!).

Gerbiamieji skaitytojai, po šio išraiškingai paporinto epizodo labai tiktų rusų aktoriaus Michailo Zadornovo pamėgtas „nežinau, kas jus dabar ištiks“  tas sąrašas nuo 2002 m. saugomas Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir bet kas gali juo pasidomėti. Pilnas jo pavadinimas LITHUANIA CRIME & PUNISHMENT. 1999, nr. 6.

Nėra ko stebėtis, kad diletantė Vanagaitė (taip ji pati save vadina I.T.) nesugalvojo panaršyti Nacionalinės bibliotekos kataloguose. Talentinga žurnalistė Rūta Janutienė, kuri šiaip jau stengiasi pagrįsti savo argumentus keliais šaltiniais, šį kartą taip pat patikėjo, jog tas sąrašas yra konspiratyviai, „apsižvalgant“ platinamas dokumentas, ir savo laida padėjo tą melagingą informaciją skleisti Lietuvoje. O juk reikėjo paprasčiausiai užeiti į Martyno Mažvydo biblioteką ir užsisakyti šį leidinį. Ypač stebina ir tai, jog to nežinojo pastate „priešais buvusią Lenino aikštę“ dirbantis istorikas. Būtent iš šio leidinio Vanagaitė sėmėsi „išminties.“ Apie tai ji pati prasitarė knygoje „Mūsiškiai“ – jai džinsus siuntusio tetos vyro Antano pavardę  ji aptiko „5000 Lietuvos budelių sąraše”.

Mossad slaptieji agentai

Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josephas A. Melamedas šiame leidinyje buvo paskelbęs kelių tūkstančių žydų genocide tariamai dalyvavusių lietuvių tautybės asmenų sąrašą. J. A. Melamedo sąraše sąmoningai nutylėtas vokiečių nacių esmingas vaidmuo žydų tragedijoje Lietuvos teritorijoje.

Žiauriais žydšaudžais išvadinami ir garbingiausi mūsų tautos sūnūs: Juozas Lukša, Adolfas Ramanauskas, Jonas Žemaitis. Iki šiol galima perskaityti visą 140 puslapių leidinį su žinomus partizanų vadus brutaliai šmeižiančiais tekstais taip pat internete adresu:

https://ggochin.files.wordpress.com/2017/07/lithuania-crime-and-punishment-volume-6.pdf

Gidas Chaimas Bargmanas mėgino apginti Juozą Lukšą–Daumantą

Pirmiausia apie tą sąrašą ir lietuvius šmeižiančius ilgus tekstus buvo informuotos Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Informaciją pateikė gidas profesionalas, holokausto istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas, žinomas ir kaip publicistas, aktyviai ir drąsiai reaguojantis į aktualius įvykius. Kartu su Aleksandru Vitkumi išleidęs solidų enciklopedinį žinyną „Holokaustas Žemaitijoje.“  

Žinodamas Juozo Lukšos – Daumanto nuopelnus Lietuvai, Chaimas Bargmanas tais pačiais 1999 m. Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje pasiuntė laišką, kuriame išdėstė argumentus, kodėl Juozas Lukša – Daumantas, jo nuomone, negalėjo dalyvauti vadinamosiose „Lietūkio“ garažo žudynėse. Apie tą laišką netrukus jis papasakojo Antanui Lukšai. Pasak Ch. Bargmano, po to Lietuvoje stojo ilga tyla. Nuo 2002 metų leidinį turi Martyno Mažvydo biblioteka, bet jis nieko nedomino. Tik kai sąrašas atsidūrė internete, Lietuvoje, anot Ch. Bargmano, kilo „kipišas.“

Tada  Chaimui paskambino Antanas Lukša, pakvietęs supažindino su „Tremtinio“ redakcijos darbuotojais, tarp jų ir dukra Dalia. Ji padarė viso Izraelyje išleisto leidinio kopiją. Antanas Lukša apie Ch. Bargmano į Izraelį rašytus laiškus informavo Kauno prokuratūrą. Iškviestas į prokuratūrą, Ch. Bargmanas tyrėjui turėjo patvirtinti,  jog Lietuvos žydų asociacijai Izraelyje buvo pasiuntęs minėtąjį laišką. (To laiško kone detektyvinė istorija, atskleidžianti, kaip istorijos tyrinėtojas Chaimas Bargmanas pateikia argumentų, paneigiančių Juozui Lukšai–Daumantui metamus kaltinimus dėl žydų žudynių – atskiro straipsnio tema. – I.T.)

Lietuvius galima šmeižti nebaudžiamai

Išlaukusi gerus dešimt metų (!) po šio sąrašo paskelbimo, Lietuvos generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo mirusiųjų paniekinimo. Generalinė prokuratūra Izraelio valstybės kompetentingoms institucijoms persiuntė Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą dėl teisinės pagalbos. Juo buvo prašoma apklausti liudytojais prieštaringai vertinamos Lietuvos žydų asociacijos vadovus ir kitus asmenis, kurie ką nors žino apie galimą Lietuvos piliečių dalyvavimą žydų tautybės žmonių žudynėse per Antrąjį pasaulinį karą.  

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Puikiai prisimename, jog viešojoje erdvėje buvo pateikta melaginga informacija apie tai, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos vykdo baudžiamąjį persekiojimą ir siekia Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininko, buvusio Kauno geto kalinio J. Melamedo ekstradicijos. Generalinė prokuratūra tuoj pranešė, jog Josephą Melamedą nori apklausti dėl galimai iškraipyto žydšaudžių sąrašo, ir paneigė Izraelio žiniasklaidos pranešimus apie jo baudžiamąjį persekiojimą. Izraelio spaudoje pasirodė siūlymų net peržiūrėti diplomatinius santykius su Lietuva. Po šių įvykių minėtoji holokaustą išgyvenusiųjų organizacija kreipėsi į Jad Vašemą atšaukti kvietimus Lietuvos kultūros ministrui ir ambasadoriui dalyvauti konferencijoje apie Lietuvos žydų naikinimą. Manydami, kad svarbu surengti šį paminėjimą, Yad Vashem nusprendė jį surengti bendradarbiaudamas tik su išgyvenusiųjų organizacijomis ir be jokių kitų šalių atstovų.

Kas galėtų paneigti, kad J. Melamedas galėjo kažko bijoti? Juk jis priklausė sovietinei reokupacijai tarnavusiam „Mirtis okupantams“ būriui. Vadinamųjų sovietinių partizanų siautėjimas, ypač  Pietryčių Lietuvoje, paliko kraujuojančių žaizdų, kurios žiojėja iki šiol. Už kiekvieną jų diversinę akciją vokiečiai šaudydavo įkaitus – lietuvius, gudus, lenkus – ir bausdavo ištisus kaimus. Jų apiplėšti valstiečiai, kurie nepristatydavo visos maisto produktų prievolės, buvo griežtai baudžiami – jų buvo ir sušaudytų Paneriuose. Sprogdindami tiltus, įmones, geležinkelio bėgius, jie  silpnino ir šiaip nuo karo veiksmų nukentėjusį kad ir okupuotos Lietuvos ūkį.

Kodėl tylėjo Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje?

Šioje istorijoje stebina tai, jog Minske žinomas Baltarusijos istorikas (sic!) Aleksejus Litvinas turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių 12-asis lietuvių batalionas buvo permestas į Baltarusiją. Negi salėje sėdėjęs Lietuvos Respublikos ambasadorius su tais įvykiais nebuvo susipažinęs? Negi jis nebuvo girdėjęs apie istoriją su vadinamuoju Melamedo sąrašu? Gal jis nenorėjo pritarti Baltarusijos mokslininkui?

Dirbdamas valstybėje, su kuria Lietuvą sieja gausybė istorinių ir kultūrinių ryšių, jis turėjo duoti atkirtį bent jau Vanagaitės (ir ją „apšvietusio“ Genocido centro istoriko) teiginiui, jog Lietuvoje nebuvo vokiečių okupacijos.

„Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos generalinės srities teritorijoje buvo dislokuotos nemažos vokiečių karinės ir policinės pajėgos. Tai – kariniai daliniai (269-oji pėstininkų divizija, 403-oji apsaugos divizija), žandarmerijos, tvarkos policijos, saugumo policijos ir SD padaliniai, 16-asis SS policijos pulkas, karo lauko komendantūros ir kt. Divizijoje buvo po 8 000 – 10 000 karių. Per trejus metus vyko pastovi vokiečių institucijų ir jų skaitlingumo kaita. Iš viso Ostlando reichskomisariate buvo dislokuotos 4 rezervinės divizijos. Be to, 1944 metų pradžioje vien tik Lietuvoje dirbo 5988 vokiečių administracijos valdininkai.“ (Istoriko Petro Stankero informacija. – I.T.) 

Renginys Minske taip pat parodė, jog net mokslininkai patiki Lietuvą šmeižiančia dezinformacija. Susitikimo pabaigoje jaunas baltarusių istorikas iš Mokslų akademijos pasakė, jog jį apstulbino pasakojimas, kaip Vanagaitei į parką nešiojo „paketus su dokumentais“ ir kaip kai kurie istorikai jai vis patardavo, kurias bylas užsisakyti. Kokia gausybė užsienio žiūrovų dabar „žinos“ ir kitiems papasakos, jog 5000 žydšaudžių pavardės Lietuvoje slepiamos?! Jog kopijos platinamos celofaniniame maišelyje, ir taip, kad niekas nematytų?! Jog žydšaudžiai Lietuvoje nebuvo teisiami?!

P.S. Jau sutrumpintas susitikimo Minske įrašas:

https://www.youtube.com/watch?v=4fRYRBIBuEo

2017.11.16; 06:30

Kodėl karo lakūnai ir policininkai nepaduoda į teismą istorijos klastotojų?

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu – pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kurio pareiga – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti visuomeninių organizacijų nariai ir nepriklausomi holokausto tyrėjai tvirtino, kad tokio pobūdžio leidinys yra neteisėtas, nes Lietuvoje draudžiama viešai skleisti asmens duomenis, o Konstitucijos 22 straipsnis neleidžia savavališkai, neteisėtai kištis į  privatų ir šeimyninį žmogaus gyvenimą, kėsintis į jo garbę ir orumą.

Naujos knygos nepirks

Vokiečių kalbos specialistė, gidė, publicistė Irena Tumavičiūtė „Ūkininko patarėjui“ tvirtino neketinanti išmesti vėjais 15 Eur ir pirkti anksčiau vaikiškus komiksus arba sekso vadovėlius leidusio A. Vinokuro „istorinės – dokumentinės“ knygos. „Užtenka man jau ir Rūtos Vanagaitės opuso „Mūsiškiai“. Nieko naujo nesužinosiu. Tai vienpusis, atrankinis, šališkas požiūris į Lietuvos istoriją“, – tvirtino I. Tumavičiūtė.

Ji pirmoji dar 2006 m. demaskavo Rusijos specialiųjų tarnybų ir Izraelio Simono Wiesenthalio centro klastotę, kad 1941 m. birželį Kauno „Lietūkio“ bendrovės garaže demonstratyviai priešais vokiečių karo fotografą suimtus žydus laužtuvu daužęs, virve susijuosęs, nuklypusiais batais apsiavęs vyras keistai priglostytais prie viršugalvio, į peruką panašiais plaukais – neva legendinis lietuvių pokario partizanų vadas Juozas Lukša–Daumantas. I. Tumavičiūtė įrodė, kad tai buvo vokiečių „mirties eskadrono“ (Einsatzkommando) vadas, SS ober­šturmfiureris (vyresnysis leitenantas) Joachimas Hamannas.

Sovietinio stiliaus plagiatoriai

Vos pasirodžius R. Vanagaitės knygai „Mūsiškiai“, germanistė I. Tumavičiūtė, perskaičiusi daugybę vokiečių autorių straipsnių ir knygų holokausto tema, iškart atpažino, kad pagrindinė „Mūsiškių“ nugarėlės nuotrauka, vaizduojanti esą lietuvių šaudomus žydus, iš tiesų fotografuota buvusioje Jugoslavijoje ir įamžinusi, kaip vienas vokiečių kareivis, atsisakęs šaudyti serbų partizanus, sumokėjo už nepaklusnumą gyvybe.  

Dabartiniai holokausto žanrą pamėgę autoriai nekeisdami stiliaus ištisas pastraipas nusirašo iš sovietinių „faktų rinkinių“ „Masinės žudynės  Lietuvoje“, „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje “, „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“.

Publicistė I. Tumavičiūtė laukė, kad šiemet sausio 29-ąją Lietuvos valdžia paminės 73-iąsias Kaniūkų žudynių metines (Rytų Lietuvos kaimą sudegino žydų ir rusų raudonieji diversantai). Tačiau Užsienio reikalų ministerija su savo vadovu Linu Linkevičiumi priešakyje lenteles „We remember – Mes prisimename“ ant krūtinių pasikabino sausio 27-ąją, tarptautinę holokausto atminimo dieną, nors Aušvico mirties stovykla, į kurią 1945 metų sausio pabaigoje pagaliau įžygiavo Raudonoji armija, yra Lenkijoje, o žydus ten žudė vokiečiai, ne lietuviai.

Ką sapnuoja Justo Paleckio artimieji?

„Kodėl „istorinės tiesos ieškotojai“ kalbina tik „lietuvių buržuazinių nacionalistų“ , o ne sovietinių stribų palikuonis? Galėtų pašnekinti sovietų NKVD atsakingų veikėjų Danieliaus Todeso, Juditos Komodaitės gimines, ar tie gėdijasi, kad 1940 m. jų dėdės ir tetos sudarė lietuviškų partijų, politinių veikėjų fizinio sunaikinimo planus?

Kodėl R. Vanagaitė ir kompanija nenori parašyti knygos, ką naktimis sapnuoja buvusio LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio vaikaičiai? Juk jų senelis kartu su LSSR AT prezidiumo sekretoriumi Stasiu Naujaliu 1957 m. sausio 21 dieną pasirašė įsaką, draudžiantį buvusiems Lietuvos Vyriausybės nariams, politinių partijų vadovams, partizanams, visiems, nukentėjusiems už pasipriešinimą sovietų valdžiai, grįžti į Lietuvą, apsigyventi gimtuosiuose namuose. Už nepaklusnumą grėsė vėl 5 metai prie Laptevų jūros. Aš taip pat  esu 1947 metų sovietinių tremties ešelonų vaikas. Irgi buvau priskirta „nuteistiesiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę“. Tik prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, 1988 m. spalį, tas mūsų likimą sulaužęs įsakas buvo atšauktas“, – jaudindamasi pasakojo publicistė I. Tumavičiūtė. 

Subankrutavusi politika

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) valdybos garbės pirmininko Jono Buroko nuomone, augant „lietuvių žydšaudžių“ siaubo literatūros kalnams, Lietuvoje daugėja rusų ir žydų, visiškai nieko negirdėjusių ir nenutuokiančių apie sovietinį lietuvių genocidą.

„Kiekvienas ukmergiškis jums pasakys, kad miesto pakraštyje, Pašilėje, hitlerininkai žudė žydus. Važiuodamas pro ten, visada nulenkiu galvą. Pernai lapkričio 29 d. Vilniaus Rotušėje buvo surengta diskusija, ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos (labiau panašios į skersgatvį) pavadinimą. Tarp diskusijos klausytojų buvo ir jaunas žydas operos solistas Rafailas Karpis. Kadangi renginys vyko kaip tik tą dieną, kai prieš 59 metus sovietai Vilniuje nužudė Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską–Vanagą, paklausiau solisto, ar jis žino, kad rusų kagėbistai, kuriems vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis, tardomam Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui tiesiogine to žodžio prasme gyvam nulupo odą? Dainininkas išplėtė akis: „Ar tai tiesa? Negali būti!“ Štai kur nuvedė dabartinė valdiška iškraipyta istorinės atminties politika…“ – apmaudžiai kalbėjo LLKS vadovybės narys, veterinarijos gydytojas, aktyvus visuomenininkas J. Burokas.  

„Žydšaudžių“ sąvokos autoriai

LLKS garbės pirmininkui pikta, kad tolerancijos organizacijos ir žydų bendruomenė holokausto aukų monumentus nori statyti ant Lietuvos partizanų paminklų griuvėsių. „Nuverskite kolaboranto Petro Cvirkos statulą Vilniuje. Tikrai pritartume, kad toje vietoje būtų pastatyta skulptūrinė kompozicija per Antrąjį pasaulinį karą nužudytiems žydams atminti“, – siūlė J. Burokas.

Ilgametis Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos vadovas J. Burokas tvirtina, kad pirmasis terminą „lietuviai žydšaudžiai“ pavartojo sovietų šnipas žydas Aleksandras Slavinas, po karo Vokietijos britų ir amerikiečių okupacinėse zonose su bendrais pagrobęs generolą leitenantą Petrą Kubiliūną bei žurnalistą Antaną Valiukėną (abu netrukus buvo nužudyti Rusijoje). Vėliau ta sąvoka ėmė švaistytis „disidentas“ Tomas Venclova, LSSR veikėjo ir nomenklatūrinio poeto Antano Venclovos sūnus. 

Kreivų veidrodžių karalystė

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovai stebisi, kodėl karinės oro pajėgos nepaduoda į teismą R. Vanagaitės, kuri apkaltino Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės elitą – Atlanto nugalėtojo Stepono Dariaus, legendinio lėktuvų konstruktoriaus Antano Gustaičio bendražygius karo lakūnus – per karą naikinus žydus, o šiandieniai Lietuvos policininkai nuo A. Vinokuro patyčių (esą sovietai per mažai kankino buvusius lietuvių pagalbinės policijos narius) neužstoja savo kolegų, kurie 1943–1944 metais pasiaukojamai gynė Rytų Lietuvos ūkininkus nuo rusų, lenkų ir žydų diversantų.

Buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams nesuprantama, kodėl Algirdo Kunčino vadovaujama duomenų apsaugos inspekcija, labai triukšmavusi, kada prekybos tinklai reikalavo iš svaigalų pirkėjų parodyti asmens tapatybės dokumentus, tyli, kai Lietuvos piliečiai verčiami viešai pasmerkti savo tėvus, lietuvių patriotus, kuriems sovietų propaganda prilipdė „žydšaudžių“ etiketes.

Anot Lietuvos holokausto žanro klasikų, visi, Antrojo pasaulinio karo metais vilkėję lietuviškas uniformas, buvo „žydšaudžiai“.

Informacijos šaltinis – „Ūkininko patarėjas“.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS yra „Ūkininko Patarėjo“ korespondentas.

Slaptai.lt nuotr. Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. 

2017.02.11; 06:44

„Adekvačiai mąstantys žmonės neginčija, kad dalis lietuvių, lenkų, gudų, rusų, kitų tautybių atstovų dalyvavo nacių režimo organizuotame Holokauste, bet ar žydų bendruomenė išdrįs prabilti apie savo tautiečių dalies, tegul ir pačios mažiausios, kolaboravimą Holokausto sistemoje?“ – prieš pusmetį rašė Vitalijus Michalovskis, pirmasis atsiliepęs į grupės Lietuvos nevyriausybinių organizacijų kreipimąsi į LGGRCT centro generalinę direktorę, Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir Vyriausybės kanclerį, raginant paviešinti nacių kolaborantų sąrašus ne tautiniu, o pilietiniu principu (http://kultura.lrytas.lt/istorija/holokaustas-apie-tai-ka-vengiama-prisiminti.htm).

Irena Tumavičiūtė, šios publikacijos autorė.
Irena Tumavičiūtė, šios publikacijos autorė.

Vakarų šalyse yra išleista gausybė istorikų darbų ir liudininkų atsiminimų, kurie yra viešai prieinami ir kuriuose to meto liudijimai nėra šiandien ginčijami istorikų Lietuvoje ir užsienyje.

Pirmiausia paminėtina Varšuvos universiteto absolvento, nuo 1971 metų vadovavusio Niujorke veikiančio YIVO instituto archyvui, Isaiaho Trunko knyga „Judenratas. Žydų tarybos Rytų Europoje nacių okupacijos metais“.

Keliuose skyriuose kalbama apie okupuotų šalių getų policiją (p. 473–527), apie opoziciją žydų taryboms ir geto policijai (p. 528–547) ir apie po karo vykusius žydų tarybų ir getų policininkų teismus (p. 548–569).

Ši gausia archyvine medžiaga paremta studija atskleidžia, jog po karo buvo teisiami ir konclageriuose kãpais (prižiūrėtojais) ar vyresniaisiais kãpais dirbę žydai. Kai kuriems policininkams ir žydų tarybų nariams buvo rengiami tik garbės teismai. Knygoje gausu pavyzdžių apie getuose ir koncentracijos stovyklose policininkais dirbusių žydų žiaurumą, jų vykdomas mirties bausmes.

Mums, lietuviams, ypač įdomūs puslapiai apie gyvenimą Vilniaus, Kauno, Šiaulių getuose. Pabrėžiama, jog Vilniaus geto vadas Jokūbas Gensas pats dalyvavo atrenkant žydus į Panerius (p. 422). Kartu su keliais policininkais 1942 m. spalio mėn. Ašmenoje jis atrinko 406 žydus ir jie kartu su ypatingųjų būrių vyrais buvo sušaudyti.

Buvę Lietuvos generalinėje srityje (taip Trečiojo Reicho laikais buvo vadinama okupuotos Lietuvos teritorija) nacistų įsteigtų getų kaliniai yra paskelbę atsiminimų, kuriuose kritiškai vertinama žydų tarybų veikla, ypač smerkiami policininkų veiksmai ir jų dalyvavimas holokauste. Tik nedidelė dalis tų kūrinių yra išversta į lietuvių kalbą.

Šiame straipsnyje pateiksime medžiagą apie vieną tragiškiausių holokausto epizodų buvusioje Lietuvos generalinėje srityje, kai žydai ne tik atrinko, bet ir patys šaudė savo tautiečius – Ašmenos žydų sušaudymą 1942 m. – kaip ją vertino žudynių organizatoriai, vykdytojai ir apie jas rašiusieji.

Vilniaus geto metraštininkas Hermanas Krukas demaskuoja geto policiją

Vilniaus geto kronikos autorius Hermanas Krukas savo dienoraštyje, 2004 m. išleistame lietuvių kalba, „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos“ rašo apie Ašmenos žydų tragediją, kai 1942 m. spalio 23 d. ten buvo sušaudyta 410 žydų: „Žydų policininkai pasiskirstė į tris grupes. Viena grupė varė žydus iš namų, antroji grupė varė juos iš sinagogų (ten buvo surinkti perkeliami asmenys), o trečioji grupė buvo aikštėje /…/ Vis dėlto ne visi suėjo į aikštę. Ten patys žydų policijos pareigūnai skirstė ir sprendė, kas turėtų eiti į dešinę, o kas į kairę… Žydai pamatė, kad pateko į pinkles, ir pradėjo kaišioti pinigus. Viena moteris savanoriškai atidavė 800 auksinių rublių. Taip buvo atrinkti 200 ligonių ir 392 seni žmonės, iš viso 592 žmonės, ir 410 iš jų buvo išsiųsti iš miesto.

Aikštėje tarp „pasmerktųjų“ žydas staiga pradėjo garsiai giedoti maldą už mirusius. Visa aikštė verkė ir ašaros tekėjo iš kai kurių žydų policininkų akių.

Visi tie 410 atrinktų žmonių buvo išsiųsti iš miesto, kur laukė 150 valstiečių vežimų. Iš ten jie buvo nuvežti 8 kilometrus už Ašmenos. Jie buvo sušaudyti dalyvaujant 8 lietuvių ir 7 žydų policininkams.

Viso „sumanymo“ vadovai buvo ponai Desleris, Nosonas Ringas, Moišė Levas. Jie visi turėjo revolverius/…/

Per tas kelias dienas, kurias žydų policininkai praleido ten, tie 30 policininkų išgėrė 100 butelių degtinės. Žydų ir lietuvių policininkai surengė specialias „išgertuves“. Vienam iš „besočių“ judenratas parūpino keptą ožką. Policininkai parsivežė į Vilnių pilnus maišus brangenybių ir pinigų. Daugiausia tai taikoma ponams D[esleriui] ir Levui. Be to, Ašmenoje dirbę policininkai gavo specialias gumines lazdas…

Žmonės pasakoja daugiau: kai žydų policininkai jau buvo vežimuose ir išvažinėjo iš Ašmenos atlikę savo darbą, vienas didvyrių, mūsų seniai išgarsėjęs didvyris Drezinas dainavo susirinkusiems žydams:

Mes pasilinksminome ir pradžiuginome save,

Jūs taip pat nuostabiai ir gražiai praleiskite vakarą.

Akcijos metu žydų policininkas [Aizikas] Averbuchas (gestapo agentas – I.T.) puolė į isteriją ir jį reikėjo gaivinti.

Finalas

Žydų policininkai, grįžę į getą „visame gražume“ (su uniformomis ir lazdomis), įžygiavo į getą kaip pergalės parado dalyviai. Praėjus dviem dienoms po jų sugrįžimo gete įvyko policininkų susirinkimas, kuriame Gensas pateisino elgesį, motyvuodamas tuo, kad tai buvo žydų gelbėjimas. Desleris kalbėjo apie viską atvirai ir nesivaržydamas. Dauguma policininkų palaikė viršininko teoriją ir reagavo džiaugsmingais sveikinimais ir plojimu. Policininkas Fridmanas atvirai pareiškė, kad net jeigu vienbalsiai pritariama tokiems dalykams, nereikėtų ploti. Gete vis dar baimės nuotaika. Visa tragedija ta, kad policininkai nė žodeliu apie tai neprasitaria. Vis dėlto kai kas pasiekia visuomenę ir tragiška tai, kad didesnė visuomenės dalis pritaria Genso požiūriui /…/.

Žydų policininkai pasidarė pinigų ir, aišku, jiems buvo leista tai daryti, kad juos korumpuotų. Labai galimas dalykas, jog panaši akcija netrukus bus įvykdyta vėl, ir tada žydų policininkai jau pasisiūlys savanoriais…

Tai labai liūdna Ašmenos žydų galo santrauka (p. 393 – 395).“

Hermano Kruko dienoraščio spalio 29-osios įraše aptinkame papildomos informacijos apie Ašmenos žudynes: „Šį vakarą aštuoni [automobiliai] su daiktais iš Ašmenos atvyko pas Vilniaus gebitskomisarą. Kaip pasakoja žydų policininkai, Ašmenoje buvo sušaudyta 410 žmonių – senelių, ligonių ir invalidų. Bet Vilniaus gebitskomisarui atvežė vaikiškų daiktų ir drabužių, kurie, aišku, buvo paimti ne iš senų žmonių. Apskaičiuota, kad iš viso atvežta kur kas daugiau drabužių, negu mums sakė.

Vokiečių vairuotojai sako, kad ten buvo nužudyta per 800 žydų.“ (p. 400)

Kad tarp paaukotų Ašmenos žydų buvo ir vaikų, patvirtina istoriko, judenrato nario Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio įrašas, kuriame pažymėta, jog Ašmenoje žuvusieji buvo senyvo amžiaus, silpnos sveikatos žmonės, ligoniai, protiškai atsilikę vaikai (I. Trunk. „Judenrat…“, p.422).

Išpažintis: kaip žydai vedė žydus į mirtį

Minėtame H. Kruko dienoraštyje yra tik nuoroda apie susirinkimą judenrato ir geto vado Jakovo Genso namuose, kurio metu Gensas bandė pateisinti Ašmenos akciją (p. 396). Šiurpą keliančią Genso kalbą galima aptikti internete anglų kalba adresu http://www.jewishvirtuallibrary.org/jsource/Holocaust/Gens1.html.

Mūsų skaitytojų dėmesiui pateikiame šios kalbos tekstą iš Yitzhako Arado [Aradas, 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pirmoje pusėje NKVD būryje siautėjo pietryčių Lietuvoje kovodamas su antisovietiniu pasipriešinimu, palikdamas čia kruvinus pėdsakus, vis dėlto 1998 m. jis buvo pakviestas dalyvauti tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietų nusikaltimams tirti ir pasitraukė, kai buvo viešai demaskuotas – I.T.) knygos „Ghetto in Flames“ (Jerusalem, 1980) su trumpais paties Arado komentarais:

„Spalio 27 d. Gensas sušaukė žymesnių žydų susirinkimą Vilniuje ir raportavo jiems apie akciją Ašmenoje ir įvykius, kurie prie jos privedė.

„Posėdžio, skirto Ašmenos akcijai, protokolas, 1942 m. spalio 27 d.

Dalyvauja: Geto vadas Gensas; komisaras Desleris; Sveikatos departamento direktorius Milkonovickis; geto įgaliotinio pavaduotojas Frydas; Fišmanas; Braude; Rabinas Jacobsonas; Kalmanovičius…

Gensas: Draugai, sukviečiau jus čia šiandien pranešti apie vieną iš baisiausių žydų gyvenimo tragedijų – kai žydai veda žydus į mirtį. Šį kartą noriu kalbėti atvirai. Prieš savaitę atėjo Vaisas [Martin Weiss, nacių įsteigto Ypatingojo būrio vadas, kuriam tenka didžiausia atsakomybė už Panerių žudynes – I.T.] ir įsakė mums SD [vokiečių saugumo tarnybos – I.T.] vardu vykti į Ašmeną. Jis sakė, kad ten gete yra apie 4000 žydų ir kad jie visi negali ten likti, getas turi būti sumažintas, o žmonės, kurie neteikia jokios naudos vokiečiams, turi būti atrinkti ir sušaudyti. Pirmenybė turi būti teikiama moterims, kurių vyrai buvo pagauti pagrobėjų, ir jų vaikams. Paskui liepta surinkti daugiavaikes šeimas. Išklausę nurodymus, atsakėme: „Klausau.“

Desleris [Salekas Desleris, geto policijos viršininkas – I.T.] ir žydų policija išvyko į Ašmeną. Žydų policija įsikūrė ir po dviejų ar trijų dienų informavo Vilniaus gebitskomisarą, kad, visų pirma, neįmanoma išsiųsti tų moterų, kurių vyrai buvo pagrobti, nes jos dirba, ir antra, nėra šeimų su keturiais ar penkiais vaikais. Pamiršau pridurti: mums buvo įsakyta atrinkti bent 1500 žmonių. Mes atsakėm, kad tokio skaičiaus neįvykdysim. Derėjomės, ir kai ponas Desleris atvyko iš Ašmenos su raportu, skaičius buvo sumažintas iki 800. Po to, kai aš kartu su Vaisu nuvykau į Ašmeną, skaičius vėl sumažėjo, šį kartą iki 600… ir moterų bei vaikų klausimas buvo išbrauktas iš darbotvarkės, o klausimas sukosi tik apie senyvo amžiaus žmones. Tiesa yra tai, kad 406 pagyvenę žmonės buvo atrinkti Ašmenoje ir perduoti.

Kai Vaisas pirmą kartą pareikalavo moterų ir vaikų, aš jam atsakiau, kad vietoj jų jam reikėtų imti senus žmones. Jis atsakė: „Senieji vis tiek išmirs per žiemą, o mes įpareigoti sumažinti geto gyventojų skaičių dabar.“ Žydų policija išgelbėjo visus tuos, kuriems reikėjo gyventi. Tie, kurių dienos, šiaip ar taip, eina į pabaigą, turėjo mirti. Ir tegu šie seni žydai atleidžia mums, jie buvo paaukoti mūsų žydams ir mūsų ateičiai.

Aš nenoriu kalbėti apie tai, ką mūsiškiai žydai iš Vilniaus išgyveno Ašmenoje. Šiandien tik gailiuosi, kad mūsų nebuvo per akciją Kiemeliškėse ir Bistryčioje. Praėjusią savaitę ten buvo sušaudyti visi žydai, be išimties. Šiandien pas mane buvo atvykę du žydai iš Švenčionių ir prašė išgelbėti Švenčionių, Vidžių ir kitų aplinkinių miestelių žydus. Šiandien savęs klausiu: kas bus, kai mums reikės atlikti tokią atranką antrą kartą?

Mano pareiga jums pasakyti: Gerieji žydai, eikite namo! Nenoriu teptis rankų ir siųsti savo policininkų atlikti šį niekingą darbą. Bet šiandieną jums sakau – tai mano pareiga susitepti rankas, nes dabar žydų tauta išgyvena patį baisiausią laikotarpį. Dabar, kai jau penkių milijonų nebėra [iš kur šie duomenys 1942 metų rudenį, šaltinis nenurodytas – I.T], mūsų pareiga yra gelbėti stiprius ir jaunus, ne tik amžiumi, bet ir dvasia, ir nepasiduoti jausmams. Kai rabinui Ašmenoje buvo pasakyta, kad trūksta žmonių iki reikalaujamo skaičiaus ir kad penki sẽniai slepiasi malinoje, jis liepė atidaryti slėptuvę. Štai koks stiprios ir jaunos dvasios žmogus. Nežinau, ar visi tai supras ir pateisins, ir ar jie tai pateisins, kai mes išeisim iš geto. Bet toks mūsų policijos požiūris: išgelbėti tai, kas įmanoma, nepaisant gero mūsų vardo ir asmeninių išgyvenimų.

Visa, ką pasakiau, yra nemalonu mūsų širdžiai ir gyvenimui. Nėra reikalo apie visa tai žinoti kitiems. Aš įtraukiau jus į baisią paslaptį, kuri turi likti mūsų širdyse. Noriu parodyti, ką padarė policininkai, tie, kurie vykdė šį beprotišką darbą, kurie atskyrė žmones ir sakė „į kairę“ ir „į dešinę“ … Tai ne teismas. Aš noriu, kad žmonės žinotų, kas yra getas iš kitos pusės, kas yra policijos pajėgos, ir kokie yra keliai, kuriais turi eiti kiti žydai.

Iš jūsų, draugai, tikiuosi moralinės paramos. Visi mes norime išgyventi ir palikti getą. Daug žydų vis dar nesuvokia to didžiulio pavojaus, kuriame mes veikiame, ir kiek daug kartų kasdien mes galime būti nusiųsti į Panerius …

O mane likimas atvedė į mūšio lauką. Tada aš nebijojau, tik po to, kai viską prisiminiau. Tokia situacija dabar. Mes pajusime viso to skausmą po to, kai išeisime iš geto. Šiandien mes norime būti stiprūs. Tikintieji turėtų sakyti: Visagalis mums padės. Netikintis turėtų sakyti, kad Visuomenės Dvasia ir žydų patriotizmas padės jam ištverti visa tai ir po geto išlikti žmogumi, dėl didžios žydų tautos ateities.

Rozenberg‘as neseniai sakė, kad vokiečių pareiga – su šaknimis išnaikinti Europos žydus. Nežinau, ką jis tuo nori pasakyti. Jei jis ateitų į mūsų getą, jis mūsų bijotų. Žmonės medžiojami malinose, žudomi Paneriuose, atplėšti nuo šeimų per metus laiko susikūrė naują gyvenimą, pasiekė daug daugiau negu „arijai“. Tokia yra žydija – ryžtinga dvasia, nepaliaujamas tikėjimas gyvenimu. Taigi, kad sutrukdytume įgyvendinti Rozenberg‘o pasakymą, mes šiandien kovosime, o karas pateisina priemones, nors kartais jos yra baisios. Labai apgailestauju, kad mes turime kovoti visomis išgalėmis, kad susigrumtume su priešu. Žydija nematė kraujo 2000 metų. Buvo daug ugnies, bet ne kraujo. Šiandien matome kraują gete. Žydai sugrįžo iš Panerių su žaizdomis rankose ir kojose. Ligoninėje gulėjo iš Panerių parbėgusios penkios moterys ir vaikas. Šiandien žydų tauta gerai žino kraujo skonį ir todėl jausmų jau nebėra. Noriu jums parodyti gyvenimą iš arčiau, paaiškinti, koks gyvenimas yra nuogoje kovoje. Štai kodėl aš jus, žmonės, čia pasikviečiau, jus, kurie toli nuo policijos.

Desleris: Mes gavome įsakymą. Jis buvo baisus, bet mes pripratome nesiginčyti. Aš pasirinkau trisdešimt stipriausių policijos pareigūnų ir automobiliu nuvykome į Ašmeną… Nė vienas iš vyrų nežinojo kelionės tikslo. Su manimi buvo gestapo pareigūnas, kuris Ašmenos judenratui pasakė, kad reikia 1200 moterų ir vaikų darbams… Aš daviau įsakymą suregistruoti visus gyventojus ir per dvi dienas pradėjome skirstyti šainus [darbo pažymėjimus – I.T.]… Aš ir judenratui negalėjau atskleisti tiesos. Tik paprašiau tarybos narių parengti sąrašą senų žmonių, kad galėčiau iškeisti juos į moteris ir vaikus, kurių buvo prašoma… Penktadienį turėjome žmones perduoti. Nusprendėme, kad visi gyventojai turės susirinkti aikštėje, grupėmis pagal gyvenamąją vietą: Ašmena, Alšėnai ir t.t. Judenrato narys ir rabinas turės būti kiekvienos grupės priekyje… Buvo duotas įsakymas, kad vaikai iki šešiolikos metų gali likti namie, jei jų tėvai pageidautų. Mes taip padarėme, kad žydai suprastų, jog getas nebus panaikintas; jei vaikai liks namie, vadinasi, getas išliks… Norėjau išsaugoti jaunimą ir inteligentiją – o jie yra mūsų ateitis…

Gensas: Aš prisiimu atsakomybę už akciją. Nenoriu diskusijų; nė vienas neturi teisės diskutuoti apie tai, ką aš padariau ar darysiu. Sukviečiau jus, kad pamatytumėt, ką dabar žydai išgyvena ir kodėl žydas merkia rankas į kraują. Mes turėjome tokių traumų gete ne kartą (sic!)… Jei ateis laikas, kai policija vėl turės pasireikšti, ir jei aš matysiu, kad tai visų naudai, mes darysime!“ (p. 342-346).

Yitzhakas Aradas nesmerkia gentainių už žydų šaudymą

Pasak Y. Arado, „Veisas sutiko sumažinti aukų skaičių nuo 1500 iki 600 žmonių po to, kai buvo papirktas. Gensas ir Desleris buvo vieninteliai, kurie žinojo tikrąjį žydų policijos kelionės tikslą į Ašmeną. Pareigūnai ir kitas personalas, kurie važiavo iš Vilniaus geto į tą miestelį, nežinojo kelionės tikslo iki dienos prieš akciją, kuri buvo įvykdyta spalio 23-iąją.“

Tolesni Y. Arado komentarai rodo, jog jis nesmerkia žydų policijos veiksmų. Tiesa, autorius pasako svarbų faktą – geto policija gavo referento žydų reikalams Franco Murerio leidimą vykstant „atlikti užduočių“ į Vilniaus krašto miestelių getus vilkėti tamsiai mėlynos spalvos uniformas, užsidėti kepurėles su snapeliu, ant kurių būtų Dovydo žvaigždė ir skiriamieji ženklai (p. 342; akcijų metų vokiečių darytose fotografijose aiškiai bus matyti tik uniforma ir kepurės su snapeliu, todėl vėl kaltę bus galima suversti lietuvių policijai! – I.T.). Aradas parenka geto gyventojų nuomones, kuriomis bandoma pateisinti Genso ir policijos elgesį, pavyzdžiui:

„Kai policininkai grįžo į getą, greitai išplito žinia, kad Ašmenoje įvyko akcija ir kad žydų policija joje aktyviai dalyvavo. Operacija buvo šokas geto bendruomenei, bet nebuvo bendro Genso ir policijos veiksmų pasmerkimo. Krukas, kuris kritikavo policijos vaidmenį Ašmenos akcijoje, rašė: „Didžiausia tragedija buvo ta, kad vieša nuomonė iš esmės buvo Genso pusėje…“ Kalmanovičius rašė: „Jei akciją būtų vykdę kitataučiai (vokiečiai ir lietuviai), aukų skaičius būtų buvęs didesnis.“ Geto bendruomenė policijos veiksmus, kurie pasibaigė išsaugant kiek galima daugiau žmonių, laikė padiktuotais realybės.

Kad žydų policininkai prieš Ašmenos akciją gavo „specialias“ uniformas, liudijo ir žydų „Keršytojų“ būrio vadas Aba Kovneris bei jo žmona Vitka.  Bet jiedu tuo pat metu švelnino uniformuotų savo tautiečių atsakomybę, teigdami, jog Vilniaus žydų policija tik „padėjo vokiečių ir lietuvių kareiviams“ (Rich Cohen „Nachtmarsch“, p.103).

Po Ašmenos akcijos gete ėmė sklisti gandai, kad dar viena akcija netrukus turėtų vykti Vilniuje. Daugelis žmonių naktimis miegodavo malinose.

Gensas kovojo su šiais gandais, už jų skleidimą žmonės buvo areštuojami. 1942 m. lapkričio 30 d. leidinys Geto Yedies Nr. 15 parašė straipsnį, smerkiantį tuos, kurie gete sukėlė paniką“ (p. 347–348, visą anglišką tekstą vertė Asta Freidgeimaitė – I.T.).

Hermanas Krukas galėjo stebėti grįžusius žydšaudžius, matyti tautiečių reakciją;  apie Ašmenos akciją jis parašė, remdamasis ir pasakojimais.

Yitzhakas Aradas rašė, apie ką buvo girdėjęs iš trečiųjų asmenų,  paskelbė Genso kalbą, kurioje geto vadas neslėpė, jog ir žydai buvo įmerkę rankas į kraują. Bet savo žodžiais Y. Aradas to pasakyti nedrįso, dar daugiau – stengėsi tą faktą nuslėpti, parašydamas, jog žudynes vykdė vokiečiai ir lietuviai [paryškinta autorės – I.T.], o žydų policininkai tik atrinko aukas ir jas perdavė [vykdytojams], p. 349. H. Krukas drįso pasakyti, jog žydų policininkai ne tik šaudė, bet ir prisiplėšė vertingų brangenybių.

O Chaimas Lazaras, buvęs vienas iš Henriko Zimano vadovaujamų sovietinių partizanų, 1985 m. Niujorke išleistuose atsiminimuose paskelbė paties Saleko Deslerio raportą apie Ašmenos akciją. Jis vienintelis išdrįso pasakyti žiaurią tiesą apie Ašmenos žudynių vykdytojus. Ch. Lazaro knygos skyrius vadinasi „Kruvinos rankos“.

Kruvinos rankos

„Genso statusas pakilo. Vokiečiai jį paskyrė oficialiu visų Vilniaus krašto getų atstovu. Aplinkiniuose miestuose dar buvo keli tūkstančiai žydų. Gensas į tuos miestus pasiuntė policininkus ir tarnautojus, kad ten padėtų organizuoti gyvenimą tais pačiais principais kaip pagrindinio geto Vilniuje. Vieną dieną Miriam Ganionska  pranešė žinią, jog Ašmenos gete, kuriame gyveno 4000 žydų, rengiamasi vykdyti „akciją.“ Ji pasakė, jog Gensas ir Desleris su Lietuvos  gestapo tarnybos viršininku Martinu Vaisu (Weiss) vedė derybas  dėl numatomų sušaudyti žydų skaičiaus. Vaisas reikalavo pusantro tūkstančio, o Gensas ir Desleris buvo pasiruošę „atiduoti“ ne daugiau kaip 500. Pagaliau jie pasiekė kompromisą, bet vokiečiai iškėlė vieną sąlygą: „akciją“ turi vykdyti žydų policija.

Miriam buvo pasakyta, kad kartu su policija vyktų į Ašmeną ir ką galėdama išgelbėtų. Po kelių dienų [žydų] policija iš Ašmenos grįžo į Vilniaus getą. Vilniuje niekas net neįsivaizdavo, kas atsitiko Ašmenoje. Bet Miriam pogrindžio vadovams įteikė Deslerio parašytą raporto apie akciją kopiją. Raporto tekstas:

„Trečiadienį 10 val. ryto, sukvietęs policininkus, su jais tariausi, kaip vykdyti „akciją“. Reikėjo aptarti nemažai techninių dalykų, kaip antai:  kas atsitiktų, jeigu jie nepajėgtų sukontroliuoti didžiulės minios arba jeigu žmonės atsisakytų rinktis aikštėje. Kažkas pakišo mintį, kad vyresniuosius žmones reikėtų sukviesti į sinagogą. Ašmenoje yra dvi sinagogos – sena ir nauja. Nors nesu ortodoksas, bet neturėjau jokio noro surinkti į sinagogą tų, kurie eis pasitikti mirties. Sinagogoje subūriau tuos, kurie liks gyventi. Įsakiau visiems žydams susirinkti aikštėje, pagal miestelius, iš kur atvykę, kad kiekvieną grupę vestų [žydų] tarybos  nariai ir rabinas. Akcija vyko sklandžiai. Visi paliko savo namus ir grupėmis po 50 žmonių ėjo į sinagogą. Nenorėjome, kad kiekviena nauja grupė sužinotų, koks likimas ištiko prieš tai ėjusiuosius. Kai priartėdavo nauja grupė, mano policininkai atlikdavo atranką, kadangi norėjome išsaugoti jaunus žmones ir inteligentiją, kurie yra mūsų ateitis.

Prieš akciją kiekvienos grupės paklausdavome apie žydų nuotaikas. Vienas žydų tarybos narys man pasakė: „Jie pasiruošę aukotis, jei tuo viskas ir baigtųsi.“

Mums buvo iškilusi kita problema: ar mes vieni patys turėjome teisę  atlikti žmonių atranką? Gal geriau būtų įtraukti ir lietuvius? Penktadienį ponas Gensas atsiuntė man šešis lietuvių policininkus iš Vaiso vyrų ir išreiškė pageidavimą, kad jie stovėtų prie įėjimo į sinagogą ir darytų viską, kas jiems bus pasakyta, kad būtų galima pamanyti, jog atranką vykdo lietuviai. Bet aš lietuviams liepiau likti namie – pirmiausia dėl to, jog baiminausi, kad tarp žydų galėtų kilti panika; kita vertus, žmonės nepasitikėtų žudikais. Jie galėtų atidengti ugnį, o mums tektų už tai atsakyti.

Viską atlikome patys (paryškinta autorės – I.T.). Atrinkome žmones taip, kaip buvo nurodžiusi žydų taryba (sic!). Subūrę žmones aikštėje, nuėjome ieškoti tų, kurie buvo likę pasislėpę namuose.  Prie aikštės privažiavo mašinos, visus sulaipinome ir išlydėjome. 

Buvo pirma valanda, gausybę sinagogoje uždarytųjų laikiau ten tol, kol jie nurimo. Trečią valandą popiet akciją sustabdžiau. Surinkau policininkus į krūvą ir atidariau sinagogos duris. Visiems buvo įsakyta eiti namo ir nesibūriuoti gatvėse. Tą vakarą žmonės mūsų vengė, bet kitą dieną ėmė suprasti, jog mes juos išgelbėjome.“

Toliau Miriam pasakojo, kad policija prisiplėšė žydų turto ir brangenybių. Kalbėdama ji iš kišenės ištraukė nedidelį maišelį, pilną aukso ir perlų ir, padėjusi jį ant stalo priešais pogrindžio vadovus, tarė: „Grįždama atgal įstengiau nugvelbti iš jų šį maišelį.“ Su ginklais, kuriuos nupirksime už tų brangenybių vertę, galbūt galėsime gauti atleidimą už nuodėmes tų žydų, kurie susitepė rankas savo brolių krauju (žydšaudžių nuodėmes galima atpirkti brangenybėmis ir pinigais!? – I.T.)

Gandas, jog akciją Ašmenoje įvykdė žydų policija, netruko pasklisti po getą, sukeldamas didžiulį kartėlį. Nuo tol žmonės atvirai ėmė rodyti priešiškumą vadovybei ir policininkus laikė visiškais priešais.“

(Chaim Lazar. Destruction and Resistance [Naikinimas ir pasipriešinimas],  Niujorkas, 1985, p. 44–46).

Kitas žydų autorius, įvardijęs Ašmenos akcijos vadovus, buvo Leizeris Ranas. 1974 m. Niujorke išleistame trikalbiame dviejų tomų nuotraukų albume „Vilna, Jerusalem of Lithuania“ keliuose puslapiuose paskelbta dokumentų ir nuotraukų iš Vilniaus geto.  Antrajame tome, 441 p. atpažįstame ir žydams nusikaltusių policininkų nuotraukų, po Ringo nuotrauka parašyta „Komisaras Nisanas Ringas kartu su Desleriu ir Levu vadovavo „Ašmenos akcijai“, po Deslerio nuotrauka – tarpininkas su gestapu, po Mejerio Levo nuotrauka – vartų sargybos viršininkas, mušdavo žydus.

Pasakę A, pasakykime ir B

Apie tai, kad išvežimui į darbus ar sušaudymui pasmerktųjų sąrašus sudarydavo policijos ir žydų tarybos nariai, aptiksime daugelyje mokslo darbų ir žydų atsiminimų. Čia ne vieta referuoti tas publikacijas. Faktas, kaip Vilniaus geto policijos viršininkas Gensas 1941 m. rudenį atrinko, kam į kairę, o kam į dešinę, žinomas ne tik iš filmo „Getas“ ir iš Lietuvos žydų atsiminimų. Tarptautinio atgarsio susilaukė ne tik šis, bet ir kiti atvejai, kaip žydai pasmerkdavo mirčiai savo tautiečius.

„Judenrato“ knygos autorius I. Trunkas visą skyrių skyrė pokario metais Europoje ir Izraelyje vykusiems žydų tarybų ir geto policininkų teismams. Be kita ko, net septyniolikoje knygos puslapių minimas Gensas ir su jo vardu susiję liūdni Vilniaus geto gyvenimo epizodai. Pabrėžiama, jog Gensas sprendė, kam gyventi, o kam mirti. Nedirbantieji getų kaliniai, neturtingieji, vargšų valgyklų klientai buvo pirmieji kandidatai, kuriuos žydų taryba ir policija paskirdavo „kandidatais mirti.“ Mini ir keturių rabinų kreipimąsi, kuriame jie po tragiškos „geltonųjų šainų“ akcijos Genso prašė savavališkai nespręsti žmonių likimo, taip pat neatiduoti žmonių gestapui (p. 428). Trunkas rašo ir apie penktąją koloną getuose.

Beje, Lietuvos valstybiniame archyve saugomas Žydų muziejaus direktoriaus po karo sudarytas Vilniaus geto policininkų, dalyvavusių nusikalstamoje veikoje prieš žydus, sąrašas (I. Trunko nepaminėtas – I. T.). Jame rasite taip pat pavardes policininkų, kuriuos sušaudė patys žydai, vokiečiai ar kurie sovietinių teismų buvo nubausti mirties bausme (LVA R-1421, a. 1, b. 39, p. 1 – 1 ap.).

Apibendrinant pasakytina, jog Trečiasis Reichas, kaip ir totalitarinė Sovietų Sąjunga, į tautų mėsmalę suvarydavo įvairių tautybių žmones. O daugelyje, ypač po 1990-ųjų metų išleistų didesnių ir mažesnių publikacijų apie žydų katastrofą atskirose buvusiose nacistinės Vokietijos okupuotose teritorijos dažnai rašoma, jog  pagrindiniai žydų naikinimo kaltininkai yra vietiniai gyventojai. Internete mirga straipsnių apie „paskutinį šansą“ serbams, lietuviams, latviams ir kitiems nuteisti buvusius vietinius nacių kolaborantus. Austrija tokiam I. Zuroffui ilgai buvo „rojus naciams“, o dar 2013 metais jis teigė, jog austrai praleido progą pasinaudoti „paskutiniu šansu.“

Gausioje literatūroje apie žydų naikinimą Lietuvoje neteko aptikti, kad dėl 3-iojo operatyvino būrio vado Karlo Jėgerio (Jäger), liūdnai pagarsėjusio savo pateikta ataskaita  apie okupuotos Lietuvos teritorijoje nužudytų žydų ir kai kurių kitų gyventojų grupių skaičių,  kas nors kaltintų Šveicariją, kurios teritorijoje šis „žudynių buhalteris“ buvo gimęs, ar Vokietijos dėl to, kad šis karo nusikaltėlis nebaudžiamas savo pavarde gyveno jos teritorijoje iki 1959 metų. Taip pat neteko skaityti, kad austrai atsiprašinėtų už savo tautiečių, garsėjusių ypatingu žiaurumu ir sadizmu Vilniaus gete, Franzo Murerio, Bruno Kittelio, Martino Weisso dalyvavimą holokauste.

Neteko girdėti, kad būtų surengtas minėjimas, skirtas Ašmenos žydų tragedijai atminti. Kas galėtų paaiškinti, kodėl garsiajame Ludvigsburgo archyve, kuriame sukaupta gausybė dokumentų apie nacių nusikaltimus Rytų Europoje, apie šią tragediją nėra jokio dokumento?

Taigi šis vienas iš daugelio žydų katastrofos epizodų patvirtina istorinę tiesą – ir Lietuvoje naciai į holokausto vykdymą įtraukdavo ir vietinius gyventojus, ir pačius žydus.

Baigdama norėčiau pritarti straipsnio pradžioje cituoto Vitalijaus Michalovskio teiginiui: „Visi kategoriški apibendrinimai, vienašališkų etikečių tautiniu pagrindu klijavimas bei pasirinktinis A, nutylint B sakymas tik gilina pilietinės visuomenės susiskaldymą.“

P.S. Autorė dėkoja Violetai Rutkauskienei už vertingos Chaimo Lazaro knygos parūpinimą.

2016.09.19; 05:07

1945 m. sausio 27 d. Pirmojo ukrainiečių fronto kariai išvadavo Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklas. Nuo 1996 m. tuomečio Vokietijos federalinio kanclerio Romano Herzogo pasiūlymu sausio 27-oji yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena.

Vyksta renginiai, skirti visų nacionalsocialistinio režimo aukų atminimui: žydų, romų, krikščionių, neįgaliųjų, gėjų, politinių  priešų, antinacinio pasipiriešinimo dalyvių, mokslininkų, menininkų, žurnalistų, išvežtųjų į priverčiamojo darbo stovyklas, karo belaisvių ir dezertyrų.

Continue reading „Nacionalsocializmo aukų pagerbimas ir pilietiškumo ugdymo pamokos“

Per Izraelio antpuolį liepos 25-ąją Deir al-Balah mieste (10 kilometrų į vakarus nuo Gazos) buvo mirtinai sužalota nėščia moteris. Bet jos kūdikiui gydytojai spėjo padėti ateiti į pasaulį. Jie patys tai laiko stebuklu.

Mergaitė gimė atlikus Cezario pjūvio operaciją. Gydytojų nuomone, ji turi 50 procentų šansų išgyventi. 

Continue reading „Išgelbėtas nužudytos palestinietės kūdikis“

Bausmė už tariamą kolaboravimą su vokiečių okupacine valdžia – kelių Kaukazo tautų ištrėmimas. Tų deportacijų padariniai iki šiol žiojėja.

Šiaurės Kaukazo tautoms 2014 metai primins ne tik Sočio žiemos olimpines žaidynes, bet ir skausmingus istorinius įvykius. Rengiantis žaidynėms, pasaulis šiek tiek sužinojo apie žiaurų susidorojimą su laisvę mylinčia čerkesų tauta ‒ prieš 150 metų būtent iš Sočio regiono caro kareivos ištrėmė beveik visus čerkesus.

Pagrindinė Šiaurės Kaukaze vykusias žaidynes kritiškai vertinusios žiniasklaidos tema – vengimas pripažinti čerkesų praeitį. Svarbu ir tai, kad būtent toje vietoje, kur prieš pusanatro šimto metų galutinai buvo pavergtos Šiaurės Kaukazo tautos, iškilmingas pergalės paradas surengtas būtent toje vietoje, kuri dėl pralieto kraujo vėliau gavo Krasnaja Poliana (Raudonoji Laukymė) pavadinimą, visam pasauliui buvo demonstuojama Rusijos galia ir didybė.

Continue reading „Prisiminkime ešelonų brolius ir seses iš Šiaurės Kaukazo“

Kaniūkų skerdynių 70-osioms metinėms

Žinomas partizaninio karo teoretikas Carlas Schmittas knygoje „Theorie des Partisanen“ yra suformulavęs pagrindinius skirtumus tarp partizanų ir teroristų: partizanai veikia priešo okupuotoje savo Tėvynės teritorijoje, siekdami su minimaliais nuostoliais išvyti okupantą ir kurti gyvenimą savo Tėvynėje. Teroristai vykdo svetimos, trečiosios, valstybės įsakymus, sabotažo veiksmais žlugdydami ūkinę veiklą, provokuodami okupacinės valdžios baudžiamąsias akcijas. Vėliau teroristai pasitraukia iš kruvinųjų savo veiksmų teritorijos.

Vykdydami tokios trečiosios valstybės  ‒ stalininės Sovietų Sąjungos ‒ įsakymus, 1943 m. rudenį ir 1944 m. žiemą teroristai ypač siautėjo Vilniaus krašte. Sprogindami elektros tiekimo linijas, kelius, vandentiekio įrenginius, telefono stulpus, iš pasalų žudydami pavienius nacionalsocialistinius okupantus ir įstaigų tarnautojus, banditai ne tik ligonines ir įmones, bet ir tūkstančius civilių gyventojų palikdavo be šviesos ir ryšio, išprovokuodavo žiaurias okupantų baudžiamąsias akcijas.

Continue reading „Įsakymas ‒ kaimą sudeginti iki pamatų“

tumaviciute_slaptai

Vokiečių spaudoje dažnai galima aptikti pranešimų apie chuliganiškus išpuolius ar bandymą nužudyti, panaudojant nudaužtus alaus butelius.

Šį kartą tokio chuliganaizmo auka tapo mūsų kraštietis.

Vėlų penktadienio vakarą (birželio 22-ąją) 34 metų Lietuvos pilietis sėdėjo ant suoliuko viename Augsburgo parke.

Maždaug 23 valandą prie jo priėjo du vyriškiai, užkalbino  – norėjo išgirsti jo nuomonę apie Vokietijos futbolo rinktinės žaidimą. Kaip rašoma vokiečių policijos pranešime, lietuvis pasakęs, kad jis nelabai domėjosi futbolo čempionatu ir negali komentuoti vokiečių komandos žaidimo. Dėl to vyriškiai reagavę agresyviai.

Continue reading „Vokietijoje lietuvis sužeistas dėl nesidomėjimo futbolu“

tumaviciute_slaptai

Šiais metais Kovo 11-oji Vilniuje priminė Sąjūdžio laikų nuotaiką: vėliavų jūra, ištikimybę Lietuvai skanduojančios merginos ir vaikinai, pažįstami signatarų, buvusių Gulago kalinių, tremtinių veidai.

Kolonos priekyje didžiulėmis raidėmis švietė Justino Marcinkevičiaus prisipažinimas „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Patriotinių tekstų tarpe išsiskyrė vokiečių tautos sūnaus Jurgio Zauerveino žodžiai „Lietuviais norime ir būt“. Gražiai į vėliavų jūrą įsiliejo svečių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos bei Švedijos nešamos tų šalių vėliavos. Išvydusi besišypsančią pažįstamą Vilniaus universiteto profesorę ir Vorkutos lagerio kalinį, įsiliejau į eiseną. Staiga man iš dešinės iškilo ilga balta marška su raudonai parašyta vokiška fraze „Juden raus“ (žydai lauk).

Continue reading „Provokatoriai siautėjo nebaudžiami“

tumaviciute_foto

„Ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuoliai kaip išmanydami po kruopelytę kaupė žinias apie tautos praeitį ir lyg brangiausias senolių relikvijas paliko ateities kartoms unikalų savasties lobyną“ – taip rašo Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas naujo leidinio „Tautotyros metraštis“ vedamajame straipsnyje „Naujas tautotyrininkų aruodas“.

Tėvynės pažinimos draugija (TPD) 1989-2009 m. leido laikraštį „Gimtinė“, kuriame savo nuveiktus darbus tautotyros srityje, įvairias įžvalgas spausdino šios draugijos nariai. Laikraštis tarsi suvienydavo visus įvairiuose miestuose išsibarsčiusius TPD narius.

Continue reading „Tačiau lietuviai atsisakė …“

paleckiukas

1968-ieji metai įėjo į pasaulio istoriją gausybe įvairių sąjūdžių: antikarinės demonstracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prahos pavasaris, studentų judėjimai Prancūzijoje ir Vokietijoje ir kt.

Studentų revoliucijų įkvėpėjai buvo kairiųjų pažiūrų, tai pasakytina ir apie Vokietijos jaunimą. Jų programines nuostatas, pagijęs po pasikėsinimo, savo disertacijoje „Dėl azijietiškojo ir Vakarų Europos kelio į socializmą skirtumų“ išdėstė idėjinis Vokietijos studentų revoliucijos vadas Rudi Dutschke. Jis įsivaizdavo vokiečių kelią į socializmą be Maskvos, Rytų Berlyno ar Pekino vadovavimo.

Continue reading „Atsipeikėkite, Algirdai Palecki!“

auschwitz25

„Kaip visuomenėje, prisotintoje Holokausto, geriau pateisinsi didėjantį muziejų, knygų, švietimo programų, filmų skaičių, jei ne žadinant Holokausto neigimo šmėklą“, – kalbėdamas apie Ameriką,  klausia Normanas Finkelsteinas savo knygoje  „Holokausto industrija“ (Dialogo kultūros institutas, 2004, p. 64). Nė vienas lietuviams kolektyvinę atsakomybę besistengiantis primesti rašantysis šiam drąsiam mokslininkui nemojuoja holokausto vėzdu – mat, Trečiojo Reicho koncentracijos stovyklose žuvo šio žydų kilmės autoriaus giminių, o jo tėvai buvo Varšuvos geto ir koncentracijos stovyklų  kaliniai.

Continue reading „Kodėl nieko nepiktina katastrofiškai sumažėjęs Osvencimo/Aušvico aukų skaičius?“