Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Delfi.lt TV studijoje prieš kelias dienas buvo vėl pakalbintas Marius Ivaškevičius. Stebėjau šią laidą nuo pradžios iki pabaigos, prisikaustęs prie ekrano.

Kalbama čia buvo apie kūrybą, skandalus, kitus dalykus, tačiau dominavo tema, kad štai n-taisiais mūsų eros amžiais tamsioje lietuvių tautoje ištryško kolosalus šviesos stulpas, užgimė toks šviesos kunigaikštis  M. Ivaškevičius. Anąjį kalbinantis pataikūniškas žurnalistas niekaip negalėjo atsistebėti – kaip tokioje pelkėje, kur gyvena tamsi liaudis, kažkokie kaukai, nei iš šio, nei iš to stebuklingai išdygo dvasios milžinas, podraug žiūrovams leidžiant lengvai, kad tik didžiausi tamsuoliai gali priekaištauti laisvojo žodžio titanui, tokiu būdu neva užsimodami prieš žodžio laisvės šventenybę. M. Ivaškevičius atlaidžiai leidosi būti garbinamas, dėl savo širdies gerumo, kaip buvo matyti, suteikdamas mums didžiulę (nepelnytą?) garbę pabendrauti bent per atstumą.

Be visa ko kito, M. Ivaškevičius paporino, kad atėjo laikas mums į partizaninį pokario pasipriešinimo okupantui karą pažiūrėti šaltai, vengiant verksmingo tono, atsisakant pretenzijų supaminklinti to karo herojus. Kadangi šis rašytojas yra taurių manifestacijų, skirtų pagerbti Holokausto aukas, organizatorius, paklausinėkime jo dar ir to – ar ir į  Holokausto atminimą anas būtų linkęs žiūrėti šaltai, blaiviai mėsinėdamas įvykį.

Ne aš dabar savo rizika nusprendžiu sugretinti tarsi ir nesugretinamus dalykus, o yra taip, kad dažnai tie patys žmonės, kurie jaučia pareigą suniekinti Lietuvos partizaninį judėjimą, iš kitos pusės, yra pirmose gretose tų, kurie ragina mūsų širdyse pastatyti memorialą, skirtą atminti žydų tautos tragiškai lemčiai? Atrodytų, kad šios temos yra nesusisiekiantys indai, nevienarūšiai reiškiniai, nežiūrint to tragizmo, kuris baisiausiais pavidalais prasikiša tiek vienu, tiek kitu atveju, tačiau, kaip matome, yra mėgėjų skirtingas temas pritemti vieną prie kitos.

Holokausto industrija. Norman G. Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Suprantama, kodėl šias temas į vieną visumą rišo toks Efraimas Zurofas, partizanų šmeižimu siekdamas išbalinti sadisto Nachmano Dušanskio mundurą, tačiau taip ir lieku nesupratęs to, kodėl savo jautrumą sugebėję pademonstruoti holokausto atminimu žmonės apie Lietuvos  partizaninį karą kartais tuo pačiu skalija taip nepagarbiai, kad net užgniaužia kvapą. Pats laikas prisiminti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas Strasbūre konstatavo, jog Lietuvos partizanų persekiojimas ir žudymas yra lietuvių tautos genocido apraiška, o tai savo ruožtu reiškia, kad pokario laisvės kovotojų gero vardo niekintojai stoja tautos genocido organizatorių pusėje.

E. Zurofas yra išprotėjęs žmogus, jeigu patikėtume Rūtos Vanagaitės žodžiais, kada ji kartą viešai prasitarė apie savo buvusio sugyventinio požiūrį į lietuvius, – anas yra pavojingas psichinis ligonis. Tačiau, prisimename, dar taip neseniai tas visiškai pamišęs žmogus Lietuvoje kojos spyriu atidarinėdavo duris į aukščiausiųjų valdininkų kabinetus.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

O vis dėlto lietuvių tauta toli gražu nėra tamsi liaudis, jeigu ji sugeba taip vikriai atpažinti tokių herojų kaip M. Ivaškevičius falšą. Iš tiesų, kaip atrodo, M. Ivaškevičiaus savitumą visų pirma liudija jo sugebėjimas užauginti falšą iki dangaus. Jeigu norite, tai yra falšo dramblingumo arba dramblingo falšo reiškinys. Užkliūva ne šio rašyto noras pagerbti Holokausto aukas, – ginkDie!, – o demonstracinė teisuolio poza. Galų gale net ir tamsiai liaudžiai duota suprasti tikrąją vertę tų pasirinkimų, kai Holokausto tema yra eksploatuojama siekiant užsitikrinti kontraktus, kai dar svarbiau nei talentas, siekiant įtakingų žmonių postsovietiniame pasaulyje pripažinimo, užsimanius tapti pageidaujama figūra imperijos teatriniame ir literatūriniame pasaulyje, yra tam tikras elgesio kodas. Visose imperijose žydiškoji terpė būdavo  intelektinės oazės subkultūra, tačiau mus liūdina faktas, kad M. Ivaškevičiui užkopti ant pirmosios karjeros pakopos, pelnyti TERPĖS pripažinimą buvo leista tik jam pademonstravus savo atsainumą lietuviškosios terpės vertybių atžvilgiu.

Buvau užsimojęs trūks plyš perskaityti romaną „Žali“, tačiau  prisiversdamas perleidau pro akis tik 60 psl., daugiau neįstengiau, nesugebėjau. Neturiu tikslo suniekinti kieno nors kūrybines pastangas, tačiau tiesiai šviesiai pasakysiu, kad niekados niekur kitur nesu matęs tokio prėsko teksto kaip šie vargani 60 psl. Kas be ko, nesu išlavinto skonio skaitytojas, tačiau skaitant tokius tekstus man vis tik knieti garsiai sušukti, kad rašytojas tuščiai gaišta laiką, geriau anas eitų kasti griovių. Būna, kad imi į rankas žaižaruojantį kaip įkaitinta žarija tekstą, bijodamas nusideginti, o 60 psl. „Žali“ dialogų pasirodė savaime negyvas, žalias tekstas, iš tiesų tarsi besiprašantis kažkokio naujo gyvybės įpūtimo, tarkime, pastatymo teatre arba paįvairinimo keiksmažodžiais. Paprastai  savo laisva valia aš vis tik renkuosi skaityti tuos autorius, kurių tekstai jau savaime yra pastatymas, teatras.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Nesuprantu savo silpna galvele, būdamas gojus, kaip tai yra padaroma techniškai, tačiau sunku būtų paneigti prasikišantį faktą, kad nuo a.a. Leonido Donskio vadovavimo laikų Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija palaipsniui keitė savo orientaciją, vis akivaizdžiau pereidama nuo lituanistinių vertybių puoselėjimo uždavinio prie užsiangažavimo semitinių vertybių labui.

Kaip kalbant šia tema neprisiminsi Marko Zingerio, kuris vienas iš pirmųjų stojo ginti lėkštų tautininkų puolamą „Žali“ autorių. Žinia, M. Zingeris priklauso tai žydų tautybės frakcijai, kurie bando prakišti versiją, jog Holokaustą pasaulyje sukėlė lietuviai. Būtent. M. Zingeris su dideliu įtaigumu ir apibendrinimo užmoju yra viešai papasakojęs istoriją, kad neva tik užėmus vokiečiams Kauną, kažkoks lietuvių tautybės kaunietis iškart atitempė į gestapą priduoti savo kaimyną žydą, už ką nuo gestapininko gavo spyrį į užpakalį ir buvo išvadintas lietuviška kiaule. Tokie štai taurūs būdavo gestapininkai, o lietuviai visais laikais buvo ir liko kaulėmis, ar kaip nors kitaip dar būtų galima suprasti šią poringę?

Tas pats M. Zingeris yra pasidalijęs savo įspūdžiais iš viešnagės Izraelyje, kad neva čia prostitutėmis dirba išimtinai tik lietuvės. Man iš tiesų yra keblu kvėpuoti tuo pačiu išlaisvintos tėvynės oru („Aš dūstu“), kuriuo kvėpuoja ir M. Zingeris, ne todėl, kad anas būtų žydas, o tik dėl to, jog šis  žydų tautybės rašytojas yra pati nešvankybė, nešvankybės gyvasis įkūnijimas. Už nešvankybę atsilygindamas nešvankybe, aš dabar jo paklausiu – kodėl žydų tautybės kovotojai, ar tai būtų sovietiniai partizanai, ar KGB tardytojai, kartas nuo karto savo tiesas puldavo įrodinėti kastruodami į jų nagus patekusius priešininkus? Ar tai kaip nors, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra susiję su populiacijoje gyvuojančia apipjaustymo tradicija? Ką šia tema galėtų paporinti, pavyzdžiui, psichoanalitikas?

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Prisiminkime ir kitą garsų lietuvių istorinės sąžinės masažuotoją, tokį štai Arkadijų Vinokurą. Šis žmogus nepavargdamas budi mūsų sąžinės sargyboje ir plėtoja Holokausto temą, tik ištaikęs mažiausią progą užsipulti lietuvius. Bėda ta, kad ponas Arkadijus dažnai ima ir apsimeluoja. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tik visiškai neturintis vaizduotės žmogus nesugeba ilgai, pernelyg ilgai suprasti to, kokia apgailėtina yra kitos tautos sąžinės masažuotojo misija.

Kaune jau ne pirmi metai veikia Sugiharos fondas (taip pavadintas  japonų diplomato, gelbėjusio žydus, garbei), kuris skelbia kasmetinę Tolerancijos žmogaus nominaciją ir skiria premiją, pastaruoju metu vadinamą Leonido Donskio premija. Ar ir šito fondo tauria veikla dabar bus kviečiama suabejoti, – klausiate. Tik didžiausias niekšas taip galėtų pasielgti, ne kitaip!

Iš tiesų, kai iškyla kalba apie šį fondą, man sunku nuslėpti savo sumišimą. Tai yra garbingo žmogaus vardu pavadinta garbinga visuomeninė iniciatyva, o fondo veikloje dalyvauja (ar dalyvavo) keli iškilūs Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, suteikdami fondui žaižaruojančią intelektualumo aurą.

Tačiau Sugiharos fondo veikla visų pirma yra siejama su garsia Lietuvoje Garbaravičių pavarde. Jeigu negirdėjote, „Garbaravičiai“ Lietuvoje yra labai graži turtingų, išsilavinusių, įtakingų, tiesiog neįtikėtinai simpatiškų žmonių giminė, kuri, be visa ko kito, Lietuvoje užkūrė Rusijos elektros energijos pardavimo tarpininkavimo verslą. Kaip žinome, dujų ūkyje toks tarpininkas ilgą laiką buvo Viktoras Uspaskichas, o elektros energijos ūkyje Rusijos pardavimų tarpininkavimo verslą visą laiką kontroliavimo garbingieji Garbaravičiai. Kad ir kaip būtų, tokiai tarpininkavimo misijai, regis, Rusijai reikėjo ne šiaip verslininkų, o žmonių, turinčių politinės įtakos svertus savo rankose.

Faktas, kad Lietuva galop pasistatė dujų terminalą, rodo, jog V. Uspaskichas su savo tarpininkavimo misiją pralaimėjo. O tai, kad Lietuva nepasistatė savo AE, rodo, kad čia pralaimėjome mes visi, be to, pralaimėjome dar labiau nei buvo galima tikėtis. Astravo tiksinti bomba yra tokio mūsų pralaimėjimo manifestacija.

2019.03.25; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei nebūtų Ivaškevičiaus, jį būtų vertėję išgalvoti… Nes būtent jo dėka jau ilgą laiką netyla diskusija apie problemas, kurias mūsų vartotojiškoje visuomenėje bevelijama nutylėti, ignoruoti, apsimesti, jog jų jau nebėra, kaip nebėra kolūkių, planinės ekonomijos ar komunizmo statytojo moralinio kodekso… Kad nebėra priešpriešos tarp stribų palikuonių ir partizanų, tremtinių, politinių kalinių palikuonių.

Bet tos problemos, kaip ir priešiškumas tarp laisvės kovotojų ir okupantams tarnavusių stribų  – tebėra, kaip tebėra ir pavojus Lietuvai vėl būti įtrauktai į „priklausomybę“ nuo didžiųjų, grobuoniškų, imperinio sindromo apsėstų kaimynų valios ar malonės. Todėl niekur nedingsta klausimas: kurią Lietuvą rinktis kūrėjui, rašytojui, režisieriui, pasiryžusiam gvildenti būtent šituos istorijos aspektus, o ne, sakysime, drugelių poravimosi ar top modelių „sunkaus“ gyvenimo peripetijas.

Renkasi kūrėjas, renkasi ir kūrybos produkto vartotojas. Kai deklaruojama kūrėjo laisvė vaizduoti, ką nori ir kaip nori, tenka pripažinti ir vartotojo teisę „vartoti“ tik tai, kas jam priimtina, bei kritikuoti, atmesti tai, kas nepatinka, nepriimtina…

Vertinant M. Ivaškevičiaus kūrybą, išryškėjo kelios grupės diskutuojančiųjų.

Vieni beatodairiškai gina kūrėjo teisę į niekuo, nei sąžine, nei tiesa neribojamą laisvę. Šitoje stovykloje daugumą sudaro patys kūrėjai. Jei panaši diskusija vyktų Seime ar kokios nors savivaldybės Taryboje, procedūrinės taisyklės reikalautų šitos grupės atstovams nusišalinti nuo sprendimo priėmimo, nes išryškėtų vadinamieji „privatūs“ interesai, kurie dažniausiai sunkiai suderinami su visuomenės interesais. Bet kultūros erdvėje galioja kitos taisyklės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Kiti ne mažiau energingai gina nuomonę, jog kūrėjas gyvena ne tik kultūrinėje, bet ir pilietinėje erdvėje; jis – lygiavertis savo tautos, savo pilietinės bendruomenės narys, kaip ir tie, kurie žiūri, skaito, klausosi sukurtų kūrinių, todėl jam, kūrėjui, privaloma viskas, kas privaloma artojams, inžinieriams, mokytojams, policininkams, teisėjams ar lakūnams. Vadinasi, ir kūrėjo laisvė baigiasi ten, kur prasideda „kito nosis“, mano sąžinė, todėl savo kūriniais jis neturėtų šmeižti, skaudinti, įžeidinėti savo bendruomenės, savo visuomenės narių, t. y., turėtų galvoti apie savo kūrybos pasekmes ir prisiimti asmeninę atsakomybę už jas.

Šitie reikalavimai ypač opūs literatams, poetams, prozaikams, nes žodis ne tik žeidžia, bet ir žudo.

Pagaliau, yra ir trečioji grupė, kuri renkasi katino Leopoldo poziciją: „Gyvenkime draugiškai“.

Jie – taikytojai, aštrių kampų glaistytojai, etinio, nacionalinio ir/ar socialinio gaisro gesintojai. Tai labai reikalinga grupė, primenanti mums, kad visi mes – tos pačios žemės, tos pačios tautos vaikai, siejami tos pačios istorijos. Tik – su skirtingais norais ir skirtinga vertybių sistema. Tik… Tik?!

Liudvika Pociūnienė portale Bernardinuose.lt  rašo: „Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti.“ Ir žvalgosi, sąžiningai mėgindama pamatyti, ką iš nacionalinės premijos sukelto skandalo išmoko skandalo herojus M. Ivaškevičius: „Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti…“

Gražu, bet naivu buvo tikėtis, kad kas nors iš „pritarėjų“ patartų nusivalyti purvą: juk jie to purvo nemato ir nenori matyti.

Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.

Pritariu kiekvienam L.Pociūnienės žodžiui, kai ji teigia: „Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės.“

Aš tą mintį būčiau išsakiusi tiesmukiškiau: „Kūrėjo laisvė yra ne beribė, o apribota atsakomybe prieš žmones, kuriems jis kuria, ir prieš savo sąžinę – jei jis ją turi“.

Bet kiek bediskutuotume apie kūrėjus, jų laisves ir atsakomybes, visada atsiras žmonių, kuriems nevaržoma kūrėjo laisvė yra svarbiau, nei kokios nors visuomenės grupės pageidavimas „neteršti to, kas šventa“. Ir juos galima suprasti, prisiminus neseną mūsų istoriją bei tas moralines bei juridines „nuospaudas“, kurias kūrėjams pritrynė sovietų valdžios vykdyta  cenzūra.

Kur kas sunkiau suprasti kūrėjams premijas skirstančias komisijas, ypač jei premija – Nacionalinė!

Prisiminkime, kam ir už ką skiriamos Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos: premijos kasmet skiriamos „siekiant skatinti kūrėjų kūrybą, įvertinti reikšmingiausius kultūros ir meno kūrinius“. 

Taigi, dabar žinome, kad ir M. Ivaškevičiui, postmoderniajam kūrėjui, premija skirta ne tik už jo pastarųjų metų indėlį į teatro repertuarą ir pan., kaip skelbia Komisija, bet kad būtų skatinama jo kūryba, neįvardijant konkrečių kūrinių. Vadinasi, skatinamas ir skandalingasis romanas „Žali“, ir ne mažiau skandalinga pjesė „Madagaskaras“.

Beje, vėliau jau ir pats autorius prisipažino, kad kai ką būtų rašęs kitaip. Vadinasi, pripažįsta, kad būta nusižengimų, kurių, sulaukęs brandesnio amžiaus, jau nekartotų.

Bet gerbiamai Komisijai tai neįdomu. Kaip ir neįdomu, kurias M. Ivaškevičiaus kūrybos kryptis, menines priemones, pasirinktą koncepciją ji paskatino premija. Komisijos nariai, matyt, gyvena savo ypatingai sterilioje erdvėje, laisvoje nuo politinių ir/ar kūrybinių aistrų, diskusijų, laisvoje nuo etinių ir pilietinių įsipareigojimų visuomenei, kurios lėšomis – mokesčių mokėtojų pinigais – pagiriamasis žodis tampa realia, sąskaita banke išreiškiama, ir todėl labai veiksminga skatinimo priemone – premija.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Komisijos nariai nepastebėjo ir to, kokia daugybė žmonių pagarbiai lydėjo į paskutinę amžinos ramybės vietą Adolfo Ramanausko – Vanago palaikus, nieko negirdėjo, kad 2019 metus Seimas paskelbė generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais. Antraip vargu ar profesorė Viktorija Daujotytė, taip subtiliai jaučianti visus padorumo ir nepadorumo atspalvius ir nevengianti apie tai pakalbėti, vargu ar būtų pritarusi skirti premiją ir tuo skatinti autorių, nužeminusį būtent šį partizaną ir jo žygdarbį.

Komisijai tikriausiai nė motais, kaip visuomenė vertina jos pasirinkimą. Arba „motais“ tik tie vertinimai, kurie sutampa su jos pačios pa(si)rinkimu. Žinoma, nestinga karščiausių Komisijos šalininkų – provokacijas mene pamėgusių kūrėjų klano atstovų. Ir jiems ne keista, kad karščiausi M. Ivaškevičiaus kūrybos gerbėjai – Rusijoje, kaip R. Vanagaitės – Izraelyje?

Netrūksta simpatijų partizanų kovos vertinimui rusų smogiko akimis ir čia, Lietuvoje. Kaip rašo fb komentatorė Aida Podinskaitė, „Yra ir lietuvių, kurie papildo tas gretas. Bet tada nebesistebi. Plius tas reikalas, kad mes į daug ką žiūrime savo tėvų akimis. O jei tėvai buvo tikri homosovietikus? Arba stribai?“

Tai ką gi paskatino premija M. Ivaškevičiui? Ogi – neapsakomai platų požiūrį į Antrojo pasaulinio karo peripetijas ir pasekmes Lietuvoje, kai lygia dalimi godotinas ir rusų okupantas, susibroliavęs su stribais, ir pats save gyvuliškoms gyvenimo sąlygoms pasmerkęs didvyris-partizanas; ir bukas prievartautojas, ir savo gyvybę už tėvynės laisvę ryžęsis paaukoti mokytojas-inteligentas. Ir tik todėl, kad  likimas juos suvedė tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje? Šito pakanka? O jų veiksmų prasmė, tikslas – nesvarbu?

Ko gero, po pasaulį jau klajoja kūriniai, kuriuose stalininės represijos, jų išbadėjusios, iškankintos, lagerių utėlių apgraužtos aukos vaizduojamos budelių – gal Jeršovo, gal Berijos akimis. O į krematorijus varomus žydus žvelgia paniekos ir neapykantos kupinos akys jų sargybinių vokiečių, kuriems Hitlerio propaganda „išaiškino“, kad dėl žydų kaltės tokios mažos vokiečių darbininkų algos, tokia primityvi jų buitis. O jei kas pasipiktintų tokiais kūriniais, visada atsiras itin tolerantiškas skaitytojas, kuris patars jiems, kaip patarė man dėl Ivaškevičiaus „Žalių“:  „Tiesiog. Įsijunkim EMPATIJĄ. Atskirkim autorių nuo HEROJAUS.“

Aš, žinoma, pasidomėjau: empatiją – kam? Herojui rusui, okupantui, kurio akimis  partizanai – gyvuliai, gyvenantys gyvuliškomis sąlygomis, po žemėmis, kurių visas gyvenimas telpa erdvėje tarp išmatų ir spermos? Ar tikrai lietuvį skaitytoją, mūsų vaikus „praturtino“ TOKS žvilgsnis į skaudžiausią mūsų istorijos laikotarpį? Padėjo suprasti, kodėl anuomet jauni žmonės rinkosi tokį nužmoginantį gyvenimą? Padėjo suprasti partizanų aukos ir kančios prasmę?

Atsakymo nesulaukiau.

O gal kas nors galvoja, kad nebemodernu kalbėti ir rašyti apie veikėjų veiksmų, poelgių paskatas, tikslus, prasmę jų pačių ir juos gerbiančios tautos akimis?

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje. LGGRTC archyvo nuotr.

Gal galvoja, kad gyvename steriliame pasaulyje, kur nebeliko nei priešų, nei draugų, nei agresorių, nei aukų, todėl nebereikia patriotų, nebereikia narsuolių, autoritetų, herojų, nebereikia patriotizmo pavyzdžių, kurie įkvėptų ir mus, o gal mūsų anūkus pavojaus valandą pasmerkti save kančiai, vargui, žūčiai – vardan tautos laisvės?

Tomas Venclova, advokataudamas M. Ivaškevičiui, aiškina, kad „rimti kultūrininkai nusipelno savo kraštui ne mažiau negu partizanai ar rezistentai ir tikrai daugiau negu rėksmingi politikai“.

Galima būtų sutikti, jei kalbėtume apie tikrai „rimtus“ kultūrininkus, o ne apie Ivaškevičiaus tipo istorijos spekuliantus, kuriems, pasak K. Sajos, tiesa nereikalinga.

Partizanai buvo žmonės. Ne šventieji. Bet šventas buvo tikslas, kurio jie siekė, dėl kurio kovojo, kentėjo šaltį, badą, purvą, ir dėl kurio žuvo.

Pasėsim vėją, leisim žeminti laisvės gynėjus – anksčiau ar vėliau pjausim nelaisvę.

2019.02.25; 07:31

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Romano „Žali“ autorius Marius Ivaškevičius po ilgoko laiko, kai Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos visuomeninės patriotinės organizacijos, pradedant 2018- 12-06, pareiškė protestą, kad jam nebūtų skirta Nacionalinė literatūros ir meno premija, pasijuto “medžiojamas žvėries akimis“. Prie jo, gindami medžiojamąjį, stojo mūru Lietuvos rašytojų sąjunga, buvęs jos ilgametis pirmininkas Antanas Jonynas (jo tėvas 1952 m, parašė eiliuotą laišką „Draugui Stalinui“), Dramos teatras (direktorius Martynas Budraitis, įžymiojo sovietinio laikų filmo „Niekas nenorėjo mirti“ aktoriaus Juozo Budraičio sūnus – Paleckių giminės atstovai), na ir galų gale į Lietuvą šiomis dienomis atsikraustęs 2000 metų Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova (jo tėvas ir dėdė Petras Cvirka važiavo į Maskvą atsivežti Stalino saulės).

Pastarasis, dar 2017 m. spalio 29 straipsnyje „R.Vanagaitės pjudymas labai primena sovietinius laikus“ ir 2019-01-29 D.Puslio straipsnyje „T.Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių ne vienintelis atvejis“. M. Ivaškevičiaus už romaną „Žali“ „medžiojimas“ ir T.Venclovos straipsniuose su panašiais pavadinimais R. Vanagaitės ir M.Ivaškevičiaus“ pjudymas“, mums yra sunkiai suvokiamas. Atvirkščiai, be jokio pagrindo užsipuolami kaip sovietiniais laikais patriotiškai mąstantys žmonės, partizanai, išniekintųjų romane partizanų ir partizanių artimieji. T.Venclova tiesiai ir sako: „patriotai“ temoka ir tenori kaltinti, žeminti, nepaisyti logikos grandžių, iškraipyti ir nutylėti faktus, o pirmiausia rėkti ir skelbti priešininkus svetimų valstybių agentais, kuriems nėra vietos tėvynėje, o jeigu tai tik už grotų. Įžymusis disidentas vadina mus patriotiškai mąstančius siaurakakčiais fanatikais ir dažniausia apsišaukeliais ir veidmainiais. Jis dar gi mus moko, kad partizanų kanonizacija gali mums pakenkti, nes jokie didvyriai nebūna šimtaprocentiniai šventi ir kviečia nepamiršti fundamentalios Mindaugo Pociaus studijos „Kita medalio pusė“, kurioje vadovaujamasi sovietinių archyvų medžiaga.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Kažkodėl M.Ivaškevičius nieko nerašo apie jų seksualines fantazijas, menkumą, žiaurumą… Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Pastarojo straipsnio pabaigoje T. Venclova solidarizuojasi gindamas M.Ivaškevičių su Lietuvos rašytojų sąjunga, Dramos teatru, o su Vytautu Landsbergiu, neigiamai įvertinusiu romaną „Žali“, griežtai nesutinka.Taigi nemedžiodamas žvėries žvilgsniu ir nieko nepjudydamas teikiu atsaką į mums teikiamus įžeidimus. Norėčiau pradėti  teiginiu: „Nuvainikuokite didvyrius ir jūs demoralizuosite visą Tautą“. Taip ir daro romano „Žali“ autoriaus gynėjai. Nacionalinė literatūros ir meno premija M. Ivaškevičiui skiriama tokiu metu, kai LRS 2018-06-30 nutarimu 2019 metai paskelbti Jono Žemaičio metais. Be to, mūsų valstybė 1992-02-12 Įstatymo 3 straipsniu pripažino, kad 1949 metų vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas. Mūsų valstybė garbingai pažymės Deklaracijos 70 metų sukaktį. Siūlyčiau pradedant knygos autoriui, T.Venclovai ir kitiems besiruošiantiems ginti romaną „Žali“, ar yra deklaracijoje nors vienas užgaulus žodis okupacinei ir marionetinei valdžiai. Labai taikliai 16 punkte pasakyta, kad komunistų partija, kaip diktatorinė, nelaikoma teisinė partija; 17 punkte – Asmenys bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiavimu su priešu, pakenkę išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ir krauju yra atsakingi prieš Teismą.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Šią istorinę deklaraciją pirmuoju pasirašė partizanų vadovas Jonas Žemaitis-Vytautas, kurio palaikai dula Butyrkų kalėjimo prieigose. Todėl norėčiau paklausti autoriaus ir jo gynėjų, kodėl savo romane išsityčiojote iš žuvusių Lietuvos partizanų vadų konkrečiomis pavardėmis. Romane rašai, kad „karas ėmė prastėti, į jį ėjo kaimo bernai, mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmoniškumą“, bet kažkodėl nusitaikėte ne į kaimo bernus, bet į partizaninio karo vadus, Lietuvos karininkus, kovojusį su okupacija Lietuvos valstybės vadovą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, kuris su bedražygiais vyksta užmušti savo bendrapavardį Joną Žemaitį, nes jis gyvena kaip nieko nebuvę, tai mūsų neapykantos pagrindas… Jo mirties mums reikia, kaip būtino oro gurkšnio (psl. 26-30). Tai leidžia suprasti, kad partizanai žudė nekaltus žmones.

Nemažai dėmesio romane skiriama Jono Žemaičio seksualiniams nuotykiams, viename epizode jis mylisi su Elena, tame pačiame kambaryje esant kitai moteriai (272, 273 psl). Kitame epizode jau Paryžiuje, Jonas Žemaitis mylisi su Natalija “jos krūtys plekšnoja man į skruostus, iš jos tarpkojo vidine šlaunies dalimi į mane grįžta tai, kas pirma į ją buvo subėgę (222, 223 psl)“. Nesuprantu, kuo užkliūva net Jono Žemaičio motina apsižergusi kulkosvaidį ir minima jo žmona vardu Elena.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. LGGRTC nuotr.

Kitas romano herojus Kęstučio apygardos vadas karininkas, lakūnas, pabėgęs su lėktuvu iš sovietinės armijos ir žuvęs garbingoje kovoje Vyčio kryžiaus ordininkas, plk. ltn. Juozas Kasperavičius, kuris pristatomas kaip didžiausias nusikaltėlis. Jis pamato dviračiais važiuojančias dvi moteris, vieną jų griebia ir išprievartauja – „Kasperavičius turėjo jaustis kaip įsiutęs plėšrūnas, vienu šuoliu nuo bandos atsiplėšęs sau auką. Kasperavičius ją laikė už pažastų ir ji kojomis nelietė žemės. Taip ir susitiko (81 psl)“.

Kaip turėjo jaustis Jono Žemaičio sūnus ar Juozo Kasperavičiaus dukra (jie abu mirę) ar žuvusiųjų artimieji. Beje, Vida Kasperavičiūtė – Tereikienė dar prieš mirtį „Tremtinyje“ 2003-03-27 Nr. 3 parašė straipsnį „Atsakymas knygos „Žali“ autoriui“. Jos paskutiniai žodžiai M.Ivaškevičiui – „nebūsi, jaunasis žmogau, visą gyvenimą jaunas. Atmink mano žodžius, kad sąžinės balsas tau visą gyvenimą iki tavo mirties neduos tau žemiškos ramybės“.

Romane išjuokiamos ir partizanės, kurios didvyriškai kovojo kaip lygios su lygiais su vyrais, iš jų išsityčiojama. Didžiausiame partizanų  Kalniškio mūšyje partizanų vado žmona Albina Griškonytė-Pušelė, įlipusi į medį sėja mirtį reguliarios sovietų kariuomenės okupantams, tačiau pakirsta kulkos žūna. Diana Glemžaitė – Bulovienė, žymi partizanų poetė, pagarsėjusi savo eilėraščiu „Mes mokėsim numirt“ žūna bunkeryje su savo vyru Juozu Bulovu-Iksu. Vyras ragino įsikurti kitur, toliau mokytis, tačiau ji pasirenka mirtį ir kartu su savo vyru žuvo didvyrės mirtimi. Romane Ivaškevičius išjuokia partizanes, partizanų štabo ryšininkę, sklandytoją Niną Nausėdaitę-Rasą, kurią autorius pavadina „Pienine“. Ji lyg penkių vaikų mama, vienas iš jų “net nuo rusų leitenanto“. Jos jausmų pasaulis apibūdinamas taip: ji nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nesam matę jos verkiant, nes ji verkė kitu galu (175 psl). Žuvusi ji “dvokė šlapimu, bet tai buvo Pieninės ašaros“ (300 psl).

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Per visą knygos turinį vyksta akivaizdi partizanų vadovybės šmeižto kampanija. Tarp minėtų partizanų patenka 1949-02-16 deklaraciją pasirašęs partizanų poetas Petras Bartkus-Žadgaila.

Visų straipsnyje nesuminėsi. Komisija ir jos sprendimą ginanti Rašytojų sąjunga aiškina, kad autoriaus kūryba yra viena iš pamatinių žmogaus teisių, tai teisė į žodžio ir kūrybos laisvę, bet svarbesnė yra kūrėjo atsakomybė ir sąžinė, apšmeižus ir išniekinus, išgalvotais per nakties svaičiojimus, labai vulgariai ir neetiškai po mirties garbingus partizanų vadus. Ginantys autorių taip pat daro išvadas neparemtas jokiais konkrečiais  faktais. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018-12-13 dieną gavusi LLKS raštą „Dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui“ biurokratiškai atsakė, kad komisija susipažino su rašto turiniu ir dėkoja už nuomonę.

Nieko nenustebino ir komisijos pirmininkės Viktorijos Daujotytės požiūris į romano „Žali“ vertinimą. Tai parodo jos knyga „Gyvenu viena“ išleista 2012 metais (170-171 psl). 1945 m. liepos 25 d. kai NKVD kariuomenė kartu su Varnių stribais apsupo ir sudegino Antavičių, Gužauskų ir Dirmeikių sodybas. Bandę pabėgti iš degančių pastatų buvo nušauti, kiti sudegė. Vien Dirmeikių sudeginti 7 šeimos nariai. V.Daujotytės minėtoje knygoje esanti pastraipa aiškiai nurodo, kad egzekuciją atliko „atėję iš miško“. “Baisi ten vieta, gal ir šventa, žmones gyvus sudegino atėję iš miško, langus užkalė, visus, ir mažus, Dirmeikių šeimynos…“ O kas galėjo ateiti iš miško – tik partizanai, nors archyviniai dokumentai rodo, kad egzekuciją atliko NKVD kariuomenė su stribais. Jei V.Daujotytė specialiai apšmeižė partizanus, tai didelis blogis. Jei tai padarė iš nežinojimo (augo gretimame kaime), tai tokio aukšto lygio intelektualė, profesorė visai nesiorientuoja partizaninio karo istorijoje arba vadovaujasi sovietiniais archyvais.

Norėčiau autoriui priminti, kad niekas tavęs nemedžioja žvėries akimis, o T.Venclovai – niekas jo nepjudo. Mes giname garbingą partizanų vadų vardą. M.Ivaškevičius neprisimena partizanų medžioklių, dažniausia „ant palaukimo“, o Jūs, Tomai Venclova, gerai turėtumėte tokias medžiokles prisiminti. Lietuvos budelis Antanas Sniečkus ir dabar jo gerbėjų su sovietiniu paveldu vadinamas „Šeimininku“ su okupantų vadovybę nurodė, NKVD daliniams ir stribams medžioklėje „ant palaukimo“ pasaloje sėdėti tol, kol nebus sumedžioti visi „banditai“.

Ir vežė sumedžiotus mūsų miško brolius ir sesutes vežimais, ant šiaudų, nuautais batais, kad suguldytų miestų, miestelių skveruose išniekintus jų kūnus. Autorius su jį ginančiais tęsia tolimesnę medžioklę jau kitais moderniais būdais, išgalvodami įvairius pramanus, įvairius svaičiojimus, tuo labai skaudžiai įžeisdami artimuosius ir mus patriotus, kaip vadinate siaurakakčius. Labai gerai menu tuos laikus, kai stribas, Ukmergės mieste peršovė jaunuoliui ranką. Jaunimas dainavo partizanines dainas.

Prisimenu, kaip mano tėvelį stribai pastatė prie sienos ir reikalavo vežti juos į partizanų medžioklę, ruošėsi nušauti, bet nedrįso mieste tai daryti. Džiaugiuosi tėveliu, laisvės kovų dalyviu – budeliams nepakluso.

Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos visuomeninė taryba 2019-01-25 d. užregistravo skundą LR Generaliniam prokurorui dėl galimo nusikaltimo vertinant Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą ir jos vadovą Joną Žemaitį bei kitus partizanus. Šiuo skundu prašome pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones sustabdant Nacionalinės literatūros ir meno premijos teikimą Mariui Ivaškevičiui, kol baigsis tyrimas ir teismas. Visuomeninė taryba prašo skundą išnagrinėti ir įvertinti pagal jame minimus LR BK 170 pakelta 2 straipsnio 1 dalies ir 313 2 dalies straipsnius.  Skundą pirmieji pasirašė Jono Žemaičio sesers dukros, Lietuvos partizanai, ryšininkai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai, patriotinės visuomeninės organizacijos.

Seime kadaise buvo surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Primenu autoriui, kad Visuomeninę tarybą ir kitas patriotines organizacijas atstovauja ne pavieniai, nereikšmingi žmonės, o per 50 tūkstančių tikrų patriotų. Nuvažiuokite rudenėjant į Ariogalą, praeikite partizanų keliais, mąstykite per naktis ne namuose, o pagyvenkite nors savaitę atnaujintuose partizanų bunkeriuose, gal nesisapnuos partizanų šmėklos, išbluks stribiškas mąstymas. Stalino premijų laureatų vaikų neliečiu, paliksiu kitam kartui. 

Tuo pačiu noriu „Žali“ autoriui paaiškinti, kad Sausio 13 dieną per iškilmingą Laisvės premijos įteikimą partizanui Jonui Kadžioniui-Bėdai niekas kalbos nekonsultavo. Jis nežiūrint garbaus amžiaus, jokių konsultantų nepripažįsta. Jis labai geras oratorius, savo kūnu ir siela pajutęs sovietinį terorą. Tuo pačiu linkiu visiems partizanams, laisvės kovotojams, tremtiniams stiprybės ir Dievo palaimos. Kova dar nebaigta. Vienykimės. Mes neremiame Lietuvos rašytojų sąjungos, dramos teatro, paties autoriaus Tomo Venclovos, Marko Zingerio bei kitų, kurie ruošiasi toliau šmeižti šventą partizanų kovą už Lietuvos laisvę.

LRS Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas- Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2019.02.02; 15:02

Visuomet sakiau ir sakysiu: prieš sumanydami žengti bent mažiausią žingsnį į priekį, šoną ar atgal, skaičiuokime, ar naudinga?

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Apie gražiąją Zelandiją

Mergaitės, kurią ketino išvežti į Naująją Zelandiją, istorija, – įsimintina. Gal vaikui ir būtų gera gyventi svetur. Gal žmonės, kurie ją trokšta įsidukrinti, – padorūs, sąžiningi, turtingi. Bet jei mūsų valstybė nėra vien iš degtukų sudėliota butaforinė dėžutė, mes negalime išleisti mergaitės gyventi į tolimąją salą – ten ji nutautės. Lietuvių tauta ją praras.

Vargu ar kam nors kyla abejonių – Naujojoje Zelandijoje atsidūrusi lietuvaitė asimiliuosis. Užmirš lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, lietuviškus papročius. Tad kokios gali būti derybos – leisti ar neleisti? Vos kelis milijonus gyventojų teturinčiai tautai – net ir vieno lietuvio asimiliacija yra milžiniškas praradimas. Visi kiti argumentai, kodėl Lietuva neturi lengvai atiduoti savo vaikų į svečias šalis, – antraeiliai. Pats aktualiausias klausimas: ar mažylis išliks lietuviu. Taip turėtų skaičiuoti pragmatiška tauta.

Mes dažnai labai pompastiškai, iškilmingai kalbame apie žmogaus teises. Jos, be abejo, – egzistuoja. Jas būtina ginti. Bet jei turime individo teises, privalo egzistuoti ir tautos teisė. Jei negalima skriausti asmens, tai ar galima atsainiai žiūrėti į aplinkybes, kurios silpnina tautą? Jei individo gyvybė – didelė vertybė, tai tautos išlikimas – dar didesnė vertybė.

Ar tebemoka lietuviškai?

Negaliu pamiršti televizijos laidos, kurioje Nemira Pumprickaitė akivaizdžiai puolė dvigubos pilietybės kritiką Seimo narį Audronį Ažubalį. Bandydama sumenkinti šio parlamentaro argumentus žurnalistė įrodinėjo, kiek daug naudos Lietuvai atnešė, sakykim, JAV gyvenantys lietuviai. Pateikė iš JAV į Lietuvą atvykusio ir Lietuvos kariuomenės vado pareigas ilgokai ėjusio Jono Kronkaičio pavyzdį. Chrestomatinis pavyzdys. J.Kronkaičio nuopelnai Lietuvos kariuomenei – nenuginčijami.

Tačiau kodėl N.Pumprickaitė nepaklausė, ar lietuviškai kalbėti vis dar tebemoka tikrai šio Lietuvą mylinčio ir tikrai Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms nusipelniusio generolo vaikai? Jei į šį klausimą atsakysime sąžiningai, galima tik viena išvada: gyventi svetur – pavojinga nutautėjimo požiūriu. Ypač mums, lietuviams. Kadangi mes nesame atsparūs svetimoms įtakoms. Tokia jau mūsų, matyt, prigimtis. Todėl aš remčiau „dvigubos pilietybės“ idėją, jei ji lietuvius gelbėtų nuo mūsų prakeiksmo – neatsparumo svetimoms įtakoms. Bet dviguba pilietybė nėra tas saugiklis, kuris patikimai sergėja lietuvį nuo lietuviškumo išsižadėjimo.   

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arkadijaus Vinokuro argumentai

Nepatariu aklai pasitikėti žurnalisto Arkadijaus Vinokuro teiginiais, kodėl lietuviai privalo pripažinti neva dvigubos pilietybės teikiamą naudą. Prisimenu Lietuvos karininkų ramovėje Vilniuje surengtą diskusiją, kurioje be A.Vinokuro dalyvavo „Propatria“ judėjimo atstovas Vytautas Sinica, rašytojas Vytautas Rubavičius ir parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Minėtų ginčų metu A.Vinokuras rėmėsi žydiška patirtimi: esą po pasaulį išsibarstę jo tautiečiai naudojasi teise turėti dvigubą pilietybę ir nė velnio nenutautėja.

A.Vinokurui taikliai tąsyk atkirto V.Rubavičius: lietuviai – ne žydai. Nėra ko lietuvių lyginti su žydais. Lietuviai, skirtingai nei žydai, neturi asimiliacijai atsparaus geno.

Lengvinanti aplinkybė

Man nesuprantama, kodėl Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis taip piktai nusiteikęs prieš Marijoną Misiukonį. Tai, kad M.Misiukonis kadaise persekiojo vieną iš paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antaną Kraujelį, – blogai. Aplinkybė, jog sovietmečiu M.Misiukonis dirbo itin Lietuvai priešiškose institucijose, – taip pat blogai. O ir dabartiniai Lietuvos teismų sprendimai nagrinėjant M.Misiukoniui iškeltus priekaištus, – dviprasmiškai keisti.

Bet ir čia, kaip lietuvaitės išvažiavimo į Naująją Zelandiją atveju ar dvigubos pilietybės klausimu, reikia pragmatiškai skaičiuoti. Vertinant M.Misiukonio veiklą, mano supratimu, labai svarbu išsiaiškinti ne tik visus jo sovietinių „žygių“ niuansus, bet ir aplinkybes, kaip šis vyras elgėsi po 1990-ųjų Kovo 11-osios bei 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Jei jis nekenkė mums siekti nepriklausomybės, jei jis nenuėjo su mūsų priešais, – argi tai nėra lengvinanti aplinkybė? O jei 1990 – 1991-aisiais jis ne tik buvo neutralus, bet mažumėlę net padėjo Kovo 11-osios Aktą įgyvendinti siekusioms jėgoms, – tai dar viena lengvinanti aplinkybė. Labai rimta, solidi aplinkybė.

Todėl ir sakau: skaitydamas propatria.lt portale V.Sinicos interviu su A.Endriukaičiu apie tai, koks blogas sovietmečiu buvo M.Misiukonis, pasigedau svarstymų, o koks gi buvo M.Misiukonis išaušus 1990-ųjų metų pavasariui. Mano patarimas: jei tik įmanoma – neatstumkime. Mes ir taip turime užtektinai daug priešų. Jei jų ieškosime ir ten, kur galima konfrontacijos išvengti, – Kovo 11-osios laimėjimų neišsaugosime.

Vėl tie draudimai  

Seimo narių Audroniaus Ažubalio bei Lauryno Kasčiūno pasipiktinimas Rossija 24 kanalu, apšmeižusiu Laisvės premija apdovanotus mūsų miško brolius, – suprantamas. Tik nesuprantamas raginimas imtis sankcijų prieš minėtą televiziją. Visų Rusijos televizijų neuždrausime, visų šmeižikų nenubausime. Mačiau tuos šlykščius Rusijos televizijų pranešimus. Bet man nekilo mintis, esą kanalą privalu paverst neprieinamu Lietuvos žiūrovams. Nejaugi mums nereikia žinoti, ką ir kaip apie mus kalba mūsų priešai?

Tuo tarpu ginčytis su minėtais rusų komentatoriais – būtina. Visiems įtikinamai, įdomiai pasakoti, koks svarbus mūsų miško brolių indėlis stiprinant Lietuvą, – be jokios abejonės. Raginti lietuvių rašytojus kurti populiarius romanus apie pavojų, aukų, nepriteklių ir patrtiotizmo kupiną mūsų miško brolių gyvenimą, tuos romanus išverčiant į rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbas  – taip! Sukurti apie partizanus ne prastesnį meniniu požiūriu filmą nei „Niekas nenorėjo mirti“ (juk iki šiol vis dar neturime labai įtaigaus, stiprų poveikį darančio filmo) ir jį demonstruoti pasauliui – puiku. Bet ką mums duotų Rossija 24 uždarymas?

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

Nacionalinė premija

Jei jau norime blokuoti priešiškas Lietuvai televizijas, pirmiausia išsiaiškinkime, kur demokratinei, savo istoriją gerbiančiai tautai privalu dėti Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus tekstus? Lietuvoje – labai daug lietuvių, kurie apsimeta nesuprantantys susiklosčiusios konfliktinės situacijos rimtumo. Net mūsų inteligentija, įskaitant literatūros kritikus, rašytojus bei poetus, dedasi nesugebanti įžvelgti esminių skirtumų tarp žmogaus teisės laisvai rašyti ir teisės gauti nacionalinę premiją. Be abejo, tiek R.Vanagaitė, tiek M.Ivaškevičius turi teisę rašyti taip, kaip iki šiol rašė (tokios demokratijos taisyklės). Bet nacionalinės premijos jie nėra verti. Ir niekad nebus verti. Nebent atsiklauptų ant kelių Katedros aikštėje ir visos Lietuvos akivaizdoje paprašytų laisvės kovotojų atleidimo.

Bet jie neprašys atleidimo. Savo sprendimo greičiausiai neatšauks, deja, ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. O tai reiškia, kad mes neišvengsime viešo pažeminimo, nutiksiančio premijų įteikimo metu.  

Tačiau mes galime daug nuveikti demonstruodami savąją poziciją. Neslėpkime, jog esame įžeisti. Ignoruokime tuos, kurie spjauna mums į veidą. Omenyje turiu štai tokius žingsnius: boikotuokime renginius, kuriuose dalyvauja literatūros kritikė V.Daujotytė; boikotuokime iškilmes, kuriose dalyvaus M.Ivaškevičius; boikotuokime Rašytojų sąjungą, kuri paskelbė nei šiokį, nei tokį pareiškimą. Galų gale teiraukimės visų nacionalinės premijos laureatų – nejaugi jums didelė garbė atsiimti nacionalinę premiją drauge su M.Ivaškevičiumi? Gal gražiau, solidžiau, lietuviškiau – nedalyvauti tose iškilmėse? Tegul romano „Žali“ autorius vienui vienas ateina pasiimti premijos…

Ir vis dėlto prasmingiausia būtų, jei atsirastų plunksną mokantis valdyti drąsuolis, nebijantis mesti iššūkio teksto „Žali“ autoriui. Tegul sukuria romaną, kuriame, be kita ko, meninėmis priemonėmis būtų nupiešta stribų, sovietinių karių ir agentų – smogikų, KGB karininkų menkystė, lyginant tai su miško brolių drąsa, pasiaukojimu, ištikimybe. Tegul tame romane bus deramai įvertinti ir blogo romano nuo gero romano sąmoningai ar nesąmoningai atskirti nesugebantys šiandieniniai Lietuvos „intelektualai“. Parodykime ir jų „didybę“.

Kaip pasielgė Antanas Baranauskas, kai lenkai šmeižė lietuvių kalbą, esą ji neišraiškinga, esą ją vartoja tik neišsilavinę prasčiokai? Jis nešaukė į protesto mitingus, neorganizavo konferencijų, nepuolė rašyti protesto laiškų, rezoliucijų. Užtat jis parašė nuostabųjį „Anykščių šilelį“, akivaizdžiai įrodydamas, jog lietuvių kalba nė kiek nenusileidžia lenkų kalbai.

Nejaugi į trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį žingsniuojanti Lietuva neturi savojo Antano Baranausko?

2019-01-25   

Kelios ištraukos iš Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Žali“:

„Eilinis žmogus nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (8 psl.).

„Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ (8 psl.).

„Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui.“ (8–9 psl.).

„Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“ (7 psl.).

Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeičia konkrečius partizanus, manau, tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.

LR Seime Visuomeninės tarybos posėdyje svarstėme Nacionalinės premijos skyrimo klausimą M. Ivaškevičiui. Visos organizacijos pasisakė prieš tai, kad Nacionalinė premija būtų skirta žmogui, kuris išniekino partizanus, kovojusius už Lietuvos laisvę, ir priėmė rezoliuciją, kartu su partizanų artimaisiais kreiptis į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą.

Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, aš prieš melą – tai yra du skirtingi dalykai.

Informacijos šaltinis – tiesos.lt

2019.01.22; 09:38

Lietuvos rašytojų sąjunga. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba paskelbė pareiškimą, atsakydama į nevyriausybinių organizacijų raginimą atšaukti prozininkui Mariui Ivaškevičiui skirtą Nacionalinę kultūros ir meno premiją. 

„Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba gerbia minėto pareiškimo autorių teisę į nuomonę. Savo ruožtu deklaruojame tvirtą pasitikėjimą Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija, gerbiame jos kompetenciją ir neginčijamą teisę į sprendimų savarankiškumą, taip pat esame įsitikinę, jog šalyje, nuosekliai paisančioje demokratijos principų, nepriklausomos komisijos sprendimų neigti, drausti, keisti, kitaip lemti ar koreguoti negali niekas, išskyrus teismą.

Rašytojų sąjungos valdyba taip pat primena, jog viena iš pamatinių žmogaus teisių yra teisė į žodžio ir apskritai kūrybos laisvę, o žmogaus teisių Lietuvos Respublikoje yra paisoma.

Tvirtai oponuodami kai kurių visuomeninių organizacijų viešo pareiškimo autorių pretenzijoms imperatyviai nurodinėti Lietuvos Respublikos institucijoms, dar kartą patikiname, jog gerbiame ir pačius oponentus, ir jų teisę į nuomonę. Norėtume tikėtis ir jų santūrumo bei pagarbos kūrybos laisvei ir demokratiškai veikiančių sprendimus priimančių institucijų teisei į savarankiškumą“, – sakoma Rašytojų sąjungos valdybos pareiškime.

Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koalicinės tarybos, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir kitų organizacijų atstovai penktadienį išplatino pareiškimą, kuriame reiškė pasipiktinimą 2018 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo komisijos nutarimu „premiją skirti pagarsėjusiam partizanų ir jų vadų niekintojui, besityčiojančiam iš Lietuvos istorijos bei kalbos“.

Pasak nevyriausybinių organizacijų atstovų pareiškimo, „nuodyti žmogų galima ne tik nuodais, bet ir jo sąmonę tokiais tekstais, kaip M. Ivaškevičiaus romanas „Žali“. Vasario 16 dieną Nacionalinės premijos įteikimas rašytojui M. Ivaškevičiui „taptų spjūviu į veidą Lietuvos politiniams kaliniams ir tremtiniams, laisvės kovotojams, likusiems gyviems partizanams…“

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.20; 04:00

www.iskauskas.lt

Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…

Česlovas Iškauskas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Marxo ir Friedricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse  pasirodo milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K.Marxo portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…

Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.

Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas

Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…

Marius Ivaškevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr. 

Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.

„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui ši knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava –  tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.

Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M.Ivaškevičius?

Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.12.11; 11:50

Mūsų turimais duomenimis, šiandien, 13 val. iš 12 pretendentų, kurių tarpe yra rašytojas Marius Ivaškevičius, komisija atrinks 6, kuriems bus paskirtos 2018 metų nacionalinės kultūros ir meno premijos. Prašome, kad į kandidatų sąrašo nebūtų išrinktas Marius Ivaškevičius, savo romanu „Žali“ išsityčiojęs iš Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio vadovo Jono Žemaičio – Vytauto ir jo bendražygių. Jis partizaninį karą apibūdino „…juos, t. y. partizanus paprasčiausia užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę, kad įžvalgesni buvo tie, kurie nesipriešino okupantams, nuolankiai susitaikė su laisvės praradimu ir nuėjo tarnauti pavergėjams“.

Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris

Romane nėra net užuominos apie partizanus, paaukojusius savo gyvybę už Tėvynės laisvę. Jonas Žemaitis, Juozas Kasperavičius, Petras Bartkus, Juozas Palubeckas – tai „kvaištelėję, degradavę“ romano herojai įvardinti tikromis žuvusių partizanų pavardėmis, o jų budelių Nachmano Dušanskio ir Jakovo Sinycino pavardės kažkodėl pakeistos. Išniekinęs, išsityčiojęs iš narsiųjų mūsų partizanių, M. Ivaškevičius pristatomas kaip postmodernus kūrėjas, tačiau tai romane nesisieja su etikos normomis – „ji (partizanė) nuėjo į tankmę ir ilgai ten tupėjo. Niekada nematėme jos verkiant, nes ji verkė kitu galu“, arba „Žemaiti, jei manote, atėjau čia tik tam, kad numautumėte man kelnaites ir kaip reikiant……..“.

Taip romane pasakojama apie po žeme besislapstančius partizanus ir jų higieną, apie partizanų tuštinimąsi, seksą, erotines svajones. Jis įžymų karininką, LAF įkūrėją Kazį Škirpą viename tinklapyje pavadino Hitlerio šunimi ir pagrindiniu žydų žudynių Lietuvoje šaukliu. Jis teigia, kad lietuvių kalbos išgyvenimui abėcėlėje yra būtinos W, Q, X raidės.

Nuoširdžiai prašome komisijos pagarbiai vertinti šventą, neturinčių sau lygių Europoje partizanų kovą už Lietuvos laisvę ir neskirti premijos M. Ivaškevičiui.

Informacijos šaltinis – LIETUVOSLAISVĖS KOVOTOJŲ SĄJUNGA

2018.12.06; 09: 00

vamzdis_menas

Žaliasis tiltas per Nerį permestas itin vaizdingoje Vilniaus vietoje. Ar pastebėjote, kokius puikius vaizdus galima išvysti, stovint ant Žaliojo tilto? Nuo jo atsiveria keletas svarbių sostinės akcentų. Kairėje dunkso Gedimino kalnas su pilies bokštu, priešingoje pusėje galima išvysti vėlais vakarais prožektoriaus įspūdingai apšviestą bažnyčią, ranka paduoti iki centrinės sostinės gatvės šurmulio, po kojomis upė tyliai plukdo savo vandenis į Nemuną… Žaliojo tilto stotelėje dažnokai tenka laukti autobuso, todėl turėdavau užtektinai laiko įdėmiai pasižvalgyti. Gražus Vilnius, nieko nepridursi. Ir vis dėlto čia pat esama svetimkūnių, kurie bjauroja aplink Žaliąjį tiltą natūraliai susiformavusį kraštovaizdį, žeidžia nacionalinės savigarbos jausmus. Bent jau turėtų užgauti lietuviškas ambicijas.

Na kad ir tos keturios sovietinius karius, darbininkus, inžinierius ir kolūkiečius vaizduojančios figūrų kompozicijos, sustatytos ant Žaliojo tilto kampų. Niekaip nesuvokiu, kodėl tie monstrai iki šiol nenugriauti ir neišvežti į sąvartyną? Kapsuko paminklą iš Rotušės aikštės išvežėme, generolo Černiachovskio paminklą iš Gedimino prospekto ne tik iškėlėme, bet jo vietoje pastatėme monumentą lietuviškojo himno autoriui Vincui Kudirkai, Lenino biustą iš Lukiškių aikštės taip pat senų seniausiai išgabenome. O štai tų keturių gūdžius, niūrius sovietinius laikus menančių kompozicijų nuo Žaliojo tilto nenukėlėme. Kažkodėl patikėjome kelių pseudomenininkų, pseudoarchitektų ir pseudoistorikų sapalionėmis, esą Žaliasis tiltas be sovietinių monstrų nebus toks autentiškas ir tikroviškas. Belaukdamas autobuso kartą atidžiau apžiūrėjau išlikusius sovietinio “meno” reliktus. Kad jie jau gerokai surūdiję, su skylėmis, plyšiais skvernuose, kojose. Nejaugi lauksime, kol subyrės?

Continue reading „Ką pasakytų genialusis rusų humoristas Michailas Zadornovas?“