Lenkijos užsienio reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. Lenkijos užsienių reikalų ministras Jacekas Czaputowiczius, atvykęs į „Sniego susitikimą“ Lietuvoje, ketvirtadienį susitiko su Lietuvos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi. Po susitikimo Lenkijos ministras pabrėžė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino istorijos interpretacijos turi būti užkardytos, ir pasidžiaugė, kad abi kaimyninės šalys šią problemą supranta vienodai.
Lenkijos ministras teigė, kad Lenkija ir Lietuva turi panašius saugumo iššūkius, o vienas iš jų – Rusijos skleidžiama dezinformacija bei tikslingas istorijos falsifikavimas.
„Vis didesni dezinformacijos bandymai iš Rusijos pusės, arba asmeniškai iš V. Putino. Mes matome pavojų, kad bus falsifikuojama mūsų šalių istorija. Turime kartu pasipriešinti šioms grėsmėms“, – pabrėžė J. Czaputowiczius.
L. Linkevičius teigė, kad Lietuva su sąjunginėmis nuoseklia užsienio politika stengiasi užkirsti kelią Rusijos diktatūrai ir agresyvios šalies politikos stiprėjimui.
„Mus vienija istorija ir šia prasme, kad mes tikrai neleisime taip lengvai falsifikuoti mūsų istorijos. Mūsų strateginiai komunikacijos ekspertai bendradarbiauja ir jau duoda atkirtį melui, kuris vėl bandomas skleisti perrašant istoriją, atgaivinant Stalino, kaip teigiamo veikėjo, įvaizdį, ar pateisinant Ribentropo ir Molotovo paktą (…) Noriu pasakyti, kad dirbame glaudžiai ir efektyviai, tai tęsime toliau“, – sakė L. Linkevičius.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Pasak jo, nepaisant Rusijos vidaus politikos pokyčių, ši šalis vis dar nepaiso tarptautinių susitarimų.
„Dėl pokyčių Rusijos valdžioje – tai Rusijos vidaus reikalas, ir labai anksti daryti bet kokias išvadas apie pokyčius politikoje. Mes ne kartą esame pabrėžę, kad tikimės iš Rusijos elgesio pagal galimybes, potencialą kurti stabilumą pasaulyje. Kol kas Rusija pasirinkusi kitą kelią ir kuria konfliktus. Per konfliktus daro įtaką įvairiems regionams ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. (…) Kokia bus Rusijos vyriausybė, su tokia mes ir pasiruošę bendradarbiauti. Tačiau tikime, kad tai turi vykti pagal taisykles, pagal tarptautinius įsipareigojimus ir tai yra svarbi sąlyga tam, kad kažkokie santykiai apskritai pagerėtų ir būtų konstruktyvesni. Kol kas jie tokie nėra, todėl belieka apgailestauti“, – kalbėjo L. Linkevičius.
Lietuvos ministrui pritarė ir J. Czaputowiczius, pažymėdamas, kad teigiamų pokyčių Rusijoje kol kas nematyti.
„Sutinku su ministro nuomone, Lenkija taip pat stebi, kas vyksta Rusijoje. Mums sunku dar komentuoti Rusijos vidaus politikos pokyčius (…) Mes norėtume, kad Rusijos politika būtų labiau susijusi su tarptautinės teisės paisymu, taip pat su tiksliu tikrovės istorijos vertinimu“, – sakė J. Czaputowiczius.
Ministrai susitikimo metu aptarė ir besivystančius dvišalius santykius, regiono saugumo iššūkius, energetikos ir transporto infrastruktūros projektų įgyvendinimą, Europos Sąjungos darbotvarkės aktualijas. Susitikimo metu taip pat buvo skirta dėmesio tautinių mažumų bendruomenių sąlygų gerinimui abiejose šalyse, aptarti 2020 metų susitikimų planai. Plakatas skelbia: Putinui – ne. Mitingas Rusijoje. EPA – ELTA nuotr.
J. Czaputowiczius taip pat susitiks su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu ir Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, padės gėlių ant Sausio 13-osios aukų kapų Antakalnio kapinėse bei aplankys 1863-1864 metų sukilimo vadovų ir dalyvių kapus.
Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat dalyvaus sausio 16-17 dienomis Trakų rajone vyksiančiame „Sniego susitikime“, kuriame bus aptarti regiono saugumo iššūkiai.
Gruodžio 6 dieną Lietuvos Seimo Konstitucijos salėje buvo surengta konferencija „Lietuvybė viešajame gyvenime“. Slaptai.lt skelbia prof. Rasos Čepaitienės pranešimą „Lietuvybės sampratos dabarties didžiuosiuose istoriniuose pasakojimuose”.
Vienas iš esminių susikirtimo židinių, vertinant tiek Šiaulių apskrities viršininko Jono Noreikos, tiek Laikinosios vyriausybės veiklą ar 1941 m. sukilimą, yra atskaitos taško pasirinkimas – kuriuo laikmečiu matuojame?
„Kuo daugiau žiūriu į Laikinosios vyriausybės veiklą, tuo man ji atrodo niūresnė“, – sako Holokausto tyrėjas, Milersvilio (JAV) istorijos profesorius Saulius Sužiedėlis. – Dėl K. Škirpos, žinoma, tragedija – žmogus, kadaise buvęs kairiųjų pažangių įsitikinimų, įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, tapo pronacinės politikos veikėju. Aš manau, jį istorijoje galima aprašyti visaip, bet jam statyti paminklus, jo vardu vadinti gatves nedera. Tas pats dėl J. Noreikos – nors jis buvo Štuthofe, bet priklausė prie žmonių, administracine tvarka prisidėjusių prie antižydiškų represijų. Gal jis asmeniškai nieko nežudė, bet vis dėlto buvo administracinės struktūros dalis.“
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentė dr.J. Verbickienė taip pat teigia, kad Joną Noreiką reikėtų vertinti ne iš istorinės, o iš šiandienos perspektyvos: „Klausimas, ar žmogus, padaręs nusikaltimą žmogiškumui, gali būti mūsų didvyris? Ar tai priimtina mums? Mes nesmerkiame nei J. Noreikos veiksmų, nei biografijos, nenorime šių faktų pagražinti – jis priėmė vienokius ar kitokius sprendimus toje situacijoje, kurioje gyveno. Klausimas, ar šiandienos visuomenėje mums reikalingas toks herojus“.
Michailo Gorbačiovo archyvai
Deja, šiandienės Lietuvos akademiniame lygmenyje vyrauja būtent toks požiūris – vertinti ir skelbti istorinę tiesą pagal šių dienų sampratą. Štai Lietuvos istorijos instituto direktorius, habil. dr. Alvydas Nikžentaitis neseniai per radijo laidą aiškino, kad išmintingiausias Lietuvos partizanų sprendimas būtų nustoti priešintis 1945 metais, kai tapo aišku, kad Vakarai nebepaskelbs karo sovietų imperijai. Nes tuomet nebūtų tiek aukų…
Klausantis tokių lengvabūdiškų, istoriškai ir teisiškai neatsakingų (Aukščiausiojo Teismo paskelbta J. Noreikos reabilitacija nepanaikinta, tad jo įvardijimas kaip nusikaltėlio yra grubus Konstitucijos pažeidimas) mokslo švyturių nuosprendžių ir pasvarstymų, taip ir norisi klausti: o kaip jie patys pasielgtų anų beprotiškų laikų verpete? Ar tokie jų verdiktai neskatina kokios kitos, neduokdie, okupacijos metu nesipriešinti, pastovėti nuošaly, nes tuo metu juk nežinai, kas laimės, kaip pasisuks istorijos ratas ir kurie nugalėtojai rašys istorijos vadovėlius?
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip iš šiandienos perspektyvos turėtume vertinti Vytautą Didijį, aukojusį Žemaitiją ar pasitelkusį amžiną Lietuvos priešą kovoje dėl sosto – ar šiandienos visuomenėje reikalingas toks herojus? Kaip iš šiandienos perspektyvos vertintina Žalgirio mūšio pergalė – juk pralaimėjus būtume patekę Vakarų erdvės įtakon ir nereikėtų šimtmečiais vilkti rytietiško jungo? Ar tinka statyti paminklus anų laikų karaliams, saugoti jų pilis, jei jie visi buvo, švelniai tariant, nedemokratai? Štai į kokį absurdą veda toks keistas (neteisingas) vertinimo sistemos pasirinkimas.
JAV užaugusiam ponui S. Sužiedėliui neteko gyventi jokių okupacijų laikais, jis nežino, ką reiškia rinktis tarp kūjo ir svastikos, todėl taip lengvai imasi teisėjo vaidmens. Tačiau pabandykim įsivaizduoti, kaip jis pats elgtųsi K. Škirpos vietoje, jei jam tektų atstovauti Lietuvos interesus Hitlerio vadovaujamoje nacistinėje Vokietijoje?Ar jam nacistinėje Vokietijoje pavyktų netapti „pronacinės politikos veikėju“? Ar jis bent bandytų pasipriešinti nacių valiai ir pakovoti dėl Lietuvos laisvės, už ką naciai K. Škirpai paskelbė namų areštą ir nebeišleido į Lietuvą? O gal tiesiog tyliai pasitrauktų į Vakarus, nes juk skauda, kai kiši pirštus tarp istorinių virių, kai nėra jokių gerų pasirinkimų ir tenka rinktis tarp blogo ir blogesnio?
Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau minėjome, kodėl neprofesionalu lietuvių santykius su naciais vertinti pagal danų, prancūzų ar olandų elgesį, nes šie sprendė paprastąją istorinę lygtį: priešintis naciams ar ne? Tuo tarpu lietuviai ir jų Laikinoji vyriausybė teturėjo pasirinkimą tarp nacių ir ką tik juos naikinusių sovietų: jei naciai pralaimi, sugrįžta sovietai (įdomu, koks šiuo atveju būtų ponas S. Sužiedėlis – prosovietinis ar pronacinis?). Ir vis tiek K. Škirpos įsteigto Lietuvių aktyvistų fronto pastangomis pabandyta pralįsti pro adatos skylutę – skelbti savo nepriklausomybę, kurti savąją valdžią ir neišvengiamai susitepti tuo nežmonišku laikmečiu. Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ką buvo galima padaryti geriau? Nesveikinti Hitlerio, atiduoti visą valdžią nacistiniam okupantui? Ar žydams dėl to būtų lengviau? O lietuviams?
Lietuvos didvyris Kazys Škirpa
„[Abiejų okupacijų] patirties palyginimas padarė išvadą: Lietuvos priešas Nr.1 yra Sovietų Sąjunga, priešas Nr.2 yra nacinė Vokietija, kovojanti su Lietuvos priešu Nr. 1. Tokia išvada lėmė lietuvių rezistencijos nacinei Vokietijos okupacijai pobūdį — pasyvus stiprėjantis pasipriešinimas, į pabaigą išvirtęs net ginkluotu pasipriešinimu. Jo istorijoje dvi dalys: Laikinosios vyriausybės ir „Zivilverwaltungo”, –savo knygoje „Vienų vieni“ rašo Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis.
„Mumyse vyravo ta pati kovos dvasia, kuri 1941 metais biržely pasireiškė sukilimo forma, ta pati, kuri per kelerius metus spyrėsi rudųjų okupantų užmačioms“, – savo knygoje „Partizanai“ rašo legendinis Juozas Lukša-Daumantas.
Ar žino Lietuvos istorijos instituto direktorius, iš šių dienų perspektyvos manantis, kad Lietuvos partizanams geriausia buvo pasitraukti jų kovos pradžioje, ką sovietai darė su tokiais legalizavusiaisiais? Puikus pavyzdys būtų Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijos vadas Juozapas Streikus-Stumbras, kurio paslėptus palaikus neseniai atrado Genocido tyrimo centras. Pačiam LSSR KGB pirmininkui Kazimierui Liaudžiui raštiškai garantavus neliečiamumą 1958 m. (ne kokiais žiauriais Stalino, o Chruščiovo „atšilimo“ laikais) J. Streikus legalizavosi kartu su jaunesniu broliu partizanu Izidoriumi Streiku-Girėnu. Ir ką? Sovietai Juozapą Streikų-Stumbrą sušaudė, o Izidorių Streikų-Girėną 15 metų įkalino lageryje. Panašiai KGB-istų buvo apgaudinėjami besislapstantys Adolfas Ramanauskas-Vanagas su žmona ir daugelis kitų.
Turbūt nebeverta klausti, ką prof. A. Nikžentaitis patartų šių laikų jaunuoliui, kuris turėtų tik tokį pasirinkimą: privalomai tarnauti okupacinėje kariuomenėje, tremiančioje, žudančioje, prievartaujančioje jo artimuosius, jo tautiečius ar tapti partizanu ir žūti miške kovojant už savo ir mūsų visų laisvę? O gal mūsų istorijos profesoriai mano, kad laisvė ateina pati savaime – reikia tik išlaukti?
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Tačiau net ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos akivaizdu: 1918 m. vasario 16-os dvasia ir 1918-1920 m. laisvės kovų aukos lėmė 1941 m. birželio sukilimą, šis lėmė dešimtmetį ginkluotą pasipriešinimą, o šis – 1990 m. kovo 11 ir 1991 m. sausio 13 bei liepos 31 (Medininkus). Šioje istorinėje pasipriešinimų grandinėje ir slypi atsakas, kodėl XX amžiaus pabaigoje būtent mažoji Lietuva buvo pirmasis ir svarbiausias galingiausios pasaulyje sovietų imperijos ledlaužis.
Tačiau šiandien matydami, kaip mutuoja mūsų istorijos mokslas, nebegalime būti tikri, kad dar po kokių 30 metų Lietuvos istorikai iš tų dienų perspektyvos nepaskelbs, kad Lietuvos persitvarkymo sąjūdis tebuvo sovietų imperijos ramstis – mat savo dokumentuose sveikino komunistų partijos vadą M. Gorbačiovą ir jo paskelbtą „pertvarką“, skirtą gelbėti ekonomiškai žlungančią imperiją…
Šis ilgokas pa(si)aiškinimas, kodėl istorinis teisingumas neįmanomas pavienius faktus vertinant be gilaus ir visapusiško to laikmečio konteksto, buvo reikalingas pereinant prie sunkiausio ir sudėtingiausio Jono Noreikos gyvenimo etapo – darbo Šiaulių apskrities viršininku.
Ką mąstė J. Noreika, perduodamas ir vykdydamas nacių įsakymus, susijusius su žydų izoliavimu Žagarės gete? Ar po masinių žydų žudynių Kaune, Plungėje, Paneriuose dar buvo galima nesuprasti, kuo neišvengiamai baigsis žydų koncentracija vienoje vietoje? „J. Noreika tapo Šiaulių apskrities viršininku per patį žydų skerdynių įkarštį ir dirbo naciams nuo 1941 metų rugpjūčio 3 dienos iki 1943 metų vasario. Ir nieko nežinojo? Matyt, pusantrų metų sėdėjo užsimūrijęs savo kontoroje“, – ironizuoja žydų bendruomenės atstovas viešiesiems ryšiams Arkadijus Vinokuras.
Išties painūs ir sudėtingi klausimai, į kuriuos atsaką ir vėl pateikė (pats to nesuvokdamas) aršiausias J. Noreikos persekiotojas G. Gochinas. Lietuvoje ir užsienyje platiname savo 40 psl. kaltinime jis rašo: „Šiaulių apskrities viršininkas Ignas Urbaitis savo elgesiu parodė, kaip Jonas Noreika privalėjo pasielgti. Urbaičio parodymai tvirtina, kad jisai nuo pirmųjų dienų visaip bandė atsisakyti savo nusikalstamų pareigų.“
Kodėl G. Gochinas gina J. Urbaitį, vykdžiusį nacių nurodymą įsteigti Žagarės getą, ir aršiai puola jo vietą užėmusį, lyg ir mažiau prasikaltusį J. Noreiką? Jei iš tiesų I. Urbaitis suprato, kad jo „pareigos nusikalstamos“, tai kaip to galėjo nesuprasti į jo vietą atėjęs J. Noreika? Ne kartą minėjome, kaip G. Gochinas sąmoningai iškraipo faktų ir sąvokų esmę, todėl ir šįkart tikriname jo teiginius – verčiame sovietų sukurptą baudžiamąją Igno Urbaičio bylą. Ir štai ką randame.
Vilnius. Daukanto aikštė. 2019 metų rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Buvęs nepriklausomos Lietuvos Šiaulių apkrities viršininkas Ignas Urbaitis į šias pareigas sugrįžo po Birželio sukilimo atsiliepdamas į Lietuvos laikinosios vyriausybės kvietimą ir tikėdamas, kad bus naudingas naujai atkuriamai nepriklausomai Lietuvai. Tačiau išdirbo tik mėnesį, nes, išties, atsistatydino savo noru. Tačiau byloje nėra net užuominų to, ką teigia G. Gochinas – neva I. Urbaitis pasitraukė, nes savo darbą laikė nusikalstamu.
Priešingai: „Būdamas apskrities viršininku aš vadovavausi humanistiniais sumetimais“, – tardytojams sako I. Urbaitis, nors būtent jam liepos 20 d. teko savo pavaldiniams perduoti nacių komendanto Konovskio įsakymą įsteigti Žagarėje getą ir ten perkelti žydus. KGB-istai ne vieno tardymo metu prisispyrusiai spaudė I. Urbaitį prisiimti bent dalį kaltės dėl Žagarės geto, tačiau šis atkakliai tvirtino, kad būdamas lietuviškos savivaldos pareigūnas, nežinojo ir negalėjo žinoti, kokiu tikslu žydai buvo perkeliami į Žagarę – juk tai buvo daroma ne pagal lietuvišką, o vokišką tvarką.
„– Bet jūs turėjote žinoti, kokiu konkrečiu tikslu visi žydai buvo perkelti į getą, jūs turėjote žinoti apie tolesnį jų likimą, – I. Urbaitį spaudžia KGB-istai.
– Nežinojau dėl ko jie perkeliami į getą. Maniau, kad žydai tiesiog gyvens vienoje vietoje, kitokių vokiečių tikslų neįžvelgiau.
– Ankstesniame tardyme sakėte, kad žydai į getus perkelti pagal vokiečių teisę, vadinasi jūs žinojote vokiečių teisę ir žydų likimą?
– Apie vokiečių teisę ir įstatymus žinojau tik iš laikraščių, kur teigta, kad žydai gali gyventi tik gete. Bet apie tolesnį jų likimą, kad gete jie bus masiškai sušaudyti, aš nežinojau.
– Jeigu jūs žinojote, kad gestapo jau iki tol šaudė žydus ir vis tiek vykdėte jų įsakymus, vadinasi, esate jų bendrininkas.
– Aš maniau, kad žydams persikėlus į getą jie pagal vokiečių įstatymus bus apsaugoti, kad tuomet baigsis gestapo savivalė, prievarta ir teroras žydų atžvilgiu. Aš nežinau, kokiais tikslais vedini vokiečiai iššaudė gete gyvenančius žydus. Visos tos žmogžudystės, vykdytos vokiečių valdžios, neturėjo nieko bendro su lietuviška savivalda.”
Štai ir atsakymas į svarbiausią mūsų klausimą: I. Urbaitis manė, kad getuose žydams bus saugiau, kad ten baigsis nacių savivalė jų atžvilgiu, kad ten vokiečiai privalės elgtis pagal griežtą vokišką tvarką.
Pirmasis juodą dėmę (tiksliau sakant – pačią juodžiausią) ant Jono Noreikos biografijos dar 1980 m. tėškė į JAV pasitraukęs plungiškis Aleksandras Pakalniškis. Savo atsiminimų knygoje „Plungė“ jis rašė: „Tomis siaubo dienomis vokiečių Plungėje kaip ir nebuvo. Pirmomis karo dienomis jų kariuomenė atėjo ir nuėjo. Pasiliko tik du suskurdę vokietukai, nedidelio ūgio, menkos išvaizdos, be jokių laipsnių. O Plungę tuo tarpu valdė lietuvių karininkų grupelė su komendantu kapitonu Noreika viršūnėje. (…) Į komendantūrą prisistatė vienas iš tų dviejų mizernų vokietukų. Įėjo jis į komendanto kabinetą ir paklausė:
– Ką jūs žadate daryti su žydais?
Komendantas atsistojo, išsitempė prieš tą vargšą vokietį ir atsakė:
– Aš jau daviau įsakymą visus iki vieno sušaudyti.“
Vėliau panašią sceną A. Pakalniškis pakartojo dar keliose savo atsiminimų knygose, tik, keista, vėlesnėse atsirasdavo vis daugiau smulkių detalių – lyg laikui bėgant autoriui gerėdavo atmintis. Pavyzdžiui, 1982 m. išleistoje „Septintoje knygoje“ mizernas vokietukas pavirto „menkučiu, susitraukusiu, tarsi nesveiku vokietuku“, o vokietuko rankos iš susijaudinimo pradėjo drebėti (to nebuvo ankstesniuose prisiminimuose).
Dar daugiau – vėlesniuose prisiminimuose Pakalniškis prisiminė, kad lietuvių žiaurumas žydų atžvilgiu pradėjo taip piktinti nacius, kad šie net nurodę lietuviams „baikit vieną kartą tas žudynes“.
Taigi, Pakalniškis pateikia du svarbius ne tik istorinius, bet ir politinius momentus: lietuviai, o ne naciai organizuoja Plungės žydų žudymą (naciai pagal jį netgi bando žudymus stabdyti), o pagrindinis žudynių organizatorius yra Plungės komendantas kapitonas Noreika. Būtent šiuos Pakalniškio pasakojimus pripažinti realiais faktais ir reikalauja anksčiau minėtas litvakas iš Pietų Afrikos G. Gochinas, padavęs į teismą Genocido tyrimo centrą.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Savo reikalavimuose Centrui G. Gochinas teigia: „A. Pakalniškis sąžiningai atskleidė J. Noreikos ir jo kariuomenės nusikaltimus. 1941 m. liepos mėn. žudynės Plungėje ir Telšiuose vyko kuomet Kauno apygardoje iš viso buvo sustabdytos visos žydų žudynės. Suversti kaltę naciams vokiečiams yra šiuo atveju panašu į jų šmeižimą. Iš Pakalniškio knygų akivaizdu, kad jisai puikus liudytojas, gerai pažinojęs Plungę ir plungiškius, betgi ypač „Lietuvos kariuomenės“ veiklą. Pakalniškis sąmoningai nutyli savo ir savo pažįstamų nusikaltimus ir sąmoningai meluoja, kartodamas LAF mitą, kad žydai padegė Plungę. Visgi, Pakalniškis teisingai atskleidžia lietuvių ir J. Noreikos nusikaltimų esmę“.
Ką Jums pavyko suprasti šitoje minčių raizgalynėje? Kad kaltinti nacius dėl Holokausto Vakarų Lietuvoje, reiškia juos šmeižti? Kad Pakalniškis puikus liudytojas, kuris kartais meluoja, o kartais rašo teisingai? Kaip tuomet atskirti Pakalniškio melą nuo tiesos? Kodėl Gochinas tiki sunkiai įtikėtina Pakalniškio versija, kad Plungėje ir Telšiuose, skirtingai nei kitose nacių užkariautose teritorijose, naciai neorganizavo Holokausto, bet (pagal Pakalniškį) netgi jį stabdė?
Visgi tokiais Pakalniškio „faktais“, kaip ir tokiais Gochino „tyrimais“ tiki ir dalis Plungės inteligentų, juos spausdina savo leidžiamuose leidiniuose (laikraštyje „Saulutė“, Plungės turizmo informacinio centro leidinyje „Plungės žydų takais“). Tuo tarpu Genocido tyrimo centras teigia, kad kiti istoriniai šaltiniai paneigia A. Pakalniškio teiginius: sovietmečiu vykusių bylų metu kaltinamieji ir liudininkai plungiškiai tvirtino, kad tuo metu Plungės miestelio komendantas buvo Povilas Alimas, kad žudynių organizatoriai buvo vokiečiai, o žydų konvojavimui ir sušaudymui ties Kaušėnais vadovavo Alimas ir jo pagalbininkas Pabrėža.
Šioje istorijoje yra dar vienas svarbus momentas: Pakalniškio knygos greičiausiai būtų žinomos tik labai siauram ratui žmonių, jei ne 1984 m. vokiečių savaitraštyje „Der Spiegel“ išspausdintas Plungės žydo Leonido Olschwango straipsnis, kuriame šis taip pat apkaltino lietuvius ir Noreiką savo iniciatyva išžudžius Plungės žydus. Įdomu tai, kad nors pats L. Olschwangas žydų žudynių metu buvo Kaukaze, tad savo kaltinimus parėmė A. Pakalniškio prisiminimais, tačiau straipsnyje nurodė tai, ko nebuvo Pakalniškio prisiminimuose – Noreikos vardą: neva Plungės žudynes inicijavo Jonas Noreika.
Į šį „Der Spiegel“ straipsnį sureagavo JAV lietuvių leidinys „Akiračiai“, savo abejones pareikšdamas pačiam Pakalniškiui. Ir štai ką į tai atsakė Pakalniškis: „Noreikos aš nepažinojau. Jis sėdėdavo gretimame kambaryje. Su juo niekada nesišnekėdavau. Buvau komendatūros tarnautojas. Mano stalas buvo greta jo kambario. Matydavau pas jį ateinančius, girdėdavau šnekantis“ [apie tai, kad komendantūroje dirbo tik kelias dienas ir kad nei karto su „Noreika“ nesikalbėjo, kad nežino jo vardo, Pakalniškis rašo ir savo prisiminimuose]. „O jei kpt. Noreikos giminės patrauktų Jus į teismą už apšmeižimą?“, – klausė Pakalniškio „Akiračiai“. „Jeigu mane trauktų į teismą, sakyčiau: – kokį Noreiką? Nejaugi pasaulyje yra tik vienas Noreika? Nežinau net ar jis buvo vardu Jonas“…
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Visgi Pakalniškis tąsyk nebuvo atviras. 1993 m. su žmona lankydamasis jau nepriklausomoje Lietuvoje plungiškiams jis ir toliau skelbė savo versiją: „Čikagos lietuviai ant manęs labai pyksta dėl to kapitono Noreikos. Jie man sako: Noreika nebuvo Plungėje. Aš jiems sakau: gal jūsų tas Noreika – kitas. Gal jūsų Noreika nebuvo Plungėje. Jie žino, kad tai tas Noreika buvo, bet nežino kaip išsisukti. Kunigas Yla aprašė, kaip jis dvasiškai kentėjo koncentracijos stovykloje. Manau, kad jis bėgo pas partizanus, pasiryžo žūti, kadangi jį sąžinė griaužė…
Nekritiškai žvelgiant Pakalniškio atsiminimai atrodo gana tikroviški ir nuoširdūs – daug pavardžių, jautrūs įvykių vertinimai, apipinti romantiškais jaunystės jausmais. Ir Noreikos pavardę Pakalniškis tikrai ne kartą galėjo girdėti, nes Jonas Noreika Birželio sukilimo metu garsėjo visoje Žemaitijoje, buvo paskirtas Telšių apskrities sukilėlių vadu.
Sunkiau paaiškinti, kodėl Pakalniškis nei karto nesuabejojo savo atmintimi, kodėl taip atkakliai tvirtino tai, ko nenustatė net sovietinė KGB, ką neigė net jo tėvai – taip pat plungiškiai. Štai savo 1987 m. išleistoje knygoje „Saulėlydžio metais“ Pakalniškis rašo: „Prieš išvažiuodama Mirga [dukra Mirga Pakalniškė-Girniuvienė] pradėjo pasakoti man: „Gal tau bus įdomu. Tėvukas šnekėjo apie tave ir tavo knygą. Sakė, kad gal tu užmiršai komendanto pavardę Plungėje. Jis žinąs, kad Noreika nebuvo Plungėje komendantu, kad buvo Alimas. Įrodymas esąs, liudininkai, komunistai knygą apie tai parašę. Aš jam sakiau, kad nesvarbu, ką komunistai rašo, mano tėvelis žino ir jis turi užrašus iš tų dienų. Tėvukas sako, kad gal kas nors jo užrašus pataisė, pakeitė. Ir mamutė pasakė, trumpai ir aiškiai, kad lietuviai žydų nešaudė, kad sušaudė juos vokiečiai“.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
„Akiračiai“ pastebėjo, jog prisiminimuose Pakalniškis mini apie 3 tūkst. nužudytų žydų, tačiau sovietai nurodo 1800, panašiai tiek tuo metu Plungėje ir gyveno žydų. „Akiračių“ paklaustas, kuo remdamasis pateikė būtent 3 tūkst., Pakalniškis atsakė nustatęs iš akies – prieš sušaudymą sinagogoje buvo labai daug uždarytų žydų.
Panašių grubių netikslumų, pritraukimų ar net prieštaravimų galima rasti ir daugiau Pakalniškio prisiminimuose. 1993 m. viešėdamas Plungėje Pakalniškis kalbėjo: „žydų kitoks mentalitetas, jie moka prisitaikyti, jie norėjo prisitaikyti prie naujos [sovietų] santvarkos. Žydai buvo labai laimingi, kad rusai atėjo, nes žinojo, kad vokiečiai išžudys juos. Bet jie buvo geri žmonės, jie nenorėjo lietuvių skandinti“.
Tačiau prieš 13 metų išleistoje savo knygoje „Plungė“ Pakalniškis apie žydų – lietuvių santykius rašė visai kitaip: „Naujajai [sovietų] Lietuvos okupacijai žydai pagalbos ranką ištiesė. Kai buvo suvalstybintos didesnės krautuvės, buvę jų savininkai žydai pasidarė tų krautuvių vedėjais. Nebuvo jie kišami į kalėjimus ar tremiami, kaip daug neturtingesni už juos ūkininkai, iš kurių taip pat buvo atimtas turtas. Ūkininkams skriausti buvo suorganizuota žemės suvalstybinimo ir dalinimo įstaiga, ir tos įstaigos viršininkai buvo žydukai ir žydelkos. Raudonomis žvaigždėmis apsikarstę jie buvo viešpačiai ant žmonių. Žydai, visokie Špicai ir Ickės, sėdėjo ten ir Lietuvos užgrobikams žmones apiplėšti padėjo. Niršo žmonės tai matydami ir keikė žydus. Tai šitaip jie atsilygina Lietuvai už priglaudimą per šimtmečius! Kai pradėjo vežti žmones, žydų išstojimas prieš lietuvius aukščiausią laipsnį pasiekė. Juk kai sunkvežimis su rusų kareiviais atvažiuodavo į kaimą žmonių surinkti, atvažiuodavo kartu ir jaunas žydukas, raudoną žvaigždę prisisegęs. Ir matydavosi, kad rusai kareiviai yra nekalti dėl to, kas vyksta, kad egzekucijos vadovas ir viršininkas yra tas Ickė. Reikia todėl suprasti ir tuos jaunuolius, kurie, jau vokiečiams atėjus, 1941-jų vasarą atsivedė žydų grupę į benzino stoties aikštę ir juos ten lazdomis užmušė. Už tai, kad prieš porą dienų žydai buvo išvežę jų tėvus ir seseris.“
Tad ir vėl tenka klausti: kuriais Pakalniškio pateiktais žydų vertinimais tikėti: 1980 ar 1993 metų?
Kaip pavojinga remtis tokiais žongliruojančiais „faktais“, lengvabūdiškais kaltinimais („nežinau net ar jis buvo Jonas, negi pasauly tik vienas Noreika“), kaip atsargiai turime vertinti sovietines bylas, rodo labai skaudus Broniaus Žvinio atvejis.
1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, molėtiškis Bronius Žvinys sovietmečiu kalėjo du kartus: 1950–1955 m. dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais (1941 metų birželį Lietuvos Laikinajai vyriausybei paskelbus, jog iki sovietinės okupacijos policijoje tarnavę asmenys privalo grįžti į savo buvusias tarnybos vietas, B. Žvinys liepos pradžioje sugrįžo į Vilniaus miesto policijos 7-ąją nuovadą) ir 1966–1975 m. dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir neva dėl dalyvavimo Holokauste.
Antroje B. Žvinio byloje net penki asmenys teigė buvę Molėtų žydų žudynių vietoje, užkasdavę ten sušaudytus žmones, ir liudijo neva B. Žvinys asmeniškai šaudė mirčiai pasmerktus vaikus, moteris, vyrus. Vienas jų net nurodė, kad B. Žvinys neva turėjo rusišką šautuvą. Tiesa, kiti penki bylos liudininkai tvirtino priešingai: Žvinys nedalyvavo Molėtų žydų žudyme (įvairiais duomenimis Molėtuose buvo nužudyta nuo 700 iki 1200 žydų), nes tuo metu gyveno ir dirbo Vilniuje. Sovietinis teismas, aišku, patikėjo pirmais penkiais liudytojais.
Atkūrus nepriklausomybę B. Žvinys Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo reabilituotas abiejose bylose: 1991 m. reabilituotas dėl tarnybos policijoje vokiečių okupacijos metais, o 1992 m. – dėl dalyvavimo 1941 m. sukilime ir dėl dalyvavimo Holokauste.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Tačiau 2010 m. Aukščiausiasis Teismas B. Žvinį dereabilitavo, t. y. panaikino jo ankstesnę reabilitaciją, nes „B. Žvinys, būdamas Molėtų valsčiaus lietuvių pagalbinės policijos nariu, vykdė ne tik užduotis, duotas jam, kaip viešosios policijos pareigūnui, bet savo veiksmais prisidėjo prie vokiečių okupacinės valdžios vykdomų nusikaltimų žmoniškumui“.
Šį savo sprendimą AT priėmė remdamasis sovietinio teismo surinktais įrodymais, taip pat neatsižvelgė į tai, kad tardomam Žviniui buvo taikoma fizinė ir psichologinė prievarta (tą liudijo ir pats Žvinys, ir jo žmona bei dukra, per pasimatymą kalėjime mačiusios jo veide mėlynę). Tokią prievartą draudžia JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, o pagal tarptautinę teisę tai reiškia, kad sovietinis teismo procesas buvo neteisingas ir neteisėtas, tad jo metu surinkti įrodymai laikytini niekiniais.
Visgi Genocido tyrimo centro darbuotojams atradus dokumentą, pagrindžiantį, kad B. Žvinys Molėtų žydų šaudymo metu tikrai buvo Vilniuje ir niekaip negalėjo dalyvauti žudymo procese, 2018 m. birželio 13 d. Aukščiausiasis Teismas dar kartą Bronių Žvinį reabilitavo (t. y. de-de-reabilitavo).
Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis ir prof. Vytautas Landsbergis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Balandžio 16 d. Vilniuje Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta nauja žurnalisto, publicisto, istorijos tyrinėtojo Vidmanto Valiušaičio knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“. V. Valiušaičio veikale – rimtos diskusijos istorinėmis temomis su Amerikos lietuvių istoriku, advokatu dr. Augustinu Idzeliu (1942-2018).
Šiame videoreportaže portalas slaptai.lt skelbia dar vieną prof. Vytauto Landsbergio komentarą. Taigi: kodėl negalima kalbėti apie nacių ir sovietų bendradarbiavimą; kodėl ignoruojamos Antrojo pasaulinio karo metais patirtos lietuvių kančios ir netektys?
Seime kilo diskusijos dėl vadinamųjų Georgijaus juostelių uždraudimo. Konservatoriai pateikė projektą, kuriuo siūloma Georgijaus juosteles priskirti prie nacistinių ir komunistinių simbolių, kurių platinimas Lietuvoje būtų ribojimas. Už juostelių platinimą ir naudojimą būtų taikoma administracinė atsakomybė.
Teikiamame projekte siūloma, kad Georgijaus juostų platinimas, naudojimas susirinkimuose ar kituose masiniuose renginiuose arba kitoks demonstravimas užtrauktų baudą nuo 150 iki 300 eurų.
Seimas po pateikimo projektui pritarė. Iš užsiregistravusių 76 Seimo narių už buvo 41, prieš – 10, susilaikė – 25. Tolesnis projekto svarstymas numatomas rudens sesijoje.
Projektą pristatęs konservatorius Laurynas Kasčiūnas pabrėžė, kad Georgijaus juostelės jau kelerius metus yra tapusios Rusijos imperializmo simboliu.
Pasak politiko, šio simbolio raiška suintensyvėjo 2005 metais, kai Kremlius šventė 60-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines, o esminis juostelių propagavimo lūžis yra susijęs su Rusijos intervencija į Ukrainą.
L. Kasčiūnas pabrėžė, kad šiuo metu Georgijaus juostelės tapo prorusiškų jėgų ir Rusijos imperializmo atpažinimo ženklu. Politikas ragino sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuri pastaraisiais metais uždraudė Georgijaus juosteles.
„Šis simbolis kursto tautinę nesantaiką, kursto tam tikras įtampas visuomenėje“, – apibendrino konservatorius.
Tačiau projekto siūlymą ne visi Seimo nariai įvertino palankiai.
„Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys Algimantas Dumbrava dvejojo, ar verta tokį draudimą taikyti, nes Georgijaus juosteles nešioja vyresni žmones, turintys, anot jo, kitokį mąstymą.
„Tie žmonės, kurie kariavo, gal kažkaip kitaip supranta tą gyvenimą, tą pasaulį. Ir mes bandysime tą mąstyseną kažkaip perlenkti“, – svarstė politikas.
Ironiškai į tokį konservatorių siūlymą sureagavo socialdemokratas Algirdas Sysas, pasiūlydamas uždrausti ne tik juosteles, bet ir visą Rusiją.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys Zbignevas Jedinskis nelogišku vadino projekto siūlymą ir, interpretuodamas istoriją, paragino išsilaisvinti ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų sovietinės sistemos funkcionierių.
„Karą laimėjus sąjungininkams kartu su Sovietų Sąjunga, Lietuva netapo nepriklausoma, bet valstybės valdyme lietuviai dalyvavo. Visi pirmieji Lietuvos komunistų partijos pirmieji sekretoriai buvo lietuviai. Atgavus nepriklausomybę beveik visi tie patys patriotai ir funkcionieriai liko prie valdžios. Tai pradėkime šį pavėluotą išsivalymą ne nuo simbolių, bet nuo gyvųjų okupacinės valstybės funkcionierių kagėbistų ir komunistų“, – sakė politikas, ragindamas leisti toliau naudoti Georgijaus juosteles.
Lietuva – isterikų žemė. Kažkaip porą vakarų buvo nuobodu patapę. Rinkimų spazmai atlėgo. Ir ką gi dabar su bokalu prie teliko veikti? Ką mylėti, o kam linkėt pražūties amžinosios?
Bet pagaliau sulaukėm eilinio traukulių priepuolio. Lietuvoje siautėja diktatūra! Kitaminčius persekioja! Mūsiškius muša!
Analizuoti kuoktelėjusių putinofilų „kitamintiškumą“ gali tik pusprotis.
„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje”, – istorikė Ingė Lukšaitė.
Kai buvau studentas, Vilniuje lankėsi mano dėdienė su mažamete dukrele, mano pussesere. Mergaitę ji atvežė pas daktarą. Kai iš Žvėryno prospektu važiavome pro Lenino aikštę, pusseserė, sėdėjusi prie lango kairėje pusėje, staiga garsiai sušuko: "Mamyte, va dievulis!"
Visi keleiviai garsiai nusikvatojo. Vaikai kartais taip pasako, kad geriau nesugalvosi. Tas "dievulis" nuo 1953 m. ilgai ranka rodė į aukščiausią ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje pastatą, "nuo kurio net Sibiras matėsi". 1990-aisiais tas "dievulis" minios akivaizdoje pakilo į dangų, palikdamas tvirtai į Lietuvos žemę įaugusius batus.
Nuo to laiko Lenino aikštė jau ne Lenino, o Lukiškių. Tais laikais Lukiškėmis buvo vadinamas pastatas, kurio ne kiekvienas galime išvengti (Juk sakoma: niekas neapdraustas nuo tiurmos, ligos ir ubago lazdos). Nuo to laiko Lukiškių aikštė tuščia. Kartais atsiranda koks paminklas "dievukui" iš smėlio, kartais – Gedimino stulpai iš šiaudų… Bet smėlis byra, o šiaudai dega. Ši dykvietė Vilniaus centre vis dažniau vadinama ne Lukiškių aikšte, o Lietuvos gėda. Jau trečias dešimtmetis ją rekonstruojame, puošiame pažadais ir ketinimais, nevaisingais konkursais, o ji tebestovi dar vis – apleista, paniekinta…
Kasmet, jau daugiau nei du dešimtmečius, daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, užsienio šalyse, su šventu jauduliu savo širdimis lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą, jų prieigas.
Nors skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kaip visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis) tuomet buvo vieninga savo siekiais, tarpusavio pagarba.
Vakarėja. Neries krantinėje šalia Karaliaus Mindaugo tilto Vilniuje – šurmulys. Prie medinių plokščių garažo formos pastato būriuojasi kelios dešimtys jaunų žmonių. Jie visiškai nepanašūs į agresyvius chuliganus, vakarais besišlaistančius po miestą. Jie nepanašūs ir į nesąmones šūkaliojančius narkomanus, pamėgusius stoties rajoną. Vaikinų ir merginų bendravimo, elgesio manieros byloja, kad jie – išsilavinę, ragavę mokslų. Tiesa, kai kurių į krantinę atėjusiųjų išvaizda greičiausiai nepriimtina bent jau vyresniosios kartos lietuviams. Omenyje turiu arba demonstratyviai ilgus, arba demonstratyviai trumpus plaukus, iki nepadorumo apsmukusius džinsus bei auskarus, suvertus kur papuola – ausyse, lūpose, antakiuose.
Nepaisant apgaulingos išvaizdos rugsėjo 29-osios vakarą į krantinę jaunuomenė atėjo išskirtinai rimtam užsiėmimui. Susirinko ji paklausyti diskusijos, ar Lietuvoje įmanoma nepolitizuota istorija ir ar du dešimtmečius skelbiama “vienintelės teisingos istorijos” versija iš tikrųjų yra vienintelė. Diskusijos iniciatorius buvo LUNI, kurį iššifravus į lietuvių kalbą gautume žodžius “Laisvasis universitetas”. Pagrindiniai diskusijos dalyviai buvo istorikai Domininkas Burba ir Mindaugas Pocius.
